„GINKLUOTOS KOVOS SĄJUNGOS“ (“ZWIĄZEK WALKI ZBROJNEJ“) KAUNO APYGARDĖLĖS SUSIKŪRIMAS IR VEIKLA 1940—1941
ARŪNAS BUBNYS
Prancūzų ir lenkų žvalgyba Lietuvoje 1939—1940 metais
Dar iki Lietuvos Respublikos okupacijos mūsų krašte (ypač Vilniaus srityje) steigėąi slaptos karinės ir politinės lenkų organizacijos, kurios siekė, kad būtų atkurta Lenkijos valstybė su prieškarinėmis sienomis. Tos organizacijos neapsiribojo Lietuvai priklausančia Vilniaus dalimi, bet plėtė savo veiklą visoje Lietuvos teritorijoje ir už jos. Svarbiu lenkų pogrindžio centru tapo ir Lietuvos laikinoji sostinė Kaunas.
Lenkų pogrindis stengėsi užmegzti kontaktus su Lietuvoje esančiais Anglijos ir Prancūzijos žvalgybų atstovais (Lenkijos emigracinė vyriausybė buvo D. Britanijos ir Prancūzijos sąjungininke kare prieš Vokietiją, teikė sąjungininkų žvalgybai žinias apie Lietuvos kariuomenę ir karinius objektus, vyriausybės santykius su Vokietija, Tarybų Sąjunga ir kitomis valstybėmis, Vokietijos agentų veiklą ir t.t.
Su lenkų šnipais ypač energingai bendradarbiavo Prancūzijos žvalgybos rezidentas Lietuvoje atsargos leitenantas Žanas Gabrielius Pišonas (Jean-Gabrielle Pichon). 1939 m. rugsėjo mėn. jis prašė krašto apsaugos ministro K. Musteikio ir kariuomenės vado S. Raštikio leidimo verbuoti Lietuvoje agentus Vokietijai šnipinėti. K. Musteikis ir S. Raštikis sutiko su sąlyga, kad tokia ltn. Z. G. Pišono veikla neprieštarautų Lietuvos interesams. Ltn. Pišonas ėmė bendradarbiauti su kadriniais lenkų žvalgybos darbuotojais ir lenkų pogrindžio nariais.
1939 m. pabaigoje ties Liudvinavu buvo įsteigtas Andžejaus Janickio vadovaujamas žvalgybos punktas, kuriuo naudojosi su Prancūzijos žvalgyba bendradarbiaujantys lenkų šnipai. 1940 m. sausio pradžioje Vokietijos valdžios reikalavimu Lietuvos valdžia Janickį suėmė kaip pažeidžiantį Lietuvos neutralitetą vykstančiame kare. Valstybės saugumo policijos Kauno apygardos bendradarbis 1940 m. vasario 19 d. informavo savo įstaigą apie Z. Pišono veiklą: „Prancūzų pasiuntinybės karo atašė Pišonas varo labai platų šnipinėjimo darbą prieš vokiečius ir rusus. Kiek žinia, jis turi visą virtinę agentų, daugiausia anksčiau dirbusių lenkų žvalgyboje, kurių pagalba ir renka žinias apie Vokietijos ir SSSR kariuomenę, esančią buvusios Lenkijos žemėse“ 2.
1940 m. gruodžio 22 d. LTSR Vidaus reikalų liaudies komisariato (toliau NKVD) valstybės saugumo valdyba Pišonui užvedė formuliarinę bylą Nr. 788. Joje aprašoma Pišono asmenybė ir žvalgybinė veikla Lietuvoje 1939—1940 metais. Z. G. Pišonas gimė 1906 m., 1937—1940 m. ėjo Prancūzijos karo atašė pavaduotojo pareigas Lietuvoje. Gyveno Kaune. Neoficialiai Pišonas atliko Prancūzijos žvalgybos rezidento funkcijas 3. Tuomet Prancūz.ijos žvalgybai vadovavo Rygoje rezidavęs karo atašė Pabaltijos valstybėms plk. ltn. Openotas (Hoppenot), o jo pavaduotojas Lietuvoje buvo Pišonas. Šio sekretoriumi ir vertėju iš lenkų kalbos buvo Servanas (Cervant). Kaune Pišoną reguliariai aplankydavo Stokholme reziduojantis prancūzų žvalgybos darbuotojas Bulė (Boulle)4.
Ypač glaudūs buvo Pišono ryšiai su buvusiais Lenkijos valstybės ir lenkų pogrindžio šnipais. Iš pastarųjų pasižymėjo Liudvikas Hrincievičius (Ludwik Hryncewicz).
L. Hrincievičius gimė 1905 m., Lietuvos pilietis, mokėsi lenkų gimnazijoje Kaune. 1927 m. Varšuvoje špionažui Lietuvoje jį užverbavo Lenkijos gen. štabo 2-ojo skyriaus bendradarbis kpt. Stefanas Novačekas. 1929 m. L. Hrincievičius žvalgė karinės reikšmės objektus (tiltus ir kt.) Alytaus apskrityje ir, nuvykęs į Varšuvą, parašė raportą 2-ojo (žvalgybos ir kontržvalgybos) skyriaus darbuotojams. 1931 m. Lietuvos valdžia uždraudė Hrincievičiui išvykti į užsienį. 1932—1935 m. Hrincievičius ryšių su Lenkijos žvalgyba nepalaikė5. 1939 m. Vokietijai užpuolus Lenkiją,
L. Hrincievičius dirbo „Lietuvos lenkų žemdirbių susivienijime“ (Zjednoczenie rolników Polakow na Litwie“). Šis susivienijimas kartu su lenkų „Kredito draugija“ („Towarzystwo Kreditowe“) organizavo pagalbą internuotiems lenkų kariams ir civiliams pabėgėliams.
1939 m. rugsėjo pabaigoje Lenkijos karo atašė Kaune plk. L. Mitkievičius į Lenkijos ambasadą Kaune sukvietė kelis lenkų žvalgybos karininkus ir agentus: Vilniaus ekspozitūros bendradarbį Česlovą Trembščinskį (Czeslaw Trąbszczynski), lenkų banko Kaune direktorių Konstantiną Butlerį (Konstanty Butler), E. Januševskį, L. Hrincievičių ir dar kelis lenkų karininkus. Šiems asmenims L. Mitkevičius iškėlė tokius uždavinius: pasinaudojus Gardino ekspozitūros agentūriniais ryšiais su Rytų Prūsija, atnaujinti žvalgybinę veiklą Rytprūsiuose: įkurti žvalgybos tinklą Suvalkuose, Gardine ir Vilniuje; suorganizuoti lenkų karininkų permetimą į Vakarus; per Prancūzijos karo atašė pavaduotoją Z. G. Pišoną užmegzti ir palaikyti ryšius su Stokholme veikiančiu lenkų žvalgybos centru6.
Žvalgų grupės vyresniuoju buvo paskirtas Alfonsas Ježis Jakubianecas (Alfons Jerzy Jakubianiec), kuris turėjo fiktyvius dokumentus Ježio Kuncievičiaus (Jerzy Kuncewicz) pavarde. Jakubianiecas (slap. Kuba) buvo patyręs Gardino ekspozitūros žvalgybos karininkas. Išvykdamas iš Lietuvos 1939 m. spalio pradžioje plk. L. Mitkievičius supažindino Hrincievičių su A. Jakubianiecu. Šis dar iki karo turėjo savo agentūrą Rytprūsiuose, kuri per Vokietijos—Lietuvos pasienyje (Aleksandravo dvare netoli Kalvarijos, Kurberke ir Kretingoje) įsitaisiusius lenkų šnipus perduodavo informaciją į Kauną Hrincievičiui ir Jakubianiecui. Šis lenkų— prancūzų žvalgybos tinklas vykdė karinę žvalgybą ir palaikė ryšius su „Ginkluotos kovos sąjungos“ (ZWZ) Vilniaus apygardos vadovybe7. A. Jakubianieco grupės nariai susitardavo dėl susitikimų su Pišonu telefonu, o po to susitikdavo privačiame Pišono bute Kalno gatvėje. Čia taip pat buvo perduodama ir paimama ZWZ Vilniaus apygardos korespondencija. Nenorėdamas patekti Pišono priklausomybėn, Jakubianiecas pinigų iš Pišono neimdavo. Jakubianieco grupę finansavo Lenkijos karo atašė Stokholme. Oficialiu gen. M. Noigebauerio raštu iš Prancūzijos A. Jakubianiecas-Kuncievičius buvo paskirtas lenkų žvalgų grupės viršininku prie Prancūzijos karo atašė Kaune, o L. Hriencievičius-Jakubianieco pavaduotoju8.
1939 m. rugsėjo mėn. Lietuvos sieną perėjo Dūkšto dvarininkas kavalerijos kpt. Tomašas Zanas (Tomasz Zan). Jis atvyko į Kauną ir apsigyveno L. Hrincievičiaus bute (K. Būgos 54-3) Michalo Rimko (Michał Rymko) pavarde. Iš pradžių T. Zanas rengėsi išvykti į Švediją, tikėdamasis patekti į Prancūzijoje kuriamą Lenkijos kariuomenę. Tačiau Lenkijoje karo atašė plk. L. Mitkievičius pasiūlė Zanui karinės žvalgybos viršininko Pabaltijo kraštams pareigas (stanowicko dyspozycyjnego oficera wywiadu wojskowego na kraje bałtyckie). Mitkievičius davė Zanui Z. G. Pišono adresą Kaune. T. Zanas taip pat, susipažino su Prancūzijos žvalgybos viršininku Pabaltijo valstybėse majoru Openotu9.
