Partizanai: Istorija ir dabartis

KETURIŲ VALANDŲ MIRTIES ŠOKIS (TANKŲ ATAKA)

KALĖJIMAI, LAGERIAI

Stasys Mačiulis

□Stasys Mačiulis (1929-2000)

PRATARMĖ

Daug metų praėjo nuo tų juodųjų dienų, kai raudonieji budeliai mus kankino kalėjimų vienutėse, dusino gyvuliniuose vagonuose. Beribiai Sibiro toliai, platybės Kazachstano stepių ir dykumų su vario rūdos, akmens anglies bei kitokiomis kasyklomis mums buvo katorginio darbo, badavimo, čekistų pasityčiojimo vieta.

Oi, kiek daug! Tūkstančiai jaunų ir senų, vyrų ir moterų lietuvių ten... nežinomuose kapuose... Tegul Jų vardai amžiams būna įpinti į gedulingą tautos didvyrių vainiką!

Šį trumpą pasakojimą skiriu kovose už Tėvynės laisvę žuvusių, kovojusių, kančių kelius praėjusių raudonųjų žmogėdrų kalėjimuose, stovyklose bei tremtyje amžinam atminimui...

Nuoširdžiai dėkoju Janinai Piliukaitytei, likimo draugui Broniui Valaičiui, Vidai Sofijai Rinkūnaitei, kurie prisidėjo tvarkydami rankraštį.

Autorius

IMPERIJOS RAMSTIS

Stepė. Mėlynas dangus. Aplink smėlynai ir kur ne kur nurudusių dykumų žolės daigeliai.

Dangaus skliautu slenka saulės rutulys, kuris ryte staiga horizontu kyla, o vakarop - leidžiasi, ir nepajauti, kaip tave apsupa šalta Kazachstano vasaros naktis. Diena ir naktis - dvi šios stepės priešingybės, nes dieną karštis vasaros metu pakyla iki 50 °C, o naktį tik 2°-3°C.

Vietovė - Kazachija, Džezkazgano miestas (dabar sritis), Kengyras.

1952m. birželio rytas. Po penkis vienoje gretoje, parankėmis susikibę (toks sargybos reikalavimas), žengia į naują statybos objektą apie 500 politinių kalinių kolona. Tai būtų apie šimtas gretų po penkis apdriskusiais skarmalais aprengtų, išbadėjusių įvairių tautybių žmonių, jei žmonėmis juos dar galima vadinti.

Civilizacija! 1952-ieji metai - XX amžiaus pusė, žmonijos svajonės apie atominę energiją jau tikrovė. Praūžęs Antrasis pasaulinis karas su dešimtimis milijonų prarastų gyvybių! Atrodo, žmogus jau suprato, kad Žemės planeta turėtų tapti žydinčiu sodu. Pasaulis to siekia! Tam ir Suvienytųjų

□Broniaus Valaičio piešinys

Nacijų Organizacija, tam ir kitos tarptautinės organizacijos. Kaip gražu ir nuostabu!

Deja!.. Eina kolona, kurios civilizuotas XX amžiaus žmogus net neįsivaizduoja. Niekas jos neįsivaizduos, nematęs jos iš arti arba nežingsniavęs penketukų eilėse. "Tai siaubas"! - pasakytų ne tik europietis, bet ir kiekvienas, esantis toli nuo tų vietų, kuriomis, vos kojas vilkdami, žengia žmonės.

Kolona apsupta kareivių (čekistų). Sargyba ginkluota tik automatais ir lengvaisiais kulkosvaidžiais. Su šautuvais čia nepamatysi - sako, kad tokios mados nebėra.

Kolonos priekyje, maždaug už 50 metrų du sargybiniai su lengvuoju kulkosvaidžiu, o iš šonų (nuotolis nuo kalinių 30-50 metrų) kas 20-30 metrų sargybiniai su automatais. Gale kolonos - 5-7 sargybiniai, lengvasis kulkosvaidis. Be to, koloną lydi 2-3 dresiruoti sargybinių vedami vilkiniai šunys. Einant arba sustojus kaliniams kalbėlis draudžiama. Keliai, kuriais tokios kolonos praeina, kas kilometrą ar pusantro nustatyti lengvaisiais kulkosvaidžiais, kuriuos aptarnauja du ar trys kariai.

Kiekvienas kalinys paženklintas: kepurės priekyje, ant kairės rankovės, ant nugaros ir ant dešinės kojos kelnių virš kelio prisiūtas nustatyto dydžio baltos medžiagos lopas.

Moterims tokie pat lopinėliai ir tose pačiose vietose: vasarą ant skarelių ir suknučių, o žiemą kaip ir vyrams ant kepurių, vatinukų (bušlatų, šimtasiūlių), vatinių kelnių. Jis neprisiūtas, o tiesiog tose rūbų vietose iškirptos atitinkamo dydžio skylės. Lopinėlyje kiekvienam kaliniui užrašyta juoda raidė ar net dvi ir eilės numeris. Raidės seka rusiškos abėcėlės tvarka, o prie kiekvienos numeriai nuo 1 iki 999. Čia žmogui pavardė nebereikalinga, o sargybai, ir prižiūrėtojams, ir visiems, kas iš tavęs turi teisę tyčiotis, labai patogu. Kalinys nė nejaučia, kad jo, kaip mašinos, numerį užfiksuoja budri čekisto (dažnas ir rašyti žmoniškai nemoka) akis ir vakare jau tempia į karcerį. Patogu ir net labai patogu!

Tai steplagas, ir dar ypatingasis (osobyj) Nr.4. Trečiajame skyriuje trys lagpunktai. Dviejuose - vyrai (virš 8000), viename - moterys (virš 4000). Tarp jų Rusijos ar kitos respublikos kolūkietis, inžinierius, mokytojas, profesorius, mokslininkas, studentas, lakūnas, skraidęs į šiaurės ašigalį, praėjusio karo raudonosios armijos pulkininkai, generolai. Čia ir keletas anglų, dirbusių diplomatais Maskvoje. Čia literatūros profesorius iš Indijos, čia japonų ir vokiečių karo lakūnai - karininkai, čia ir italų žurnalistas, čia lenkai, rumunai, kiniečiai, korėjiečiai, čia ir garsusis (žinoma, steplage) ispanas chirurgas Fuster, išgelbėjęs labai daug žmonių gyvybių. Lageryje rasi beveik visų žemynų žmonių, net tokių užsieniečių, kurie garbino Tarybų Sąjungos gyvenimą. Propaganda juos žiauriai apgavo. O kaip žinoma: mokslas - pinigai. Jie steplage "mokėsi" materializmo ne iš tarybinių vadovėlių, ne iš Maskvos radijo laidų, tarybinės spaudos - juos mokė dresiruotas tarybinis vilkinis šuo ir bukaprotis čekistas su rusišku automatu.

Buitis, apranga, sargybos šauksmas, šunų lojimas žmogų turėjo išmušti iš pusiausvyros ir padaryti robotu, valdomu čekisto užgaidų. To siekė viešpačiai, pamiršdami vieną, kad yra daug galingo, bet nėra nieko galingesnio už žmogų. Žmogų - iš didžiosios raidės! Tiesa, tarp tokios daugybės lagerininkų buvo ir žmogiūkščių, kurie už duonos "paikę" (kalinio dienos duonos norma) ar balandos lėkštę išduodavo savo likimo draugą. Atrodo, ką ten beišduosi, jei ir taip visi durtuvais suremti? Išduoti buvo kas, nes ir šitame gyvų žmonių kapinyne gyvenimas virė. Tai buvo gyvenimas, kuriame žmogus kovojo ne tik už išgyvenimą, bet ir už savo įsitikinimus, savo tautiškumą, kalbą, papročius.

"Jei tu nenori niekuo daugiau būti kaip tik grumstas, tai ir paliksi grumstas, o narsiųjų kojos tave mindžios", sakė M.Korelli. Šie žodžiai tinka lietuviui, nes nenorėjo likti grumstu. Ne tik tėvynėje, kai jo kraujas garavo arimuose ar dažė miestelio gatvės grindinį, bet ir toje nesvetingoje Kazachstano žemėje, kuri jį sutiko antrankiais. Trečiajame skyriuje buvo apie 200 lietuvių (vyrų apie 800, moterų apie 400).

Lietuvis! Koks lietuvis? Kurio šimtmečio? 1831 m., 1863 m., 1940-1953 m.? Datos, datos ir dar kartą datos, o lietuvis tas pats ir tie patys jo keliai, tik niekada jis nebuvo grumstas ir nebus!

Pagaliau sargybos komanda: "Stot!" Prieš akis, kaip ir anksčiau, aklinai lentomis apkalta tvora, sargybos būdelės ir mirties zona, atskirta spygliuotos vielos užtvaromis, vartai ir šalia jų - sargybos būstinė. Ir vėl sargyba bent kelis kartus perskaičiuos penketukus. O gal? O gal kelyje kas pabėgo ar tiesiog... na, į žemę prasmego, nes pabėgti neįmanoma. Tačiau mintys... mintys... "Mintyse ir tik mintyse padaromos pačios didžiausios nuodėmės" - sako anglų rašytojas Oskaras Vaildas. Taip ir kalinys svajonėmis ir tėvynę aplanko, ir savo draugus laisvėje, ir žilstančią motulę išbučiuoja, ir sesę apkabina, ir mylimąją glamonėja. O kartais, nusivylęs gyvenimo kartumu, prakeikia savo beviltiško būvio likimą.

Penketukus per rankas praleido prižiūrėtojai (per rankas - reiškia patikrino, padarė paviršutinišką kratą), ir kolona dingo už lentų tvoros. Prasidėjo kalinių priverstinio darbo diena.

Darbo buvo įvairaus: miesto gyvenamųjų namų, gamyklų ir fabrikų statyba, darbas vario rūdos kasyklose (Rūdnike, 25 km nuo Kengyro), darbas lentpjūvėje ir t.t. Dirbti tekdavo net po 10 val. per dieną, neskaitant sugaišto laiko kelyje į darbovietę, kartais 2-3 mėnesius be poilsio dienų. Štai, pavyzdžiui, iškask tranšėjos nustatytą normą, tai greitai kojas nukratysi ir gausi medinį "bušlatą" (karstą). O dienos norma vasaros metu 3,2 kubiniai metrai, žiemos metu - 2,5 kubiniai metrai. Ir žiemą, ir vasarą be kirtiklio nė iš vietos, nes gruntas kaip akmuo.

Vis dėlto ši diena kolonos kaliniams buvo įspūdinga: naujas objektas, gretimai kalinių moterų statomas vaikų darželis. O ten dirba ir lietuvės. Štai Vilniaus valstybinės konservatorijos antrojo kurso vokalinio fakulteto studentė Birutė Kavaliauskaitė (Mačiulienė, mirusi 1976 m.) ir akušerė Birutė Jasaitytė (dabar Dumšienė, gyvena Klaipėdoje) dengia vaikų darželio stogą. Koks paradoksas! Konservatorijos studentė dainininkė ir akušerė dengia vaikų darželio stogą. Štai tikroji "plačiosios tėvynės" idėja!

Daug vargo, kančių ir patyčių patyrė moterys. Nors badui ir ligoms jos buvo šiek tiek atsparesnės už vyrus.

Vyrai ir moterys gyveno griežtai izoliuoti vieni nuo kitų. Įvairiais būdais, gana slaptai nuo čekistų stengėsi palaikyti vieni su kitais ryšį, susirašinėjo laiškučiais, kuriuos rašydavo ant cemento maišų, nes geresnio popieriaus kalinys retai kada turėdavo. Pasikeitimas laiškučiais dažnai baigdavosi karceriu, ypač tiems, kurie tvarkė slaptąjį paštą.

Vakare pavargę, apdulkėję, lydimi tos pačios sargybos šūkavimo bei šunų lojimo, grįžta kaliniai į stovyklą.

Stovykla - tai apie 1000 m ilgio ir apie 300 m pločio žemės sklypas, aptvertas stora kaip kinų siena akmenine tvora. Tvoros aukštis virš 6 m, storis - 1,5 metro. Stovyklos išorinių sienų kampuose styrojo didelės būdelės sargybai, kuriose budėdavo po du sargybinius, su lengvaisiais kulkosvaidžiais. Ant išorinės sienos kas 50 m stovėjo mažesnės būdelės, kuriose patruliuodavo po vieną sargybinį, ginkluotą automatu. Viršum

□Birutė Kavaliauskaitė (busimoji Mačiulienė)

□Stasys Mačiulis, išleistas iš lagerio. 1955 m.

□Bronė Pursnaitė, Alfonsas Kairys, Marytė Kairienė, Birutė Bačėnaitė, Savutė (ant kupranugario). 1955 04 19

tvoros tęsėsi apie vieno metro aukščio spygliuotos vielos užtvara ir dar kelios vielos, kuriomis tekėjo elektros srovė, taip pat stovėjo stulpeliai su elektros lempomis, o ties kampais ir prie išėjimų - galingi prožektoriai. Iš vidaus prie išorinių sienų tęsėsi virš 10 m pločio mirties zona, atitverta ir išpinta spygliuota viela. Prie pat sienos buvo apie 3 m pločio suakėta žemės juosta, kurioje naktimis lakstydavo vilkiniai šunys.

Stovyklos aptvaras padalytas į keturias dideles dalis: tris punktus (lag-punktus) ir ūkio kiemą (chozdvor). Moterys buvo laikomos pirmajame punkte. Toliau - ūkio kiemas, kuriame buvo duonos kepykla, miltų sandėliai, vyrų kalinių siuvykla, batų remonto dirbtuvės, kalvė, bulvių džiovykla, kalinių rūbų, daržovių ir kito maisto sandėliai, keramikos gaminių degimo krosnis, geležinkelis.

Už ūkio kiemo - vyrų antrasis punktas. Kiekvienas punktas padalytas į atskiras kamurkas (kalitkas), kurios viena nuo kitos atitvertos trijų metrų aukščio ir metro pločio tvoromis.

