Raudonajai armijai kartu su frontu nutolus į Vakarus, Lietuvą užplūdo NKVD kariuomenės daliniai, kurie Kremliaus pavedimu stengėsi kuo greičiau įvesti sovietinį režimą.
Pavelo Vietrovo divizija atlikusi savo juodą darbą Čečenijoję, Kryme ir Ingušetijoje į Lietuvą atvyko 1944m. rugpjūčio pradžioje. Vetrovui buvo pavaldūs 4 NKVD pulkai, turintys daugiau kaip po du tūkstančius enkavedistų ir 4- oji NKVD kariuomenės šaulių divizija, nešanti mirtį visoje Lietuvoje. Marijampolės apsk. Vetrovo budeliai siautėjo 1945m. balandžio mėn.
Renkant medžiagą apie šiuos kraupius įvykius liudijo daugybė žmonių, kurių didesnė dalis jau išėjusi į Amžinybę, kitų pavardės užsimiršo.
1. Ypač daug ir kruopščiai dirbo Vitas Akelaitis gyvenęs Igliaukoje.(miręs) Jo tėvas t. p. žuvo nuo Vetrovo budelių. Vitas ne tik surinko medžiagą apie Vietrovo budelių išžudytus beginklius Igliaukos apylinkės žmones, bet ir iniciavo jų atminimui pastatyti paminklą.
Masaičio sodyboje, Pabaikų,kaime.
2. Leonas Kedys gyvenantis Klaipėdoje, tada nušovė jo du brolius ir sužeidė motiną, bėgančią gelbėti sūnų.
3. Algimantas Merkevičius gyv. Marijampolėje Draugystės 27., kaip vieną popietę Obelinės kaime pamiškėje, sename kluone rusų kareiviai sušaudė virš 12 beginklių vyrų ir paauglių. Berods, apie tą patį įvykį man pasakojo ir
4. Ramutė Kedytė.
Skaityti daugiau: Apie nužudytus beginklius žmones
Juozas Zdebskis (antras iš kairės) minint kun. Alfonso Svarinsko kunigystės 25 metų jubiliejų. Viduklė, 1979 m. spalio 7 d./ Nuotrauka iš knygos „Bažnyčios riteris“
Aras LUKŠAS
1986-ųjų vasario 5 dieną automobilio avarijoje žuvo vienas ryškiausių Lietuvos katalikų disidentų Juozas Zdebskis. Jo žūties aplinkybės taip ir liko neišaiškintos, tačiau spėjama, kad už jos slypi KGB ranka, apie tai LŽ archyvų straipsnis
Lietuvos televizijos laidoje „Keliai. Mašinos. Žmonės“ tąkart nuskambėjo pranešimas: „Kelyje Varėna – Eišiškės, ties Valkininkų sankryža, Juozui Zdebskiui priklausantys žiguliai, vairuojami Algimanto Sabaliausko, išvažiavo į kairę kelio pusę ir susidūrė su pienvežiu. Avarijos metu žuvo trys žigulių keleiviai, ketvirtas – Romas Žemaitis – sužalotas. Avarijos priežastys tiriamos.“ Po kelių dienų panašią įvykio versiją paskelbė ir visos Sovietų Sąjungos naujienų agentūra TASS.
Taigi centrinis Kremliaus žinių ir propagandos ruporas, sovietinės imperijos gyventojams ir visam pasauliui pranešantis apie svarbiausius gigantiškos imperijos gyvenimo įvykius, staiga atkreipė dėmesį į skaudų, bet labai jau vietinės reikšmės įvykį. Tokie dalykai vykdavo tik tuomet, jei įvykis sukeldavo ypatingą rezonansą arba į jį patekdavo koks nors svarbus asmuo.
Lietuvos televizijos pranešime tąsyk nutylėta, kad vienas žuvusiųjų – J. Zdebskis – kunigas. Ir ne šiaip sau kunigas, o vienas ryškiausių katalikų disidentų, jam KGB operatyvinio tyrimo byloje buvo suteiktas Akiplėšos pseudonimas. Suprantama, nutylėta ir tai, kad Akiplėša beatodairiškai drąsiu elgesiu čekistus varė į neviltį. Kad jį Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje sekė net 115 KGB agentų. Kad jis buvo nuolat provokuojamas, šmeižiamas, priešinamas su kitais kunigais ir bendraminčiais, kasmet stumdomas iš parapijos į parapiją, du kartus kalintas, o galiausiai – smarkiai sužalotas, bet išlikęs gyvas.
Skaityti daugiau: Kunigas Juozas Zdebskis: šventumo kodas
KIRKUS Juozas, Jono-Plienas, gim. 1919 m. Sudeikių k., Traupio vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Liūto būrio, vėliau Vyčio apygardos Žaibo būrio partizanas. Žuvo 1949 m. gegužės 9 d. Juodgirio miške, Traupio vls. Palaidotas prie kelio Levaniškis—Baleliai.
Skaityti daugiau: Partizanas KIRKUS Juozas, Jono-Plienas
1959 m. gegužės 4 d. naktį Šilalės r. Buišių k. (dabar – Šilalės r. sav.) gyventojo Kazio Nogniaus namuose KGB operatyvinė grupė nušovė 2 paskutinius Šilalės krašto Kęstučio apygardos partizanus. Žuvo Petras Oželis-Jaunutis ir Feliksas Urbonas - Algirdas.
Feliksas Urbonas gimė 1937 m. Tauragės aps. Švėkšnos vls. Bumbuliškės k. Tėvai buvo partizanų rėmėjai.
1953 m. mirus motinai, našlaičiais liko keturi broliai.
Vyriausiajam Leonui ėjo septyniolikti, o Feliksui – šešiolikti.
1955-aisiais, kai daugeliui atrodė, kad partizaninis karas jau baigėsi, jie išėjo į mišką ir tapo Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Dariaus tėvūnijos partizanais. Leonas greitai pateko į saugumiečių rankas ir buvo nuteistas kalėti lageryje, o Feliksas partizanavo beveik ketverius metus.
1999 m. gegužės 12 d. F. Urbonui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius), Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1999 m. gegužės 20 d. d. įsakymu jam suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis (po mirties).
„1959 m. gegužės 3 d. vakarą Šilalės rajono Buišių kaimo gyventojas Petras Nognius atvedė du partizanus pas savo pusbrolį Kazimierą Nognių. Sunerimo jo žmona Vanda. Prisiminė, kaip kartą, apsilankiusi pas Petro žmoną, iš kito kambario išgirdo: „Kam ponas tokius brangius saldainius ir tokius saldžius gėrimus atvežei“. Pasirodo – pas juos lankydavosi saugumiečiai. O Petras Nognius išgėręs dažnai eidavo su partizanais į žygį. Buvo saugumo užverbuotas.
