Partizanai: Istorija ir dabartis

ŽEMAIČIŲ PRIESAIKA: PARTIZANŲ VADAS VLADAS MONTVYDAS - ŽEMAITIS IR JO KARIAI

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI

VAKARŲ LIETUVA

Irena Montvydaitė-Giedraitienė

GYVENIMO PRADŽIA

Vladas Montvydas gimė 1911 m. Šilalės r. Gatautiškės kaime. Kaimas prigludęs prie Lūksto ežero, o netoliese dunkso, apipintas legendom, Medvėgalio kalnas. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Nepriklausomybės metais, kaip daugelis, gavo iš dvaro 8 ha pelkėtos žemės, ūkininkavo.

Sunkus buvo šio šimtmečio pradžioje bežemio žemdirbio gyvenimas -tebeslėgė Rusijos priespauda, skurdas, vargas, ligos, daug gyvybių nusinešdavo į kapus. Tarp trijų Kazimiero Montvydo žmonų, išėjusių Amžinybėn gyvenimui neįpusėjus, buvo ir Vlado mama - Petronėlė Siutelaitė-Montvydienė, palikusi tėvo ir pamotės globai keturis mažamečius vaikus: dvi dukras ir du sūnus.

Vienintelė vyriausioji Vlado sesuo Petronėlė, gimusi 1906 m., pragyveno visus šio šimtmečio karus, Lietuvos Nepriklausomybės metus, okupacijas, tremtį ir sulaukusi Lietuvos Atgimimo, 1995 metais atsigulė Amžinam poilsiui. Buvo geraširdė, ką paveldėjo iš savo mamos, labai sutarė su broliu Vladu. Daug kentėjo nuo enkavedistų už tai, kad bendravo su “nusikaltėliu” broliu. Buvo žiauriai tardoma, mušama, paskui su šeima ištremta į Sibirą. Sugrįžusi išaugino anūkus, paskui padėjo brolio Vlado anūkus auginti. Su didžiu susidomėjimu klausydavau jos paskojimų apie praeitį. Petronėlė jautė širdgėlą, kad iš keturių brolių, ilgam gyvenimui liko viena. Tėvo būta aštraus būdo, o pamotės duona karti, todėl tik paūgėjus, kiekvienam vaikui teko kurti savo gyvenimą. Sesuo Kazytė - kaimo gražuolė, dar paauglė būdama išėjo tarnauti į Klaipėdos kraštą, vėliau ištekėjo už vokiečių tautybės vyro, turėjo nuosavą laivą. Brolis Stasys, darbštus jaunuolis šienaudamas dvaro pievas perkalto ir susirgęs plaučių uždegimu, mirė. Pati Petronėlė anksti ištekėjo už bežemio jaunuolio Petro ir kartu nešė vargingų nuomininkų dalią. O brolis Vladas nuo pat mažens mėgdavęs meistrauti. Dar būdamas vaiku, iš rąsto galo išsipjovęs ratus darėsi dviratį. Baigęs Požerės pradžios mokyklą, pramokęs staliaus amato dirbo įvairius darbus. Vladas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo visuomeninėje veikloje ir Šaulių sąjungoje.

Daugel metų Vladas gyveno kartu su sesers Petronėlės šeima. Išsinuomuotuose ūkiuose įsirengdavo staliaus dirbtuves. Pagrindinis staliaus įrenginys buvo varstotas, dažniausiai jis gamindavo medines detales brikelėms, o geležinius apkaustus nukaldavo kalviai. Vladas buvęs darbštus, negirtuokliavo, nerūkė. Net ne visi pasiturinčių ūkininkų sūnūs galėjo įsigyti dviračius, laikrodžius, radijo aparatus bei geresnę aprangą, tačiau darbštus jaunuolis visą tai turėjo. Mėgo skaityti knygas, laikraščius, dalyvavo įvairiuose inteligentijos sambūriuose.

1935 m. su sesers šeima išsinuomojo apleistą ūkį Varnių valsčiuje, Nevardėnų kaime pas Elzbietą Ralienę. Ūkininkė gyveno viena su paaugle dukra Bronislava. Jos vyras, dar dukrai esant mažai, išvyko į Argentiną užsidirbti pinigų, sumokėti skoloms už ūkį. Deja, taip ir nesulaukė nei žmona vyro, nei dukra tėvo, o skolas už ūkį sumokėjo Vladas jau tapęs žentu.

ŪKIO KLESTĖJIMAS

1938 m. Vladas Montvydas susituokė su septyniolikmete ūkininkės dukra Bronislava Ralyte ir tapo ūkio šeimininku. Žemės buvo apie 20 ha, nelabai derlingos, molėtos, apžėlusios krūmais. Rovė krūmus, kultūrino, tręšė. Atremontavo pastatus, pasistatė kalvę, išvystė bričkučių gamybą. Gaminiai paklausą turėjo - verslas klestėjo. Klestėjo ir ūkis. Įsigijo javų kūlimo technikos, arkliais sukamą grūdų malūną. Ant gyvenamo namo stogo iškilo vėjo generatorius, kambariuose švietė elektros lemputės. Šalia senojo sodo užveisė naują, apsodino dekoratyviniais krūmais. Išvalė prūdą, ruošėsi statyti pirtį. Žardyje į medį įkeltoje gandrinėje pavasariais kalendavo gandrai, o kieme iš beržų lašėdavo sula. Samdė darbo jėgą, pats kartu dirbo. Ne visi ūkiai taip atrodė, net turintys 80-100 ha žemės.

Džiaugėsi močiutė Elzbieta, matydama laimingą dukrą, gerą žentą ir

□Vladas Montvydas, Albinas Avelys, Varnių pašto darbuotojas, Stasys Andrijauskas, Nevardėnų mokyklos mokytojas. Varniai 1937 m.

□Varnių valsčiaus Nevardėnų kaimo jaunalietuvių sueiga Nevardėnų mokykloje apie 1936 m. I eilėje sėdi antras Vladas Montvydas, stovi 4-as mokytojas Stasys Andrijauskas, 5-as pašto darbuotojas Albinas Avelys klestintį ūkį. Džiaugėsi kas metai gimstančiais vaikais, nes jos vaikų išaugo tik viena dukra Bronislava, kiti mirė ką tik gimę.

Lankydavosi pas brolį Vladą ir sesuo Kazimiera, gyvenusi Klaipėdoje. Džiaugėsi brolio sėkme, o labiausiai - vaikais. Likimas lėmė, kad negalėjo tapti motina, tai prašėsi brolio ir brolienės, kad leistų pasiimti vieną jų atžalą. Ypač buvo nusižiūrėjusi vyriausią dukterį Ireną. Miestai visada pirmavo pramone, o, be to, sesuo gyveno pasiturinčiai, tai brolio šeimai buvo vežami ir siunčiami rūbai, vaikų rūbeliai, o iš brolio - lašiniai ir kiti maisto produktai. Gražiai sutvarkytame ūkyje buvo tinkamai apsirengę. 1944-ųjų metų vasarą, atsisveikino Kazimiera su brolio šeima, susitarė palauksianti geresnių, ramesnių laikų. Deja, po karo negauta jokių žinių, gal su nuosavu laivu priglaudęs jūros dugnas?

Prie keliuko, vedančio į sodybą, 1943 metų vasarą, V.Montvydas pastatė ąžuolinį kryžių. Kryžius, matęs įvairius okupacinius žiaurumus, kaip liudininkas stovi ir šiomis dienomis. Nesudegė, kai degino sodybą, nes buvo toli nuo namų. Daug kam nepatikdavo, nuplėšdavo Dievo atvaizdus. Geri kaimynai vėl prikaldavo, apsodindavo medeliais, o stribai, eidami pro šalį, nusikeikdavo.

PIRMOSIOS PARTIZANŲ SLĖPTUVĖS

1944m. vasara buvo karšta: išdžiūvo šuliniai, suskeldėjo žemė, per anksti pagelto javų varpos. Žemaitijos krašto gyventojai su nerimu žvelgė į dangų, laukė lietaus, o girdėjo ne perkūno griausmus, pranašaujančius lietų, o lėktuvų ūžesių ir pabūklų dundesius. Artėjo antroji rusų okupacija. Gyventojai dar nebuvo pamiršę 1940 m. raudonojo okupanto trėmimų, Rainių tragedijos, o artėjančios okupacijos nežinia nauja našta prislėgė šio krašto gyventojus.

Daugelis žemaičių ruošėsi palikti gimtines, trauktis į Vakarus. Vladas Montvydas pasirinko kitą kelią - tėvynę nuo okupantų ginti savo gimtajame krašte. Dar tų pačių metų pradžioje Varnių apylinkėse jis pradėjo organizuoti LLA Vanagų grupę.

Vis rečiau ir rečiau dirbdavo su samdyta šeimyna savo klestinčiam ūkyje, vis daugiau ir daugiau laiko skirdavo pasiruošimui artėjančios okupacijos partizaniniam karui. Tilo dainos ir juokas jo ūkyje dirbusio jaunimo.

Varniai-Kurklënai

Irenos Montvydaitės-Giedraitienės piešinvs

Vlado Montvydo-Žemaičio pirmojo bunkerio jo žemėje, netoli namų, planas

1 - dangtis, 2 - koridorius, 3 - apsauginė rąstų siena, 4 - stebėjimo ir šaudymo anga, 5 - gyvenamoji patalpa, 6 -13-20 m ilgio atsarginis išėjimas, kuriuo abu partizanai pasinaudojo apsupties metu

Skersinis pjūvis

1 - ant įėjimo dangčio alyvų krūmas prikaltom šaknim, apdėtas velėnomis

Pagal Jurgio Urniežiaus, talkininkavusio bunkerio įrengime, suteiktas žinias. Planą paruošė Irena Montvydaitė-Giedraitienė

□Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas, Dėdė, ketvirtasis ir paskutinis Žemaičių apygardos vadas (1911-1953)

□Stasys Beniulis-Senelis

□Varnių partizanai

Jaunimo būta nemažai: žemės ūkio darbams - jaunuolis Povilas, staliaus darbams - Juozas, mažamečių vaikų priežiūrai ir padėjėja šeimininkėms -aštuoniolikmetė Vincutė (Vincenta Bielskytė). Vyriausiasis arba pagrindinis kalvis - Stasys Kairys, žemaitiškai vadinamas Kairių Stasiuku, žymaus lakūno Jurgio Kairio dėdė. O kur dar trumpai talkininkaujantys? Per porą savaičių būdavo padaromi dveji treji vežimai (bričkelės) ir parduodami. Kiek būdavo linksmo klegesio, kai prie kalvės susirinkdavo jauni ir senyvi kaimynai - ūkininkai, atvedę kaustyti savo arklių. Įstrigo atmintyje vieno kalvio pokštas, kai jis prikišo įkaitintą geležį prie "staravieriškos" barzdos kaimynui Simenkovui. Užėjus antrajai okupacijai, abu Simenkovo sūnūs tapo "stribiteliais", jų juodi darbai minimi daugelyje prisiminimų.

Laisvalaikiu namiškiai ir kaimynai, susirinkę didžiajame kambaryje prie radijo aparato, įdėmiai klausydavosi žinių, diskutuodavo. Veiduose vis dažniau pasirodydavo liūdesio ir susirūpinimo išraiška. Į Žemaitiją artėjo siaubingas 1944 m. ruduo. Į Vlado Montvydo namus slapčia buvo vežami ir slepiami ginklai. Kiemo pakraštyje stovėjo lauko tualetas, kurio tarpsienyje buvo suslėpti ginklai.

LLA PRIESAIKA

Savo prisiminimais dalijasi V.Montvydo bendražygis iš gretimo kaimo Jurgis Urniežius, buvęs politinis kalinys.

- Mūsų šeimos ūkis tuomet buvo už poros kilometrų nuo V.Montvydo ūkio. Su 10 metų vyresniu V.Montvydu buvome vienminčiai. 1943 m. jis buvo Varnių Saulių sąjungos vadas, rengdavo gegužines ant Gargždutės kalno. Mes su keliais patikimais vyrais talkininkaudavome: iškeldavome Trispalvę bokštelyje ant kalno, organizuodavome bilietų pardavimą ir t.t. Į šventines sueigas sueidavo ir suvažiuodavo daug įvairaus luomo ir amžiaus žmonių iš aplinkinių rajonų ir vietinių gyventojų.

Vlado Montvydo sodyba buvo pavyzdinė, gražūs ir tvarkingi pastatai, padargai, jo paties niekas nematė neblaivaus, rūkančio. Savo ūkyje jis gamino bričkutes, viename namo gale turėjo įsirengęs stalių dirbtuves, pasistatė kalvę, joje dirbo samdytas kalvis Stasys Kairys. Aš kalvėje dirbau pagalbiniu. Per porą savaičių padarydavome dvejas bričkutes, turėjusias paklausą. Ūkyje, be mūsų, būdavo samdomas darbininkas ir padėjėja šeimininkėms.

□I eilėje Alfonsas Venskus-Dėdė, Vladas Andriuška-Zableckis, Juozas Streckas-Raila, Rugelis(sk). II eilėje: Petras Bagdonas-Algirdas (mūšyje sužeistas, paimtas į nelaisvę, 25 m. kalėjo lageryje), Zofija Bagdonaitė-Zeipartienė-Žarija (iš Pagirgždučio, ž.1949 09 21 Spirgiuose, Kražių vLs.), Jonas Andriuška-Plunksna (iš Luokės, užkastas Luokės žvyrduobėje); Vladas Montvydas-Žemaitis, Vladas Venckus-Rūkas, Stanislovas Juška-Žilvytis (ž.1949 m. rudenį savo tėviškėje Ridikų k.), Petras Monkus-Sidabras (iš Labūnavos). Pirmieji Varnių partizanai (visi žuvę, išskyrus Algirdą), veikę apie Varnius, Pavandenę, Janapolę. Dauguma gimę Pavandenio mstl. ir apylinkėse. 1947 07 23 Telšių aps. Pušinės miške (A.Juškos aprašas 1991 m.)

□Jurgis Urniežius prie paminklo buvusiam vadui Vladui Montvydui. Gatautiškių k., Šilalės r. 1999 08 22

1944-ųjų pradžioje, gerai prisimindami 1940-uosius, nieko gero nesitikėjome. Metų pradžioje V.Montvydas Varnių apylinkėse pradėjo organizuoti LLA Vanagų grupę. Priesaiką, kurios tekstą reikėjo išmokti atmintinai, priėmiau Vlado Montvydo namuose. 1944 m. liepą su artimiausiu bendražygiu Stasiu Beniuliu surinkęs visus vyrus su ginklais iškeliavo į stovyklą. Stovykla buvo Plungės rajono Platelių miškuose prie ežero. Ten vyko taktiniai užsiėmimai. Susipažinome su įvairiais ginklais: vokiškais, rusiškais, čekiškais ir belgiškais.

