Rugpjūčio 18 d. žuvę partizanai

Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanų rikiuotė. Pagal KGB sužymėjimą pirmas - Balys Vaičėnas-Liubartas, antras - Petros Pošius-Gediminas, ketvirtas - Jonas Dūdėnas-Vynas, septintas - Lokio rinktinės vadas Pranas Račinskas-Žaibas, aštuntas - Vytautas Rusakevičius-Tigras, dešimtas - Juozas Stanėnas-Aukštaitis, vienuoliktas - Vytautas Miškinis-Viesulas, tryliktas - Povilas Lukošius-Žilvytis, keturioliktas -Zigmas Tumėnas-Kestutis, penkioliktas - Edvardas Gornelis-Čigonas, šešioliktas - Vytautas Dručkus-Šernas, septynioliktas -Edvardas Juodvalkis-Aras, aštuonioliktas - Alfonsas Dambrava-Aidas, devynioliktas - Jeronimas Bulka-Titnagas.

(Lietuvos ypatingasis archyvas)

paskutinis Dainavos apygardos vadas Vincas Daunoras-Ungurys

Vincas Daunoras gimė 1921 m. Gyveno Marijampolės aps. Balbieriškio vls. Žiegždrių k. Į partizaninę kovą įsitraukė 1944 metais.

Iki 1951 metų buvo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Vaidoto grupės būrio vadas. 1951 m. paskirtas šios rinktinės vadu.

1951 m. rugsėjo 27 d. žuvus Dainavos apygardos partizanų vadui Juozui Gegužiui-Diemedžiui, Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas Sergijus Staniškis-Viltis 1951 m. spalio mėn. laikinai eiti Dainavos apygardos vado pareigas pavedė V. Daunorui-Unguriui.

1951–1952 m. daug partizanų žuvo arba buvo paimti į nelaisvę, tačiau saugumiečiams niekaip nesisekė sučiupti V. Daunoro. Naudos nedavė ir 1952 m. prieš Dainavos apygardos vadą surengta provokacija, kurioje dalyvavo saugumo užverbuotas buvęs Dainavos apygardos Geležinio Vilko tėvūnijos štabo viršininkas Petras Luiza-Šernas. Vis dėlto kitos MGB provokacijos buvo sėkmingos.

Skaityti daugiau: paskutinis Dainavos apygardos vadas Vincas Daunoras-Ungurys

Partizano baigiamoji kalba Troikos teisme

Tai nuostabi, kilni, patikėjusio okupanto žodžiu legalizuotis Lietuvos partizano – Juozapo STREIKAUS - Stumbro baigiamoji kalba – jo sulikvidavimo KGB Troikos teisme.

Tai priesakas mums, niekaip lig šiol neįsisąmoninantiems okupacijos esmės.

Juozas Streikus-Stumbras

Didvyriai nemiršta: Juozas Streikus-Stumbras

Povilas Gaidelis.

Juozas Strekus gimė 1923 m. Antano Streikaus ir Marcelės-Davainytės Streikienės šeimoje Pailgės kaime, Antazavės valsčiuje, tuometinėje Zarasų apskrityje. Šeimoje dar buvo du broliai - Izidorius ir Petras bei dvi seserys-Ona ir Valerija. Jų tėvas Antanas Streikus buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys. 1919 m. birželio 15 d. jis įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 2-ame pėstininkų pulke. Tais pačiais metais jam teko dalyvauti kautynėse su bolševikais Zarasų krašte, o 1920 m. Antanas kovėsi su Želigovskininkais Kruonio, Kaišiadorių r., Druskininkų ir Krosnos apylinkėse Lazdijų r. Buvo sužeistas, todėl 1921 m. gruodžio 24 d. po sužeidimo išleistas į atsargą. A.Streikus buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais.

Prasidėjus antrai sovietų okupacijai, 1944 m. rugpjūčio mėn. Antanas Streikus-Tamošiukas įkūrė Žalgirio partizanų būrį ir jam vadovavo. Visa Streikų šeima buvo savotiška partizanų dinastija. Antano ir Marcelės vaikai pasekė jų pėdomis. Pagal tėvo slapyvardę jo sūnūs buvo vadinami Tamošiukais. Antano žmona Marcelė Streikienė (1896-1964) buvo partizanų rėmėja. 1944 m.lapkričio 1 d. MGB-istai ją suėmė, nuteisė ir išvežė į Sevželdorlagą Komijoje. Į Lietuvą grįžo 1954 m. 1998 m. vasario 10 d. jai pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties). Sūnus Petras Streikus (g. 1925 m.) taip pat buvo suimtas 1944 m. lapkričio 1 d., nuteistas ir išvežtas į lagerį Komijoje. Ten jis 1947 m. birželio 28 d. mirė. 1998 m. vasario 10 d. jam buvo pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties). Duktė Ona Streikutė-Nera, Gėlė, Rūta (g. 1929 m.) buvo suimta 1944 m.lapkričio 1 d., tačiau gruodžio 25 d. buvo paleista ir gyveno pas giminaičius. Nuo 1949 m. Onutė buvo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos, kuriai vadovavo jos brolis Juozas Streikus- Stumbras, partizanė. Dėl sunkių partizaniško-bunkerinio gyvenimo sąlygų ji susirgo. 1949 m. spalio 12 d. Mickutės pavarde ji buvo paguldyta į Rokiškio ligoninę. Deja, MGB-istai ją susekė ir 1949 m. gruodžio 9 d. suėmė. Kalėjo Rokiškyje. 1950 m. sausio 7 d. dėl pablogėjusios sveikatos jos tardymas buvo nutraukatas.

