JAUNIMAS STUDIJOSE
ANTANAS MUSTEIKIS
Tai buvo įmanoma Lietuvoje. Savame krašte jaunimo subrendimas ir polinkiai nepastebimai suaugdavo į vyresniosios kartos puoselėjamus kultūros rėmus. Nebuvo pavojaus, kad asmuo dingtų lietuviškajai kultūrai, kad viena karta atitrūktų nuo kitos, kad pati lietuviška kultūra nuskęstų svetimojoj.
Emigracija ir tremtis priešingai: marina atsineštinį gimtojo krašto žodį, jausmą bei kultūrą; atskiria studijuojantį jaunimą nuo vyresniosios kartos; priverčia daugiau pasiduoti gyvenamos svetimos kultūrinės aplinkos srovei.
Į kur ji lenkia ir į kur link galima ar reikia pačiam pavairuoti?
1.
Jungtinių Amerikos Valstybių mokykloje šalia autoritetizmo buvo ryški europiečių pedagoginė laissez faire srovė, kuri prisiėmė Rousseau mintį, kad žmogus esąs gimęs laisvas; jo nevaržoma prigimtis savaime susiranda teisingą kelią, ir dėl to jis nevaržytinas jokių principų. Ją papildė daug toliau nužengusi amerikiečių pedagoginė sistema James pragmatizmo ir Dewey eksperimentalizmo ar instrumentalizmo įtakoje.
Pastaroji sistema pabrėžia materialinį žmogaus pradą, nekreipdama dėmesio į nekintamas dvasines vertybes. Iš jos tiesioginė išvada, kad mokykla turi siekti praktinio, tikrovinio pažinimo per patirtį (experience). Visa, kas nepraktiška, kaip senovės klasikai, senosios kalbos, matematika ir metafizinės disciplinos turėjo užleisti vietą praktiškesniems dalykams, kurie tikslingai atitiktų mūsų laikų aplinką. Prisitaikymas tai aplinkai reiškia atsidavimą modernios miesto pramonės raidai, kur žmogus turi siekti augščiausio specializavimosi bet kuria kaina.
Ne tik ši mokyklos kryptis, bet visa anglosaksiškoji aplinka mus savaime trauks į pedagoginio eksperimentalizmo ir pragmatizmo srovę. Tam tikrą duoklę jam ir reikia atiduoti, nes kiekvienos civilizacijos, technologijos, lygis pareikalauja tinkamo darbo pasidalinimo bei specialybių. Tad visai teisingas reikalavimas įsigyti specialybes, kurios yra reikalingos visuomenei.
Bet kraštutinis atsiribojimas nuo kitų dalykų, kurie neturi su pagrindine specialybe tiesioginio ryšio, siaurina žmogaus akiratį. Čia yra pavojus žmogui pasidaryti robotu, šios dienos socialinio laikotarpio vergu, kurio pragmatinis tikslas daros, įsigijus profesiją, gyventi, kad valgytume, o ne valgyti, kad gyventume.
Pripažįstant ir pabrėžiant profesinį išsimokslinimą, specializaciją jaunimo studijų uždaviniu, tenka betgi kreipti dėmesį, kad to dar neužtenka; kad reikia prie jo pridėti bendrąjį išsilavinimą, bendrines problemas, kurios yra esmingos žmogui visose civilizacijose nuo neatmenamų laikų ir kurios žmogui kaip asmeniui duoda daugiau dvasinio pasitenkinimo ir jį padaro visuomeniškesnį santykiuose su kitais žmonėmis.
Vienas iš būdų siaurai specialybei praplėsti tai į savo interesų ribas įtraukti bendrojo išsilavinimo dalykus. Tarp jų yra vieta ir lietuvių krašto bei lietuvių kultūros problemoms. Tad griežtųjų mokslų studentai (inžinieriai, chemikai, medikai ir k.) privalo lygiai gerai orientuotis lietuviškuose reikaluose kaip ir humanitarinius mokslus studijuoją (istorikai, filologai ir pan.).
2.
Jeigu amerikinė pedagoginio eksperimentalizmo sistema visą dėmesį skiria profesijos specializacijai, tai klasikinė sistema koncentruojasi į žmogaus asmenybę, arba charakterį...
Asmenybės visi apibūdinimai su didesniu ar mažesniu pagrindimu gali būti sutraukti į dvejopus tipus: krikščioniškąjį ir “natūralistinį”, t. y. mechanistiškai materialistinį. Pirmajame tipe žmogus daromas atsakingas už savo veiksmus bei poelgius, antrame gi — žmogus atpalaiduojamas nuo atsakomybės, nes jo veiksmus apsprendžianti fizinė bei socialinė aplinka.