Stovyklaujant teko atlikti keletą užduočių. Traukdamiesi vokiečiai Platelių apylinkėse atiminėjo ūkininkų gyvulius, skerdė kiaules, karves, arklius rišo prie gurguolių ir ruošėsi trauktis į Vokietiją. Gyventojai, žinodami, kad mes stovyklaujame, kreipėsi į mūsų vadus. Vadai nutarė apsaugoti gyventojus nuo plėšikavimo. Po kovinės parengties komandos praėjus 15-20 minučių, jau buvome žygyje. Buvo įsakyta nešaudyti tiesiai į vokiečių kareivius, tik virš galvų, kad justų kulkų švilpimą ir kiltų panika. Turėjome kelias nedidelio kalibro patrankėles - artileristai buvo atsivežę iš vermachto. Plateliuose atidengėme ugnį. Mums pasisekė be aukų išgąsdinti vokiečių kareivius - jie spruko, palikdami gyvulius, vežimus su maistu ir ginklus.

Rugsėjo viduryje mus pradėjo skirstyti arčiau savo gimtųjų rajonų. Mūsų pulkas apsistojo Telšių rajono Pušinės-Pareškečio miške, o vėliau kėlėmės į saugesnes, sunkiau prieinamas vietas, ruošėme slėptuves. Tris slėptuves teko kasti kartu su V.Montvydu. Beruošiant vieną slėptuvę, užgriuvo žemės. Vienas partizanas, buvęs slėptuvės koridoriuje, spėjo iššokti laukan, vadą, tuo metu stačiusį įtvirtinimus, iš viršaus užgriuvo keletas kibirų smėlio, o mane prispaudė visa lavina. Ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai. Kitas tris slėptuves-bunkerius buvome išsikasę Vlado Montvydo žemėje.

Išsiskirsčius į grupeles po 3-4 vyrus, aš patekau į Juozo Radavičiaus skyrių kartu su Sinkumi ir Jankausku. V.Montvydas mums buvo įsakęs nevaikščioti be reikalo, nesirodyti viešose vietose.

1944 m. rudenį išgirdau, kad enkavedistai apsupo V.Montvydo sodybą. Jis buvo bunkeryje netoli namų kartu su Stanislovu Beniuliu. Slėptuvė buvo įrengta sumaniai: koridoriukas prieš angą, toliau apeinama siena 45-50 cm storio. Kita anga skirta kulkosvaidžiui. Už tos storos rąstų sienos gyvenamoji patalpa, toliau, už 15-20 metrų, atsarginis išėjimas alyvų krūmuose. Neiškentę slėptuvėse kitų kaimų partizanai išėjo pasižvalgyti ir suimti papasakojo, ką žinojo, o Feliksas Sragauskas parodė bunkerio vietą. Suradę angą, čekistai atidarė dureles ir sumetė kelias granatas. Apsupę slėptuvę laukė, manydami, kad operacija baigta. Tačiau staiga sukaleno kulkosvaidis, negana to, iš antros angos į būrį čekistų nukrito dvi surištos granatos. Pasigirdo trenksmas, krito enkavedistai negyvi ir sužeisti, kiti gulėjo, galvas įbedę į žemę. Kiek tada krito priešų, niekas ir neskelbė. V.Montvydas su S.Beniuliu iššoko iš už sargybinių nugarų pro atsarginį išėjimą su automatais, dar keletą nušovė, pasiėmę jų ginklus ir, prisidengdami grioviu, sveikutėliai pasitraukė.

Žiema praėjo be didelių pavojų, man daugiausiai teko būti Tverų ir Kražių apylinkėse. Pavasarį būrėmės į didesnius būrius, įsirenginėjome miškuose slėptuves, palapines.

1945-ųjų gegužės ar birželio mėn. buvome susirinkę Gatautiškės miške, netoli V.Montvydo gimtinės. Mūsų sargyba pastebėjo, kad supa įgulos kareiviai. V.Montvydas tuoj įsakė vieniems užimti pagal galimybes pozicijas ir pirmiems atidengti ugnį, o kitiems atsitraukus užimti gynybos pozicijas. Kai atidengs ugnį antroji pozicija, pirmajai pozicijai be panikos trauktis. Gaila, tada žuvo mano pusbrolis ir skyrininkas Juozas Radavičius. Iš jo paėmiau rankinį kulkosvaidį, vieną nebaigtą šaudyti, kitą pilną diską šovinių ir atsitraukėme į kitas pozicijas. Mūsų laimei, pradėjo temti ir priešai nustojo persekioti. Po šių kautynių atsidūrėme už 20 kilometrų Liudo Rekašiaus būryje.

Mano tėvukas man buvo gavęs dokumentus, kad dirbu Telšių-Klaipėdos ruožo geležinkelyje, todėl galėjau keliauti net ir dienos metu ir palaikyti ryšį su kitais būriais. Sutikęs enkavedistus, parodydavau pažymą su nuotrauka ir paleisdavo. Vengti reikėjo tik nepatikimų pažįstamų. Vieną kartą, kai reikėjo susitikti su V.Montvydu-Žemaičiu, rimtai įkliuvau. Iš Pušinės-Pareškečio miškų ėjau pro Janapolę, Pavandenę paežeriais, vos praeinamomis pelkėmis. Atsargiau vaikščioti buvome išmokę. Prie Zdoniškės kaimo pamatęs ant kelio mašinų koloną, supratau, kad patekau į “šukavimą”. Spėjau paslėpti pistoletą TT, bet nei grįžti atgal, nei pasislėpti nebuvo įmanoma. Leitenantui tikrinusiam mano dokumentus, paaiškinau, jog einu iš darbo vietos. Jaučiausi laimingas, keliavau toliau, tik pamačiau, kad atbėga iš mūsų apylinkų vietinis ruselis Popovas ir šaukia: “Kam palei-dot, jis banditas!” Paskui mano aiškinimai nepadėjo. Kaip visuomet iškratė, gerai primušė, surišo rankas, kojas ir įmetė į sunkvežimį. Nuvežę už 8 km į Varnių NKVD, neatrišę įmetė į rūsį ir išlaikė visą naktį. Ryte prasidėjo tardymai ir mušimai. Ir vis klausė kur Montvydas. Aš taip įtikinamai aiškinau, kad seniai tuose kraštuose nebuvau ir nieko nežinau, jog beveik patikėjo ir ėmėsi mane verbuoti. Savaitę jie mane kankino: nedavė nei valgyti, nei gerti. Ištrūkti iš jų nagų - maža vilties, todėl pradėjome galvoti, gal apdumti jiems akis, duoti sutikimą bendradarbiauti? Ką jie ten prirašė - nežinau, davė slapyvardį “Kazys” - toks buvo tėvuko vardas, kad neužmirščiau. Taip Varnių enkavedistai galvojo turintys dar vieną šnipą. Tada jau davė maisto ir atsigerti, bet neleido namo, kol neužgijo žaizdos ir mėlynės.

Sugrįžęs namo, viską papasakojau, nuliūdinau tėvuką. Namuose dar 7 mažamečiai broliukai, o sesutė, trejais metais jaunesnė, jau ištremta į Kareliją, mama - ligonė. Susiruošiau į susitikimą su savo vadu, vyresniuoju draugu ir patarėju Vladu Montvydu. Viską iki smulkmenų papasakojau. Išklausęs nepatikėjo, jog galėčiau būti išdavikas. Ilgai svarstęs paprašė surasti ir atnešti paslėptą pistoletą TT. Kai suradęs atnešiau, kiek pagalvojęs pasakė: “Esu numatęs tave pasiųsti į Vilnių į vairuotojų mokyklą. Ten tu būsi naudingesnis negu pasilikęs su mumis”. Liepė gerai mokytis, kad išmokčiau taisyti variklių benzininius ir garo generatorius. Išvykstant nuoširdžiai atsisveikinome, negalvodami, kad tai bus paskutinis atsisveikinimas.

Vairuotojų mokykloje Vilniuje su mumis kartu mokėsi Lietuvos policininko sūnus Vytautas Mikutis, partizanas Povilas Jankūnas nuo Švenčionėlių, ryšininkas Vacys Kanišauskas. 1946 m spalio 22 d., kai baigėsi mokymo laikas ir nuėjome į kadrų skyrių atsiimti dokumentų, mus keturis areštavo. Niekada negalvojau dirbti ir niekada nedirbau priešams nei laisvėje, nei lageryje. Koks buvau, toks esu šiandien!

STRIBŲ PIKTADARYBĖS

1946 m. liepos 26 d. Pagirgždučio k. gyventojai stribai Grigorijus Gusarovas, Michailas Laktionovas, Popovas, broliai Simenkovai, jų giminės ir draugai, tarnavę okupantams Varniuose, su enkavedistais vyko prie Dir-

□Kur veda žemaičių partizanų kelias?

□Partizanai broliai Vasiliauskai: Antanas, Justinas, Blažiejus ir Vytautas Visi 4 žuvę1949 m. rugsėjo 29 d.

meikių sodybų. Surinko kelių šeimų senelius ir seneles, tėvus, mažamečius vaikučius - iš viso apie 15 įvairaus amžiaus žmonių. Suvarę visus į vieną Dirmeikių sodybos namą, lentomis užkalė duris, langus ir uždegė. Degantį namą su gyvais žmonėmis vandalai saugojo apsupę, kad kas nors neišbėgtų. Sunku įsivaizduoti, ką išgyveno kankiniai. Partizanai išgelbėti pasmerktųjų negalėjo: jėgos buvo nelygios. Iš trobesių likus tik pelenams, sužvėrėję budeliai nuvyko prie Urniežių sodybos. Urniežiai buvo išvykę į malūną. Namie likę vaikai, pamatę stribus, pradėjo klykti. NKVD karininkas liepė palikti juos ramybėje ir pažadėjo likviduoti kitą kartą su tėvais...

NUTEISTAS MIRTI

Apie tolimesnį Vlado Montvydo partizanavimą pasakoja Povilas Bagdonas, gyvenantis Telšiuose. Partizanavo 10 metų, kol užverbuotų ryšininkų apnuodytas maistu pateko į NKVD rankas. Nuteistas mirti, tačiau... Tikriausiai gimęs po laiminga žvaigžde, nes dabar gyvenimo saulėlydžio dienas leidžia savo gimtojoje Žemaitijoje.

- Buvo 1944 m. ruduo. Mūsų ūkininkų šeima gyveno Telšių r., Kulių-Daubos kaime (netoli Jonapolės). Vieną rytą tėvas, nuėjęs į tvartą šerti gyvulių, daržinėje ant šieno rado besiilsinčius du partizanus - Stasį Beniulį ir ūkininką Vladą Montvydą. S.Beniulis buvo nesunkiai sužeistas į galvą. Vyrai papasakojo apie vakarykščias kautynes Vlado Montvydo žemėje. Porą dienų pailsėję vyrai išvyko, pažadėję grįžti po poros savaičių. Man reikėjo rinktis - ar eiti tarnauti į sovietinę armiją, ar įsijungti į kovotojų gretas. Kai po poros savaičių atėjo V.Montvydas su S.Beniuliu ir L.Lukausku, prisijungiau prie jų ir aš. Jie mane nusivedė į įruoštą bunkerį pas Liudo Lukausko tėvelius Kuršų kaime (netoli Janapolės bažnytkaimio). Bunkeris buvo įrengtas po tvartu - mažas, drėgnas, jame trūko deguonies; galiausiai apniko utėlės. Tačiau sunkios buitinės sąlygos neišgąsdino. Tai buvo pirmieji partizanavimo žingsniai su busimaisiais apygardų vadais: S.Beniuliu-Seneliu ir V.Montvydu-Žemaičiu.

Tų pačių metų gruodžio pabaigoje okupantai pradėjo deginti įtartinas sodybas. V.Montvydas sužinojo, kad Kūčių vakarą sudegino jo naujai atstatytą sodybą, o žmoną ir penkis mažus vaikus išvarė iš namų. Pabūgę, kad nebūtų sudeginta ir Lukauskų sodyba, bunkerį palikome. Taip pirmą-

□Šatrijos rinktinės partizanai. I eilėje sėdi: Ignas Čėsna-Žentas, Kurapka(sk), Elena Bagdonaitė. II eilėje: Vytautas Vasiliauskas-Vyturys (?), neatpažintas, Stovi: trys neatpažinti, Vladas Montvydas-Žemaitis, Liudvikas Rekašius-Vėtra, Kazys Andriuška-Linksmutis, Alfonsas Urbonas-Stirna, neatpažintas (Jonas Jankaus-kas-Grevaldas?), Povilas Bagdonas-Atlantas.

□Paminklo atidengimo partizanui Žemaičių apygardos vadui Vladui Montvydui-Žemaičiui iškilmėse kalba buvęs partizanas Povilas Bagdonas (viduryje). 1999 08 22 Gatautiškės k.

ją partizanavimo žiemą visi kartu slapstėmės sodybose, kol atėjo 1945 m. pavasaris ir priglaudė motina gamta. Prie mūsų prisijungė Pranas Lukauskas, Benas Milašius. Vėliau susibūrėme iš kelių apylinkių į didesnius pulkus. Vasarą stovyklavome Pušinės miškuose (Telšių r.), kol tapo nesaugu, tada persikėlėme į Biržuvėnų miškus. Tą pačią vasarą buvome užpulti raitų stribų. Pasisekė laimingai pasitraukti, nes traukdamiesi lindome per užtvertas ganyklų tvoras, o jie raiti negalėjo prajoti. Supratome, kad dideliais pulkais sunku išsilaikyti, todėl skirstėmės į mažesnius būrius.

-    Su Vladu Montvydu pirmaisiais partizanavimo metais teko daug bendrauti, - toliau savo prisiminimais dalijasi Povilas. - Kartu mokėme karo meno jaunesnius partizanus, įrenginėjome bunkerius-slėptuves. 1947 m. buvome įsirengę gerą bunkerį Kuršų kaime (Varnių vls.) ūkininkų Servos ir Juškos pirtyje (ji buvo abiejų ūkininkų bendra). Kasant daug smėlio supylėme į bulvių rūsius, juodžemį paskleidėme, apsėjome javais, bulvėmis. Sienos ir lubos buvo iš rąstų, virš lubų akmenys. Kratų metu badant, kai durtuvas atsimušdavo į kietą įtartiną daiktą, atkasę rasdavo akmenis. Įėjimas į bunkerį buvo iš pirties per sieną. Norėdamas įeiti, turi išsiimti akmenį, įėjęs vėl įstatyti. Buvome įsirengę atsarginį išėjimą, tačiau neteko juo pasinaudoti. Turėjome net elektrą - prasivedėme laidą pro sienelę iš vietinio malūno. Pragyvenome metus, paskui kažkam užkliuvo, kad ateiname, bet neišeiname. Vieną rudens dieną privažiavo pilnos mašinos stribų, kareivių. Kratė, vertė, badė, trypė, o mes bunkeryje viską girdėjome. Pasigirdo šūviai. Kaip paaiškėjo vėliau, iš Telšių į Janapolę namo ėjo stribas. Jam liepė sustoti, tačiau šis negirdėjo ar stoti nenorėjo, tad paleisti šūviai. Atpažinimui buvo atvežtas apylinkės pirmininkas. Ir šį bunkerį teko apleisti.

