Partizanų motinos

Mielos partizanų, motinos, šiandien daugumoj jau savo ilgesingomis akimis žvelgiančios tik iš nuotraukų. Koks jūsų visų skausmingai panašus gyvenimo kelias, kad kalbant apie vieną - kalbama apie visos Lietuvos kovotojų motinas, jų auką ir pasišventimą. Kiekviena raukšlelė, kiekvienas ženklelis išlikęs jūsų veide, tai jūsų vaikų gyvenimas, džiaugsmas, skausmas ir kova, tai jūsų pačių nuo vaikystės sunkaus gyvenimo pėdsakas, tai šventa lietuvės moters pareiga. Tai tikras moters - motinos grožis, matuotas ne žiuri komisijos balais, o dvasiniais, vidinį turtingumą išreiškiančias, matais. Tas vertybes Jūs diegėte savo vaikams per maldą, dainas, šventes, padavimus, papročius. Valią, stiprybę, meilę gimtiems namams ir tėvynei skiepinot per darbą. Jūs buvote laimingos ir niekuomet nesiskundėte, nedejavote, kad niekas nepadeda auginti pulko vaikelių, nes tai buvo jūsų džiaugsmas, jūsų rūpestėlis ir tėvynės ateitis. Ir kai 1940-siais raudonasis okupantas sudrumstė ramų lietuvio gyvenimą, Jūs tapote dar ryžtingesnės, tvirtesnės,nes reikėjo išsaugoti nuo svetimų vėjų ne tik namus, bet ir vaikus. O kai juos pašaukė Tėvynė - laiminot, išleisdamos į šventą kovą už Lietuvos Laisvę. Už tai okupantų su vietiniais koloborantais buvote persekiojamos, kankinamos, tremiamos. Bet ir tremtyje jūs deramai auginot ir auklėjot savo vaikelius, nors priešai stengėsi išrauti iš mūsų žemės juos, tikėdami, kad jie niekados negalės prigyti Lietuvos žemėje. Kas supras, ką reiškė Jūsų bado ir šalčio, netekimo ir pažeminimo iš kankintai sielai pasiekiančios žinios iš Lietuvos: žuvo Petras, žuvo Vytautas, žuvo Jonas, žuvo, Alfonsas, žuvo Jurgis. Ar galima suprasti, ką jautė Motina, žinodama, kad jos vaikų išniekinti kūnai, guli prie stribelnyčios, prie šventoriaus, turgaus aikštėje. Ištverti padėjo mintis, kad išniekintas kūnas tai neišniekinta dvasia, tai kas švaru, sutepti po mirties negalima. Ji jautė, kad tie gležni daigeliai, kuriuos ji glaudė prie krūtinės, virto ne nugalimais ąžuolais, išsaugojusiais šventą protėvių aukos ugnį, savo krauju,sušildžiusiais stalininės žiemos sukaustytą Lietuvos žemę. Kad ir jų aukos dėka 1988-ųjų vasarą vėl pabudo, prisikėlė tauta. O ji jų motina, išauginusi didvyrius, padarė nemažesni žygdarbį, nors ji šito nesiekė. Tai buvo jos pareiga, ir kitaip ji, kaip ir visos partizanų motinos, gyventi negalėjo.

Motinos dieną, sustoję prie kapo, prisiminkime, koks gražus, Šventas buvo jos gyvenimas, pasisemkime išminties, prašykime Aukščiausio, ramybės gyvoms ir amžino džiaugsmo mirusioms Partizanų motinoms Dieve duok kuo daugiau tokių motinų mūsų tėvynei. Mes išliksime kol bus motinų atiduodančių savo gyvenimą vaikams,skiepinant jiems tai, kas giliai įaugę lietuvio prigimtyje. Kol vaikai gerbs motinų auką ir supras, kad didžiausia ir neįkainojama vertybė- Motina, Tėvynė ir Laisvė.