Partizanai: Istorija ir dabartis

Žaliojoj rikiuotėj

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

J. SURAUČIUS-TAURAS

Žaliojoj rikiuotėj

Frontas iš rytų užgriuvo staiga, netikėtai. Negalima pasakyti, kad nelauktai. Vokiečiai prarasdavo užkariautus plotus visuose frontuose, bet jų karo mašina dar buvo pajėgi. Galinga pramonė veikė tiksliai, kraštas buvo gerai organizuotas net ir masiškai bombarduojant aliantams. Šiaip ar taip, Hitlerio Vokietijos pralaimėjimas buvo aiškus.

Antrosios sovietų okupacijos šmėkla slėgė žmones. Vis dėlto 1944 m. pavasarį dar nedaug apie tai buvo kalbama. Labiausiai jaudino nerami padėtis Vilniaus krašte ir apskritai rytinėje bei pietų Lietuvoje. Sovietų partizanų veiksmai, nukreipti ne vien prieš vokiečių kariauną, tiek sustiprėjo, kad sunku buvo susigaudyti, kokiai paklusti valdžiai. Vis daugiau žūdavo lietuvių administracijos pareigūnų ir patriotų, neturinčių nieko bendra su pilietine vokiečių okupacijos valdžia.

Lenkų Armija Krajova (AK) Vilniaus krašte kariavo atskirą karą prieš lietuvius. Telkdama gausias ir gerai ginkluotas savo pajėgas prie Ašmenos, Svyrių ir Eišiškių, netrukus ir artimose Vilniaus apylinkėse, ji ėmė atkakliai ir nepaliaujamai pulti lietuvių savigyną. Ateidavo žinių apie dramatiškas kovas. Žuvo keturiolika vyrų su ltn. Zaleskių. Tokios aukos mažiau skaudindavo ir keldavo masinį pasipiktinimą lenkais, negu žinios apie taikių, niekur nepritampančių lietuvių gyventojų žudynes. Karas, kurį primetė lietuviams grobikiškas klastingas priešas, — vis dėlto karas, tegul ir neteisus. Žuvę kovoje kitaip apverkiami, o lenkų žudomi mūsų tautiečiai vien dėl to, kad jie — lietuviai patriotai, kad valstybinės lenkų okupacijos metais buvo Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjai, kiti tik prijaučiantys tai veiklai arba net ir dėl to, kad lenkų kaimynystėje nesislėpė esą lietuviai, — tai jau tragedija ir siaubas! Juo labiau kai tekdavo išgirsti nužudytųjų pažįstamų pavardes.

Pergyvenau tokių smūgių: nužudyti Dieveniškėse mano klasės draugo abu tėvai; nužudytas kun. Ambraziejus Jakavonis, klebonavęs parapijoje prie Vilniaus — didžiai nusipelnęs lietuvininkas, dėl to labai nekęstas ir persekiotas arkivyskupo Jalžbykovskio! Kun. Jakavonis man buvo itin artimas tuo, kad buvo kilęs iš Randamonių kaimo mano mieloje Ratnyčios parapijoje. Buvo ir daugiau mano pažįstamų bei artimų draugų, kuriuos išskynė nelemta ir žiauri mirtis.

Druskininkų—Marcinkonių kraštą per vis dar stipriai saugomą sieną į padidintus Rytprūsius pasiekė žinia, kad gegužės 15-ąją Naujojoje Akmenėje lenkų AK keliomis brigadomis puolė lietuvių Vietinės rinktinės bataliono padalinį. Kova tęsėsi nuo vakaro 10 iki 6 vai. ryto. Žuvo 45 lietuvių vyrai su kpt. Počebutu. Lietuviai, pasiėmę savo žuvusius, pasitraukė į Mūrinę Ašmeną. Kaip tik tuo metu užklupo ir vokiečių operacija prieš Vietinę rinktinę. Nukentėjęs batalionas, kaip ir visos gen. P. Plechavičiaus vadovaujamos savigynos pajėgos, buvo nuginkluoti. Dalis rinktinės vyrų gindamiesi arba išvengę apsupimo, pasitraukė savais keliais, o visas batalionas nuo

Eišiškių pro Varėną ir Perloją patraukė Dzūkijos pietvakarių link, sukeldamas paniką vokiečiams — Druskininkų valdytojams ir kurortininkams.

Apie Ašmeną, Beniakonis ir arčiau Vilniaus įsiviešpatavo lenkai, į šiaurę — apie Švenčionis ir į pietus, Dainavos šalyje, siautė niekieno netramdomi raudonieji partizanai. Lietuvių administracijos didesnėje Vilniaus krašto dalyje nebeliko. Lenkų AK, nepasitenkinusi savo „pergalėmis" prieš lietuvius ginčytiname plote, faktiškai talkinusi vokiečių baudžiamajai operacijai prieš „plechavičiukus", be to, ruošdamiesi momentui „vaduoti" sau Vilnių ir stigdama maisto savo pajėgoms, telkiamoms ir iš Naugarduko AK apygardos, pradėjo plačiu ruožu pulti į šiaurę ir vakarus nuo Vilniaus—Molėtų, Giedraičių, Utenos, Dūkšto kryptimi.

Vėl ėjo žinios apie žmonių žudymus ir negirdėtus plėšimus, bet netrukus pasklido padrąsinančių žinių, kad greit susiorganizavusi lietuvių savigyna sulaikė puolimą ir vietomis sudavė lenkams nuostolingų smūgių. Buvo pasakojama, kad stiprią savigyną suorganizavo vienos parapijos klebonas Ž. Jis pats vadovavo savigynos būriui, pasalomis ir netikėtais puolimais stulbindamas AK kariauną.

Po keleto metų — jau staliniškuose lageriuose — teko girdėti lenkų pasakojimus apie aną AK frontą. Esą tai buvusi politinė ir militarinė lenkų klaida, persvėrus štabe „vanagų" — nuožmiausių Lietuvos priešų — nusistatymui. Nesėkmės „fronte" prieš civilius Lietuvos gyventojus sugėdino vilniškės AK vadovybę — puolimas buvo atšauktas. Visuomenės savigyna pasirodė masinanti ir veiksminga jėga. Ne be reikšmės buvo tai, kad atsispirta priešui, kuris reiškė panieką lietuviams, o Lietuvą laikė savo būsimos didžiulės valstybės dalimi.

Padėtis keitėsi greitai. Pietų Dzūkijoje, kur žmonės kentė dvigubą vokiečių ir lenkų okupaciją, lietuvių gyventojams dar nebuvo taip beviltiška, ypač Druskininkų valsčiuje, pačiame „pasienyje" prie Nemuno. Sovietų partizanai tik retkarčiais patraukdavo čia nuo Gudų šalies. Lenkai Druskininkuose, kaip ir į pietus visame Gardino regione, laikė ginkluotą parengties būrį, kuris išeidavo naktimis lyg ir į pratimus, o daugiau — pademonstruoti savo jėgą ir įbauginti lietuvių gyventojus, vienur kitur lietuviškuose kaimuose apmušti jaunus vyrus, kad jiems neateitų į galvą priešintis lenkams.

Apie Kabelius, Musteiką ir kitur kaimuose iki pat Marcinkonių pradėjo valdyti sovietų partizanai ir daugiau ar mažiau palaidi ginkluoti būriai, piešdami iš gyventojų maistą ir aprangą. Musteikos mokytojas, pavarde Černiauskas, suorganizavo kaimo savigyną, kuri pradžioje buvo gana sėkminga. Jis skatino imtis tokių pat priemonių ir kitus plėšiamus kaimus. Tai buvo pavojinga, neapgalvota veikla. Černiauską augesni vietos žmonės įspėjo dėl nelaimių, didesnių negu apiplėšimai, be to, jam kaip mokytojui, buvo draudžiama provokuoti sovietinius miškinius. Vieną gražią dieną ir ištiko nelaimė: raudonieji didesnėmis pajėgomis išblaškė Musteikos savigyną, sušaudė keliolika kaimo vyrų, tarp jų — senių ir paauglių, sudegino dalį kaimo.

Prie Mančiagirio kaimo ant Ūlos kranto, kuriuo ėjo „rytprūsiškas ru-bežius“, sovietų partizanai nušovė du vokiečių pasieniečius. Keisti buvo tie vokiečiai: jau neįveikė aplink raudonųjų Banditen, bijojo jų baisiai, pasienio barų būstinėse buvo apsikasę gynybos bunkeriais, o sieną siųsdavo apvaikštinėti du pasieniečius — reguliariai dieną ir naktį. Šie saugodavo judėjimą per sieną, gaudydavo abipusę kontrabandą. Du pasieniečius miškingame pusiau atvirame 4—5 km ruože galėjo nugnybti bet koks ginkluotas pasiutėlis arba provokatorius. Bet nebuvo tokių atsitikimų, nors siena ėjo toliau į rytus ir suko į pietus Baltgudijos plote. Buvo lyg ir sutarimas: vokiečiai pasieniečiai nesekė partizanų ir nedalyvavo veiksmuose prieš juos, partizanai nekliudė pasieniečių, kad nebūtų žiaurių represijų prieš gyventojus.

Įvykis prie grynai lietuviško kaimo buvo sąmoninga sovietų provokacija, rengianti lietuvių gyventojams tokį likimą, koks ištiko Pirčiupių kaimą prie Valkininkų. Vokiečiai jau buvo atsiuntę baudžiamąjį dalinį, apsupo Mančiagirio kaimą, varė gyventojus į vieną vietą... Gal dabar jau niekas nežino ir vargu ar kada sužinos, kodėl vokiečių baudžiamosios ekspedicijos įsakymas buvo sulaikytas. Per žmones sklido dvi istorijos. Viena — kad moteriškė, pabėgusi iš apsupto kaimo per Ūlą Dubičių linkme, sutiko dar nuo 1941 metų užsilikusio lietuvių savisaugos bataliono karius ir jiems papasakojo apie gresiančią nelaimę; karininkas su keliais kareiviais, pagavę ūkininkų arklius, atskubėjo į Mančiagirio kaimą kalbėtis su vokiečiais ir įspėjo juos, jog parengtyje yra visas lietuvių batalionas, kuris neleis sunaikinti kaimo. Kita tvirtino, kad vokiečiai apsigalvojo, paveikti Lietuvių komiteto Gardine, skubiai ir drąsiai pasakius pačiam jo pirmininkui Viktorui Kurgonui. Grėsmė nusiaubė visą lietuvišką Marcinkonių valsčių, taip pat saugesnes Druskininkų apylinkes.

Užnemunėje buvo ramiau. Pietų Dzūkija už Nemuno buvo vadinama Lietuva. Tai man nelabai patiko: argi Druskininkų—Marcinkonių kraštas — tai jau ne Lietuva?..

— Lietuvoje, t. y. už Nemuno, už Merkio! Ty žmonės gyvena, o mes amžinai vargstame, — skųsdavosi dešiniojo Nemuno kranto dzūkai ir marcinkoniškiai šiliniai.

Leipalingio, Kapčiamiesčio, Veisiejų valsčiai, kaip ir visa Lazdijų apskritis, Merkinės valsčiaus dalis už Nemuno — tai plotas be geležinkelių ir be svarbesnių strateginių kelių, gyventojai vien lietuviai, išskyrus kelis rusiškus kaimus arčiau Lazdijų, beveik be pritariančių komunistinei propagandai tarpukario ir sovietams pirmosios jų okupacijos metais. Ten buvo ramu lyg karo nebuvę, apie priešiškų lietuviams partizanų siautėjimus, stiprėjančius raudonųjų partizanų veiksmus prieš vokiečių kariauną žmonės iš kalbų težinojo. Čia vokiečiai rečiau apsilankydavo dėl duoklių ir pyliavos, ne tiek vargino siautimais, administracijos tvarka ir tiesiog gaudymais darbams į Vokietiją. Tvarkėsi viršaičiai ir lietuvių policija. Bet nuo 1944 m. pradžios ir čia pradėjo viešpatauti svetimas miško gaivalas, kuris pasklido apie Ančią, Kapčiamiesčio valsčiuje, netrukus — toliau Leipalingio ir Veisiejų link.

Gal du trys vietos gyventojai, kiek komunistavę prieš karą, buvo nežymūs pirmosios okupacijos talkininkai. Iš pradžių tie partizanai gyventojams buvo nepavojingi, neskriaudė jų maistu ir apranga. Tai buvo mandagūs sovietinės santvarkos propagandininkai, ypač jeigu aptikdavo senesnį žmogų, mokantį rusų kalbą. Neturėjo progų pasireikšti veiksmais prieš vokiečius. Didesniems ir tolesniems nuo savo bazės išpuoliams nebuvo pajėgūs: ne tik trūko kovotojų, bet ir galimybių suorganizuoti ryšininkų tinklą, remtis gyventojų aplinka. Niekas jų nekliudė. Lietuvių administracijai teko taikytis su padėtimi.

Tam sovietinių partizanų būriui, kuris nežinia kaip susikūrė ir, matyt, nebuvo griežtai pavaldus aukštesnei vadovybei, buvo nepatogu per ilgai be pagarsėjimo tūnoti saugioje Pūščios didžgirėje. Įžengęs į Kapčiamiesčio miestelį, būrys nužudė du lietuvių policininkus. Įvykis sukrėtė žmones. Buvo sulaužyta nerašyta sutartis laikytis neutralumo. Jaunesni vyrai priėmė tai kaip įžūlų iššūkį. Iš Dulgininkų kaimo, iš kur buvo kilęs vienas nužudytų policininkų, iš gretimų Kmieliavos ir Mikalinos kaimų susirinkęs ginkluotas būrys išsirengė į didžgirės plotą Baltosios Ančios krantais išžvalgyti sovietinių partizanų stovyklą ir susiremti su jais. Praėjo labai arti stovyklos eglaičių tankumyne prie upės, nepastebėdami jos. Stovyklos sargyba matė praeinantį būrį, o grįžtantį iš apsižvalgymo atsekė iki pat Kmieliavos kaimo.

Gal antrą dieną sovietų partizanai įsiveržė į Kmieliavą ir Dulgininkus nubausti apsireiškusį „piemengalių" priešą — taip pavadinęs neapgalvotą jaunuolių savigyną vienas lietuviškai kalbantis sovietų partizanas. Laimė, abu kaimai gyveno vienkiemiais, taigi buvo neįmanoma užklupti „kaltininkų". Įspėjo paaugliai, kurie anksčiau pastebėjo sovietus, einančius lieptu per Seirą. Vyrai ir patys budėję, pasitraukė į Mikaliną, kur buvo paspirtis. Dviem sugautiems jaunuoliams sovietų partizanai dovanojo gyvybę, o surinktus gyventojus įspėjo, kad, pasikartojus bet kokiam priešiškam veiksmui, kaimai bus sunaikinti.

Tuo ir baigėsi savigynos bandymas. Senesnio amžiaus gyventojams perkalbant ir patiems jaunuoliams apsigalvojus, susitaikyta su nuoskauda vyriškai ir patriotinei savimylai. Net ir vienalytė, vieninga gyventojų bendruomenė nieko negalėjo sau padėti, tiktai kantriai perlaukti sunkų metą. Jaunesni ir labiau kovingi svarstė: tegul jau ateina ir praeina rytų frontas — tada bent miškai bus mūsų: su mūsų žmonėmis išsilaikysime... Sprendžiant dviejų blogiu dilemą, labiau orientuotasi į tą blogį, kuris, nors ir nujaustas, bet dar betarpiškai iš naujo nebuvo pažintas. Anksčiau ir su mažesniu dvejojimu svarstė dilemą Vilniaus krašto ir Dzūkijos Šilainių žmonės: su frontu išsivalys mūsų miškai, ir jie bus mums kaip nuo senų senovės.

Nusistatymą ir galvoseną veikė sėkmingas pasipriešinimas vokiečių okupacijai. Politinė tautos išmintis, gal ir visuotinė lietuvių nuojauta liepė taupyti jėgas. Toks buvo didžios ginkluotos kovos apyaušris. Iš daugiau kaip keturiasdešimties metų nuotolio ryškesni pastebėjimai, neišvengiami apmąstymai, o kartu ir istorijos vertinimai, kurie reikalauja objektyvių paliudijimų.

Gegužės mėnesį Druskininkų vokiečiai buvo labai išsigandę žinios, kad artinasi lietuvių batalionas, kuriam pasisekė išvengti nuginklavimo ir vokiečių kruvinų baudžiamųjų represijų. Bijojo, kad pilnas vokiečių gyventojų ir poilsiautojų, daugiausia besigydančių fronto kareivių, kurortinis miestelis be jokios karinės apsaugos bus pirmasis taikinys. Teko ir man raminti vokiečių administraciją ir pastoviai apsigyvenusius Druskininkuose Bad Memeltal vokiečių verslininkus, krautuvininkus bei šiaip nusižiūrėjusius gražią vietovę Lande, prijungtame prie Ostpreussen. Nors pats nebuvau įsitikinęs, kad pavojaus nėra. Kaip ir dauguma vietos gyventojų, bijojau Druskininkų puolimo. Prisidėjau prie pasiruošimų sutikti tą „tolles litauischen Bataillon" prieigose ir vietos gyventojų vardu perkalbėti. Žinoma, ne vokiečių gailint o savo interesų.

Gandas nepasitvirtino. Daugiau džiugino žmones druskininkiškių vokiečių nusiminimas dėl aliantų išsilaipinimo ir galingo antrojo fronto vakaruose. Dar buvo švenčiama mokslo metų pabaiga, po poros dienų turėjo prasidėti kursai mokytojams. Anksčiau atvažiavęs prof. Eretas iš Kauno gėrėjosi Druskininkais, lydimas panelių mokytojų... Kursai neįvyko. Žinios apie sovietų armijų puolimą fronto ruože dar tolokai į rytus nuo Minsko buvo priimamos kaip paprasta karo veiksmų informacija.

Prisimenu, tai truko keletą dienų, ne ilgiau kaip savaitę. Jau ir tolimoje užfrontėje reiškėsi ženklų, kad sutriuškintos vokiečių fronto pajėgos, pralaimėta beveik antrojo Stalingrado mastu, raudonajai armijai atviras kelias beveik iki Rytprūsių. Lenkai, kaip paprastai greičiau painformuoti pradėjo kalbėti apie vokiečių gyventojų evakuaciją. Valsčiaus buhalteris F. Glonekas atėjo į mano kambarį ir apsidairęs, ar nėra žmonių, pasilenkė per stalą ir ėmė kuždėti, kad ryt, greičiausiai poryt, prasidės vokiečių administracijos evakuacija, organizuojama plačiu mastu iš anksto specialiais traukiniais per Gardiną net į Saksoniją, kažkur arti Bavarijos.