Onutė mirė 1950 m. sausio 20 d. 1998 m. vasario 10 d. O.Streikutei pripažintas kario savanorio statusas (po mirties). Jauniausioji Streikų dukra Valerija Streikutė-Piemenaitė buvo partizanų ryšininkė.

J.Streikus-Stumbras –Žalgirio būrio ir Vyties kuopos vadas.

Mykolo Kazano-Mutkos ir Antano Streikaus-Tamošiuko vadovaujami partizanai dalyvavo daugelyje kautynių. 1945 m. gegužės mėnesį stribai pastebėjo Tamošiukus, žygiujančius per Dervinių kaimą ir pradėjo šaudyti. Po 3 valandas trukusio mūšio partizanai pasitraukė į Kūdrų mišką. 1944 m. gruodžio 26-ąją gerai įrengtame bunkeryje partizanai (jų buvo apie 80-100) šventė Šv. Kalėdas. Šalia buvo sukrauti ginklai ir apranga, o bunkerio viršuje-išdėstyti keturi užmaskuoti kulkosvaidžiai, paruošti kryžminei ugniai.

Vladas Kuzma-Užburtuolis su vokiečiu H.Hove išėjo žvalgybon. Paėję keletą šimtų metrų link Ilgašilio tankumyno, jie išgirdo rusiškas komandas. Tekini (lengvai sužeisti) parbėgo į stovyklą ir perspėjo vyrus. Laisvės gynėjai užėmė pozicijas ir, prisiglaudę prie bunkerio užtvaros, ėmė laukti priešo. Netrukus pasigirdo sausų šakelių traškesys ir pro medžių kamienus pasirodė apie pora šimtų kareivių ir stribų. Partizanai laukė. Kreipimasis pasiduoti liko be atsako.

Tuomet septyni rusų žvalgai ėmė kopti į kalnelį, kur buvo įsitvirtinę partizanai. Jiems priartėjus Mykolas Kazanas-Mutka sukomandavo: „Ugnis!“

Salvė sunaikino priešus. Netrukus prasidėjo tikras pragaras. Įsitvirtinusius partizanus puolė kur kas gausesni priešai. Banga po bangos. Visi puolimai buvo sėkmingai atremti. Organizuojant gynybą daug padėjo vokiečių karininkas Henrikas Hove, kuris partizanams perteikė savo frontinę patirtį. Po kurio laiko šūviai nutilo.

Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Juozas Streikus-Stumbras

Tauro partizanų apygardos įkūrimas

Suvalkijoje pirmieji partizanų būriai pradėjo veikti 1944m. vasarą, vos praėjus frontui. Iš atskirų grupių ir grupelių greitai susidarė kovotojų junginiai, pajėgūs pasipriešinti okupanto kariuomenės daliniams.

Plečiantis ginkluotai kovai, prireikė derinti atskirų grupių veikimą, jungtis į Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu besitvarkančią karinę organizaciją.

Išlikę dokumentai atspindi Tauro apygardos kūrimąsi ir veiklą, o taip pat pastangas sudaryti visos Lietuvos partizanus vienijančią aukščiausią vadovybę.

1945m. liepos 19 dienos posėdyje Skardupių parapijos klebonijoje, kunigo Antano Yliaus iniciatyva, dalyvaujant partizanams kūrėjams, buvo įsteigtas partizanų štabas. Jo viršininku buvo išrinktas kpt. Leonas Taunys – Kovas.  1945m. vasarą buvo sudaryta laikina partizanų vadovybė, parengtas laikinas partizanų statutas, užmegsti ryšiai su partizanų daliniais.

Tauro partizanų apygardos steigiamasis susirinkimas įvyko 1945m. rugpiūčio 15 dieną, aukščiau minėtoje Skardupių klebonijoje. Inicatorius Skardupių parapijos klebonas kun. Antanas Ylius. Susirinkimo metu buvo sudaryta apygardos vadovybė. Jos vadu paskirtas kpt. Leonas. Taunys – Kovas. Apygardos ribos: Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Lazdijų apskritys, o taip pat Alytaus ir Kauno apskričių dalys, esančios kairiajame Nemuno krante. Partizanų daliniai buvo suskirstyti į 5-as rinktines. Buvo apibrėžtos rinktinių ribos, paskirti vadai, numatyti ryšių punktai. Apygarda buvo pavadinta Tauro partizanų apygarda.

Tauro apygardos partizanai leido laikraščius “Laisvės žvalgas” ir “Girios balsas”.

Skaityti daugiau: Tauro partizanų apygardos įkūrimas

Stephane Courtois KOMUNIZMO NUSIKALTIMAI

Gyvybė pralaimėjo mirčiai,
Bet atmintis laimi 
Kovą su nebūtimi.

