Partizanai: Istorija ir dabartis

Kalniškės kautynės

Vienos didžiausių kautynių tarp Lietuvos partizanų ir sovietinės kariuomenės įvyko 1945 05 16 Kalniškės miške. Viename gražiame miško kalnelyje, nuo seno žmonių Meškakalniu vadintame, bazavosi Lietuvos kariuomenės Alytaus ulonų pulko puskarininkio Jono Neifalto partizanų būrys. Ryšininkai pastebėję okupacinės kariuomenės judėjimą pranešė partizanams, tačiau, šie būdami gerai ginkluoti ir degdami neapykanta okupantui, nusprendė kautis.

Ankstų gegužės 16-osijos rytą būrį atakavo NKVD kariuomenės 1-ojo Pabaltijo fronto 220-asis pulkas, vadovaujamas maj. Jacenko. Pradžioje kariuomenė surengė psichinę ataką, puolė stati, šaukdami “Ura” ir “Šaika zdavaites“, „Pastuchi zdavaites“, bet sutelkta partizanų ugnis juos greitai nutildė. Žūtbūtinės kautynės vyko visą dieną. Ypač narsiai kovėsi Pušelė – vado J. Neifalto žmona Albina Griškonytė – Neifaltienė. Jos kulkosvaidis atvėsino ne vieno baudėjo įkarštį. Baigiantis dienai, supratę, iš kur taip taikliai šaudoma, priešas ją nutildė amžiams.

… Kulkosvaidžiams traukiant,
“ Pušelė” pasviro,-
Pakirto ją priešo beširdė kulka…“,

- dainavo po mūšio Lietuva. Priešas šaudė iš minosvaidžių, sunkiųjų kulkosvaidžių, naudojo šarvuočius ir žvalgybinę aviaciją. Priešo atakos kartojosi papildant vis naujais kareiviais. Partizanai sutelkta ugnimi juos atmušinėjo. Priešas aklai puldamas turėjo daug nuostolių, tačiau ir partizanų gretos retėjo. Tik vakarop baigiantis šoviniams partizanai išsiveržė iš apsupties,palikdami mūšio lauke 44 žuvusius ir bent 10 kartų daugiau nukautų priešų. Pats vadas Lakūnas su 17 kovotojų iš apsupties prasiveržė. Netrukus suorganizavo naują partizanų būrį, slapyvardį pakeitė į Sakalas ir toliau narsiai kovojo iki žūties 1945 11 20. Vado lavonas niekintas Krosnoje, užkastas klebonijos pievose. 

Skaityti daugiau: Kalniškės kautynės

RŪPINTOJĖLIS - Pratarmė, metrika, nuorodos

Popiežius Jonas Paulius II Kryžių kalne. 1993 m. rugsėjis

RŪPINTOJĖLIS 

Pilnas

1977-1990 m. pogrindyje išleistų numerių (1-26) rinkinys

Skaityti daugiau: RŪPINTOJĖLIS - Pratarmė, metrika, nuorodos

„RŪPINTOJĖLIO" LEIDĖJAI

Ses.BENVENUTA ADA URBONAITĖ OSF

     Gimė 1921 m. rugsėjo 3 d. Minaičių k., Pašušvio parap., Kėdainių apskr. Igno ir Izabelės Urbonų šeimoje. 16-metė įstojo į Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių vienuoliją Padvariuose, netoli Kretingos. 1939 08 28 davė vienuolės įžadus ir buvo išsiųsta dirbti pranciškonių montesoriškame vaikų darželyje Kaune.

     1948 m. turėjo palikti pedagoginį darbą. Lankė 1-erių metų bibliotekininkystės kursus Respublikinėje bibliotekoje ir liko čia dirbti. 1951 m. perėjo dirbti į profsąjungų biblioteką. 1958 m. išmoko rašyti mašinėle ir laisvalaikiais ėmė persi rašinėti užsienyje gyvenančių autorių - Antano Maceinos, Juozo Girniaus ir kt. - raštus; sekretoriavo, talkino kun. Juozui Šalčiui; „leido" Felicijos Kasputytės rankraščius; perrašinėjo, redagavo Vynmedžio Šakelės - Onos Galdikaitės iš užsienio kalbų verčiamus teologinius, dogminius bei asketinius veikalus (1998 m. JUDEX spaustuvės 2000 egzempliorių tiražu išleista jos išversta Šv. Jėzaus Teresės Avilietės knyga „Gyvenimas, jos pačios aprašytas"). Parengė šiuos leidinius: „Marijos žemė. Stebuklingos Marijos šventovės Lietuvoje" (1982); „Palaimintasis Mykolas Giedraitis" (1983); „Arkivyskupas Mečislovas Reinys" (1984); „Prelatas Mykolas Krupavičius" (1985); „Profesorius Pranas Dovydaitis" (1986); „Palaimintasis Jurgis Matulaitis - Lietuvos Krikšto jubiliejaus vainikas" (1987).

     1977 m. pradėjo ir iki 1990 m. leido periodinį religinės minties žurnalą „Rūpintojėlis". Darbas su knyga iki šiolei yra pagrindinis jos užsiėmimas.

