Partizanai: Istorija ir dabartis

Į LAISVĘ PIRMAS LAPAS

ANTANAS MAŽIULIS

Philadelphia, Pa.

1943 buvo surinktas gausus “Į Laisvę” archyvas; buvo surašyta ir to laikraščio istorija, daugelį to meto asmenų pridengiant slapyvardžiais. Bet ir po keliolikos metų daugumo tikrų vardų dar netikslinga atskleisti. Juos tesuminiu tais pačiais slapyvardžiais ir šiuose atsiminimuose, kuriais jie buvo pridengti anuo metu, kad būtų išlaikytas ryšys su ana dokumentine medžiaga, kuri, reikia tikėtis, nebus patekus į priešo rankas.

Autorius

1. Pačioje pradžioje

Pirmadienį, 1941 birželio 23, Kauno gatvėse jaunimas vis dar sulaikinėjo ir nuginklavo paskirus raudonarmiečius; Kauno radijas skelbė nepriklausomybės atstatymo žinią lietuviškai ir kitomis kalbomis. O Žaliakalny tuo metu Aušros gatvės dviejų augštų mūriniame namelyje ant grindų įsitaisius jauna moteris A. M. G. mašinėle perrašinėjo medžiagą laikraščiui, kuris turėjo pasirodyti pašalinus sovietų okupaciją. Iš ten pasieniais ir patvoriais nusileista su žiniomis ir kita spaudos medžiaga į Donelaičio gatvę, kur anksčiau buvo “XX amžius” dienraštis, o Sovietų okupacijos metu “Tarybų Lietuva”. Čia nebuvo jokio gyvo žmogaus, bet pakankamai popierio. Laikraštininkas, kuris čia bus vadinamas Tutys, gydytojas Br. Stasiukaitis (žuvęs, žr. Į Laisvę Nr. 7-44), Stasys Sėlenas (miręs 1950 liepos 5 d. New Yorke) surankiojo spaustuvės darbininkus, ir netrukus buvo surinktas vienas laikraščio puslapis. Laikraštį pavadino “Laisve”. Tačiau kai su pirmuoju puslapiu Tutys nuvyko į Laikinosios Vyriausybės būstinę dar naujų žinių gauti, tai einąs vyriausybės pirmininko pareigas nubraukė “ė” ir ištaisė “Į Laisvę”. Sugrįžęs į spaustuvę, Tutys rado jau keliolika egzempliorių išspaustą “Laisvės” vardu. Pavadinimas buvo pakeistas, ir netrukus Kauno gatvėse pasirodė “Į Laisvę” laikraštis.

Pirmojo “Į Laisvę” nr. išėjo kelios laidos. Apie 10,000 tebuvo vos vieno puslapio. Kita laida buvo dviejų puslapių. Jos buvo atspausta per 20,000. Toliau rodėsi įprasta darbo tvarka, susirinkus jau keliems redakcijos nariams. Cenzūros laikraštis dar neturėjo. Bet ji atsirado, kai tik atžygiavo vokiečių kariuomenė. Reikėjo nešti lapas po lapo į karo komendantūrą, kuri ne tik braukė, kas negalima skelbti, bet ir nurodinėjo, kas reikia rašyti. Laikinoji Vyriausybė savo atsišaukimams ar pranešimams galėjo laisvai naudotis “Į Laisvę” laikraščiu tik pirmomis dienomis. Jau liepos pradžioje nebepavyko atspausdinti nei denacionalizacijos įstatymo nei kitų potvarkių, nei kokio pareiškimo, kur buvo Laikinosios Vyriausybės vardas. Liepos mėn. nebegalėjome atspausdinti net Maironio “Mano gimtinės”: cenzoriui nepatiko jos galas: “kad lietuvis netikėjo, jog belaisviu bus”.

1941 liepos gale laikraščio buvo spausdinama iki 100,000, nors dar paštui veikti nebuvo leista, ir laikraštis negalėjo pasiekti provincijos.

