Kryžiai ir koplyčia šioje vietoje užkastiems 1945–1953 m. Merkinės apylinkėse žuvusiems Dainavos apygardos Dzūkų, Geležinio Vilko, Merkio (vėliau – Kazimieraičio) ir Šarūno rinktinių partizanams atminti. Varėnos r. Merkinės sen. Merkinės mst. Merkinės kryžių kalnelis. Kryžiai buvo statomi nuo 1989 iki 1998 m. Koplyčios ir paminklinių plokščių aut. skulptorius Albertas Belevičius, architektė G. Petrušienė. Koplyčia-paminklas atidengta 1994 m. spalio 9 d. Plokštės atidengtos 1998 m. rugpjūčio 2 d. R. Trimonienės nuotr., 1997 ir 2004 m.
„Kai apie 9 valandą žvalgai pranešė, kad nuo Merkinės atvažiuoja priešo daliniai, staigiai nuskambėjo įsakymas: priešui priartėjus, užimti nurodytas pozicijas. Į kitus tris vienkiemius, kuriuose buvo apsistoję būrio skyriai, ėjo siauras negilus slėnis. Dviem skyriams (viename iš jų buvau ir aš) buvo įsakyta ginti šio slėnio priekinę ribą, saugoti kairįjį būrio sparną. Mūšis įvyko lygumoje.
Užgrojo ugnies maršą mūsų 17 kulkosvaidžių ir šautuvų. Tikėjomės, kad rusai pasitrauks. Po valandą trukusių kautynių pamatėme, kad priešo pajėgų vis daugėja ir jos bando mus supti. Gavom įsakymą – atsišaudant trumpais perbėgimais trauktis Vilkiautinio kaimo link, arčiau Žaliamiškio. Traukiantis priešo snaiperiai nukovė kelis mūsų būrio kovotojus. Pragariška ugnis tęsėsi visą dieną, kol iš lėto judėjome Žaliamiškio link.
Priešo dalinių vis daugėjo. Trauktis trukdė pavasario atlydys. Kojos klimpo į žemę, visikapstėsi purve. […]
Skaityti daugiau: Panaros kautynės
Plieno rinktinės Stiklo būrys, veikęs Ukmergės apylinkėse.
Iš kairės: būrio vadas Bronius Jakubonis-Stiklas, Stasys Pariokas-Plechavičius,
Steponas Zalagėnas-Ripka, Alfonsas Tušys-Papuošalas, Kazimieras Tušys-Nemunas,
Edvardas Miliukas-Bijūnas, Pranas Šuminskas-Pėdia, Stasys Našlėnas-Sakalas
ir Vaclovas Varnas-Jokeris
(R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
Tušys Alfonsas-Papuošalas gimė 1923 m. Ukmergės apskrities Kadrėnų kaime. Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 5-ojo bataliono 2-osios kuopos vadas. Žuvo 1948 m. vasario 26 d. Taujėnų valsčiaus Karveliškių kaime P. Matuškevičiaus sodyboje įrengtame bunkeryje kartu su bendražygiais broliu Kazimieru ir St. Zalagėnu-Ripka
Tušys Kazimieras-Nemunas gimė 1912 m. Ukmergės apskrities Kad-rėnų kaime. Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 5-ojo bataliono 1-osios kuopos vadas. Žuvo 1948 m. vasario 26 d. Taujėnų valsčiaus Karveliškių kaime P. Matuškevičiaus sodyboje įrengtame bunkeryje kartu su bendražygiais broliu Alfonsu ir St. Zalagėnu-Ripka
Zalagėnas Steponas-Ripka gimė 1914 m. Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Kunigiškių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Priklausė Vyčio apygardos vadoj. Krištaponio būriui. 1945 m. pradžioje kautynėse Lėno miške buvo sunkiai sužeistas, apie metus gydėsi ir slapstėsi. Pagijęs 1946 m. prisijungė prie Br. Jakubonio-Stiklo būrio, veikusio miškuose tarp Vidiškių ir Taujėnų. Žuvo 1948 m. vasario 26 d. Taujėnų valsčiaus Karveliškių kaime P. Matuškevičiaus sodyboje įrengtame bunkeryje kartu su bendražygiais, Didžiosios Kovos apygardos partizanais broliais Kazimieru ir Alfonsu Tušiais
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Vasario 26 d. žuvę partizanai
Zigmas Šerkšnas gimė 1924 m. vasario 28 d. Lazdijų aps. Veisiejų vls. Bertašiūnų k.