Skaityti daugiau: Feliksas Urbonas - Algirdas
Mielos partizanų, motinos, šiandien daugumoj jau savo ilgesingomis akimis žvelgiančios tik iš nuotraukų. Koks jūsų visų skausmingai panašus gyvenimo kelias, kad kalbant apie vieną - kalbama apie visos Lietuvos kovotojų motinas, jų auką ir pasišventimą. Kiekviena raukšlelė, kiekvienas ženklelis išlikęs jūsų veide, tai jūsų vaikų gyvenimas, džiaugsmas, skausmas ir kova, tai jūsų pačių nuo vaikystės sunkaus gyvenimo pėdsakas, tai šventa lietuvės moters pareiga. Tai tikras moters - motinos grožis, matuotas ne žiuri komisijos balais, o dvasiniais, vidinį turtingumą išreiškiančias, matais. Tas vertybes Jūs diegėte savo vaikams per maldą, dainas, šventes, padavimus, papročius. Valią, stiprybę, meilę gimtiems namams ir tėvynei skiepinot per darbą. Jūs buvote laimingos ir niekuomet nesiskundėte, nedejavote, kad niekas nepadeda auginti pulko vaikelių, nes tai buvo jūsų džiaugsmas, jūsų rūpestėlis ir tėvynės ateitis. Ir kai 1940-siais raudonasis okupantas sudrumstė ramų lietuvio gyvenimą, Jūs tapote dar ryžtingesnės, tvirtesnės,nes reikėjo išsaugoti nuo svetimų vėjų ne tik namus, bet ir vaikus. O kai juos pašaukė Tėvynė - laiminot, išleisdamos į šventą kovą už Lietuvos Laisvę. Už tai okupantų su vietiniais koloborantais buvote persekiojamos, kankinamos, tremiamos. Bet ir tremtyje jūs deramai auginot ir auklėjot savo vaikelius, nors priešai stengėsi išrauti iš mūsų žemės juos, tikėdami, kad jie niekados negalės prigyti Lietuvos žemėje. Kas supras, ką reiškė Jūsų bado ir šalčio, netekimo ir pažeminimo iš kankintai sielai pasiekiančios žinios iš Lietuvos: žuvo Petras, žuvo Vytautas, žuvo Jonas, žuvo, Alfonsas, žuvo Jurgis. Ar galima suprasti, ką jautė Motina, žinodama, kad jos vaikų išniekinti kūnai, guli prie stribelnyčios, prie šventoriaus, turgaus aikštėje. Ištverti padėjo mintis, kad išniekintas kūnas tai neišniekinta dvasia, tai kas švaru, sutepti po mirties negalima. Ji jautė, kad tie gležni daigeliai, kuriuos ji glaudė prie krūtinės, virto ne nugalimais ąžuolais, išsaugojusiais šventą protėvių aukos ugnį, savo krauju,sušildžiusiais stalininės žiemos sukaustytą Lietuvos žemę. Kad ir jų aukos dėka 1988-ųjų vasarą vėl pabudo, prisikėlė tauta. O ji jų motina, išauginusi didvyrius, padarė nemažesni žygdarbį, nors ji šito nesiekė. Tai buvo jos pareiga, ir kitaip ji, kaip ir visos partizanų motinos, gyventi negalėjo.
Motinos dieną, sustoję prie kapo, prisiminkime, koks gražus, Šventas buvo jos gyvenimas, pasisemkime išminties, prašykime Aukščiausio, ramybės gyvoms ir amžino džiaugsmo mirusioms Partizanų motinoms. Dieve duok kuo daugiau tokių motinų mūsų tėvynei. Mes išliksime kol bus motinų atiduodančių savo gyvenimą vaikams,skiepinant jiems tai, kas giliai įaugę lietuvio prigimtyje. Kol vaikai gerbs motinų auką ir supras, kad didžiausia ir neįkainojama vertybė - Motina, Tėvynė ir Laisvė.
Anelė Julija Senkutė
Tauro apygardos partizanų
ir tremties muziejus
Senkùtė Anelė Julija (slap. Pušelė) 1922 Kazliškiai (Šunskų vlsč.) 1947 04 27 Gulbiniškiai, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė. Leitenantė (2003, po mirties). 1946 pavasarį broliui J. Senkui išėjus partizanauti, tapo Tauro apygardos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rinktinės (Vytauto rinktinė) ryšininke. 1946 rudenį rinktinės štabo pavesta apsigyveno Marijampolėje, dirbo miesto vykdomojo komiteto socialinio aprūpinimo skyriuje vyriausiąja buhaltere. Kartu vykdė Tauro apygardos vadovybės užduotį užmegzti ryšius su aktyviais sovietiniais pareigūnais. Susidraugavo su vienu žiauriausių LSSR Valstybės saugumo ministerijos Marijampolės skyriaus tardytoju A. Greisu.
1947 02 18, per Užgavėnes, Vytauto rinktinės vado V. Gavėno (slapyvardis Vampyras) įsakymu inscenizavo tariamų sužadėtuvių (blynų; buvo vaišinama blynais) balių; numatyta nukauti itin uolius Marijampolės partinio aktyvo ir saugumo darbuotojus. A. J. Senkutė kartu su tariamu sužadėtiniu Vytauto rinktinės štabo kovotoju K. Pypliu (slapyvardis Mažytis) baliaus įkarštyje nušovė 5 pareigūnus. Lengvai sužeista pasitraukė į mišką pas partizanus. Buvo paskirta Vytauto rinktinės iždo poskyrio viršininke, tapo rinktinės štabo nare. Už sėkmingai atliktą užduotį 1947 03 22 Tauro apygardos vado A. Baltūsio (slapyvardis Žvejys) jai pareikšta tarnybinė padėka su pagyrimo raštu.
Žuvo (susisprogdino) kartu su Vytauto rinktinės štabo viršininku V. Vabalu (slapyvardis Kunigaikštis) ir štabo globos poskyrio viršininku A. Pečiuliu (slapyvardis Baritonas) vidaus kariuomenei netikėtai užpuolus rinktinės štabo bunkerį Seklyčia (A. Štreimikienės sodyboje); prieš žūdami jie sunaikino dokumentus. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti Marijampolėje ir užkasti žvyrduobėse (čia užkasta ir daugiau laisvės kovotojų), už miesto senųjų kapinių. Toje teritorijoje įkurtame Ramybės parke A. J. Senkutės atminimui pastatytas baltas ąžuolinis kryžius Saulutė, prie kurio pasodinta pušelė. Partizanų juostelė Už narsumą (1947, po mirties). Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius (2007, po mirties).
Aldona Vilutienė
Skaityti daugiau: Anelė Julija Senkutė
Lietuvos Partizanų Vadų suvažiavimo
d e k l a r a c i j a
1946 metų balandžio mėnesio 23 dieną Lietosios partizanų vadai, pasiėmę vadovauti lietuvių tautos kovoms bolševikų išplėštai nepriklausomybei atstatyti ir vadovaudamiesi tautos valia, pripažino esant būtina paskelbti lietuvių tautai ir kitoms tautoms bei užsienio valstybėms principus, pagal kuriuos atstatytoji Lietuva turėtą ateityje tvarkytis ir kuriuos Lietuvos ginkluotieji partizanai, visos tautos padedami, saugos ir visomis priemonėmis rems.
