LIETUVIŲ TAUTINĖ TARYBA IR JOS VEIKĖJAI
Viktoras AŠMENSKAS
Viktoras Ašmenskas. 1927 m.
1945 metų pabaigoje—1946 pradžioje Jonas Noreika, Stasys Gorodeckis ir Ona Lukauskaitė-Poškienė ėmė kurti pogrindinę organizaciją. Sulaukę atskirų grupuočių pritarimo, susipažinę su esama pogrindžio padėtimi, jie nutarė ieškoti būdų, kaip sujungti veikiančias pogrindines ir partizanines grupuotes į vieną organizaciją, kuriai vadovautų bendra vadovybė. Kilo mintis įkurti Lietuvių Tautinę Tarybą (LTT), o prie jos — Lietuvos Ginkluotųjų Pajėgų Vyriausiąją Vadovybę (LGPVV).
Pamėginsiu kiek plačiau papasakoti apie šios organizacijos kūrėjus, jų veiklą.
JONAS NOREIKA
J. Noreika
J. Noreika gimė 1910 m. Pakruojo valsčiuje, Šukonių kaime. 1929 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Karo mokyklą. 1931 m., baigęs mokyklą, paskiriamas į 7 DLK Butageidžio pulką. 1933 m. pasitraukė į atsargą ir įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą, kurį baigė 1938 m. 1935 m. grįžo į kariuomenę, DLK Algirdo 2 pulką. 1936 m. jam suteiktas leitenanto laipsnis. 1937 m. J. Noreika perkeliamas į Karo mokyklą, tų pačių metų pabaigoje pervedamas Kauno teismo pirmininko žinion.
1936 m. per Kalėdas J. Noreika vedė Antaniną Karpavičiūtę, o 1938 m. paskiriamas Kariuomenės teismo sekretoriaus padėjėju. 1939 m. gimė dukra Dalia. Tais pačiais metais jam suteiktas kapitono laipsnis. Už rašinius „Karyje“: „Išpirkta kaltė“, „Trys velniai“, „Laimė“, jam paskirta kariuomenės vado premija. 1940.10.28 Vyr. likvidavimo komisijos įsakymu Nr. 24 paleidžiamas į atsargą.
J. Noreikos karinėje atestacijos byloje pažymėta, kad jis sumanus, taktiškas ir valstybės reikalus suprantantis karininkas, tinkantis aukštesnėms pareigoms. 1941 m., prasidėjus karui, jis įsitraukė į antinacinę veiklą Telšiuose, vėliau buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, pogrindyje vadovavo Lietuvių Frontui. 1943 m. vasario 23 d. buvo gestapo areštuotas ir kovo pradžioje su grupe Lietuvos inteligentų išvežtas į Vokietiją, Štuthofo lagerį. 1945 m., Raudonajai armijai užėmus lagerį, J. Noreika susirgo. Po ligos jį paėmė į armiją, paskyrė į 1261 atsargos pulką, o jį likvidavus — į 7032. Lapkričio mėnesį J. Noreika grįžo į Vilnių, kur nuo 1945.12.10 pradėjo dirbti Mokslų Akademijoje juriskonsultu.
Apsigyvenęs pas profesorių Jurgutį, J. Noreika susitikinėjo su buvusiais Štuthofo kaliniais, dalijosi su jais mintimis apie politinę padėtį. Poetė šiaulietė Ona Lukauskaitė-Poškienė supažindino jį su Stasiu Gorodeckiu — Grožinės literatūros leidyklos direktoriaus pavaduotoju. 1946 m. jie nutarė sukurti centrą, kuris vadovautų Lietuvos pogrindžiui.
Dar sausio pradžioje J. Noreika, tarpininkauj ant Laukaičiui—Šerkšnui ir ryšininkui, Marcinkonių vidurinės mokyklos mokytojui Valentukevičiui, sušaukė pirmąjį jaunimo pasitarimą ir įkūrė aktyvią grupę, kuri turėjo vykdyti LTT įsakymus. Tos grupės Vilniaus vadovu buvo paskirtas Laukaitis—Šerkšnas, Tigras, o jį suėmus, pareigas turėjo perimti Alfonsas Janulevičius—Alfonsas. Per Valentukevičių J. Noreika numatė susitikti su dzūkų partizanų vadu plk. ltn. J. Vitkumi-Kazimieraičiu, tačiau sausio mėn., suėmus Valentukevičių, o vasario mėn. ir Laukaitį, šio plano teko atsisakyti. Kovo mėn. per Alfonsą ir Eleną J. Noreika susitiko su Telšių apskrities pogrindžio vadovu maj. Jonu Semaška ir jį LGPVV įsakymu paskyrė Šiaulių apygardos vadu.
Vasario mėnesį ir kovo mėnesio pabaigoje J. Noreika kartu su S. Gorodeckiu jo bute susitiko su Kauno apygardos organizacijos vadovu Viktoru Ašmensku—Skaisčiu (autoriumi — red. past.), kuriam buvo nurodyta organizuoti Kauno apygardos štabą. Be to, V. Ašmenskui buvo pavesta pagrobti lėktuvą ir su poetu
K. Jakubėnu nuskristi į Švediją — pervežti atsišaukimus į laisvąsias pasaulio tautas, raginančius ne tik moraliai, bet ir politiškai paremti lietuvių kovą už savo valstybės atkūrimą demokratiniais pagrindais.
Vilniuje J. Noreikos iniciatyva buvo įkurta jaunimo „mirtininkų“ grupė ypatingos reikšmės uždaviniams atlikti (pvz.: reikalui esant, užimti radijo ar elektros stotį). Tokias grupes numatyta organizuoti visose apygardose. Jos imtų veikti prasidėjus masiniams vežimams, gelbėdamos kitus savo mirties kaina. Kad būtų patogiau vadovauti ginkluotosioms pajėgoms, nutarta respubliką padalinti į keturias karines apygardas su savo štabais. Jų štabai įpareigojami kurti karines komendantūras apskrityse, rajonuose ir didesniuose miestuose; jos turėtų ruoštis visuotinei mobilizacijai.
Visi tikėjosi, kad busimojo karo pradžia — čia pat, ypač po Čerčilio kalbos, pasakytos vasario 3 d. Fultone (JAV), todėl skubiai buvo ruošiami atskirų karinių apygardų (Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio) ryšiai. LTT planavo, kilus konfliktui, pasipriešinti okupantams, svarstė, kas gi vadovaus naujajai Lietuvos vyriausybei. Buvo tariamasi su žinomais mokslininkais, visuomenės veikėjais: dr. L. Bistru, prof. K. Šalkauskiu, prof. V. Jurgučiu, prof. B. Sruoga, vyr. dėstytoju P. Juodeliu. Ateities Lietuva — demokratinė respublika, kurioje bus dvi partijos — kairiųjų ir dešiniųjų. Dešiniųjų partijos programą turėjo paruošti J. Noreika, konsultuojamas prof. K. Šalkauskio, o kairiųjų — S. Gorodeckis, konsultuojamas P. Juodelio. Į vyriausybę privalėtų įeiti abiejų partijų atstovai. Padalijus respubliką į 4 apygardas ir sudarius apygardų, apskričių štabus, galima operatyviai vadovauti ginkluotosioms pajėgoms iš vieno centro. Centrui turėtų vadovauti prityrę politikai ir aukšto rango kariškiai.
LTT tebuvo priedanga, kuri veikė tautos vardu ir už kurios visada slėpėsi specialistai. Neatsitiktinai į KGB rankas per mūsų organizaciją nepateko nė vienas žinomas politikas ir visuomenės veikėjas. Tačiau nepakankama konspiracija padarė savo. Įkliuvus pirmiesiems ryšininkams, iškilo pavojus ir centrui, kuris nepakankamai įvertino KGB galimybes.
J. Noreika pats parengė šiuos organizacijos dokumentus (toliau — citatos iš bylos, kalba netaisyta):
„1. Direktyva Nr. 5 — išleista 1946 m. sausio mėn. Tai instrukcinio pobūdžio direktyva, kurioje nurodyti bendri ginkluoto pogrindžio judėjimo uždaviniai, požiūris į TSRS AT rinkimus. Perspėjama vengti aktyvių veiksmų rinkimų metu — naujų rizikingų ir priešlaikinių pogrindžio nuostolių.
2. Dėl Lietuvos Tautinės Tarybos nutarimo dalyvaujant tarybinės santvarkos administraciniame ir politiniame darbe, kuris pasirodė 1946 m. sausio mėn. Nutarime siūloma visiems lietuviams, kurie aktyviai dalyvauja pravedant politinius ir kitus tarybų valdžios uždavinius, tučtuojau mesti savo darbą ir nutraukti bet kokius ryšius su bolševikais. Minėtą nutarimą numatyta paskelbti visoje Lietuvoj e.
Išrašas iš LTT nutarimo skiriant Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu generolą Vėtrą ir LTT generaliniu sekretoriumi Radžiūną. Šis dokumentas išleistas 1946 m. vasario pradžioje ir išsiuntinėtas visoms karinėms grupuotėms.
3. Įsakymas Nr. 1 su gen. Vėtros parašu, išleistas 1946 m. vasario pradžioje. Įsakyme pažymėta, kad jis pradėjo eiti pareigas kaip pogrindžio Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiosios vadovybės vadas ir skirtas karinėms grupuotėms — partizanams.
4. Įsakymas Nr. 2, išleistas vasario mėn., kuriame nurodoma dėl organizacijos ir karinių dalinių (partizanų) apmokymo.
5. Įsakymas Nr. 3, išleistas kovo mėn. pradžioje taip pat su generolo Vėtros parašu. Siame įsakyme nurodyta Lietuvos ginkluotųjų pajėgų schema. Pagal šią schemą Lietuva padalijama į 4 karines apygardas: Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio. Be to, šiame įsakyme buvo nurodyta organizuoti miestų ir apskričių, valsčių karines komendantūras ir karines grupuotes. Įsakyme buvo ypatingai pabrėžtos karinių formuočių ir vadovybės teisės ir pareigos karinio sukilimo Lietuvoje atveju.
6. Generolo Vėtros įsakymas Nr. 4, išleistas kovo mėn. pabaigoje. Šiame įsakyme nurodoma sustiprinti partizanų štabų saugumą ir tuo reikalu imtis atitinkamų priemonių. Nurodoma griežtai laikytis slaptumo instrukcijos.
7. Slaptumo instrukcija, išleista kaip įsakymo Nr. 4 priedas. Instrukcijoje nurodoma, kad kiekvienas partizanų kovotojas yra perspėjamas turėti savo slapyvardę, pagal kurią jis turi būti minimas įsakymuose, sąrašuose ir pakeliant pareigose; o taip pat šioje instrukcijoje nurodomi įvairūs konspiracijos metodai vykdant antitarybinę veiklą.
8. Direktyva Nr. 6 su gen. Vėtros parašu išėjo vasario mėn. pradžioje. Nurodoma atskirų formuočių ryšio tvarka su štabais ir atskiromis grupuotėmis, ji buvo grynai organizacinio charakterio, reguliaraus ryšio palaikymo su partizanų formuotėmis.
9. Direktyva Nr. 7, išleista gen. Vėtros antroje vasario mėn. pusėje. Direktyvoje nurodoma, kokių partizanams imtis priemonių tuo atveju, jei tarybinės valdžios organai pradėtų žmonių trėmimą į tolimus Tarybų Sąjungos rajonus. Trėmimo atveju direktyva nurodo ginkluotai pasipriešinti. Šiam tikslui partizanai turėtų sukurti „mirtininkų“ grupuotes iš 3—5 žmonių, parenkant asmenis, tinkamus reikiamam momentui kovoje su tarybine valdžia. Šių grupių šūkis būtų — savo gyvybės kaina gelbėk kitus.
10. Vasario mėn. vidaus ir tarptautinė apžvalga. Šioje apžvalgoje antitarybiniu tonu iškraipoma vidaus ir tarptautinė padėtis, apšmeižiant bolševikų partiją ir tarybų valdžią bei jos vadovus. Apžvalgoje kviečiama suaktyvinti antitarybinę kovą Lietuvoj e.
11. Kovo mėn. vidaus ir tarptautinė apžvalga. Šioje apžvalgoje antitarybiniu tonu išdėstyti rinkimų į TSRS Aukščiausiąją Tarybą reikalai. Buvo paleistas antitarybinis šmeižtas prieš rinkimų sistemą Tarybų Sąjungoje. Supažindinta, kad LTT per emigrantines organizacijas išplatino užsienyje savo „Atsišaukimą į pasaulio tautas“, šmeižiantį padėtį Lietuvoje.
12. Lietuvos Tautinės Tarybos atsišaukimas į pasaulio tautas. Sis atsišaukimas buvo paruoštas vasario mėn. su Lietuvos Tautinės Tarybos parašu ir numatytas pasiųsti į užsienį. Siame atsišaukime iškraipoma Anglijos—Tarybų Sąjungos santykių tikroji padėtis.
13. Kreipimasis, skirtas ginkluotam sukilimui Lietuvoje. Sis dokumentas parašytas gen. Vėtros asmeniškai ir su LTT dar nebuvo suderintas ir dėl to neatspausdintas. Minimą atsišaukimą parašė kovo 12 d. ir atidavė O. Poškienei susipažinti.“
„Įsakymai, direktyvos, kreipimasis į Pasaulio tautas buvo paruošti mano, bet S. Gorodeckio ir O. Poškienės buvo koreguoti ir pataisyti. Politinę apžvalgą ruošė S. Gorodeckis, tačiau taip pat buvo pakoreguota. Visus dokumentus rašomąja mašinėle daugino O. Poškienė.“ (Iš J. Noreikos parodymų.)
1946.05.02 savo parodymuose J. Noreika atskleidė uždavinius, kuriuos sau kėlė Lietuvos Tautinė Taryba:
„1. Sujungti visas veikiančias antitarybines organizacijas ir ginkluotas formuotes tarybų valdžios nuvertimui.
2. Paruošti sąlygas, kilui karui, spręsti kylančius uždavinius sudarant naują vyriausybę.
3. Karui prasidėjus, ginkluoto sukilimo išplėtimas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir visuose aplinkiniuose kraštuose.
4. Įžvelgti masinių stichinių pasipriešinimų prasmę.
5. Sukurti Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiąją vadovybę.
6. Numatyti būsimos vyriausybės sudėtį.
7. Kilus karui ir traukiantis rusų kariuomenei atgal, stengtis jų pasitraukimą nukreipti pietinės Lietuvos kryptimi, neleidžiant pietų kaimynams įžengti į Lietuvos teritoriją.“
Kaltinimo nutarime rašoma:
„Jonas Noreika — vienas aktyviausių LTT vadovų, jis užmezgė ryšius ir davė direktyvinius nurodymus pogrindžio antitarybinėms organizacijoms ir karinių junginių formuotėms (protokole — banditinėms grupuotėms) apie kovos su tarybų valdžia formas ir metodus. Alfonsas Janulevičius suformavo 20—25 žmonių junginį, kuris turėjo vykdyti ypatingas užduotis, vadovaudamasis anksčiau minimu 128 str.
Nutarta: patraukti kaltinamąjį Joną Noreiką baudžiamojon atsakomybėn pagal BK str. 58-Ia ir 58-11, su sprendimu supažindinant kaltinamąjį ir nuorašą persiunčiant prokurorui. Nutarimą tvirtino plk. ltn. Ražauskas — KGB tardymo skyriaus viršininkas.“
„Masinį žmonių vežimą į Rusiją aš traktavau lietuvių tautos naikinimo politika ir nuo to momento perėjau į priešingą lagerį,“ — sako J. Noreika savo parodymuose.
„Aš esu Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiosios vadovybės organizatorius“.
„Grįžęs į Lietuvą po demobilizacijos, aš norėjau sujungti visas pogrindžio ginkluotas formuotes į vieną vyriausią vadovybę.“ (1946.03.17 apklausos protokolas).
„Aš parašiau direktyvas Nr. 5, 6, 7.“ (1946.03.18 apklausos protokolas) .
Jonas Noreika prisiėmė visą atsakomybę sau, kad palengvintų kaltinimus kitiems.
1946 m. kovo 16 d., 9 vai. Onos Poškienės bute Giedraičių g. 10—1 buvo suimti: Ona Poškienė, Jonas Noreika, Stasys Gorodeckis. Kartu pateko ir visa inkriminuojanti medžiaga (direktyvos, įsakymai, atsišaukimai). Kitą dieną suimamas Kazys Boruta, po trijų dienų -— Petras Juodelis, o Stasio Gorodeckio bute pasaloje — Viktoras Ašmenskas.
Kaltinamajame akte pažymėta, kad „Jonas Noreika nuo 1946 m. sausio stojo į aktyvią antitarybinę veiklą ir, susitaręs su Ona Poškiene ir Stasiu Gorodeckiu, Vilniuje įkūrė antitarybinę organizaciją Lietuvos Tautinę Tarybą, kurios uždavinys — vadovauti Lietuvos pogrindžiui ir jo ginkluotosioms pajėgoms (bandoms), siekiant nuversti veikiančią LTSR struktūrą. Pasivadinęs Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausios vadovybės Tautinės Tarybos vadovu, aktyviai dalyvaujant Stasiui Gorodeckiui ir Onai Poškienei, 1946 m. paruošė ir išplatino eilę direktyvų, įsakymų, kviečiančių burtis į tautinį pogrindį ir jungtis į aktyvią veiklą prieš tarybų valdžią. Siekdamas platinti antitarybinę propagandą užsienyje, Jonas Noreika išleido antitarybinį melagingą-provokacinį atsišaukimą ir kreipimąsi į Pasaulio tautas, kviesdamas įsikišti į TSRS vidaus reikalus. Jonas Noreika ruošėsi išsiųsti šį kreipimąsi į užsienį, tam organizavo studento Varanecko pabėgimą, kad šis užmegztų ryšį su Lietuvos nacionalistais užsienyje.“
Apklausa tęsėsi iki lapkričio mėnesio. Teismas vyko 1946 metų lapkričio 20—22 dienomis KGB rūmuose. Po Karo tribunolo sprendimo — nuteisti Joną Noreiką ir Šerkšną mirties bausme — čia pat salėje abiems buvo uždėti antrankiai ir jie išvesti į atskiras kameras. Po kiek laiko
J. Noreiką ir Šerkšną pervežė į Lukiškių kalėjimą. Abu mirtininkai stovėjo kieme su grandinėmis ant rankų.
Tada S. Gorodeckis prakošė pro dantis: „Aš norėjau stovėti jų vietoje.“
Kartą su Tadu Masiuliu, pasakę prižiūrėtojui, kad esame nuteisti po 5 metus, gavom darbo kieme — permesti anglis į rūsį. Žinojom, kad šalia yra mirtininkų kameros. Viltis — pamatyti vieną iš jų. Nutaikęs progą, palikęs anglis kasti Tadui, paėjau keletą metrų ir šūktelėjau: „Jonai, atsiliepk!“ Jonas Noreika pasirodė, įsikabinęs į rūsio langelio grotas. Jis man trumpai papasakojo, kas vyksta pasaulyje,— mat virš jo „gyveno“ nepilnamečiai, kurie be apribojimų gaudavo siuntinius, laikraščius; o tada jau jie „oro paštu“ siunčia jam laikraščius arba laiškučius, rašymo priemones. Mes pasiūlėm jam parašyti kasacinį skundą — tas pratęstų gyvenimą, o gal per tą laiką bus panaikinta mirties bausmė. Jonas kategoriškai atsisakė.
Mes visi buvom padavę kasacijos skundus, dėl to galėjom tris mėnesius likti čia. Vasario antroj pusėj gavom pranešimą, kad Maskvoje Karo tribunolas tuos skundus atmetė, ir Vilniaus garnizono karo lauko teismo nuosprendis lieka galioti. Nuteistuosius pervežus į Rasų lagerį, „kūmas“, išsišaukęs S. Gorodeckį, pranešė: „Jūsų bendrabylis Jonas Noreika, pervežant iš vienos vietos į kitą, mėgino bėgti ir buvo nušautas“. Ėjo kalbos, kad J. Noreiką kartu su maj.
J. Semaška pakorė Telšiuose. Kreipėmės į telšiškius, bet atsako negavom.
1992.03.17 „Draugo“ laikraštyje išspausdintas Pilypo Naručio straipsnis „Aš noriu mirti vasario šešioliktąją“, kuriame rašoma apie Joną Noreiką: „...taip egzekucija (mirties bausmė) buvo įvykdyta Rygos kalėjime 1946 m. vasario 16 d.“ Tai netikslu. Neseniai KGB archyve rastas J. Noreikos nuosprendis su prierašu: „Mirties bausmė įvykdyta 1947 m. vasario 26 d.“ Tačiau kur ji įvykdyta ir kur yra palaikai — iki šiol nežinoma.