Prie šiaurinės išorinės antrojo lagpunkto sienos buvo trys kamurkos. Kiekvienoje jų - trys barakai - žeminės (zemlianki). Už trečios kamurkos tęsėsi apie 15 m pločio juosta "lineika" į metalinius vartus. Pro tuos vartus kalinius vedžiojo į darbą, pro tuos pačius vartus arkliuku išveždavo ir mirusį baltų lentų karste. O kad neapsiriktų - prie vartų sargybinis specialiu durtuvu karstą per vidurį perdurdavo.

Prie pietinės antrojo punkto sienos, šalia ūkio kiemo atitverta vyrų kalinių ligoninė, kurios žinioje du mūriniai ar akmeniniai barakai. Toliau kirpykla, skalbykla, o už jų atitverti vienuoliktas ir atskirai dvyliktas barakai prie trečiojo punkto sienos. Viduryje stovėjo valgyklos pastatas, atskirai katilinė ir tualetas.

Trečiajame vyrų kalinių punkte visi barakai buvo mūriniai ir akmeniniai. Be to, trečiojo punkto šiaurės vakariniame kampe buvo atitvertas ir labai griežtai saugomas kalėjimas. Ten pat buvo izoliatorius "nusidėjėliams" ("buras").

Taip atrodė tų dvylikos tūkstančių žmonių gyvenvietė, tiksliau - kančių, ašarų, pajuokos ir ilgesio "miestas".

Pabandykime praverti barako ir barako-žeminės duris, aplankyti jų gyventojus. Pradėkime nuo barakų-žeminių, kurių antrajame punkte devyni. Į kiekvieną tokią žeminę dvejos durys. Betoniniais laiptais nusileidi apie du metrus į žemę, o po to - atidarai "rūmų" duris. Siauras koridorius atveda į nedidelę aikštelę, iš kurios trejos durys: į prausyklą ir į du keturkampius kalinių gyvenamuosius kambarius, vadinamus sekcijomis. Koridoriaus ir visų "kambarių" grindys - plūktas molis. Sekcijose sustatyti mediniai gultai. Gultai dviejų aukštų, juose miega keturi kaliniai. Tarp gultų stovi spintelės. Sekcijos viduryje lyg bažnyčioje pilioriai sustatyti mediniai stulpai - atramos žeminės stogui laikyti. Apie tuos stulpus - gultai. Žodžiu, gultai ir tik siauri praėjimai. "Papildymo" dienomis - spintelės išmetamos, gultai sujungiami, žmonės suguldomi lyg silkės statinėje. Antras gultų aukštas lygiuojasi su mažyčiais, gal kokių keturiasdešimt penkių centimetrų aukščio, geležinėmis grotomis apkaustytais žeminės langais, kurių apie pusę pridengia žeminės stogas. Dieną ir naktį dega elektra.

Tiesa, saulėtomis Kazachstano dienomis šviesu ir žeminėje. Vasarą žeminėje net patogu - nekankina karštis, bet užtat labiau negu žiemą dvokia prakaitu persisunkę autkojai ir kreivi, apiplyšę guminiais padais batai "branavikai".

Viena žeminės sekcija skirta gyventi aštuoniasdešimčiai kalinių, bet gyvendavo apie šimtą - šimtą dvidešimt.

Kitoks išorinis ir vidaus vaizdas mūrinių bei akmeninių barakų. Čia ir šviesos daugiau, ir grindys betonuotos, ir tualetas vietoje. Į kiekvieną tokį baraką du įėjimai. Barakų sekcijos pailgos, gultai sustatyti dviem eilėm palei vidinę ir išorinę sienas. Sekcija skirta šimtui aštuoniasdešimčiai kalinių, bet patalpindavo nuo dviejų šimtų iki dviejų šimtų penkiasdešimties. Barake - keturios didelės sekcijos ir dvi mažos (keturiasdešimt penkių kalinių). Visų barakų durys naktį ir poilsio dienomis užrakintos, o ant langų metalinės grotos.

1951 m. ir 1952 m. steplage buvo pasiektas režimo apogėjus. Be režimo nė žingsnio. Jis tave užmigdo ir pažadina, nuveda į valgyklą ir į darbą palydi, karceryje tave "glamonėja". Ir net ligoninėje nuo jo nepabėgsi. Ir ten raudoni antpečiai vakare ir ryte pažvelgs į patalpą, patikrins ar visi savo vietose, ar neišlaužtos palatos langų grotos.

Atėjo eilė tavo barako žmonėms pirmiems eiti į valgyklą, tai ryte pakels ketvirtą valandą, ir toks "malonumas" du kartus per savaitę. Išlindai iš barako ar žeminės, ir veidelį "bučiuoja" lapkričio, gruodžio, sausio ar vasario mėnesių keturiasdešimt septynių laipsnių Celsijaus šaltukas. Barako kieme surikiuoja penketukais, suskaičiuoja po kelis kartus ir marš į valgyklą. Prie ilgų stalų brigadomis sėdi lyg snaudulio, lyg nuovargio apimti žmonės ir, atrodo, kad jie negyvena, o tik laukia paskutinio širdies tvinksnio - išsigelbėjimo iš tos baisios, beviltiškos padėties. Sėdi ir laukia, kada brigadininko padėjėjas ir pora brigados kalinių atneš pusryčius.

Stalai pusiau obliuoti, pusiau kirviu "apdailinti". Gal kokios akušerės, gal studentės dainininkės ar literatūros bei filosofijos profesoriaus daryti? Kas gi žino? Sako, kad vienoje stovykloje chirurgu dirbo buvęs garsios Maskvos Lichačiovo gamyklos šaltkalvis-derintojas. Chirurgu gal ir nedirbo, bet terapeutu galėjo būti. Tokie stebuklai čia įmanomi.

Stalai "serviruojami" nelabai įmantriai ir šiek tiek primena dresiruojamų šunų ėdyklą. Skirtumas tas, kad šuniui, ir dar besimokančiam, dėmesio daugiau, maistas geresnis. Aliuminio dubenėliuose atneša tau balandą (sriubą) ir, jei šaukštą turi, prašau - srėbk į sveikatą. Beje, šaukštą įsigyti didelė problema. Valdiškų neduoda, o jei kada ir duoda, tai dešimčiai -penkiolikai kalinių vieną medinį, kartais net pagražintą, arba aliuminį. Galima pavalgyti ir be šaukšto. Balanda taip "meniškai" išvirta, kad gerk iš dubenėlio, tik lūpų nenudek. Nebūtina dubenėlį plauti, nes švariau jo neišplausi. Stovyklos administracija "pasirūpino" tavo sveikata ir balandoje riebalų akutės nerasi net mikroskopu. O kam jie reikalingi? Tik apsunkintų indų plovėjus ir kalinio skrandį.

Kol balandą paima, tu gauni visos dienos normą - penkis šimtus gramų duonos. Duona forminė ir skirta tik kalinio pilvui. Penki šimtai gramų! Daug ar mažai? Daug, jei valgysi mamos, žmonos paruoštą maistą arba sėdėsi miesto valgykloje. Mažai, kai tavo jėgos išsekusios, kai tu stovyklos valgykloje, kai tu naktimis sapnuoji dešras, gardžias garuojančias sriubas, lietuviškus kumpius, baltą pienelį ir saldžią grietinėlę, aukso spalvos sviestą ir šviežius kiaušinius. Duonos trupinių ant stalo nerasi nė su žiburiu, jie visi ištirpsta kaip gardžiausias saldainis vaiko burnytėje tavo likimo draugų lūpose. Nebandyk, kol neatnešė balandos, nors ir labai norėtum, paragauti duonos. Pradėjęs suragausi visą normą. Tiesiog tą duonelę sučiulpsi, ji ištirps burnoje, pasigamins daugiau seilių, padidės apetitas, kurio balanda nepatenkins, ir alkis lydės visą dieną.

Antri patiekalai - dubenėlis košės - 200-250 gramų. Reiktų atsiprašyti visų košių už įžeidimą. Čia tik vardas. Iš tikrųjų tai kažkokių augalų, primenančių Lietuvos laukų smilgas, sėklos, kurios tarp savęs virimo metu net nesiklijuoja.

Vos pradėjai čiulpti atlaužęs mažytį duonos trupinėlį, kai tavo dėmesį patraukia valgyklos kampe prie langelio, kur duoda duoną, kilęs triukšmas. Ten ir prižiūrėtojai net du rankomis sklaidosi, kažkam karceriu grasina. Tuo pačiu metu tavo brigados kalinys senukas moldavas ar ukrainietis iš "šimtasiūlės" vidinės kišenės išsiima "svarstykles". Prie kitų stalų taip pat kyla bruzdesys - kai kurie kaliniai "sveria" duonos "paikę" (normą). Mat pasirodė, kad keliais gramais "paikė" lengvesnė. Kalinio "svarstyklės" atrodė taip: kokių dvidešimties centimetrų ilgio pagaliukas, per vidurį perrištas virvute. Viename pagaliuko gale pririštas maišelis, kuriame pridėta akmenėlių, atitinkančių duonos normos svorį, o ant antro galo pririšama "paikė". Tokiomis "svarstyklėmis" brolis kalinys patikrina ir duonos normą, ir tabaką pasveria.

Pagaliau triukšmas nurimsta, o jo sukėlėjui, pagyvenusiam armėnui, "pridurkai" (šestiorki), padedami prižiūrėtojų, įrodo, kad "paikė" dešimčia ar penkiais gramais sunkesnė ir tuos gramus nupjauna. Armėnas spjaudosi ir keikia žmonių nesąžiningumą. Jam pritaria ir kiti tiesos ieškotojai. Per valgyklą lyg jūros banga praūžia šnibždesys ir vėl grįžtama prie įprastinės, nudėvėtos būsenos.

Kas tie "pridurkai"? Tai žmonės iš tų pačių kalinių, kuriuos stovyklos administracija atrinkdavo pagal sveikatos stovį, bet, svarbiausia, pagal kalinio akis ir ausis. Administracijai patiko tos akys, ausys, kurios viską matė, girdėjo arba galėjo matyti bei girdėti. "Pridurkams" pagal galimybę sudarydavo geresnes sąlygas. Jie ir tos pačios "balandos" gaudavo daugiau. "Pridurkai" dirbo valgykloje, ūkio kieme, sandėlyje, stovyklos raštinėse, ligoninėje, skalbykloje, pirtyje, buvo brigadininkais. Žinoma, ne visi jie buvo parsidavėliai. Tose vietose dirbo ir gerų žmonių, kurie stengėsi padėti kitiems.

...Iš valgyklos penketukus veda prie vartų į "lineiką", ir ten jie šaltyje stovi pusantros ar dvi valandas, kol atidaro vartus išėjimui į darbą. Išeinant penketukus perskaičiuoja gal kokį dešimt kartų, paskui prižiūrėtojai atlieka kratą. Kratomas kiekvienas kalinys. Kartais liepia išsiauti kojas iš batų ir autų, ir tada tenka atsistoji ant ledinės ar snieguotos žemės. Drebėdamas lauki, kol čekistas išuosto tavo batus, išpurto suplyšusius ir prakaitų smirdinčius autus. O gal kartais nešiesi kokį laišką ar daikčiuką ir jj bandysi per laisvą sunkvežimio vairuotoją, kuris turi teisę į kalinių darbovietę įvažiuoti, išsiųsti į namus ar parduoti už kelis rublius. Mat galėjai rašyti laiškus du kartus per metus. Be to, tuos du laiškelius privalėjai rašyti labai trumpus ir rusų kalba, nes ilgų cenzūra visai netikrindavo, išmesdavo į šiukšlyną. Pinigus laikyti draudė ir juos atimdavo, jeigu tik sugebėdavo rasti. Pinigai ir tokiose sąlygose savo vertę turėjo. Turbūt ir pragare už pinigą bus galima net juodą raguotą velnią papirkti. Tas neteisus, kuris sako, kad pragaro ir velnių nėra. Yra baisiau už pragarą ir velnius - tai Stalino lageriai ir jo kruvinų batų laižytojai čekistai.

Taigi ir laišką į namus, ir laiškutį į kitą stovyklos skyrių vyrui ar moteriai - nesvarbu, ir pinigus, ir mažą peiliuką ir daug daug ką kalinys privalėjo paslėpti.

Po kratos penketukus vėl porą kartų perskaičiuoja ir prasideda žygis į darbą. Iki darbovietės būdavo nuo pusantro iki septynių kilometrų. Jei virš septynių, veždavo sunkvežimiais.

Atidirbęs dešimt valandų, tais pačiais keliais grįžti į stovyklą. Būdavo, grįžtančios iš darbo kalinių kolonos lenktyniauja, kad pirmiau patektų į stovyklą. Jeigu objektas už penkių kilometrų, į stovyklą pateksi apie 22 valandą. Vakarienei gausi "balandos" dubenėlį ir 200-250 gramų košės ir "sotus" grįši į baraką. Dar iki patikrinimo būtų koks pusvalandis ir galėtum nueiti pas draugą į kitą baraką, nors tai draudžiama. Draudžiama net savame barake ir savoje sekcijoje, brigadoje ant vienų gultų susirinkti keliems kaliniams. Tačiau paprastai kaliniai rizikuoja: eina pas draugus, eina į stovyklos "turgų" ties valgykla ir ties kamurkų durimis. Taip, buvo "turgus" ir stovykloje. Čia galėjai išsimainyti ar nusipirkti tabako, ir laikraščio "Pravda" gabalą machorkai susukti, gali šimtasiūlę išmainyti į blogesnę ir gauti machorkos pakelį arba atvirkščiai. Mainoma ir prekiaujama tomis gėrybėmis, kurias kaliniai gauna siuntiniuose. Ir visa tai turi vykti taip, kad čekisto akis nematytų.

Iš "turgaus" skubi į stovyklos ligoninę aplankyti sergančio tautiečio ar brigados bendradarbio. Eini į kitą baraką ar žeminę pas savo tautiečius rinkti maisto sergančiam arba karceryje, izoliatoriuje, kalėjime kankinamam lietuviui. Spėji aplankyti "laiškanešius" ir iš jų paimti arba paduoti laiškutį į kitą stovyklos punktą.

