DR. ANTANAS GARMUS IR LIETUVOS RAUDONASIS KRYŽIUS PIRMOSIOS SOVIETŲ OKUPACIIOS METAIS
Gražina Zujienė
Gydytojas, visuomenės veikėjas, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus (LRK) pirmininkas (1940 06 171 - 1941 07 03)2, Antanas Garmus gimė 1881 02 183 Tursono kaime, Aukštosios Panemunės vls., Kauno aps. 1903 m. baigė Liepojos gimnaziją ir įstojo į Kijevo universiteto medicinos fakultetą. Nuo 1902 m. bendradarbiavo lietuvių spaudoje*, parašė apsakymų. Dėl dalyvavimo
1905 m. revoliucijoje A.Garmus universitetą turėjo palikti. 1904-
1906 m. už politinę veiklą prieš caro valdžią buvo kelis kartus suimtas. 1905-1906 m. kalėjo Kalvarijos kalėjime**. Dr. Kaziui Griniui sumokėjus užstatą, laikinai išleistas iš kalėjimo A.Garmus pasitraukė į užsienį. 1907-1913 m. Šveicarijoje studijavo gamtos ir medicinos mokslus. Išklausęs Berno universiteto gamtos ir medicinos fakultetų kursą, disertaciją parašė iš fiziologijos ir “Valstybinio Berno universiteto senatas už labai rimtas zoologijos, mineralogijos, geologijos studijas ir parašytą disertaciją bei labai gerai išlaikytus egzaminus suteikė Filosofijos mokslų daktaro vardą”4. Medicinos egzaminų išlaikyti nespėjo.
--------------------
*A.Garmus rašė "Naujienose", "Ūkininke", 1906-1907 m. - "Naujojoje Gadynėje", 1906 m. - "Kovoje", 1907 m. - "Darbininke", "Žarijoje", "Lietuvos ūkininke", 1906-1909 m. - "Vilniaus Žiniose", nuo 1910 m. - "Lietuvos Žiniose".
** 1914 m. A.Garmus kalėjo Lomžos kalėjime.
Be to, Šveicarijoje Antanas Garmus studijavo bakteriologiją pas prof. Kolle, 2 metus buvo jo asistentu.
Rusijoje trūkstant diplomuotų medikų, A.Garmui leista Pirmojo pasaulinio karo pradžioje dirbti gydytoju fronte, o paskui tas pačias pareigas eiti Penzos zemstvos Ramzajaus kaime su 15 tūkst. gyventojų. Vėliau paimtas į kariuomenę tarnavo fronte 75 divizijoje. Grįžti į tėvynę jam pavyko tik 1925 m. paskutiniu ešelonu, - prisiminė dr. A.Garmaus duktė Sofija.
Lietuvoje 1926 02 24 buvo išrinktas ir 3 metus dirbo Lietuvos universiteto medicinos fakulteto, Vidaus ligų katedros prof. Juozo Bagdono jaunesniuoju asistentu. 1928 m. įkūrus Kauno miesto Ligonių kasą jos pirmojo direktoriaus Juozo Stanionio pakviestas Antanas Garmus 3 metus buvo Kauno miesto ligonių kasos Medicinos sk. vedėju, gydytoju-patarėju (iki 1932 m.). Čia dirbdamas jis parašė ir 1929 m. išleido Kauno m. ligonių kasos taisykles gydytojams.
1932-1934 m. dr. Antanas Garmus - LRK tuberkuliozės sanatorijos Aukštojoje Panemunėje direktorius. 1934-1940 m. jis vertėsi laisva gyd. praktika, buvo Kauno miesto tarybos bei Medicinos draugijos valdybos narys. Redagavo jos leidžiamą “Sveikatą”. Taip pat buvo Draugijos kovai su tuberkulioze ir Tarptautinės sąjungos kovai su tuberkulioze Paryžiuje centro valdybų narys. Dalyvavo tarptautiniuose kongresuose kovai su tuberkulioze Varšuvoje (1934), Lisabonoje (1937), Paryžiuje (1938).
“1940 06 15 d. sovietams okupavus Lietuvą, vad. liaudies vyriausybės sveikatos ministras dr. Koganas (Leonas -G.Z.) pašalino iš LRK pirm. pareigų dr. Jurgį Alekną, skirtą Lietuvos Respublikos prezidento 1938 07 1, ir jo vietoje birželio 17 d. paskyrė dr. Antaną Garmų. Kiti RK vyr.Valdybos nariai liko savo vietose iki 1941 m. galo ir vėliau LRK veikiant Savitarpinės Pagalbos sąstate iki 1944 VII”5.
1940 06 20 -1940 12 15 dr.A.Garmus buvo Kauno burmistru. “Nuo to laiko kaipo vykdomojo komiteto narys einu laikinai Sveikatos Skyriaus Vedėjo pareigas” - 1940 12 27 rašė daktaras savo autobiografijoje6.
Tuo metu A.Garmus iš keblios padėties yra gelbėjęs ne vieną tautietį, nes 1941 m. sausio 6 d. iš Kauno kalėjimo paleistas med. plk. Balys Matulionis savo autobiografijoje 1958 m. prisiminė:
“Be darbo būti anuo metu buvo pavojinga. Paprašiau darbo Kauno miesto sveikatos skyriuje. Skyriaus v-kas dr. A.Garmus mane ir paskyrė... Kauno gydomųjų įstaigų raudonųjų kampelių inspektoriumi. Taurus žmogus ir didelis patriotas buvo dr. A.Garmus. Tada jis man pasakė: “Tu kabai ant plauko; tave reikia apsaugoti. Imk šitą paskyrimą; ten tau nebus jokio darbo, o vėliau, kai atsiras, duosiu tau tinkamo”. Tikrai, daktaras Garmus savo žodį tesėjo: po 3 sav. iš tų “garbingų” inspektoriaus pareigų buvau atleistas ir gavau Kauno Tuberkuliozinės ligoninės direktoriaus vietą”7.
1940 m. liepos 14-15 d. A.Garmus buvo išrinktas į Liaudies Seimą.
Rašytojas, diplomatas, tarpukario nepriklausomos Lietuvos atstovas Skandinavijos šalyse Ignas Šeinius*, 1939-1940 buvęs LRK vyriausiojo įgaliotinio pavaduotoju Vilniaus kraštui, vaizdžiai aprašė kaip 1940 m. Lietuvoje vyko rinkimai į Liaudies seimą:
“Balsavimo patalpoje, netoli Vytauto tilto (...) jaunas vyrukas (...) iškilmingai įteikia man popierinę perforuotą juostą - sąrašą iš dešimties kortelių su Kauno apskrities balsavimo kandidatų pavardėmis (...) Prie jokio stalo jokios eilės, nei dviejų balsuotojų, tuščia. Neskubu, apsidairau. Matau: kitam kambaryje stovi dvi peršlapusios moterėlės ir trumpina balsavimo juostą čia pat, pareigūnų akivaizdoje, sviesdamos nepatinkamas korteles su komunistiniais kandidatais tiesiai aslon. Popierinių krepšių nėra, jie paversti urnomis, sustatyti ant kėdžių palei stalus. Pasielgiau panašiai, pasilikdamas tik daktaro Antano Garmaus kortelę. Žinau, kad jis yra patriotas lietuvis, joks komunistas.
----------------------
*Ignas Šeinius - 1939-1940 m. LRK atstovas Vilniuje rūpinosi iš Klaipėdos, Lenkijos ir Vilniaus krašto užplūdusiais pabėgėliais. Iki 1940 m. vasario Lietuva jau buvo internavusi apie 14000 lenkų kareivių, priglaudusi “per 30000 civilių pabėgėlių, 106000 vadinamųjų karo aukų - bedarbių fabrikų darbininkų, buvusių lenkų valdininkų ir tarnautojų ir lenkų pensininkų su šeimomis”8.
Taip sutrumpinęs kandidatų sąrašą ir įdėjęs jį vokan, prieinu prie balsų priėmimo, rodau jam savo Klaipėdos krašto pasą (...) negaliojantį, mano pasiliktą tik atminčiai (...) įspaudžia klaipėdiškin pasan daug reiškiantį “L.S. 1940”, kitais žodžiais, “Liaudies Seimas 1940 metais”9.
1942 m. rugpjūčio 30 d. buvę Liaudies Vyriausybės ir Liaudies Seimo nariai laisvu noru ir savo iniciatyva susirinkę Karo Muziejaus Didžiojoje salėje papasakojo apie tragiškąsias lietuvių tautai 1940 m. liepos mėn. dienas, viešai ir argumentuotai atskleidė, kaip smurtu, klasta, prievarta ir teroru Nepriklausoma Lietuvos respublika buvo prijungta prie TSRS. Buvusių Liaudies Vyriausybės ir Liaudies Seimo narių susirinkimą pradėjo, jam pirmininkavo ir pasakė atidarymo kalbą dr. A.Garmus - šiam susirinkimui kviesti sudarytos komisijos pirmininkas. “Į laisvę” 1942 rugpjūčio 31 d. numeryje spausdinama įvykusio susirinkimo rezoliucija, buvusio Liaudies Vyriausybės nario prof. Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Liaudies Seimo nario dr.A.Garmaus vieši pareiškimai (žr.priedą).
