Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVOS LAISVĖS KOVOS IDEOLOGAS

STRAIPSNlAI

Doc.Kazys Strazdas

PARTIZANŲ PULKININKO JUOZO ŠIBAILOS BIOGRAFIJA

Juozas Šibaila gimė 1905 m. kovo 18 d. Vadėnų k. (dab.Varėnos r., Alytaus aps.), o krikštytas Nedingės bažnyčioje 1905 m. kovo 20 d. Jo tėvas buvo Tomas Šibaila, motina Ona Bingelytė, krikšto tėvas Vincentas Zajančkauskas, o krikšto motina Morta Vaškelienė¹. Šibailos pilnas vardas Juozapas buvo vartojamas tik oficialiuose dokumentuose ir tai ne visuose. Kaip antai jo vyriausiojo sūnaus Vytauto, gimusio 1930 m. rugpjūčio 24 d. Ukmergės aps., Panoterių k., gimimo aktų registracijos knygose 1930 m. rugsėjo 17 d. a/į Nr.49 ir sovietų laikais jam išduotame pase rašomas jo tėvo vardas Juozas, o jauniausiojo sūnaus Jono Kęstučio, gimusio 1935 m. sausio 27 d. Ukmergės aps., Kurklių vls., Vaičiuliškio k., gimimo aktų registracijos knygoje 1935 m. kovo 19 d. a/į Nr.30 rašoma, kad jo tėvas Juozapas Šibaila. Kaip įprasta Lietuvoje, Šibailos šeimos nariai, giminės bei pažįstami, o ir kovų bendražygiai vadino jį sutrumpintai - Juozu.

Juozo tėvas Tomas Šibaila ir motina Ona Bingelytė tuokėsi apie 1883 m., nes 1885 m. gegužės 5 d. jau gimė vyriausias jų sūnus Edvardas. Tuo metu jie tarnavo Varėnos r., Marcinkonių apyl., Dubininkų k. Abu buvo beraščiai, bet darbštūs, sumanūs ir mokėjo skaičiuoti pinigus. Tarnaudami bernu ir merga, jie nematė šviesesnės ateities, todėl pasitarę nusprendė savarankiškai verstis prekyba. Ona buvo savamokslė gimdyvių vaikų priėmėja, todėl visoje apylinkėje ją kviesdavo priiminėti gimstančius vaikus, be to, ji kepė ir pardavinėjo bandeles. Tėvas Tomas rinko ir supirkinėjo uogas, grybus, riešutus, zuikius ir pardavinėjo Lenkijoje arba Vokietijoje, o iš ten atsiveždavo paklausą turinčių įvairių prekių. Verslas abiems gerai sekėsi. Prekiaudami susitaupė pinigų, atvyko į to paties rajono Nedingės apyl. Vadėnų k. ir iš dvaro nusipirko 60 ha žemės. Ūkininkavimo pradžiai (trobesių statybai, žemės ūkio padargų įsigijimui) 20 ha žemės pardavė, o 40 ha pasiliko sau ir pasiturinčiai gyveno.

Šibailų šeimoje gimė šeši vaikai, penki užaugo, o Jonas greitai mirė. Vyriausias iš jų buvo Edvardas, jauniausias - Tomas. Kuomet jų tėvai persikėlė gyventi iš Dubininkų k. į Vadėnų k. ir nusipirko žemės, apytiksliai galima spręsti iš jų vaikų gimimo vietų. Remiantis Lietuvos valstybės istorijos archyvo šaltiniais, Edvardas 1885 m. gegužės 5 d.², Jonas 1889 m. liepos 11 d., Johana 1891 m. birželio 2 d. ir Karolis gimė Dubininkų k. ir krikštyti Marcinkonių bažnyčioje, o 1905 m. kovo 18 d. gimęs Juozas ir jaunesnis brolis Tomas gimė Vadėnų k. ir krikštyti Nedingės bažnyčioje. Iš to galima daryti išvadą, kad J.Šibailos tėvai Vadėnų k. pirko žemės sklypą tarp 1891 ir 1905 m.

Šibailos ir kitiems Nedingės apyl. vaikams meilę bei pasiaukojimą Tėvynei ir neapykantą priešams išugdė XX a. pr. kilęs nedingiečių tautinis susipratimas ginant lietuvių kalbą ir matytos tėvų kovos dėl tautos nepriklausomybės. Vaikystėje susiformavęs patriotizmas Juozapui Šibailai išliko visą gyvenimą, todėl gindamas Tėvynės laisvę nuo sovietinio okupanto ryžosi ant Tėvynės laisvės aukuro net savo gyvybę paaukoti.

Nedingės bažnytkaimis stovi prie 22,3 km ilgio Nedingės upelio (Merkio intako), piečiau nuo Nedingės ežero, apie 27 km į pietus nuo Alytaus, 14 km į vakarus nuo Varėnos. Nedingės bažnyčią įkūrė 1844 m. sulenkėjęs nedingiškis generolas V.Žilinskis, todėl visos pamaldos vyko tik lenkų kalba, nors XIX a.pr. Nedingės parapijoje lietuviškai kalbančių buvo 4000, o lenkuojančių apie 500. Lietuvių susipratimas ir kova dėl gimtosios kalbos teisių prasidėjo 1901 m. atvykus į Nedingės bažnyčią kunigui Stibiriokui. Parapijiečių prašomas jis pradėjo grąžinti lietuvių kalbą į bažnyčią. Nesutarimai aukščiausią laipsnį pasiekė 1910 m. Į ginčą įsivėlė net rusų gubernatorius, kurstydamas lenkus prieš lietuvius ir atvirkščiai. Buvo įvesta sustiprinta apsauga ir kiekvieną sekmadienį budėdavo rusų policija. Byla atsidūrė teisme, bet ginčai nesibaigė. Po to lenkuojantys ėmė rinkti gyventojų parašus, reikalaudami tik lenkiškų pamaldų. Netekę kantrybės lietuviai atėmė jų prašymus su surinktais parašais ir sunaikino. Nuo 1911 m. visos pamaldos jau vyko lietuviams priimtina tvarka, o lenkams buvo sakomas specialus pamokslas. Šis lietuvių laimėjimas užrūstino V.Žilinskį, todėl jis nutraukė klebonui žadėtą mokėti 400 rb. metinį atlyginimą. Šie įvykiai Nedingės apyl. turėjo didelės reikšmės lietuvių tautinei savimonei. Dar XX a.pr. Nedingės gyventojai, neturėdami lietuviškos mo-

□Juozo Šibailos mokyklinis vadovėlis. Kauno apskrities Viešoji biblioteka

kyklos, patys mokė lietuviškai savo vaikus samdydami daraktorius. Nepriklausomybės gyvenimo pradžioje Nedingės apyl. pasireiškė stiprus lietuvių sąjūdis prieš bet kokius okupantus. 1918 m. lapkričio mėn. pabaigoje žmonės sukilo prieš vokiečius. Jokūbo Slučkonio vadovaujami 35 Nedingės partizanai nuginklavo vokiečių žandarus bei administracijos pareigūnus, sudarė komitetą ir atsiėmė iš vokiečių galvijus. Po kelių dienų vokiečiai sugavo sužeistą sukilėlių vadą, bet lietuviai juos išvaikė. Vis daugiau nedingiečių stojo į partizanų gretas ir savanoriais į lietuvių kariuomenę. 1919 m. sausio mėn. viduryje Nedingę ir dalį apylinkės užėmė bolševikai. Partizanai juos sekė ir rinko informaciją apie jų judėjimą. 1919 m. Nedingę užėmė lenkai ir sudarė prolenkišką komitetą iš sulenkėjusių lietuvių. 1919 m. Ignas Balčiūnas suorganizavo slaptai veikiantį partizanų būrį ir padėjo Lietuvos kariuomenei išvyti lenkus. 1920 m. rugsėjo mėn. iš partizanų susidarė rimtesnė ginkluota pajėga ir padėjo Lietuvos kariuomenei saugoti fronto liniją Dakučkos-Vartalaukio bare³. Tautinis atgimimas ir nepriklausomybės kovos paliko ne tik Juozui, bet ir kiekvienam jaunuoliui neišdildomus laisvės troškimo jausmus.

Tomo Šibailos vyriausias sūnus Edvardas žuvo 1914 m. - Pirmojo pasaulinio karo metu. Ištekant dukrai Jonei tėvas davė 6 ha žemės kraitį, Karolį pasiliko ūkininkauti, o Juozą ir Tomą išleido į mokslus. Juozas baigė Alytaus mokytojų seminariją ir įgijęs mokytojo kvalifikaciją mokytojavo Alytaus ir Ukmergės aps.⁴. Tomas įstojo į 1922 m. vasario 13 d. Vyriausybės įsteigtą Lietuvos universitetą Kaune. Jį baigęs įgijo statybininko-architekto kvalifikaciją.

