L. Prapuolenis: Atviromis akimis

1.

Geopolitinę Lietuvos padėtį taikliai yra apibūdinęs viename savo pranešime 1930 m. mano gimtuosiuos Kybartuos prof. Pakštas: Lietuva tokia pasaulio vieta, kurioje mažai tautai pavojinga gyventi. Tačiau nepriklausomos Lietuvos politinė vadovybė šio pavojingumo arba neįžvelgė, arba, jį įžvelgdama, iš to nepadarė išvadų. Kaip žinome, po 1926 m. perversmo pamažu visa valstybės valdžia buvo sutelkta respublikos prezidento galioje. Jis skiria ir paleidžia ministerį pirmininką ir kitus ministerius. Jis skelbia ir atšaukia nepaprastąjį metą (sustiprintos apsaugos arba valstybės gynimo). Jo įsakymais tvarkomi valstybės gynimo reikalai valstybės gynimo metu. Jis sprendžia mobilizaciją, karą bei taiką. Jis akredituoja pasiuntinius. Tačiau su visomis šitomis vadistinėmis prerogatyvomis respublikos prezidentas valstybės pavojaus metu visiškai nieko nedarė ir nesiėmė daryti, kad Lietuvą parengtų eventualiems tarptautiniams negandams. 1940 m. birželio įvykiai užklupo Lietuvą visai neparuoštą. Pats respublikos prezidentas paskutinę valandą, net žodžio tautai netaręs, slapta paliko kraštą.

Nenusivokė iš karto, kas iš tikro su Lietuva yra atsitikę, ne tiktai neperspėta tauta, bet ir Lietuvos diplomatai. Protestai atsirado tik ryšium su “liaudies seimo” nutarimais Lietuvą susovietinti ir ją į Sovietų Sąjungą įjungti. Ir respublikos prezidentas užsieniuose jokio regimo protesto žygio dėl sovietų invazijos į Lietuvą nesiėmė. Jei Kybartuose, ar Eidkūnuose, ar kad ir Šveicarijoje prezidentas būtų sudaręs Lietuvos vyriausybę, Sovietų politinio manevravimo laisvė okupuotoje Lietuvoje būtų buvusi apsunkinta. Betgi to nebuvo. Net ir vėlesnis bandymas sudaryti vyriausybę su Lozoraičiu priešakyje buvo pusiaukelėje nutrauktas, paskyrus ministerį pirmininką, bet vyriausybės nesudarius.

Tik vėliau vietoj vyriausybės buvo sudarytas Tautinis Lietuvos Komitetas (E. Galvanauskas pirmininkas, nariai: Balutis, Lozoraitis, Šaulys, Škirpa). Dar vėliau, 1940.11.11. Berlyne Škirpos iniciatyva buvo sudarytas Lietuvos Aktyvistų Fronto branduolys, ir, susirišus su kraštu, pradėta megzti rezistencinio sąjūdžio tinklą krašte. Aktyvistų Frontas Lietuvai suvaidino istorinį vaidmenį, suorganizavęs ir pravedęs 1941 m. birželio sukilimą prieš bolševikus. Tas sukilimas atstatė Lietuvos suverenumo vykdymą.

Tačiau kaip nepriklausomosios Lietuvos politinė vadovybė nebuvo pasirengusi ir krašto parengusi Sovietų invazijai sutikti 1940 m., lygiai taip Aktyvistų Fronto vyr. vadovybė nebuvo pasirengusi ir krašto parengusi nacių invazijos atvejui. Buvo kalbama apie profetiškus numatymus, bet konkrečiai nieko nebuvo padaryta, kad gausiomis sukilimo aukomis atstatytas Lietuvos suverenumo vykdymas vienu Hitlerio įsakymu taip jau be niekur nieko vėl nebūtų pertrauktas. Blogiausia buvo, kad respublikos prezidento prerogatyvas vykdančiam ministeriui pirmininkui ir Aktyvistų Fronto vadui pulk. Škirpai esant Berlyne izoliuotam, kurį laiką ir vyriausybės ir Aktyvistų Fronto ryžtingumas buvo paralyžiuotas. Juo labiau, kad į Aktyvistų Frontą insifiltravę nacių agentai ir patį Aktyvistų Frontą, ir vyriausybės veiksmus sprogdino iš vidaus. Nuo 1941 m. rugpjūčio 5 d., kada buvo vokiečių sustabdytas sukiliminės vyriausybės veikimas, Lietuva atkrito į panašią padėtį, kokia kad buvo susidariusi po 1940 m. birželio 17 d. Nuo suverenumo vykdytojos vyriausybės vėl buvo nusmukta į visuomeninę plotmę: į Tautos Tarybą ir Vyriausią Lietuvių Komitetą. Tik po ilgų pasitarimų 1943 m. rudenį sudarytas Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (VLIK).

