Aleksandras Antanas Grybinas-Faustas

1920 09 20–1949 09 28

Aleksandras Antanas Grybinas gimė 1920 m. rugsėjo 20 d. Šakių aps. Lukšių vls. Lukšių k. pradžios mokyklos mokytojo Antano Grybino ir Onos Naujokaitės-Grybinienės šeimoje. Kartu augo seserys Zofija (g. 1913 m.) ir Stasė (g. 1914 m.), broliai Vytautas (g. 1919 m.) ir Zigmas (g. 1923 m.).

1931 m. birželio 20 d. A. A. Grybinas įstojo mokytis į privačią Šakių „Žiburio“ gimnaziją, kurią baigė 1939 m. Tų pačių metų rugsėjo 1 d. jis įstojo į Marijampolės mokytojų seminarijos trečiąjį kursą. Buvo Skautų organizacijos ir Lietuvos šaulių sąjungos narys. 1940 m. lapkričio 6 d., pirmosios sovietų okupacijos metu, Marijampolėje buvo suimtas, tačiau netrukus paleistas. 1941 m. baigus Marijampolės mokytojų seminariją, rugpjūčio 21 d. jam išduotas atestatas, suteikiantis pradžios mokyklos jaunesniojo mokytojo vardą.

Pietų Lietuvos (Nemuno) ir Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sričių vadovybės susitikimas. 1949 m. vasario mėn. Pirmoje eilėje trečias iš kairės – Nemuno srities vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Antroje eilėje iš kairės ketvirtas – Urbantas Dailidė-Tauras, penktas – Tauro apygardos vadas Aleksandras Antanas Grybinas-Faustas, septintas – Jūros srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas. Kiti neatpažinti. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Skaityti daugiau: Aleksandras Antanas Grybinas-Faustas

JUSTINAS LELEŠIUS-GRAFAS, KRIVAITIS

Justinas Lelešius gimė 1917 m. lapkričio 23 d. Marijampolės aps.  Navasodų k.

 Navasodų k.. Baigė Navasodų pradžios mokyklą, šešias Marijampolės marijonų gimnazijos klases, 1943 m. – Vilkaviškio kunigų seminariją. . Įšventintas kunigu, dirbo Vištyčio ir Gražiškių parapijose (Vilkaviškio aps.).

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. buvo paskirtas į Vilkaviškio aps. Alvito vls. esančią Lankeliškių parapiją. Kaip ir daugelis kunigų, J. Lelešius bažnyčioje ir kitose vietose guodė, ramino tikinčiuosius, stiprino jų dvasią. NKVD Vilkaviškio aps. skyriaus darbuotojai, pamatę, kad kunigas J. Lelešius yra demokratiškas, jį myli žmonės, ypač jaunimas, pradėjo kunigą verbuoti. Iš pradžių tai darė slaptai. Kalbėdavo draugiškai, net stikliuku pavaišindavo, aiškindavo, kad kito kelio jam nėra. Saugumiečiai „garantavo“ ir jam, ir visai jo šeimai saugų gyvenimą. Vėliau sulaikydavo ilgiau: parą ar kelias kalindavo areštinėje, naudojo ir fizinį smurtą, bet vis paleisdavo apsigalvoti.

Skaityti daugiau: JUSTINAS LELEŠIUS-GRAFAS, KRIVAITIS

Lakūnas Anbo

Jonas Bulota, Motiejaus  gimė 1913m. liepos 19d.  Mielaišupio k. Šilavoto vls., Marijampolės aps. pavyzdingų ūkininkų  šeimoje, kurioje  augo 4 broliai ir 2 seserys.  Vyriausias brolis Viktoras tarnavo  Marijampolės 9-ame pėstininkų pulke.1944metų pavasarį įstojo į gen. P. Pechavičiaus organizuotą Vietinę rinktinę.  Nacių SS nuginkluotas ir internuotas, Viktoras dingo be žinios.   Broliai  dvyniai Juozas  ir Petras g.1926m. įstojo į Žaliavelnio – Vinco Senavaičio suburtų partizanų gretas. 1945m. vasario 24d. dalyvavo Šilavoto stribų būstinės apgultyje, balandžio 10d. – Ingavangio kautynėse ir balandžio 13d. Budninkų kautynėse.  Petras Bulota -  Beržas žuvo 1947m. patekęs į pasalą prie Dūmiškių kaimo  Prienų  šile.  Juozas Bulota – Kalvis  žuvo 1946m.  Brolis Pranas 1944m.rudenį sugautas besislapstant nuo kariuomenės ir su kitais dezertyrais pasiųstas į Karaliaučiaus frontą.“ Vaduojant“ Berlyną buvo sužeistas ir pateko į anglų zoną. Pasibaigus karui Pranas grįžo į nusiaubtą tėviškę. Tėvai jau slapstėsi. Susitikti su sūnumi paslapčia ėjo tėvas ir čekistų buvo sunkiai sužeistas. Vežant  į ligoninę mirė.   Raudonarmietis Pranas su sena motina buvo ištremti.  Po dviejų metų tremtyje motina mirė. Pranas, po daugelio katorgiško gyvenimo metų grįžo į gimtinę.   Anbo seserys Marytė ir Adelė, gerų žmonių globojamos ir pakeitę pavardes  sulaukė Lietuvos atgimimo aušros.

Skaityti daugiau: Lakūnas Anbo

KAUTYNĖS LAUŽGIRIO MIŠKE

 Nuotraukoje iš kairės  Valentinas  Aleksa - Aras, Algirdas Akambakas - Perkūnas, Špicas, A. Povilaitis - Riešutas, Jonas Ivanauskas - Žemaitis ir Vytautas  Šulskis - Laisvūnas.

