STASYS ŽYMANTAS
Jūs kritote kniūpsti ir kaip pakliuvo,
Gimtinės žemę kūnais dengdami.
Tai įsikūnijo šventa lietuvio
Svajonė, amžių amžiais nerami.
J. Aistis
Ryžtas mirti
Anomis kovingomis ir lemtingomis 1941 metų birželio dienomis Kauno kapinėse prie Vytauto prospekto buvo supilti 85 Birželio sukilime žuvusių laisvės kovotojų kapai. Atsisveikindamas su jais Laikinosios vyriausybės vardu ministro pirmininko pareigas ėjęs švietimo ministras prof. J. Ambrazevičius - Brazaitis kalbėjo apie tą nuostabiai stiprią tėvynės meilę, išaugusią jos vaikų širdyse, kad “ištisi būriai, šimtai, tūkstančiai — savo noru ryžtasi mirti, bet ne vergauti”.
Tų naujai supiltų kapų tarpe buvo vieno man artimo, visad mielo ir guvaus bičiulio, “Aušros” gimnazijos 1927 m. laidos bendraklasio, Belgijoje aukštuosius mokslus baigusio inžinieriaus Kazio Matulio kapas. O kažkur Dzūkijos panemunėj išdygo kitas laisvės kovotojo kapas — Vilniaus universiteto teisės mokslų fakulteto 8 semestro studento neolituano Antano Blekaičio. Karštas dzūkas patriotas, veiklus Lietuvių Aktyvistų Fronto narys, su kuriuo ypač suartėjau bendram pogrindžio darbe, NKVD areštui gresiant, man patarus, kuriam laikui iš Vilniaus buvo išvykęs tėviškėn. Kilus sukilimui, tuoj į jį įsijungė ir krito kovoj su raudonarmiečių raitelių būriu.
Kažin ar kas šiandien begalėtų nurodyti dar vieno laisvės kovotojo kapą, —tai vilniečio Mykolo Gudėno, nuoširdaus ir ramaus, bet ryžtingo patrioto lietuvio.
Skaityti daugiau: BIRŽELIO TESTAMENTAS
_files/I-Laisve-1961-24(61)-5.jpg)
1960 M. BALANDIS NR. 24 (61)
ŠIEMET BIRŽELIO 23 sueina dvidešimt metų nuo lietuvių tautos sukilimo, kuris pašalino sovietinę okupaciją, paskelbė nepriklausomos Lietuvos laikinąją vyriausybę, perėmė krašto administraciją anksčiau, nei karo eigoje pasirodė pirmieji vokiečių kariai.
Sukilimas buvo pirmas lietuvių ginkluotos rezistencijos pasipriešinimo išsiveržimas. Nuo tada lietuvių tauta nepaliovė priešinusis okupacijom. Keitėsi okupantai. Keitėsi pasipriešinimo žmonės ir organizacijos. Keitėsi pasipriešinimo formos bei metodai. Keitėsi net pozicijos, kuriose pasipriešinimas aštriausiai reiškėsi ar tebesireiškia. Nepakitusi betgi liko dvasia, iš kurios tekėjo pasipriešinimo veiksmai; dvasia, kuri reiškė pasiryžimą gintis nuo smurtu primetamo svetimo gyvenimo turinio ir stiliaus, pasiryžimą gyventi ir kurti savitai, lietuviškai.
1941 SUKILIMO negali nutylėti ir okupantas. Sukilimo sukaktis pakurstė okupanto pastangas juodinti sukilimą, apkloti jį melais. Sukilimo sukaktis erzina okupacijos agentus, nes pats sukilimo faktas nepaneigiamai liudija, kad:
Sukilimas išreiškė visuotinį lietuvių tautos troškimą nusikratyti svetima okupacija. Jis demaskavo ir sovietinį melą, kad lietuvių tauta buvo prašiusi priimama į Sovietų Sąjungos vergiją.
Skaityti daugiau: ATSIMINKIME 1941 BIRŽELIO 23!
Angelė Senkutė - Aušrelė, Danutė
1952- ji partizanų gretos ženkliai išretėją, patikimi ryšininkai ir rėmėjai kalėjimuose, lageriuose, tremtyje. Čekistai visai suįžūlėję, kiekvienam partizanui, skirta iki 30 šnipų, o kur dar smogikų grupės. Tokiose sąlygose septintuosius savo partizanavimo metus leidžia TA sanitarijos skyriaus viršininkė partizanų daktarė (taip ją vadino patys partizanai) Angelė Senkutė – Aušrelė, Danutė. Nuo 1949m. gegužės mėn. paskirta dar Vytauto rinktinės Visuomeninės dalies tautinio skyriaus viršininke ir rinktinės raštvedybos vedėja. Angelė augusi gausioje 8 vaikų pavyzdingo Lietuvos ūkininko šeimoje. Ji šeimoje 7 tas vaikas.
Gimė 1921m. Tursučių kaime, Šunskų vlsč. Marijampolės apskr.. Mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, vėliau su seserim Brone įstojo į Kauno Karmelitų gailestingųjų seserų mokyklą, svajojusi tapti gydytoja.