1941 m. baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją. Kilus SSRS–Vokietijos karui 1941 m. birželio 23 d. įstojo į Veisiejų sukilėlių būrio apsaugos grupę. Saugojo administracinius pastatus, įstaigas ir sandėlius nuo besitraukiančių raudonarmiečių. Po savaitės, naciams sukilėlius nuginklavus, įsidarbino Veisiejų valsčiaus raštininku. Rugsėjo mėn. pradėjo dirbti mokytoju Veisiejų vls. Bartelių k. pradinėje mokykloje, vėliau mokytojavo Marcinkonių progimnazijoje. 1942 m. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete, tačiau studijų nebaigė, nes 1943 m. kovo mėn. naciai universitetą uždarė.
1945 m. birželio mėn. įstojo į Andriaus Valentukevičiaus-Bijūno vadovaujamą partizanų būrį, priklausiusį Dzūkų grupės Merkio rinktinės Marcinkonių batalionui. Vėliau perėjo į Antano Grušausko-Siaubo vadovaujamą būrį. Kai 1945 m. rugpjūčio mėn. Dzūkų grupės vadas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis A. Grušauską-Siaubą paskyrė Marcinkonių bataliono vadu, antruoju jo pavaduotoju jis paskyrė Z. Šerkšną-Tigrą. Pastarasis buvo atsakingas už nuolatinį ryšio tarp Marcinkonių bataliono būrių (Bijūno, Siaubo, Jurgino, Barzdos) palaikymą, Dzūkų grupės štabo aprūpinimą maistu, antisovietinių atsišaukimų redagavimą, dauginimą ir platinimą. Kadangi gerai pažinojo vietoves, Z. Šerkšnas-Tigras dažnai lydėdavo Dzūkų grupės vyriausiąjį vadą plk. J. Vitkų-Kazimieraitį į susitikimus su Užnemunės partizanų vadais ir ryšininkais.
Skaityti daugiau: Zigmas Šerkšnas - Tigras
SEMAŠKA Jonas, Juozo - Liepa, g. 1907 Panevėžio apskr. Majoras. Paskutinės LLA struktūros "Žemaičių Legiono” vadas. Suimtas 1946 kovo mėn. Nuteistas 1946 10 30 Telšiuose. Sušaudytas 1947 02 26. Palaikai rasti Tuskulėnų parke 1996.
Paskutiniu žodžiu majoras Semaška, Lietuvos laisvės armijos kovotojas, paneigė primetamus jam kaltinimus, žadino lietuvių tautinę dvasią:
- Aš, Lietuvos karininkas, majoras Jonas Semaška, akivaizdoje visų esančių teismo salėje sakau: nesu paleidęs nė vieno šūvio į beginklį žmogų. Bet aš - karys, daviau priesaiką savo Tėvynei ir gyniau ją nuo okupantų visomis įmanomomis formomis.
Taip, aš buvau Žemaičių legiono vadas. Partizaninis karas yra tik vienas iš visame pasaulyje pripažintų masiškiausių pasipriešinimo okupacijai būdų, ir teisti mane, taip pat ir mano bendražygius už tai, kad mes gynėmės, niekas neturi teisės. Mus gali teisti tik Lietuvos teismas ir ne už tai, ką mes padarėme gindamiesi, o tik už tai, ko nespėjome padaryti.
Žinau, mes likome vieni, mes buvome pasmerkti pražūčiai pačioje pasipriešinimo pradžioje, tačiau mes, okupuotos tautos vyrai, neturėjome kito pasirinkimo.
Visuotinis bolševikų teroras, masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai nuo pirmųjų okupacijos dienų, prievartinė kolektyvizacija, specialiųjų NKVD dalinių siautėjimas, smurtas, sodybų deginimas mus išvijo į miškus ir privertė imtis ginklo.
