Mūsų socialistinis jaunimas pasisakė

Vienas iš pokarės visuomeninio gyvenimo revoliucingiausių reiškinių neabejotinai yra Europos socialdemokratijos vidinė kova dėl savo idėjinių pagrindų. Kadangi socialdemokratinis sąjūdis yra vienas iš didžiųjų visuomeninių sąjūdžių, ypačiai Europoje, tai ši jo vidinė kova verta rimto domesio. Verta ji rimto dėmesio dar ir dėl to, kad tai yra pastangos nutraukti idėjinius saitus su bolševizmu, tad esmėje yra ir antibolševistinė kova.

Socialdemokratijos ideologija lig šiol buvo atremta trims stulpais: istoriniu materializmu, klasių kova ir religijos neigimu. Tais pačiais ideologiniais pagrindais remiasi ir bolševizmas. “Bolševizmas, atskilęs nuo socialistinio sąjūdžio, pasisavino jo ideologinius pradus (m. p. Vt. Vt.), jais remia savo siekimus, jais stengiasi grįsti ir pateisinti savo veiklą, kad ir žiauriai juos klastodamas", — rašo mūsų socialdemokratai (žiūr. “Ateities Keliu”, 1949 m., No 1(17), ps. 5).

1. Nauji keliai Vokietijoje

Nesigilinant į priežastis, tenka konstatuoti faktą., kad po II pasaulinio karo Europos socialdemokratijos vadovaujančiuos sluogsniuos ėmė reikštis stipri iniciatyva šiuos socialdemokratijos ideologinės giminystės saitus su bolševikais nutraukti, atnaujinai socialdemokratijos pagrindus. Ir jeigu iš vienos pusės visa eilė vidurio ir rytų Europos, taip pat Vokietijos socialdemokratinio sąjūdžio įžymių veikėjų atsidūrė bolševikų stovykloje, tai iš antros pusės Vokietijos, Austrijos, Olandijos, Danijos socialdemokratinio sąjūdžio viršūnėse nuo pat 1945 m. čia stipriau, čia silpniau, bet nuolat reiškiasi pastangos reviduoti socialdemokratijos ideologinius pagrindus. Toks žinomas tarptautinio masto socialdemokratas vokietis dr. Carlo Schmidtas jau 1946 m. sakė, kad

“Šiandien žinome senosios partinės programos kaikurias teorijas niekam tikusias... Viena iš tokių teorijų yra istorinio materializmo dogma, pagal kurią visa, kas įvyksta,., gamtinio dėsnio būtinumu yra nuspręsta tiktai ūkinių veiksnių... visas istorinis vyksmas yra ne kas kita, kaip ūkinių ir klasinių santykių išraiška; idealistiniai ir doriniai akstinai iš esmės neko negali pakeisti; net jie patys yra tik nesąmoninga tam tikros ūkinės padėties apraiška... šitas mokslas, kuris prieš kelis dešimtmečius daug kam buvo tarsi religija, turinti absoliutinį tikrumą, yra iš pagrindų atmestinas... Tuo pačiu yra išreiškiamas atsisakymas ir nuo klasių kovos dogmos. Pas mus anksčiau buvo mokoma, kad betkuri istorija, betkuri pažanga ar reakcija savo pagrinde esą ne kas kita, kaip savaimingas klasių kovos padarinys... Jeigu mes šiandien sakome..., kad socialdemokratija jau nebėra klasių kovos partija, tai yra tiktai ilgo patyrimo ir išsivystymo išvada... Markso veikaluose galima rasti, kad religija esanti opiumas liaudžiai, nes ji leidėianti pamiršti klasines skriaudas, ir pomirtinio gyvenimo paguoda atimanti revoliucinę energiją... Todėl anksčiau., daugelis mūsų draugų buvo pasidarę išvadą, kad sąmoninvas darbininkas privaląs ..religiją,.. jei jau ne apskritai neigti, tai bent išvyti iš savo paties gyvenimo... Pasakykime atvirai: socialdemokratų.. partija., nėra antikrikščioniška partija... Antikrikščioniškas, net antibažnytiškas nusistatymas, kaip toks, negali rasti vietos mūsų eilėse”(žiūr. “Schwaebi-sches Tagblatt”, 1946.2.19., No 147, ps. 5).

Tas pat mintis dr. Schmidtas kartoja ir 1953. Ir dabar jam talkina jau ne tik socialdemokratinių viršūnių žmonės, kaip dr. Hoegneris, Loebe, Keuteris, bet ir socialdemokratinis jaunimas (Žiūr. "Į Laisvę” 1954 m„ No. 2(39), ps. 47—49).