Taip baigė paskutines savo gyvenimo dienas kapitonas J. Noreika, įvykdęs savo priesaiką Dievui ir tautai — kovoti už Lietuvos laisvę ir jos nepriklausomybę iki gyvenimo galo.
J. Noreikos žmona Antanina ir duktė Dalia Kučėnienė gyvena Čikagoje. Prieš porą metų teko aplankyti jas ir pasikalbėti. Tada sužinojau, kad Jonas Noreika buvo liudininku majoro Jono Semaškos, Šiaulių apygardos ir Žemaičių legiono vado, atvirame teisme Šiauliuose. Teismo posėdyje J. Noreika apkaltino tarybų valdžią nekaltų žmonių žudymu, genocido politika.
STASYS GORODECKIS
S. Gorodeckis
Gimė 1915 m. Archangelske. Jo tėvai, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo evakuoti į Rusijos šiaurę, Archangelską, kur tėvas dirbo miškininku. Ten ir gimė Stasys.
1921 metais visa šeima grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Tėvas dirbo Žemės ūkio ministerijoje, Miškų ūkio valdyboje inspektoriumi. Sūnus Stasys mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje. 1930 m. įstojo į Aukštesniosios technikos mokyklos, statybos skyrių, baigė keturis kursus. Aktyviai dalyvavo inž. Petro Vileišio skautų vyčių būrelyje.
S. Gorodeckis paruošė memorandumą dėl tarnavimo Lietuvos kariuomenėje. 1937 m. kariuomenės teismas tame įžiūrėjo nusikalstamą veiklą, ir jis buvo nuteistas 3 metus kalėti. 1940—1941 m. mokytojavo vidurinėje mokykloje, 1941—44 m. dirbo plentų valdyboje meistru ir kartu iki 1945 m. mokėsi Vilniaus universitete, kur baigė keturis Filologijos fakulteto kursus.
Pasitraukus vokiečiams, 1944 m. rudenį S. Gorodeckis įsidarbino Kaune, naujai organizuojamame miškų ūkio komisariate. Čia, Miškų pramonės valdyboje, dirbo valdytojo pavaduotoju, vėliau, valdybą performavus į Miškų pramonės ministeriją,— tresto vyr. inžinieriumi. 1944 m. pabaigoje areštuojamas tėvas (po kelių mėnesių paleidžiamas). Nuo to laiko pradeda ryškėti Stasio priešiškumas tarybų valdžiai. Tai pastebėjo bendradarbis Giedris — ministerijos dispečeris. Jis pasiūlė Stasiui įsitraukti į kovą prieš tarybų valdžią. Giedris jam papasakojo apie „Lietuvos pasipriešinimo judėjimą“ — LPJ. Deja, komisariate prasidėjus areštams, suimamas ir Giedris.
Jau 1945 m., S. Gorodeckis buvo įsitikinęs, kad tarybų valdžia nieko gero neduos Lietuvai. O Maskva vis siuntė savo „specialistus“ padėti Lietuvai. Miškų ūkio komisaras — rusas Ponomariovas, du jo pavaduotojai — taip pat rusai. Tik vienas pavaduotojas buvo lietuvis — Kvedaras. Trestų valdytojai, profsąjungos lyderiai — rusai. Miško paruošoms paspartinti iš armijos buvo atsiųstos kelios autotransporto priemonių kolonos („stu-debekeriai“). Jos iš Lietuvos vežė mišką į Rusiją. Net Panemunės šilą išretino. Miškų kirtimo metinis planas 5 kartus viršijo natūralų medienos prieauglį.
Daugeliui tų, kurie laukė „išvaduotojų“, atsivėrė akys. Kaip gelbėti tautą, sustabdyti liejamą kraują, išsaugoti savo kultūrą, istorinį palikimą? Atėjo laikas nuspręsti — ar eiti kartu su atėjūnais, jiems lankstytis, diplomatiškai apsimesti nesuprantančiu gyvenimo ir laviruoti tarp dviejų pasaulių, ar nedvejojant pareikšti: „Aš einu su tauta“.
1945 m. liepos mėnesį S. Gorodeckis persikėlė į Vilnių ir pradėjo dirbti Grožinės literatūros leidykloje direktoriaus pavaduotoju, aktyviai dalyvavo jaunųjų literatų susirinkimuose. Rašytojų klube susipažino su Ona Lukauskaite-Poškiene, kuri, nusivylusi bolševikais, taip pat ieškojo gyvenimo prasmės. Ji supažindino S. Gorodeckį su Jonu Noreika, kuris, grįžęs iš Štuthofo lagerio, dirbo Mokslų Akademijoje juriskonsultu. Su J. Noreika užsimezgė artimi ryšiai. 1946 m. sausio mėn. kartu su O. Poškiene jie nutarė kurti pogrindžio centrą. Gaudami iš manęs, Laukaičio ir Tamulio smulkesnių žinių apie Suvalkiją, Dzūkų kraštą, Tauragės apskritį, Žemaičių legioną, jie ir suorganizavo LTT.
Vasario mėnesį įvykusiame trečiame pasitarime nutarta išleisti direktyvą Nr. 5 — instrukcinio turinio— ir atskirai — politinę apžvalgą (ruošė S. Gorodeckis—Radžiūnas). Iš tikrųjų tai pirmoji, o ne penktoji direktyva. Taip buvo padaryta KGB suklaidinti.
1946 m. vasario mėn. S. Gorodeckis pristatė mane kapitonui J. Noreikai jo bute Vivulskio g. 31. Pasikalbėjimo metu J. Noreika patvirtino man, kad Vilniuje įkurtas centras, kurio tikslas — sujungti visas respublikoje veikiančias politines ir ginkluotas grupuotes, kad šios būtų pavaldžios Lietuvių Tautinei Tarybai. Centras ruošė instrukcijas, direktyvas, įsakymus, politines apžvalgas, kurios pagal savo paskirtį buvo pasirašomos arba LTT sekretoriaus Radžiūno, arba gen. Vėtros. Direktyvas spausdino O. Poškienė ir per ryšininkus platino partizanų grupėms.
Kaip jau minėta, LTT užmezgė ryšius su žinomais politiniais veikėjais, su kuriais aptarinėjo būsimos valdžios struktūras ir partinę veiklą. Tartasi su profesoriais V. Jurgučiu, B. Sruoga, K. Šalkauskiu, J. Dagiu, J. Baldžiumi, vyr. dėstytoju P. Juodeliu, plk. ltn. P. Masiuliu, advokatu P. Kiškiu, Etnografijos instituto direktoriumi P. Bugailiškiu. Šie busimosios LTT nariai iš aktyvios veiklos buvo pašalinti, o visą atsakomybę už centro kūrimą prisiėmė J. Noreika, S. Gorodeckis ir O. Poškienė.
Politiniais klausimais Stasys Gorodeckis tardavosi su VVU vyr. dėstytoju Petru Juodeliu, jis taip pat palaikė artimus ryšius su B. Sruoga. Nepavykus pasiųsti į Vakarus studento Varanecko (prof. Sruoga rekomendavo siųsti per Lenkiją, tuo rūpinosi J. Noreika), Stasys tikėjo, kad tą ryšį bus galima užmegzti per mane. Aš buvau pasiūlęs Stasiui pagrobti lėktuvą PO-2 ir juo rizikuoti skristi bent iki Bornholmo salos.
Iš pradžių Noreika, nenorėdamas įpainioti manęs, tardytojui sakė, kad tai buvo pavesta Gorodeckiui. Tačiau Stasys buvo priverstas pasakyti, kad tai turėjo atlikti V. Ašmenskas — jis buvo paruošęs ir skrydžio detales. Skrydžio šturmanu buvo numatyta paskirti poetą Jakubėną, kuris pirmame rašytojų sąjungos suvažiavime viešai pasakė: „Tarybų valdžia neleidžia laisvai reikšti savo minčių“. 1946 m. susirinkime Kaune jis pareiškė: „Tarybų valdžios ir lietuvių tautos susitaikymas galimas tik tada, jei Tarybų Sąjunga amnestuos visus tuos, kurie buvo nuteisti ir išvežti iš Lietuvos.“
1946 m. balandžio mėn. 4 d. S. Gorodeckis buvo supažindintas su kaltinamuoju aktu, kur paminėta, kad jis kaltinamas pagal 58-la, 58-2, 58-11 straipsnius ir, žinoma, prisipažinęs esąs kaltas, kad:
„...kartu su J. Noreika ir O. Poškiene sukūrė pogrindžio organizaciją LTT, kurios tikslas — sujungti visą Lietuvos pogrindžio veiklą,
— kartu su teisiamaisiais J. Noreika ir O. Poškiene aptarė kovos metodus prieš tarybų valdžią,
— paruošė ir išplatino politines apžvalgas, direktyvas Nr. 5, 6, 7, įsakymus Nr. 1, 2, 3, 4, instrukcijas, atsišaukimą į pasaulio tautas,
— planavo pasiųsti į užsienį V. Ašmenską su dar vienu žmogumi (poetu Jakubėnu),
— susisiekė su Telšių karinių grupuočių vadu maj. J. Semaška, pavedė V. Ašmenskui suorganizuoti Kauno apygardą ir per jį užmezgė ryšį su Klaipėdos krašto ryšininku V. Tamulių,
— galvojo su interventų pagalba nuversti tarybų valdžią,
— asmeniškai užverbavo V. Ašmenską, P. Juodelį, Vilniaus bibliotekos vedėją Umbrasą Kazį (jam davė išversti į prancūzų kalbą atsišaukimą į pasaulio tautas), įtraukdamas juos į antitarybinę veiklą.“
Vėliau, 1946.08.20, tardymo skyriaus viršininkas 58-2 straipsnį iš kaltinamosios medžiagos išbraukė.
S. Gorodeckio, J. Noreikos, O. Poškienės suėmimas, matyt, buvo iš anksto apgalvotas, jie buvo sekami. Kai S. Gorodeckis ėjo pas Poškienę rašomąja mašinėle nešinas, jo jau laukė jos bute Giedraičių gatvėje. Tuo metu O. Poškienė ir J. Noreika jau buvo suimti.
S. Gorodeckį suėmė 1946.03.16 (nors tardytojui buvo pareiškęs, kad tai įvyko kovo 15 d.); suėmimo orderis Nr. 217 išrašytas kovo 19 d., o pirmasis apklausos protokolas parašytas kovo 17 d. Apklausa pradėta 20 vai. 30 min., o baigta kitą dieną 17 vai.
Tardymo pradžioje S. Gorodeckis mėgino nuslėpti mano dalyvavimą ir išgalvojo versiją, kad susitikinėdavo su Kauno apygardos štabo organizacinio skyriaus viršininku kažkokiu Klimu, bet vėliau, matyt, prispirtas įkalčių, prisipažino, jog melavo: tai buvęs ne Klimas, bet aš — Viktoras Ašmenskas. Žinodamas, kad suimant O. Poškienę buvo rasti įkalčiai, S. Gorodeckis prisipažino, kad jis — vienas iš LTT organizatorių, ruošęs pogrindžio spaudai politines apžvalgas, pasirašinėjęs kaip LTT sekretorius Radžiūnas, buvo susitikęs su Telšių apskrities ir Žemaičių legiono vadu majoru J. Semaška. Norėdamas nuslėpti tikruosius ir busimuosius LTT vadovus, jis stengėsi prisiimti visą atsakomybę. Kadangi J. Noreika nieko nepasakė apie mano ryšius su miškiniais, tardytojų puolimus teko atlaikyti S. Gorodeckiui.
1946 m. lapkričio 20—22 d. Vilniaus KGB rūmuose Vilniaus garnizono karo tribunolas nuteisė Stasį Gorodeckį 10 metų laisvės atėmimo ir 5 metus tremties. Po teismo, kaip ir visi kiti, jis buvo išvežtas į Lukiškių kalėjimą, kur prabuvo iki 1947 m. kovo mėn. Po to jį perkėlė į Rasų lagerį, iš kur kasdien važiuodavo į „Eltos“ statybą — buvo paskirtas lagerio aikštelės darbų vykdytoju; ten iš viso dirbo apie 150—200 kalinių.
1947 m. S. Gorodeckis etapu buvo išsiųstas į Uchtą. Čia bekraudamas rąstus iš vagonų, jis sunkiai susižeidė. Ilgą laiką gydėsi ligoninėje. Vėliau buvo pripažintas invalidu. Išbuvus lageriuose numatytą bausmę, S. Gorodeckis išsiųstas į tremtį. 1956 m. TSRS vyriausybės įsakymu buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą. Vilniuje savųjų neberado: tėvai su broliu ir Stasio sūnumi, bijodami išvežimo, buvo emigravę į Lenkiją.
S. Gorodeckis pradėjo dirbti Gri-giškių popieriaus kombinate kapitalinės statybos skyriuje. Vėliau dėstė statybos specialistų ruošimo kursuose. Dabar Stasys pensininkas. Aktyviai dalyvauja kultūrinėje veikloje — bendrauja su skautų brolija, Vilnijos, tremtinių ir politinių kalinių draugijomis.
ONA LUKAUSKAITĖ-POŠKIENĖ
O. Lukauskaitė-Poškienė
Ona Lukauskaitė-Poškienė gimė 1906.06 Šiauliuose. Tėvas buvo advokatas, motina — dantų gydytoja. 1902 m. tėvą už socialistinės literatūros platinimą caro valdžia ištrėmė į Sibirą, o motina turėjo išvažiuoti į Saratovą. Iš tremties tėvas nelegaliai grįžo namo. Motina tais pačiais 1905 metais grįžo į Šiaulius. 1905 m. tėvas priklausė „trudovikų“ (darbininkų), o nuo 1917 m. — eserų partijai. Motina mirė 1919 m., tėvas — 1925 m.
Ona su tėvais gyveno iki 1922 m. Baigusi Šiaulių gimnaziją, išvažiavo studijuoti į Berlyną, ten privačiai mokėsi biologijos, dirbo socialdemokratų bendrabutyje. Po metų išvyko į Vieną ir lankė Vienos universitetą. Grįžusi į Lietuvą, įstojo į Kauno universitetą. 1925 m. O. Lukauskaitė ištekėjo už vyr. ltn. Vaclovo Poškaus. Teko trejiems metams mokslą universitete nutraukti. 1927 m. vyrą areštavo už dalyvavimą sukilime ir atleido iš kariuomenės. 1930 m. jie išsiskyrė. Baigusi Kauno universitetą, O. Poškienė porą metų mokytojavo Joniškio gimnazijoje, susirgo, po to beveik metus dirbo bibliotekos vedėja Radviliškyje, iki 1945 metų rudens — Šiauliuose.
Nuo 1926 metų O. Poškienė įsijungia į antismetoninį judėjimą, turi draugų tarp eserų. Nuo 1930 m. užsiima literatūriniu darbu, rašo eilėraščius, 1940 m. mėgino įstoti į Tarybinių rašytojų sąjungą, bet jos nepriėmė. O. Poškienė parašė valdžios atstovams ir partiniams darbuotojams keletą laiškų, protestuodama prieš religinės literatūros ir kitokių Lietuvoje išleistų knygų naikinimą. 1945 m. ji atsisakė dalyvauti spalio revoliucijos metinių šventime.
Dar būdama moksleivė, Ona Lukauskaitė 1921—22 m. priklausė nelegaliai komjaunimo organizacijai Šiauliuose. Mokydamasi privačiai Berlyne, dirbo lietuvių socialistų studentų organizacijoje. Studijuodama Kaune, dalyvavo socialdemokratų organizacijoje. 1943 m., kai sūnus Erdvilas iš Kauno technikos mokyklos parsivežė pogrindinį laikraštį „Laisvės kovotojas“, jos pažiūros ėmė keistis.
Savo parodymuose ji pasakoja:
„Pasikalbėjus su savo pažįstamu Julium-Algirdu Greimu (jis pasitraukė kartu su vokiečiais į Vakarus), supratau, kad jis yra vienas iš „L. K.“ leidėjų. Greimas supažindino mane su Jurgiu Liliejevu, kuris keletą dienų slėpėsi pas mane, o paskui persikėlė pas p. Vilutį. Artėjant frontui, jie abu įsijungė į vokiečių kariuomenės eiles.
1945 m. grįžau iš dr. Domo Jasaičio (mano sesers vyro) ūkio į Šiaulių miestą, susitikau su laikraščio „Raudonoji žvaigždė“ redaktoriumi Petru Navicku, su kuriuo buvau susipažinus 1941—42 m. pas dr. Jasaitį. Iš jo sužinojau, kad jis palaikė ryšį su Lietuvos Laisvės Armija ir rašė antitarybinius lapelius. Sužinojau, kad ten dirba ir mano pažįstamas Stasys Saulis (Šiaulių dramos teatro režisierius). Aš prie tos veiklos neprisidėjau. Navickui perėjus į nelegalią padėtį, iki arešto (1945.07. 16), jis kurį laiką slapstėsi pas mane, ir aš, sekdama paskui jį, persikėliau į Vilnių.“
Taigi, O. Poškienė žinojo, kad veikia lietuvių pogrindis, kuris buria laisvės kovotojus. Patriotizmą paskatino jos draugo Navicko įkalinimas. Per advokatą Zaleckį O. Poškienė sužinojo, kad Navickas—KGB kalėjime. Ji pardavė dalį savo daiktų ir pasiuntė jam siuntinį. Navickas perdavė jai laiškelį, kad jį kaltina priklausius LLA Štabui, ir prašė jo laukti.
Gruodžio mėnesį Vilniuje Mokslų Akademijoje O. Poškienė susitinka kapitoną J. Noreiką, su kuriuo buvo pažįstama jau 1941—43 m., kai jis buvo Šiaulių apskrities viršininkas. Jie greitai rado bendrą kalbą, nes jos pažiūros po Navicko teismo labai pasikeitė.
Dar lapkričio mėnesį literatų klube O. Poškienė susipažino su S. Gorodeckiu: „Susidariau įspūdį, kad S. Gorodeckis nusiteikęs antitarybiškai ir turi žinių apie pogrindžio veiklą. Ji papasakojo apie pokalbį Noreikai. Noreika, žinodamas, kad pastarasis turi ryšių su leidyba, paprašė O. Poškienę gauti popieriaus. Ji paprašė S. Gorodeckio popieriaus, aiškindama, kad jo trūksta vertimams perrašinėti. Gorodeckis nujautė, kam bus naudojamas tas popierius. O. Poškienei teko suvesti J. Noreiką su S. Gorodeckiu — susitikimas įvyko Mokslų Akademijoje, J. Noreikos darbo kabinete.
Kitas susitikimas buvo O. Poškienės bute. Užsimezgė gyvas dalykinis pokalbis. J. Noreika užeidavo kas savaitę, o S. Gorodeckis —2—3 kartus per savaitę. O. Poškienės butas tapo naujai kuriamo centro, vėliau LLT štabo, būstine. Prasidėjo konkretus darbas: politinių apžvalgų ruošimas, instrukcijų, direktyvų leidimas, dauginimas.
O. Poškienė buvo techninė darbuotoja, o J. Noreika — nenuilstantis idėjų centras. Jis perdavė O. Poškienei 20 matricų rotatoriui. Vasario mėnesį S. Gorodeckis, grįžęs iš Šiaulių papasakojo, kad Žemaitijoje yra stiprių karinių grupuočių ir perspėjo, jog atvyks jų ryšininkai.
Atsišaukimo į pasaulio tautas tekstą teko pakoreguoti, po to jis buvo priimtas. Atsirado keblumų dėl vertimo į anglų ir prancūzų kalbas: kas išvers ir kaip persiųsti į JAV pasiuntinybę? Šį uždavinį įvykdyti apsiėmė S. Gorodeckis. Dėl vertimo jis kreipėsi į MA bibliotekos bendradarbę Vaitekauskienę, kuri savo ruožtu turėjo kreiptis į vieną Vilniaus gimnazijos mokytoją, savo vaikystės draugą E. Laucevičių, kuris prieš karą dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Anglijoje ir gerai mokėjo anglų kalbą. Jo sesuo 1941 m. buvo represuota.
Kovo 15 d. mano bute susitiko iš Telšių atvykęs J. Semaška—Liepa, tuo metu pasivadinęs Pieška, su J. Noreikos ryšininke Elyte (Elena Kakareikaite — Istorijos-filologijos fakulteto studentė), kuri per Zigmą (Laukaitį—Šerkšną) turėjo užmegzti ryšius su J. Noreika.