Kaltinate mane tarnavimu Vokietijos kariuomenėje? Taip, aš tarnavau Lietuvos savisaugos daliniuose, aš kovojau prieš bolševizmą, tačiau Lietuva pati nieko neužpuolė ir pasauliui negrasino. Žinau, mumis naudojosi ir viena, ir kita kariaujanti pusė, tik nežinau, ar tragiškas mano Tėvynės likimas, valstybės savarankiškumo praradimas bus kada nors teisingai įvertintas. Tačiau Lietuvai pasirinkimo teisės niekas nesuteikė.
Aš - savo laiko, savo kartos pilietis, buvusios nepriklausomos Lietuvos karininkas privalėjau iki paskutinio gyvybės blyksnio priešintis okupacijai ir man svetimai ideologijai, priešintis neįmanomai sunkiomis sąlygomis, atsidūrus Lietuvai tarp dviejų karo ir grobio ištroškusių valstybių. Ir priešinausi, kovojau iš visos širdies!
Skaityti daugiau: Jonas Semaška-Liepa - paskutinis žodis
Trumpas, bet ryškus, kovos, ieškojimų ir atradimų kupinas buvo Jono Noreikos gyvenimas.
J. Noreika gimė 1910 m. spalio 8 d. Šiaulių aps., Pakruojo vls., Šukonių k. Baigęs Šiaulių gimnaziją, 1930 m. įstojo į Karo mokyklą. Buvo paskirtas į 7-ąjį Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Butageidžio pėstininkų pulką. 1933 m. pasitraukė į atsargą, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto, Teisės fakultetą. 1935 m., nenutraukdamas mokslo, grįžo į karo tarnybą. 1936 m. pabaigoje susituokė su Antanina Krapavičiūte. Tų pačių metų gruodžio 31 d. jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Tarnyba ir šeimos rūpesčiai nesutrukdė atkakliam, užsispyrusiam leitenantui baigti studijų universitete. 1938 m. jis tapo diplomuotu teisininku.
1938−1940 m. J. Noreika dirbo Lietuvos kariuomenės teisme, kur ėjo įvairias pareigas. Aktyviai bendradarbiavo karinėje spaudoje. Už 1939 m. Karyje išspausdintus rašinius jam buvo paskirta Kariuomenės vado premija. „Kario“ dvidešimtmečiui skirtame jubiliejiniame numeryje (1939, Nr. 20−21) pasižymėjusių žurnalo bendradarbių nuotraukų galerijoje yra ir J. Noreika. Lietuvos Respublikos Prezidento A. Smetonos 1939 m. lapkričio 28 d. aktu jam buvo suteiktas kapitono laipsnis.
Kariuomenės teisme J. Noreika dirbo iki 1940 m. spalio 28 d., kada Liaudies kariuomenės Krašto apsaugos ministerijos Vyriausiosios likvidavimo komisijos pirmininko įsakymu buvo paleistas į atsargą. Jis tuoj pat įsitraukė į pogrindžio veiklą. Prasidėjo naujas ir sunkus, pavojų kupinas J. Noreikos gyvenimo etapas.
1941 m. Lietuvą okupavus Vokietijai J. Noreika įsitraukė į antinacinę veiklą. Rugpjūčio 3 d., dar veikiant Lietuvos Laikinajai vyriausybei, buvo paskirtas į Šiaulių aps. viršininko pareigas. 1943 m. vasario 23 d. buvo suimtas gestapo. Daugiau kaip dve jus metus praleido Štuthofo koncentracijos stovykloje. Užėmus Štuthofą, jis buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją, tarnavo eiliniu.
Skaityti daugiau: Jonas Noreika-Generolas Vėtra
Kazimieraičio rinktinės partizanai pratybose.
Stovi pirmas iš kairės -Lionginas Baliukevičius-Dzūkas,
antras - Julius Makarevičius-Varpas, trečias - Vaclovas Voveris-Žaibas.
Už krūmo - Jonas Radžiūnas-Burokas. 1947 m. vasara.
