PASAULYJE: NEPASAULĖŽIŪRINĖS DIFERENCIACIJOS KELIU?
Po antrojo pasaulinio karo visuotinai suaktualėjo politinė diferenciacija Europoje. Tradicinių politinių partijų pagrindai yra išjudinti. Tatai pastebima visose srovėse. Galima suprasti, jei buvę totalistinės santvarkos, daugiau ar mažiau fašistinių nuotaikų šaukliai šiandien pasisuko demokratijos link. Teisėta abejonė, ar tai nėra daugelis tik "konjunktūriniai demokratai” — su nauja iškaba naujoje rinkoje, o ne su pakitusia dvasia. Tačiau yra ženklų, kad susvyravę tradiciniai pagrindai ir demokratinėse grupėse.
1. Kr. demokratijoje prieš katalikų partijas
Pokarinėje Vokietijos demokratijoje tradicinė katalikų partija Centras nustojo savo reikšmės ir vietą perleido platesniais pagrindais suorganizuotai CDU-CSU. Prancūzijoje iš rezistencijos iškilo MRP. Austrijos katalikų partija “Volkspartei” buvo tokia konservatyvi. Bet ir ta pajuto reikalą atsinaujinti: 1952 metų pabaigoje įvykęs Austrijos katalikų kongresas patvirtino specialios komisijos ilgai ruoštą planą, kuriuo Austrijos katalikų Bažnyčia atsiriboja nuo vienos partijos išimtinio rėmimo. Austrijos katalikams tai naujiena, nes jie buvo susigyvenę su mintimi, kad Krikščionių Socialų Partija, paskui virtusi Liaudies Partija, sykiu reiškė ir Bažnyčios pažiūras. Atsiriboti nuo tos tradicinės minties Austrijos Bažnyčią paskatinęs faktas, kad susirišdama su viena partija, Bažnyčia paleidusi iš savo žinios kitus katalikus, kurių dalis nuėjusi ir pas socialistus. Tautoje, kurioje 96% yra katalikai, aktyvūs tebuvę tik 10-15%. Dabartinė reforma siekia atgauti Bažnyčiai tuos katalikus, kurie prarado ryšį su Bažnyčia kaip tik dėl tų politinių priežasčių, ir sudaryti sąlygas, kad katalikų idėjos plistų į gyvenimą plačiau ir giliau, ne vienos partijos kanalu.
Klausimas rūpestingai buvo svarstomas ir tarptautine plotme Vidurio Europos Krikščionių Demokratų Sąjungos kongrese New Yorke 1953 kovo 13-15. Aštriausiai ir metodingiausiai pasisakė prof. A. A. Lima, Brazilijos Katalikų Akcijos pirmininkas, įžymus filosofas ir sociologas, dėl klausimo: ar katalikiškuose kraštuose pateisinamas katalikų partijos buvimas. Pasisakydamas neigiamai, jis išdėstė argumentus, kurių bent kai kuriuos čia suminime pagal “Tėvynės Sargo” vertimą.
“Bažnyčia neturėtų būti suplakta su viena partija, net jei tai būtų ir katalikų partija. O katalikiškame krašte Bažnyčios suplakimas su oficialia katalikų partija būtų labiau neišvengiamas kaip nekatalikiškame.
“Katalikų partija katalikiškam krašte tuojau taptų klerikaline partija, nuosekliai sukeldama antiklerikalizmą tiek tarp tikinčiųjų, tiek tarp neutraliųjų, nekalbant jau apie priešingai nusistačiusius.
“Istorinė patirtis rodo, jog remiantis idėjų panašumu, šiandien tarp katalikų ir nekatalikų gali būti visai teisėti ryšiai, kiek tai liečia politinius įsitikinimus, nežiūrint, ar tai būtų dešinieji, ar kairieji, ar centras, ir net tarp katalikų tų pačių idėjų pagrindu gali būti pateisinamų nuomonių skirtumų. Katalikų partijos buvimas trukdytų šiems įvairavimams pasireikšti ir tuo vestų daugelį katalikų į politinį absenteizmą bei abejingumą.