Susitikti su S. Gorodeckiu aš pasiūliau kovo 16 d. 12 val., bet 9 val. mane areštavo. Liepą su J. Noreika tragedijos išvakarėse suvedė pati Elena. Aš buvau išspausdinęs lapelį „Klausykite, klausykite“, kuris buvo skirtas tam atvejui, jei kiltų konfliktas tarp Rytų ir Vakarų ir prasidėtų visuotinis tautos sukilimas prieš okupantus. Iš viso buvo išspausdinta 11 įvairių dokumentų.
O. Poškienė gana artimai bendravo su rašytoju Kaziu Boruta, kuris dirbo Mokslų Akademijos literatūros muziejuje. Su juo ji susipažino
1931—32 m., grįžusi iš studijų užsienyje. K. Boruta jaunystėje priklausė socialistinio jaunimo — „aušrininkų“— organizacijai, artimai eserams. 1933 m. Smetonos valdžios už antivalstybinę veiklą jis buvo nuteistas 4 metams kalėjimo. K. Boruta buvo žinomas kaip kairysis. Juodu su O. Poškiene save laikė tarybinės valdžios „pakeleiviais“. Pamačius tarybinę tikrovę, abiejų pažiūros pasikeitė. K. Boruta dažnai užeidavo pas O. Poškienę, o kartą aplankė ją vėlų vakarą gerokai išgėręs. O. Poškienė jam perskaitė atsišaukimą ir paprašė pareikšti savo nuomonę. K. Boruta pasakė, kad jame turi būti daugiau faktų, tačiau atsišaukimą paredaguoti atsisakė. Ir tik šio paliudijimo užteko, kad K. Boruta būtų apkaltintas ir nuteistas 5 metams laisvės atėmimo. Buvo kalbama, kad O. Poškienė galėjo nuslėpti šį mažą epizodą, bet demonstratyviai jo nepaneigė, norėdama pakelti tautinį K. Borutos prestižą.
Atsišaukime į pasaulio tautas buvo kviečiama ginklu padėti atstatyti Lietuvos nepriklausomybę. Savo parodymuose (1946.08.20) O. Poškienė prisipažino: „Aš norėjau parodyti
K. Borutai, kad užsiimu antitarybine veikla. Be to, mane paveikė asmeniška draugystė... S. Gorodeckis žinojo apie mudviejų draugystę ir tikino, kad Boruta mūsų nepaves.“
Vėliau šį atsišaukimą O. Poškienė parodė rašytojų klubo vadovei Valerijai Valsiūnienei, tačiau Valerija jai patarė „paslėpti šį daikčiuką ir niekam nerodyti“. Žmonės bijojo provokacijų.
Studentas Varaneckas turėjo važiuoti į Vokietiją per Lenkiją. Noreika jį įpareigojo susitikti su Lietuvos karininkijos vadovais ir susitarti dėl jų atstovo atvykimo į Lietuvą. Atrodo, minėtas studentas į Vokietiją nepateko.
Kalbant apie galimą karą tarp Rytų ir Vakarų, prieita vieningos nuomonės, jog reikia pasiruošti mobilizacijai. Pavasarinio šaukimo vyrai turėtų būti nukreipti į formuojamas apskričių, rajonų komendantūras, o ginklais apsirūpintų patys. Kaip pavyzdį J. Noreika nurodė 1941 m. visuotinį tautos sukilimą. Pirmasis uždavinys — užimti Vilniaus radijo stotį. Poškienė buvo pasižadėjusi susisiekti su buvusiu radijo stoties direktoriumi Kaziu Inčiūra. Pastarasis pasakė, kad galima naudotis ir už miesto esančia radijo stotimi, tai padaryti galėjo radiotechnikos specialistai. Užimti radiostotį užmiestyje yra mažiau pavojinga. Šios stoties užėmimu, kaip sakė jam O. Poškienė, yra sprendžiamas tautos likimas. Per ją buvo numatyta kviesti tautą į visuotinį karinį sukilimą prieš okupantus ir tarybų valdžią. Apie tai, kad O. Poškienė veikia LTT vardu, K. Inčiūra nežinojo, tačiau jis galėjo suprasti, jog reikalas svarbus.
Kalbėdami apie būsimos vyriausybės vadovus, mes tik pasiūlydavome ir aptardavome kandidatūras. Jie buvo mūsų sekimo akiratyje. Taip buvo ir su dr. Leonu Bistru, su kuriuo O. Poškienė susipažino pas savo svainį dr. Jasaitį prieš 10 metų.
1946.04.06 Onos Poškienės kaltinamojoje išvadoje parašyta:
„— buvo LTT narė, kartu su J. Noreika ir S. Gorodeckiu 1946 m. sausio-vasario mėn. organizavo LTT, dalyvavo redaguojant antitarybinius dokumentus;
— savo iniciatyva savo bute daugino minėtus rašinius (spausdindavo rašomąja mašinėle), antitarybinę literatūrą;
— vasario mėn. suredagavo Atsišaukimą į pasaulio tautas;
— ruošė ryšininkus užsieniui;
— rinko davinius apie radijo stotį.
Nutarta, vadovaujantis BK 128, 129 str., patraukti Oną Lukauskaitę-Poškienę b. atsakomybėn, kaltinant ją pagal 58-1 a ir 58-11 str.“
Ona Poškienė prisipažino kalta, pabrėždama, kad jos antitarybiniai įsitikinimai ir antitarybinė veikla pasireiškė jau 1940 m.
O. Poškienės bute buvo surengta daugiau kaip 10 pasitarimų. Faktiškai ji dirbo techninį darbą: perrašinėjo dokumentus /8 egz,/. Išspausdintą medžiagą paimdavo J. Noreika arba S. Gorodeckis. Tik kovo 15 d. J. Noreikos nurodymu medžiagą perdavė jo ryšininkei E. Kakareikaitei ir Telšių apygardos vadui J. Semaškai—Liepai, Pikiui. Iš Gorodeckio ji sužinojusi, kad yra ryšys su Kaunu, tačiau neaišku, su kuo. Kalbėta, jog Kaunas turįs spaustuvę. Apie Vilniuje veikiančius „mirtininkus“ ji nieko nežinojusi (o jeigu ir žinojo, tai sugebėjo patylėti.)
Su. O. Poškiene susipažinau tik teismo metu (pavardę girdėjau iš S. Gorodeckio). Jos laikysena teismo metu leido manyti, kad tai tvirta moteriškė. Būdamas Potmos lageriuose, sužinojau, kad ji irgi yra netoli. Per draugus perdavėme vienas kitam linkėjimus. Grįžęs iš tremties, 1957 m. pavasarį aplankiau ją Šiauliuose. Atrodė neblogai, vertėsi pamokomis namuose. Vėliau buvo įtraukta į Helsinkio grupę.
PETRAS JUODELIS
P. Juodelis
Petras Juodelis gimė 1909.07.01 Trakų apskrities Aukštadvario valsčiuje. Tėvas buvo vaistininkas. Suimtas 1946.03.29, nutarimas areštuoti — kovo 23 d., orderis areštui — kovo 27 d., pirmoji apklausa — balandžio 1 d.
P. Juodelis 1919—1927 m. mokėsi gimnazijoje. 1927—1933 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo slavistiką. 1931—1940 m. mokytojavo Vilkaviškio, Panevėžio, Vilniaus gimnazijose. 1940—1941 m. buvo Švietimo liaudies komisariato Meno valdybos viršininkas. 1942 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą. Vokiečių okupacijos metais dirbo Vilniaus dailės muziejuje, 1944— 1946 m. — direktoriaus pavaduotojas ir dėstė VVU. Būdamas studentu aplankė Vokietiją, Prancūziją, Italiją. 1943 m. buvo vokiečių gestapo areštuotas.
P. Juodelis buvo priverstas prisipažinti, kad bendradarbiavo su Lietuvių Tautine Taryba, bet neprisipažino, kad yra jos narys. Apie tokią organizaciją jis sakė sužinojęs tik vasario mėnesio antroje pusėje iš Stasio Gorodeckio ir Jono Noreikos. Su S. Gorodeckiu susipažinęs dar 1945 m., kai Stasys gavo straipsnio apie kun. Strazdelį rankraštį. „Po to“, pasakė jis, „aš pradėjau dažniau susitikinėti su Stasiu ir pagaliau susibičiuliavau. Nuomonių skirtumų tarp mūsų nebuvo. Apie S. Gorodeckį susidariau gerą nuomonę.“
Juodu diskutuodavo įvairiomis temomis: „Rusijos revoliucijos išsivystymas“, „Lietuvių tautos vystymasis istoriniu keliu“, „Santykiai su Lenkija“ (šią temą P. Juodelis iš tikrųjų buvo gerai išstudijavęs), „Tarptautinė padėtis“. Apibendrindamas P. Juodelis teigė, kad Rytų ir Vakarų karas yra neišvengiamas, jo pradžioje Rytai gali pasiekti vienokią ar kitokią pergalę, bet vėliau procesas pakryps kapitalistinių šalių naudai. Lietuvių tautos kelias — tai savarankiška Lietuva, demokratinė respublika (laisva prekyba, žemės nuosavybė; smulkūs žemvaldžiai turėtų jungtis į kooperatyvus), kuri susikurs, išvijus bolševikus. Su Lenkija reikalai pablogės dėl skirtingų pažiūrų į Vilnių, todėl iš anksto būtina sukurti ginkluotas pajėgas, kurių branduolį sudarytų partizanai. Šios pajėgos turėtų stabilizuoti padėtį, rusų kariuomenei pasitraukus iš Lietuvos.
Šios P. Juodelio pareikštos išvados pagrįstos ir vertos dėmesio. Ne be reikalo S. Gorodeckis ketino siūlyti jį kairiųjų partijos patarėju. Iš tardymo medžiagos matyti, kad P. Juodelis duodavo LTT teorinius ir politinius patarimus. Jonas Noreika, parašęs atsišaukimą į pasaulio tautas, taip pat klausė jo nuomonės.
Teisindamasis tardytojui, P. Juodelis teigė, kad:
— jo susitikimai su S .G. neturėjo susirinkiminio charakterio,
— tai buvę tik pasikeitimai nuomonėmis ir kad jis nebuvęs LTT nariu. Taip pat jis S. G. pareiškęs, kad į jokią valdžią neis, kad jo nelaikytų pogrindžio organizacijos nariu ar kandidatu ir kad jis nežinąs, kas sudaro Lietuvių Tautinę Tarybą.
Tokie aiškinimai mažai padėjo — tardytojas laikėsi savo nuomonės. Vėliau, pateikiant kaltinamąjį aktą, P. Juodelis prisipažino žinojęs apie antitarybinę veiklą ir dalyvavęs joje, prisidėjęs prie būsimos Lietuvos „buržuazinės“ vyriausybės organizavimo tarybų valdžios nuvertimo atveju. Kartu jis manąs, kad atsišaukimo į pasaulio tautas įvertinimas nėra dalyvavimas antitarybinėje veikloje. „Kodėl aš negaliu išsakyti savo nuomonės,— pareiškė tardytojui P. Juodelis,— kad karas neišvengiamas ir kad Tarybų Sąjunga pralaimės? Tai yra mano nuomonė, o ne veikla Lietuvių Tautinėje Taryboje.“
Gegužės 29 d. apklausos protokole KGB tardytojas užsipuolė P. Juodelį, kad šis smulkiau neaiškinęs, kodėl 1943 m. jį buvo areštavęs vokiečių gestapas. Išaiškėjo P. Juodelio antifašistinė veikla: jis rinko lėšas ir produktus rusų karo belaisvių šeimoms. Taip pat jis padėjo savo pažįstamam Kauno Statybos tresto direktoriui Juozui Mozeliui. Vokiečių gestapas domėjęsis, ką P. Juodelis veikė tarybiniais metais, ir prašė nurodyti žmones, kurie galėtų paliudyti, kad tada jis nieko blogo prieš 'vokiečius nedirbo. Nepaisant visų išsisukinėjimų Mozelio byloje, buvo areštuotas profesorius J. Jurginis, advokatas J. Žėruolis. Gestapo kalėjime P. Juodelis susirgo. Jį paleido su sąlyga, kad pasveikęs negrįš prie veiklos.
Žinoma, tokie P. Juodelio paaiškinimai nepalengvino jo likimo. Ir gestapas, ir KGB spendė pinkles, naudodami tam bet kokias priemones, net šantažą. Pvz.: gestapas paprašė P. Juodelio parašyti V. Krėvės-Mickevičiaus charakteristiką; jis nurodė pačius geriausius rašytojo kūrinius. KGB išvada — tai įrodymas, kad P. Juodelis... dirbo vokiečiams.
Nors J. Noreika irgi sakė, kad P. Juodelis tik patardavo sprendžiant teorinius klausimus, kaltinamajame akte, kurį tvirtino kvotų skyriaus viršininkas papulkininkis Rozauskas, P. Juodelis buvo apkaltintas dalyvavimu antitarybinėje organizacijoje ir nuteistas pagal 58-la ir 58-11 straipsnius 10 metų laisvės atėmimo ir 5 metams trėmimo.
Po teismo mudu KGB kalėjimo kameroje arčiau susipažinome. Tarp mūsų nebuvo J. Noreikos ir Z. Šerkšno, kurie sėdėjo mirtininkų kameroje, ir Onos Poškienės — ji buvo, žinoma, moterų kameroje. Kitą naktį mudu su daiktais išvedė į lauką, susodino į „juodą varną“ (už atitvertos sienos buvo Noreika su Šerkšnu) ir išvežė į Lukiškių kalėjimą.
Kurį laiką buvome vienoje kameroje. Norėdami laimėti laiko, visi padavėme kasacijos skundus. Jie buvo atmesti.
Vėliau, jau grįžęs iš tremties, 1958 m. gegužės 26 d. P. Juodelis padavė skundą TSRS prokuratūrai dėl neteisėto nuteisimo, motyvuodamas, kad buvo tardomas naudojant smurtą. 1958 m. rugpjūčio 11 d. skundas buvo atmestas.
Lietuvoje P. Juodelis dirbo Vilniaus Dailės muziejuje, 1961—69 m. buvo tapybos ir skulptūros skyriaus vedėjas. P. Juodelis — vienas knygos „Paveikslų galerija“ autorių, parengė albumą „Lietuvos tapyba XVI— XIX a.“, katalogą „Lietuvos dailė 1907—1940 m.“ ir kitus leidinius, parašė straipsnių apie dailininkus, dailės istoriją. Petras Juodelis mirė 1975 m., palikęs žmoną ir dvi dukteris.
ZIGMAS ŠERKŠNAS
Z. Šerkšnas
Zigmas Šerkšnas—Laukaitis, Zigmas, Tigras, Algimantas — gimė 1924 m. Lazdijų apskrities Veisiejų valsčiaus Bertašiūnų kaime mažažemio ūkininko šeimoje. Nepartinis. 1940 m. Kaune baigė gimnaziją, 1942 m. — VDU Humanitarinių mokslų fakultete — du kursus. 1942—
1944 m. mokytojavo Bertašiūnų pradžios mokykloje. Prasidėjus karui, Z. Šerkšnas įstojo į karinę grupuotę, kuriai vadovavo karininkas Malinauskas, buvęs Veisiejų policijos viršininkas. Šerkšno grupė (apie 40 žmonių) saugojo įstaigas, sandėlius, patruliavo. Liepos pradžioje jį paskyrė valsčiaus sekretoriumi. Tose pareigose dirbo iki 1941 m. pabaigos. Mokytojavo Lazdijų apskrities Bartelių kaime.
Zigmas Šerkšnas areštuotas 1946. 02.08. Arešto metu buvo prisiregistravęs Dieveniškių valsčiaus Maciūnų kaime. Iš jo paimta radijo aparatūra, laikinas pažymėjimas Nr. 56 Zigmo Laukaičio pavarde ir karinis bilietas Nr. 2756. Jo sesuo Julija buvo suimta 1946.05.
1945 m. gegužės mėn. Z. Šerkšnas pasitraukė į mišką, Dainavos apygardą, Dzūkų grupę. Į pogrindį jį užverbavo Gediminas Čeponis— Bijūnas. Dzūkų grupėje išbuvo iki 1945 m. spalio mėn., turėjo slapyvardį Tigras. Bijūno grupėje buvo 10— 12 žmonių. Už 12—15 km. veikė Siaubo ir dar dvi grupės, kurioms vadovavo Jurgėnas ir Barzdelė. Jos visos sudarė Marcinkonių batalioną.
Šerkšnas per pirmo kurso studentes Rožę Bakanauskaitę iš Mergėnų kaimo (ji leido pasinaudoti jos butu, organizuojant jaunimo grupes), Michaliną Čaplinskaitę iš Šulėnų km., Aldoną Miškinytę, moksleivę Krau-jalytę, kuri dirbo „Spindulio“ spaustuvėje (jos brolis dirbo pas Vitkų), Petrą Averką iš Musteikių kaimo, dirbantį „Tiesos“ redakcijoje, Eleną ir Ireną Kakareikaites iš Dieveniškių km., Viktoriją ir Eleną Šileikaites palaikė ryšius su Panevėžio partizanais. Malvina Plokštytė, gyvenusi su Šerkšno seserimi Julija, Marija Kraujalytė, Algirdas Černeckas, gyvenantis kartu su Janulevičium, padėjo rinkti medikamentus, popierių, šriftus, parinkdavo butus susirinkimams.
1945 m. gruodžio mėn. per savo bičiulį Tadą Masiulį Šerkšnas susipažino su J. Noreika, kuris ieškojo žmonių, galinčių suvesti su pulk. ltn. J. Vitkumi. Z. Šerkšnas tuo metu jau buvo nutraukęs tiesioginį ryšį, todėl buvo sutarta susitikti su ryšininku — Marcinkonių vidurinės mokyklos mokytoju Valentukevičiumi 1946 metų sausio 5—6 dienomis. Sausio 7 d. Vilniaus gimnazijoje pavyko suorganizuoti pirmąjį susitikimą, kuriame dalyvavo J. Noreika, Z. Šerkšnas, K. Valentukevičius — Dzūkų rinktinės atstovas, su kuriuo Z. Šerkšnas buvo pažįstamas nuo 1939— 1941 m., kada jie mokėsi Lazdijuose, studentas Alfonsas Janulevičius. K. Valentukevičius paliko 10 egz. Dzūkų grupės partizanų atsišaukimų. Jie buvo perduoti Alfonsui ir Irenai padauginti ir išplatinti Vilniuje.
Šiame pasitarime J. Noreika perskaitė pranešimą apie tarptautinę padėtį, neišvengiamą TSRS ir kapitalistinių šalių karą ir būtinumą išplėsti antitarybinę veiklą, įtraukti į ją daugiau jaunimo. Ruošiantis sukilimui, būtina iš anksto sudaryti aktyvias greito veikimo grupes. Tiesiogiai joms vadovauti apsiėmė pats J. Noreika. Jis pavedė Alfonsui sudaryti Vilniuje „mirtininkų“ grupę. Į šias grupes patarė įtraukti studentus, moksleivius ir kitus fiziškai tvirtus asmenis, kurie galėtų kovoti su tarybų valdžia bet kokiomis sąlygomis.
Alfonsas Janulevičius, kilęs iš Lazdijų apskrities Varnėnų kaimo, 5 km. nuo Šerkšno tėviškės — Bertašiūnų kaimo, buvo pastarojo senas pažįstamas. Apie Alfonsą Zigmas sužinojo per savo seserį Juliją ir, nuėjęs į VVU, susirado jį. 1945 m. pabaigoje Z. Šerkšnas (jį tada vadino Laukaičiu) su Alksniu ir Alfonsu suorganizavo medikamentų ir popieriaus partizanams.
1946 m. sausio 27 d. Irena Kakareikaitė, atvažiavusi į Dieveniškes, pranešė Laukaičiui, kad areštuotas Valentukevičiu , kaip vėliau paaiškėjo, jį suėmė grįžtant iš Vilniaus vasario 8 d. Marcinkonyse (apie tai papasakojo Bakanauskaitė). Kai Laukaitis pranešė šią žinią Noreikai, šis paprašė surasti kitą ryšininką ir liepė sugriežtinti konspiraciją.