Apie 1928 m. Juozas vedė iš Ukmergės aps., Pašilės vls., Antakalnio k. kilusią, 1902 m. gimusią Oną Augustinaitę, Martyno, nes 1929 m. Panoteriuose gimė jų duktė Danutė, kuri mirė nesulaukusi net metukų. Ona Augustinaitė augo ir pradinius mokslus baigė Rusijoje, Saratovo srityje, prie Volgos. Atgavus nepriklausomybę kartu su tėvais grįžo į Lietuvą ir baigė Kėdainių mokytojų seminariją. Tuokėsi Kauno bažnyčioje (sutuokė kun.J.Tumas-Vaižgantas), o vestuves šventė Kaune pas Onos brolį Lietuvos armijos kapitoną lakūną Adomą Augustiną (1898-1978). Sovietų okupacijos metais Adomas kartu su žmona buvo nuteistas ir kalėjo Krasnojarsko kalėjime. Grįžęs į Lietuvą gyveno Panevėžyje. Palaidotas Panevėžio miesto kapinėse kartu su Ona Šibailiene ir jos sūnumi Kęstučiu.

□Juozo ir Onos Šibailų vestuvės

□Broliai Juozas ir Tomas Šibailos. 1937 m.

1930 m. rugpjūčio 24 d. Šibailų vyriausiojo sūnaus Vytauto gimimo vieta Ukmergės aps., Panoterių k. rodo, kad jau tuo metu Šibailos buvo vedę ir dirbo Panoterių pradinėje mokykloje. 1935 m. sausio 27 d. jauniausias sūnus Jonas-Kęstutis gimė Ukmergės aps., Kurklių vls., greta Staškūniškio Vaičiuliškio k. Tuo metu abu Šibailos dirbo Vaičiuliškio pradinėje mokykloje, o 1940 m. pradėjo dirbti Balninkų pradinėje mokykloje. Kad Šibailos dirbo Panoterių, Staškūniškio ir Balninkų pradinėse mokyklose, rašo ir jų sūnus Vytautas tėvo biografijoje. Tad Šibailos tuokėsi ir atvyko dirbti į Ukmergės aps., Panoterių pradinę mokyklą apie 1929 m., tarp 1930 ir 1935 m. persikėlė dirbti į Vaičiuliškio pradinę mokyklą, o tarp 1935 ir 1940 m. -į Balninkų pradinę mokyklą. Staškūniškio gyventojas M.Kanceravičius, buvęs po J.Šibailos Staškūniškio pradinės mokyklos vedėju, pagal mokinių tėvų susirinkimo protokolus nustatė, kad Juozas Šibaila su žmona Ona atvyko dirbti į Vaičiuliškį 1934 m. ir abu dirbo mokytojais. Prieš sovietų okupaciją Vaičiuliškio pradinė mokykla buvo uždaryta, o vietoje jos greta Vaičiuliškio k., prie pat plento, buvo pastatyta nauja didelė, dviejų aukštų mūrinė Staškūniškio pradinė mokykla, kurioje Šibailų šeima gyveno ir dirbo mokytojais. 1940 m. vasarą Šibailos su trim vaikais persikėlė dirbti į Balninkų pradinę mokyklą.

Balninkų miestelis įsikūręs gražioje vietoje tarp Piršėno ir Alaušų ežerų, 25 km į šiaurės rytus nuo Ukmergės, 20 km į šiaurės vakarus nuo Molėtų prie Anykščių-Želvos kelio. Gražios ir Balninkų apylinkės, nes valsčiuje yra ne mažiau kaip 10 didesnių bei mažesnių stačiais aukštais krantais ežerų. 1338 m. minima Balninkų pilis, joje po 1410 m. buvo didžiojo kunigaikščio dvaras. XVI a. antroje pusėje karalius Žygimantas Augustas suteikė Balninkams Magdeburgo miesto teises, antspaudą ir herbą. 1655 m. Balninkus apiplėšė ir sudegino Maskvos kariaunos, o XVIII a. švedai. 1570 m. karalius Žygimantas Pirmasis pastatė Balninkuose pirmąją medinę Romos katalikų bažnyčią, kurioje lietuviškai buvo skaitomos evangelijos ir sakomi pamokslai. Prie parapijos buvo mokykla. 1781 m. joje mokėsi 31 mokinys (8 šlėktos, 4 miestiečiai ir 19 valstiečių). Po 1863 m. sukilimo mokykla uždaryta, o vyskupo M.Valančiaus laikais atkurta. 1910 m. kun.Jusius su parapijiečiais pastatė naują mūrinę Šv.Stanislovo bažnyčią⁵.

Pietiniame Piršėno ežero krante ant stataus aukšto šlaito buvo Stei-

□1 -a iš kairės Juozo Šibailos žmona Ona Augustinaitė. Fotografuota prie Ukmergės

□Juozas Šibaila su Ona Augustinaitė

kūno dvaras ir mokykla, kurioje iki antrosios sovietų okupacijos dirbo Juozapas Šibaila. Čia, palyginus su Staškūniškio k., buvo daug įstaigų ir žymiai aktyvesnis gyvenimas. 1923 m. Balninkuose buvo dvaras, 117 sodybų, kuriose gyveno 651 gyventojas. Veikė pradinė mokykla, valsčiaus savivaldybė, paštas, sveikatos bei veterinarijos punktai, policijos nuovada, smulkaus kredito draugija, kooperatyvas, pieninė, malūnas ir kt. įstaigos. Iki 1944 m. veikė pradinė mokykla, 1944-1949 m. progimnazija, 1949-1955 m. septynmetė, vėliau vidurinė mokykla, o 1959 m. Balninkuose gyveno 326 gyventojai. Darbas jiems sekėsi gerai, gyveno pilnavertį gyvenimą ir buvo juo patenkinti. Čia buvo šviesesnės visuomenės, turėjo su kuo pabendrauti, aktyviai pasireikšti ir kur laisvalaikį praleisti.

Juozas Šibaila buvo pradinės mokyklos (7 klasių) vedėjas, jaunalietuvių, skautų ir aktyvus Šaulių sąjungos narys, Ukmergės Šaulių rinktinės Kurklių šaulių kuopos ar skyriaus vadas, o vėliau Balninkų šaulių skyriaus kuopos vado Steikūno pavaduotojas, grojo armonika ir mėgo žvejoti. Jo žmona Ona buvo aktyvi Balninkų mokyklos mokytoja ir užaugino tris sūnus: Vytautą, Rimvydą ir Joną Kęstutį. Vyriausias iš jų 1930 m. gimęs Vytautas, o jauniausias - 1935 m. gimęs Jonas Kęstutis. Abu Ona ir Juozas Šibailos buvo aktyvūs neeiliniai mokytojai ir priklausė Balninkų visuomenės elitui, o Juozas Balninkuose turbūt buvo vienintelis Vytauto Didžiojo antrojo laipsnio ordino kavalierius. Jie užjausdavo ir padėdavo neturtingiems gabiems moksleiviams. Juozą Šibailą dar ir šiandien geru žodžiu mini Balninkų seniūnijos Trakų k. gyventojas, buvęs jų mokinys Vytautas Stasiūnas. Jis gerai mena, kaip kartu su tėvais vokiečių okupacijos metais gyveno Pusvaškių k. ir pėsčias apie 3 km vaikščiojo į Balninkų mokyklą. Atsivėrus kojoje žaizdai jam sunku buvo nueiti į mokyklą ir pradėjo praleidinėti pamokas. Pastebėjęs tai J.Šibaila pasikvietė jo tėvą ir tarėsi, kaip ligos metu sudaryti sąlygas vaikui lankyti mokyklą. J.Šibaila pasiūlė, kol pagis Vytautui koja, nemokamai jį išlaikyti savo bute. Taip mokyklos lankymas buvo išspręstas.

Gražų Šibailų gyvenimą sudrumstė 1940 m. birželio 15 d. sovietų okupacija. Juozas nupiešė raudono ožio portretą su Stalino galva ir laikė jį mokykloje užkištą už koklių krosnies. Po kurio laiko valytoja valydama klasę jį aptiko.

1941 m. birželio 14 d. J.Šibailos žmoną Oną, Martyno, ir sūnus Vytautą, Rimvydą ir Joną Kęstutį ištrėmė į Sibirą (Smolensko rajoną, Altajaus kraštą), kur jie išbuvo penkiolika metų, iki 1956 m. lapkričio 6 d.

Juozas tuo metu meškeriojo ir liko neištremtas. Jis tą dieną, matyt, jausdamas pavojų, meškeriojo ginkluotas pistoletu. Pamatęs ateinančius jo suimti keletą žydų, Juozas pasislėpė nedidelio miškelio tankiame lazdyno kelme ir pasiruošė gynybai, bet tie apieškoję miškelį jo nerado. J.Šibaila turėjo ryšį su sukilėlių štabu Kaune. 1941 m. karo išvakarėse J.Šibailos sukilėlių žvalgyba atidžiai stebėjo Kauno-Zarasų plente karinės technikos judėjimo intensyvumą, kuris patvirtino gautą žinią, kad iš ryto prasidės Sovietų ir Vokietijos karas. J.Šibailos vadovaujami sukilėliai karo išvakarių naktį sukilo, išlaisvino Balninkų vls. ir, pašalinę komunistų aktyvistus, išsilaikė iki vokiečių atėjimo. Kurklius teko vaduoti du kartus, nes pirmuosius vaduotojus besitraukianti rusų armija išstūmė. Išlaisvinę valsčiaus centrus sukilėliai naikino besitraukiančius raudonarmiečius. Vien Trakinių k. J.Šibailos, Paškevičiaus, Zabulionio vadovaujami sukilėliai nukovė 500, kitais duomenimis apie 300 raudonarmiečių ir apie 300 paėmė į nelaisvę⁶.