Cvetan Todorov.
Atminties paklydimai

Anot Raymond'o Queneau, „istorija yra mokslas apie žmonių nelaimes"¹. Mūsų amžius, smurto amžius, iškalbingai patvirtina šį posakį. Tiesa, ir ankstesniais šimtmečiais nedaugelis tautų ir valstybių išvengė masinio smurto apraiškų. Svarbiausios Europos valstybės buvo įsivėlusios į juodaodžių prekybą; Prancūzijos Respublika vykdė kolonizaciją, kuri, nors ir turėjo tam tikrų teigiamų padarinių, iki pat savo pabaigos buvo paženklinta daugybe pasibjaurėtinų epizodų. Jungtinės Amerikos Valstijos ligi šiol persisunkusios tam tikra smurto kultūra, kurios šaknys siekia du didžiuosius nusikaltimus: negrų vergovę ir indėnų naikinimą.

Šiaip ar taip, mūsų amžius šiuo atžvilgiu atrodo pralenkęs savo pirmtakus. Pažvelgę atgal, esame priversti padaryti slogią išvadą: XX amžius buvo baisių žmonijos katastrofų amžius. Du pasauliniai karai, nacizmas, ką jau kalbėti apie siauresnio masto tragedijas Armėnijoje, Biafroje, Ruandoje ir kitur. Juk faktas, kad Otomanų imperija vykdė armėnų, o Vokietija - žydų ir čigonų genocidą. Musolininė Italija masiškai žudė etiopus. Čekams sunkiai sekasi pripažinti, kad jų elgesys su Sudetų vokiečiais 1945-1946 m. nekelia absoliučiai jokių įtarimų. Net prieš mažąją Šveicariją šiandien iškilo praeities šmėkla: juk tai jos bankuose buvo laikomas auksas, kurį nacistai pavogė iš išžudytų žydų. Žinoma, Šveicarijos elgesys nesulyginamas su vokiečių vykdyto genocido žvėriškumu...

Komunizmas įsilieja į šį tragedijų kupiną istorinį laikotarpį ir net sudaro vieną intensyviausių ir reikšmingiausių jo momentų. Komunizmas, svarbusis to trumpo XX amžiaus fenomenas, prasidėjęs 1914 m. ir pasibaigęs Maskvoje 1991 m., ryškiausiai nuspalvina epochos vaizdą. Komunizmas, kuris atsirado anksčiau už fašizmą ir nacizmą, kuris sugebėjo juos pergyventi ir vienaip ar kitaip paliesti keturis didžiuosius žemynus.

Skaityti daugiau: Stephane Courtois KOMUNIZMO NUSIKALTIMAI

Petras Bartkus

Bartkus Petras (slap. Dargis, Rimgaila, Vargietis, Dainius, Sąžinė, Mažrimas, Žadgaila) 1925 05 30 Pakapurnis (Raseinių vlsč.) 1949 08 13 Užpelkių miškas (Kelmės vlsč.), vienas Lietuvos antisovietinių partizanų vadų. Partizanų majoras (1949), pulkininkas (1997, po mirties). Karys savanoris (1997, po mirties). Partizanų poetas (pasirašinėjo Alkupėno slapyvardžiu).

Veikla

1941–44 studijavo Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. 1941 dalyvavo Lietuvos antisovietiniame, nuo 1941 pabaigos antinaciniame pasipriešinime. 1942 rudenį įstojo į Lietuvos laisvės armiją. Vienas pirmųjų Raseinių apskrityje pradėjo telkti antisovietinius partizanus. 1946 vadovavo Žebenkšties rinktinės  štabo organizaciniam skyriui. Vienas Jungtinės Kęstučio apygardos (Kęstučio apygarda) organizatorių, apygardos laikraščio Laisvės varpas  leidybos iniciatorių. Nuo 1946 rudens šios apygardos štabo organizacinio skyriaus, vėliau – štabo viršininkas. Palaikė ryšį tarp Vakarų ir Rytų Lietuvos partizanų vadovybių, vienijo Šiaulių kr. partizanus.

Skaityti daugiau: Petras Bartkus

LAISVĖS KRYŽKELĖS. BRONIUI LIESIUI-NAKČIAI ATMINTI

Tęsiame pasakojimų ciklą apie 1949 m. vasario 16-osios partizanų vadų Deklaracijos signatarus. Šiame pasakojime – Broniaus Liesio-Nakties gyvenimo bei kovų istorija.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis.

Kovos Broliui

Kai, Tėviškei šaukiant, palikę namus,
Kovon pasiryžom ne vienas, 
Kautynės ir vargas užgrūdino mus
Kiečiau, negu patrankų plienas

Juk laisvės keliu mūsų žingsnius pirmus
Įprasmino kritę karžygiai,
Ir meilė šalies veda pergalėn mus...
Aukščiausias palaimins šį žygį.

Tad tęskime kovą suglaudę gretas
Prieš smurtą ir šlykščią apgaulę.
Be baimės pirmyn, jei ir žūsim katras, - 
Kitiems patekės laisvės saulė.

Ėglis

Bronius Liesys – būsimas partizanas „Naktis|“ studijų metais

Bronius Liesys-Naktis gimė 1922 m. balandžio 16 d. Ramygaloje kartu su broliu-dvyniu Antanu, progimnazijos direktoriaus šeimoje. Baigę gimnaziją broliai Liesiai pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Antanas studijavo mediciną, Bronius – žurnalistiką.