Tauro apygardos, Žalgirio rinktinės,  Vasario 16- osios tėvūnijos grandies vadas Aras su grupės  kovotojais Laužgirio miške, prie Aukštosios plynės durpyno įsirengė iš velėnos ir medžių šakų vasarišką slėptuvę. Kurį laiką vyrai čia po žygių ilsėjosi ramiai. Tik suimto ir kankinimų nepakėlusio partizano Kelmo išdavystė 1950m. rugsėjo 12 dieną atvedė Šakių vlsč. MGM garnizono ir  ir 4 šaulių divizijos 353 šaulių pulko 3 bataliono pajėgas.

Nelaimei tą naktį Arą aplankę Žalgirio rinktinės  štabo  Maitinimo ir aprūpinimo grupės vadas Perkūnas su kovotoju Laisvūnu pasiliko dienoti.

Sargybiniui pranešus, kad slėptuvę supa baudėjai, vyrai stojo į mūšį. Įnirtingos kautynės truko ne ilgai,- jėgos buvo  labai nelygios. Žuvo 5 partizanai,  Jonas  Ivanauskas - Žemaitis sužeistas paimtas į nelaisvę.

Skaityti daugiau: KAUTYNĖS LAUŽGIRIO MIŠKE

KOVOS KELIU ŽENGIANT

„Mes nemirę, mes nemirę!“ — aidi Tėviškės kloniais ir laukais iš niūrių kalėjimo sienų ir kapų glūdumos kovojančios tautos, kovojančio lietuvio balsas, ir eina jis lyg nepavargstantis amžių pranašas ir byloja: — nenumarinsit, nepalaušit lietuvio, kovojančio už laisvę ir šviesesnę ateitį; jo pusėje tiesa, su juo teisingumas ir nenugalimas ryžtas laimėti. Lietuvis pasiryžęs didžiausiai aukai ir savo tikslo — laisvės — siekia nesvyruodamas.

KOVOS KELIU ŽENGIANT

Vakarų Lietuvos partizanų
eilėraščiai ir dainos 
1945—1953 metai

Vilnius „Vyturys“ 1991

Knyga PDF formatu:    fotografinė kopija: 

UDK -888.2-1
Ko-561

Iš Vakarų (Jūros) srities partizanų leidinių
atrinko ir parengė spaudai LEONAS GUDAITIS

Partizanų žodis

Praeito ir gyvenamojo momento kovų sūkuryje nemaža dalis Tėvynėje jos sūnų ir dukrų pergyvenimų mūsų poetų, o ir [neišskaitomas žodis] tautiečių tapo užfiksuota poezijoje. Pasiėmėme pareigą šią vertingą medžiagą surinkti, sutvarkyti ir, susidarius jos atitinkamam kiekiui, išleisti rinkinį, kuriuo norime duoti visuomenei plačiau susipažinti su Tėvynės ir mūsų pergyvenimais, kančiomis ir laimėjimais.

Visiems poetams, dainų ir eilėraščių rinkėjams ir šio rinkinio išleidime padėjusiems bendradarbiams už iniciatyvą ir pastangas liekame nuoširdžiausiai dėkingi. Manome, kad šis — „Kovos keliu žengiant“ — paminėtųjų bendro darbo vaisius bus mažas įnašas ir papildymas į laisvės kovos sąjūdžio lobyną.

Tad kviečiame ir toliau visus dalyvavusius, taip pat ir naujus [autorius] prisidėti ir, toliau nenuilstamai tobulinant, ateities kovų ir pergyvenimų patirtimi kurti laisvos kovos sąjūdžio dvasią atitinkančias dainas ir eilėraščius, taip pat dainų bei eilėraščių rinkėjus šiame rinkinyje nesančius poezijos dalykėlius rinkti ir per atitinkamus pareigūnus atsiųsti mums.

Gal skaitytojas ras šiame rinkinyje nemaža klaidų, nesklandumų, trūkumų ir kitų neigiamybių, bet prašome už jas atleisti, nes mūsų sąlygomis tai neįmanoma tinkamai atlikti, ypač trūkstant tam priemonių bei profesionalų. Tikimasi, kad ateities rinkinėliai pagal galimybę bus tobulinami ir išleidžiami su mažesniais trūkumais.

MAIRONIO vadovybė

(Pratarmė MAIRONIO būstinės 1948 metais parengtam mašinraštiniam dainų ir eilėraščių rinkiniui „Kovos keliu žengiant: Iš kovų su bolševikais 1945—48 m. m.“)

* * *
„Mes nemirę, mes nemirę!“ — aidi Tėviškės kloniais ir laukais iš niūrių kalėjimo sienų ir kapų glūdumos kovojančios tautos, kovojančio lietuvio balsas, ir eina jis lyg nepavargstantis amžių pranašas ir byloja: — nenumarinsit, nepalaušit lietuvio, kovojančio už laisvę ir šviesesnę ateitį; jo pusėje tiesa, su juo teisingumas ir nenugalimas ryžtas laimėti.
Lietuvis pasiryžęs didžiausiai aukai ir savo tikslo — laisvės — siekia nesvyruodamas.
Tie tūkstančiai kapų, žinomų ar nežinomų,čia pat Tėvynėje, laukiniame Sibire ar kitoje nesvetingoje Raudonosios Imperijos dalyje, tie šimtai tūkstančių kenčiančių kalėjimuose, koncentracijos lageriuose ar tremtyje — ne lietuvio silpnumo požymis, ne sutikimas su okupanto diktuojama valia ar užgaidomis, ne besąlygiškas atsisakymas kovos, bet, priešingai, įrodymas lietuvio gyvybingumo, jo atkaklumo ir pasišventimo, siekiant laisvės, šviesesnio gyvenimo.