Pirmomis sukilimo dienomis sukilėliai tikėjosi atgauti tautos nepriklausomybę, bet netrukus, įsitikinę, kad vokiečiai niekuo nesiskiria nuo kitų okupantų, nustojo juos remti, pasitraukė į pogrindį ir laukė tinkamo momento, kada ginklu galės atgauti nepriklausomybę.

Vokiečių okupacijos metais J.Šibaila, mokytojaudamas Balninkų pradinėje mokykloje, gerai sugyveno su Balninkų vachmistru, policininkais ir kitais tarnautojais, nes visi jie nekentė vokiečių. Policija pranešdavo gyventojams kada ir ko atvyks vokiečiai: duoklės rinkti ar gaudyti žmonių darbams į Vokietiją. Vokiečių okupacijos laikotarpiu aš mokiausi J.Šibailos vadovaujamos Balninkų progimnazijos 5-oje ir 6-oje klasėse. Atmenu, kai įpusėjus vokiečių okupacijai atvyko į Balninkus vokiečių būrys gaudyti trijų vyrų darbams į Vokietiją. Tomis dienomis mes, mokiniai, į mokyklą ateidavome, bet pamokų klasėse beveik nebūdavo. J.Šibaila ir mes, jo mokiniai, dažnai stovėdavome Piršėno ežero pietiniame aukštame krante prie mokyklos, nuo kurio gerai matėsi kitoje ežero pusėje slėnyje įsikūręs Balninkų miestelis, ir stebėdavome vokiečių veiksmus. Kai vokiečiai su policininkais išsirikiavo eiti gaudyti vyrų, J.Šibaila mokiniams girdint prasitarė: “O kad čia būtų kulkosvaidis”. Šis jo pasakymas mums labai patiko. Mes iš karto supratome, kad tai mūsų mokytojas. Todėl mes jį mėgome, gerbėme ir juo pasitikėjome. Kelias dienas vokiečiai gaudė Balninkų vyrus, bet nė vieno tinkamo nerado, nors net pamaldų metu buvo apsupę bažnyčią. Nusibodus slapstytis, susidėję valsčiaus gyventojai nupirko vokiečiams tris savanorius. Vokiečiai su savanoriais patenkinti išvažiavo, tačiau kitą dieną savanoriai jau laisvai vaikščiojo Balninkų gatvėmis, tik nežinau, ar jie pabėgo, ar už gautus pinigus išsipirko.

1944 m. J.Šibaila išlydimas į gen.P.Plechavičiaus Vietinę rinktinę ginti Vilniaus krašto gyventojų nuo lenkų krajovos armijos teroro ir tikėjosi baigiantis karui jėga atgauti nepriklausomybę.

1944 m. liepos 24 d. sovietams antrą kartą okupavus Ukmergę prasidėjo raudonasis teroras. Prieš naują okupaciją kilo stiprus partizaninis pasipriešinimas. Tai buvo dviejų skirtingų santvarkų, dviejų ideologijų susidūrimas, tiesos ir melo dvikova. Ukmergės aps. iš Balninkų, Kavarsko ir Kurklių vls. sudarytame antrame rajone partizaniniam judėjimui organizuoti ir vadovauti Lietuvos Laisvės Armijos vadovybė paskyrė mjr.J.Naviką, o jo pavaduotoju Balninkų mokyklos vedėją Juozą Šibailą-Dieduką⁷. J.Naviko partizaninė veikla šiame rajone neaptikta, todėl tikrasis šio rajono partizanų organizatorius ir vadas buvo Juozas Šibaila-Diedukas. Jį partizanų gretose matė ir pažinojo daugelis Balninkų ir Kurklių valsčių gyventojų, nes jam teko mokytojauti abiejuose valsčiuose. Čia jis turėjo didelį autoritetą. J.Šibaila okupantus sutiko miške jau su 50 ginkluotų partizanų vadovaujamu būriu, kurį sudarė 1941 m. sukilėliai, šauliai, policininkai ir keli Vietinės rinktinės savanoriai. Šį jo vadovaujamą trimis rankiniais kulkosvaidžiais, dešimčia automatų bei šautuvais ginkluotą būrį okupantai pastebėjo ir pradėjo persekioti jau 1944 m. liepos mėnesį⁸. J.Šibaila-Diedukas buvo drąsus, sumanus, energingas vadas, geras organizatorius ir oratorius. Jis sugebėdavo taip nuteikti partizanus, kad jie, būdami išvargę, nusiminę ir net sužeisti, imdavo šypsotis, atgaudavo viltį, pamiršdavo skausmą.

Aplinkybių verčiami vyrai voromis traukė į miškus ir rinkosi didesnę patirtį turinčius vadus. Balninkų, Kurklių ir kt. valsčių apylinkėse partizanai labiausiai vertino Juozapo Šibailos-Dieduko patirtį. Jo rinktinėje telkėsi daugelio puskarininkių bei studentų vadovaujami partizanų būriai: psk.A.Morkūno-Plieno, vyr.psk.N.Liškausko-Beržo, A.Saugūno-Vėtros,

Viliaus Karaliūno-Viržiaus, Alfonso Miklušio ir kt. 1944 m. rugsėjo-spalio mėn. 2-ojo (Balninkų, Kavarsko, Kurklių) ir 3-iojo (Pabaisko, Šešuolių, Želvos, Žemaitkiemio vls.) rajonų partizanai susijungė į jaunesniojo ltn. J.Šibailos-Dieduko vadovaujamą Balninkiečių laisvės rinktinę⁹. Rinktinę sudarė trys padaliniai: J.Šibailos-Dieduko, A.Morkūno-Plieno ir A.Bagdono-Arelio. J.Šibailos-Dieduko dalinį, veikusį Balninkų, Šešuolių, Želvos apylinkėse, sudarė 150 partizanų, Alfonso Bagdono-Arelio vadovaujamą padalinį sudarė Kurklių, Utenos aps. Alantos bei Skiemonių vls. veikusios 50-100 vyrų partizanų grupės¹⁰.

Buvęs J.Šibailos mokinys Vytautas Stasiūnas gerai prisimena, kaip 1945 m. Juozapinių naktį buvo atėjęs pas jo tėvą Juozapą Stasiūną, gyvenusį Pusvaškių k., J.Šibaila-Diedukas su 35-ių partizanų grupe, tarp kurių buvo keturi Juozai. Jie pasveikino tėvą Juozą vardo dienos proga, pasikalbėjo ir kukliai atšventę pernakvojo. Pasikalbėjimo metu J.Šibaila skundėsi, kad labai pasiilgo savo šeimos.

1945 m. birželio 27 d. Trakinių kautynėse žuvo daug rinktinės partizanų kartu su Balninkų vls., Paužuolių k. gimusiu dalinio vadu psk.Alfonsu Bagdonu-Areliu.

J.Šibailos vadovaujama Balninkiečių laisvės rinktinė veikė Balninkų, Molėtų, Želvos vls. ir buvo suskirstyta į keturias grupes, kurioms vadovavo Alfonsas Saugūnas-Vėtra, P.Mieželis-Vilkas, A.Morkūnas-Plienas ir Eduardas Valiūnas¹¹. 1945 m. prie J.Šibailos rinktinės prisijungė Kauno universiteto mediko Jono Jūro-Karoso vadovaujamas būrys.

1945 m. vasario 9 d. Lietuvos sovietų vyriausybė paskelbė atsišaukimą į lietuvių tautą, žadantį dovanoti pasipriešinimo dalyviams jų "kaltes"¹². Partizanų vadovybė šį atsišaukimą demaskavo, bet nutarė netrukdyti partizanams legalizuotis, tik reikalavo palikti daliniui gerus ginklus. Amnestija paveikė nežymią partizanų dalį ir lauktų rezultatų okupantui nedavė, nes 1945 m. birželio-rugpjūčio mėn. iš visų Ukmergės aps. žuvusių, suimtų ir legalizuotų partizanų 15,1 proc. sudarė legalizuoti, 24,2 proc. suimti ir 60,7 proc. žuvę¹³.1945 m. spalio mėn. atvykus į Balninkiečių laisvės rinktinę Žaliojo Velnio štabo viršininkui ltn.Aleksui Zepkui-Piliakalniui, prasidėjo J.Šibailos vadovaujamos Balninkiečių laisvės rinktinės perorganizavimas į Didžiosios Kovos apygardos B rinktinę. 1945 m. gruodžio 1 d. įsakymu apygardos vadas Žaliasis Velnias B rinktinės vadu paskyrė Alfonsą

Morkūną-Plieną, o rinktinės štabo viršininku Juozą Šibailą-Dieduką, be to, pastarasis redagavo rinktinės leidinį "Tėvynė šaukia".

