Kovo 6-7 d. žuvę partizanai
Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas (rikiuotėje pirmas) Šarūno rinktinės vizitacijoje.
Antroje eilėje pirmos -Benediktas Labėnas-Kariūnas, paskutinis - Juozas Gegužis-Diemedis.
(Genocido aukų muziejus)
Dainavos ir Tauro apygardų partizanų susitikimas.
Stovi iš kairės: Vaclovas Voveris-Žaibas, Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, neatpažintas,
Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Sergijus Staniškis-Litas ir Jonas Kučinskas-Spyruoklis.
Klūpo (dešinėje) Motiejus Jaruševičius-Lakštingala. Kiti neatpažinti. 1948 m. vasara.
(Genocido aukų muziejus)
Labėnas-Labenskas Benediktas-Kariūnas gimė 1918 m. vasario 20 d. Seinų apskrities Lazdijų valsčiaus Papėčių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Nuo 1947 m. rugsėjo 25 d. — Šarūno rinktinės vadas. Nuo 1948 m. spalio, pavaduodamas A. Ramanauską-Vanagą, laikinai ėjo Dainavos apygardos vado pareigas. Žuvo 1949 m. kovo 7 d. apygardos štabo bunkeryje Daugų valsčiaus Kalesninkų miške (nušautas MGB agentų K. Kubilinsko ir A. Skinkio). 1999 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu B. Labėnas-Kariūnas apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties)
Voveris Vaclovas-Žaibas gimė 1922 m. Trakų apskrities Onuškio valsčiaus Bakaloriškių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Nuo 1948 m. rugpjūčio vadovavo Kazimieraičio rinktinei, 1948 m. lapkritį paskirtas Dainavos apygardos vado pavaduotoju. Dalyvavo apie trisdešimtyje kautynių su okupacine kariuomene ir vietiniais kolaborantais — stribais. Žuvo 1949 m. kovo 7 d. Alytaus apskrities Daugų valsčiaus Kalesninkų miške MGB agentams K. Kubilinskui ir A. Skinkiui išdavus apygardos vadavietę. Po mirties jam suteiktas Laisvės kovotojo karžygio vardas. 1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu V. Voveriui-Žaibui suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties).
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
1949 m. kovo 7 d. Alytaus aps. (dabar - Alytaus r. sav.) Kalesninkų miške MGB vidaus kariuomenės 34-asis šaulių pulkas vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu buvo sunaikinti du Dainavos apygardos štabo bunkeriai - prie Žemaitėlių ir Jotiškių k. Viename - Dainavos apygardos štabo - bunkeryje MGB agentai „Rytas“ (Algirdas Skinkys) ir „Varnas“ (būsimas garsus LSSR poetas Kostas Kubilinskas) nušovė miegantį Šarūno rinktinės vadą, nuo 1948 m. spalio mėn. laikinai ėjusį Dainavos apygardos vado pareigas Benediktą Labėną (Labenską)-Kariūną. Kitame - Kazimieraičio rinktinės štabo - bunkeryje žuvo Dainavos apygardos vado pavaduotojas ir Kazimieraičio rinktinės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, Kazimieraičio rinktinės ir Geležinio Vilko tėvūnijos štabo viršininkas Viktoras Kazlauskas-Vanagas, šios tėvūnijos būrio vadas Jonas Kazlauskas-Šermukšnis ir skyriaus vadas Petras Šilanskas-Labutis.
Žuvusiųjų palaikai buvo niekinti MGB Alytaus aps. skyriaus kieme. Jų užkasimo vieta neišaiškinta.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas: Dainavos ir Tauro apygardos, Vilnius: LGGRTC, 2008, p. 61.
Skaityti daugiau: Kovo 6-7 d. žuvę partizanai
Labėnas-Labenskas Benediktas-Kariūnas
Benediktas Labėnas (Labenskas) gimė 1918 m. vasario 20 d. Seinų aps. Lazdijų vls. Staidarių (Papėčių) k. Besimokydamas Seinų „Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose bendradarbiavo spaudoje - kūrė eilėraščius, rašė prozą, publicistiką. 1938 m. išmėgino plunksną ir literatūros kritikoje. Daug rašė į „Trimitą“, „Kariūną“ ir „Jaunąjį ūkininką“.
1939 m. B. Labėnas buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Pirmosios sovietų okupacijos metu (1940 m. spalio 1 d.) jis baigė Karo mokyklą. Buvo paleistas į karininkų atsargą, karininko laipsnis nesuteiktas dėl politinių motyvų.
Nacių okupacijos metais tarnavo Lietuvos saugumo policijos Vilniaus apygardoje, tačiau darbas jam nepatiko ir 1943 m. jis įstojo į 3-iąjį lietuvių statybos batalioną. Pasak sesers Eugenijos Sušnienės, brolis fronte nebuvo - jis tiesė kelius, miške kirto medžius, dirbo kitus karo pionierių darbus. 1944 m. batalionai buvo išformuoti. Tais pačiais metais Vokietijoje, Drezdeno mieste, buvo sutelktas lietuvių karininkų rezervas - tarp šių karininkų buvo ir B. Labėnas. 1944 m. gruodžio 7 d. kartu su 11 karininkų jis buvo pasiųstas į Liepojos (Latvija) apsupimą. Karui baigiantis, prie Tukumo pateko į sovietų nelaisvę ir kartu su vokiečiais belaisviais buvo išvežtas į Komsomolską prie Amūro (Sevvostlagas) Chabarovsko kr. Po pusantrų metų buvo paleistas, grįžo į Lietuvą.
Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanų rikiuotė. Priešais ją stovi rinktinės vadas Benediktas Labėnas (Labenskas)-Kariūnas. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų.
Skaityti daugiau: Labėnas-Labenskas Benediktas-Kariūnas
Vaclovas Voveris-Žaibas
1922 02 17-1949 03 07
Vaclovas Voveris gimė 1922 m. vasario 17 d. Trakų aps. Onuškio vls. Bakaloriškių k. Daugiavaikėje darbščių ūkininkų Viktorijos ir Andriaus Voverių šeimoje augo devyni vaikai: penkios dukterys ir keturi sūnus. Vaclovas buvo jauniausias iš sūnų. Mėgo drožinėti. Mokytis jam sekėsi, tačiau pavyko baigti tik šešis pradžios mokyklos skyrius, nes reikėjo pavaduoti sergantį tėvą. Tuo metu Vaclovas buvo vienintelis namuose likęs vyras: Boleslovas gyveno Latvijoje, Vladas tarnavo kariuomenėje, o Jonas jau buvo miręs. Vaclovui teko ir žemę arti, ir statybininku dirbti, nes Voverių šeima tuo metu statėsi naują namą vienkiemyje. Tėvui susirgus, statybos sustojo. Vis dėlto 1936 m. namas buvo baigtas, iškastas šulinys, užveistas sodas, pastatytas kluonas, tvartai, kiti trobesiai.
