A.Maceina Zoocentrizmas
Zoocentristinė Hitlerio ir Stalino praktika žmonijai kainavo 50 mln. gyvybių. Ši "filosofija" atgimusi Rusijoje bei Lietuvos politiniame gyvenime - "liberalų" bei prorusiškose partijose. Pateikiame Antano Maceinos straipsnį iš knygos "Kultūros filosofijos įvadas", Kaunas 1936 m.
Antra kultūrinio natūralizmo srovė, kuri mūsų dienomis kas kartą darosi vis stipresnė, yra
k u l t ū r i n i s v i t a l i z m a s.
Kiek kultūrinis materijalizmas kultūros kūrimo veiksniais laiko medžiaginius ekonominius dalykus, tiek kultūrinis vitalizmas vieninteliu tikru ir pirmaeiliu kultūros kūrėju laiko vitalinį arba gyvybinį žmogaus pradą. Šitas kultūros tipas dar yra gana jaunas. Bet paskutiniais metais jis jau susiformavo rasizmo pavidalu. Rasistinei kultūros filosofijai kultūrinio žmonijos gyvenimo apsprendėjas yra rasė. Kiek kultūrinis ekonomizmas kultūros veiksmų jieško šalia žmogaus, tiek kultūrinis vitalizmas šituos veiksnius perkelia į patį žmogų, į vitalinį jojo pradą. Jeigu rasiniai arba vitaliniai žmogaus elementai yra stiprūs ir gryni, jie kuria aukštą kultūrą. Kultūros krizė atsirandanti dėl nelygios kraujomaišos, kultūros galas ateinąs tada, kai įsigali menkaverčiai bijologiniai pradai. Viso pasaulio istorija esanti ne kas kita, kaip šitų bijologinių elementų maišymasis arba. kaip Gobineau yra pasakęs, rasių chemija. Kultūrinės kūrybos motyvai šitai pažiūrai taip pat yra ne idėjos, bet kraujo balsas. Šiandien šitas nusistatymas apima vis platesnes gyvenimo sritis taip, kad galima visai neperdedant kalbėti apie besiartinantįzoocentrizmo tarpsnį.
Zoocentrizmo daigų randame jau pačioje renesanso pradžioje. Macchiavelli savo veikale „II principe“ paskelbė jėgos etiką ir tuo pačiu pirmoje eilėje pastatė ne dvasią, bet gyvybę. „Macchiavelli, gražiu S. Behno pasakymu, visados lieka tiraniškojo idealo dainiumi“.2 Jo Principe yra jėgos atstovas, kuris priespauda, gudrumu ir klasta įtvirtina savo pirmenybę ir siekia išsilaikyti ir išsivystyti. Stiprus ir miklus kūnas, galinga kumštis ir nepalaužiama kovos valia jam yra idealas. Macchiavelli į etikos pagrindus padėjo tai, kas ligi tol buvo laikoma žvėries atpalaidavimu žmoguje. Nevisados šitoji etika yra ginama viešai: jos dažnai net išsižadama. Bet tikrumoje ji vyrauja. Macchiavelli išdrįso ją formuluoti ir paslėptą praktiką paversti teoriniu principu.
Macchiavelli vardas mus veda į Nietzschę ir sykiu į mūsų laikus. Nietzsches antžmogis, kaip jį charakterizuoja S. Behnas, yra „raudonveidis, sveikas, karingas, užgrūdintas, kaip fechtuotojas, švelnus, kaip muzikas, stiprus, kaip imtynininkas, išdidus, gražus, stiprus ir nepalaužiamas, kaip deimantas“.3 Jame nesunku įžvelgti Caesare bruožų, nors Nietzsches fantazijoje jis atrodo kilnesnis, negu Macchiavelli teorijoje, nes Nietzsche buvo didesnis estetas, negu Macchiavelli. Macchiavelli Principe yra daugiau politikas, Nietzsches Übermensch yra daugiau estetas. Bet ir vienas ir antras savo galybę semia iš vitalinio prado. Ir vienas ir antras turi būti kilnaus kraujo, tikros bei grynos rasės, žodžiu, tobulo gyvingumo tipas. Nietzsches teorijoje pirmą kartą buvo drąsiai ir aiškiai paskelbtas vitalinių vertybių nepriklausomumas.
Aiškiai rasinės kultūros ir net istorijos filosofijos kūrėjas buvo Arthur Gobineau. Žymiausiu savo veikalu apie žmonių rasių nelygybę4 jis padėjo pagrindus dabarties rasizmui. Jis visuotinę žmonijos istoriją suprato, kaip rasių chemiją. Jis kultūros apsprendėjais laikė bijologinius žmogaus prigimties elementus. Šiandien Gobineau teorija labai populiari ir žada virsti net ištisa pasaulėžiūra. „Dabarčiai, pasak A. Wirtho, Gobineau atrodo, kaip josios didvyris ir šauklys“.5
Gobineau mintis vystė Bache r de Lepouge. Juo pasekė ir kultūros istorikas H. St. Chamberlainas, autorius šiandien labai populiaraus veikalo „Die geistigen Grundlagen des 19 Jahrhunderts“,6 kuris, teisingu P. Bartho pasakymu, yra „grynai impresijonistinė pasaulio istorijos apžvalga, žiūrint iš rasių teorijos punkto“.7Šiaurės rasė, pasak Chamberlaino, esanti vienintelis mūsiškosios kultūros veiksnys, o arijų dvasia tobuliausios išraiškos radusi R. Wagnerio kūryboje. Chamberlaino mintys Vokietijos rasistinėje doktrinoje šiandien yra įgijusios nelygstamojo pobūdžio.