□Jonas Mačiulis, Steponas Pikturna,Feliksas Karbauskis

□Birutė Daukšienė

□Verutė Tijūnaitytė su ukrainiete Marija. Kengyras

Sustoji ties skelbimų lenta, kurioje skelbiamos siuntinius gavusiųjų pavardės. Nusišypsojo laimė - sąraše ir tavo pavardė. Per anksti džiūgauji, siuntinys dar ne tavo rankose. Pažvelgi į kitą sąrašą, ir vėl randi savo pavardę, o tai reiškia, kad siuntinio negausi, nes paskutinį mėnesį neįvykdei darbo normos. Šaltas prakaitas išpila. Siuntinys - tai tavo ir tavo draugų gyvybinis reikalas. Juk kuo daugiau siuntinių stovykla gaus, tuo daugiau vilties likti gyviems. O neatidavimas, kai siuntinys administracijos paimtas iš pašto, žmogų veikia moraliai. Kaliniai žino, kad tokių siuntinių negrąžina siuntėjui, o parduoda sargybai. Bandė pardavinėti per stovyklos kioskus kaliniams, bet niekas iš kalinių nepirko. O tie kaliniai, kurie vis dėlto bandė pirkti, labai skaudžiai nukentėjo nuo likimo brolių rankos.

Kalinys pinigų laikyti neturėjo teisės. Jam išduodavo dvidešimt penkių rublių vertės kortelę. Suprantama, retas tokią kortelę gaudavo. Su ja buvo galima pirkti machorką, popierių, pieštuką, kartais ir cukrų stovyklos kioske.

Nuo sąrašų skubi pas specialiosios dalies viršininką. Bandysi aiškintis, prašysi, kad siuntinėlį, kurį suruošė žmonos, sesers, motinos ar kito gero, tau artimo žmogaus rankos, atiduotų. Tu skubi pas tą akiplėšą, seniai sadistu tapusį viršininką lyg didžiausias nusikaltėlis. Prašysi atleidimo, kad tik gautum siuntinėlį. Gal artimieji atidavė paskutinį duonos kąsnį, kad išliktum gyvas. Gal iš tavo ne laiku pasenusios motinos ten, tėvynėje, tyčiojosi koks kolūkio, apylinkės pirmininkas ar brigadininkas, ar net artimas giminaitis, kai ji prašė iš jų išmaldos, kad galėtų tau pasiųsti siuntinėlį. O čia, stovykloje, iš tavęs ir tavo artimųjų taip pasityčioja. Kas tau šiandien šventenybė - purve sumindžioja.

Stovi, maldauji, o specialios dalies viršininkas iš tavęs tyčiojasi: "Tu iš Pabaltijo! Žinome jus, lietuvius! Perauklėsim, žinosit, kas yra socializmas! Užteks lašinius ir dešras valgyti!" Ir kiekvieną žodį palydi keiksmažodis, ir vis kitoks. Nors lietuvių kalba turtinga, bet išversti "viršininko" keiksmažodžius - ji per "skurdi". Čia ne ta rusų kalba, kuria kalbėjo ir kūrė Puškinas, Lermontovas, Tolstojus, Černyševskis ir kiti Rusijos milžinai. Rusų kalba graži ir turtinga, gaila, kad ją sudarkė naujų "idėjų" nešėjai.

Išstovėjai prie specialiosios dalies viršininko stalo pusę valandos, prisiklausei pamokymų su keiksmais, stalo trankymu, nes nemokėjai gražiai rusiškai prašyti išmaldos, o jį tai dar daugiau siutino.

Pagaliau pagrasinęs karceriu išvaro iš kabineto. Siuntinio tu negausi, jį parduos sargybai, o pinigus perves į stovyklos sąskaitą tavo vardu. Suprantama, siuntinį įkainuos pagal čekistų skonį, o ne pagal jo faktinę vertę. Ir gal tas pats "viršininkas" jį suvalgys. Vadinasi, pinigai, kad ir kiek jų ten perves, nepriklausys tau, tu neįvykdei normos ir likai "skolingas" stovyklai už maistą, šviesą, aprangą bei už visas kitas taip gausiai teikiamas "malones". Tie pinigai dengs dalį tavo skolos socialistinės-stalininės valstybės priverstinių darbų stovyklai.

Ką gi? Tu daug matei, daug kentėjai karceriuose, tave šautuvo buože daužė ir kojomis spardė tardomojo kalėjimo rūsiuose. Visa tai iškentėjai... Iškentėsi ir šį smūgį. Dar kartą gyvenimas iš tavęs pasityčiojo. Kur teisybė? Specialiosios dalies viršininko kabinete tu pralaimėjai kovą dėl siuntinėlio. Nors... nebuvo jokios kovos, o tiesiog tave apiplėšė čekistas. Kitaip sakant - atėmė iš invalido lazdą.

Eini stovyklos zona, o širdyje susikaupę daug daug kartaus skausmo. Mažas lašelis, jei skausmą būtų galima matuoti ir išimti iš tavo širdies, nunuodytų šimtą, o gal ir daugiau tų dienų fariziejų. Toks gilus, neišmatuojamas kalinio skausmas dėl to, kad jo artimųjų siųstą siuntinėlį drasko čekisto grobuoniškos rankos.

Nors tai labai skaudu, bet tu dar velki kojas, o štai ties tų pačių sąrašų lenta sutinki dviejų kalinių už parankių vedamą buvusį Vilkijos gimnazijos gimnazistą. Tu sveikini jį, bet jis nebeatsako. Kas jam? Serga? Ne! Tai baisiau už ligą! Tai bado šmėkla palietė jauną gimnazistą, lietuvį kalinį! Jis taip nusilpęs, išsekęs, jog nebeatpažįsta draugų. Sunku, ten nebuvus, įsivaizduoti - ne žmogų, o skeletą, aptemptą pageltusia suvytusia oda. Tai gyvas lavonas, kurio akyse jau nematyti vilties kibirkštėlių. Tą jauną vyrą tiek išsekino badas ir sunkus priverstinis darbas, jog jis vos bestovi ant kojų. Jam uždraudė dvejus metus rašyti laiškus į Lietuvą ir gauti juos, o tuo pačiu ir siuntinius. Žinoma, likimo broliai norėdavo jam padėti iš gautų siuntinėlių, bet jis pasitikėjo jaunyste ir tą dalį perleisdavo seneliams, nebūtinai lietuviams...

Lagerio administracija, kalinių "geroji" motina, tokiais "dochodiagais" pasirūpindavo. Tam buvo skirta viena barako sekcija, kur juos nusilpusius draugai pristatydavo. Į darbą jų nebevarydavo; gydytojų priežiūroje duodavo šiek tiek geresnio maisto ir laukdavo, kol atsistos ant kojų. Šiek tiek pradėjęs judėti, vėl stodavo į milijonines TSRS kalinių armijos gretas. Buvo kalinių, kurie net po kelis kartus "ilsėjosi" tame barake. Iš tų "poilsiautojų" gal tik ketvirta dalis grįždavo į rikiuotę, o kiti "dūšią" atiduodavo Kazachstano dievams. Tie, kurie pakartotinai ten būdavo ir vis likdavo gyvi, nusipelnė didelės pagarbos.

...Reikalų daug, o vakaras toks trumpas. Dar būdamas objekte, pajutai silpnumą, kažkokį raumenų ir kaulų stingulį. Po vakarienės arba tiesiog nuo vartų skubi į lagerio polikliniką (ji prie ligoninės). Poliklinikoje ilgiausios eilės tavo likimo draugų. Jų veidai iškreipti - kiekvienas laukia pagalbos iš medikų, bet... Bet gydytojai tokie pat kaliniai, tokie pat bejėgiai. Trūksta ligoninei patalpų, įrengimų, vaistų ir pačių gydytojų. Be to, gydytojai kaliniai griežtoje stovyklos administratorių - gydytojų čekistų priežiūroje. Šaukiesi pagalbos, o vietoj jos - pasityčiojimas.

Atlikai dalį reikalų, o jau laikas skubėti į baraką - prasideda vakarinis patikrinimas. Kaliniai penketukais rikiuojami prieš barako ar žeminės įėjimą. Čia juos kelis kartus perskaičiuoja pora prižiūrėtojų, ir taip baigiasi kalinio diena. Ne! Ji dar nesibaigė. Po patikrinimo užrakintuose barakuose ar žeminėse kaliniai šnekučiuojasi, rašo laiškučius, kai kurie mezga kojines, lopo savo "kostiumus".

Atėjęs prie gultų vidutinio amžiaus tautietis iš kitos brigados sako, kad gavo laiškutį su blogomis žiniomis iš izoliatoriuje laikomų lietuvių. Tikrai, žinios baisios. Prieš pietus į izoliatorių atėjo būrys kareivių ir karininkų, kieme surikiavo kalinius, rankas surakino grandinėmis, išvedė už stovyklos prie akmenų. Grandines nuėmė ir įsakė krauti akmenis į krūvas. Kaliniai dirbti atsisakė. Po kurio laiko atvažiavo pats stovyklų valdybos viršininkas pulkininkas A.Čečevas. Pulkininkas labai "mandagiai" kalinius pavadino fašistais, pasakė, kad jų darbas nereikalingas, bet akmenis kaip bausmę iš vienos krūvos perdės į kitą, ir taip kartos diena iš dienos. Viršininko nuomone, viso steplago kaliniai labai jau išgudrėję, serga tinginio liga, o ypač trečiojo skyriaus. Administracijai belieka visus skyriaus kalinius sukaustyti grandinėmis (net ir moteris) ir taip vedžioti į darbą. Tam reikalui jau atvežta 4000 grandinių, o kitas pristatys vėliau.

Taip, prieš savaitę vieną naktį ūkio kieme kalinių brigada iš vagono į automašinas pakrovė grandines. Jas išvežė į kareivines.

Pulkininkas paragino akmenis krauti į krūvas ir vykdyti visus pareigūnų įsakymus. Kaliniai pasipriešino tokiam pažeminimui ir paskelbė bado streiką. Juos vėl surakino grandinėmis, prižiūrėtojai, pjudydami vilkšuniais, apstumdė ir grąžino į izoliatorių.

Ten siųsdavo tuos kalinius, kurie, viršininkų nuomone, galėjo ką nors organizuoti arba pasipriešinti. O kartais ir pats kalinys nesuprasdavo, kodėl ten jį nugabeno. Izoliatoriuje išlaikydavo nuo vieno iki trijų mėnesių. Iš izoliatoriaus vesdavo ir į darbą. Maisto norma sumažinta, režimas griežtesnis, pasityčiojimas didesnis.

Ryte, išeinant į darbą, prižiūrėtojai jį, pasakojo tas pats tautietis, nuo vartų grąžino į baraką. Apie dešimtą valandą pakvietė į "kūmo", lagerio tardytojo, kabinetą pokalbiui. "Kūmas" klausinėjo apie Lietuvoje, laisvėje likusius kaimynus, kokie jų ryšiai su partizanais ir t.t. Be to, norėjo užverbuoti, kad jis sektų kitus kalinius. Žinoma, "kūmas" nieko nelaimėjo. Kiek žinau, ir kituose plačiosios šalies lageriuose "kūmai" iš lietuvių mažai naudos turėdavo.

Apie 24 valandą visi jau miega, bet šviesos gesinti negalima - toks stovyklos įstatymas. Saldus saldus miegas svaigina žmones, kai kuriems net seilės varva, o kitas, matyt, daugiau nukamuotas dienos vargų, blaškosi ant gultų ir trukdo kaimynui, trečias per miegą rėkauja savo gimtąja kalba.

Apie antrą valandą nakties triukšmingai įsiveržia prižiūrėtojai ir duoda komandą keltis ir su visais rūbais, kuriuos kalinys turi, patalyne rikiuotis kieme. Suskaičiuoja ir nuveda į pirtį. Pirtyje tave apkerpa, apskuta viršutinę ir apatinę kūno dalis; mediniame kibirėlyje gauni 3-5 litrus drungno vandens ir maudaisi. Tavo rūbai ir patalynė praeina karščio kamerą, kurioje visi gyvi padarai gauna galą, o tu "linksmas" ir "patenkintas", kad tavimi "rūpinasi", apie 3.30 grįžti prie savo gultų. Tiesa, prieš įleisdami į baraką, keliskart perskaičiuoja. O gal pabėgo?.. Ir tokia pirtis kas dešimtą parą.

Na, o ketvirtą valandą vėl kelia. Šį kartą darbo dienai - priverstinio darbo dienai!

i; Ir taip bėgo dienos, pilnos monotonijos, kurią retkarčiais "paįvairindavo" karceris, izoliatorius arba uždaras kalėjimas. Į uždarą kalėjimą patalpindavo tuos kalinius, kurie "kūmams" atrodė labai pavojingi, grėsmingai nusiteikę tarybinių lagerių "pavyzdinei" tvarkai.

1953 m. kovo 5 d. mirė "tautų vadas" J.V.Stalinas. Dalis kalinių verkė džiaugsmo ašaromis, kiti - "didžiojo" vado pagerbimui kišenėse rodė špygas ir šypsojosi. Vienu tironu ir žmonijos kraugeriu mažiau! Gedulo dienomis net maitino geriau.

POGRINDIS - VIENA IŠ SĄLYGŲ IŠLIKTI

...Nors bjaurių niekšybių neregėti mastai

Luošino mūs’ dvasią, sekino jėgas,

Išsvajotos Laisvės vizija negęsta,

Ir už ją kovoti ryžtas neužges...

        Bronius Valaitis
  Kengyro stovyklos politinis kalinys

1950-1955 m. steplagas tėviškai "priglaudė" apie 80-100 tūkstančių įvairių tautybių politinių kalinių, vyrų ir moterų. Stovyklos administracinis centras - Kengyro gyvenvietė (dabar Džezkazgano miestas, srities centras). Šimtatūkstantinei miniai vadovavo steplago valdyba. Šalia valdybos - viena iš daugelio steplago politinių kalinių stovyklų. Tai trečiasis (anksčiau minėtas) skyrius. Kaliniai suskirstyti į brigadas. Brigadoje - nuo dešimties iki šešiasdešimt penkių įvairių tautybių kalinių.

