Partizanai: Istorija ir dabartis

KANIŪKŲ kaimo tragedija

Lietuvos žemėlapis su jame pažymėtu Kaniūkų kaimu Šalčininkų rajone

1944 metais raudonieji partizanai nužudė keliasdešimt Eišiškių aps. Jašiūnų vls. Kaniūkų k. (dabar Šalčininkų r.) gyventojų, o kaimą sudegino.

Kodėl įvyko ši tragedija? Atsakymo į šį klausimą reikėtų ieškoti partizanų ir vietinių gyventojų priešpriešoje, kuri Pietryčių Lietuvoje buvo ypač aštri.

Kaniūkų k. buvo įsikūręs Rūdninkų girios pakraštyje. Šiame miškų masyve nuo 1943 m. rudens bazavosi gausios sovietų partizanų pajėgos: čia veikė LKP (b) Pietų srities pogrindžio komitetas, vadovaujamas Genriko Zimano, Lietuvos partizaninio judėjimo štabo būriai, Raudonosios armijos Generalinio štabo Žvalgybos valdybai pavaldus būrys N-14, būriai, kuriuos sudarė iš geto pabėgę žydai, užklysdavo partizanai, kurie buvo įsikūrę gretimuose Gudijos rajonuose. 1944 m. pavasarį girioje buvo apie 2 tūkst. partizanų ir besislapstančių žmonių.

Sovietų partizanai 1944 m. liepa

Sovietų partizanai pagal vadovybės nurodymus vykdė diversijas ir teroro išpuolius vokiečių kariuomenės užnugaryje: sprogdino arba gadino geležinkelius, nutraukdavo telegrafo laidus, rengė pasalas keliuose ir t. t. Jų veiksmai sukeldavo vokiečių keršto akcijas, kurios buvo nukreiptos prieš civilius gyventojus: buvo deginami kaimai, jų gyventojai išvežami darbams ar net žudomi. Be to, vietiniai gyventojai ypač kentėjo nuo partizanų terorizavimo ir plėšikavimų, kurie vadinti „paruošų operacijomis“.

Esant tokioms aplinkybėms, 1943 m. rudenį, siekiant apsiginti nuo stiprėjančių sovietinio ginkluotojo pogrindžio puldinėjimų, kūrėsi vietiniai ginkluoti savisaugos būriai. Pagrindinis kaimų savisaugininkų tikslas – ginti savo ir kaimynų turtą nuo raudonųjų partizanų plėšikavimo. Tais pačiais metais Kaniūkų k. buvo suformuotas savisaugos būrys, kuriam vadovavo Vladislavas Voronis. Iš pradžių būriui priklausė 5 ar 6 žmonės, vėliau šis skaičius padidėjo iki 30 žmonių. Padedant lietuvių policijai, būrys buvo suorganizuotas iš Kaniūkų k. valstiečių. Jis turėjo daugiau kaip 20 šautuvų, nupjautavamzdžių šautuvų, pistoletų ir kitos karinės amunicijos. Ilgainiui suformuotas dar vienas savisaugos būrys, kuriam vadovavo Adolfas Radikovskis.

Skaityti daugiau: KANIŪKŲ kaimo tragedija

Sausio 27 - 28 d. žuvę partizanai

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai 1947 m.
I    eilėje iš kairės: Jonas Staškevičius-Aušra, Juozas Valonis-Merkys.
II    eilėje iš dešinės: Jonas Stasiukaitis-Ežys, kiti neatpažinti.
III    eilėje iš kairės: Jonas Šimėnas-Berželis, Albinas Milčiukas-Tigras, Povilas Jonelis-Tūzas (GAM)

STASKEVIČIUS Jonas, Mykolo-Aušra, gim. 1921 m. Eglėkalnio k., Anykščių vls. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas, nuo 1948 m. šio būrio vadas, vėliau Vytauto apygardos Užugirio būrio vadas. Žuvo 1949 m. sausio 27 d. bunkeryje, Kirkų k., Anykščių vls. Palaidotas slapta Anykščių mst. kapinėse po svetimu antkapiniu paminklu.

http://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

A. Maceina LIBERALIZMO KELIAS Į BOLŠEVIZMĄ

LIBERALIZMO KELIAS Į BOLŠEVIZMĄ 
1. Pamiršta tiesa

      Bolševikiškų žiaurybių akivaizdoje kai kas pamiršo, kas yra tikrieji jų autoriai. Kai kam ėmė atrodyti, kad bolševizmas esąs grynai rusiškosios revoliucijos padaras, neturįs savo šaknų ankstesniuose sąjūdžiuose, pagrįstas tiktai rusiškojo žmogaus dvasine maišatimi, tąja karamazoviškąja jėga piktam, turinčia tokio pat žavesio kaip ir Amžinasis Gėris. Kai kas pradėjo teigti, kad bolševizmą maitinanti versmė glūdinti tiktai Rytuose ir kad ją užtvenkus ši žmonijos rykštė pati pasvirtų žemyn. Todėl daugeliui buvo suprantamas Vinco Ramono „Kryžių" Giružis, tarnaująs NKVD, suiminėjąs savo tautiečius ir galop net išduodąs mirčiai savo paties tėvą. Tačiau ne vienas kraipė galvą, patyręs, kad šitas Giružis, atkaklus bolševikas, yra Kreivėno, seno ir ištikimo liberalo, sūnus. Ne vienas klausė: kas yra šitas personažas - jaunystės įkarščių vaisius ar giliausių tėvo polinkių išsivystymas ir įsikūnijimas? atsitiktinė gyvenimo apraiška, pasitaikanti visur ir visados, ar simbolis kelio, savaime vedančio į bolševizmą? Ir atsakymai persiskyrė.