(Genocido aukų muziejus)
Makarevičius Julius-Varpas gimė 1928 m. Alytaus apskrities Merkinės valsčiaus Panedzingės kaime. Į partizanų gretas įstojo 1946 r Priklausė Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinei. Nuo 1948 m. - rinktinės štabo narys, nuo 1950 m. - rinktinės vadas. Žuvo 1952 m. vasario 25 d. Kalesninkų miške netoli Mieliūnų kaimo bandydamas prasiveržti iš apsupto bunkerio. Kartu žuvo partizanė Elena Ašmenskienė-Vėtra, o Petras Ašmenskas-Jovaras ir Petras Luiza-Šernas buvo sužeisti ir paimti į nelaisvę. (Kai kuriuose šaltiniuose Julius Makarevičius-Varpas yra minimas kaip Julius Makarevičius (Makaraitis)-Žilvitis.)
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Čekistai paruošė smulkų Eumo kuopos likvidavimo planą, tačiau iki 1946 02 24 Eumas buvo nepagaunamas.
Tą dieną 4 partizanai rogėmis išvažiavo į Prienų rajoną paimti sunkiai sužeistus partizanus brolius Prajeras, Erelį ir Meteorą. Nežinojo, kad jų pasiruošimą seka išdavikas Milišauskas. Vyrams privažiavus Pužiškių kaimo gyventojo Šiugždinio sodybą, čekistai paleido uraganišką ugnį. Ilgiau nei pusę valandos vyko kova. Partizanų padėtis buvo sunki - jokios priedangos, atviras laukas, enkavedistai turėjo geras pozicijas, juos dengė sodybos, medžiai. Visi partizanai žuvo. Jų kūnus nuvežė į Šilavotą, vėliau - į Marijampolę, kur išvertė prie saugumo namo Vytauto gatvėje. Fotografavo, rodė suimtiesiems, laikomiems čia pat rūsiuose, klausinėjo, ar nepažįsta. Apklausa buvo bevaisė. Po kelių dienų kūnus nuvežė Marijampolės - Kauno plentu ir išvertė Dumčiaus lauke esančiame apkase. Žmonės kelias dienas lenkėsi tos vietos, kiti mėgino ieškoti savųjų... Pagaliau kaimo seniūnas liepė užkasti.
Pužiškių kaime žuvo:
1. Jonas Demikis - Eumas (Almas) - Geležinio Vilko rinktinės Vytauto kuopos vadas
2. Klemensas Garbaravičius - Ąžuolas
3. Juozas Medelis - Pavasaris
4. Nastazija Rinkevičiūtė - Nastė, med. sesuo.
Visi jie 1990 metais perlaidoti į Marijampolės partizanų kapus.
http://partizanai.org/failai/html/Vilutiene-Trecioji-veliavos-spalva.htm
Skaityti daugiau: Vasario 24-25 d. žuvę partizanai
Paminklas 1946 m. vasario 23 d. šioje vietoje buvusioje Medzeliauskų sodyboje kautynėse žuvusiems būrio vadui Motiejui Beleckui-Paleckiui, jo pavaduotojui Bronislovui Pakalniui-Aukštikalniui ir dvidešimčiai partizanų atminti. Bendras paminklo ir įrašo jame vaizdas. Pakruojo r. Guostagalio sen. Uniūnų k. Atidengtas 1996 m. liepos 20 d. A. Malinauskaitės nuotr.,2004 m.
1946 m. vasario 23 d. Joniškio aps. Linkuvos vls. Uniūnų k. (dabar – Pakruojo r. sav.) NKVD vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai ir NKVD Vaškų vls. poskyrio stribai vykdė karinę čekistų operaciją. Gyventojų Medzeliauskų sodyboje buvo aptikti partizanai. Mūšyje, kuris truko nuo 12.30 iki 16 val. žuvo 22 partizanai (5 iš jų – padegtame name). Kautynių metu taip pat žuvo 2 NKVD kariuomenės kariai.
Žuvusių partizanų palaikai niekinti Vaškuose, Pasvalyje, Joniškėlyje. Čia, priešais NKVD Joniškėlio valsčiaus poskyrį, 1946 m. vasario 25 d. buvo atliktas žuvusiųjų atpažinimas. Kovo naktį iš 3 į 4 d. 12-os žuvusiųjų palaikai buvo nuvežti prie Girelės miško, apdėti malkomis ir padegti, tačiau sušalę kūnai tik apdegė. Žuvusių partizanų artimieji slapta, rizikuodami savo gyvybę, penkių partizanų palaikus pavogė ir palaidojo. Likusių septynių partizanų – M. Belecko, B. Pakalnio, J. Bajoriūno, A. Biliūno, J. Momeniškio J. Petrausko ir J. Žandario – palaikai vietos valdžios įsakymu kovo 9 d. buvo užkasti vienoje duobėje.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 32-33.