Laukaitis Vilniuje per savaitę (01.30—02.07) sudarė keturių žmonių — „mirtininkų“ grupę. Į ją įėjo Feliksas Svirnelis, 24 m., Vilniaus gimnazijos mokytojas, kilęs iš Marcinkonių valsčiaus; Aleksas Petrauskas, 20 metų, kilęs nuo Veisiejų; Jonas Antančikas, 22 m., kilęs iš Marcinkonių valsčiaus Kapiniškių kaimo (jie visi trys buvo Vilniaus vakarinio technikumo moksleiviai) ir Gediminas Paplauskas, 23 m., VU studentas, kilęs iš Lazdijų apskrities Bertašiūnų kaimo. Si grupė buvo susirinkusi Kakareikaitės draugių bute — Treniotos g. 3. Pasitarime, be šių vyrų, dalyvavo Laukaitis ir Janulevičius. Grupės vadovu paskirtas Alfonsas Janulevičius. Pasirinkti slapyvardžiai: Šerkšnas—Algimantas, Janulevičius—Lapinas, Svirnelis—Lopelis, Antančikas—Ančiukas, Paplauskas—Katinas.
Susitikus Laukaičiui ir Noreikai ryšininkės Elenos Kakareikaitės bute Gedimino g. 35, J. Noreika perdavė instrukcijas, kaip reikės elgtis per rinkimus, patarė susilaikyti nuo aktyvių veiksmų. Svirnelis pažadėjo atstatyti ryšį su Vitkumi, kartu perduoti dzūkų partizanams popierių, gautą iš Kakareikaitės vasario 5 d., ir per Alfonsą vasario 4 d. gautus 4 kg. tipografinio šrifto.
Surengus pirmąjį savarankišką grupės susirinkimą, iš Petrausko Laukaitis sužinojo, kad iš Telšių apygardos atvažiavusios ryšininkės Genė Dargytė ir Stasiukaitienė — iš jų sužinota apie Jono Semaškos grupuotes Žemaitijoje. Paaiškėjo, kad ir ten trūksta popieriaus, medikamentų. Ryšininkėms Laukaitis papasakojo apie Vilniuje suformuotą centrą, vadovaujamą Jono Noreikos. Iš ryšininkės E. Kakareikaitės (ji turėjo ryšius su Valkininkų partizanais) sužinota, kad jos draugė Verutė Šileikaitė palaiko ryšius su Panevėžio partizanais. Elenutė buvo įpareigota užmegzti ryšį su Vitkaus žmonėmis, o Verutė — su Panevėžio partizanais. Kartu Laukaitis perdavė joms ir savo paruoštą direktyvų konspektą bei žinias apie tarptautinę padėtį.
Dar tada, kai Šerkšnas buvo Dzūkų grupės partizanu, Vitkui kilo sumanymas mobilizuoti vyrus iš Marcinkonių valsčiaus. Vien šiame rajone atsirado daugiau kaip 100 jaunuolių, atlikusių karinę tarnybą.
Šerkšno—Laukaičio byloje yra pridėtas Kęstučio Valentukevičiaus 1946 m. sausio 28 d. apklausos protokolas. Ši apklausa tęsėsi net 16 valandų.
K. Valentukevičius prisipažino, kad jis 1945.08—10 Kazimieraičio pavedimu platino antitarybinio turinio atsišaukimus tarp gyventojų, 1945 m. rugsėjo mėn. pabaigoje, vykdydamas Šerkšno uždavinį, susitiko su Kazimieraičiu, Daktaru, Jūrininku ir dar dviem nepažįstamais vyrais. Daktaras perdavė laikraščio „Laisvės varpas“ 4 egz. ir pasiūlė, kad nekiltų įtarimas, greit grįžti į miestelį. „Aš juos išplatinau. Sužinojau, kad Marcinkonių klebonas Pakalka, nuvažiavęs į Vilnių vaistų, netikėtai sutiko Z. Šerkšną (kad jo slapyvardė Tigras, sužinojau iš Daktaro). Dabar jis Laukaičio pavarde dirba Dieveniškių mokykloje. Su Šerkšnu Vilniuje susitikau dar keletą kartų. Nuo 1944 m. rudens iki 1945 m. liepos dirbo Marcinkonių mokyklos mokytoju.“ 1945 m. rugpjūčio mėn. Valentukevičius sutiko Šerkšną, tada jis ir pasisakė, kad dirba mokytoju, gyvena vienas, maitinasi pas valstiečius. Toliau, atsakydamas į kapitono Baranovo klausimus, papasakojo, kad Šerkšnas pakeitė pavardę į Žukausko pavardę, nes kurį laiką buvęs pas Alytaus grupės partizanus ir nenorėjo, kad būtų iššifruotas.
Paskutinį kartą, Daktaro pavedimu, Valentukevičius turėjo Vilniuje gauti popieriaus, juostą rašomajai mašinėlei, tipografinį šriftą, matricą rotatoriui. „Šį uždavinį perdavė Jūrininkas, kai 1945 m. gruodžio mėn. apsilankiau štabo bunkeryje, kuris buvo prie Skroblio upelio kranto, 300 m. nuo sutartos vietos Kapeniš-kių kaimo link. Užėjęs į bunkerį, radau „Laisvės varpą“, kurį skaitydamas kai ką pasižymėjau bloknote, kurį paėmė areštuojant. Bunkeryje buvo jo nuolatiniai gyventojai: Platūkis—Kurkulas iš Pavolgio kaimo ir Mileckas—Naras iš Alytaus. Su minimu Platūkiu man teko susitikti KGB rūsiuose, 36 kameroje. Jis kalbėjo apie J. Vitkų kaip eruditą, mylėjusį vaikus. Užklydus pas kaimiečius, jis imdavo ant kelių mažus vaikučius ir žaisdavo su jais. Bunkeryje neleisdavo, kad jam būtų skirtas didesnis maisto kąsnis. Papasakojo, kad kai juos apsupo NKVD kariai, Vitkus miške uogavo. Užpuolus, mėgino atsišaudyti ir buvo sunkiai sužeistas. Daktaras buvo užsidaręs bunkeryje ir jo nerado. „Aš“, pasakojo Platūkis, „mėginau prasiveržti pro kareivių eiles, bet užėjau ant slapukų ir gyvas patekau į jų nasrus.“ „Bunkeryje“, pasakojo Valentukevičius, „kabojo 5—6 šautuvai, tarp jų ir vokiškas dešimtukas, automatas, keletas granatų, pistoletas, radijo imtuvas, rašomoji mašinėlė, krosnelė“.
Kai kam gali pasirodyti keista, kad Valentukevičius tiek šnekėjo. Reikia žinoti, kokias priemones naudoja KGB savo tikslui pasiekti ir kokių turi įkalčių, kurie gali būti protokole ir nenurodyti. KGB tikslui pasiekti sudarydavo spec. grupę, kuri sekdavo, rinkdavo žinias, infiltruodavo savo žmones, smulkiai paruošdavo operaciją ir žaibo greitumu įvykdydavo ją.
Laukaitis-Serkšnas akistatoje su J. Noreika 1946.07.15 prisipažino, kad 1945.12 susipažino su juo per studentą Tadą Masiulį ir kad juodu po to stojo į bendrą kovą prieš tarybų valdžią.
1946 m. 11.20—22 d. Vilniaus garnizono karo tribunolas Z. Šerkšną— Laukaitį nuteisė aukščiausia — mirties — bausme sušaudant. Paskelbus nuosprendį, rūmų komendantas teismo posėdžių salėje uždėjo jam grandines, o kitą dieną išvežė į Lukiškes, mirtininkų kamerą. Kasacijos skundas, kurį svarstė Maskvoje TSRS karo tribunolas, buvo atmestas. 1947 m. vasario 27 d. Z. Šerkšnui mirties nuosprendis buvo įvykdytas.
ALFONSAS JANULEVIČIUS
A. Janulevičius
Alfonsas Janulevičius—Alfonsas, Lapinas — gimė 1922 m. Varnėnų km. (Leipalingio valse. Lazdijų apskr.), valstiečio šeimoje. Tėvai turėjo 10 ha žemės. Prieš suėmimą gyveno Vilniuje, Vilniaus g. 31 — 11. 1943 m. baigė Lazdijų gimnaziją, 1945 m. įstojo į VVU Miškų fakulteto pirmą kursą. Prieš tai dirbo Alytuje taupomosios kasos vedėju. 1945 m. už vengimą eiti į kariuomenę NKVD organų buvo sulaikytas.
Prokuroro sankcija ir orderis suimti (Nr. 211) išduoti 1946 m. kovo 22 d. Matyt, jį areštavo jau kovo 21 d., nes tada buvo surengta pirmoji apklausa. \ pogrindį jį įtraukė mokslo draugas, su kuriuo mokėsi Leipalingio gimnazijoje 1939—41 m., Zigmas Šerkšnas. Surado jį universitete ir, kaip savo parodymuose pasakė Zigmas, paprašė organizuoti popieriaus ir šriftų, reikalingų pogrindžio spaudai, tiekimą. Dar iki pirmojo nelegalaus jaunimo grupės susirinkimo Alfonsui pavyko visa tai gauti per Vilniaus technikumo mokinį Feliksą Žakevičių, kuris dirbo „Spindulio“ spaustuvėje; šis, aišku, nežinojo, kuriam tikslui tas popierius reikalingas.
„Pirmame „Jaunimo grupės“ susirinkime dalyvavo: Šerkšnas—Laukaitis, Kęstutis Valentukevičius, kuris atstovavo Alytaus apskr. pogrindį, Jonas Noreika — susirinkimo organizatorius — ir aš, Alfonsas, skiriamas Noreikos ryšininku. Konspiracijos sumetimais kiekvienas narys privalėjo pasirinkti sau slapyvardį. Buvo manoma sukurti daugiau tokių grupių. Vyriausias vadovas galėjo susitikti tik su grupės vadovu ir tik per Alfonsą.“
„Šerkšnas kvietė į organizaciją įtraukti kiek galint daugiau žmonių, kurie galėtų gauti partizanams popieriaus, medikamentų, paremtų materialiai. Buvo kalbėta, kaip sustiprinti kovą prieš tarybinę santvarką ir kaip būsimo karo atveju pasiruošti ginkluotam sukilimui, ypač pirmomis karo dienomis.“
Antrajame jaunimo grupės susirinkime, kuris įvyko Treniotos g. 13, dalyvavo Alfonsas—Lapinas, Svirnelis—Lopelis, Antanas Petrauskas ir Laukaitis—Šerkšnas. Šerkšnas, apibūdinęs politinę padėtį, siūlė sukurti stiprią organizaciją, kuri suburtų jaunimą nelegalios antitarybinės literatūros leidimui ir medikamentų rinkimui.
Ypatingos „mirtininkų“ grupės vadovu skiriamas Alfonsas. Antrajame posėdyje dalyvavo A. Janulevičius—Lapinas, Svirnelis—Lopelis, Paplauskas—Katinas, Antončikas— Ančiukas, A. Petrauskas, Z. Šerkšnas—Algimantas. Kiekvienam iš šių dalyvių buvo pavesta suorganizuoti grupes po 4—5 žmones. Janulevičius iki šio posėdžio užverbavo Černeckį ir numatė užverbuoti J. Ramanauską, J. Paplauską, F. Žakevičių ir A. Šakelinavičių.
1946 m. kovo pradžioje J. Noreika liepė Alfonsui pasiruošti sukilimo metu užimti radijo stotį ir parinkti tam žmones. Noreika šiame susitikime paminėjo, kad „mirtininkų“ grupė privalės klausyti įsakymų — vykdys teroristinius aktus, trukdys trėmimus į Rusiją.
Pirmąją apklausą vedė KGB pirmininko pavaduotojas papulkininkis Martavičius ir 2-ojo rango tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas majoras Makovas. Iš to jau galima spręsti apie kaltinamosios medžiagos svarbą.
Po trečio grupės susitikimo paaiškėjo, kad Vilniuje į jaunimo grupes įtraukta apie 20 žmonių. Z. Šerkšnas supažindino Alfonsą su J. Noreikos ryšininke Elena Kakareikaite. Iš jos jis gaudavo visas centro direktyvas, įsakymus. J. Noreika pakartotinai pareikalavo išžvalgyti radijo stotį ir paruošti jos užėmimo planą. Jis supažindino A. Janulevičių su Atsišaukimo į pasaulio tautas turiniu, paminėjo, kad įkurta Lietuvių Tautinė Taryba, siekianti sujungti visas pogrindžio organizacijas į vieningą valdymo sistemą, ir apibūdino praktinius veiksmus prasidėjus karui ir visuotinio sukilimo metu.
Kaip minėta, kai kurias direktyvas Alfonsui perdavė Elena Kakareikaitė. Ji ir jos pusseserė Irena kartu su kitomis dviem merginomis susirinkimų metu būdavo gretimame kambaryje ir turėjo, esant reikalui, pridengti susirinkimą — pakviesti jo dalyvius už bendro stalo ir vaizduoti vakarienę.
Trečiajame pasitarime — susirinkime buvo apsvarstyta gen. Vėtros įsakymas ir direktyva Nr. 7, supažindinta su Atsišaukimo į pasaulio tautas turiniu. Z. Šerkšnas jau nedalyvavo susirinkime, nes vasario 8-ąją buvo suimtas. Atsakingu už numatytų uždavinių vykdymą paskirtas A. Janulevičius. Radijo stoties žvalgybą ir jos užėmimo projektą paruošti pavesta jam.
1946 m. balandžio 8 d. A. Janu-levičiui pateikiamas kaltinimas, kad jis nuo 1945 m. gruodžio mėnesio yra pogrindžio organizacijos, kurios tikslas — nuversti tarybų valdžią, dalyvis, kartu ir J. Noreikos patikėtinis, verbavęs žmones į „mirtininkų“ būrius. Už tai, kad jis 1946 m. dalyvavo trijuose nelegaliuose jaunimo grupių susirinkimuose, nutarta, vadovaujantis BK 128 ir 129 str., pagal 58-la ir 58-11 straipsnius patraukti Alfonsą Janulevičių baudžiamojon atsakomybėn.
1946.04.08 apklausos, kurią vedė KGB tardytojas vyr. ltn. Galycin ir dalyvavo vertėjas Venskaitis, protokole A. Janulevičius prisipažino, kad 1945 m. įstojo į nelegalią pogrindžio organizaciją, kad jam patikėtas ryšys tarp atskirų jaunimo grupių ir Noreikos, kad jo iniciatyva užverbuotas Cerneckis, o į „mirtininkų“ grupę įtraukti Svirnelis—Lopelis, Juozas Paulauskas, Antončikas—Ančiukas, Antanas Petrauskas, kad jis dalyvavo nelegaliuose susirinkimuose, o trečią susirinkimą organizavo ir pravedė pats, pranešdamas savo grupei gavęs uždavinį, karui prasidėjus, užimti radijo stotį.
1946 m. balandžio 13 d. apklausoje tardytojas nukrypo į visai, mūsų nuomone, nereikšmingus klausimus: kiek kartų Alfonsas važiavo į Lazdijus pas tėvus, kur, atvažiavęs traukiniu iki Druskininkų, apsistodavo, kas jam Lazdijuose pratęsė komandiruotę. Alfonsas sakė, kad dar gruodžio mėnesį, važiuodamas į Lazdijus su VVU komandiruote per Druskininkus ir pasibaigus jos terminui, sausio 1 d. pratęsė ją Lazdijuose, LLKJS komitete — kaip grįžtančiam į mokslus. 1946 m. sausio—vasario mėnesiais jis važinėjo į tėviškę atsivežti maisto produktų ir apsistodavo Druskininkuose pas vietos mokytojus, nes reikėdavo 7—8 valandas laukti autobuso. Su mokytojais nei politinėmis, nei organizacinėmis temomis niekada nekalbėjęs. Kartą Julija Šerkšnaitė buvo prašiusi perduoti tėvui laišką ir papirosų, bet, neradęs tėvo, jis palikęs ir laišką, ir papirosus.
Kovo 14 d., vos kelias dienas prieš centro tragediją, tardymo metu, pasakojo A. Janulevičius, į universitetą atėjo A. Petrauskas, „mirtininkų“ grupės narys, ir pranešė, kad iš Telšių atvažiavęs žmogus nori susisiekti su organizacijos vadovu. Paaiškėjo, kad tai pats Žemaičių legiono vadas majoras J. Semaška. Jo grupėje buvo Petrausko brolis. Pirmiausia, jis norėjo susitikti su Zigmu-2 (Stasiu Gorodeckiu), kuris vasario mėnesį buvo atvažiavęs į Telšius. Susitikimą numatė kitą dieną.
Su Gorodeckiu susitikti nepavyko, matyt, jis buvo išvažiavęs, tad, suderinus per Kakareikaitę, nutarta surengti susitikimą kovo 16 d.
„Mudu su Semaška sutartu laiku nuėjom pas Eleną Kakareikaitę ir iš ten trise nuėjom pas Noreiką. Susitikus su Semaška, pastarasis perdavė Janulevičiui paketą dokumentų, susijusių su Telšių apygardos karinių grupuočių veikla, aš tuos dokumentus padaviau Elenai, kad ji juos perduotų Noreikai. Kartu su Semaška, kaip vėliau sužinojom, buvo Semaškos ryšininkė Dargytė. Susitikus su Noreika, Semaška papasakojo Noreikai apie Žemaičių legiono sukūrimą, jo struktūrą, veikimo geografiją, t. p. gavo per Poškienę visą paskutinę medžiagą — direktyvas, įsakymus, atsišaukimą į pasaulio tautas, ir papasakojo Noreikai apie Lietuvių Tautinės Tarybos atsišaukimo turinį į lietuvių tautą. Semaškai išvažiavus,— sako Alfonsas,— aš daugiau su juo nesusitikau, nes kovo 21 d. buvau areštuotas.
Palaikant ryšį tarp atskirų jaunimo grupių, buvo bendras slaptažodis — „Gedimino pilis“, atsakymas — „Mūsų pasididžiavimas“.
Alfonsas Janulevičius, sausio 11 d. areštavus Valentukevičių ir vasario 8 d. Šerkšną—Laukaitį (apie Zigmo suėmimą jam pranešė seserys Julija ir Aldona), pavedė savo grupės nariui Feliksui Svirneliui susisiekti su Alytaus partizanų vyrais ir paprašyti, kad jie atsiųstų savo žmogų į Vilnių užmegzti ryšių su LTT centru, bet šis nesuspėjo įvykdyti uždavinio.
Alfonsas prisiminė, kad anksčiau Valentukevičius buvo jam pasakojęs, kaip Dzūkų grupės partizanai buvo užėmę Merkinės miestelį. Kovo mėnesį A. Janulevičius mėgino užverbuoti savo fakulteto studentą Janušauską, bet jis pasisakė esąs pogrindinės organizacijos LLA narys ir pasiūlė Alfonsui susitikti su jais, bet šito nepavyko įgyvendintu
Balandžio 12 d. apklausoje Alfonsas prisipažino davęs uždavinį Feliksui Žakevičiui, kuris dirbo „Spindulio“ spaustuvėje, pavogti tipografinio šrifto. Žakevičius atnešė 300 gr. šrifto, kuris vasario mėnesį per ten pat dirbančią Miškinytę buvo perduotas Šerkšnui. Antrą kartą šriftą ir rėmą gavęs iš Felikso jo bute Bernardinų g. 8—3; su Cerneckiu tą „turtą“ juodu nunešė Miškinytei, kad ši perduotų Šerkšnui. „Mirtininkai“, A. Janulevičiaus teigimu, kol kas ginklų neturėjo, juos, atėjus momentui, turėjo įsigyti patys pagal savo sugebėjimus bet kokiais keliais. Druskininkuose būdamas ar važiuodamas pro šalį, Alfonsas apsistodavo pas mokytojus Vasiliauską ar Jurkonytę.
Alfonsas Janulevičius, kaip ir kiti LTT grupės nariai, 1946 m. lapkričio 20—22 d. Vilniaus garnizono Karo tribunolo buvo nuteistas pagal 58-1 a ir 58-11 straipsnius 10 metų laisvės atėmimo ir 5 metams tremties. Atlikus bausmę, 1955.06.01 ištremtas į Kosošoberinsko sritį, iš ten 1956.05. 18 paleistas į laisvę.
VIKTORAS AŠMENSKAS
V. Ašmenskas
Aš, Viktoras Ašmenskas, gimiau 1912.02.19 Šakių apskrities Jankų valsčiaus Viliūšių kaime. Tėvai — Antanas Ašmenskas ir motina Ona Bilskytė-Ašmenskienė — valstiečiai. 1914 m. tėvas pirko Skirių kaime 48,7 ha žemės ir ten persikėlė su visa šeima. 1918 m. mirė motina ir tėvas vedė Klementiną Bartkutę. 1925 m. mirė tėvas. Pamotė ištekėjo už Jono Blazgaičio; 1948 m. abu buvo ištremti į Sibirą ir tenai mirė.