2.

Galima tikėti, kad per ilgesnį laiką krašte Vlikas būtų išaugęs į organiškos tautos atstovybės pozityvią instituciją, kaip kad 1917 m. Vilniaus Konferencijos sudarytoji Lietuvos Taryba buvo išaugusi į Valstybės Tarybą ir privedė kraštą prie demokratinės santvarkos. Tačiau 1944 m. pavasarį gestapinis Vliko dešifravimas ir jo daugumos narių areštavimas, plus netrukus po to įvykusi II-oji bolševikų okupacija šią besiformuojančią krašto politinę vadovybę sukrėtė iš pačių pagrindų. To meto Vliko provizoriumas, išleidęs atsišaukimą nesitraukti iš krašto, pats vis dėlto pasitraukė, palikdamas krašte tuščią politinės ir rezistencinės vadovybės vietą. (Krašte pasiliko tik buvęs tame Vliko provizoriume LF atstovas. Red.). Pasikartojo 1940 m. neapdairumas ir visiškas neparengimas krašto naujai padėčiai. Akivaizdoje II-sios Sovietų okupacijos Vlikas nepasirūpino nei krašto rezistencinės kovos turiniu, nei rezistencinio sąjūdžio vadovybe.

Suprantama, dėl tos padrikos padėties krašto rezistencija II-sios Sovietų okupacijos pradžioje turėjo daug rūpesčio ir dar daugiau nuostolių. “Nepraslinkus nei pusmečiui po antrosios okupacijos, dąuguma likusiųjų Lietuvoje pogrindinių organizacijų vadovaujančių asmenų, norėjusių atstatyti pakrikusią laisvės kovos sąjūdžio padėtį, žuvo arba buvo areštuoti. Tarp atskirai veikiančių organizacijos vienetų nutrūko organizacinis ryšys, svarbiausia, nu-

trūko pats jungiamasis dvasinis siūlas — nustojo ėjusi organizacijos slaptoji spauda . . . Laisvės kovos sąjūdis pergyveno krizę”, kalbėjo Kęstučio apygardos vadas partizanų vadų suvažiavime 1947 m. sausio mėn.

PARTIZANO PRIESAIKA Aš .. . prisiekiu Visagalinčio Dievo akivaizdoje vardan kritusių brolių už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę uoliai dirbti Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą, nesigailėdamas nei jėgų, nei gyvybės, griežtai pildyti vadovybės įsakymus, didžiausioje paslaptyje laikyti veikimą, nesidėti su priešu ir viską pranešinėti savo viršininkams. Man yra žinoma, kad už šios priesaikos sulaužymą būsiu baustas mirties bausme.

Tai, ką pasižadu, tegu Dievas užlaikyti man padeda.

 

3.

Užsieniuose, Tautiniam Lietuvos Komitetui užgesus, Lietuvos vardu teliko reikštis kurį laiką Lietuvos pasiuntiniai. Bolševikams antrą kartą Lietuvą okupuojant, 1944 m. vasarą Berlyne buvo sudaryta Vliko delegatūra, o 1945 m. gegužės pradžioje Wuerzburge (Vokietijoje) atsistatė visa Vliko sudėtis, ir jis vėl pradėjo reikštis jau už Lietuvos sienų. Jau pati pradžia Vliko reiškimosi tremtyje nebuvo sklandi. Iš pat pradžios susidarė tarp grupių įtampa dėl Vliko pirmininko pakeitimo. J. Kaminskas buvo pakeistas M. Krupavičium.