Bolševikams antrą kartą okupavus Lietuvą, Angelė pradėjo dirbti Marijampolės ligoninėje med. sesele ir iškarto pradėjo teikti partizanams pagalbą: medikamentais, tvarsliava,ypač daug padėjo atvežtiems operuoti partizanams, padėdavo jiems pabėgti iš ligoninės. Kritiniu momentu, kad nebūtų suimta, pasitraukė pas partizanus ir ten 7- ris metus neapsakomai sunkiomis, net kovose užgrūdintiems vyrams nepakenčiamomis sąlygomis , gydė sužeistuosius, operavo, laisvomis valandėlėmis kūrė eilėraščius, užrašinėjo partizanų dainas, Svetimu REGINOS SALVELYTĖS vardu siuntė paguodos žodį į lagerį sesei Onutei ir artimiesiems kol niekšo kulka nutraukė jos gyvybės siūlą.
Skaityti daugiau: Angelė Senkutė - Aušrelė, Danutė
Kunigas, Dzūkijos partizanų rėmėjas ir globėjas
1912 m. liepos 12 dieną Balkūnuose, Kalvarijos apskr. (dabar – Alytaus r.) gimė Zigmas Neciunskas. Kunigas, Dzūkijos partizanų rėmėjas ir globėjas. Dėl šeimos nepriteklių būsimas kunigas dar mažas buvo atiduotas auginti bevaikiam dėdei, gyvenusiam Alytaus r. Rumbonių kaime. Čia Z. Neciunskas baigė pradinę mokyklą, Alytuje – gimnaziją, po kurios Z. Neciunskas pasirinko dvasininko studijas. Į kunigus buvo įšventintas 1939-ųjų vasarą, paskirtas vikaru, o nuo 1944 m. – klebonu Nedzingėje.
Bažnyčia Nedzingėje, mažame Dzūkijos miestelyje, kuriame jis klebonavo antrosios sovietinės okupacijos metais, tapo šio krašto partizanų ryšių, informacijos, paramos centru. Čia rasdavo užuovėją ir patarimą paprastas kaimo žmogus, čia galėjo pasislėpti partizanai, čia slaptiems pasitarimams susirinkdavo Dzūkijos partizanų vadai, čia, esant mirtinam pavojui, virė nepaprastas, aktyvus gyvenimas, kurio esmė – laisvės ir nepriklausomybės Lietuvai siekis. Partizanai kunigui Zigmui Neciunskui buvo davę savotišką slapyvardį – „Elytė“. Moteriškas vardas, okupantui bandant jį iššifruoti, turėjo nukreipti priešo dėmesį ieškoti moters. Tai ne kartą pasiteisino. Partizaninio karo pradžioje jis sutuokė būsimą Pietų srities, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininką, LLKS gynybos pajėgų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą ir partizanę Birutę Mažeikaitę.
Kunigas, turintis tokį autoritetą, gebantis prie savęs pritraukti daugybę žmonių, MGB buvo ypatingai stebimas. Nedzingės klebonas ne kartą sulaukė okupantų valdžios vizitų. Jų metu būdavo bandoma įvairiais būdais prikalbinti kunigą bendradarbiauti su MGB. 1946 m. MGB Alytaus apskr. skyriaus darbuotojai kunigą suėmė. 1947 m. Lietuvos SSR MVD kariuomenės karinis tribunolas Z. Neciunską nuteisė dešimčiai metų lagerio. Ši bausmė buvo skirta už bendradarbiavimą su Dainavos krašto partizanais Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu, Adolfu Ramanausku-Vanagu ir kt. Iki tremties Z. Neciunskas ėjo Dainavos partizanų apygardos kapeliono pareigas, platino laikraščius „Laisvės varpas“, „Už tėvų žemę“, įvairius dokumentus. Lageriuose Oziorlage (Karelija) ir Dubrovlage (Mordovija) kunigas padėjo likimo nuskriaustiesiems.
Skaityti daugiau: Zigmas Neciunskas - Elytė
1953 m. birželio 19 d., Kelmės apskrities Ragaičių kaime žuvo Kęstučio apygardos vadas Povilas Morkūnas-Ežerietis, Drakas, Rimantas ir štabo narys Stasys Zinkevičius-Algimantas
Prisikėlimo apygardos vadovybė.
Iš dešinės: Maironio rinktinės vadas luozas Paliūnas-Rytas, Povilas Morkūnas-Rimantas ir Feliksas Kokšta-Rustemas.
(Genocido aukų muziejus)
Povilas Morkūnas gimė 1914 m. Raseinių aps. Šiluvos vlsč. Zbaro k. ūkininkų šeimoje. Baigė Šiluvos pradinę, vėliau – Raseinių žemės ūkio mokyklas. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje įgijo puskarininkio laipsnį.
Nuo pirmųjų sovietinės okupacijos dienų P. Morkūnas aktyviai įsitraukė į pasipriešinimo kovą, dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime, Lietuvos laisvės armijos veikloje. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje iš legalaus gyvenimo pasitraukė, partizanavo gerai pažįstamose Ariogalos, Betygalos ir Šiluvos apylinkėse, vadovavo Žebenkšties (Šerno, Savanorio) rinktinės kuopai. 1946 m. liepos pradžioje dalyvavo viename didžiausių Žemaitijos partizanų susidūrimų su NKVD kariuomene – Pyragių miško kautynėse, kurioms vadovavo būsimasis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininkas kapitonas Jonas Žemaitis.
Skaityti daugiau: Povilas Morkūnas-Rimantas
Dainavos apygardos partizanai Mykolas Babrauskas-Vaišvilkas ir Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. 1949 m. vasara.