      Lietuviškojo liberalizmo ( kairiojo, nes liberalizmas, kaip netrukus matysime, yra daugiaprasmis) atstovai mėgino Giružį aiškinti kaip atsitiktinę apraišką, net kaip liberalinių idėjų išdaviką, primindami, kad tokių išdavikų yra turėję visi - net katalikai (Gira, Nėris, Pakarklis ir kt.). Giružis, jų pažiūra, esąs neteisėtas Kreivėno vaikas ne tik teisine, bet ir esmine prasme. Tėviškasis Kreivėno ryšys su Giružiu esąs visiškai atsitiktinis, negalįs būti taikomas visam liberalizmo santykiui su bolševizmu. Todėl mūsų kairieji beveik įsižeidė, skaitydami tokius V. Ramono posakius: „kelias po kairei - į bolševizmą" (p. 147), „kiekvieno kairiojo nuoseklus kelias eina į bolševizmą" (p. 157), „arba su bolševizmu arba su Dievu. Vidurio kelio nėra" (p. 158), teigdami, kad šitokia dilema esanti tik Ramono išgalvota ir kad jie patys esą anas tikrasis vidurio kelias, neinąs nei į Maskvą, nei į Romą, bet pasiliekąs saugus šalia šių kraštutinių polių.

      Tačiau gindamiesi nuo savo kūno ir kraujo giminystės su bolševizmu, mūsų kairieji pamiršo vidurinę jungtį, stovinčią tarp liberalizmo ir bolševizmo, būtent socializmą. Iš tikro paviršutiniškai akiai lyginant liberalizmą su komunizmu, atrodo, kad juodu nėra ir negali būti broliai. Taip, broliai jie nėra. Užtat jie yra senelis ir anūkas, tarp kurių stovi socializmas, kaip liberalizmo vaikas ir bolševizmo tėvas. Socializmas yra liberalizmo išvada, ir bolševizmas yra socializmo užbaiga. Comte-Marxas-Leninas yra nareliai vienos ir tos pačios grandinės. Ir jeigu šiandien mūsų liaudininkai ir socialdemokratai liūdėdami žiūri į lietuviškųjų bolševikų darbus, tai jie čia apverkia ne savo išdavikus, kaip katalikai, bet tiktai savo vaikaičius ir sūnus, kurie turėjo drąsos įvykdyti savo senelių bei tėvų idėjas, reikalaujančias kartais prikryžiuoti ir pačius šių idėjų kūrėjus bei skleidėjus, nepaslankius žygiuoti su jaunąja karta.

Skaityti daugiau: A. Maceina LIBERALIZMO KELIAS Į BOLŠEVIZMĄ

Sausio 26 d. žuvę partizanai

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos partizanai. 1950 08 29. Sėdi iš kairės: Vladas Matuliauskas-Riešutas, Povilas Budreika-Debesis, Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas, Alfonsas Augutis-Vėjas, Juozas Banys-Šūvis. Stovi iš kairės: Bronė Matuliauskaitė-Rožė, Bronius Puodžiūnas-Garsas, Antanas Bagočiūnas-Dūmas (VŽM)

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio partizanas Alfonsas Augutis-Vėjas, žuvęs 1951 m. (GAM)

AUGUTIS Alfonsas, Prano-Vėjas, Šeškas, Audra, gim. 1922 m. Pavarių k., Anykščių vls., ūkininkų šeimoje. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio partizanas. Žuvo 1951 m. sausio 26 d. Rašimėlių k., Debeikių vls. Palaikai buvo užkasti Anykščių stribų būstinės kieme, J. Biliūno g. 86, Anykščių mst.
http://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Skaityti daugiau: Sausio 26 d. žuvę partizanai

Karbočius Bronius - Bitė, Algimantas

BRONIUS KARBOČIUS - BITĖ, SKRAJŪNAS, NEPTŪNAS, ALGIMANTAS

1922 01 14–1953 01 26

Sausio 25 d. žuvę partizanai

1949 m. sausio 25 d. Panevėžio aps. Smilgių vls. Padaugyvenės k. (dabar – Radviliškio r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu gyventojo Antano Meškausko sodyboje aptiktas Prisikėlimo apygardos Lietuvos žaliosios rinktinės štabo bunkeris. Per susišaudymą žuvo 7 jame slėpęsi kovotojai: rinktinės vadas Petras Masilaitis-Virpša, Giria, jo asmens sargybinis Mečislovas Baltramiejūnas-Tadas, rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Antanas Brazauskas-Žaibas ir partizanai Ona Brazauskaitė-Vaikutis, Juozas Montvilas-Apuokas, Petras Paluckas-Žukas, Kazimieras Venclovas-Dėdė.

Žuvusiųjų palaikai niekinti ir užkasti Šeduvoje (Radviliškio r.). Prasidėjus Atgimimui rasti ir palaidoti naujosiose Šeduvos mstl. kapinėse.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas. V., 2010, LGGRTC, p. 114, 274.