Tai suprantama, nes beveik visi administracijos pareigūnai iš Rytprūsių, o jeigu ir Rytprūsiams artinasi pavojus, tai jau geriau evakuotis kuo toliausiai. Įsakymas biurokratiškai liečia visą administraciją, t. y. ir nevokiečius tarnautojus žemesnėse administracijos pakopose. Esą buvę Gardine pasiklausimų, kaip bus žiūrima į tuos lenkus, lietuvius ar gudus, kurie nenorės pasinaudoti evakuacija, ir buvo atsakyta, kad tie bus laikomi laukiančiais sovietų. Glonekas pasakė, kad jis dings nuo rytojaus, pasišalins pas savo žmonos gimines kaime ir stengsis išvažiuoti į savo Lodzę, iš kur 1939 metais teko bėgti nuo vokiečių į rytus. Išpasakojęs padėtį ir savo problemą beveik vienu atsikvėpimu, jis žiūrėjo į mane, laukdamas, ką pasakysiu. Padėkojau už svarbią informaciją ir pareiškiau, kad aš problemų neturiu — niekur nesitrauksiu, nebent kur saugiau, kai eis frontas. Su Gloneku gerai sugyvenome, jis nebuvo iš įkyrių vietinių lenkų. Dabar nuoširdžiai paspaudėme vienas kitam ranką, palinkėdami viso gero naujoje ir labai neaiškioje situacijoje.

Tą pačią dieną po pietų sužinojau, kad pasiruošę evakuotis kai kurie tautiečiai Druskininkuose, tarp jų — jaunas gydytojas Alfonsas Kisielius, su kuriuo ilgiau pasikalbėjau. Aš buvau kiek nustebintas jo apsisprendimo. Jis tik gydytojas, buvo užsiėmęs vien studijomis, kurias baigė 1942 metais. Druskininkuose buvo atsidavęs tiktai gydytojo darbui; ar reikia baimintis dėl to, kad buvo lietuvis patriotas? Nepagyrė Kisielius mano pasirinkimo, pareikšdamas, kad esu nepataisomas optimistas ir idealistas, klaidingai manau galėsiąs kuo nors padėti savo kraštui naujoje sovietų okupacijoje. Nesiginčijau dėl okupacijos ir idėjos dalykų, o dėsčiau savo praktiškus išskaičiavimus, kad turiu žmoną ir mažą vaiką, vokiečiai atkakliai ginsis abiejuose frontuose, niekur nebus užuovėjos, žūties rizika trims asmenims didelė. Atsisveikinome.

Kitas maniškės Vytauto Didžiojo gimnazijos draugas — Adis Sabaitis, baigęs farmaciją Kaune, Druskininkuose išplėtęs gydyklos laboratoriją ir pušų bei kitų augalų ekstraktų gamyklą, rizikavo pasilikti. Nepasisekė susižinoti su Petru Kvaracieįum arčiau susijusiu su Lietuvių komitetu Gardine. Po keleto dienų sužinojau, kad jis su žmona ir vaiku išvažiavo į Varšuvą. Nesusidūriau ir su valsčiuje dirbusiu Vytautu Jakavoniu. Pamaniau, jis patraukė pas gimines Merkinės valsčiuje, o iš ten savais keliais išvyko į vakarus.

Kažkuris mūsiškis, grįžęs tą dieną paskutiniuoju traukiniu iš Gardino, kalbėjo apie Lietuvių komitetą, pasirengusį evakuotis kartu su vokiečais, pirmininką Kurgoną, darbuotojus Joną Kukauską, Ireną Ladygaitę. Gardino pradžios mokyklos ir lietuvių progimnazijos mokytojai buvo anksčiau atvažiavę į Druskininkus, bet kai paaiškėjo, kad pedagoginių vasaros kursų nebus, išsiskirstė į tėviškes.

Mano kryptis — Dulgininkai — uošvės gimtinė. Dulgininkuose ramu. Taip gal būtų tęsęsi dieną, kitą, jeigu ne pafrontės kregždutė iš toliau. Atvažiavo Jurkonių giminė Kazė, Viengungė farmaceute iš Kauno, nieko su savimi nepasiėmusi, tik geroką rūkalų naštą.

— Kauną užplūdo atbėgėliai iš Vilniaus, — trumpai drūtai tėškė žinią.    

Man juo labiau parūpo sužinoti, kas Druskininkuose. Pirmiausia — kas mano motinos šeimoje. Nuėjęs į Diržius, persikėliau per Nemuną ties Švendubre. Motina rūpinosi dėl sūnaus Alfonso Vilniuje. Brolis Pranas kalbėjo: jei frontas kurį laiką susilaikys prie Nemuno, bus didelis pavojus Švendubrei. Jauniausias, Juozas, važinėjęs dviračiu į Druskininkus, pranešė, kad jau nelikę jokios valdžios. Žmonės neramūs dėl fronto, prisimindami siaubingus Druskininkams 1915 metus.

Kitą dieną nuėjau ir aš apsidairyti miestelyje. Norėjau sutikti ką nors iš mūsiškių. Pasitaikė geriau, negu tikėjausi. Mokytojai Juozas Kalpokas iš Neravų ir Petras Gasiliauskas iš Gerdašių jau buvo teiravęsi apie mane uošvijoje. Sužinoję, kad kaip tik esu kažkur Druskininkuose, puolė manęs ieškoti. Susitikus pasakiau, kur mane surasti, kai frontas praeis. Kalpokas, kaip visuomet praktiškas ir kandus, atšovė:

— Tai man didelis žygis — tave visuomet susirastumėm, bet ar sumanei padaryti ką nors geresnio, sakysim, mašinėlės ar šapirografo paieškoti?

„Iš tikrųjų! Begalvis iš manęs", — pyktelėjau pats sau. Buvo surasta nedidelė rašomoji mašinėlė, kurią čiupo Juozas. Petrui teko temptis į Gerdašius gerą, mažai naudotą šapirografą. Juozas atsargiai nuslinko parku ir panemune savo kryptimi, mudu su Petru patraukėme paežere ir persikėlėme per Nemuną.

Grįžau į Dulgininkus. Vėl laukimo diena. Vakare užėjo keli sovietų partizanai iš Ančios būrio, pasirodo, jau gerai šeimininko Jurkonio pažįstami. Nesidomėjo padidėjusia šeima. Vakarieniaujant jie prisijungė prie kitų gretimuose viensėdžiuose ir nuėjo būriu Vilkanastrų kryptimi.

Vis dėlto buvo nejauku. Kitą dieną nuėjau į Mizarus. Druskininkuose nieko nauja. Smagiau nuteikė žinia apie druskininkiečių AK nesėkmę. Susirinkę lenkai mėgino kažkur prie Raigardo slėnio kirsti besitraukiantiems plentu vokiečiams. Nežinia, ar padarė „priešui" kiek žalos, bet patys gavo tiek ugnies, kad galvotrūkčiais parbėgo į namus ir sukišo savo ginklus į slėptuves. Bet neilgam. Netrukus Druskininkų AK sukėlė ant kojų Mizarų vyrų pokštai. Įdomus ir juokingas nuotykis, reikalingas papasakoti.

Mizarų kaimo žmonės — Druskininkų kaimynai tik per Nemuną, taikūs lenkų priešininkai. Ne, jie ne silpnadvasiai — lietuvininkai stiprūs, bet pratę daugiau pasiginčyti, pasijuokti iš lenkuojančių, kartais kokią išdaigą iškrėsti, negu, kaip pas mus kalbama, ant peilių eiti. Druskininkų lenkai ir lenkuojantieji Mizarams buvo atlaidūs todėl, kad per šią gyvenvietę ir jos viensėdžius ant Nemuno kranto ėjo spekuliacijos keliai, tiksliau — buvo galima apsirūpinti maistu sunkiu karo metu.

Taigi vieną anų fronto laukimo dienų pas Ptakauskus ar Vailionius, o gal pas Subačius sėdėjo iš Druskininkų kelios bobos, maištavusios gretimuose kaimuose. Šalia, plonai atitvertoje trobos pusėje, šnekučiavo Mizarų vyrai, kaip tik minėdami Druskininkų AK „žygį" prie Gardino plento:

—    Kad taip kur Abromėlį sutikus. Gal pagąsdintų lenkus su savo būriu?

Abromėlis, reikia žinoti, tuo metu buvo svarbus Mizarų kaimo žmogus. Gyveno skurdžiai vienoje plytinėje pusiaukelyje į Didžiasalį. Nereikia stebėtis, kad nedaug išmanantį ir sunkiai galvojantį žmogelį komunistuojantys retkarčiais išnaudodavo dar tarpukaryje. Dabar jis buvo sovietų partizanų būrio ryšininkas ir vedžioto jas į tolesnius žygius. Taigi, Mizarų vyrams taip bekalbant, atsidaro durys, ir žengia per slenkstį... pats Abromėlis! Vyrai pašoko visi kaip vienas:

—    Dievas tave neša! Ką jūs ten veikiate, ko laukiate? Sėdite Krivonyse ir Guronyse, žmonėms suolus trinate, krūminę gurkšnojate, o čia lenkai rengiasi Druskininkus užvaldyti. Kaip jums negėda, vyrai?

Abromėliui atėmė žadą. Šiaip ar taip, jis — lietuvis patriotas, kaip ir visi Mizarų žmonės. Jo būrys — tai Lietuvos tarybinių partizanų būrys, Tarybų Lietuvos vaduotojai.

—    Argi, dzie? Jei taip, bėgu. Rytoj Druskininkai bus mūsų!

Neprisėdęs puolė pro duris, bet vyrai sulaikė:

—    Nors stiklinę su mumis išgerk! Juk netoli — septyni astuoni kilometrai.

Aišku, Druskininkų bobos, gal kuri ir AK „didvyrio" žmona, sukruto greičiau paskubėti keltis namo.

Masalas buvo geras ir gerai mestas. Druskininkų AK kariauna visą naktį išgulėjo prie Nemuno, užėmusi pozicijas ties Mizarais ir Diržais, kur labiausiai tikėdavosi sovietų partizanų kėlimosi per upę. Išvargo įtemptai budėdami, sušalo. Auštant susirinko į būrį ir pasitraukė į pušyną. Iš ten dar keletą valandų žvalgė Nemuno ruožą. Nė ruda lapė nesulojo nuo Mizarų ir Diržų. Tai štai tomis nerimo ir juodų gandų dienomis dar nebuvo užsirišęs juokų ir lengvesnių nuotykių maišelis.

Sunku prisiminti tą laukimo tarpsnį, rikiuojant įvykius ir nuotaikas dienų eiga, tačiau liepos 13-oji palieka neišdildoma. Nuo ryto — mūšis prie Nemuno. Spėjant iš penkių kilometrų nuotolio ir iš tolesnių atgarsių, kažkur nuo Šventojansko iki Liškiavos. Keista, kad prieš dieną, net vėlai išvakarėse niekur nebuvo matyti vokiečių kariuomenės. Vėliau paaiškėjo, kaip buvo.

Nuošalioje užuovėjoje prie Seiros jautėmės saugiai... Po pusdienio didžiagirės pakraštyje pasirodė sovietų pėstininkai. Išžvalgę pakrantes ir Dulgininkų viensėdžių plotą, artėjo būriais. Vienas — per Seirą į Jurkonių sodybą. Susislėpė po medžiais. Nepilna kuopa, vadovaujama kapitono. Ant daržinės kraigo įsitaisė žvalgai, veikia racija:

—    Volga, Volga, zdes Don!

Kapitonas, pusamžis pilkas žmogus su akiniais, žvalgė vietą pozicijoms. Moterys ir vaikai jau buvo savo slėptuvėse. Dėdienė Elena barė savo vyrą, kad sėdi priebutyje. Aš vaikštinėjau po žalią kiemo veją. Buvo įdomu pasidairyti. Traukė keli nedideli padaliniai, apsiginklavę nešamais ginklais kovai su tankais, tačiau labiausiai sudomina nematyta nežinota karinė gurguolė — po šešis, aštuonis šunis poromis, traukiančius sunkiai pakrautus viename pakinkte nedidelius vežimėlius. Gurguolė perėjo brastą, šunys tempė vežimus prieš Įkalnį, kareiviai vežėjai keikė ir čaižė juos botagais... Kareiviai buvo užsiėmę savo reikalais, kai kurie stiprinosi, išsiėmę iš savo duonmaišių konservus, ištuštintas skardines mėtė, kur pasitaikė. Pasižiūrėjau į vieną tokią: amerikoniški konservai! Pavalgę ateidavo pagerti kompoto ar pieno kibiruose, kuriuos moterys išstatė ant suolo priešais namą.

Nuotaika lyg ir nebloga. Kėlė nerimą tik vienas tipas. Nieko jis neveikė, su trumpu ginklu nerūpestingai vaikštinėjo ten ir atgal, perėjo per mūsų slėptuves, tiriamai pasižiūrėjo iš viršaus į moteris su vaikais, priėjo prie dėdės Jurkonio, paklausė, ar jis šios sodybos šeimininkas, paklausė, iš kur daugiau žmonių — nejaugi vienos šeimos. Buvo nerusiško gymio ir ne taip jau atšiaurus, jeigu ne jo neregėtai didelės ausys ir keista, iškili laikysena. Priėjo prie manęs. Paklausė, kas aš. Pasakiau, kad šeimininko giminė, mokytoj as.

—    Na na, visaip galima kalbėti. Mes žinome. — Patylėjo ir toliau: — Yra visokių, geriausiai padarytų tie, kurie, tuojau stoję į mūsų dalinį ir mušdami prakeiktą fašistą, kurį gal iki šiol rėmė, taip atsipirktų.

—    Kad jį kur velniai! — pagalvojau.

Greit sumečiau, ką daryti. Sklandžiai, taip pat iškiliai pasakiau tam tipui gera, jam netikėta rusų kalba, kad yra anksčiau sovietų partizanų sukurta tarybinė valdžia, ir mes — pabrėžiau tą „mes" — žinome, ką daryti. Bus mobilizacija. Kaip tik vakar buvo apsilankę partizanai. Yra informacijos, potvarkiai — viskas sutarta. Apsisukau ir nuėjau link avių pakalnėje, tarytum rišamas perkelti į kitą vietą geriau pasiganyti.

Man besivedžiojant su avinais, išgirdau sodyboje triukšmą. Moterų verksmas, rusiški šauksmai. Atbėgau. Kareiviai laksto prie savo pozicijų, žvalgai nuo daržinės kraigo duoda ženklus; nerami, karštligiška kalba per raciją. Atbėgęs iš gretimo viensėdžio kažkoks vyresnysis laksto ir šaukia:

—    Tuojau išsikraustyti! Laukiame vokiečių tankų puolimo. Po pusvalandžio čia bus pragaras! Ten, kur upės užuolanka, slėpkitės, už kranto!

Vieta, vadinama Paalkūne, buvo gera, netoli sodybos. Pačių numatyta kaip saugesnė, buvo ir apkasėliai ten padaryti... Skubėjome persikraustyti su parankiniais, pačiais reikalingiausiais daiktais. Tik tetos Elenos negalėjo jokia jėga pajudinti. Su savais ir kalbėtis nenorėjo. Kareivius įtikinėjo (ėjusi mokslus caro laikais, rusiškai kalbėjo neblogai):

—    Brangūs mūsų kareivėliai, nesirūpinkite manimi sena. Tai jūsų gaila, jaunuolių gražuolių. Meldžiuosi už jus.

Ir meldėsi garsiai, paskubomis, rožančius tarp pirštų slinko. Ką daryti? Palikome tetą „pirmoje pozicijoje".

Iš Paalkūnės nieko nematome, nieko nežinome ir negirdime. Prieš galingą susirėmimą būtų iš toliau girdimas tankų ūžesys. Laukiame. Jeigu mūšis — įsikniaubtume į mūsų plokščius apkasėlius. Valanda, antra — nieko negirdėti. Pakilau iš pakrantės, prislinkau iki vietos, iš kur gerai matyti mūsų sodyba ir didelė visos gyvenvietės dalis — jokio žmogaus prie trobesių, jokio judėjimo toliau į Kmielavą ir Mikaliną. Prislenku prie pat sodybos. Na taip, „mūšio laukas" po įvykdyto apiplėšimo! Atmesti blogesni drabužiai, išvilktos pintinės ir dėžės, kuriose buvo sukrauti ir pakasti geresni daiktai...

Žinojome, kad labai reikia bijoti apiplėšimų. Tarėmės, kaip geriau paslėpti vertingesnius daiktus. Atrodė, kad mūsų sumanymas buvo gudrus, tiesiog neįspėjamas: pagilinti kasamas slėptuves, ten sudėti daiktus ir apkasti — baltas, smėlėtas slėptuvės dugnas, ir tiek! Kas galėtų pagalvoti, kad nevidonai, visur badydami šampalais, ir ten sumanys paieškoti apkastų gėrybių. Gudrūs buvo, velniai. Ir artistai puikiausi!

Baigėsi pirmoji fronto diena. Nuo popiečio mūšių artimiausiame ruože nebuvo, atgarsiai girdėjosi kažkur toliau į pietus ir toliau į šiaurę. Kitą dieną vyko mūšiai prie Leipalingio, tarp Veršių ir Kaziulių, į vakarus ties Viktarinu prie plento.

Nepamenu kelintą dieną, skaičiuojant nuo liepos 13-osios, atėjo į Dulgininkus mano brolis Pranas. Įdomu buvo klausyti jo pasakojimų, kaip sovietai nuo Švendubrės forsavo Nemuną. Labai paprastai: užplūdę per miškus nuo Ežerėlių netikėtai, stvarstė daržinių ir kitų ūkio pastatų duris, visas lentas, kokios buvo, net šiaudų kūlius, paruoštus stogams dengti, ne vienam ir lovys skerdienai dingo. Viskas tiko „perepravai". Taip masiškai lėkė, kėlėsi per Nemuną, o vokiečių tankai ir savaeigiai pabūklai, užėmę numatytas pozicijas ir vėl jas skubiai keisdami, pliekė pasiutusia ugnimi, dažniausiai išilgai Nemuno. Iš sovietų pusės geros priedangos nebuvo.

Iš Diržų ir Lipniūnų esą kai kas stebėjęs, kaip Nemunas virė. Nuplaukė Švendubrės kaimo gėrybės su sovietų aukomis Nemunu žemyn, Kaip žmonėms dabar prasigyventi duris ūkio pastatams arba ir lovį kelių centnerių penimui? Bet tai niekis. Joks sviedinys į kaimą nekrito, niekas nenukentėjo. Tik štai dabar bėda. Sovietai gaudo vyrus, varo pastotes prie tilto statybos. Medžius kirsti,, vežti prie statomo, subombarduoto ir vėl atstatomo tilto vietos. Pasmerktas visiškam iškirtimui aukštastiebis kurortinis pušynas ties Melnyčėle. Ne mažiau apmėtomas bombomis ir iš kulkosvaidžių apšaudomas miškas pilnas kirtėjų ir pastočių. Vienam dar galima kur nors toliau bėgti ir slėptis, nors ir tas labai pavojinga, kai sargyba griežtai draudžia:

—    Gulėti vietoje, ir baigta!

Gaila ir arklio, ir vežimo netekti.

Vyrai bijo, nenori mirti ,,už tėvynę ir Staliną", moterys pergyvena šeimos pragarą. Ką daryti?