1941-aisiais tėvai ir jaunesnė sesuo Danutė buvo išvežti į Sibirą.

Skaityti daugiau: LAISVĖS KRYŽKELĖS. BRONIUI LIESIUI-NAKČIAI ATMINTI

Jonas Vytautas Šniuolis-Svajūnas

Jonas Vytautas Šniuolis gimė 1924 m. sausio 1 d. Šiaulių aps. Radviliškio vls. Miežaičių k. Vincento Šniuolio ir Veronikos Plungytės-Šniuolienės šeimoje.

Mokėsi Radviliškio gimnazijoje, 1941 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1942 m. tapo Lietuvos laisvės armijos (LLA) kariu.

Nuo 1944 m. rugsėjo mėn. Žaliosios rinktinės Geležinio Vilko kuopos (vadas Juozo Mingėlas-Vilkas) partizanas, vėliau – Jungtinės Kęstučio apygardos Atžalyno rinktinės štabo narys.

1948 m. balandžio mėn. įkūrus Prisikėlimo apygardą, paskirtas jos štabo Informacijos ir spaudos skyriaus viršininku. Po 1949 m. vasario 10–20 d. vykusio visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo paskirtas apygardos štabo viršininku. Bendradarbiavo leidžiant spaudą, rašė eilėraščius Vytenio slapyvardžiu.

Žuvo J. V. Šniuolis 1949 m. rugpjūčio 13 d. Radviliškio aps. Grinkiškio vls. Užpelkių miške įrengtoje partizanų stovykloje per kautynes su MGB kariuomenės kareiviais. Kartu žuvo mjr. P. Bartkus-Žadgaila (LLKS Tarybos prezidiumo sekretorius), kpt. B. Liesis (LLKS Tarybos prezidiumo narys) ir du neatpažinti partizanai.

Po žuvimo kovos draugai išleido jo eilėraščių rinkinį „Nevystančios sielos rožės”.

Skaityti daugiau: Jonas Vytautas Šniuolis-Svajūnas

Kumpis Juozas-Cvirka, Arnas

Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Ąžuolo būrio partizanai. Iš kairės: 
pirmas - neatpažintas, Rokas Ramanauskas-Žvejys, Juozas Kumpis-Arnas. 1950 m.
(Šiaulių .Aušros" muziejus)

Kumpis Juozas-Cvirka, Arnas gimė 1917 m. Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus Raubaičių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Genio (Voverės) rinktinės partizanas, vėliau Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Zvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būrio vadas. Suimtas, panaudojus specialų preparatą, 1951 m. spalio 28 d. Gir-kančių miške, sušaudytas 1952 m. rugpjūčio 13 d. Maskvos Butyrkų kalėjime 

Skaityti daugiau: Kumpis Juozas-Cvirka, Arnas

Skersys Steponas-Kovas

Kardo rinktinės Narimanto kuopos partizanas Steponas Skersys-Kovas.
(Skuodo muziejus)

Skersys Steponas-Kovas gimė 1927 m. Kretingos apskrities Darbėnų valsčiaus Lazdininkų kaime. Į partizanų gretas įstojo 1946 m. Priklausė Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Narimanto kuopai. Ėjo kuopos vado A. Grabio-Vaidylos pavaduotojo pareigas. Po A. Grabio žūties nuo 1947 m. balandžio - Narimanto kuopos vadas. Vėliau paskirtas Kardo rinktinės organizacinio skyriaus viršininku. 1949 m. per kautynes buvo sunkiai sužeistas į galvą ir paimtas į nelaisvę. Gydomas ir tardomas Kretingos ligoninėje 1949 m. rugpjūčio 13 d. mirė.

Skaityti daugiau: Skersys Steponas-Kovas

Juozas Starkauskas KAI KURIE A. SNIEČKAUS VEIKLOS BRUOŽAI

Apie A. Sniečkų (1903-1974) - svarbiausią Lietuvos kolaborantą - yra nemažai rašyta. Pakankamai protingas, valingas, veiklus, jis kai kuriems žmonėms ir dabar imponuoja, apie jį vis dar sklando įvairūs pasakojimai, dažniausiai nelabai ką bendro turintys su tikrove. Imponuoja jis ne tik savo bendražygiams komunistams, bet ir kai kuriems toli nuo valdžios buvusiems žmonėms. Pirmieji, vis kurstydami kalbas ir svarstymus apie A. Sniečkaus veiklą neva mūsų šalies labui, taip gina save ir savo išdavikišką veiklą, o antrajai grupei sekretorius patiko dėl savo veiklumo ir mokėjimo bendrauti su paprastais žmonėmis.

Atrodo, kad A. Sniečkų bene geriausiai yra apibūdinęs V. Tininis, plačiai ir nuodugniai apie jį rašęs savo knygoje¹. Naujame savo darbe istorikas štai ką apie jį rašo: „Antanas Sniečkus -stalininės epochos žmogus, sovietinės santvarkos Lietuvoje kūrėjas, svarbiausias sovietų kolaborantas. Įtikėjęs komunizmo idealais ir bolševikų partijos išauklėtas žmogus, jis visą gyvenimą liko ištikimas marksistinio dogmatizmo, paklusnumo, nepakantumo priešingai nuomonei tradicijoms. Visais pokario metais A. Sniečkus buvo VKP(b) CK politinės veiklos įrankis, ištikimas Maskvos vietininkas Lietuvoje. Kaip tik su jo vardu sietinas prievartinis Lietuvos sovietinimas ir rusinimas, kovos su tautiniu pogrindžiu organizavimas, masiniai nekaltų žmonių trėmimai, įkalinimai, kitaminčių ir Katalikų bažnyčios persekiojimas, tautinės kultūros žlugdymas.