Dr.A.Garmaus pareiškimas, pavadintas “Lietuvos įjungimas į SSRS - Maskvos diktatas”, atspausdintas ir “Lietuvos archyve”10.
Dr.A.Garmus savo 1942 m. pareiškime atskleidė bolševikų įvykdytą rinkimų klastą, prisiminė sovietų okupacijos pradžią nuo 1940 m. birželio 15 d. iki liepos 21 d. kaip “didelio triukšmo, beprotiško skubėjimo viską griauti, keisti” dienas. “Sunku buvo susigaudyti (...), ką gi iš tikrųjų bolševikai mano su naujai užimtais Pabaltijo kraštais daryti, kokie jų tikrieji planai”. Toliau jis rašo: “Tikrųjų bolševikų agentų - komunistų partijos narių prieš bolševikų invaziją Lietuvoje buvo labai mažas skaičius - berods nepilni 700 (...) Beveik po visų metų savo viešpatavimo, kai į komunistų partiją stengėsi pakliūti nemaža karjeristų, jos narių skaičius (...) tesiekė tik vos 3000, taigi jie tesudarė vos tik 0,1 procento visų Lietuvos gyventojų. Ir tai apie 75 procentai tų komunistų partijos narių sudarė žydai, likusius - Lietuvos rusai, lietuviai ir kitų tautybių žmonės. Tačiau tikrųjų darbininkų - fabrikų darbininkų jų tarpe beveik visai nebuvo. (...)
Nors komunistų partija buvo negausi ir menko intelektualinio lygio, bet vis dėlto tatai nė kiek nekliudė jai dėtis vienintele Lietuvos gyventojų atstove ir teisėta krašto reikalų tvarkytoja (...) Visuose fabrikuose, įmonėse ir įstaigose komunistų partija stengėsi pastatyti po vieną kitą savo narį ar bent ten surasti vieną kitą patikėtinį, kuris, terorizuodamas ir gąsdindamas kitus savo bendradarbius, stengtųsi aklai vykdyti komunistų partijos valią (...) Įsakydavo (...) dalyvauti demonstracijose, o kas nedalyvaus” bus prilyginti liaudies priešams. Demonstracijose, - toliau pareiškime dėsto A.Garmus, -vyraujantis elementas ten buvo svetimtautiškas (daugiausia žydai), kuris, susilaukęs bolševikų, tikrai džiūgavo (...) 20 dieną po bolševikų invazijos buvo paskelbti vadinamojo Liaudies Seimo rinkimai.
Jiems pasirengti tebuvo duotos tik 9 dienos, nes patys rinkimai turėjo įvykti liepos 14 d.(...) Tai iš tikrųjų tik šlykšti rinkimų parodija (...) Per vieną naktį staiga iš kažkur atsirado kažkokia “Lietuvos Darbo Sąjunga”, kuri vienintelė turėjo teisę statyti kandidatus. (...)” Liudas Dovydėnas “Atsiminimuose” rašo:
“Senas demokratas, atkaklus kovotojas už žmogaus teises prof. A.Garmus padarė LRK CK pareiškimą, klausdamas, kaip suderinti su demokratiniais principais tik vienos partijos dalyvavimą dabartiniuose rinkimuose ir tik tokiu sąrašu ir su tiek kandidatų, kiek buvo nutarta išrinkti delegatų. Jis klausė, kas ta per viena Darbo valstiečių partija, niekad nepaskelbusi savo programos, išdygusi iš po nakties, vos tik savaitę prieš balsavimą”.
Vidaus reikalų komisaras Guzevičius paaiškino:
“Mes likvidavome visas partijas (...). Mūsų kelias jums, deputatai, turi būti aiškus: viena partija, viena idėja, viena taktika”.
Šį epizodą savo knygoje Liudas Dovydėnas baigia išvada, kad akiplėšiškas melas yra sovietinio “režimo svarbiausioji priemonė sudaryti viešajai baimės opinijai, kuri be diskusijų ir svyravimų būtų palaikoma smurtu, šnipinėjimu”'1, šlykščia propaganda visam kam, kas nesovietiška.
Savo pareiškime A.Garmus toliau rašo:
“Ir štai vieną dieną iš ryto, perskaitęs laikraštį “Lietuvos Aidą”, sužinojau, kad toji staiga išdygusi “Lietuvos Darbo Sąjunga” mane išstačiusi kandidatu į Liaudies Seimą, nors apie tai manęs visai niekas nesiteiravo ir mano sutikimo ar nesutikimo neklausė. Labai nustebau ir pasipiktinau (...) Niekuomet nesu buvęs komunistas, nieku nesu jiems pasitarnavęs (...) Tiesa, per 1905 m. revoliuciją aš buvau aktyvus jos dalyvis, už tai teko tuomet sėdėti kalėjime ir ilgą laiką gyventi emigracijoje”, nes tuomet Rusijos carinė valdžia ignoravo lietuvių teises ir net 40 metų buvo uždraudusi lietuvišką spaudą. Pareiškime A.Garmus tęsia: “Taigi tai buvo didelis skirtumas tarp to tautiškai socialinio 1905 m. judėjimo Lietuvoje ir 1917 m. bolševikų revoliucijos Rusijoje ir vėlesnių komunistų bruzdėjimų kituose kraštuose. (...) Po 1905 m. ilgą laiką gyvenau užsienyje: Vokietijoje, Italijoje ir Šveicarijoje, ten baigiau aukštąjį mokslą ir pasinėriau į mokslinį darbą. Politika per daug nesidomėjau ir jokiai politinei partijai nepriklausiau. Toks pat likau ir po 1920 m., kai grįžau Lietuvon. Dirbau gydytojo ir savivaldybininko, Kauno miesto tarybos nario darbą. Be to, kaip gydytojas, buvau gana populiarus neturtingųjų gyventojų sluoksniuose, kurių ne vieną gydžiau nemokamai. Taip pat į jokią nešvarią aferą nebuvau įkišęs nagų. Matyt, tie dalykai: nemažas mano populiarumas darbininkų sluoksniuose, nedalyvavimas jokioje partijoje, turtų neturėjimas ir padoraus žmogaus vardas bei seno savivaldybininko stažas ir padarė mane laikinu Kauno miesto burmistru, o kiek vėliau - ir kandidatu į Liaudies Seimą. Ši “garbė” manęs iš tikrųjų nė kiek nedžiugino, nes jau iš dalies buvo galima nujausti, kad iš tokio bolševikinio seimo nieko gero negalime tikėtis, kad jis greičiausiai tebus tik dekoracija ir platforma komunistų partijai ir Maskvai įvykdyti savo planus. Tačiau vis dėlto susilaukti to, ko paskui susilaukėme, tuomet dar nesitikėjau”.
Dr. A.Garmus reikalavo, kad jį išbrauktų iš kandidatų sąrašo, bet visos pastangos buvo veltui, nes sąrašai paskelbti. Pažįstami ir draugai ramino, o geri bičiuliai sakė: “Galbūt dar galėsi ką nors paveikti tame seime. Tegul renka. Argi bus geriau, jei į jį pateks vien tik Lietuvai nepageidaujamas elementas - komunistai?” Pats dr. A.Garmus rašo:
“Visa ta rinkiminė savaitė ir visas vėlesnis dalyvavimas tokio seimo posėdžiuose, kai ten reikėjo kasti patiems sau duobę, buvo viena kančia”. Dr. A.Garmus tikėjosi “gal bent pasiseks ką nors Lietuvai žalingo sukliudyti. Mums ypač rūpėjo sužinoti galutinę Maskvos nuomonę, ko ji iš mūsų norės. Bet tuo metu Sovietų pasiuntinybėje Kaune sėdėjęs Lietuvos duobkasys G.Dekanozovas apie tai nesileido į kalbas. (...) Taigi tokie yra bolševikinėje santvarkoje tie “demokratiškiausi” pasaulyje rinkimai. Iš tikrųjų tai labai šlykšti, su bolševikiniu cinizmu pravedama komedija, kur apie bet kokią rinkėjų ar renkamųjų laisvą valią negali būti nė kalbos. (...) Prieš pat rinkimus visur nepaprastai pagausėjo mitingų, kuriuose be šabloniškų kalbų apie prasidėjusį “laimingą ir gražų gyvenimą”, kuris dar labiau suklestėsiąs išrinkus Liaudies Seimą, buvo nemaža ir grasinimų ir gąsdinimų, kad jeigu tik kas neisiąs balsuoti, tas būsiąs liaudies priešas, o tokiems Sovietų Sąjungoje nesą vietos, ten jie esą greit sutvarkomi. (...) Buvo suimta ir į kalėjimus sukišta šimtai nieku nekaltų lietuvių veikėjų, buvusių aukštesniųjų valdininkų ir kt. (...) Daugelyje vietų balsuotojų skaičius buvo visai mažas, kai kur, nežiūrint prievartos ir grasinimų, jis siekė ne 90 procentų, kaip skelbė bolševikų propaganda, o buvo 15-16 procentų (...) Nebuvo sudaryta jokių rinkikų sąrašų (...) Rinkimų komisijos pridėdavo į urnas balsų tiek, kiek reikėjo (...) Daugiausiai balsų, be abejo, gavo jau minėtas “Melchioras Putelė” (iškirptas iš “Lietuvos aido”- G.Z.), kurio formatas kaip tik atitiko balsavimo korteles, o mažiausia, bent Kauno apygardoje - Jankelis Vinickis (...) Praėjus rinkimams, visi išrinktieji Liaudies seimo nariai liepos 21 d. turėjo susirinkti į pirmąjį posėdį.”