—    Prasidėjo tai, ko tikėjomės, ko laukėme; jau dabar vyrai slepiasi... — Kalbėjo Pranas susirūpinęs ir kažkaip ryžtingai. — Kas žino, ar jie čia, artimoj užfrontėj, nėra saugesni?

Buvau kiek nustebintas tokiu brolio nusimanymu apie padėtį ir reikalus pavojingiausiais atvejais. Tada dar nežinojau, kad mano kaime buvo jaunuolių organizacija, veikusi vokiečių okupacijos metais, nusistačiusi veikti ir atėjus antrajai sovietų okupacijai. Brolis vaidino joje svarbų vaidmenį. Vėliau, kai sužinojau tai, pasijutau beveik įsižeidęs.

Glaudėmės Paalkūnėje aštuoniolika dienų. Nedrįsome keltis į trobesius, nueidami tik tiek, kiek reikėjo gyvulius prižiūrėti; vieną ar du kartus teta Elena kepė duoną. Nedrįsome, gąsdinami žinių, kad vokiečiai yra apšaudomi ir padegami viensėdžiai. Nuo Dulgininkų teko matyti degančius pastatus Vilkanastrų kolonijose arčiau fronto, Černiauskuose ir kažkur net į Veršius. Ypač ryškūs artimesnių ir tolesnių gaisrų vaizdai buvo vakare ar naktį, kai vėjo neblaškomos liepsnos pamaži laižė stogų rišimus ir medžio sienas.

Mes — kiek nuošalesnė ir vėsesnė pafrontė. Retkarčiais nukrisdavo vokiečių artilerijos sviedinys, judėjimas buvo, bet ne toks, koks, pavyzdžiui, Didžiasalyje, kur ėjo pagrindinis tiekimas fronto linijai prie Leipalingio. Kartais pravažiuodavo šalutiniais keliais arba tiesiog per laukus galingi amerikietiški „studbe-keriai“. Prie Kmieliavos pamiškėje buvo įsitaisiusi lauko ligoninė, tikriau — pirmas sužeistųjų priėmimo punktas. Labai susirgus vaikui viduriavimu, teko ten nukakti ir prašyti vaistų. Paslauga buvo nuolanki, išvargę medicinos žmonės, sanitarai, transporto keleiviai — išvargę, bet malonūs pasikalbėti.

Naktį į rugpjūčio 1-ąją gaivališkai atsiliepė vokiečių visų nuotolių artilerija ir toliau siekianti raketų ugnis. Nejaugi kontrapuolimas? Paryčiui viskas nutilo. Netrukus paaiškėjo, kad vokiečiai pasitraukė visu frontu. Greičiausiai iki Rytprūsių sienos.

Frontas prie Rytprūsių sienos buvo labai aktyvus. Artėjo patrankų gausmas į pietus — nuo Suvalkų ir Augustavo. Sekmadienį rūpėjo pasidairyti po apylinkę. Besitvarkanti užfrontė. Stulpais nužymėtos susisiekimų linijos, plentais ir vieškeliais palengva slenka dulkių vilkstinės — tai varomos mobilizuotųjų kolonos, iš šonų pagrioviais — sargybos. Pro dulkes pirmiau išsineria durtuvai, paskui sargybinių siluetai ir sugrūstos kolonos priešaky. Mizarų kaime į upelio slėnį suvarė visą mobilizuotųjų koloną. Jauni, įvairaus amžiaus vyrai, nuo aštuoniolikmečių iki pagyvenusių. Dvi dienas laikė, kol suvežė į dviejų viensėdžių daržines karinę aprangą ir asmeninius daiktus. Liepė visiems nusirengti, palikti ant drabužių krūvos net glaudes ir varė grupėmis prie daržinių. Gavę paeiliui baltinius, batus, kelnes, palaidinę, „valtelę" ant galvos, buvo rikiuojami į būrius ir skyrius. Per porą valandų atvarytas margumynas pavirto kariška kolona, kuri pajudėjo rikiuotėje fronto link. Žmonės vienu kitu žodžiu persimetė su mobilizuotaisiais, paduodami maisto išalkusiems, gerai išskaitė, kas įrašyta jų veiduose ir širdyse: „Kas turės laimę — išliks, o gal apmokymas užtruks ilgiau ir per tą laiką karas baigsis?" Paliktus slėnyje drabužius apipylė benzinu ir sudegino.

Maždaug rugpjūčio vidury iš išlipintų skelbimų sužinojome apie paskelbtą Lietuvoje mobilizaciją į raudonąją armiją. Skelbimą pasirašęs kažkoks mjr. Soblis. Valdžia kūrėsi tik miesteliuose ir dar nebuvo apvaldžiusi apylinkių ir kaimų. Buvo galima aiškintis, kad nežinome, kur ir kaip prisistatyti norintiems atlikti ,,pilietinę" ir „patriotinę" pareigą, pagaliau ir taip, kad laukiama asmeninių mobilizacijos šaukimų.

Surado mane Kmieliavoje ltn. Loginas Švalka, mokytojavęs prie Marcinkonių. Buvome gerai pažįstami ir anksčiau sutarę, kaip laikytis numatomais ir spėjamais atvejais. Ltn. Svalka susipažino su Gončiu. Pirmasis uždavinys: veikti prieš mobilizaciją. Neiti, slėptis, stengtis broniruotis, kas gali ir kaip išmano, organizuoti žvalgymus, budėjimus ir apsisaugojimą nuo gaudymo operacijų. Sutarėme dėl ryšio ir keitimosi informacijomis. Palydėjau Svalką iki Liškiavos. Buvome užėję į kelias vietas pasirodyti ir pasikalbėti. Prisirišęs drabužius ant galvos, Švalka perplaukė per Nemuną ties Viečiū-nais. Deja, taip ir neteko vėliau su juo susitikti. Net nežinau jo likimo. Juozas Kalpokas kalbėjo, kad Švalka išvyko į savo kraštą kažkur prie Širvintų ar Dubingių, kur jau vyko ginkluota partizaninė kova, bet ketino grįžti. Kiek kartų girdžiu, kad prie Merkio žuvo keli vyrai su karininku, spėju, kad tai buvęs jis.

Kurį laiką pavojaus dar nebuvo. Dar ir rugsėjo pradžia mūsų užuovėjoje buvo visai rami, bet iš kitur ėjo neraminančios žinios. Prie Merkinės siautė specialūs sovietų daliniai. Buvo nužudymų ir plėšimų. Plačiai pasipiktinę kalbėjo žmonės, kad nužudytas lenkas kaime prie Nemuno, kur įteka Merkys. Jauno vyro sutana buvo mirtino šūvio taikinys.

Jau prasidėjo mokslo metai. Gontis dirba mokykloje. Atrodo, jam tik viena rūpi — prasigyventi dviratį. Vaikščioja pėsčias į Leipalingį. Atneša žinių. Dar negirdėti apie mobilizaciją, bet gausėja suėmimų. Pažįstant kai kuriuos iš suimtųjų, girdint apie suimtuosius pagal profesijas ir aktyvumą vokiečių okupacijos metu sunku susigaudyti, kuria linkme stiprėja sovietų represijos. Tik tiek paaiškėjo, kad pogrindžio veikla prieš vokiečių okupantus be sovietų palaiminimo ir pavaldumo jiems — vienas iš didžiausių nusikaltimų Sovietų Sąjungai. Sumaniau įsidarbinti kaip mokytojas kur nors kaime arčiau Lazdijų. Gal būtų taip ir buvę, jeigu ne Gončio nesėkmė. Vieną dieną jis neparėjo iš Leipalingio. Grįžo tiktai kitos dienos pavakarį. Pasakė, kad baigta su mokykla, jam lieka arba dingti kur nors, arba laikytis su vyrais arčiau miško. Buvo suimtas, nuvežtas į Lazdijus, tardomas ir kalbinamas slaptai dirbti NKVD. Paleistas su sąlyga, kad apsigalvotų ir nustatytu terminu pats ateitų. Taip pasakojo Vytautas Gontis man ir dėdei Šerkšnui. Jam buvo sunku pasakyti tiesą žmonai, kuri laukėsi antro vaiko.

Sukilimas Varšuvoje paskatino ieškoti ryšio su pasauliu. Supratau, kad lenkų sukilimas prieš vokiečius — sukilimas ne tik prieš mirtiną ir oficialų priešą, bet ir prieš Stalino Sovietų Sąjungą, norinčią pavergti Lenkiją. Didelis įvykis, svarbios reikšmės faktas! Gal pavyks Vakarų sąjungininkams surasti būdų kaip nors gelbėti Lenkiją, išreikalauti lengvatų Pabaltijo kraštams?

Atsirado geras radijo imtuvas. Pas Mikučionius daržinėje, prikrautoje iki kraigo, vakarais valandas išgulėjau, klausydamasis užsienio laidų. Žinios buvo blogos. Anksčiau Jalta sukėlė nerimą, o dabar vis labiau aiškėjo, kad Jungtinės Amerikos Valstijos ir Didžioji Britanija iš tikrųjų pernelyg nuolaidžiauja Stalinui. Kovojanti Varšuva liko vieniša. Be materialinės paramos — ginklų, šaudmenų, vaistų bei kitų svarbiausių reikmenų — tūkstančiams kovotojų ir šimtams tūkstančių miesto gyventojų — moralinė Lenkijos žmonių ir Vakarų viešosios nuomonės parama nedaug tegalėjo padėti.

Prisimenu vieną Šveicarijos laidų, kurioje buvo pasakyta, kad surenkamų aukų vargu ar pakaktų nupirkti po vieną gėlę kritusiems Varšuvos kovotojams bei nekaltai žuvusiems Lenkijos sostinės gyventojams. Kitoje laidoje buvo kalbama, kad Stalinas trina rankas iš pasitenkinimo, kai žūsta stipriausios, geriausiai organizuotos lenkų patriotinės jėgos ir kai Vakarų sąjungininkai lieka abejingi tam, leisdami vokiečiams sutriuškinti Varšuvos sukilimą; keliems mėnesiams atgijusi Molotovo-Ribentropo pakto dvasia.

Diskutavome tada apie lenkų politinį mintijimą be vaizduotės ir nuoseklumo. Neužteko jiems Vilniaus „vadavimo" patirties, užbėgant besiartinančiai sovietų armijai už akių ir to užmojo pasekmių. Skverbėsi į Lenkiją iš Vilniaus pirmieji AK likučiai. Nenutrūkstamas miškų plotas nuo Vilniaus siekė iki Nemuno su Baltosios ir Juodosios Ančios įtakais, o už Nemuno tęsėsi didelė Augustavo giria. Teko kalbėtis su lenkais. Vieni dar tikėjo Londonu — skubėjo padėti kovojančiai Varšuvai, kiti nusistatė tęsti kovą su sovietų grėsme etnografiniame Lenkijos plote. Šie gyrė lietuvių tautos politiką ir nusistatymą:

— Jeigu jau žūti, tai žinant — kaip ir už ką.

O mes tada galvojome: „Jeigu Lenkijoje vyksta kova, tai ir mums bus lengviau".

Valsčių miesteliuose jau veikė milicija, kuri išvykdavo tik į artimiausius kaimus. NKVD įstaigos ir įgulos dar nebuvo gausios, bet apsistodavo kuriam laikui ir didesni daliniai — jie leisdavosi kartu su milicininkais ir sovietų valdžios pareigūnais toliau nuo miestelių. Savisaugos priemonės veikė gerai. Įspėjimų sukelti žmonės, dažniausiai dirbantys laukuose, rinkdavosi pamiškėse. Buvo išstatomos sargybos ir vykdoma žvalgyba. Maža buvo tokių, kurie pasitikėdavo slėptuvėmis trobesiuose ar kur nors netoli savo sodybos. Kai kurie rizikavo kuo ilgiausiai palikti prie darbų laukuose.

Ilgainiui „oblavos" griebėsi tokios taktikos, prieš kurią plačiai veikianti savisauga ne visuomet galėjo būti veiksminga. Būrys iš valsčiaus eidavo atvirai, anksti pastebimas ir sekamas, o šalimais, nepastebimai buvo siunčiama gerokai į priekį po kelis kareivius, vedamus gerai pažįstančio vietas milicininko. Šie iš netikėtos pusės prislinkdavo prie kaimo ar lauko, kur dirbdavo žmonės. Dėl tokios nevidonų taktikos nukentėjo Dulgininkų ūkininkas Mykolas. Bėgdamas per Seirą, jis buvo pašautas. Gerai, kad nenužudė jo vietoje, kaip neretai girdėjosi. Aptvarstė ir liepė žmonai vežti pas gydytoją. Išsigydė, bet dėl sužaloto nervo ranka žemiau alkūnės liko nejautri. Mykolo jau nelietė mobilizacija. Gal tai ir gyvybę jam išgelbėjo, bet vis dėlto invalidumas — didelė nelaimė visam gyvenimui.

Po bulviakasio — beveik jokių darbų kaime. Linamynei užtenka moterų ir kelių pagyvenusių vyrų. Jaunieji laikėsi būreliais „strategiškai" tinkamiausiame vienkiemyje. Kmieliavoje tokia suėjimo ir žvalgymosi vieta buvo Kancevičių sodyba. Arti didžiosios Pūščios girios pakraščio prie trobesių pievą siekė miško alksnyno ir krūmų juosta. Galima buvo stebėti Kmieliavos ir dalį Dulgininkų ploto. Iš Smačiškių puses mažiau tikėtasi pavojaus, kelias nuo Paliepio ėjo mišku, išnėręs juo priešas būtų arti, bet buvo galimybė ramiai pasitraukti į girią alksnynu.

Trumpos rudens dienos greit prabėgdavo suėjus pas Kancevičius. Vieni kortomis lošė, kiti ką nors pasakojo, buvo skiriamos tarnybos žvalgybai su žiūronais... Iš Leipalingio grįždavo Kancevičių įnamis Šerkšnas (Šerkšnų daug Leipalingio valsčiuje). Jo namas miestelyje buvo tik apgriautas. Taisė jį, nusiveždamas kartais medžiagos Kancevičių vežimu. Buvo nusimanantis ir apsukrus žmogus. Jis pranešdavo vyrams vertingiausių žinių. Man buvo laiko mokytis angliškai. Gontis mielai teikė pamokas — ir jam buvo užsiėmimas. Jis, kaip pastebėjau, gimnazijoje su anglų kalba negaišus laiko, o aš apskritai buvau linkęs kalboms, tad mokslas ėjo sparčiai. Prasimanėme vis daugiau temų pasikalbėjimams ir, pasišalinę į kitą kambarį, jas kartodavome.

Prie pat miško, bet arčiau kelio, nuo Paliepio buvo nedidelis Valentų ūkelis. Vėliau apsistodavome ten, tik jau griežtesnėje parengtyje — su ginkluota sargyba. Pasirinkimą lėmė gal ir tai, kad netoli buvo kalniukas, vadinamas Kapčiumi. Vis spėjome, kaip atsirado lygumoje tas ne gamtos padarinys — nedidelis keturių penkių metrų aukščio piliakalnis tiksliu kūgio pavidalu. Pakraštyje medžių dengiamas, berželiais apaugęs, ir žinančiam buvo sunku pastebėti, jog tai iškili vieta. Jo viršūnėje buvo kulkosvaidis, keli šautuvai, praretintos angos šaudymui. Puikiausia vieta, iš kurios buvo galima dengti pasitraukiančius. Visaip galėjo pasitaikyti: sargybinis užsižiopsoti, ,,oblava", sužinojusi padėtį, galėjo nuo miško užeiti... Kulkosvaidžio ugnis nuo Kapčiaus gelbėtų. Nakvojome prie sodybų slėptuvėse, dažniausiai daržinėse. Turėjau pasidaręs gerai paslėptą pastogę javus kraunant, Gontis kitoje vietoje — tokią pat.

Taip slinko rudens dienos maždaug iki lapkričio vidurio. Frontas griaudė už keliasdešimties kilometrų. Špaudimas mobilizacijai didėjo. Iš kitur ėjo blogos žinios, vis labiau tragiškos. Prie Merkinės, Gudakiemyje ar Masališkėse, enkavedistai nušovė vieno iš besislapstančių vyrų žmoną, apie Kabelius užduso žmogus slėptuvėje ūkio trobesiuose, kai kratos išgąsdinta žmona jį užsklendė ir apkamšė.

Žmonės jau buvo pripratę prie turinčių ir neturinčių broniruotes žmonių suėmimo, tačiau stebino ir neramino tai, kad daugumą iš suimtųjų nedaug tardydavo, greit, be jokios bylos ir teismo išveždavo iš Lietuvos. Netrukus ateidavo laiškeliai iš tolimos šiaurės — sužinodavome, kad dirba anglies kasyklose, darbo ir buities sąlygos pražūtingos; pirmą kartą buvo išgirsta ir imta vis dažniau kartoti Vorkuta.

Buvo svarstoma, ar pavojaus atveju būti miške be ginklų, ar su ginklais, pasiryžus juos panaudoti. Beginklių nuomonė: jeigu ir pagautų, tai nenušaus, o fronte gal nežus, pagaliau ir karas gal greit baigsis. Ginklų šalininkai aiškino: beginklius gali toli vytis ir supti, pagavę nušaus arba nukankins, o gavę ugnies iš pamiškės, į mišką nesiverš — tiek žiaurūs beginkliams enkavedistai, tiek metami „oblavoms" fronto ar pafrontės daliniai nelabai norės rizikuoti gyvybe. Ir vienus, ir kitus neramino artėjanti žiema. Pusė bėdos, jeigu be sniego, o jeigu bus sniego danga?

Taigi ir buvo kalbama apie bunkerius miške, pralaukiant juose ir neišeinant ilgesnį laiką — savaitę, dvi ar dar ilgiau. Pirmiausia — nuomonių įvairovė dėl vietų: arčiau miško pakraščių ar toliau, arčiau miško kelių kelelių, pravažiavimų, proskynų ar toliau nuo jų. Kita alternatyva — bunkerio dydis: vienas visam būriui ar keli mažesni — keliems asmenims; jeigu mažesniais bunkeriais, tai ar plačiai pasisklaidžius miško plote, ar arčiau vieni kitų — net taip arti, kad būtų galima juos sujungti dengtomis persilaužimo angomis; jeigu vienas iš mažesnių bunkerių būtų aptiktas, tai tokia sistema padėtų gelbėtis arba, per angas susijungus būriui, apsiginti ir pasitraukti nuo gausesnio priešo.

Problema buvo ir bunkerio pavidalas: ar pasislėpti aklinai, lygiai su paviršiumi, su gerai maskuota anga į viršų, pasitikint laime ir Dievo Apvaizda, ar įrengti žeminę su gerai užmaskuotu nedideliu iškilimu, su stebėjimo langeliais, šaudymo angomis, sudarant galimybę per akimirką bunkerį apleisti.