1. Lietuvos valstybinė santvarka - laisva demokratinė.
2. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai.
3. Lietuvos valdymas vykdomas per laisvais demokratiniais rinkimais išrinktą seimą ir jo sudarytą vyriausybę.
4. Seimo rinkimai pravedami laisvais demokratiniais principais, tiesioginiu, slaptu, visuotiniu balsavimu, - proporcine rinkimų sistema, balsuojant ne už sąrašus, bet už partijų ar sąjungų išstatytus atskirus kandidatus.
5. Seimo atstovai atsakingi ne prieš partijos vadovybę, bet prieš savo rinkikus.
6. Krašto vidaus statutą bei reformų reikalą ir ryšius su užsienio valstybėmis sprendžia seimas, vadovaudamasis tautos daugumos pareikšta valia, priimdamas dėmesin išmintingus mažumos pageidavimus ir derindamasis su Suvienytąją Naciją pareikštais principais.
7. Lietuvos Komunistą Partija negali būti pripažinta teisine partija, nes jos siekimai nedemokratiniai, bet diktatūriniai ir ji, klausydama lietuvių tautai svetimos Sovietų Sąjungos Komunistą Partijos ir vyriausybės, prisidėjo prie lietuvių tautos nepriklausomybės atėmimo ir tapo dešimčių tūkstančių geriausiųjų Lietuvos sūnų nužudymo bei ištrėmimo kaltininke.
Pastarasis Lietuvos partizanų nusistatymas galėtu būti atšauktas tik su sąlyga, jei Lietuvos Komunistų Partija viešai pareikštų atsisakanti nuo diktatūrinio ir revoliucinio principo ir priklausomybės svetimai valstybei.
Be to, dar savo kaltę tautai išpirktų, paveikdama Sovietų Sąjungą , kad ši:
a) taikingu keliu išvestų iš Lietuvos visas Sovietų Sąjungos ginkluotąsias tiek karines, tiek vidaus apsaugos pajėgas;
b) tuoj paleistų visus politiniais sumetimais suimtuosius, pasmerktuosius ir ištremtuosius;
c) pripažintų Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto sudarytąją laikinąją Lietuvos Vyriausybę;
8. Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas visomis išgalėmis remia Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pastangas atkurti sutrukdytą Lietuvos nepriklausomybę.
Lietuvos partizanų vadai, paskelbdami šią deklaraciją, kreipiasi į lietuvių tautą ir toliau dar uoliau remti partizaną pastangas kuo greičiau atstatyti Lietuvos nepriklausomybę.
Parašai
Skaityti daugiau: Lietuvos Partizanų Vadų suvažiavimo deklaracija
Kariai internacionalistai ištisą parą budėjo prie ištaigingos dviejų aukštų vilos, buvusių didžiojo kunigaikščio Sergejaus Aleksandravičiaus užmiesčio rūmų Gorkuose. Speiguotą 1923 m. Kalėdų naktį jie išgirdo šiurpų klyksmą, kuris, regis, sklido tiesiai iš po namo. Buvo gili naktis, danguje švietė pilnatis. Trakštelėję savo išmėgintų austriškų karabinų spynomis, sargybiniai pradėjo slinkti link tos vietos, iš kur aidėjo kauksmas, nusprendę, kad prie vilos iš miško atsliūkino vilkai. Bet vilkų nebuvo. Pirmojo aukšto įstiklintoje verandoje supamajame krėsle sėdėjo Leninas su šimtasiūle ir veltiniais. Pakėlęs išsekusį veidą į mėnulį, jis pratisai ir šiurpiai kaukė. Piktoji dvasia šaukėsi savo brolių kosmose, prašydamasi laisvėn. Jis savo darbą padarė...
Per spengiantį šaltį 1924 m. sausį darbininkai kastuvais ir laužtuvais kasė pamatų duobę laikinajam mauzoliejui. Laužtuvu buvo prakirstas kanalizacijos vamzdis, bet šalčio sukaustytos spragos niekas nepastebėjo. Vos atšilus vamzdis sprogo, užliedamas savo turiniu mauzoliejų. Sužinojęs apie tai, namų areštą kenčiantis patriarchas Tichonas liūdnai pastebėjo: “Kokie palaikai, toks ir balzamas”.
Rusija virto lauku, nusėtu mirusiųjų kaulais: nebekyla nei protesto, nei pasipiktinimo. Visi pavargo, visi pažeminti ir sužlugdyti. Svarbiausia - viskas išvogta ir išplėšta. Nuo išdraskytų imperatorių kapaviečių iki išverstų visų gyvųjų ir mirusiųjų kišenių. Didžioji visų laikų afera sąlyginiu pavadinimu “Pasaulinė revoliucija” baigėsi. Nėra duomenų skaičių, kiek kainavo ši “priemonė”. Visas didžiulės ir turtingos šalies, kuri vadinosi Rusija, nacionalinis turtas susiliejo į vieną milžinišką “PARTIJOS AUKSO” luitą. Tačiau tai dar ne pabaiga. Priekyje juodu debesiu slinko dar baisesnė ateitis.Vidurinė Azija po mongolų antplūdžio, Europa po 30-ies metų karo, Prancūzija po 10 metų trukusio maro epidemijos - viso to, kartu paėmus, negalima lyginti su tuo, kuo virto Rusija po nepilnų Lenino valdymo metų.
Dauguma išsilavinusių Rusijos žmonių dingo: žuvo ar iš siaubo pabėgo iš šalies. Daugiamilijoninės žmonių masės, teroro, karo veiksmų ir bado išstumtos iš apgyventų vietų, išsibarstė po visą šalį. Ikirevoliucinis negausus proletariatas buvo visiškai likviduotas. Pažangesni agrarininkai, tvarkantys savo ūkius pagal Europos standartus, buvo arba išžudyti, arba pabėgo nežinia kur. Ekonomika žlugo. Kadaise pats galingiausias pasaulyje upių laivynas buvo sunaikintas. Rusijos pasididžiavimas - geležinkeliai - buvo sugriauti, riedmenys sunaikinti. Sugriautos cerkvės stūksojo gaisravietėse kaip žuvusios civilizacijos paminklai.
Skaityti daugiau: Apie tą, kurio mintys ir dvasia žudė lietuvius
Marija, gelbėki mus 
Pranute, kad galėtumėt geriau kartu su mumis jausti, mąstyti ir garbinti Viešpatį, siunčiame šią knygutę Lionė G. padarė ją, Valė Ber. piešė, Levutė Viz. įklijavo, o aš rašiau. 1953 II 16 Ad.
Dangau, palaiminki vargo diena.