Tuo metu Vliko daugumai išrinkus Krupavičių Vliko pirmininku prieš griežtą minėtų keturių grupių pasipriešinimą, šių grupių atstovai Vlike pareikalavo naujos Vliko deklaracijos, “kuri aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytų nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybinio susitvarkymo pradus . . . Deklaracijoje turi būti aiškiai aptarta ir Vliko kaip laikinojo seimo kompetencija .. Tie reikalavimai buvo pateikti kaip sąlyga toliau toms keturioms grupėms bendradarbiauti Vlike. Ryšium su tuo 1945 m. liepos 3 d. buvo pasirašytas Vliko grupių susitarimo protokolas, pagal kurį išlaisvintoji Lietuva bus demokratinė respublika; kol bus sušauktas seimas, bus valdoma pagal Vliko priimtus laikinius konstitucinius nuostatus; Vlikas iki seimui susirenkant kontroliuos vyriausybę ir vyriausybė privalės Vliko pasitikėjimo. (Ir minėtą 4 grupių pareiškimą Vlikui ir liepos 3 d. grupių protokolą LLKS vardu pasirašė prof. S. Žymantas be jokių rezervų).

Tiek minėtas 4 grupių pareiškimas Vlikui, tiek to pareiškimo dvasia surašytas liepos 3 d. grupių susitarimas rodo, kad anuo metu visos Vliko grupės, neišskiriant nė dabartinės LRS vicepirmininko, buvo nepakankamai turėjusios akyse vieną pagrindinę aplinkybę, būtent tą, kad Vlikas yra tremtyje, kurios terminas nenustatytas. Maža to. Vlikas nedavertino ir tos aplinkybės, kad tremtyje jis tegali būti gyvybingas tik gyvu ryšiu su kraštu. Lenkijos egzilinė vyriausybė krašto vardu paveikiai reiškėsi tol, kol jos narys dalyvavo krašto rezistencijos vadovybėje. (“Komitet Walki Podziemnej” priešakyje stovėjo egzilinės vyriausybės vicepremjeras prof. Piekalkevičius, o, jį dešifravus ir sušaudžius, — Jankowskis. Red.). Vliko atveju dalykai kitaip susiklostė. Nors II-sios bolševikinės okupacijos pradžioje susirišti su kraštu Vlikui nebuvo neįmanoma, bet tatai buvo palikta atskirų organizacijų ir grupinių blokų iniciatyvai. To padarinys: ne tik kreivai vaizduota kraštui tremties laisvinimo organizacijos ir pastangos, ir lygiai kreivai vaizduotas krašto rezistencijos veidas bei nusistatymai tremčiai, ne tik dveji metai aitrių nesusipratimų dėl VLAK ir BDPS, bet — ir tai yra nelemčiausia — paties Vliko nuolatinis atsipalaidavimas nuo krašto, nuolatinė evoliucija į politinių pabėgėlių nuo krašto atitrukusį sambūrį, su visais emigrantinio vėžio reiškiniais.

1948 m. kaip iš dangaus nukrito Vlikui galimybė vėl realiai pratęsti krašto rezistenciją į laisvąjį pasaulį, vėl realiai tapti krašto rezistencijos atstovybe šioje geležinės uždangos pusėje. Deja, ši krašto rezistentų didelėmis aukomis iškovota Vlikui galimybė paties Vliko nusikalstamu lengvapėdiškumu likviduota. 1948 m. Baden - Badeno susitarimai emigrant'nio vėžio kamuojamam Vlikui sveikatos grąžinti jau nebeįstengė. Veltui kai kurios Vliką sudariusios organizacijos stengėsi Vliko, kaip organiškos tautos atstovybės ir kaip realios krašto rezistencijos atstovybės, autoritetą ir egzistenciją pratęsti.

Su sopuliu širdy tenka konstatuoti, kad 1943 m. rudenį Lietuvoje politinių ir rezistencinės kovos organizacijų sudaryta politinė vadovybė (VLIK), nuo 1945 m. vasaros dariusi pastangų tapti lietuvių tautos organiškos atstovybės pakaitalu laisvajame pasaulyje, turėjusi galimybę tapti krašto rezistencijos atstovybe šiapus geležinės uždangos, 1952 m. vasarą paliovė egzistavusi. Neturėkime iliuzijų! Tas sambūris, kuris ir šiandien reiškiasi Vliko vardu, nėra nei 1944 metų, nei 1945-1952 metų Vlikas. Senos antraštės vartojimas dar nereiškia senojo turinio.

Kas to priežastis? Gal pati pirmoji ir pagrindinė visa to priežastis — Vlikas prarado rezistencinę dvasią, kuri pirmiausia yra aukos dvasia, ir pasidavė emigrantinei — saugumo ir patogumo — dvasiai, kuri pirmiausia yra oportunizmo dvasia. Tuo būdu ne tik Vlikas tolo nuo krašto, bet keitėsi ir viduje, nudvasėjo. Tegu gerbiamieji vilkininkai nesirūstina, bet tarp jų nematyti nei Daumantų, nei Stumbrų, nei Daunorų, nei Butautų, nei Rymantų, nei Rimvydų, nei Rudaičių, nei Šarūnų... Ir tai reiškia ne ką kita, kaip Vliko nurezistencėjimą.

