Žymėtini vardai
Vieni su įvairiomis savo gyvenimo ir darbo sukaktimis praeina negirdomis, ir visas jų gyvenimas lieka nepastebėtas, ne dėl to, kad jis nebūtų reikšmingas visuomenei, bet dėl to, kad jie eina per gyvenimą tyliai, nesušlamėdami ir nieko nė galu nago neužgaudami. Kiti eina per gyvenimą, išsiųsdami priešais save trimitininkus.
Magdalena Avietėnaitė yra vienas iš pirmosios rūšies jubiliatų. Ji, duktė Adomo ir Magdalenos Paulionytės, buvo ilgametė pareigūnė Lietuvos užsienių reikalų ministerijoje (Eltos direktorė, spaudos ir informacijos skyriaus direktorė), krikščionių darbininkų organizatorė, anglistikos katedros vedėja universitete, žurnalistė, redaktorė, Amerikos lietuvaitė. Dabar ji Manhattanville Šv. Širdies kolegijos bibliotekininkė konsultantė.
Teisingumas ir rezistencinis solidarumas skatina, o aplinkybės jau leidžia priminti dar vieną jos tyliai ir uoliai eitą pareigą — tai jos veiklą rezistencijoje. Vokiečių okupacijos metu ji įsijungė į rezistencijos tinklą. Ji pasiėmė pareigą sekti pasaulio radiją ir informavo pogrindinės spaudos redaktorius. Ji buvo paskiau Vliko politinės komisijos narys, Vliko politinis patarėjas. Tremtyje su jai įprastu atsidėjimu ir rūpestingumu ji redagavo ir vertė Vliko memorandumus, o taip pat pirmuosius Vliko leidinius anglų kalba. Ji buvo ir Raudonojo Kryžiaus gen. sekretorius ir jo reikalais vykdavo į tolimas keliones.
Kas sykį įsitraukė į rezistencijos darbą, nelengva jo atsisakyti, nors būtum atitrūkęs nuo kokių rezistencinių centrų. Širdis neatleidžia — ir Amerikoje Avietėnaitė individualiai pranešimais bei pasikalbėjimais kelia tarp amerikiečių jų simpatiją Lietuvai.
Nekėlė jubiliejaus nė Viktoras Gailius, pernai rugpiūčio 27 sulaukęs 60 metų amžiaus. Tai M. Lietuvos tylus ir tylios kovos kovotojas: jau 1918 Maž. Lietuvos Tarybos sekretorius; 1919-21 pareigūnas Lietuvos atstovybėje Berlyne, 1922 Lietuvos atstovas Talline, 1923 Klaipėdos krašto direktorijos prezidentas, 1925 Klaipėdos krašto gubernatoriaus patarėjas, 1932 Klaipėdos krašto seimelio ir Klaipėdos miesto seimelio narys, 1935 Klaipėdos uosto direkcijos narys, 1938 Klaipėdos krašto gubernatorius; vokiečiams Klaipėdą okupavus, Klaipėdos uosto Lietuvos zonos administracijos tarybos narys. Tremtyje 1948 išleistas jo paruoštas Vokiškai lietuviškas žodynas; buvo Vliko bendradarbis, paskui LF atstovas Vlike, Vliko reikalų vedėjas, LRK vyr. valdybos narys ir reikalų vedėjas. Tebegyvena Vokietijoje.
Nežiūrint silpnos sveikatos (pirmojo pasaulinio karo invalidas) — nepaprastai darbštus, tiek pat kuklus, bet tvirtas ir garbingas savo nusistatymuose.
Adomas Jakštas vadindavo tokius šviesius veikėjus žiburiais. Tik šiuo atveju abudu jubiliatai priklauso prie tokių žiburių, kurių nematai, nepastebi, tik jauti, kad apie tave daros šviesiau ir giedriau.
*
Prof. Juozas Kaminskas, kuriam 1954 sausio 2 suėjo 75 metai, yra vienas iš tų tvirtybės ir pastovumo šulų tarp judrių gyvenimo, anot Ramono, dulkių. Jis yra Lietuvos socialdemokratų lyderis, žurnalistas, redaktorius, 1917-20 Lietuvos Tarybos narys, Nepriklausomybės akto signataras, 1919 maitinimo ministeris, visų demokratinių seimų atstovas, 1926 seimo vicepirmininkas, Lietuvos universiteto profesorius, Kauno vandentiekio ir kanalizacijos statytojas, rezistencijos dalyvis, pirmasis Vliko pirmininkas, Vykdomosios Tarybos vicepirmininkas, ūkinio atstatymo bei finansų tarnybų valdytojas, Vliko išrinktas VT pirmininku, bet ligos sukliudytas buvo priverstas iš vilkinės veiklos pasitraukti (nuo tada ypačiai išryškėjo Vliko negalės).
J. Kaminskas imponuoja savo principingumu. Savo principų, įsitikinimų tvirtai laikosi ir dėl jų įvykdymo kietai kovoja. Jei negali jų tuo tarpu pravesti, kantriai laukia, bet neišsižada ir į kompromisus dėl principų neina. Tokis jis buvo Lietuvos Taryboje (iš kurios net buvo pasitraukęs, kai negalėjo sutikti su daugumo sprendimu, ir grįžo atgal tada, kai dauguma surado sprendimą, kuris derinosi su jo nusistatymu); tokis buvo ir Vliko veikloje, ypačiai įvairiose derybose.