T. Zanas glaudžiai bendradarbiavo su L. Hrincievičiumi ir Lietuvos piliečiu aviacijos atsargos leitenantu Andžejumi Januševskju* (Andrzej Januszewski, slap. Gieniec, Lotnik). Pastarąjį dėl bendradarbiavimo su prancūzų žvalgyba 1939 m. gruodžio mėn. Lietuvos valdžia suėmė, bet po kelių mėnesių paleido. 1941 m. rudenį Januševskis išvyko į Varšuvą ir toliau dirbo lenkų žvalgyboje. Lenkų šnipų grupės archyvas buvo K. Butlerio bute (Kęstučio g. 18)10.
*Kituose šaltiniuose Januševskis vadinamas Eugenijumi Janušausku. /Autoriaus kalba netaisyta — red. past./
1939 m. lapkričio 12 d. T. Zanas keleiviniu lėktuvu iš Rygos nuskrido į Stokholmą. Čia jį instruktavo majoras Edvinas Bženčkovskis (Erwin Brzęczkowski). T. Zanui buvo perskaitytas Lenkijos generalinio štabo 2-ojo skyriaus viršininko generolo M. Norvydo-Noigebauerio įsakymas (Norwid-Neugebauer) dėl T. Zano paskyrimo žvalgybos karininku Siaurės rytinei Lenkijai ir Pabaltijo valstybėms. Šį įsakymą į Kauną atvežė majonas M. Rybikovskis11. Tačiau T. Zanui neteko ilgai veikti. 1940 m. sausio viduryje Lietuvos saugumo policija Zaną kaip susijusį su kita politine lenkų byla suėmė ir laikė iš pradžių Lukiškių kalėjime, vėliau Kauno VI forte ir Dimitravo priverčiamojo darbo stovykloje. Iš ten jis buvo paleistas į laisvę 1940 m. rugpjūčio pradžioje. T. Zanui pavyko nuslėpti savo dalyvavimą lenkų žvalgybos sistemoje ir 1940 m. spalio pradžioje nelegaliai išvykti į Vokietijos okupuotą Lenkijos teritoriją12.
1939 m. Jakubianieco grupė užmezgė kontaktus su ZWZ Vilniaus apygardos vadovybe. L. Hrincievičiaus liudijimu, 1939 m. pabaigoje tai padarė A. Jakubianiecas. Jis įsipareigojo ZWZ paštą per Pišoną siųsti į Stokholmą, o iš ten gautus laiškus perduoti ZW Z. Hrincievičjaus ryšininkas su ZWZ Vilniuje buvo poručikas Petrusievičius (Petrusewicz), ypatingais atvejais — kun. K. Kucharskis. A. Jakubianieco grupės nariai padėdavo lenkų kariškiams išvykti į užsienį. Prancūzijos vizas parūpindavo Pišonas. K. Butleris palaikė ryšius su D. Britanijos konsulu Kaune T. H. Prestonu (Thom Hildebrant Preston)13. Plk. L. Mitkievičiaus nurodymu tas pačias žinias, kurias Jakubianiecas teikė Pišonųi, reikėjo per Anglijos atstovybę Kaune siųsti į Stokholmą Lenkijos karo atašė.
Pišonas kiekvienam Jakubianieco grupės nariui duodavo žvalgybos užduotis. L. Hrincievičius gavo užduotį vykti į Vokietiją stebėti vokiečių kariuomenės pervežimo geležinkeliais į Vakarų frontą, patikslinti aerodromų vietas ir atkurti lenkų žvalgybos tinklą Rytprūsiuose. 1939 m. lapkričio viduryje Hrincievičius legaliai (su Lietuvos pasu ir Vokietijos viza) išvyko į Vokietiją ir ten išbuvo apie dvi savaites. L. Hrincievičius aplankė Klaipėdą, Dancigą, Kiustriną. Klaipėdoje susitarė su Aleksandra Timošenko (slap. Olia), kad ši sukurtų savo agentų tinklą Rytų Prūsijoje. Apie kelionės į Vokietiją rezultatus L. Hrincievičius informavo Pišoną ir parašė raportą į Stokholmą, kurį perdavė Anglijos atstovybėje Kaune dirbusiai E. Sadovskai14.
L. Hrincievičiui pavyko sukurti savo agentų tinklą Rytprūsiuose. Jam ypač daug padėjo minėtoji A. Timošenko. Su ja L. Hrincievičius susitikinėjo Palangoje. Hrincievičiaus-Timošenkos agentai buvo restorano savininkas Krameris (Kramer), Koinico kaime gyvenusi mokytoja Žuravska, gailestingoji seselė Elbinge „panelė Elzė“ ir kt. Iš viso Rytprūsiuose veikė šešiolika L. Hrincievičiaus suorganizuoto tinklo agentų15. Ši agentūra šnipinėjo vermachto dalinius Rytprūsiuose, rinko žinias apie karo laivų judėjimą Karaliaučiaus, Pilau ir Klaipėdos uostuose. Vėliau vokiečių abverui (kontržvalgybai) pavyko suimti nemažai šio tinklo agentų.
Lietuvos—Vokietijos pasienyje, Aleksandravo dvaro savininko Ježio Glinskio dvare, gyveno keli lenkų šnipai iš buvusios Gardino ekspozitūros. Iš Rytprūsių gautas žinias jie atveždavo į Kauną Jakubianiecui arba Hrincievičiui. Šiuos agentus instruktuodavo ir finansuodavo Jakubianiecas. Kalvarijos vaistinėje dirbo lenkų majoro našlė, vadinama Myszka (pavardė nežinoma), kuri pabėgėliams iš internuotųjų stovyklų padėdavo pereiti Lietuvos—Vokietijos sieną. 1940 m. vasarą ji persikėlė gyventi į Vilnių. Ėjo kalbos, jog vokiečių okupacijos metais Myszka ėmė bendradarbiauti su gestapu, ir už tai AK jai įvykdė mirties nuosprendį.
1939 m. pabaigoje— 1940 m. pradžioje per Kalvariją kiekvieną savaitę pereidavo s,ieną po 20—30 asmenų (iš viso šiuo kanalu pasinaudojo apie 500 žmonių). Sovietams okupavus Lietuvą, sienos apsauga buvo smarkiai sustiprinta, ir ją pavyko pereiti tik maždaug penkiolikai asmenų (tarp jų T. Zanui).
Žinios iš Jurbarko ir Kretingos žvalgybos punktų buvo retos ir atsitiktinės, nes ten esantys rezidentai neturėjo savo agentūros Rytprūsiuose. Rytprūsių tinklas veikė iki 1940 m. birželio pabaigos, po to sieną pereiti tapo labai rizikinga, ir ryšiai tarp Rytprūsių ir Lietuvos nutrūko16.
Žinias apie sovietų karines bazes Pišonui taip pat teikdavo Vilniuje gyvenęs inžinierius Janas Montvilas (Jan Mątwil), kuris, prasidėjus Vokietijos—Sovietų Sąjungos karui, dingo be žinios17. Kitas Jakubianieco grupės narys Eugenijus Januševskis (Eugeniusz Januszewski) suorganizavo lenkų karininkų permetimą žvejų kateriais į Švediją. Šis kanalas veikė iki 1939 m. gruodžio pabaigos, ir juo pasinaudojo apie 20 asmenų. 1940 m. sausio pradžioje E. Januševskį suėmė Lietuvos policija18.
Į Kauną suplaukiančią informaciją apibendrindavo A. Jakubianiecas. Jis ranka surašydavo apie 20 puslapių raportus ir perduodavo juos Pišonui, kad persiųstų į Stokholmą. Iš Stokholmo dažniausiai buvo atsiunčiami pinigai Jakubianieco grupei ir Vilniaus ZWZ. Juos atsiųsdavo Lenkijos karo atašė Stokholme19.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, užsienio valstybių atstovybės Lietuvoje buvo uždarytos, ir diplomatinis korpusas išvyko namo. Lenkų žvalgybos ryšiai su Vakarais laikinai nutrūko. A. Jakubianiecas 1940 m. liepos pabaigoje gavo Japonijos pasą ir išvyko dirbti į Japonijos ambasadą Berlyne. Iš tikrųjų jis ir toliau vykdė Lenkijos gen. štabo 2-ojo skyriaus žvalgybininko funkcijas. Šį kartą — pačioje Trečiojo reicho sostinėje. 1941 m. liepos 7 d. gestapas jį suėmė ir įkalino Zaksehauzeno konclageryje. 1945 m. pavasarį, likus vienai dienai iki konclagerio išvadavimo, Jakubianiecas buvo sušaudytas20. Maždaug tuo pat metu (1940 m. liepos mėnesį) iš Lietuvos į Prancūziją išvyko ir Ž. G. Pišonas.