KAZIMIERAS ŠAPALAS (1903-1982)

     Gimė 1903 m. Vartų k., Mykoliškių valsč. (Prienų r.). 1923 m. baigęs Marijampolės gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Studijavo istoriją, sociologiją ir pedagogiką-psichologiją. Dirbo „Židinio" redakcijoje. Universitetą baigė 1927 m. ir tais pačiais metais išrinktas ateitininkų generaliniu sekretoriumi. 1928 m. išvyko į Kražių gimnaziją mokytojauti. 1929 m. rudenį paskirtas Šakių „Žiburio" gimnazijos direktoriumi. Bolševikams okupavus Lietuvą, 1940 m. Kazimieras Šapalas atleistas iš direktoriaus pareigų ir nukeltas mokytoju į Alytų. 1941 m. paskirtas Kauno 6-osios gimnazijos direktoriumi. 1944 m. atleistas iš direktoriaus pareigų, paliktas istorijos mokytoju. Čia dirbo iki išėjimo į pensiją. 1982 m. rugsėjo 14 d. Kazimieras Šapalas staiga mirė. Paliko žmoną Moniką, du sūnus ir dvi dukteris. (Plačiau žr. „Rūpintojėlyje", Nr. 26.)

     Kazimieras Šapalas davė žurnalui vardą „Rūpintojėlis", jį redagavo (Nr. 1-10) ir turtino jį savo straipsniais, pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais.

Skaityti daugiau: „RŪPINTOJĖLIO" LEIDĖJAI

Romas Kalanta

Šiandien – Pilietinio pasipriešinimo diena 

www.alkas.lt

Šiandien, gegužės 14 d. – Pilietinio pasipriešinimo diena. 1972 m. gegužės 14 d.  Kauno muzikinio teatro sodelyje apsipylęs benzinu ir sušukęs „Laisvę Lietuvai!“,  susidegino devyniolikmetis jaunuolis Romas Kalanta. Įvykis išgąsdino  Lietuvos komunistų partijos (LKP) ir Valstybės saugumo komiteto (KGB) pareigūnus. Jie slapta palaidojo R. Kalantą. Kilo jaunimo neramumai, R. Kalantos laidotuvių dieną peraugę į spontaniškas eitynes Laisvės alėja. Romas Kalanta tapo pilietinio pasipriešinimo okupacinei santvarkai simboliu.

Romas Kalanta – Lietuvos Laisvės šauklys, savo gyvybę paaukojęs vardan Lietuvos Laisvės, gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje, Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje.

1963–1971 m. Romas mokėsi Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje. Mokslai jaunuoliui nelabai sekėsi. Bendraklasiai teigė, kad ir pats R. Kalanta, nors ir išmokęs pamoką, dažnai atsisakydavo atsakinėti, nes nematė prasmės. 1971 m. mokyklą turėjo baigti, tačiau neišlaikęs chemijos, geometrijos ir fizikos abitūros egzaminų perėjo mokytis į vakarinę mokyklą. Tuo pačiu metu dirbo Kauno „Aido“ fabrike (Vilijampolėje), kuris gamino vaikiškus baldus, vežimėlius ir įvairus muzikos instrumentus: metalofonus, lūpines armonikėles ir kita. To meto Romo Kalantos charakteristikose nurodoma, kad jis „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe, labai mėgo „The Beatles“ muziką“.

Paskutiniais gyvenimo metais išryškėjo Romo nusivylimas gyvenimu, piešiniuose kartojosi aukos motyvas, vaizduojamas kryžius, ugnis ir žmogus. Ketinimą nusižudyti liudija tokios 1972 m. asmeninėje užrašų knygelėje įrašytos frazės: „vis nesiryžtu, nors reikia tai padaryti būtinai“, ,,mirtis man bus šventė, lauksiu jos ir sulauksiu“, „laiškus sudeginsi ir iš manęs liks pelenų krūvelė“. Jo užrašų knygelėje liko ir paskutinis įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Romas Kalanta suvokė, kad totalitarinė santvarka yra žudanti, ir ryžosi pasiaukoti prisidėdamas prie Lietuvos išsilaisvinimo.

Skaityti daugiau: Romas Kalanta

LIETUVOS PARTIZANŲ VYČIO APYGARDOS VADAS DANIELIUS VAITELIS-BRIEDIS

1948 m. gegužės 13 d., Ukmergės aps. Taujėnų vls. Lėno miške, prie Juodvisinės k., žuvo Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Atamanas, Briedis, jo pavaduotojas Jonas Kilijonas-Mikas ir partizanas Antanas Šyvis-Šalapka.

Būsimasis Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis gimė 1913 m. rugpjūčio 5 d. Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Geležių kaime. Tėvai vertėsi žemės ūkiu ir valdė apie 30 ha žemės. 1925 m. tėvai pardavė žemę ir nusipirko žemę Ukmergės apskrities Pagirių valsčiaus Aneliavos kaime. Danielius mokėsi Šėtoje, Ramygaloje, Kėdainiuose, 1933–1935 m. suaugusių gimnazijoje Kaune ir dirbo darbininku. 1935 m. baigė suaugusių gimnaziją Kaune. 1935 m. įstojo į pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos vardo Karo mokyklą. Ten mokslas tęsėsi 3 metus. 1938 m. baigė  A. Smetonos karo mokyklą. Jam suteiktas pirmasis karininko jaunesniojo leitenanto laipsnis. Pagal specializaciją buvo artileristas. Tarnybą pradėjo Pirmajame artilerijos pulke Panevėžyje. Tarnybą pradėjo būrio vadu, vėliau buvo baterijos vado padėjėju. Šis pulkas savo istoriją skaičiavo nuo Nepriklausomybės kovų. Jo įkūrimo data laikoma 1919 m. sausio 6 d. Panevėžio apylinkėse šis pulkas buvo nuo 1935 metų. Pulkui vadovavo pulkininkas Alfonsas Sklėrius. Pulkas buvo dislokuotas labai gražioje Skaistakalnio vietovėje. Pirmajame artilerijos pulke tarnavo 1938 m. rugsėjo mėn. – 1939 m. vasario mėn. 1939 m. vasario – rugsėjo mėn. baigė aviacijos žvalgų kursus Kaune. 1939 m. rugsėjo mėn. – 1940 m. rugsėjo 1 d. vėl tarnavo Pirmajame artilerijos pulke Panevėžyje ir Pasvalyje. Nuo 1940 m. gegužės 10 d. buvo baterijos vado padėjėjas. Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 m. rugsėjį paskirtas į 179 pulką būrio vadu ir laikinai ėjo baterijos vado pareigas. 1940 m. suteiktas leitenanto laipsnis. 1940 m. spalio mėnesį jo rašytoje charakteristikoje rašoma, kad iš pradžių buvo priešiškai nusiteikęs prieš sovietinę valdžią, pavaldiniams reiklus, disciplinuotas su pavestu darbu susitvarko gerai. Pažymima, kad karinis parengimas geras. D. Vaitelis sovietinei valdžiai atrodė kaip nepatikimas. Vėliau iš tarnybos sovietinėje armijoje atleistas. 1941 m. rugsėjo 12 d. vedė Aleksandrą Urbonaitę. Su būsimuoju vyru ji susipažino dar besimokydama Šėtos vidurinėje mokykloje. Nacių okupacijos metais Danielius priklausė Lietuvos laisvės armijai. 1944 m. D. Vaitelis stojo savanoriu į generolo P. Plechavičiaus organizuojamą Vietinę rinktinę. Ši armija turėjo tapti būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybės kariniu junginiu. Deja, vokiečiams nepatiko P. Plechavičiaus prolietuviška orientacija. Jis buvo suimtas, o armija išformuota.