Tuo metu B rinktinėje buvo 3 batalionai, kuriuos vėliau papildė dar du: ketvirtasis batalionas veikė Jonavos ir Veprių vls., 5-asis - Taujėnų ir Kavarsko valsčiuose. 1945 m. pabaigoje okupantai, remiami šarvuočių bei lėktuvų, puolė Užumakių miške ilgiau apsistojusią J.Šibailos vadovaujamą rinktinę. Aukų buvo abiejose pusėse, bet rinktinė pasitraukė nesunaikinta. Po šių kautynių Balninkų apylinkėje J.Šibailos nebesigirdėjo, o tarp nukautųjų nebuvo. Nebesigirdėjo dėl to, kad jis persikėlė į kitus valsčius, o netrukus rinktinę perorganizavus į DKA B rinktinę ir paskyrus jį B rinktinės štabo viršininku, jis tiesiogiai partizanams nebevadovavo ir pakeitė dislokacijos vietą. Šiuo J.Šibailos išvykimu iš Balninkų vls. ir paskyrimu į naujas pareigas suskubo pasinaudoti enkavedistai, per savo agentus paskelbę melagingus gandus, kad J.Šibaila, palikęs mirčiai partizanus, pats pabėgo į Lenkiją. Dalis buvusio Balninkų vls. gyventojų dar ir šiandien tuo melu tiki. Šiuo melu enkavedistai stengėsi sumenkinti J.Šibailos autoritetą ir sumažinti pavieniui besislapstančių partizanų trauką į jo vadovaujamą rinktinę.

1946 m. vasario 18 d. ištremiami į Sverdlovo sritį Novąją Lelę vietovę du jo broliai su šeimomis: Karolis su žmona Teofile bei sūnumi Juozu ir Tomas su žmona Felicija ir dukra Gražina. Karolio duktė Aldona tuo metu mokėsi Kauno Žemės ūkio akademijoje ir liko neištremta.

Įsiskverbus į DKA vadovybę MGB agentui J.Markuliui-Ereliui ir 1946 m. gegužės 18 d. atvykus provokatoriui kpt.Griežtui, MGB pradėjo apygardos kontrolę, sunaikino DKA vadovybę ir išsklaidė be vadovybės likusius A rinktinės partizanus, 1946 m. rugpjūčio 14 d. suimamas Žalias Velnias. 1946 m. pabaigoje gavęs kpt.Griežto įsakymą pranešti jam ryšininkų pavardes, slapyvardžius, ginklų sandėlių vietas, A.Morkūnas-Plienas, pasitaręs su J.Šibaila-Dieduku, atsisakė vykdyti Griežto įsakymą ir 1946 m. gruodžio mėn., nutraukęs visus ryšius su MGB kontroliuojama DKA vadovybe, išvengė A rinktinės likimo.

1948 m. rugpjūčio 14 d. DKA B rinktinei suteiktas apygardos statusas ir užmegzti ryšiai su srities vadovybe¹⁵. 1948 m. rugpjūčio mėn. Kalnų srities vado įsakymu DKA vadu paskiriamas Alfonsas Morkūnas-Plienas ir jam suteikiamas partizanų kapitono laipsnis¹⁶. J.Šibaila lieka DKA štabo viršininku ir nuo 1948 m. lapkričio 12 d. paskiriamas Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities štabo¹⁷, kuriam priklausė Algimanto, Didžiosios Kovos, Vyčio ir Vytauto apygardos. Tuo metu J.Šibaila jau turėjo jaunesniojo leitenanto laipsnį, tačiau nerasta žinių kada ir kas jam jį suteikė. Manyčiau, kad jis karinį laipsnį gavo tarnaudamas vietinėje rinktinėje (kaip mokytojas). Ukmergėje Vietinėje rinktinėje tarnavęs Petras Čepkauskas mena J.Šibailą tarnavusį rinktinėje ne eiliniu.

Tuo metu DKA buvo apie 100 kovotojų, o ryšio su išsklaidytais A rinktinės partizanais neturėjo. Pamažu partizanų gretos retėjo, būriai ir jų skaičius mažėjo, agentų tinklas platėjo, ryšiais jau nebebuvo galima pasitikėti, nes daugelis ryšininkų priešo buvo iššifruoti ir sekami, o kai kurie perverbuojami, todėl partizanų veikla darėsi vis sudėtingesnė.

Išaiškinus J.Markulį-Erelį, DKA A rinktine ir BDPS komitetu imta nepasitikėti. Tapo visiškai aišku, kad partizanams vadovauti ir rezistencijai užsienyje atstovauti reikia naujos organizacijos. 1947 m. sausio 12 d. Tauro apygardoje, netoli Pilviškių partizanų vadų suvažiavime nutarta įkurti naują BDPS prezidiumą, tiksliau komitetą pakeisti prezidiumu.

1948 m. birželio 20 d. įvyko LLA Šiaurės Rytų Lietuvos srities Vytauto, Algimanto ir Didžiosios Kovos apygardų rinktinių vadovybės vadų bei štabų narių suvažiavimas, kuriame dalyvavo ir J.Šibaila-Diedukas. Susirinkę partizanai, apžvelgdami nueitą kelią, nulenkė galvas prieš mūšio lauke žuvusius ginklo brolius partizanus. Siekiant vienybės kovoje ir tikint sulaukti laisvos Lietuvos, suvažiavimas priėmė nutarimą iš 13-kos punktų, tarp kurių 6-ajame buvo pasmerktas BDPS komiteto vardą suteršęs išdavikas Juozas Markulis-Erelis. Devintuoju punktu nutarta sukurti vieningą vyriausiąją vadovybę (karines, politines institucijas), o jeigu tokia jau sukurta ir veikia, pasiųsti savo atstovus ir įsigungti į bendrą darbą. Po nutarimu pasirašė 22 suvažiavimo atstovai, tarp jų DKA rinktinės vadas A.Morkūnas-Plienas bei jo štabo viršininkas J.Šibaila-Diedukas ir kiti¹⁸.

1947 m. sausio 12 d. Tauro apygardoje ir 1948 m. birželio 20 d. Lietuvos Šiaurės Rytų srities partizanų suvažiavimuose gvildenti klausimai rodo, kad pribrendo reikalas kurti naują organizaciją, kuri imtųsi vadovauti visos Lietuvos partizanams. Tuo tikslu 1948-1949 m. partizanų vadovybėje buvo svarstomi centralizacijos klausimai, aptariamas iniciatoriaus J.Žemaičio-Vytauto įsakymas Nr.l, skelbiantis vieningos Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio organizacijos sukūrimą. Ruošiami nauji sąjūdžio dokumentai, kuriuose atsispindėtų partinės karinės veiklos taktika. Šioje srityje daug dirbo J.Žemaitis-Vytautas, partizanų ideologas J.Šibaila-Diedukas ir kiti partizanų vadai.

1948 m. rugpjūčio 4 d. įvyko K.Mindaugo srities vadų (srities vado, Vytauto bei Algimanto apygardų vadų ir DKA štabo viršininko) sąskrydis. Jame buvo nutarta deleguoti į vyriausiąją vadovybę srities vadą Joną Kimštą-Žalgirį, Žygūną ir DKA štabo viršininką J.Šibailą-Dieduką (vėliau Merainį).

1948    m. lapkričio mėn. Rytų srities atstovai Jonas Kimštas-Žalgiris ir Juozas Šibaila-Merainis, lydimi B.Liesio, atvyko į Dūkto miškus. Lapkričio 12 d. vyko BDPS Prezidiumo posėdis. Posėdyje dalyvavo Merainis, Vytautas, Žadgaila ir Žygūnas-Žalgiris. Buvo nutarta Vieningą laisvės kovos organizaciją (VLKSO) pavadinti Ginkluotomis pajėgomis. Vytautas, Žalgiris, Merainis ir Žadgaila atleisti iš einamų pareigų dėl perėjimo į naujas pareigas. Šiame posėdyje buvo aptarti apygardų ir sričių organizacinių struktūrų suvienodinimo klausimai. Sričių bei apygardų vadovybėms rekomenduota artimiausiu metu išrinkti sričių vadus ir siųsti juos tvirtinimui į BDPS Prezidiumą¹⁹. Paskutiniais jo egzistavimo metais prezidiumo pirmininku buvo Jonas Žemaitis-Vytautas, o nariais Prisikėlimo apygardos vadas Petras Bartkus-Žadgaila ir partizanų vadų suvažiavime dalyvavęs DKA štabo viršininkas, RL srities štabo narys J.Šibaila-Merainis.

1949    m. vasario 2-osios naktį į Miknaičių k. Stanislovo Mikniaus sodybą (Radviliškio r., Grinkiškio apyl.) atvyko visos Lietuvos sąjūdžio vadai ir Mikniaus sodyboje po klėtimi bei viraline įrengtame Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje įvyko apie 20 d. trukęs visos Lietuvos sričių partizanų įgaliotinių suvažiavimas²⁰. 1949 m. vasario 10 d. jungtiniame BDPS bei karo tarybos posėdyje, kuriame dalyvavo laikinai einantis BDPS Visuomeninės dalies viršininko pareigas Merainis, nutarta, kad priešas lig šiol savo tikslams naudoja sąjūdžio pavadinimą, o priešo agentų į sąjūdžio vadovybę įsiskverbimo metu išleisti įstatai, instrukcijos bei kitokie raštai klaidina, dėl to nutarta BDPS pavadinti Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiu (LLKS). Po šiuo protokolu pasirašė LLKS Prezidiumo pirmininkas Vytautas, sekretorius ir šeši tarybos nariai, tarp jų ir J.Šibaila²¹.