Antroji lygiai svarbi visa to priežastis bus buvus ta, kad tremtyje Vlikas iš pat pradžių neįstengė atsispirti ir emigrantinei logikai — skaidymosi logikai. Vilkinėje plotmėje skaidymosi procesas prasidėjo 1945 m. tautininkų pasikėsinimu susatelitinti Lietuvos Laisvės Kovotojų rezistencinės kovos sąjungą, išstumti iš Vliko narių ir iš LLKS vadovybės tautininkams neklusnius LLKS žmones. Be abejojimo, tai buvo viena iš priežasčių prof. Žymantui, Deksniui, Vokietaičiui ir kitiems kairiesiems laisvės kovotojų veikėjams nueiti separačiu keliu. Atsilygindami tautininkams jie pasistengė, kad Vlako užsienių delegatūroje, kaip žinome, nebuvo nė vieno tautininko ar sutautininkinto laisvės kovotojo.

Tautininkų taktika vėliau pasekė Krikščionys Demokratai, pasikėsindami susatelitinti L. Darbo Federaciją. 1952 m., talkinami tautininkų, liaudininkų, vietoje teisėto DF atstovo dr. J. Griniaus Vlike jie pasikvietė sau patinkamą, krikščionių demokratų 1948 m. inscenizuoto DF vardu 4 vyrų “suvažiavimo” numatytą asmenį. Šiemet krikščionys demokratai jau bando susatelitinti ir rezistencinės kovos Lietuvių Vienybės Sąjūdį. Šitokia iš esmės bolševikinė politinio “bendradarbiavimo” taktika nuosekliai veda į vis didėjantį tremties politinį skaidymąsi, grupinių priešybių aitrinimą, o svarbiausia — į paveldėtos iš krašto vieningos politinės vadovybės sužlugdymą, jos nurezistencėjimą.

4.

Vlikui atsipalaiduojant nuo krašto ir nuo rezistencinės dvasios, juo labiau darėsi reikalingas vieningumas su tebeveikiančiomis Lietuvos pasiuntinybėmis. Tremties politinės vadovybės vieningumui ir autoritetui pasirodė reikšmingas esamų ir buvusių diplomatų vaidmuo. Faktas, kad savo reziduojamame krašte pasiuntinys yra atsakingas už savo krašto interesus. Bet taip pat faktas, kad pasiuntinys visus savo žygius daro savo vyriausybės pavestas ir jos vardu. Pasiuntinys tėra savosios vyriausybės valios bei instrukcijų vykdytojas. Netekęs savosios vyriausybės pagrindo, pasiuntinys pakimba ore. Antai, carinės Rusijos pasiuntinybės išsilaikė Jungtinėse Valstybėse iki 1934 m., Jugoslavojoje iki 1940 m., kai kurios P. Amerikos respublikos ir po šiai dienai neturi diplomatinių santykių su Sovietų Rusija, atseit tebepripažįsta carinę Rusiją. Tačiau tų

LAISVĖS KOVOTOJAS TĖVYNĖJE

Laisvės Kovotojais gali būti lietuviai vyrai ir moterys be amžiaus skirtumo, aukštos moralės, drąsūs, ryžtingi, niekuomet nesusiteršę praeityje prieš lietuvių tautą ir visiškai atsidavę už Lietuvos išlaisvinimą.

Laisvės Kovotojas visuomet turi būti akylus, drausmingas, drąsus, ryžtingas, blaivus, dorovingas, griežtai užlaikąs patikėtą paslaptį, pildyti be priekaištų vadovybės įsakymus, nors tai sudarytų jo gyvybei pavojų, nepasiduoti gyvam su ginklu j priešo rankas, o prireikus atiduoti savo gyvybę — atiduoti ją kuo aukščiausia kaina priešui.

Laisvės Kovotojas visuomet vadovaujasi tik Lietuvos gerove, nežiūrėdamas iš to sau pačiam naudos ar pasipelnymo.