Išaušo sunki darbo diena. Šv. Trejybe, noriu Tave pagarbinti kantrybe ir pagarba savo bendradarbiams. Duoki mums išminties ir jėgos ramiai iškęsti visus nesusipratimus, panieką ir neapykantą, palaiminki mano mylimuosius ir visą mano Tautą, o ypač Tėvynės gynėjus, našlaičius ir visus kenčiančius už Tiesą. Sujunki mus visus vienybėn gyvu tikėjimu, nepalaužiama viltimi ir nežinančia ribų meile. Amen.
Mūsų Tautos Kankiniai, išmelskite stiprybės, sumanumo ir vienybės mūsų Tautos darbuotojams, išmelskite tikrai šviesų amžinąjį poilsį galvą paguldžiusiems už savo žemę. Amen.
Angele Sarge, Šv. Globėja, Šv. Antanai ir visos palaimintosios Dvasios, saugokite, lydėkite ir išlaikykite mane šiandieną laisvą nuo viso pikto. Amen.
Šv. Dvasia, nušvieski mano ir mano Tautos kelius į laimingą ateitį, Šv. Dvasia, laiminki mūsų pasiryžimus. Amen.
Šv. Teresėle, misijų Globėja, suteiki mums apaštališkos dvasios, padėki man savo gražiu elgesiu laimėti Viešpačiui sielų. Amen.
Viešpatie, laiminki mano miegą
Diena užsimerkė, mano akis nuovargis merkia, jausmai išblėso, jėgos išseko... Viešpatie, dėkoju už visas šios dienos malones: už sveikatą, jėgas, už sielos ir kūno maistą, už kiekvieną gerą žodį, už kiekvieną malonumą, už viltį, už savo gimtąją kalbą, kurią svečioj šaly girdžiu... Dėkoju ir už skausmą, neapykantą, už visus trūkumus, kuriais mane bandei. Viešpatie, maldauju ramaus poilsio sau ir saviškiams. Amen.
Šv. Šeima, saugoki ir globoki mūsų namų skaistumą veržimąsi į tikrąją Tiesą, apsaugoki mūsų Tautos rūmą nuo visokio blogio, o mums, vargo vaikams, leiski nors sapne pabuvoti Tėvynės žemėje su savaisiais. Amen.
Marija, Tavo gailestingumo šaukiuos... Marija, nuliūdusiųjų linksmintoja, paguoski krauju ir ašaromis apšlakstytos žemės vaikus, paguoski tremtinius, paguoski ir mūsų širdis, pilnas ilgesio, kančios ir vargo. Marija, maldauju pagalbos Tėvynės gynėjams, maldauju tikro poilsio gyvybę paguldžiusiems už savo žemę, maldauju taikos ir ramybės savo kraštui ir išvargusiam pasauliui.
Marija, keliu savo nuvargusias rankas į Tave ir maldauju atleidimo savo ir saviškių ydų, klaidų, netobulumų ir nuodėmių. Amen. Viskas Jėzui diena ir naktis
Skaityti daugiau: Adelės Dirsytės Maldų knygutė
Povilas Gaidelis.
Mečislovas gimė 1915 m. kovo 15 d. Rusijoje. Grįžusi į Lietuvą jų šeima apsigyveno Kėdainių aps. Gudžiūnų vls. Gražiškių kaime. Mečislovas-vyriausias sūnus augo su jaunesniais broliais ir seserimis: Vytautu, Stasiu, Elyte, Jonu, Adolfu ir Vida. Tėvas buvo nepatenkintas, tačiau prie žemės ūkio darbų nelinkęs 20-metis Mečislovas nors 1935 metais ir baigė Dotnuvos žemės ūkio mokyklą, bet į namus negrįžo. Jis pradėjotarnybą Lietuvos Respublikos kariuomenėje 3-čiajame pėstininkų pulke Kėdainiuose. Karo tarnybos metu baigė Stasio Raštaikio puskarininkių karo mokyklą ir gavo vyr. puskarininkio laipsnį. Kuomet baigėsi jo tarnybos kariuomenėje laikas, Mečislovas nutarė pasilikti liktiniu tame pačiame pulke, šį kartą Seredžiuje, Kauno aps. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, jis tarnavo Pabradėje. 1941 metais Mečislovas spėjo pasitraukti iš kariuomenės ir tokiu būdu išvengė okupantų represijų. 1940-1941 metais M.Kestenis buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) narys. Karo metu-nuo 1942 metų vyr. leitenantas M.Kestenis buvo Švenčionių apskrities kriminalinės policijos viršininkas. 1943 metų kovo 20 d. jis vedė Veroniką Bulkutę, kurią vokiečiai iš Vilniaus laikinai buvo išsiuntę į Švenčionis. Kuomet vokiečių kariuomenė pradėjo trauktis ir frontas greit artėjo prie Lietuvos, Mečislovas paleido savo pavaldinius ir išvyko į Vilnių. 1944 metais uošvių bute Vilniuje Ubačiaus g. 6-3 jis susitiko su Kaziu Veverskiu bei kitais Lietuvos Laisvės armijos (LLA) vadovais ir tapo šios karinės organizacijos nariu. 1945 m. sausio mėnesį, norėdamas suklaidinti sovietinius okupantus, padedant LLA vadovams jis apsirūpino dokumentais Mykolo Karecko pavarde ir gavo siuntimą į Trakų aps. Kaišiadorių valsčių. Ten 1945 metų pradžioje kūrėsi LLA 5-oji apygarda. Sausio mėn. 10 dieną į Skėrių kaimą, Žaslių valsčiuje iš Vilniaus ir atvyko M.Kestenis-Serbentas. Vyriausias LLA štabas jį paskyrė vadovauti laisvės kovoms tame rajone. Vilniuje liko jo žmona, jos tėvai, brolis ir seserys. M.Kestenis buvo sumanęs kiekviename apskrities valsčiuje suburti po batalioną vyrų (3-4 būrius) kovai su okupantais. Netrukus jis pradėjo vadovauti LLA 5-ajam rajonui, pavadinęs jį 5-ąja LLA (partizanų) apygarda. J.Misiūnas-Žalias Velnias buvo paskirtas jo pavaduotoju ir operatyvinio skyriaus viršininku. Apygardos štabo viršininku tapo Jonas Markulis-Vaiduoklis (MGB agento Juozo Markulio-Erelio pusbrolis). Ši aplinkybė labai palengvino J.Markulio įsiskverbimą į apygardos vadovybę. Apygardos teritorija tęsėsi nuo Baltosios Vokės prie Šalčininkų iki Taujėnų ir Pagirių (Ukmergės aps.), nuo PravieniškiųRumšiškių miškų iki Širvintų ar net Molėtų. Kai kada apygardos laisvės kovotojai kovos veiksmus vykdė net pačiame Kaune, Nemenčinėje, Švenčionyse. M.Kestenis-Serbentas iš atminties kūrė laisvės kovotojų struktūras, padalinių veikimo principus, numatė vadų teises ir pareigas. Buvo įvesta griežta karinė drausmė, o kovotojai skirstomi į aktyvius (veikiančius su ginklu) ir pasyvius-laukiančius komandos prisijungti prie aktyviųjų.