Antrojo pasaulinio karo metais Vaclovas kartu su kitais kaimo vyrais saugojo gimtąjį Bakaloriškių kaimą nuo plėšikaujančių sovietinių diversantų. Raudoniesiems partizanams 1943 m. Smailuose nužudžius kelis Voverių giminaičius, jis kartu su kaimynais įkūrė kaimo savisaugos būrį. 1944 m. balandžio 13 d. raudonieji partizanai sudegino 40 sodybų Bakaloriškių kaimą ir nužudė keletą žmonių. Savisaugininkai sutriko, bet atsipeikėję banditus pasivijo ir gerokai jiems įkrėtė.
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko grupės partizanai. Iki 1948 m. rugsėjo 3 d. Pirmoje eilėje prigulę Ūkio skyriaus viršininkas V. Kazlauskas-Vanagas (kairėje) ir grupės vadas V. Voveris -Žaibas (dešinėje). Stovi pirmas iš dešinės grupės partizanas Vladas Gavelis-Banadas. Kiti - neatpažinti. Kitoje fotografijos pusėje ranka užrašyta:„Prisiminimui. Kovos draugui p.Tumui. Nuo Banado.48 IX. 3 d."). Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų
Adolfas Ramanauskas-Vanagas
ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS
(1918 03 06-1957 11 29)
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo
pirmininko pirmasis pavaduotojas, ėjęs ir
LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas,
LLKS Gynybos pajėgų vadas, dimisijos brigados generolas
Adolfas Ramanauskas gimė 1918 metais kovo 6 dieną New Britain mieste, JAV. 1921 m. su tėvais Liudviku ir Elena Ramanauskais sugrįžo į Lietuvą. Šeima įsikūrė Seinų apskrityje, Rudaminos valsčiuje, Bielėnų kaime. Adolfas Ramanauskas mokėsi Galinių pradžios mokykloje, buvo gabus ir darbštus mokinys. 1930 m., baigęs pradžios mokyklą, savarankiškai pasiruošė stojamiesiems egzaminams ir iš karto įstojo į antrąją Lazdijų „Žiburio" gimnazijos klasę. Čia už labai gerą mokymąsi buvo atleistas nuo mokslo mokesčio. Neturtingai šeimai tai buvo didelis palengvinimas. Sėkmingai baigęs gimnaziją 1937 m. išvyko studijuoti į Klaipėdos Pedagoginį institutą. Mokslas Pedagoginiame institute sekėsi labai gerai, užteko laiko ir saviveiklai, ir teatro būreliui, ir domėjimuisi Lietuvos bei pasaulio politiniais įvykiais. 1939 m. Klaipėdos Pedagoginis institutas, kuriame mokėsi Adolfas Ramanauskas, buvo perkeltas į Panevėžį, todėl 1939 m. baigė jau Panevėžio Pedagoginį institutą. Tais pačiais metais įstojo į Kauno karo mokyklą ir baigė paskutiniąją, 15-ąją karininkų laidą. 1940 metų rudenį pradėjo dirbti mokytoju Druskininkų krašte.
1941 metais, prasidėjus karui, A. Ramanauskas dalyvavo sukilime ir vadovavo partizanų būriui Druskininkų apylinkėse. Vokiečių okupacijos metais persikėlė į Alytų ir dirbo Alytaus mokytojų seminarijoje. Mokytojo darbą vertino ir mėgo, kolegų bei auklėtinių buvo mylimas ir gerbiamas už kompetentingumą, principingumą, draugiškumą, mokėjimą bendrauti. Puikiai grojo akordeonu, gražiai dainavo. Mokytojų seminarijoje A. Ramanauskas dėstė lietuvių kalbos ir matematikos dėstymo metodiką, vadovavo fizinio lavinimo užsiėmimams bei pedagoginei praktikai, dėstė karinį parengimą. Pasirinkta mokytojo profesija buvo labai patenkintas, bet visus darbus ir planus sugriovė antroji sovietinė okupacija.
Adolfas Ramanauskas matė ir aiškiai suprato, kad okupantas siekia dvasiškai ir fiziškai sunaikinti lietuvių tautą, Lietuvos valstybingumą, tad paliko namus, mėgiamą darbą, visa, kas širdžiai buvo brangu, ir išėjo kovoti už Lietuvos Laisvę - tapo partizanu. 1945 metų pavasarį užmezgė ryšius su Alovės miškuose veikusiais partizanais ir netrukus įstojo į Nemunaičio apylinkėje veikusį partizanų būrį. Jau pirmąją dieną buvo išrinktas partizanų būrio vadu. Pasirinko „Vanago" slapyvardį.
Kovo 4-5 d. žuvę partizanai
Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
MAČIULIS Romualdas, Petro-Papūnė, gim. 1914 m. Laukagalių k., Traupio vls. Vyčio apygardos Kuprio būrio partizanas. Žuvo 1948 m. kovo 5 d. Palaikai užkasti žvyrduobėse, dabartinių Troškūnų mstl. kapinių teritorijoje.
http://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Varnas Algirdas-Gaidelys gimė 1924 m. Utenos apskrities Anykščių valsčiaus Virkujų kaime. Nuo 1946 m. - Vytauto apygardos Aro būrio partizanų rėmėjas ir ryšininkas. Į partizanų gretas įstojo 1947 m. Priklausė Aro būriui. Žuvus būrio vadui, vadu tapo A. Varnas. Žuvo 1952 m. kovo 5 d. Debeikių apylinkės Stalėriškio kaime
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Antanas Pipinys-Kulbis, Jūžintų vls., Margio rinkt. Žalgirio b. Ž.1948 03 04.
Romas Mačiulis-Pupulia, Svėdasų vls., Laukagalių k. Ž.1948 03 05.
Alfonsas Paškevičius -Justas, Kamajų vls., Žebraičių k., būrio vadais. Ž.1946 03 05.