Komunistų partija ragino savo patikėtinius įstaigose ir įmonėse šaukti tarnautojų susirinkimus, priimti rezoliucijas, kuriose buvo sakoma, kad “Liaudies Seimas prašytų Aukščiausiąją SSRS Tarybą, kad toji Lietuvą priimtų į Sovietų Sąjungos sudėtį ir Lietuvoje būtų įvesta Stalino konstitucija”. Dr. A.Garmus primena, kad protestuoti “prieš tokių rezoliucijų skaitymą mažai kas tegalėjo išdrįsti, nes (...) NKVD (...) varė intensyvų moralinį ir fizinį terorą.
Sužinoję, kad tokių rezoliucijų seimui vis daugiau plūsta, mes, nepartiniai jo nariai, labai susirūpinome (...) Nutarėme pasimatyti su aukštaisiais Sovietų dignitoriais Kaune: G.Dekanozovu ir N.G.Pozdniakovu (...) 1940 m. liepos 18 ar 19 d. 14 val. G.Dekanozovas mane priėmė vienui vienas. Į klausimą, kokie Sovietų Sąjungos planai dėl Lietuvos, G.Dekanozovas atsakė: “Jūs klausiate apie Lietuvos nepriklausomybę? Taip. O ar jūs matote, kas vyksta už lango, matote...? (...) Po sovietų pasiuntinybės langais ūžė tankai (...), gatve žygiavo beveik vienų žydų manifestantų minios su raudonomis vėliavomis ir su ant lazdų pamautais (...) komunistų vadų atvaizdais (...) Matote, jei jau ne ši minia, kuri nušlavė jūsų nepriklausomybę, tai šie tankai rodo, kad Lietuva jau nebegali būti nepriklausoma (...).”
Iš G.Dekanozovo žodžių man visai paaiškėjo šėtoniškas jo planas: mes patys turime prašytis priimami į Sovietų Sąjungą, tai reiškia, kad savomis rankomis turime išsikasti sau duobę ir save palaidoti (...):
- Ne, taip nebus, mes nebalsuosime už Lietuvos prisijungimą
(...).
- Tik pamėginkite. Yra priemonių daryti taip, kaip mes norime, o jų mes pakankamai turime...” - atsakė G.Dekanozovas.
Ilgai jam įrodinėjo A.Garmus, kad “Lietuvos įjungimas į SSRS (...) sukels stiprų priešbolševikinį judėjimą. O nuo to ne tik Lietuva daug nukentės, bet ir pačiai Sovietų Sąjungai bus ne į sveikatą”.
Po pusantros valandos pokalbio su G.Dekanozovu dr.A.Garmus nuėjo pasimatyti su ministru pirmininku prof. Vincu Krėve-Mickevičiumi. Pareiškime A.Garmus rašo: “Iki Seimo susirinkimo dar buvo dvi dienos. Norėjau sužinoti, kokių informacijų turi mūsų vyriausybė ir ką ji galvoja(...)
- Baigta... Mes esame okupuoti. Dabar reikia gelbėti tai, kas dar galima išgelbėti, pirmoje eilėje inteligentiją. Gali tekti Liaudies Seimui balsuoti už prisijungimą...” - sakė ministras pirmininkas.
A.Garmus pareiškime prisimena, jog “vėliau paaiškėjo, kad G.Dekanozovas profesoriui V.Krėvei-Mickevičiui dėl mano pasikalbėjimo su juo pasakė: kogo, kogo a Garmusa - ja uničtožu... (ką, ką, bet Garmų aš sunaikinsiu...)”.
Liepos 21 d. Valstybės teatre pirmasis Liaudies Seimo posėdis. Respublikos prezidentas J.Paleckis perskaitė pranešimą, kurio pagrindinė mintis buvo: “kelio atgal nebėra, ir Lietuvai reikia jungtis prie Sovietų Sąjungos”. Pareiškime A.Garmus toliau rašo:
“Prieš pat balsavimą aš vis dėlto keletą kartų prašiau balso, bet Seimo pirmininkas (...) jo man nedavė (...) Kiek iš tikrųjų balsavo, kiek susilaikė ir kiek, nežiūrint to teroro ir grasinimų, gal būtų prieš pasisakę, taip ir liko neaišku. Tačiau tai bolševikams nekliudė paskelbti, kad Liaudies Seimas vienu balsu nutaręs prašyti Aukščiausiąją SSSR Tarybą, kad toji priimtų Lietuvą į SSSR sudėtį”.
Pareiškimą A.Garmus baigia primindamas, kad pirmoji Liaudies Seimo sesija “dar išrinko delegaciją vykti į Maskvą, į Aukščiausiosios SSSR Tarybos posėdį ir prašyti, kad ji priimtų Lietuvą į SSSR. Į tą delegaciją taip pat pateko vieni tik patikimieji (...) Liaudies Seimas tebuvo tik seimo parodija(...) Liaudies Seimas nieku būdu nėra išreiškęs lietuvių tautos valios. Jis tegalėjo išreikšti tik keliolikos šimtų Lietuvos komunistų ir Maskvos viešpačių valią”.
Ignas Šeinius 1940 m. liepos 20 d., likus vienai dienai iki lemtingo Lietuvai Seimo posėdžio, susitikęs su vienu artimesniu naujai išrinkto Seimo nariu (tikriausiai su LRK pirmininku dr.A.Garmumi, nes iš ankstesnio ir vėlesnio teksto matyti, jog minimi RK draugijos nariai - LRK įgaliotinio pavaduotojas I.Šeinius ir LRK pirmininkas A.Garmus - vienas kitu pasitikėjo*) sužinojo, kad liepos 19 ir 20 d.jie turėjo uždarus posėdžius. Posėdžiavę liepos 19 d. “du trečdaliai viso Seimo narių aiškiai pasisakė už visišką Lietuvos nepriklausomybę. Ši dauguma buvo nusistačiusi nei kiek nesusvyruoti, nors ir kažin kas atsitiktų.” Maskvai ištikimi Seimo nariai posėdžiavo atskirai12.
-----------------
*1940 m. slapta pasitraukęs iš Lietuvos ir tais pačiais metais jau Švedijoje rašydamas memuarus, I.Šeinius neįvardijo dr.A.Garmaus, gyvenančio okupuotoje Lietuvoje, nenorėdamas naujai išrinktam Seimo nariui, be to, LRK pirmininkui ir buvusiam bendradarbiui pakenkti.
Prieš liepos 20 d. posėdį, - pasakojo naujai išrinktas Seimo narys (A.Garmus - G.Z.), - ... suėjo salėn Maskvai ištikimi komunistai (...). Vienas komunistų partijos valdybos narys, priėjęs prie manęs ir žiūrėdamas man tiesiai į akis, sako kietu geležiniu balsu: “Gerai įsidėmėk štai ką: kas drįs balsuoti prieš susijungimą su Sovietų Sąjunga, tas atsakys ne tik savo ir savo šeimos, bet ir visos Lietuvos inteligentijos galva! (...) Tą pat pasakė ir kiti komunistai, visiems kitiems Seimo nariams, kiekvienam atskirai (...) Paprašėm balso. Pakilo tas pat balsas, dar kietesnių tonu: “Nejau, draugai, nesuprantat, apie ką eina reikalas? Pasipils kraujas, jei kas drįs prieštarauti!”13.