DALIUS ŽYGELIS
Mykolas Babrauskas – vienas iš reikšmingiausių ir paslaptingiausių pokario laisvės kovotojų Dainavos partizanų apygardoje. Reikšmingas kovotojas, nes nepraėjus nei pusmečiui po M. Babrausko-Audrūno, Vaišvilko įsitraukimo į partizanų gretas, jis tuometinio Pietų Lietuvos srities vado Adolfo Ramanausko-Vanago buvo „pažymėtas“ aukštu partizanų apdovanojimu – III laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. Taip pat jo reikšmingumą galime įvertinti skaitydami kito jo bendražygio – Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio eilutes. O paslaptingas todėl, kad per visą 23-ejų metų atgautos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį neatsirado nei vienas straipsnis, nušviečiantis šio kovotojo sudėtingą gyvenimo ir kovos už laisvę kelią. Šią spragą stengiamės užpildyti, pateikdami straipsnį, sudarytą iš M. Babrausko klasės draugų, kolegų, mokinių prisiminimų, L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio ištraukų, MGB dokumentų fragmentų bei pateikdami pluoštą išsaugotų fotografijų.
Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVOTOJAS MYKOLAS BABRAUSKAS
Gimė 1920m. Susninkų kaime Kalvarijos valsčiuje Juozo ir Onos Šikarskų 6-ų vaikų šeimoje. Tėvai turėjo prie Sūsninkų miško 6 ha žemės. Du Šikarskų vaikai mirė: Juozukas – 4-ių,o Vladukas-6-ių metukų. Vyriausias buvo Antanas g.1909m. Anastazija – 1917m., Vitas, Onutė – 1926m. Ramų Šikarskų gyvenimą sujaukė bolševikinė okupacija.Visi vaikai, šaukiami Tėvynės balso,įsijungė į rezistencinę kovą. Apsisprendimas buvo tvirtas: “Okupantui nevergausim”. Vitas irAnastazija išėjo į partizanus, Antanas,Onutė ir Onutės vyras – Vincas Juknelis tapo ryšininkais ir rėmėjais. Prasidėjo kratos, pasalos, represijos. Areštavo Antaną- teisė 10-čiai metų. Atkentėjęs grįžo. Miręs. Onutė ir jos vyras suimti. Neščią Onutę budeliai, 1948m. tardydami taip sumušė, kad gimdydama mirė. Tą dieną kaip žmona mirė, buvo teisiamas Lazdijuose jos vyras Vincas Juknelis. Sužinojęs,apie žmonos mirtį , Vincas teismui pasakė:” Nužudykit ir mane,nėra prasmės gyventi…”. Onutės ir Vinco vaikus: Antanuką-8-ų dienų, Marytę 2,5metukų bei dukros Anastazijos Papeikienės ( vyras jau buvo žuvęs) dvi dukreles ir sūnaus Vito du sūneliu ( žmona slapstėsi) augino senelė, Vito motina Ona Šikarskienė, Martyno d., padedant, visai svetimiems žmonėms. Dažnai neturėdama kuo pamaitinti, kur prisiglausti, ši, jau solidaus amžiaus moteris, dar nuolat buvo tardoma, bauginama, šantažuojama koloborantų ypač stribų. Amžina jai šlovė. Nes tik vienas Dievas težino, kiek teko jai su anūkėliais pakelti vargo.
Skaityti daugiau: Vitas Šikarskas – Sakalas, Sakalėlis
Iš kairės: Pranas Runas-Daugirdas, Tauro apygardos adjutantas, ir Aleksandras Grybinas-Faustas, Tauro apygardos vadas. 1949 m.
Pranas Runas, slap. Šarūnas, Gintaras, Algirdas, Daugirdas, gimė 1916 m. rugsėjo 17 d. Bundzų k., Plokščių vls., Šakių apskr., ūkininkų Viktorijos ir Prano Runų šeimoje. Vyriausia sesuo Marytė, baigusi mokslus, mokytojavo Raseiniuose, tačiau 1942 m. mirė džiova. Brolis Vytautas, gim.
1926 m., iš paskutinės Šakių „Žiburio“ gimnazijos klasės įstojo į P. Plechavičiaus karininkų mokyklą Marijampolėje. Vokiečiams mokyklą likvidavus, pavyko sveikam sugrįžti į namus. Seserys: Birutė, gim. 1923 m., nuo 1945 m. gyveno, mokėsi ir dirbo Kaune, Irena, gim. 1932 m., gyveno namuose.
Pranas, baigęs Lietuvos kariuomenėje mokomąją kuopą, tarnavo Seredžiuje, 1939 m. rudenį demobilizavosi turėdamas viršilos laipsnį. Nuo 1939 m. Šeduvoje dirbo agronomu ir studijavo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.
1943-1944 m. dirbo agronomu Šakiuose, Plokščiuose, gyveno tėvų ūkyje ir jį prižiūrėjo.
Nuo 1941 metų buvo Lietuvos laisvės armijos narys, nuolat bendravo su LLA kūrėju Kazimieru Veverskiu ir kita LLA vadovybe Kaune.
1944-1945 m. žiemą Pranas kartu su tėvu ir broliu Vytautu rengė posėdžius-pasitarimus, kuriuose dalyvaudavo kpt. Jurgis Valtys ir kiti. Slaptavietėje buvo kaupiami ginklai.
1945 m. kovo-balandžio mėn. Pranas kartu su Lietuvos kariuomenės kpt. Jurgiu Valčių subūrė besislapstančius vyrus į karišką organizaciją, pavaldžią LLA.
1945 m. rugpjūčio 29 d. tėvai ir sesuo Irena buvo ištremti į Šiaurę.