1949 m. vasario 11-17 d. posėdžiuose Merainis referavo apie sąjūdžio ideologinį darbą. Jo nuomone, ideologinį darbą gali dirbti žmogus, kuris nepalinksta prieš likimą, nebūna kitų likimo kalviu ir kartu su visa žmonija kuria savo gyvenimą.

J.Šibaila-Merainis, Tarybos prezidiumo pirmininkui pasiūlius, vienbalsiai išrenkamas LLKS visuomeninės dalies viršininku (VDV)²². LLKS Tarybą sudaro Prezidiumo pirmininkas ir sekretorius, Gynybos pajėgų vadas ir štabo viršininkas, Visuomeninės dalies viršininkas, Visuomeninės dalies tautinio ir politinio skyrių viršininkai, Sričių štabų vadovybės ir Apygardų vadai. Sąjūdyje J.Šibaila vadovauja visuomeninei veiklai. Jis asmeniškai atsakingas už sąjūdžio narių dalyvių ir kitų krašto gyventojų dvasinį parengimą išlaisvinimo kovos lemiamu etapu ir yra atsakingas už LLKS spaudą. Čia buvo svarstyta partizanų uniforma, karinių laipsnių suteikimas, bausmių statutas ir kt. klausimai. Pasirinkta prieškarinės Lietuvos kariuomenės apranga ir nutarta teikti partizanams karinius laipsnius. J.Šibaila-Merainis suvažiavime pateikė 12-os punktų politinę sąjūdžio programą, kurios galutinis tikslas - Lietuvos parlamentinės respublikos atkūrimas¹¹. Svarstytinų klausimų susikaupė tiek daug, kad, kaip prisipažino Juozas Šibaila-Merainis, neliko laiko pasidalyti išgyvenimais ir partizaninio gyvenimo patirtimi. Vis dėlto atokvėpio minutę, kai užgesdavo žibalinė lempa, nuaidėdavo partizanų daina.

1949 m. vasario 16 d. buvo paskelbta LLKS tarybos deklaracija, kurią pasirašė LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas ir LLKS tarybos nariai: Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesys-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Alfonsas Ramanauskas-Vanagas ir Petras Bartkus-Žadgaila. Keturi iš jų buvo mokytojai, du studentai, vienas buhalteris ir vienas karininkas. Tai buvo valstybės tęstinumą patvirtinantis dokumentas, konstatuojantis, kad LLKS taryba okupuotoje Lietuvoje yra aukščiausias teisėtas politinis organas, reiškiantis Tautos valią, ištikimybę demokratijos ir krikščioniškosios moralės principams ir vadovaujantis politinei karinei Tautos išsilaisvinimo kovai... Šią deklaraciją atspausdino 1100 egz. tiražu ir išplatino ją Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinė. Tuo metu šiame S.Mikniaus požemio bunkeryje buvo Lietuvos respublikos prezidentūra ir parlamentas. Čia sprendėsi nepriklausomybės atkūrimo klausimai ir buvo dedami valstybės konstituciniai pamatai. Vėliau Juozas Šibaila partizanų spaudoje rašė, kad tuo momentu "prieš save regėjom motiną - Tėvynę". Dabar iš Miknių sodybos trobesių išlikęs tik gyvenamasis namas. Priėjo sienos pritvirtinta atminimo lenta skelbia: "Šioje sodyboje 1948 m. buvo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio būstinė, kurioje 1949 m. vasario 16 d. vyko visos Lietuvos vadų suvažiavimas ir buvo pasirašyta deklaracija".

Tuo metu, kai bunkeryje buvo svarstomi valstybės ir Tautos egzistencijos klausimai, Vilniuje vyko LKP VII suvažiavimas, kur buvo skelbiami nutarimai dėl masinės kolektyvizacijos, "buožijos" likvidavimo ir kovos su buržuaziniais nacionalistais", o Maskvoje sudarinėjami naujo masinio trėmimo planai. Juozapas Šibaila šį suvažiavimą tiksliai pavadino "Lietuvos laidojimo klausimu"²'¹.

1949    m. svarstant LLKS tarybos prezidiumo posėdyje vyriausiosios vadovybės periodinio leidinio steigimą, VD viršininkas Juozapas Šibaila-Merainis, kaip atsakingas už spaudą, pasiūlė leidinį pavadinti "Prie rymančio rūpintojėlio". Tai buvo laikraštis partizanams ir gyventojams. Nuo 1949 m. vasario mėn. J.Šibaila išrinktas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoju, įėjo į tarybos prezidiumo branduolį, buvo Visuomeninės dalies viršininkas, leidinio "Prie rymančio rūpintojėlio" redaktorius, parengė LLKS politinę programą, išleido leidinį "Sutemų keleivis" ir partizanų maldyną "Rūpintojėlis"²⁵. J.Šibaila, tobulindamas spaudos darbą, 1950 m. vasario 16 d. pasirašė nutarimą Nr.103, kuriuo LLKS spaudai leisti įsteigiamos dvi leidyklos: "Romuva" ir "Tarka", o LLKS leidinių redaktoriumi skiriamas VD viršininkas J.Šibaila-Merainis²⁶. Iš to galima spręsti, kad Merainiui teko dirbti išsijuosus, nes jis nieko ne tik redagavo LLKS leidinius, bet ir atliko savo tiesiogines pareigas. 1950 m. sausio 25 d. LLKS įsakymu Nr.l skiriant A.Ramanauską-Vanagą visos respublikos partizanų gynybos pajėgų (GP) vadu, J.Šibaila balsavo už jo kandidatūrą. Tačiau Vanagas netrukus šias pareigas perdavė J.Žemaičiui-Vytautui. Vytauto įsakymu ir pritarus LLKS prezidiumui bei Tarybos daugumai, srityse numatyta įkurti tris vyriausios vadovybės sekcijas, o jų vadovams A.Ramanauskui-Vanagui, J.Šibailai-Merainiui ir Žygūnui suteikta laisvė sprendžiant kai kuriuos pogrindžio veiklos klausimus²⁷.

1950    m. kovo 15 d. Prezidiumo pirmininko įsakyme nurodoma, kad įstatų projekte daromos pataisos. 9 str. pakeistas taip: Sąjūdžio tarybos branduolį sudaro Prezidiumo pirmininkas ir Prezidiumo sekcijų vadovai.

Pagal šį pakeitimą J.Šibaila vėl išlieka Prezidiumo branduolyje, nes Prezidiumo branduolio sprendimai turėjo lemiamą reikšmę. J.Šibailos-Me-rainio vadovaujama sekcija buvo Jūros srityje ir buvo vadinama LLKS tarybos prezidiumo antra sekcija, o jos šifruotas pažymėjimas buvo - Y.

1949 m. lapkričio 3 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas Vytautas aktu Nr.17 pasiskiria tris savo pavaduotojus: pirmuoju Vanagą, antruoju Merainj, o trečiuoju Užpalį²⁸. Už partizaninės veiklos nuopelnus J.Šibai-la-Merainis apdovanotas visų trijų laipsnių laisvės kovos kryžiais, o 1950 m. gegužės 30 d. aktu Nr.22 suteiktas pulkininko laipsnis²¹¹.

Iš darbo rezultatų galima spręsti, kad intensyviausiai LLKS respublikos partizanų vadovai dirbo 1949 m. žiemą, apsigyvenę netoli štabo įrengtuose bunkeriuose. 1949 m. vasarą J.Šibaila-Merainis įtemptai dirbo Prisikėlimo apygardos Mumšelių miške įrengtame bunkeryje, rudeniop, spalio mėn., persikraustė į Radviliškio aps., Balandiškių k. Stasio Sajaus sodybos daržinėje po šienu įrengtą bunkerį ir išbuvo ten iki 1950 m. vasario mėn. Po kiekvienos nesėkmės nuolat buvo tobulinama sistema - nuo sutartinių slaptažodžių pereita prie adresavimo pramintomis pavardėmis. Kaip antai Antanina Petkutė - siunta, skirta LLKS tarybos prezidiumo 2-os sekcijos vadovui J.Šibailai-Merainiui. 1949 m. rugpjūčio 13 d. žuvus J.Šibailos padėjėjui B.Liesiui-Nakčiai, sąjūdžio spaudą J.Šibaila leido beveik vienas, jam talkino tik jaunas partizanas Viktoras Šniuolis, išmokęs spausdinti rašomąja mašinėle. Todėl į žuvusio vietą buvo pasiųstas A.Liesys-Tvanas.

LLKS okupuotoje Lietuvoje sprendė ne tik partizaninio judėjimo, bet ir valstybės bei jos užsienio reikalų klausimus. LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko antrasis pavaduotojas Juozas Šibaila-Merainis žvelgė į Lietuvą tarytum nuo aukšto kalno, aprėpdamas žvilgsniu ne tik tos dienos įvykius, bet ir tai, kas bus po dešimties, dvidešimties ir daugiau metų. Jam vienodai svarbu buvo ne tik išlaikyti partizanų organizacijos struktūrą ar turėti nuomonę apie busimosios valstybės modelį, bet ir neišblaškyti gyvybės kaina sukaupto dvasinio turto, laisvės kovų liudijimo. Šių duomenų rinkimas turėjo didžiulę reikšmę ne tik kovoje už laisvę užsienyje, bet ir tam, kad jaunos kartos turėtų supratimą apie partizanus ir LLKS tikslus. J.Šibailos skatinami daugelis partizanų rašė dienoraščius, kūrė eilėraščius, kaupė laisvės kovų archyvą. Jis tikėjo, kad jo svajonės ir viltys neišnyks be pėdsakų ir kada nors bus brangios ir suprantamos visuomenei kaip garbinga Naujųjų laikų Lietuvos istorijos dalis.