Aš dažnai būdavau Plungės miškuose, o grįžęs į savo kraštus susitikdavau su vadu. Aptardavome įvairius reikalus. 1949 m. rudenį į mūsų Šatrijos rinktinę atvyko karių iš srities. Vykome prie Alsėdžių į partizaninio karo taktinius mokymus. Vadas pasiėmė ir mane, kadangi buvau tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, turėjau patirties, galėjau pamokyti kitus. Mus iki geležinkelio Klaipėda-Kaunas lydėjo dar likę gyvi keturi broliai Vasiliauskai. Kai grįžome į savo kraštą vėlų rudenį, visi Vasiliauskai buvo žuvę.

-    1952 m. vasarą grįžau iš Plungės miškų į savo kraštą - Telšių miškus, - tęsia Povilas Bagdonas. - Sutikau jauną partizaną Stasiuką Sakaliuką, pavardės nežinau. 1952 m. birželio 17 d. pasaloje Sakaliukas žuvo, o man

□Neatpažintų Žemaitijos partizanų kūnai apie 1947 m. prie Varnių stribyno

□Iš dešinės: Vladas Montvydas su Povilu Bagdonu-Atlantu žygyje į Alsėdžių miškus partizanų apmokymui. Tame žygyje buvo ir broliai Vasiliauskai, kiti nepažįstami atvykę iš Jūros srities. 1949 m. vasara 

kliudė ranką, sudraskė palapinę, sudaužė laikrodį, peršovė piniginę, kepurę, tik galva liko sveika.

Prisimenu ir paskutinį bunkerį Pušinės miške (Telšių r.), kuriame 1953 m. vasarą paskutinį kartą susitikau su Vladu Montvydu-Žemaičiu. Tada mes buvome dviese su Martynu Kazlausku. Jis atvedė ir paprašė į būrį priimti Vienuolį - buvusį Tauragės vienuolyno virėją. Tada vadas paskyrė mane Šatrijos rinktinės vadu. “Esate trys, gal atsiras daugiau karių ir sudarysite visą rinktinę”. Tai buvo paskutinis susitikimas (tos pačios vasaros pabaigoje Montvydas žuvo prie Lūksto ežero). Grįžęs iš lagerių, buvusio bunkerio vietoje radau įdubimą ir išaugusią didelę eglę.

Paskutinius metus visi trys nesiskyrėme. Gretos nei padidėjo, nei pamažėjo: Martynas Kazlauskas, Vienuolis ir aš. Vieną rudens naktį užėjome į sodybą maisto. Šeimininkė ruošė, pjaustė lašinukus, barstė pipirais, o mes skubinome, nes rytas netoli, o mums dar toli eiti. Davė išgerti rūgusio pieno. Man iš karto pasidarė blogai. Kaip išėjau - neatsimenu. Nežinau po kiek laiko prabudau - žiūriu ant gultų sėdi žmogus. Į mano klausimą, kur esu, atsakė, kad Vilniaus saugume. Galva, rankos subintuotos, visas sudaužytas. Paskui per tardymus sužinojau, kad buvau toli nubėgęs, priešinausi, norėjau ištrūkti. Tačiau pats nieko neatsiminiau. Apie bendražygio Vienuolio likimą - kad po poros mėnesių medžiotojai rado jį pelkėje sušalusį - sužinojau vėliau. Apie Martyną Kazlauską nežinau nieko iki šiolei.

Sovietinių teismų Povilas buvo nuteistas mirties bausme ir jos įvykdymo laukė 4,5 mėnesio. Trylika metų išbuvo mirtininkų kamerose. Atlikus pusę bausmės, perkėlė į bendrą kalėjimą. Iš viso kalėjimuose praleido 20 metų, kalėjo su Petru Paulaičiu ir kitais Laisvės kovotojais.

KAUTYNĖS

Iš ryšininkės Julijos Bielskytės-Kavaliauskienės prisiminimų

Darbuto sodyboje

Buvo 1947 ar 1948-ieji metai. Žiema artėjo į pabaigą. Kelmės r., Kražių ap., Pečiulių k. Vladas Montvydas-Žemaitis su jaunu partizanu Antanu Čėsna-Šilu dienojo Darbuto sodyboje. Vyrai gyvenamajame name taisėsi batus, šeimininkas kieme skaldė malkas. Staiga pamatė, jog kiemas pilnas čekistų. Majoras paklausė šeimininko, ar nėra "banditų". Išgirdęs, kad nėra, drąsiai žengė į vidų. Žemaitis tuo metu jau buvo užlindęs prieangyje už durų ir, majorui įžengus, metė į jį granatų ryšulį ir vienomis kojinėmis pasileido Pašilės eglyno link. Į bėgantįjį pasipylė kulkų kruša, bet Žemaitis bėgo, kėlėsi, atsišaudė ir vėl bėgo. Gal tokia buvo lemtis, gal Dievas saugojo, bet išbėgo sveikas ir net nesužeistas. Jaunasis partizanas Antanas Čėsna-Šilas žuvo, bandydamas pabėgti pro kamaraitės langą. “Buvo gražus jaunuolis”, - prisimena tuometinės mergaitės.

Kaimynas vežimu vežė Antaną į Varnius, bet pakeliui mirė. Palaikai buvo išniekinti prie Varnių stribyno.

Lingių kaime Kelmės r. pakraštyje nuo Pašilės Kaltinėnų link vingiuoja kaimo keliukas, prie kurio už šimto metrų buvo Bielskių sodybėlė, o šalia - pirmojo Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio ūkis su 30 ha žemės (šeimininkai jau buvo ištremti į Sibirą).

1948 m. šaltą žiemos rytą į Bielskių namus su partizanų būriu atėjo Žemaitis. Apsistojo troboje. Po pusryčių ruošėsi ilsėtis, kai staiga pamatė keliuku nuo Pašilės artėjantį stribų pulką. Dėdė Montvydas davė komandą: “Greit į Stulginskių sodybą!” Kol stribai pakilo į kalniuką, visas partizanų būrys jau buvo tuščioje Stulginskių sodyboje.

- Skubėdama kroviau šiaudus į lovas, nes čiužiniai tada buvo šiaudiniai. Radau pamestų šovinių, o stribai vis artėjo, - su giliu atodūsiu pasakoja Julija. - Grįžta brolis Vladas su vandens statinėmis, nes per šalčius užšaldavo šuliniai. Pamatęs artėjantį stribų pulką ir žinodamas padėtį, paleido arklius su rogėmis vienus, o pats pasuko į kitą pusę. Stribai, atėję iki kelelio, vedančio į mūsų ir Stulginskio sodybas, sustojo, šnekučiavosi, rūkė, trypė ir patraukė Kaltinėnų pusėn. Partizanų ginklai buvo nukreipti į stribų pulką. “Taip norėjosi tiems okupantų tarnams, einantiems “žąsele”, iš užnugario duoti ugnies, bet...”, - svarstė vakare dėdė, parėjęs vakarienės į mūsų namus.

Apsuptis Vašikėnų miške

1948 m. rudenį Kelmės r. NKVD kariuomenė “šukavo” Vašikėnų mišką. Buvo sutraukta keletas dalinių, suvežtos patrankos, leidžiamos raketos. Nuo šaudymų medžių viršūnės neatlaikė, net ūkininko karvę nušovė... Kareiviai vienas prie kito kas 10 metrų, o apsuptyje Vladas Montvydas-Žemaitis ir Ignas Čėsna-Žentas. Apsupties žiedas vis artyn ir artyn... Atidengti ugnį iš savo pozicijų beviltiška - nelygios jėgos. Išeities nėra ir žūtis neišvengiama. Galų gale, pasiruošę ginklus, traukėsi atbuli pro kareivių tarpus. Jie nepaleido šūvių. “Kodėl? Galvojo, kad savi? Gal saugojo Dievas?”- mąstė išlikę gyvi vyrai, trumpam apsistoję Bielskių sodyboje.

Antano Baltrušio sodyboje

Ėjo 1949-ieji. Saugumui buvo pranešta, kad į Baltrušio sodybą ateina partizanai, bet neišeina. Vieną dieną privažiavo mašinos kareivių, apsupo sodybą. Iškratė, perkasė kambarius. NKVD kariauna nieko neradusi paliko sodybą. Partizanai lengviau atsikvėpė. Slėptuvė buvo po krosnimi, o įėjimas - už krosnies. Slėptuvėje tuo metu buvo V.Montvydas-Žemaitis, Ignas Čėsna-Žentas, Keršys-Napaleonas, Eugenija Martinavičiūtė-Marti. Žemaitis viena ranka laikė slėptuvės dangčio rankeną, o kitoje buvo paruoštos granatos. Visi pasimeldė ir ruošėsi mirti, bet mirtis ir šį kartą juos aplenkė...

KAUTYNĖS PIPIRŲ SODYBOJE

Iš Aldonos Pipiraitės prisiminimų

Ūkanotą 1948 m. rudens dieną buvo pranešta Kaltinėnų NKVD, kad į Pakarčemio kaimą atėjęs V.Montvydas su būriu. Į kaimą suvažiavo mašinos, pilnos enkavedistų. Pasklido po kaimą, apsupo sodybas. Į Pipirų sodybą atėjo nešinas kulkosvaidžiu stribas, pastatė ant stalo, atidarė langą ir nukreipė vamzdį sodo link. Pipirienė buvo iškalbinga kaimo moteris. Nepasimetusi dėl padėties, pradėjo klausinėti stribo, ką tai reiškia. Stribas geranoriškai paaiškino, kad kaime yra "banditų" ir kad jie apieško visus

□Kelmės r. Karklėnų ap Beračkų k. pa Joną Gajauską 1946-1948 m. vasarinėje virykloje už lentom atitvertos sienos buvo įrengta pogrindinė spaustuvė. Leidiniai buvo laikomi gyvename name slėptuvėje po grindim, kuri išliko iki šių dienų, kaip ir visas ūkis. 1948 m. spaustuvė iškelta. Nuotraukos 1999 07

namus. Tuo metu Pipirų sodyboje ant tvarto, šiene įrengtoje slėptuvėje, į kurią patekdavo iš tvarto kopėčiomis, dienojo Žemaitis su 11 partizanų. Sodybos šeimininkas Pipiras, neišlaikęs pasiprašė stribo, kad išleistų į malūną, o Pipirienė toliau klausinėjo. Suruošusi ėdalą gyvuliams, liepė paauglei dukrai Aldonai eiti šerti. Aldona, nuėjusi į tvartą pas partizanus, papasakojo apie stribus ir girdėtus pokalbius.

Diena ėjo vakarop. Išeities nebuvo: sodyba ant kalvos, pasislėpti nėra kur, kaimas pilnas NKVD kariuomenės. Vyrai nusprendė trauktis. Pasimeldę nusileido nuo tvarto ir užsidėję rusiškas pilotes patraukė per sodą Pašilės-Kaltinėnų kelio pusėn, kur stribų nebuvo. Žemaitis su vyrais, sutikęs enkavedistus, rusiškai atidavęs pagarbą, nukeliavo skersai kelio...

VIENKIEMIS, KURIAME 1946-1948 M. BUVO ŽEMAIČIŲ APYGARDOS SPAUSTUVĖ

Alfonso Gedučio-Jonuko pasakojimas

Kelmės r., Kražių seniūnijoje, prie kelio Pašilė-Kražiai, vingiuojančio per miškingas vietas, yra Beračkų kaimas, kuriame ant kalvos stovi daug menanti sodyba. Šios sodybos vasarinėje virtuvėje buvo įrengta Žemaičių apygardos spaustuvė. Už krosnies - lentų siena, už sienos - maža patalpėlė. Sodybos šeimininkas Jonas Gajauskas, buvęs 1941 m. sukilimo dalyvis, gyvenamojo namo virtuvėje po grindimis buvo iškasęs slėptuvę. Joje buvo slepiami spaudiniai, popierius, mašinėlė. (Slėptuvė išliko iki šių dienų kaip ir sodyba, nepaliesta naikinimo vajaus. Tik rizikavę šeimininkai išėjo Amžinybėn...)

- Dažnai čia ateidavo arba atvažiuodavo ir pats apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis. Būdavo, kad partizanai spausdindavo visą parą, o mudu su dėde J.Gajausku saugodavome nuo negerų akių, - pasakoja Alfonsas Gedutis. - Tada gyvenau legaliai, nors buvau prisiekęs pačiam apygardos vadui V.Montvydui-Žemaičiui, kuris. įteikė man kovinį 7-o kalibro “Valterį”. Mano slapyvardis - Jonukas. 1948 m. sodybos šeimininkas pajuto, kad jį seka. Spaustuvė buvo iškelta į nežinomą vietą.

1949 m. balandžio mėn., kai buvo išduoti mūsų krašto partizanai, NKVD iššifravo ir mus su seserimi Aldona. Persikėlėme gyventi pas gi-

□Prie paminklo žuvusiems partizanams Aldonai Gedutytei-Gegutei ir Vladui Mišeikiui-Tarzanui. Iš dešinės stovi Alfonsas Gedutis. Skaudvilės apyl. 1999 07

□Kapinės žuvusiems partizanams Skaudvilėje

minės prie Skaudvilės (Tauragės r.) ir netrukus įsijungėme į Kęstučio apygardos partizanų gretas. 1950 m., jau būdama partizanė, sesuo Aldona ištekėjo už partizano Vlado Mišeikio-Tarzano. Deja, šeimynine laime džiaugtis teko neilgai. 1951 m. kovo 19 d. bunkeris, buvęs Skaudvilės sen., Mažintų k. Ančios upės krante, buvo išduotas. Tuomet bunkeryje žuvo sesuo Aldona ir jos vyras Vladas. Manęs tuo metu bunkeryje nebuvo, nes tą naktį nustojo snigti, ir aš, pabijojęs, kad neliktų pėdsakų, užsnūdau pas J.Zekarauską Šiaudinės k. Pabudau nuo komandos “Rankas aukštyn!” ir pajutau, kad jau rišamos rankos. Tik atsitiktinumo dėka esu gyvas, nors teko paragauti ir Šubartinės, ir Klaipėdos saugumo ir lagerių duonos.

Prisimenu, kaip Skaudvilės stribyno kieme stribai fotografavo dar šiltą sesers Aldonos kūną, pasodinę prie sienos. Tolimesnį išniekintų palaikų likimą sužinojau tik atgimimo metais...

Skaudviliškiams ir žuvusiųjų artimiesiems padedant įamžinome nukankintuosius įrengdami Kankinių kapinaites.

PAŽINTIS SU ŽEMAIČIŲ APYGARDOS VADU

Prisimena Kazimieras Kasiulaitis

-    Buvome jauni ir drąsūs. Atrodo, kad neskaudūs buvo sužvėrėjusių okupantų fiziniai bei moraliniai smūgiai, - iškilmėse, žvelgdamas į jaunų savanorių gretas, dažnai ištaria Kazimieras Kasiulaitis, gyvenantis Laukuvoje.