Kovo 3 d. žuvę partizanai
1950 m. kovo 3 d. Tauragės aps. Tauragės vls. Ceikiškių k. (dabar – Tauragės r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 273-iojo šaulių pulko kareiviai ieškojo partizanų. Kaimo gyventojo Vinco Knatausko namo palėpėje slėpėsi du Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės partizanai. Po kelias valandas trukusio susišaudymo kareivių padegtame name sudegė Butigeidžio rinktinės vadas Vladas Gudavičius-Vaišnora ir rinktinės štabo narys Antanas Kundrotas-Skaistgiris. Per kautynes buvo nušauta ir šeimininko duktė ryšininkė Danutė Knatauskaitė.
Partizanų užkasimo vieta neišaiškinta. D. Knatauskaitė palaidota Tauragės m. kapinėse.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 74, 262-263.
Kęstučio apygardos partizanai poilsio metu. 1949 m. rugsėjo 19 d. Iš kairės: Jonas Juozaitis (Paliokas)-Martinaitis, Pranas Briedis-Jūra, Vladas Gudavičius-Vaišnoras, Vytautas Slapšinskas- Vytas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
„Agentui Šimkui išdavus, 1950 metų kovo 3 dieną dviejų partizanų, buvusių Tauragės valsčiaus Ceikiškės kaime, Vinco Knatausko sodyboje, sunaikinimui pasiunčiami 105 kareiviai. 19 valandą apsupamos trys Ceikiškės kaimo sodybos. Patikrinus dviejų valstiečių namus, tankiausiai apgulama V. Knatausko sodyba. Tikrinant palėpę, pirma lipo šeimininko dukra, o paskui kareivis. Partizanai merginą praleido, o kareivį nušovė. Apačioje, kambaryje, buvę kariškiai nežinojo, ką daryti. Apsuptyje buvę kareiviai gavo įsakymą pulti namą. Partizanai nukovė dar 4 puolusius kareivius.
Pranešus, kur yra partizanai, kareiviai įsitaisė daržinėje ir į palėpę pasipylė pragariška kulkų papliūpa. Kambaryje likę kareiviai išbėgo į lauką, tačiau kapitonas Gatyšskis pasiliko. Išgirdęs krebždesį, jis ėmė šaudyti ir sunkiai sužeidė nuo aukšto nulipančią šeimininko dukrą. Dar labiau apšaudant palėpę, kariškiai iš namo išsitempė nukautą kareivį. Mūšis tęsėsi 5 valandas. Pagaliau V. Knatausko sodyba padegama. Sudegė Vladas Gudavičius-Vaišnoras ir Antanas Kundrotas-Skaistgiris. Rodos, kad liepsnose žuvo ir sužeista šeimininko dukra...“ – rašoma knygoje „Šilalės kraštas“, III d., Nacizmo ir bolševizmo laikotarpis, 1940–1953, Vilnius: Žiburio leidykla, 2001, p. 308.
Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Antanas Kundrotas-Skaistgiris (stovi septintas iš kairės) su rinktinės partizanais. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Vladas Gudavičius-Miškinis,Radvila, Vaišnora
1919 12 04–1950 03 03
Vladas Gudavičius gimė 1919 m. gruodžio 4 d. Rusijoje, Vitebske, Antano ir Teklės Gudavičių šeimoje. 1921 m. kartu su tėvais grįžo į Lietuvą. Baigė specialią mokyklą. Gyveno Raseinių aps. Jurbarko vls. Klišių k. Girininkas. Vokiečių okupacijos metais, dirbdamas Mantvilių girininkijoje, slapstė antinacinės rezistencijos narį, Lietuvos laisvės gynėjų sąjungos įkūrėją Petrą Paulaitį-Aidą Nuo 1945 m. kovo mėn. Jurbarko partizanų grupės vado P. Paulaičio pavaduotojas. Vėliau – Jungtinės Kęstučio apygardos Lydžio (Aukuro) rinktinės partizanas. 1949 m. balandžio mėn. V. Gudavičius paskirtas Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku.
1949 m. birželio 8 d. žuvus Kęstučio apygardos vadui Aleksandrui Miliuliui-Algimantui, Neptūnui ir apygardos vadu paskyrus Antaną Bakšį-Germantą, Klajūną, pastarasis V. Gudavičių paskyrė apygardos štabo viršininku. Netrukus jam buvo paskirtos ir Butigeidžio rinktinės vado pareigos. Tų pačių metų rugsėjo mėn. apygardos štabo viršininko pareigas V. Gudavičius perdavė Pranui Briedžiui- Jūrai, o pats liko Butigeidžio rinktinės vadu ir šias pareigas ėjo iki pat žūties.
Kovo 1-2 d. žuvę partizanai
Taujėnų apylinkių partizanai.
Iš kairės: Jonas Sinkevičius-Šermukšnis, Zofija Striogaitė-Žilienė-Klajūnė ir Petras Sinkevičius-Ąžuolas.
(Genocido aukų muziejus)
Sinkevičius Jonas-Šermukšnis gimė 1930 m. Taujėnuose. Vyčio apygardos Žaibo, Vyganto būrių partizanas. Žuvo 1950 m. kovo 2 d. prie Petro Morkūno sodybos Taujėnų vienkiemyje kartu su broliu Petru ir dar dviem kovos draugais. Palaikai buvo užkasti Pivonijos šile, 1989 m. perlaidoti Ukmergės kapinėse
Sinkevičius Petras-Ąžuolas gimė 1929 m. Taujėnuose. Vyčio apygardos Žaibo, Vyganto būrių partizanas. Žuvo 1950 m. kovo 2 d. prie Petro Morkūno sodybos Taujėnų vienkiemyje kartu su broliu Jonu ir dar dviem kovos draugais. Palaikai buvo užkasti Pivonijos šile, 1989 m. perlaidoti Ukmergės kapinėse
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Mikelionis, Vincas g.1912 Bajoriškiu k.sl. Vargdienis Partizanas nuo1944 09 03 Žuvo: 1948 03 01
http://partizanai.org/failai/html/Dainavos-partizanai-saruno-rinktine.htm
Dambrauskas Juozas - Strazdas iš Patunkiškių k. Alvito vlsč. 1919-1947.03.01. Partizanuose nuo 1946 m. Vytauto rinktinė. Žuvo Čyčkų k. Alvito vlsč. pas Mockų.
Karpavičius Antanas, Jono s., - Arabas iš Pakusinės k. Šunskų vlsč. 1928-1948.03.01. Vytauto rinktinė. Žuvo Naujienėlės k. pas Bliūdžiu kartu su Samsonu-Pinaviju ir S. Kraptavičium-Artoju
Kraptavičius (žmonių vadinamas Skirpstavičiumi) Stanislovas, Kazio s.,- Artojas iš Beržinių k. Keturvalakių vlsč. 1900-1948.03.01. Žuvo prie Gižų, Naujienėlės k. Statybininkas. Vytauto rinktinė.