Labiausiai susiorganizavę buvo Mizarų vyrai. Paaiškėjo, kad jiems vadovauja Liepa — Jurgis Ptakauskas iš gausios mizariškių šeimos, kurios du broliai tarnavo Lietuvos policijoje Kaune. Jurgis buvo žinomas kaip įsisenėjęs kaunietis, ten vedęs, tarnyboje pakopėjęs. Buvo paragavęs parako policijos batalione, kurį vokiečiai prievarta sudarė ir 1941/ 1942 metų žiemą apgaulingai metė į frontą prie Ilmenio ežero. Pabėgo iš fronto, gavęs atostogų — žodžiu, pralaukė vokiečių okupaciją. Dabar nusprendė laikytis arčiau tėviškės prie Nemuno — Pūščios didžgirės prieglobstyje.

Su Lipliūnų ir Gerdašių vyrais susitikdavome, pasikalbėdavome be konkrečių planų. Palyginti rami padėtis. Nedidelis Mizarų būrys — toks buvo pirmasis konkretus Leipalingio valsčiaus pavadinimas ginkluoto pasipriešinimo apyvartoje — dairėsi kokio nors žygio. Ir toks buvo — tiesą pasakius, netipiškas, nenusisekęs, be to, ir blogai apgalvotas.

O buvo taip: nežinia nuo kaip tolimos užfrontės, bet aišku, kad iki pat fronto ėjo pagrindinė susisiekimo telefonu ir telegrafu linija, nužymėta aukštais, tvirtais stulpais ir įvairaus storumo laidais: kas 5—8 km ją saugojo ne daugiau kaip dešimties kareivių moterų įgulos; vienas toks postas buvo prie Švendubrės kaimo, kitas už 7-—8 km kažkus prie Šventojansko už Nemuno. Taigi sumanyta taip užpulti postą Švendubrėje, kad „priešo" pusėje nebūtų aukų, užtektų ginklų ir šaudmenų laimikio. Iki Švendubrės — 4 km per mišką, postas — gyvenamoji žeminė, pritaikyta gynybai nuo miško pakraščio, nutolusio ne daugiau kaip šimtas metrų. Turėtomis žiniomis, poste dieną buvo tik 2—3 gynėjos, o kitos iki pavakario kieminėjo kaime be ginklo, taigi reikėjo įveikti kelių moterų „įgulą“, ir mizariškiai, tada greičiausiai be Liepos, ryžosi. Viskas iki nepalankaus momento klostėsi gerai: į pavakarę jie jau buvo pamiškėje, išžvalgymas patvirtino žinias: poste buvo dvi ar trys gynėjos, bet staiga išbėgo atokiau viena iš miško ir galvotrūkčiais puolė prie posto. Valandėlė — ir keturi šautuvai pasiruošė paleisti ugnį. Nebeliko kitos išeities — tik nepastebimai pasitraukti. Nežinia, ką darė antroji posto gynėja miške — negrybavo, nes jau buvo vėlus ruduo, bet, šiaip ar taip, pastebėjusi ginkluotus miško pakraštyje, įjungė pavojaus skambalą. Žygio dalyviai prasitarė apie tai Mizaruose, vėliau ir savo ryšininkams Švendubrėje. Buvo pasijuokta, pagaliau ir pasitenkinta kaip tik tokia puolimo baigme.

Kitaip pasidarbavo švendubrėnai, labai jautrūs anų ginkluotų, bet meilės ištroškusių kareivių-moterų vyliams. Pasakojama, kelias jie „išvedė iš rikiuotės". Tiesa, tas paaiškėjo jau į karo pabaigą, bet vis dėlto kenksmingas darbas raudonajai armijai buvo padarytas (o gal ir nekenksmingas? — samprotaujant pokarinės demografijos kategorijomis).

Apie Dulgininkų būrį dar nebuvo kalbama. Tos apylinkės vyrai pavojų atvejais telkdavosi ginkluoti miško pakraštyje. Be viešos priešaikos, o tik nusistatymu prisiekusių, buvo trys broliai Sukackai, du Stanikai, Petras Vilkelis, du Savickai ir dar vienas iš netolimos Mikalinos, kinieliaviškis Mikučioniukas ir mudu su Gončiu iš Šerkšno sodybos. Buvo dar keli nuo Leipalingio, kurie reikalui esant galėjo papildyti būrį.

Bręstantis Dulgininkų būrys sumanė dviejų dienų iškylą per Pūščios didžgirę į pietus iki Igarkos kaimelio prie pat buvusios sienos su Lenkija. Tikslas ir uždavinys: pasitikrinti ir pasipratinti patrulio žygiuotėje, išžvalgant pietinę didžgirės dalį, ypač Baltosios Ančios pakrantes; žvalgyti iš pamiškių arba iš artesnių priėjimų prisidengiant medžiais ir krūmais, kaimus bei vienkiemius: koks gyventojų, ypač mobilizacijos liečiamų vyriškių, judėjimas, ar yra savisauga... Čia jau mėginome perprasti priešą: koks būtų nevidonų žvalgymas, kaip jie veiktų, siekdam isėkmingai užklupti žmones.

Vedlys buvo Algis. Jo motina iš Igarkos, o teta nutekėjusi į Igarką už motinos brolio; toks vedybų su-mainymas — pagal jau išnykstantį piršliavimų, derybų ir pragmatiškų sandėrių paprotį. Išvykome septyniese. Petras Vilkelis — jau kaip Barzdukas, aš — Paberžis, du jaunesnieji Sukackai, vyresnis Savickas, berods Strazdo slapyvardžiu, nepamenu, kas dar, ar ne iš leipalingiškių. Vadovavo patruliui Barzdukas — Lietuvos kariuomenės puskarininkis, vyriausias ne vien laipsniu, bet ir amžiumi. Buvome apsiginklavę, du — trumpais šautuvais, vadinamais kavalerijos karabinais, kurie geriau tiko apšaudymui ar atsišaudymui iš toliau ir juos buvo galima paslėpti po drabužiais, vaizduojant beginklius. Kiekvienas turėjom po dvi kiaušinines granatas.

Išvykome gana anksti, prieš pietus. Trumpos rudens dienos pakako dviems uždaviniams įvykdyti. Ėjome taip, kad būtume niekieno nepastebėti. Lenkdami Guronių kaimą, pro kurį ėjo vieškelis nuo Paliepio ir toliau į Gerdašius, pasiuntėme du vyrus, su trumpais ginklais pasiteirauti pas žmones ar nebuvo vieškeliu sovietų, arba driskių, valdžios su apsauga judėjimo. Siųstieji Guronių žmonėms buvo gerai pažįstami, jie galėjo ir daugiau pasikalbėti.

— Ramu, ačiū Dievui, ramu. Jūs čia, vyručiai, kaip meškos ausyje, o šalimais, girdisi, blogiau.

Paliepio vienkiemių, artesnių ir toliau, kitoje ežero pusėje, esančių vienkiemių žvalgymas nedavė pastebėjimų svarstymams ir diskusijoms. Prie Maciūnų stebėjome pro žiūronus kaimą ir malūną, kuris plačiai aptarnavo apylinkę. Rudenį, arčiau Kalėdų, jis dirbo visu pajėgumu, stovėjo prikrautų vežimų virtinė, laukė vežėjai ir krovėjai seniai, paaugliai, moterys.

— Vyrams ne tik kinkas drebinti, bet ir patinginiauti proga,— pastebėjo Barzdukas.

Iki Igarkos buvo 11—12 km, nuo Macūnų — 4 km. Temstant Algis su keliais dulginiškiais pasibeldė pas tetą. Išaiškino, kad nieko blogo, tik šiaip su draugais patraukė į Igarką, nori pernakvoti daržinėje, o ryte eis atgal. Sugriuvo į pirkią septyni vyrai, žinoma „beginkliai", ilgesni ginklai buvo sudėti daržinėje. Tuojau buvo išstatyta sargyba, bet taip, kad niekas jos nepastebėtų. Teta tikino, jog nėra reikalo, teko įkalbėti, kad sargyba reikalinga.

Igarka — mažas kaimelis, visai girios užgaubtas. Klausėmės moteriškės pasakojimo ir jos aimanų dėl sunkios ir ateityje neaiškios padėties. Vyras ir šeima retai atsiliepdavo, mat Igarka — vienas iš keleto pasienyje sulenkėjusių kaimų, kaip Varviškė, Bugieda ir kiti. Lietuviškai gyventojai viską suprato ir kalbėjo, bet sunkokai, o ko miksėti ir lenkuoti, kai šeimoje yra lietuvė?

Igarkai buvo ne naujiena besislapstančių vyrų užklydimai, bet iki šiol — tik iš sovietinės Baltgudijos: nuo artimos Sapackinės, nuo Ašužos kitoje Nemuno pusėje, net nuo Kalėtų. Ir ten lenkai ir gudai nepakluso mobilizacijai į raudonąją armiją. Paieškomų šeimos ir pagautieji teisinosi, kad jie yra lenkai ir nori tarnauti Vandos Vasilevskos kariuomenėje. Taip aiškinosi ir lenkai, ir gudai, norėdami apskritai išvengti kariuomenės vykstant karui. Kai kurie iš besislapstančių mėgino persigauti į Balstogę, kur vyko telkimas į lenkų Liaudies kariuomenę, tačiau patekti į Balstogę, kad ir ne per toliausiai, buvo pavojingiau negu slapstytis vietoje. Sovietų ,,oblavos" Gardino apylinkėse buvo dažnesnės ir ryžtingesnės, negu gretimoje Pietų Dzūkijoje.

Pernakvoję ant šieno, sąžiningai iš vakaro paskirstę sargybą, pavalgydinti ir aprūpinti maistu, pajudėjome Ančios link per girią arčiau Nemuno. Neskubėdami žvalgėme girios plotus, vietomis lygius, su dailiais aukštais pušynais, vietomis kalvotus, tankmes ir senus eglynus be krūmų, daugiamečius ir vėlesnius želdinius. Papietavome pasirinkę tokią vietą ir taip įsitaisę, kad praeinantys iš mažiausio nuotolio negalėjo nieko pastebėti.

Mokomojo žygio programa plėtėsi: prie sukurto nedidelio laužo iš kruopščiai parinktų sausų šakų ir tokioje vietoje, kad iš visai arti nesimatė nei liepsnos, nei dūmų, ėmėme svarstyti, kiek priešui reikėtų kariuomenės Puščiai apstatyti. Plotas 10—11 kmX5—6 km. Kiek mesti jos košimui grandinėmis ir kiek palikti atsargai kovoti su aptiktais ar puolančiais partizanais? Kokios būtų partizanams manevravimo ir prasiveržimo galimybės? Ar ne verčiau išsislapstyti gerai paruoštose mažose slėptuvėse?

Beliko programos punktas — pernakvoti miške — juk reikia ir prie to pratintis. Perėję Ančią ir pasukę Paliepio link, radome puikią vietą laužui sukurti: apžėlusi krūmais nedidelė dauba gerai slėpė, tik nuo jos pakraščio buvo galima pamatyti ugnį, arti ugniakuro nebuvo aukštų medžių, tad šviesa nekilo į aukštį. Be to, buvo sargybos postas, labai tamsią naktį skirtas ne stebėjimui, o klausymui. Tačiau nakties poilsio miške teko atsisakyti: besirengiant šešetukui užmigti prie laužo, sargybinis davė sutartą ženklą ateiti pas jį. Nuėjo Barzdukas. Girdėjosi kažkieno judėjimas miške, plonų, o retkarčiais ir storesnių šakų traškėjimas tai į kairę, tai į dešinę nuo tos vietos, kur buvo pirmą kartą išgirstas. Nebuvo abejonės, kad kažkas vaikšto. Kas tai galėtų būti? Šernas? Koks nors raguotis? Klausėmės gerą pusvalandį visi, išėję ant daubos pakraščio. Spėliojome ir ginčijomės pašnibždomis. Nebuvo galima nei numoti ranka, nei išžvalgyti vietą, naudojant ilgą žiburėlio šviesą.

Grįžus prie laužo ir palikus dvigubą sargybą, spėliojimai ir svarstymai nuteikė nejaukiai. Kažkuris prisiminė kalbas, kad netoli Norulių prie Merkinės buvo suimti miške NKVD šnipai. Tardymai ir prisipažinimas patvirtino, kad imtasi ir tokios sekimo priemonės. Trečiasis, mėginęs pabėgti, buvo sušaudytas, pas jį rastas gerai paslėptas enkavedisto pažymėjimas. Imta dėmesin ir tai, kad gal dar bastosi miškuose pavienių besislapstančių vokiečių kareivių, kurie mėgina prislinkti prie fronto ir persigauti pas savuosius. Žinojome tokių, kuriems nepasisekė pereiti fronto ir jie grįžo į Puščią. Žmonės neatsakydavo jiems maisto, niekas nepranešė sovietams — buvo manyta, kad taip ir neatsitiks. Vis dėlto kažkas užvedė ant bunkerio: keturi vokiečiai, tarp jų trys karininkai, buvo sušaudyti, penktasis, išėjęs prie šaltinio vandens, išliko.

Buvo ir tokia nuomonė, kad gal kas iš mūsų žmonių, pasitikėjęs prieglobsčiu miške, netoli turi savo bunkerį ir, pastebėjęs ginkluotus asmenis miške, stebi, kaip įsikūrė nežinomi stovyklautojai; gal tas žmogus vaikštinėja iš tolo ir svarsto, ką daryti: bandyti užmegzti ryšį ar tik stebėti?

Ką daryti? Velniai nematė, ir taip miego nebus! Traukiame į namų guolius. Eiti naktį per mišką ne taip jau lengva. O naktis — nors akį merk. Reikia rankomis praėjimo ieškoti, vietomis delnu ar alkūne akis saugoti. Pagaliau pataikėme į miško keliuką, kuriuo išėjome į Krivonis. Toliau gerai žinomais takais, proskynomis parsigavome į Kmieliavą. Iš Valentos pamiškėje gautos žinios buvo geros. Nuotykis, sutrukdęs nakvynę miške, kiek gąsdino nuotaiką, bet žygį laikėme naudingu partizanavimo patirčiai.

Igarką prisiminėm dėl tragiškos žinios iš pasienio ir Baltgudijos pusės. Lapkričio gale, o gal tai jau buvo pirmosios gruodžio dienos,— žodžiu, su sniegu, vyrus apie Sapackinę ir Ašužą suvarė į miškus didelė gaudymų operacija, kurią vykdė neregėti iki šiol daliniai — kažkokie raiteliai kalmukai ant nedidelių savo arklių. Retas kuris rusiškai keletą žodžių pasakydavo. Ne žmonės ir iš kalbos, ir iš elgesio! Taigi tie kalmukai, vadovaujami rusų karininkų, ėjo į miškus. Aptikdavo beginklius vyrus dar pakraščiuose. Bėgančius vydavosi kilometrais, paviję žudė vietoje. Nė vieno suimto! Tai nebuvo gaudymas ir suėmimai, o tiesiog žudymas. Žuvo apie 40 vyrų— tokia buvo pirmoji pasiekusi žinia; kiek vėliau, po laidotuvių, skaičiuota apie 30 nužudytų. Dauguma jų palaidoti bendrame kape — taip kalbėjo žmonės, bet iš tikrųjų — atskirų kapų eilėje Ašužos kapinėse.

Pasitvirtino nuomonė: jeigu jau telktis miške, juo pasikliauti, tai tik su ginklu ir organizuotai. Kalmukai, gavę ugnies iš miško, patyrę nuostolių, buvo mažiau veiksmingi. Be to, persitvarkymas, bandymai pulti besitraukiančius ir keičiančius pozicijas vyrus pareikalautų laiko; žiemos diena trumpa — tuojau ir sutemos, o naktį ginkluotiems vyrams būtų galima persimesti už operacijos apimto ploto. Ginkluota savigyna naudotų ir kitas priemones, pvz., turėtų su savimi miške savo arklius, o esant sniego dangai — roges.

Siaubinga žinia suaktyvino pietų Dzūkijos vyrus. Buvo praktiškų svarstymų ir išradingų išvadų. Gretimo Gardino lenkų ir gudų nelaimė mokė, kaip tokių atvejų išvengti, kokių imtis savigynos priemonių. Pasiekdavo kalbos apie anos nelaimės paliestų šeimų sielvartą. Kartojami nusiskundimai, kad būtų ne taip tragiška ir ne taip skaudu, jeigu jų nužudyti tėvai, broliai, sūnūs būtų netekę gyvybės kovoje, turėjo moralinio ir psichinio poveikio. Juo labiau sklindant žinioms apie sovietų nuostolius fronte, ypač neseniai mobilizuotųjų daliniuose.

Gruodžio mėnuo buvo be didesnių pavojų, tačiau nerimą kėlė sovietų valdžios atsišaukimas, kviečiantis vengiančius mobilizacijos stoti į miliciją savo valsčiuose ir respublikinėse tarybose: esą milicija — tai ne frontas, viešosios tvarkos tarnyba visur ir visuomet reikalinga, tenegalvoja kas, kad po karo bus kitaip. Buvo aišku, kad tai apgaulė, bet ne visiems. Iš vienur kitur pasigirsdavo, kad kai kas iš besislapstančiųjų organizuotai stoja į miliciją, neįspėję miško draugų. Buvo visaip galvojančių pasikalbėjimuose, sušlubavo tarpusavio pasitikėjimas.

Atsišaukimas būtų padaręs daugiau žalos, jeigu valdžios organai valsčiuose nebūtų paskubėję parodyti savo tikrąjį veidą. Iš suėjusių į „miliciją", vietomis po kelis asmenis, kitur ir gausiau, ir parinktų galvažudžių — buvusių sovietų partizanų ir rusų — valsčiuose ir didesnėse vietovėse buvo sudaryti specialūs būriai    nacionalistiniams partizanams — „banditams" naikinti. Iš rusiško pavadinimo „istrebitelnyje otriady" tuojau atsirado trumpas lietuviškas    pakaitalas    „stribai". Pats faktas, o netrukus ir    stribų veiksmai sukėlė    visuomenės    pasipiktinimą.

Ginkluotoji vyrų savigyna juo labiau įtūžo, kad tarp stribų atsirado kai kurie besislapstantieji, žinantys savigynos organizuotumą, susitelkimų vietas, ryšius ir kitas savisaugos priemones. Tiems kelio atgal nebuvo gal daugiau dėl NKVD paspęstų pinklių, negu dėl atsakomybės partizanams ir visuomenei, kuri suprato, kad vargšai lengvatikiai buvo žiauriai apgauti.

Taip keičiantis padėčiai, keitėsi ir vyrų laikysena. Ji žadino miško brolių agresyvumą ir keršto troškimą. Stribai išvažiuodavo į kaimus, žinojo, ką visų pirma terorizuoti, kokias šeimas skelbti liaudies priešais; apkaltindami kitus, jie teisino savo plėšimus. Iki šiol miškiniai nekliudė nei metamų operacijoms sovietų dalinių, nei valdžios pareigūnų su apsauga, nors tam buvo gerų progų, kai jie pasiskirstydavo grupėmis po kelis ir ieškodavo, kur geriau prisėsti ir gal naminės išgerti. Pasitaikydavo, kad, krikdami po vienkiemius, jie praeidavo pamiškėmis, tarp gojų ir alksnynų, krūmų dengiamomis vietomis.