-    Mano tėviškė buvo Traksėdžių k., Šilalės r., prie Šilalės-Kvėdarnos kelio. Rusams užėjus, šeimoje buvau vienas jauniausių brolių. Vyriausias brolis Povilas tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Rusų okupacinei kariuomenei peržengus Lietuvos Respublikos sienas, kariuomenės dalinys, kuriame tarnavo Povilas, buvo išsidėstęs pasienyje ir pasiruošęs atakai. Tačiau neteko iššauti į priešą nė vieno šūvio - toks buvo vado Vitkausko sprendimas. Brolis agitavo draugus savavališkai pradėti pasipriešinimą, bet daugelis kariškių pabūgo. Taip ir nusviro ginklas brolio rankose...

1947 ar 1948 m. žiema. Senokai pasnigtas sniegas buvo sumindžiotas, sušalęs, kai vieną naktį tėvų namų lango stikle išgirdome sutartą signalą - ne beldimą, o trynimą pirštais į stiklą. Už lango pamačiau išsigandusį Jono Kentros-Rūtenio iš Užlaukio k., Butageidžio rinktinės vado, veidą. Tais laikais buvau pagrindinis jo pagalbininkas, vykdydavau visus jo nurodymus: klijavau atsišaukimus, palaikiau ryšius su kitais būriais. Galėjau laisvai keliauti, gyvenau legaliai, buvau kaimo muzikantas, pramokęs siuvėjo amato, kas didino galimybę bendrauti su žmonėmis ir mažino NKVD įtarumą.

Rūtenis, įėjęs į vidų, ėmė pasakoti: “Esame didelis pulkas partizanų. Mus iš Žemaitijos gilumos, nuo Varnių, vejasi NKVD kariuomenė. Vyksta “šukavimas”. Jungiamės į didesnius būrius, kad galėtume priešintis. Rusų kelios įgulos. Jėgos nelygios, reikia trauktis”. Paprašė pakinkyti arklius į roges. Visi svarstėme, kaip išvengti pražūtingo mūšio: ar trauktis, ar slėptis, ar ruoštis atakai. Mūsų sodyboje pasilikti nesaugu. Sodyba apaugusi medžiais, eglėmis, matomumas blogas. Nusprendėme, kad reikia įsitaisyti Juozo Varaniaus sodyboje: sodybėlė išsidėsčiusi ant kalvos, matomumas geras, judri vieta - pro sodybą kertasi sumindžioti sniego takeliai. Apie pora dešimčių kovotojų tą šaltą žiemos naktį sugriuvo į Juozo Varaniaus namus. Netoliese pastačiau arkliais pakinkytą vežimą. Šeimininkas išsigandęs išėjo iš sodybos, kas sukėlė įtarimą. Šeimininkė tik verkė ir meldėsi, lyg nujausdama gyvenimo pabaigą. Taip sulaukėme kito sausio dienos ryto.

Staiga pamatėme enkavedistų virtines, supančias mūsų kaimą. Visi partizanai buvo užėmę tinkamas pozicijas, ginklai paruošti kovai.

Štai “žąsele” išsidėsčiusi kita okupantų kariaunos virtinė traukia takeliu, vinguriuojančiu pro sodybą tiesiai Varaniaus namų link. Likus 100-150 m visi sulaikė kvėpavimą ir laukė įsakymo. Iki šių dienų prisimenu: visų ginklai buvo paruošti ir nukreipti į priešus. Rūtenis kairiąja ranka (dešinioji buvo sužeista ankstesnėse kautynėse) vis taikėsi paspausti gaiduką ir iššauti į artimiausią enkavedistą, tačiau vyresnis neaukštas partizanas šaltakraujiškai komandavo dar nešauti. Mes patys savo akimis nepatikėjome pamatę, kad per kiemą vinguriuojančiu takeliu kareivių pulkas patraukė iki kito takelio ir paliko kaimą. Netrukus ir kiti enkavedistų pulkai, iškrėtę sodybas, pasitraukė iš kaimo.

Lengviau atsikvėpėme. Užsimezgė kalbos. Rūtenis supažindino su vyresniuoju partizanu, kuris pasirodė beesąs apygardos vadas. Aš privalėjau klausyti jo komandos “neatidengti ugnies”. Vadas padėkojo už pagalbą ir tėviškai palinkėjo sėkmės. Taip buvo išvengta nelygių jėgų kautynių ir kaimas nenukentėjo, ir mes likome gyvi, - baigė pasakojimą Kazimieras.- O kautynių išvengta apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio dėka.

Jonas Kentra-Rūtenis žuvo 1951 m. Šilalės r., Laukuvos apyl., Girvainių k. Racevičiaus sodyboje, kur buvo įrengtas bunkeris. Pagal likusių gyvų liudininkų pasakojimus, vyko didelės kautynės. Žuvusiųjų palaikus nuvežė į Varnių stribyną.

STEBUKLINGAS IŠLIKIMAS

Steponas Rimkus - buvęs Žemaičių apygardos partizanas, vienintelis iš devynių bendražygių, stebuklingai išlikęs 1947 m. birželio 3 d. mūšyje su okupantų kariauna Kareiviškių k., Kelmės r. Šiuo metu savo gyvenimo saulėlydžio dienas leidžia Tauragėje ir dalijasi tų dienų prisiminimais.

Steponas Rimkus gimė 1924 m. ir augo ūkininko šeimoje, greta Kaltinėnų miestelio Šilalės r., Gedminiškės k. Tėvai - geraširdžiai žemaičiai, vokiečių okupacijos laikais padėję slapstytis rusų kareiviams, slėpę žydaitę.

- Praslinkus frontui, mūsų žemelėje liko vokiečių ginklų sandėliai, -pasakoja Steponas Rimkus. - Mudu su vyresniuoju broliu Antanu susitempėme ginklus į savo ūkį, paslėpėme bulvių rūsiuose. Jau pirmaisiais metais po karo areštavo brolį Bronių, per pirmuosius trėmimus šeimą ištrėmė į Sibirą. Aš slapsčiausi, turėjau dokumentus, kuriuose buvau metais pajaunintas. Kai nusprendžiau eiti partizanauti, galėjau pasirinkti: ar į Kęstučio apygardą, ar į Žemaičių. Mūsų žemę kirto plentas Kaunas-Klaipėda. Dešinėje pusėje - Žemaičių, iš kairės - Kęstučio apygarda. Bendraujant su Žemaičių apygardos partizanais, Vladas Montvydas-Žemaitis įkalbinėjo mane pasilikti jų apygardoje. Jis sakė, jog jam reikalingi gabūs kovotojai, gerai žinantys vietoves ir pažįstantys gyventojus. Gretimoje Linkuvos apylinkėje Bilionių k. gyveno geras siuvėjas Stasys Mikutis, siūdavęs rūbus partizanams. V.Montvydo-Žemaičio prašymu buvo pasiūta nauja Lietuvos kariuomenės uniforma, apkantuota geltona medžiaga. 1946 m. pavasarį man suteikė Gintaro slapyvardį. Jau tų pačių metų

□Steponas Rimkus, vienas iš partizanų, likęs gyvas po1946 06 03 vykusių kautynių Kareiviškių miške

□Paminklas Kaltinėnų kapinėse (Šilalės r.) žuvusiems 8 partizanams Kareiviškių k. 1947 06 03. (V.Astrauskas, Kaltinėnų bažnyčios zakristijono sūnus žuvo vėliau)

□Kazimieras Kasiulaitis. 1951 m.

□Paminklas žuvusiems partizanams Šilalėje. 1998 10 18

rudenį buvo ir pirmas “krikštas”. Bevežant į bunkerį maisto produktus žiemai, mus pastebėję priešai apšaudė. Peršovė žiūronus, kulka perėjo per milinę, tačiau likau sveikas.

Didesnių susirėmimų su okupantų kariauna neteko patirti, išskyrus tą nelaimingą 1947 m. birželio 3 d. rytą.

Po sunkios šaltos žiemos mūsų pulkus priglaudė motina gamta. Stovyklaudavome didesniais būriais. Stovyklavietes įrengdavome miškuose, miškeliuose. Tų metų birželio 1 d. mes, 14 partizanų, buvome apsistoję Bilionių k. (Laukuvos aps., Šilalės r.) miškelyje. Su mumis buvo ir Vladas Montvydas-Žemaitis. Jis vadovaudavo priimant sprendimus, jo žodis buvo lemiamas. Pats visada pasitempęs, tvarkingas, apsivilkęs Lietuvos kariuomenės uniforma su skiriamuoju ženklu. Tą dieną jis su keturiais partizanais išsiruošė į susitikimą prie Šatrijos kalno (Telšių r.), o mums įsakė apsistoti Sodalės k. (Šilalės-Kelmės r. sandūroje) ir laukti jų sugrįžtant. Mes tą pačią naktį, aplenkę Kaltinėnų miestelio enkavedistus, perbridę vasariškai čiurlenantį Akmenos upelį, apsistojome miškelyje prie Sodalės k. Birželio 2-osios dienos pavakare pastebėjome, kad palei ganyklos tvorą pasilenkę kiūtina du vyriškiai. Supratome, kad vyksta siautimas. O gal ir mus pastebėjo? Svarstėme, kaip elgtis toliau. Būryje buvo įvairių pasiūlymų: pasiruošti atakai tame pačiame kaime, trauktis už 2-3 km į Pašilės eglynus ir t.t. Galiausiai priimtas Stasio Mikniaus-Stambuolio pasiūlymas: apsistoti gretimame Kareiviškių k., buvusiame Petro Jakučio dvare. Pats Stasys buvo kilęs iš kaimyninio Pakarčemio k. ir gerai pažinojo visus gyventojus. Dvaro šeimininkas buvo emigravęs į Vakarus, o sodyboje gyveno komunistinių pažiūrų šeimos. Tokių sodybų nekrečia, todėl planavome prabūti, kol praeis siautimas. Dar giliai nesutemus, pusantro kilometro ėjome po du labai atsargiai. Apsistojome dvaro gyvenamajame name, kuriame gyveno kelios šeimos. Gyventojams įsakėme niekur neiti. Laisvieji nuo sargybos snaudė sėdėdami arba skersai lovų. Apie 5 valandą ryto perėmęs sargybą vadas Budginas-Drąsutis užlipęs ant aukšto pasižvalgyti nieko nepastebėjo. Tačiau netrukus apsižiūrėjome, kad troboje nėra vyriausio Martinkaus; ar kas iš kitų gyventojų buvo pasišalinę iš namo - nepastebėjome. Kilo įtarimas. Supratę padėties pavojingumą, nusprendėme pasitraukti.

Aplink dvarą likę vokiečių kariuomenės apkasai tą rytą buvo pilni gerai įsitvirtinusios NKVD kariuomenės. Kiek kartų bandėme trauktis iš namo, tiek į mus pasipildavo šūvių lietus. Vos spėjau paleisti iš kulkosvaidžio šūvių seriją, kai priešo kulka, pataikiusi į diską, sužeidė ranką. Kulkosvaidis iškrito. Pasitraukęs atgal į pastatą, pasislėpiau rūsyje. Matydamas, kad ir čia nesaugu, laiptais užlipau į antrą aukštą. Už kamino paslėpęs planšetę su dokumentais ir naganą be šovinių, pats pasislėpiau kampe. Po kiek laiko nutilo šūviai, tik kieme girdėjosi stribų riksmai. Skaičiavo mano draugus: “Yra aštuoni, trūksta dar vieno”. Mačiau, kaip laiptais užlipę stribai su vyriausiuoju Martinkų sūnumi visur apžiūrėjo. Mane pastebėjo tik Martinkus. Pridėjęs pirštus prie lūpų, paprašiau tylėti. “Čia nieko nėra”, - garsiai pasakė Martinkus, ir visi nusileido žemyn. Aš perbėgau į kitą pusę ir pasislėpiau. Tik po valandėlės į tą pusę nuo laiptų pasipylė šūvių serijos. Nutaikęs momentą, bandžiau sprukti žemyn - geriau tegul nušauna, kad tik gyvo nepaimtų. Nepajutau, kaip automato buože trenkė į sprandą, galvą. Kai iš po laiptų ištempė į kiemą, atgavau sąmonę. Kieme prie šulinio buvo sumesti bendražygių kūnai, girdėjosi sužeistų dejonės. Kūnus sumetė į tris vežimus. Mane surištomis rankomis pririšo prie vežimo, ant galvos uždėjo Stasio Mikniaus plaukuotą viršugalvį. Rankos surištos, veidas kraujuotas, apdribęs smegenimis, suveltais plaukais buvau tempiamas paskui vežimą, iš kurio upeliais tekėjo žuvusiųjų draugų kraujas. Už 5-6 km Kaltinėnų miestelis, ten ant grindinio išmetė visus kūnus. Privedę reikalavo pasakyti vardus, pavardes, slapyvardžius. Jauna Kaltinėnų miestelio gyventoja, stribų draugė Jadzė Siminaitė mindė ir spardė žuvusiųjų kūnus, o man trenkė per veidą išspausdama: “Rupūžė!...”

Žuvusiųjų kūnus užkasė netoli miestelio Raguvos kalno įkalnėje, o man tai buvo tik kančių kelių pradžia. Apie 10 mėnesių buvau tardomas Tauragės Šubartinėje.

- Tiek kankino, kad ne kartą buvau išėjęs į kitą pasaulį ir vėl atgaivintas, - tęsia toliau Steponas Rimkus. - Teisė Šilutės kalėjime. Gavau 25 metus: penkerius - tremties, penkerius - be teisės gyventi tėvynėje. Jau po teismo Šilutės kalėjime neiškentęs nusprendžiau pats išeiti iš šio pasaulio. Nusivilkęs apatines kelnes pasidariau virvę su kilpa. Nėriau ant kaklo, tačiau pro durų akį pastebėjo sargybinis...

Ne kartą anksčiau ir dabar pamąstau: jeigu nuo mūsų būrio nebūtų

□Žemaičių apygardos vado susitikimas su Raudgirio (Kelmės r.) partizanais (Kęstučio apygarda, Birutės rinktinė): Ignas Kybartas, ž.1956 m., Jonas Bartkus-Vėjelis, ž.1953 10 12, Edmundas Kmita-Evaldas, ž.1961 m., Kęstučio apygardos vadas Labanauskas-Justas (išdavikas), Vladas Montvydas-Žemaitis, ž.1953 08 23, Bronius Alūza-Bedalis, ž.1953 08 23, Andrius Kmita-Aidas, ž.1953 10 12, Vytautas Kybartas-Budrys (?). Apie 1953 m.

tada atsiskyręs V.Montvydas-Žemaitis! Jis savo sumanumu ir orientacija tikrai būtų išvedęs iš šitos situacijos ir okupantų kulkos nebūtų nusinešusios tiek jaunų gyvybių. Su liūdesiu reikia prisipažinti, kad šį mūšį laimėjo enkavedistai...