1924 m. baigęs Jankų pradžios mokyklą, įstojau į Šakių „Žiburio“ gimnazijos pirmą klasę, o kitais metais perėjau į Kauno Tėvų Jėzuitų gimnazijos antrą klasę. 1927 m., pablogėjus gyvenimo sąlygoms, mokslą teko nutraukti ir porą metų dirbti ūkyje. 1929 m., išlaikęs konkursinius egzaminus, įstojau į Aukštesniąją technikos mokyklą, kurią baigiau 1934 m. 1942 m. apgyniau gamybos praktikos darbus, ir man buvo suteiktas statybos inžinieriaus vardas. 1934.11.01—1937 m. dirbau Valstybės kontrolės, Krašto apsaugos departamente karo technikos, statybos, aviacijos, ginklavimosi srityse (1935.05. 08—1936.03 atlikau karinę praktiką inžineriniame bataljone, vėliau Ginklavimo valdyboje, Artilerijos gamykloje). 1937.04—-1944.07 dirbau Trakų apskrities žemės ūkio statybos vedėju, 1944.07—1946.03.17 — Miškų pramonės komisariato kapitalinės statybos skyriaus vyr. inžinieriumi.
1946.03.19 buvau suimtas, KGB tardytas ir 1946.11.20—22 pagal BK 58-la ir 58-11 straipsnius Vilniaus garnizono karo tribunolo nuosprendžiu nuteistas 10 metų laisvės atėmimo ir 5 metus tremties. 1947.01.08 TSRS Karo tribunolas kasacijos skundą atmetė ir nuosprendį patvirtino. Nuo 1946.03.19 iki 1946.11.23 išbuvau Vilniaus KGB rūmuose, 36 kameroje, 1946.11.23—1947 m. kovo mėn. dirbau Rasų lageryje, „Eltos“ fabriko statyboje, vėliau, iki 1948 m. vasaros — Klaipėdos lagerio Faneros fabriko statybose.
1948.07 su didžiule grupe iš Vilniaus buvome išvežti į Mordovijos ATSR, garsiuosius Potmos lagerius (Nr. 6, 7, 10, 14). 1956.02.26 iš lagerio buvau paleistas ir ištremtas į Krasnojarsko kraštą, kur nuo 1955m. balandžio tris mėnesius dirbau Udereisko raj. Listveženoje geologinėje tyrinėjimo ekspedicijoje darbininku, o nuo liepos — Razdolinske, Šiaurės Angaros kalnų pramonės valdyboje, darbų vykdytoju. 1956.06.13 trėmimas buvo panaikintas.
1957.02 viduryje grįžau pas savo šeimą į Vilnių, tačiau ten gyventi man neleido. Prisiregistravau Naujoje Vilnioje (tuo metu ji buvo atskiras rajonas) ir nuo 1957.04.17 pradėjau dribti Statybos ministerijos sistemoje; Statybos valdyboje Nr. 16 darbų vykdytoju, vyr. darbų vykdytoju, vyr. inžinieriumi, nuo 1963 m. Gelžbetoninių gaminių gamykloje — vyr. technologu, vyr. inžinieriumi, vyr. inžinieriaus pavaduotoju. 1959. 10.06 LTSR Aukščiausiasis teismas teistumą panaikino, o Lietuvos Respublikos Aukščiausias teismas visiškai reabilitavo ir sugrąžino visas teises.
Aš dar jaunystėje pamėgau aviaciją, 1930 m. įstojau į Lietuvos Aeroklubą, 1931—32 m. kartu su aviacijos entuziastais įkūrėme Aukštesniosios technikos mokyklos aviacijos būrelį, statėme pirmąjį lietuviškos konstrukcijos Broniaus Oškinio sklandytuvą T-l (BRO-1). 1932 m. skraidėme Petrašiūnų smėlynuose, o 1933 m. tuoj po tragiškai žuvusių tautos didvyrių
S. Dariaus ir S. Girėno laidotuvių, pasikrovę į laivą tris sklandytuvus ir statybinių medžiagų, išplaukėme su grupe pirmųjų sklandytojų į Nidą (plaukėme: aviacijos majoras ltn. Heidrikis, B. Oškinis, A. ir J. Pakniai, V. Butkevičius, J. Dovydaitis, J. Steikūnas, M. Aronzonas, vėliau atplaukė baidare A. Gysas ir Denisenko) .
Nidoje statėme angarus ir kartu skraidėme. 1933 m. rugpjūčio mėn. buvo atidaryta Nidos sklandymo mokykla. 1934 m. vasarą ją baigiau. Gavęs Lietuvos Aeroklubo stipendiją, baigiau IV civilinių lakūnų laidą ir įgijau tarptautines lakūno piloto teises. 1937 m. išvažiavau į Prahą, Masariko vardo sklandymo mokyklą stažuotis.
1936 m. su Butkevičium Palangoje atlikome pirmuosius mūsų parašiutininkų šuolius (pirmą šuolį tais metais atliko ir lakūnė Antanina Liorentaitė, dabar gyvenanti Čikagoje). 1937 m., švenčiant Lietuvos Aeroklubo dešimtmetį, teko vadovauti pirmam grupiniam parašiutininkų sportininkų šuoliui. 1938 m. dalyvavau Pirmojoje pasaulio lietuvių spartakiadoje, o 1939 m. rugpjūčio mėn. — pirmosiose Baltijos šalių sportinėse pirmenybėse: gyniau Lietuvos garbę perskridimo varžybose Talinas—Ryga—Palanga—Kaunas. Skrisdamas lėktuvu „Būker Jungmann“ (šturmanas — Z. Rimša, dabar gyvenantis Kanadoje), maršrutą perskridau be baudos taškų. Taip pat be baudos taškų atskrido tik aviacijos kpt. K. Rimas (gyvena Čikagoje). Lietuva šiose pirmenybėse iškovojo I vietą.
1939 m. stažavausi karo aviacijoje. Teko skraidyti su ANBO-III, AN-BO-V1 ir naikintuvu D-VII. Prasidėjus karui, buvau mobilizuotas ir paskirtas į 3-ąją eskadrilę Šiauliuose, čia skraidžiau su lengvuoju bombonešiu AANSALDO-A-120.
Areštas nutraukė mano aviacinę veiklą, ir tik 1960 m. Šilutės Aeroklubo viršininkas Pociūnų aerodrome su JAK-12 mane antrąkart pakrikštijo. Vėliau V. Pakarskas vėl leido palaikyti lėktuvo ir sklandytuvo vairalazdę, ir vėl atgimė jaunystės svajonės. Nors praeitis ir trukdė, tačiau 1969 m. mane išrinko aukštojo pilotažo federacijos pirmininku, 1973 m. parašiutų sporto federacijos pirmininku, 1976 m. Lietuvos aviacijos sporto federacijos atsakinguoju sekretoriumi, o 1990 m. — Lietuvos Aeroklubo generaliniu sekretoriumi. Sulaukęs savo 80-čio, išėjau į pensiją. 1992.04.29 kartu su naujuoju LAK generaliniu sekretoriumi Antanu Unikausku dalyvavau Paryžiuje Tarptautinės aeronautikos federacijos tarybos posėdyje, kuriame Lietuvos Aeroklubas atstatė savo narystės FAI teises.
1945 m. patekau į KGB pinkles, teko rinktis — eiti su tauta ar tarnauti priešui. Kitaip ir negalėjo būti — pasirinkau rizikingą, bet garbingą kelią. Užmezgiau ryšius su pogrindžio vyrais, tariausi su S. Gorodeckiu, J. Noreika. Tikėjausi, kad pavojaus metu pasiseks Dievo Apvaizdos dėka rasti teisingą sprendimą.
Pažinojau plk. J. Vitkų dar iš vokiečių okupacijos pogrindžio, buvau pažįstamas su Smolsku, vyr. ltn. Abramavičium. Semaškos pavardė buvo žinoma nuo 1936 m. Man buvo pavesta išaiškinti gen. Vitkausko pažiūras į partizaninę veiklą (dirbau kartu su jo svainiu Miškų pramonės komisariate). Turėjau pamėginti susitikti su pulk. ltn. Listopadskiu (1940—41 m. jis buvo Trakų pulko vadas). 1945 m. vasarą sužinojau apie vieną Tauro apygardos rinktinę (jos vadas buvo vyr. ltn. Abramavičius), kuri veikė Jankų, Višakio Rūdos, Būdos apylinkėse.
Grįždamas iš Klaipėdos, Tauragėje sutikau seną pažįstamą inž. Tumą (kunigo Tumo auklėtinį), kuris dirbo kelių ruožo viršininku. Aš jam pasiūliau kartu važiuoti į Kauną. Pakeliui užsukome pas jo žmoną, kuri tuo metu gyveno kaime. Pasirodė, kad žmonos brolis, dvarininkas — mano klasės draugas Albertas Mockus. Paklausiau, ar jis turi ryšį su partizanais, ar gali prireikus susisiekti su vyrais, galinčiais padėti trumpam užimti lėktuvų tūpimo aikštelę netoli Eržvilko. Taip gimė pabėgimo į Švediją planas, kurio nei S. Gorodeckiui, nei J. Noreikai nebuvau smulkiau išdėstęs. Apie Vitkaus pasitraukimą į pogrindį sužinojau iš Varėnos miškų ūkio darbuotojų, kurie buvo patekę į pasalą; tik geros konspiracijos dėka buvo laiku perspėtas Vitkus — jis pro langą išdūmė į mišką ir ten pasiliko.
Sužinojęs iš klaipėdiškių apie Tamulio areštą, sunerimau — supratau, kad gali būti nemalonumų. Tą pačią dieną, kai manęs nebuvo namie, KGB „angelas sargas“ paliko pas žmoną raštelį, kad užeičiau pasikalbėti. Nujausdamas kažką negero, perspėjęs artimą bičiulį — savo pavaduotoją, nuėjau. Pamačiau niūrų kpt. Moravjovo veidą. Manęs jis paklausė: „Kada paskutinį kartą buvai Klaipėdoje, su kuo susitikai ir ką kalbėjai organizaciniais klausimais?“ Iš paskutiniųjų stengiausi laikytis ramiai. Mano laimei, kažkas paskambino telefonu. „...Girdžiu, gerai, aš tuojau ateinu...“ Ir, eidamas pro duris, pasakė: „Rytoj ryte pranešimas turi būti pas mane!“
Galvotrūkčiais išbėgau iš kabineto. Žmonai pasakiau pasiimti kas svarbiausia ir su dukra ateiti prie Lapėno namų (ten buvo mūsų komisariatas). Greitai radau iš komisariato važiuojantį į Vilnių sunkvežimį, ir per pusvalandį išsiunčiau šeimą pas žmonos seserį, prieš tai namuose sudeginęs visa, kas mane galėjo kompromituoti. Žmonai tik pasakiau, kad taip reikia. Užbėgęs į kabinetą, parašiau (savo nelaimei) laišką komisaro pavaduotojui, kad manęs neieškotų... Po to nuėjau pas žmonos draugę, kuri buvo perspėta apie mano bėdas, ir pasijutau atsidūręs pavojuje. Prieš dieną buvo atvažiavusios iš kaimo mano seserys, kurios kvietė važiuoti kartu, ten, miškuose aš rasiąs daugiau savo pažįstamų.
Svarsčiau, ar patraukti į tėviškę ir ieškoti prieglobsčio miškuose (ten buvo paslėptas mano automatas ir granatos), ar važiuoti perspėti vilniškius, kad Tamulis suimtas. Buvau įsitikinęs, kad, suėmus svarbesnį ryšininką, dalis žinių gali nutekėti. Suspėjau perspėti pulk. J. Vitkaus sūnų, kuris mokėsi Aukštesniojoje technikos mokykloje (išsikviečiau jį per pulk. ltn. inžinierių Gavelį, direktorių, ir pasakiau, kad jis mano bute neieškotų manęs). Permiegojęs porą naktų ne savo namuose, prie Ąžuolyno palaukęs atsitiktinio sunkvežimio, įšokau į jį ir pavakariop pasiekiau Vilnių. Kartu mašinos kėbule sėdėjo mano pažįstami Kraucevičius ir Jonas Deksnys (tada aš nežinojau, kad jis atvažiavęs iš „anapus“).
Vilniuje užėjau pas žmonos tetą ir jau sutemus pasakiau, kad turiu išeiti aplankyti savo sergančio draugo, bet nakvoti grįšiu. Jie, kaip nujausdami, atkalbinėjo mane: neik, sako, dabar tokie neramūs laikai. Bet aš nepaklausiau. Apie 20 vai. nuėjau pro Aušros vartus į Labdarių g. esantį namą. Iš gatvės pusės nieko įtartino nepastebėjau ir įėjau į kiemą. Žvilgterėjus pro langą (tai buvo I aukšte) man pasirodė keista, kodėl nedega elektra, o tik žvakė. Sutarto pavojaus ženklo neradęs, pagalvojau: jei Stasys Gorodeckis areštuotas, kas padės pavojaus ženklą? Bet greit suvokiau, kad apie tai galėjo būti perspėta motina. Įėjęs į prieškambarį, paspaudžiau skambutį. Durys neįtikėtinai greit atsidarė, ir kareiviškos rankos griebė už krūtų. Sakydami „Zachadi, bled“, įtraukė mane į vidų. Greit prišoko keletas kareivių, kurie, paviršutiniškai apieškoję ir patikrinę dokumentus, atlyžo. Bet vyresnysis, civilis, paėmęs dokumentus, įsidėjo į savo kišenę ir dingo tarpduryje. Aš supratau, kad tai MGB pareigūnas. S. Gorodeckio motina, eidama pro šalį, patylomis ištarė: „Stasys suimtas“.
Bute buvo penki kareiviai ir civilis, neseniai grįžęs iš kariuomenės. Kareiviai jam netrukdė išeiti atnešti degtinės, todėl, jausdamas, kad liepto galas netoli, daviau jam pinigų gėrimams, vis dar laukdamas kažkokio stebuklo. Jam dar padaviau savo lakūno licenziją, kad perduotų žmonai, bet jis tiek nusigando, kad, suplėšęs dokumentą, nuleido į kanalizaciją. Taip aš atsisveikinau su aviaciniais dokumentais.
Po kelių suvaikščiojimų kareiviai įkaito, kai kurie pradėjo „ožiuoti“, tad, pasinaudojęs proga, nuėjau į tualetą ir iš ten „strapaliodamas“ ėjau lauko durų link. Tarytum netyčia paėmiau už durų rankenos, norėdamas jas atidaryti, tačiau stovįs prie durų blaivus kareivis pastūmė mane. Supratęs, kad mano sumanymas nepasisekė, atsiguliau ant grindų greta kitų žmonių ir užsnūdau.
Pajutau smarkų kojos spyrį į šoną ir išgirdau: „Vstavaj!“ Užsimečiau kailinį paltą. Kareivių lydimas, išėjau į kiemą prie stovinčios mašinos — džipo. Kartu atvedė studentę, kuri buvo užėjusi į butą. Mašina pajudėjo. Buvo apie 24 vai.
Džipas sustojo prie MGB vartų, jie prasivėrė ir mes įriedėjome į kiemą. Du sargybiniai, pastvėrę mane už pažastų, koridoriais nutempė į komisaro generolo Jefimovo kabinetą. Greta generolo stovėjo du papulkininkiai, tardymo skyriaus viršininkas, kitas, rodos, Martavičius. Generolas iš pradžių gana mandagiai kreipėsi į mane, pakviesdamas nusivilkti paltą ir atsisėsti. Buvo atlikti bendri formalumai, nustatyta tapatybė.
Pirmas klausimas: „Kodėl pabėgai iš Kauno?“ Matyt, norėjo suimti mane tą pačią dieną kaip ir Noreiką, Gorodeckį. Pareiškiau, kad nenorėjau dirbti KGB naudai, todėl, sužinojęs, jog suimtas Tamulis, skubėjau apie tai pranešti Gorodeckiui. Pradėjo klausinėti mane, ką žinau apie pogrindį, kur yra organizacijos centras, kas jam vadovauja. Aš tegalėjau pasakyti tik vieną Gorodeckio pavardę —pas jį buvau atvažiavęs. Tačiau generolo tai nepatenkino, jis išsitraukė iš savo stalčiaus „bananą“, nusivilko švarką ir, priėjęs prie manęs arčiau, pasakė: „Pauostyk, kuo kvepia,—tai ne mūsų, bet jūsų, fašistų, išrasta priemonė“. Nelaukdamas atsakymo, jis smogė kryžmai per galvą, pečius. Akyse blykstelėjo žaibai, bet kažkodėl dar negriuvau, matyt, veikė degtinė.
Matydamas, kad geruoju nieko neišeis, Jefimovas liepė gulti ant kėdės ir tada prasidėjo „bananų“ lietus. Paprašiau vandens — davė, ir vėl pasaka iš pradžios. Aš prašiau užduoti konkretų klausimą, o jis: „Pasakok viską iš eilės“. Prašiau Dievo, kad greičiau užmuštų, netikėjau, kad žmogus gali tiek iškentėti. Tarpais atrodė, kad aš gyvas patekau į pragarą. Papasakojau kai ką iš pasikalbėjimų su Gorodeckiu, o jam vis maža. Galų gale neiškentęs sušukau: „Kas geriau žino —jūs ar aš?“ Paminėjau epizodus iš pasikalbėjimo su Brazaičiu, Smolensku, bet jam maža... ir vėl daina iš pradžios: „Kaip vadinasi organizacija ir kas jai vadovauja?“
Aš buvau priverstas prisipažinti, o Tamulis — dar anksčiau, negu Gorodeckis. Mano pavardę ir slapyvardį jie jau žinojo (tai matyti iš apklausų protokolų). Kai aš paminėjau Noreikos pavardę, generolas sušvokštė: „Nu i durak ty!“ Mušamas tenorėjau tik vieno — kad greičiau pasibaigtų kančios ir kad Dievas suteiktų kantrybės.
„Pasikalbėjimas“ tęsėsi iki pusės šešių ryto... Iššaukti du sargybiniai mane nunešė į Rozausko kabinetą. Pradėjo švisti. Jo kabineto langai išėjo į Lukiškių aikštės pusę. Rozauskas pradėjo dainelę iš pradžios: „Kas vadovavo Kauno apygardai? Kur yra Vitkus?“ Išsiėmęs iš spintos „bananą“, ėmė mane plakti pagal seniai ištobulintą scenarijų. Tačiau tai, palyginus su generolo smūgiais, buvo tik masažas. Rozauskui jau nepasakiau nei vieno nereikalingo žodžio. Nusibodo, matyt, ir jam terliotis su manimi. Išlaikęs valandą, vėl perdavė sargybiniams. Šie mane nujojo pas pareigūną, kuris pats iškratė, smulkiai apžiūrėjo kiekvieną siūlelę, nulupo aulinių batų pasagėles, paėmė pinigus, paskolų lakštus, kurių net neįrašė į apžiūros aktą. Po to sargai nutempė į 36 kamerą. Aš jau nespėjau kojų kilnoti — jie bėgdami vilko mane.
Kameros draugai jau buvo sukilę, galėjo būti apie 7—8 val. Įvedus mane, durys užsitrenkė. Kad galėčiau stovėti, išsižergiau ir atsirėmiau į sieną. Rodos, kad pasisveikinau. Pirmas prie manęs priėjo Tauro apygardos vadas, aviacijos kapitonas Leonas Taunys ir sako: „Sveikas, Viktorai!“ Nors jis buvo mano sportinės eskadrilės vadas, neatpažinau, ir paklausiau: „Iš kur pats būsi?“ Tik iš balso pažinau Leoną. Mudu iš džiaugsmo ašarodami apsikabinom: štai kur galima sutikti draugus! Po to priėjo Paparčių klebonas kun. Valadka. Mudu buvome pažįstami tik iš pavardžių. Valadka, dabar klebonaująs Beižionyse, tais laikais turėjo reikalų su Žaliuoju Velniu.
Kameroje dar buvo poetas Paulius Drevinis, Lietuvos diplomatas Petras Klimas, prekybininkas iš Rokiškio Nekrošius, dvarininkas iš Lieplaukės Smilgevičius, jaunas poetas iš Rokiškio Jonas Mikšys, partizanas nuo Anykščių Gudeliauskas. Vėliau į mūsų kamerą pateko MGB ltn. Šilius nuo Telšių (jie su MGB ltn. Brazaičiu nužudė MGB majorą Petkevičių ir pagrobė KGB talkininkų sąrašus); kiek žinau, jis buvo sušaudytas. Trumpam buvo patekęs Lietuvos konsulas Charbine Jatulis. Gretimoje kameroje sėdėjo Tauro apygardos štabo viršininkas ltn. Bacevičius, inžinierinio bataljono būrio vadas ltn. Lukša, trumpai pabuvo Kazimieraičio rinktinės štabo bunkerio karys Platūkis. Už antros kameros sėdėjo Vokietijos karo atašė Lietuvai gen. maj. Justas.