Samsonas Albinas - Pinavijas. 1923-1948.03.01. Gimė Valavičių k. Keturvalakių vlsč. Vilkaviškio apskr. 1946.10.20 įstojo į Vytauto rinktinę. Žuvo 1948.03.01 Baltrakio k. Gižų vlsč.
Samsonas Juozas iš Valavičių k. Keturvalakių vlsč. Žuvo kartu su broliu Pina vijų 1948.03.01 Baltrakio k. Gižų vlsč. Vytauto rinktinė.
Murauskas Juozas - Topolis iš Zovodos k. Sangrūdos vlsč. 1925-1945.03.02. Partizanuose nuo 1944 m. rudens. Žuvo, eidamas per Lietuvos-Lenkijos sieną Giluišių k. Vytauto rinktinės 4-oji kuopa.
http://partizanai.org/failai/html/istark-mano-varda.htm
Skaityti daugiau: Kovo 1-2 d. žuvę partizanai
Robertas Grigas - sveikiname su Gimimo Diena !
Robertas Grigas (gim. 1960 m., Leipalingyje, Lazdijų raj.) - suvalkietės medikės ir dzūko mokytojo sūnus, antisovietinės rezistencijos dalyvis, kunigas, poetas.
1978 -1982 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagogikos institute (dabar Edukologijos universitetas), dalyvavo katalikų pogrindžio bendrijos Eucharistijos bičiulių, Lietuvos laisvės lygos veikloje, rašė ir platino lietuvių rezistencijos savilaidinę spaudą („Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką", „Aušrą", „Vytį" ir kitus nelegalius leidinius). 1982 -1984 m. paimtas rekrūtauti į sovietinę armiją Kazachstane, viešai atsisakė duoti karinę priesaiką okupacinei kariuomenei. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo kalbėjo pirmajame Molotovo-Ribentropo paktą ir Baltijos šalių okupaciją pasmerkusiame mitinge, buvo terorizuojamas sovietinių saugumo tarnybų. Studijavo teologiją Pogrindžio kunigų seminarijoje, 1987 m. gruodžio 7 d. Iš vyskupo Vincento Sladkevičiaus priėmė šventinimus, dirbo įvairių Aukštaitijos parapijų sielovadoje. 1988 m. prasidėjus Lietuvos Sąjūdžiui įsijungė į jo darbus, 1991 m. sausio 13-osios naktį budėjo Lietuvos AT rūmuose, suteikė bendrąjį nuodėmių atleidimą parlamento gynėjams. 1997 - 2013 m. buvo pagalbos vargstantiems bendrijos Lietuvos Caritas vadovas. Šiuo metu atlieka kunigiškąją tarnystę Kauno arkikatedroje bazilikoje.
Sovietmečiu parašė ir nelegaliai platino poezijos rinkinius „Benamės svajos", „Kelias Lietuvon", Katakombų gėlės", „Marijos ašara", memuarų knygą apie prievartinę tarnybą sovietų armijoje „Rekrūto atsiminimai". 2014 m. leidykla „Naujasis lankas" išleido eilių rinktinę „Benamės svajos". „Dangus ir Dykuma" - antroji jau Atgimimo ir Nepriklausomybės metais Roberto Grigo rašytų eilių knyga.
BUVUSIEMS KOVOS DRAUGAMS
JŪS NEŠATE skausmus giliuosius,
Jūs nešate už mus.
Apverkite kapus nežinomuosius,
Apverkit mūsų likimus . ..
Lankykite ir puoškite kapus
Tų, kritusių už jus,
Kai skins puošnus ruduo lapus,
Dainuokit mūsų likimus . . .
Aldona Vilutienė sveikina Albiną Ramanauską
Visus visus Albinus Su Vardo diena! O ypač Albiną, paaukojusį visą savo gyvenimą Dievui, Tėvynei. Artimui. kuris iškentėjo tremties kančias. Žmogų, kuriam net šv. Sakramentus tremtyje patikėjo, kunigas, kai tam grėsė areštas. Albiną, kuris nevieną vaikelį pakrikštijo tremtyje, ne vieną žmogų palydėjo į Amžino poilsio vietą. Kuris sulaukęs 97 - metų nejaučia skausmo, nekaltina engėjų, sakydamas: jie jau seniai iškeliavę, o aš džiaugiuosi gyvenimu. Su Vardo Diena Albinai Ramanauskai!, Garsiojo partizanų vado Adolfo Ramanausko BROLĮ!
Vasario 27-28 d. žuvę partizanai
1949 m. vasario 28 d. Kauno aps. Veiverių vls. (dabar – Kauno r. sav.) Girininkų II k. MGB vidaus kariuomenės 298-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją.
Jos metu Vinco Klimausko namuose aptiktas Tauro apygardos Birutės rinktinės štabo bunkeris, kuriame slėpėsi 5 partizanai. Per susišaudymą žuvo 4 partizanai: Birutės rinktinės vadas Stanislovas Jaloveckas-Kiškis, Mindaugas, rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Andrius Naudžius-Beržas, Arlausko kuopos vadas, rinktinės štabo viršininkas Jonas Skučas-Kęstutis ir būrio vadas Bronius Naudžius-Žiemys.
Pietų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas, V., LGGRTC, 2008, p. 142, 143, 204.
Kryžius 1949 m. vasario 28 d. bunkeryje žuvusiems Tauro apygardos Birutės rinktinės vadui S. Jaloveckui-Kiškiui, Mindaugui, rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkui A. Naudžiui-Beržui, rinktinės štabo viršininkui, Arlausko kuopos vadui J. Skučui-Kęstučiui ir būrio vadui B. Naudžiui-Žiemiui atminti. Bendras paminklo ir atminimo lentos vaizdas. Kauno r. sav. Alšėnų sen. Girininkų II k. Aut. J. Mitkus ir O. Klimanskytė-Jočionienė. Atidengtas 1997 (ar 1998) m. Fotogr. D. Žygelis, 2005 m.
