Kariūnas: Partizano dalia
Toks melsvas vakaras, paskendęs pusnyse,
Ir krenta sniegas— o toks lengvas, toks purus.
Kur eisime šį vakarą, jaunyste mano,
Jei šiam pasauly artimo jau nieko neturiu.
Jei nėra nieko, kas šį vakarą priglaustų,
Ar bent paguostų vienu nuoširdžiu žodžiu. . .
O verkia vėjas, kaip kapuos vėlė klajūnė,
Ir prakeikimo liūdną dainą šakose girdžiu . . .
Taip vienas be namų, be tėviškės, be meilės
Ir taip be nieko — vienas darganų naktim
Su skaudančia širdim, su vystančia jaunyste,
Su meile tėviškės, kurios jau niekas neišplėš ir neatims.
Gal niekados neprisimins ir nepasiilgs mergaitė
Ir šaukiančios širdies iš šios vienatvės negirdės,
Gal kažin kam šį vakarą aidės jos juokas,
Ir kažin kam plauks žodžiai iš jos lūpų ir širdies.
Kur eisime šį vakarą, jaunyste mano,
Jei šiam pasauly artimo mums nieko nebėra.
Tik juodos naktys-seserys klajūno partizano,
Tik automatas prie širdies ir ošianti giria.
(Iš partizanų poezijos)