Sausio 24 d. žuvę partizanai

Kęstučio apygardos partizanai broliai Stanislovas Milkintas-Riteris (kairėje) ir Juozas Milkintas-Maršalis, ginkluoti vokiškais automatais MP-43/44 (Sturmgewehr 44). (L Laurinsko asmeninė kolekcija)

Milkintas Stanislovas-Riteris gimė 1921 m. sausio 14 d. Raseinių apskrities Nemakščių valsčiaus Smulkių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Kęstučio apygardai. Liepos būrio vadas. Žuvo 1950 m. sausio 24 d. Milžuvėnų kaime kartu su bendražygiu A. Šliažu. Kūnai buvo išniekinti Nemakščiuose 

http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Jurgis Kučinskas - Apuokas gimė 1924 m. Kalvarijos valsčiaus Rūdelės kaime. Kaip papasakojo Danutė Miškinytė -Rimavičienė, šeimoje jis augo vienas. Kai 1945 metais tvėrėsi Ąžuolo kuopa - išėjo į partizanus, nors galėjo pasidaryti dokumentus. Tėvas pasakė: “Eik, sūnau, ir kovok už Tėvynę.” Deja, kovojo neilgai. 1946 m. sausio 24 d. žuvo Rudelės kaime pas Vinicką. Kartu su juo buvę Vincas Šiupšinskas ir Jonas Vinickas - Pilypas buvo suimti. Rusai su stribais, supdami Vinicko sodybą, matė, kad partizanai subėgo į klojimą. Ilgai nelaukdami, klojimą padegė. Apuokas šoko iš liepsnojančio kluono ir bėgo tėviškės link. Tai matė jo tėvai, tuo metu buvę pas kaimyną Ignatavičių. Bėgantis buvo sunkiai sužeistas į šoną. Dar kiek pabėgėjo ir sukniubo. Tėvą ištiko insultas - paraližavo, atėmė kalbą... Po poros mėnesių jis mirė.

http://partizanai.org/failai/html/Vilutiene-Trecioji-veliavos-spalva.htm

Pranas Petronis-Alksnis, Viešintų vls., Laičių k., Traidenio b. Ž.1949 01 24.

http://partizanai.org/failai/html/kovoje-del-laisves.htm

VALANČIŪNAS BRONIUS - Kerštas, g.1926 m. Tirmūnų k., Leliūnų vls. Partizanaut išėjo, kai nušovė čekistai jo brolį Mykolą: norėjo atkeršyti priešui. Žuvo Nolėnų kaime 1949 01 24.

http://partizanai.org/failai/html/laisves-kaina.htm

Buteikis Vytautas, Stasio, Pinavijos brolis, g. 1924 Obelių k., Deltuvos vlsč., gyv. Šalnų k., Taujėnų vlsč. 1944-1945 Šalnų pradinės mokyklos mokytojas. B rinktinės Pakalnio grupės partizanas slapukas, spausdino ir daugino atsišaukimus. Suimtas 1945 06 25, Karo tribunolo 1946 02 15 nuteistas 8 m. lagerio. Kalėjo Nachodkos lageryje, Primorjės kr. Žuvo (mirė) 1947 01 24 Čiukotkos lageryje, Magadano sr.

http://partizanai.org/failai/html/didziosios_kovos.htm

Pukinskas Aloyzas, 1928-1948 01 24;

Prišmontas Alfonsas-Bėglys, 1919-1948 01 24;

http://partizanai.org/failai/pdf/0LKA/Laisves-kovu-archyvas-24-1998.pdf

Sausio 23 d. žuvę partizanai

Šatrijos rinktinės partizanai. Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės - Juozas Gudliauskas-Ežys, antros - Jonas Griguola-Ažuolas, trečias - neatpažintas. Antroje eilėje iš kairės pirma - Jadvyga Rekašiūtė, antras - Jonas Laucevičius-Girėnas, trečia - Leontina Platakytė-Žibutė, ketvirtas - Mykolas Kleiba-Dagys, penkta - Aniceta Vainoraitė-Severiutė, šeštas - Vladas Montvydas-Žemaitis, septintas - Zigmantas Vainoras, aštunta - Kazimiera Vaičekauskaitė, devintas - neatpažintos, dešimtas - Viktoras Bubliauskas-Būras, vienuoliktas - neatpažintas, dvyliktas - Jonas Vaičekauskas-Kovarnis.
(Z. Paulauskaitės asmeninė kolekcija)

Kleiba Mykolas-Dagys gimė 1927 m. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Žuvo 1951 m. sausio 23 d.