M.Kestenis Švenčionių kriminalinės policijos viršininkas (1942 m.)
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Mečislovas Kestenis (Mykolas Kareckas) - Serbentas
Velykinės mintys
Velykos yra džiaugsmo šventė, - džiaugsmo dėl tiesos pergalės, dėl tamsiųjų jėgų nugalėjimo, dėl Kristaus įkūnyto žmonijos prisikėlimo naujam, šviesesniam ir laimingesniam gyvenimui. Bet kartu tai yra šventė pasiryžimo, susikaupimo, jėgų sutelkimo kovai su piktu ir nedorybėmis, kurie, Kristaus pasiaukojimo, kančių ir kraujo kaina atpirkti, didingu jo prisikėlimu pražūčiai pasmerkti, vis dėlto tebeegzistuoja pasaulyj.
Mūsų Tėvynės išsivadavimo diena irgi bus tokia džiaugsmo šventė, bet tik tiems, kurie dėl to išsivadavimo kovojo, jam aukojo savo jėgas ir išteklius, jo visa širdimi troško ir darbais, ne vien tik žodžiais, siekė; ji taip pat bus džiaugsmo šventė tiems, kurie, nors anksčiau ir suklydę, kaip tas žmogžudys, nukryžiuotas dešinėje Kristaus pusėje, gailėjosi, atpirko savo kaltes Tėvynei ir savo darbais įrodė, kad yra verti atleidimo ir laimės džiaugtis gyvenimu laisvoje Tėvynėje. Bet ta jau nebetolima diena neatneš džiaugsmo tiems, kurie ėjo prieš savo Tėvynę, kurie užsimaskavę, paslapčiomis išdavinėjo ją ir savo tautiečius kiekviename žingsnyje, laisvės valandai atėjus, išvertę kailį, norės tęsti savo chameleonišką gyvenimą. Tokie žmonės blogesni už tuos, kurie žiauriai, bet atvirai kovoja prieš mūsų tautą, ir kurie, žinoma, nelauks jos išsivadavimo momento, bet, kiek tik kojos neša, stengsis bėgti, ieškodami prieglobsčio pas „tėvą ir mokytoją". Tokie žmonės niekšingiausi iš niekšingiausių, ir ne veltui Dantė savo „Dieviškojoje komedijoje" juos patalpino paskutiniame pragaro rate, kur nuogi, įšalę iki kaklo leduose jie kandžioja vienas kitam savo pamišusias nuo sąžinės graužimo galvas. Tėvynės išsilaisvinimo diena bus jiems rūstaus teismo ir pasmerkimo diena. Nuo užpelnytos bausmės jie niekur neišbėgs, niekur nepasislėps, kaip ir tie, kurie „plačiojoje tėvynėje" ieškos išsigelbėjimo: Niurnbergo teismas akivaizdžiai parodė, kaip kariniai nusikaltėliai ar nusikaltėliai prieš žmoniškumą surandami tolimiausiuose pasaulio užkampiuose.
Skaityti daugiau: Partizanai apie Velykas
Vilutis Leonas (slap. Arūnas, Bitinėlis) gimė 1920 04 11 Derviniškės k.,(Linkmenų vls.) Šeimoje augo brolis Mykolas ir 3 seserys Anksti liko visiškas našlaitis, todėl teko dar vaikui atlikti ūkyje su broliu visus vyriškus darbus. 1939m. mokėsi Telšių amatų mokykloje. Ją baigęs 1942m. rudenį įstojo į Vilniaus aukštesniąją technikos mokyklą. Nuo 1936m. Lietuvos šaulių sąjungos narys. Pirmosios sov. okupacijos metu Telšių amatų mokykloje suorganizavo slaptą antisovietinę moksleivių kuopelę, jai vadovavo.1942 m. vasarą įstojo į LLA ( vadas K. Veverskis slap. Senis), dirbo Telšių apylinkės LLA štabe. 1943 pradžioje baigė LLA pogrindinės karo mokyklos Vilniuje žvalgybos ir organizacinio skyriaus kursus. Nuo 1943 04 LLA centrinės vadovybės ir Vilniaus apygardos štabo ryšininkas. Organizuojant Vietinę rinktinę (VR) 1944 02 Centrinės LLA vadovybės pasiųstas į Karo mokyklą Marijampolėje su užduotimi užmegzti VR ryšius su LLA. 1944m. vasarą dalyvavo LLA vadovybės pasitarime su LLA įkūrėju ir vyriausiuoju vadu Kaziu Veverskiu, operatyvinio sk. v – ku kpt. A Karaliumi (slap. Varenis), Šiaulių apygardos vadu Adolfu Eidimtu (slap. Papunis, Žybartas)gen. Motiejum Pečiulioniu (slap. Miškinis), kur jam nurodyta praėjus frontui grįžti į gimtinę ir įkurti Lietuvos partizanų Vanagų rinktinę.
Vienas partizanų vadų Aukštaitijoje.1944 10 22 tėviškėje (Derviniškės k.) organizavo partizanų būrių vadų posėdį, kuriame įkūrė Tigro partizanų rinktinę veikusią Utenos, Zarasų ir Švenčionių aps., tapo jos pirmuoju vadu. Dalyvavo kautynėse su okupantais 1944 11 prie Ginučių piliakalnio, 12 12 - Obelų kalne netoli Derviniškės. 1945 01 10 kautynėse žuvus broliui Mykolui (slap. Klevas) užsuko į tėviškę, kur 01 13 pateko į nelaisvę. Kalintas Švenčionyse, Vilniuje. 1945 05 16 LSSR NKVD Karo tribunolo nuteistas 10 m. lagerio be teisės grįžti į Lietuvą. Nuo 1945 12 13 kalėjo Pečiorlage, nuo 1948 09 29 Intos ypatingo režimo lageryje Komijoje.
Skaityti daugiau: Leonas Vilutis
Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai. Iš kairės: Petras Araminas-Juodvarnis, Vincas Araminas Šermukšnis, B.Vaičėnas-Liubartas-Pavasaris, Alfredas Garnelis-Čigonas, Vytautas Dručkus-Šernas. 1948 m. /Andriaus Dručkaus archyvo, LYA, GAM ir Utenos kraštotyros muziejaus nuotraukos
Aras LUKŠAS
Paskutinysis Vytauto apygardos vadas Balys Vaičėnas-Lordas, Liubartas, Pavasaris retai minimas spaudoje ar istorikų darbuose. Nedaug trūko, kad šis žymus laisvės kovotojas būtų taip ir likęs nežinomas plačiajai visuomenei ir prisimenamas tik jo artimųjų. Tuo metu B.Vaičėnas, gyvenimo pabaigoje ėjęs Rytų Lietuvos (Kalnų) partizanų srities vado pavaduotojo pareigas, nusipelno nė kiek ne mažiau dėmesio nei tokie žymūs partizanų vadai kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas ar Juozas Lukša-Daumantas, kurių vardai tapo legendomis, iš lūpų į lūpas ėjusiomis per visus sovietinės okupacijos dešimtmečius.