"APDOVANOJIMAI"

Praslinkus mėnesiui kitam nuo siaubingo birželio trečiosios ryto, vieną dieną į buvusio dvaro kiemą motociklu (tokiais važinėdavo tik enkavedistų viršininkai) atvažiavo du vyrai, apsirengę milicininkų uniformomis su antpečiais ir žvaigždutėmis. Jie elgėsi labai atsargiai ir klausinėjo, ar nėra kaime “banditų”. Čia gyvenusios Martinkų, Čepkausko ir Griciaus šeimos aiškino, kad dabar nebėra ko bijoti, nes Montvydo "banda" beveik visa sunaikinta. Atvykėliai prisistatė esą iš Raseinių NKVD ir norintys apdovanoti padėjusius sunaikinti “banditų” būrį. Du atvykėliai, sukinėdamiesi tarp komunistuojančių gyventojų, klausinėjo ir užsirašinėjo padarytas “paslaugas”. Visi noriai pasakojo savo “nuopelnus”. Net senoji Martinkų motina, sėdėdama lovoje, rankų gestais esą davusi ženklus sūnums. Po pasisakymais buvo paprašyta pasirašyti. Pareigūnai, viską surašę, surinkę parašus, atsisveikino ir liepė laukti iškvietimo apdovanojimams.

Gyventojams, pasidarbavusiems okupantų labui, po poros savaičių kilo įtarimas. Kreipėsi į Raseinių NKVD. Enkavedistai nustebo pirmą kartą išgirdę apie ruošiamus “apdovanojimus”.

Atėjo ruduo, pailgėjo naktys. Kareiviškių kaimas kūlė javus, kai į buvusį dvarą atėjo “apdovanojimai”. Likę gyvi žuvusiųjų draugai įvykdė nuosprendį išdavikams. Po nuosprendžio ant krūtinių buvo prisegti rašteliai su aprašytais “nuopelnais” ir jų pačių parašais...

* * *

Po birželio 3-iosios įvykių ilgai buvo dainuojama kaimuose daina apie žuvusius partizanus:

Kareiviškės kaime

Smarkus mūšis buvo.–

Aš, karys karžygis,

Lietuvoj pražuvęs...

Kalbėjo, kad partizanai buvo nugirdyti degtine, ginklai pripilti smėlio, užmigdyti migdomaisiais, kuriuos Martinkui davęs “Raudonplaukis” - aršus Kaltinėnų enkavedistas. Tačiau iki šių dienų išlikęs gyvas liudininkas Steponas Rimkus tokius gandus neigia.

Kai kuriems partizanų ryšininkams buvo žinoma, kas rizikavo, pasivadinę enkavedistais, važiuoti į buvusį dvarą viską išaiškinti. Pats V.Montvydas-Žemaitis, dažniau vadinamas Dėde, kalbėdamas su Bielskių šeima, pasakė (Julija Bielskytė-Kavaliauskienė ir dabar prisimena jo žodžius): “Kol pats neįsitikinau, kol neišgirdau savo ausimis tikrų faktų apie išdavystę, remdamasis girdėtais gandais nuosprendžio išdavikams negalėjau priimti”.

TRUKO VIENOS KAUKOLĖS

Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, buvo pradėta ieškoti užkastų, į durpynus bei lauko išvietes sumestų laisvės kovotojų palaikų. Pradėta kasinėti ir Kaltinėnų (Šilalės r.) Raguvos įkalnė. Rasti visų 8 partizanų palaikai, tačiau nerasta... viena kaukolė. Sugrįžus į tas dienas ir prisiminus, jog žuvusio Stasio Mikniaus viršugalvis buvo uždėtas ant Stepono Rimkaus galvos, tikėtina, kad buvo išdraskyta visa galva. Buvo atvejų, kai stribai šautuvų buožėmis daužydavo nukautų partizanų galvas.

1992 m. likusio gyvo partizano S.Rimkaus ir Pašilės gyventojo Vytauto Dinapo iniciatyva rasti palaikai perkelti į Kaltinėnų kapines.

UŽUOVĖJOS NAMAI

Pašilės bažnytkaimis įsikūręs Kelmės r. pakraštyje. Iš vienos pusės jį dengia miškas, vadinamas Pašilės eglynu. Kitoje pusėje, už keliolikos kilometrų prie senojo Žemaičių plento - Kaltinėnai, todėl tokia Pašilės geografinė padėtis labai tiko rezistencinei veiklai. Toli nuo centrų, miškų apsupta Pašilė traukė ir pusšeštų metų partizanų apygardai vadovavusį mano tėvelį. Čia ne kartą vyko partizanų vadų susirinkimai, ryšininkai žiemą rogėmis vežė Karklėnų pusėn Kęstučio apygardos vadą Joną Žemaitį-Vytautą, kurio atokioje ūkininko sodyboje laukdavo Vladas Montvydas-Žemaitis.

Pašilės apylinkių miškuose 1948-ųjų vasarą susirinkę trijų - Prisikėlimo, Kęstučio ir Žemaičių - apygardų vadai įkūrė Jūros, arba Vakarų, sritį. Pro Pašilę V.Montvydas-Žemaitis su savo adjutantais skubėdavo susitikti su Kęstučio apygardos Birutės rinktinės partizanais broliais Kmitais, Kybartais... Jis sakydavo: “Skubu į susitikimą su Raudgirio vyrais”. Įsiklausę į nakties tylą, jie kirsdavo per krūmynus vingiuojantį vieškeliu-ką Pašilė-Kražiai, prie kurio dabar stovi kryžius žuvusiam partizanui, garbanplaukiui vaikinui E.Kmitai.

Ne kartą partizanai mažoje Pašilės bažnyčioje melsdavo Aukščiausiąjį palaiminti kovą už Tėvynės laisvę. Čia abi Montvydo dukros priėmė pirmąją Komuniją, čia klebonavo žinomas patriotas kun.Pranas Gustaitis, kurį areštavo ir sušaudė kartu su vyskupu V.Borisevičiumi. Po P.Gustaičio klebonauti į Pašilę buvo paskirtas kun.Vaclovas Stirbys. Jis ne tik vykdė pastoracinę veiklą tarp partizanų, bet ir padėjo leisti Žemaičių apygardos laikraštį “Laisvės balsas”. Pogrindinės spaudos slėptuvė buvo Pašilės kapinėse. Parengė ir pogrindžio spaustuvėlėje išleido maldų ir apmąstymų rinkinį “Malda girioje”. 1949 m. kun. V.Stirbys nebeatlaikė NKVD persekiojimų ir pradėjo slapstytis. Ilgai slapstėsi klebonijoje, bet buvo išduotas. Saugumas norėjo jį areštuoti, bet persirengęs moterimi kunigas pabėgo iš apsupties. Vėliau buvo suimtas ir nuteistas 25 metams kalėti. Grįžęs kunigavo toliau. Mirė Alsėdžiuose (Plungės r.).

Pašilės mokykloje dirbęs mokytojas Ignas Čėsna, kilęs iš Vašikėnų, palikęs mokinius, irgi pasitraukė į partizanų gretas. Kurį laiką buvo V.Montvydo-Žemaičio adjutantu. Toje pačioje mokykloje dirbo ir Elena Rakauskaitė, kartu su seserimis kūrusi eilėraščius pogrindinei spaudai. Partizanais tapo Pašilės apylinkėse gyvenę Stasys Miknius, Juozas Reimontas, Kazys Šerpetauskas ir kiti.

Į vakarus nuo Pašilės, kur gyveno Juliaus Bielskio šeima, yra Aukštoji Pašilė, gyventojų vadinama Lingiais. Nepriklausomybės metais iš dvaro šeimai buvo atmatuota 6 ha molingos, pelkėtos žemės. Augo sūnus Vladas ir dukra Julija. Praūžus Antrajam pasauliniam karui, vaikai neišskrido iš lizdo, globojo tėvus, kantriai dirbo savo žemę, vėliau tapusią kolūkine. Iš išorės sodybėlė atrodė varginga, skurdi, tačiau joje gyveno kilnios dvasios žmonės - Lietuvos patriotai. Čia prieglobstį, paramą, atjautą rasdavo ir Žemaičių apygardos partizanai.

1949 m. V.Montvydas-Žemaitis į Bielskių sodybą atvedė ir paprašė pagloboti mažąją dukrelę Danutę Joaną. Bielskiai, gyvendami neturtingai, užteko duonos ir tėviškos šilumos mažajai įnamei, kuri, įregistruota Vaitkutės pavarde, vėliau lankė Pašilės mokyklą. Čia atokvėpiui apsistodavo Žemaitis su savo vyrais, čia užsukdavo ir jo žmona Bronislava. Kiek būta pavojų, bet visi - gal Dievui padedant - baigdavosi laimingai. Buvo atvejis, kai Bronislava Montvydienė, pamačiusi stribų pulką, norėjo bėgti, bet tie pasiviję susigrąžino ją ir užsidarę sodyboje tardė. Mama pasisakė kitą pavardę, įtikinėjo, kad jai reikia pareiti į Varnių rajoną, kad jos laukia maži vaikai. Paleido, bet po kelių dienų Pašilės stribas Karlikauskas per Julijos pusbrolį Pečiulį perdavė: “Jeigu Bielskiai nori ramiai gyventi, tokie svečiai tegul nesilanko jų namuose”.

1951-ųjų vasarį, areštavus mūsų mamą, tėvelis pakeitė visų vaikų gyvenamąsias vietas, kad ji, neatlaikiusi tardymų, neišduotų. Į Žemaitijos gilumą iš Bielskių buvo perkelta ir mažoji Joana. Tik po tėčio žūties 1955 m. per buvusius ryšininkus sužinojome jos gyvenamąją vietą. Joana Danutė, prisiminusi Bielskių šeimą, pasiprašė atgal. Grįžusi toliau lankė Pašilės septynmetę mokyklą, buvo registruota tikrąja Montvydaitės pavarde. Julija, nuvedusi į mokyklą, pristatė mano seserį, paaiškino, kieno ji duktė. Direktorė neprieštaravo. Politinė įtampa tada jau buvo sumažėjusi, be to, beveik visi šios mokyklos mokytojai - partizanų ryšininkai, o dalis - pogrindinės spaudos žurnalistai.

1951 m., kai buvo suimta mūsų mama, kažkas išdavė ir Juliją Bielskytę, kurią irgi areštavo, žiauriai tardė, tačiau bylos nesudarė. Baisiausi tardymai, kaip prisimena Julija, buvo Rietavo NKVD. Žiaurus žydas jaunutę mergaitę kankino įvairiais būdais: dideliais kerziniais batais traiškė kojų pirštus, rovė plaukus... Neiškentusi kankinimų, buvo priversta rašyti, ką liepė. Klaipėdos kalėjimuose tardymo egzekucijos buvusios švelnesnės. Julija vėl viską neigė, motyvuodama, kad anksčiau neatlaikė fizinių kančių ir buvo priversta sakyti netiesą. Teismas nusprendė J.Bielskytę palikti papildomam tardymui. Bylos nesudarę paleido namo.

Po poros mėnesių jos aplankyti ir viską sužinoti atėjo pats V.Montvydas-Žemaitis. 1952-ųjų pavasarį jis netoli Bielskių namų, buvusioje kaimynų Dinapų žemėje, daubos pakraštyje išsikasė vasarinę slėptuvę. “Rimtai išsigandau, - prisimena Julija. - Slėptuvę ruošė trise: V.Montvydas-Žemaitis, jo adjutantas Bronius Alūza-Bedalis ir vokietis Nicmonas”. Pastarasis -vokiečių armijos kirpėjas, užėjus sovietinei okupacijai, slapstėsi Pašilės klebonijoje pas kun.P.Gustaitį ir Stirbį, kuriam išėjus partizanauti, ir Nicmonui teko pasitraukti. Jis buvo priimtas į Žemaitijos apygardos štabą, per radiją priiminėjo ir vertė žinias, kurios būdavo skelbiamos pogrindžio spaudoje.

- Slėptuvė netoli mūsų namų buvo nedidelė. Joje gyvendavo tik vasarą. Išvykdama partizanų trijulė į maišus supakuodavo daiktus, sunešdavo pas mus ir prašydavo paslėpti iki kito atvykimo. Vieną 1953-iųjų rugpjūčio dieną V.Montvydas-Žemaitis ir B.Alūza-Bedalis ilsėjosi alksnynėje. Atrodo, jie buvo grįžę iš susitikimo su Raudgirio vyrais. Tą dieną Dėdė (V.Montvydas-Žemaitis) užsiprašė vakarienės anksčiau. Nešiau įsidėjusi

□Irena Montvydaitė ir Julija Bielskytė. 1955 06 27

□Prie žymeninio atminimo paminklo Žemaičių apygardos vadui Vladui Montvydui-Žemaičiui stovi dukros Irena ir Danutė. Šilalės r. Gatautiškės k. 1999 08 22.

□Julija Bielskytė su tėvais 1953 m.

į kibirą, neva ėjau karvių melžti. Po vakarienės atsisveikinę išėjo. Tai buvo paskutinis susitikimas. Po dienos radau prie bunkerio išgulėtą vikių lauką ir supratau, kad ten būta stribų. Pasklido žinia apie V.Montvydo ir jo adjutanto žūtį prie Lūksto ežero, o dar vėliau - apie susektą bunkerį Šilalės r., Putvinskių k., Gečo sodyboje, - prisimena Julija.

Po kurio laiko ji gavo kvietimą į Vilniaus saugumą. Tardė kažkoks Saldatovas.

- Tardymas, lyginant su ankstesniuoju, buvo kultūringesnis ir lengvesnis, nebuvo smurto. Visus pateiktus faktus neigiau, - prisimena Julija. -Prasidėjo akistata. Prie mūsų, trijų sėdinčių moterų, atvedė buvusį partizaną Nicmoną, pasidavusį Gečo sodyboje. Šis tiesiai pasakė: “Šitą panelę gerai pažįstu. Žemaitis ją buvo pasiuntęs vaistų į Varnius, buvo atėjusi ruošiant slėptuvę, skalbė drabužius, laikydavo parneštus iš slėptuvės daiktus”. Aš viską neigiau, o jis dar įžūliau įrodinėjo. Kad būčiau galėjusi -nežinau, ką būčiau jam padariusi. Pagaliau riktelėjau supykusi: “Kaip sako žemaičiai, kaip vokietis, taip po pietų ir sudurnėja”. Nors parodymus neigiau, tačiau vis tiek reikėjo pasirašyti. Antrajai akistatai atvedė Gečą, pas kurį buvo rastas bunkeris. Nors šis ilgai žiūrėjo, aš net akį mirktelėjau, tačiau vis dėlto pasakė: “Šita”. Pradėjo aiškinti, jog iš mano namų į savo bunkerį pervežęs spausdinimo mašinėlę ir kitus daiktus. Laimei, trečio liudininko akistatai nebuvo. Taip ir šį kartą nesudarė bylos.