Visų laipsnių vadai ir eiliniai Laisvės Kovotojai niekad neturi patekti į desperatišką ir pasimistišką stovį. Visose aplinkybėse jų moralė privalo būti kuo aukščiausia. Skyrininkas, kaipo tiesioginis Laisvės kovotojų skyriaus vadas, visada prisirišęs prie kovotojų, rodo kuo daugiau sumanumo, ryžtingumo, atsidavimo ir iniciatyvos ir turi būti pavyzdys savo valdiniams pildant įsakymus, niekad nenustoja pats ūpo ir visuomet kelia tą ūpą kovotojuose.

(Iš L. L. K. Tauro apygardos statuto)

carinės Rusijos “valstybinio aparato salų svečiose šalyse” reikšmė Rusijos likimui po bolševikų revoliucijos pasidarė lygi nuliui. Tuo nenoriu nuvertinti tebeveičiančių Lietuvos pasiuntinybių vaidmens. Ne! Tuo tik noriu atkreipti dėmesį tų, kurie vienašališkai linkę pasiuntinybių vaidmenį perdėti, laikydami jas suvereninės Lietuvos salomis. Deja, pasiuntinybė nėra Formozos sala. Pats pasiuntinys nėra nei pačios tautos, nei jos valios pratęsimas į užsienį. Be to, jeigu ne Jungtinių Valstybių vyriausybės atšildomas Lietuvos Banko deponuotas auksas, šiandien vargu mums išvis ar tektų su pasiuntinių veiksniu susidurti. Vėlgi tuo nenoriu pasakyti, kad tas atšildymas nereikalingas. (Kitas klausimas, atšildymui sąmatos sudarymo ir atšildytų lėšų vartojimo procedūra). Tuo tik noriu pažymėti, kad ir materialiniu atžvilgiu pasiuntiniai yra iš dalies nelietuviškų veiksnių priklausomi. Ir pasiuntiniai yra tremtiniai ir tremties sąlygų veikiami.

Savo padėties pasikeitimą ryšium su Lietuvos okupacija mūsų pasiuntiniai buvo teisingai supratę. Netekę savo normalios atramos, savosios vyriausybės, jie 1940 m. sudarydino Tautinį Lietuvos Komitetą, kuris bent iš dalies turėjo pavaduoti vyriausybę. Savo padėtį suprasdami, pasiuntiniai ir 1946 m. kėlė mintį sudaryti vadovaujančią viršūnę. Vliko ir pasiuntinių I-ojoj konferencijoj tokia viršūnė buvo sutarta ir 1946 m. pabaigoje Vykdomosios Tarybos vardu pašaukta gyveniman. Deja, faktiškai toji “viršūnė” pasidarė tik nauja Vliko atžala, jo priklausinys. Atskiros studijos tema būtų objektyviai išnagrinėti tos nesėkmės priežastis. Šioje vietoje užteks pažymėti, kad šiandien vieningos politinės tremties vadovybės sudarymas yra nepalyginti labiau apsunkintas įvairiomis tremties anomalijų ipotekomis, nei 1946 m. Šiandien vietoj vieningos tremties politinės viršūnės turime apie tuziną suvereniškai besireiškiančių veiksnių ir veiksniu-kų: Altą, Balutį, LF, LLK, Lozoraitį, LRS, MLT, Vliką, VT, Vokietijos LB Valdybą, Žadeikį. Galima suprasti Alto suverenumą. Tai JV piliečių organizacija. Toks politinis laimėjimas Lietuvos bylai, kaip Kersteno rezoliucija, tegalimas veikliai įsijungus JV lietuvių visuomenei, kuriai kaip tiktai kompetentingai tegali atstovauti Altas. Galima dar suprasti MLT suverenumas. Tai už Lietuvos valstybės sienų esančios Lietuvos srities organizacija. Tačiau visų kitų veiksnių nepriklausomas reiškimasis yra tik tremties sąlygų skaudus reiškinys.

5.