„Pirmąją pagalbą“ man suteikė kun. Valadka: nusmaukęs kelnes, dėjo šaltus kompresus ant uodegos, o aš negalėjau nei atsisėsti, nei atsigulti. Taunys, pamatęs pajuodavusį ir ištinusį užpakalį, nusikeikė ir pasakė: „Na ką šitie svoločiai gali padaryti su žmogumi!“ Paskui, apsėdę mane ratu, kad nepamatytų sargybinis, liepė nors pasirėmus ant kelių ir rankų pasnausti, nes, įspėjo, kad naktį vėl šauks tardyti.
Nutarimas areštui plk. Martavičiaus patvirtintas 1946.03.21, orderis suimti Nr. 216 išduotas kovo 22 d., o faktiškai mane išvežė į KGB kovo 19 d. Nutarime sakoma, kad V. Ašmenskas yra aktyvus nacionalistinės organizacijos dalyvis, vadovavęs ir vykdęs Kauno apygardos pogrindžio centro užduotis; nutarta jį areštuoti, įkalinti ir atlikti kratą.
Po pirmųjų tardymų kitas naktis į tardymą sargybiniai vėl, paėmę už pažastų, lėkė kaip vėjas koridoriais. Šįkart pristatė kvotų skyriaus viršininko pavaduotojui pulk. Kozlovui. Matyt, jam buvo papasakota apie vakarykštį tardymą. Vėliau sužinojau, kad šiame tardyme dalyvavo stenografistė. Aš, žinoma, kartojau vakarykščius parodymus: kad S. Gorodeckis mane įtraukė į antitarybinę veiklą, kad sutikau kurti Kauno apygardoje (Kaune, Šakiuose, Vilkaviškyje, Marijampolėje, Lazdijuose, Alytuje) pogrindžio organizacijas bei karines grupuotes ir jas sujungti į vieną centrą ir kad turėjau slapyvardį Skaistis. Išaiškėjo ryšys su Brazaičiu—Šepečiu (suimtas vasario mėn.), su S. Gorodeckiu ir J. Noreika (suimti kovo 15 ar 16 d.), su Tamulių (suimtas vasario mėn.); jiems buvo žinoma, kad V. Smolenskas — mano patikėtinis, kad turėjau pagrobti Eržvilko aerouoste lėktuvą. Tai pasakojo ir kiti suimtieji.
Kai mane stipriai sumušė, reikalaudami pasakyti, kas buvo numatytas Kauno apygardos štabo viršininku, pasakiau: „Jei jūs ir toliau mane taip mušite, aš būsiu priverstas sakyti fiktyvias ar nekaltų žmonių pavardes“. Ir paminėjau B. Gylio pavardę, žinodamas, kad jis pasitraukęs į Vakarus, grįžo ir gyvena pakeitęs pavardę. Baigiant bylą, pagalvojau, kad B. Gylys, nors ir gyvendamas svetima pavarde, gali būti išryškintas ir nekaltai nukentėti, ir šį savo parodymą atšaukiau. Tik po 25 metų, grįžęs iš Sibiro į Lietuvą, susitikau B. Gylį (jis tebegyveno svetima pavarde) ir papasakojau jam šį epizodą. Jis nusijuokė: neseniai buvo iškviestas į KGB ir paklausas, ar nepažinojęs B. Gylio, nežinąs, kur jis gyvena dabar.“ Aš supratau, kuo tai kvepia, ir sakau: „Pažįstu gerai, o jis gyvena čia pat.“ Bet Lietuvoje jau pradėjo atšilti orai, ir mes taikiai išsiskyrėme“.
Kitose apklausose buvo ryškinamos atskirų veiksmų, įvykių organizacinės detalės, tikslinama Tautinės Tarybos sudėtis. Aš nieko jiems negalėjau pasakyti, nes nežinojau pavardžių. Žinojau tik direktyvų ir įsakymų, instrukcijų turinius (originalus jie paėmė areštų metu). Žinojau, kad LTT sekretorius — tai S. Gorodeckis—Radžiūnas, o LGPVV vadas J. Noreika — gen. Vėtra. Iš išleistos apžvalgos buvo žinoma, kad Rytų ir Vakarų karas neišvengiamas, todėl būtina sujungti visas pagrindines jėgas bendriems veiksmams. Kai kuriose ginkluotose grupuotėse atsirado savavaliautojų, kurie, prisidengę miškinių vardu, ėmė plėšikauti. Todėl buvo reikalinga disciplina, kad be centro nebūtų imtasi represijų prieš atskirus gyventojus, asmenis. Tokių štabų būtų sukurta ne tik apygardose, bet ir apskrityse, valsčiuose.
Buvo manoma, kad, prasidėjus karui, reikia ruoštis visuotiniam tautos sukilimui, iš anksto sukurti diversantų grupes; galutinis tikslas — nuversti tarybų valdžią. Gautas direktyvas, instrukcijas ir kitus centro dokumentus perduodavau per Smolenską, Brazaitį karinėms grupuotėms. Kreipimesi LTT ir VLGPVV vardu į lietuvių tautą pabrėžta, kad visi tie, kurie dirba tarybinės valstybės labui, atsipeikėtų, o dirbantys baudžiamuosiuose organuose ir padedantys slopinti lietuvybę, iki 1946 m. balandžio 8 d. mestų savo pragaištingą veiklą.
KGB tardymo skyriaus viršininkas pulk. Kozlovas, 1946.04.06 peržiūrėjęs tardymo medžiagą ir turėdamas omeny, kad V. Ašmenskas, nusistatęs prieš Tarybų Lietuvos valstybinę tvarką ir įstojęs į nacionalistinę pogrindžio organizaciją, pasivadinusią Lietuvių Tautine Taryba ir turinčia Lietuvos Ginkluotųjų pajėgų Vyriausiąją Vadovybę, jų įsakymu ėmė organizuoti Kaune apygardos LGPVV štabą, verbuoti į minimą antivalstybinę organizaciją narius ir jungti visas nacionalistines pogrindžio organizacijas bei karines grupuotes apskrityse Kauno apygardoje ir kitur, kad ginkluotu būdu su Anglijos, JAV pagalba atstatytų Lietuvoje buržuazinę tvarką, nutarė: vadovaujantis RTFSR BK 128 ir 129 straipsniais, patraukti V. Ašmenską atsakomybėn pagal 58-1 a ir 58-11 straipsnius ir su tuo supažindinti kaltinamąjį, jam pasirašant. Pasirašė tardymo skyriaus viršininkas pulk. Kozlovas.
Tuojau buvau su nutarimu supažindintas ir, žinoma, paprašytas pasirašyti, kad prisipažįstu kaltas pagal visus kaltinimus. Tardytojas klausė, kokiais keliais LTT manė susisiekti su Anglija ir kodėl su Anglija. S. Gorodeckio nuomone, LTT atstovas turėtų vykti į Lenkiją ir ten susitikti su giminingomis organizacijomis ir tik po to su jų (t. y. lenkų) pagalba užmegzti ryšius su Anglija, nes Lenkija, be kita ko, turi savą Anderso armiją; jų organizacijos Anglijoje susitiktų su mūsų tautiniais komitetais. Tad į užsienį pirmiausiai reikia persiųsti Atsišaukimą į pasaulio tautas.
J. Noreikos prašymu, parūpinau 100 lapų rotacinio popieriaus. Tardytojui paaiškinau, kad jį radau savo namo palėpėje, nes name vokiečių okupacijos metais buvo apsistojusios vokiečių policijos tarnybos. Patikėjo. S. Gorodeckis prašė, kad aš, būdamas Klaipėdoje, susitikčiau su Viešvilės lentpjūvės (karo metu sudegė) direktoriumi Tamulių. Tai buvo didžiausia lentpjūvė Lietuvoje. Susitikę Klaipėdoje, abu aptarėme, kaip galima būtų pagrobti lėktuvą iš Eržvilko aerodromo, be to, papasakojau gandą, kad anglai išmetę desantą. Susitarėme ir dėl ryšininko kandidatūros (Izidorius Bergas iš Tauragės).
Stasys prašė pamėginti sujungti pogrindį Klaipėdos krašte. Tai įvykdyti nesuspėjau. Mano antrininku Stasys galėjo laikyti V. Smolenską, kuris dirbo Kauno Jaunimo teatre. Aš su Vaclovu buvau pažįstamas nuo 1934 m. Gyvenau viename name su jo seserimi Onute, o Vacys dažnai ją aplankydavo. Smolenskas buvo aktyvus šaulys, dirbo karo ligoninėje, palaikė ryšius su Lazdijų krašto partizanais. 1946 m. ne kartą buvome susitikę ir dalijęsi nuomonėmis apie įvykius. Susitarėm dėl bendradarbiavimo pogrindyje. Jis pasirinko slapyvardį Trakas. Prisipažino galįs spausdinti nelegalios literatūros lapelius. Aš jam perdaviau direktyvas ir įsakymus. Kadangi ir Smolenskas, ir Tamulis buvo susiję su kitais asmenimis, juos iš mūsų bylos išbraukė. Iš Vaclovo padėjėjo girdėjau, kad jis Šiaurėje pasikorė. Mano bylos pradžioje buvo paminėta Kavaliausko pavardė, bet aš parodymus atšaukiau ir Kavaliauską paleido į laisvę. Vėliau jis buvo išvežtas. Grįžęs dirbo Lietuvos valst. archyve.
Mano byloje minimas Brazaitis— Šepetys. Su juo susipažinau būdamas tėviškėje prieš pat pasitraukiant vokiečiams, jis buvo sustojęs pas mus. 1946 m. Šepetys mane susirado Kaune. Jis papasakojo apie tėviškės partizanų veiklą. Iš jo sužinojau apie Abramavičiaus žuvimą. Jam papasakojau apie Vilniuje sukurtą centrą. Dar prieš savo areštą sužinojau, kad jis suimtas.
PETRAS MASIULIS
P. Masiulis
Pulkininkas leitenantas Petras Masiulis gimė 1894.09.24 Panevėžio apskrities Šeduvos valsčiaus Prasta-vonių kaime. 1914 m. jis baigė Šiaulių gimnazijos 4 klases ir įstojo į Peterburgo Elektrotechnikos institutą, kur 1916.01.31 antro kurso studentas buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir paskirtas Tifliso karo mokyklą. 1916 m. spalio 11 d., baigus sutrumpintą penkių mėnesių kursą, jam suteiktas praporščiko laipsnis, 1917.05.01 pakeltas podporučiku, 1917.09.12 baigė pagreitintą radijo telegrafijos kursą. 1918.01.28 paskirtas 4-osios bazės radijo stoties viršininko pavaduotoju.
1918.05.31 paleistas iš kariuomenės, P. Masiulis vadovavo grupei karių, grįžtančių į Lietuvą. Įstojo į Rygos aukštesniąją technikos mokyklą, kur mokėsi tik vieną semestrą. 1919.02.24 buvo mobilizuotas į Lietuvos armiją, dalyvavo kovose su bermontininkais. 1919—23 m. paskirtas centrinės Lietuvos radijo stoties viršininku Kaune. 1920.04.21 jam suteiktas vyr. ltn. laipsnis, 1920.04.21 pakeltas kapitonu. 1923 m. Berlyne stažavosi firmos „Telefunken“ dirbtuvėse. 1923—27 m. vadovavo radijo kuopai prie Elektrotechnikos bataliono. 1925.05.15 pakeltas majoru.
1927—30 metais P. Masiulis mokėsi aukštuosiuose karininkų kursuose prie Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo. 1931.04.15 baigė. V. D. karininkų kursų technikos skyriaus III laidą. 1931.12.22 pakeltas pulkininku leitenantu. 1932.01.07 perkeltas į Karo technikos tiekimo skyrių ir paskirtas priėmimo komisijos pirmininku. 1939.40 m. jis — techninio aprūpinimo skyriaus prie Generalinio štabo viršininkas, kurį laiką ėjo karo technikos tiekimo skyriaus viršininko pareigas.
1940—41 m., likvidavus Lietuvos kariuomenę, panaikinus technikos tiekimo skyrių ir reorganizavus 29 Lietuvos šaulių korpusą, P. Masiulis dirbo technikos tiekimo viršininku prie korpuso štabo. 1928.05.15 apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės 10-čio medaliu. 1930.09.04 už ypatingus nuopelnus apdovanotas 5-ojo laipsnio Vytauto Didžiojo ordinu.
Kaip radijo specialistas ir technikos turto komisijos pirmininkas, P. Masiulis 1930—31 m. buvo tris kartus komandiruotas į Vokietiją, kartą— į Šveicariją, 1932—36 m. — šešis kartus į Angliją, keturis kartus — į Švediją, 1937 m. — į Čekoslovakiją. Tais pačiais metais lankėsi Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Švedijoje. Komandiruočių tikslas — parinkti geriausią techniką, kuri būtų tinkamiausia mūsų sąlygoms, bei priimti nupirktą techniką: Anglijoje — tanketes ir radijo stotis, Čekoslovakijoje — tankus, Vokietijoje — telefono kabelius.
Petro Masiulio pareigos 29-ajame šaulių korpuse — aprūpinti autotransportą benzinu ir tepalais, laiku remontuoti šarvuotas mašinas. Jam buvo pavaldūs divizijų, pulkų technikos aprūpinimo viršininkai. Dėl detalių trūkumo automašinos nebuvo remontuojamos ir todėl, prasidėjus karui, pritrūko transporto. Korpuso pavaduotojas generolas majoras Razanovas, kuris buvo įsakęs pasiruošti evakuacijai, pats nepasirodė.
Įdomi detalė: birželio 23 d. tas pats Razanovas įsakė parūpinti korpusui šaudmenų kovoms prie Paluknio. P. Masiulis su garnizono adjutantu sulaikė 20-ties automašinų koloną, kuri turėjo atvažiuoti į štabą ir gauti nurodymą paimti šaudmenis. Nurodymą perdavė per ūkio dalies karį, tačiau automašinos išlakstė.
Antrasis pasaulinis karas Vilniuje užklupo netikėtai. P. Masiulis buvo paliktas kontroliuoti šaulių korpuso apsaugą. Pagrindinės korpuso pajėgos buvo išsiųstos į Pabradės ir Valkininkų karo poligonus. P. Masiulis nemanė trauktis kartu su rusų kariuomene. Pasirodžius vokiečių kariuomenei, birželio 24 d. P. Masiulį paėmė į nelaisvę, bet greitai paleido. S. Žakevičiaus kvietimu jis įsitraukė į Vilniaus komiteto veiklą ir čia dirbo iki liepos 30 d.
1941 m. rugpjūčio 1 d. P. Masiulis buvo paskirtas Vilniaus Statybos tresto direktoriaus pavaduotoju, o nuo rugsėjo 1 d. — direktoriumi. 1943 m. vokiečiai areštavo Lietuvos inteligentijos atstovus, tarp jų pateko ir pulk. ltn. P. Masiulis. Etapais vežami per Kauną, Tilžę, jie pateko į Štuthofo lagerį, kur išbuvo iki 1945 m. sausio 26 d. Raudonajai armijai veržiantis gilyn į Vokietiją, vokiečiai mėgino kalinius evakuoti į Vokietiją, bet nesuspėjo.
Pomeranijoje P. Masiulis pabėgo iš varomos rikiuotės ir pateko rusams, kurie jį pasiuntė į Gardiną — filtracijos lagerį, po to pasiuntė į demobilizacijos diviziją Baškirijos ATSR, kur, išbuvus nuo 1945.06.22 iki 1945.11.15, jį demobilizavo, jis grįžo į Vilnių, Liejyklos g. 9—6 pas savo šeimą. Vilniuje P. Masiulį aplankė buvęs Štuthofo kalinys J. Noreika, kuris spėjo įsidarbinti Mokslų Akademijoje juriskonsultu.
1946.07.26 generolas Jefimovas patvirtino nutarimą suimti P. Masiulį (orderis areštui 07.29, Nr. 379), kaip įvykdžiusį nusikaltimus pagal BK 58-1 a ir 58-11 straipsnius. P. Masiulis buvo kaltinamas, kad 1946 m. pradžioje, J. Noreika, būdamas pas jį svečiuose, perdavęs jam siuntinį — keletą spausdintų instrukcijų, kurias šis turėjo perduoti Panevėžio apskrities partizanams. Kaltinimai gindžiami tuo, jog „sūnus Tadas patvirtino faktą, kad instrukcijos pasirašytos štabo ir tas instrukcijas skaitė brolis Jurgis“. P. Masiulis pabrėžė, kad tokio fakto nebuvo, ir sūnaus parodymus atmetė.
Tada tardytojas pateikė J. Noreikos parodymus: „P. Masiuliui aš įteikiau direktyvą Nr. 7 ir įsakymus Nr. 1, 2, išleistus LTT ir pasirašytus gen. Vėtros.“ P. Masiulis ir paneigė J. Noreikos parodymus, pabrėždamas: „Aš jokių lapelių negavau“ (1946. 07.25 apklausos protokolas). Kaip anksčiau pažymėjau, orderis P. Masiulio areštui buvo išduotas liepos 26 d. Vadinasi, jį suėmė anksčiau — atrodo, liepos 22 d., t. y. kai buvo padaryta asmeninė krata ir surengta pirmoji apklausa. Visur klasta ir apgaulė— dokumentai tai patvirtina.
P. Masiulį kaltino, kad jis nepasitraukė, o pasiliko tarnauti vokiečiams. Savo parodymuose rugpjūčio 7 d. suimtasis aiškinosi, kad dėl detalių mašinoms stokos autotransporto trūko. Siek tiek geresnė padėtis buvo su lengvaisiais automobiliais. P. Masiulis aiškino: „Gen. Gerulaičio pavedimu turėjau kontroliuoti štabo korpusų apsaugą, o mano pavaduotojas Grincevičius dingo.“
1946.08.18 MGB, peržiūrėjusi P. Masiulio kaltinamąją medžiagą, nustatė, kad P. Masiulis, būdamas 29-ojo lietuvių šaulių pulko techninio tiekimo viršininku ir nelegalios organizacijos — Lietuvių Aktyvistų Fronto— dalyvis, 1941 m. birželio 21 d. perėjo į vokiečių pusę, tapo aktyviu Vilniaus aktyvistų komiteto dalyviu, vėliau dirbo Vilniaus Statybos tresto direktoriumi. Po karo vėl įstojo į nelegalią politinę organizaciją ir vykdė jos uždavinius. Nutarė: patraukti P. Masiulį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 58-lb, 58-3, 58-11 straipsnius.
Pateikus šį kaltinimą, P. Masiulis gynėsi. Jis pareiškė: „Aš niekada nedalyvavau vokiečių karinėje organizacijoje, buvau tik belaisvis. Vokiečiai paleido mane namo, o p. Žakevičius pasiūlė dirbti Vilniaus komitete atstovu kariniams reikalams, vėliau dirbau Vilniaus Statybos treste. Dalyvavimą nelegalioje organizacijoje aš kategoriškai neigiu“. „Aš nebuvau LAF-o narys, nes tokio nebuvo, aš dirbau Vilniaus komitete, kuris palaikė tvarką mieste, aprūpindavo maisto produktais, jo tikslas — padėti gyventojams.“
P. Masiulis sakė susitikdavęs su J. Noreika, kaip ir su kitais Štuthofo kaliniais. Prisimindami praeitį, jie patikslindavę kai kurias detales, o jokių dokumentų iš Noreikos negavęs—jų nebuvo. Tardytojas Lavrentjevas rugpjūčio 19 d. apklausoje vėl užpuolė P. Masiulį: „Jūs meluojate! Jūsų žmona Marcelė tvirtina, kad jūs gavote iš J. Noreikos direktyvas!“ Vis dėlto tardytojai nusileido: kaltinimą pagal 58-3 str. nutarė išbraukti.