J.Šibaila-Merainis, atsakydamas į LLKS tarybos prezidiumo pirmininko prašymą pareikšti savo nuomonę būsimos Lietuvos valstybės sienų klausimu, 1950 m. vasario 15 d. rašė: kito negeisdamas, savo neapleisk. Jo nuomone, atkurtos Lietuvos siena turėtų būti buvusi tarpukario Lietuvos teritorija su Vilniaus ir Klaipėdos kraštu³⁰.1950 m. liepos mėn. Juozas Šibaila savo nuomonę sienų klausimu Dieduko slapyvardžiu paskelbė visuomenei 1950 m. išleistame LLKS tarybos biuletenyje Nr.2. Prezidiumo pirmininko paprašytas pareikšti nuomonę dėl Baden-Badeno protokolo, Merainis 1950 m. gegužės 5 d. Prezidiumo pirmininkui rašė: "pritariu visiems LLKS atstovų susitarimams su užsienio lietuviais tada, kai susitarimo dvasia nepriešinga LLKS dvasiai, išplaukiančiai iš Lietuvos valstybės nemarumo. Šiuo atveju mano nuoširdžiausias pageidavimas, kad užsienio lietuviai, atsižvelgdami į tą šventą lietuvišką pasiryžimą apginti Lietuvos valstybės tiesą, kurią parodo gindamas Lietuvos partizanas, darydami visus nutarimus neieškotų nacionalistų, kurių nerado net po bolševikmečio vokiškoji okupacija³¹ ".

1950 m. gegužės 26 d. J.Šibaila-Merainis LLKS tarybai plačiau išdėsto savo požiūrį į VLIK-ą ir Baden-Badeno susitarimus. Jis rašo, kad Baden-Badeno protokolui jo nepritarimas aiškiai pareikštas jau anksčiau. Jis nurodo, kad su sąjūdžio atstovavimu užsienyje yra netvarka. Netenka abejoti tuo, kad tuo momentu, kai realiai spręsis Lietuvos valdžios klausimas, partijos ar jų sąjungos gali nepageidauti mūsų vieningumo, bet tikėti, kad į užsienį išvykę lietuviai jau šiandien tam dirvą rengia, būtų nepasitikėjimas savo tauta. Todėl iš naujo peržvelgęs protokolus, jis priėjo išvadą, kad MVD pastangomis iškeltas sąjūdžiui vadovauti agentas J.Markulis-Erelis su Maskvos pagalba pirmiausia krašto rezistencijos atstovus suvedė su tais užsienyje esančiais lietuviais, kurie negali būti ramūs dėl demokratinės Lietuvos respublikos atstatymo. Rašte jis rašė: "man atrodo, kad ir šėtonas gudriau sugalvoti negali. Gaunamos per MVD lietuvių spaudos iškarpos tvirtina protu ir sąžine nesuvokiamą dalyką, kad partizanai - daugiau negu bėdos vaikai". Žinias apie VLIK-ą jis pavadino kaip gyvą lietuvišką gyvenimą. Protokolo tvirtinimu jis savo nuomonės nekeitė, nes negalėjo sutikti, kad ten buvo sąmoningas krašto rezistencijos atstovavimas. Ta pačia proga jis sveikina VLIK-o siekimą atkūrus nepriklausomą Lietuvą prie jos prijungti Karaliaučiaus sritį³². Po tokio J.Šibailos pasisakymo LLKS silpnais ryšiais su užsienio lietuviais rimtai susirūpinęs J.Žemaitis-Vytautas nusprendė 1952 m. pasiųsti į užsienį įžvalgų politiką J.Šibailą su Ramanausku ryšiams su užsienio lietuviais sustiprinti, bet J.Kimštas nuo šito sprendimo Vytautą atkalbėjo, motyvuodamas silpna J.Šibailos sveikata.

Ginkluotųjų pajėgų centralizacija ir vyriausiosios vadovybės sudarymas leido bent iš dalies sumažinti MGB poveikį rezistencijai kuriant centrus ir vienijant judėjimą legaliai gyvenančių asmenų pagrindu bei iniciatyva. Vieningos vadovybės sudarymas sudarė galimybę parengti aukšto lygio karinius politinius dokumentus. Juozas Šibaila, būdamas LLKS tarybos prezidiumo branduolio nariu ir Visuomeninės dalies viršininku, visą laiką iki pat mirties nuosekliai vykdė 1949 m. LLKS tarybos priimtą strateginį sprendimą: pasipriešinimą nukreipti dvasine kryptimi, ginti tautos savimonę ir moralę. Šia kryptimi dirbo pats, skatino kitus ir leido jo paties redaguojamą spaudą, kuri dešimtmečiui pristabdė lietuvių tautos proto pavergimą. Partizanų kova leido Vakarams nepripažinti Lietuvos respublikos užgrobimo ir užtikrino ambasadorių pripažinimą, aukso atsargų neliečiamybę ir nepriklausomos valstybės statusą atkuriamuoju laikotarpiu. Juozas Šibailos žodžiais tariant, partizanai už pasiaukojimą Tėvynei gavo labai nedaug ir labai daug: žinojimą, kad "aš tik žmogumi lietuviu perėjau bolševizmą".

J.Žemaitis, J.Šibaila ir L.Grigonis-Užpalis buvo tos pačios kartos žmonės, jie suprasdavo vienas kitą iš pusės lūpų, todėl Vytautas jautė jiems simpatiją. Juozas Šibaila buvo smulkaus sudėjimo, silpnos sveikatos, gilaus šalto proto, labai įžvalgus politikas - partizanas, kuris dvasia jautėsi milžinas esąs. Jis gerai sugyveno su partizanais, mėgo juos ir sunkiu momentu paguosdavo, o savo balninkiečius partizanus vadindavo anūkėliais, todėl jį partizanai gerbė ir mylėjo kaip tėvą. J.Šibaila suprasdavo, išklausydavo ir bent geru žodžiu padėdavo patekusiems į bėdą žmonėms. 1949 m. kovo mėn. buvo suimta, užverbuota ir paleista ryšininkė Izabelė Vilimaitė-Stirna. Grįžusi į Prisikėlimo apygardą, ji papasakojo štabo nariams apie užverbavimą, bet ryšių įgaliotine dirbti nebegalėjo. Nevilties apimta Izabelė guodėsi J.Šibailai, su kuriuo ne vieną mėnesį buvo praleidusi bunkeriuose ir kurį gerbė kaip mokytoją bei tėvą: "Žinau, kad praeitais metais buvau apjuodinta vyresniųjų akyse, bet laikas pamažu viską atidengia. Žmogus, nežinantis, kuo jį kaltina, kartais būna atkaklus, bet yra Dievas, kuris teis visus nežiūrint į nieką..." 1952 m. Izabelė Vilimaitė Maironio rinktinėje išleido du rinktinės laikraščio "Mano gimtinė" numerius. Tų pačių metų spalio 3 d. Tytuvėnų vls., Vilkiškių k. čekistams apsupus bunkerį, ji su dviem partizanais atsisakė pasiduoti ir susisprogdino’³.

1950-1951 m. žiemą partizanų spaudai platinti J.Šibaila pateikė racionalų pasiūlymą. Jis suprato, kad spauda ypač reikalinga lojaliai sovietų valdžios atžvilgiu nusiteikusiems asmenims, todėl jis pradėjo jiems partizanų spaudą siųsti paštu.

1951 m. rugpjūčio 10 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininko J.Žemaičio-Vytauto rašytas laiškas J.Šibailai-Merainiui rodo, kad 1950 m. liepos 22 d. žuvus L.Grigoniui-Užpaliui, ilgam laikui buvo nutrūkęs ryšys tarp Vytauto ir Merainio ir jų ryšiai su sritimis. Pietiečiai, matyt, laikė Vytautą ir Merainį žuvusiais, nes A.Ramanauskas-Vanagas nuo 1951 m. pradžios pradėjo vykdyti Vytauto ir Merainio pareigas. Tai patvirtina LLKS tarybos biuletenio išleidimas³⁴.

Šis gandas atsispindėjo ir Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fondo operatyvinių bylų kartotekos kortelėje Nr.42586. Čia teigia, kad 1950 m. nužudytas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas J.Šibaila (žūties tiksli data ir aplinkybės nenurodytos), o 1952 m. rugpjūčio 21 d. J.Šibaila išbrauktas iš operatyvinės įskaitos dėl pastarojo mirties³⁵ .