Skaityti daugiau: LIETUVOS PARTIZANŲ VYČIO APYGARDOS VADAS DANIELIUS VAITELIS-BRIEDIS

Valkų mūšis

Aldona Vilutienė

Valkų mūšis vienas didžiausių partizanų susirėmimų

1944 m. rudenį, praslinkus frontui ir paskelbus mobilizaciją, dauguma  jaunų vyrų pradėjo slapstytis. Netrukus besislapstančius miškuose  vyrus Lietuvos kariuomenės karininkai ėmė  jungti į sukarintus dalinius, kad su ginklu pasipriešintų sovietams.

1945 m.gegužės 6–18 d. Šakių aps. Barzdų, Jankų ir Paežerėlių vls. (dabar – Šakių r. sav. ir Kazlų Rūdos sav.) NKVD pasienio kariuomenės daliniai vykdė karines operacijas, kurias parengė NKVD Šakių aps. skyrius, gavęs duomenų apie partizanų dislokacijos vietas. Gegužės 6 d. į minėtus valsčius buvo pasiųsti kariniai būriai. Be smogiamųjų būrių, sudarytos ir specialios karinės grupės besitraukiantiems partizanams persekioti. 1945 metų gegužės 12 dieną Jančių girininkijos Valkų miške, visą dieną trukusioje kovoje, partizanai atrėmė čekistų puolimą. Jie pralaužė apsupimo žiedą ir pasitraukė iš stovyklos.

Stovyklą dar 1944 metų rudenį prie Siesarties upelio ištakų įrengė Lietuvos kariuomenės puskarininkis Andrius Šmuilys.

1945 metų balandžio mėnesį vadovavimą partizanams perėmė Jurgis Valtys-Lokys, turintis karinį išsilavinimą. Lietuvos kariuomenės kapitonas. Jo nurodymu, stovykla paruošta žiedinei gynybai: iškasti apkasai, įrengtos papildomos žeminės, kuriose galėjo gyventi iki 200 kovotojų, kurie tuo metu slapstėsi namuose. Į stovyklą atvykdavo iškviesti viršininkų. J. Valtys įvedė karinę drausmę partizanų būriuose, užmezgė ryšį su partizanų būriais, veikiančiais aplinkiniuose valsčiuose, užmezgė ryšį su Lietuvos Laisvės Armija ir „Tauro“ apygardos štabu, kur gaudavo veiklos direktyvas, pogrindžio spaudą.

Partizano priesaikos priėmimas tapo būtinu ir iškilmingu.

Šių įvykių dalyvis Edvardas Guoga-Glaudys pasakojo: „Valkų stovykloje vadovavau būriui, todėl visą laiką tekdavo praleisti stovykloje. 1945 m. gegužės mėnesio pirmomis dienomis į stovyklą atvyko LLA atstovas, kuris domėjosi stovyklos įrengimu, turima ginkluote, kovotojų parengimu. Išvykus LLA atstovui partizanų pasitarime nuspręsta sustiprinti sargybą aplink stovyklą, iškviesti į namus išėjusius partizanus.“ Gegužės 12 ryte stovykloje buvo apie 100 partizanų.

Skaityti daugiau: Valkų mūšis

Kunigas Juozas Zdebskis: šventumo kodas

Juozas Zdebskis (antras iš kairės) minint kun. Alfonso Svarinsko kunigystės 25 metų jubiliejų. Viduklė, 1979 m. spalio 7 d./ Nuotrauka iš knygos „Bažnyčios riteris“

Aras LUKŠAS

1986-ųjų vasario 5 dieną automobilio avarijoje žuvo vienas ryškiausių Lietuvos katalikų disidentų Juozas Zdebskis. Jo žūties aplinkybės taip ir liko neišaiškintos, tačiau spėjama, kad už jos slypi KGB ranka, apie tai LŽ archyvų straipsnis 

Lietuvos televizijos laidoje „Keliai. Mašinos. Žmonės“ tąkart nuskambėjo pranešimas: „Kelyje Varėna – Eišiškės, ties Valkininkų sankryža, Juozui Zdebskiui priklausantys žiguliai, vairuojami Algimanto Sabaliausko, išvažiavo į kairę kelio pusę ir susidūrė su pienvežiu. Avarijos metu žuvo trys žigulių keleiviai, ketvirtas – Romas Žemaitis – sužalotas. Avarijos priežastys tiriamos.“ Po kelių dienų panašią įvykio versiją paskelbė ir visos Sovietų Sąjungos naujienų agentūra TASS.