Stribai buvo puolami ne tik per jų „operacijas" kaimuose, bet ir nuolatos tykojami dviejų trijų pasiryžėlių prie pat miestelių ir atsparos postų. Nejaukiai pasijuto stribų šeimos. Kėlėsi į miestelius. Leipalingyje besislapstančiųjų šeimos buvo spaudžiamos ir terorizuojamos, kad vyrai išeitų iš miško ir stotų į stribus. Tai padidino galutinai išėjusių į mišką žmonių skaičių.

Pas mus, t. y. apylinkėse į pietus nuo Leipalingio, dar nebuvo įvykių su stribais, bet ateidavo žinių iš toliau. Prisimenu gal ir ne pirmą išgirstą, bet labiausiai įsimintą todėl, kad įvykio didvyriu tapo mano gerai pažįstamas Valentukevičius Pranas iš Kabelių. Šklėrių kaime siautė Marcinkonių stribai, vadovaujami „karingo" Lietuvos totoriaus, kurį žmonės vadino Šešiapirščiu dėl rankos apsigimimo; Valentukevičiukas — akiplėšiškai drąsus vyras — vienas užklupo Šešiapirštį vienkiemyje arčiau pamiškės. Šešiapirštis buvo atklydęs su savo pavaldiniu, matyt, naminės ieškodamas. Valentukevičiukas puolė abu, lyg ir šaukdamas kitus savo draugus iš miško; eilinis stribas pabėgo, o Šešiapirštis ir Valentukevičiukas susirėmė. Šešiapirštis buvo kietas, kovose jau prityręs, sužeistas gelbėjosi taikliai atsišaudydamas, tačiau Valentukevičius vikriai ir sumaniai keitė pozicijas tarp trobesių, sodybos ir sodo medžių. Dvikova užsitęsė. Jau skubėjo visas stribų būrys gelbėti savo viršininko, bet Valentukevičiukas laiku gerai pataikė ir pribaigė Šešiapirštį. Stribų Druskininkuose dar nebuvo, tik keli milicininkai ir nedidelė enkavedistų įgula. Daugiau atsirado, kaip girdėjosi,    Merkinėje, Seirijuose, Šventežeryje.

Artėjo Kalėdos. Žiema buvo nusistovėjusi, užsnigtuose miškuose keliai keleliai išvažinėti rogėmis įvairiomis kryptimis, labiau pratrinti negu paprastai. Sumaniau aplankyti motiną, brolius ir sesutę Švendubrėje. Šeši kilometrai, Nemunas užšalęs, naktys tamsios. Gailėjausi prasitaręs apie tai vyrams. Mane įsigeidė lydėti Vikcius Sukackas, su juo —dar vienas (neprisimenu kuris). Išvykome. Švendubrė — kaimas gatvinis, sodybos — abiem pusėm tirštai viena prie kitos, visi gyvenamieji namai — prie pat gatvės, toliau kiemuose — ūkio trobesai, trečioje eilėje — daržinės. Nepastebimai parsigavome net į kambarį nuo kiemo pusės, tad namiškiai — kas pas kaimynus buvęs, kas dar apie gyvulius vaikščiojęs, motina su sesute buvo kitame kambaryje — labai nustebo, mus aptikę.

— Savas vagis visus kampus gerai žino,— kalbėjo motina, mėgstanti kiekviena proga kokį priežodi pasakyti.

Užtrukome ilgiau, negu buvau numatęs. Pranas abu mano palydovus gerai pažinojo, jaunesnis brolis Juozas, labai svetingo ir šaunaus būdo, nenorėjo mūsų paleisti, nepavaišinęs kaip reikia. Buvo laiko ilgiau pasikalbėti šeimos reikalais. Mama džiaugėsi, kad nors sūnaus Alfonso padėtis yra geresnė — kaip Švedo liaudies ansamblio dalyvis, jis nuo pat ansamblio įsikūrimo turi stiprią broniruotę; tiesa, sunku dabar Vilniuje kaip ir visur, kas gyvena didesniame mieste, bet Pranas dažnai nuvažiuoja ne tuščiomis.

Su Pranu buvo kalbama apie kaimo reikalus. Suimtas kaimynas Vladas Smaliukas. Įskundė ne kas, o seserėnas — Kairelio Jonas. Išvežė nabagą kažkur toli į šiaurę. Keliolika vyrų, tarp jų ir pusbrolis Albinas, gerai susitvarkė, gavę broniruotes. Rado kažkaip priėjimą Gardine, gerai patepė namine, lašiniais ir tapo labai reikalingais statybininkais. Darbas sunkus, toli nuo namų, bet tokie nepatogumai — niekis prieš nerimą ir pavojus. Atvažiuoja sekmadieniais, tempia naminę ir skerdieną, pažįstamiems aiškina, kad visi kaimo vyrai yra karo statybose prie Gardino. Todėl valdžia ir įvairūs ieškotojai vis mažiau domisi Švendubre,— kalbėjo Pranas su pasitenkinimu.

Kūčių vakarą, Kalėdų dienomis ir Naujųjų metų naktį frontas į vakarus jau ne dunksėjo, kaip nuo rugpjūčio pradžios, o aidėjo salvėmis visame girdimame ruože, jautėsi lyg ir žemės bangavimas.

— Tai todėl, kad žemė įšalusi,— kalbėjo žmonės.

Kažkaip visai ramiai praėjo sausio mėnuo. Tikras partizaninis gyvenimas mūsų būriui prasidėjo vasario pradžioje. Šaltą žiemos vakarą prieš vakarienę sėdėjome prie stalo, kai Tiutinas nenoriai sulojo kaip ant svetimų, t. y. ne iš savo kaimo. Mudu su Gončiu pasitraukėme. Dar girdėjome įeinančius žmones, kurie sveikinosi su šeimininku kaip pažįstami. Netrukus į antrą namo pusę, kur mano ir Gončios šeimos turėjo po kambarį, įėjo dėdė Šerkšnas ir apskelbė, kad savi, be to, tiesiog pas Vytautą Gontį su reikalu. Buvo trise. Černiauskų Šerkšnas, Liudas Vailionis iš Mizaru ir trečias, kurio ir dėdė nepažino. Štai ką jis papasakojo, po to perdavė svarbų prašymą: Buteliznoje apsistojęs partizanų būrys, kuriam vadovauja vyr. ltn. Šimonis iš Liškiavos, susiorganizavęs į pastovų kovos dalinį, keičia apsistojimo vietas, dabar pajudėjo panemunių į pietus. Iš pradžių buvo apie keturiasdešimt vyrų — liškiaviškių, iš Vilkiautinio, Gailiūnų, Žeimių ir kitų apylinkės kaimų, bet jau padidėjo nuo anos Leipalingio pusės — apsistojus būriui Mizarų vienkiemiuose, prisidėjo mizariškiai — dabar jau apie šešiasdešimt kovotojų. Vadovauja Lietuvos kariuomenės karininkas, prityręs kautynėse, šaunus, mėgstamas. Sužinojęs apie Gontį Kmielavoje, vyr. leitenantas siunčia pas jį šios apylinkės vyrus ir prašo atvykti į pasitarimą Buteliznoje. Neprisimenu, ką pasakė Gontis, aš klausiausi kaip pašalinis, nors buvau susidomėjęs šita žinia. Pasiuntiniai atsisakė pavaišinimo, aiškindami, kad abu po vakarienės ir kad skuba. Dėdė Šerkšnas nusprendė:

— Na tai einu kinkyti kumelaitę. Po pusvalandžio būsime Buteliznoje.

Žiemos kelias geras, kumelaitė nejaučia šešių vyrų svorio — tik tylūs rogių girgžčiojimai. Ir pusvalandžio netruko, kai išnėrėme iš miško į gyvenamą laukymę. Trys Bučionių vienkiemiai, netoli už gojelio — ketvirta sodyba. Pamiškėje sulaikė pasislėpusi sargyba — du kailiniuoti su automatiniais ginklais. Išgirdę parolį, praleido. Sargyba prie trobesių atpažino savuosius. Įeiname. Keista, pamačius kambariuose tiek daug vyrų ir ginklų. Nuo stalo pakyla būrio vadas Šarūnas (vyr. Itn. Šimonis). Abu karininkai pasišalina pasitarimui. Po to — bendra kalba su Gončiu ir manimi prie sėdinčių už stalo vyrų.

Mudu su Gončiu tik dabar sužinojome, kad sausio 27 d. prasidėjo galinga raudonosios armijos ofenzyva nuo Baltijos iki Karpatų, vokiečiai pralaimi, traukiasi, gali greit prieiti prie karo pabaigos. Momentas svarbus lietuviams: reikia skubiai pasiruošti ginkluotai kovai už nepriklausomybę. Tam tikslui būrys ir leidosi į gilesnį reidą. Gontis mąstė. Buvau ketinęs pasvarstyti visos lietuvių tautos perspektyvas, bet, pasižiūrėjęs į vyrus, susilaikiau porą valandų. Šarūno būrys kitam apsistojimui išvyks į Mačiūnus. Grįždamas iš reido, užsuks pas mus. Dėdė Šerkšnas, porą kartų nusikrenkštęs, pradėjo kažką pats sau murmėti. Jautėme, kad jis nepatenkintas. Pagaliau dėdė pasakė, kad nepritaria vykti toliau į pietus — ten ir kitokių žmonių pasitaiko. Buteliznoje ar Kmieliavoje, kaip ir kitur mūsų apylinkėje, būrys galėtų savaitę saugiai stovyklauti.

Vasario 6 d., apie pusiaudienį, keliu nuo Smališkės žengė apie dvidešimt ginkluotų vyrų. Didesnė jų dalis pasuko pamiške į Valentų ūkelį ir į Kancevičių sodybą, kiti ėjo toliau keliu ir sustojo prie Šerkšnų — mūsiškiai iš Šarūno būrio. Pritrenkė liūdna žinia: Mačiūnuose būrį anksti rytą trijuose viensėdžiuose netikėtai užklupo stiprus sovietų karinis dalinys; žuvo šeši kovotojai, taip pat būrio vadas Šarūnas. Likusiems iš siautimo pasisekė prasiveržti per užšalusią Ančią į mišką. Jie žygiuoja ana puse Seiros — Didžiasalio ir Kaziulių linkme.

Ši grupė užsuko į Kmielavą pasitarti dėl padėties su vyr. ltn. V. Gončiu. Apsistota iki nakties. Šerkšnas iš Černiauskų buvo lengvai sužeistas į koją. Pakeitus tvarsčius ir pailsėjus, jautėsi gerai. Iš viso buvo dar keli — laimė — lengvai sužeisti. Grupei vadovavo nedidelio ūgio, judrus kovotojas Zuikis, turintis visą pavaldumą ir pasitikėjimą (pavardės neprisimenu). Iš pasikalbėjimų su grupės vyrais supratau, kad autoritetą jis įsigijo per nelemtas kautynes savo drąsa, sumanumu bei valdymo įtaka, išeinant iš keblios padėties bei didesnio sutrikimo.

Toliau kalbantis, paaiškėjo įvykio detalės. Būrys pasiekė Mačiūnus pavakare, taigi galėjo būti pastebėtas, apsistojus trijuose vienkiemiuose prie Ančios, žinia galėjo pasklisti per kaimą ir pasiekti išdaviką; nebuvo jokios abejonės, kad kažkas tiesiog užvedė sovietų karinį dalinį. Tai liudijo užpuolimo eiga: įpuolęs sargybinis šūktelėjo, kad šaudoma ta linkme, kur išvykęs pakeliu per kaimą dviejų kovotojų patrulis, beveik tuo pačiu metu prasidėjo artimas dviejų vienkiemių apšaudymas; priešas prislinko arti, turėdamas tikslius nurodymus, o tai buvo įmanoma dėl pušynėlių ir krūmais dengiamų vietų. Besiverždami į kiemą žuvo Liudas Vailionis iš Mizarų ir būrio vadas Šarūnas. Greičiausiai žuvo patrulis, vienas buvo nukirstas ant užšalusios Ančios. Trečiasis šaudymas vienkiemyje prasidėjo gal po dešimties penkiolikos sekundžių.

Ano vienkiemio kovotojams padėjo sėkmingai prasiveržti Rudis iš Snaigupio (nežinau, ar tai buvo slapyvardis, ar pavardė, nors vėliau su tuo kovotoju susipažinau ir mačiau jį kautynėse). Rudis, pastebėjęs, kad visai arti yra priešo kulkosvaidis, dviem taikliais pistoleto šūviais nukovė kulkosvaidininką ir jo padėjėją, pribėgęs prie kulkosvaidžio, pradėjo iš peties apšaudyti matomas ir nujaučiamas priešo pozicijas. Be nuostolių išsiveržę šeši vyrai, užgulę grandine, paleido stiprią ugnį ir sudarė sau manevravimo galimybę; patys tvarkingai traukdamiesi, jie padėjo saviškiams iš anų dviejų vienkiemių. Priešas, be dviejų nukautų, greičiausiai turėjo ir sužeistų.

Vyrai buvo nusiminę, bet nenustojo vilties. Dėl to ėjo per Kmieliavą. Tikėjosi, kad vadovavimą perims vyr. ltn. Vytautas Gontis — Alseika. Pakampiais tūpčiojęs būrys telaukė. Matyt, Zuikis jau kalbėjosi su Gončiu. Mačiau tai iš jo veido: buvo gal net kiek nusiminęs, rūstesnis ir susimąstęs. Supratau jį, kai Gontis paprašė mane pasikalbėti. Jis aiškinosi negalėsiąs pakelti žygiuočių sunkumo dėl įkyraus kojos skausmo — sirgo, rudenį vos galėjo judėti — tai ir aš gerai žinojau — buvo geriau, beveik visai gerai, bet kaip tik dabar negalavimas vėl atsiliepė. Apie tai dar nieko nesakęs žmonai nei kitiems namiškiams pas Šerkšnus. Tikėjau ir netikėjau. Man atrodė, kad Gontis kitaip žiūrėjo į padėtį ir reikalus, negu žuvęs Šarūnas. Jeigu ne tragiška nesėkmė, kalbėtų šiuo metu su Šarūnu asmeniškai — tikriausiai būtų kitaip.

Gaila buvo Zuikio ir jo žmonių, kad susijungs su visu Šarūno būriu. Tada žygio misija liktų dar labiau nenusisekusi. Mūsiškių veiduose — vien klausimas: ką darome?

—    Aš einu! — pasakiau.

—    To ir laukiau,— atsiliepė pirmas Barzdukas.

Nudžiugo abu jaunesni Sukackai— Viktoras ir Zigmas. Prisidėjo du Savickai ir dar vienas, iš Mikalinos. Aštuntas — Sukacko giminė, ateivis, pavarde Sotnikas. Pasiruošti neužtrukome. Vadovauti mūsų skyriui kaip kovos vienetui pavedėme puskarininkiui Savickui, kuris tuojau prisistatė su skyriumi Zuikiui — jo bendrai vadovybei iki Šarūno būrio susitelkimo ir persitvarkymo. Zuikis, išsirikiavus padidėjusiai grupei, priminė ir papildomai išaiškino įvairius kliūčių įveikimo variantus žygiavimo metu. Naktis buvo apytamsė, vėjo blaškomuose debesyse narstė mėnulis.

Ėjome per Seirą ties Jurkoniais, šalia Vilkanastrų, pro Didžiasalio ežero galą. Toliau miško ir pamiškės keliu pasiekėme Kaziuliuose Leipa-lingio-Druskininkų plentą. Buvo po pusiaunakčio. Iki pirmojo kaimo, kur buvo numatyta apsistoti, liko keli kilometrai per mišką sniego keliais. Vis dar buvome didžgirės plote. Už plento miškas tęsėsi iki Avirio ežero ir Veršių kaimo prie Leipalingio (2 km), kita linkme — iki Baltašiškės kaimelio ties Druskininkais anoje Nemuno pusėje. Dideliu iškilusiu iškyšuliu, kuris dėl ploto ir sąsmaukos su giria buvo išsiskiriantis miškas, apėjome viensėdžius iš rytų. Kitoje kaimo pusėje miškas siekė Avirio galą, už didelio Ricielių kaimo į šiaurę 4—5 km atstumu driekėsi tamsi Žaliamiškio riba. Įsiminiau vaizdą, šviečiant mėnesienai: ne tik gėrėjausi nematytu žiemos peizažu, bet ir partizaniškai žvelgiau į jį. Į vieną iš atokiai nuo pamiškės išsidėsčiusių vienkiemių nuėjo Zuikio patrulis. Ten buvo palikta žinia, kur toliau vykti susitikimui su būriu.

Įėjus patruliui į pirkią, Zuikis pradėjo žvalgytis pro žiūronus, matyt, laukė kokio ženklo. Taip ir buvo. Pajudėjome vienkiemio link. Ten išskirta grupės dalis nuėjo į gretimą vienkiemį.

Čia apsistojome visai dienai. Į pavakarę, sutemus, persikėlėme į kitą vietą, kur turėjo įvykti susitikimas su visu būriu ir galbūt nauju jo vadu atsargos j. ltn. Lukošiūnu. Mūsų skyrius liko sargybos ir parengties tarnyboje, likusieji suvirto ant atneštų kūliais šiaudų, tik nusiavę batus. Panašiai buvo ir kitiems vienkiemyje. Pusryčiai buvo vėlokai. Mums — pirmieji partizaniški pusryčiai. Parengties tarnybą perėmė kitas skyrius, sugulėme vienas greta kito tikrai partizaniškam poilsiui. Nors praėjusią dieną ir naktį patyrėme stiprių pergyvenimų, kietai užmigome.

Kai prikėlė pietums, jau buvo gerokai po pusiaudienio. Zuikis painformavo apie padėtį. Turėjo žinių iš visų aplinkinių kaimų, o tie buvo gavę jų organizuotai iš toliau. Abiejuose vienkiemiuose buvo ramu; jei užeidavo kaimynas, užsukdavo pravažiuojančios rogės ar kokia moteriškė atklumpindavo su reikalu — paprastas žiemos judėjimas vienkiemių kaime.

Pirmoji diena neapsiėjo be įvykio. Kovotojai iš kito vienkiemio sulaikė du raudonosios armijos kareivius. Jie buvo pasidavę vokiečiams ir aiškinosi einą į savo dalinį, ieškodami jo arčiau fronto, bet negalėjo išaiškinti, kodėl nėjo pagrindiniais keliais, kur galėjo pagauti mašinas, važiuojančias fronto linkme. Išgirdęs tai, stengiausi negalvoti ir nesiteirauti, kas bus toliau.

Pajudėjome kitos nakties žygiui. Pamiške, netrukus lauku, slėniais, tarplaukių gojeliais, miškeliais ėjome į lygumą — plačią lygumą nuo Gailiūnų iki Nemuno vingio, nuo Merkinės į vakarus ir nuo Levūnų kaimelio — vėl stačiai į šiaurę, nuo Guobinių, Ricielių iki Žeimių, Gudelių.