1956 m. iš lagerio grįžo mūsų mama. Julija ir toliau bendravo su mūsų šeima: padėjo mamai įsikurti, šelpė materialiai. Pati sukūrė šeimą, išaugino du sūnus ir dukrą, melžė kolūkio karves, dirbo nelengvą žemdirbio darbą. Ne kartą girdėjo sovietiškai nusiteikusių žmonių žodžius, jog buvusi “banditų” ryšininkė. Kartą Pašilės klebonas P.Šlėkta, pilnoje žmonių parduotuvėje sutikęs Juliją, pasakė: “Čia dar viena fašiste vaikšto, kuri sėdėjo dėl banditų”. “O tu - išdavikas”, - atkirto Julija.

Julija Bielskytė-Kavaliauskienė tebegyvena gimtojoje Pašilėje. Atgimimo sulaukė ir jos šimtametė mama, sugebėjusi atžaloms įskiepyti patriotizmo dvasios, bet 1995 m. išėjo Amžinybėn. Julija, buvusi Žemaičių apygardos partizanų ryšininkė, apdovanota pasipriešinimo dalyvio kryžiumi “Už nuopelnus Lietuvai”. Beje, 1952 m. jai Padėkos raštą buvo įteikęs ir Žemaičių apygardos vadas V.Montvydas-Žemaitis.

PARTIZANŲ VADO VAIKŲ GLOBĖJAI

Vyriausioji V. Montvydo-Žemaičio dukra sunkiais partizaninio karo metais rado prieglobstį Kražių vls. Brukų kaime bevaikių valstiečių Stasės ir Ignaco Peldūnų sodyboje.

Tėvui partizanaujant, motina su penkiais vaikais buvo priversta slapstytis. Vieną naktį Peldūnų sodybą ant Brukų kaimo kalvos aplankė vyriškis su mergaite ir, paprašęs priglausti, tepasakė: “Neturim kur dėti”.

Taip Irutė tapo Peldūnų įname, ėjo į Kražių vidurinę mokyklą. Tėvas ją retkarčiais aplankydavo. “Užeidavo, pasišnekėdavo ir dingdavo”, - prisimena S.Peldūnienė.

Vėliau kurį laiką jie augino ir jauniausiąjį Montvydų sūnų Rimantą.

Penki V.Montvydo-Žemaičio vaikai prisimena savo geradarius, tarp kurių ir Peldūnų šeima iš Brukų kaimo.

PARTIZANO VADO ŠEIMOS LIKIMAS

1944 m. gruodžio mėn. pradžioje Montvydams gimė penktoji atžala -sūnus Rimantas. Taip ir liko nežinoma ar tėtis, nugalėdamas pavojus, lankė savo naujagimį, nes Rimantui gimtuose namuose teko gyventi tik keletą savaičių. Namai virto pelenais.

Buvo ramus ir nešaltas 1944-ųjų metų Kūčių vakaras. Man, vyriausiajai iš vaikų, buvo šešeri metai, tačiau siaubingi vaizdai neužsimiršta. Močiutė Kūčių stalui buvo paruošusi virtinukų su burokų sirupu. Mama susodino mus prie stalo prisimindama kažkur vargstantį tėvelį. Po vakarienės namuose iš kažkur pasklido rusų kareiviai. Nesupratome rusų kalbos. Močiutė nubėgo vertėjo pagalbos pas kaimynę Simenkovienę. Namuose sąmyšis - rusų karininkas su šautuvu puldinėjo mamą, kažką rusiškai šniokštė, o senoji Simenkovienė vis griebė už šautuvo. Mes, vaikai klykėm, kad nenušautų mamos. Kareiviai pradėjo nešti šiaudus, kambario viduryje krauti baldus, pilti benziną. Mums liepė išeiti. Mama vystė naujagimį, trys vyresnieji apsirengėme patys, o antruosius metus einantis broliukas Algiukas nesugebėjo apsirengti ir pasimetė. Stovėjome kieme, šaukėme, verkėme žiūrėdami į degantį namą. Pamatėme einantį kareivį, kuris nešėsi susivyniojęs mūsų broliuką ir šautuvo buože daužė langus.

Enkavedistai tą vakarą mamą su mažuoju Rimantu išsivežė į Varnius ir uždarė areštinėn, o mus nusivedė nakvoti kaimynė Simenkovienė.

Kitą dieną apsistojome pas kaimynus Antanavičius. Praėjus pusmečiui, 1945 m. liepos 26 d., šios šeimos likimas baigėsi tragiškai: enkavedistai sudegino sodybą kartu su gyvais žmonėmis. Tokia pat tragedija tą dieną ištiko Dirmeikių, Gužauskų ir kitas šeimas. Aštrūs, degančia mėsa dvokiantys, dūmai sklido po visą Varnių rajoną. Vietiniai gyventojai gerai pažinojo baisios akcijos vykdytojus. Tai tų pačių kaimų gyventojai, broliai Simenkovai, mėgdavo pasigirti, kad susitvarkę su V.Montvydo “banditais”.

Gausi V.Montvydo šeima liko be pastogės, tačiau likimas lėmė, kad visi išliko sveiki, gyvi. Močiutė Elzbieta (uošvė) apsigyveno kaimynų Lapinskų sodyboje, kurie, rusams užeinant, buvo pasitraukę į Vakarus. Laikė karvę, sėjo, sodino. Pagyvendavo pas ją ir vyresnieji anūkai. Buvo tardoma ir nesuimta kaip jaukas - žento pasirodymui. Kiti šeimos nariai prisiglaudė pas kitus gimines.

Gyventi darėsi vis pavojingiau. Retėjo giminių gretos. Pirma netektis, kai 1948 m. žiemą ištrėmė šešiasdešimtmetį Vlado Montvydo tėvą, gyvenusį Gatautiškės kaime. Tėvas po poros metų mirė tremtyje. Kartu buvo ištremta ir Vlado Montvydo sesuo Bronislava iš trečiosios tėvo santuokos, ligonė, su dviem mažomis dukrelėmis. Į tą patį trėmimą pateko ir močiutė Elžbieta (uošvė). 1948 m. pavasarį ištrėmė seserį Petronėlę su šeima. 1949 m. pavasarį buvo ištremtas ir mažiausias sūnus Rimantas, jau būdamas 4 metukų, kartu su puseserės Marytė Gricienės šeima.

Prasidėjo kolektyvizacija. Gyvenimas pablogėjo. Laimei, kad mama buvo pramokusi siūti. Siuvėja buvo reikalinga, galėjo pabūti valstiečių šeimose greta savo vaikų - mažiau įtarimų. Vėliau, tėvų rūpestingumo dėka, vaikai buvo apgyvendinti Žemaitijos valstiečių šeimose.

Gyvenimas Lietuvoje buvo skurdus. Duonos trūko. Valstiečiai, suvaryti į kolchozus, turėjo teisę laikyti tik vieną karvę, kiaulę ir kelioliką vištų. Kolūkio uždarbį už metus neštinai parsinešdavo. Tačiau užtekdavo ir svetimam vaikui, kurį glaudė kaip savą, slėpė, saugodamiesi įtarių kaimynų, enkavedistų. Turtingesni buvo tie, kurie dirbo fermose, sandėliuose. Keletą kartų tėtis yra prašęs patikimų valdininkų, kad papildomą pusmaišį atseikėtų tiems gyventojams, pas kurį glaudėsi jo vaikai.

□Paskutinė žiema Karagandoje, artėja išėjimas į laisvę, šypsena veiduose. Politinės kalinės lietuvaitės II eil. 1-a Bronė Montvydienė. Nikolskas, 1956 m.

□Montvydų šeima 1988 12. Sėdi: mama Bronislava ir močiutė Elzbieta. Stovi vaikai: Rimantas, Danutė, Vytautas, Irena, Algirdas

□Bronė Montvydienė, paskutinieji kalinimo metai. Užrašas ant nuotraukos:

Prisiminimui, Mylimai Irenai, Nuo mamytės. Nikolskas. 1955X30

MAMOS AREŠTAS

1951 02 17 Šilalės r. Jaunodavos k. susekta ir suimta mūsų mama Bronė Montvydienė. Kartu su ja buvo dar neturintis astuonių metukų sūnus Algirdas. Jį atskyrė nuo mamos ir apgyvendino Čiobiškio vaikų namuose Petrausko pavarde.

Mama beveik metus buvo tardoma Klaipėdos saugume. Reikalavo žinių apie vyrą ir ... nuteisiama kaip tėvynės “išdavikė” 25 metams kalėjimo. Teismo sprendimo dokumente, nurodoma, kad advokatui, "gynusiam" Bronę Montvydienę teisme, turi būti išieškota iš jos 400 rublių. Viskas vyko kaip absurdo spektaklyje...

Mama buvo įkalinta Karagandos srityje Džeskazgane. Iškalėjo penkeris metus, vos gyva liko per Kengyro kalinių sukilimą: tanko vikšrai praėjo nuo kojų 10-20 cm atstumu, kai kalinės stovėjo susispaudusios kolonoje.

Po mamos arešto pasunkėjo gyvenimas ir vaikams: slėgė ne tik ilgesys, bet trūko aprangos, išaugome rūbelius, nunešiojome klumpes, batelius. Gyventojai pavalgydindavo, tačiau aprangos ir patys neturėjo. Tėtis per susitikimus palikdavo vieną kitą rublį sąsiuviniams, knygoms. Pamenu, lankydama šeštą klasę, pasibėdojau tėčiui, kad visai nebeturiu paltuko. Po kurio laiko perdavė per ryšininkus moterišką paltą. Vėliau paaiškėjo, jog tai buvo pogrindinių leidinių redaktorės Irenos Petkutės paltas - partizanė nusprendė, kad jai nebereikalingas, ir sušelpė vado dukrą...

MOKYTOJAS VYTAUTAS DIKŠA

Tėčio ir mamos rūpestingumo dėka, kad būtų saugiau, buvome perkeliami ir apgyvendinami vis naujose nepažįstamų valstiečių šeimose. Suteikiamos naujos pavardės ir klasių baigimo pažymėjimai reikalingomis pavardėmis. Trečią klasę lankiau Šilalės r. Pempių k. Kalnėnų pradžios mokykloje netoli Medvėgalio kalno. Mokykla buvo Juškų sodyboje. Prieš mano atvykimą, metus šią mokyklą lankė brolis Vytautas. Tačiau abu buvome skirtingomis pavardėmis ir klasės draugai nežinojo, jog mes iš vienos šeimos.

Toje mokykloje mokytojavo jaunas, gražus mokytojas su kojų prote-zais. Sklido kalbos, jog kojas susisprogdinęs likusiais nuo karo sprogmenimis. Pamenu, kaime pasirodžius stribams ar enkvedistams, mokytojas ką nors iš mokinių siųsdavo pas netoli gyvenusį apylinkės pirmininką Stanislovą Lukoševičių pasakyti, jog "reikia" fotoaparato, nes “liaudies gynėjai” nori nusipaveiksluoti. Mokytojas žinojo, jog pas Lukoševičius nuolat slapstosi Žemaičio žmona - mūsų mama, ir taip perspėdavo. Aš kurį laiką gyvenau pas Stefos Lukoševičienės tėvus Bardauskus.

Vytautas Dikša, kaip ir daugelis kaimo mokytojų, talkininkavo Žemaičių apygardos partizanams. Tik sulaukus Nepriklausomybės sužinojau, jog jis buvo atklydęs iš Linkuvos. 1998 m. gegužės 23 d. po iškilmingo Partizano dienos minėjimo, kai tėčiui buvo suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties), prie manęs priėjęs senyvo amžiaus vyriškis pasveikino: “Sveikinu, ponia Montvydiene!” “Aš ne Montvydienė, aš Montvydaitė. Dukra”. Vyriškis sumišęs atsiprašinėjo. Nesitikėjo, kad per pusšimtį metų ir dukra tapo žilagalvė...

Išsikalbėjusi sužinojau, kodėl mano mokytojas liko be kojų ir kaip pateko į Žemaitijos gilumą.

- Mes, Linkuvos gimnazistai, buvome įsteigę pogrindinę organizaciją, leidome laikraštėlį “Nepavergtos mintys”. Organizacijos nariai buvo sekami. Kartą per Jonines grįžau į namus. Naktį, kai visa šeima miegojo, vietiniai stribai, išmušė langą ir sumetė prieštankines granatas. Likau gyvas, tik netekau abiejų kojų. Kol gydžiausi, kitus grupelės narius suėmė, teisė. Užbaigęs gimnaziją, susiradau vietą toliau nuo persekiotojų ir pradėjau dirbti su protezuotomis kojomis.

Mokytojui, tuometiniam jaunuoliui, suteiktas Laisvės Kovotojo statusas ir, Partizanų dienos proga, įteiktas Lietuvos vyriausybės apdovanojimas. Vytautas Dikša su žmona Julija, tremtinių dukra, ilgą laiką dirbęs mokytojo darbą Rietave, Plungės r. ir dabar ten gyvena.

LAUKUVOS GIMNAZIJA

Žemaitijos krašto Laukuvos miestelio gimnazijoje okupacijos metais subrendo daug puikių mokytojų - Lietuvos patriotų. Jos auklėtiniai po baigimo išsisklaidydavo po Žemaitijos kaimo mokyklas. Daugelis kaimo mokytojų buvo pogrindinės spaudos poetai, žurnalistai. Šiandien darniam pedagogų ir mokinių kolektyvui vadovauja Vincas Jurgaitis, tos pačios mokyklos auklėtinis, gimęs partizaniškoje šeimoje, bunkeryje.

Irena Petkutė-Vilnelė, Neringa, Lakštingala. Medingėnų septynmetės mokyklos mokytoja, poetė, ryšininkė. NKVD susekta, suimta, tardyta, verbuota. Galiausiai pasitraukė į pogrindį - į Žemaitijos apygardos štabą. Pogrindinių leidinių “Malda girioje”, “Kovojantis lietuvis” redaktorė, partizaniškų eilėraščių, populiarių ir šiandien, autorė. Dažnai skamba jos posmai buvusių kovos draugų sueigose, šventiniuose minėjimuose.

1953 m. rugpjūčio 7 d. trumpos jaunystės žydėjimas nutrūko išduotame bunkeryje Gečo sodyboje. Gyva priešams nepasidavė. Paskutinę kulką pasiliko sau... Užgeso pakeliui į Telšių ligoninę...

Palaikai buvo numesti prie buvusio Varnių stribyno tvarto. Tėvas, atvestas atpažinimui, prašė enkavedistų, kad atiduotų palaidoti vienintelės dukros palaikus. “Neužsitarnavo!” - atkirto enkavedistas. Gal todėl, kad netarnavo okupantui, kuris partizanų spaudos žodžio bijojo labiau už ginklą. Ilsėkis ramybėje, Žemaitijos lakštingala...

Teresė Rubšytė-Ūksienė. Jaunodavos septynmetės mokyklos mokytoja, partizanų ryšininkė, poetė, susekta, suimta, teista... Politinės kalinės kelias Siaurės gulaguose. Su poezija nesiskiria ir šiomis dienomis. Jos kūryba pasižymi patriotiškumu: poetei brangi gimtoji žemė ir žmonės, tačiau brangiausi tie, kurie tą žemę gynė, kovojo už jos laisvę ir žuvo. Teresės Rubšytės-Ūksienės eilėraščiai patraukia ir jauną, ir seną nuoširdumu, eiliavimo lengvumu, dainingumu.