1945 m. rugsėjo 12 d. nelygioje kovoje su rusų kariuomene Prano akivaizdoje žuvo brolis Vytautas-Rimgaudas.
Nuo 1945 m, spalio 7 d., žuvus vadui kpt. Jurgiui Vaičiui, likęs gyvas Pranas subūrė išsisklaidžiusius kovotojus, pakeitė LLA „Vanagai“ pavadinimą į „Dr. Vinco Kudirkos“ kuopą, vėliau rinktinę, slapyvardį „Šarūnas“ pakeitė į „Gintaras“.
1946 m, lapkričio 22 d. suimta sesuo Birutė, slp. Skirmutė.
Skaityti daugiau: TRUMPA PRANO RUNO BIOGRAFIJA
Partizanų susitikimas Kušlių miške 1947 m. Pirmoje eilėje: Juozas Paškonis-Ąžuolas, neatpažintas, Antanas Kazakevičius, Pranas Kemeklis-Tėvas, neatpažintas, Ignas Klibas-Tėvukas, Balys Kazlauskas-Bijūnas. Antroje eilėje: Julius Sirutis-Eimutis, Petras Miškinis-Šarūnas, Jurgis Gudas, neatpažintas, Balys Žukauskas-Žaibas, neatpažintas. Trečioje eilėje: Leonas Dubinskas, Matas Paškonis-Don Kichotas, Stasys Gimbutis-Rūkas, Vladas Karosas-Vilkas, Albertas Nakutis-Viesulas, Vytautas Velėniškis, Jurgis Čižius-Tigras, Pranas Urbonavičius-Dėdė, neatpažintas, Juozas Kemeklis-Rokas-Rimtutis, neatpažintas, Vytautas Baltrūnas. Fotografuota Stasio Indrašiaus
Šaltinis: http://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-21-t-1997-m/3650-nematomais-takais
Algimanto apygardos Margio rinktinės partizanai. Iš kairės: rinktinės vadas Juozas Kemeklis-Rokas, Albertas Nakutis-Viesulas, Vladas Karosas-Vilkas, Pranas Urbonavičius-Dėdė, Petras Miškinis-Šarūnas, Pranas Kemeklis-Tėvas, Stasys Gimbutis-Tarzanas (GAM)
Skaityti daugiau: Partizanas Pranas Kemeklis-Tėvas
Vincas Mykolaitis-Putinas
Prisiseki, lietuvi, gedulo spalvą.
Šiandien liūdnos švinta tau sukaktuvės:
Prieš trejus metus vergovėn tau pajungė galvą
Atėjusių tankai, kardai ir durtuvai.
Meni, kaip dundėjo tėvynės keliai
Ir svetimo krašto plienas žvangėjo, -
Ir merkėsi saulės karšti spinduliai
Nuo juodo gimtinės šalies pavergėjo.
Tylūs paniurę pulkai alkani,
Žvairaakiai veidai ir spalvota oda...
Nuo to laiko vis vien, kur esi, kur eini,
Jie, kaip šiurpūs šešėliai, su tavim visada.
Nuo to laiko tau kažkas į širdį įsmigo,
Įsiėdė į kraują, kaip nuodinga rakštis.
Nei šviesos, nei ramybės tavy nebeliko,
Tik rūpestis, baimė, klaikuma ir naktis.
Paniekintas glūdi veidmainystės klane,
Pasotintas šmeižto, apgaulės ir melo.
Gyvenimas kybo ties juoda bedugne,
Toks menkas, trapus ir nevykęs be galo.
Praėjo tie metai aikščių, gatvių triukšme,
Nebeteko žavumo nei žygiai, nei aukos.
Žengė šiurpūs vaiduokliai tolyn savaime,
Tik prieblandoj kaukės su pašaipa raukos.
(1943 06 15)
P. DIRKIS
Visos tautos su pagarba prisimena didžius istorinius įvykius. Tačiau ne visi istoriniai įvykiai yra džiaugsmingi. Yra tokių, kurie žmogaus skausmo niekada nenuslopins. Tokiems įvykiams tenka priskirti 1941 m. birželio mėnesio 14-21 dienas, kada Lietuvoje vyko masiniai trėmimai išvežimai ir žudynės.
Nakties metu prikelti iš miego nekalti žmonės, vaikai ir kūdikiai, ligonys bei nėščios moterys, smurtu ir žiauraus enkavedisto jėga buvo plėšiami iš nuosavų namų ir butų. Šautuvų buožėmis daužomi ir kojomis spardomi jie buvo stumiami į laukiančius jų sunkvežimius. Klyksmas ir šauksmas vaikų atplėštų nuo tėvų, senelių dejavimai, ligonių vaitojimai ir motinų ašaros skrodė vasaros naktų tylą.
Plėšiami iš savo gimtinės ir artimųjų tarpo Lietuvos žmonės kentėjo fizines ir dvasines kančias; alkani, be duonos kąsnio, ištroškę, be vandens lašo, jie mirė pritrūkę oro geležiniuose vagonuose užkalti. Veltui jie šaukėsi pagalbos, vieton jos jie prisišaukdavo raudonojo žudiko kulką ar smūgį.
Areštų, kalėjimų, tardymų kamerų ir šaudymo kančias jie iškentė. Jų vardus tepuošia garbės aureolė. Ištremtieji į Sibirą ir spygliuotų tvorų atskirti nuo pasaulio, tapo vergais ir taip iki mirties jie kenčia badą, šaltį, paniekinimą ir kol jų širdys plaks juos lydės neišpasakytos baimės ir rūpesčio jausmas.