Skaityti daugiau: KOVOS KELIU ŽENGIANT

Juodoji komunizmo knyga - Spalio paradoksai ir nesusipratimai

„Žlugus komunizmui, nebebuvo būtina įrodinėti „istoriškai neišvengiamą" Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos pobūdį. 1917 metai pagaliau tapo „normaliu" istorijos objektu. Deja, nei istorikai, nei mūsų visuomenė nėra pasirengę atsisveikinti su mitu apie nulinius metus - metus, davusius pradžią viskam, t. y. rusų liaudies laimei ir nelaimei".

Šie nūdienio rusų istoriko žodžiai puikiai apibūdina nenutrūkstamą tradiciją: praėjus aštuoniasdešimčiai metų nuo paties įvykio, „mūšis dėl 1917-ųjų" tebesitęsia.

Pirmajai istorijos mokyklai, kurią galima būtų pavadinti „liberalia", Spalio revoliucija buvo ne kas kita kaip pučas, smurtu primestas pasyviai visuomenei, rezultatas apsukraus sąmokslo, kurį surezgė saujelė disciplinuotų ir ciniškų fanatikų, neturėjusių šalyje jokios realios atramos. Šiandieną beveik visi rusų istorikai, lygiai kaip ir apsišvietęs komunistinės Rusijos elitas ir vadovybė, perėmė liberalų pažiūras. Netekusi bet kokio socialinio ir istorinio svorio, 1917 m. Spalio revoliucija traktuojama kaip atsitiktinis įvykis, išstūmęs ikirevoliucinę Rusiją iš jos natūralios raidos kelio - turtingą, darbščią Rusiją, sparčiai žingsniavusią demokratijos link. Apie simbolinį atsiribojimą nuo „baisios sovietizmo ataugos" trimituojama tuo garsiau ir smarkiau, kuo labiau ryškėja faktas, kad iš tikrųjų valdančiojo elito viduje tebėra ženklus nenutrūkstamas ryšys: visi to elito sluoksniai priklausė komunistinei nomenklatūrai. Nenuostabu, kad dabar kitoniška Spalio revoliucijos traktuotė tiek kai kurių istorikų, tiek elito rankose virsta koziriu: juk šitaip nuo rusų visuomenės nuimama kaltės našta, atgailos našta, slėgusi sąžinę perestroikos metais, kai teko susidurti su pakartotiniu ir tokiu skaudžiu stalinizmo atradimu. Jeigu bolševikinis 1917 m. perversmas buvo tik atsitiktinumas, vadinasi, rusų liaudis tik nekalta auka.

Pavolgyje siaučia baisus badas -pilietinio karo ir bolševikų politikos kaime pasekmė. 1921-1922 m. badu išmirė penki milijonai žmonių. Pirmosios jo aukos buvo vaikai

Priešingai šiai interpretacijai, sovietinė istoriografija mėgino įrodyti, kad 1917 m. Spalis buvo logiška, numatoma, neišvengiama kelio į išsivadavimą pabaiga, o tuo keliu pasuko sąmoningai prie bolševizmo prisijungusios „masės". Išgyvenusi įvairių metamorfozių, ši istoriografijos srovė susiejo diskusijas dėl 1917 m. reikšmės ir prasmės su sovietinio režimo teisėtumo klausimu. Atseit jeigu Didžioji Spalio socialistinė revoliucija buvo Istorijos prasmės įsikūnijimas, jeigu ji buvo įvykis, prilygstąs išsivadavimo šūkiui, skirtam viso pasaulio tautoms, tai tos revoliucijos padariniai - politinė sistema, institucijos, valstybė - buvo teisėti, nepaisant jokių klaidų, kurias galėjo padaryti stalinizmas. Sovietinės santvarkos žlugimas, suprantama, paskatino paskelbti 1917 m. Spalio revoliuciją visiškai neteisėta ir atsisakyti marksistinio „katekizmo", išmetant jį, anot garsiojo bolševikų posakio, „į istorijos šiukšlyną". Tačiau tiek buvusioje Sovietų Sąjungoje, tiek (o gal netgi dar labiau) Vakaruose šis „katekizmas" tebėra labai gyvas atmintyje, kaip ir įaugusi atmintin baimė.

Skaityti daugiau: Juodoji komunizmo knyga - Spalio paradoksai ir nesusipratimai

JUOZAS LUKŠA

Parašė P. VYTENIS   

Laisvės kovų didvyrio mirties 25 metų sukakčiai 

1. Juozas Lukša —laisvės kovotojas 

Juozas Lukša sušvito Lietuvos laisvės kovų padangėje kaip meteoras, palikdamas mums partizano Vilnies eilėraščio žodžiais "Pavergtos tėvynės" raudą ir kartu pasiryžimą tolimesnei kovai:

Daugel vargo ir skausmo pakėlei, 
Daug vergiją ir vėjų šaltų. 
Kiek laukuose pilkų akmenėlių, 
Tiek krūtinėje Tavo žaizdų.

Kas surinks Tavo kraują ir gėlą 
ir tas ašaras, laisvės kančias . . .? 
Nemažiau gal vandens Nemunėlis 
Nuplukdeno į jūras plačias.

Kas paguos Tavo širdį, Tėvyne? 
Kas Tau šalty ugnelę įpūs? 
Svetimi atėjūnai išmynė 
Darželius ir prabočių kapus.

Vėl braidai savo kraujo upeliais 
Ten po Sibiro taigas, ledus. 
Vėl krankliai Tavo tėvo dvarely 
Susisuko gūžtas ir lizdus.

Tavo sodai apaugo vijokliais, 
Į svirnelį užžėlė takai, 
Tik nykiai kaukia vėjas vaiduoklis 
Tremtiniam po sodybų langais.

