Buktos kautynės

Reikia tik įsivaizduoti, kaip džiaugėsi Marijampolės enkavedistų viršininko pavaduotojas Aronas Greisas, nežinia dėl kokių aplinkybių neatvykęs 1947 vasario 18d. per Užgavėnes į lemtingąsias „sužadėtuves“ (Blynų balių) kur pateko į partizanų pinkles  jo bendražygiai . Dabar atsiteisti už tokį įžūlų išpuolį surengusiais partizanais buvo jo garbės reikalas.

Tuoj po  koloborantų sunaikinimo, A. Greiso vadovaujama operatyvinė grupė drauge su Marijampolėje dislokuoto 94-ojo pasienio pulko daliniais nedelsiant apsupo geležinkelio stoties rajoną ir namą Trobiškių gatvėje. Visuose iš miesto vedančiuose keliuose milicijos ir enkavedistų patruliai kruopščiai tikrino automobilius ir vežimus, o stribai su reguliariosios kariuomenės kareiviais krėtė visas apylinkių sodybas, ieškodami aukšto vyro ir dviejų tamsiaplaukių merginų. Tačiau šie dingo kaip į vandenį.

Tai tik viena drąsi Vytauto rinktinės kovotojų surengta akcija. Tų pačių 1947 metų kovą Vampyro ir Mažyčio vadovaujami vyrai, netoli Buktos per dešimt minučių sunaikino beveik visus Liudvinavo saugumiečius ir stribus, išvilioję juos iš miestelio.

1947 metų kovo mėnesio naktį iš 18-os į 19-ą sutartoje vietoje susirinko apie 20 Tauro apygardos  DLK Vytauto  rinktinės partizanų. Buvo pradėta vykdyti kruopščiai suplanuota partizaninė operacija. Į Buktos dvare įrengtą sovchozą (jame buvo ir spirito varykla) buvo su rogėmis pasiųsti keli partizanai, kurie kaip reikiant ten pašeimininkavo: nuginklavo sargybą, pasiėmė 2 statines spirito (po 200 litrų kiekviena), pasiėmė 1000 rublių, rašomąją mašinėlę bei sunaikino sovchozo dokumentus. Pagrindinė grupė tuo metu išsidėstė Šimulių kaime, kuris radosi kelyje tarp Buktos sovchozo ir Liudvinavo. Tikslas buvo smogt iš Liudvinavo išviliotiems persekiotojams. Vampyras su Mažyčiu pasislėpė  eglėmis apaugusioje sodyboje šalia rogių (buvo daug sniego), turėdami užduotį pridengt atsitraukiančius vyrus, o kitos dvi partizanų grupės užėmė vieną sodybą ir kalvę kitoje kelio pusėje arčiau Liudvinavo. Beje, numatytu laiku prieš įsiveržiant į sovchozą, kita partizanų grupė nutraukė telefono laidus, kad viskas vyktų sklandžiai.

Pasiruošę, partizanai į Liudvinavą pasiuntė žmogų pranešt apie įvykį. Apie 10 val. į sovchozą tipenę du Liudvinavo milicininkai netikėtai buvo apšaudyti nepasiekę jo apie 500-600 metrų. Apsisukę mikliai nėrė atgal ir apie įvykį pranešė Liudvinavo valsčiaus MGB poskyriui. Tuo pat metu ten pat atsiųstas partizanų valstietis taip pat pranešė, kad sovchoze siautėja „banditai“. Liudvinavo vls. MGB poskyrio viršininkas kapitonas Godovanik iš vidaus kariuomenės 298-ojo Šaulių pulko paėmė apie 15  baudėjų ir trejomis rogėmis,  apie 11.30-12.00 val. išsliuogė link sovchozo. Neprivažiavus iki sovchozo apie 800-1000 metrų, visa vilkstinė buvo atakuota partizanų. Kautynių metu buvo nukauti 5 kareiviai,3 milicininkai ir 1 stribas. Pats kapitonas bei du kareiviai buvo sužeisti. Susišaudymo metu nuo serijos kulkų į krūtinę žuvo Jonas Miliauskas-Tramvilis. Toliau bandant sunaikint sužeistą priešų trijulę darydamas perbėgimą žuvo būrio vadas  Juozas Rašytinis-Šarvas bei buvo sužeistas Jonas Valaitis-Viesulas (peršauta krūtinė, vėliau išgijo).  Dar tebesitęsiant susišaudymui į kautynių vietą atvyko 11-os žmonių karinė grupė iš Liudvinavo MGB vadovaujama MGB vyr. oper. įgaliotinio ltn. Žemaičio. Partizanų priedangos grupės jie buvo priversti sugult sniegan dar kaimo prieigose. Partizanai, pasiėmę priešo ginklus: 1 rankinį kulkosvaidį ir septynis šautuvus,  žuvusiojo Tramvilio kūną bei sužeistąjį Viesulą, dengdamiesi ėmė trauktis į  Buktos mišką. Deja, mūšio lauke liko Šarvo kūnas. O delst buvo negalima, nes beveik tuo pat metu į įvykio vietą pribuvo grupė pasieniečių, vadovaujamų 94-ojo Pasienio būrio viršininko padėjėjo tiekimo reikalams mjr. Vinokurov.  Partizanai sėkmingai pasiekė mišką – pasidalino į grupes ir pribuvusiom persekiotojų grupėm jų rasti nepavyko.

Mūšis laimėtas, bet nuotaiką temdė bendražygių netektis.   Todėl paslapčiomis Laidojant  Skardupių kapinėse  partizano Jono Miliausko – Tramvilio  palaikus be nuolatinės partizanų giesmės tyliai suskambo punktas – 

Nors tu žuvai, bet mums liūdėt netenka, 

Nes apie mus audra perkūnais tviska.

Tad spauskime tvirčiau ginklą į ranką,

Prisiekiame!-atkeršysim už viską...!

 

J. Rašytinio kūną stribas  spygliuota viela  užkabinęs už kaklo įtempė  į siloso duobę prie Liudvinavo stribelnyčios. 1962m. toje vietoje pastatyta valgykla. Kasant pamatus palaikai aptiktiir slepiant nuopiktų akių tinkamai užmaskuoti, o statyba vykdoma toliau.  1989m. tremtinio brolio Vytauto iniciatyva Šarvo palaikai, dėka tuo metinio  statybos meistro,  po valgyklos pamatais surasti ir1989 metais  palaidoti   prie tėvų, senosiose Marijampolės  kapinėse.

Aldona Vilutienė