2. Mūsiškiai senu keliu

Šioj kovoj dėl socialdemokratijos ideologinių pagrindų revizijos mums ypačiai įdomi mūsųjų socialdemokratų pozicija. Kai 1946 m. mūsų socialdemokratams, švenčiant savo organizuoto reiškimosi 50 metų sukaktį, buvo pateiktas klausimas: “Kaip jie nusistatys istorinio materializmo, klasių kovos ir kovos su religija atžvilgiu?”, — tai atsakymai tais klausimais tada nebuvo pažangūs. Istoriniam materializmui mūsų socialdemokratai buvo ištikimi, nes, nors istorijos ir visuomenių santykių teisingas supratimas, "gamtos dėsnių pažinimas, sudaro žmogaus protui daug tamsių kampų”, visdėlto ir “šioje srityje mokslas jau senokai tarė savo svarų ir aiškų žodį” ir “tas žodis yra istorinio materializmo filosofijoje” (žiūr. “Ateities Keliu”, 1946, No. 2, ps. 6).

Mažiau aiškumo buvo atsakyme dėl klasių kovos principo. “Klasių kova ne socialistų išgalvota. Visuomenės klasės yra gyvenimo faktas. Fakto pasėka — klasių priešingumai ir rezultatas — klasių kova”. Bet ar ši kova yra principas, kuriuo grindžiama socialinė santvarka, ar tik blogybe, kurią reikia šalinti? Ar ši kova turi baigtis klasių susinaikinimu, ar susiderinimu? Į tai aiškaus atsakymo tada negauta, nors bendras įspūdis, kad marksistinis klasių kovos principas mūsų socialdemokratams tebegaliojo, išliko (žr. “Ateities Keliu” 1946, No. 3, ps. 12).

Religijos ir bažnyčios atžvilgiu mūsų socialdemokratai tada pasisakė darą skirtumą “tarp religijos bei religinių žmogaus įsitikinimų ir pačių tikybinių sistemų”. “Tikėk, kaip nori; kap ir kuo tiki — tavojo proto ir sąžinės dalykas”; tačiau “socialdemokratų nusistatymu tikybiniai asmens ir tikybinių bendruomenių reikalai nebūtų siejami su jų ūkiniais ir socialiniais santykiais” (žr. “Ateities Keliu" 1946, No. 3, ps. 8).

Sąžinės laisvės teisė tai nėra tik žmogaus teisė į savo vidinį nusistatymą, betteisė į šį vidinį nusistatymą praktiškai reikšti gyvenime. Net bolševikiniai metodai, kaip rodo sovietinė tikrovė, neįstengia žmonių vidinių nusistatymų pavergti, bet tai dar nerodo ten esant sąžinės laisvę, nes yra persekiojamas tų vidinių nusistatymų reiškimasis gyvenime. Todėl ir mūsų socialdemokratų nusistatymas atskirti... mokyklą nuo bažnyčios” negalima kitaip suprasti, kaip religinės bendruomenės nariams sąžinės laisvės vykdymo paneigimą, nuosekliai einantį iš religijos marksistinės sampratos, bet lygiai nuosekliai nesuderinamą su demokratijos principais.

Ne mūsų paklausimai, bet pati Europos socialdemokratinės minties raida vertė mūsų socialdemokratus kiek vėliau (1949 m.) klausti save: “Ar viskas tvarkoje socialdemokratijos ideologiniame bagaže? Ar netenka kaiko keisti savo pažiūrose ir savo veikimo taktikoje?” Atsakymas ir šiuo atveju toks pat, kaip 1946 m.; “socialdemokratija jaučiasi stipresnė savo ideologiniuose pagrinduose, kaip kada nors buvusi... pradų nereikia keisti” (žiūr. “Ateities Keliu” 1949 m., No. 1(17), ps. 6).