Politinės (partinės) karjeros metais A. Sniečkus išsiugdė sovietiniam politikui būdingas savybes: atsargumą, lojalumą ir paklusnumą. Nepretenduojantis į aukštesnius partinius postus Maskvoje, niekada nekeliantis jokių revizionistinių klausimų, nuosekliai įgyvendinantis bet kurios politinės pakraipos partijos vadovybės nurodymus, pasižymintis draugiškumu ir kuklumu, A. Sniečkus daugeliui Kremliaus vadovų kėlė simpatiją. Išsilaikyti daug metų valdžioje jam taip pat padėjo pareigingumas, administratoriaus savybės, valingas būdas, griežtumas, puiki atmintis ir ryžtingumas. Turėdamas gerą politinę nuovoką, jis visada sugebėdavo laiku persiorientuoti, pakreipti įvykius sau palankia kryptimi. Tai patvirtino stalininis laikotarpis Lietuvoje. Kada lietuvių tautai iškilo fizinio egzistavimo grėsmė, A. Sniečkus ne tik kad nesipriešino šiam procesui, bet atvirkščiai - palaikė ir net skatino partinių ir represinių struktūrų vykdomas genocido akcijas, visada rėmė „liaudies priešų“ ar „socialiai svetimų asmenų“ represavimo politiką. [...]

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas KAI KURIE A. SNIEČKAUS VEIKLOS BRUOŽAI

Dominykas Jėčys-Ąžuolis

DOMINYKAS JĖČYS -

ĄŽUOLIS

1896 10 20–1947 08 11

Dominykas Jėčys gimė 1896 m. spalio 20 d. Biržų aps. Vabalninko vls. Medžiūnų k. 1914 m. baigė Panevėžio realinę mokyklą. 1919–1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Netoli Vilniaus pateko į lenkų nelaisvę, tačiau pabėgo ir perėjęs fronto liniją grįžo į Lietuvos kariuomenę.

1920 m. spalio 17 d. D. Jėčys baigė Karo mokyklą (III laida). Jam suteiktas leitenanto laipsnis. Tarnavo 12-ajame pėstininkų, nuo 1923 m. gruodžio 31 d. – 1-ajame pėstininkų pulke. 1925 m. sausio 8 d. jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. 1925 m. liepos 15 d. D. Jėčys baigė Aukštųjų karininkų kursų Bendrąjį skyrių (V laida) ir tų pačių metų gruodžio 12 d. buvo perkeltas į Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS). Ėjo Tauragės, vėliau – Zarasų šaulių rinktinių vado pareigas. 1926 m. vedė Veroniką Dambrauskaitę. 1928 m. šeimai gimė sūnus Algirdas. 1928 m. lapkričio 23 d. D. Jėčiui suteiktas kapitono laipsnis. Tais pačiais metais jam įteiktas Lietuvos nepriklausomybės medalis, 1931 m. apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu, 1932 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, tais pačiais metais jam įteiktas ugniagesių „Artimui pagalbon“ 3-ojo laipsnio garbės ženklas.

1932 m. D. Jėčys buvo Utenos brandmajoras (miesto ugniagesių komandos viršininkas), 1933 m. – Utenos ir Zarasų brandmajoras. 1933 m. jis apdovanotas Estijos ugniagesių 2-ojo laipsnio Aukso kryžiumi. 1935 m. rugsėjo 28 d. perkeltas į Utenos komendantūrą ir paskirtas Utenos 2-osios šaulių rinktinės vado padėjėju, 1936 m. vasario 24 d. – į Alytaus komendantūrą karininku šaulių reikalams. Buvo 19-osios šaulių rinktinės vado pavaduotoju, kartu ėjo intendanto-raštvedžio pareigas. 1939 m. D. Jėčiui įteiktas Šaulių žvaigždės ordino medalis.