Vis labiau nustoja realios prasmės noras remtis kontinuitetu įgaliojimų iš Lietuvos. Juo ilgiau tremtis trunka, juo daugiau nublunka visokių įgaliojimų kontinuitetai. Kas dar 1946 m. Vlikui atrodė “politinio tikslingumo sumetimais” galėtų būti panaudota, šiandien atrodo kaip jau atgyvenęs žaidimas. Antra vertus, ir visokios pretenzijos vaidinti prezidentus, šefus, seimus, vyriausybes tremtyje, yra tik savęs ir kitų klaidinimas. Tremties kompetencijoje yra tik Lietuvos laisvinimo reikalai užsienyje. Seimas, prezidentas yra jau išlaisvintosios Lietuvos reikalas ir tegu šį reikalą tremtis palieka pačiai Lietuvai nuspręsti. Visi užsienyje esantieji politiniai mūsų veiksniai, neišskiriant nė mūsų pasiuntinių, šiandien yra vienoj plotmėj — tremties plotmėj. Teisybė, jie skiriasi savo funkcijomis, savo uždaviniais ir darbo metodais, galbūt savo nusistatymais išlaisvintosios Lietuvos politinės, kultūrinės, ūkinės santvarkos atžvilgiu, bet tremties plotmė visus juos lygiai saisto, lygiai įpareigoja Lietuvai.

Didžiausi sunkumai tremties veiksniams tarp savęs susiprasti ir vieningai viršūnei sudaryti eina iš to, kad tremtis kažkaip savaime lenkia tremtinį daugiau žiūrėti į tai, kas buvo, nei į tai, kas turi būti, kas yra. Šia prasme įsidėmėtinos a. a. min. Savickio pastabos dėl VT delegatų pasitarimo su Lozoraičiu 1951 m. Nicoje. Esą jie tarp savęs kalbėję taip apgalvotais žodžiais, taip santūriai ir diplomatiškai, lyg būtų kalbėjęsi ne lietuvis su lietuviu, bet dviejų kariaujančiųjų šalių derybininkai. O jeigu esą jie būtų pagalvoję, kad galbūt nė vienam iš jų neteks Lietuvos išlaisvinimo sulaukti, jeigu jie į reikalą būtų pažvelgę iš tolimesnės perspektyvos, kažin, ar nebūtų pamatę jie patys, kad jų šios dienos tarpusavinis ginčas pats savyje ginčui pagrindo neturįs. Tikrai, tremties politinės vadovybės vieningumas bus praktiškai įmanomas, tik jį atrėmus į tolimesnės perspektyvos vaizdą. Tada savaime daugelis šios dienos determinuojančių prietarų, grupinių bei asmeninių interesų, neretai tik įsivaizduotų, visiškai atkristų.

6.

Išeidamas iš šitokios pagrindinės prielaidos ir turėdamas galvoj esamą padėtį bei gyvybinius Lietuvos reikalus, drįstu iškelti šiokius konkrečius siūlymus Lietuvos laisvinimo organizacijai tremtyje padaryti vieningai ir veiksmingai:

1.    Turi būti nedelsiant įvykdyta visuotinė tremties rezistencinių ir politinių jėgų koncentracija, sudarant vieningą TREMTIES politinę sprendžiamąją viršūnę vistiek kuriuo vardu. (Gali ir Vliko pavadinimas pasilikti). Tokios viršūnės sudėtyje turi būti įgalintos reprezentuotis visos gyvosios tremties lietuvių jėgos. Turėtų būti surastas kelias įjungti į tokią viršūnę pačios laisvojo pasaulio lietuvių bendruomenės demokratiniu būdu rinktiems atstovams. Juk faktiškai ši bendruomenė yra vienintelis realus tremties politinės vadovybės visuomeninis užnugaris, kurio reikšmė nuolat didėja tremties padėčiai ilgėjant.

2.    Turi būti įvykdytas Vliko ir diplomatų 1946 m. išmintingas nutarimas “sukurti vieną finansinį centrą, jam pavesti valstybės iždo funkcijas ir visas politinei veiklai disponuojamas lėšas naudoti biudžeto tvarka”. E. Galvanausko ir J. Kaminsko 1946 m. šioj srity pradėtos pastangos turi būti privestos iki laimingos pabaigos. Lietuvos pasiuntinio Washing-tone ligšiolinis nusistatymas Jungtinių Valstybių vyriausybės atšildomas Lietuvos aukso pozicijas laikyti išimtinėj savo nuožiūroj žmogiškai galima suprasti, — kiekvienas nori būti suverenus, — bet, valstybiškai galvojant, yra visiškai nepateisinamas.

3. Turi būti galimai atjauninta pasiuntinybių asmeninė sudėtis. Aš nežinau diplomatų tarnybinio amžiaus įstatyminės ribos. Bet jei tokia riba buvo nustatyta net universiteto profesoriams, tai veikiausiai ji yra privaloma ir diplomatinei tarnybai. Argi metas bus tada žiūrėti tam ar kitam diplomatiniam postui įpėdinio, kai jau nebebus nė kas tą įpėdinį pristato. Lenkiu galvą ligoniams ir seneliams! Bet negalima prileisti, kad dėl ligos ar senatvės nukęstų valstybės reikalai.