MOTIEJUS BELECKAS- PALECKIS
1919 05 08–1946 02 23
Motiejus Beleckas gimė 1919 m. gegužės 8 d. Šiaulių aps. Linkuvos mstl. Leonardo Belecko ir Justinos Agintaitės-Beleckienės šeimoje. Ten ir gyveno.
Partizanų būrio, veikusio Biržų aps. Joniškėlio ir Šiaulių aps. Linkuvos, Pakruojo valsčiuose, vadas.
BRONISLOVAS (BRONIUS) PAKALNIS -AUKŠTIKALNIS
1896 07 19–1946 02 23
Bronislovas (Bronius) Pakalnis gimė 1896 m. liepos 19 d. Gyveno Šiaulių aps. Linkuvo mstl.
Nuo 1944 m. kpt. Petro Paltaroko-Algimanto būrio partizanas, vėliau – partizanų būrio vado M. Belecko-Paleckio pavaduotojas.
2004 m. birželio 1 d. B. Pakalniui pripažintas kario savanorio statusas (po mirties).
Skaityti daugiau: Vasario 23 d. žuvę partizanai
Šarūno rinktinės Vytenio grupės partizanai.
Iš kairės: Konstantinas Vaikšnoras-Tigras ir Viktoras Bučionis-Jaunutis.
(Genocido oukų muziejus)
Bučionis Viktoras-Jaunutis gimė 1926 m. gegužės 13 d. Seinų apskrities Leipalingio valsčiaus Būteliznos kaime. Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Vytenio tėvūnijos štabo viršininkas. Žuvo 1951 m. vasario 22 d. Lazdijų rajono Pūščios miške, netoli Didžiasalio kaimo apsuptame bunkeryje kartu su žmona partizane Angele Janulevičiūte-Bučioniene-Lakštingala ir partizanais Boleslovu Ivanausku-Linksmučiu bei Vytu Maslausku-Ramuniu. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti Veisiejuose
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Kairėje: Antanas Rutkauskas-Žemaitis (1906-1948) ir Pranas Račkys (1929-1948)
Rutkauskas, Antanas-Žemaitis (1906-1948-02-22)
Butrimonių miestelio gyventojas. Dainavos apygardos, Dzūkų rinktinės P. K. Margio tėvūnijos rinktinės partizanas. Labai mylėjo savo Tėvynę ir dėl jos aukojosi. Stodamas į partizanų gretas paliko jauną žmoną su aštuoniais mažais vaikais. Daug dienų ir naktų žvelgė mirčiai į akis. Daug kartų dalyvavo susišaudyme ir kautynėse. Žuvo 1948 metų vasario 22 dieną, apsuptyje, Stakliškių, Pakrovų kaimuose. Dukra Onytė dar ir šiandien su siaubu prisimena tą dieną: „Saulė šviečia, sniegas, toks baltas, mano tėvelio krauju nudažytas raudonai, smegenys ištaškytos ant medžių, sniego“...
http://partizanai.org/failai/html/amzinieji-azuolai.htm
Skaityti daugiau: Vasario 22 d. žuvę partizanai
Užrašas kitoje pusėje: „Paparčiu miško prisiminimai. 1948 X 22".
Dešinėje - Jonas Kisielius-Genius. Kiti du neatpažinti.
(L Laurinsko asmeninė kolekcija)
Kisielius Jonas-Genius gimė 1917 m. lapkričio 3 d. Tauragės apskrities Eržvilko valsčiaus Pavidaujo kaime. Partizanas nuo 1944 m. Kęstučio apygardos štabo narys. Žuvo 1953 m. vasario 21d. Jurbarko rajono Kartupių kaime
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Foto: Antanas Rutkaukas-Žemaitis (1906-1948-02-21). Kovojo Dainavos apygardoje, Dzūkų rinktinėje, Punios Kunigaikščio Margio grupėje. Žuvo Gojaus miške, Prienų rajone
http://partizanai.org/failai/html/amzinieji-azuolai.htm
Skaityti daugiau: Vasario 21 d. žuvę partizanai
Vycio apygardos partizanai.