Avirio ploto viduryje — iškili Liškiava su savo balta bažnyčia, vienuolynu ir piliakalniu, dar išlikusia pilies griuvėsių žyme. Gailiūnų kaimas didelis, vienkiemiais išsidėstęs nuo Baltašiškės iki Liškiavos. Antroje linijoje, jau ant aukštumos, už šlaito, vietomis apaugusio medžiais ir krūmais, labiau pakrikę vienkiemiai iki Ricielių ir Snaigupio.

Apsistojome Gailiūnuose prie Ricielių keturiuose ar penkiuose viensėdžiuose, esančiuose arti vienas kito. Čia susirinko visas Šarūno būrys. Paaiškėjo, kad, Šarūnui išvykus į reidą, apie Liškiavą organizavosi papildymas su j. ltn. Lukošiūnu. Dabar susitelkė apie aštuoniasdešimt vyrų, ginkluotų ne mažiau kaip aštuoniais kulkosvaidžiais, dešimtukėmis ir šiaip jau rinktiniais ginklais. Prisistačiau j. ltn. Lukošiūnui. Papasakojau apie mūsų naminį būrį ir jo skyrių, dabar laikinai prisijungusį prie Šarūno būrio, susiorganizavusio į stiprų kovos vienetą. Pirmą susitikimo dieną daug kalbos nebuvo. Ilgesnis pasikalbėjimas buvo atidėtas kitam kartui.

Tris savaites teko klajoti su Šarūno būriu plynėje tarp Žaliamiškio ir Nemuno viena linkme ir nuo Ricielių iki Kibyšių šiaurės kryptimi — iki Panaros mūšio vasario 28-ąją. Po to būrys išsiskirstė ir persiorganizavo į Šarūno rinktinę, parengus kitą išsilaikymo ir kovos taktiką. Per tą laiką tik du kartus trumpai apsistojome Žaliamiškio pakraštyje, šiaip dienojome vienkiemiuose, keldamiesi iš vakaro į kitą vietą. Kur ir kaip iš eilės — dabar sunku prisiminti, vien tik įvykius galima atpasakoti taip, kaip jie sekė.

Ateidavo vis naujų vyrų. Per keletą dienų būrys išaugo iki šimto kovotojų. Persikėlėme iš Gailiūnų į Liškiavos vienkiemius kažkur arčiau Dubaklonio. Kitą dieną netoli per-žygiuota apsistojimui Vilkiautinyje su būrio vadovybe ir dviem skyriais pas ūkininką Baltaduonį; kiti apsistojo keliuose gretimuose vienkiemiuose. Po vakarienės būrys kėlėsi link Žaliamiškio. Ėjęs šalia Lukošiaus, vienoje vietoje sustojau pakiliau ir stebėjau praeinančią virtinę. Ji buvo ilga, nes laikytasi atstumų tarp žygiuojančiųjų, skirstė ją nešami ant pečių kulkosvaidžiai; du kovos būriai, kiekviename būryje — po keturis skyrius. Lenkdamas virtinę, vienoje vietoje išgirdau, matyt, vietinių kalbą, kad apsistota bus greičiausiai pas to paties Vilkiautinio Žaliaduonį, negali būti kitaip. Susidomėjęs sulėtinau žingsnį ir išgirdau žiupsnelį vietinio folkloro:

— Žaliepienis baisiai užsigautų, sužinojęs, kad stovyklavome pas Baltaduonį, o jį — Žaliaduonį — aplenkėme. Juk Žaliaduoniai nuo seno skelbia, kad pas juos ne blogesnė, o gal ir geresnė duona negu pas Bal-taduonius.

Taip ir yra pas Žaliaduonius, žinoma, neapsieinama tik duona.

Iš tikrųjų, apsistota buvo ten. Neprisimenu, pas kuriuos „duonius“ buvo geresnė duona, kadangi dėmesį nuo jos atitraukė nepaprasti būrio svečiai, ryšininkai — emisarai iš Alytaus ir iš toliau. Man pačiam neteko su jais susipažinti ir kalbėtis. Atvykusieji siūlė jungti kovos ir organizacinius būrius į vieną partizanų kovos struktūrą, paklusti vienai vadovybei, kuri faktiškai veikia nuo 1941 metų birželio mėnesio sukilimo ir davė organizacinį pagrindą vokiečių okupacijos metais.

Lukošius paklausė mane, ar esu girdėjęs apie ,,kęstutėnus". Kai pasakiau, kad girdėtas tik pats vardas, Lukošius papasakojo man daugiau. Krikščionių demokratų žmonės, daugiausia iš politinių partijų, pasidarbavę rezistencijai organizuodami ir ginkluotą pasipriešinimą. Dabar jie siekia sujungti visus kovos būrius. Lukošius atsakęs „kęstutėnams", kad šiuo klausimu teks pasikalbėti su visu būriu. Toks ryšys yra ir bus palaikomas kaip sutarta. Aš išreiškiau nuomonę, kad partizaninis judėjimas bus greičiausiai apėmęs visą Lietuvą, tai ar yra prasmė kurti organizacinę struktūrą vienos politinės partijos vardu ir paklusti tik jos vyriausiajai vadovybei — reikia jungtis bendrai vadovybei, kaip bendra, nepolitinė buvo Lietuvos kariuomenė. Prie to klausimo negrįžome.

Kalbėjausi su Lukošiumi apie laisvo laiko panaudojimą. Klausimas buvo iškeltas pasitarime su skyrininkais. Visi pritarė, kad vyrai neturi nuobodžiauti ir patys ieškoti užsiėmimo, iš kurio nedaug naudos. Būrio dvasinei būsenai lošimas kortomis gali likti kaip pramoga, neneigiami ir pasakoriai, jeigu jų „melodijos" nenukrypsta į nešvankumus arba tuščius pasigyrimus. Martynas, matyt, veikęs jaunimo organizacijose, tuojau surašė uždavinius ir pasiūlytas veikimo kryptis. Būtina nuosekliai apmokyti naujokus ir netarnavusius kariuomenėje, kalbėtis temomis iš Lietuvos istorijos, ypač nepriklausomybės atgavimo ir tarpukario dienų, taip pat apie vykstantį karą, rengti žinių konkursus iš Lietuvos istorijos, geografijos, literatūros, nusižiūrėti pasakorius ir kalbėtis su jais dėl ruošiamų pasakojimų iš kaimo ir regiono buities, folkloro, tarnybų Lietuvos kariuomenėje ar lietuviškuose kariniuose daliniuose — atsipalaiduojant nuo raudonosios armijos lietuviškam korpusui savisaugos daliniuose, vietinėje rinktinėje, savigynos būriuose prieš lenkus, sovietus ir vokiečius ir pan.

— Gal susidainuoti pabandyti? O gal ir laikraštuką išleisti? — pasišovė eiliuotojas, dzinguliukų kūrėjas ir karikatūristas viename asmenyje.

Žygiavimai, apsistojimai ir stovyklavimai pastogėse tapo jau rutinuota tvarka. Man buvo įdomu pažinti naujas vietoves ir naujus žmones. Pamėgau Liepiškių kaimą prie to paties vardo ežero — vėliau tenai dažnai lankiausi partizaniniais reikalais. Ežeras pailgas, tęsiasi nuo Liškiavos viensėdžių iki Žaliamiškio. Liepiškiai nors irgi išsiskirstę sklypais, bet išlaikė gatvinio kaimo vaizdą. Prie kelio pagal girią vienoje pusėje — ežero galas, kitoje—-keliu atkirstas miško iškyšulys. Tokia stovyklavimo vieta pareikalavo stipresnių apsaugos priemonių. Dienos metu Žaliamiškio pakraštyje ėjo tarnybą parengties skyrius su dviem kulkosvaidžiais. Buvo dažnesni tolesnės žvalgybos ryšiai: vis kas nors užvažiuodavo rogėmis į Liepiškius arba buvo sulaikomas pamiškėje ant kelio, atpažinus pagal sutartus ženklus.

Aiškėjo įvykių vaizdas apie Merkinę, Seirijų ir Miroslavo apylinkėse, ir apie Simną už Alytaus nuo vėlyvo rudens, per Kalėdas, Naujuosius metus ir sausio mėnesį. Mūsų skyrių sukrėtė pasakojimai apie Klepočių kaimo tragediją Merkinės valsčiaus užnemunėje. Mums paaiškėjo, kad juo toliau į Lietuvą, tuo daugiau veikė didesnių kovos būrių. Jie buvo gerai ginkluoti, bet per daug šaunūs ir per daug pasitikėjo savo šalimi bei visuotiniu žmonių prielankumu; taigi būta ir netikėtumų — kaip Šarūno būriui Mačiūnuose, o nuostolių — ir daugiau. Tikras partizanavimo mokslas nepigiai atsieidavo.

Nepaisant slaptumo, atsargos priemonių ir drausmės reikalavimų, paaiškėdavo spragos saugos sistemoje; žiūrėk, dienojimo metu ir pritampa kokia nors moteriškė prie kovotojo— jauna jo žmona arba sužadėtinė. Tuojau santūrūs išsiaiškinimai, kitą kartą — tiesiog tardymas. Kartą ir man teko talkinti tokiame reikale. Naras buvo šaunus vyras, jo žmona — gražuolė, gyvo būdo. Sėdi atskirai — draugai, labai paslaugūs tokiais atvejais, sudarė tam sąlygas — čiulba, džiaugiasi... Užmezgiau pasikalbėjimą taip, kad be jokių išsiaiškinimų, juo labiau įtarimo, sužinočiau, kas buvo reikalinga.

Naras išėjo į kovos būrį, bet nepasakė žmonelei, kur ir į kokį, pagaliau pats to nežinojo. Pateko į Šarūno būrį per draugus ir pažįstamus Žaliamiškio apylinkėse. O žmonelė ieškojo, surado ryšį su Šventežerio būriu, bet ten vyro nebuvo. Sužinojusi apie partizanų būrį, veikiantį už Žaliamiškio, o gal ir toliau, turėdama giminių apie Liškiavą, pakeliavo ten. Nelengva buvo rasti Šarūno būrį. Atsitiktinai pataikė į stovyklavimo vietą. Iš netolimo ūkio atbėgo į kaimyninį, kuriame buvo partizanai, tik skarelę užsimetusi, tai ir nebuvo jokio įtarimo. Iš karto gerai pataikė — savąjį atpažino, pripuolė... tik skyrininkas susidomėjo Naru, kad, taip meiliai mergelę prisikalbinęs, vyrų pavydą kelia; Narui nebuvo leista aplankyti šeimos. Pasakojimu patikėjome, žinoma, buvo paklausta apie gimines ir pažįstamus prie Liškiavos — nesunku buvo patikrinti duomenis. Leidome moteriškei pasidžiaugti savo priesaika dar vieną parą.

Apsistojimą ir stovyklavimą Levūnų kaimelyje ryškiai prisimenu dėl dviejų aplinkybių: dėl pačios vietovės ir dalyvavimų ,,operacijoje". Levūnų kaimelis nedidelis, neišsiskirstęs viensėdžiais, nors kaip ir kiti kaimai — sklypinės žemėtvarkos. Buvo pačiame stovyklavimo ploto šiaurės vakarų pakraštyje, aukštame Nemuno krante, prie vingio į šiaurę. Gražus ąžuolyno ir kitų lapuočių šlaitas. Iš aukštumos buvo galima stebėti slėnį dviem kryptimis: nuo Merkinės ir į Krikštonis, Nemunaitį. Pagalvojau: tokia nuostabi vieta — net pavydo ar nusivylimo jausmą patyriau; mat iki šiol buvau pratęs laikyti Nemuną gražiausiu mano kaimo — Druskininkų ruože, prie legendinio Raigardo su Gerdašių bažnytkaimiu, Lipliūnų viensėdžiais atviroje laukymėje, slypinčiais tarp gojelių ir priemiškės Diržais ir Mizarais kitoje Nemuno pusėje. Pristojo prie manęs svajonė: jeigu išliksiu gyvas, jeigu Lietuvėlė bus laisva, perplauksiu baidare Nemunu per visą Lietuvos kraštą iki Baltijos. Prisiminimus prof. Kolupailą, svajonė išaugo: nuo pat Nemuno ištakų iki

įsiliejimo plačiomis atšakomis į jūrą!

Žiliškiuose buvo įsikūręs stribų postas. Po teroro veiksmų prieš niekuo nekaltus Merkinės gyventojus „valdžia" jautėsi saugiai, tarėsi pajėgia valdyti visą apylinkę. Stribai, įsigalėję labiau negu kituose valsčiaus centruose, organizavo atskirus postus stambesnėse kaimų vietovėse, pasirinkdami tinkamus pastatus. Jie vertė dėtis į „savisaugą prieš banditus" vietos gyventojus, sustiprinti postų įgulas nakties budėjimų metu. Iš Levūnų žvilgsnis toli aprėmė lygumą anoje Nemuno pusėje, iš lėto nuolaidžią į pakrantę.

Už poros kilometrų buvo vieniša vidutinio dydžio Ryliškių sodyba su plytų gyvenamuoju namu ir mūriniais ūkio pastatais. Sumanyta pulti Merkinės stribų postą. Žvalgai pro žiūronus nustatė, kad vienkiemyje sukinėjasi ne daugiau kaip septyni vyriškiai, kai kurie ginkluoti, visi civiliškai apsirengę, nepastebėta jokio ūkinio judėjimo. Sudarytam specialios paskirties skyriui vadovauti buvo paskirtas Aras, buvęs liktinis, pirmojo ulonų pulko puskarininkis. Pasiprašiau ir aš į tą skyrių.

Paryčiui išvykome uždavinio vykdyti. Perėję užšalusį Nemuną, vingio pakrante ir per atvirą lauką užėjome į vienkiemį nuo kylančios lygumos pusės. Buvo jau gerokai prašvitę. Skyrius užėmė pozicijas prie ūkio trobesių. Keli vyrai buvo pasiryžę tuojau pulti postą iš arti, bet Aras sudraudė juos. Tyla, jokio sargybinio. Aš ir Aras žvalgėme gyvenamąjį namą. Pro žiūronus buvo galima įžvelgti pro langus, kas viduje. Šuo ardėsi, bet niekas iš namo nepasidomėjo, kas kieme. Miega žalčiai! Vienas partizanas iš arčiau šūktelėjo:

— Kas girdėti, vyrai? Ar sumigote? Kur sargybinis?

Niekas neatsiliepė. Tada, mums nusitaikius į langus, du vyrai puolė pro duris. Jos buvo neužsklęstos. Tuo pat metu pastebėta, kad bėga ginkluotas vyriškis į Merkinės pusę — jau gana toli, tiek, kad nebuvo prasmės šaudyti. Užimtame pastate rasta pagyvenusi moteriškė, mieganti užpečkyje, kitoje namo pusėje paliktas atidarytas langas, kambariuose — stribų buvimo pėdsakai. Apklausinėjama moteriškė aiškino, kad stribai kažkur išėję iš vakaro — tai dažnai pasitaiko — ir dar negrįžę. Buvo palikę du sargybiniai.

Toliau vyko tardymas: kiek stribų, kaip ginkluoti, kas dabar jiems vadovauja, kokius pažįsta? Iškvosti išsigandusią moteriškę lengvino tai, kad kai kurie mūsų skyriuje buvo vietiniai, t. y. iš Merkinės valsčiaus, jau turėjo žinių ir gerai spėjo. Paklausta, kur koks šių namų vyras, ji negalėjo įtikinamai paaiškinti, tik verkšleno dėl nelaimės, kad stribai apsėdo jų vienkiemį, šeima išsinešdino pas gimines į kitą kaimą. Vyrai taip pasisukinėjo po kambarius ir virtuvę, kad tikriausiai moteriškė pamatė dvigubai daugiau partizanų, negu mūsų buvo. Apleidžiant taip netikėtai ir lengvai apvaldytą „priešo" postą, buvo įsakyta perduoti stribams ir vienkiemio šeimininkui, kad jeigu stribai nepasitrauks į Merkinę, tai bus sunaikinti, o vienkiemis išgriautas.

Grįžome be tikėto laimėjimo įspūdžių. Pakeliui svarstėme, kas galėjo atsitikti, kad stribų nebuvo. Kur dingo antrasis paliktas sargybinis? Greičiausiai kokie penki ar šeši buvo išėję paplėšikauti naktį, terorizuoti žmones, tikinti, kad valdžia yra stribų rankose. Antrasis sargybinis, matyt, buvo anksčiau išbėgęs ir nepamatytas migloje. Galima buvo spręsti, kad sargybiniai budėjo ir pastebėjo ūkio pastatų apgulimą. Vieni partizanai apgailestavo, kad nebuvo apsupimo, kiti reiškė nuomonę, kad neapsimokėjo taip rizikuoti, užimant pozicijas atviroje vietoje, nebent buvo galima išstatyti kulkosvaidį atokiai stebėjimui ir bėgančių stribų apšaudymui. Aras tylėjo, pagaliau tarė, kad vieno partizano gyvybė yra brangesnė, negu laimėjimas, kad ir dešimt stribų nukovus. Savo ruožtu pratimas buvo geras, ir pamoka buvo gera. Vis dėlto nusivylimas liko.

Gavę dvi laisvas dienas, išsirengėme visi išvykon, tik Sukackų Zigmas liko. Jis sutiko Šarūno būryje draugą, kaip ir jis, buvusį „plechavičiuką", o jo tėviškė buvo būrio stovyklavimo plote. Tas draugas turėjo seserį, kuriai Zigmukas patiko, tad ji abu meiliai globojo. Priėję Ricielius, pasiėmėm gerą rogių pakinktų dviem arkliais ir praskriejome mėnesienoje iki Didžiasalio. Ten viename vienkiemyje įsakėme ryte nuvaryti jį į artimiausią viensėdį prie Ricielių stovyklos ir palikti nepastebimai, o jeigu kas pastebėtų ir prakalbintų, tai nesakyti, iš kur pakinktas atvarytas.

Nepilną valandą žygiavę, pasiekėme Dulgininkus — Kmieliavą. Galima buvo ramiai aplankyti savo namus. Džiaugėsi namiškiai, daugiau kaip dešimt dienų nerimavę dėl mūsų. Apsitvarkę pasirengėme grįžti į būrį. Paskutiniuoju momentu paaiškėjo mano „nelaimė": javų kūgyje paslėpto karabino diržą suėdė pelės, liko tik medinės sagtys. Toks gražus buvo lietuviško karabino diržas! Jaučiausi nuskriaustas kaip vaikas, tik pravirkti nederėjo, užtat keikiausi sodriai. Draugai pagelbėjo: gavau austinį šautuvo diržą kaip sovietų armijos ginkluotėje.

Iki Kaziulių pavėžino savieji. Žygiavome iki Gailiūnų vienkiemių už Snaigupio, iš ten patikimas žmogus pavežė mus iki Vilkiautinio, kur buvo sutarta ryšio vieta. Paryčiui buvome jau būryje, kuris stovyklavo prie Kibyšių.