Nors marksistinė doktrina savą kultūros filosofiją atremia į kitokį principą, vis dėlto kultūriniam vitalizmui ji turėjo labai didelės įtakos. Istorinis materijalizmas, kuriam visas žmonijos gyvenimas yra ne kas kita, kaip ekonominių veiksnių padaras, savo esme yra gyvybės išlaikymo filosofija. Ekonominis gyvenimas yra kuriamas tam, kad žmogus galėtų aprūpinti vitalinį savo pradą. Istorinio materijalizmo centras yra homo oeconomicus. Bet šitas ūkio žmogus tarnauja visu savo gyvenimu ne kam kitam, kaip tik savo gyvybei. Gyvulio reikalavimai atbunda jame ir pergali visus kitus reikalavimus. Gyvybė turi savo teisių. Jų negalima neigti. Bet marksizmo pagrindas yra ne šitų teisių pripažinimas, bet jų suabsoliutinimas. Marksizmas žmogų nudvasina ir paverčia jį gyvuliu. Gyvybė marksistinėje gyvenimo filosofijoje yra aukščiausias žmogaus būtybės pradas, kurį išlaikyti yra aukščiausias žmogaus uždavinys.
Giliausia savo prigimtimi rasizmas yra antroji marksizmo metafizikos pusė. Rasizmui rasės tobulumas yra aukščiausia vertybė. Žmogus jam yra bijologinis faktas, tiek vertingas, kiek jis apreiškia savimi gyvybės tobulumą ir kiek jis sugeba šitą tobulumą palaikyti savyje ir savo įpėdiniuose. Kiek marksistinis žmogus yra homo oeconomicus, tiek rasistinis žmogus yra homo sexualis. Istorinis vyksmas rasizmui yra apsprendžiamas rasių maišymosi. Kultūra yra rasinių pradų padaras. Kiekviena kūryba esanti ne kas kita, kaip bijologinio instinkto apsireiškimas konkrečiomis formomis. Marksizmas ir rasizmas — abu sykiu — kuria tikrą ir pilnutinį zoocentrizmą. Marksizmas padeda jam pagrindą ekonominių gėrybių pavidalu. Rasizmas jį išvysto toliau, veislės gerinimu laiduodamas jam tolimesnį buvimą. Darbo gerinimas, produkcijos našumas, gaminių kokybė marksizme, eugenika, gimimų didinimas, sterilizacija rasizme — štai tos priemonės, kuriomis zoocentrizmas vis labiau įsigali dabartinio amžiaus gyvenime. Jeigu teisingai sakoma, kad kiekvienas istorinis tarpsnis turi vieną kurią centrinę idėją, tai dabarties tarpsnio idėja yra gyvybės idėja. Gyvybės filosofija (Lebensphilosophie) prasidėjo jau prieš karą. Jos užuomazgų galima rasti, kaip minėjome, Macchiavelli ir Nietzsches veikaluose. Modernioji vertybių filosofija vitalines vertybes pastatė šalia šventumo, gražumo, teisingumo ir kitų dvasinių vertybių.
Marksizmas su rasizmu šitas vertybes paskelbė aukščiausiomis. Natūrali pagrindinių būties laipsnių tvarka yra tokia:
Dievas,
Dvasia,
Gyvybė
Natūrali todėl pagrindinių vertybių eilė yra ši:
Šventumas,
Dvasingumas,
Gyvingumas.
Šiandien yra sukeista ir būties laipsnių tvarka ir sykiu vertybių eilė. Šiandien būties laiptai yra toki:
Gyvybė,
Dvasia,
Dievas.
Šiandien vertybių eilė yra priešinga natūraliai eilei:
Gyvingumas,
Dvasingumas,
Šventumas.
Sukeitimas yra absoliutinis. Jis reiškia ne dalinį, bet visuotinį dabartinės pasaulėžiūros pasikeitimą. Mūsų amžius yra vidurinių amžių pasaulėžiūros priešginybė.Nuo teokratijos per antropokratiją mes žengiame į zookratijos laikus.