“Blogis, palietęs katalikiškuosius kraštus, yra tai, kad tikėjimas yra pasidaręs paviršutiniškas Ir tradici
nio pobūdžio — jis remiasi šeimos motyvais arba apsprendžiamas auklėjimo aplinkos. Reikalinga todėl ne partija, bet doktrina, žinios ir giliai įsišaknėjęs gyvastingumas, paremtas tiesa, o ne politiniais ar šeimyniniais motyvais”.
Lima išdėstė ir motyvus krikščionių demokratų partijai katalikiškame krašte pateisinti. Svariausias jų susakytas taip;
“Jei nėra politinės partijos su tvirtu metafiziniu pagrindu, natūraliai katalikai links politini gyvenimą vertinti kaip tiems principams svetimą. Ir lygiai kaip pavojinga surišti religiją su politika, taip fatališka padaryti politiką visai nepriklausomą nuo principų, nes tai neišvengiamai vestų į pripažinimą klaidingų filosofijų. Prieš tiesos filosofiją stovi tik klaidinga filosofija. Filosofinis abejingumas politikoj, kaip ir kitose bendruomeninės veiklos šakose, veda prie determinizmo, pragmatizmo, natūralistinio evoliucionizmo, individualistinės demokratijos sąmoningo ar nesąmoningo totalizmo, t. y. prie klaidingų politinių filosofijų”,
Be abejo, natūralu turėti motyvų tai ir priešingai tezei. Laimės toji tezė, kurios motyvus pateisins labiau pats gyvenimas. Tačiau ar nebūdinga, kad ir tie, kurie iš širdies kalba apie katalikų politinį susiorganizavimą ir jo reikalingumą tautai ir Bažnyčiai, patys vengia katalikų partijos vardo ir nori naudotis platesne baze — krikščionių vardu ?
2. Socialdemokratuose prieš marksizmo “negyvą balastą”.
Pagrindus išjudėjus labiausiai pajuto socialdemokratai Vokietijoje. Jau 1945-46 kai kurie socialdemokratų veikėjai buvo kėlę reikalą atnaujinti partijos pagrindus. Dabar tas klausimas dar labiau suaktualėjo. Su
1953 rinkimais Vokietijos soc. demokratus ištiko “Marnos pralaimėjimas”, kaip tai pavadino Berlyno soc. dem. laikraštis. Velionis Kurt Schumacheris buvo tikinęs, kad socialdemokratai rinkimuose gaus 51%. Nors balsų skaičius už socialdemokratus priaugo vienu milijonu, tačiau bendrame rezultate jie gavo tik 29% visų balsų. Tas pralaimėjimas pagreitino socialdemokratų viduje jau seniai vykstančios ideologinės evoliucijos tempą.
Nesiekiant į Erfurto programą (1891) ir 1919 metų partijos su kilimą, paskutiniais laikais socialdemokratijos revizionizmo prieky stovėjo prof. Carlo Schmidtas, parlamento vicepirmininkas. Po rinkimų spalių mėn. per Miuncheno rad;ją jis iš naujo pasisakė už partijos ideologinę, programinę reviziją. Revizijos reikalavo ir soc. dem. jaunimas savo paskelbtoj “Hammo programoje’’, kurią jie buvo priėmę Hammo mieste, Vestfalijoje. Taip pat ir Berlyne apie velionį prof. Reuterį buvo susidaręs socialdemokratų reformistų būrelis. Jam priklausė ir vienas iš socialdemokratų veteranų buvęs reichstago pirmininkas Paul Loebe. Berlyno studentai socialdemokratai paskelbė "16 tezių” partijai atsinaujinti. Dabartinis partijos pirmininkas Ollenhaueris lapkričio 8 Wuppertal pasisakė prieš "vergišką prisirišimą prie tradicijų” ir aiškino, kad SPD nesanti "Weltanschauungspartei”.