Toje apylinkėje stovyklaujant, du kartus būrys artimai susiėjo su priešu. Apie pusiaudienį plentu nuo Leipalingio į Merkinę ėjo sovietų karinis padalinys — apie trisdešimt žmonių. Pasukęs nuo plento į vienkiemius, jis artėjo nedaug pakrikęs. Keliavo į sodybas, matyt, maištaudamas. Buvome apsistoję ke-tūriuose vienkiemiuose, kiek atokiau nedidelio miško. Pozicijos buvo pasirinktos prie vienkiemių ir tarp jų. Jeigu priešas peržengtų nustatytas ribas, patektų į stiprią ugnį iš gana arti. Kitas veiksmas būtų priklausęs nuo padėties. Priešas neperžengė ribos. Grįžo į plentą ir nužygiavo toliau.

Kitą dieną, būriui nedaug pakeitus stovyklavimo vietą, panašiai pasikartojo, tik toks skirtumas, kad sovietų padalinys, šį kartą gausesnis, ėjo plentu nuo Merkinės, taip pat lankėsi po vienkiemius ir artėjo prie miško, kurio pakraštyje mūsų būrys buvo užėmęs geras pozicijas priešui apšaudyti ir apsupti. Ateiviai buvo pastebėti anksčiau, taigi buvo galima anksčiau nepastebimai išeiti į mišką ir apgalvotai išsidėstyti ant priemiškio kauburėlių. Ir šį kartą nustatyta riba nebuvo peržengta. Daugumui būrio vyrų nepatiko tokia priešų laimė, bet netrukus jie bent kiek atsigavėjo.

Apie vasario dvidešimtą atšilo, buvo gražios, saulėtos dienos, bet naktimis gerokai pašaldavo. Vis dažniau būryje buvo kalbama apie netolimą stovyklavimą gamtoje. Tuo tarpu dienos ėjo, skaičiuojamos persikėlimais į kitas stovyklavimo vietas pastogėse. Vieną stovyklavimą, jau atolaidžio metu, vaizdžiai atsimenu. Tai buvo prie Žaliamiškio, ne per toliausiai nuo Leipalingio-Merkinės plento, bet jau į Liškiavos pusę. Nedidelėje aukštumoje buvo gana plati dauba, apaugusi riešutynais, toje dauboje du viensėdžiai — taip pat savotiški: ūkio pastatai apgaubti medžiais ir krūmais, du gyvenamieji namai, vienas prieš kitą per daubos veją,— su įstiklintais priebučiais. „Graži vieta ir tinkami namai. Ar ne koks vasarojimų kampelis?"— pagalvojau.

Dalis būrio apsistojo dviejuose viensėdžiuose prie daubos, abiejose jos pusėse. Įprasta paros programa: sargybų ir patrulių tarnybos paskirstymas, vakarienė, ilgas vakarojimas su apsilankymais vieni pas kitus vienkiemiuose, štabo pasitarimas.

Paryčiui, gal valandą prieš auštant — aliarmas! Ryšininkai pranešė, kad nuo vieškelio palei Žaliamiškį stribai ir kariškiai slankioja po vienkiemius. Įsakymas: įsijungti į grandies vidurį — bus puolimas! Užėmėme pozicijas, vieškelis buvo ne daukiau kaip už keturių šimtų metrų. Buvo matyti keletas siluetų prie trobesių ir rogės ant vieškelio. Abu grandies sparnai, pasidavę į priekį, ėmė šaudyti, viduriui buvo įsakyta užimti artesnę poziciją, perbėgant pakaitomis, ir taip pat pradėti apšaudymą. Turėjau progą pamatyti šalia Rudį, pasižymėjusį Mackūnuose. Buvo vidutinio ūgio, nestambaus sudėjimo, dėvėjo juodą žiemos apsiaustą ir juodus veltinius su kaliošais. Stačiais iš kulkosvaidžio nuo peties žėrė trumpomis serijomis.

—    Tik ne į pastatus! — riktelėjo skyrininkas.

Žiūrėjau pro žiūronus. Nuo vieškelio kažkas ėjo, mosuodamas rankomis virš galvos. Galima buvo aiškiai suprasti, kad duoda ženklą nešaudyti. Kai mūsų ruože nutilo šūviai, pasigirdo šauksmas:

—    Nie strieliat. Svaji!

Skyrininkas šaukė:

—    Kas per velniava!

Mūsų vidurys nešaudė ir dairėsi, kas arčiau vidurio. Netrukus paaiškėjo, kad abu sparnai jau ant vieškelio, dešiniajame tolo šūviai palei vieškelį į plentą. Ant vieškelio — mūsiškių šurmulys kaip turgavietėje ar per atlaidus. Kas atsitiko? Iš trumpų atsakymų buvo galima suvokti, kad tai stribai nuo Seirijų. Jiems vadovavo jaunas Lietuvos ruselis kariška apranga. Paėmė jį ir dar du stribus, kiti pabėgo savo rogėmis. Stribų vadas pagalvojo, kad juos puola sovietų arba Merkinės stribai, ir tokiu būdu pateko į nelaimę su dviem savo pavaldiniais.

Priėjome paeiliui pasižiūrėti į juos. Anas Lietuvos ruselis buvo

aukšto ūgio, naujutėle sovietų karininko uniforma. Dairėsi į šalis, lyg vis dar nesupratęs, kas atsitiko. Abu stribai sėdėjo sukniubę namo pasienyje. Vidutinio amžiaus ūkininkai, ūkiška apranga. Vienas, padėvėtais batais su mediniais padais, karštai meldėsi su rožančium rankose, poteriukai skubiai slinko tarp pirštų kaip gyvenimo prisuktame kadre.

—    Kaip vadiniesi? — kažkas paklausė.

—    Papieravičius,— atsakė vargšas žmogus, jau žinojęs, kad jo gyvenimas baigiasi. Įsakymas: eiti nustatyta tvarka į Žaliamiškį — už kelių šimtų metrų per priegirios miškelį ir krūmyną.

Dienota girioje gal net iki vakaro. Vyrai sukūrė kelis laužus, dalijosi įspūdžiais, spėliojo, iš kur galėjo atsirasti stribai nuo Seirijų. Tiesą žinojo tik būrio štabas. Nebuvau tardant, neklausinėjau, pagaliau ir būryje vėliau nedaug buvo kalbama apie tą įvykį. Matyt, įvykdyta mirties bausmė nežadino laimėjimo nuotaikos; kas kita — nukauti priešą mūšyje. Nesidėjo į laimėjimo nuotaiką ir įvykio epilogas: sargybiniai atvežė iš pamiškės roges, kur gulėjo vienmarškinis kruvinas vyriškis — stribų vadas, sušaudytas, bet palikęs gyvas ir dar tiek pajėgus, kad išbėgo į girios pakraštį, puolė į arčiausią sodybą ir prašė jį vežti į Merkinę. Vietiniai žmonės, jau sužinoję apie partizanų susirėmimą su stribais, atvežė jį kur reikia. Ką toliau kalbėti? — liūdna ir šiurpu...

Buvo tikėtasi, kad stribų išblaškymo vietoje pasirodys kokios priešo pajėgos. Prie plento per Žaliamiškį iki pavakario laukė pasalos atvykstančių nuo Leipalingio ar Seirijų, dalis būrio žvalgė judėjimą nuo Merkinės. Į minėtas vietoves nuvyko speciali ryšininkų žvalgyba. Nepastebėta pasiruošimų akcijai prieš partizanus. Tas įvykis buvo stribams slegiantis įspėjimas.

Būrio stovyklavimas žiemos sąlygomis tęsėsi nustatyta tvarka. Buvo stengiamasi prasmingai užpildyti šiokiadienius. Tuo tarpu padėtis frontuose keitėsi gaivališkai. Vyrams buvo pateikiamos informacijos. Retai kildavo diskusija ir dar rečiau leistasi į spėliojimus, kaip bus toliau. Vyravo tyli viltis, kad baigiantis karui politinė padėtis bus bent kiek lengvesnė. Ateidavo žinių apie partizanų būrius, susirėmimus, laimėjimus ir nemažus nuostolius Suvalkijos gilumoje. O mes —tai dzūkiškieji Suvalkijos rytai.

Buvo kalbama apie stambius partizanų junginius Aukštaitijos ir Vilniaus krašto šiaurės rytuose iki Naručio ežero: prieš tokias partizanų pajėgas buvo mestos dvi sovietų divizijos, daug partizanų žuvo, atkakliai besigindami iš įtvirtinimų Kiauneliškio miške kažkur į šiaurę nuo Vilniaus. Panašiai ir Naručio miškuose vyko nuožmios kautynės. Dideli partizanų junginiai, į kuriuos, beje, buvo įsijungę ir lenkiškosios AK likučiai, buvo priversti laikytis mažesnių dalinių didesniame plote taktikos.

Šarūno būryje nuotaika buvo gera. Gal net ir per daug buvo pasitikėjimo savimi — lietuviško karingumo gimtoje žemėje. Buvo sena valstybė, buvo Lietuvos kariuomenė, o teko taip tragiškai, taip nelemtai abi šias didžiąsias vertybes prarasti. Kitaip pradėta kariauti už tėvynės laisvę ir nepriklausomybę — ginti lietuvio vardą. Vyrai, petys į petį, atsidūrę kovos būryje, jautėsi šauniai. Turėjo tam įtakos tarnavę Lietuvos kariuomenėje. Jie savo pasakojimais pabrėždavo, kad lietuviai nuo senovės per visus istorijos laikus įprato atlaikyti vienas kelis ar keliolika priešo karių — taip yra ir dabar. Lietuvos kariuomenės statute žvalgybai esą šitaip nupasakojamas uždavinys: išžvalgyti ir sužinoti ne kiek yra priešų, bet kur jie yra.

Ryškiai prisimenu Šarūno būrio vyrus šventiškoje rikiuotėje, minint Vasario 16-ąją, kartojant priesaikos žodžius, stengiantis kartu naudingai organizuoti žiemos dienų ir ilgų vakarų laisvalaikį. Tada pirmą kartą pagalvojau užrašyti tai. Pasirodė naujos partizaniškos dainos ir baladės, kuriamos greičiausiai gimnazisčių, seminarisčių, o gal ir studenčių, taip pat kaimo merginų — labai liaudiškos. Užsirašiau lapelyje, paskui nešiojausi atmintyje:

Renkas vyrai, žvanga plienas,

Traška lėkštės ir granatos,

Ir kulkosvaidį ne vienas,

Kaip žirgelį kieme stato.

Automatais, karabinais,

Kas žiūronais pasdabinęs,

Vytim šauniai, dviskersiniu,

O krūtinę... audros plėšo.

Ir į dainą žodžiai pinas.

Būryje atsirado dar vienas užnemunietis — kaip ir aš, Kizys iš Viečiūnų kaimo ties Liškiava. Jau neprisimenu gerai vardo ir slapyvardžio — ar ne Domas — Pirklys? Man buvo įdomu daugiau sužinoti, kaip mūsų krašte — Druskininkų ir Marcinkonių valsčiuose. Juk ten mano, pasakyčiau, partizanavimo šaknys organizacinio ruošimosi pradžia. Suvalkijos pusėje buvau, siekdamas kuo daugiau likti nežinomas. Apie padėtį sužinojau tik tiek, kad ten palyginti ramu. Galima laikytis prie namų, besirūpinant saugumu ir žmonių vienybe, nugnybant kokį paaiškėjusi išdaviką, vietos parsidavėlį.

Žiemos pradžioje buvo įvykis Gudų šalies pagiryje: „valdžia" nuvarė žmones girios kirsti. Su rogėmis net nuo Marijampolės, neskaitant artesnių apylinkių. Kirsti medžius ir išvežti juos prie geležinkelio kažkokie ginkluoti vyrai sutrukdė, išvaikydami suvarytus ūkininkus; kalba, kad nušovė keletą arklių, žmones apkūlė, įsakė tuojau išsidanginti ir nebegrįžti; kad ir kaip būtų varomi, priešingu atveju nebus įspėjimų ir aiškinimų... Gal ir buvo perdėjimų, kuriais patys suvarytieji buvo suinteresuoti. Be abejo, tai Kabelių ir Marcinkonių vyrai pasidarbavo, gelbėdami girią nuo iškirtimo, o ūkininkus — nuo sunkios prievolės. Šiaip ar taip, plačiai organizuota miško ruoša buvo sutrukdyta. Priešui neteko nei vieno kietmetrio miško medžiagos, nei vieno sparmedžio Donbaso kasykloms.

Sutarėme su Kiziu apsilankyti Viečiūnuose ir Neravuose, gal ir toliau kur, kol rogių kelias dar pakenčiamas. Kelinta diena ėjo staigus atolaidis. Vasario 27-ąją būrys apsistojo Panaros kaimo vienkiemyje. Iš būrio vado Lukošiaus gavau leidimą išvykti vienai nakčiai kartu su Kiziu mūsų reikalais. Atskirai papasakojau Lukošiui daugiau.

Iki Liškiavos nuvažiavome rogėmis. Perėję Nemuną, pasibeldėme į Kizio tėviškę: padėtis — kaip prieš porą savaičių. Žinojau, kad Viečiūnuose laikosi Milukų žentas j. ltn. Juknaitis. Jis buvo pasitraukęs iš savisaugos ar kokio policijos bataliono ir jau vokiečių okupacijos metais slapstėsi uošvijoje. Tas slapstymasis reiškė tik tiek, kad laisvai gyveno Viečiūnuose, retkarčiais apsilankydavo Druskininkuose. Buvau trumpai susipažinęs su juo. Artimus santykius palaikė mano bičiulis Juozas Kalpokas iš Neravų, mokytojavęs Viečiūnuose.

Susiradome Juozą Balčių, slapyvardžiu Balutis, kurio informacijos apribojo mūsų nakties žygį: Juknaitis išvykęs į Cimkavą, kur laikosi Povilas Damulevičius iš Ratnyčios, slapyvardžiu Danielius, mokytojas J. Kalpokas gyvena Neravuose, tėviškėje, iš ten kiekvieną dieną atvažiuoja į mokyklą. Balutis buvo aktyviai įsitraukęs į organizacinį darbą, visais reikalais palaikė artimus ryšius su J. Kalpoku, taigi jo informacijų visiškai užteko. Pavasario ir veiklesnio kovos sąjūdžio laukimą žadino žinia, kad kažkur apie Kabelius yra pasislėpęs aukštesnio laipsnio karininkas, kurį netrukus gal teks pažinti, kai besiorganizuojantys kovų būriai pereis jo vadovybei. Ši žinia buvo labai svarbi. Pagalvojau, kad ji sudomins Šarūno būrio vadą Lukošių, kuris dairėsi sąveikos su kitais partizanų būriais, ypač vadovaujamais karininkų. Deja, nesuskubau su raportu...

Panaros mūšis. Tai stambiausias įvykis per mano trejus partizanavimo metus. Mano kovos krikštas. Prisimenu jį kaip buvo, net tikriausiai ne tokį, nes buvau eilinis kovotojas, be to, iki paskutinio momento laikinai nebuvau būryje. Taigi, bus tik faktai ir prielaidos bei spėjimai.

Iš nakties žygio vasario 27-ąją grįžome su Kiziu į būrį 28-osios paryčiui. Naktis buvo nepaprastai šilta. Pavargome klampoję arimus ir papievius abiejose Nemuno pakrantėse. Nuo Liškiavos rogių kelias buvo dar geras, o privažiuojant prie būrio apsistojimo sodybos, teko arkliukui tempti roges grynomis, kaip ir rudenį pabjurusiomis akmeningomis molės plynėmis. Atradęs savo skyrių, kritau primigti.

Pažadino mane valgyti. Buvo nedaug po pusiaudienio, rengiausi nueiti pas būrio vadą. Kalbėjausi dar su šeimininke virtuvėje (kambariuose buvo tiršta vyrų) ir jos dviem ikimokyklinio amžiaus mergaitėmis. Į kaseles sušukuotais lino plaukais jos buvo labai meilios ir kalbios. Man, skautijoje dirbusiam su jaunuoliais, vėliau švietimo srityje, bendravusiam su vaikais, buvo proga bent kiek atsigauti kitoje aplinkoje. Atėjo iš kiemo šeimininkas, labai jaunas. Nežinau, kodėl šeimininkė iš karto pareiškė, kad tai jos antrasis vyras — neseniai mirusio pirmojo vyro brolis. Vėl proga mintims nukrypti į gyvenimą: taip, mūsų žmonėse yra dar likęs šeimų rūpesčio ir reikalo paprotys ir tokiu būdu derinti vedybas.

Kaip tik tuo momentu įpuolė būrio operatyvinis ryšininkas su įsakymu: priešui priartėjus, užimti anksčiau nurodytas pozicijas! Į kitus tris vienkiemius, kuriuose buvo apsistojęs būrys, ėjo siauras, negilus slėnis. Ant slėnio briaunos buvo skirta mūsų ir kito skyriaus pozicija, laikanti kairįjį būrio sparną. Buvau užkluptas padėties. Pagalvojau, kas atsitiko, kad mūšis priimamas lygumoje, tolokai nuo miško. Kai ką sužinojau iš mūsų skyrininko Savicko (berods Strazdo slapyvardžiu). Ėjęs šalia manęs, jis murmėjo, kad be reikalo čia veliamės į mūšį, geriau būtų iš anksto pasitraukti prie Žaliamiškio ir pasirinkti vietą šalia Šventežerio būrio. Mano paklaustas, pasakė daugiau, būtent, kad su Šventežerio būriu užmegztas ryšys jau iš vakaro ir kad, gavus žinią apie priešą, slenkantį nuo Merkinės, buvo pasiųsti ryšininkai su pasiūlymu šventežeriškiams prisijungti prie Šarūno būrio Panaroje, toliau anie pasiūlė saugiai trauktis prie jų būrio, užėmusio geras pozicijas už kelių šimtų metrų nuo Žaliamiškio pakraščio.

Mums išsidėsčius, netrukus prasidėjo susišaudymas dešiniajame sparne, kiek vėliau — ir viduryje. Kairysis sparnas dar žvalgė, kaip priešas juda atvirame plote. Jis buvo gana toli, gal už keturių šimtų metrų, iškilumoje su nedidele retų pušų giraite, ir turėjo geras pozicijas. Pradėjo artėti perbėgimais. Šaudyti pradėjo Zigmas trumpomis serijomis iš kulkosvaidžio. Atsiliepė mūsų šautuvai ir kaimyninio skyriaus kulkosvaidis. Automatiniai ginklai neturėjo darbo. Pirmieji priešo perbėgėliai sugulė, likusieji išeities pozicijose paleido taiklią ugnį. Pamačiau, kaip Zigmas knaptelėjo ir jau nebepakėlė galvos, jo kulkosvaidis nutilo. Beveik tuo pat metu nuėjo per grandį įspėjimas, kad veikia priešo snaiperiai. Zigmui buvo pataikyta į galvą. Barzdukas buvo bebandąs paimti kulkosvaidį ir perkelti jį į saugesnę vietą, tačiau tuojau atšoko, per plauką išvengęs Zigmo likimo.