Dar sovietų okupacijos pradžioje -1940 m. birželį ar liepą - RK tarnautojas I.Šeinius, matydamas okupantų vykdomas piktadarybes svarstė: “Kas laukia Lietuvos? Gal dešimtys, gal šimtas metų naujos, nepraregimos tamsos ir kruvinos vergijos. Gal dar aklesnės, dar nežmoniškesnės nei carų Rusijos”14. Niūrią Lietuvos ateitį regėjo ir dr.A.Garmus, nes iki 1925 m. gyvendamas Penzos gubernijos Ramzajaus kaime jis buvo 7 kartus šaudomas tai baltųjų, tai raudonųjų. Nuo mirties visais atvejais jį išgelbėjo pacientai, - pasakojo dr.A.Garmaus duktė Sofija.
Pagal NKVD suplanuoto antisovietinio elemento likvidavimo Lietuvoje instrukcijas, pasirašytas 1939 spalio 11 d. Maskvoje, A.Sniečkaus - 1940 m. liepos 7 d., A.Guzevičiaus - 1940 m. lapkričio 28 d., antisovietiniu elementu buvo laikomi ne tik tautinių partijų nariai, karininkai, dvasininkai, svetimų valstybių piliečiai, dvarininkai, mokytojai ir daugelis kitų piliečių, bet ir LRK tarnautojai15.
Lietuvos gyventojų grupinį naikinimą politiniais, socialiniais, nacionaliniais ar religiniais motyvais bolševikai pradėjo dar iki okupacijos 1940 m. pradžioje. Tada buvo išvežta nemažai lietuvių iš Alytaus apskrities, Marcinkonių, Druskininkų ir kitų valsčių16.
Iki “Seimo” rinkimų 1940 m. birželio mėn. 14-15 d. buvo izoliuoti žymiausi valstybės veikėjai, o liepos 11-12 naktį įvykdytas pirmas masinis areštas. Buvo suimta 2000 veikėjų vienu laiku visoje Lietuvoje.
Po Lietuvos “prisijungimo” prie SSRS, LRK įgaliotinio I.Šeiniaus gautomis žiniomis, į rytus buvo numatyta ištremti: 20000 lietuvių, 10.000 žydų, 30.000 Vilniaus krašto lenkų.
Iš Raudonojo Kryžiaus pareikalauta smulkių žinių apie visus “buržujus” - pabėgėlius” - lenkus ir žydusl7, kurie atbėgo į Vilniaus kraštą iš Lenkijos dėl karo veiksmų joje. LRK užregistravo ir priglaudė 7728 lenkus, 6860 žydus, 3723 lietuvius18. Po trijų savaičių Lenkija, puolama iš Vakarų ir Rytų, nustojo egzistuoti kaip valstybė. Lietuva internavo 13.500 karininkų ir kareivių ir apie 60.000 lenkų civilių pabėgėlių19.1940 m. liepos 17 d. numatytas suimti ir pirmasis iš LRK darbuotojų - I.Šeinius20. Nusprendęs pasitraukti iš okupuotos Lietuvos, savo memuaruose užrašė: “Aplankiau visus pabėgėlių komitetus: lietuvių, lenkų ir žydų. Mintyse atsisveikinau su kiekvienu savo bendradarbiu21”. 1940 m. rugpjūčio 5 d. LRK įgaliotinio pavaduotojas I.Šeinius savo dienoraštyje rašė: “Raudonojo Kryžiaus pirmininkas daktaras Garmus pasakojo man vakar, kad sveikatos ministeris Koganas galvoja likviduoti Raudonąjį Kryžių (...) Daktarui Garmui pastebėta ne tik iš daktaro Kogano, bet ir iš kitų vyriausybės žmonių pusės, kad Lietuvos Raudonasis Kryžius išimtinai susideda iš reakcionierių”22. Didėjant suėmimo grėsmei I.Šeinius po penkių dienų slapta perėjo SSRS sieną ir likusį gyvenimą praleido Švedijoje23.
Antrojo masinio suėmimo dienomis (1941 birželio 14-24 d.) į Rusiją ištremta per 34260 asmenų. “Maskva buvo pareikalavusi išgabenti 700000 lietuvių”. Tačiau nespėta dėl pradėto vokiečių-sovietų karo24.
Bolševikų vykdomas teroras ir genocidas kėlė siaubą, skatino priešintis smurtui, brandino patriotinį sąjūdį, gavusį Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vardą. LAF intensyviai ruošėsi sukilimui. 1941 06 22 Lietuvos teritorijoje prasidėjus karo veiksmams, laisvės trokštantis jaunimas sukilo. Birželio 23 d. sukilėliai paskelbė apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Laikinoji vyriausybė greitai atkūrė tvarką įstaigose, įmonėse, ūkyje ir kt. Birželio 28 d. ji paskelbė, kad Lietuvoje veikia įstatymai, veikusieji iki 1940 06 1525. Taigi Lietuva pirmoji sukilo prieš okupantus ir paneigė sovietų tvirtinimą, kad lietuvių tauta laisvu noru įsijungė į Sovietų Sąjungą. Be to, birželio 23 d. 1 val. nakties, pabėgus visai NKVD vadovybei, išsilaisvino ar sukilėlių buvo išlaisvinti beveik visi Kauno ir kitų miestų kalėjimų kaliniai. 23-25 d. buvo išvaduota 2500 lietuvių, 718 lenkų, 168 žydai, 81 rusas26. Sutrukdyta išgabenti 1000 kalinių, tremtinių. Vokietijos-Sovietų Sąjungos karo antrosios dienos bei birželio sukilimo pirmosios dienos įvykiai labai svarbūs LRK. Jie yra užrašyti Kauno RK ligoninės direktoriaus, o LRK vyr. Valdyboje atsakingo už medicininį kadrų paruošimą pik. ltn., gydytojo Leono Kęsgailos-Kenstavičiaus dienoraštyje:
“1941 06 23. Kraujo transfuzijos stotis, kuri jau vakar visai neturėjo nei konservuoto kraujo, nei donorų, nebeveikė... Raudonojo Kryžiaus valdyba paėmė savo globon Karo ligoninę - laikinuoju vedėju paskirtas gyd. Stasiūnas... Pasirodo dar vakar pabėgo Paleckis su Pozdniakovu. Paleckis buvęs persijuosęs per petį rusišką dujokaukę. Pabėgęs ir visas CK. Vakar dar juos matė dr. Garmus iš ryto - visi jie buvę “be galvų”. Dar vakar dingę tūli žydai gydytojai, tarp jų dr. Robinsonas ir keletas kitų I “valstybinės” ligoninės... Dabar laikinai tą ligoninę tvarko dr.Zacharinas (...) Kauno ligoninių lavoninės perpildytos raudonarmiečių lavonais... Karo ligoninėje jų 29, Raudoname Kryžiuje-21, žydų ligoninėje-31, senojoje miesto ligoninėje - 16. Umai pabėgus karo gydytojams rusams ir gydytojams žydams pasunkėjo darbas ligoninėse (...) Miesto gatvėse didokas susišaudymas, kas apsunkina sužeistųjų transportavimą net sanitarinėmis mašinomis. Iš buvusios miesto ligoninės išbėgdami rusai išsigabeno daug daiktų, ypač baltinių. Išgabenti ir medicinos įrankiai. Apie 14 val. pakliuvo ten 6 sužeistieji. Kadangi nebuvo nė vieno gydytojo ir nebuvo jokių gydymo priemonių, tai reikėjo juos pergabenti į visai arti esančią žydų ligoninę. Tačiau per Rotušės aikštę neįmanoma pereiti: iš dvasinės seminarijos langų rusų kareiviai šaudė net į moteris ir vaikus (...) Tik vėliau, kuomet šituos azijatus sudorojo partizanai - galima buvo praeiti (...) Iš ryto rusai susprogdino Žaliąjį tiltą, o vakare buvo susprogdintas ir Aleksoto tiltas (...) Pradėjo formuotis naujas saugumas. Pavakarėje man teko būti iškviestam į jo vadovybę (kampas Laisvės alėjos ir Vytauto) (...) Nuotaika visų pakilusi. Pasiryžimas didelis. Susitarėme dėl medicinos pagalbos: viskas bazuojasi Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Greitosios pagalbos automašinos bus kiekvienu momentu siunčiamos ten, kur jų pareikalaus pilietis “Duona”... (...)