1940 m. rugpjūčio 3 d. LTSR NKVD iš agento sl. Liaunas gavo žinių apie L. Hrincievičiaus žvalgybinę veiklą. Šias žinias patvirtino ir Lietuvos gen. štabo 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo Petro Kirlio tardymo metu gauta informacija. 1940 m. rugpjūčio 27 d. agentas sl. Kazimieras. (I. Novoveiska-Kostiukoyič) pranešė NKVD, jog L. Hrincievičius yra vienas iš lenkų pogrindinės organizacijos vadovų, padedantis lenkų kariškiams nelegaliai pereiti Vokietijos—SSSR sieną. NKVD liaudjes komisaro Merkulovo 1940 m. rugsėjo 4 d. nurodymu L. Hrincievičius sutiko
bendradarbiauti su NKVD, jeigu toks bendradarbiavimas bus nukreiptas prieš Vokietiją. Hrincievičius buvo užverbuotas Stanislavskio slapyvardžiu. Jam buvo pavesta užmegzti ryšius su ZWZ Vilniaus apygardos vadovybe. 1940 m. rugsėjo 27 d. L. Hrincievičius buvo nuvažiavęs į Vilnių ten susitikti su savo bičiuliu Edmundu Kolontajumi, kuris jį supažindino su lenkų karininku Juliku (pavardė nežinoma). Pastarasis pažadėjo suvesti L. Hrincievičių su lenkų pogrindžio vadovais21. Spalio 4 d. minėtasis Julikas Vilniuje suvedė L. Hrincievičių su vienu iš ZWZ organizacijos vadų (pagal aprašymą tai greičiausiai buvo A. Kšižanovskis-„Veselovskis“.— Aut. past.) Nepažįstamasis asmuo pasakė žinąs apie L. Hrincievičiaus žvalgybinę veiklą, bet įspėjo jį, kad šis pakeistų savo išvaizda ir pereitų į nelegalią būklę. L. Hrjncievičius paprašė laiko pagalvoti22.
Jau 1940 m. spalio mėn. ZWZ Vilniaus apygardos vadovybė ėmė įtarti L. Hrincievičių ir K. Buterį bendradarbiavimu su NKVD. Kai L. Hrincievičių-Stanislavskį išvežė į Maskvą, pas jį buvo užėjęs Z. Jentys, kuris L. Hrincievičiaus žmonai pasakė, jog Vilniaus organizacija žino apie L. Hrincievičiaus ir K. Butlerio užverbavjmą. Tą patį L. Hrincievičiui lapkričio 2 d. pasakė ir S. Mikuličius23.
Lapkričio 18 d. L. Hrincievičius savo bute susitiko su Z. Jenčiu ir S. Mikuličium. Z. Jentys pasakė Hrincievičiui, jog Kauno organizacija tapo savarankiška, o jis paskirtas organizacijos (Kauno apygardėlės) komendantu. Z. Jentys, be to, pridūrė, jog jis pasitiki L. Hrincievičium, bet dėl gandų apie bendradarbiavima su NKVD Hrincievičius kurį laiką nuo organizacijos turi būti izoliuotas24.
1940 m. gruodžio 16 d. L. Hrincievičius papasakojo A. Kšižanovskiui apie savo ryšius su NKVD ir gautas užduotis. Dėl to L. Hrincievičių kitą dieną NKVD suėmė25. Iki karo pradžios jis buvo Kauno kalėjime, o prasidėjus karui iš kalėjimo pabėgo. Vokiečiu okupacijos metais L. Hrincievičius gyveno Kaune ir dirbo ,.Kovos“ tabako fabrike. 1945 m. pradžioje repatriavo į Lenkiją, dirbo Valžbycho porceliano fabrike. 1949 m. spalio mėn. LLR saugumas L. Hrincievičių vėl buvo suėmęs ir kelis mėnesius tardė dėl buvusios žvalgybinės veiklos. Tolesnis L. Hrincievičiaus likimas autoriui nežinomas.
1940 m. vasario 22 d. Lietuvos saugumo policija suėmė lenkų pogrindžio šnipą Adamą Turelį-Turovskį. Pagal agentūrines žinias, A. Turelis-Turovskis rinko informaciją apie geležinkelio transportą tarp SSSR ir Vokietijos bei rengė Vilniaus geležinkelio kasos apiplėšimą. Iš pradžių buvo nuspręsta A. Turelį išsiųsti į priverčiamojo darbo stovyklą, tačiau Turelis sutiko bendradarbiauti su Lietuvos saugumu ir teikti informacija apie ZWZ. Išorinio sekimo būdu buvo nustatyta, kad jis susitikinėjo su lenkų šnipais Piotru Komaru ir Feliksu Selmanovičium. Dar prieš karą A. Turelis dirbo Lenkijos Gardino žvalgybos skyriuje.
Lietuvos saugumo policija P. Komarą ir F. Selmanovičių 1940 m. balandžio 23 d. suėmė. Tardymo metu P. Komaras papasakojo apie savo ryšius su Prancūzijos žvalgyba ir lenkų pogrindžio organizacija, apie SSSR šnipinėj,imą. Pagal Komaro parodymus 1939 m. spalio—gruodžio mėnesiais buvo organizuojamas platus lenku šnipų tinklas Vilniuje, Švenčionyse, Lydoje, Gardine, Breste, Baranovičiuose, Molodečne. Su F. Selmanovičium P. Komaras buvo pasidaliję žvalgybos sferas pagal Vilniaus— Minsko geležinkelio liniją. P. Komaras pasirinko teritoriją, esančią į šiaurę nuo Vilniaus—Molodečno geležinkelio atkarpos, o F. Selmonovi-čiuis — į pietus nuo šios linijos26. P. Komaras palaikė ryšius su lenkų žvalgybos karininkais Mariušu Burchartu, Č. Trembščinskiu ir Pišonu.
Šnipinėti P. Komaras pradėjo, kai 1939 m. spalio 9 d. pabėgo iš Kulautuvos internuotųjų stovyklos. Iš pradžių P. Komarui vadovavo C. Trembščinskis, kuris 1939 m. gruodžio mėn. išvyko į Prancūziją, o paskui M. Burchartas. F. Selmonovičius prisipažino, jog į špionažą 1939 m. lapkričio mėn. jį įtraukė P. Komaras, Jo nurodymu, F. Selmonovičius slapta buvo nuvykęs į SSSR rinkti žinių apie Raudonosios armijos dalinius ir verbuoti žvalgybai naujų žmonių. P. Komaras taip pat supažindino
F. Selmanovičių su Z. G. Pišonu. Pastarasis už informaciją F. Selmonovičiui duodavo pinigų. Naujosios Vilnios gyventojas J. Paškevičius suvedė F. Selmanovičių su Raudonosios armijos karininku G. Butajevu. Apie tai F. Selmanovičius pranešė Z. G. Pišonui. Pišono nurodymu 1940 m. vasario mėnesį F. Selmanovičius du kartus susitiko su G. Butajevu. F. Selmanovičiui rūpėjo sužinoti raudonarmiečių nuotaikas ir nuomonę apie Vokietijos—SSSR karo galimybes27.
1940 m. vasario mėnesį Kaune M. Burchartas supažindino P. Komarą su A. Jakubianiecu — sl. Kuba ir D. Britanijos atstovybėje dirbančiu Sikorskiu. Pastarasis prašė Komaro žinių apie SSSR. Su A. Tureliu-Turovskiu P. Komaras susipažino 1940 m. vasario pradžioje. Netrukus Turelis buvo suimtas, bet kovo mėnesį paleistas į laisvę. Tuomet P. Komaras užverbavo Turelį špionažui prieš SSSR. Iš Turelio P. Komaras gavo žinių apie vokiečių agentą pastorių Lopę, be to, keletą adresų Gardine ir Lydoje, kur galėtų apsistoti į SSSR siunčiami žvalgai. Šie adresai buvo perduoti į SSSR 1940 m. balandžio mėnesį siunčiamiems šnipams — Šileikai, Michailevičiui ir Narkievičiui.
P. Komaro viršininkas M. Burchartas 1940 m. kovo mėnesį išvažiavo į Prancūziją, bet P. Komaras, F. Selmanovičius ir A. Turelis-Turovskis tęsė savo darbą, Turelis, be to, slapta palaikė ryšius su ZWZ organizacija. Lietuvos saugumas nutarė su lenkų šnipų grupe nesiceremoninti ir 1940 m. balandžio 23 d. P. Komarą suėmė. Tuomet A. Turelis pranešė Pišonui apie P. Komaro areštą. Vėliau buvo suimti ir Selmanovičius su Tureliu.
Pišono pastangomis gegužės 18 d. jie buvo paleisti. Sovietų Sąjungai pradėjus kaltinti Lietuvą išgalvotomis provokacijomis prieš Raudonosios armijos bazes, Valstybės saugumo departamento direktoriaus nurodymu 1940 m. gegužės 31 d. Komaras ir Turelis vėl buvo suimti ir po trijų dienų išsiųsti į Kauną. Birželio 5 d. buvo pradėta P. Komaro ir A. Turelio byla: jie buvo kaltinami špionažu Prancūzijos naudai. Taip pat suimti I. Paškievičius ir G. Butajevo meilužė Antonina Bratkauskaitė, o birželio 7 d. — ir F. Selmanovičius. 1940 m. birželio 8 d. formaliai buvo užvesta byla ir Z. G. Pišonui. Liepos 6 d. prokuroro nurodymu byla buvo perduota teismui29. P. Komaro tardymą 1940 m. liepos 4 d. perėmė SSSR NKVD valstybės saugumo valdyba, ir jis buvo išvežtas į Maskvą18.