1949-1951 m. į steplago stovyklas atvežė daug jaunimo, studentų iš Baltijos šalių, Vakarų Ukrainos ir Moldovos. Tai - buvę pogrindininkai, partizanų ryšininkai, kurių dauguma nepalūžo tardymų metu. Ir persiuntimo kalėjimuose, ir lageriuose jie kovojo prieš neteisybę ir smurtą. Tuo laiku persiuntimo punktuose, kalėjimuose veikė specialiai čekistų į politinių kalinių kameras pasiųsti kriminaliniai nusikaltėliai, banditai ("blatniakai"). Minėti "blatniakai" atimdavo iš politinių kalinių maistą, rūbus, sumušdavo ir net nužudydavo. Stovyklose taip pat karaliavo "blatniakai".

Iki 1949-1951 m. stovyklos brigadininkai naudojosi tokiomis nerašytomis teisėmis, kurių neturėjo net viduramžių valdovai. Brigadoje yra 45 kaliniai, vienas iš jų - brigadininkas, du jo padėjėjai ir šeši ar aštuoni vyrukai, kurie brigadoje kumščių bei pagalių pagalba "palaiko" tvarką. Tuos vyrukus, lagerio žargonu, vadindavo "pridurkais" (šestiorki). Ryte po komandos keltis vienas iš brigadininko padėjėjų, jei tai žiema, kartu su trimis ar penkiais kaliniais, kuriuos pasirenka pats (tik ne iš "pridurkų"), eina parnešti iš džiovinimo kameros veltinių. Geriau nemėgink atsisakyti, nors tavo veltinių ten nėra, tu jų negavai iš "ponų" administratorių. Jei atsisakysi, su tavim "kalbėsis" vyrukai iš "pridurkų". Kitas pavaduotojas (jei ne žiema, tai abu) surikiuotą kalinių brigadą veda į valgyklą. Brigadininkas kartu nevalgo. Jis dar miega, saldžiai sapnuoja, o du "pridurkai" valo jo batus, atneša medinėje vonelėje šilto vandens, atsargiai plauna brigadininko kojas, vandenyje suvilgytu skuduru apšluosto veidą. Brigadininkas rąžosi, o minėti "vyrukai" padeda "jo šviesybei" apsirengti. Tuo metu iš valgyklos grįžta brigada, o du kaliniai atneša brigadininkui pusryčius. Jam ir duonos norma du ar pusantro karto didesnė, sriuba (balanda) šiek tiek riebesnė, nes virtuvės darbuotojai nepašykšti įmesti daugiau riebalų. Virtuvėje dirba tokie pat "didvyriai". Stovyklos "gėrybėmis" draugai dalijasi. Prižiūrėtojams, net karininkams tų "gėrybių" tam tikra dalis irgi tenka. Aplinkui, rusišku žargonu sakant, "blatas".

"Pridurkai" atimdavo iš kalinio gautą maisto siuntinį, tik mažą dalį palikdami tikrajam savininkui. Jeigu siuntinyje drabužiai (baltiniai, megztinis, pirštinės, kojinės, šalikas), tai juos "konfiskuoja" brigadininkas ir savo nuožiūra padalija. Iš kalinių naujokų, kurie atvažiuodavo apsirengę geresniais rūbais, atimdavo kostiumus, paltus ir dažnai juos "aukodavo" prižiūrėtojams bei kitiems administratoriams. Už tai brigadininko "chebrai" į lagerį atnešdavo alkoholio.

Iš persiuntimo punktų, o kai kada ir iš kitų lagerių atvežtus kalinius apgyvendindavo atskiruose barakuose dvidešimt vienai parai (karantinui). Nors administracija (čekistai) labai griežtai reikalavo, kad senbuviai kaliniai nesusitiktų su karantino gyventojais, bet gyvenimas lieka gyvenimu. Senbuviai stengdavosi išvilioti iš naujokų maisto, drabužių. Buvo ir tokių atvejų - senbuvis lietuvis apgavo naujoką kalinį lietuvį.

Kiekvienoje tautoje yra gerų ir blogų žmonių. Tautos savybes, savitumą nusako vienų ar kitų dauguma. Tuo laiku Baltijos šalių politiniai kaliniai sovietiniuose lageriuose savo elgesiu, santykiais su kitų tautų atstovais buvo aukštos kultūros žmonės. Steplage, kiek žinoma, lietuviai "pridurkų" veikloje nedalyvavo. Tiesa, Rudniko, o vėliau Kengyro lageryje "pridurku" buvo lietuvis Stasys Šorys. Dirbo stovyklos "nariadčiku" (tai aukščiausios pareigos kaliniui, suteiktos administracijos).

Varginantis darbas vario rūdos kasyklose, fabrikų, miesto gyvenamųjų namų bei kitos paskirties pastatų statyba fiziškai alino kalinius. Neįvykdomas darbo normas vykdyti "padėjo" prižiūrėtojai ir "berniukai" iš brigadininko "pridurkų". Pastarųjų veikla buvo efektyvesnė už prižiūrėtojų darbą. "Pridurkai" naudodavo kastuvo kotą arba kitokį baslį, kartais metalinius strypus. Jie nieko nedirbdavo, lošdavo kortomis, domino, artimai bendraudavo su prižiūrėtojais, režimo dalies karininkais.

Rusų XIX a. filosofas, rašytojas N.Černyševskis sakė: "Kuo naktys tamsesnės, tuo žvaigždės šviesesnės". Panašus fizikos dėsnis: "Veiksmas yra lygus atoveiksmiui". Minėti dėsniai tiko steplago politiniams kaliniams: režimui sunkėjant, brigadininkams bei jų "sėbrams" vis labiau žvėrėjant, kilo pasipriešinimas. Iš pradžių ėmė kilti lietuviai, po jų - vakarų ukrainiečiai.

1951 metai Kengyro stovykloje buvo kalinių pergalės metai. Šiais metais galutinai sutriuškintos "pridurkų", brigadininkų, jų pavaduotojų, vagių, smulkių vagišių bei išdavikėlių gaujos. Jų siautėjimą pažabojo stovykloje įsikūrę lietuvių ir vakarų ukrainiečių politinių kalinių pogrindžiai.

Mane, Stasį Mačiulį (kalinį SEE-56), ir bendrabylį Stasį Beitą 1951 m. spalio mėnesį atvežė iš Rudniko stovyklos (25 km nuo Kengyro). Rudnike išbuvome pusę metų. Į Kengyrą atvežė apie 1000 kalinių. Administracija sakydavo, kad į lagerį atvyko naujokų etapas. Kadangi Rudniko stovykla priklausė steplago valdybai, tą pačią dieną mus išskirstė į brigadas (be karantino).

Kengyro stovykloje sutikome savo bendrabylį Alfonsą Ruigį (dabar gyvena Klaipėdoje); taigi susitikom trys 21-25 metų bendrabyliai, buvę Klaipėdos miesto pogrindininkai, priklausę Kęstučio apygardos partizanų štabui (tai Klaipėdos mokytojų instituto ir muzikos mokyklos studentai). Šioje stovykloje sutikau ir buvusį mokytoją Antaną Jankauską (dabar gyvena Jonavoje). AJankauskas dėstė istoriją Skaudvilės gimnazijoje, dirbo pogrindyje. Įdomu tai, kad mokytojas ir mokinys dirbo tame pačiame pogrindyje, bet vienas kito nežinojo (konspiracija). AJankauskas buvo vienas iš Skaudvilės, vėliau Eržvilko gimnazijų pogrindžio vadovų.

Stasys Beita taip pat sutiko savo buvusį mokytoją Grigonaitį (pavardė gali būti Grigonavičius, nes ją buvo pakeitęs; kilęs nuo Ukmergės). Vokiečių okupacijos metais mokytojas dėstė istoriją, karinį parengimą Šilalės gimnazijoje. Grigonaitis toje pačioje Šilalės gimnazijoje dėstė ir man. Kiek žinau, Nepriklausomoje Lietuvoje jis dėstė Karo mokykloje, turėjo kapitono laipsnį. Jį suėmė 1944 metų pabaigoje netoli Šilalės, Obelyno kaime, žmona ir sūnus ištremti į Sibirą 1941 metais. Mokytojas siuntinių negaudavo. 1945-1947 m. badas jį nuvedė į stovyklos šiukšlyną, kuriame rinkdavo virtuvės atliekas: žuvų kaulus, supuvusių bulvių liekanas. Įprotis - baisiau už prigimimą. 1951 metais jis dar eidavo į šiukšlyną, nors mes, buvę mokiniai, o prieš tai ir kiti lietuviai, iš savo kalinio normos duodavome jam duonos, o iš siuntinių - lašinių. 1954 metais po politinių kalinių sukilimo Grigonaitį išleido iš stovyklos; išvažiavo pas žmoną ir sūnų, kurie tuo laiku buvo tremtyje netoli Alma-Atos. Palydėjau iki stovyklos vartų, jis buvo gerai nusiteikęs.

1951 m. pabaigoje Kengyro stovykloje veikė stiprus lietuvių politinių kalinių pogrindis. Jo aktyvistai mus (S.Mačiulį, S.Beitą, A.Ruigį) pakvietė dalyvauti toje pavojingoje, bet labai reikalingoje kovoje. Mumis pasitikėjo, nes stovykloje buvo mūsų mokytojai, be to, mus teigiamai apibūdino etapo bendrakeleiviai lietuviai, ukrainiečiai bei moldavai. 1951 metų pradžioje Maskvos persiuntimo kalėjime Krasnaja Presnia kameroje, kurioje kalėjo apie 120 kalinių, mes stojome ginti nuo "blatniakų" du jaunus moldavus, iš kurių kėsinosi atimti maistą ir drabužius.

Lietuvių kalinių pogrindžiui Kengyro stovykloje vadovavo komitetas: pirmininkas - buvęs Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės majoras Leonas Račiūnas (miręs), buvęs Vilniaus universiteto studentas Jonas Navickas (miręs), studentas Vytautas Krikščiūnas (miręs), Nepriklausomos Lietuvos saugumietis Juozas Jankauskas ir Mykolas Klusas (gyvena Kaune).

Labai aktyvūs pogrindžio veikloje buvo: Algirdas Vyšniauskas (miręs 1992 m. Panevėžyje), Bronius Valaitis (gyvena Kulautuvoje), Pranas Vaičaitis (miręs), Adolfas Dilys (gyvena Kaune), Feliksas Karbauskis (gyvena Panevėžyje), Jonas Mačiulis (gyvena Tilžėje), Stasys Zobiela (gyvena Kėdainių r.), Bronius Žmuida (gyvena Kaune), Vladas Valiušaitis (gyvena Kaune), Antanas Petrikonis (gyvena Kaune), Antanas Zakaras (gyvena Vilniuje), Jeroslavas Petrauskas (gyvena Panevėžyje), Antanas Maziliauskas (gyvena Jonavoje), Juozas Šumskas (gyvena Druskininkuose),Valius Valentinas (gyvena Skuode), Jonas Geležauskas (gyvena Kaune), Alfonsas Stankelis (gyvena Kaune), Juozas Poderis (gyvena Kaune ), Jonas

Šerkšnys, Ignas Katinas, Jonas Vabalas, Jonas Povilionis, Petras Ambrazevičius, Zigmas Bateika, Antanas Daukas, Viktoras Miškinis (mirė 1979 m. Panevėžyje) ir daug kitų, kurių pavardžių nebeprisimenu.

Pogrindžio struktūra: operatyvinė dalis (baudžiamoji), žvalgyba, organizacinė dalis, ryšys su kitų tautybių pogrindinėmis organizacijomis, ryšys su laisvaisiais gyventojais, ryšys su moterų zona, maisto tiekimo, ligonių ir pagyvenusių kalinių rūpyba, šaltųjų ginklų gamyba.

Operatyvinę dalį sudarė trys grupės, kurioms vadovavo Vytautas Krikščiūnas, Algirdas Vyšniauskas, Pranas Vaičaitis (visi mirę). Pogrindis organizuotas penketukų ir trejetukų sistema. Tai apsaugos priemonės, jei įvyktų areštas.

Kiekvienais metais po tam tikrų akcijų areštuodavo ne vieną iš pogrindžio dalyvių. Žiauriai kankindavo, bet, ačiū Dievui, lietuviai nieko neišdavė. Kelis kartus buvo areštuoti Mykolas Klusas, Vytautas Krikščiūnas, Algirdas Vyšniauskas.

1952    m. pradžioje po sudėtingos operatyvinės grupės operacijos drauge su vakarų ukrainiečiais suėmė Vytautą Krikščiūną ir vieną iš ukrainiečių vadų. Ukrainietis, neišlaikęs tardytojų kankinimo (čekistai sulaužė jam kojas, šonkaulius), pasikorė. Vytautas Krikščiūnas pasirinko kitą kelią, t.y. sutiko dirbti čekistų naudai (jį užverbavo). Žinoma, jis net negalvojo jiems dirbti. Grįžęs iš kalėjimo į stovyklos zoną, apie tai pasakė Mykolui Klusui, Juozui Jankauskui, Stasiui Mačiuliui. Paslaptį žinojo tik trys žmonės ir pats V.Krikščiūnas, kuris ryžosi, dirbdamas stovyklos pogrindyje, mulkinti čekistus. Iš pradžių jam sekėsi čekistus "vedžioti" už nosies, bet po metų žaidimas baigėsi. V.Krikščiūną suėmė, per tardymą išmušė tris dantis, bet nieko neišgavo. Į stovyklą jo nebegrąžino, išvežė į uždarą kalėjimą.

Štai kokia istorija su narsiu vyru V.Krikščiūnu. Gal kas nors ras MGB Karagandos ar Kengyro archyvuose V.Krikščiūno pasižadėjimą dirbti čekistams ir pasmerks jį. Tai būtų netiesa. Išdaviku niekada jis nebuvo.

1953    metų pabaigoje po tardymo Algirdą Vyšniauską išvežė į spec.režimo stovyklą, kuri prilygo kalėjimui. Minėtą spec.režimo stovyklą (20 km nuo Kengyro) kaliniai vadino "Velnio sala".

Ligonių ir senelių rūpybos reikalais, maisto rinkimo klausimais rūpinosi ir vadovavo Juozas Poderis (grįžęs iš stovyklos, baigė kunigų seminariją). Tai nuostabios sielos žmogus - dvasios milžinas!