Stanislovas (Stasys) Jaloveckas-Kiškis, Mindaugas
1923 04 21–1949 02 28
Stanislovas (Stasys) Jaloveckas gimė 1923 m. balandžio 21 d. Marijampolės aps. Veiverių vls. Tarputiškės k. Gyveno Marijampolės aps. Veiverių vls. Kampinių k. Moksleivis. Nuo 1945 m. balandžio mėn. Tauro apygardos Geležinio Vilko kuopos (vadas Alfonsas Arlauskas-Vilkas) 4-ojo būrio partizanas. 1947 m. pavasarį paskirtas Geležinio Vilko kuopos vadu. 1948 m. gegužės mėn. jam suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis. 1949 m. sausio 10 d. laikinai einančio Tauro apygardos vado pareigas Viktoro Vitkausko-Saidoko įsakymu nuo 1948 m. gruodžio 15 d. paskirtas Tauro apygardos Birutės rinktinės vadu.
2003 m. gruodžio 23 d. S. Jaloveckui pripažintas kario savanorio statusas, LR krašto apsaugos ministerijos 2004 m. vasario 27 d. įsakymu jam suteiktas majoro laipsnis.
Skaityti daugiau: Vasario 27-28 d. žuvę partizanai
Panaros kautynės
1945 m. vasario 28 d. Alytaus aps. Merkinės vls. (dabar – Varėnos r. sav.) Panaros k. įvyko kautynės tarp NKVD vidaus kariuomenės 298-ojo šaulių pulko kareivių ir Mykolo Lukošiūno-Lukošiaus būrio partizanų. Jose taip pat dalyvavo Antano Grušausko-Siaubo, Albino Kiseliausko-Karvelio ir Juozo Slautos-Aušros būriai (NKVD skyriaus pranešime nurodoma iki 250 partizanų). Pasak NKVD generolo pranešimo, 6 valandas trukusiose kautynėse žuvo 37 partizanai. Iš jų žinomi: Vaclovas Kleinatauskas, Juozas Lazauskas-Liepa, Mykolas Lukošiūnas-Lukošius (būrio vadas) ir Bronius Tamulevičius-Linksmutis.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2008, p. 16.
Kryžiai ir koplyčia šioje vietoje užkastiems 1945–1953 m. Merkinės apylinkėse žuvusiems Dainavos apygardos Dzūkų, Geležinio Vilko, Merkio (vėliau – Kazimieraičio) ir Šarūno rinktinių partizanams atminti. Varėnos r. Merkinės sen. Merkinės mst. Merkinės kryžių kalnelis. Kryžiai buvo statomi nuo 1989 iki 1998 m. Koplyčios ir paminklinių plokščių aut. skulptorius Albertas Belevičius, architektė G. Petrušienė. Koplyčia-paminklas atidengta 1994 m. spalio 9 d. Plokštės atidengtos 1998 m. rugpjūčio 2 d. R. Trimonienės nuotr., 1997 ir 2004 m.
„Kai apie 9 valandą žvalgai pranešė, kad nuo Merkinės atvažiuoja priešo daliniai, staigiai nuskambėjo įsakymas: priešui priartėjus, užimti nurodytas pozicijas. Į kitus tris vienkiemius, kuriuose buvo apsistoję būrio skyriai, ėjo siauras negilus slėnis. Dviem skyriams (viename iš jų buvau ir aš) buvo įsakyta ginti šio slėnio priekinę ribą, saugoti kairįjį būrio sparną. Mūšis įvyko lygumoje.
Užgrojo ugnies maršą mūsų 17 kulkosvaidžių ir šautuvų. Tikėjomės, kad rusai pasitrauks. Po valandą trukusių kautynių pamatėme, kad priešo pajėgų vis daugėja ir jos bando mus supti. Gavom įsakymą – atsišaudant trumpais perbėgimais trauktis Vilkiautinio kaimo link, arčiau Žaliamiškio. Traukiantis priešo snaiperiai nukovė kelis mūsų būrio kovotojus. Pragariška ugnis tęsėsi visą dieną, kol iš lėto judėjome Žaliamiškio link.
Priešo dalinių vis daugėjo. Trauktis trukdė pavasario atlydys. Kojos klimpo į žemę, visikapstėsi purve. […]
Skaityti daugiau: Panaros kautynės
Vasario 26 d. žuvę partizanai
Plieno rinktinės Stiklo būrys, veikęs Ukmergės apylinkėse.
Iš kairės: būrio vadas Bronius Jakubonis-Stiklas, Stasys Pariokas-Plechavičius,
Steponas Zalagėnas-Ripka, Alfonsas Tušys-Papuošalas, Kazimieras Tušys-Nemunas,
Edvardas Miliukas-Bijūnas, Pranas Šuminskas-Pėdia, Stasys Našlėnas-Sakalas
ir Vaclovas Varnas-Jokeris
(R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
Tušys Alfonsas-Papuošalas gimė 1923 m. Ukmergės apskrities Kadrėnų kaime. Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 5-ojo bataliono 2-osios kuopos vadas. Žuvo 1948 m. vasario 26 d. Taujėnų valsčiaus Karveliškių kaime P. Matuškevičiaus sodyboje įrengtame bunkeryje kartu su bendražygiais broliu Kazimieru ir St. Zalagėnu-Ripka
Tušys Kazimieras-Nemunas gimė 1912 m. Ukmergės apskrities Kad-rėnų kaime. Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 5-ojo bataliono 1-osios kuopos vadas. Žuvo 1948 m. vasario 26 d. Taujėnų valsčiaus Karveliškių kaime P. Matuškevičiaus sodyboje įrengtame bunkeryje kartu su bendražygiais broliu Alfonsu ir St. Zalagėnu-Ripka
Zalagėnas Steponas-Ripka gimė 1914 m. Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Kunigiškių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Priklausė Vyčio apygardos vadoj. Krištaponio būriui. 1945 m. pradžioje kautynėse Lėno miške buvo sunkiai sužeistas, apie metus gydėsi ir slapstėsi. Pagijęs 1946 m. prisijungė prie Br. Jakubonio-Stiklo būrio, veikusio miškuose tarp Vidiškių ir Taujėnų. Žuvo 1948 m. vasario 26 d. Taujėnų valsčiaus Karveliškių kaime P. Matuškevičiaus sodyboje įrengtame bunkeryje kartu su bendražygiais, Didžiosios Kovos apygardos partizanais broliais Kazimieru ir Alfonsu Tušiais
Zigmas Šerkšnas - Tigras
Zigmas Šerkšnas gimė 1924 m. vasario 28 d. Lazdijų aps. Veisiejų vls. Bertašiūnų k.