Vainoraitė Aniceta-Severiutė gimė 1928 m. Telšių apskrities Plungės valsčiaus Gomantlaukio kaime. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanė. Žuvo 1951 m. sausio 23 d. Rietavo rajono Želaičių kaime kartu su broliu Zigmantu ir M. Kleiba-Dagiu

Vainoras Zigmantas gimė 1931 m. Telšių apskrities Plungės valsčiaus Gomantlaukio kaime. 1949 m. įstojo į Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų gretas. Žuvo 1951 m. sausio 23 d. Rietavo rajono Želaičių kaime kartu su seserimi Aniceta-Severiute ir M. Kleiba-Dagiu

http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

 

Dar tragiškesnis Dzūkijos partizanų ryšininkės Monikos Plytnikaitės-Turskienės likimas. 1951 01 23 suimant bandė nusišauti, bet nesėkmingai kulka sužeidė galvą, bet žaizda nebuvo mirtina. Paguldyta į Alytaus ligoninę atgavusi sąmonę drąsioji partizanė įvykdė priesaiką iki galo. Kai sargyba nusisuko, ji suvalgė termometrą ir mirė.

http://partizanai.org/failai/html/lietuvos_partizanai.htm

Skaityti daugiau: Sausio 23 d. žuvę partizanai

Jonas Savičius – Uranas

Jonas  Savičius, Antano g.1926m. spalio 27d. Marijampolės  vlsč., Naujamiesčio k.

1946m. suėmus brolį Kazimierą, Jonas išvažiavo į Kauną ir ten pasisekė įstoti mokytis amatų mokykloje, bet ir ten pradėjo jį sekti,  todėl teko grįžti į Marijampolę ir 1947m. pabaigoj, gal spalio mėnesį įstojo į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 54 kuopos  l būrį.

Gerai atsimenu, kai vieną 1947m. rudenio vėlų  vakarą, pas mus užėjo 4 partizanai Vienas nepažystamas. Gintaras pristatė: Jonas  Žukauskas – Uranas. Atėjom  pasitikti ir vedamės į būrį. Naujokas  buvo liūdnas, mažai kalbėjo, sakė, kad jo brolis suimtas, o artimieji ištremti  1946 vasario 18 d.  Motina tuoj tremtyje mirė. Pavakarieniavę vyrai išėjo.  Uranas labai slėpė savo pavardę. Jis buvo ne Žukauskas, o Jonas  Savičius.

 Žuvo 1948 01 23 vakarą Geležinių k. ties Žolynais. Kazimieras grįžęs iš lagerių brolio nerado. Išeidamas Uranas kovoti už  Tėvynės laisvę parašė artimiesiems į Sibirą laišką, kuriame rašo, kad   kitos išeities nėra ir jis perima (išeina partizanaut)  brolio Kazimiero tarnybą. Slapyvardį pasirinko, taip pat, brolio Uranas.

Skaityti daugiau: Jonas Savičius – Uranas

Sausio 21-22 d. žuvę partizanai

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Vytenio būrio partizanai 1947 m. vasarą. Sėdi iš kairės: Vytautas Greičiūnas-Daktaras, Mykolas Kairys-Naujakurys, Juozas Vasylius-Dainius. Stovi iš kairės: neatpažintas, Albertas Apšėga-Raišys, Teofilis Gudas-Eskimas, Petras Apšėga-Vilkas (VŽM)

GREIČIŪNAS Vytautas-Daktaras, gim. 1915 m. Grauželiškių k., Kupiškio vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Vytenio būrio partizanas. Žuvo 1949 m. sausio 21d. Vidugirių miške netoli Sineliškių k, Kupiškio vls.

http://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Musteikis Antanas-Kiškis gimė 1913 m. lapkričio 24 d. Panevėžio apskrities Kupiškio valsčiaus Lukošiškio kaime. Partizanas nuo 1944 m. Priklausė Algimanto apygardos V. Greičiūno-Daktaro vadovaujamam būriui. Žuvo 1949 m. sausio 21d. kartu su būrio vadu V. Greičiūnu-Daktaru Kupiškio valsčiaus Vidugirių miške. Kūnai buvo išniekinti Kupiškio aikštėje

Vaičekauskas Juozas-Kovarnis. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Žuvo 1949 m. sausio 21 d.

http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Skaityti daugiau: Sausio 21-22 d. žuvę partizanai

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas (1925-01-21)

Gimimo vietovė: Kadrėnų kaimas (Ukmergės r.)

Tėvai: Vaclovas Svarinskas 1893 – 1973-12-25 ir Apolonija Petronytė Svarinskienė 1900 -1977-01-22.

Religingi vidutiniai ūkininkai, turėjo 13 hektarų žemės. Alf. Svarinskas buvo vyriausias trijų vaikų šeimoje, brolis Vytautas Svarinskas 1927m. ir sesuo Janina Svarinskaitė Pupkienė 1934m.

1932-1936 mokėsi Vidiškių (Ukmergės r.) pradžios mokykloje. Antano Smetonos gimnazijoje Ukmergėje įsitraukė į pogrindinę veiklą ir tęsė ją seminarijoje. 1942 – 1946 studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Dar gimnazijoje įsitraukęs į pogrindinę veiklą, tęsė ją ir seminarijoje, kaip planingą laisvės kovą. Būdamas seminarijoje palaikė ryšį su partizanų vadais Šarūnu ir Siklu.

1946 m. pavasarį Alf. Svarinskas sovietinio saugumo pareigūnų buvo pradėtas persekioti, todėl išėjo pas partizanus ir pasirinko Laisvūno slapyvardį. Jis aprūpindavo partizanams spauda ir medikamentais. 1946 gruodžio 21 dieną jis buvo areštuotas, tris mėnesius žiauriai tardytas ir kankintas, teistas net penkis kartus. Pirmą kartą - karo tribunolo, antrą kartą, taip vadinamos „troikos“  - KGB organo už akių. Gavo 10 metų pataisos lagerio ir 5 metus beteisių. 1947-1956 m. jis kalėjo Abezės (Komija, Rusija) lageryje. Dirbo įvairius sunkius fizinius darbus. Lengvesni: naktinis sargas ir keletą metų med. Felčeris, bet atviros džiovos korpusuose.