B.Vaičėno likimas buvo kiek kitoks. Šis kovotojas žuvo mūšyje. Taigi, jam nebuvo iškelta baudžiamoji byla, iš kurios šiandien būtų galima susidaryti bent kiek išsamesnį vaizdą apie partizano kovas. Lietuvos ypatingajame archyve išlikusiose jo krašto partizanų ryšininkų bylose galima užtikti nebent vieną kitą jo laišką ar NKVD pažymą, kur minima B.Vaičėno pavardė.
Ilgą laiką niekas nė nenumanė, kad B.Vaičėno archyvas vis dėlto išliko - jį sovietmečiu, smarkiai rizikuodamas savo laisve, išsaugojo jauniausias būrio partizanas ir B.Vaičėno patikėtinis Andrius Dručkus, šiandien gyvenantis Kaune. Archyve išliko ir partizano dienoraštis, atskleidžiantis daug Vytauto apygardos Lokio rinktinės kovų ir kasdienio gyvenimo puslapių. Tiesa, šiame dienoraštyje konspiracijos sumetimais neminimos arba užšifruotos žmonių pavardės ir net vietovių pavadinimai, todėl iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, ką turėjo galvoje jo autorius. Šis be galo įdomus ir vertingas dokumentas dar laukia išsamaus tyrimo. Na, o mes, remdamiesi šiais užrašais ir negausiais dar gyvų tų dienų įvykių liudytojų prisiminimais, pamėginkime atkurti kai kuriuos B.Vaičėno gyvenimo ir kovos epizodus.
B.Vaičėnas Lietuvos kariuomenėje. 1937 m.
Skaityti daugiau: Kovotojas, netroškęs keršto
BENDRASIS PASIPRIEŠINIMAS. PIETŲ LIETUVA
Bonifacas Ulevičius
1998 m. vasario 1 d.* sukako 50 metų nuo vieno žymiausių Lietuvos partizanų vadų, Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo žūties.
□ Antanas Baltūsis partizanų pulkininkas
-----------
*Str. "Tauro apygardos istorijos apžvalga", remdamasis žmonių pasakojimais, esu rašęs (Laisvės kovų archyvas. T.3-4. K. 1992. P.37.), kad Žvejys žuvo vasario 2 d. Buvusiame KGB archyve dokumentų šiuo klausimu dar nebuvo rasta. Pastebėjau, kad dauguma autorių iki šiol mini šią Žvejo žūties datą. Patikslinsiu -Žvejys žuvo vasario 1 d. - B. U.
Antanas Baltūsis-Žvejys gimė 1915 m. Gulbiniškių k., Pilviškių vls.,
Vilkaviškio aps., pasiturinčio ūkininko šeimoje. Tėvai turėjo 32 ha žemės.
Be Antano, šeimoje augo dar 4 sūnūs ir viena duktė. Tėvas Antanas mirė 1925 m., motina Ona - 1942 m.
Baigęs gimnaziją, Antanas įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, tačiau trečiaisiais mokslo metais iš seminarijos išstojo ir dirbo mokytoju.
Buvo gyvas, judrus, sportiškas ir gabus, ypač matematikai ir tiksliesiems mokslams. 1938 m., pašauktas į kariuomenę, įstojo į Karo mokyklos husarų aspirantūrą, kurią baigęs gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį ir buvo išleistas į atsargą. 1939 m. rugsėjo mėn., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas į kavalerijos dalinį ir pakeltas leitenantu. 1940 m., Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, iš karo tarnybos buvo atleistas ir vėl dirbo mokytoju.
Užėjus vokiečiams, buvo paskirtas Pilviškių valsčiaus policijos viršininku, tačiau netrukus už priešingas pažiūras dėl žydų persekiojimo buvo suimtas. Maždaug po trijų savaičių paleistas, mokytojavo toliau. 1943 m. vengdamas suėmimo, įstojo į 255 lauko žandarmerijos savisaugos batalioną Kaune. Buvo paskirtas kuopos vadu ir pakeltas kapitonu. Vėliau, perdislokavus dalinį, tarnavo Lenkijoje bataliono vado adjutantu.
Skaityti daugiau: VADU GIMSTAMA
Aurelija Malinauskaitė, Dalius Žygelis, Lietuvos kariuomenės žurnalas "Karys" 2018 balandžio 17 d.
Prisikėlimo apygarda – laisvės kovotojų teritorinis junginys, 1948 m. pavasarį įkurtas pačiame Lietuvos viduryje (Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Kėdainių apylinkėse). Tai lėmė jos ypatingą vaidmenį Lietuvos partizaniniame judėjime: ji buvo ryšių tiltas tarp kitų šalies partizanų apygardų bei sričių. Prisikėlimo apygarda išskirtinė tuo, kad buvo įkurta ne „iš apačios“, t.y. ne taip, kaip įprasta – nuo būrio iki kuopos ar rinktinės, o tikslingai suformuota partizanų vadovybės, be to, jos štabas leido ir platino pogrindinę spaudą, junginio teritorijoje nuolat bazavosi vyriausioji partizanų vadovybė, Apygardos štabo bunkeryje 1949 m. vasarį įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas.
Apygardos įkūrimas
Laisvės kovotojų partizanų junginiai, veikę Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Kėdainių apylinkėse, palaipsniui 1946–1947 m. buvo įtraukti į Jungtinę Kęstučio apygardą (JKA). JKA vadovybės pastangomis buvo vienijami partizanų junginiai, apygarda išsiplėtė ir apėmė Pietų Žemaitiją, Vidurio Lietuvą. Tokioje didelėje teritorijoje buvo sunku palaikyti ryšius tarp dalinių, vadams juos inspektuoti. Be to, JKA vadovybė matė, kad geriau vadovauti galima tada, kai vienam aukštesniam štabui pavaldūs du arba trys žemesni. 1947 m. rugsėjo 8 d. Tautos šventės proga netoli Kryžkalnio įvyko JKA štabo ir Savanorio rinktinės partizanų susirinkimas. Jame dalyvavo apygardos vadovybė (Jonas Žemaitis-Žaltys ir štabo pareigūnai), buvo nutarta įsteigti naują apygardą.
1947 m. lapkritį JKA vadas J. Žemaitis-Žaltys naujos apygardos organizavimo darbams į Šiaulių apskritį pasiuntė štabo pareigūnus Petrą Bartkų-Sąžinę ir Bronių Liesį-Kauką. Jie buvo įpareigoti susitikti su rinktinių vadais ir atkurti po ryšininkų areštų nuolat trūkinėjančius ryšius su Vidurio Lietuvoje veikusiomis partizanų struktūromis.