Neraudok, Pavergtoji Tėvyne, 
Dar gyvi sakalai milžinai. 
Jie išvys šiuos kranklius iš gimtinės 
Ir parneš šviesią Laisvę sparnais.

---------

Šio straipsnio autorius buvo pasidaręs artimas Juozo Lukšos bičiulis, kai abu dvejus metus gyveno tame pačiame mieste. Jam Juozas Lukša patikėjo ir savo parašytos knygos "Partizanai anapus geležinės uždangos" (1950) išleidimo rūpesčius.

-------------------

Per pirmąją Sovietų Sąjungos okupaciją nustojusi egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė, Lietuva pergyveno skaudžių smūgių. Prasidėjo žmonių areštai, įkalinimas ir žudymas, krašto ekonominis naikinimas, visų žmogaus laisvių atėmimas. Tai visą lietuvių tautą žadino į kovą už savo laisvę prieš raudonąjį įsibrovėlį. Visame krašte pridygo slaptų rezistencinių organizacijų, iš kurių stipriausias buvo Lietuvių Aktyvistų Frontas, kuris ir pravedė 1941 birželio 23 sukilimą.

Skaityti daugiau: JUOZAS LUKŠA

JUOZAS ALBINAS LUKŠA - VYTIS, KAZIMIERAS, SKIRMANTAS, ARMINAS, SKRAJŪNAS, MYKOLAITIS, DAUMANTAS

1921 08 10–1951 09 04

Juozas Albinas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Marijampolės aps. Veiverių vls. Juodbūdžio k. ūkininkų Onos ir Simono Lukšų šeimoje. 1940 m. baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją. 1940–1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, priklausė Lietuvių aktyvistų frontui (LAF), buvo suimtas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, išsilaisvino. Vokiečių okupacijos metais studijavo Vytauto Didžiojo universitete Architektūros fakultete. Dalyvavo antinacinėje veikloje, priklausė Lietuvių frontui.

Nuo 1944 m. kartu su kitais šeimos nariais dalyvavo rezistenciniame judėjime.

Vilniuje pradėjo lankyti Meno akademiją.

Nuo 1945 m. Geležinio Vilko rinktinės partizanas, vadinęsis slapyvardžiu Vytis.

1946 m. birželio 1 d. Tauro apygardos vado Zigmo Drungos-Mykolo Jono įsakymu Nr. 18 buvo paskirtas „Laisvės Žvalgo“ vyriausiuoju redaktoriumi. Po 1946 m. birželio 5 d. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Algirdo Varkalos-Žaliuko įsakymu Nr. 12 pasirašė kaip šios rinktinės vado pavaduotojas. Iki tų pačių metų rugsėjo 10 d. ėjo rinktinės Propagandos skyriaus viršininko pareigas. Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) adjutantas, vadinęsis slapyvardžiu Kazimieras.

Skaityti daugiau: JUOZAS ALBINAS LUKŠA - VYTIS, KAZIMIERAS, SKIRMANTAS, ARMINAS, SKRAJŪNAS, MYKOLAITIS, DAUMANTAS

ŽEMAIČIŲ PRIESAIKA: PARTIZANŲ VADAS VLADAS MONTVYDAS - ŽEMAITIS IR JO KARIAI

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI

VAKARŲ LIETUVA

Irena Montvydaitė-Giedraitienė

GYVENIMO PRADŽIA

Vladas Montvydas gimė 1911 m. Šilalės r. Gatautiškės kaime. Kaimas prigludęs prie Lūksto ežero, o netoliese dunkso, apipintas legendom, Medvėgalio kalnas. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Nepriklausomybės metais, kaip daugelis, gavo iš dvaro 8 ha pelkėtos žemės, ūkininkavo.

Sunkus buvo šio šimtmečio pradžioje bežemio žemdirbio gyvenimas -tebeslėgė Rusijos priespauda, skurdas, vargas, ligos, daug gyvybių nusinešdavo į kapus. Tarp trijų Kazimiero Montvydo žmonų, išėjusių Amžinybėn gyvenimui neįpusėjus, buvo ir Vlado mama - Petronėlė Siutelaitė-Montvydienė, palikusi tėvo ir pamotės globai keturis mažamečius vaikus: dvi dukras ir du sūnus.

Vienintelė vyriausioji Vlado sesuo Petronėlė, gimusi 1906 m., pragyveno visus šio šimtmečio karus, Lietuvos Nepriklausomybės metus, okupacijas, tremtį ir sulaukusi Lietuvos Atgimimo, 1995 metais atsigulė Amžinam poilsiui. Buvo geraširdė, ką paveldėjo iš savo mamos, labai sutarė su broliu Vladu. Daug kentėjo nuo enkavedistų už tai, kad bendravo su “nusikaltėliu” broliu. Buvo žiauriai tardoma, mušama, paskui su šeima ištremta į Sibirą. Sugrįžusi išaugino anūkus, paskui padėjo brolio Vlado anūkus auginti. Su didžiu susidomėjimu klausydavau jos paskojimų apie praeitį. Petronėlė jautė širdgėlą, kad iš keturių brolių, ilgam gyvenimui liko viena. Tėvo būta aštraus būdo, o pamotės duona karti, todėl tik paūgėjus, kiekvienam vaikui teko kurti savo gyvenimą. Sesuo Kazytė - kaimo gražuolė, dar paauglė būdama išėjo tarnauti į Klaipėdos kraštą, vėliau ištekėjo už vokiečių tautybės vyro, turėjo nuosavą laivą. Brolis Stasys, darbštus jaunuolis šienaudamas dvaro pievas perkalto ir susirgęs plaučių uždegimu, mirė. Pati Petronėlė anksti ištekėjo už bežemio jaunuolio Petro ir kartu nešė vargingų nuomininkų dalią. O brolis Vladas nuo pat mažens mėgdavęs meistrauti. Dar būdamas vaiku, iš rąsto galo išsipjovęs ratus darėsi dviratį. Baigęs Požerės pradžios mokyklą, pramokęs staliaus amato dirbo įvairius darbus. Vladas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo visuomeninėje veikloje ir Šaulių sąjungoje.