Bet tai tik atskirų partijos vadų ar atskirų ggupių reikalavimai. Oficiali partijos programa galioja ta, kuri buvo priimta 1931. Laukiama tos programos revizijos; ji gali būti paskelbta 1956.
Kuria linkme revizija siūloma?
a. Atsisakyti marksizmo dogmų, kurios lig šiol buvo soc. dem. ideologinis pagrindas, kurias skelbia savo pagrindu ir komunistai. Schmidtas skelbė per radiją: reikia mesti lauk marksistinės teorijos “negyvą balastą”. Marksizmas gali liktis kaip metodas socialinio gyvenimo santykiams tirti, bet jis nepriimtinas kaip ideologija, tikėjimas.
b. Atsisakyti klasinės kovos ir atsirėmimo viena klase. Schmidtas; scc. dem. nori atstovauti interesams visų tų, kurie atsiduria be apsaugos prieš ekonominį socialinį mechanizmą, ar jie būtų juodadarbiai ar inteligentinio darbo darbuotojai, ar ūkininkai, vidutinių klasių nariai ir civiliniai tarnautojai. “Hammo programa” reikalauja, kad soc. dem. partija virstų “Volkspartei” — liaudies partija. “Vis dar pragaištingai tikima, kad socialdemokratai yra senojo stiliaus darbininkų partija arba gali ja tapti... Jei SPD norėtų ribotis darbininkais klasine prasme, tai ji iš anksto turėtų atsisakyti noro valdžią paimti į savo rankas”. To paties reikalauja ir Berlyno “tezės”.
c. Atsisakyti suvalstybinimo, socializacijos, perėmimo į valstybės rankas visų gamybos ir paskirstymo įmonių. Socializacija turi ribotis anglies, geležies, plieno didžiosios pramonės nusavinimu. Bet nesiūlo jų kontrolę perduoti valstybei, o tik nepriklausomoms viešoms korporacijoms. Schmidtas: “Kalbama ne apie žmogaus suvalstybinimą, bet apie valstybės sužmoninimą”.
d. Atsisakyti nusistatymo prieš religiją, kuris savaime plaukia iš marksistinės doktrinos. Schmidto žodžiais: partijos nusistatymas religijos atžvilgiu iš “palankaus indiferentizmo” pakeičiamas į “respektą”. “Hammo programoje” sakoma, kad SPD, nesisiaurindama į susibroliavimą su religija, “yra pozityviai nusistačiusi krikščionybės atžvilgiu”. Tačiau pažymėtina, kad "Hammo programa” nepriartėja iki Schmidto ir apie krikščionybę kalbėdama teturi galvoje protestantizmą.
e. Privatinės nuosavybės asmuo gali turėti tiek — sako Schmidtas, —-kad jis būtų įgalintas gyventi nepriklausomas ir galėtų pasakyti "ne” net ir tam, nuo ko jis ekonomiškai priklauso.
f. Atsisakyti simbolių. Berlyno studentų grupė sako, kad tokie žodžiai kaip "marksizmas”, “draugas”, "planingas ūkis”, "raudonoji vėliava” yra galutinai bolševikų sukompromituoti. Jų pasilaikymas tarp socialdemokratų bendruose Vokietijos rinkimuose sovietinės zonos gyventotojus labiausiai atstumtų ir partijai būtų pragaištingas. Tam pritaria ir Berlyno laikraštis “Telegraf”, nors Ollenhaueris pasisakė už raudoną spalvą.
3. Kurlink tad socialdemokratai?
Austrijoje socialdemokratai nepralaimėjo. Atvirkščiai, jie sustiprėjo rinkimuose. Tačiau evoliucija eina ir ten.