SSSR šnipinėjime aktyviai dalyvavo ir Edvardas Michaįiakas (Edward Michalak), buvęs Lenkijos 6-ojo pėstininkų pulko raitosios žvalgybos būrio vadas. Lenkijai pralaimėjus karą, E. Michaįiakas iš Lvovo atvyko į Vilnių pas tėvus ir apsigyveno Miroslavo Vadeckio pavarde. Netrukus pradėjo ieškoti ryšių su lenkų pogrindžiu. 1939 m. gruodžio mėn. buvęs 6-ojo pėstininkų pulko podporučikas Andžejus Zelinskis užverbavo Michaliaką į „Vyriausybės komisariato“ (,,Komisariat Rząsu“) organizaciją ir supažindino su jos vadovais — A. Petkievičium, J. Visockiu, Z. Gurskiu ir F. Janukovičium31. 1940 m. sausio pradžioje Lietuvos sau-gumo policija suėmė daug „Vyriausybės komisariato“ narių. Tuomet E. Michaliakas buvo paskirtas organizacijos apsaugos skyriaus viršininku. Organizacija ėmė atsigauti tik 1940 m. kovo mėnesį, kai jai ėmė vadovauti iš internuotųjų stovyklos į Vilnių sugrįžęs plk. A. Obtulovičius. 1940 m. balandžio pabaigoje—gegužės pradžioje E. Michaliakas susipažino su buvusiu Lenkijos žvalgybos karininku Adamu Tureliu-Turovskiu, kuris pasiūlė E. Michaliakui rinkti žinias apie Raudonosios armijos bazes Lietuvoje. A. Turovskį domino Kirtimų aerodromas. A. Turelis-Turovskis atskleidė Michaliakui savo ryšius su Anglijos atstovybėje Kaune dirbančia Sadovska ir kažkokiu Hardu (spėjama, jog tai Piotro Komaro slapyvardis. — Aut. past.). Jiems A. Turelis perduodavo surinktas žvalgybos žinias. E. Michaliakas Vilniuje gyveno pas geležinkelietį Janą Koženevskį (Sųiego g. 7—9), kuris papasakojo jam apie važiuojančius per Vilnių į Vokietiją SSSR traukinius. Apie Raudonąją armiją surinktas žinias Michaliakas perduodavo A. Turovskiui. Po to, kai 1940 m. birželio pradžioje Lietuvos saugumas suėmė A. Turelį, E. Michaliakas nuvyko į Kauną ir ten susipažino su L. Hrincievičium32.
Pasak L. Hrincievičiaus, su agentu sl. Mireku-Ediku (E. Michaliaku.— Aut. past.) jis susipažinęs Anglijos atstovybės Kaune lenkų skyriuje (Laisvės ai. 4). Juos supažindinęs A. Jakubianiecas. Buvo nutarta susitikinėti Hrincievičiaus bute (K. Būgos g. 54—3)33. Anglijos atstovybėje Kaune Michaliakas žinias perdavė Hardui. Pastarasis jokių užduočių Michaliakui nedavė, bet liepė ir toliau palaikyti ryšį su A. Tureliu-Turovskiu. Netrukus lietuvių saugumo policija Hardą (P. Komarą?) ir Turovskį suėmė.
L. Hrincievičiaus prašomas E. Michaliakas 1940 m. rugsėjo 15 d.— spalio 1 dienomis keliavo po Vakarų Baltarusiją. Jis aplankė Lydą, Baranovičius, Slonimą, Gardiną, Balstogę, Augustavą, Hainuvką. E. Michaliakas norėjo surasti 1940 m. birželio mėnesį į Baltarusiją išvykusį pik. A. Obtulovičių, kuris Baltarusijoje ketino suorganizuoti ZWZ struktūras. Nesuradęs Obtulovičiaus, E. Michaliakas sugrįžo į Vilnių. Po to nuvyko į Kauną pas L. Hrincievičių ir parašė 24 puslapių raportą apie kelionę į Baltarusiją. Vieną raporto egzempliorių atidavė L. Hrincievičiui, kitą pasiliko sau. Sugrįžusį į Vilnių Michatiaką A. Obtulovičiaus adjutantas kavalerijos kpt. Jaroslavskis supažindino su majoru A. Kšižanovskiu-sl. Veselovskiu. Antrąjį raporto egzempliorių E. Michaliakas atidavė Veselovskiui. 1940 m. spalio 24 d. NKVD E. Michaliaką suėmė ir uždarė į Lukiškių kalėjimą34.
L. Hrincievičiaus teigimu, su E. Michaliaku-Mireku jis buvo susitikęs keturis kartus. 1940 m. liepos pabaigoje E. Michaliakas buvo atvykęs į Kauną pas Hrincievičių ir atvežė žinių apie kursuojantį pro Vilniaus geležinkelio stotį krovininį transportą. Šias žinias Hrincievičius per Sadovską pasiuntė į Stokholmą, o E. Michaliakui-Mirekui sumokėjo 50 litų. Prieš E. Michaliako išvykimą į Baltarusiją L. Hrincievičius davė jam maždaug 500 litų (litais, doleriais ir červoncais). E. Michaliakui sugrįžus iš Baltarusijos, 1940 m. spalio pradžioje L. Hrincievičius paskutinį kartą kalbėjosi su E. Michaliaku S. Mikuličiaus bute Kaune35.
Sovietų okupacijos išvakarėse Lietuvos saugumo policija smarkiai suardė SSRS žvalgiusį lenkų šnipų tinklą. Tokį ryžtingą Lietuvos valdžios elgesį paskatino Sovietų Sąjungos vyriausybės kaltinimai Lietuvos vyriausybei dėl provokacijų prieš Raudonosios armijos bazės organizavimo. Iš tikrųjų tokias „provokacijas“ organizavo ne Lietuvos valdžia, bet prancūzų—anglų—lenkų žvalgyba. Lietuvos vyriausybės padėtis buvo itin kebli. Iš vienos pusės ją kaltino Vokietija ir SSRS, iš kitos — Anglija ir Prancūzija. Nors prasidėjusiame kare Lietuva laikėsi neutraliai, tačiau faktiškai jos teritorija tapo intensyvios užsienio valstybių žvalgybos veiklos zona.
ZWZ Kauno apygardėlės susikūrimas ir veikla pirmosios sovietų okupacijos metais
Svarbiausias ZWZ Kauno apygardėlės organizatorius ir pirmasis jos komendantas buvo poručikas (kapitonas) Zbignevas Jentys (Zbigniew Jentys). Kai Lenkija pralaimėjo Vokietijai, Z. Jentys su grupe lenkų kariškių buvo internuotas ir apgyvendintas Kulautuvos ir Kalvarijų stovyklose, o vėliau — Kauno VI forte. Čia jis išbuvo iki 1940 m. birželio 18 d. Stovyklos režimas buvo gana liberalus: buvo galima nebaudžiamai išeiti į miestą, palaikyti ryšius su vietos gyventojais. VI forte taip pat sėdėjo pulkininkas Janušas Galadykas (Janusz Franciszek Galadyk), buvęs ZWZ Vilniaus apygardos komendantas, kurį einanti per Lietuvos sieną sulaikė Lietuvos pasieniečiai ir pasodino į VI fortą36. 1940 m. gegužės mėnesį Z. Jentys nuvežė Galadyko korespondenciją ZWZ Vilniaus apygardos komendantui pplk. N. Sulikui37. Tuomet užsimezgė Z. Jenčio ryšiai su Vilniaus apygardos vadovybe.
1940 m. gegužės pradžioje Z. Jentys, plk. Krogulskis (Krogolski), V. Pšezdeckio pavaduotojas Šafranovskis, kpt. Vozniakas ir pplk. Pavlinas įkalbinėjo gen. V. Pšezdeckį užmegzti ryšius su lenkų pogrindžio organizacija bendram darbui Lenkijos labui. Gen. Pšezdeckis sutiko ir tarpininkavimui pasiūlė lenkų banko Kaune direktorių K. Butlerį. Sis Z. Jenčiui ir Krogulskiui davė Vladislavo Kaminskio adresą Vilniuje. 1940 m. gegužės viduryje Jentys ir Krogulskis, nuvykę į Vilnių pas V. Kaminskį, jo bute susitiko ir ZWZ Vilniaus apygardos vadovybe — komendantu N. Suliku, štabo viršininku majoru A. Kšižanovskiu (slap. Andrzej Weslowski) ir propagandos bei spaudos skyriaus viršininku V. Kaminskiu. Be to, Jentys ir Krogulskis šiame pasitarime buvo supažindinti su neoficialiu Lenkijos emigracinės vyriausybės atstovu Lietuvoje grafu Michalu Tiškevičiumi ir kunigu Kazimiežu Kucharskiu. K. Kucharskis pritarė internuotų kariškių bendradarbiavimui su lenkų pogrindžiu, o M. Tiškevičius tam reikalui davė 800 litų38.
Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, Z. Jentys į Kauno VI fortą negrįžo ir liko gyventi Vilniuje. 1940 m. birželio pabaigoje Jentys įstojo į ZWZ, o N. Suliko buvo paskirtas Z. Centnerovskio pavaduotoju. Pplk. Z. Centnerovskį N. Sulikas buvo pasiuntęs į Kauną sukurti Vilniaus apygardos filialą Kaune. 1940 m. birželio pabaigoje Z. Jentys, nuvykęs į Kauną, pradėjo verbuoti į organizaciją lojalius Lenkijai asmenis39.
Po kelių dienų į Kauną atvyko A. Kšižanovskjs-Veselovskis ir K. Butlerio bute surengė pasitarimą dėl narių verbavimo, be to, pažadėjo į Kauną atsiųsti lenkų pogrindžio spaudos. 1940 m. liepos pradžioje Z. Centnerovskis, nenorėdamas pakliūti į internuotųjų stovyklą, išvyko į Vilnių; ten buvo paskirtas ZWZ Vilniaus apygardos žvalgybos viršininku.
Kauno organjzacijos kūrimui ėmė vadovauti Z. Jentys. Jis į organizaciją užverbavo Tadeušą Kognovicką, vairuotojus Mečislavą Turkievičių ir Tichonovičių, buvusius lenkų kariškius Pochmurną (Francišeką Madonskį?) ir Vrublevskį, statybos biuro tarnautoją N. Adamovičių40. 1940 m.
liepos pabaigoje Jentys nuvyko į Vilnių raportuoti N. Sulikui ir A. Kšižanovskiui apie verbavimo eigą. Šie pritarė Jenčio darbui ir paskyrė jį Kauno organizacijos vadu41.
Apie rugpjūčio 5 d. A. Kšižanovskis-Veselovskis iškvietė Jentį į Vilnių, liepė iš A. Kucharskio paimti dvi vėliavas ir nuvežti jas į Kauną J. Jakubianiecui-Kuncievičiui, kad šis išsiųstų jas į Angliją. Jentys paėmė vėliavas iš Kucharskio: vieną—Lenkijos 77-ojo pėstininkų pulko (Gardino), kitą — Vilniuje pagamintą, skirtą lenkų lakūnams Anglijoje. Sugrįžęs į Kauną, vėliavas perdavė J. Jakubianiecui42. Iš Kšižanovskio-Veselovskio Jentys tuomet sužinojo apie ZWZ ryšius su Japonijos diplomatiniais kurjeriais ir lenkų politiniais bei kariniais centrais Vakaruose.
Apie 1940 m. rugpjūčio 15 d. A. Kšižanovskis atvyko susitikti su J. Jakubianiecu (slap. Kuncewicz, Kuba) ir Jenčiu43. Jentys tuo metu gyveno organizacijos nario Stefano Ciechanovičiaus motinos bute (Betygalos g. 3—3). A. Kšižanovskis susitarė su Jakubianiecu, jog šis iš Berlyno į Maskvą per Kauną vykstantiems japonų diplomatiniams kurjeriams perduos lenkų žvalgybos Stokholme (ten dirbo lenkų žvalgybos. Vokietijai viršininkas majoras M. Ribikovskis) korespondeciją. Ryšius su japonų kurjeriais Kaune turėjo palaikyti Liudvikas Hrincievičius.
Po to, kai 1940 m. vasarą sovietų valdžia uždarė užsienio šalių atstovybes Lietuvoje, lenkų žvalgybos ryšiai su Vakarais laikinai nutrūko. Šiuo metu didelę paramą lenkų šnipams suteikė Japonijos konsulas Kaune Cijūnė Sugichara (Chiune Sugichara). Dar iki Sugicharos išvykimo A. Jakubianiecas susitarė dėl lenkų žvalgų ir japonų diplomatinių kurjerių bendradarbiavimo. Sugichara pa,imdavo lenkų žvalgybos pranešimus ir per Japonijos ambasadą Berlyne diplomatiniu paštu išsiųsdavo į Stokholmą. Japonijos ir Lenkijos žvalgybos glaudžiai bendradarbiavo Trečiojo reicho teritorijoje dar iki karo; bendradarbiavimas tęsėsi ir karo metu. Japonijos žvalgybos Europoje viršininkas generolas Makoto Onodera buvo Anglijos ir Prancūzijos šalininkas ir neprieštaravo C. Sugicharos bendradarbiavimui su lenkų bei jų sąjungininkų žvalgybomis. 1940 m. rugpjūčio pradžioje Sugichara iš Kauno išvyko į Prahą dirbti Japonijos generaliniu konsulu. Kartu su juo išvažiavo A. Jakubianjeco grupės narys Stanislavas Daškievičius (Stanisław Daszkiewicz, slap. Herman)44.
Per japonų kurjerius buvo gauti trys paketai Vilniaus ZWZ. Du paketus paėmė L. Hrincievičius, o trečią S. Mikuličius45.
1940 m. spalio mėn. pab.—lapkričio pradžioje S. Mikuličius ir V. Chšenščevskis iš japonų kurjerio paėmė dar vieną paketą. Tai buvo paskutinis kontaktas su japonų diplomatiniais kurjeriais, po to ZWZ ryšiai su Vakarais nutrūko. Gautą paketą Chšenščevskis perdavė Z. Jenoiui, o šis jį nuvežė į Vilnių Veselovskiui. Pasak Z. Jenčio, tame pakete buvo tik iš Stokholmo Jakubianiecui atsiųstos instrukcijos46.
Apie japonų diplomatinių kurjerių atvykimą į Kauną A. Jakubianiecas pranešdavo L. Hrincievičiui iš Berlyno atviruku su užšifruotu tekstu. L. Hrincievičius kurjerius sutikdavo geležinkelio stoties perone arba vagone. Paštą, gaunamą „Lús“ vardu (mažybinis Liudviko vardas), Hrincievičius pasilikdavo sau.
1940 m. rugsėjo pabaigoje L. Hrincievičius prisipažino Z. Jenčiui, jog buvo iškviestas į NKVD dėl ryšių su Pišonu. Dėl to jis daugiau negalėsiąs susitikinėti su japonų kurjeriais. L. Hrincievičiaus funkcijas perėmė S. Mikuličius-Radeckis. Rugpjūčio mėnesį Mikuličius iš japonų diplomatinių kurjerių paėmė du vokus. Ant vieno voko lenkiškai buvo užrašyta „Vilnius“, ant kito — „Liusiui“. Antrame voke buvo A. Jakubianieco laiškas Hrincievičiui, 475 JAV doleriai bei 100 červoncų. Neatplėštą pirmąjį laišką („Vilnius“) Z. Jentys perdavė Veselovskiui. Laiške „Liusiui“ Jakubianiecas pranešė, kad pašto ,iš Stokholmo dar nėra gavęs. 300 dolerių buvo skirta ZWZ Vilniaus organizacijai, o 175 — L. Hrincievičiui47.
Z. Jenčio žiniomis, Vilniaus apygardos vadovybė laišką į Berlyną A. Jakubianiecui-Kubai pasiuntė tik vieną kartą (1940 m. spalio mėn.). Antras paketas buvo paruoštas 1940 m. lapkričio mėnesį, bet japonų kurjeriams nebuvo įteiktas ir Veselovskio nurodymu sudegintas48.
1940 m. vasaros pabaigoje ar rudenį daugiausia Z. Jenčio pastangomis Kauno organizacijos veikla sparčiai plėtėsi. Rugpjūčio mėn. Jentys užverbavo buvusį laikraščio „Dzień Polski“ leidėją Juzefą Majevskį (Jozef Majewski, slap. Literat) ir siuvėją Liudviką Me.irūną. 1940 m. rugsėjo pradžioje A. Kšižanovskis liepė Jenčiui pasirinkti žmogų, kuris galėtų jį pavaduoti arešto atveju. Tam tikslui Jentys užverbavo stiklo pramonės inžinierių Zigfridą Gotovtą (Zigfryg Gorowt-Zakrzewski). Lapkričio pradžioje Z. Gotovtas persikėlė dirbti į Vilnių, ir jo ryšiai su Jenčiu nutrūko. 1940 m. spalio mėnesį Jentys užverbavo spaustuvės darbuotoją Juzefovičių, į organizacijos veiklą įtraukė Michalą Pogožerskį-Nagrodskį.
T. Kognovickas užverbavo Vincentą Chšenščevskį (Wincenty Chrzą-sczewski), kuris gyveno netikra Janušo Markovskio pavarde, ir Kauno autobusų bazės tarnautoją Andžejų Budzinskį. V. Chšenščevskis užverbavo Kauno politechnikumo studentą Eriką Budzinskį (Eryk Budzyński, slap. Brankard) bei atvykusį iš Varšuvos tuberkuliozės gydytoją Stanislavą Majų (gyveno Kaune, Donelaičio g. 22—4)49.
1940 m. lapkričio pabaigoje Jentys išvyko į Vilnių, savo pavaduotoju palikęs V. Chšenščevskį. Jentys pranešė N. Sulikui ir A. Kšižanovskiui, jog Kaune į organizaciją užverbuota apie 90 žmonių. Vilniaus apygardos vadovybė nusprendė įteisinti Kauno organizaciją. N. Sulikas galutinai patvirtino Z. Jentį Kauno apygardėlės (podokręg) komendantu. Vilniuje Jentys išbuvo iki 1940 m. gruodžio 15 d. A. Kšižanovskis davė Z. Jenčiui fiktyvų pasą Mykolo Baginskio pavarde ir įsakė pervesti per sieną iš Varšuvos atvykusią ZWZ kurjerę. Šią užduotį 1940 m. sausio mėnesį įvykdė V. Chšenščevskis50.