Prisimindami masinius vežimus ir komunistinį terorą Lietuvoje susiduriame ir su kitu įvykiu tuo pačiu metu, būtent: su Lietuvių tautos sukilimu prieš raudonuosius rusus. Šis istorinis įvykis išryškino būdingą lietuvių bruožą, kuris pasireiškia tik didelio sukrėtimo metu. Sukilimo metu nebuvo politinių skirtumu ne tik kovojančiose gretose bet ir visuomenės sluoksniuose. Tada buvome viena didelė šeima, siekianti vieno ir to paties visiems tikslo. Išgirdus pranešimą apie Lietuvos laisvės atstatymą, viso krašto gyventojai, tarytum didžiulis choras, iš džiaugsmo verkdami, giedojo Lietuvos Himną, keldami trispalves vėliavas miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir net miškuose.
Tie liūdnieji ir tie džiugūs prisiminimai, minint tuos baisiai skaudžius įvykius ir didžius apsireiškimus, turėtų mus ir dabar išeivijoje gyvenančius, panašiai apjungti vienybės skraiste ir vieningomis gretomis mus vesti prie vienintelio šiandien mūsų bendro tikslo — atvadavimo pavergtos Lietuvos.
Tremtinių stovykla Sibire, apsupta spygliuotų vielų tvora ir saugoma sargybų bokštų
1941 m. birželio 26 d. komunistų išžudytų aukų lavonais išklotas Pravieniškių vergų stovyklos kiemas
Lietuviai laisvuose Vakaruose protestuoja prieš komunistinės Rusijos teroru Lietuvoje. (Clevelando Ramovės sk. nariai Januškevičius ir Budrys piketuoja rusų žurnalistus, 1955 m. spalių mėn.) V. Bacevičiaus nuotr.
1904 01 02–1946 06 12
Zigmas Drunga-Šernas, Mykolas Jonas gimė 1904 m. sausio 2 d. Utenos aps. Užpalių mstl., malūnininko šeimoje.
Buvo vyriausias iš šešių vaikų. Mokydamasis gimnazijoje priklausė pavasarininkų, skautų, ateitininkų ir Lietuvos šaulių sąjungos organizacijoms. Baigė Kauno karo mokyklą ir lakūnų kursus. Gavęs kapitono laipsnį, tapo karo lakūnu, žvalgu. Apie 1936 m. vedė mokytoją Bronę Matiekaitytę, augino sūnų ir dukrą. Lietuvos šaulių sąjungos narys, veiklus ir tikintis, rašė eilėraščius. Paskutiniais nepriklausomybės metais aviacijos majoras Z. Drunga buvo Karo aviacijos štabo II (Žvalgybos) skyriaus viršininku. Okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos 2 d. paleistas į atsargą.
Vokiečių okupacijos metais dirbo sandėlininku, vėliau – Kauno priešgaisrinėje apsaugoje skyriaus viršininku. Jau tuo metu pradėjo nelegalią veiklą – spausdino pogrindinį laikraštį „Baltija“, dirbo Lietuvių fronto Kauno apygardos štabe. Vokiečiams traukiantis jis apsisprendė likti Lietuvoje.
1944 m., praėjus frontui, Z. Drunga kurį laiką dirbo Kauno gaisrinės viršininku. Jausdamas, kad gali būti suimtas, ėmė slapstytis. Buvo sulaikytas Šilavoto miestelio stribų, bet po kelių parų pabėgo. 1945 m. birželio mėn. Z. Drunga tapo Tauro apygardos partizanu, štabo nariu. 1945 m. spalio 22 d., suėmus Leoną Taunį-Kovą, pradėjo eiti apygardos vado pareigas. Nenuilsdamas tvarkė štabo organizacinius reikalus, ieškojo ryšių su kitomis partizanų apygardomis.
1946 m. balandžio mėn. susitiko su Dzūkijos partizanų vadais. Kartu su jais nutarė sujungti Dzūkijos partizanų („A“, vėliau – Dainavos) ir Tauro apygardas į didesnį vienetą – Pietų Lietuvos partizanų sritį. Z. Drunga tapo šios srities vado pavaduotoju. Ieškodamas ryšių su kitomis apygardomis, 1946 m. gegužės 28 d. susitiko su Aukštaitijos partizanų įgaliotiniu Juozu Markuliu, kuris iš tikrųjų buvo MGB agentas. Buvo pasirašytas ketinimų protokolas bendros partizanų vadovybės sudarymo klausimu.
Skaityti daugiau: Zigmas Drunga- Šernas, Mykolas Jonas
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos partizanai.
Centre – Albinas Milčiukas-Tigras (1922–1968).
Iš kairės stovi: Aleksas Velanis-Tigras (1905–?), Jonas Kadžionis-Bėda (g. 1928 m.), Antanas Blauzdys-Konkurentas (1921–1950), Antanas Karvelis-Vachmistras (1922–1950), Jonas Darela-Dieduška, Liudvikas Bajoriūnas-Kilbukas (?–1949), Butageidžio kuopos vadas Antanas Jogėla-Ažuolas (1913–1948), Simonas Dailidėnas-Miesčionis (1917–1949), Petras Šakėnas-Šauksmas (?–1948), Jonas Butkus-Karklas (?–1949), Pranas Taujanskas-Pakalnis (?–1950), Anicetas Simanonis-Sigitas (1920–1913).