Taigi centrinis Kremliaus žinių ir propagandos ruporas, sovietinės imperijos gyventojams ir visam pasauliui pranešantis apie svarbiausius gigantiškos imperijos gyvenimo įvykius, staiga atkreipė dėmesį į skaudų, bet labai jau vietinės reikšmės įvykį. Tokie dalykai vykdavo tik tuomet, jei įvykis sukeldavo ypatingą rezonansą arba į jį patekdavo koks nors svarbus asmuo.

Lietuvos televizijos pranešime tąsyk nutylėta, kad vienas žuvusiųjų – J. Zdebskis – kunigas. Ir ne šiaip sau kunigas, o vienas ryškiausių katalikų disidentų, jam KGB operatyvinio tyrimo byloje buvo suteiktas Akiplėšos pseudonimas. Suprantama, nutylėta ir tai, kad Akiplėša beatodairiškai drąsiu elgesiu čekistus varė į neviltį. Kad jį Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje sekė net 115 KGB agentų. Kad jis buvo nuolat provokuojamas, šmeižiamas, priešinamas su kitais kunigais ir bendraminčiais, kasmet stumdomas iš parapijos į parapiją, du kartus kalintas, o galiausiai – smarkiai sužalotas, bet išlikęs gyvas.

Skaityti daugiau: Kunigas Juozas Zdebskis: šventumo kodas

Partizanas KIRKUS Juozas, Jono-Plienas

KIRKUS Juozas, Jono-Plienas, gim. 1919 m. Sudeikių k., Traupio vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Liūto būrio, vėliau Vyčio apygardos Žaibo būrio partizanas. Žuvo 1949 m. gegužės 9 d. Juodgirio miške, Traupio vls. Palaidotas prie kelio Levaniškis—Baleliai.

Skaityti daugiau: Partizanas KIRKUS Juozas, Jono-Plienas

3. KOMUNIZMAS AFGANISTANE

Sylvain Boulouque

3. Komunizmas Afganistane 

Afganistano¹ plotas - 640 000 km², apimantis šiek tiek didesnę nei Prancūzijos teritoriją, įsikūrusią keturių valstybių pasienyje: Sovietų Sąjungos - šiaurėje, Irano - vakaruose, Pakistano - rytuose bei pietuose ir maždaug keletas dešimčių kilometrų - palei Rytų Kiniją. Daugiau nei trečdalį jo ploto užima aukšti kalnai, kai kurie jų siekia 7000 m aukštį. 1979 m. afganų gyventojų, susiskirsčiusių į įvairias etnines grupes, buvo 15 milijonų. Vyraujanti 6 milijonų žmonių etninė grupė, iš esmės įsitvirtinusi šalies pietuose, - puštūnai, daugiausia sunitai, kalbantys sava - puštūnų kalba. Tadžikai, daugiausia persofonai sunitai, tarpusavyje šneka dari kalba ir sudaro per 4 milijonus gyventojų, susispietusių šalies rytuose. Uzbekai, irgi sunitai, kalbantys turkiškai, gyvena šalies šiaurėje ir sudaro pusantro milijono gyventojų. Dar yra maždaug pusantro milijono chazarų, tarp kurių vyrauja šiitai; jie gyvena šalies centre. Kitos etninės grupės, kaip turkmėnai, kirgizai, beludžiai, aimakai, kohistaniečiai ir nuristaniečiai - išsibarsčiusios po visą šalį ir sudaro 10% visų afganų gyventojų.

1979 m. gruodžio 27 d. sovietinė kariuomenė, atsiliep­dama į nesugebančių kontro­liuoti padėties šalyje vietos ko­munistų kvietimą, įžengia į Afganistaną. Sovietai, susidūrę su masiniu pasipriešinimo ju­dėjimu, griebiasi "išdegintos žemės" taktikos, griauna mies­tus ir kaimus. Pirmosios minų, skirtų kovai su pėstininkais, au­kos-vaikai. Per dešimtį metų Raudonoji armija išžudo nuo vieno iki pusantro milijono žmonių, kurių 90 % - civiliai

© L. Van der Stockt / Gamma

© P. de St. Exupéry / Gamma

Skaityti daugiau: 3. KOMUNIZMAS AFGANISTANE

Gegužės 5-8 d. žuvę partizanai

Bušinskas Juozas-Jurginas gimė 1929 m. Tauragės apskrities Kęs-čių kaime. Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės Žalgirio būrio partizanas. Žuvo išduotas 1950 m. gegužės 7 d. Tauragės rajono Stir-baičių kaime. Kartu žuvo dar keturi bendražygiai

Lukošius Vladas-Putinas gimė 1924 m. Tauragės apskrities Žygaičių valsčiaus Pryšmantų kaime. Nuo 1946 m. — Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės ryšininkas, nuo 1948 m. - partizanas. Žuvo išduotas 1950 m. gegužės 7 d. Tauragės rajono Stirbaičių kaime. Kartu žuvo dar keturi bendražygiai

Šatkus Alfonsas-Dobilas gimė 1929 m. Tauragės apskrities ir vals čiaus Trakiniškių kaime. 1948 m. pabėgo nuo trėmimo ir įstojo Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės partizanų gretas. Žuvo išduotai 1950 m. gegužės 7 d. Tauragės rajono Stirbaičių kaime kartu su broliu Zigmu ir dar trimis bendražygiais