1941 m. baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją. Kilus SSRS–Vokietijos karui 1941 m. birželio 23 d. įstojo į Veisiejų sukilėlių būrio apsaugos grupę. Saugojo administracinius pastatus, įstaigas ir sandėlius nuo besitraukiančių raudonarmiečių. Po savaitės, naciams sukilėlius nuginklavus, įsidarbino Veisiejų valsčiaus raštininku. Rugsėjo mėn. pradėjo dirbti mokytoju Veisiejų vls. Bartelių k. pradinėje mokykloje, vėliau mokytojavo Marcinkonių progimnazijoje. 1942 m. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete, tačiau studijų nebaigė, nes 1943 m. kovo mėn. naciai universitetą uždarė.
1945 m. birželio mėn. įstojo į Andriaus Valentukevičiaus-Bijūno vadovaujamą partizanų būrį, priklausiusį Dzūkų grupės Merkio rinktinės Marcinkonių batalionui. Vėliau perėjo į Antano Grušausko-Siaubo vadovaujamą būrį. Kai 1945 m. rugpjūčio mėn. Dzūkų grupės vadas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis A. Grušauską-Siaubą paskyrė Marcinkonių bataliono vadu, antruoju jo pavaduotoju jis paskyrė Z. Šerkšną-Tigrą. Pastarasis buvo atsakingas už nuolatinį ryšio tarp Marcinkonių bataliono būrių (Bijūno, Siaubo, Jurgino, Barzdos) palaikymą, Dzūkų grupės štabo aprūpinimą maistu, antisovietinių atsišaukimų redagavimą, dauginimą ir platinimą. Kadangi gerai pažinojo vietoves, Z. Šerkšnas-Tigras dažnai lydėdavo Dzūkų grupės vyriausiąjį vadą plk. J. Vitkų-Kazimieraitį į susitikimus su Užnemunės partizanų vadais ir ryšininkais.
Jonas Semaška-Liepa - paskutinis žodis
SEMAŠKA Jonas, Juozo - Liepa, g. 1907 Panevėžio apskr. Majoras. Paskutinės LLA struktūros "Žemaičių Legiono” vadas. Suimtas 1946 kovo mėn. Nuteistas 1946 10 30 Telšiuose. Sušaudytas 1947 02 26. Palaikai rasti Tuskulėnų parke 1996.
Paskutiniu žodžiu majoras Semaška, Lietuvos laisvės armijos kovotojas, paneigė primetamus jam kaltinimus, žadino lietuvių tautinę dvasią:
- Aš, Lietuvos karininkas, majoras Jonas Semaška, akivaizdoje visų esančių teismo salėje sakau: nesu paleidęs nė vieno šūvio į beginklį žmogų. Bet aš - karys, daviau priesaiką savo Tėvynei ir gyniau ją nuo okupantų visomis įmanomomis formomis.
Taip, aš buvau Žemaičių legiono vadas. Partizaninis karas yra tik vienas iš visame pasaulyje pripažintų masiškiausių pasipriešinimo okupacijai būdų, ir teisti mane, taip pat ir mano bendražygius už tai, kad mes gynėmės, niekas neturi teisės. Mus gali teisti tik Lietuvos teismas ir ne už tai, ką mes padarėme gindamiesi, o tik už tai, ko nespėjome padaryti.
Žinau, mes likome vieni, mes buvome pasmerkti pražūčiai pačioje pasipriešinimo pradžioje, tačiau mes, okupuotos tautos vyrai, neturėjome kito pasirinkimo.
Visuotinis bolševikų teroras, masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai nuo pirmųjų okupacijos dienų, prievartinė kolektyvizacija, specialiųjų NKVD dalinių siautėjimas, smurtas, sodybų deginimas mus išvijo į miškus ir privertė imtis ginklo.
Kaltinate mane tarnavimu Vokietijos kariuomenėje? Taip, aš tarnavau Lietuvos savisaugos daliniuose, aš kovojau prieš bolševizmą, tačiau Lietuva pati nieko neužpuolė ir pasauliui negrasino. Žinau, mumis naudojosi ir viena, ir kita kariaujanti pusė, tik nežinau, ar tragiškas mano Tėvynės likimas, valstybės savarankiškumo praradimas bus kada nors teisingai įvertintas. Tačiau Lietuvai pasirinkimo teisės niekas nesuteikė.
Aš - savo laiko, savo kartos pilietis, buvusios nepriklausomos Lietuvos karininkas privalėjau iki paskutinio gyvybės blyksnio priešintis okupacijai ir man svetimai ideologijai, priešintis neįmanomai sunkiomis sąlygomis, atsidūrus Lietuvai tarp dviejų karo ir grobio ištroškusių valstybių. Ir priešinausi, kovojau iš visos širdies!
Jonas Noreika-Generolas Vėtra
Trumpas, bet ryškus, kovos, ieškojimų ir atradimų kupinas buvo Jono Noreikos gyvenimas.
J. Noreika gimė 1910 m. spalio 8 d. Šiaulių aps., Pakruojo vls., Šukonių k. Baigęs Šiaulių gimnaziją, 1930 m. įstojo į Karo mokyklą. Buvo paskirtas į 7-ąjį Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Butageidžio pėstininkų pulką. 1933 m. pasitraukė į atsargą, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto, Teisės fakultetą. 1935 m., nenutraukdamas mokslo, grįžo į karo tarnybą. 1936 m. pabaigoje susituokė su Antanina Krapavičiūte. Tų pačių metų gruodžio 31 d. jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Tarnyba ir šeimos rūpesčiai nesutrukdė atkakliam, užsispyrusiam leitenantui baigti studijų universitete. 1938 m. jis tapo diplomuotu teisininku.
1938−1940 m. J. Noreika dirbo Lietuvos kariuomenės teisme, kur ėjo įvairias pareigas. Aktyviai bendradarbiavo karinėje spaudoje. Už 1939 m. Karyje išspausdintus rašinius jam buvo paskirta Kariuomenės vado premija. „Kario“ dvidešimtmečiui skirtame ju- biliejiniame numeryje (1939, Nr. 20−21) pasižymėjusių žurnalo bendradarbių nuotraukų galerijoje yra ir J. Noreika. Lietuvos Respublikos Prezidento A. Smetonos 1939 m. lapkričio 28 d. aktu jam buvo suteiktas kapitono laipsnis.