Daugel metų Vladas gyveno kartu su sesers Petronėlės šeima. Išsinuomuotuose ūkiuose įsirengdavo staliaus dirbtuves. Pagrindinis staliaus įrenginys buvo varstotas, dažniausiai jis gamindavo medines detales brikelėms, o geležinius apkaustus nukaldavo kalviai. Vladas buvęs darbštus, negirtuokliavo, nerūkė. Net ne visi pasiturinčių ūkininkų sūnūs galėjo įsigyti dviračius, laikrodžius, radijo aparatus bei geresnę aprangą, tačiau darbštus jaunuolis visą tai turėjo. Mėgo skaityti knygas, laikraščius, dalyvavo įvairiuose inteligentijos sambūriuose.

1935 m. su sesers šeima išsinuomojo apleistą ūkį Varnių valsčiuje, Nevardėnų kaime pas Elzbietą Ralienę. Ūkininkė gyveno viena su paaugle dukra Bronislava. Jos vyras, dar dukrai esant mažai, išvyko į Argentiną užsidirbti pinigų, sumokėti skoloms už ūkį. Deja, taip ir nesulaukė nei žmona vyro, nei dukra tėvo, o skolas už ūkį sumokėjo Vladas jau tapęs žentu.

Skaityti daugiau: ŽEMAIČIŲ PRIESAIKA: PARTIZANŲ VADAS VLADAS MONTVYDAS - ŽEMAITIS IR JO KARIAI

Partizano baigiamoji kalba Troikos teisme

Tai nuostabi, kilni, patikėjusio okupanto žodžiu legalizuotis Lietuvos partizano – Juozapo STREIKAUS - Stumbro baigiamoji kalba – jo sulikvidavimo KGB Troikos teisme.

Tai priesakas mums, niekaip lig šiol neįsisąmoninantiems okupacijos esmės.

Juozas Streikus-Stumbras

Raišupio mūšis

Mūšis įvyko 1947 m. liepos 30 d. Raišupio kaime, Karčiauskų sodyboje. Jo metu mūriniame tvarte įsitvirtinę septyni Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai, pastebėję, kad yra apsupti gausių NKVD pajėgų ir supratę savo beviltišką padėtį didvyriškai priešinosi ir sugebėjo nukauti net 67 vidaus kariuomenės karius. Tarp jų ir kelis aukšto rango karininkus.

Brėkštanti diena buvo tikrai baisi. Partizanai  jau 3 dienas  vaikomi enkavėdistų, nutarė užsukti  į kairėje dunksančią  Karčiauskų  sodybą su mūriniais tvartais.

Apie pietus partizanai pastebėjo keliasdešimt bolševikų grupę, artėjančią prie Karčiauskų  sodybos. Būrio vadas Liūtas skubiai davė komandą trauktis priešinga kryptimi. Partizanai manė, kad dengiantis trobesiais pavyks laimingai, nepastebėtiems pasitraukti, nes norėjo išvengti kautynių. Tačiau, atsitolinę nuo sodybos per keliasdešimt metrų, pastebėjo, kad ir kitoj pusėj jau esama išsidėsčiusių bolševikų. Buvo aišku, kad jie jau apsupti. Partizanai pasitraukė atgal į sodybą ir susimetė į mūrinį tvartą. Pasidalinę barais, prie langų pasiruošė kautynėms.

Jų neapykanta priešui buvo be ribų, kaip lygiai besaikis buvo jų užsidegimas karžygiškai kovoti šiomis paskutinėmis gyvenimo valandomis, nes gyviems išlikti jau jokios vilties nebuvo. Kraujas virė gyslose paleisti ugnį, akyliais žvilgsniais sekant kiekvieną bolševikų judėjimą. Bolševikai gi nesiskubino jų pulti, bet laukė, kol pritraukė kelis šimtus kareivių ir sudarė kelis apsupimo žiedus.

Skaityti daugiau: Raišupio mūšis

Nijolė Sadūnaitė KGB AKIRATYJE

Dar vienas epizodas iš teroro ir melo pasaulio. Šie Nijolės Sadūnaitės prisiminimai jau buvo spausdinti (kad ir ne ištisai) periodinėje spaudoje. Tiek čia tremtyje, tiek okupuotoje Lietuvoje buvo pageidavimų išleisti atskiru leidiniu.

Nijolė Sadūnaitė 1964 m. (26 m. amžiaus).

NIJOLĖ SADŪNAITĖ

 KGB AKIRATYJE 

Copyright 1985 by Leidykla „Ateitis”

Library of Congress Catalog Card No.: 84-71158

Viršelis — dail. Ados Sutkuvienės

Išleido „Ateities” leidykla.

Tiražas 2500 egzempliorių

Spaudė „Draugo” spaustuvė 4545 W. 63rd St., Chicago, IL 60629

LEIDĖJŲ ŽODIS

Motto:

Jūs, kenčiantys kratas ir areštus, ir ištrėmimo taigų šaltį,

Jūs, atgailojantys be nuodėmės ir mirštantys kalti be nuodėmės,

Jūs, bausmę nešantys už Dievo vardą velniui nusikaltę, —

Kalbėkite, kalbėkite pasauliui, tartum balsas Dievo ateities Giesmės!