1941 m. sausio pradžioje buvo surengta Kauno apygardėlės struktūra, parinkti kandidatai vadovaujančioms pareigoms. Apie 1941 m. sausio 5 d. Z. Jentys išvyko į Vilnių. ZWZ Vilniaus apygardos vadovybė (N. Sulikas ir A. Kšižanovskis) patvirtino tokią Kauno apygardėlės struktūrą.
Apygardos komendantas Z. Jentys (slap. Habdank). Jis turėjo du pavaduotojus: pavaduotoją kariniams reikalams — V. Chšenščevskį-Kruk ir pavaduotoją civiliniams (politiniams) reikalams — S. Majų-Dziadzio. Komendanto pavaduotojai turėjo savo padėjėjus. S. Majaus padėjėju buvo Tadeušas Kognovickas-Zloty. Lenkijos istorikas L. Tomaševskis knygoje „Kronika Wileńska“ mini T. Kognovicką ėjus organizacinio skyriaus viršininko pareigas. V. Chšenščevskio padėjėju esą buvęs kažkoks lenkų atsargos karininkas Scėgė-Mantoifelis. Pagal L. Tomaševskį, Kauno apygardėlės vidaus ryšiui vadovavę Stanislavas Mikuličius ir Erikas Budzinskis; intendantas — Juzefas Majevskis; propagandos ir spaudos skyriaus viršininkas — buvęs Kauno lenkų laikraščio „Chata Rodzinna“ redaktorius Zigmuntas Ugianskis (Zygmunt Ugianski-Redaktor).
Kauno miesto karinis komendantas — buvęs Pasienio apsaugos korpuso poručikas Kazimiežas Vendzicha (Kazimierz Wędzicha-Grzegorz, Jakub). Z. Jentys 1941 m. gegužės 20 d. parodymuose NKGB teigė, jog komendanto pavaduotojas civiliniams reikalams turėjo ryšių grupę. V. Chšenščevskiui priklausė du žmonės geležinkelių žvalgymui —E. Budzinskis ir Tadeušas Ganko. Jie turėjo aiškintis, kokius krovinius Sovietų Sąjunga gabena į Vokietiją. Buvo planuojama V. Chšenščevskio žinioje sukurti karinį štabą, o provincijoje prie kiekvieno rajono (komendantūros) vado paskirti viršininką karo reikalams, kontroliuojantį vietinių karinių dalinių sudėtį. Provincijoje buvo ketinama įsteigti keturias organizacijas: Vandžiogalos valsčiuje, Marijampolėje, Ukmergėje ir Šiauliuose52.
L. Tomaševskis rašė, jog Kauno apygardėlė buvo padalyta į tris rajonus (obwod): Kauno, Kėdainių ir Šiaulių. Kauno rajono komendantas buvo M. Turkievičius-Szofer, Kėdainių — F. Madonskjs-Pochmurny, Šiaulių — Teodoras Nagurskis-Michal (buvęs Vilniaus miesto viceprezidentas)53.
Pagal kitus šaltinius, Šiaulių organizacijai vadovavo komendantas Michalas Pogožerskis, pavaduotojas buvo Janas Doliva, o iždininkas — Riomeris. Šiaulių rajono organizacijoje buvo 20 narių54.
Vandžiogalos valsčiaus organizacijai vadovavo Pochmurny (F. Madonskis?), pavaduotojas buvo Vrublevskis. Organizacijai priklausė apie 400 narių. Faktiškai veikė tik Vandžiogalos (Kėdainių) ir Šiaulių rajonai. Jų struktūra atitiko Kauno apygardėlės vadovybės struktūrą. 1941 m pavasarį Kauno apygardėlėje iš viso buvo apie 120 užverbuotų narių55.
LTSR NKGB kontržvalgybos skyriaus viršininko Černoniebovo 1941 m. Kovo 28 d. specpranešime SSSR NKGB antrosios valdybos viršininkui Fedotovui rašoma, jog Kauno apygardėlės vadovybė dar įsteigė savo filialą Ukmergėje. Jo komendantu paskirtas Michalas Nagrudskis. Ukmergės organizacijoje esą 20 narių. Buvo planuojama įsteigti skyrių ir Marijampolėje, bet nespėta.
Apygardėlės skyriai provincijoje buvo steigiami trejukių ir penkiukių principu56. Ryšį su Vilniaus apygardos vadovybe palaikė Z. Jentys ir V. Chšenščevskis. Į Kauną taip pat atvykdavo A. Kšižanovskio kurjerės Hanka ir Liusia57. Kai organizaciją pradėjo persekioti NKVD, Z. Jentys persikėlė gyventi į ryšininkės Zofijos Chmieliauskaitės tėvo namus Muravoje, o V. Chšenščevskis 1941 m. sausio mėnesį apsigyveno Marijampolėje Vincento Tšaskos pavarde58.
Pagal V. Chšenščevskjo parodymus NKGB, jo (apygardėlės karinio skyriaus viršininko) žinioje buvo įsteigtas štabas. Jo nariais iš pradžių buvo gydytojas Stanislavas Majus, vėliau paskirtas civilinio skyriaus viršininku, T. Kognovickas, perėjęs dirbti į civilinį skyrių, atsargos poručikas Halzentoifelmanas, gyvenęs Dorošievičiaus pavarde. Ketvirtu štabo nariu buvo kažkoks iš Lenkijos atbėgęs puskarininkis Juzefas Rorekas (slap. — Nr. 230). V. Chšenščevskis pavedė M. Turkievičiui suvienyti visas Kaune esančias užuomazgines kuopeles (zawiązki), bet ši užduotis nebuvo įvykdyta, nes 1941 m. sausio 10 d. M. Turkievičių suėmė NKVD. Jo funkcijas perėmė minėtasis puskarininkis Juzefas Rorekas59.
V. Chšenščevskio liudijimu, provincijoje veikė šios Kauno apygardėlės komendantūros: a) Nr. (Vandžiogalos), apėmusi Kauno ir Kėdainių apskritis. Komendantas buvo Pochmurny (F. Madomkis?. — Aut. past.), kuris iki atvykimo į Lietuvą tarnavo ulonų pulke Suvalkuose. Pochmurny gyveno Babtuose (Kauno apskr.). Vandžiogalos organizacijoje esą buvę 55 nariai ir 20 prijaučiančių; b) Komendantūrai Nr. 4 (Šiaulių) vadovavo komendantas Nagurskis, slap. Znicz, gyvenęs netolimame kaime. Šioje komendantūroje buvo apie 60—70 narių; c) komendantūra Nr. 2 planuota įsteigti Alytaus apskrityje, bet nespėta; d) komendantūra Nr. 3 turėjo apimti Panevėžio ir Ukmergės apskritis, jos komendantu buvo paskirtas Halzentoifelmanas-Dorošievičius. Šios komendantūros veikla nežinoma. Komendantūros, kaip ir Kauno apygardėlės vadovybė, buvo padalyta į karinį ir civilinį skyrius60.
V. Chšenščevskis su A. Kšižanovskiu susitikę keturis kartus. Pirmą kartą (1940 m. gruodžio mėn.) A. Kšižanovskis-Veselovskis perdavė Z. Jenčiui ir V. Chšenščevskiui 500 rublių ir nustatė mėnesinį atlyginimą organizacijos nariams (vadams?)—200 rublių. Organizacijos iždininko pareigas ėjo civilinio skyriaus viršininkas, S, Majus. 1941 m. sausio pradžioje A. Kšižanovskis perdavė Kauno organizacijai 600—700 rublių. Paskutinį kartą V. Chšenščevskis susitiko su Veselovskiu 1941 m. kovo 3 d. Jis raportavo Veselovskiui apie Kauno apygardėlės veiklą ir svarstė piniginius reikalus. Be to Veselovskis patvirtino V. Chšenščevskio parengtą Kauno apygardėlės karinio skyriaus struktūros projektą. Kauno apygardėlė ginklų slėptuvių neturėjo, ginkluoti tebuvo kai kurie organizacijos nariai61.
Pagal agentūrinę ir Lietuvos valstybės saugumo policijos archyvinę medžiagą NKVD dar 1940 m. rudenį aptiko ZWZ Kauno apygardėlės pėdsakus. 1940 m rugsėjo 17 d. NKVD suėmė L. Hrincievičių, K. Butlerį ir S. Kikuličių. Pirmieji du buvo užverbuoti, ir NKVD nesėkmingai bandė juos panaudoti Vilniaus apygardos vadovybei išaiškinti. Antrą kartą L. Hrincievičius ir S. Mikuličius buvo suimti 1940 m. gruodžio 17 d., o prasidėjus Vokietijos—SSSR karui, abu iš Kauno kalėjimo pabėgo62.
K. Butleriui taip pat pavyko ištrūkti iš NKVD replių. Pasinaudojęs tuo, kad NKVD jį išleido užmegzti ryšių su ZWZ Vilniaus apygardos vadovybe, 1941 m. sausio mėnesį nelegaliai perėjo SSSR—Vokietijos sieną. Karo metu dirbo fabrike Berlyne, Vienoje, o po karo apsigyveno Londone63.