Iš ryto pabėgo dr.Potašinskas. Lig pietų išsikraustė ir likusieji. Tarp kitko, gorkomo sekretorius pats norėjo pagauti Garmų. Ieškojo jo, bet nerado. Minėtas rusas, įeidamas į dr.Garmaus kabinetą, buvo beišsitraukiąs revolverį... Laimei, dr.Garmaus ten jau nebebuvo. Garmų paslėpiau Raudonojo Kryžiaus ligoninėje... Minėtas rusas teiravosi ir Ingelevičiaus, esą jam pirmininko padėjėjas reikalingas... Ir dr.Garmus, ir dr.Ingelevičius atsirado pas mane ligoninėje ir iš čia, t.y. iš mano kabineto, prasidėjo miesto sanitarijos reikalų tvarkymas: mano kabinetas virto lyg sanitariniu štabu... Vakare susišaudymas rusų kareivių su mūsų partizanais prie ligoninės - tarp ligoninės ir saugumo... Visa kuopa rusų bėgo visu pajėgumu. Kulkos lietė ligoninės sienas ir langus. Tačiau nei iš ligonių, nei iš personalo sužeistų nebuvo.
Iškėlėm prie ligoninės tautišką vėliavą ir sugiedojom himną “Lietuva, Tėvyne mūsų”... Gatve tebežygiavo raudonarmiečiai... Visas miestas pradėjo puoštis tautiškomis vėliavomis. Kai kur raudonarmiečiai jas draskė ir šaudė į tuos namus. Įvairiose gatvėse svaidėsi Lenino ir Stalino paveikslai arba jų sudaužyti biustai... Kai kuriuose magazinuose, kurių languose buvo išstatyti Lenino ir Stalino biustai, publika išmušė langus, išvilko į gatvę ir sudaužė biustus...”27.
Taigi jau pirmąją birželio 23-iosios sukilimo dieną, sukilimo, prasidėjusio Vokietijos-Sovietų Sąjungos karo sumaištyje, LRK pirmininkas ir vicepirmininkas ėmė vadovauti ne tik LRK įstaigų darbui, bet tvarkė viso Kauno miesto sanitarijos reikalus. LRK ligoninės direktoriaus dr.L.Kęsgailos kabinetas laikinai tapo svarbia darbo vieta, iš kurios saugumo sumetimais LRK pirmininkas dr.A.Garmus, vicepirmininkas plk.Vl.Ingelevičius su plk.ltn. dr.L.Kęsgaila-Kenstavičiumi ir Greitosios pagalbos skyriaus vedėju gyd.Pr.Sližiu vadovavo ne tik viso Kauno sanitarijos žinybai, bet atliko ir Birželio sukilimo sanitarinio štabo funkcijas, tuo įeidami į Lietuvos istoriją kaip aktyvūs 1941 m. birželio 22-28 d. sukilimo dalyviai. LRK sanitarinės mašinos vežiojo ne tik sužeistuosius, bet ir ginklus sukilėliams (apie 25 tūkst.), radijo specialistus bei įrangą radiofonui. Per naktį iš sekmadienio į pirmadienį bolševikų sugadintas radiofonas buvo sutaisytas, paruoštas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui.
Dr.L.Kęsgailos-Kenstavičiaus dienoraštyje minimi faktai byloja apie LRK vadovų ryžtą prisiimti nepaprastą moralinę atsakomybę, apie jų aktyvią pilietinę poziciją vos prasidėjus 1941 m. birželio sukilimui, kai buvo sprendžiamas Lietuvos likimas, jos laisvės klausimas. Kartu LRK Vyr.Valdyba dirbo vadovaudamasi savo statutu, nenutoldama nuo organizacijos demokratinių ir humanistinių tikslų. Tai patvirtins ir tolesnė LRK veikla bei jos darbuotojų moralinės nuostatos.
Deja, artėjant antrajai bolševikinei okupacijai, vadovaujantys LRK pareigūnai - LRK pirmininkas dr.A.Garmus, vicepirmininkas med.pIk.Vl.Ingelevičius, greitosios med. pagalbos sk.vedėjas gyd.Pr.Sližys, savo veikla nusipelnę valstybei LRK valdybos nariai: prel.Kazimieras Šaulys, dr.plk.Antanas Matukas, inž.profesorius Jonas Šimolūnas, chirurgas prof.Vincas Kanauka, inž.doc.Kazys Krikščiukaitis ir daugelis kitų LRK tarnautojų buvo priversti pasitraukti į užsienį. Tuo tarpu Lietuvoje pasilikęs med.plk.ltn.Leonas Kęsgaila-Kenstavičius 1945 m. bolševikų buvo suimtas, nuteistas už “tėvynės išdavimą”. Į tėvynę jis grįžo tik po 12 metų, be teisės gyventi Kaune su šeima.
Dr.Antanas Garmus LRK (tada ji vadinosi LTSR RK) Vyriausiajai Valdybai vadovavo sunkiu ir pavojingu pirmosios bolševikų okupacijos metu (1940 06 15-194106 25), kai vyko skubus ir žiaurus lietuvių tautos naikinimas.
Lietuvių tautos genocido priemonės buvo grasinimai, fizinis ir moralinis teroras, melas, klasta, smurtas, trėmimai, šaudymai, turto grobimas. Po okupacijos represinės struktūros tučtuojau sustabdė 188 draugijų veiklą, išgrobstė kultūros vertybes iš dvarų, muziejų, bibliotekų. Panaikino Lietuvos kariuomenę, griovė valstybės aparatą, ardė ūkį, sėjo neapykantą, kerštą, išdavystes. Mokymo procesas buvo ideologizuotas, mokytojus vertė auklėti “internacionalistą” - žmogų be tėvynės ir gimtinės, ugdyti ne asmenybes, o “sraigtelius”, nesuvokiančius savo vaidmens tautos istorijoje. Mokymo ideologizacijos tikslu 1940 m. rugpjūčio 14 d. Kauno halėje įvyko mokytojų suvažiavimas. 10-ties tūkstančių inteligentų susirinkime, be žymių to meto valstybės veikėjų, pasisakė ir Kauno burmistras bei LRK pirmininkas dr.A.Garmus. Jis buvo liudininkas suvažiavime vykusio pasyvaus pasipriešinimo tarybinei valdžiai. Antros suvažiavimo dienos pabaigoje, po internacionalo, 8 ar 10 tūkst. mokytojų galingai, nuoširdžiai pradėjo giedoti Lietuvos himną. Gaudė visa halė, gaudė minia lauke, netilpusi salėje. Tokiu būdu 1940 m. rugpjūčio14 d. mokytojai suvažiavime parodė, kad nepritaria bolševikinei ideologijai, pirmą kartą viešai, masiškai ir taikiai buvo pasipriešinta sovietų okupacijai, nuo kurios mokytojai labai nukentėjo. Prasidėjo “liaudies priešų” suėmimai, tardymai, kalinimas, trėmimai, šaudymas. Skubota švietimo, mokslo ir meno įstaigų bei organizacijų pertvarka atskleidė baisias okupacinio režimo užmačias - likviduoti Lietuvos šviesuomenę, inteligentiją, kuri visada pirmoji įsijungia į nacionalinio išsilaisvinimo judėjimą, jos šviesūs protai žadina tautinę sąmonę, palaiko Lietuvos kultūros savitumą, padeda tvirtėti krašto ekonomikai ir kultūrai, pasiaukojanti ir aktyvi inteligentijos veikla kelia visuomeninės pažangą, ugdo lietuvių tautinį atsparumą.
Šiuo klaikiu Lietuvos istorijos laikotarpiu LRK pirmininkui dr.Antanui Garmui teko ginti LRK nuo suardymo. Lietuvos komisarų tarybos pirmininkas vis ragino dr. A.Garmų pertvarkyti LRK pagal sovietų RK pavyzdį, pakeisti jo statutą, darbo apimtį, sveikatos komisariatui perduoti LRK “įstaigas ir kt.”, bet Vyr.LRK valdyba vis delsė. Jos pirmininkas dr.Antanas Garmus ir vicepirmininkas (1938-1944) dr.Vladas Ingelevičius 1941 m. sausio mėn. buvo išsiųsti į Sovietų Sąjungos RK centrą gauti smulkesnių nurodymų. Centre buvo sutarta LRK pertvarkyti iki 1941 06 pabaigos, bet jau 1941 birželio pradžioje iš Sovietų Sąjungos RK centro buvo atsiųstas į Kauną buvęs Ukrainos RK pirm.Morozovas pertvarkyti LRK. Morozovas parašė naują LRK statutą, vietoje Vyriausios valdybos sudarė Vykdomąjį komitetą. Į jį “turėjo įeiti pirmininku komunistas gyd. Micelmacheris ir keli kiti komunistai, iš senos valdybos paliekant tik kelis narius žemesnėse vietose”. Dėl prasidėjusio nacistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų Sąjungos karo Lietuvos komisarų taryba nesuspėjo LRK pertvarkymo patvirtinti ir paskelbti. “Todėl 1940-1941 sovietų okupacijos metu LRK išliko nesuardytas ir toliau veikė”26.
Prasidėjus karui LRK Vyr.Valdyba savo žinion paėmė Karo ligoninę su 150 lovų, Miesto ligoninę su maždaug 500 ligonių.