Iš šitokio asmenybės supratimo išauga skirtingi asmenybės idealai. Prieš tradiciškai suprastą principingą kilnią, altruistinę, plačią, siekiančią pastovių vertybių asmenybę išauga prisitaikanti, egoistinė, praktinių išskaičiavimų, siaura, bet veržli industrinio pragmatizmo asmenybė... Šie kraštutinumai retai užtinkami tikrajame gyvenime, nes konkrečioje asmenybėje gali rasti dalį pirmųjų ir dalį antrųjų elementų, tačiau žmonių ir visuomenės linkimai į vieną ar antrą pusę labai pastebimi. Tuo pačiu studijas einančiam žmogui pasitaiko susidurti su asmenimis, svyrančiais į tą ar kitą pusę. Jis pats ima nejučiomis pritapti prie dažnesnio, ar sąmoningai apsispręsti ir pasukti priešingu keliu.
Katras tipas ima vyrauti ir kokias jis perspektyvas visuomenės gyvenimui žada, netiesiogiai atsako mūsų laikų filosofas Ortega y Grasset, kalbėdamas apie “masių sukilimą”. Mūsų laikų, nuo 19 amžiaus, masės žmogus skiriasi nuo primityvių analfabetų savo žiniomis, kurios betgi yra siauros ir paviršutiniškos. Bet jis naudojasi civilizacijos laimėjimais, nors jų visai nevertina, nesupranta, negerbia to elito, kuris tai sukūrė. Priešingai, net brutaliai jį nustumia ir užima jo vietą. Dėl to pesimistiški filosofai turi daug pagrindo, pranašaudami žmonijos katastrofą, nes masės žmogus, artimas pragmatinei asmenybei, naudodamasis civilizacija, ją ilgainiui pražudys.
Siauras specialistas (ir tik specialistas), pragmatinių siekimų žmogus savo idėjomis paremia masinio žmogaus plitimą visuomenėje, o tolimoje perspektyvoje tą katastrofą artina sau ir tai pačiai masei.
Studijuojąs lietuvis negali paleisti iš akių šio vykstančio proceso. Jo akivaizdoje turi pajausti pareigą sąmoningai vykdyti savyje pilnutinės asmenybės idealą, atremtą į krikščioniškųjų dorybių visumą.
3
Kiekviena asmenybė ir kiekviena bendruomenė yra laikoma sveika ir kūrybinga, jei ji yra pakankamai integruota, vieninga, harmoninga. Socialiniai mokslai rodo, kad šiame integravimo vyksme vadinami pirminiai žmonių grupių santykiai yra daug reikšmingesni už antrinius. Pirminiai santykiai tai betarpiški, asmeniniai, intymūs, ilgalaikiai, dažnai irracionalūs ir t.t. Charakteringiausi jie yra šeimoje, ypač tarp motinos ir vaiko, vaikų žaidimų grupėse, kai kuriose organizacijose. Antriniai santykiai yra tarpiški, beasmeniai, trumpalaikiai, racionalūs ir t.t. Jais yra pagrįstos įvairiausios ekonominės, profesinės ir pan. organizacijos.
Tad siekiant sveikos kūrybingos asmenybės, o paskui ir bendruomenės, lietuviškos šeimos pirminiai santykiai su savu mokslo siekiančiu jaunimu yra nepaprastos reikšmės dalykas— vienas iš pagrindinių versmių lietuviškai kultūrai palaikyti. Tos šeimos, kurios sugeba ilgiau išlaikyti prieauglį atsineštinėje iš Europos kultūroje, palieka didesnį ir geresnį įnašą didžiojoje, gyvenamo krašto visuomenėje, nes jų integruojamai auklėjama pirma emigrantų karta išugdo kilnesnių asmenybių negu tolesnė karta. Pastaroji, jau negalėdama apsispręsti už vieną ar antrą kultūrą, yra mažiau atspari blogiui. Statistikos net sako, kad pirmosios emigrantų kartos vaikai padaro mažiau nusikaltimų negu jos anūkai...
Suprantamas tad senosios kartos susirūpinimas laikyti savo įtakoje augančią kartą, duoti jai šeštadienines ir kitokias mokyklas, lektūrą, stovyklas ir kt. Bet ir iš kitos pusės, jaunimas, kaisdamas studijų atmosferoje, turi taip pat jausti intereso kiek galima glaudžiau palaikyti ryšius su savo šeimos nariais, ryšius su savo lietuviška organizacija ir jos nariais — idėjos draugais. Tai kelias, kuris stiprina ir praturtina asmenybę. O ji yra laimėjimas ir pačiam sau, ir lietuviškajai, ir didžiajai gyvenamojo krašto visuomenei.
Kultūrinės, dvasinės kovos baras daug ramesnis, laimėjimai ir pralaimėjimai pastovesni; jie bręsta lėčiau, bet šaknis leidžia, nepalyginti, giliau.
Mums ši tylioji kultūros kova blogiausiai sekėsi. Ginklu mūsų protėviai milžiniškus plotus nukariavo — kultūriškai jų laimėti nemokėjo.
Ne tiek nuo plieno žuvo mūsų tautiečių, kiek kultūriniai ginklai jų mums išplėšė — Rytuose ir Vakaruose dideli pralaimėti barai.
Lietuviškas kraujas, lietuviški veido bruožai, lietuviški iš dalies ir papročiai, tik lūpos nebetaria lietuviškų žodžių, ir širdis nebelietuviškos tėvynės laime plaka.
Dr. Ignas Skrupskelis