P. Masiulis ir toliau, nepaisydamas sūnaus ir žmonos parodymų jo nenaudai, gynėsi. Tik akistatoje su žmona buvo priverstas prisipažinti, kad gavo iš J. Noreikos antitarybinių dokumentų perdavimui į Panevėžio apskritį. Kodėl anksčiau parodymuose ir akistatose su Noreika ir sūnumi Tadu prieštaravo? Aiškino, kad tai darė gelbėdamas šeimą: nenorėjo įtraukti jų į antitarybinę veiklą. Tačiau jis pareiškė tų dokumentų neskaitęs, jų turinys jam nežinomas; pasitaręs su žmona, dokumentus sudeginęs. Apie tai pasakė sūnui Tadui, sūnaus Jurgio tuo metu nebuvo namuose. Noreika prašė nuvežti į kaimą todėl, kad žinojo, jog jis važiuojąs ten atsivežti maisto produktų.
P. Masiulis iš tikrųjų buvo nuvažiavęs į kaimą, išbuvo ten penkias dienas, susitiko su kaimynais. Ir kaip tokiais atvejais būdavo, visus juos ištrėmė į Sibirą. Už ką? Už tai, kad kalbėjosi su P. Masiuliu, nes šis vis dėlto buvo nuteistas kartu su kitais 10 m. laisvės atėmimo ir 5 m. tremties.
Po Lukiškių kalėjimo man teko kartu su juo, jo sūnumi Tadu ir S. Gorodeckiu pabūti Rasų lageryje ir dirbti „Elfos“ gamyklos statybose. P. Masiulis buvo mano brigados padėjėjas. Šis gero, ramaus charakterio vyras pasakodavo, kaip kaliniai dirbdavo Vokietijoje. Čia P. Masiulis rašydavo atliktų darbų pažymas, neapsieidamas be prirašymų (aš tik aprašydavau atliktus darbus, nurodydavau jų apimtis, o P. Masiulis savo nuožiūra apimtis dar padidindavo, kad kaliniai gautų gardesnės duonos kąsnį). Kartą inžinierius Levinas, „Elfos“ gamyklos civilinės aikštelės viršininkas, tai pastebėjęs, man ir P. Masiuliui „atskaitė pamokslą“. Vėliau su P. Masiuliu susitikau lageriuose, kur, be jo, buvo net keturi Lietuvos kariuomenės pulkininkai: Jasulaitis, Sidzikauskas, Šakmanas. P. Masiulis dirbo medžio džiovyklos laboratorijoje, kur vyriausias technologas buvo žinomas inžinierius Juozas Čepaitis.
1957 m., grįžęs į Lietuvą, aplankiau sergantį P. Masiulį Kaune. Kankinamas vėžio, jis leido paskutines savo gyvenimo dienas.
Žemės kauburėlis Kaune, Panemunės kapinėse, primins praeiviui: čia ilsisi pulk. ltn. P. Masiulis, paaukojęs jaunystę už tėvynės laisvę.
TADAS MASIULIS
T. Masiulis
Tadas Masiulis gimė 1924 m. sausio 17 d. 1934—40 m. mokėsi Kaune, M. Pečkauskaitės gimnazijoje, 1940— 41 m. — Vilniaus gimnazijoje. 1941— 43 m. Vilniaus universitete studijavo fiziką. Nuo 1943.03 iki 1944 m. dirbo gaisrininkų komandoje. 1944 metų pabaigoje įstojo į VVU III kursą, tuo pat metu dirbo Fizikos-matematikos fakultete laborantu.
Tėvai turėjo 23 ha ūkį Šeduvos rajone. Tėvas — Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, motina — namų šeimininkė, brolis Jurgis — radiotechnikas.
Tadas Masiulis 1946.05.31 buvo suimtas, įkalintas KGB kalėjime Vilniuje. 1946.11.20—22 nuteistas pagal 58-la ir 58-11 straipsnius 8 metams laisvės atėmimo. 1946.06.13 nutarime areštuoti (tvirtino gen. Jefimovas) nurodyta, kad „Tadas Masiulis yra priešiško tarybinei santvarkai nusistatymo, bendravo su Kazimieraičio partizanų grupės dalyviu Z. Šerkšnu, kuris pavedė jam platinti antitarybinės Kazimieraičio partizanų grupės išleistus lapelius. Tadas Masiulis supažindino Z. Šerkšną su J. Noreika, kurio iniciatyva Vilniuje sukurtas „centras — Lietuvių Tautinė Taryba. J. Noreika teikė T. Masiuliui direktyvas, kad jis persiųstų jas Panevėžio apskrities partizanams.“
Ta pačia data byloje yra ir nutarimas parinkti kardomąją priemonę bei išduotas orderis areštui (Nr. 241). Apklausos protokolas rašytas suėmimo dieną — gegužės 31-ąją, orderis areštui išrašytas birželio 13 d.
T. Masiulis tardytojui aiškino, kad arešto priežastis jam nežinoma, nes jokioje antitarybinėje veikloje nedalyvavęs. Į tardytojo klausimą, ar pažinojęs Z. Šerkšną, atsakė, kad pažįsta, nes iki 1940 m. kartu mokėsi Kauno gimnazijoje, o po to jo nematęs iki 1945 m. gruodžio mėn. Šerkšnas, sužinojęs, kad Tadas dirba VDU fizikos laboratorijoje, pats jį suradęs. Šerkšnas sakė, kad po karo ilgą laiką slapstėsi ir, gavęs fiktyvius dokumentus Zigmo Laukaičio vardu, įsidarbino Dieveniškių kaime. Pas Masiulius Šerkšnas buvo užėjęs du kartus. Pirmą kartą į jų butą buvo atėjęs su Valentukaičiu, jie pasikalbėję. T. Masiulis supažindino Šerkšną su J. Noreika, pristatydamas kaip Laukaitį. Tėvas su J. Noreika buvo artimai pažįstami, nes kartu sėdėjo Štuthofo lageryje.
Vėliau savo parodymuose T. Masiulis paminėjo, kad J. Noreika domėjosi, ar kas nors nepažįsta žmonių, kurie palaikė ir palaiko ryšius su partizanais. Aš tada pagalvojau, sako Masiulis, kad Zigmas Šerkšnas galėtų būti reikalingas Jonui Noreikai: buvęs kurį laiką pas partizanus, pažįsta jų veiklą. Praėjus 3—4 dienoms po pirmojo mūsų susitikimo,— pasakė Tadas,— su Šerkšnu nuėjome į Mokslų Akademiją, aš jį pristačiau Noreikai ir išėjau iš kabineto. Prieš man įeinant į Noreikos kabinetą, Šerkšnas padavė „Laisvės varpą“, leidžiamą Dzūkų partizanų.“
Toliau T. Masiulis pasakoja: „Kitą kartą Laukaitis pas mus paliko dokumentus (tėvo nebuvo namuose) Panevėžio partizanams, kuriuos neva skaitė brolis Jurgis, ir pasakė, kad jie pasirašyti kažkokio štabo. Motina tuos dokumentus sudegino.“ Į tardytojo klausimą, kodėl tėvas turėjo perduoti Panevėžiui, Masiulis atsakė, kad Noreika iš tėvo pasakojimų žinojo, jog tėvas ruošiasi važiuoti į ūkį
Panevėžio apskr. parsivežti maisto produktų ir tikėjosi, kad atliks uždavinį. Tėvas nėra kalbėjęs apie ryšius su partizanais Panevėžio apskrity.“
Pateikiant kaltinimą, Tadas Masiulis turėjo prisipažinti, kad Laukaitis jam pasisakė buvęs Kazimieraičio partizanų eilėse, vėliau pasidaręs fiktyvius dokumentus Laukaičio vardu ir legalizavęsis. Antrame susitikime Laukaitis perdavė „Laisvės varpą“, kurį spausdino Kazimieraičio partizanai.
„Kartą J. Noreika sūnaus paklausė, ar žino ką nors tėvas apie partizanus. Tėvas nutylėjo, o aš įsiterpęs pasakiau, kad žinąs tokį žmogų (turėjau minty Laukaitį). Mes neklausėme Noreikos, kam jam reikalingas tas žmogus.
1946 m. kovo mėn. pas mus buvo užėjęs J. Noreika ir paliko dokumentus, kuriuos reikėjo perduoti Panevėžio partizanams. Minėtus dokumentus-instrukcijas neva skaitė brolis Jurgis, ir po to motina sudegino. Tada aš supratau, kad Noreika dirba pogrindyje. Noreikai nesakiau, kad turiu ryšį su partizanais Panevėžio apskr.
Aš maniau, kad nors Laukaitis šiuo metu ir nepartizanavo, bet jis galėjo rasti būdų užmegzti ryšį. Vėliau Šerkšnas prisipažino, kad pirmą kartą (1945.12.05) atėjo kartu su Valentukevičiumi, kuris su T. Masiuliu buvo pažįstamas nuo 1940 m., kai mokėsi vidurinėje mokykloje. 1945 m. netikėtai T. Masiulį sutiko knygyne Gedimino prospekte ir sužinojo, kad jis dirba Marcinkonyse mokytoju.“
1946.07.05 Šerkšnas patvirtino tardytojui, kad praėjusių metų gruodyje susitiko T. Masiulio bute. Radęs motiną, su ja kalbėjo. Po dviejų savaičių antrame susitikime Šerkšnas papasakojo T. Masiuliui, kad jis yra buvęs miške, pakeitęs pavardę ir kad dzūkų partizanai leidžia laikraštį „Laisvės varpas“. Jo brolis Jurgis buvo kitame kambaryje ir pokalbio negirdėjo. Trečią kartą — gruodžio gale — T. Masiulis pasakė, kad su Šerkšnu nori susitikti J. Noreika. Po 3—4 dienų Šerkšnas atėjo pas Masiulį ir kartu nuėjo pas J. Noreiką, pristatydamas jį kaip žmogų, kurį jis norėjo matyti.
1946 m. sausio pradžioje buvo dar kartą atėjęs su Kęstučiu Valentukevičiumi.
Vėliau Šerkšnas buvo nuėjęs su Petrausku — areštuotu už antitarybinę veiklą. Ir Šerkšnas, ir Noreika, norėdami lengvinti kaltinimus, sakė, kad T. Masiulis nesiekė įsitraukti į pogrindį.
Apklausa 1946.07.10. Petras Averka neprisipažino esąs pažįstamas su T. Masiuliu. Tardytojas atkakliai klausia: „Kur vaikščiojote kartu su Šerkšnu?“ Averka nurodo merginą — Rožę Bakanauskaitę, gyv. Gedimino gatvėje. Tai tardytojo nepatenkino. Averka pridūrė, kad jie buvo dar kažkur užėję — į pastatą Liejyklos gatvėje, jo numerio neatsimena. „Kaip atrodo žmogus, kuris įsileido?“ „Žymių neatsimenu, susitikimas buvo trumpas“,— atsako Averka. Tardytojo paklaustas, ar pažįsta Petrauską, Averka atsako susipažinęs neseniai, jo pavardę sužinojęs tik kai sutiko kalėjime.
Prie Tado Masiulio bylos pridėti Šerkšno—Laukaičio parodymai, kur jis aiškinasi tardytojui, kad Masiulio politiniai įsitikinimai jam nežinomi (o juk jie buvo artimi klasės draugai). Šerkšnas smulkiau nepasakojęs apie dzūkų partizanų veiklą, nesakęs ir slapyvardžio, taip pat nepasidalijęs susitikimo su Noreika įspūdžiais. Kategoriškai neigė T. Masiulio bendradarbiavimą su „mirtininkų“ grupe. Visa tai turėjo palengvinti kaltinimus T. Masiuliui, tačiau teismo nuosprendis buvo griežtas: 8 metai laisvės atėmimo ir 4 metai tremties.
Po karo tribunolo teismo visi kartu buvome pervežti į Lukiškių kalėjimą. Ten išbuvome, kol atėjo TSRS Karo tribunolo patvirtintas nuosprendis. Etapu buvome perkelti į lagerį Rasose. Žinojome, kad atvažiavo komisija, kuri verbuoja statybininkus.
T. Masiuliui pasiūliau per pusvalandį „įsigyti“ armuotojo specialybę. Greitai supažindinau jį su betono armatūra ir gelžbetonio pagrindais bei technologija. Ar galima per tokį trumpą laiką suspėti paruošti? Bet Tadas — IV kurso fizikas — paklaustas komisijos, kokias funkcijas atlieka armatūra, nemiksėdamas atsakė: atlieka tempiamų jėgų funkcijas — ir buvo paskirtas armuotoju į „Elfos“ statybas. Iš Rasų Tadas perkeliamas į Palemono plytinę, o 1948 m. su politiniais „nusikaltėliais“ išvežamas į Mordoviją — lagerin. Ten mes patekome trise — aš, Tadukas ir jo tėvas pulkininkas Masiulis.
JULIJA LOZORAITYTĖ- VAICEKAUSKIENĖ
J. Vaicekauskienė
Gimė 1897 m. Tėvas — Motiejus Lozoraitis, advokatas, mirė 1907 m., motina — 1945 m. J. Lozoraitytė 1915—1918 m. gyveno Voroneže, ten baigė gimnaziją, 1918 m. mokėsi Maskvoje, Pedagoginiuose Tichomirovo kursuose, 1920 m. ištekėjo už Jurgio Vaicekausko, kuris dirbo „Pieno centre“ agronomu. 1930 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą. 1919—1922 m. dirbo sekretore Finansų ministerijoje, taupomosiose kasose; 1920—1923 m. sekretore Žemės ūkio valdyboje, 1930 m. vienuolika mėnesių dirbo Apygardos teisme, civiliniame skyriuje. Po vyro mirties, nuo 1933 m. dirba „Vyriausybės žinių“ redakcijoje, 1934— 35 m. — „Vyriausybės žinių“ antrosios dalies redaktorė-korespondentė; 1935—1940 m. — Užsienio reikalų ministerijos konsuliarinio skyriaus sekretorė. Nuo 1940 m. iki arešto — kovo 20 dienos — Mokslų Akademijos vyr. laborantė.
Nutarimas suimti J. Vaicekauskienę ir orderis Nr. 266 areštui pasirašyti kovo 31 d. Pirmoje apklausoje kovo mėn. 28 d. Julija dalyvavimą antitarybinėje veikloje neigė. Prisipažino, kad kovo 10 d. pas ją atėjo Ona Poškienė, dirbanti Mokslų Akademijoje nuo praėjusių metų lapkričio mėn., ir paprašė išversti į prancūzų kalbą slaptą atsišaukimą. Po to Poškienė jai parodė „Lietuvių tautos atsišaukimo į viso pasaulio tautas“ tekstą prancūzų kalba ir paprašė pakoreguoti jį. Perskaičiusi teksto pavadinimą, Julija pareiškė, kad vertimas į prancūzų kalbą blogas, pati ji vertimą pataisyti atsisakė ir pasiūlė versti į anglų kalbą. Tokį vertimą galėtų atlikti jos pažįstamas, dėstantis anglų kalbą Vilniaus pedagoginiame institute, buvęs Lietuvos pasiuntinys Anglijoje darbuotojas E. Laucevičius, kurį ji žinojo esantį patriotu ir politiku: raudonajai armijai okupavus Lietuvą, jis pareiškė — „Viskas yra laikinas dalykas. Karui pasibaigus ir pasirašius taikos sutartį, Lietuva vėl atgaus Nepriklausomybę“. Julija nežinojo, ar tą atsišaukimą Laucevičius išvertė.
Tardytojui paklausus apie Poškienę, atsakė, kad ji nežinojusi, jog Poškienė užsiima antitarybine veikla, bet iš minėto atsišaukimo galima spėti jos ryšį su nacionalistine antitarybine veikla. „Kodėl Poškienė pasirinko mane? Manim pasitikėjo, matyt, todėl, kad manė, jog aš nepatenkinta tarybine valdžia, o susidarė jai toks įspūdis, kai pasakiau Laucevičiaus žodžius: „Taikos konferencijoje nugalėtojai spręs mūsų likimą buržuazinės demokratinės Lietuvos naudai“.
Vaicekauskienei Laucevičius buvo pažįstamas nuo 1938 m., kai kartu dirbo Užsienio reikalų ministerijoje. Tuo laiku Edmundas buvo protokolinio skyriaus sekretoriumi, vėliau buvo pasiųstas į Londoną, Lietuvos pasiuntinybę. Juo galima pasitikėti, o ir anglų kalbą moka geriau negu kas kitas. Žodį „pasitikėti“ reikia suprasti taip: Laucevičius nepatenkintas tarybine valdžia ir nepraranda vilties sulaukti Lietuvos laisvės, yra Poškienės vienmintis. Čia aiškiai matyti, kad paskutinį sakinį rezgė pats tardytojas.
Julija tardytojui pabrėžė, kad apie atsišaukimą bei jo turinį ji niekam nesakė ir niekam nepranešė, o tai jau lengvinanti aplinkybė. Prieš išeidama Poškienė atsišaukimą pasiėmė. Paaiškėjo, kad Laucevičius su O. Poškiene pažįstamas nuo Šiaulių gimnazijos laikų.
1946 m. balandžio 11 d. tardytojas Salovovas, peržiūrėjęs Julijos Vaicekauskienės bylą Nr. 7246 ir turėdamas galvoje, kad ji puikiai supranta, jog yra antitarybiškai nusiteikusi, žino visus aktyvius nacionalistinio pogrindžio kontrrevoliucinės organizacijos narius, buvo rekomenduota versti antitarybinį atsišaukimą, skirtą užsieniui, į prancūzų, o vėliau į anglų kalbą, pasiūlė pažįstamą patikimą vertėją, apkaltino Vaicekauskienę pagal Baudž. kodekso 17-58-la ir 58-11 straipsnius. Nutarimą patvirtino Rozauskas — KGB kvotų skyriaus viršininkas.
To pakako, kad Julija Vaicekauskienė būtų Vilniaus garnizono karo tribunolo teisiama kaip politinė nusikaltėlė. Ir vis dėlto tribunolas, kaltinamajai išsėdėjus aštuonis mėnesius, nuteisė ją 4 metams lygtinai.
Po teismo proceso Vaicekauskienę paleido. 1947.01.09 TSRS Karo tribunolas Vilniaus garnizono nutarimą paliko galioti.
1989 m. TSRS prokuratūra kreipėsi į Karo kolegijos Vyr. Teismą, prašydama nutraukti bylą prieš Vaicekauskienę ir K, Borutą. TSRS Aukščiausiojo teismo Karo kolegija 1947. 01.08 peržiūrėję K. Borutos ir Julijos Vaicekauskienės bylą, nutarė ją sustabdyti, neradę nusikaltimo.
KAZYS BORUTA
K. Boruta
Kazys Boruta gimė 1908 m. sausio 6 d. Kūlokų kaime (Liudvinavo valse., Marijampolės apskr.). Tėvai turėjo 50 ha ūkį. Tėvas Kazys mirė 1945 m., motina Marija Borutienė, žmona Jadvyga Čiurlionytė, duktė Eglė, g. 1933 m., gyvena Olandų g. 5—1, brolis Petras Boruta — Kūlokų kaime.
K. Boruta 1924 m. baigė Marijampolės mokytojų seminariją ir įstojo į Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Baigęs du kursus (tarybinėje enciklopedijoje rašo, kad 1925 m. iš universiteto pašalintas už protestą prieš mirties bausmės įstatymą ir, bijodamas arešto, 1927 m. išvažiavo į Rygą), 1926 m. išvažiavo studijuoti į Vieną, kur 1930 m. baigė visą kursą, po to — į Berlyną, kur gilino žinias bibliotekose. Grįžęs į Lietuvą, iki 1945 m. vertėsi rašymu — literatūra.
Boruta savo parodymuose 1946 m. sako, kad buržuaziniais laikais buvo represuotas kelis kartus: pirmą — 1925 m. už vadovavimą mitingui, surengtam studentų socialistų „aušrininkų“ (jį areštavo kartu su kitais 7 studentais; išbuvo kalėjime mėnesį). Antrą kartą — 1927 m. Telšiuose — buvo įtartas dalyvavęs sąmoksle prieš Smetonos valdžią, po mėnesio, pasiūlius išvažiuoti iš Lietuvos, išvyko į Vieną. Trečią kartą — 1933 m. — Boruta buvo areštuotas už antifašistinius eilėraščius ir išbuvo kalėjime iki 1938 metų. Šį kartą jis buvo kaltinamas dalyvavimu eserų partijoje ir tuo, kad 1929 m. jų laikraštyje buvo išspausdintos antifašistinės eilės.
1933 m. K. Boruta sėdėjo Kauno, vėliau Marijampolės kalėjime kartu su Todesu (žinomu KGB vadovu), Marijampolėje — su eseru Jonu Lukoševičiumi (tarybiniais laikais jis dirbo Valstybinėje plano komisijoje). Kalėjime K. Boruta su bolševikais nesusidėjo, nors nesantaikos irgi nebuvo. Kaziui priekaištauta, kad bolševikai jį kalėjime boikotavę, tai, pasak K. Borutos, netiesa. Partijoms jis nepriklausė, 1924—30 m. dalyvavo studentų socialistų „aušrininkų“ organizacijoje, turėjo pažinčių su įvairių partijų žmonėmis. Save laikė socialistu eseru.