Dešimtmečius austrų socialdemokratija vadinosi "austromarksizmas”. Jie tik truputį buvo mažiau kairūs už komunistus. Neseniai įvykęs SPO (Austrijos socialistų partija) suvažiavimas parodė jau dideles atmainas partijos žmonių galvojime. Suvažiavimas buvo pavadintas “įsisąmoninimo dienos”. Jose referatais buvo svarstomi partijos principiniai nusistatymai. Linkmė aiški iš partijos pirmininko ir vicekanclerio Dr. Schaerf referato. Jis išreiškė ištikimybę Frankfurto socialistiniam internacionalui (1951), kurio nariai neprisiima nei marksizmo nei kitos socialistinės ideologijos.
Schaerf papasakojo, kad internacionalo iniciatyva 1953 kovo mėn. Bentvelde buvo svarstomas socializmo ir religijos santykis. Svarstymų išdava buvo tokia: "Socializmas pripažįsta, jog religinės, o taip pat kultūrinės jėgos padėjo suformuoti tautų kultūrines tradicijas ir etinius principus” ir "krikščionybės mokslas yra vienas iš dvasinių ir etinių šaltinių socialistiniame minties lobyne”.
Primindamas, kad socialdemokratų pastangų dėka žymiai pasikeitė Austrijos ūkinė struktūra nuo 1945 ir žymi ūkio tvarkymo dalis perėjo į valstybės rankas, vicekancleris pareiškė savo nusistatymą ir dėl valstybinės bei privatinės nuosavybės:
“Ūkio raktinių pozicijų perdavimas į valstybės rankas — tai dar nėra socializmas. Suvisuomeninimas (socializavimas) būtų tik ūkines raktines pozicijas perduodant visų piliečių bendruomenėms, demokratiškai jose dalyvaujant gamintojams, vartotojams ir valstybės atstovams. Tokia tvarka nereikalauja betgi suvalstybinti ar suvisuomeninti viso krašto ūkio, o tik pagrindines pramonės, prekybos ir susisiekimo šakas. Apie jas ir tarp jų lieka platus ratas savarankiškų žmonių prekyboje, amatuose, žemės ūkyje ir laisvose profesijose — jie atlieka ten savarankiškas ūkines funkcijas tikslingai ir gerai taip pat ir socialistinėje visuomenėje”.
Partijos teoretikas Kari Czernetz pasisakė dar dėl marksizmo. “Ar jūs esate marksistinė partija?” Esą į tokį klausimą negali būti atsakymo, nes klausimas neteisingas, nes jis klausia apie tikėjimo išpažinimą. Socialdemokratai tepripažįsta marksizmą tik kaip metodą, bet ne kaip pasaulėžiūrą, ne kaip tikėjimą. Tikėjimo marksizmą jis griežtai atmetė. “Demokratinis socializmas yra pagrįstas žmogaus etiniu pajautimu: žmogus tampa socialistu ne dėl to, kad Marksas būtų buvęs teisus, bet dėl to, kad nori iš pasaulio pašalinti neteisybę”.
Tokis minties pasikeitimas atsisakant nuo pagrindų prieš paskutinį karą būtų buvęs neįmanomas. “Die Tat” (1953. 12. 1) sako, kad “austro-marksizmo — pabrėžiant tame žodyje marksizmą — pasikeitimas iš pagrindų į šiandieninį neideologinį demokratinį socializmą yra totalistinių patyrimų kacetuose, emigracijose irrezistencijoje vaisius”. To viso minties pakitimo rezultatas šiandien yra tas, kaip praneša pats “Die Tat”, kad “tuo metu, kai Bažnyčia uždraudė savo kunigams užimti politines tarnybas, tai socialistų atstovų šiandien pamatysi einant į bažnyčią. Anksčiau priešhitleriniais laikais tatai būtų buvę neįmanoma, kaip šiandien yra neįsivaizduojama kanclerio pareigose matyti monsinjorą Seipelį”.
Šitos revizijos socialdemokratų programoje siūlo kirvį prieš pačius tos programos pagrindus. Jei jos bus nuoširdžios ir įvykdytos, tai bus atsisakyta europinės kontinentinės partijos charakterio — pasaulėžiūros. Tuo keliu artėtų tada prie anglosaksinės partijos, grįstos empyrine programa
J. B.