1948 m. pavasarį naujos apygardos, sąlyginai pavadintos Gražinos vardu, kūrimas buvo spartinamas. Tų pačių metų kovo 15 d. įvyko JKA įgaliotinių P. Bartkaus, B. Liesio ir Voverės partizanų rinktinės, veikusios Joniškio apskrities ribose, bei Atžalyno partizanų rinktinės, veikusios Šiaulių apskrities pietvakarinėje dalyje, atstovų pasitarimas. Buvo nuspręsta, kad naujos apygardos vadai vadovausis JKA kariniais norminiais dokumentais. Kovo 31 d. P. Bartkus buvo paskirtas naujos apygardos vadu, eidamas šias pareigas jis turėjo suteiktą slapyvardį Dargis. J. Žemaičio siūlymu, junginys pavadintas Prisikėlimo apygarda.
1948 m. balandžio 1 d. Prisikėlimo apygardos vadovybė išleido pirmąjį įsakymą, primindama partizanams: „Kovodami dėl savo tautos laisvės mes kartu kovojame ir dėl viso kultūringojo pasaulio likimo. Mums atitenka sunkus, bet didingas, gražus ir garbingas uždavinys. Tegul Aukščiausiojo palaima lydi mūsų žingsnius ir mūsų darbus.“
Naujai suformuotos apygardos štabo viršininku buvo paskirtas Leonardas Grigonis-Krivis, jo pavaduotoju – Stasys Raziulis-Naras (abu iš Atžalyno rinktinės vadovybės). Pradžioje apygardos štabas bazavosi nuo Šiaulių į pietvakarius plytinčiame Dukto miške. Naujos apygardos vado P. Bartkaus laukė susitikimai ir vizitacijos rinktinėse. Balandžio 10 d. P. Bartkus-Dargis susisiekė su atkurtos Lietuvos žaliosios rinktinės (veikė Šeduvos, Rozalimo, Radviliškio, Baisogalos valsčiuose) vado pareigas ėjusiu Petru Masilaičiu-Virpša. Balandžio 22 d. įvyko bendras Prisikėlimo apygardos ir Lietuvos žaliosios rinktinės posėdis: buvo aptarti rinktinės įsiliejimo į apygardą, partizanų rajonų organizavimo reikalai. Lietuvos žaliosios rinktinės vadu buvo išrinktas P. Masilaitis-Virpša, Giria; rinktinė buvo įtraukta į Prisikėlimo apygardos sudėtį. Tą patį mėnesį P. Bartkus jau vizitavo rinktinės partizanų būrius, stebėjo, kaip partizanai naudojasi ginklais, palaiko drausmę būriuose. Daug kur trūko kariškos tvarkos, todėl buvo planuojama apygardoje organizuoti kovotojų mokymą, deja, dėl sovietinės kariuomenės Lietuvoje siautimo sumanymas liko neįgyvendintas.
Skaityti daugiau: Prisikėlimo apygarda
Paminklas, pastatytas Paverknių mūšyje žuvusiems partizanams atminti
1945 m. kovo 28 d., prieš Šv. Velykas, Didįjį trečiadienį, partizanų dalinys buvo apsistojęs Sokonių, Voseliūnų kaimuose. Gavo pranešimą, kad rusų kariuomenė „šukuoja" Benčiakiemio miškelius, krūmus, žygiuodami link Voseliūnų, Sokonių kaimų. Geležinio vilko pulko partizanų dalinys, kurį sudarė apie 90-dešimt vyrų, turėdami penkiolika kulkosvaidžių, automatų ir kitų ginklų, stojo į mūšį su galinga rusų kariuomene. Rusų kareivių kolonai priartėjus partizanai atidarė ugnį, retindami rusų karių gretas. Įnirtingas mūšis vyko apie 7 valandas. Rusų kariuomenė buvo pastiprinta naujais rusų karių būriais, daliniais iš Alytaus, Prienų, Birštono, ruošdamiesi apsupti partizanų buvimo vietovę. Partizanai pradėjo trauktis. Daug sunkumų patyrė, nes Verknės upė buvo išsiliejusi iš krantų, ne visi mokėjo plaukti, ginklai, šilta apranga trukdė keltis į kitą Verknės pusę. Partizanas Albinas Šiugždinis-Žaibas buvo sužeistas ir negalėjo paeiti, jis, paėmęs kulkosvaidį, pridengė besitraukiančius draugus. Jo kulkosvaidis nesiliovė tol, kol buvo šovinių. Šoviniams pasibaigus, išsiėmęs granatą sušuko:
- Gyvas nepasiduosiu, Tėvynės neišduosiu!
Žuvo didvyrio mirtimi kovos lauke.
Skaityti daugiau: Paverknių kautynės
Policijos mokyklos auklėtinis Vincas Kaulinis.
1935 m. lapkričio mėn. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Vincas Kaulinis gimė 1912 m. sausio 8 d. Rusijoje, Sankt Peterburge. Su tėvais grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Utenos aps. Vyžuonų vls. Biliūnų k. Tėvai turėjo 8 ha žemės. 1934 m. V Kaulinis baigė septynias Utenos „Saulės“ gimnazijos klases. 1934-1935 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Pabaigus tarnybą jam suteiktas puskarininkio laipsnis. 1935 m. baigė Sanitarijos puskarininkių mokyklos XXVI laidą. Tų pačių metų gruodžio 12 d. jam suteiktas jaunesniojo sanitarijos puskarininkio laipsnis. 1936 m. kovo 28 d. buvo paleistas į atsargą. 1937 m. baigė policijos mokyklą ir pradėjo dirbti policininku Utenos aps. Tauragnų mstl. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai iki 1940 m. spalio 5 d. dirbo Vilniaus m. milicijos nuovados viršininko padėjėju. 1940 m. gruodžio mėn. iš tarnybos atleistas dėl Vidaus reikalų liaudies komisariato reorganizacijos.
1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Partizanas nuo 1944 m.
1944 m. spalio 22 d. Švenčionių aps. Saldutiškio vls. Kirdeikių k. Lietuvos laisvės armijos (LLA) karys Leonas Vilutis-Arūnas įkūrė Tigro rinktinę, apėmusią Utenos ir Švenčionių apskritis. 1945-ųjų pradžioje NKVD kariuomenė pradėjo plataus masto operacijas prieš partizanus: sausio mėn. suimtas L. Vilutis; kovo 11-12 d. Labanoro girioje vykusiose Kiauneliškio kautynėse žuvo 83 partizanai; liepą buvo suimti Tigro rinktinės vadas mjr. Benediktas Kaletka-Utenis, Senis, rinktinės štabo globėjas ir kapelionas Kirdeikių kunigas Petras Liutkus-Juodasis Petras. Tigro rinktinėje liko apie tris šimtus partizanų.