Šatkus Zigmas-Šiaurys gimė 1926 m. Tauragės apskrities ir valsčiaus Trakiniškių kaime. Prasidėjus antrajai okupacijai, buvo paimta; į okupacinę armiją, iš kurios 1946 m. pabėgo ir tapo Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės partizanu. Žalgirio būrio vadas. Žuvo išduotas 1950 m. gegužės 7 d. Tauragės rajono Stirbaičių kaime kartu si broliu Alfonsu ir dar trimis bendražygiais  

http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Juknelis Petras - Deimantas, Pasienietis, Petras iš Žaidaklos k. 1929-1952.05.05. Ąžuolo tėvonijos vado A. Rutkausko-Miškinio adjutantas, A. Bieliūno-Kabelio išduotas, nusišovė miške prie Novosadų k. Kalvarijos apylinkėse.

Plečkaitis Kazys. Žuvo 1945.05.05 Bagotosios k. Pilviškių vlsč.

Simonauskas Jonas, Adomo s. Žuvo Bagotosios k. Pilviškių vlsč. 1945.05.05.

Ūsas Pranas. Žalgirio rinktinė. Partizanuose nuo 1945.05.05.

Baltrušaitis Stasys iš Klampučių k. Jankų vlsč. 1917— 1945.05.06.    Išėjo partizanauti 1945 m. pavasarį. Žuvo 1945.05.06 prie Jūrės upelio Bartninkų k. Pilviškių vlsč. Slapta palaidotas savo namuose, darželyje. Kartu žuvo J. Vaišnora, A. Rimaitis, K. Pečkys.

Karpavičius Sigitas, Adomo s., iš Trivaravo k. Kalvarijos vlsč. 1928-1950.05.06. Vytauto rinktinė. Žuvo Kamšų k. Kalvarijos vlsč.

Skaityti daugiau: Gegužės 5-8 d. žuvę partizanai

Žuvę partizanai 1950 m. gegužės 7 d. Tauragės rajono Stirbaičių kaime.

Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Žalgirio būrio partizanai. Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės: Vladas Lukošius-Putinas, Antanas Sudeikis-Darius, būrio vadas Zigmas Šatkus-Šiaurys ir Ona Lešinskytė-Akacija. Antroje eilėje (stovi) iš kairės: Danielius Lukošius-Maironis, Jonas Altaravičius-Nykštukas ir Juozas Bušinskas-Jurginas. Fotografavo Jonas Ozgirdas.

Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Žalgirio būrio partizanai. Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės: Vladas Lukošius-Putinas, Antanas Sudeikis-Darius, būrio vadas Zigmas Šatkus-Šiaurys ir Ona Lešinskytė-Akacija. Antroje eilėje (stovi) iš kairės: Danielius Lukošius-Maironis, Jonas Altaravičius-Nykštukas ir Juozas Bušinskas-Jurginas. Fotografavo Jonas Ozgirdas.

Šaltinis: http://8diena.lt/2018/03/15/partizanu-fotografijos-laisves-ir-gyvenimo-liudijimas/

1950 m. balandžio 9 d. agento Šimkaus pastangomis F.Gaubstys-Vytautas, P.Trijonis-Jaunutis ir Z.Paulikas, apnuodijami ir užmigdomi pas Tauragės gyventoją L.Jokubauskaitę. Atsibudo Pagėgių čekistų rankose. Prasidėjus tardymams, F.Gaubstys iš karto palūžo. Pats buvęs partizaninio Karo lauko teismo pirmininkas, dalyvavęs vykdant teismo mirties nuosprendžius, norėdamas likti gyvas, sutiko “išpirkti” savo “kaltę” bendražygių krauju.

Apie Šalnos tėvūnijos vadų suėmimą nebuvo žinoma nei partizanams, nei ryšininkams. Tad F.Gaubstys pradėjo darbuotis iš peties. Praėjus keletui dienų po suėmimo, jau balandžio 13 dieną, F.Gaubstys į susitikimą Obelyno miške pakviečia tris Aušrelės būrio partizanus: P.Pipirą-Dumčių, Matutį-Lakūną ir Z.Čepą-Klevą. Pasalos metu P.Pipiras-Dumčius žuvo, o kiti du partizanai suimti gyvi. Po dviejų dienų, t.y. balandžio 15 d., Gaubstys jau su smogikais suorganizuoja susitikimą su Kęstučio apygardos štabo viršininku Pranu Briedžiu-Jūra. Briedis atvyko su partizanais Vladu Mišeikiu-Tarzanu ir S.Žickumi-Vasariu. Iš F.Gaubsčio suruoštos išdavystės pasiseka išsigelbėti tik V.Mišeikiui-Tarzanui.

Skaityti daugiau: Žuvę partizanai 1950 m. gegužės 7 d. Tauragės rajono Stirbaičių kaime.

Gegužės 1-4 d. žuvę partizanai

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Liūto būrio vadas Antanas Juzakėnas-Liūtas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)

JUZAKĖNAS Antanas, Kazio-Liūtas, gim. 1913 m. Sudeikių k., Traupio vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo apie 100 ha žemės. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Liūto būrio vadas, vėliau — Vyčio apygardos Žaibo būrio skyriaus vadas. Žuvo 1948 m. gegužės 3 d. Sudeikių k. Kūnas buvo nuvežtas į Taujėnų mstl.

http://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

JUCEVIČIUS Ignas - Daktaras, g. Bumbuliuose, Kražių v. Žuvo 1950 05 01 prie Pakėvio, link Kelmės.