Skaityti daugiau: Monsinjoras Alfonsas Svarinskas (1925-01-21)

Pažintis, kuri neužmirštama

 Pirmą kartą  su kun. Alfonsu  Svarinsku teko susitikti sovietmetyje, kai jis apaštalavo  Igliaukos  parapijos  bažnyčioje.  Berods 1965 metų vasarą su vyru dalyvavome vienose vestuvėse. Pavakary, palikę vestuvininkus aplankėme kleboną.  Kadangi mano vyras su A. Svarinsku  buvo sovietų kalinami Komi ASSR , Abezėje – kalbų netrūko.  Čia monsinjoras prisiminė įvykį . Jis pasakė jei ne Leonas aš šiandien  būčiau be kojų, arba ir visai manęs nebūtų buvę šiame pasaulyje.  Kunigas  kaip Dievo tarnas visada tenkinosi tuo kas jam būdavo duodama, nors tai ir kenkė sveikatai., kalinio rūbais,  senais suplyšusiais veltiniais ėjo per zoną. Tuo metu iš barako išėjo  kalinys  Leonas Vilutis ir patraukė ta pačia kryptimi. Eidamas pastebėjo sniege  baso žmogaus pėdas., ir tolėliau kėblinant zeką ( taip vadindavo kalinius). Paspartinęs, kiek sugebėjo tai padaryti išsekęs nelaimėlis, žingsnį, žmogelį pasivijo. Taip susipažino su jaunu seniu, klieriku Alfonsu Svarinsku ir iškarto  įkalbėjo jį  eiti į  sandėlį,  o  ten griežtu tonu   įsakė,  atsikalbinėjančiai  sandėlininkei, kad pakeistų veltinius.  Pakeltas tonas su grasinimu, suveikė,  Kunigėliu daugiau šalti kojų nereikėjo, jis gavo nors ir senus, bet sveikus veltinius. Daug metų , kai tik susitinku su Monsinjoru, jis kaip didžiausią įvykį prisimena tą momentą. O Abezė ( mes ten ją vadinom Abizu) tai baisi vieta.

 Abezės koncentracijos stovyklos veikė  nuo 1939- 1957metų Komijos šiaurėje ties Šiaurės poliaračiu, prie Usos upės. Čia lageriai buvo įkurti    Kotlaso – Vorkutos geležinkelio atkarpai tiesti. Badas, šaltis ir alinantis darbas kasdien pasiglemždavo šimtus gyvybių. Sakoma, kad po kiekvienu pabėgiu palaidoti nemažiau kaip du kaliniai .  Nutiesus geležinkelį, Abezėje buvo laikomi kaliniai, nebetinkami sunkiam  fiziniam darbui, daugiausia praradę sveikatą  Intos, Vorkutos ir kitose Pečioros baseino kasyklose.  Abezė turėjo 7 punktus, kuriuose vienu metu buvo iki 30 tūkstančių įvairių tautybių kalinių. Čia kalėjo daug  inteligentų iš Lietuvos.  Čia kalėjo profesoriai: Levas Karsavinas, Antanas Žvironas, vyskūpai: Teofilius  Matulionis,  Pranciškus  Ramanauskas,   lietuviai kunigai, jų tarpe Alfonsas Svarinskas, Mykolas Dobrovolskis, Leonas Puzonas, Tadas Budraitis, Vincentas Vėlavičius , generolai: Jonas Juodišius, Vincas Žilys, visuomenės ir politikos veikėjai Julius Indrišius, Povilas Šilas.

Skaityti daugiau: Pažintis, kuri neužmirštama

Paskutinieji LDK Vytauto rinktinės partizanai

1950 metais Tauro apygardoje žuvus 109 partizanams ir trims  rinktinių vadams. Du  Vytautas Gavėnas  - Vampyras ir  Algimantas  Matusevičius  - Neptūnas - Vytauto rinktinės.

LDK Vytauto partizanų gretos labai išretėjo.  Nuo 1951m. vasario   šioje rinktinėje veikė tik dvi tėvūnijos: Ąžuolo ir Kęstučio.  Rinktinei vadovavo Antanas Grikietis -  Slapukas, dabar slapyvardį pakeitęs į Vidmantas.  Ąžuolo tėvūnijos vadas -  Algimantas Rutkauskas – Miškinis;  Kęstučio -  Albinas Valeras Bieliūnas – Kabelis. KGB siekdami kuo greičiau užgniaužti partizaninį judėjimą Suvalkijoje 1951metais  sudarė  agentų - smogikų grupę ir pasiuntė juos  susisiekti su Vytauto rinktinės partizanais.  Išgirdęs apie apylinkėse pasirodžiusius partizanus Kęstučio tėvūnijos vadas Kabelis su adjutantu  Skirgaila -  Albinu Naviku nuvyko į susitikimą  Šilbalių kaime Vilkaviškio raj. pas Antaną  Bieliauską.  Čia aptariant  susijungimo planus, Kabelis netikėtai buvo  stipraus smūgio apsvaigintas. Per susišaudymą žuvo Skirgaila ir sodybos šeimininkas. Surištas Kabelis buvo nuvežtas į Vilkaviškio KGB.    Nepakeldamas žiaurių kankinimų Kabelis palūžo. Jau po savaitės Kabelis nuveda čekistus  į savo artimiausių draugų  Kęstučio tėvūnijos  partizanų bunkerį Trilaukio kaime, Pajevonio vlsč.. Nelygioje kovoje Su kelis kartus gausesniu priešu žuvo  Bronius  Bobina – Patrimpas, Pranas  Ruseckas – Drugys,  Jonas  Misiukevičius – Arūnas,  Gintautas  Navickas -  Dudutis, Benius  Gataveckas- Verpetas.