1941 m. kovo mėnesį NKVD—NKGB ZWZ Kauno apygardėlei smogė triuškinantį smūgį — buvo suimta beveik visa vadovybė komendantas Z. Jentys (kovo 24 d.), abu pavaduotojai — S. Majus (kovo 28 d.) ir V. Chšenščevskis-Markovskis (kovo 29 d.), civilinio skyriaus viršininko pavaduotojas T. Kognovickas (kovo 25 d.), Povilas Šimkauskas (kovo 23 d.), apygardėlės žvalgybos grupės vadas Teodoras Grušeckas (kovo 30 d.), Jonas Zaleskis (balandžio 30 d.). 1941 m. sausio 2 d. NKVD suėmė Eligijų Bočkovską, o sausio 14 d. Kauno rajono komendantą Mečislovą Turkevičių.
Tardymo metu Teodoras Grušeckas prisipažino buvęs Kauno apygardėlės nariu, o jo butas naudojamas konspiraciniams organizacijos narių susirinkimams. 1940 m. rudenį T. Grušecką užverbavo ir priesaiką priėmė T. Kognovickas. T. Grušecko bute taip pat buvo slepiamos iš Vilniaus gaunamos „Polska w walce“ siuntos. T. Gručeckas (slap. Nr. 220) į organizaciją užverbavo gimnazistą Franeką Olševskį (Nr. 221), autoremonto dirbtuvių darbininkus Česlovą Cegadovičių (Nr. 225) ir Chmelevskį (Nr. 223). Visi jie sudarė žvalgybos grupę, kuriai vadovavo kažkoks Erikas.
Žvalgybos grupė niekada nebuvo susirinkusi visa. 1941 m. kovo mėnesį du kartus buvo susirinkę trys grupės nariai žvalgybos metodams aptarti. Erikas liepė T. Grušeckui sekti K. Butlerio bute (Kęstučio g. 18) gyvenantį Liucijaną Raubą, įtariamą bendradarbiavimu su NKVD. Be to, Grušeckui buvo pavesta sekti Hrincevičienę, tačiau dėl laiko stokos šios užduoties Grušeckas nevykdė65. T. Grušecko liudijimu, organizacija taip pat naudojosi konspiraciniais butais, esančiais šalia Rotušės aikštės, netoli Jėzuitų gimnazijos ir T. Kognovicko namo (Donelaičio g. 22) kieme stovinčiu nameliu, kurio šeimininkas — Skladkovskis66.
Prasidėjus Vokietijos—SSSR karui, T. Grušeckas iš Kauno kalėjimo pabėgo. Vokiečių okupacijos metais T. Gručeckas gyveno ir dirbo Kaune. 1942 m. rugsėjo mėnesį vokiečių saugumo policija jį suėmė, kaltindama dalyvavimu lenkų pogrindyje, ir keturis mėnesius kalino Kauno kalėjime, o po to dar išlaikė 6 mėnesius Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje. Sugrįžus sovietams, T. Grušeckas dirbo Kauno statybos treste ir jokioje pogrindžio veikloje nedalyvavo, tačiau 1947 m. sausio mėnesį sovietų saugumas T. Grušecką vėl suėmė, o 1947 m. balandžio 4 d. NKVD Karinis tribunolas nuteisė septyneriems metams priverčiamojo darbo stovyklos ir pilietinių teisių atėmimu trejiems metams. 1990 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas T. Grušecką reabilitavo67.
Gydytoją Stanislavą Majų, gyvenusį Kaune, Donelaičio g. 22—4, į lenkų pogrindžio organizaciją 1940 m. rugsėjo mėn. užverbavo iš Varšuvos pabėgęs pažįstamas prekybos laivyno mechanikas Sverko. 1940 m. lapkričio mėn. Sverko iš Lietuvos išvyko gyventi į JAV. Iš pradžių S. Majus ėjo Kauno apygardėlės .iždininko, o nuo 1941 m. kovo mėnesio— komendanto pavaduotojo ir civilinio skyriaus viršininko pareigas.
Šio skyriaus struktūroje bandyta įsteigti agitacijos, ryšių ir ūkio poskyrius, bet dėl Majaus arešto jie nebuvo sukomplektuoti. Svarbiausios civilinio skyriaus veiklos kryptys buvo verbuoti naujus narius, agituoti ir propaguoti, platinti slaptą spaudą, telkti lėšas. Ryšių poskyriui, pasak S. Majaus, vadovavo Andžejus Pšeškoda (nežinoma, ar tai tikra pavardė, ar slapyvardis). Jo žinioje buvo 10 asmenų ryšininkų grupė.
S. Majus „atsiminė“ Kaune gyvenančių ryšininkių Liusios, Karysios ir Grubos bei Vilniuje gyvenančių Zosios slapyvardžius. Ūkio skyriaus nespėta įsteigti, dėlto S. Majus pasiliko iždininko pareigas. S. Majaus teigimu, civilinio skyr.iaus viršininku iš pradžių buvęs Janas Geištoras, kuris 1941 m. vasario mėn. išvyko gyventi į Vilnių. Ryšius su Vilniaus apygardos vadovybe asmeniškai palaikė Z. Jentys, V. Chšenščevskis ir
T. Kognovickas, su provincija jie buvo palaikomi per specialius kurjerius, kuriems vadovavo V. Chšenščevskis-Markovskis68.
Joną Zaleskį, gyvenusį Kaune, Trakų g. 37a-5, į organizaciją 1940 m. spalio mėn. užverbavo T. Kognovickas. Pastarasis davė Zaleskiui užduotį ieškoti naujų žmonių pogrindžio veiklai ir atgabenti iš Vilniaus ,,Polska w walce“ siuntas. 1940 m. spalio mėnesį J. Zaleskis užverbavo Zbignevą, Daniševskį ir perdavė jį T. Kognovicko žinion69.
Povilą Šimkauską, gyvenusį Vandžiogalos valsčiaus Žegaičių kaime, į pogrindžio organizaciją užverbavo tame pat kaime gyvenęs lenkų karo pabėgėlis Stanislavas Bobrovskis. Tai įvyko 1940 m. lapkričio mėnesį. Po to F. Šimkauskas į organizaciją užverbavo savo kaimo gyventojus Marianą Želnių, Stanislavą Narkevičių ir Juzefą Filipovičių. S. Bobrovskis įspėjo P. Šimkauską, jog jo arešto atveju Šimkauskui reikėsią palaikyti ryšius su Vilniumi. Tam tikslui S. Bobrovskis 1941 m. sausio mėn. supažindino Šimkauską su dviem ZWZ nariais — Žbiku ir Skočeku. Vyres141 nysis buvo Žbikas. Jis instruktavo Šimkauską dėl spaudos platinimo ir naujų narių verbavimo, žadėjo parūpinti ginklų. S. Bobrovskis tuomet pasakė Žbikui, kad jo žinioje yra 25 žmonės, ir paėmė iš Zbiko 100 egzempliorių laikraščių „szechpolska“ ir „Polska w Walce“. Iš S. Bobrovskio Šimkauskas tris kartus gavo išplatinti po 20 egzempliorių laikraštėlių, kuriuos pardavė Želniui, Narkevičiui ir Filipovičiui70.
P. Šimkauską NKGB suėmė 1941 m. kovo 23 d. Dėl kilusio karo P. Šimkausko, S. Majaus, J. Zaleskio byla nebuvo užbaigta, ir tolesnis suimtųjų likimas nežinomas. 1989 m. balandžio 24 d. Lietuvos TSR Generalinė prokuratūra, remdamasi SSSR AT Prezidiumo 1989 m. sausio 16 d. įsaku „Dėl papildomų priemonių atstatant teisingumą ketvirtojo bei penktojo dešimtmečių ir šeštojo dešimtmečio pradžioje vykusių represijų aukų atžvilgiu“, P. Šimkauską, S. Majų ir J. Zaleskį reabilitavo71.
Tadeušą Kognovicką, gyvenusį Kaune, Donelaičio g. 22, 1940 m. spalio mėn. užverbavo K. Butleris, lenkų kredito draugijos Kaune direktorius. Nuo 1938 metų K. Butleris buvo Lenkijos generalinio štabo 2-ojo skyriaus rezidentas Kaune, aktyviai veikė ir J. Jakubianieco žvalgybos grupėje 1939—1940 metais72. Iš pradžių T. Kognovickas buvo ryšininkas tarp Butlerio ir ZWZ Vilniaus apygardos vadovybės, paskui ėjo Kauno apygardėlės civilinio skyriaus viršininko S. Majaus pavaduotojo pareigas. T. Kognovickas užverbavo savo bendramokslius T. Grušecką, K. Smitą (1941 m. vasario pabaigoje išvažiavo į Vokietiją), S. Bučkovskį, J. Zdanavičiūtę73. T. Kognovicką NKGB suėmė 1941 m. kovo 23 d. Prasidėjus karui, T. Kognovickas su grupe Kauno kalėjimo Nr. 1 kalinių buvo vežamas į SSSR gilumą, bet, priartėjus vokiečių kariuomenei, SSSR vidaus reikalų liaudies komisaro L. Berijos nurodymu kartu su kitais kaliniais buvo sušaudytas netoli Polocko srities Bigosovo kaimo74.
