Angelė Senkutė - Aušrelė, Danutė

Angelė Senkutė -  Aušrelė,  Danutė

1952- ji partizanų gretos ženkliai išretėją, patikimi ryšininkai ir rėmėjai  kalėjimuose, lageriuose, tremtyje. Čekistai visai suįžūlėję, kiekvienam partizanui, skirta iki 30 šnipų, o kur dar smogikų grupės.  Tokiose sąlygose septintuosius savo partizanavimo metus  leidžia  TA sanitarijos skyriaus viršininkė partizanų daktarė (taip ją vadino patys partizanai) Angelė Senkutė – Aušrelė, Danutė. Nuo 1949m. gegužės mėn. paskirta dar  Vytauto rinktinės Visuomeninės dalies tautinio skyriaus viršininke ir rinktinės raštvedybos vedėja.    Angelė augusi gausioje 8 vaikų pavyzdingo Lietuvos ūkininko šeimoje. Ji šeimoje 7 tas vaikas.

Gimė 1921m.  Tursučių kaime, Šunskų vlsč. Marijampolės apskr.. Mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje,   vėliau su seserim  Brone įstojo į  Kauno  Karmelitų  gailestingųjų seserų mokyklą, svajojusi tapti gydytoja. 

Bolševikams antrą kartą okupavus Lietuvą, Angelė pradėjo dirbti Marijampolės ligoninėje   med. sesele ir iškarto   pradėjo teikti  partizanams pagalbą: medikamentais, tvarsliava,ypač daug padėjo atvežtiems operuoti partizanams, padėdavo jiems pabėgti iš ligoninės.  Kritiniu momentu, kad nebūtų suimta, pasitraukė pas partizanus ir ten  7- ris metus  neapsakomai sunkiomis, net kovose užgrūdintiems  vyrams nepakenčiamomis sąlygomis ,  gydė sužeistuosius, operavo,  laisvomis valandėlėmis kūrė eilėraščius, užrašinėjo partizanų dainas, Svetimu REGINOS   SALVELYTĖS vardu  siuntė paguodos žodį į lagerį sesei Onutei ir artimiesiems kol niekšo kulka nutraukė jos gyvybės siūlą.

Aušrelė nuolat buvo okupantų sekama.  Bet  apvaizda ją saugojo net ir tada, kaip viena iš draugių KGB agentė slap. Onutė  ji net pakvietė Aušrelę pas save pagyventi. Oi, kaip tada sujudo  čekistai Buvo sukurtas ypatingas ryšys tarp agentų ir centro, paruošta operatyvinė grupė... bet – Aušrelė neatėjo Tai buvo 1950 lapkričio  11 d., o 1952 pradžioje, Aušrelę dabar jau Danutę  persekioja dar viena agentė Lakštutė, ( aprūpinta čekistų ir Atgimime dar ilgai dirbusi Marijampolės ligoninės buhalterijoje) kurią  Danutė gydo.  Ir vėl čekistų nesėkmė: kaip viskas  buvo paruošta suėmimui , Danutė – NEATĖJO. 

Kartą ji vienam rėmėjui  pasiguodė sunkiu  gyvenimu, bet pasakė : 

Kartą  pasirinkau šį kelią, tai ir eisiu juo iki galo. Žinau, kad anksčiau ar vėliau busiu sulaikyta, tačiau gyva niekada nepasiduosiu“

1952  gegužės 31 dieną žuvus paskutiniams  Aušrelės artimiems kovos draugams: Karaliūnui – Klemensui  Marčiulaičiui ir  Vincui  Daminaičiui – Sūnui  Aušrelė lieka be ryšio.  Ir štai čia atsiliepia   Vytauto rinktinės  Kęstučio tėvūnijos  vadas  Kabelis, dabar jau KGB agentas Variagas, bet Aušrelė atsargi ir tik gavusi trečią  kvietimą,- sutinka susitikti ir parašo laišką. Laiškas išlikęs Ypatingame archyve, jo kopija yra  knygoje „Trečioji vėliavos spalva“.  Štai vienas kitas  fragmentas: 

Brangūs  mano  broliai

Skaudu ir liūdna, kad mūsų brolius atskyrė...  Nežinome kuriam laikui mus paliko, bet paliko darbui, o sielvartui juk mes esame jau pakankamai užgrūdinti...

...Jei jaučiate, kad aš galiu,  ką nors padėti, tai žinokite, kad aš imsiuosi visokių žygių, kiek tik jėgos neš. 

Kadangi aš nežinau ką Jūs nuspręsite, tai aš atvyksiu vis tiek Vl. 21 į tą pačią vietą, kurioje Jūs manęs laukėte jau du kartus.

Ir taip Aušrelė atvyko  mirties pasitikti. Ją  čia,  Laibikių kaime  pas Šolienę maloniai  sutinka Tauro apygardos Kęstučio tėvūnijos vadas Albinas Valeras -  Kabelis, nuo 1952 m. sausio mėn.  KGB agentas smogikas -Variagas  su dviem „ partizanais“ o iš tiesų smogikais, ir išsiveda į netoliese KGB specialiai Kabelui ir jo smogikams įrengtą slėptuvę tolimesniems planams aptarti.  Supratusi klastą Aušrelė bandė pabėgti ir buvo smogikų nušauta.

 Manoma, kad lavonas nuvežtas į Kauno saugumą. Užkasimo vieta nežinoma.

Žuvimo vietoje, Laibikių kaime 2009 m. pastatytas  LGGRT Centro atminimo ženklas.

Aldona Vilutienė