Priekyje Jonas Stasiukaitis-Ažuolas.
Ant akmens sedi iš kaires: Juozas Šemežys-Tikras Brolis, Antanas Dargužis-Kareivis,
Mykolas Šemežys-Aras, Vaclovas Burbulis-Begunas, Kazys Kirdonis-Žilvytis ir Vlados Dargužis-Žvirblis.
(R. Kauniecio asmenine kolekcija)
Kirdonis Kazys-Nemura, Žilvytis gimė 1910 m. gruodžio 12 d. Panevėžio apskrities Ramygalos valsčiaus Vivonių kaime. Į partizanų gretas įstojo 1944 m., priklausė Vyčio apygardos M. Semežio-Putino būriui. Nuo 1948 m. pats vadovavo partizanų būriui. 1949 m. paskyrus M. Semežį-Putiną Vyčio apygardos Briedžio rinktinės vadu, K. Kirdonis tapo jo adjutantu. Žuvo 1952 m. vasario 20 d.
Macijauskas Pranas-Aitvaras gimė 1917 m. Ukmergės apskriti Panoterių valsčiaus Talkudažių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Pi klausė Žalio Velnio būriui. Vėliau kartu su broliu Vaclovu kovo E. Svilo-Slyvos, paskui J. Kudelio-Dobilo būriuose (Didžiosios K vos apygarda). Suimtas 1950 m. sausio 28 d. Čiobiškio apylinkės Nepaisant tardymų metu duotų parodymų, 1950 m. rugsėjo 28 nuteistas mirties bausme. Sušaudytas 1951 m. vasario 20 d.
http://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
1946 m. vasario 19 d. Latvijos ir Lietuvos pasienio Krestjanių miške (dabar – Latvijos Respublika) netoli Joniškio aps. Joniškio vls. Milvydžių k. NKVD vidaus kariuomenės 32-asis šaulių pulkas ir NKVD Joniškio aps. skyriaus stribai vykdė karinę čekistų operaciją. Per kautynes žuvo Genio rinktinės vadas Martynas Kliausius-Tautvydas, Klevo būrio grupės vadas Jonas Rutkus-Dėdė, Narsutis, partizanai Vytautas Briedis-Cezaris, Kurmis, Jonas Krupšas-Karvelis ir Steponas Rakštys-Janonis, Putelė.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Joniškio turgaus aikštėje priešais bažnyčią. Vėliau užkasti Viganės miške netoli Joniškio m.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 32.
Skaityti daugiau: Vasario 19-20 žuvę partizanai
Petras Paulaitis (1904 m. birželio 29 d. Kalnėnuose, Rusijos imperija – 1986 m. vasario 19 d. Kretingoje, Lietuvos TSR) – Lietuvos pedagogas, filosofas, teologas, partizanas, rezistentas, politinis kalinys, vienas iš ilgiausiai TSRS lageriuose iškalėjusių lietuvių. Iškalėjo lageriuose: Vorkutoje, Irkutske, Mordvijoje, kur dirbo katorgiškomis sąlygomis. Jis buvo kalintas net ypatingos paskirties kalėjime „Akmens maišas“.[1]
Gimė 1904 m. birželio 29 d. Kalnėnuose. 1922 m. išvyko į Italiją, kur baigęs gimnaziją, 2 metus studijavo filosofiją ir pedagogiką. 1928 m. paliko Italiją ir 4 metus dirbo pedagoginį darbą Portugalijoje – Lisabonoje. 1936 m. P. Paulaitis grįžo į Italiją ir Turino miesto Tarptautiniame teologijos institute studijavo teologiją. Baigęs teologines studijas, jis dar dvejus metus studijavo politinę ekonomiką, specializavosi lotynų kalboje. Nuo 1935 m. iki 1939 m. mokytojavo Austrijoje, Vienoje, dirbo Lietuvos ambasadoje. 1938 m. Romoje P. Paulaitis įgijo teologijos ir politinės ekonomikos specialybių diplomus ir grįžo į Lietuvą bei pradėjo dirbti mokytoju Jurbarko „Saulės“ gimnazijoje. 1940 m. birželio 17 d., Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, P. Paulaitis buvo suimtas, bet tą kartą pavyko išsisukti – pasitenkino pašalinimu iš mokytojo pareigų. P. Paulaičiui grėsė pavojus iš naujo būti suimtam, todėl jis pasitraukia į Vokietiją, iš kur sekančių metų birželio mėnesį sugrįžo į Lietuvą.