Kazys Boruta 1931 m. prisidėjo steigiant žurnalą „Trečias Frontas“, 1932 m. redagavo literatūros almanachą „Darbas“, 1940 m. — žurnalą „Dienovidis“. Eilėraščius pradėjo rašyti dar 1923 m. 1927 m. išspausdintas eilėraščių rinkinys „Kryžių Lietuva“, 1934 m. — „Duona kasdieninė“, 1938 m. pasirodė romanas „Mediniai stebuklai“, o 1945 m. — „Baltaragio malūnas“. Be to, išvertė kitų kūrinių.
1940 m., įsteigus Mokslų Akademiją, K. Boruta dirba jos sekretorium, 1941—1944 m. — muziejaus asistentu. Po 1944 m. — Mokslų Akademijoje Lituanistikos muziejaus direktorius.
K. Boruta buvo sulaikytas O. Poškienės bute (pasaloje) Giedraičių g. 10—1. Su O. Poškiene susipažinęs 1931 m. per literatūrinę veiklą, kai ji buvo studentė. Pažinojo ją kaip artimą jaunimo kairiųjų pažiūrų aktyvistę. 1945 m. Poškienei persikėlus į Vilnių, juodu susitikdavo dažnai, bent dukart per mėnesį, nes Mokslų Akademijoje buvo bendradarbiai, be to, juos siejo sena draugystė ir ta pati profesija.
Susitikęs O. Poškienę 1945 m. rudenį Vilniuje, K. Boruta pastebėjo, kad ji jau nebeturi aiškių pažiūrų į gyvenimą. Kalbėdama su Kaziu, ji kartais teigiamai vertindavo tarybinę valdžią dėl kultūrinių ryšių plėtimo, o kartais rodė priešiškumą ir valdžiai, ir bolševikams. Ji labai sunkiai išgyveno savo draugo Petro Navicko (Šiaulių laikraščio „Raudonoji žvaigždė“ redaktoriaus, kuris kartu buvo ir LLA narys) areštą. Po teismo O. Poškienės pasipiktinimas tarybine valdžia padidėjo ir tai atsiskleidė jos antitarybiniame pareiškime, bet, anot K. Borutos, tai buvo ne pažiūros, o jos nuotaikos pasireiškimas.
Kartą, sakė Boruta, apsilankiau jos bute, o ji man paskaitė antitarybinio turinio tekstą apie tarybines represijas, apie balsavimą į TSRS Aukščiausiąją tarybą ir kt. Boruta, ją nutraukęs, pasakė: „Tai yra atskirų frazių rinkinys, be rimto turinio“ (tai buvo atsišaukimo į pasaulio tautas tekstas). Tada Poškienė pasiūlė Kaziui tą antitarybinį dokumentą perredaguoti. Tačiau Boruta atsisakė. Jam buvo neaišku, kam minimas dokumentas skirtas. Poškienė nepasakė, kokios organizacijos vardu tai buvo daroma. Boruta prisiminė, kad rankraščio buvo keli nedideli lapeliai. Visas tekstas jam nebuvo žinomas. Boruta manė, kad tai pačios Onos išmonė. Rodos, kovo pradžioje vėlai vakare Kazys vėl buvo atėjęs į jos butą, bet buvo išgėręs ir teprisimena, kad Poškienė kažką rašė mašinėle, bet ką rašė — nesidomėjo ir neprisimena, ar ji ką nors jam pasakojo.
Į tardytojo repliką, kad Poškienė savo parodymuose tvirtina, jog Boruta skaitė visą tekstą, Kazys kategoriškai pareiškė: „Aš neskaičiau jokių dokumentų.“
Iš bylos aišku, kad Boruta buvo suimtas kovo 17 d., pirmoji apklausa surengta kovo 19 d., o nutarimas areštuoti išrašytas kovo 23 d. KGB kapitonas Danilovas, peržiūrėjęs bylą, nutarė, kad K. Boruta, būdamas nusiteikęs prieš tarybų valdžią, turėjo ryšį su Lietuvių Tautine Taryba, vadovaujančiais pogrindžio nacionalistinės grupuotės dalyviais, dirbo antitarybinį darbą. Nutarimą Kazį Borutą areštuoti patvirtino generolas Jefimovas. Teisme K. Borutą gynė advokatas Koleizonas. Kaip buvo įprasta, advokatas nei žodžiu neužtarė kaltinamojo. Karo tribunolo posėdžio metu pirmininkaujančiam buvo perduotas Rašytojų sąjungos pirmininko A. Venclovos laiškas, kuriame mėginama užtarti Borutą, nurodomi jo nuopelnai tarybų valdžiai. Vilniaus garnizono karo tribunolas nuteisė Kazį Borutą 5 metams laisvės atėmimo be turto konfiskavimo. Vėliau šis sprendimas buvo sumažintas iki 3 metų lygtinai, perkvalifikavus straipsnius į 58-12 straipsnį.
Po teismo (mus visus, kaip jau ne kartą minėjau, buvo suvarę į vieną kamerą nakčiai) trumpai susipažinom, pasipasakojom savo bėdas ir įspūdžius apie teismo procedūrą. Manėme, kad viskas surežisuota partijos centro komiteto iš anksto, o teismas atliko tik formalią procedūrą. Kazys Boruta net apsiverkė: visą laiką, sakė jis, teko būti persekiojamam, sėdėti kalėjimuose ir anksčiau, ir pagaliau dabar. Juodu buvo neperskiriami draugai su Juodeliu.
Vėliau visus kartu perkėlė į Lukiškes, kur iki kasacijos skundo sprendimo ilgesnį laiką buvome drauge. Teko Borutą pažinti artimiau. Kartą jis pareiškė: aš anksčiau nežinojau, kad tarp kunigų yra tiek daug dorų patriotų ir lietuvių, kurie kartu kenčia ir garbingai neša tą naštą.
1947.01 TSRS Karo tribunolas Vilniaus garnizono nutarimą paliko galioti. 1949 m. TSRS prokuratūros tarpininkavimu TSRS Aukščiausiojo teismo plenumas nutarė K. Borutos bylą nutraukti, neradęs jo veiksmuose nusikaltimo.
RYŠININKAI IR JAUNIMO GRUPĖS
Svarbų vaidmenį mūsų darbe atliko ryšininkai. Stasiūnienė, Dargytė palaikė ryšius su Gorodeckiu, Noreika, Semaška; Valentukonis, Šerkšnas palaikė ryšius su Dzūkų rinktine; padėjo studentės Elena ir Irena Kakareikaitės — Elena buvo paskirta tiesiogine Jono Noreikos ryšininke. Kitos merginos — Serkšnaitė, Plokštytė, Bakanauskaitė, Bielinytė, Bėkštaitė, Birutė ir Elena Šileikaitės padėdavo partizanams rinkti medikamentus, atlikdavo kartais ir ryšininkių pareigas, parinkdavo jaunimo grupėms susirinkimo vietas.
1946 m. vasario—kovo mėnesiais buvo organizuojamos jaunimo grupės — „mirtininkai“. Dėl per didelio žmonių skaičiaus vienoje byloje kai kurie veikėjai buvo iš centro — LTT — bylos išbraukti. Taip, pavyzdžiui, nors ir turėjo artimus ryšius su LTT, iš bylos išbrauktas Jonas Semaška, kuriam, kaip Žemaičių legiono kūrėjui ir Šiaulių apygardos vadui (juo LGPVV gen. Vėtros buvo paskirtas kovo mėn.), kartu su jo štabo viršininku Ašokliu buvo sudaryta atskira byla ir juodu buvo teisiami Šiauliuose atvirame teisme. Į teismą liudininku buvo atvežtas J. Noreika. Čia jis išdrožė ugningą kalbą, apkaltindamas tarybų valdžią tautos naikinimu ir genocidu. Matyt, Noreikos kalba turėjo įtakos, kad numatyto viešo teismo būtų atsisakyta. Atskira byla buvo sudaryta Vincui Tamuliui. Taip pat atskirai teisė jaunimo grupes bei ryšininkus, sujungus 19 asmenų į vieną bylą.
1946 m. rugpjūčio 12—13 d. Vilniuje, Karo tribunolo patalpose, dalyvaujant teisėjui kpt. Jurikovui, nariams mjr. Freimovičiui ir kpt. Koročkinui, sekretoriui seržantui Virkinei, advokatui Zaleckiui (gynė Kakareikaites), vertėjui ltn. Burokui, buvo teisiami kaltinamieji Feliksas Svirnelis, Aleksas Petrauskas, Jonas Antončikas, Tomas Krušas, Algimantas Černeckas, Elena Kakareikaitė, Irena Kakareikaitė, Birutė Šileikaitė, Elena Šileikaitė, Marija Bėkšaitė, Feliksas Žakevičius, Vytautas Vaicekauskas, Julija Serkšnaitė, Malvina Plokštytė, Rožė Bakanauskaitė, Aldona Zinaida Bielinytė, Vytautas Dvoreckas, Vincas Krušas, Petras Averka. Jie buvo kaltinami, kad rinko popierių, medikamentus, tipografinį šriftą partizanams, aktyviai kūrė jaunimo grupes, rengė slaptus nelegalius antitarybinio pobūdžio pasitarimus-susirinkimus. Teismas nutarė nubausti:
1. Svirnelį Feliksą, Kazimiero
2. Petrauską Aleksą, Vinco
3. Antončiką Joną, Mykolo
§ 58-1a -— 10 metų ir 5 metai tremties su turto konfiskavimu
4. Krušą Tomą, Matviejaus
5. Černecką Algimantą, Motiejaus
6. Kakareikaitę Eleną, Jono
7. Kakareikaitę Ireną, Felikso
8. Šileikaitę Birutę Viktoriją, Petro
9. Šileikaitę Eleną, Petro
10. Bėkšaitę Mariją, Povilo
§ 17-58-1a — 10 metų ir 5 metams tremties su turto konfiskavimu
11. Žakevičių Feliksą, Felikso
12. Vaicekauską Vytautą, Juozo
13. Šerkšnaitę Juliją, Jono
14. Plokštytę Malviną, Petro
§ 17-58-1“ — 8 metai ir 3 metams tremties su turto konfiskavimu
15. Bakanauskaitę Rožę, Tomo
16. Bielinytę Aldoną Zinaidą
17. Dvorecką Vytautą
§ 58-12 — 5 metai be turto konfiskavimo
18. Krušą Vincą
19. Averką Petrą
BŪSIMOJI VYRIAUSYBĖ
Čerčilio kalba, pasakyta Fultone, sukėlė daug triukšmo visame pasaulyje, joje šmėstelėjo viltis greitai atgauti Lietuvos nepriklausomybę. Kad nebūtume užklupti netikėtai, LTT pradėjo galvoti apie būsimą vyriausybę bei jos sudėtį. Pirmiausia norėta išplėsti Lietuvių Tautinės Tarybos sudėtį — įtraukti pagrindinių organizacijų — kairiųjų ir dešiniųjų — atstovus. Konspiracijos sumetimais tai nebuvo daroma. Esama LTT turėjo imtis atsakomybės už visus savo veiksmus, kad apsaugotų būsimus vadovus. Kpt. Jonas Noreika tai puikiai atliko.
Vis dėlto tardytojams pavyko iš dalies išryškinti, kad kairiųjų partijos ideologas ir partijos nuomonės reiškėjas yra Vilniaus universiteto vyr. dėstytojas Petras Juodelis, puikus žmogus ir geras Vilniaus krašto žinovas; dešiniųjų partijos programą pasiėmė parengti pats Noreika. Tai, matyt, ir išgelbėjo dešiniųjų partijos konsultantą prof. K. Šalkauskį: dėl įkalčių stokos jis nebuvo į bylą įtrauktas.
Ir Noreika, ir Gorodeckis, ir Poškienė siūlė žinomas visuomenės veikėjų kandidatūras, su kai kuriais atskirai kalbėjosi, tarėsi, norėdami sužinoti jų nuomones dėl einamojo momento. Neapsieita ir be užsienio lietuvių kandidatūrų. Tas pats buvo daroma ir parenkant apygardų štabų viršininkus bei Vyriausią ginkluotų pajėgų vadovybę.
Į Lietuvos Tautinę Tarybą ir būsimą Lietuvos vyriausybę buvo siūlomi šie kandidatai, žinomi politiniai veikėjai:
1. Gydytojas Domas Jasaitis — dešiniųjų pažiūrų politinis veikėjas, gyvenantis Miunchene ir turįs didelį autoritetą tarp emigrantų (siūlė J. Noreika);
2. Inžinierius Steponas Kairys — socialdemokratų lyderis, gyvenantis Miunchene (siūlė S. Gorodeckis);
3. Advokatas Rapolas Skipitis — buvęs Draugijos užsienio lietuviams remti pirmininkas (siūlė S. Gorodeckis);
4. Dr. Leonas Bistras — Lietuvių krikščionių demokratų partijos veikėjas, buvęs švietimo ministras (siūlė O. Poškienė);
5. Docentas Kazys Lukša — Vilniaus valstybinio universiteto dekanas, vienas eserų partijos organizatorių, stiprus ekonomistas (siūlė S. Gorodeckis) ;
6. Profesorius Balys Sruoga — žinomas rašytojas, buvęs Štuthofo lagerio kalinys, parašęs atsiminimų knygą „Dievų miškas“ (siūlė J. Noreika) ;
7. Petras Juodelis — Vilniaus valstybinio universiteto vyr. dėstytojas, literatūros veikėjas, kairiųjų pažiūrų (siūlė S. Gorodeckis);
8. Profesorius Vladas Jurgutis — Vilniaus valstybinio universiteto dėstytojas, buvęs Lietuvos banko valdytojas;
9. Profesorius Jonas Dagys — socialdemokratas, dirbąs Mokslų Akademijoje, žinomas ekonomistas. Jis 1945 m. Inteligentų suvažiavime viešai pasisakė prieš tarybų valdžią (siūlė O. Poškienė);
10. Profesorius Juozas Baldžius — Vilniaus valstybinio universiteto kultūros klausimų specialistas, vokiečių okupacijos metais pašalintas iš VVU;
11. Feliksas Bugailiškis — Etnografijos instituto direktorius, buvęs žurnalo „Kultūra“ organizatorius (siūlė O. Poškienė);
12. Profesorius Zigmas Žemaitis — Vilniaus valstybinio universiteto rektorius, ilgametis Lietuvos Aeroklubo pirmininkas (siūlė S. Gorodeckis);
13. Profesorius Kazys Šalkauskis — teisininkas, Mokslų Akademija (siūlė J. Noreika);
14. Profesorius Jonas Pranas Aleksa — buvęs ilgametis žemės ūkio ministras.
Vyriausybės nariai nesiskirstė pareigomis, nes išdavystės atveju nukentėtų gana daug žmonių. Tik buvo siūloma vidaus reikalų ministro postą pavesti Jonui Noreikai.
PABAIGAI
Ne vienam bylos dalyviui kilo klausimas, o kur buvo tas siūlo galas, nuo kurio prasidėjo LTT sukūrimas ir galutinis sutriuškinimas.
Jau įpusėjus aktyviai veiklai, kilo mintis turėti apygardose, pačiame centre ir smulkesnėse grupuotėse antrininkus, kurie turėtų būti žinomi tik labai mažam žmonių ratui, jie pradėtų veikti tik centro arba apygardos štabo žlugimo atveju. Si organizacinė detalė nebuvo pakankamai aptarta ir išanalizuota. Su Kauno apygardos dubleriu pavyko susitarti, juo sutiko būti Kauno politechnikos instituto , docentas Mečislovas Kleinas, kuris buvo supažindintas su visomis direktyvomis, instrukcijomis, įsakymais, atsišaukimais. Kleinas žinojo tik vieną LTT nario — Gorodeckio pavardę, o jo dublerio aš dar nežinojau.
Dalis LTT dalyvių neturėjo pakankamo patyrimo ir informacija netyčia galėjo nutekėti, o gal į šią organizaciją buvo infiltruotas mums nežinomas žmogus, kuris teikė saugumui žinias apie veiklą. Tačiau iki dabar tokia versija nepasitvirtino.
Žinoma, kad pagrindinių veikėjų areštas buvo paruoštas iš anksto. Žinoma, kad KGB, turėdama žinių apie pogrindžio organizaciją, sudaro specialią grupę, kuriai pavedama sekti kiekvieną dalyvį ir teikti operatyvias žinias apie kiekvieną jo žingsnį.
Laimingai pasprukęs iš Kauno MGB žabangų ir norėdamas perspėti LTT apie gresiantį pavojų, Vilniuje patekau į pasalą Gorodeckio bute. Aš išlošiau tris dienas, nors tesužinojau, kad areštuotas Stasys Gorodeckis — apie Noreikos ir kitų areštus nežinojau. Dabar, peržiūrėjus bylų protokolus, paaiškėjo, kad apie mane saugumui jau buvo žinoma viskas. Noreikai ir Gorodeckiui taip pat buvo sunku, nes ryšininkas Valentukevičius buvo areštuotas sausio 11 ar 12 d., Noreikos adjutantas Zigmas Šerkšnas — vasario 8 d., o Vincas Tamulis — vasario 26 d. Suprantama — jie galėjo prasitarti.
Reikia neužmiršti ir tardytojų provokacijų, kai tardomajam buvo pakišami KGB sufabrikuoti bendražygių parodymai, tuo pačiu klausimu tardo kelis kartus ir klaidinančiais klausimais mėgina išsiaiškinti, ar keičiami parodymai. Neapsieinama ir be kuriozų. Tardytojas perša sufabrikuotus tardomojo vardu parodymus, o tardomasis neigia. Tada tardytojas sako, kad taip galėjo būti, ir tardomajam atsakius „taip“, palaikoma prisipažinimu.
KGB panaudoja šeimos narius, jų parodymus, siekiant per juos išprovokuoti kaltinamojo prisipažinimą. Pavyzdžiui, pulk. P. Masiuliui kategoriškai teigiant, kad žmona nieko nežinojo apie Šerkšno paliktų dokumentų turinį, jie, įgąsdinę Masiulienę, kad tik prisipažinimu išgelbės vyrą, Masiulienė prisipažino. (Masiulis kategoriškai prieštaravo, ir tik akistatoje su žmona, jai pakartojus prie vyro savo parodymus, prisipažino.)
Julija Vaicekauskienė irgi buvo išprovokuota — „Ona Poškienė drąsiai pasisakydavo prieš kai kuriuos tarybinės valdžios veiksmus dėl nacionalinės politikos ir todėl aš manau, kad Poškienė yra antitarybiškai nusiteikusi ir, atrodo, dirba antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje.“ Poškienei Vaicekauskienė pakenkti negalėjo, nes jau pakankamai daug buvo įkalčių (svarbiausia — rastas visas LTT archyvas), o pačiai šiek tiek pakenkė, nes „žinojo, bet nepranešė“.
Nepavyko byloje rasti originalių dokumentų. LTT ir LGPVV bylose (Nr. 7157. T. IV. L. 223.) paketas su daiktiniais įrodymais — tuščias. Kas juos išėmė — nežinia. Ten buvo visi išleisti dokumentai — direktyvos, įsakymai, instrukcijos, Atsišaukimas į pasaulio tautas.
Kapitonas Jonas Noreika buvo susitaręs su Stasiu Gorodeckiu, kad, jei įkliūtų Noreika, jis (Noreika), siekdamas uždelsti KGB darbą, pasakys tardytojams, kad 1945 m. buvo užverbuotas į „Smerš“ ir parodymus duosiąs tik „Smerš“ vadovams. Tačiau KGB šią gudrybę suprato ir Noreika tą savo parodymą atšaukė.
Nežiūrint, kad Čiurlionytė-Borutienė kreipėsi ir į Paleckį, ir į Venclovą, norėdama išgelbėti K. Borutą, jį nuteisė 5 metams laisvės atėmimo ir tik atbuvus 3 metus, pavyko jį išlaisvinti.
Įdomiausia, kad byloje yra 1958.07.10 dokumentas-operatyvinė kortelė, kurioje prašoma pateikti žinių, kur atlieka bausmę Jonas Noreika, kuris dar 1947.02.26 buvo sušaudytas...
(VSK archyvas. F. 3. B. 7157. IVT.)
Parengė Viktoras AŠMENSKAS