2. Smurto rankos

Po liepos 23-4 “pučo” prieš Laikinąją Vyriausybę sukrėtimą pajuto ir “Į Laisvę” laikraštis. Į redakcijos patalpas atvyko keletas vyrų, vienas iš jų policininko uniforma. Tarp jų buvęs St. Vykintas pareiškė, kad nuo šiol jis perimąs laikraštį ir jo turtą; laikraštį jis Įeisiąs kitu vardu. Vyr. redaktoriaus Kazio Baubos nebuvo, ir svečiai atvykėliai ėmė šeimininkauti, įsakydami spaustuvei rinkti jų pateiktą medžiagą. Kai K. Bauba grįžo, tai jo, Tučio ir kitų akivaizdoje pakartojo, kad Kauno miesto komendantūros esą pavesta jam nuo šios dienos leisti laikraštį, perimant visą “Į Laisvę” turtą. Kai Bauba pareikalavo įsakymo raštu, St. Vykintas pateikė Lietuvių Nacionalistų partijos raštą. Toks raštas buvo atmestas. Bet svečiai atvykėliai neleido nei Tučio nei kitų prie telefono susisiekti su L. Aktyvistų Fronto štabu ir nebuvo leidžiama išeiti iš kambario. Tik sujungė telefonu su Kauno miesto komendantūra (ją buvo po “pučo” užėmęs jau nacionalistų žmogus kap. Kviecinskas), ir iš ten buvo kartojamas įsakymas viską tuojau perduoti vyr. naujo laikraščio redaktoriui St. Vykintui.

Tuo tarpu iš cenzūros grįžo naujojo laikraščio pirmas puslapis — be antraštės. Viduryje buvo fiurerio atvaizdas ir straipsnis apie jį per visą puslapį. Bet kai grįžo antras puslapis, naujieji redaktoriai sumišo: šiame puslapyje buvo uždėta laikraščio antraštė “Lietuvos Kelias”, bet cenzoriaus buvo ištaisyta “Į Laisvę”. Trečiame puslapyje laikraščio vardas buvo uždėtas “Tautos Kelias”; bet cenzoriaus vėl grąžintas “Į Laisvę” vardas... Tuo metu paskambino iš cenzūros ir pareikalavo redaktoriaus Tučio. Telefonu atsiliepęs vienas iš atvykėlių paaiškino, kad Tutys esąs išvykęs. Tada cenzorius reikalavo kito iš redaktorių; kai ir to “nebuvo”, griežtai pareikalavo, kad būtų surastas Tutys. Surasti buvo nesunku, nes jis čia pat kambary sėdėjo. Kai jis priėjo prie telefono, cenzorius pyko, kam pakeista antraštė be cenzūros ir karo vadovybės žinios. Kai Tutys paaiškino turįs įsakymą perduoti laikraštį kitiems redaktoriams ir negalįs būti toliau atsakingas, cenzorius pareikalavo jų prie telefono. Po kieto pasikalbėjimo cenzorius vėl įsakė Tučiui, kad laikraštis turi eiti senuoju vardu ir už jį esąs atsakingas jis. Tutys... Tada buvo išmestas atvykėlių paruoštas pirmas puslapis, ir vėl Tutys iškeliavo su “Į Laisvę” puslapiais į cenzūra. O svečiams redaktoriams nieko kito neliko kaip tik išeiti savais keliais, nors iš savo partijos buvo atsinešę naujų įgaliojimų.

3. Po cenzorių pieštuku

Rugpiūčio 5 sustabdė savo veikimą Laikinoji Vyriausybė; o apie rugsėjo mėnesio 9 dieną “Į Laisvę” paskelbė, jog ir L. Aktyvistų Frontas uždarytas. Pačiam “Į Laisvę” laikraščiui, likusiam neuždarytam, reikėjo atstoti bent iš dalies išblokštuosius iš veikimo. Jei pradžioje oficialus leidėjas buvo L. Aktyvistų Frontas, tai dabar dar rugpjūčio mėn. teko sudaryti “Spaudos žodžio” bendrovę laikraščiui leisti. Jos pirmininkas buvo K. Bauba.

Įsteigus civilvervaltungą, vadovaujamą generalkomisaro von Renteln, ir cenzūra pagriežtėjo. Kiekvienas straipsnis ir net skelbimas turėjo būti išverstas vokiškai, ir to vertimo po du egzempliorius reikėjo pristatyti cenzūrai, kuri vieną egz. siųsdavusi į Berlyną. Berlyno nuomonę cenzūra patirdavusi po dviejų savaičių. Ta Berlyno nuomonė ne visada turėjo būti cenzoriams palanki, nes vienas iš jų R. turėjo pasiprašyti į suomių frontą...