Skaityti daugiau: Dominykas Jėčys-Ąžuolis

Morta Linkaitė - Jūra

Minint Juozo Lukšos - Skirmanto (Lietuvoje Daumantu vadinosi jo draugas Kazimieras Varkala) gimimo metines būtų nusikaltimas neprisiminti jo pagrindinės ryšininkės Mortos Linkaitės - Jūros. 
Morta Linkaitė gimė 1927m. Pributkio km. Skriaudžių apyl. Marijampolės apskr., gausioje 7-ų vaikų šeimoje. Tėvai turėjo 15ha. žemės pavyzdingą ūkelį. Vaikai buvo auklėjami patriotine dvasia. Sūnus Kajetonas Lietuvos kariuomenės karininkas. Morta mokėsi Marijampolės Mokytojų seminarijoje. 1946m. už antitarybinių atsišaukimų platinimą iš Seminarijos buvo pašalinta.
Grįžusi į tėviškę Morta įsitraukė į pogrindinę veiklą, juo lab, kad čia veikentys Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai buvo savi, pažįstami nuo vaikystės savo ir aplinkinių kaimų vyrai. Netrukus Linkų sodyboje buvo įrengta štabo slėptuvė. Morta tapo asmenine Juozo Lukšos – Skirmanto ryšininke tarp rinktinės ir apygardos štabo. Davė priesaiką, pasirinko slapyvardį “ Jūra”, nors Skirmantas ir jo bendražygiai vadindavo ją Gėlele, Mortele.
Morta visą savo gyvenimą pašventė kovai dėl Lietuvos Laisvės. Jos gyvenimas, kova ir kančia – žygdarbis Lietuvai. Kiek kartų buvus suimta, kankinama, tardoma, laikoma lediniame vandenyje, nė karto neišdavė, ne palūžo. Jų namuose nuolat rasdavo prieglobstį partizanai. Čia jie gydėsi žaizdas, ilsėjosi po mūšių, o Skirmantas – Juozas Lukša gaudavo visas jam reikalingas žinias ir užsitarnavo jos meilę, kuri iškerojo į gražų abipusį džiaugsmą, ilgesį, laukimą, ir tikslą, kuriam,deja, išsipildyti nebuvo lemta.
Mortelę suėmė 1949m. prie Skriaudžių kapinių, skubančią su ryšiu, iš Skirmanto gautomis direktyvomis. Ir šį kartą kankinama liko ištikima priesaikai ir kovos draugams.

Skaityti daugiau: Morta Linkaitė - Jūra

Kap. Domininkas-Jėčys (1896—1947)

KAPITONAS DOMININKAS JĖČYS

(1896—1947)

Domininkas Jėčys gimė 1896 metais Biržų apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Medžiūnų kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Domininkas iš keturių vaikų buvo pats jauniausias, todėl pagal tų laikų papročius buvo leidžiamas ,,į mokslus". Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą jis baigė Panevėžio realinę mokyklą.

1919 metais D. Jėčys įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose, pateko į lenkų nelaisvę, bet netrukus iš jos pabėgo. Iš Vilniuje buvusios belaisvių stovyklos bėgo trise. Vieną bėglį lenkai nušovė dar tik lipantį pro stovyklos tvorą, o dviese atbėgo iki Žiežmarių. Tuo metu ties Žiežmariais ištisinio lietuvių ir lenkų fronto nebuvo, ir bėgliams orientuotis, kur kieno teritorija, vengiant užeiti į sodybas, buvo labai sunku. Bėgo žiemą. Strėvos upė dar nebuvo užšalusi ir, nors šaltis buvo gana stiprus, ledas kaustė tik upės pakraščius. Bėgliai neabejojo, kad tiltus saugo lenkų sargybos, todėl buvo priversti per Strėvą keltis plaukte. Naktį, palikę visus viršutinius drabužius ir batus ant kranto, ėjo ledu, kol įlūžo, tada perplaukė į kitą krantą ir, vis dar nežinodami, kieno čia teritorija, leidosi bėgti tolyn. Apsivilkę tik apatiniais baltiniais, mūvėdami tik pirštinėmis ir kojinėmis, spaudžiant stipriam šalčiui, jie bėgo dar kelis kilometrus. Šlapi baltiniai sušalo, rankovės ir kelnės ties alkūnėmis ir keliais bėgant nulūžinėjo ir nusimovė. D. Jėčio bendražygis nebeišlaikė ir nutarė sukti pas pirmą pasitaikiusį ūkininką, rizikuodamas pakliūti lenkams į rankas.

Likęs vienas, D. Jėčys bėgo dar kelis kilometrus, kol, išsekus paskutinėms jėgoms, užsuko pas ūkininką ir jis. Čia sužinojo, kad taip toli bėgti jiems visai nereikėjo, nes jio-je Strėvos pusėje lenkų nebuvo. Ūkininkas tuojau davė sausus šiltus drabužius, bet jokiu būdu nebuvo įmanoma numauti prie rankų prišalusių pirštinių. Pasimetusi šeimininkė užpylė ant rankų šilto vandens, ir pirštinės nusimovė su visa oda.

Skaityti daugiau: Kap. Domininkas-Jėčys (1896—1947)

Jonas Petras Aleščikas

Jonas, Petras  Aleščikas  g. 1916 m. birželio 4 d. Seinų aps., Lazdijų vls., Miškinių k. ūkininko šeimoje. Be jo, šeimoje augo dar keturi broliai ir keturios seserys. 

Baigęs Miškinių kaimo pradinę mokyklą, 1928–1936 m. mokėsi Seinų „Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose, kurią baigęs 1936 m. rugsėjo 27 d. įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigė 1939 m. Tų pačių metų rugsėjo 16 d. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Buvo paskirtas tarnauti mokomojo būrio instruktoriumi (būrio vado teisėmis) priešlėktuvinėje apsaugos rinktinėje.Tarnauti Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje J. Aleščikui teko neilgai. 1940 m. atėjus sovietams, tarnavo sovietų kariuomenėje Pabradėje. 1941 m. birželio mėn. traukiantis daliniui į rytus, paliko dalinio teritoriją ir perėjęs fronto liniją sugrįžo į Lietuvą, į gimtuosius Miškinius. 1941 m. vedė Stasę Mačėnaitę. 1943 m. buvo išsiųstas į vokiečių frontą, kariavo su rusais prie Ladogos ežero. Gavęs atostogų, į frontą negrįžo, bet pasitraukė į žmonos gimtinę – Ignalinos rajono Juodgalvių kaimą ir pradėjo slapstytis. 