Skaityti daugiau: Vincas Kaulinis-Miškinis
Biografija
Gimė 1929 m. kovo 21 d. Čikagoje (JAV). Į Lietuvą gyventi šeima grįžo 1930 m. Nuo 1935 m. mokėsi Panevėžio 4-oje, vėliau – 7-oje pradžios mokyklose. 1941–1948 m. – Panevėžio berniukų gimnazijos gimnazistas. 1948–1953 m. Vilniaus valstybiniame universitete įgijo geologo kvalifikaciją. 1964–1969 m. Gamybiniame-moksliniame inžinerinių tyrinėjimų statybos institute Maskvoje studijavo neakivaizdinėje aspirantūroje. 1953–1969 m. Visasąjunginio instituto „Hidroenergprojekt“, vėliau „Hidroprojekt“ Vakarų ekspedicijos geologas, inžinierius geologas, vyr. inžinierius geologas, inžinerinių geologinių tyrinėjimų lauko darbų techninis vadovas, kompleksinių tyrimų biuro viršininkas. 1969–1978 m. Valstybinio Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedros vyr. dėstytojas, 1978–1979 m. docentas.
Nuo 1972 m. aktyviai dalyvavo pasipriešinimo sovietinei okupacijai judėjime. Buvo Helsinkio grupės narys, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys. Kaupė ir sistemino medžiagą apie tikinčiųjų teisių pažeidimus SSRS okupuotoje Lietuvoje. 1976-79 m. parengė ir išplatino monografiją „Dvasinis genocidas Lietuvoje“. Bendradarbiavo nelegalioje antisovietinėje spaudoje, 1978–1979 m. nelegalaus pogrindžio žurnalo „Perspektyvos“ sumanytojas ir redaktorius.
1979 m. suimtas už antisovietinę veiklą, 1980 m. kaip „ypatingai pavojingas valstybinis nusikaltėlis“ nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio bausme ir 5 metams tremties. Kalėjo Baraševo lageryje (Mordovija). 1987 m. nuo tolesnės bausmės atleistas, su šeima ištremtas iš SSRS, iki 1989 m. gyveno JAV. Gyvendamas Čikagoje aktyviai skleidė žinias apie padėtį SSRS okupuotoje Lietuvoje, teikė informaciją JAV ir Kanados valstybinėms įstaigoms, skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose. 1988 m. įsteigto koordinacinio centro Democracy and Independence vienas kūrėjų. Šis centras vienijo Vakaruose gyvenančius buvusius sovietų politinius kalinius. 1992–2001 m. Vilniaus universiteto Geologijos-mineralogijos katedros docentas, nuo 2001 m. dirbo pagal autorinę sutartį. 1999 m. vasario 1 d. apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu.
Vytauto Skuodžio parašytos ir sudarytos knygos bibliotekoje:
Balsas iš Lietuvos pogrindžio, 1972-1987: straipsnių rinkinys / Vytautas Skuodis. - Vilnius: Gairės, 2006. - 144 p.
Skaityti daugiau: Vytautas Skuodis
Knygoje, remiantis buvusio KGB archyvo dokumentais ir Kronikos bendradarbių atsiminimais, atskleidžiama daug faktų apie sunkią Lietuvos Katalikų Bažnyčios būklę sovietų priespaudos metais ir pasipriešinimą kompartijos bei sovietinio saugumo komiteto persekiojimui. Aprašomas katalikiškas opozicinis sąjūdis - įvairių protesto akcijų rengimas ir pogrindinės spaudos leidimas, ypač sunkus ir rizikingas pogrindžio leidinio Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika organizatorių ir platintojų darbas Lietuvoje ir užsienyje, svariai prisidėjęs prie tautos išsivadavimo iš komunizmo.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos steigėjas ir redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius SJ tremtyje Tomsko srityje, Krivošeine. 1988 m.
Vidas Spengla
BAŽNYČIA,
„KRONIKA“
IR
KGB VORATINKLIS
Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas
Knyga PDF 
fotografinė kopija: 
Internete: 
KATALIKŲ AKADEMIJA Vilnius 2001
Skaityti daugiau: BAŽNYČIA, „KRONIKA“ IR KGB VORATINKLIS
1982 5 rugsėjis-spalis
Kodėl atsirado "LKB Kronika?
Lygiai prieš 10 metų, t. y. 1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmasis "LKB Kronikos" numeris. Tai buvo labai kuklus leidinėlis, nutaręs informuoti Tėvynę ir pasaulį apie Lietuvos tikinčiųjų diskriminaciją ir pastangas išsikovoti religinės laisvės minimumą. Kodėl ji pasirodė 1972 metais?
Stalino represijos prieš Katalikų Bažnyčią ilgam laikui sukūrė pasyvumo atmosferą kunigijos tarpe. Bažnytinė hierarchija buvo įsitikinusi, kad "prieš vėją nepapūsi", ir klusniai vykdė visus sovietinės valdžios reikalavimus, o partijos viršūnės planavo vis greitesnį Bažnyčios likvidavimą. Septintame dešimtmetyje už menkiausią "prasižengimą" prieš slaptas sovietinės valdžios instrukcijas kunigams būdavo uždraudžiama eiti pareigas; Kunigų seminarija buvo tiek suvaržyta, jog kasmet galėdavo priimti vos 5 kandidatus. Religijų reikalų taryboje įgaliotinis jautėsi esąs "caras ir dievas", galįs terorizuoti kunigus ir ordinarus.
Tuo pačiu metu Lietuvos kunigų tarpe vis labiau brendo mintis, jog negalima sėdėti, susidėjus rankas, nes sovietinė valdžia visus uždusins. Ką daryti? Atsakymą davė Maskvos disidentai, drąsiai išstodami su savo idėjomis, pareiškimais, knygomis ir leidiniais. Tai buvo pirmas prisikėlimo varpo dūžis, pažadinęs daugelį iš baimės letargo ir šaukiantis: gana tamsos ir miego! Reikia kovoti, reikia sovietinės valdžios nusikaltimus prieš Bažnyčią ir tikinčiuosius išvilkti į šviesą, — tegul visas pasaulis pamato tironiją, o gal šviesoje bus nepatogu daryti niekšybes. 1968 m. kunigai pradėjo protestuoti prieš Kauno Kunigų seminarijos suvaržymą. Sovietinė valdžia į kunigų pareiškimus reagavo tik represijomis: KGB tardymais, pašalinimais iš kunigiško darbo ir net teismais. Vienas po kito už kunigiškų pareigų atlikimą (vaikų katekizaciją) buvo nubausti kunigai — kun. Antanas Šeškevičius, kun. Juozas Zdebskis ir kun. Prosperas Bubnys. Šie teismai buvo paskutinis ir svarbiausias impulsas kuo greičiau pradėti leisti pogrindinį leidinį.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA DEŠIMTMEČIO PROGA APIE SAVE (Nr. 51)