Skaityti daugiau: Paulaitis Petras-Aidas
- Savo knygoj “Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti" Jūs tik suglaustai paryškinote neapsižiūrėjimus, palydėjusius Lietuvą į netekimą valstybinės nepriklausomybės. Bet jūs ne tiktai aktyviai reiškėtės jai atgauti 1941 metais, o buvote pirmas Lietuvos kariuomenės savanoris Generalinio štabo viršininkas ir Įgaliotas ministeris užsienyje, kai ta nelaimė Lietuvai artėjo. Ar nesate ano meto veiklos aprašęs pasidalinti savo patyrimais su lietuviškąja visuomene?
-Pirmuoju klausimu buvau parašęs 14 atkarpų straipsnį “Kelias į pirmuosius savanorius” ir jį paskelbęs “Sėjoje" 1955-56 metais. Taip pat buvau aprašęs ir savo pradines pastangas suformuoti ginkluotą pajėgą kovai už Lietuvos nepriklausomybę, kaip kad buvau uždokumentavęs savo veiklą Generaliniame štabe 1926 metais, kai siekiau patobulinti mūsų karinę organizaciją atitinkamai karo mokslo patarimais ir Lietuvos, kaip mažos valstybės, galimumus ir sąlygas. Tai paskelbta 1954m. monografijoje "Mykolas Sleževičius”.
Kai dėl mano veiklos ir patyrimų diplomatinėje tarnyboje, būtent nuo 1927m. iki 1940 metų Lietuvos katastrofos, tai irgi nesu likęs skolingas Lietuvos istorijai. Tą esu aprašęs dviejų tomų knygoje “Lietuvos nepriklausomybės sutemos” prieš eilę metų, tik dėl neturėjimo lėšų to veikalo negalėjau išleisti dar prieš “Sukilimo” knygą, kaip tatai būtų buvę logiška. Jį išleisti pasiėmė Akademinės Skautijos leidykla Chlcagoje.
[...]
I-mas tomas, vardu "Žaizdos ir klaidos”, susideda iš 14 skyrių, pavadintų: Valstybės saugumas, Vilniaus žaizda, Diplomatas prieš savo valią, Lenkų ultimatumas, Santykiai per prievartą, Lenkiškasis imperializmas, Atsisveikinimas su Ženeva... ir Varšuva, Pro-naciškoji grėsmė, Auswaertiges Amto taktika, Misija gelbėti Klaipėdą, Ribbentropo ultimatumas, Neutralumo monai, Nepriklausomybės raktas, ir Iš vokiečių į rusų sferą.
Skaityti daugiau: POKALBIS SU PULK. KAZIU ŠKIRPA
Vladas Gudavičius gimė 1919 m. gruodžio 4 d. Rusijoje, Vitebske, Antano ir Teklės Gudavičių šeimoje. 1921 m. kartu su tėvais grįžo į Lietuvą. Baigė specialią mokyklą. Gyveno Raseinių aps. Jurbarko vls. Klišių k. Girininkas. Vokiečių okupacijos metais, dirbdamas Mantvilių girininkijoje, slapstė antinacinės rezistencijos narį, Lietuvos laisvės gynėjų sąjungos įkūrėją Petrą Paulaitį-Aidą Nuo 1945 m. kovo mėn. Jurbarko partizanų grupės vado P. Paulaičio pavaduotojas. Vėliau – Jungtinės Kęstučio apygardos Lydžio (Aukuro) rinktinės partizanas. 1949 m. balandžio mėn. V. Gudavičius paskirtas Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku.