1944 m. slenkant frontui kartu su šeima grįžo į savo tėviškę, Miškinių kaimą. Rusams grįžus vėl slapstėsi. Pasidarė dvi slėptuves: vieną troboje prie krosnies, kitą – sode. Kartą į sodybą užėjus rusams, teko bėgti. Bėgdamas J. Aleščikas buvo sužeistas, laimė, nesunkiai. Į tėviškę daugiau negrįžo. Įstojo į ltn. Gončio-Alseikos kuriamą Šarūno rinktinę. 

Skaityti daugiau: Jonas Petras Aleščikas

Juozas Starkauskas 1953-IEJI - DIDŽIŲJŲ POKYČIŲ METAI

Tai buvo didelių sukrėtimų metai tiek eiliniams Lietuvos gyventojams, tiek pasipriešinimo struktūroms, tiek net komunistų partijos nariams, ypač jų vadovams: Tais metais buvo galutinai sutriuškintos dar likusios ginkluoto tautos pasipriešinimo organizuotos struktūros. 1953 m. kovo 5 d. mirė Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovas Josifas Stalinas. Energingas, valingas, bet labai negailestingas, perdėtai įtarus, nepakantus kitų nuomonei žmogus. Jo valdymo metais buvo sušaudyta ar kalėjimuose supūdyta dešimtys milijonų žmonių, taip pat nemaža dalis jo buvusių bendražygių komunistų. Jis savo rankose buvo sutelkęs didžiulę valdžią. Staliną jo aplinka, komunistai ir dauguma Sovietų Sąjungos gyventojų be atodairos garbino. Įdomu tai, kad net čekistai slaptuose, tik saviškiams skirtuose dokumentuose nedrįsdavo rašyti Stalino vardo, jeigu apie jį būdavo atsiliepiama neigiamai. Paprastai būdavo rašoma taip: „Nepagarbiai atsiliepė apie vieną iš Tarybų Sąjungos vadovų“, o, tarkime, knygos pavadinimą rašydavo taip: „Žydai po S... skraiste“.

LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus ir LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis (abu sėdi antroje eilėje, viduryje) su saugumo darbuotojais ir kariškiais. Apie 1952-1959 m.

Po Stalino mirties Maskvos aukščiausiuose valdžios sluoksniuose valdžią į savo rankas paėmė vienas artimiausių jo bendražygių, iš Gruzijos atsikviestas L. Berija, ilgametis partinis darbuotojas ir čekistas (1938-1945 m. buvo SSRS vidaus reikalų liaudies komisaru). Stalino mirties dieną jis tapo SSRS vidaus reikalų ministru ir MT pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Po keturių mėnesių, birželio 26 d. buvo suimtas ir tų metų gruodžio 23 d. sušaudytas.

Beje, Stalino mirtį dauguma lietuvių sutiko jei ne su džiaugsmu, tai su palengvėjimo atodūsiu, nes buvo aišku, kad kito tokio despotiško vadovo, koks buvo Stalinas, vargiai ar begalima sulaukti. Jie buvo teisūs; nors okupacija su visais iš to kylančiais padariniais tęsėsi, bet jau ne tokia kruvina.

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas 1953-IEJI - DIDŽIŲJŲ POKYČIŲ METAI

Juozas Starkauskas VIETINIŲ KOMUNISTŲ IR RUSŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI.

Iš pradžių santykiai tarp vietinių komunistų ir rusų nebuvo paprasti. Viena vertus, vietiniai kolaborantai žinojo, kad be rusų pagalbos jie valdžioje ilgesnį laiką neišsilaikytų. RA ir čekistinė kariuomenė buvo ta atrama, kurios dėka Lietuvoje laikėsi sovietų valdžia, o iš tikrųjų — okupacinis režimas. Siekiant sumažinti tautos pasipriešinimą, buvo vaizduojama, tarsi patys lietuviai valdo Sovietų Lietuvą. Pirmaisiais partijos sekretoriais paprastai buvo skiriami lietuviai, dauguma vykdomųjų komitetų pirmininkų taip pat buvo lietuviai. Tačiau beveik visi kiti darbuotojai, ypač partijos komitetuose, buvo rusai. Antra vertus, dalis lietuvių komunistų, ypač tų, kurie karo metu nebuvo pasitraukę į Rusiją ir kurie buvo mokęsi Lietuvos mokyklose - jose patriotinis ir dorovinis auklėjimas buvo itin aukšto lygio, - laikė save tikrais lietuviais ir jais nesigėdijo būti. Be to, tiek partiniams, tiek ūkiniams darbuotojams reikėjo spręsti begalę ūkinių, ekonominių klausimų, o rusų savavaliavimas, jų iš Sovietų Sąjungos atsivežtos nevykusios darbo formos trukdė kilusias problemas išspręsti.