Pirmininkaujant dr.Antanui Garmui buvo praplėsta Kauno RK ligoninė. Prie jos įsteigtas modernus ortopedijos technikos skyrius (Vytauto pr. 61, dabar nugriautas), kuriam vadovavo gabus, šios srities mokslus baigęs Prahoje daktaras Petras Šileikis. 1941 m. vasario mėn. pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje Kraujo perpylimo stotis. Ją organizavo Kauno RK ligoninės gyd. chirurgas plk.ltn.Juozas Stasiūnas, susipažinęs su Maskvos centrine, Paryžiaus ir Bordo (Bor-daux) kraujo transfuzijos stotimis. Konservuotu krauju ji aprūpino Kauno, Panevėžio, Šiaulių ligonines. Kraujo transfuzijos stotį atidarė ir Vilniuje, tačiau jos vedėjui dr.Stasiui Stonkui darbas ėjo nelabai sklandžiai, o karui prasidėjus visai nutrūko. Kauno Transfuzijos stotis veikė Gedimino g.7 dviejuose aukštuose, o karui prasidėjus ji buvo perkelta į Kęstučio g.8 III aukštą. Sustiprintas ir praplėstas LRK Greitosios med. Pagalbos centras, įsteigtas Kaune 1937 09 29. Jo skyriai įsteigti didesniuose Lietuvos miestuose - Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje29.
Vilniuje veikė 1939 m. rudenį įsteigta LRK ligoninė, prie jos įkurta Gailestingųjų seserų mokykla ir Vilniaus bei jos srities Greitoji medicininė pagalba.
Panevėžyje ir Šiauliuose įsteigtos Gailestingųjų seserų mokyklos, išleidusios po vieną seserų laidą jau Lietuvą okupavus vokiečiams.
Visa tai padaryta tik LRK lėšomis. Sovietai jokios paramos draugijos veiklai nesuteikė.
Po antro masinio trėmimo 1941 m. birželio 14-24 d. LRK iš Šiaulių ir Vilniaus išsiuntė ekspedicijas ieškoti tremtinių, kalinių, išvežtų vaikų į Oršą, Minską, Bobruiską, Molodečną, Daugpilį, Vitebską, Skirotovą. Steigė pagalbos punktus.
“Ekspedicijos išvežtųjų nesurado, tačiau jos buvo reikšmingos: vienur kitur sutikta sužeistų, kalinamų ar šiaip karo išblaškytų lietuvių, kuriems vienaip ar kitaip buvo padėta”30. LRK tuoj pat ėmėsi organizuoti plataus masto pagalbą Lietuvos piliečiams.
Jau liepos 2 d. LRK kreipėsi į visuomenę, kvietė kuo kas gali paremti nukentėjusius nuo karo, prašė padėti rinkti aukas pinigais, maistu, daiktais. Valsčių, apskričių ir miestų RK darbuotojus, gydytojus, savivaldybes kvietė imtis iniciatyvos steigti šelpimo komitetus. Dvasininkijos, švietimo darbuotojų prašė paskatinti visuomenę prisidėti prie nelaimingųjų šelpimo. LRK vyr.Valdyba rašė: “Lietuvos Raudonasis Kryžius šiuo metu rūpinasi nelaimės ištiktaisiais. Tūkstančiai senelių, kūdikių, našlių ir našlaičių liko be duonos, be pastogės, ir visų akys nukreiptos į Raudonąjį Kryžių. Be visų lietuvių paramos mes jokiu būdu neįstengsime suteikti nelaimingiesiems net minimalios paramos”31.
Visa Lietuva išgirdo LRK raginimą padėti. Nuo birželio 26 ikiliepos 14 dienos - trumpiau nei per mėnesį - LRK Įgaliotinio įstaiga surinko 116895,30 rublių, gavo aukų daiktais, maistu. LRK per spaudą nuoširdžiai dėkojo visiems aukotojams. Pažymėjo, kad šelpimas sparčiai vyko dėl LRK darbuotojų bei visuomenės idealizmo ir entuziazmo. Tokiu būdu LRK ženkliai prisidėjo prie krikščioniškosios bendruomenės kūrimo.
Iš Lietuvos pasitraukus bolševikams savo darbą atgaivino LRK skyriai apskrityse. Nauji skyriai įsteigti Vilniaus krašte - Ašmenoje, Eišiškėse, Svyriuose ir Švenčionyse.
Vadovaujant dr.Antanui Garmui sudėtingomis karo meto sąlygomis ir birželio sukilimo dienomis LRK nesustabdė savo veiklos, o dar labiau ją išplėtė. Šelpė nukentėjusius, gydė civilius ir sužeistuosius sukilėlius, besitraukiančių rusų paliktus sužeistuosius, vokiečių karius, kol jie buvo perkelti į vokiečių karo ligonines. Globojo iš kalėjimų išėjusius politinius kalinius, grįžusius kalinius iš masinių rusų įvykdytų žudynių prie Červenio ir kt. Apie rusų vykdomus masinius trėmimus, kalinių ir civilių žudymus, beprasmiškai bėgančių rusų žiauriai nužudytus LRK Panemunės sanatorijos šešis tarnautojus, Panevėžio ligoninės tris chirurgus ir med. seserį LRK pranešė Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui, prašė jo pagalbos.
1941 m. liepos 11 d. “Į laisvę” kronika skelbė: “Papildomai pranešama, kad Pažaislio miške rasti RK A.Panemunės sanatorijos tarnautojai buvo bolševikų nužudyti pačiu žiauriuoju būdu. Jiems išdurtos akys, nusuktos galvos, žiauriai sudarkytos krūtinės, net sunku juos atpažinti”.
Be tiesioginės gydytojo, mokslinės bei visuomeninės veiklos, Antanas Garmus po Pirmojo pasaulinio karo rašė “Lietuvos žiniose”, per karą ir po jo redagavo rusų medicinos laikraštį “Kova su džiova”, bendradarbiavo “Trimite”, “Sveikatoje ir darbe”, “Medicinoje", kalendoriuose, laikraščiuose. Spaudoje dažniausiai pasisakydavo tuberkuliozės klausimais, skaitė paskaitas apie bakteriologiją ir biologiją.
Šios paskaitos 1912 m. ir A.Garmaus disertacija buvo išleistos Amerikoje*. 1941 m. A.Garmaus surinktus “Gydytojų užrašus” bolševikų cenzūra spausdinti neleido. 1951 m. Amerikoje išleista jo atsiminimų knyga “Nemuno pakrantėms”.
-----
* Mokslo populiarinimo knygos: 1913 m. "Sugyvenimo ir išsnaudojimo paveikslai tarp gyvulių", 1914 m. - "Dėl ko žmogui reikia gert ir valgyt", 1915 m. - "Motina ir jos rūpesčiai vaiko likimu , 1928 m. - "Vilhelmas Kolle", 1929 m. - "Kauno m. ligonių kasos taisyklės gydytojams ir medikamentų sąrašas".
1940 09 01 -1944 m. A.Garmus - VDU biologijos katedros vedėjas, docentas32.
1944 m. rugpjūčio 15 d. A.Garmus žvejų laiveliu bandė pasiekti Švediją, bet vokiečių suimtas kalėjo Rygoje ir Vokietijoje. 1945 m. balandžio 13 d. amerikiečių kariuomenės buvo išlaisvintas. 1949 m. išvyko į JAV. 1954 m. Amerikoje jis buvo išrinktas lietuvių gydytojų draugijos garbės nariu
Antanas Garmus mirė 1955 m. liepos 23 d. Čikagoje, palaidotas Šv.Kazimiero kapinėse.
Nuorodos
1Curriculum Vitae, Kaunas 1940 12 27, Sofijos Garmutės-Vietrinienės archyvas; Lietuvių enciklopedija. T.7. Boston 1956. P.19: A.Garmaus savitarpinės pagalbos pirmininkavimo pradžia -1940 06 2.
2 Ten pat: 194107 03 - LRK pirmininko darbo pabaiga, o archyve (LCVA. F.R-978. A.2. B.2. L.3.) - 1941 09 16. Nuo liepos mėn. LRK tarnautojai Algimantas Augūnas ir Elena Krukauskaitė įstaigoje Antano Garmaus nėra matę.
3 Curriculum Vitae; Lietuvių enciklopedija. T.7.1956. P.19: A.Garmaus gimimo diena 1881 02 19; tokia pati ir LRK archyve LCVA. F.1734. A.l. B.232.
4 A.Garmaus diplomo originalas yra gyd.E.Miknevičienės archyve.
5 Lietuvių enciklopedija. T.24. Boston 1961. P.540.
6 Curriculum vitae.
7 Fraternitas Lithuanica. JAV 1958. P.265.
8 Šeinius I. Raudonasis tvanas. V. 1990. P.38.