Kariuomenės teisme J. Noreika dirbo iki 1940 m. spalio 28 d., kada Liaudies kariuomenės Krašto apsaugos ministerijos Vyriausiosios likvidavimo komisijos pirmininko įsakymu buvo paleistas į atsargą. Jis tuoj pat įsitraukė į pogrindžio veiklą. Prasidėjo naujas ir sunkus, pavojų kupinas J. Noreikos gyvenimo etapas.
1941 m. Lietuvą okupavus Vokietijai J. Noreika įsitraukė į antinacinę veiklą. Rugpjūčio 3 d., dar veikiant Lietuvos Laikinajai vyriausybei, buvo paskirtas į Šiaulių aps. viršininko pareigas. 1943 m. vasario 23 d. buvo suimtas gestapo. Daugiau kaip dve jus metus praleido Štuthofo koncentracijos stovykloje. Užėmus Štuthofą, jis buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją, tarnavo eiliniu.
Vasario 24-25 d. žuvę partizanai
Kazimieraičio rinktinės partizanai pratybose.
Stovi pirmas iš kairės -Lionginas Baliukevičius-Dzūkas,
antras - Julius Makarevičius-Varpas, trečias - Vaclovas Voveris-Žaibas.
Už krūmo - Jonas Radžiūnas-Burokas. 1947 m. vasara.
(Genocido aukų muziejus)
Makarevičius Julius-Varpas gimė 1928 m. Alytaus apskrities Merkinės valsčiaus Panedzingės kaime. Į partizanų gretas įstojo 1946 r Priklausė Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinei. Nuo 1948 m. - rinktinės štabo narys, nuo 1950 m. - rinktinės vadas. Žuvo 1952 m. vasario 25 d. Kalesninkų miške netoli Mieliūnų kaimo bandydamas prasiveržti iš apsupto bunkerio. Kartu žuvo partizanė Elena Ašmenskienė-Vėtra, o Petras Ašmenskas-Jovaras ir Petras Luiza-Šernas buvo sužeisti ir paimti į nelaisvę. (Kai kuriuose šaltiniuose Julius Makarevičius-Varpas yra minimas kaip Julius Makarevičius (Makaraitis)-Žilvitis.)
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Čekistai paruošė smulkų Eumo kuopos likvidavimo planą, tačiau iki 1946 02 24 Eumas buvo nepagaunamas.
Tą dieną 4 partizanai rogėmis išvažiavo į Prienų rajoną paimti sunkiai sužeistus partizanus brolius Prajeras, Erelį ir Meteorą. Nežinojo, kad jų pasiruošimą seka išdavikas Milišauskas. Vyrams privažiavus Pužiškių kaimo gyventojo Šiugždinio sodybą, čekistai paleido uraganišką ugnį. Ilgiau nei pusę valandos vyko kova. Partizanų padėtis buvo sunki - jokios priedangos, atviras laukas, enkavedistai turėjo geras pozicijas, juos dengė sodybos, medžiai. Visi partizanai žuvo. Jų kūnus nuvežė į Šilavotą, vėliau - į Marijampolę, kur išvertė prie saugumo namo Vytauto gatvėje. Fotografavo, rodė suimtiesiems, laikomiems čia pat rūsiuose, klausinėjo, ar nepažįsta. Apklausa buvo bevaisė. Po kelių dienų kūnus nuvežė Marijampolės - Kauno plentu ir išvertė Dumčiaus lauke esančiame apkase. Žmonės kelias dienas lenkėsi tos vietos, kiti mėgino ieškoti savųjų... Pagaliau kaimo seniūnas liepė užkasti.
Pužiškių kaime žuvo:
1. Jonas Demikis - Eumas (Almas) - Geležinio Vilko rinktinės Vytauto kuopos vadas
2. Klemensas Garbaravičius - Ąžuolas
3. Juozas Medelis - Pavasaris
4. Nastazija Rinkevičiūtė - Nastė, med. sesuo.
Visi jie 1990 metais perlaidoti į Marijampolės partizanų kapus.
http://partizanai.org/failai/html/Vilutiene-Trecioji-veliavos-spalva.htm
Vasario 23 d. žuvę partizanai
Paminklas 1946 m. vasario 23 d. šioje vietoje buvusioje Medzeliauskų sodyboje kautynėse žuvusiems būrio vadui Motiejui Beleckui-Paleckiui, jo pavaduotojui Bronislovui Pakalniui-Aukštikalniui ir dvidešimčiai partizanų atminti. Bendras paminklo ir įrašo jame vaizdas. Pakruojo r. Guostagalio sen. Uniūnų k. Atidengtas 1996 m. liepos 20 d. A. Malinauskaitės nuotr.,2004 m.
1946 m. vasario 23 d. Joniškio aps. Linkuvos vls. Uniūnų k. (dabar – Pakruojo r. sav.) NKVD vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai ir NKVD Vaškų vls. poskyrio stribai vykdė karinę čekistų operaciją. Gyventojų Medzeliauskų sodyboje buvo aptikti partizanai. Mūšyje, kuris truko nuo 12.30 iki 16 val. žuvo 22 partizanai (5 iš jų – padegtame name). Kautynių metu taip pat žuvo 2 NKVD kariuomenės kariai.
Žuvusių partizanų palaikai niekinti Vaškuose, Pasvalyje, Joniškėlyje. Čia, priešais NKVD Joniškėlio valsčiaus poskyrį, 1946 m. vasario 25 d. buvo atliktas žuvusiųjų atpažinimas. Kovo naktį iš 3 į 4 d. 12-os žuvusiųjų palaikai buvo nuvežti prie Girelės miško, apdėti malkomis ir padegti, tačiau sušalę kūnai tik apdegė. Žuvusių partizanų artimieji slapta, rizikuodami savo gyvybę, penkių partizanų palaikus pavogė ir palaidojo. Likusių septynių partizanų – M. Belecko, B. Pakalnio, J. Bajoriūno, A. Biliūno, J. Momeniškio J. Petrausko ir J. Žandario – palaikai vietos valdžios įsakymu kovo 9 d. buvo užkasti vienoje duobėje.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 32-33.
MOTIEJUS BELECKAS- PALECKIS
1919 05 08–1946 02 23
Motiejus Beleckas gimė 1919 m. gegužės 8 d. Šiaulių aps. Linkuvos mstl. Leonardo Belecko ir Justinos Agintaitės-Beleckienės šeimoje. Ten ir gyveno.
Partizanų būrio, veikusio Biržų aps. Joniškėlio ir Šiaulių aps. Linkuvos, Pakruojo valsčiuose, vadas.