1941 m. pavasarį NKGB suėmė kelias dešimtis ZWZ Kauno apygardėlės narių, ir šios organizacijos veikla praktiškai buvo paraližuota. ZWZ-AK Kauno apygardėlės struktūros buvo atkurtos tik įpusėjus vokiečių okupacijai, 1942—1943 metais.
IŠNAŠOS
1 K. Dulksnio 1940 m. rugpjūčio 7 d. tardymo protokolas // Lietuvos valstybinis visuomeninių organizacijų archyvas (toliau — LVVOA). F. 3377. Ap. 55. B. 40. L. 76.
2 Buvęs Lietuvos TSR Valstybės saugumo komiteto archyvas (toliau — VSKA). Formuliarinė byla (toliau — F. B.). Archyvinis Nr. 2561. D. 2. L. 1.
3 Ten pat. D. 1. L. 1—2.
4 Ten pat. D. 2. L. 77.
5 L. Hrincievičiaus 1949 m. spalio 18 d. tardymo protokolas // VSKA. Formuliarinė byla (F. B ). Arch. Nr. 1025. T. 1. L. 119—122.
6 L. Hrincievičiaus 1949 m. lapkričio 15 d. tardymo protokolas // VSKA. F. B. Arch. Nr. 1025. T. 2. L. 141—141a.
7L. Hrincievičiaus 1949 m. lapkričio 14 d. tardymo protokolas // Ten pat. L. 122.
8L. Hrincievičiaus 1949 m. lapkričio 19 d. tardymo protokolas // Ten pat. L. 194.
9 Wiśniewski W. Ostatni z rodu: Rozmowy z Tomaszem Zanem. Warszaw—Paryż. Editions Spotkania. 1989. S. 117—118.
10 Ten pat. S. 120.
11 Ten pat.
12 Ten pat. S. 130—132.
13 L. FIrincievičiaus 1949 m. spalio 19 d tardymo protokolas // VSKA. F. B. Arch. Nr. 1025. T. 1. L. 124. , L
14 L Hrincievičiaus 1949 m. spalio 19 d. tardymo protokolas // VSKA. F. B. Arch. Nr. 1025'. T. 1. L. 124. .
15 Pažyma apie L. Hrincievičiaus bylą // VSKA. F. B. Nr. 2561. L. 79—80; Wisniewski W. Ostatni z rodu: ... S. 119.
16 L Hrincievičiaus 1949 m. lapkričio 15 ir 18 dienų tardymo protokolai // VSKA. F. B. Arch. 17. Ten pat. L. 175.
17Ten pat. L. 175.
18Ten pat. L. 178.
19 L. Hrincievičiaus 1949 m. lapkričio 21 d. tardymo protokolas // VSKA. F. B, Arch. Nr. 1025. T. 2. L. 213—215.
20 Tomaszewski L. Kronika Wileńska... S. 82.
21 LTSR NKVD Valstybės saugumo valdybos 3-io skyriaus viršininko Švarcmano pranešimas SSSR Vyriausiosios saugumo valdybos 2-o skyriaus viršininkui draugui Fe-dotovui // VSKA F. B. Arch. Nr. 1025. T. 1. L. 3—5.
22 Ten pat. L. 6.
23 LTSR NKVD specialus pranešimas SSSR NKVD liaudies komisarui Merkulovui // Ten pat. L. 75.
24 Agento Stanislavskio pranešimas LTSR NKVD 3-iam skyriui // Ten pat. L. 93—94.
25 J. Petraševskio 1941 m. vasario 1 d. tardymo protokolas // VSKA. F. B. Arch. Nr. 1025. T. 1. L. 10; LTSR NKGB 2-o skyr. virš. Cernoniebovo 1941 m. kovo 28 d. pranešimas SSSR NKGB komisarui Merkulovui // Ten pat. L. 74.
26 P. Komaro bylos santrauka // VSKA. F. B. Arch. Nr. 2561. L. 53—54; Lietuvos valstybinis archyvas (LVA). F. R. — 756. Ap. 6. B. 57 L. 128.
27 VSKA. F. B. Arch. Nr. 2561. L. 54—55.
28 P Komaro 1940 m. lapkričio 22 d. tardymo protokolas // VSKA. F. B. Arch. Nr. 2561. L. 61—63.
29 Ten pat. L. 56.
30 LVA. F. B. — 756. Ap. 6. B. 57. L. 128a.
31 Agento 3-B 1941 m. vasario 6 d. pranešimas NKVD // VSKA. Agentūrinė byla (toliau — Ag. B.). Arch. Nr. 3498. L. 281.
32 E. Michaliako 1941 m. vasario 10 d. tardymo protokolas // Ten pat. L. 307, 310, 311, 312.
33 L. Hrincievičiaus 1941 m. vasario 16 d. tardymo protokolas // Ten pat. L. 300.
34 Agento 3-B 1941 m. vasario 6 d. pranešimas NKVD // Ten pat. L. 305—305a.
35 L. Hrincievičiaus 1941 m. vasario 16 d. tardymo protokolas//Ten pat. L. 301—302.
36 Z. Jenčio 1941 m. gegužės 20 d. tardymo protokolas // VSKA. Baudžiamoji byla (toliau B. B.). Arch. Nr. 43762. L. 144.
37 Ten pat. L.
38 Ten pat. L. 146—149.
39 Ten pat. L. 150—151.
49Ten pat. L. 152-153.
41 Ten pat. L. 154.
42 Ten pat. L. 155.
43 Z. Jenčio 1941 m. gegužės 9 d. tardymo protokolas // Ten pat. L. 104.
44 Tomaszewski L. Kronika Wileńska... S. 80, 82.
45 L. Hrincievičiaus 1941 m. sausio 7 d. tardymo protokolas // VSKA. F. B. Arch. Nr. 1025. T. 1. L. 64, 65.
46 V. Chšenščevskio 1941 m. kovo 27 d. tardymo protokolas // Ten pat. L. 155—156.
47 Z. Jenčio 1941 m. gegužės 9 d. tardymo protokolas // VSKA. B. B. Arch. Nr. 43762/3. L. 110—112.
48 Ten pat. L. 114.
49 Z. Jenčio 1941 m. gegužės 20 d. tardymo protokolas // Ten pat. L. 156.
50 Ten pat. L. 157.
51 Tomaszewski L. Kronika Wileńska... S. 97.
54 Z. Jenčio 1941 m. gegužės 20 d. tardymo protokolas // VSKA. B. A. Arch. Nr. 43762/3. L. 158—159.
53 Tomaszewski L. Kionika Wileńska... S. 97.
54 Z. Jenčio 1941 m. gegužės 20 d. tardymo pdotokolas // VSKA. B. B. Arch. Nr. 43762/3. L. 161.
55 Ten pat. L. 165.
56 SSSR NKGB 2-os valdybos viršininkui 3-io rango valstybės saugumo komisarui Fedotovui. Specpranešimas // VSKA. F. B. Arch. Nr. 1925. T. 1. L. 88.
57 Z. Jenčio 1941 m. kovo 26 d. tardymo protokolas // Ten pat. L. 136.
58 Ten pat. L. 137.
59 V. Chšenščevskio 1941 m. kovo 27 d. tardymo protokolas // Ten pat. L. 147—148.
60 Ten pat. L. 150—151.
61 Ten pat. L. 158—162.
62 L. Hrincievičiaus 1949 m. lapkričio 18 ir 20 dienų tardymo protokolai // Ten pat. T. 2. L. 175, 309.
63 L. Hrincievičiaus 1949 m. lapkričio 12 d. tardymo protokolas // Ten pat. L. 99.
64 Pažyma apie grupinę baudžiamąją bylą Nr. 2184 // LVA. FR-759. Ap. 1. B. 14. L. 5—8; Nutarimas dėl arešto pratęsimo kaltinamiesiems byloje Nr. 2184 // VSKA. B. B. Arch. Nr. 13602/3. L. 3—7.
65 T. Grušecko 1941 m. kovo 31 d. tardymo protokolas // VSKA B. B. Arch.
Nr. 7175/3. L. 24—26; T. Grušecko 1941 m. sausio 29 d. tardymo protokolas // Ten pat. L. 40
86T. Grušecko 1941 m. kovo 31 d. tardymo protokolas // VSKA B. B. Arch. Nr.7175/3. L. 27, 28.
67 Ten pat. L. 46, 47, 100; VSKA. B. B. Arch. Nr. 13602/3. L. 27, 37, 79a
68 S. Majaus 1941 m balandžio 2 d. tardymo protokolas // VSKA. B. B. Arch. Nr. 7175/3. L. 56—59.
69 J. Zaleskio 1941 m. balandžio 30 d. tardymo protokolas // Ten pat. L. 67—68.
70 P. Simkausko 1941 m. kovo 29 d. tardymo protokolas // Ten pat. L. 54—55.
71 Nenumeruotas vokas su dokumentais // VSKA. B. B. Arch. Nr. 13602/3.
72 L. Hrincievičiaus 1949 m. lapkričio 12 d. tardymo protokolas IIVSKA. F. B. Arch. Nr. 1025. L. 99.
73 T. Kognovicko 1941 m. balandžio 2 d. tardymo protokolas // VSK.A. B. B. Arch. Nr. 7175/3. L. 61—62.
74 Pažyma apie T. Kognovicką. Vokas su dokumentais // Ten pat.