Bernardas Brazdžionis

Skaityti daugiau: Nijolė Sadūnaitė KGB AKIRATYJE

KANKINĖ-DIDVYRĖ ONUTĖ PREILAUSKAITĖ

Petras Girdzijauskas

□ Onutė Preilauskaitė, g.1929, nužudyta 1945 07 4-5

Onutė gimė 1929 m. kovo 4 dieną ūkininkų Stasio Preilausko ir Petronėlės Barčaitės-Preilauskienės šeimoje. Tėvai valdė 10 ha ūkį Tauragės aps., Eržvilko vls., Pagirių kaime. Šeimoje augo jaunesnioji sesuo Elenutė, g.1930 m., brolis Jonas, g. 1933 m., ir jauniausioji Agnietė, g.1935 m.

Šeimos ištekliai leido vyriausiajai dukrai suteikti išsilavinimą ir Onutė 1945 m. liepos mėnesį laikė baigiamuosius Eržvilko gimnazijos 4 klasės egzaminus.

Pagirių ir aplinkiniai kaimai antrąją bolševikinę okupaciją sutiko su nerimu, nes gerai prisiminė žudynes Rainių miškelyje, birželio tremtį ir kitas baisenybes. Tačiau visi buvo patriotiškai nusiteikę ir ruošėsi atremti okupantų išpuolius. Tiems įvykiams ruošėsi tėvai, savo pavyzdžiu uždegdami vaikus.

Partizanų vadovybės paprašyti, Stasys ir Petronėlė Preilauskai įruošė savo gyvenamajame name slėptuvę 4 partizanams. Kadangi partizanų vadovybė tuo metu oficialiai dirbo Eržvilko gimnazijos mokytojais ir palaikyti ryšio su kovinių būrių vadais gimnazijoje negalėjo, viena iš susitikimų ir pasitarimų vietų tapo Preilauskų namai.

Stasys Preilauskas, žinodamas koks gresia pavojus, jei kuris iš šeimos narių prasitars apie slėptuvę arba besilankančius partizanus, suklupdęs visą šeimą prieš kryžių Dievo vardu prisaikdino laikyti paslaptį, neprasitarti ne tik priešams, bet ir draugams apie pogrindžio veiklą. Giliai tikinčiai Onutei priesaika buvo šventas dalykas.

Skaityti daugiau: KANKINĖ-DIDVYRĖ ONUTĖ PREILAUSKAITĖ

Červenės žudynės

1941 m. naktį iš birželio 22 d. į birželio 23 d. iš Kauno kalėjimo autobusais išvežta 90 kalinių (liudytojai mini 118). Dauguma jų nuvežti į Minsko kalėjimą, nedidelė grupė – Polocko Bigosovo stoties link. Minske buvo atskirta ir sušaudyta 15–17 nuteistųjų mirti, tarp jų pulkininkas Steponas Rusteika, Vanda Pranckonienė, Albertas Švarplaitis, B. Kaniauskas ir kiti. Birželio 25 d. likusieji kartu su 2000 kitų kalinių pėsčiomis išvaryti iš Minsko kalėjimo [1] keliu Lugos slabada – Smilavičiai – Červenė – Magiliavas. Tarp suimtųjų buvo ir lenkų Ginkluotos kovos sąjungos (lenk. Związek Walki Zbrojnej) narių, suimtų Vilniuje ir Kaune. Trečdalis suimtųjų – moterys, tarp jų ir su mažais vaikais. Pakeliui enkavedistai šaudė nebegalinčius paeiti bei bandžiusius pabėgti suimtuosius. Dalis suimtųjų nušauti į pakaušį Chvoinikų miške.

Skaityti daugiau: Červenės žudynės

Rainiai 1941 06 24-25

Pamirštas
SSRS
karo nusikaltimas

Rainiai 1941 06 24-25

Antras papildytas leidimas

Vilnius 2007

UDK 947.45.081
         Pa-164

Sudarė ir parengė:

Agnė Šiušaitė
Jonas Urbanavičius
Vytautas Landsbergis

Knyga buvo išleista 2006 m. Rainių žudynių 65-osioms metinėms paminėti.
Naujas leidimas turi papildomai atsiradusios medžiagos.

Skaityti daugiau: Rainiai 1941 06 24-25

LIONGINAS BALIUKEVIČIUS-DZŪKAS

LIONGINAS

BALIUKEVIČIUS-DZŪKAS

1925 01 01–1950 06 24

Lionginas Baliukevičius gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje Kosto Baliukevičiaus ir Joanos Petruškevičiūtės-Baliukevičienės šeimoje. Baigęs Alytaus gimnaziją, jis 1943 m. įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą. 1944 m. ankstyvą pavasarį patriotiškai nusiteikęs pirmojo kurso studentas užsirašė į gen. Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Lietuvos vietinę rinktinę, kurią vokiečiai išformavo 1944 m. gegužės 15 d. Apie 3500 vyrų buvo išvežta į Vokietiją darbams arba aerodromų apsaugai.

1944 m. liepos mėn. L. Baliukevičius įstojo į Žemaitijoje besikuriančią Tėvynės apsaugos rinktinę. Vėliau jis su nuoskauda prisiminė: „Iš Tėvynės apsaugos būrių nieko neišėjo. Mes visi tikėjome, kad tėvynę ginti galima ir su šlykščia vokiška uniforma. Bet vokiečiai nuo komunistų daug kuo nesiskyrė. Mus apgavo ir išnaudojo…“, – rašoma knygoje „Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis“ (Vilnius: LGGRTC, 2002, p. 6).