Ir čia mes kaip tik susiduriame su kultūros problemos aštrumu. Viduriniai amžiai prasidėjo teigimu Dievo. Renesansas prasidėjo teigimu dvasios. Mes pradedame naują erą teigimu gyvybės. Dievo teigimas sukūrė religinio gyvenimo šedevrus: liturgiją, mistiką, gotiką. Dvasios teigimas sukūrė kultūrinio gyvenimo viršūnes: techniką, meną, mokslą ir valstybę. Ką sukurs gyvybės teigimas? Fizinį gyvenimą. Bet ar šitas fizinis gyvenimas bus tikra prasme kultūringas? Štai klausimas, kuris savaime kyla, svarstant dabarties tendencijas. Jo išsprendimas priklauso nuo dvasios santykių su gamta.
Zoocentrinis nusistatymas grąžina žmogų į gamtą, padaro jį gamtos padaru (Naturwesen) ir vitalinį jo prigimties pradą pastato priešais dvasinį pradą. Esąs žmoguje priešingumas tarp dvasios ir gyvybės yra jaučiamas visados. Apie jį rašė Ovidijus, dėl jo skundėsi šv. Povilas, jo tragiką pergyveną kiekviena. Etinės kultūros esmė ir yra, kad ji perkeičia gyvybės pradą pagal dvasios reikalavimus. Kai žmogus palenkia savo gyvingumą dvasingumui, jis kultūrina patį save, vadinasi, jis save dorina. Zoocentrizme tokio palenkimo kaip tik nėra. Vitalinis pradas čia yra laikomas aukščiausia vertybe, kuriai turi būti visa palenkta. Ji yra nepriklausomas gėris objektyviniame gyvenime ir absoliutinė vertybė subjektyviniame. Ji todėl dvasiai yra ne medžiaga, ne materijalinė atrama, bet dvasios principas ir tvarkytojas. Zoocentrizme ne dvasia keičia gyvybę, bet gyvybė keičia dvasią. Zoocentrinis žmogus yra nudvasintas žmogus.
Bet kur nėra dvasios viešpatavimo, ten nėra nė kultūros. Kultūra par excellence yra padaras dvasios įsigalėjimo gamtoje, vis tiek kas šitoji gamta būtų: gyvybė, medžiaga ar siela. Zoocentrizmas todėl visų pirma paneigia etinę kultūrą. Zoocentrinis žmogus yra ne doras, bet stiprus ir sveikas žmogus. Vietoje asketikos čia atsistoja higiena.
Bet tai dar ne galas. Gamtos pastatymas prieš dvasią zoocentrizme yra išplečiamas ir visam objektyviniam gyvenimui. „Kraujas ir žemė“ (E. Krieck) tampa gyvenimo pagrindu. Ne dvasia kuria ir tvarko istorinį vyksmą, bet rasė ir gamtinė aplinka. Dvasia istorijoje, kaip ją supranta zoocentrizmas, darosi tik gamtos tarnas, kartais klusnus, kartais prieštaraująs, bet visuomet pralaimįs savo pasipriešinime. L. Klages savo labai mūsų amžiui charakteringame veikale „Der Geist als Widersacher des Lebens“ — „Dvasia, kaip gyvybės priešininkė“ — kaip tik ir yra iškėlęs šitą zoocentrizmo principą. Bet čia įvyksta tas pat, kas ir subjektyviniame gyvenime: dvasia pasitraukia į šalį ir kultūra pradeda nykti. Zoocentrinis nusistatymas visame gyvenimo plote yra priešingas kultūrai. Zoocentrizme negali būti jokio kultūros klestėjimo. Kai žmogus grįžta į gyvūnų gyvenimą, jis tuo pačiu pameta kultūrą, nes gyvūnai kultūros nekuria.
Štai dėl ko mūsų laikai yra atsidūrę naujos barbarijos pavojuje. Mūsų laikų žmogus, teigdamas gyvybę, naikina savyje kūrybinį nusiteikimą ir sykiu ugdo nedraugišką nusistatymą kultūrinių gėrybių atžvilgiu. Šiandien iš pačių zoocentrizmo vadų galima išgirsti, kad kultūra esanti tik apmušalas, vadinasi, toks dalykas, kuris nesiekia daiktų prigimties, bet visados lieka susijęs tik su paviršiumi. Šiandien su panieka yra nusigrįžtama nuo grynojo mokslo, nuo grynojo meno, nusigrįžtama nuo filosofijos ir apskritai nuo bet kurios teorijos. Reikia tik. apgailestauti, kad tokio nusistatymo galima pastebėti ir katalikuose, kurie, rodos, iš pašaukimo turėtų būti dvasios gynėjai. Pavojus subarbarėti šiandien yra daug didesnis, negu daugeliui atrodo. Todėl ir kova už dvasios viešpatavimą žmogaus kūryboje šiandien yra vedama daug aštriau, negu kada nors anksčiau.
3. Philosophie der Werte, 163 p. München 1930.
4. Essai sur l'inégalité des races humaines, 1854.
5. Rasse und Volk, 20 p. Halle a. S. 1914.
6. Volksausgabe 1935.
7. Philosophie der Geschichte als Soziologie, 569 p. Leipzig 1922.
