VARPAS
VARPAS (1953 M. NR. 1)
Šis jubiliejinis Varpo numeris — 50 metų politinės partijos įkūrimo proga, 65 metų Varpo išleidimo proga.
Viename iš stipresnių žurnalo straipsnių Dr. J. Pajaujis (Dėl tautos ir laisvės) apžvelgia 30 metų varpininkų bei valstiečių liaudininkų nueitą kelią — nuo 1888 m. ligi Nepriklausomybės atgavimo. Kaip dažnai atsitinka tokiais atvejais, savoji politinė grupė autoriui atrodo užgožianti visas kitas.
B. Almantas (Viduriniosios lietuvių politinės srovės kelias) plėtoja tą pačią temą nuo žilos senovės ligi mūsų laikų, pabrėždamas ir teisindamas nepriklausomybės laikų santvarką, kai valstiečiai liaudininkai buvo palyginti didžiausia seimo partija. Autoriaus pastangos jungti demokratijos mintį su reformacijos kovų metais, priešpastatant bajorijos įsigalėjimą sąryšy su katalikybės įvedimu Lietuvoje, yra priešingos ne tik istoriniams faktams, bet ir jo vienminčio A. Rimkos mokslinio darbo į vadoms jo veikale “Lietuvos ūkio bruožai ligi Liublino unijos metų”. Skaitytojai taip pat pasigenda kokio nors pagrindo daugelio politinių grupių pasisavintam “viduriniosios lietuvių politinės srovės” terminui.
M. M. (L. V. L. Sąjunga Lietuvos išlaisvinimo kovose) nurodo srovės nuopelnus okupacijų ir tremties metais, pabrėždamas aktyvų pogrindžio spaudos organizavimą. Įdomi užuomina, kad L. V. L. Sąjunga buvo “mažiausiai atsakinga už tai, kas 1939-1940 m. laikotarpyje įvyko su lietuvių tauta ir valstybe”, nėra jokia palyginama medžiaga paremta.
Alena Devenienė (Tarptautinė Valstiečių S-ga — I. P. U.) aprašo žaliojo internacionalo susiorganizavimą ir veiklą.
Dr. J. Šaulys (Mano kelias varpininkų gretose) prieš savo mirtį rašytame straipsnyje įdomiai ir patikimai atkuria savo išgyvenimus varpininkų ir kitų lietuvių atgimimo kovotojų tarpe kaip L. D. P. narys ir
M. Mackevičius (Lietuvos išlaisvinimo veiksnių teisinė ir politinė padėtis) trumpai ir kritiškai paliečia VLIKo ir diplomatijos šefo santykius, pagrįstai pateisindamas VLIKo laikyseną šiuo atžvilgiu.
Dr. V. Butrimas (Mūsų švietimo praeitis ir ateitis) tęsia daugelio kartotas pastabas apie mokyklų sistemą Lietuvoje (pvz. reikalingumas didesnio skaičiaus praktinių mokslų institucijų...). Liesdamas ideologiniai — pasaulėžiūrinį auklėjimą, autorius neišvengia tendencijos. Jis pasisako prieš eventualiais daugumos tėvų pastangas auklėti savo vaikus privatinėje pasaulėžiūrinėje mokykloje, dangstydamasis “mokyklų apvalymo” pabaisa. Tolerancija yra komplikuota ir perplati sąvoka, kad ji galėtų mesti šešėlį į pasaulėžiūrines instuticijas. Tad pasaulėžiūrinė mokykla privalo turėti teisę savo esmines problemas spręsti pati viena, lygiai kaip nepasaulėžiūrinė mokykla — savąsias problemas. Su tuo nesutinkant, reikėtų atmesti patį demokratijos principą, kuriuo autorius vis dėlto norėtų remtis.
V. Kavolis (Komunizmas, Lietuvos jaunimas ir mes) iškelia įdomią ir vertingą temą, tačiau jos neapvaldo. Ryšku žalia, dar nepilnai įsisąmoninta socialinių mokslų terminologija, kuri, deja, kartais naiviai, kartais be laiko perspektyvos siejama su Lietuves jaunimu okupacijoje ir tremtyje.
H. Blazas (Pasaulėžiūra ir ideologija politikoje) rodo daugiau poleminius ir žurnalistinius, o ne mokslinius ar filosofinius gabumus individualizmo bei liberalizmo reikšmei pateisinti praeity ir dabarty. Išskyrimas pasaulėžiūrų ir ideologijų, pastarosiomis remiant liberalizmą, įrodo, kad autoriaus ginamas liberalizmas neturi tvirtų pagrindų, nors, mūsų nuomone, kiekviena asmenybė juos privalėtų turėti. Antra vertus, autoriaus mintis pasaulėžiūros vykdymą išjungti iš valstybės funkcijų yra sveika, nors jo argumentai ir spekuliacijos nėra svarios.
J. Audėnas (Gyvenimas pavergtoje Lietuvoje) sistemingai pateikia daugelį charakteringų davinių apie okupuotos Lietuvos politinį, ekonominį, kultūrinį ir kitokį gyvenimą.
J. A.(Lietuvos žemės reformos pradininkai) parenka žinių apie žemės reformos pradžią, iškeldamas vad. kairiųjų politinių srovių nuopelnus ir sąmoningai ar nesąmoningai nutylėdamas daugelį dešiniosios srovės pastangų šioje srityje. Gaila kad ir prof. Vaclovas Biržiška, žinomas lietuvių bibliografas, čia nepasižymėjo objektyvumu, nors straipsnis juo remiasi.
Matyt, redakcinės kolegijos (Dr. J. Pajaujis, H. Blazas ir B. Dundulis) parašyta nepasirašyta politinio gyvenimo apžvalga (Krašto laisvinimo baruose) paliečia frontininkų pasitraukimą iš Vliko. čia valstiečių liaudininkų srovė, vertindama situaciją tartum iš šalies, t. y. objektyviai, frontininkų teigimams paneigti vartoja jų priešininkų — krikščionių demokratų ir ūkininkų s-gos — padarytas insinuacijas (pvz. kad tokios pat nuomonės yra ir prof. Grinius su prof. Maceina) kaip įrodomus argumentus. Pasitenkinama tik puolimu, kam frontininkai ir vienybininkai išstojo iš Vliko, ir visai nenagrinėjamos tos sąlygos, kurios šiuos du sąjūdžius vertė išstoti ir kuriomis jie savo išstojimą motyvavo.
Leidinio pabaigoje yra aptariama Lietuvos Laisvės Komiteto darbo apimtis.
Aplamai, šis Varpo numeris, sutalpinęs, atrodo, stipresniuosius srovės atstovus, dokumentuoja savo srovės nueitą kelią. Kaikur bendradarbiai atsargiai paliečia opias problemas, nedrįsdami aiškiai parodyti savo laikysenos, sakysime, kitų luomų (ne valstiečių, kuriais jie remiasi) atžvilgiu. Kitose vietose jie stengiasi ignoruoti arba paneigti religijos vietą asmens ir valstybės gyvenime, daugiau ar mažiau suponuodami materialinį pradą, kuris, mūsų nuomone, yra žalingai vienašališkas, jeigu nėra koordinuojamas su dvasiniu pradu ne tik individualinėje, bet ir valstybinėje plotmėje.
A. M.