Su kuo, keliese bei kokiose vietovėse 1951 m. veikė plk.J.Šibaila-Merainis, galima spręsti iš čia pateiktų kario savanorio bei laisvės kovų dalyvių statusui gauti pretendentų rezistencinės veiklos bei kario savanorio liudytojo parodymų. Aleksandros Caforkienės-Radzevičiūtės-Debesėlio rezistencinės veiklos aprašyme sakoma, kad po 1951 m. liepos 8 d. jos vyro būrio vado Caforkaus žūties iki 1952 m. ji, Juozas Šibaila ir Viktoras Šniuolis veikė Šiaulių r. apsistoję Gudelių k. Daukšų sodyboje įrengtame bunkeryje. Viktoras Šniuolis (buvęs LLKS Visuomeninės dalies vadovo plk.Juozo Šibailos-Merainio adjutantas patvirtina Vaclovo Taraškevičiaus pateiktus faktus, kad jis kartu su plk.Merainiu 1951 m. persikėlė į Radviliškio r. Grinių k. Vaclovo Taraškevičiaus sodyboje įrengtą bunkerį. Biru-

□Juozas Šibaila-Diedukas, Merainis

□Jonas Juras-Karosas-Žilvinys, Juozas Šibaila-Diedukas

□Ona Šibailienė su anūke Regina -Rimvydo dukra (dabar gyv. Lietuvoje). Sibiras, 1969 m.

tė Valentenienė-Molotokaitė teigė, kad kartu su Rustemu Viktoras Šniuolis-Vytvytis, Juozas Šibaila-Merainis ir Antanas Liesis-Žiedas 1951 m. veikė apsistoję Raseinių aps. Rinkšelių k. įrengtame bunkeryje ir t.t.

Tuo metu pagrindinis plk.Juozapo Šibailos-Merainio palydovas buvo jo adjutantas V.Šniuolis-Vytvytis. J.Šibaila, keliaudamas iš vieno bunkerio į kitą ir ypač juose apsistojęs ilgesniam laikui, veltui laiko neleido. Jis niekad nesiskyrė su plunksna ir redagavo atskirus straipsnius arba leidinius, rūpinosi jų leidyba ir Visuomeninės dalies pareigomis.

Pusmetį prieš mirtį J.Šibaila apie sunkią partizanų dalią rašė: "partizanas perneša viską, pakelia visus sunkumus, su šypsena veide net gyvybę aukoja, kad jo mirtis išlaikytų Tautą gyvą". Jis gerai suprato ir partizanams nuolat primindavo, kad miršta tik atskiri žmonės, bet ne Tautos. 1952 m. partizanų spaudos laikraštyje "Aukštaitis" plk.J.Šibaila prisimena žuvusį Rytų Lietuvos srities vadą mjr.Antaną Slučką-Šarūną, kurio įtaką teko patirti pačiam. Kai 1948-1949 m. žygyje J.Šibaila pavargo ir nebeturėjo jėgų, jis pasiskundė Rytų srities vadui mjr.A.Slučkai. Pastarasis ramiai nusišypsojo ir ranka parodė žygio kryptį. Plk.J.Šibaila stebėjo ir džiaugėsi mjr.Šarūno džiaugsmu, kad pagaliau ir Rytų Lietuva atiduoda sąjūdžio reikalui savo pareigą Tėvynei. Šis mįr.A.Slučkos-Šarūno džiaugsmas liko plk.J.Šibailai įsakymu, kurio neįvykdymo, kaip jis pats rašė laikraštyje "Aukštaitis", net sapnas nedrįso gundyti³⁶.

J.Žemaičiui pasiūlius, J.Šibaila patyliukais iš būstinės į būstinę raitas bei pėsčias keliavo į rytus ir artėjo prie savo partizaninės kilmės rajono ir 1951 m. gruodžio mėn. pasiekė Prisikėlimo apygardos štabo bunkerį. Visą žiemą J.Šibaila prabuvo kartu su Prisikėlimo apygardos štabo pareigūnais redaguodamas ir leisdamas spaudą. Palikdamas Žemaitiją, į kurią buvo atkeliavęs 1948 m. rudenį, J.Šibaila laikė savo pareiga atestuoti partizanus, parinkdamas kiekvienam tinkamą žodį. 1952 m. balandžio mėn. iškeliavo į Vyčio apygardą - Ramygalos r., Žibartonių k. ir 1952 m. gegužės mėn. Karsakiškio miške susitiko su J.Kimšto pavaduotoju atsargos ltn., buvusiu girininku partizanu Povilu Žiliu-Audrūnu³⁷. J.Šibailos nurodymu Jonas Kimštas-Žalgiris-Žygūnas sukvietė Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sąskrydį, kuris įvyko 1952 m. birželio 7-9 d. Jame dalyvavo Jonas Kimštas-Žalgiris, jo pavaduotojas ltn.Povilas Žilys-Klevas-Audrūnas, plk. J.Šibaila, Vyčio apygardos vadas Bronius Karbočius-Bitė ir kt. Posėdžiams vadovavo plk.J.Šibaila. Tuo metu Rytų Lietuvos srityje buvo likusios tik dvi apygardos. Sąskrydyje buvo nutarta iš Didžiosios Kovos ir Vytauto apygardų likučių sukurti trečią apygardą. J.Šibaila gerai įvertino srities visuomeninės dalies veiklą, nes srities štabe dirbo žinomas poetas B.Krivickas.

PlkJ.Šibaila, vadovaudamasis prieš metus gautu J.Žemaičio nurodymu, perėmė iš J.Kimšto LLKS tarybos prezidiumo 3-iosios sekcijos vado pareigas, nes J.Žemaitis nerimavo dėl Jono Kimšto ir jautė galint jį palūžti. J.Kimštas liko tik srities vadas, kas jam nepatiko. Dėl silpnos sveikatos ir senyvo amžiaus J.Šibaila nebenorėjo likti žiemoti miško bunkeryje, todėl prašė J.Kimštą padėti pereiti į savo buvusį veiklos rajoną Ukmergės aps. - ten, iš kur buvo išėjęs partizanauti, nes nori ten gyventi ir, jeigu reikės, mirti. Jis tikėjosi pažįstamame krašte rasti pas ūkininkus prieglobstį. J.Kimštas patarė kol kas likti Karsakiškio miške, nes pats ketino keliauti į Ukmergę. J.Šibaila, paliktas nepažįstame rajone, be jokios paramos, vienu metu buvo net ištinęs iš bado¹⁸.

Netrukus J.Kimštas buvo suimtas, priešo užverbuotas ir ėmė jam dirbti. Rašydamas atsakymą į nuoširdų J.Šibailos laišką, J.Kimštas dėjosi įsižeidęs dėl kaltinimo pesimizmu ir gyrėsi aktyviai veikiąs, bet neprisipažino, kad MGB nurodymu. Vykdydamas MGB sumanymus, siuntė buvusį būrio vadą, tapusį smogiku, pas ryšininkus ir liepė paruošti vietą plk.J.Šibailai apgyvendinti. J.Kimštas paslaugiai aiškino, kad tardomas plk.J.Šibaila dėl silpnos sveikatos kankinimų neišlaikytų, bet praktiškiau būtų jį įkurdinti DKA partizanų bunkeryje ir juo naudotis jam to nežinant.

Užverbavus LLKS tarybos narį J.Kimštą, MGB atsirado galimybė perimti LLKS tarybos prezidiumo pirmininko postą, per kurį atsivertų perspektyva sunaikinti visą Lietuvos pogrindį. Didžiausia kliūtis šiam planui įgyvendinti buvo plk.J.Šibaila, kuris pats pažinojo A.Ramanauską-Vanagą ir, gerbdamas J.Žemaičio valią, galėjo palenkti Aukštaitijos partizanų vadus - Tarybos narius balsuoti už A.Ramanauską. Todėl MGB delsė prezidiumo pirmininko rinkimus ir stengėsi sunaikinti plk.J.Šibailą. Jeigu nepavyktų sunaikinti J.Šibailos ir J.Kimštui užimti Tarybos prezidiumo pirmininko posto, siūlyti į jį paties plk.J.Šibailos kandidatūrą, o J.Kimštui padedant MGB agentais kontroliuoti jo veiksmus, o po to - sunaikinti³⁹.

Išdavikų - buvusio Vytauto apygardos vado Juozo Bulkos-Skrajūno-Žaibo, buvusio LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojo Jono Kimšto-Žalgirio-Žygūno ir buvusio Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vado Broniaus Kalyčio-Liutauro - išdavystėmis 1952 m. rudenį MGB vieną po kito naikino Rytų Lietuvos srities partizanų junginius. Prieš Naujuosius metus, kai šalyje dar veikė apie tūkstantis partizanų kovotojų, pik. Juozas Šibaila parengė Naujųjų metų pasveikinimą, kurį pasirašė LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis.

Nepakėlęs tardymo kankinimų, suimtas partizanas Vincas Navarauskas nurodė, kad bunkeris yra Ramygalos r., Dovydų miške. 1953 m. vasario 11 d., vedama anksčiau suimto partizano, karinis čekistų dalinys paieškos metu Šiaulių sr., Ramygalos r. (kitame dokumente Kėdainių r.) netoli Dovydų k. miške aptiko gerai sniego paklotu užmaskuotą bunkerį. Apsupus bunkerį kovos lauke žuvo du jame buvę ir ginklu pasipriešinę partizanai: LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas, Rytų Lietuvos srities sekcijos bei Visuomeninės dalies viršininkas, pogrindžio ideologas bei organizatorius, LLKS įstatų, antisovietinių biuletenių, LLKS tarybos prezidiumo laikraščio "Prie rymančio rūpintojėlio" autorius, vadovavęs visiems Lietuvos pogrindžio spaudos štabams, buvęs Balninkų mokyklos mokytojas plk.Juozas Šibaila-Diedukas, Merainis, Gruodutis (kartais vadinamas Petras Strazdaitis, Petro), ir jo pavaduotojas ltn.Povilas Žilys-Audrūnas⁴⁰. Jų kūnai buvo išniekinti Panevėžyje.