1944 m. pabaigoje L. Baliukevičius buvo išvežtas į Čekoslovakiją saugoti vokiečių aerodromų. 1945 m. gegužės 15 d. jis, kaip vokiečių kariuomenės eilinis, pateko į Raudonosios armijos nelaisvę. Perėjęs kelis lagerius Čekoslovakijoje ir Vengrijoje, Ukrainos Donbaso anglių šachtas, pabėgo ir 1946 m. vasaros pabaigoje parsigavo į Lietuvą. Čia iš karto įsitraukė į antisovietinį pasipriešinimo judėjimą.

Skaityti daugiau: LIONGINAS BALIUKEVIČIUS-DZŪKAS

Žodis prie partizanų kapo

Lietuvos Laikinosios vyriausybės nario
J. AMBRAZEVIČIAUS
žodis prie partizanų kapo

Kauno Karmelitų kapinėse 1941 m. birželio 26 d.

Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobė, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. Bet niekada toji duobė nebuvo tokia didžiulė kaip šiandie.

Tai rodo, kiek ypačiai šiandien Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės.

Tai rodo taip pat, kokia stipri Tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai šimtai ir tūkstančiai savu noru ryžtasi mirti, bet ne vergauti. Pajaučiam šių tylių kapų akivaizdoje visos tautos pasiryžimą gyventi per mirtį.

Didingas tai momentas. Bet ir graudus.

Graudu su žuvusiais didvyriais išsiskirti kovos draugams, tėvams, artimiesiems, graudu ir Laikinajai vyriausybei. Kovos draugams ir kariams telieka vienas nuraminimas: partizanai kovojo ir žuvo didvyriškai, kaip kovoja narsiausių pasaulio tautų sūnūs.

Tėvams, giminėms, artimiesiems Tėvynės vardu dėkojame, kad išaugino ir atidavė Tėvynei tai, ką jie turėjo brangiausia. Juos paguosti tegalim tik poeto teisingu žodžiu: „Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės... Tau dar liko sūnų, kas Tėvynę praras, antros neišverks apgailėjęs".

Visai tautai graudu, kad neteko tų žmonių, kurie jos gyvenimo pažangai yra reikalingiausi: neteko idealingiausių žmonių. Pasiliko tačiau viltis, kad jų kraujas neišgaruos be vaisių šioms dienoms ir ateičiai.

Šios tylios kuklios laidotuvės, kaip tylus ir kuklus buvo mūsų partizanų pasiaukojimas, ateityje pavers jų kapus gausiai lankoma vieta tylos ir ramybės, - tos ramybės, kurioje telkiasi, bręsta nauja dvasios energija naujam gyvenimui kurti ir dėl jo kovoti.

Skyrium ar būriais lankydamiesi prie šių partizanų kapų, stiprėsime dirbti, o jei reikės - ir mirti dėl to idealo, dėl kurio jie aukojosi - Lietuvos laisvės.

Angelė Senkutė - Aušrelė, Danutė

Angelė Senkutė -  Aušrelė,  Danutė

1952-ji: partizanų gretos ženkliai išretėją, patikimi ryšininkai ir rėmėjai  kalėjimuose, lageriuose, tremtyje. Čekistai visai suįžūlėję, kiekvienam partizanui, skirta iki 30 šnipų, o kur dar smogikų grupės.  Tokiose sąlygose septintuosius savo partizanavimo metus  leidžia  TA sanitarijos skyriaus viršininkė partizanų daktarė (taip ją vadino patys partizanai) Angelė Senkutė – Aušrelė, Danutė. Nuo 1949m. gegužės mėn. paskirta dar  Vytauto rinktinės Visuomeninės dalies tautinio skyriaus viršininke ir rinktinės raštvedybos vedėja.    Angelė augusi gausioje 8 vaikų pavyzdingo Lietuvos ūkininko šeimoje. Ji šeimoje 7 tas vaikas.

Gimė 1921m.  Tursučių kaime, Šunskų vlsč. Marijampolės apskr.. Mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje,   vėliau su seserim  Brone įstojo į  Kauno  Karmelitų  gailestingųjų seserų mokyklą, svajojusi tapti gydytoja. 

Bolševikams antrą kartą okupavus Lietuvą, Angelė pradėjo dirbti Marijampolės ligoninėje   med. sesele ir iškarto   pradėjo teikti  partizanams pagalbą: medikamentais, tvarsliava,ypač daug padėjo atvežtiems operuoti partizanams, padėdavo jiems pabėgti iš ligoninės.  Kritiniu momentu, kad nebūtų suimta, pasitraukė pas partizanus ir ten  7- ris metus  neapsakomai sunkiomis, net kovose užgrūdintiems  vyrams nepakenčiamomis sąlygomis ,  gydė sužeistuosius, operavo,  laisvomis valandėlėmis kūrė eilėraščius, užrašinėjo partizanų dainas, Svetimu REGINOS   SALVELYTĖS vardu  siuntė paguodos žodį į lagerį sesei Onutei ir artimiesiems kol niekšo kulka nutraukė jos gyvybės siūlą.

Skaityti daugiau: Angelė Senkutė - Aušrelė, Danutė

Zigmas Neciunskas - Elytė

Kunigas, Dzūkijos partizanų rėmėjas ir globėjas

1912 m. liepos 12 dieną Balkūnuose, Kalvarijos apskr. (dabar – Alytaus r.) gimė Zigmas Neciunskas. Kunigas, Dzūkijos partizanų rėmėjas ir globėjas. Dėl šeimos nepriteklių būsimas kunigas dar mažas buvo atiduotas auginti bevaikiam dėdei, gyvenusiam Alytaus r. Rumbonių kaime. Čia Z. Neciunskas baigė pradinę mokyklą, Alytuje – gimnaziją, po kurios Z. Neciunskas pasirinko dvasininko studijas. Į kunigus buvo įšventintas 1939-ųjų vasarą, paskirtas vikaru, o nuo 1944 m. – klebonu Nedzingėje.