9 Ten pat. P.125.
10 Garmus A. Lietuvos įjungimas į SSRS - Maskvos diktatas// Lietuvių archyvas: bolševizmo metai. T.2. K. 1942. P.35-46.
11Dovydėnas L. Rinktiniai raštai. T.l. Atsiminimai. V. 2002. P.162-163, 166.
12 Šeinius I. Raudonasis tvanas. P.144.
13 Ten pat. P. 147-148.
14 Ten pat. P.93.
15 Brazaitis J. Vienų vieni. P.50-52.
16 LRK Žinios. 1941. Rugpjūčio 7. Nr.2. P.4.
17 Šeinius I. Raudonasis tvanas. P.169-170.
18 Kedys J.P. Terorizuojama ir naikinama Lietuva 1938-1991. Klaipėda 1994. P.54.
19 Ten pat. P.71.
20 Šeinius I. Raudonasis tvanas. P. 136-137.
21 Ten pat. P. 172.
22 Ten pat. P. 198.
23 Ten pat. P.216.
24 Brazaitis J. Vienų vieni. P.53.
25 Lietuvos laikinosios Vyriausybės 1941 m. birželio 28 d. posėdžio pro-tokolas//LCVA. F.R-496. A.l. B.2. L.9,12.
26 1941 m. Birželio sukilimas - tautos valios vykdymas. K. 2002. P.122.
27 Leono Kęsgailos-Kenstavičiaus dienoraštis//Trimitas. 2000. P.30-31; Duktės Vydos Kęsgailaitės-Ragulskienės archyvas.
28 Lietuvių enciklopedija. T.24. Boston 1961. P.540.
29 LCVA. F.R-978. A.2. B.5. P.207.
30 Gražiūnas A. Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940-1944. V. 1996. P. 105.
31 Ten pat. P.106-108.
32 Lietuvių enciklopedija. T.7. P. 19-20.
PRIEDAI
Buvusių "liaudies seimo narių" susirinkimo, įvykusio Kaune 1942 m. rugpjūčio 30 d. eiga ir rezoliucija.
Parengta pagal to meto spaudą. Dokumentą kalba netaisyta, išskyrus originalo korektūros klaidas.
BOLŠEVIKINIO SMURTO IR KLASTŲ DEMASKAVIMAS
1942 m. rugpjūčio 30 diena lietuvių tautos istorijai liks reikšminga ir svarbi, nes tą dieną buvo viešai ir su tinkamais argumentais demaskuotas tas nežmoniškas smurtas ir klastos, kurias Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos vyriausybė panaudojo, kad Nepriklausomą Lietuvos Respubliką prievarta prijungtų prie Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos. Savo laisvu noru ir savo iniciatyva susirinkę į tautos šventovę - Karo Muziejų buvę LiaudiesVyriausybės ir Liaudies Seimo nariai atskleidė anais laikais bolševikų taip griežtai slėptą tiesą apie tas tragingąsias lietuvių tautai 1940 m. liepos mėn. dienas. Šiems asmenims kaip tik teko būti prieš jų pačių valią ir norą įtrauktiems į tų nelemtų įvykių sūkurį, teko susitikti ir aiškintis su aukštaisiais TSRS pareigūnais ir vėliau, kaip vadinamojo Liaudies Seimo atstovams, dalyvauti Liaudies Seimo posėdžiuose. Jiems tiesiogiai teko susidurti su visu bolševikiniu smurtu, teroru, baisiais grasinimais ir klastomis, jiems teko pamatyti visus sumaniai maskuoto bolševikinio imperializmo užkulisius ir patirti, kokį vaidmenį ten suvaidino klusnus Maskvos įrankis - Lietuvos komunistų partija.
Buv.Liaudies Vyriausybės ir Liaudies Seimo narių susirinkimas Karo Muziejaus Didžiojoje salėje buvo pradėtas 14 val. Jame dalyvavo ėjęs Liaudies Vyriausybės ministerio pirmininko pareigas tuometinis užsienio reikalų ministeris prof. V.Krėvė-Mickevičius ir buv.Liaudies Seimo nariai: prof. A.Garmus, agr.Pr.Mickis, L.Dovydėnas, H.Kačinskas, R.Juknevičius, St.Vaineikienė, V.Biržietis, P.Milančiūtė ir buv. Socialinio Aprūpinimo, o vėliau Miškų Pramonės Liaudies komisaras Jurgis Glušauskas. Į tą posėdį atsilankė nemaža lietuvių visuomenės veikėjų, mokslo, meno ir spaudos atstovų ir šiaip gausūs būriai visuomenės.
Buv.Liaudies Seimo narių susirinkimą pradėjo ir jam pirmininkavo šiam susirinkimui kviesti sudarytos komisijos pirmininkas prof. Dr.A.Garmus, kuris pasakė tokią atidarymo kalbą:
"Gerbiamieji šio susirinkimo dalyviai! Šiandien šioje lietuvių tautos šventovėje savo laisvu noru ir savo iniciatyva susirinkome mes, buvę Liaudies Vyriausybės ir buvę Liaudies Seimo nariai, tam, kad atskleistume tiesą apie tą bolševizmo tiraniją, kuri Lietuvoje reiškėsi vos vienerius metus, tai yra nuo 1940 m. birželio 15 d. ligi 1941 m. birželio 22 d. Per tuos vienerius bolševikų valdymo metus mūsų tėvų tėvynei ir lietuvių tautai teko išgyventi daug liūdnų, šiurpių ir tragiškų valandų. Vos spėję įžengti į Lietuvą, bolševikai tuojau suklastojo lietuvių tautos valią ir fiziniu bei moraliniu teroru įvykdę Liaudies Seimo rinkimus, jėga ir grasinimais prieš to Seimo svarbesnius narius - lietuvius inteligentus išgavo Liaudies Seimo neva geravališką pritarimą įjungti Lietuvą į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą. Aš visų čia esančių buvusių Lietuvos vyriausybės ir buvusio Liaudies Seimo narių vardu kategoriškai pabrėžiu ir tvirtinu, kad toji Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, kuria Lie tuva įjungiama į Tarybų Sąjungą, buvo tik klastos, jėgos ir rafinuoto bolševikų teroro padaras. Nuogų faktų šviesoje to nelemto padaro atsiradimą mes šiandien ir norime išsamiau išdėstyti visai Lietuvai ir visam kultūringam pasauliui, o taip pat kitiems kraštams atidengti tuos bolševikų metodus, kuriais jie išniekino ir sutrypė lietuvių tautos teises. Mūsų visų žodžius lydi šviesa ir tiesa.
Šį susirinkimą sukvietė iš pačių buvusių Liaudies Seimo narių susidariusi komisija. Aš, kaip tos komisijos pirmininkas, susirinkimą laikau atidarytą.
Žodį gauna ėjęs Liaudies Vyriausybės ministerio pirmininko pareigas ir užsienio reikalų ministeris prof. Vincas Krėvė-Mickevičius".
Po to labai ilgą ir įdomų pranešimą, kokiose sąlygose teko dirbti po bolševikinės invazijos sudarytajai vadinamajai Liaudies Vyriausybei ir kaip Maskva nuo pat pirmųjų dienų pradėjo ardyti Lietuvos gyvenimą, padarė prof. V.Krėvė-Mickevičius.
Toliau buv.Liaudies Seimo narys ir Šiaulių apygardos rinkimų komisijos pirmininkas agr.P.Mickis stipriai liudytojų parodymais argumentuotame pranešime nušvietė visą Liaudies Seimo rinkimų eigą, kaip prievarta ir grasinimais žmonės buvo varomi balsuoti, kaip vis dėlto, nežiūrint tokio teroro, balsuotojų skaičius buvo mažas ir rinkiminėse komisijose buvo falsifikuojami balsavimo duomenys. Šis jo ir daugelio iš įvairių Lietuvos rinkiminių komisijų pirmininkų ar narių parodymais paremtas pranešimas aiškiai rodo, kaip visur per rinkimus tebuvo tik vienos klastos ir rinkimų duomenis klastojant nė kiek nebuvo varžomasi. Jau vien šie faktai paneigia bet kokią to Seimo kompetenciją, o tuo pačiu ir visur jo vardu paskelbtus nutarimus.
Po to savo plačiame pranešime dr.A.Garmus nušvietė, kaip komunistai, nedrįsdami dar Lietuvos visuomenei pasirodyti su savo tikruoju veidu, užsidengė fiktyvios Lietuvos Darbo Sąjungos skraiste ir kaip be jų pačių žinios ir sutikimo buvo išstatyti į Liaudies Seimą kandidatai. Toliau dr.A.Garmus vaizdžiai nušvietė Maskvos įgaliotinio Maskvoje G.Dekanozovo vaidmenį ir savo pasikalbėjimą su juo.