GRABAUSKAS Juozas, g. 1927 Gedeikiuose, Skaudvilės v., Tauragės apskr. Būrio vadas. Kovojo Vytogalos miškuose. Žuvo 1952 05 04 prie Varsėdžių Skaudvilės v. Manoma, kad palaikai ilsisi masiniame kape Skaudvilėje.

OŽELIS Petras — Jaunutis, g. 1932 Lekiškėje, Švėkšnos v. Partizanas nuo 1949 03 27 (pabėgo nuo trėmimo). Kovojo Pušies rinktinės Vilko būryje. 1955 grupės vadas. Žuvo 1959 05 04 Buišiuose, Kvėdarnos v., Kazio Nogniaus sodybos gyvenamajame name. Kartu žuvo Feliksas Urbonas. Tai buvo paskutiniai Žemaitijos partizanai. Likę vieni du, jie atkakliai tęsė kovą - spausdino atsišaukimus, leido laikraštėlį ’’Knygnešių keliu” (jiems žuvus du numerius dar išleido jų bendradarbis partizanas Gediminas). 1959-aisiais buvo klastingai išduoti ir žuvo. Tuo ir baigėsi nelygi ginkluota kova Žemaitijoje - buvo sunaikinta paskutinė Jungtinės Kęstučio apygardos, įnešusios savo garbingą indėlį į išsivaduojamąją kovą, Laisvės kovotojų - partizanų grupė.

URBONAS Feliksas - Algirdas, g. 1937 Stemplėse, Švėkšnos v. Partizanas nuo 1956. Žuvo 1959 05 04 Buišiuose, Kvėdarnos apyl., Kazio Nogniaus sodyboje. Kartu žuvo P. Oželis. Tai buvo paskutiniai Žemaitijos partizanai, vieni tęsę nelygią kovą, leidę pogrindinę spaudą. Jiems žuvus buvo sunaikinta paskutinė Jungtinės Kęstučio apygardos Laisvės kovotoju - partizanų grupė.

http://partizanai.org/failai/html/pietu-zemaitijoje.htm

Skaityti daugiau: Gegužės 1-4 d. žuvę partizanai

Feliksas Urbonas - Algirdas

1959 m. gegužės 4 d. naktį Šilalės r. Buišių k. (dabar – Šilalės r. sav.) gyventojo Kazio Nogniaus namuose KGB operatyvinė grupė nušovė 2 paskutinius Šilalės krašto Kęstučio apygardos partizanus. Žuvo Petras Oželis-Jaunutis ir Feliksas Urbonas - Algirdas. 

Feliksas Urbonas gimė 1937 m. Tauragės aps. Švėkšnos vls. Bumbuliškės k. Tėvai buvo partizanų rėmėjai.

1953 m. mirus motinai, našlaičiais liko keturi broliai.

Vyriausiajam Leonui ėjo septyniolikti, o Feliksui – šešiolikti.

1955-aisiais, kai daugeliui atrodė, kad partizaninis karas jau baigėsi, jie išėjo į mišką ir tapo Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Dariaus tėvūnijos partizanais. Leonas greitai pateko į saugumiečių rankas ir buvo nuteistas kalėti lageryje, o Feliksas partizanavo beveik ketverius metus.

1999 m. gegužės 12 d. F. Urbonui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius), Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1999 m. gegužės 20 d. d. įsakymu jam suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis (po mirties).

„1959 m. gegužės 3 d. vakarą Šilalės rajono Buišių kaimo gyventojas Petras Nognius atvedė du partizanus pas savo pusbrolį Kazimierą Nognių. Sunerimo jo žmona Vanda. Prisiminė, kaip kartą, apsilankiusi pas Petro žmoną, iš kito kambario išgirdo: „Kam ponas tokius brangius saldainius ir tokius saldžius gėrimus atvežei“. Pasirodo – pas juos lankydavosi saugumiečiai. O Petras Nognius išgėręs dažnai eidavo su partizanais į žygį. Buvo saugumo užverbuotas. 

Skaityti daugiau: Feliksas Urbonas - Algirdas

Petras Povilas Oželis - Jaunutis

1959 m. gegužės 4 d. naktį Šilalės r. Buišių k. (dabar – Šilalės r. sav.) gyventojo Kazio Nogniaus namuose KGB operatyvinė grupė nušovė 2 paskutinius Šilalės krašto Kęstučio apygardos partizanus. Žuvo Petras Oželis-Jaunutis ir Feliksas Urbonas - Algirdas. 

Petras Povilas Oželis gimė 1932 m. sausio 1 d. Tauragės aps. Švėkšnos vls. Lekiškės k. Juozapo ir Elenos Lomsargytės Oželių šeimoje. Be jo, čia augo dar keturi vaikai: seserys Bronė (1926 m.) ir Joana (1939 m.), broliai Juozas (1923 m.) ir Kostas (1930 m.).

1947 m. buvo suimtas tėvas J. Oželis ir nuteistas 2 metams už pyliavų nevykdymą. Kalintas Šilutės Macikų lageryje. 1949 m. kovo 27 d. motina Elena Oželienė kartu su dukromis ir sūnumi Kostu buvo ištremti į Sibirą. Broliai Juozas ir Petras Oželiai sugebėjo išvengti tremties. 1949 m. rudenį paleistas iš lagerio į namus grįžo tėvas. Jis buvo labai ligotas ir netrukus mirė.

Pabėgę nuo tremties broliai Juozas ir Petras tapo Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Dariaus rajono (vėliau – tėvūnijos) Pilies būrio Paramos grupės partizanais. Juozas gavo slapyvardį Dagilis, o Petras – slapyvardį Jaunutis. Tokį slapyvardį Petras gavo neatsitiktinai. 1949-aisiais, kai tapo partizanu, jam tebuvo septyniolika metų. Galima sakyti, visa jo jaunystė prabėgo miške.