Mūsų pasiuntinybių rūmai tremties sąlygomis neturi būti kažkoks nuo viso lietuvių gyvenimo izoliuotas getho, bet kaip tiktai to gyvenimo judriausias židinys. Juk ne tam Lietuva milijonus išleido, kad, šiandien kai kurių pasiuntinybių rūmai kiekvienam prašaliečiui akis badytų tik savo tuštuma, be gyvybės. Pasiuntinybių rūmai šiandien turėtų būti laisvojo pasaulio lietuvių gyviausieji laisvinimo akcijos centrai.

Gerb. Lozoraitis teisingai yra pareiškęs, kad “atstovybės steigimas Kuboje būtų liuksusas, kuriam mes lėšų neturime”. Bet lygiai yra liuksusas, jei nevartot tikslesnio žodžio, ir kaikurie diplomatiniai bei konsulariniai postai, kurių praktiškas veikimas ar tai dėl nuolatinės misijos šefo ligos, ar dėl kitų priežasčių, yra lygus nuliui. Lietuvos aukso atsargos nėra tik kokia diplomatų privilegija, sinekūroms bei pensijoms kasa. Išlaidų tikslingumas esamomis sąlygomis ypatingai jautriai turi būti sveriamas.

4. Turi būti suorganizuotos efektyvios pasiuntinybės Romoje ir Bonnoje. Neturėjau laimės arčiau pažinti gerb. Lozoraičio, bet šiek tiek suprasdamas demokratines nuotaikas, esu tikras, kad demokratinei Italijai Musolinio augšto laipsnio ordinu atžymėtas vadistinio Lietuvos režimo akredituotas diplomatas negali būti persona grata. Lygiai tie patys motyvai saisto ir pulk. Škirpą. Todėl, kad ir kaip įgudusius ir vertingus laikytume tuodu Lietuvos diplomatus, šiandien savo buvusiems postams vargiai juodu gali būti kotiruojami. Ligšiolinė dalykų padėtis ir Italijoj, ir Vokietijoj, ir Ispanijoj yra apgailėtinai neišnaudojama. Oficialūs tų valstybių pareigūnai pareiškia: duokit Lietuvos atstovą. Deja, nesant vieningos tremties sprendžiamos politinės viršūnės, nėra kas atsilieptų — esu. Šių progų neišnaudojimas yra nusikaltimas Lietuvai.

5. Visuomeninėje plotmėje turi būti iš principo atsisakyta bolševikinės taktikos kitas grupes bei organizacijas sprogdinti iš vidaus, stengiantis jas paversti savais satelitais. Turi būti atstatytas tarpusavinis pasitikėjimas vadovaujančių tremties politiniam rezistenciniam veikimui žmonių. Mūsų laivelyje rezistencinio ir politinio meno žmonių nėra perdaug, kad esamus galėtume lengva ranka išsvaidyti. Darnioj laisvinimo kovoj jie visi labai reikalingi.

Aš suprantu šių savo siūlymų revoliucingumą esamai padėčiai ir atviromis akimis žiūriu į tuos didelius sunkumus, einančius ne tik iš ambicijų, bet ir iš tradicijų bei rutinos, iš oportunizmo bei sibaritizmo, su kuriais, šiuos siūlymus vykdant, neabejotinai teks susidurti. Bet man, lygiai ir kiekvienam patriotui lietuviui, taip pat yra aišku, kad jeigu ir toliau esamoji Lietuvos laisvinimo organizacija tremtyje nesusilauks radikalių augščiau minėta prasme sprendimų, neišvengiamai ateis laikas, kada išvis bus pavėluotos bet kurios rūšies reformos. Tremties vėžys, kaip kad ir kiekvienas vėžys, gali būti sėkmingai operuojamas tik tol, kol neįsisenėjęs.

. . . tikra savo tautos meilė neleidžia nurimti, matant joje netobulybių ir ydų, ir pasitenkinti tuo, kas yra jos gyvenime; ji verčia kovoti su savo tautos silpnybėmis ir netikusiais polinkiais, ją paplakti, kai jos nukrypimai velka ją iš pažangos kelio.

St. Šalkauskis