Elena Vitkutė-Samana. Palokysčio septynmetės mokyklos mokytoja, Žemaičių apygardos ryšininkė, Vlado Montvydo-Žemaičio dukros Irenos, kuri mokėsi jos mokykloje, globėja. Rašė į pogrindinę spaudą ir ją platino.

Aldona Šulskytė - mokytoja, partizanų ryšininkė. Kūrybos plunksna nesvetima ir šiomis dienomis. Išleido eilėraščių rinktinę “Vėjas nukirptais plaukais”.

Kostancija Luganeckaitė-Košinskienė - Palokysčio mokyklos mokytoja, partizanų ryšininkė. Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio vaikų globėja.

Mes kylame iš ten, kur žemė kruvina.
Neklauskite, kas mes. Mes - laisvė ir kova! 
Praeisime visur kaip aidas, kaip daina, 
Palaimins ir minės - motulė Lietuva.

O mirštant neraudos mama anei sesuo...
Nieks kapo nesupils ir kryžiaus nestatys. 
Pagalviu pasiliks sunkus laukų akmuo,
O patalu- kraujuotas gatvės grindinys.

□Irena Petkutė-Neringa,Vilnelė Neringa, 1953 m.

□Elena Vitkutė-Samana

□Teresė Rubšytė-Uksienė

AKIMIRKOS SU VADU

Teresė Rubšytė-Uksienė

Su Vladu Montvydu-Žemaičiu, Dėde pirmą kartą susitikau 1950 m. rugpjūtį Šilalės r., Jaunodavoje, Galminų sodyboje, tuo metu buvusioje septynmetėje mokykloje, kur mane, vos baigusią Laukuvos vidurinę, paskyrė mokytoja.

Žemaitis buvo vidutinio ūgio, stambokas, išsiskiriąs iš kitų susikaupimu ir ramybe. Jo santūrumas kėlė pagarbą, be to, jis buvo vyresnis už daugelį savo bendražygių.

Vėliau, jau pradėjusi dirbti Jaunodavoje, su Žemaičiu ir jo vyrais susitikdavau dažnai. Ypač giliai atmintyje likęs jo adjutantas Ignas Čėsna-Žentas, Benamis, buvęs mokytojas, daug pasidarbavęs leidžiant pogrindžio spaudą.

1952 m. vasarą suėmus žmoną, Vladas Montvydas atvedė pas mane savo dukrelę Ireną ir paprašė ją pagloboti: surasti prieglobstį, kur galėtų gyventi ir mokytis. Irena, nuostabiai graži garbanė, keletą dienų pabuvo pas mane. Visam laikui likti negalėjo. Tolimesniu jos likimu pasirūpino Elytė Vitkutė-Samana, dirbusi mokytoja Palokysčio septynmetėje mokykloje.

Vlado Montvydo-Žemaičio niekada nemačiau nusiminusio. Tai buvo nepaprastai drąsus, energingas, tikįs savo idėjų pergale žmogus. Visada pasitempęs, optimistas. Sunkios gyvenimo sąlygos ir kova jo nepalaužė. Žemaitis buvo įsitikinęs savo žygio pergale. Tas jo tikėjimas palaikė visus, su juo bendravusius. Net 1953 m., jau gerokai praretėjus partizanų gretoms, Žemaitis rūpinosi pogrindine spauda. Gerai atsimenu, kaip jis atėjo su Bedaliu (Broniumi Alūza) ir keliais partizanais pas mane, kur jų laukė Irena Petkutė-Neringa, ištrūkusi iš saugumo nagų.

Net žinodamas, kad esu sekama, kad saugumiečiai prie sodybos, kurioje gyvenau, dažną naktį tyko partizanų ir tik todėl manęs nesuima, Žemaitis dažnai aplankydavo, perduodavo siuntas Simo Budreckio-Algirdo būrio partizanams.

Su bendradarbio Vytauto Jokubkos fotoaparatu ne kartą fotografavau Žemaičio ir Algirdo būrio vyrus. Abu slapčia darėme naktimis nuotraukas... Grįžusiai iš kalėjimo nepavyko surasti nei negatyvų, nei nuotraukų...

Miškas praeitį mena

Gūdus žalias miškas
Praeitį vis mena.
Jis nuo okupantų
Slėpė partizaną.

Tūkstančiai bernelių
Krašto ginti ėjo,
Nepabūgę keršto
Priešų, pavergėjų.

Miškas tarsi brolis
Partizanus gynė.
Tūkstančiai jų krito,
Žuvo už Tėvynę,

Už motulių, sesių
Ašaras ir kančią.
Džiaugės piktas priešas,
Kad lietuviai kenčia.

Sibire ir Šiaurėj
Už plieninių grotų 
Jiems nebuvo vandens 
Lašą kas paduotų.

Partizanai stojo
Į nelygią kovą,
Kol širdis krūtinėj
Plakusi paliovė...

Miškas viską žino,
Miškas visa mena.
Amžių giesmę ošia
Sūnui-partizanui.

VADO BUNKERIO SARGAS

Pasakoja Steponas Gečas-Plienas, buvęs Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio ryšininkas. Užrašė Teresė Rubšytė-Ūksienė

1949 m. mano tėtis Jonas Gečas, aš, Vladas Montvydas-Žemaitis, Bronius Alūza-Bedalis (Žemaičio adjutantas) mano tėviškėje Putvinskių k., Kaltinėnų vls., Varnių r. (dabar Šilalės r.), po klėtimi iškasėme 2,5 m aukščio, 4 m ilgio ir 3 m pločio bunkerį. Dirbome ilgai, naktimis teko išnešti daug žemių. Vidų visą iškalėme lentomis, iš lentų padarėme gultus, stalą.

Maždaug po metų, 1950 m. rudenį, į šią slėptuvę persikėlė Žemaičių apygardos štabas - Vladas Montvydas, Bronius Alūza ir Nicmonas.

Išėjimas į slėptuvę buvo iš klėties. Klėtyje, prie pat slenksčio atkėlus 6 grindų lentas, pasirodydavo žemės, o jas nukrapščius - krašteliai žemių pripiltos dėžės, kurią atkėlus atsiverdavo anga su kopėčiomis. Be mūsų pagalbos partizanai negalėdavo nei išeiti, nei grįžę pasislėpti. Turėdavome iškelti dėžę, išleisti juos ir grįžusius vėl užmaskuoti.

Slėptuvėje buvo spiritinis primusas. Valgyti daugiausia gamindavo vokietis. Jis taip pat klausė žinių vokiečių kalba ir vertė į lietuvių kalbą. Žemaitis ir Bedalis tvarkydavo dokumentus. Dažnai juos maitindavo mano mama Apolonija Šimkutė-Gečienė. Ką skanesnio pagaminusi, visada nešdavo partizanams. Per šventes mama suruošdavo vaišes. Kūčias, Kalėdas, Vasario 16-ąją, Velykas mama, tėtis ir aš visada švęsdavome bunkeryje su partizanais. Broliai Petras ir Juozas likdavo namuose drauge su babūne - Michalina Šimkiene. Jei kas užeidavo, jie pasakydavo, kad tėvai išvykę pas gimines.

Mes parūpindavome partizanams maisto: iš žmonių parsiveždavome mėsos, bulvių, miltų. Mama kepdavo duoną ir kt. Dėdė Juozas Šimkus buvo brigadininkas. Iš jo brigados paėmę arklius važiuodavome pasirinkti maisto. Aš būdavau tik vežėjas ir pas žmones neidavau. Vežant partizanus, ne kartą teko susitikti su stribais. Partizanai, apsirengę maskuojančia apranga, “iškrisdavo” iš rogių, o aš nuvažiuodavau. Paklaustas, kur važiuoju, sakydavau, kad pas gimines. Visada pasisekdavo.

1953 m. Vasario 16-osios proga mane apdovanojo “Laisvės kovos kryžiaus” medaliu - kaip Žemaičių apygardos talkininką Plieną už nenuilstamą ir pastovų darbą talkininkaujant Laisvės kovoje.

1952-ųjų gruodyje į bunkerį atėjo Irena Petkutė-Neringa. Ji buvo nuolatinė spaudos darbuotoja, leido laikraštėlį “Malda Girioje”, pogrindžio sąlygomis parengė partizanų bei pogrindžio poezijos rinktinę “Kovos keliu žengiant”. Pas žmones ji nesirodydavo.

Naktimis Irena ir kiti partizanai ateidavo į kambarį, nusiprausdavo, išsimaudydavo. Kartais bunkerį atidarydavome ir dienos metu. Partizanai išlipdavo į viršų pakvėpuoti grynu oru. Buvome jauni, mėgome pajuokauti, paišdykauti. Žemaitis (mes jį dažniausiai vadindavome Dėde) kartais ir supykdavo, kai per daug siausdavome, sakydavo:

-    Nebūkite piemenys...

Esu kartą gavęs nuo Dėdės per ausį. Buvo taip. Ėjau su dviem pusberniais, savo draugais, į šokius Jaunodavoje. Ėjome išdykaudami, švysčiodami prožektoriumi. Nelauktai susitikome partizanus, ir bemandravodamas švystelėjau į juos. Tada Dėdė ir trinktelėjo. Paskui, kai grįžau, paklausė, ar neskaudėjo. Jis privalėjo taip padaryti dėl mano palydovų.

Prie įėjimo į klėtį, prie pat durų stovėjo šuns būda. Svetimų, ypač stribų ir enkavedistų, šuo nekentė, visada puldavo piktai lodamas, o partizanams nieko nedarydavo, niekada ant jų nelodavo, pasitikdavo linksmai šokinėdamas. Per tą šunį ir pakliuvau į Varnių saugumą.

Visai netoli mūsų namų, vadinasi, ir partizanų slėptuvės, buvo ferma. Kaimynai Stasys Končius ir Jonas Kvestys, pastatę arklius, kalbėjosi su tėčiu. Tuo tarpu pasirodė partizanai. Šuo ant jų nelojo. Kaimynai tai pastebėjo ir nežinau kuris, berods Kvestys, mane įskundė saugumui. Enkavedistai išsikvietė į Varnius ir 5 paras tardė stribyne. Gavau kaip reikiant. Užteko visko. Saugumiečiai reikalavo, kad dirbčiau jiems. Paleido prieš pat Velykas. Bėgau pas Dėdę patarimo. Žemaitis sako:

-    Jei toks reikalas - gausi dirbti. Mes tau pasakysime, ką kalbėti saugume.

Paskui kas savaitę važinėjau į Varnius. Tai buvo 1953 m. pavasarį ir tęsėsi iki mano arešto.

1953 m. rugpjūčio 23 d. Žemaitis atėjo į susitikimą. Prie Paršežerio jų laukė pasala. Išdavė Naujokas (dabar jau miręs). Apsuptyje žuvo Žemaitis ir Bedalis.

Po Žemaičio ir Bedalio žūties Neringa bandė susisiekti su partizanais, likusiais laisvėje. Rūpėjo ir tėvui, ir man. Visi galvojome. Nutarėme, kad reikia pakalbėti su buvusio partizanų ryšininko Jasiulio, suimto ir mirusio kalėjime, sūnumi Vytautu Jasiuliu. Mudu buvome lyg ir draugai, bendraamžiai, kartu mokėmės Jaunodavos vidurinėje mokykloje.

Lyg tarp kitko pasiteiravau Vytauto, gal jis žino, kaip būtų galima susitikti su partizanais. Vytautas pažadėjo. Apie mūsų namuose esantį bunkerį ir ten esančius partizanus jam neprasitariau. Grįžau temstant, o auštant mūsų sodyba buvo apsupta...

Aušo rugpjūčio 27-osios rytas. Įgulos kareiviai apsupo mūsų sodybą trimis žiedais. Pirmasis buvo maždaug už 400 m, kiti du - toliau. Čekistai ir stribai, kurių buvo nedaug, buvo gerai įsitvirtinę. Čekistams įėjus į kambarį ir visus pakėlus, pasidarė aišku, kas vyksta. Tikėjausi, kad taip gerai užmaskuoto bunkerio nesuras. Visus namus apvertė aukšyn kojomis - ir nieko. Ruseno viltis, kad viskas baigsis gerai. Išdavė netikėtai čekistų surastas paslėptas už dažų statinės radijo antenos galiukas. Jį ištraukę suprato, kur bunkeris. Durtuvais išbadė klėties lentas, reikalavo tėvo atidaryti. Kai ateidavome savi, sutrepsėdavome tris kartus. Šį kartą bunkeryje slėpęsi Neringa su vokiečiu suprato, kad susidūrė su mirtimi.

Atidarę angą, čekistai įsakė lipti į viršų ir pasiduoti. Iškeltomis rankomis iš slėptuvės išlipo vokietis. Čekistai pakartojo reikalavimą, bet tuo tarpu pasigirdo šūvis, kurį enkavedistai palydėjo dujine granata.

Nurimus įlipę kareiviai iš bunkerio iškėlė peršauta galva, sąmonės netekusią Ireną Petkutę-Neringą, pasodino, atrėmę į tvarto sieną, pastatė greta mudu su tėveliu, vokietį ir fotografavo. Po to suvertė į atvažiavusią mašiną ir išvežė į Varnius.

Varnių stribyne tik pernakvojome. Mudu su tėveliu išvežė į Vilniaus saugumą. Tardė vienuolika mėnesių! Po to ten pat, Vilniuje, vyko Pabaltijo Karinio tribunolo teismas... Pamenu - teisme klausė, ar reikia advokato. Sakiau, kad vežtų pas baltąsias meškas. Išvežė į Uralo lagerius...

Vėliau sužinojau, kad Vytautas Jasiulis buvo MGB agentas “Tėvas”. Jis, matyt, apie mūsų pokalbį raportavo saugumui. Jei ne tas nelemtas antenos galiukas - saugumiečiai būtų nieko nepešę. Būdamas kalėjime, sužinojau, kad Vytautas švaistosi rubliais, o dar vėliau kažkur Rusijoje gavo galą...

TRYS BIDONAI ARCHYVŲ?

Po 1953 m. Žemaičių apygardos partizanų štabo sunaikinimo ir Stalino mirties, trys kaimynai iš Šilalės r., Mažulių k. - Pranas Auryla, Bronius Šimkus ir Stanislovas Jablonskis - pradėjo svarstyti, kur padėti tris bidonus Žemaičių apygardos partizanų dokumentų. Nutarė suslėpti į apgriuvusius bulvių rūsius. Apie tai tada žinojo tik jie trys, bet kažkuris, matyt, netyčia prasitarė, ir visi gavo kvietimus į Šilalės MVD. Kaimynai išsigando. Sėdi nuo pat ryto, jokio tardymo, visur tyla. Tyli ir jie, tačiau jaučia, kad klausomasi. Ilgai tylėję ėmė tarp savęs kalbėtis: “Kodėl mes čia uždaryti? Ką galime sakyti, jei nieko nežinome?” Vakarop be jokios apklausos paleido namo.

