PIRMOJI PERGALĖ*
Bronius Zlatkus
Viens, du, viens, du... porą šimtų metrų į vieną pusę ir tiek pat atgal, iki susitinkame su kitos grupės sargybiniais. Mes dviese. Mes saugome mūsų laisvąją zoną - kalinių respublikos sienas. Šalia spygliuotos vielos tvora, toliau keleto metrų pločio mirties juosta, tarpas tarp dviejų sargybos bokštų: čia šaudoma be įspėjimo. Už jos išorinė spygliuotos vielos tvora. Ten taip pat budi, vaikšto sargybiniai, jų rankose automatai. Jie raudonais antpečiais, Stalino-Berijos kariai. Sargybinių pareiga saugoti tarybinę liaudį nuo tokių, kaip mes, liaudies priešų, bandančių išklibinti socialistinės tėvynės pamatus. Jie gali mus žudyti, tyčiotis.
1953 m. gegužės 30 d. Norilskas. Šiaurė, 70 paralelė. Naktis. Nakties tik pavadinimas. Saulė priartėja prie ledinių kalnų viršūnių, tarsi sakydama: „Sveikučiai!“. Greitai ateis laikas, kai ištisiems trims mėnesiams kalnai paslėps saulę. Naktis - tai naktis, kad ir kokia ji būtų. Kaliniai miega barakuose, budi tik sargyba. Jau daugiau kaip savaitė, kai lagerį valdome mes, mūsų išrinktas komitetas. Mes - tai daugiau kaip 5000 politinių kalinių, ypatingojo režimo 5-asis Gorlago skyrius, katorginis. Tokių lagerių Norilske - šeši, tarp jų vienas moterų. Numeriai ant rūbų, grotos languose, užraktai duryse. Mums skirti patys sunkiausi fiziniai darbai: karjerai, pamatų pastatams ruošimas, tranšėjų kasimas ir t.t.10-12 val. darbas šaltyje, vėjuje.
Na, o dabar saugome savo Respublikos sienas. Išdidžiai plevėsuoja juodos vėliavos, persiūtos raudona juosta. Šalia miestas. Nuo jo namų stogų grėsmingai žvelgia į mus juodos kulkosvaidžių kiaurymės. Mes ginklų neturime. Mūsų sukilimas - dvasinis, moralinių galių pasipriešinimas nežmoniškai GULAG’o sistemai. Vėliau paaiškėjo, kad čekistai labai norėjo mūsų veiksmus kvalifikuoti kaip antitarybinį ginkluotą kontrrevoliucinį sukilimą. Buvo bandoma mus apginkluoti. Ne paslaptis, vyrams norėjosi pajusti rankose šaltą ginklo metalą, pažvelgti savo budeliams į akis, o tuomet... kaip bus.
-------------
*Birželio 1 d., nepaisant lagerio administracijos pastangų, kalinių bruzdėjimu užsikrėtė ir kiti lagerio skyriai. Į gyvenamąsias zonas buvo įvesta 200 karininkų. Tačiau jų bandymai nutraukti neramumus pasirodė bergždi.
Byla: Norilsko ypatingojo kalinių lagerio sukilimas
Ataskaita prie dokumento Nr. 8
Jei mirti, tai stovint. Mes nežinojome, kad daugelis esame paženklinti mirties ženklu. Nežinojome, kad ta lemtinga diena bus birželio 30-oji. Tai dar bus, o dabar visi paklūsta Sukilimo komiteto vadovybės įsakams ir nurodymams. Mes, lietuviai, delegavome irgi savo atstovus: A. Ruzgį ir J. Aleknavičių. Tvarka griežta, jokios savivalės, jokių sąskaitų suvedinėjimų. Visi pasipriešinimo organizacijos nariai pirmose pozicijose besąlygiškai vykdo komiteto nurodymus, palaiko tvarką. Reikalaujame iškviesti komisiją iš Maskvos, ruošiame dokumentus komisijai pateikti.
Naktis eina į pabaigą, budi tik sargyba. Eina ir jie, čekistai karininkai, saulės spinduliuose auksu žėrinčiais antpečiais. Jie pasirodė staiga iš už miesto namų. Eina kolonomis, grupėmis, komanduojami generolo Semionovo, Gorlago viršininko. Jų daug, keletas šimtų. Eina pro kareivių plačiai pravertus vartus, šaudydami iš pistoletų; kas į viršų, kas į žemę. Eina šaunieji kareivos, matyt, šaudymu save padrąsindami. Iš paskos įvažiuoja keturios gaisrinės mašinos. Eina greitai, operacija parengta iš anksto. Pirmas būrys blokuoja šalia esančio 2-ų aukštų mūrinio barako duris, antras skuba prie kito. Gaisrinės mašinos užima pozicijas, tiesia žarnas. Jau remiamos trečio barako durys, kad kaliniai negalėtų išeiti.
Pavojaus signalas duotas, iš tolimesnių barakų „vachtos“ link skuba dešimtys, šimtai vyrų. Blokuotų barakų durys, stipriai spūstelėjus iš vidaus, neatlaiko, atsilapoja. Keli karininkai krenta aukštielninki nuo stačių laiptų.
- Muškit juos! Vaikinai, apsupkit, atkirskit nuo „vachtos“! Mirtis budeliams! - aidi šūksmai iš užpakalinių eilių. Kai kas iš peties vanoja karininkams sprandus.
- Brolyčiai, neužmuškit! - šaukia čekistai. - Aš turiu šeimą, vaikus! -Dar kiti rodo savo sidabrinio atspalvio antpečius. - Esame medikai, pasigailėkite!
- Čekistų neliesti! Ginklų neliesti! - girdėti įsakmūs balsai.
- Pjaukit gaisrinės žarnas, blokuokit mašinas!
Pasipylė akmenų kruša. Karininkai puolę į paniką spūstyje traukiasi „vachtos“ link. Dingo jų visas šaunumas. Kai kurie iš tų šaunuolių metėsi ant spygliuotų vielos tvorų. Gaisrinės mašinos iškultais langais suka atgal. Prie vartų spūstis: karininkai, mašinos. Vienas gaisrinės mašinos prispaustas prie stulpo, keliems sulaužytos rankos, šonkauliai.
Mes šventėme pergalę, savo pirmąją pergalę laisvoje zonoje, „Kalinių respublikoje“.