Teko dengtis. Daug kovotojų pasijuto bejėgiai. Žvalgymas iš nedidelės akmenų krūsnies, vienintelės skyriaus ruože, rodė, kad priešas palieka savo pozicijas, tuo tarpu smarkiai puola dešinį mūsų sparną ir vidurį. Degė ūkio pastatai, vėjas nešė dūmus į priešo pusę. Laikas bėgo greit, sunku buvo pasakyti, kiek tęsiasi pirmasis susirėmimas,— gal ne mažiau kaip dvi valandas, o atrodė, kad visai neilgai (tai teko patirti ir vėliau susirėmimų ir pavojų atvejais). Slėniu pro mūsų pozicijas į užnugarį nešė sunkiai sužeistą Linksmutį. Jaunas berniokas su ūseliais buvo įsidėmėtas būryje ne tiek dėl rudo plauko, kiek dėl linksmo ir gyvo būdo. Netrukus pranešė pro mus kitą sunkiai sužeistą. Paklausus, ar yra žuvusių, nebuvo atsakymo, tik kartėlio mostai rodė, kad nėra gerai. Kariuomenės dalinyje žuvusieji ir sunkiai sužeistieji yra normaliai skaičiuojami. Partizanų būryje — kitaip: čia savi, pažįstami, giminės.

Neilgai trukus pasirodė pasitraukimo grandis Žaliamiškio kryptimi įstrižai nuo susirėmimo fronto. Mūsų ir kaimyninis skyriai nepuolė trauktis, kurį laiką šaudė į priešą ties viduriu ir dešiniuoju sparnu, skyrininkai tarėsi, kaip geriau trauktis. Aš bandžiau pašalinti iš vis dar taikliai apšaudomos pozicijos žuvusio Zigmo kulkosvaidį. Užmetęs šautuvo diržą už kulkosvaidžio lėkštės, nutraukiau į pašlaitę, Barzdukas tuojau jį pačiupo.

Mūsų du skyriai traukėsi ne tiesiog perbėgdami plačias lomas, o labiau pašlaitėmis, lygiagrečiai su priešo puolimu, rasdami trumpesnius perbėgimus bei atsišaudydami iš aukštumėlių, manevruodami Liškiavos kryptimi. Priešas sutelkė stipresnę ugnį į besitraukiančius tiesiog į Žaliamiškį, skubėjo atkirsti juos nuo miško! Matėme iš priedangos, kaip vidurys ir dešinysis sparnas bėgte traukėsi per platesnę lomą, kulipkos sagstė sugulėjusį sniegą, melsvai taškydamas suledėjimus. Matėme, kaip toje lomoje žuvo vienas mūsų kovotojas. Būrio vadas Lukošius, ramiai eidamas, šaukė užimti pozicijas netolimoje aukštumoje.

Kiek vėliau jis atsidūrė su grupe kovotojų prie mūsų skyrių, dabar jau dešiniajame sparne; buvęs dešinysis jau tapo kairiuoju. Susilaikė už akmenų krūsnių ir taikliai šaudė, prispausdamas priešą. Dešinysis sparnas jau buvo gerokai atsipalaidavęs. Galima buvo ramiai atsikvėpti.

Poilsis, kad ir trumpas, buvo labai reikalingas. Nelemtas staigus kelių dienų atolaidis! Žlegtelėjęs į papurusią pusnį kur nors atšlaitėje, pasijusdavai lyg į šaltą vonią įkritęs. Molis ir arimai kibo į batus ir milines. Niekas nežiūrėjo, kur krenta, kaip ritasi ar šliaužia. Tik ginklas buvo saugomas nuo užteršimo. Žemelė, prie kurios mūšio metu kovotojas taip glaudžiasi, šį kartą nebuvo tokia meili.

— Po centnerio krūvio!...— juokavo vyrai, išplakdami milines, braukdami kelnes, nuspardydami molį nuo batų.

Vienkiemyje tarp Liškiavos ir Vilkiautinio pailsėjome valandėlę. Moterys davė pieno išgerti. Pusamžis vyriškis buvo pabalnojęs arklį, su šautuvu ir išranga — ruošėsi prisijungti prie mūsų...

Prie Žaliamiškio gaivališkai sugrojo kulkosvaidžiai. Matyt, ten mūsiškiai susilygino su Šventežerio būrio pozicijomis. Priešas tikėjosi užkirsti kelią partizanams, bet skubėdamas užsivėrė ant šventežeriškių. Penkiolika kulkosvaidžių, daugiau kaip šešiasdešimt vyrų — tai ne bet kas! Partizanus nudžiugino savųjų kulkosvaidžių kalenimas ilgomis serijomis, netrukus perėjęs į trumpas serijas. Skyrininkai įsakė skubiai prisijungti. Pasirodė, kad buvome netoli vieškelio iš Liškiavos į Vilkiautinį ir toliau į plentą. Išeinant į vieškelį, kiek dešiniau pasigirdo trumpas, bet stiprus susišaudymas iš automatinių ginklų. Netrukus pamatėme roges su ginkluotais vyrais, dumiančiais į Liškiavą. Savi, bet iš kur? Vėliau paaiškėjo, kad tai šventežeriškiai, nuvažiavę vienomis rogėmis į Liškiavą dar prieš mūšio pradžią

Panaroje. Nežinia, ką ten gana ilgai veikė. O gal ir toliau važinėją? Išgirdę kautynes jau prie Žaliamiškio, skubėjo į būrį ir užšoko ant priešo. Pirmieji paleido ugnį, bet vienas iš šventežeriškių žuvo.

Suėjome su Lukošiumi ir keliolika kovotojų, kurie apsistojo atsikvėpti ir apsitvarkyti gretimame viensėdyje. Priėjome kartu vieškelį. Netoli buvo ilgas slėnis — iki Liepiškių sodybų netoli Žaliamiškio. Nutarėme tuo slėniu perbėgti ir prisijungti prie mūšio fronto, prailgindami jo dešinįjį sparną. Žvalgymas rodė, kad ties mumis priešas dar gana atokiai, be to, juda daugiau Žaliamiškio kryptimi. Tikslas paskatino greitą, kone lenktynių bėgimą. Skuodęs prieš mane Savickas — Strazdas staiga suklupo ir nusitvėrė už kojos, šaukdamas kartu susilaikyti. Aš dar spėjau perbėgti ir, pastebėjęs, kad slėnį iš dešinės sagsto kulkosvaidžio serijos, taip pat pradėjau įspėjamai šaukti.

Nežinau, kaip atsitiko, kad būrio vadas Lukošius nesusilaikė: gal nesuprato, gal rizikavo perbėgti apšaudomą siaurą slėnį, einantį statmenai į mus. Buvo nukirstas. Kiti susilaikė. Puolė į mūsų slėnio pakriaušę, išžvalgė priešo kulkosvaidį ir jį smarkiai apšaudė. Kaip nevidonai aptiko skersinį slėnį, ne platesnį dauboje kaip kiemo vartai? Ta nelemtoji anga ėjo nuo vieškelio už kokių keturių šimtų metrų; ten įsitaisė priešo kulkosvaidis. Kaip vietiniai nepagalvojo apie pavojingą vietą?

Matyt, mažėjantis pavojus ir tvirta atspirtis priešui mažino budrumą. Prišliaužęs nutvėriau Lukošių už peties ir pasitraukiau porą metrų į visai saugią vietą. Nerodė gyvybės ženklų. Atsagsčiau — kairėje krūtinės pusėje, kiek žemiau širdies, buvo pataikymo žymė kaip mėlynės uoga, nugaroje — didesnė plėšimo žaizda, mažai kraujuojanti. Savickas — Strazdas, buvęs fronto kareivis, nusprendė, kad yra išsiliejęs kraujas viduje, ir Lukošius iškart miręs.

Priešas mažiau apšaudė tą mirties zoną, ne platesnę už didoką kambarį. Likusieji vyrai arba perbėgo, arba peršliaužė. Jie su Lukošium nešė ir savo vadą į Žaliamiškį.

Susidūrėme su retai kalenančiu kulkosvaidžiu ir pyškančiu šautuvais mūšio frontu. Strazdas buvo lengvai sužeistas. Apsitvarstė žaizdą virš kelio. Paragino užimti pozicijas. Pakluso jam ir neatskiriamas nuo mūsų kitas skyrius — daugiausia vietos vyrai (vis dar neprisimenu jų skyrininko slapyvardžio). Man atrodė, kad Strazdas, pajutęs prisilietusią mirties šmėklą, pergyveno laimės ir džiaugsmo momentą. Ir čia pagalvojęs apie save, pajutau tokį pat atoslūgį. Mirtinas pavojus buvo žingsnis už manęs.

Užgulėme grandimi už slėnio ant aukštesnio jo kranto, už savęs turėjome Lepiškių ežero galą, kairėje, mažiau kaip už kilometro, Žaliamiškio sieną. Priešo ugnis į mūsų dešinįjį sparną buvo silpna, pagaliau ir mūsų abu skyriai jau nebeturėjo reikšmės mūšiui — gal tik tiek, kad priešui padidėjo partizanų santalkos vaizdas... Įsikūriau apleistame vienkiemio name — matyt, žmonės buvo kažkur toliau į Liepiškius išbėgę. Iš langų tiesiai į priešą ir į kairę išilgai mūšio linijos turėjau gerus stebėjimo taškus, bet ir pro žiūronus nedaug tegalima buvo iki smulkmenų matyti. Kilo migla, jau driekėsi vakaro prieblanda, priešas užgulė, tik retkarčiais pajudėdamas ir manevruodamas.

Įsiminė du vaizdeliai. Kažkoks šventežeriškis, matyt, iš vadovaujančiųjų, jodinėjo pagal miško liniją gražiu pabalnotu žirgu su visa Lietuvos kariuomenės puskarininkio apranga. Jis prijojo prie mūsų pozicijų, kažką kalbėjo su abiem skyrininkais. Arčiau linijos vidurio kulkosvaidininkas Dūda — aukštas, aviacijos šalmine su palaidais pasegimais — darbavosi: dažnai keitė pozicijas, pripuolęs tai šen, tai prie akmenų krūsnies, žėrė trumpomis ir ilgomis serijomis. Šalia kovotojai su žiūronais, balsu ir mostais rodė jam taikinius, gyrė už priešo varginimą.

Abi pusės laukė sutemos. Priešas — kad pasitrauktų, nes ne ką galėjo veikti, partizanai turėjo savo reikalų ir rūpesčių. Suėjome giliau i Žaliamiškį, kažkur prie eiguvos. Šventežerio būrys jautėsi šeimininku, palaikė apsaugą ir tvarką. Šarūniečiai buvo netekę savo būrio vado, išvargę daugiau, turėjo pasirūpinti sunkiai sužeistaisiais. Eiguvoje gulėjo partizanas su sutriuškinta koja, kurią galbūt reikėjo amputuoti. Išsikalbėjau su juo. Man prasitarus, kad esu iš Druskininkų, jis pasakė esąs Kvarciejus iš Merkinės, Druskininkuose jo giminės Griguliauskai, prašė jiems pranešti apie nelaimę, tikriausiai jie rastų galimybę saugiau organizuoti pagalbą. (Girdėjau, kad jam buvo nupjauta koja, naudojo protezą, su repatriantais iš Vilniaus krašto išvažiavo į Lenkiją).

Išsikalbėjau su Šventežerio būrio vyrais, kai jie valgydino šarūniečius. Tai buvo kitaip suorganizuotas ir kitaip veikiantis kovos būrys —lakstantis rogėmis. Dvylika gerų rogių poriniais arkliais, šešiasdešimt kovotojų, dvylika rankinių kulkosvaidžių, didelė šaudmenų atsarga, savo maistas, grūdų pašaras arkliams. Tokia ginkluotė, apsirūpinimas ir judrumas atnešė jiems keletą laimėjimų tiek lauktuose, tiek netikėtuose susirėmimuose jie naudojo išprovokavimo ir bėgimo taktiką, įvesdami priešą į pasalas. Enkavedistų ir kariniai daliniai vydavosi įžūlų partizanų būrį vieškeliais, šalutiniais keliais, pratrintomis rogių vėžėmis miškuose, giraitėse, kalvotose vietovėse. Būrys staiga pasukdavo šalia važiuoto kelio atgal, užimdamas geras pozicijas. Besivejančiųjų rogės tapdavo geru taikiniu. Netikėta triuškinanti ugnis vienu smūgiu parblokšdavo priešą; likdavo jis bejėgis toliau sekti partizanus.

Šventežerio būrys iki Panaros mūšio šalia mūsų būrio turėjo tik vieną žuvusį — ir tą patį per neapdairumą. Šis nuostolis buvo labai skaudus būrio vadui: pasalų metu krito jo jaunesnis brolis, drąsus ir karštas vyras. Partizanams vienintelė gera priemonė: po suduoto smūgio tuojau dingti. Būrio vadas griežtai draudė puikuotis narsumu, bet brolis — kaip brolis, matyt, galvojo turįs drausmės nuolaidą. Taigi ir praganė vadas savo mylimą broliuką.

Nuotaika buvo slogi. Niekas neskaičiavo priešo nuostolių, tik vėliau iš didinamų (kaip paprastai) buvo stengiamasi prieiti arčiau tikrųjų. Mes netekome septynių vyrų, tą nuostolį laikėme kone mūšio pralaimėjimu. Gal būtų baigęsi kitaip, likus gyvam mūsų būrio vadui. Būrys būtų pasitraukęs į miškus, kurie nuo Snaigupio jungėsi su Puščia. Nebuvo anksčiau aiškiai paskirto vado pavaduotojo, o ir dabar skyrininkų pasitarime toks nepasireiškė. Kai kurie samprotavo, kad didelių kovos būrių taktika atgyvenusi. Prisiminta, kad turime mums žinomame plote karininką. Jo vadovaujami turime kurti didesnį organizacinį vienetą — Šarūno rinktinę. Kadangi tas minimas karininkas buvo j. ltn. V. Gontis, tai mūsų skyriui, daugiausia man, teko ypatinga užduotis. Įsidėmėjau sutartas ryšio priemones ir vietas su anksčiausiai įsikūrusiu naminiu būriu apie Kibyšius (karininko Juozapavičiaus vardo) ir su kitais vyrais— nuo Liepiškių per Gailiūnus iki Vilkiautinio.

Mūsų skyrininkų pasitarimo pabaigoje dalyvavo Šventežerio būrio vadas. Neprisimenu, o gal ir visai nebuvau įsidėmėjęs jo slapyvardžio; vadas — ir tiek. Buvo vyr. puskarininkis, apie trisdešimties metų, pagal išvaizdą ir žodžius valingas, dalykiškas. Ir jis buvo susirūpinęs: baigėsi žiemos išdaigų metas — kad tik savo važnyčias su manta prie namų pritemptume. Šventežerio plotas buvo ypatingai sekamas — teks pajusti priešo įniršį.

— Kad mes turėtume tokią atramą miškuose!..— atsiduso.

Tada pasakiau jam, kad gali tarpais laikytis su savo būriu Pūsčioję, tik 30—35 km nakties žygio Šventežerio būrys įeitų į Šarūno rinktinę, kad ir laikinai, kol neapsispręs kitokia organizacinė struktūra. Tas užtikrintų ryšius, kartu ir saugesnį judėjimą iki Pūščios ir pačioje didž-girėje. Tuo tarpu būtų palaikomas ryšys per Karininko Juozapavičiaus būrį. Taip ir buvo sutarta. Skyrėmės nuraminti sąveikos perspektyvų, pavasario vilčių guodžiami.

Išžygiavome savo pastogių linkme. Šalutinis kelias tarp Liepiškių ir Ricielių. Apsistojome Gailiūnų kolonijose prie Ringeliškės kaimo. Vyrai sumigo. Berods su mumis buvo dar kažkas nuo Leipalingio. Šeimininkas pasiūlė budėti devyniolika likusių valandų. Paryčiui pirmas pakirdau, prikeltas kažkokio sunkaus sapno. Šeimininkas jau buvo apsišėręs ir apsiklausinėjęs. Papasakojau jam daugiau apie vakarykščią dieną. Pritariau, kad pas jį saugiausiai pataikyta: pasitraukėme gana toli, vieta arti Druskininkų, prie Nemuno ir dviejų valsčių ribos, be to, čia nebuvę jokių sankirčių su stribais ir ruskiais. Šeimininkė paprašė pusryčių, kalbino ramiai ilsėtis iki vakaro.

Prieš pusdienį pasigirdo šūviai prie Žaliamiškio, kažkur net nuo Gobinių. Susišaudymas artėjo, ir Ricieliuose jau užvirė tikras mūšis. Kas per velniava! Susirėmimo su partizanais negalėjo būti! Kas gi būtų Žaliamiškyje palikęs, kas iš kur į Žaliamiškį atsikraustęs, jeigu vakar beveik visą dieną ten vyko mūšis, girdimas mažiausiai keliolikos kilometrų spinduliu, o žmonių dar toliau neštas? Kariuomenė galėjo būti įsitikinusi, kad partizanų yra daug, jie jaučiasi drąsiai ir sėdi miške. Jeigu taip, tai kariuomenės dalinys, gal ir gerokai sustiprintas, turėjo tęsti savo užduotį. Bet iš kur partizanai prie Žaliamiškio? Mūšis, kuris ten užvirė ir tęsėsi keletą valandų, dar valandą geso.

Nuo Liepiškių iki Snaigupio atėjo žinia, kad rusų karinis dalinys, krėtęs Žaliamiškį, pastebėjo Ricieliuose ir Guobiniuose ginkluotus vyrus ir pradėjo juos pulti. O ten buvo gana gausus Leipalingio stribų būrys. Subėgo jie į didoką ūkį, plačiai aptvertą akmenų mūreliu, ir įsitaisė šalia mokyklos, kuri irgi buvo tinkama gynybai. Stribų ugnis iš labai gerų pozicijų pridarė kariškiams nemažai nuostolių.

Stribai gana vėlai apsižiūrėjo, kad jų priešas —tai sovietų karinis dalinys. Gal ir būtų kaip nors sužinota, jeigu jie nebūtų iššovę baltą raketą — sutartą ženklą: savi! Tai dar labiau įsiutino kariškius, nes kaip tik vakar, baigiantis mūšiui, partizanai irgi iššovė baltą raketą. Dabar jiems nebuvo abejonių, kad tai vakarykščiai partizanai. Ūkį ir mokyklą supo ir puolė įniršę kariškiai, nepaisydami nuostolių. Stribams vadovavo kažkoks Kamorūnas, prieš keletą savaičių dar negirdėtas Leipalingyje. Jis narsiai vadovavo gynybai, matyt, įsitikinęs, kad kariškiai jiems nedovanos. Žuvo beveik su visu būriu, gal tik du trys išsigelbėjo, anksčiau prašliaužę krūmais Raudonikių dvarelio link, o iš ten ir miškas buvo netoli.

— Tai atsitikimas! — Barzdukas pažinojęs aną Kamorūną. Buvo nekvailas ir padorus žmogus, Lietuvos kariuomenėje — sumanus puskarininkis. Kaip jis galėjo patekti į stribus?

Toks vakarykščio mūšio epilogas geriau nuteikė vyrus. Smulkmenas apie stribų mūšį su sovietų kariniu daliniu sužinojome jau antrą dieną. Pavakary smagiau žygiavome į Dulgininkus.