Žuvus plk.J.Šibailai, nustojo eiti rotatoriumi ir rašomosiomis mašinėlėmis leidžiami LLKS leidiniai, nors laisvoji spauda Lietuvoje buvo leidžiama iki 1959 m. vasario mėn.

J.Šibaila labai ilgėjosi 1941 m. į Sibirą ištremtos šeimos ir rengėsi ją aplankyti, bet tremtyje buvęs jo sūnus Vytautas Šibaila teigia, kad tėvas pas juos nebuvo atvykęs. Ona Šibailienė tremtyje buvo gerbiama, nes buvo draugiška, raštinga ir gerai mokėjo rusų kalbą. Ji sunkiai tremtyje gyvendama padėjo likusiems vienišiems, ištremtiems vaikams. Kartu su O.Šibailiene buvusi tremtyje Antanina Vasiliauskienė su savo sūnumi Kęstu pabėgo iš tremties ir apsigyveno Panevėžyje. Netrukus ji buvo susekta, suimta ir nuteista, o jos nepilnametis sūnus atvežtas į buvusią tremties vietą. Ona Šibailienė priglaudė A.Vasiliauskienės sūnų ir išlaikė, kol ši grįžo iš kalėjimo.

1956 m. lapkričio 6 d. Ona Šibailienė ir jos sūnūs Vytautas, Rimvydas

Vyr. Vdv nariui

Merai ni ui

Prisiminimui priimkite

šį LK prt. sielos ir dvasios vadovą.

P vdv:

50.04.26.

□Juozui Šibailai dedikuota maldaknygė ir Jonas Kęstutis buvo paleisti iš tremties. 1963 m. pirmas į Lietuvą grįžo Jonas Kęstutis ir apsigyveno Panevėžyje. Ona Šibailienė į Tėvynę grįžo ir apsigyveno pas sūnų Joną Kęstutį 1970 m. Sūnus Rimvydas 1968 m. gegužės 10 d. žuvo Sibire motociklo avarijoje, o paskutinis į Tėvynę grįžo Vytautas ir apsigyveno Kupiškyje⁴¹.

1993 m. vasario 28 d., būdama 90-ies metų, Panevėžyje mirė buvusi Balninkų mokyklos mokytoja Ona Šibailienė. Tais pačiais metais gegužės 29 d., būdamas 58 m., mirė jauniausias jos sūnus Kęstutis. Abu palaidoti Panevėžio miesto kapinėse. Likęs gyvas vyriausias sūnus Vytautas pastatė vienoje vietoje palaidotai savo motinai, broliui Kęstučiui ir dėdei Adomui Augustinui atminimo paminklą ir jame įrašė savo žuvusį tėvą Juozą Šibailą (1905-1953), su viltimi, kad kada nors suradęs tėvo palaikus juos perkels į paminkle įamžintą vietą.

1997 m. gruodžio 17 d. LGGRTC rezistentų teisių komisija Juozapui Šibailai pripažino kario savanorio statusą ir dimisijos pulkininko leitenanto laipsnį. 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu už nuopelnus ginant tėvynę Juozapas Šibaila (po mirties) apdovanotas I-ojo laipsnio Vyčio ordinu. 2001 m. liepos 14 d. giminių ir rėmėjų iniciatyva atidengtas J.Šibailos-Dieduko-Merainio ir Povilo Žilio-Audrūno-Klevo žuvimo vietoje atmi-nimo paminklas.

Norintiems jų žuvimo vietą aplankyti reiktų apie 3 km važiuoti nuo Truskavos per Gerdvilų kaimą Kavarsko kryptimi iki Dovydų miško. Miško elektros linijos proskyna eiti apie 1 km. Dešinėje pusėje apie 150 m nuo linijos stovi tvorele aptvertas paminklas su užrašu: "Šioje vietoje 1953 02 11 d. žuvo šie partizanai: Juozas Šibaila-Merainis-Diedukas, g.1903 m., LLKS Visuomeninės dalies viršininkas Povilas Žilys-Klevas, g.1918 m., LLKS Tarybos prezidiumo narys." Duobė šalia paminklo liudija buvus didelį bunkerį. Žuvimo vietą pa-rodė Girdvilų kaime gyvenanti J.Šibailos ryšininkė Ivanauskienė.

¹   Lietuvos valstybinis istorijos archyvas. F.604. A.85. B.16. L.173-74.

²   Ten pat. A.28, B.lll. L.57-58.

³   Kviklys B. Mūsų Lietuva. T.l. 1989. P.427-428.

⁴   Gaškaitė N. Pasipriešinimo istorija 1944-1953 metais. 1997. P.177.

⁵   Kviklys B. Mūsų Lietuva. T.2.1991. P.496-499.

⁶   Birželio 22 prisiminus/Tarybinis kelias (LKP(b) Ukmergės aps. komiteto ir apsk. vykdomojo komiteto laikraštis). 1945. Birželio 23.

Enčeris J., Kurkliuose pabuvojus//Tremtinys. 1998. Rugpjūčio 19.

⁷   Abromavičius S. Didžioji kova. K.1999. P.347.

Kasparas K. Lietuvos karas. K.1999. P.302.

⁸LYA F.K-1. A.3. B.1756. L.200.

⁹Kasparas K. Lietuvos karas. P.203.

¹⁰Ten pat. P.203.

LYA. F.K-1. A.3. B.1756. L.144.

¹¹K.Kasparas. Lietuvos karas. P.307.

LYA F.K-1. A.3. B.1756. L.73.

¹²   Paskutinis įspėjimas//Tarybinis kelias (Ukmergė). 1945. Birželio 11.

¹³   Kasparas K. Lietuvos karas. P.388.

¹⁴   Abromavičius S. Didžioji kova. P.190, 348, 351.

Gaškaitė N. Pasipriešinimo istorija 1944-1953 metais. 1997. P.177.

¹⁵   Gaškaitė N. ir kt. Lietuvos partizanai 1944-1953 m. K.1997. P.334, 494.

¹⁶   Abromavičius S. Didžioji kova. P.190.

¹⁷   Gaškaitė N. ir kt. Lietuvos partizanai 1944-1953 m. P.494.

¹⁸   Kuodytė D., A.Kašėta. Laisvės kovos 1944-1953 metais. K.1996. P.285-287.

¹⁹ Kuodytė D. Lietuvos rezistencijos centralizacijos klausimu// Laisvės kovų archyvas. Nr.3-4. K.1992. P.54.

²⁰   Ilgūnas G. Žvilgsnis iš bunkerio į buvusiąją laisvę. Prieš 50 metų Lietuvos partizanų vadai priėmė svarbią deklaraciją//Lietuvos Rytas. 1999. Vasario 15.

²¹   Kuodytė D, Kašėta A. Laisvės kovos 1944-1953 metais. P.297-307.

²²   Ten pat.

²³   Kuodytė D. Lietuvos rezistencijos centralizavimo klausimu. P.55.

²⁴   Gaškaitė-Žemaitienė N. 1949 m. vasario 16 d. partizanų bunkeryje buvo dedami Lietuvos valstybės konstituciniai pamatai//Lietuvos aidas. 1999. Vasario 15.

²⁵   Gaškaitė N, Kašėta A., Starkauskas J. Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas 1944-1953 metai. K.1996. P.612, 709.

²⁶   Kuodytė D. Lietuvos rezistencijos centralizavimo klausimu//Laisvės kovų archyvas. Nr.7. K.1993. P.71.

²⁷   Ten pat. P.69.

²⁸Gaškaitė-Žemaitienė N. Žuvusiųjų prezidento Jono Žemaičio biografija. V. 1998 P.409.

²⁹   Ten pat. P.413.

³⁰   Kuodytė D, Kašėta A. Laisvės kovos 1944-1953 metais. P.501-503.

³¹   Ten pat. P.503-505.

³²   Ten pat. P.506-507.

³³   Gaškaitė-Žemaitienė N. Žuvusiųjų prezidento... P.232.

³⁴   Ten pat. P.427.

³⁵   LYA. F.K.-l. A.61. Kartotekos Nr.42986.7

³⁶   Gaškaitė-Žemaitienė N. Partizanai apie pasaulį, politiką ir save 1944-1956 m. V1998. P.431.

³⁷   Gaškaitė-Žemaitienė N. Žuvusiųjų prezidento... P.282.

³⁸   Ten pat. P.283-285.

³⁹   Ten pat. P.288.

⁴⁰   LYA: F.K-1. A.16. B.400. L.44; Ten pat. B.398. L.16; Ten pat. A.3. B.437. L.72; Gaškaitė-Žemaitienė N. Žuvusiųjų prezidento... P.290.

⁴¹   Lietuvos gyventojų genocidas. A-Ž. V.1999. P.806; LGGRTC Rezistentų teisių komisijos J.Šibailos byla Nr.Š-61: Onai Šibailienei 1989 m. vasario 27 d. Nr.6/6-37005 Lietuvos TSR Vidaus reikalų ministerijos išduota archyvinė pažyma (apie tremtį).