L.Dovydėnas plačiau papasakojo, kaip jie ne savo valia pateko į Liaudies Seimą ir kokios nuotaikos tarp tų atstovų vyravo. Jis labai vaizdžiai nušvietė, kaip vyko pirmasis Seimo posėdis ir kaip buvo balsuojama. Visa tai tebuvo tik viena šlykšti komedija, kur viskas iš anksto smulkmeniškiausiai buvo Maskvos surežisuota. Jokios teisės atstovai neturėjo ir lietuvių tautos valios jie negalėjo atstovauti ir neatstovavo.
Toliau H.Kačinskas, R. Juknevičius ir V.Biržietis savo pranešimuose taip pat pabrėžė, kaip ir jie be jų žinios ir sutikimo buvo išstatyti kandidatais į Liaudies Seimą ir kokie tikrieji buvo daugumos Seimo narių nusistatymai.
St. Vaineikienė ir P.Milančiūtė papasakojo, kaip jos, kaip atstovės, stengėsi į jas kreipusiems žmonėms padėti, kaip jos ieškojo teisybės ir kaip tos jų pastangos liko nesėkmingos. Juk Liaudies Seimo, o vėliau Aukščiausios Tarybos nariai buvę ne kas kita, kaip tik paprasti įrankiai komunistų rankose, ir jie jokios galios ir jokios teisės neturėjo. P.Milančiūtė dėjusi daug pastangų iš to Seimo pasitraukti, bet ir tai nepavykę.
Baigiant susirinkimą buv.Socialinio aprūpinimo ir vėliau Miškų pramonės liaudies komisaras J.Glušauskas savo ilgame ir išsamiame pranešime išnagrinėjo visą bolševikinį laikmetį. Jis argumentuotai nušvietė viso Lietuvos ekonominio, kultūrinio ir tautinio gyvenimo griovimo darbą, kurį su nepaprastu atkaklumu bolševikai Lietuvoje dirbo, nušvietė Lietuvos rusinimą, tarnautojų iš TSRS į Lietuvą siuntimą, NKVD, žydų įsigalėjimą, begalinius planavimus ir visą bolševikų sukeltą ūkinį chaosą ir daugybę kitų pergyventojo bolševikinio laikmečio klausimų.
Baigiant susirinkimą, buv.Liaudies Vyriausybės ir Liaudies Seimo nariai paskelbė rezoliuciją, kuria visam kultūringajam pasauliui demaskuojamas bolševikinis smurtas ir klastos, kurių pagalba Lietuva, bolševikų kariuomenės okupuota, buvo prijungta prie TSRS. Iš tos rezoliucijos matyti, kad tas Seimas niekuomet neatstovavo lietuvių tautos ir neišreiškė jos valios, kad visi to Seimo nutarimai tėra tik teroru paremtas Maskvos diktatas.
BUV. LIAUDIES SEIMO NARIŲ SUSIRINKIMO, ĮVYKUSIO KAUNE 1942 M. RUGPJŪČIO 30 D.,
REZOLIUCIJA
1942 m. rugpjūčio mėn. 30 d. susirinkę Kaune, mes, buvę Lietuvos vyriausybės ir buv. Liaudies Seimo nariai, viešai pareiškiame:
1. Smurtu sulaužydama duotus Lietuvos Respublikai iškilmingus pasižadėjimus visokiomis aplinkybėmis gerbti Lietuvos “suve-
renumą bei teritorinį integralumą ir neliečiamybę” (1926 m. sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungos, 2 str.), 1940 m. birželio mėn. 15 d. Sovietų Sąjungos valdžia militariškai okupavo Lietuvą.
2. Maskvos ultimatumu sudaryta Lietuvos vyriausybė, kuriai iš pradžios BUVO PAŽADĖTA gerbti Lietuvos nepriklausomybę, vėliau Maskvai verčiant, buvo REORGANIZUOTA BE e.Ministerio Pirmininko pareigas Prof.V.Krėvės-Mickevičiaus ŽINIOS IR PRITARIMO, patikrinant daugumą komunistams, su
M. Gedvilu prieky, tikslu padaryti ją visišku Maskvos įrankiu.
3. Taip reorganizuotai vyriausybei Maskvos vyriausybė įsakė pravesti rinkimus į Liaudies Seimą, kad šis vėliau paprašytų įjungti Lietuvos Respubliką į Sovietų Sąjungą.
4. Liaudies Seimas NEGALĖJO išreikšti ir NEIŠREIŠKĖ Lietuvių tautos VALIOS, nes: a) Liaudies Seimo sudėtis buvo iš ANKSTO nustatyta komunistų partijos, DIRIGUOJANT Maskvos atstovui G.Dekanozovui ir Sovietų Sąjungos Pasiuntiniui Lietuvoje
N. G.Pozdniakovui, kandidatus tegalėjo statyti tik “Lietuvos Darbo Sąjunga” - komunistų partijos ekspozitūra, ir kandidatų tebuvo išstatyta TIEK, KIEK buvo nustatyta iš viso Liaudies Seimo narių,
b) kadangi iš anksto buvo nustatyta atstovų sudėtis, tai kad PADIDINTŲ įspūdį buvo paskelbta, kad už kandidatų sąrašą į Liaudies Seimą balsavo 95,51 %, turinčių teisę balsuoti, O IŠ TIKRŲJŲ, kaip patvirtina Liaudies Seimo rinkiminių komisijų nariai, o taip pat kaip rodo buv.LTSR Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko M.Gedvilo ir buv. LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininko J.Paleckio padaryti uždaruose posėdžiuose pareiškimai, TEBUVO PADUOTA TIK 16-18% galiojančių balsavimo kortelių,
c) visa eilė atstovų, kurie nepriklausė komunistų partijai, grasinimais buvo PRIVERSTI būti atstovais ir balsuoti už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos, d) balsuojant už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos, atstovų balsai nebuvo skaitomi ir kartu su atstovais balsavo sėdėję jų tarpe PAŠALINIAI asmenys.
5. Prieš šį smurtą nė vienas Liaudies Seimo narys NEGALĖJO PAREIKŠTI PROTESTO, nes toks protestas esamomis sąlygomis buvo surištas su pavojumi gyvybei. Maskvos įgaliotinis G.Dekanozovas ir SSRS pasiuntinybės nariai Liaudies Seimo atstovams, pareiškusiems nusistatymą, kad per Liaudies Seimo posėdį nebalsuosime už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos, atvirai GRASĖ jiems ir jų šeimoms.
6. MES VIEŠAI PAREIŠKIAME SAVO PROTESTĄ PRIEŠ SMURTO IR FALSIFIKACIJOS PRIEMONES, KURIOS BUVO PAVARTOTOS PRIEŠ LIETUVOS RESPUBLIKĄ IR LIETUVIŲ TAUTĄ BOlŠEVIKŲ VALDŽIOS TIEK RENKANT LIAUDIES SEIMĄ, TIEK JAM VEIKIANT. NEI MES, NEI KITI LIAUDIES SEIMO NARIAI DĖL AUKŠČIAU SUMINĖTŲ APLINKYBIŲ, NEGALĖJOME IŠREIKŠTI IR NEIŠREIŠKĖMĖ LIETUVIŲ TAUTOS VALIOS PRISIJUNGTI PRIE SOVIETŲ SĄJUNGOS.
7. Pats Liaudies Seimas savo 1940 m. liepos mėn. 21 d. deklaracijoje yra pasakęs: “Dabar Liaudis, galingosios Raudonosios Armijos PADEDAMA, nuvertė smetoniškųjų pavergėjų jungą ir įsteigė savo valstybėje tarybų valdžią”..., jei Lietuvos liaudis galėjo savo šalyje įsteigti vienintelę teisingą valstybės santvarką - sovietų santvarką, TAI VISA TAT YRA TIK SOVIETŲ SĄJUNGOS DĖKA”, tuo būdu pats konstatuodamas Raudonosios Armijos įtaką jo ir kitų valdžios organų sprendimams.
Kaunas, 1942 m. rugpjūčio mėn. 30 d.
Prof.V.Krėvė-Mickevičius,
Ėjęs Liaudies Vyriausybės ministerio pirmininko pareigas
ir užsienio reikalų ministeris
Jurgis Glušauskas,
Buv.LTSR Socialinio aprūpinimo
ir miškų pramonės liaudies komisaras
Buv.Liaudies Seimo nariai:
Dr.A.Garmus, L.Dovydėnas, agr.Pr.Mickis, H.Kačinskas,
R.Juknevičius, V.Biržietis, St.Vaineikinė, P.Milančiūtė
Š.: Į laisvę. 1942. Rugpjūčio 31; Karys. 1942. Rugsėjo 5.