Bažnyčia Nedzingėje, mažame Dzūkijos miestelyje, kuriame jis klebonavo antrosios sovietinės okupacijos metais, tapo šio krašto partizanų ryšių, informacijos, paramos centru. Čia rasdavo užuovėją ir patarimą paprastas kaimo žmogus, čia galėjo pasislėpti partizanai, čia slaptiems pasitarimams susirinkdavo Dzūkijos partizanų vadai, čia, esant mirtinam pavojui, virė nepaprastas, aktyvus gyvenimas, kurio esmė – laisvės ir nepriklausomybės Lietuvai siekis. Partizanai kunigui Zigmui Neciunskui buvo davę savotišką slapyvardį – „Elytė“. Moteriškas vardas, okupantui bandant jį iššifruoti, turėjo nukreipti priešo dėmesį ieškoti moters. Tai ne kartą pasiteisino. Partizaninio karo pradžioje jis sutuokė būsimą Pietų srities, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininką, LLKS gynybos pajėgų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą ir partizanę Birutę Mažeikaitę.

Kunigas, turintis tokį autoritetą, gebantis prie savęs pritraukti daugybę žmonių, MGB buvo ypatingai stebimas. Nedzingės klebonas ne kartą sulaukė okupantų valdžios vizitų. Jų metu būdavo bandoma įvairiais būdais prikalbinti kunigą bendradarbiauti su MGB. 1946 m. MGB Alytaus apskr. skyriaus darbuotojai kunigą suėmė. 1947 m. Lietuvos SSR MVD kariuomenės karinis tribunolas Z. Neciunską nuteisė dešimčiai metų lagerio. Ši bausmė buvo skirta už bendradarbiavimą su Dainavos krašto partizanais Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu, Adolfu Ramanausku-Vanagu ir kt. Iki tremties Z. Neciunskas ėjo Dainavos partizanų apygardos kapeliono pareigas, platino laikraščius „Laisvės varpas“, „Už tėvų žemę“, įvairius dokumentus. Lageriuose Oziorlage (Karelija) ir Dubrovlage (Mordovija) kunigas padėjo likimo nuskriaustiesiems.

Skaityti daugiau: Zigmas Neciunskas - Elytė

Užmiršti niekaip negaliu

1948m. birželio 7 dieną garbingai žuvo Tauro apygardos Geležinio Vilko, 54 kuopos 1-mo būrio du partizanai. Atsidūrę beviltiškoje padėtyje susisprogdino, tai Antanas Popiera – Žilvitis ir Konstantinas Kižys – Gintaras, trečias Benediktas Budrys pasidavė.

Antanas  Popiera - Žilvitis

Ta diena buvo saulėta, karšta. Apie pietus išgirdau šaudymą. Įbėgau į kambarį, atsiklaupiau prie lovos. „Viešpatie, nejau vėl žūsta vyrai? Šianakt Gintaras su vyrais turi ateiti. Ateis, būtinai ateis, liepė laukti, bet ką jis dar pasakė? Išbūrė mums mirtį, jei išsipildys, daugiau neateisim.“

Išbėgau iš kambario, lauke tylu, tvanku, tik kažkoks bloga žadantis parako kvapas. Tikrai netoli šaudė. Išėjau pas tetą į Baraginę ten netoli turėjo kažkas įvykti. Gal sužinosiu kas ir kur atsitiko, nors jau nujaučiau. Pasakė, kad čekistai užpuolė pas Daminaitienę Nendriniškių km. 3 partizanus. Tą metą aplink juos buvo vien javų laukas, kai rusai buvo apsupę, vien kepurės kyšojo iš jų. Daug, labai daug buvo enkavedistu. Priėjau keliuką ir nejučiom juo per rugius pasukau į Daminaičius. Rugiai, rodos, šnara :žuvo, žuvo neateis šiąnakt, neateis nei kitą naktį. Niekada jau neateis. Pradėjau verkti, pasidarė silpna, rodos, tuoj griūsiu. Atsisėsčiau, bet gal javuos dar yra persekiojančių rusų? Ką aš sakysiu? Ėjau man buvo jau vis tiek, o jeigu kieme rasiu rusus, o Juos kraujo klane? Gal netiesa, gal visi gyvi? Mane gali suimti. Partizanai sakydavo, jeigu suimtų, laikykis nieko neišduok su niekuo nekalbėk. Rūsiuose kur laiko suimtuosius, kalėjimo vienutėse yra daug šnipų. Tegul užmuša, bet neišduok nieko. Mes irgi niekada neišduosim. Atėjau – kiemas tuščias, jame dvi varganos trobelės. Durys visur atlapotos, gal viduje kraugeriai laukia, kas ateis? Einu vidun, noriu rasti paaiškinimų, kas čia prieš kelias valandas įvyko. Tyla, tokia baisi tyla, rodos mane sukaustė, girdžiu – daužosi širdis. Dieve, jų tikrai nėra gyvų, kraujas, kraujas... Gal tik sužeisti, gal išliks? Geriau būtų žuvę, nes kitaip juos iškankinę užmuš ir numes kur nors išniekinimui ant grindinio. Marija, melskis už juos. Dievulėli, padaryk stebuklą, leisk jiems gyventi. Tokie jauni, tokie gražūs... Prakeikti būkit atėjūnai, ar dar jums mažai lietuvių kančių, mažai kraujo, ko dar jums reikės rytoj, poryt? Jau šiandien atsivarė kaimynų vaikus, moteris ir suklupdė priekyje, kad partizanai negalėtų atsišaudyti nepataikę į savus.

Skaityti daugiau: Užmiršti niekaip negaliu