1952 m. sausio 26 d. Žadvainių miške kartu su keturiais bendražygiais žuvo brolis Juozas Oželis-Dagilis.

1999 m. gegužės 12 d. P. Oželiui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius), Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1999 m. gegužės 20 d. įsakymu jam suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis (po mirties).

Parengė Rūta Trimonienė

Skaityti daugiau: Petras Povilas Oželis - Jaunutis

Antanas Juzakėnas-Liūtas

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Liūto būrio vadas Antanas Juzakėnas-Liūtas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)

Tėvas Kazys Juzakėnas – stambus ūkininkas, šeima turėjo apie 100 ha prastos žemės.

A. Juzakėnas tarnavo Lietuvos kariuomenėje dragūnų pulke, buvo demobilizuotas ir grįžo namo su žirgu, kurį vėliau prižiūrėjo, kasmet jodavo į pulką vienam mėnesiui į apmokymus. Jis įsikūrė ir ūkininkavo Jusiškio kaime.

Pokario metais, vengdamas tarnybos Raudonojoje armijoje, jis išėjo partizanauti, 1945 m. Traupio ir Jusiškio kaimo apylinkėse subūrė Liūto būrį, kuriame buvo 15–20 laisvės gynėjų, po Juliaus Miškinio žūties jam vadovavo. 1946 m. Liūto būrys, kurio vadas buvo A. Juzakėnas, įsijungė į Šarūno rinktinės Butageidžio kuopą.

Vėliau iki gyvenimo pabaigos jis buvo Vyčio apygardos Antano Žilio-Žaibo būrio skyriaus vadas.

Laisvalaikiu rašė eiles, turėjo labai gražų ir stiprų balsą.

Buvo vedęs, žmona Anelė Simaškaitė-Juzakėnienė-Liūtė (1915–1949) – tremtinė, laisvės gynėja, žuvo pokario kovose. Duktė Nijolė Juzakėnaitė-Vanagienė (g. 1938 m.). 

Žuvo 1948 m. gegužės 3 d. gimtajame Sudeikių  kaime – buvo stribų ir kareivių užkluptas ir atsitraukiantis kartu su kovos draugu nušautas. Kūnas buvo nuvežtas į Taujėnų miestelį (Ukmergės r.), palaidojimo vieta nenustatyta – manoma, kad Taujėnų mokyklos teritorijoje.

Šaltinis: http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=602

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos partizanai. Stovi iš kairės: Antanas Juzakėnas-Liūtas, Juozas Kirkus-Plienas, Romas Launikas-Šturmas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)

Skaityti daugiau: Antanas Juzakėnas-Liūtas

Balandžio 28-30 d. žuvę partizanai

TYLA Kazys, Antano-Tarzanas, gim. 1915 m. Bičionių k., Anykščių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 36 ha žemės. Baigė gimnaziją. Lietuvos kariuomenės vyr. puskarininkis, šaulys, 1941 m. sukilimo dalyvis. Žaliosios rinktinės vadas. Rinktinė po 1944 m. gruodžio 26 d. kautynių pasitraukė į Pavarių bei Ramuldavos miškus ir išsisklaidė. Slapstėsi, suimtas Rubikių k., Anykščių vls. 1945 m. balandžio 28 d. NKVD kareiviai įvarė į Rubikių ežerą ir sušaudė. Palaidotas Rubikių k. senosiose kapinėse, vėliau palaikai perlaidoti Burbiškio k. kapinėse.

http://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų ir ryšininkų priesaika. 1947 m. Iš Genocido aukų muziejaus fondų.

1949 m. balandžio 28 d. Kuršėnų aps. Tryškių vls. Birbiliškės mišką (dabar-Mažeikių r. sav.) šukavo MGB Tryškių vls. poskyrio 16 stribų grupė ir aptiko Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės štabo bunkerį. Per susišaudymą žuvo 2 jame buvę partizanai: Gureckas ir Ignas Šapkūnas-Buržujus, Meistras (rinktinės vadas).

Ignas Šapkūnas gimė 1918 m. sausio 19 d. Kretingos aps. Palangoje Prano ir Scholastikos Vilkaitės Šapkūnų šeimoje. Be jo čia augo dar trys vaikai. Baigė Palangos pradžios mokyklą, progimnaziją ir įstojo į Kretingos Pranciškonų gimnaziją. Kadangi mokėsi labai gerai, buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą. Baigęs gimnaziją, mokėsi pradžios mokyklų mokytojų kursuose. Mokytojavo Seinų aps. Leipalingio pradžios mokykloje. Tarnavo LR kariuomenėje. 1940 m. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Vokiečių okupacijos metais dirbo Telšių aps. Nevarėnų pradžios mokykloje. Dirbo Lietuvos laisvės armijos (LLA) Telšių rinktinės štabe. Prasidėjus 2-ajai sovietų okupacijai subūrė partizanų grupę, veikusią Mažeikių aps. Sedos, Šiaulių aps. Tryškių ir Telšių aps. Nevarėnų valsčiuose. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Operatyvinio skyriaus viršininkas.

Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2014/04/201404_sapkunas_biogr.pdf, http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2014/04/201404_sapkunas_zutis.pdf

Skaityti daugiau: Balandžio 28-30 d. žuvę partizanai

Žuvę Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Beržo kuopos Aro būrio partizanai. Iš kairės: Bronius Morkūnas-Diemedis, Bronius Mozūra-Kunotas, Vytautas Guobužas-Viesulas. 1952 04 29, Anykščiai (GAM)

Vytauto apygardos partizanas Vytautas Guobužas-Viesulas.
(Lietuvos ypatingasis archyvas)

Skaityti daugiau: Žuvę Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai

Vincas Štrimas-Šturmas

Vincas Štrimas-Šturmas gimė 1921 m. sausio 15 d. Šakių aps. Barzdų vls. Vėdarų k. ūkininko šeimoje. Prieš pat karą Kaune baigė Jėzuitų gimnaziją ir pradėjo mokytis Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakulteto Mechanikos skyriuje. Svajojo tapti inžinieriumi, dirbti krašto labui. Deja, 1944 m. vokiečių okupacinė valdžia universitetą uždarė.

