PRO MEMORIA
Bonifacas Ulevičiaus gimė 1928 m. Suvalkijoje. Jis - kartos, pergyvenusios okupacijas ir karą, sūnus. Laisvės kovas matė ne tik savo akimis, bet ir pats jose dalyvavo, buvo veiklus Adolfo Valentos-Ožio kuopos, veikusios gimtajame Gintautų kaime Kalvarijos valsčiuje, rėmėjas. Linkęs į techniką jaunuolis partizanams ginklus taisydavo, pramokęs batsiuvio amato - batus. Gedimino tėvūnijos vadas Algimantas Rutkauskas-Miškinis, jausdamas tragišką rezistencinės kovos likimą, paliko saugoti partizaninius dokumentus B.Ulevičiui ir jo patėviui Juozui Mitrikevičiui. Jiedu užmūrijo archyvą drėbto molio tvarto sienoje. Patėviui mirus, paslaptį saugojo Bonifacas ir jo motina.
Vėliau B.Ulevičius baigė mokslus, įsigijo inžinieriaus mechaniko specialybę.
Prasidėjęs Atgimimas Bonifacą įsuko į istorijos tyrimų verpetą. Pradėjęs bendradarbiauti su Tremtinio klubo istorijos grupe, B.Ulevičius buvo vienas iš veikliausių Tauro apygardos istorijos tyrinėtojų, per daugiau kaip dvylika metų sukaupęs tiek žinių, kad užtektų keliems storiems tomams. Jis jų ir neslėpė: visuose „Laisvės kovų archyvo“ žurnalo numeriuose surasime mokslinio bendradarbio Bonifaco Ulevičiaus parašytų straipsnių, jo parengtų partizanų dokumentų bei prisiminimų. Šimtai iš užmaršties sugrąžintų partizanų pavardžių, įamžintų informacinėse rodyklėse spaudoje ir akmens paminkluose. Kruopštumas ir sąžiningumas - jo profesionalumo požymis. „Nenoriu, kad ateities istorikai vadintų mane melagiu“, - sakė B.Ulevičius.
Pradėjęs dirbti „Laisvės kovų archyvo“ redakcijoje, daug metų nuolat važinėjo iš Kauno į Vilnių, buvusiame KGB archyve perskaitė tūkstančius bylų, tikrino, tikslino datas, charakteristikas, ieškojo ir rėmėsi liudininkų prisiminimais.
B.Ulevičius žinojo, kad Pasipriešinimo istorija - nepaprastai didelis, kruopštus darbas, bet jis norėjo, kad šią istoriją perskaitytų dar esantys gyvi tų kovų dalyviai. B.Ulevičiaus pavardė - keturių autorių knygoje „Lietuvos partizanai 1944-1953 m.“ ir tarp naujosios Lietuviškosios enciklopedijos autorių.
Visą gyvenimą buvo darbščiu, sąžiningu ir pareigingu žmogumi, nebijojo būti lietuviu, šeimoje puoselėjo lietuvybės, demokratines ir krikščioniškas vertybes.
Buvo kuklus, taupus žodžių, ypatingos kultūros ir takto žmogus. Toks jis išliks mūsų atmintyje.
Šis numeris skirtas mūsų Bendradarbio atminimui. Jame - paskutinieji Bonifaco rašiniai, parengti žurnalui