Prabėgo keturi dešimtmečiai. Išaušo Nepriklausomybės rytas. Apie tris paslėptus bidonus prisiminė Stanislovas Jablonskis, gyvenantis Kaltinėnuose, ir pasitarė su kaimynu Vaclovu Pikeliu. Šis pranešė Kultūros paveldo bendrijai “Atmintis", kuri rado tik vieną bidoną. Jau surūdijusio ir drėgmę praleidžiančio bidono turinys kuklus, tačiau papildė partizanų archyvinę ekspoziciją. Dvi tautinės vėliavos - didelė ir maža, prie kurių partizanai duodavo priesaikas. Mažąją apygardos vadas nešiodavosi planšetėje, didžioji vėliava būdavo naudojama didesnėse sueigose. Maldų knygelė “Ženkime su malda”, kurią sudaro įvairių maldelių rinkinys, padėkų lapai su apygardos vado parašais ir Žemaičių apygardos antspaudais, pajamų-išlaidų kvitai bei kiti dokumentai, liudijantys partizaninę buitį. Deja, nerasta laiškų, dienoraščių...

Liečiu tuos daiktus ir galvoju, jog prieš pusšimtį metų jais naudojosi mums artimi ir brangūs žmonės. Liko jų tikėjimas, kad viskas nesibaigs mirtimi...

□Pogrindiniai leidiniai, kuriuos redagavo Monika Aluzaitė-Aldona, o po jos arešto - Irena Petkutė-Neringa, Vilnelė

□Stanislovas ir Olimpija Jablonskai, gyv. Šilalės r. Kaltinėnuose. Likę gyvi vieni iš 3-ų šeimų žinoję apie paslėptus partizanų dokumentus. 1999 08

JAUNIAUSIOJI LIETUVOS PARTIZANĖ

1997 m. lapkričio 7 d. mirė Monika Alūzaitė, garsioji žemaičių partizanė, buvusi ryšininkė, pogrindžio leidinių redaktorė, žūtbūtinai gynusis priešo apsuptame bunkeryje. Per stebuklą likusi gyva. Iškentėjusi pragariškus kankinimus, nieko neišdavusi. Liko pavyzdinė žemaitiška ištikimybė Lietuvai!

Monika gimė 1931 m. Želvių k. Užvenčio vls. gražiame vienkiemyje ant kalvos. Tėvai buvo pavyzdingi ūkininkai. Šeimoje augo trys vaikai: Elena, Bronius ir Monika. Skaudūs pergyvenimai teko motinai, dukrai Monikai ir sūnui Broniui pasirinkus Lietuvos partizanų kelią.

Monika būdama šešiolikos metų, įsijungė į pogrindžio veiklą. Užvenčio gimnazijoje Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo iniciatyva veikė pogrindininkai, turintys literatūrinių gabumų. Pogrindžio organizacijai vadovavo Aldona Jokubauskaitė, veiklaus partizanų ryšininko Leono Jokubausko-Paukštelio dukra.

NKVD išaiškinus pogrindį, Monika išėjo pas partizanus. Partizaninę priesaiką priėmė pats Žemaitis bunkeryje prie spingsulės. Po priesaikos Monika dirbo štabe, redagavo pogrindinius leidinius “Malda girioje”, “Kovojantis lietuvis”.

1952 m. gruodžio 23 d. buvo suimta Telšių aps. Lauksodos vienkiemio bunkeryje. Stribai ir kareiviai su išdaviku priekyje apsupo bunkerį. Partizanė, sudeginusi dokumentus, iššaudė į priešus visus šovinius, vieną pasiliko sau. Apžiojusi ginklo vamzdį, nuspaudė gaiduką. Kulka kliudė kaukolę ir išėjo prie kairiosios akies. Be sąmonės pateko į priešo rankas.

Net sužeistai pasigailėjimo nebuvo, bet ji ištvėrė tardymus, kalėjimus, lagerius. Nepalūžo!

Grįžusi iš lagerių, atkakli žemaitė baigė vidurinį mokslą, įsigijo medicinos seselės specialybę. Sukūrė šeimą, užaugino 4 vaikus. Su džiaugsmo ašaromis akyse sutiko Lietuvos Atgimimą. Buvo veikli, energinga. Po gimtąją Žemaitiją rinko archyvinę medžiagą apie okupantų žiaurumus, kovotojų likimus ir spėjo paskelbti knygoje “Erškėčių keliu”.

Nemokėjo tautos didvyrė savęs tausoti. Išėjo mūsų Monika Amžinybėn atlikusi didelius darbus Lietuvai Tėvynei. Atgulė šalia tėvų Užvenčio Šilainėje.

□Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis

□Minint V.Montvydo-Žemaičio, B.AIuzos-Bedalio, S.Petkutės-Neringos žuvimo metines. Monika Alūzaitė stovi trečia. 1993 08

Bronius Alūza-Bedalis (1933-1953)

□Žemaičių apygardos partizanai. 3-as Vladas Montvydas-Žemaitis

VADO ADJUTANTAS

Bronius Alūza-Bedalis, Perkūnas Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio adjutantas gimė 1933 m. rugsėjo 23 d. Kelmės r. Užvenčio apyl. Želvių k.

- Užaugo draugiškas, geros širdies, darbštus, tikras tėvo pagalbininkas, - taip apibūdino brolį Monika. - Man išėjus partizanauti, Bronius nuolat buvo tardomas. Pažįstamas stribokas įspėjo, kad bus suimtas. Pasitraukęs į pogrindį, atėjo į Šatrijos rinktinę. Buvome kartu.

Iš pradžių Bronius buvo kandidatu, paskui tapo partizanu. Buvo drausmingas, veiklus. Jam suteikė grandinio laipsnį. Netrukus apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis paskyrė jį savo adjutantu. Vaikinui vadas buvo kaip draugas, patarėjas, tėvas. Nesulaukęs dvidešimtojo gimtadienio, žuvo išduotas kartu su vadu prie Lūksto ežero.

Prie Varnių stribyno atpažinimui atvežė seserį Eleną ir mamą. Skaudu buvo matyti negyvą sūnų: peršauta galva, išdrėksta akis. Palaidoti kūno neleido. “Neužsitarnavo!” - atkirto enkavedistas.

* * *

Vytautas Urniežius prisimena: "1953 m. vasaros pabaigoje lankiausi Varniuose pas savo pusbrolį Zigmą Urniežių ir sužinojau, kad nušautas nuo 1944 m. partizanavęs nesusekamas Žemaitijos partizanas, apygardos vadas Vladas Montvydas. Nuėjau prie stribyno. Prie tvarto pusiau sėdom su ginklais ant krūtinės gulėjo du negyvi vyrai, vilkintys lietuviškomis kariškomis uniformomis. Po kiemą vaikščiojo čekistai, girti stribai ir pasakojo apie sėkmingą operaciją.

Pasak jų, buvo gavę informaciją, kur yra Vladas Montvydas ir 250 čekistų apsupo pelkes keliais žiedais. Čekistai kalbėjo, kad perėję per dvi apsupties grandis, paguldę pelkėse 38 rusų kareivius, partizanai atsidūrę prieš trečią grandį. Jie gerai žinojo pelkių takus. Nors Vladą Montvydą buvo įsakyta paimti tiktai gyvą, kilus pavojui, kad partizanas vėl pabėgs, teko likviduoti abu. Ištraukus kūnus iš pelkės, pamatė, kad partizanai nebeturėjo šovinių...

Atkreipiau dėmesį į abiejų uniformas: nė vienos kulkos skylės uniformose nebuvo (taip sakė ir stribai), tik abiejų partizanų smilkiniuose ma-

tėsi didelės šautinės žaizdos. Matyt, iššaudė visus šovinius, paskutinį pasilikdami sau...

ŽINIA APIE TĖČIO ŽŪTĮ

Į pasimatymus su tėčiu keliaudavu, kai gaudavau žinią - “esu sveikas” - iš savo globėjos, ryšininkės mokytojos Elenos Vitkutės. Kitokio slapyvardžio neturėjome. Tada buvau apgyvendinta Kvėdarnos vls. (Šilalės r.) Alupio k., pas Valeriją Pudžemytę. Lankiau Palokysčio septynmetės mokyklos baigiamąją klasę. Iki Laukuvos miestelio 10-12 km nueidavau pėsčia arba nuvažiuodavau skolintu dviračiu, toliau - Žemaičių plentu pravažiuojančiomis mašinomis iki Baravykų k. Kaltinėnų apyl. pas ūkininką Kazimierą Kasperavičių. Susitikimo vieta keletą metų nesikeitė. Tėtis primindavo: reikia būti atsargiems, apie pasekmes. Niekada nekalbėjo apie žūtį ir kaip mums, vaikams, toliau elgtis, gyventi, jeigu įvyktų ta nelaimė.

1953 m. rugpjūčio pradžioje kalbėjome apie gyvenimą, mokslo reikšmę. Papasakojo, kad ir jis mokosi, nes reikalingos žinios, ypač kalbų mokėjimas. Paklausinėjo, kas man būtiniausia. Pamenu pasakiau, kad man labai reikalingas lagaminėlis asmeniniams daiktams susidėti. Taip viską aptarę išsiskyrėme. Susitikti susitarėme po dviejų savaičių, t.y. rugpjūčio 23 d.

Atvykusi sutartu laiku ir rytą pabudusi, pagalvojau: “Gal nenorėjo žadinti?” Šeimininkai paaiškino, jog niekas nebuvo atėjęs. Žaidžiant su šeimininkų vaikais - dukra Adele 5 metukų ir sūnumi Kaziuku 2 metukų - atėjo kaimynas Zėringis, taip pat pažįstamas ryšininkas. Ilgai kalbėjo su šeimininku Kazimieru, o paskui pasikvietė mane, pasisodino prie stalo ir pradėjo pasakoti: “Vakar vakare prie Požerės miestelio, tarp ežerų įvyko kautynės...”

Kaip jaučiausi tai išgirdus - nesinori nei dabar prisiminti...

Vėliau vienas Požerės bažnytkaimio gyventojas pasakojo, jog tą vakarą kolūkio mokyklos salėje buvo rodomas kinas, o po kino, sustumdžius suolus, vyko šokiai. Pasigirdę šūviai. Buvęs tykus vasaros vakaras, garsai pasikartojo aidu. Išsigandęs jaunimas išsilakstė. Susišaudymas tęsėsi apie porą valandų.

Dažnai susapnuoju, kad tėtis grįžo. Tai su partizaniška uniforma, tai civiliai apsirengęs, tai nuliūdęs, tai besišypsantis, jaunas, gražus. “Tėti, kur

taip ilgai buvai? Ką mes žmonėms pasakysime?!” Sušunku, pabundu. Deja... Tai tik sapnai. Mano atmintyje išliko, o mažiesiems ir to neliko.

Nepriklausomybė, Laisvė, apie kurią svajojo, dėl kurios kovojo, grįžo į Jo gimtąjį kraštą. Už laisvę atidavė brangiausią turtą - gyvybę. Laikas teka kaip upės vanduo. Vieni palieka šį pasaulį, kiti ateina... Slėptuvės, kuriomis buvo nusėta Lietuvos žemė, liko įdubimais, o atmintyje - tuometinės jaunystės šypsenos ir meilė Tėvynei Lietuvai...

VARNIŲ KŪDROS PASLAPTYS

Raudonieji atėjūnai-okupantai Varniuose buvo įkurdinę stiprų NKVD skyrių, kurio būstinė buvo miškų urėdijos pastate, atokiau nuo miestelio centro. Po juo būta rūsių nusikaltėliams kalinti, bet NKVD neužsiėmė vagių ir žmogžudžių gaudymu. Šalia administracinio pastato stūksojo tvartas, o netoliese telkšojo kūdra. NKVD teritorija buvo apaugusi piktžolėmis, brūzgynais, tad buvo patogu paslėpti nužudytų ar nukankintų laisvės kovotojų kūnus. Artimieji jautė, kur užkasti jų šeimos narių palaikai, todėl dažnai, ypač Vėlinių vakarais, toje vietoje slapčia uždegdavo žvakutes, padėdavo gėlių.

1953 m. rugpjūčio 23 d. prie to paties tvarto buvo išniekinti Žemaičių apygardos partizanų palaikai: Vlado Montvydo-Žemaičio, Broniaus Alūzos-Bedalio, Irenos Petkutės-Neringos. Pasimėgaudami enkavedistai vedė atpažinimui jų artimuosius ir kaimynus. Broniaus Alūzos motina alpo, matydama išniekintą sūnaus kūną... Atpažinti Irenos Petkutės buvo atvestas jos tėvas. Enkavedistai paklausė: “Ar pažįsti?” “Ne tėvas būčiau, kad nepažinčiau savo vaiko”, - atsakė skausmo prislėgtas Petkus. Ir jam neleido dukters palaidoti. Vlado Montvydo artimųjų, išskyrus vaikus, jau nebebuvo. NKVD nežinojo, kur gyveno vaikai, tad atpažinimui iškvietė Montvydo kaimynus iš Nevardėnų.

Tebėra paslaptis, kur enkavedistai užkasė paskutiniųjų Žemaičių partizanų palaikus. 1960 m. Bronė Montvydienė, grįžusi iš lagerių, vaikščiojo po Varnius ir atkakliai klausinėjo dar gyvų stribų, kur užkasti vyro palaikai. Stribai tylėjo arba melavo.

Kiti žmonės girdėję, jog kūnai sumesti į kūdrą. Praėjus keliems dešimtmečiams po tų siaubingų įvykių, buvo ruošiamas plotas turgavietei. Stumdant buldozeriais žemę, iškildavo žmonių kaulai, batai, drabužių likučiai. Vietiniai pasakojo, kad traktorininkas pabėgo, nebegalėdamas dirbti, tačiau darbai nesustojo - žemę su palaikų likučiais nustūmė prie kūdros.

Bėgo dešimtmečiai, seko kūdros vanduo. Pakrante buvo nutiesta gatvė, pastatyti gyvenamieji namai. Po pusšimčio metų pasitvirtino, kad į kūdrą buvo metami žuvusiųjų kūnai. 2000 m. pavasarį, tvarkant aplinką, ekskavatorius iškėlė žmonių kaulus. Man suvirpa širdis - o gal tai mano tėčio Vlado Montvydo palaikai? Gal dvidešimtmečio Broniaus Alūzos?

Apygardos vadui - Žemaičiui (Vladui Montvydui)

Buvai Viltis -
tavim šventai
tikėjom.
Buvai Žvaigždė-
į Laisvę mus
vedei.
Tu pusę amžiaus
pamirštas 
budėjai,
Į Laisvę
žygdarbiais savais
visus kvietei.
Širdies savo krauju
palaistei 
Laisvės daigą.
Jis nenuvyto-
Subujojo jau!
Prisiekiam tau
šiandien
prie kryžiaus šito:
kol plaks širdis,
Tėvynė-
nevergaus!

Teresė Ūksienė