Cenzoriai buvo verčiami braukti pagal principą: naudingiau bus išbraukti negu palikti. Braukė vėl Maironio “Graži tu, mano brangi tėvynė”; braukė J. Ambrazevičiaus straipsnį apie Basanavičių vasario 16 proga; braukė istorinius straipsnius, kur tik primindavo istorines kovas tarp Lietuvos ir kryžiuočių; įsismaginę braukė net noveles ir eilėraščius, nes tai nesą reikalinga karo reikalams.

Buvo reikalauta rašyti prieš anglus, prieš žydus. Ne kartą buvo piktų priekaištų, kad laikraštis nesiderinąs į naujosios Europos dvasią. Buvo prieita iki to, kad vokiečių spaudos agentūra DNB atsiųsdavo jau parašytų straipsnių su lietuviškai skambančiais slapyvardžiais, kuriuos reikdavo dėti privalomai. Pagal seną “XX amžiaus” tradiciją privalomus straipsnius dėjo antrame puslapyje, ir skaitytojas jau žinodavo, kas tame puslapyje rašo.

Paskiau buvo surastas vokiškas “ideologas” Kauno srities komisaras Lentzen, kuris mielai straipsnius rašydavo, gaudamas po pusę markės už eilutę. Jo straipsniai buvo dedami su visais titulais. Nauda buvo, nes išvengta būdavo daug primestinių straipsnių, o skaitytojas jau žinojo, kas tai per autorius. Tuo buvo galima gintis ir nuo priekaištų vakiečių akyse.

Lietuvišką liniją mėginta vesti bent nekaltais straipsneliais ar ištraukomis iš pačios vokiečių spaudos. “Reicho” laikraštyje paties Goebelso straipsniuose netrūkdavo atvirų prasitarimų apie padėtį. O apie vokiečių siekimus rašė “Das schwarze Korps” ir kt. Bet 1942 rudeniop pakartotinai įspėjo, kad nevalia verstis jokio straipsnio iš reicho spaudos... Braukimo įkarščio pagauti, cenzoriai išbraukė net Hitlerio laišką Petainui (1942 spalis), kurį buvo įsakiusi dėti vokiečių spaudos agentūra DNB.

4. Aukso jieškotojai

Į 1941 pabaigą laikraščio tiražas pakilo arti 200,000 egz. Vokiečiai galėjo mus spausti ne tik cenzūra, bet ir suvaržydami popierį. Ir tikrai — 1941 gale popierio sumažino tik 150,000 egz. Nuimamą kontigentą nuo “Į Laisvę” skyrė Vilniuje einančiai “Naujajai Lietuvai”, kuri buvo lengviau palenkiama naujajai linijai.

1942 rugsėjo mėn., kai buvo suimtas Kauno universiteto senatas, sustiprėjo ir kvietimai ir “Į Laisvę” leidėjui lankytis gestape. Daugiausia buvo šaukiamas K. Bauba. Jam buvo priekaištaujama dėl laikraščio linijos ir dar labiau, kad laikraštis šelpiąs prieš vokiečius nusistačiusią studentiją, duodąs studentams stipendijas. Kaltinimas buvo teisingas ta prasme, kad eidamas su pelnu laikraštis 1941-42 oficialiai buvo paskyręs apie 80,000 RM studentam šelpti ir dar kitas sumas tam pačiam reikalui skirdavo neoficialiai. Tie pasikalbėjimai leido suprasti, kad vokiečiams šiuo tarpu rūpėjo mažiau politinė laikraščio pusė, daugiau finansinė. Matydami laikraščio pelną, kai kurie lietuviai norėjo pasidaryti aukso jieškotojais, perimti “Spaudos žodžio” bendrovę į savo rankas, tuo pelnu dalydamiesi su vokiečiais, nuo kurių priklausė laikraščio likimas... Bet staiga šitų aukso jieš-kotojų rankos buvo atitrauktos. Karinė valdžia vėl įsikišo, kad negalima pakeisti laikraščio leidėjo. Tik vėliau paaiškėjo, kad savo duoklę čia buvo atidavęs švietimo tarėjas dr. Pranas Germantas, nes jam labai rūpėjo, kad tos sumos studentams šelpti nenutrūktų. O jis žinojo, kad naujam leidėjui perėmus pinigas plauks į atskirų asmenų kišenes. Savo turimą tarp vokiečių įtaką jis panaudojęs esamai padėčiai išlaikyti. O politinius priekaištus jis atrėmęs nurodymu, jog laikraštis mielai deda vokiečių pareigūnų straipsnius, kaip tai rodo Lentzeno pavyzdys; jeigu tik parašysiąs komisaras Crameris ar kiti, lietuviai gaus progos iš tikrų šaltinių pažinti naujosios Europos idėjas...