Skaityti daugiau: Paskutinieji LDK Vytauto rinktinės partizanai

Jonas Semaška - Liepa, Rikis

Jonas Semaška gimė 1907 m. lapkričio 24 d. Panevėžio aps. Ramygalos vls. Naujadvario k. 1928 m. baigęs Panevėžio gimnaziją, įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigęs 1930 m., įgijo leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas į 1-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko 7-ą kuopą. 1934 m. J. Semaškai suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis, o po metų, 1935 m., jis paskirtas kuopos vadu. 1937 m. jam suteiktas kapitono laipsnis ir paskirtas 1-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko 3-iojo bataliono vadu. 1936 m. J. Semaška vedė Eleną Dambrauskaitę. Po dvejų metų jie susilaukė sūnaus Alvydo Domininko.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą pradėta likviduoti Lietuvos kariuomenė. Rugpjūčio 30 d. ji reorganizuota į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą, kurį sudarė 179-oji ir 184-oji divizijos. J. Semaška paskiriamas 179-osios divizijos 234-osios šaulių pulko kuopos vadu. Šį procesą ir tuo metu tarp Lietuvos karininkų tvyrojusią nuotaiką J. Semaška aprašė dienoraštyje: „Nuo pirmųjų dienų bolševikai fiziškai ir moraliai griovė Lietuvos kariuomenę. Generalinio štabo, divizijų ir pulkų vadai nušalinti nuo pareigų, kariuomenė performuota. Atsirado iki šiol negirdėti neregėti kariuomenėje „politrukai“, kurie pradėjo totalinį karininkijos sekimą, verbavo silpnesnės valios karius, versdami juos šnipinėti savo bendražygius, viršininkus, tarnybos bičiulius. Ne vienas atvejis, kai karininkas, numatęs beviltišką Lietuvos padėtį, neišlaikęs bolševikų spaudimo ir pažeminimo, nusišovė. Kai kuriuos aukštesnius karininkus „išsiuntė“ į neaiškios paskirties kursus.“

NKVD mėgino verbuoti J. Semašką, tačiau jis atsisakė: „Mane verbavo bolševikai. Mane! Davusį savo Tėvynei priesaiką niekada jos neišduoti. Susikaupiau ir ramiai paaiškinau, jog mirti nebijau, mirtis – karininko kasdieninė palydovė ir kategoriškai atsisakiau.“ Nujausdamas gresiantį susidorojimą 1941 m. gegužės 15 d. išėjo atostogų ir į dalinį nebegrįžo – pradėjo slapstytis.

1941 m. birželio mėn. Lietuvą okupavę naciai pradėjo formuoti Lietuvių pagalbinės policijos dalinius. Dalis 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių bei buvusių Lietuvos karininkų ir kareivių stojo į šiuos dalinius, manydami, jog naciai leidžia atkurti Lietuvos kariuomenę. 1941 m. rugpjūčio mėn. J. Semaška įstojo į Lietuvių pagalbinės policijos dalinius. Jis buvo paskirtas 4-ojo apsaugos bataliono (nuo 1942 m. vasario – 7-asis batalionas) kuopos vadu. Tačiau naciai suformavo batalionus ne dėl to, kad atkurtų Lietuvos kariuomenę, o tam, kad įgyvendintų savo tikslus. Apsaugos batalionas, kuriame tarnavo J. Semaška, buvo išsiųstas į Rytų frontą.

1945 m. gegužės 9 d. kapituliavus nacistinei Vokietijai J. Semaška slapstydamasis sugrįžo į Lietuvą. Čia užmezgė ryšius su Žemaitijos partizanais ir įsitraukė į partizaninę veiklą, pasirinko slapyvardį Liepa. 1945 m. rugpjūčio 1 d. jis buvo paskirtas Lietuvos laisvės armijos (toliau – LLA) Žemaičių legiono Šatrijos rinktinės vadu. 1945 m. spalio pradžioje netoli Varnių vykusiame LLA Žemaičių legiono vadų susirinkime buvo išrinktas šio legiono vadu.

Skaityti daugiau: Jonas Semaška - Liepa, Rikis

Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo žūtis

1949 m. sausio 20 d. Marijampolės aps. Marijampolės vls. Liepynų ir Vyšnialaukio k. MGB Marijampolės aps. skyrius vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu aptikti ir sunaikinti 2 Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo bunkeriai. Per ginkluotą susidūrimą Liepynų k. žuvo rinktinės vadas Kazys Greblikas-Gegužis, Sakalas, rinktinės Ūkio skyriaus viršininkas Vytas Kronkaitis (Krunkaitis)-Herbas, rinktinės štabo ir Rikiuotės skyriaus viršininkas Jurgis Vasiliauskas-Algimantas, Skydas.