3. Jaunimo pažanga

Po visa to negalima nelaikyti tam tikra staigmena mūsų socialistinio akademinio jaunimo sambūrio kovo 12 d. New Yorke suorganizuotos dr. J. Repečkos paskaitos, siekusios “atskleisti Vakarų politinių laisvių r senos akademinės kultūros dirvoje brendusio demokratinio socializmo teikiamas perspektyvas ir surasti savo krašto vietą bei nustatyti mūsų (socialistų — Vt. Vt.) uždavinius tų perspektyvų rėmuose”. Ne pati paskaita staigmeniška, bet kaikurios mūsų socialdemokratų jaunosios kartos vėliavininko pareikštos idėjos. Būtent, dr. Repečkos pareiškimas, kad socialistiniam akademiniam jaunimui dialektinio materializmo ir klasių kovos marksistinės dogmos nebeegzistuojančios. Vietoj dialektinio materializmo jaunieji socialdemokratai iškelia etinį humanizmą ir žmogaus asmens vertę, pabrėždami demokratinį asmens pirmumo principą. Vietoj klasių kovos paskaitoje iškelta mintis, kad socialinė demokratija turi remtis kooperavimu ir visų žmonių solidarumu. Vietoj gamybos priemonių suvalstybinimo pabrėžtas jų suvisuomenimas. Pabrėžtas ir privačios nuosavybės reikalingumas, nes tai esanti viena iš žmogaus laisvės sąlygų. Primintas valstybės tarnybinis pobūdis: ne žmogus valstybei, bet valstybė žmonių laisvei ir gerovei, žodžiu, dr. Repečkos, kaip mūsų socialistinio akademinio jaunimo sambūrio vėliavininko, pareikštose idėjose aiškiai justi socialdemokratinei ideologijai naujų pagrindų jieškojimas. Nesvarbu, ar tai yra tik Europos atitinkamų socialdemokratinių idėjų raidos atgarsis, ar savaimingai mūsų socialistinio akademinio jaunimo sąmonėje subrendusi reakcija prieš marksistines dogmas, visokiu atveju tai yra reikšmingas mūsų socialdemokratinės ideologijos revizionizmo reiškinys, kurį tenka laikytis pažangiu. Būdinga, kad paskaitoje dalyvavę senieji mūsų socialdemokratijos ideologai šiam jaunimo revizionistiniam pasireiškimui neoponavo ir savo 1946, 1949 m. nusistatymo negynė.

4. Sustojimas pusiaukelėje

Būdingas tačiau mūsų socialistinio akademinio jaunimo vėliavininko pasisakymas dėl demokratinio socializmo perspektyvų religijos ir bažnyčios atžvilgiu. Gaila, šiuo atžvilgiu socialdemokratinio jaunimo mintis dar nepajėgė įveikti rutinos ir savo nusistatymu jis nei per plauką nepažengė toliau nuo 1946 m. nusistatymo. Pagal prelegento sąžinės laisvės supratimą religijai belieka reikštis “privatinėje sferoje”. Savaime suprantama, religinės bendruomenės viešam reiškimuisi vietos negali būti, nes ‘‘mes (socialistinio akademinio jaunimo sambūris, Vt. Vt.) laikome šėtonišku nusikaltimu žmogaus nuodijimą organizuotai”. Atseit, religija — opiumas liaudžiai, ir bažnyčia organizuoto nuodijimo vykdytoja. “Klero primesta dvasinė vergija”, “dogmatiniai voratinkliai”, “feodalizmo samanos”, “klerikalinės grupės” kliudo “žmogaus prigimčiai pilnai pasireikšti”, ir dėl to demokratiniame Lietuvos tarpsnyje “tautos masės negalėjo dalyvauti efektyviai sprendimuose”. Atseit, jas reikia išlaisvinti. Taigi čia išnyksta riba tarp mūsų socialistinio akademinio jaunimo nusistatymų ir bolševikų, kurie taip pat “laisvina” žmogų ir pačią Lietuvą iš “dogmatinių voratinklių” ir religijai palieka tik privatinę sferą, šiuo atžvilgiu socialistinio akademinio jaunimo nusistatymas atskleidė ne Vakarų akademinės kultūros dirvoje brendusio demokratinio socializmo teikiamas perspektyvas, bet perspektyvas “made in Soviet Russia”. šiokių perspektyvų fone visai suprantama, kad, jų nuomone, kultūrinė demokratija tėra fasadas pridengti prievartai” net abejotina, ar “demokratija leidžia tėvams indoktrinuoti (atseit, religiškai nuteikti, Vt. Vt.) savo vaikus”.

Šiokia sąžinės laisvės samprata liudija, kad mūsų socialdemokratinis jaunimas ne tik nespėja su Europos socialdemokratinės minties raida sąžinės laisvės atžvilgiu, bet yra atsilikęs ir apskritai nuo demokratinės sąžinės laisvės minties laimėjimų, išreikštų kad ir Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje ir tuo būdu jau įgavusių tarptautinės teisės konkrečių nuostatų formą.

Tenka tačiau viltis, kad, kartą sulaužius pirmuosius ledus, atsisakius dialektinio materializmo ir klasių kovos marksistinių dogmų, taip neseniai dar, anot Carlo Schmidt, turėjusių daug kam absoliutinį tikrumą, su laiku bus prieita tų pačių išvadų ir dėl religijos ir bažnyčios marksistinės sampratos, nesgi negalima tikėti, kad etinis humanizmas iš principo neigtų sąžinės laisvės praktinį pasireiškimą per religines bendruomenes, per mokyklą, per šeimą.

Vt. Vt.