Šaltinis:https://www.limis.lt/en/eksponatai/perziura/-/exhibit/preview/155124132?s_id=U7FeSTwIV3mulEVz&s_ind=69795&valuable_type=EKSPONATAS
BERNATONIS Jonas, Petro-Melagis, gim. 1915 m. Šikšnalaukio k., Traupio vls. Vyčio apygardos Kuprio būrio vadas. Žuvo 1949 m. birželio 12 d.
Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
DAILIDĖNAS Simonas, Jurgio-Miesčionis, Vėtyklė, Meška, gim. 1917 m. Girelės k., Traupio vls., ūkininkų šeimoje. Algimanto apygardos Butageidžio kuopos, vėliau Vyčio apygardos Kuprio būrio partizanas, Kosciuškos būrio vadas. Žuvo 1949 m. birželio 12d.
Skaityti daugiau: Birželio 12 d. žuvę Partizanai: J.Bernatonis, S.Dailidėnas
Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis
1949 m. birželio 11 d. Tauragės apskrityje Eržvilko valsčiuje Smaidrių kaime karinės-čekistinės operacijos metu žuvo Vakarų Lietuvos (Jūros) srities partizanų štabo žvalgybos skyriaus viršininkas, 1949 m. vasario 16-osios Partizanų Deklaracijos signataras kpt. Vytautas Gužas-Zigmas, Galiandra, Mindaugas, Kardas.
Vytautas Gužas-Kardas, eidamas Jūros srities štabo viršininko pareigas, dalyvavo 1949 metų partizanų vadų suvažiavime, kuriame buvo pasirašyta garsioji Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos Deklaracija, atkūrus Nepriklausomybę įsigaliojusi kaip Lietuvos Respublikos įstatymas. Į šias pareigas kpt. V.Gužas buvo paskirtas 1948 m. gegužės 5 dieną, įkūrus Vakarų Lietuvos sritį.
Nelengvas buvo V.Gužo partizaninis kelias. Tik žuvus pirmajam Kęstučio apygardos vadui Juozui Kasperavičiui-Visvydui, skaudi netektis ištiko ir apygardos štabo apsaugos būrį, kuriam tuo metu vadovavo V.Gužas-Mindaugas. 1947 m. balandžio 6 d., per Didįjį penktadienį, Šimkaičių valsčiaus Paparčių kaime apsupime žuvo net vienuolika šio būrio partizanų. Tik “Mindaugui” tuomet pavyko pasitraukti.
V.Gužas, kilęs iš Aukštaitijos, buvęs buhalteris ir Vietinės rinktinės savanoris, labai skaudžiai išgyveno jo būrį ištikusią nelaimę. Norėjo net nusišauti, nes jautė kaltę, kad liko gyvas. Niekaip negalėjo pamiršti kulkosvaidžio ugnimi jį dengusio buvusio gimnazisto Juozo Nausėdos, prieš mirtį sušukusio: "Vade, traukis, aš dengsiu!"...
Skaityti daugiau: VYTAUTAS GUŽAS-MINDAUGAS, ZIGMAS, KARDAS, GALIANDRA
ALEKSAS MILIULIS-
ALGIMANTAS, NEPTŪNAS
1923–1949 06 08
Aleksas Miliulis gimė 1923 m. Tauragės aps. Batkių miestelyje.
Lietuvos Respublikos kariuomenės kapitonas. Lietuvos laisvės armijos (LLA) karys.
Anglų kalbos mokytojas. Dirbo Tauragės aps. Žygaičių vls. Būdviečių, vėliau Purvėnų pradžios mokyklose, Žygaičių mokykloje.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai 1945 m. pradžioje subūrė pirmuosius partizanus Žygaičių apylinkėse. 1946 m. birželio mėn. paskirtas Jungtinės Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės 3 iosios kuopos vado pavaduotoju, po trijų mėnesių – kuopos štabo Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku, 1948 m. liepos mėn. – Kęstučio apygardos Aukuro (vėliau – Butigeidžio) rinktinės vadu.
Einant šias pareigas A. Miliuliui pavyko Tauragėje įsteigti pogrindinę organizaciją „Raketa“, tarp kurios narių buvo ir sovietinių represinių struktūrų darbuotojų. 1949 m. balandžio mėn. paskirtas ketvirtuoju Kęstučio apygardos vadu vietoj į Šiaurės rytų Lietuvą išvykusio Henriko DanilevičiausVidmanto.
Naujoji Kęstučio apygardos vadovybė toliau tobulino organizacinę struktūrą – buvo panaikintas nepasiteisinęs organizacinis sektorius (OS) ir vie toj jo sukurta kur kas efektyvesnė „trejetukų slapukų“ sistema. Dėl to partizanų rėmėjų veikla tapo konspiratyvesnė, nes pogrindis buvo geriau apsaugotas nuo išdavysčių ir saugumo šnipų.
Į šiaurės rytus nuo Tauragės bent keliolika kilometrų tęsiasi gūdo kieglių miškai. Kraštas ties Ridikiške ir besunykstančia Kaziške vadinamas Kaziškės kaimo vardu. Būtent čia, tiesiog Tauragės pašonėje, 1949 m. įsikūrė Kęstučio apygardos štabas, kuriam vadovavo A. Miliulis- Algimantas, Neptūnas.
Tačiau ketvirtasis apygardos štabas nesugebėjo išvengti išdavystės.