Leidėjas išsilaikė, bet popieris 1942 spalio mėn. sumažintas perpus. Lapkričio ir gruodžio mėn. dar mažinta, ir laikraščio jau tik 4 puslapių didumo teišeidavo vos po 98,000 egz. “Į Laisvę” tada vos įstengdavo sutalpinti privalomas DNB žinias ir įsakymus.

Sykį cenzūroje buvo parodytas laikraščio redaktoriui gautas gen. komisariato kažkokio lietuvio atsiųstas skundas prieš “Į Laisvę”. Jame buvo rašoma, kad laikraščio redaktoriai nepajėgūs esą rašyti naujosios Europos klausimais, neturį redakcinio patyrimo, nesą baigę jokios žurnalistinės mokyklos. Kas tas lietuvis, tada nepavyko patirti. Bet buvo aišku, kad ruošiama vėl kažkokia ataka, kad laikraščio dienos suskaitytos, ypačiai, kai jau ir cenzūroje ir gestape buvo pasakyta, jog laikraščio vardas reikia pakeisti, nes jis netinkąs naujiems laikams.

Naujas laikraščio vardas buvo atvežtas iš Berlyno. 1942 gruodžio 31 “Į Laisvę” išėjo paskutinis nr. Sausio 2 pradėjo eiti Br. Daunoro leidžiama “Ateitis”. Į naują laikraštį nebesutiko eiti kai kurie “Į Laisvę” redaktoriai, nors buvo siūlomas ir didesnis atlyginimas. Bet ne visi dirba tik už atlyginimą. Naujasis dienraštis nuėjo pataikavimo keliu.

1943 sausio mėn. pasirodė iš pogrindžio atgaivintas “Į Laisvę”.

5. Kovotojai pirmose linijose

Per “Į Laisvę” redakciją perėjo eilė plunksnos darbininkų. Vyriausiais redaktoriais pasikeisdami Kazys Bauba, Jonas Virbickas, Julijonas Būtėnas ir kt. Redakcijos kolektyvas turėjo apimti kuo platesnius kovojančius sluoksnius; už tat buvo patelktas plunksnos darbininkas artimesnis liaudininkų sparnui B. Dundulis, artimesnis nacionalistų sparnui Juozas Žlabys. Dirbo taip pat K. Čerkeliūnas, Narbutas, J. Rimas ir kt. Visas kolektyvas dirbo vieningai. Tačiau laikraščiui daugiausia dvasios davė vienas iš jų — Kazys Bauba. Jis rašydavo beveik daugiausia trumpus vedamuosius lietuviškais klausimais. Jis stovėjo leidėjų priekyje. Į jį atsimušdavo ir vokiečių reikalavimai. Pramatydamas ateitį, jis rengėsi ir ją pasitikti planingai... 1941 rugpjūčio gale sykį iškėlė man Bauba staiga klausimą: kas, girdi, reiktų daryti, jeigu bus suimti Laikinosios Vyriausybės nariai, Aktyvistų Fronto veikėjai, “Į Laisvę” žmonės... Kai tylėjau, jis kalbėjo: turėsim, sakė, pereiti į pogrindį, ir tu jau nevažiuosi į Vilnių, būsi reikalingas Kaune, kad pakeistum tuos, kurie gali iškristi. Jis suminėjo, kas kuriuos turės pakeisti, jeigu bus reikalinga...

Kai “Į Laisvę” buvo sustabdytas, Kazys Bauba likosi dirbti tik Kauno gimnazijoje — buvo ten direktorius. Išbuvo joje neilgai, nes 1943 kovo 17 suėmimai palietė ir jį.

Stutthofo kacete liko jo pelenai, kaip tai prasmingai aprašo St. Yla savo knygoje “Žmonės ir žvėrys”. Tik pelenai ir Šviesus atminimas to žmogaus, kuris buvo paskutinis nepriklausomoje Lietuvoje “Židinio” redaktorius, tikras pedagogas, aštrios plunksnos publicistas, didelės dvasinės kultūros ir kupinas meilės savo šeimai.

Jo pramanytas planas, kai jo nebeliko, buvo vykdomas tų, kurie buvo numatyti jam pakeisti... Kovotojas iškrito, kovos pirmose linijose tebesilaiko kiti nežinomieji laisvės kovotojai.