BRONISLOVAS (BRONIUS) PAKALNIS -AUKŠTIKALNIS
1896 07 19–1946 02 23
Bronislovas (Bronius) Pakalnis gimė 1896 m. liepos 19 d. Gyveno Šiaulių aps. Linkuvo mstl.
Nuo 1944 m. kpt. Petro Paltaroko-Algimanto būrio partizanas, vėliau – partizanų būrio vado M. Belecko-Paleckio pavaduotojas.
2004 m. birželio 1 d. B. Pakalniui pripažintas kario savanorio statusas (po mirties).
Skaityti daugiau: Vasario 23 d. žuvę partizanai
Vasario 22 d. žuvę partizanai
Šarūno rinktinės Vytenio grupės partizanai.
Iš kairės: Konstantinas Vaikšnoras-Tigras ir Viktoras Bučionis-Jaunutis.
(Genocido oukų muziejus)
Bučionis Viktoras-Jaunutis gimė 1926 m. gegužės 13 d. Seinų apskrities Leipalingio valsčiaus Būteliznos kaime. Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Vytenio tėvūnijos štabo viršininkas. Žuvo 1951 m. vasario 22 d. Lazdijų rajono Pūščios miške, netoli Didžiasalio kaimo apsuptame bunkeryje kartu su žmona partizane Angele Janulevičiūte-Bučioniene-Lakštingala ir partizanais Boleslovu Ivanausku-Linksmučiu bei Vytu Maslausku-Ramuniu. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti Veisiejuose
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Kairėje: Antanas Rutkauskas-Žemaitis (1906-1948) ir Pranas Račkys (1929-1948)
Rutkauskas, Antanas-Žemaitis (1906-1948-02-22)
Butrimonių miestelio gyventojas. Dainavos apygardos, Dzūkų rinktinės P. K. Margio tėvūnijos rinktinės partizanas. Labai mylėjo savo Tėvynę ir dėl jos aukojosi. Stodamas į partizanų gretas paliko jauną žmoną su aštuoniais mažais vaikais. Daug dienų ir naktų žvelgė mirčiai į akis. Daug kartų dalyvavo susišaudyme ir kautynėse. Žuvo 1948 metų vasario 22 dieną, apsuptyje, Stakliškių, Pakrovų kaimuose. Dukra Onytė dar ir šiandien su siaubu prisimena tą dieną: „Saulė šviečia, sniegas, toks baltas, mano tėvelio krauju nudažytas raudonai, smegenys ištaškytos ant medžių, sniego“...
http://partizanai.org/failai/html/amzinieji-azuolai.htm
Skaityti daugiau: Vasario 22 d. žuvę partizanai
Vasario 21 d. žuvę partizanai
Užrašas kitoje pusėje: „Paparčiu miško prisiminimai. 1948 X 22".
Dešinėje - Jonas Kisielius-Genius. Kiti du neatpažinti.
(L Laurinsko asmeninė kolekcija)
Kisielius Jonas-Genius gimė 1917 m. lapkričio 3 d. Tauragės apskrities Eržvilko valsčiaus Pavidaujo kaime. Partizanas nuo 1944 m. Kęstučio apygardos štabo narys. Žuvo 1953 m. vasario 21d. Jurbarko rajono Kartupių kaime
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Foto: Antanas Rutkaukas-Žemaitis (1906-1948-02-21). Kovojo Dainavos apygardoje, Dzūkų rinktinėje, Punios Kunigaikščio Margio grupėje. Žuvo Gojaus miške, Prienų rajone
Vasario 19-20 žuvę partizanai
Vycio apygardos partizanai.
Priekyje Jonas Stasiukaitis-Ažuolas.
Ant akmens sedi iš kaires: Juozas Šemežys-Tikras Brolis, Antanas Dargužis-Kareivis,
Mykolas Šemežys-Aras, Vaclovas Burbulis-Begunas, Kazys Kirdonis-Žilvytis ir Vlados Dargužis-Žvirblis.
(R. Kauniecio asmenine kolekcija)
Kirdonis Kazys-Nemura, Žilvytis gimė 1910 m. gruodžio 12 d. Panevėžio apskrities Ramygalos valsčiaus Vivonių kaime. Į partizanų gretas įstojo 1944 m., priklausė Vyčio apygardos M. Semežio-Putino būriui. Nuo 1948 m. pats vadovavo partizanų būriui. 1949 m. paskyrus M. Semežį-Putiną Vyčio apygardos Briedžio rinktinės vadu, K. Kirdonis tapo jo adjutantu. Žuvo 1952 m. vasario 20 d.
Macijauskas Pranas-Aitvaras gimė 1917 m. Ukmergės apskriti Panoterių valsčiaus Talkudažių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Pi klausė Žalio Velnio būriui. Vėliau kartu su broliu Vaclovu kovo E. Svilo-Slyvos, paskui J. Kudelio-Dobilo būriuose (Didžiosios K vos apygarda). Suimtas 1950 m. sausio 28 d. Čiobiškio apylinkės Nepaisant tardymų metu duotų parodymų, 1950 m. rugsėjo 28 nuteistas mirties bausme. Sušaudytas 1951 m. vasario 20 d.
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
1946 m. vasario 19 d. Latvijos ir Lietuvos pasienio Krestjanių miške (dabar – Latvijos Respublika) netoli Joniškio aps. Joniškio vls. Milvydžių k. NKVD vidaus kariuomenės 32-asis šaulių pulkas ir NKVD Joniškio aps. skyriaus stribai vykdė karinę čekistų operaciją. Per kautynes žuvo Genio rinktinės vadas Martynas Kliausius-Tautvydas, Klevo būrio grupės vadas Jonas Rutkus-Dėdė, Narsutis, partizanai Vytautas Briedis-Cezaris, Kurmis, Jonas Krupšas-Karvelis ir Steponas Rakštys-Janonis, Putelė.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Joniškio turgaus aikštėje priešais bažnyčią. Vėliau užkasti Viganės miške netoli Joniškio m.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 32.
Daugiau įrašų...
- Paulaitis Petras-Aidas
- GENERALINIO ŠTABO PULKININKAS KAZYS ŠKIRPA
- POKALBIS SU PULK. KAZIU ŠKIRPA
- Vasario 17-18 d. žuvę partizanai
- Adolfas Eidimtas-Žybartas, Vygantas
- 1949 m. Vasario 16 D. Deklaracija
- Vasario 16 d. žuvę partizanai
- Partizanai Vasario 16 -ąjai
- Vasario 14-15 žuvę partizanai
- Vasario 13 d. žuvę partizanai