V. Štrimas grįžo pas tėvus, dirbo ūkyje. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, pasirinko partizano kelią. Nuo 1944 m. rudens V. Štrimas – Tauro apygardos Stirnos rinktinės partizanas Šturmas. Partizanams labai trūko išsilavinusių žmonių, todėl jau 1946 m. pavasarį jis buvo paskirtas Žalgirio rinktinės 55-osios kuopos vado pavaduotoju, o vasarą – 54-osios kuopos vadu. Spalio mėn. apdovanotas juostele už narsumą, lapkričio mėn. paskirtas Karo lauko teismo nariu. 1947 m. sausio mėn. buvo pakeltas į puskarininkius, apdovanotas juostele už uolumą ir vietoj žuvusio Juozo Jasiulaičio-Kazoko paskirtas Žalgirio rinktinės vadu. Daug nuveikė stiprindamas rinktinę ir organizuodamas jos veiklą. V. Štrimas-Šturmas dalyvavo daugelyje partizanų operacijų. Kovėsi prie Virbalgirio, Gižų, Liudvinavo ir t. t., sėkmingai vykdė antibolševikinę veiklą.

Viena reikšmingiausių jo vadovaujamų operacijų – buvusiuose vokiečių ūkiuose apgyvendintų kolonistų nubaudimas. Obšrūtų kaime netoli Pilviškių apgyvendinti gerai ginkluoti kolonistai terorizavo vietos gyventojus: juos šnipinėjo ir skundė, plėšikavo ir vogė. Partizanai juos buvo ne kartą įspėję. 1947 m. rudenį Žalgirio rinktinė užpuolė kolonistų atramos punktus. Per susirėmimą daug kolonistų buvo nukauta, o kiti pabėgo.

Skaityti daugiau: Vincas Štrimas-Šturmas

Mykolas Šemežys-Putinas

1951 m. balandžio 29 d. Ramygalos r. Steponavos k. apylinkių miške MGB Ramygalos r. skyriaus karinė grupė nukovė Vyčio apygardos vadą Mykolą Šemežį-Putiną.

Žuvusiojo palaikai atvežti į Pagirių miestelį ir numesti kolūkio daržinėje. Užkasimo vieta neišaiškinta, tačiau manoma, kad ji yra Pagiriuose.

Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis,

Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 181.

Anelė Julija Senkutė

Anelė Julija Senkutė
Tauro apygardos partizanų
ir tremties muziejus

Senkùtė Anelė Julija (slap. Pušelė) 1922 Kazliškiai (Šunskų vlsč.) 1947 04 27 Gulbiniškiai, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė. Leitenantė (2003, po mirties). 1946 pavasarį broliui J. Senkui išėjus partizanauti, tapo Tauro apygardos  Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rinktinės (Vytauto rinktinė) ryšininke. 1946 rudenį rinktinės štabo pavesta apsigyveno Marijampolėje, dirbo miesto vykdomojo komiteto socialinio aprūpinimo skyriuje vyriausiąja buhaltere. Kartu vykdė Tauro apygardos vadovybės užduotį užmegzti ryšius su aktyviais sovietiniais pareigūnais. Susidraugavo su vienu žiauriausių LSSR Valstybės saugumo ministerijos Marijampolės skyriaus tardytoju A. Greisu.

1947 02 18, per Užgavėnes, Vytauto rinktinės vado V. Gavėno (slapyvardis Vampyras) įsakymu inscenizavo tariamų sužadėtuvių (blynų; buvo vaišinama blynais) balių; numatyta nukauti itin uolius Marijampolės partinio aktyvo ir saugumo darbuotojus. A. J. Senkutė kartu su tariamu sužadėtiniu Vytauto rinktinės štabo kovotoju K. Pypliu (slapyvardis Mažytis) baliaus įkarštyje nušovė 5 pareigūnus. Lengvai sužeista pasitraukė į mišką pas partizanus. Buvo paskirta Vytauto rinktinės iždo poskyrio viršininke, tapo rinktinės štabo nare. Už sėkmingai atliktą užduotį 1947 03 22 Tauro apygardos vado A. Baltūsio (slapyvardis Žvejys) jai pareikšta tarnybinė padėka su pagyrimo raštu.

Žuvo (susisprogdino) kartu su Vytauto rinktinės štabo viršininku V. Vabalu (slapyvardis Kunigaikštis) ir štabo globos poskyrio viršininku A. Pečiuliu (slapyvardis Baritonas) vidaus kariuomenei netikėtai užpuolus rinktinės štabo bunkerį Seklyčia (A. Štreimikienės sodyboje); prieš žūdami jie sunaikino dokumentus. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti Marijampolėje ir užkasti žvyrduobėse (čia užkasta ir daugiau laisvės kovotojų), už miesto senųjų kapinių. Toje teritorijoje įkurtame Ramybės parke A. J. Senkutės atminimui pastatytas baltas ąžuolinis kryžius Saulutė, prie kurio pasodinta pušelė. Partizanų juostelė Už narsumą (1947, po mirties). Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius (2007, po mirties).

Aldona Vilutienė

Skaityti daugiau: Anelė Julija Senkutė