Nuo 1952 m. žvalgybos reikalus tvarkiau aš. Be to, palaikiau ryšį su lenkų pogrindžiu. Nors lenkų stovykloje buvo mažai, bet jų pogrindis stiprus. Lenkų pogrindžiui vadovavo buvęs Lenkijos armijos generalinio štabo kapitonas Legūnas (Legun). Jis - Varšuvos sukilimo prieš vokiečius dalyvis ir 1946 m. ruošiamo perversmo Lenkijoje vienas organizatorių. Lenkas Henrikas Stauryla, kilęs nuo Ukmergės (tėvas lietuvis, motina lenkė), po karo studijavo Vilniaus universitete teisę, dirbo lenkų, o kartu ir lietuvių pogrindyje. Pasak jo, lietuviai pogrindininkai Vilniuje nežinojo, jog jis dirba ir su lenkais. Jį suėmė ir teisė kaip Lietuvos pogrindžio dalyvį. Labai gabus, sumanus, energingas vyras. Ryšys su lenkų pogrindžiu stovykloje buvo labai naudingas. Kadangi Kengyro ir Rudniko gyvenvietėse gyveno lenkų, likusių nuo karo laikų, A.Stauryla, o tuo pačiu ir mes, lietuviai, iš jų gaudavome įvairiausių žinių.

Nuo 1953 m. pavasario man teko bendrauti su "juodaisiais". Taip Kengyre lietuviai vadino Kaukazo ir Vidurinės Azijos piliečius. Ryšys su "juodaisiais" buvo labai sudėtingas. Jie karšto, ūmaus būdo, o tai atsiliepdavo tiems santykiams, reikalavimams, kuriuos kėlė pogrindis. Be to, jų tikėjimas... Šventikas - mula turėjo labai dideles teises. Mulos buvo ir teisėjai, ir vadai, o tai kėlė pavojų, nes galėjo kiekvienu momentu išduoti čekistams.

Kalinių pogrindžio tikslas - kova už paprasčiausias žmogaus, kalinio teises. Pirmiausia reikėjo sutvarkyti santykius tarp brigados žmonių ir brigadininko bei jo "pridurkų". Kova buvo žiauri ir negailestinga. Brigadininkus lietuviai, kalbėdami tarp savęs, vadino "arkliais". Pogrindžio žmonės įspėdavo "arklį" (brigadininką), o jei jis neklausydavo perspėjimo ir nesiliaudavo terorizuoti kalinių, jam baigdavosi liūdnai: kaulų laužymu... mirtimi. Įspėjimo būdai buvo įvairūs: raštu ant cemento maišelio popieriaus, "nuoširdus" pasikalbėjimas - įsakymas, kai ankstų rytą tik atrakinus barakų duris arba vakare prieš patikrinimą išjungiama barake šviesa pateikiamas reikalavimas.

Po dvejų metų santykiai tarp kalinių pasikeitė į gerąją pusę: išnyko brigadininkai - karaliukai, dingo ir jų "pridurkai".

1952 m. rudenį sirgau gripu, turėjau temperatūros, bet į ligoninę neguldė, nebuvo laisvų vietų. Gulėjau barake - žeminėje. Mano brigados "arklys" - kazachas. Sekcijos (kambarys, kur gyvena kaliniai) dientvarkis taip pat kazachas. Daug turto neturėjau, bet "arklį" suviliojo mano šalikėlis. Į tą šalikėlį jis kėsinosi dar prieš ligą, bet jo negavo. Šalikėlis man buvo brangi relikvija iš laisvės dienų. Jį gimimo dienos proga padovanojo Klaipėdos mokytojų seminarijos auklėtinė. Jį labai saugojau kalėjimų kamerose, persiuntimo punktuose, etapuose. Likimo draugams sakydavau: "Jei dings šalikėlis, tai ir man pražuvimas".

Vieną dieną "arklys" į darbą neišėjo, į sekciją atėjo dar keli kaliniai kazachai. Gulėjau ant gultų ir snaudžiau. Staiga kazachai puolė mane smaugti ir atėmė šalikėlį. Priešintis neturėjau jėgų.

Vakare, kai grįžo kaliniai iš darbo, apie įvykį žinojo lietuvių, lenkų ir ukrainiečių pogrindžiai. Užpuolikai šalikėlį paslėpė. Bėgo laikas. Man atrodė, kad šalikėlį atidavė kuriam nors išvažiuojančiam į kitą lagerį. Lietuvių kalinių pogrindis nuošaly neliko ir operatyvinės grupės žmonės, vadovaujami Prano Vaičaičio, brigadininką nubaudė.

Šalikėlį atgavau po penkių mėnesių. Tuo metu mudu su Stasiu Beita dirbome vario rūdos pirminio apdirbimo fabriko statyboje. Pietų pertraukos metu pamatėme, kad kitos brigados kazachas - "arklys" vaikšto su mano šalikėliu. Kitą dieną jį atėmė. (Nors daug metų praėjo, bet šalikėlis ir šiandien su manim.)

Stovykloje šv.Kūčių vakarienę lietuviai kaliniai švęsdavo kiekvienoje sekcijoje atskirai - reikėjo slėptis, kad nepamatytų prižiūrėtojai.

1952    m. šv.Kūčios buvo ypatingos. Kartu su lenkais pradėta ruoštis iš anksto. Šv.Kūčių vakarą sekcijose viešai kaliniai vakarieniavo, meldėsi, giedojo giesmes. Prižiūrėtojai apie tai pranešė režimo viršininkui, o jis ėmėsi represijų. Į stovyklą įvedė kariuomenę. Sekcijose pasirodė daug karininkų, kurie reikalavo baigti maldas, bandė jėga išvaryti šv.Kūčių dalyvius. Čekistų nuostabai, lietuvių ir lenkų ginti stojo kaliniai rusai bei kitų tautybių žmonės. Pirmą kartą Kengyro stovykloje visų tautybių kaliniai pademonstravo vienybę. Stovyklos vadovybei buvo pareikšta: jei bus nubausti šv.Kūčių dalyviai, tai kaliniai į darbą neišeis, skelbs streiką. Čekistai išėjo iš sekcijų, išvedė kariuomenę iš zonos, o šv.Kūčių vakarienė tęsėsi.

Provoslavų šventės taip pat buvo paminėtos. Lietuviai ir lenkai stojo už juos. Kalinių tarpusavio santykiai įgavo naują formą. Buvo pasiūlyta atsisakyti keiksmažodžių, sumažėjo vagysčių ir chuliganizmo.

1953    m. pradžioje medžio apdirbimo fabrike (Doz) sargybinis nušovė

□Pranas Vaičaitis. 1955 m.

□Adolfas Dilys. Kengyras, 1954 m.

□Būrys lietuvių po sukilimo išvežtų į Magadaną. 1955 m.

kalinį rusą. Ši įmonė, buvusi nuo stovyklos 2,5 km), aptverta lentų tvora, vidinėje pusėje nuo tvoros 3,5 m nuotoliu atskirta mirties zona. Virš tvoros kas 50 m išdėstyti sargybos bokšteliai. Sargybiniai provokuodavo kalinius - numesdavo degtukų dėžutę ar rūkalų pakelį į mirties zoną ir prašydavo, kad kalinys paimtų. Kas bandydavo prašymą įvykdyti, tą nušaudavo. Ant tokios "meškerės" užkibdavo naujokai. Sargybinį vadai apdovanodavo, duodavo medalį ir išleisdavo atostogų.

Rusas kalinys (apie 40 metų) ėjo maždaug dviejų ar trijų metrų atstumu nuo mirties zonos. Sargybinis be jokios priežasties paleido automato seriją ir žmogų nušovė. Čekistai bandė lavoną įmesti į sunkvežimį ir išvežti, bet ten dirbusieji kaliniai (jų buvo apie 800-900) pasipriešino. Čekistams lavono neatidavė, nutraukė darbą, padirbo karstą ir pareikalavo, kad leistų iškilminga procesija parnešti žuvusįjį į stovyklos morgą, o žudiką nubaustų.

Į fabriką privažiavo daug karininkų iš skyriaus ir valdybos. Čekistai nenorėjo patenkinti kalinių reikalavimo. Tik po poros valandų ginčų sutiko ir karstas iškilmingai buvo nešamas į stovyklą. Siautė Kazachstano žiemos pūga, už poros metrų nieko nematyti, bet kaliniai, nors aplinkui sargyba keikė ir šaudė, leido raketas, kantriai nešė likimo draugo lavoną.

Šioje akcijoje labai aktyviai dalyvavo lietuviai Feliksas Karbauskis, Jeroslavas Petrauskas, Bronius Žmuida.

1952 m. rudenį apie 500 kalinių dirbo miesto statyboje. Vieną dieną Stasys Beita, Ignas Katinas, aš ir pora ukrainiečių krovėme į dvi traukinio platformas statybų bokštinį kraną. Platformos stovėjo ant geležinkelio bėgių nuokalnėje, po ratais pakištos plytos ir lentgaliai.

Baigę krauti, plytas ir lentgalius ištraukėme iš po ratų. Na, ir prasidėjo! Platformos pajudėjo, sudaužė ant bėgių (pervažoje) stovėjusį sunkvežimį, įsibėgėjo ir pro sargybos būdelę dideliu greičiu, sulaužiusios kalinių darbovietės aptvaro vartus, nudūmė tolyn. Sargyba iš automatų ėmė į jas šaudyti. Čekistams vaidenosi, kad tokiu būdu kaliniai bando pabėgti.

Įjungė sireną, kalinius surikiavo, suklupdė. Privažiavo karininkų ir kariuomenės; kvietė po vieną kalinį ir čia pat, darbo aikštelėje, tardė. Sunkvežimio vairuotoją (jis - laisvas pilietis, aptarnaudavo statybas) suėmė ir išvežė į stovyklos kalėjimą. Kaliniams surakino rankas, išvedė į stovyklą. Žinoma, kaltininkų nerado.

Kitą dieną statybos aikštelėje po poros valandų darbo kaliniai pradėjo streikuoti, reikalauti, kad iš kalėjimo paleistų vairuotoją. Aišku, vairuotojas buvo kaltas, jog ne vietoje pastatė sunkvežimį. Streikas tęsėsi iki darbo pabaigos. Grįžę į stovyklą, nutarė pradėti visų stovyklos kalinių streiką. Tada stovyklos administracija reikalavimą patenkino, vairuotoją išleido į laisvę, jis vėl važinėjo į darbovietę. Kaliniai pasiūlė čekistams už sudaužytą sunkvežimį atskaityti iš jų uždarbio.

PAPILDYMAS IŠ EKIBASTUZO

1953 metų pavasarį iš Ekibastuzo (Šiaurės Kazachstanas) stovyklos į Kengyrą atvežė apie 500 politinių kalinių. Dauguma jų iš Vakarų Ukrainos, kiek mažiau lietuvių bei kitų tautybių žmonių.

1952 metų rudenį lietuviai kaliniai kartu su ukrainiečiais ruošė pabėgimą iš Ekibastuzo stovyklos. Maždaug už 30 metrų nuo stovyklos tvoros buvo nenaudojamas apleistas žvyro bei akmens skaldos karjeras (pasakojo politinis kalinys Alfonsas Kairys ir kiti ten buvę). Lietuviai ir ukrainiečiai sugalvojo iš barako, stovinčio stovyklos zonoje arčiau karjero, iškasti tunelį - paruošti kelią pabėgimui.

Lietuvos žemėje iškasti tokį tunelį būtų sunku, o Kazachstane, nors gruntas labai kietas, tai padaryti įmanoma.

Buvo labai atkaklus, sunkus, pavojingas, sakykim, tam pasiryžusių žmonių darbas. Pirmiausia sudarė 40-45 kalinių brigadą - ukrainiečių, lietuvių, vienas kitas estas, latvis, pora rusų - ir apgyvendino mažoje sekcijoje.

Po gultais atplėšė kelias grindų lentas ir pradėjo kasti. Paskaičiavo ir surado trumpiausią kelią į karjerą. Žemes, akmens duženas išnešdavo mažuose maišeliuose už stovyklos zonos į kalinių statomus objektus. Dalį iškasenų išpildavo į tualetus.

Kasdami tunelį, naudojosi kišeniniais žibintuvėliais, kuriuos įsigijo iš laisvų miesto gyventojų. Be to, turėjo du gulsčiukus ir medinę liniuotę -metrą, kas leido nustatyti tiesų tunelio kasimo kelią. Dirbo dieną ir naktį, poilsio ir švenčių dienomis. Kaliniai gydytojai palikdavo darbo dienomis sveikus, tariamai sergančius, žmones zonoje. Iš objektų draugai atnešdavo lentgalių, kuriais tvirtindavo tunelio lubas. Sargyba leisdavo į zoną įnešti lentgalius kaip prakurus sekcijų apšildymui (krosnis kūreno anglimis). Tunelio aukštis apie 1,45 m, plotis - 0,85 m. Darbo sąlygos labai blogos: trūko oro, reikėjo saugotis prižiūrėtojų ir kitų blogų akių.

Aštuonis mėnesius kasė 100-110 metrų tunelį. Darbas buvo baigtas, beliko pasinaudoti tuneliu ir...į laisvę.

1953 metų pavasarį (tunelis buvo ką tik baigtas kasti) valė tualetus ir rado žemių bei akmens duženų. Čekistai, tą pastebėję, pradėjo tardyti kalinius, daryti kratas, sustiprino sargybą, daugiau dėmesio skyrė karjerui.

Pradėję kasti tunelį, kaliniai ruošėsi pabėgimui - kaupė maistą, drabužius ir kitus būtinus daiktus, reikalingus nelegalioje kelionėje. Tuo laiku, kai čekistai tardė kalinius, ieškojo vietos, iš kur imtos žemės ir akmens duženos, 16 žmonių naktį išbėgo iš stovyklos. Tarp jų - du lietuviai. Šešiems pasisekė pabėgti, jie laisvėje išbuvo apie dvi savaites, o dešimtį pasitiko automatų šūviai.

Kitą dieną kaliniai paskelbė streiką, sudegino medžio apdirbimo fabriką. Po penkių dienų streiko čekistai jėga stovyklą išformavo.