Skaityti daugiau: ALEKSAS MILIULIS- ALGIMANTAS, NEPTŪNAS
Lydžio rinktinės partizanai.
Iš kairės: Antanas Jonikas-Rolandas, Česlovas Remeikis-Plienas, neatpažintas, Vladas Pečkauskas-Gegužiukas, neatpažintas, Albertas Norkus-Linksmutis ir Leonas Laurinskas-Liūtas. 1946 m.
(L Laurinsko asmeninė kolekcija)
Remeikis Česlovas-Plienas gimė 1929 m. Tauragės apskrities Eržvilko valsčiaus Varlaukio kaime. Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės Batakių būrio partizanas. Žuvo 1948 m. birželio 8 d. Eržvilko valsčiuje
Lydžio (Butageidžio) rinktinės partizanai. Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės: Česlovas Remeikis-Plienas, Albertas Norkus-Linksmutis, Zofija Miniotaitė (mergaitė baltais drabužiais), Albina Norkutė-Ramunė, Jonas Nuobaras-Lyras.
Antroje eilėje iš kairės: Vladas Pečkauskas-Gegužiukas, neatpažintas ir Leonardas Miniotas.
[L. Laurinsko asmeninė kolekcija)
Šaltinis: http://www.partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Birželio 8 d. žuvę Partizanai
1948m. birželio 7 dieną garbingai žuvo Tauro apygardos Geležinio Vilko, 54 kuopos 1-mo būrio du partizanai. Atsidūrę beviltiškoje padėtyje susisprogdino, tai Antanas Popiera – Žilvitis ir Konstantinas Kižys – Gintaras, trečias Benediktas Budrys pasidavė.
Antanas Popiera - Žilvitis
Ta diena buvo saulėta, karšta. Apie pietus išgirdau šaudymą. Įbėgau į kambarį, atsiklaupiau prie lovos. „Viešpatie, nejau vėl žūsta vyrai? Šianakt Gintaras su vyrais turi ateiti. Ateis, būtinai ateis, liepė laukti, bet ką jis dar pasakė? Išbūrė mums mirtį, jei išsipildys, daugiau neateisim.“
Išbėgau iš kambario, lauke tylu, tvanku, tik kažkoks bloga žadantis parako kvapas. Tikrai netoli šaudė. Išėjau pas tetą į Baraginę ten netoli turėjo kažkas įvykti. Gal sužinosiu kas ir kur atsitiko, nors jau nujaučiau. Pasakė, kad čekistai užpuolė pas Daminaitienę Nendriniškių km. 3 partizanus. Tą metą aplink juos buvo vien javų laukas, kai rusai buvo apsupę, vien kepurės kyšojo iš jų. Daug, labai daug buvo enkavedistu. Priėjau keliuką ir nejučiom juo per rugius pasukau į Daminaičius. Rugiai, rodos, šnara :žuvo, žuvo neateis šiąnakt, neateis nei kitą naktį. Niekada jau neateis. Pradėjau verkti, pasidarė silpna, rodos, tuoj griūsiu. Atsisėsčiau, bet gal javuos dar yra persekiojančių rusų? Ką aš sakysiu? Ėjau man buvo jau vis tiek, o jeigu kieme rasiu rusus, o Juos kraujo klane? Gal netiesa, gal visi gyvi? Mane gali suimti. Partizanai sakydavo, jeigu suimtų, laikykis nieko neišduok su niekuo nekalbėk. Rūsiuose kur laiko suimtuosius, kalėjimo vienutėse yra daug šnipų. Tegul užmuša, bet neišduok nieko. Mes irgi niekada neišduosim. Atėjau – kiemas tuščias, jame dvi varganos trobelės. Durys visur atlapotos, gal viduje kraugeriai laukia, kas ateis? Einu vidun, noriu rasti paaiškinimų, kas čia prieš kelias valandas įvyko. Tyla, tokia baisi tyla, rodos mane sukaustė, girdžiu – daužosi širdis. Dieve, jų tikrai nėra gyvų, kraujas, kraujas... Gal tik sužeisti, gal išliks? Geriau būtų žuvę, nes kitaip juos iškankinę užmuš ir numes kur nors išniekinimui ant grindinio. Marija, melskis už juos. Dievulėli, padaryk stebuklą, leisk jiems gyventi. Tokie jauni, tokie gražūs... Prakeikti būkit atėjūnai, ar dar jums mažai lietuvių kančių, mažai kraujo, ko dar jums reikės rytoj, poryt? Jau šiandien atsivarė kaimynų vaikus, moteris ir suklupdė priekyje, kad partizanai negalėtų atsišaudyti nepataikę į savus.
Skaityti daugiau: Užmiršti niekaip negaliu
Bronius Vaivada gimė 1900 m. 05 29 Žadeikių k. , Vabalninko vls. Biržų aps. Mokėsi Kupreliškio pradinėje mokykloje. 1921m. baigė Biržų gimnazijos 6 klases. Tų pačių metų lapkritį įstojo į Karo mokyklą. Baigus mokyklą suteiktas aviacijos leitenanto laipsnis, paskirtas į Karo aviaciją. Dalyvavo Klaipėdos išvadavime. 1927 08 01 pakeltas į vyr. leitenantus ir perkeltas į 3 oro eskadrilę oro žvalgu. Tarnaudamas, 1927m. baigė S. Daukanto mokytojų seminariją Kaune, studijavo LU Teologijos – filosofijos fakultete. 1930 11 23 pakeltas į kapitonus. Vadovėlio „Aeronautinė meterologija“ (1931) ,autorius. 1932 07 01 išvyko studijuoti į Prancūziją. 1934 07 15 baigė Strasbūro Geofizikos ir matematikos institutą įgydamas inžinieriaus geofiziko kvalifikaciją. Grįžus į Lietuvą 1935 09 02 paskirtas Karo aviacijos meteorologijos tarnybos viršininku.1936 07 23 pakeltas į majorus. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenę iš kariuomenės atleistas. Mokytojavo Utenos vidurinėje mokykloje 1943 04 įstojo į „Kęstučio“ pogrindinę organizaciją, paskirtas Utenos aps. štabo viršininku, leido ir redagavo pogrindinius laikraščius „Prošvaistė“, „Laisvės kelias“.
Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje vienas iš Tigro rinktinės kūrėjų. 1944 10 23 rinktinės vado Leono Vilučio- Arūno paskirtas štabo Organizacinio skyriaus viršininku slapyvardžiu „Vilkas“. Lapkričio mėnesį jam pavesta parengti planą „Pantera“, numatantį kalinių išvadavimą iš kalėjimų Tigro rinktinės veikimo zonoje.
1945 06 20 suimtas, kalintas Utenoje, Vilniuje.1945 11 22 LSSR NKVD Karo tribunolo nuteistas mirti. 1946 06 07 sušaudytas Vilniuje, palaikai užkasti Tuskulėnų dvaro parke.
Apdovanotas DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu (1937), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928), garbės ženklu „Plieno sparnai“ (1939), Klaipėdos išvadavimo bronzos medaliu.
Aldona Vilutienė
Kazimieras Pinkvarta – Dešinys, gimė 1919m. Liepalotų (Giniūnų) k., Prienų vlsč. vidutinių ūkininkų šeimoje. 1938m. pašauktas į karinę tarnybą tarnavo Kaune, Šančiuose,5 pėstininkų pulko mokomoje kuopoje. Baigus apmokymo kursą ,jam buvo suteiktas Lietuvos kariuomenės puskarininkio laipsnis. Sovietų Rusijos daliniams įžengus į Lietuvą, iš tarnybos kariuomenėje pasitraukė. Pasilikęs gimtinėje iki rudens slapstėsi. Rinko ir kaupė likusius praėjus frontui vokiečių ir sovietų paliktus ginklus, ruošėsi kovai su okupantu. Iš besislapstančių aplinkinių Liepalotų, Mčiūnų,Strielčių, Šakališkių kaimų vyrų. Pinkvarta subūrė pirmųjų partizanų grupę. Tapo jos vadu. Mokė jaunuosius kovotojus patikimai naudoti ginklus. K. Pinkvarta - Dešinys vienas iš Lietuvos Laisvės kovotojų , gana ryškų pėdsaką palikęs Lietuvos istorijoje, kovojant su raudonuoju okupantu. Dalyvavo daugelyje kautynių. Nekartą iš keblios, beviltiškos padėties, sugebėjo išvesti vyrus be nuostolių. Keletą kartų sužeistas Būdninkų kautynėse, po sužeidimo, neteko dešiniosios akies. Bet tai po išgijimo, netrukdė dar ryžtingiau kovoti. Vienas iš Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės kūrėjų. 1945m.rudenį Geležinio Vilko pulko Kęstučio kuopos vadas.1946m. vasarą – rinktinės Rikiuotės skyriaus viršininkas, po metų – 53 – iosios kuopos vadas. 1948m vasario mėn.. 53 – iąją kuopą išformavus, paskirtas 54 – osios kuopos vadu, o kuopą performavus į tėvūniją – tėvūnijos vadu.
Žuvo 1949m. birželio 6 dieną Skirptiškės k., Naujosios Ūtos vls. Prie Janulio sodybos. Po jo žūties 54 –oji kuopa pavadinta Dešinio tėvūnija.
1945m. gruodžio 28 d. suteiktas viršilos laipsnis. 1950m. vasarą apdovanotas (po mirties) ll laipsnio Laisvės kovos kryžiumi ( su kardais). 1998 m. suteiktas majoro laipsnis.
Aldona Vilutienė
Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai Sušlaukio miške. 1950 m. Pirmoje eilėje sėdi iš kairės: pirmas – Valerijonas Paulauskas-Margis, trečias – Juozas Paulauskas-Bočius, ketvirtas – Antanas Baužys-Vingėla. Antroje eilėje priklaupę iš kairės: pirmas – Justinas Rimkus-Ąžuolas, antras – Vytautas Aloyzas Zeleckis-Vaivoras, trečia – Leonora Viluckaitė-Širšynė, ketvirtas – Kazimieras Martinkus-Saga, penktas – Vincas Drąsutis-Pilėnas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
1950 m. birželio 3 d. Kretingos aps. Darbėnų vls. Nausėdų apylinkių miške (dabar – Kretingos r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu žuvo Žemaičių apygardos Kardo rinktinės vadas Juozas Paulauskas-Bočius, rinktinės štabo viršininkas Kazimieras Martinkus-Saga, partizanai Justinas Rimkus-Ąžuolas, Leonora Viluckaitė-Širšynė ir Vytautas Aloyzas Zeleckis-Vaivoras.
Žuvusiųjų palaikai buvo atvežti į Darbėnų miestelį. Užkasimo vieta neišaiškinta.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 208–209, 299.
Skaityti daugiau: Birželio 3 d. žuvę Partizanai