Bunkeryje Vyšnialaukio k. žuvo rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Petras Terza-Stumbras.

Žuvusiųjų palaikai niekinti Marijampolėje, vėliau užkasti žvyrduobėse tarp senųjų Marijampolės m. kapinių ir Šešupės upės (šiuo metu „Ramybės laukas“).

KAZIMIERAS GREBLIKAS-GEGUŽIS, SAKALAS

KAZIMIERAS GREBLIKAS-GEGUŽIS, SAKALAS

1913 07 26–1949 01 20

 Kazimieras Greblikas  Gegužis, Sakalas,  gimė 1913 m. liepos 26 d. Marijampolės aps.  Marijampolės vlsč., Narto k. Baltramiejaus Grebliko ir Onos Vaitkevičiūtės-Greblikienės šeimoje. Baigė Marijampolės Mokytojų seminarijos pradžios mokyklą ir 1927 m. rugpjūčio mėn. įstojo į Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos pirmą klasę.

Baigė 4 gimnazijos klases. 1938 m.pašauktas atlikti karinę tarnybą.  Tarnavo zenitinės   artilerijos pulke. Pakeltas į puskarininkius. Prasidėjus antrajai bolševikinei okupacijai buvo persekiojamas.

Partizanas nuo 1945 m. pavasario. Vadovavo Paliose susikūrusiam partizanų būriui. 1946 m. gegužės 5 d. Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado Vitaliaus Gavėno-Vampyro įsakymu Nr. 1 paskirtas Geležinio Vilko rinktinės 6-osios kuopos vadu.  1947 m. lapkričio 17 d. Vytauto rinktinės įsakymą Nr. 66 jau pasirašė kaip šios rinktinės vadas.  1947m. balandžio 10d.paskirtas naujai įkurtos Kęstučio rinktinės vadu. Rugpjūčio   20 d. iš šių pareigų atleistas ir paskirtas Vytauto rinktinės vadu  Apdovanotas juostele “Už uolumą” Žuvo išduotas 1949m. sausio 20 d.Liepynų k. Marijampolės vls. Pas Vizbarą rinktinės štabo bunkeryje kartu su dviem štabo pareigūnais.

1999m. K.Greblikui – Sakalui pripažintas kario savanorio statusas, suteiktas  majoro laipsnis (po mirties).

Skaityti daugiau: KAZIMIERAS GREBLIKAS-GEGUŽIS, SAKALAS

Sausio 17 d. žuvę partizanai

Žuvę Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo nariai Aleksas Jurkūnas-Valeras,  Elena Gendrolytė-Jurkūnienė-Balanda ir Antanas Bakšys-Klajūnas. Kūnai išniekinti 1953 m.sausio 17 d. Kelmėje. (E. Dirmeikio asmeninė kolekcija)

Antanas Bakšys-Klajūnas

ANTANAS BAKŠYS - GERMANTAS, KLAJŪNAS, SENIS

1923 06 13–1953 01 17

Sausio 16 d. žuvę partizanai

Pirmoje eilėje sėdi (dešinėje) partizanai: Šiugždinis-Dragūnas. Antroje eilėje klūpo (dešinėje) - Vl. Vancevičius-Svajūnas. Trečioje eilėje stovi 1-asis iš kairės - A. Bartusevičius-Narsuolis, 2-rasis ir 4-asis - Kimantai

Bartusevičius, Adomas-Narsuolis (1927-1951-01-16)

Gimė ir augo Panemunės dvare, Birštono valsčiuje, Alytaus apskrityje. Punios Kunigaikštijos, Margio tėvūnijos antrojo būrio partizanas. Pasižymėjo ištverme, drąsa, narsa, todėl jam davė „Narsuolio" slapyvardį. Dalyvavo įvairiuose mūšiuose, susišaudymuose. Vienų įnirtingų kautynių metu buvo sunkiai sužeistas, todėl ilgai gulėjo ir gydėsi Punios šile, bunkeryje. Maistą, vaistus, drabužius jam atnešdavo Onutė Bartusevičiūtė-Neužmirštuolė. Medicininę pagalbą teikdavo Jiezno gydytojas Benediktas Narakas. Žuvo 1951 metų sausio 16 dieną Vėžionių k., pas Bronę Žeimienę, apsuptyje, išduotas. Kartu su juo žuvo Vytautas Gervickas-Drugelis iš Plasapnykų kaimo. Abiejų kūnai buvo atvežti į Jiezną ir niekinami stribyno kieme.