Dalį Ekibastuzo stovyklos kalinių atvežė į Kengyro lagerį. Tarp jų -buvęs Dzūkijos krašto partizanas Alfonsas Kairys, labai energingas, gudrus, sumanus vyras (baigęs lietuviškos gimnazijos keturias klases). Šis žmogus kovojo Dzūkijos krašto partizanų būryje, kuris saugojo partizaninio judėjimo vadus pietryčių Lietuvoje. 1945 metais kautynėse su bolševikais kulkosvaidžio šūvių serija nukirto jam kairiąją ranką iki peties. Čekistai netekusį sąmonės partizaną numetė ant gatvės grindinio Daugų miestelyje. Sužeistojo kaimynė, partizanų ryšininkė Bronė Puzonaitė (Balaševičienė) davė jam vandens. A.Kairys šią ryšininkę vėliau sutiko Kengyro stovykloje.

Atvežtieji kaliniai labai aktyviai dalyvavo Kengyro stovyklos kalinių pogrindžio veikloje. A.Kairys sugebėjo kopijuoti - padaryti kito asmens rankraštį. O tai labai svarbu pogrindžio darbe, nes galima sukelti didelių intrigų tarp čekistams pataikaujančių kalinių, dirbusių administracinį darbą bei vadovavusių brigadoms.

1953 m. vasarą operatyvinės dalies grupės vadovas Algirdas Vyšniauskas ir Alfonsas Kairys (dalyvavo dar penki asmenys) vykdė labai sudėtingą pogrindžio užduotį. A.Vyšniauskas, suklastotą rankraštį turėjęs perduoti ukrainiečiui, o paskui su savo vyrais pulti tris čekistų šnipus, pateko į prižiūrėtojų rankas. Užduotį vykdyti baigė A.Kairys. A.Vyšniauskas nespėjo paslėpti rankraščio, prižiūrėtojai jį rado, bet iš jo nepaėmė. Kol nuvedė iki komendantūros pas režimo viršininką, A. Vyšniauskas raštą prarijo. Čekistai perpyko, sumušė ir, parą išlaikę karceryje, paleido. Žmogus grįžo uždaužytomis akimis, sumušta galva ir krūtine, spjaudydamas kraujais.

1952    metų pabaigoje A.Vyšniauskas buvo pervestas į III punktą. Tuo laiku tarp II ir III punktų nebuvo griežto atskyrimo ir kaliniai laisvai bendravo. III punkte kalinių pogrindyje energingai dirbo Antanas Maziliauskas (gyvena Jonavoje). Tame punkte pogrindžio branduolį sudarė: Antanas Maziliauskas, Algirdas Vyšniauskas, Antanas Petrikonis (gyvena Kaune), partizanavęs Dzūkijoje, sužeistas, be sąmonės pakliuvo į čekistų rankas, žmonių neišdavė. (A.Petrikonio kalinio Nr.SŽŽ- 843).

1953    m. žiemos pabaigoje susitikau su Algirdu Vyšniausku kalinių statomo vario rūdos apdirbimo fabriko teritorijoje prie 79-os atžymos ("semdesiat deviataja atmietka"). Susitikimas rizikingas. Pirma, A.Vyšniauskas buvo sekamas čekistų ir jų agentų kalinių. Antra, aš atėjau apsirengęs kito kalinio rūbais, t.y. svetimu numeriu ir svetima pavarde, nes punktai jau buvo griežtai atskirti. Išimtis ta, kad į fabriko statybas vesdavo tris keturias brigadas iš II punkto.

Šio susitikimo tikslas - ryšio tarp visų (trijų) punktų ir kalėjimo organizavimas, stovyklos kalėjimo (jis III punkte) kalinių aprūpinimas maistu. Susitarimas ir signalų parinkimas (šauksmas "valio", dainos žodžiai ir t.t.) atitinkamai akimirkai (streikas nuo tada ir tada). Be to, darbo ar bado streikas arba išaiškintų agentų viešas puolimas, karo atveju, jei čekistai bandytų sunaikinti kalinius, ginklų (kovos peiliai, durtuvai) gamyba, jų gabenimas į stovyklą ir slėpimas.

Susitikime dalyvavo Pranas Vaičaitis, Antanas Maziliauskas.

Kiekviename punkte veikė skaitykla, kurioje galėjai rasti kelias marksistinio turinio knygas ir kai kuriuos cenzūros leistus "Pravdos" laikraščio numerius. Kaliniai vogdavo "Pravdą", nes laikraščio popierių naudojo rūkymui. Geras derinys - "Pravdos" laikraštis ir Saratovo gamybos antros rūšies machorka.

Šiek tiek žinių kaliniai "sumedžiodavo" iš "Pravdos". II punkte veikė centrinis stovyklos radijo mazgas. Senbuviai kaliniai rusai sakydavo, kad programos iš Maskvos specialiai paruoštos milijonams pasmerktųjų.

Radijo mazgo priežiūra ir remontu rūpinosi lietuvis kalinys Valentinas Valius (gyvena Skuode). Jis - aktyvus stovyklos pogrindžio dalyvis, socialdemokratinių pažiūrų žmogus. Kodėl lietuvį leido dirbti tokioje vietoje? Ogi jis, radiotechnikas, sirgo plaučių džiova. V.Valius kartu su lenku ir rusu inžinieriais slaptai nuo čekistų sumontavo mažytį radijo aparatą. Tokiu būdu kalinių pogrindis naudojosi išorinio pasaulio žinių šaltiniais: "Pravdos" laikraščiu, slaptu radijo imtuvu, žiniomis iš Kengyro laisvųjų lenkų, siuntiniuose iš Lietuvos paslėpta informacija.

Mažiau žinių apie I punktą, kuriame gyveno kalinės moterys. Ten organizuotas pogrindis neveikė. Kalinių lietuvių moterų buvo apie 400-500.

Ką galima pasakyti apie Kengyro politines kalines lietuves?

Pirmiausia jos savo tvarkingumu, darbštumu skyrėsi iš kitų tautybių kalinių moterų būrio. Iš tų menkų skarmalėlių, kuriuos malonėdavo duoti čekistai, lietuvės sugebėjo pasipuošti ir pralenkti kitas (pamatėme per sukilimą; apie tai vėliau). Lietuvės stengėsi ir tą mažą kampelį prie grubių medinių gultų papuošti lietuviškais ornamentais. Už tai tekdavo joms ir nukentėti.

Moterys dirbo daugiau negu vyrai. Pirminio vario apdirbimo fabriko statyboje naktimis dirbdavo moterys. Stovyklos vadovybė bijojo kalinius vyrus vesti į darbą naktinei pamainai. O jeigu pabėgs? Kas tada? Aišku, kad Maskva nepagailės Kengyro pulkininkų čekistų - tai dėl ko rizikuoti! Tegul moterėlės kankinasi toje prakeiktoje statyboje. Iš kitos pusės - tam tikras išskaičiavimas: prižiūrėtojai vyrai gali "pasilinksminti". Tik ne su lietuvėm!

Moterų organizmas atsparesnis įvairiom ligom, ir tai patvirtino blogos stovyklos gyvenimo sąlygos, sunkus priverstinis darbas. Po naktinės pamainos vyrai rasdavo paliktos duonos gabalėlių bei kitokio maisto. Laiškučiais lietuvės susitardavo su lietuviais vyrais, kurioje vietoje paliks maistą.

Kengyro kalinės lietuvės, kurios lietuviškomis dainomis, piešinėliais ir kitomis priemonėmis, lyg kokie švyturiai, palaikė savo likimo draugių moralę, lietuvišką dvasią, guodė nevilties valandą. Keletas iš jų: Valerija Ševčenkaitė-Labanauskienė (Panevėžys), Janina Vitkauskaitė-Miškinienė (Panevėžys), Birutė Kavaliauskaitė-Mačiulienė (Panevėžys, mirusi 1976 m.), Vlada Bitinaitė-Juknevičienė (Panevėžys), Birutė Vertelkaitė-Zakarienė (Vilnius, mirė 1993 m.), Leonida Petrauskaitė-Rajauskienė (Vilnius), Marcelė Pupiūtė-Dilienė (Kaunas), Marytė Kraunelytė-Gerlikienė (Kaunas), Petrutė Vasiliauskaitė-Greičienė (Kaunas, Garliava), Nelė Gustaitytė-Šalčiūnienė (Marijampolė), Janina Grincevičiūtė-Vaičaitienė (Šakiai, Galgaudiškis), Verutė Tijūnaitytė-Valaitienė (Kulautuva), Ona Staugaitytė-Staugaitienė (Kaunas), Zina Kiauleikytė-Beitienė (Kaunas).

Tai ne visos lietuvės kalinės moterys, kurias reikėtų paminėti. Deja, atmintyje laiko dulkės uždengė brangius vardus.

Tarp I, II ir III punktų kalinių moterų ir kalinių vyrų veikė slaptas paštas. Toks susirašinėjimas turėjo teigiamų ir neigiamų pusių. Lietuviai vyrai nerašydavo svetimtautėms, o lietuvės moterys?.. Viena kita bandė susirašinėti su rusu, ukrainiečiu, mongolu, armėnu (vėliau viena ištekėjo už mongolo, kita - už armėno). Atrodo, kas čia blogo. Deja, vyrai tokį lietuvaičių elgesį smerkė. Gal per daug nacionalizmo buvo mumyse? Iš kitos pusės -maža tauta, o čia stovykla, kurios "gyventojai" lietuviai kaliniai - kovotojai už laisvę, už Lietuvą.

Susirašinėjimas veikdavo žmonių psichiką. Ir vieną, ir antrą užvaldydavo neakivaizdi meilė. Būdavo ir tokių kuriozų, kad norėdavo vestis neakivaizdiniu būdu. Tai atsitiko 1952 metų gale, kai lietuvis kalinys Stasys Šoris vedė neakivaizdiniu būdu. II punkte buvo senas lietuvis kalinys kunigas. S.Šoris, dirbęs "nariadčiku", susirašinėjo su lietuvaite; ūkio kieme, užlipęs ant mechaninių dirbtuvių stogo, iš tolo pasimatė ir pasiūlė vesti. Ar teisingai pasielgė kunigas, sutuokdamas neakivaizdiniu būdu - nežinau. Bet taip buvo! Vyrai ėjo pas kunigą, bet jis įrodė, jog tai galima. Kiek žinau, ši "pora" niekada nesusitiko.

Galų gale, kokia ta meilė bebūtų, viena aišku: meilė žmogui reikalinga kaip duona, kaip oras. Sakoma, kad protą nugali meilės jausmas. O gal ir gerai! Vis dėlto būtų blogiau, jei tą jausmą nugalėtų protas. Tada žmonės taptų asketais, o Žemės planeta - smėlėta dykuma. Gyvenimas įrodė, kad meilės jausmui vieta, laikas, buitinės sąlygos lemiamos įtakos neturi.

Štai dabar ir reikėtų pakalbėti apie kalinių meilę. Suprantama, sunku įsivaizduoti žmogui, nebuvusiam už grotų, nevalgiusiam dvokiančios kalėjimo ar stovyklos sriubos, paaiškinti kas tai yra.

Pabandykim! Ryte, dieną, vakare ar naktį visai netikėtai, kaip ištinka mirtis, jus suėmė. Jūs tardomojo (saugumo) kalėjimo rūsyje, kur ir dienos šviesos nematyti. Bėga dienos, savaitės, mėnesiai, jus tardo ir dažniausiai naktimis. Jūs išvargstate, galvoje pinasi įvairiausios mintys: kas manęs laukia? Gal mirties bausmė, ilgas kalinio kelias iki Vorkutos, Kolymos, Kazachstano dykumos, baisaus Norilsko. Tardomajame kalėjime jūsų dvasinis gyvenimas labai įtemptas, maža poilsio, čekistai muša, kankina (velka metalinius "marškinius", spaudžia rankas antrankiais ir t.t.). Namiškių, draugų, pažįstamų, mylimosios, mylimojo ilgesys dar giliai įsirėžę jūsų vidiniame pasaulyje; dar labai ryškūs ir gyvi praeities prisiminimai. Nors kas minutę naikina psichologiškai ir materialiai, bet dar svetima kalinio psichologija. Bet... patys to nejaučiate, dienų tėkmė jus keičia; jūs tolstate nuo to gyvenimo, kuris liko už kalėjimo durų, pamažu keičiasi ir vidinis pasaulis.

Jus nuteisė. Viena pakopa kalėjimo gyvenime pakilote "aukščiau". Jums neskirta mirties bausmė, bet 25 metai... klajonių, kur pamatysite daugybę persiuntimo kalėjimų kamerų, stovyklų, sutiksite įvairiausio plauko žmonių. Tik visur ir visada būsite su vienos lyties žmonėmis. Laiko tėkmėje nutolsite nuo tų dienų, kurias leidote iki arešto. Jos atrodys lyg gražus sapnas ar tolimas miražas.

Jūs jau tikras kalinys, jūsų psichologija - kalinio. Dabar jūs pajuntate vienatvę, nors aplink pilna tokių pat vienatvę jaučiančių vargšų. Jūs jaučiate vienatvę. Savo vaizduotėje kuriate priešingos lyties paveikslą nuo galvos iki kojų, nuo stambiausių iki smulkiausių išorinių bruožų. Sukuriate jo dvasinį pasaulį, jame matote tik gėrio ir grožio derinių vėrinį. Tai tinka abiem: vyrui ir moteriai.

Pradžia - laiškučiai. Trūksta popieriaus, niekas jo neduoda, bet randate būdų nugalėti visus sunkumus, visas kliūtis. Laiškutį reikia perduoti! Kaip? Čia taip pat aibės atvejų. Taip, tie laiškučiai dar ne meilės, jie draugiški. Juose išliejate savo karčią nedalią, guodžiate savo partnerį, dalijatės įvairių žinių nuotrupomis, kurios patenka iš laisvės.

Kengyro stovykloje veikė slaptas paštas tarp moterų ir vyrų punktų. Dažnai draugiški susirašinėjimai baigdavosi prisipažinimu meilėje, nors vienas kito nebuvo net matę. Duodavo ir priesaikas. Žinoma, buvo žmonių, kurie į tai žiūrėjo kitaip. Čia pasirodė visi keturi įvairiausiai sumaišyti žmogaus temperamento bruožai; išryškėjo proto ir valios stiprumo laipsnis. Žmogus pasirodė su visomis savo žmogiškomis ydomis ir silpnybėmis, išryškėjo jo tikrasis aš.