Tam tikrų niuansų santykiams tarp kolaborantų ir okupantų rusų suteikdavo konkurencija dėl pelningų postų. Sovietinė valdymo sistema buvo tokia, kad kuo aukštesnį postą užimdavo žmogus, tuo didesnėmis valdžios privilegijomis jis naudojosi (specialios parduotuvės su savomis kainomis, atlyginimų priedai, specialios sanatorijos, lengvosios mašinos, specialūs gyvenamieji namai ir t.t.), bet jei netekdavo posto, prarasdavo ir materialines gėrybes. Ilgai tramdoma, nepaprastai atkakli kova dėl postų tarp rusų ir lietuvių užvirė 1953 m. kovo-birželio mėn., kai L. Berija, kovodamas dėl valdžios, pradėjo žaisti nacionaliniais jausmais.

Sovietų Sąjungoje tautiniai santykiai buvo uždrausta tema. Apie juos, bent pradžioje, buvo nemažai kalbama, tačiau dokumentuose užfiksuotas tik vienas kitas lietuvių komunistų samprotavimas, ir tai tik 1945 m. Vėliau buvo prisitaikyta, kiekvienas žinojo savo vietą. Vadovaujanti ir valdančioji tauta buvo rusai, kiti turėjo prie jų prisiderinti.

Skaityti daugiau: Juozas Starkauskas VIETINIŲ KOMUNISTŲ IR RUSŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI.

PALIŲ MŪŠIS

PALIŲ  MŪŠIS  vyko 1945 08 5 –15  (Marijampolės aps.)      1944m.    rudenį  Paliose, Buktos (Žaliosios) miške  ir Žuvinto ežero  salose  veikė keletas partizanų būrių. Juos visus  ( apie 150 vyrų) į bendrą dalinį apjungė ir jam vadovavo  Lietuvos kariuomenės   maj. S. Staniškis (slap. Antanaitis, Litas).  

Vykdydami  SSRS  NKGB liaudies komisaro  L. Berijos įsakymą  „per dvi savaites baigti su „banditizmu“   NKVD suruošė  Palių ir Žuvinto ežero „valymą“.  1945 08 05 prasidėjo  Palių - Žuvinto ežero mūšis. Šis mūšis yra  unikalus partizaninio pasipriešinimo istorijoje, nes jis vyko  didžiuliame  (5428 ha) pelkių  ir vandens masyve  ir truko  visą savaitę.

 Rugpiūčio 5d. rytą  Palias ir Žuvinto ežerą apsupo  Trečio  Baltarusijos  fronto Minsko  Raudonosios žvaigždės ordino 132-ojo pasienio  NKVD pulkas, ir spec. junginio pasienio  būrio pajėgos. Į pagalbą buvo iškviesta reguliarios sausumos kariuomenės daliniai, šarvuočiai, aviacija.   Žvalgybiniai lėktuvai raketų šūviais nurodydavo įtartinas vietas.     Dalinio vadas S. Staniškis , matydamas tokią  ginkluotės ir kariuomenės gausą,  nusprendęs mūšyje išvengti tiesioginio susidūrimo, dalinį išskirstė į būrius. Dzūkų būriui įsakė  nepastebimai trauktis  link Buktos (Žaliosios) miško ir ten užėmus atatinkamas pozicijas, pasiruošti sutikti priešą.  Šarūno būrys užsimaskavo ir pasiruošė gynybai  Didžioje Žuvinto ežero saloje, likusieji partizanų būriai-  užėmė pozicijas  Paliose ir  keliose kitose ežero salose , kad galėtų  veikti staigiai, ir,  nepastebimai  plaukiojančių salų (kinių) priedangoje, pasitraukti.

Skaityti daugiau: PALIŲ MŪŠIS

EDVARDAS PRANCKEVIČIUS-VASARIS

Gęstant ginkluotai pasipriešinimo kovai 1953 m. rugpjūčio 5 d. Jurbarko rajone žuvo paskutinis Kęstučio apygardos Vaidoto  rinktinės vadas EDVARDAS PRANCKEVIČIUS-VASARIS

1953 m. rugpjūčio 5 d. Jurbarko r. Paslauskinės miške (dabar – Jurbarko r. sav.) MGB agentai, prieš tai per suimtus partizanus užmezgę ryšį su Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės vadovybe ir iškvietę ją į susitikimą, surengė partizanams pasalą. Į susitikimo vietą atėjo partizanai Benediktas Kregždė-Bijūnas (būrio vadas) ir Edvardas Pranckevičius-Vasaris (Vaidoto rinktinės vadas). Per susišaudymą abu jie žuvo.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,

V., LGGRTC, 2010, p. 101

Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanai. Stovi antras iš kairės Juozas Palubeckas, toliau – Petras Stankus, Juozas Žagaras, Eimutis (slapyvardis). Priekyje sėdi Juozas Kisielius, Antanas Bakšys, Vladas Mišeikis ir Edvardas Pranckevičius. Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Žuvusiųjų prezidentas, Vilnius: LGGRTC, 2005, p. 297.

Edvardas Pranckevičius gimė 1924 m. Papiškių kaime, Vilkijos rajone, ūkininkų šeimoje.

Skaityti daugiau: EDVARDAS PRANCKEVIČIUS-VASARIS