Gervickas, Vytautas-Švyturys, Drugelis

Gimė ir augo Plasapnykų kaime, Jiezno valsčiuje, Alytaus apskrityje. 1944 metų Kūčių vakarą stribai sudegino Gervickienės namus. Penki sūnūs stojo į partizanų gretas. Vytautas Gervickas-Švyturys, Drugelis žuvo 1951 metais sausio 16 dieną apsuptyje, Vėžionių kaime, pas Bronę Žeimienę, kartu su partizanu Narsuoliu - Adomu Bartusevičiumi. Jų kūnai buvo niekinami Jiezno stribyne.

http://partizanai.org/failai/html/amzinieji-azuolai.htm

Juozas Čeponis-Tauragis, Budrys

Juozas Čeponis (Ščepavičius)- Tauragis, Budrys

1907 07 22–1948 01 16

Juozas Ščepavičius gimė 1907 m. liepos 22 d. Raseinių aps. Raseinių vls. Kunkojų k. Augo kartu su broliu Petru ir seserimis Brone, Jadvyga ir Elena. 1929 m. baigė Raseinių gimnaziją. 1931 m. baigė Kauno karo mokyklą, tų pačių metų sausio 25 d. jam buvo suteiktas jaun. leitenanto laipsnis. Vėliau paskirtas į 4 artilerijos pulką. Pasiūlius pasirinkti lietuviškesnę pavardę iš keleto pavyzdžių išsirinko Čeponio pavardę. 1935 m. jam suteiktas leitenanto laipsnis. 1939 m. baigė artilerijos karininkų kursus, tų pačių metų lapkričio 23 d. J. Čeponiui suteiktas kapitono laipsnis. Buvo vedęs. Žmona Irena Barščauskaitė, kilusi iš Vilkaviškio. Augino sūnų.

1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, tų pačių metų rugsėjo 24 d. buvo paskirtas į Raudonosios armijos 619-ąjį artilerijos pulką baterijos vadu ir šias pareigas ėjo iki karo pradžios. Kilus Vokietijos– SSRS karui, traukiantis iš Pabradės poligono, pabėgo ir grįžo į tėviškę.

Nacių okupacijos metais gyveno senelių sodyboje Slabados kaime netoli Raseinių.

Mokytojavo Slabados pradžios mokykloje. 1944 m. pradžioje įstojo į Lietuvos Vietinę rinktinę. Buvo paskirtas 309-ojo bataliono 2-osios kuopos vadu. Naciams rinktinę išformavus, slapstėsi tėviškėje. Įsitraukė į antinacinę veiklą, įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA) ir tapo aktyviu jos nariu. Buvo paskirtas LLA Raseinių apskrities vadu. 1944 m. liepos 24 d. pasirašė įsakymą Nr. 2 „LLA kuopų ir būrių vadams“, kuris buvo analogiškas LLA vyr. vadovybės liepos mėn. išleistam įstatymui, kurio pagrindinė mintis – nesitraukti iš Lietuvos ir organizuoti pasipriešinimą. Šiuo pagrindu kūrėsi pirmosios LLA apygardos, vėliau pakeitusios pavadinimus, tačiau išlaikiusios pagrindines nuostatas.

Įsakymas atspindėjo griežtą Žemaitijos partizanų vadų – Juozo Kasperavičiaus, Petro Bartkaus, Jono Žemaičio-Dariaus ir J. Čeponio – poziciją legalizacijos atžvilgiu. Legalizacija buvo laikoma priesaikos sulaužymu ir dezertyravimu.

1944 m., artėjant frontui, žmona su sūneliu ir tėvais pasitraukė į Vakarus. J. Čeponis griežtai atsisakė trauktis kartu.

1944 m. sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, J. Čeponis pasitraukė į mišką.

1945 m. pradžioje suformavo Žebenkšties rinktinę, sujungusią visus Raseinių krašto būrius, ir tapo jos vadu. 1945 m. liepos 9 d. iš Biliūnų dvare įrengtos karo lauko ligoninės sėkmingai išlaisvino būsimą Jungtinės Kęstučio apygardos vadą ltn. J. Kasperavičių.

Kartu su Algimantu Zaskevičiumi-Vasariu ir J. Žemaičiu-Dariumi vadovavo partizanams 1945 m. liepos 22 d. Raseinių aps. Kelmės vls. Virtukų miške vykusiame mūšyje.

1946 m. balandžio–rugsėjo mėn. kartu su P. Bartkumi, J. Žemaičiu ir A. Zaskevičiumi vykdė paruošiamuosius Jungtinės Kęstučio apygardos įkūrimo darbus, tais pačiais metais šioje apygardoje subūrė Žalčio (vėliau – Naro, Žuvėdros, Vaidoto) rinktinę ir jai vadovavo.

1947 m. rudenį J. Čeponis-Tauragis, Budrys su pavaduotoju ir rinktinės štabo viršininku Vincu Žitkausku perkėlė Vaidoto rinktinės vadavietę ir Jungtinės Kęstučio apygardos pogrindinę spaustuvę į Zenono ir Rozalijos Jokimų sodybos gyvenamajame name įrengtą bunkerį. Čia veikė Vaidoto rinktinės štabas ir spaustuvė, kurioje buvo spausdinamas apygardos laikraštėlis „Laisvės varpas“.

1948 m. sausio 16 d. MGB Raseinių aps. skyriaus stribai gyventojo Z. Jokimo sodyboje aptiko Jungtinės Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės štabo bunkerį. Nuo sprogusios granatos žuvo rinktinės vado pavaduotojas V. Žitkauskas-Svajūnas, Ilguvis ir rinktinės štabo ryšininkas Antanas Mileris. Rinktinės vadas J. Čeponis-Tauragis, Budrys nusišovė pats.

Skaityti daugiau: Juozas Čeponis-Tauragis, Budrys