Negalima smerkti tų, kurie mylėjo. Tai kilnu ir gražu. Būdavo ir nemalonių dalykų, kada įsimylėjėliai ne iš blogos valios išduodavo pogrindžio paslaptis. Pavyzdžiui: II punkto kalinys lietuvis rašo kalinei lietuvaitei į I punktą ir pasigiria, kad pogrindis davėjam užduotį...

Kalinio meilė - žiaurus dalykas. Pirma, gyvenimas kaip ant ratų. Antra, ateitis nežinoma.

POLITINIŲ KALINIŲ SUKILIMAS

1954 M. GEGUŽĖS-BIRŽELIO MĖNESIAIS KENGYRO STOVYKLOJE (40 PARŲ TARP GYVENIMO IR MIRTIES)

...Kančias ir gėlą ašaros nuvijo,

Rūsti širdis ramumo kupina...

Gyvi vaizdai— lyg ūkanoj paskendę,

O tai, kas praeity, regiu kaip šiandie...

J. V. Gėtė

Tinka J. V.Getės dedikacija Kengyro kalinių stovyklos 1954 m. gegužės-birželio mėnesių įvykiams. Tai praeities prisiminimas, kuris prieš 40 metų sudrebino ne tik Kengyro stovyklos vadovus, bet ir visą blogio imperiją -TSRS.

Apie Kengyro politinių kalinių sukilimą knygoje "Ko nežinojo Solženicynas" ("O čiom ne znal Solženicyn") 1990 m. Vladislavas Nikolajevas rašo: "Iki šių dienų kuriamos legendos apie politinių kalinių sukilimą. Dar vakar tūkstančiai paklusnių, sugniuždytų režimo kalinių sukilo ir visą stovyklą paėmė į savo rankas, išbuvo 40 dienų apsupti kariuomenės..." A.I.Solženicynas "Archipelage Gulage" parašė skyrių "Keturiasdešimt Kengyro dienų". Solženicynas apie sukilimą sužinojo iš savo draugų ir tik iš pasakojimų.

"Aš pirmas, - rašo Nikolajevas - kuriam į rankas pateko steplago dokumentai. Tiesa, ne visi, nes dauguma jų dar paslėpti MVD ir KGB archyvuose Maskvoje".

Nei Solženicynas, nei Nikolajevas tikrosios sukilimo priežasties, jo esmės nežinojo. Tiesa, Nikolajevas knygai "Ko nežinojo Solženicynas" medžiagą ėmė iš archyvų. Deja, čekistams nepasisekė išaiškinti Kengyro

stovyklos politinių kalinių pogrindžio veiklos sukilimo metu. Mėginsiu išnarplioti tų 40 parų tarp gyvenimo ir mirties kai kurias paslaptis, kovų epizodus. Žinoma, sukilimo kovos prie kiekvienos barikados ar barako turėjo savo ypatybes. Mano nuomone, galima sukurti daug grožinės literatūros kūrinių apie žiaurius barikadų mūšius Kengyro stovykloje.

Stovyklos pogrindis veikė labai aktyviai, o tai siutino steplago valdybos viršininką Čečevą, kuris nežinojo ką daryti su nepaklusniais Kengyro politiniais kaliniais. O blogio imperija savo milžiniško darbuotojų aparato dėka engė įvairių profesijų, tautybių žmones, sukūrė lagerinę ekonomiką, kurioje darbo jėga - vergai, paniekinti ir pasmerkti bado mirčiai. Čekistai visokiausiais būdais bandė ardyti politinių kalinių vienybės, draugystės pasireiškimus. Čečevas, kad nuramintų "savo išdykaujančius vaikus", ėmėsi kai kurių gudrybių. Tos gudrybės ne jo sugalvotos, tai visos stalinistinės epochos žmonių naikinimo atradimas, kurio esmė - dirbtinės neapykantos tarp kriminalinių ir politinių kalinių kurstymas.

1954 metų balandžio mėnesį į Kengyro politinių kalinių stovyklą atvežė virš 300 kriminalinių nusikaltėlių. Mes, ten buvę, labai gerai prisimename ką tai reiškė tomis dienomis. Reiškė tai, kad stalinizmo šalininkai (nors Stalinas buvo po velėna) nenorėjo pripažinti politiniams kaliniams vyriausybės numatytų lengvatų, būtent: neišleido ligonių, invalidų ir nepilnamečių iš stovyklos, nepašalino grotų nuo barakų langų, nepanaikino asmens numerių ir t.t.

Koks paradoksas! Politiniai kaliniai ir kriminaliniai nusikaltėliai viename lageryje, tuose pačiuose barakuose, toje pačioje valgykloje, toje pačioje darbovietėje. Atrodytų - viskas tvarkoje: vieni ir kiti tos pačios Žemės žmonės. Lagerių valdybos viršininkas Čečevas norėjo "razbaininkų" pagalba palaužti politinių kalinių vienybę.

Kriminalinius nusikaltėlius apgyvendino trečiajame lagpunkte. Tai žmonės, kuriuos galima suskirstyti į dvi grupes. Viena grupė - eiliniai nusikaltėliai: žmonės, padarę išeikvojimus (buhalteriai, ekonomistai, cechų, įmonių vadovai, smulkūs vagišiai ir t.t.), žodžiu, klystantys ar norėję suklysti piliečiai. Antra grupė - neduok Dieve! Ir kaip ta šventa žemelė tokius galėjo, gali ir galės nešioti? Tai vagys, plėšikai, sadistai, iškrypėliai, žmogžudžiai. Tų niekšelių buvo virš 200.

Jų ir mūsų, politinių kalinių, keliai ir siekiai skirtingi. Tai - dvi priešingos stovyklos. Jie gyveno tarp politinių kalinių; režimas mums senas - stalininis, o jiems -visai kitas. Eidami iš darbo jie net kirvius, laužtuvus pradėjo nešti į zoną. Žinoma, prižiūrėtojai tuos daikčiukus, jei pastebėdavo, atimdavo, bet karceriu nebausdavo. Stengdavosi nepastebėti. Tuo tarpu politinį kalinį už laiškutį ar kitą menkniekį kišdavo į karcerį.

Į darbą jie taip pat eidavo pagal norą. Darbe užsiimdavo peilių, durtuvų gamyba. Na, o tie likusieji buvo priversti jiems vergiškai tarnauti. Kriminalinių nusikaltėlių būryje buvo vienas lietuvis, prieš areštą dirbęs buhalteriu.

Pirmieji "žiedeliai" pasirodė tada, kai dalis jų, darbo dieną likusių stovykloje, per sieną (tvorą) iš trečiojo lagpunkto perlipo į antrąjį. Pasklido po barakus, ėmė plėšikauti, atiminėti iš politinių kalinių maistą, drabužius. Tas pats vyko ir trečiajame punkte. Tuo metu politiniai kaliniai dirbo, barakuose likę senukai dientvarkiai bei ligoniai negalėjo priešintis. Čekistai pasiekė sumanytą tikslą.

Politiniai kaliniai reikalą sprendė taip: buvo pareikalauta, kad kriminaliniai mūsų neliestų. Kadangi jie susitarimą ignoravo ir toliau tęsė niekšišką veiklą, tai trečiojo lagpunkto vyrai prievarta sutvarkė santykius. Lagerio administracijos norai neišsipildė. Jų pačių tarybine, komunistine morale išauklėti žmogžudžiai iltis atsuko prieš savo auklėtojus.

1954 metų gegužės 16 diena buvo gražus, saulėtas sekmadienio rytas, baigė žydėti margaspalvės stepių gėlės. Po "sočių" pusryčių kriminaliniai nusikaltėliai būreliais (4-6 žmonės) perlipo per mūro sieną, skyrusią trečiąjį lagpunktą nuo antrojo, paskui iš antrojo į ūkio kiemą, iš ūkio kiemo į pirmąjį lagpunktą (mūro tvoros aukštis šeši metrai), kuriame gyveno politinės kalinės moterys. Į moterų zoną jų perlipo vienetai (gal 10-15), nes čekistai ėmėsi priemonių žygiui sustabdyti. Karininkai, prižiūrėtojai ūkio kieme juos suimdavo ir grąžindavo į trečiąjį punktą, bet ne į karcerį. Ne taip lengva kriminalistams buvo perlipti 6 m aukščio tvorą, kai šalia prižiūrėtojai.

Lietuvių politinių kalinių antrojo lagpunkto pogrindžio komitetas (komiteto nariai: Mykolas Klusas, Pranas Vaičaitis, Juozas Šumskas, Adolfas Dilys, Jonas Navickas, Stasys Mačiulis) nusprendė į konfliktą tarp kriminalinių nusikaltėlių ir administracijos nesikišti. Tokį sprendimą priėmė ir kitų tautybių pogrindžiai; tą pasiūlė lietuviai, nes jie pirmieji ėmėsi nagrinėti esančią padėtį. Susitarta akylai stebėti kriminalinius nusikaltėlius, kai jie pateks į moterų zoną. Be to, per ūkio kiemą buvo užmegztas ekstra ryšys su moterimis. Tuo atveju, jei šie pradėtų netinkamai elgtis moterų zonoje, vyrai buvo pasiruošę apginti savo motinų, seserų, žmonų, bendros kančios draugių garbę, žmogiškumą bei teises.

Jeigu anksčiau šiokia tokia kova vyko tarp politinių ir kriminalinių kalinių, kurią laimėjo politiniai, tai gegužės 16 d. kriminaliniai susirėmė su administracija. Į antrojo lagpunkto teritoriją apie dešimtą valandą prigužėjo daug čekistų karininkų ir eilinių prižiūrėtojų (be ginklų; su ginklais lagerio zonoje čekistai niekada nesirodydavo). Visi barakai buvo atrakinti ir politiniai kaliniai vaikščiojo centrinėje zonos dalyje ties valgykla. Antrojo lagpunkto viršininkas pulkininkas Kovnerovas kreipėsi į politinius kalinius, kad jie padėtų sugaudyti kriminalinius, perlipusius per mūro tvorą iš trečiojo punkto ir einančius per ūkio kiemą į moterų zoną.

Pirmojo lagpunkto (moterų) viršininkas kapitonas Liusenkovas ir trečiojo kapitonas Stadnikovas rūpinosi, kad kaliniai kuo daugiau dirbtų, mažiau valgytų ir vykdytų miesto, fabrikų statybas, vario rūdos iškasimo planus - didintų "socialistinės" tėvynės ekonominį potencialą. Didžiausias politinių kalinių priešas buvo Kengyro lagerio operatyvinės dalies viršininkas kapitonas Jevgenijus Ivanovičius Beliajevas (rusiškai kalinių pravardžiuojamas "glavnyj kūm"). V.Nikolajevas Beliajevą vienur vadina kapitonu, kitur - vyr.leitenantu. Kiek prisimenu, turėjo kapitono laipsnį. Solženicynas rašo: "Beliajevas buvo energingas sadistas". Jo viršininkas buvo majoras Timofejevas, kuris su kaliniais tiesiogiai mažai bendravo. Pats žiauriausias prižiūrėtojas buvo Imadi Sarkovas. Šie viršininkai ir daug karininkų, prižiūrėtojų antrajame lagpunkte ėmė gaudyti kriminalinius.

Viršininkai gaudė, o politiniai kaliniai sudarė gyvos sienos užtvarėles, kad čekistai nepraeitų, o kriminaliniai galėtų laisvai manevruoti. Kriminaliniai naudojosi proga ir akmenimis, plytgaliais ir kitokiu šlamštu ėmė mėtyti čekistus. Politiniai kaliniai nelietė nei vienų, nei kitų, tik gyvomis sienelėmis trukdė viršininkams; meiliai su jais kalbėdamiesi, šypsojosi ir net reiškė užuojautą. Karininkai negailėjo gražių žodžių politinių kalinių adresu, apeliavo į jų sąžinę ir laukė pagalbos. Tokios grumtynės tarp kriminalinių ir čekistų tęsėsi apie keturias valandas.

Gegužės 16 d. pavakarį įvykiai pakrypo kitaip.

Kriminaliniai mūro sienoje tarp trečiojo ir antrojo lagpunktų iškalė skylę ir masiškai veržėsi prie moterų zonos.

Iš trečiojo lagpunkto į antrąjį kartu su kriminaliniais atėjo ir politiniai kaliniai (apie 150 vyrų). Trečiojo punkto lietuvių politinių kalinių pogrindžio vadovas Antanas Maziliauskas pranešė antrojo punkto lietuviams (pogrindžio komitetui) apie tai, kad kartu su kriminaliniais dalyvaus ir politiniai.

Prisimena tokie epizodai: antrojo lagpunkto zonoje, už valgyklos ties ūkio pastatu, buvo demonstruojamas kino filmas. Kriminaliniai, apvertę kino aparatūrą, puolė prie ūkio kiemo vartų. Tai ne vartai, bet dvejos sunkios metalinės durys. Vartus išvertė ir minia kalinių įsiveržė į ūkio kiemą.

Ūkio kieme prie moterų lagpunkto mūro tvoros (aukštis 6 m) stojo rankas išskėtęs Kengyro lagerio režimo viršininkas kapitonas Beliajevas ir kreipėsi į kalinius: "Užmuškit mane, nelieskit sienos!" Vagišiai puolė jį mušti, politiniai, paėmę kapitoną už rankų, nuvedė prie ūkio kiemo išorinių vartų ir jėga išstūmė iš lagerio zonos.

Antrojo lagpunkto lietuvių politinių kalinių pogrindžio komitetas kartu su ukrainiečių bei rusų pogrindžio vadovais nutarė:

1. Sekti kriminalinių nusikaltėlių elgesį.

2. Kartu su trečiojo lagpunkto politiniais kaliniais padėti kriminaliniams išgriauti mūro sieną (tvorą), padaryti praėjimą iš ūkio kiemo į moterų zoną.

3. Apsaugoti ūkio kieme esančius maisto, drabužių bei kitokios paskirties sandėlius nuo galimo plėšimo.

Visa tai buvo pranešta kriminalinių nusikaltėlių vadams. Jie sutiko ir žodžio laikėsi.

V.Nikolajevas ir A.Solženicynas tikrosios 1954 m. gegužės 16 d. padėties nežinojo ir negalėjo žinoti. V.Nikolajevas savo knygai medžiagą ėmė iš archyvo, o A.Solženicynas - iš padrikų Kengyro sukilimo dalyvių pasakojimų. Politiniai kaliniai (pogrindis) tą gegužės 16 d. pavakarį ėmėsi atsakomybės, kad būtų garantuota drausmė, sandėlių saugumas, moterų teisės.

Mūro sienoje, skyrusioje ūkio kiemą ir kalinių moterų zoną, geležinkelio bėgiais, laužtuvais, kūjais buvo pramušta apie 1,3 metro skersmens skylė. Per ją į moterų pirmąjį lagpunktą atėjo virš 500 vyrų. Iš jų - kriminalinių apie 170. Tą vakarą lietuvių kalinių vyrų moterų zonoje buvo apie 60. Iš antrojo lagpunkto lietuvių pogrindžio komiteto narių - Mykolas Klusas,

Juozas Šumskas, Stasys Mačiulis, o kiti nariai - Pranas Vaičaitis, Jonas Navickas, Adolfas Dilys liko savo zonoje. Taip buvo komitete susitarta, kad būtų galima ir pirmajame, ir antrajame lagpunktuose žinoti padėtį, priimti reikalingus sprendimus. Taip pasielgė ir ukrainiečių bei lenkų antrojo lagpunkto pogrindininkai.

Gegužės 16 dieną, 10 valandą vakaro (KGB archyvo duomenimis) į ūkio kiemą buvo įvesti kareiviai, ginkluoti automatais, lengvaisiais kulkosvaidžiais, granatomis ir guminėmis lazdomis. Įvyko šioks toks stumdymasis tarp kareivių ir kalinių. Kiek žinau, žuvusių tą vakarą nebuvo.

Pirmajame lagpunkte moterys ir vyrai visą naktį praleido lauke. Skambėjo lietuviškos, ukrainietiškos, latviškos ir estiškos dainos. Tą naktį moterų zona atrodė kultūros ir poilsio parkas. Tai buvo nuoširdus, draugiškas susitikimas, kurį retkarčiais lyg koks fejerverkas paįvairino čekistų iššautos raketos bei pavieniai automatų, pistoletų šūviai.

Kriminaliniai išlaisvino savo šešis draugus iš izoliatoriaus moterų zonoje, patekusius gegužės 16 d. vidurdienį.

1954 m. gegužės 17 d. ankstų rytą, saulei tekant, į moterų zoną buvo įvesta ginkluota kariuomenė. Atėjo net trys prokurorai. Visa čekistų "svita" stovėjo vadinamoje "lineikoje", į kurią kiekvieną dieną rikiuojamos ir prieš išvedant į darbą kalinės moterys. Išėjęs į priekį prokuroras išrėžė: "Tarybų Sąjungos vardu įsakau: kaliniai vyrai rikiuojasi penketukais, susikimba už parankių ir išeina iš zonos. Neįvykdžius įsakymo - bus sušaudyti vietoje".

Kaliniai, susikibę rankomis, kaip siena stojo prieš kariuomenę, atsisakė išeiti iš zonos, reikalavo, kad kariuomenė būtų išvesta iš moterų lagpunkto ir ūkio kiemo. Žadėjo grįžti į savo lagpunktus tais keliais, kuriais atėjo, pavalgyti pusryčius, išeiti į darbą, palikus tam tikrą kalinių dalį lageryje, ir pradėti derybas su steplago administracija.

Tris kartus prokurorai kartojo tą patį įsakymą. Paskutiniame įsakyme minėjo 10 minučių terminą.

Kalinių atsakymas - tas pats. Papildomai pasakyta: "Nevarginkite kareivių! Mes nevykdysime jūsų įsakymo, jei turite teisę - sušaudykit!"

Kalbėjo ne visi prokurorai ir ne visi kaliniai. Buvo taip: į priekį išeina prokuroras ir įsako. Kaliniai žaibiškai pasitaria, išeina į priekį kalinys ir atsako.

Tarp įsakymų ir kalinių atsakymų kartojimo viešpatavo mirtina tyla. Atrodė, kad Kengyro stepė laukia baisių įvykių, jos žemė trokšta nekalto kalinių kraujo. Akimirkos svarba, kai mirtis žiūri tiesiog į akis, dvasiškai suartino ten stovėjusius kalinius vyrus ir moteris. Mirtis ne tokia baisi, kai šalia jauti likimo draugų nugalėtą baimę.

Dešimt minučių ir pradės kalenti kulkosvaidžiai, automatų salvės lydės į amžinybę jaunus, pagyvenusius ir senus Kengyro politinius kalinius, o kartu ir kriminalinius.

Išdidūs, pakėlę galvas aukštyn, ramiai stovėjo kaliniai ir laukė...

Praėjo, prabėgo tos dešimt minučių, lėmusių daugiau kaip trylikos tūkstančių gyvenimą ar mirtį. Dešimt minučių! Ką gyvenime jos reiškia? Nieko! Tai kavos puodelis ar įsimylėjusių audringas bučinys, tai motinos džiaugsmas, kai jos sūnus ar dukra per malonią gimdymo kančią reiškia pirmąją pretenziją mūsų civilizuotam pasauliui.

Dešimt minučių! Mums, ten stovėjusiems, tai buvo ilgas laiko tarpas, amžinybė!.. Tos dešimt minučių skyrė mirtį nuo vergiško gyvenimo. Šį kartą kaliniai atsisakė vergiško gyvenimo ir laukė... laukė mirties.

Po dešimties minučių prokurorai bei steplago ir lagerio, lagpunktų vadovai (kapitonas Liusenkovas, pulkininkas Kovnerovas, kapitonas Stadnikovas) pasitarę sutiko su kalinių siūlymu.

Taip! Jie sutiko. Keista? Politiniai kaliniai nugali!? Kodėl?

Prisiminkime - tai 1954 metų pavasaris, kai Maskvos Kremliuje po dešimtmečius trukusios priespaudos prasidėjo šioks toks "atšilimas". Juo laiku lagerių vadovai nežinojo kaip pasielgti - šaudyti, nuodyti dujomis, kankinti, prievartauti, žudyti. Pripratę prie įsakymo, gauto iš aukščiau, jie tiesiog pasimetė, nežinojo kaip elgtis. Kiekvienam steplago čekistui parūpo savas kailis, nes Stalino-Berijos vergovės piramidė ėmė griūti.

Kengyras - Kazachijos socialistinės tarybinės respublikos kalinių miestas. Respublikai tuo metu (1954 m.) vadovavo L.I.Brežnevas, vėliau pasaulio labai "mylimas" politinis juokdarys. 1954m. jis buvo Kazachstano kompartijos centro komiteto pirmasis sekretorius. Suprantama, apie gegužės 16 d. įvykius Kengyro politinių kalinių stovykloje jis buvo informuotas. Apie juos žinojo ir Tarybų Sąjungos komunistų partijos centro komitetas. Steplago administracija, kaip rodo archyvų duomenys, tą pačią naktį pranešė Maskvai ir Alma-Atai.

Iš ūkio kiemo ir moterų lagpunkto kariuomenė buvo išvesta, kaliniai vyrai grįžo į savo zonas. Po pusryčių apie du trečdaliai antrojo ir trečiojo lagpunktų kalinių išėjo į darbą, o likusieji mėgino tartis su stovyklos administracija dėl buitinių bei politinių sąlygų gerinimo. Be to, dienos metu, t.y. gegužės 17 d., pirmadienį, kaliniai "sulopė" tvoras tarp lagpunktų ir ūkio kiemo bei moterų zonos.

Steplago administracija savo nuožiūra (tai prieštaravo stovyklų vidaus taisyklėms) tarp trečiojo ir antrojo vyrų kalinių lagpunktų bei ūkio kiemo ir moterų zonos spygliuota viela atitvėrė mirties juostas. Stovykloje esantiems ir iš darbo grįžtantiems kaliniams paskelbė, kad mirties zona veikia nuo gegužės 17 dienos 17 valandos. Kaliniai, įžengę į mirties zoną, bus šaudomi vietoje be įspėjimo.

Steplago administracijos veiksmai, kuriais norėta įbauginti Kengyro politinius kalinius, prieštaravo "demokratiškiausios" pasaulyje TSRS vyriausybės įstatymams ir TSKP CK nurodymams. Įstatymai kalbėjo politinių kalinių kalba, teikė vilties laisvam, prasmingam ir žmogiškam gyvenimui. Tačiau vietiniai, o gal ir Maskvos čekistai "nesuprato" tik truputį padvelkusių demokratijos vėjų. Tai, ką padarė gegužės 17 d. Kengyro politinių kalinių stovyklos administracija, giliai psichologiškai veikė žmones ir beliko rinktis vergo gyvenimą ar sąmoningą mirtį kovos lauke.

Kaliniai pasirinko garbingos kovos kelią. Dauguma jau buvo grįžę iš darbo objektų į stovyklą, kai iš trečiojo lagpunkto gavome laiškelių, kuriuose pranešė apie tvoros (sienos) šturmą per mirties juostas liek iš III, tiek iš II lagpunktų pusės. Trečiojo lagpunkto kaliniai pradėjo kasti griovį per mirties zoną iki tvoros, skiriančios III ir II punktus. Tuo pačiu laiku prasidėjo mirties zonų apšaudymas. Trečiojo lagpunkto pusės mirties zoną iš sargybos bokštelio, esančio ant išorinės stovyklos sienos prie centrinių vartų, apšaudė du lengvieji kulkosvaidžiai ir trys ar penki automatai. Toks apšaudymas vyko ir prie antrajame punkte esančios mirties zonos.

Gegužės 17 d., kai buvo atstatomos tvoros tarp lagpunktų, ūkio kiemo bei moterų zonos, prižiūrėtojai mažiau dėmesio skyrė kalinių judėjimui tarp III ir II punktų. Jiems rūpėjo, kad I punkte (moterų) neliktų vyrų arba moterų - ūkio kieme, II, III punktuose. Tuo pasinaudojo kriminaliniai ir kai kurie politiniai kaliniai - apie 70 kriminalinių nusikaltėlių liko antrajame lagpunkte.

Trečiojo lagpunkto politiniai ir kriminaliniai kaliniai per mirties zoną, apšaudomi čekistų, ėmė šturmuoti tvorą, skiriančią juos nuo II punkto. Buvo kasamas griovys ir statoma barikada mirties juostoje. Antrajame lagpunkte taip pat ėmėsi priemonių: II punkto politiniai ir kriminaliniai kaliniai ėmė vilkti iš valgyklos stalus, suolus bei kitokį inventorių prie mirties zonos, skyrusios II punktą nuo III, ir pradėjo statyti barikadą.

Man ir Pranui Vaičaičiui teko būti už trijų metrų nuo apšaudomos mirties juostos II lagpunkto pusėje. Tai buvo prie išvedimo į darbą tako ("lineikos"). Mus dengė 1,2,3-os žeminių aptvaro siena ir apšaudymas negrėsė. Mudviem, vienam ukrainiečiui ir vienam rusui buvo pavesta vadovauti politiniams kaliniams, statantiems barikadą prie III punkto tvoros per mirties juostą. Mūsų tikslas buvo toks: kuo mažiau aukų ir daugiau naudos. Mums pasisekė. Tą gegužės 17 d. pavakarį, statant barikadą prie III lagpunkto tvoros, politinių kalinių iš II punkto nušautų nebuvo, tik sužeistų. Žinoma, mūsų uždanga buvo sąlyginė: kartais nustodavo šaudęs bokštelis, esantis prie išvedimo į darbą vartų, o pradėdavo šaudyti priešingoje išorinės stovyklos tvoros esančio bokštelio sargybiniai. Tada mes būdavome atvirame lauke. Užteko apšaudymą pakreipti iš mirties zonos ir... sudiev, likimo broliai!

Kitaip elgėsi kriminaliniai, buvę II punkte. "Razbaininkai" su kitų, taip pat ir su savo gyvybe nesiskaitė. Jie, gavę iš politinių kalinių dantų miltelių ir pastos, gaminosi kažkokį alkoholį. Gerokai apsvaigę, šalia mūsų lošia "21" ("ačko"). Kuris pralošia, pasako: "Dosvidanija, bratcy!" ir, paėmęs kokį nors daiktą, eina į mirties zoną statyti barikados. Toks statytojas krinta pakirstas kulkų, kitas sužeistas, "gražiai" keiksnodamas, dar spėja grįžti ir miršta prie mūsų kojų. Lavoną jo draugai meta į mirties zoną. Visa tai vyksta be didelių emocijų, sielvarto - tarsi tai būtų kasdieninis reiškinys. Kai kurie sunkiai sužeisti buvo gabenami į II punkto ligoninę. Šalia valgyklos stalų, suolų barikados užtvarą "stiprina" ir "razbaininkų" lavonai.

Kulkosvaidžiai ir automatai kalena be pertraukos, kulkos ardo mirties zonos žemę, kai kurios lyg pasiklydusios atsimuša į barako sieną. Kulkų ardoma dulka mirties zonos žemė, dejuoja sužeistieji ir, keiksmažodžius maišydami su Dievo vardu, čia pat miršta. Vaizdas kraupus.

Politinis kalinys ukrainietis Jurijus Ferenčiukas kartu su keliais kaliniais prie barako pagavę karininką nešė į ugnies zoną. Kelias minutes nustojo šaudę sargybiniai, bet į karininko šauksmą mažai reagavo ir savo kruviną darbą tęsė. Žinoma, tiesiog į karininką nešaudė, o jis drebančiu iš baimės balsu šaukė: "Namuose šeši vaikai, aš blogo kaliniams niekada nelinkėjau!" Taip, tas karininkas dirbo tiekėju ir kaliniams buvo geras žmogus. Mes reikalavome, kad jį paleistų. Uniforma ne visada parodo žmogaus blogumą ar gerumą. Karininką paleido, ir jis nubėgo prie stovyklos vartų.

Zonoje (II punkte) buvo likę čekistų karininkų ir prižiūrėtojų, nes jie ruošėsi vakariniam patikrinimui, o staiga prasidėjo nenumatyti įvykiai. Organizavome jų išvedimą iš zonos. Politiniai kaliniai jų nemušė, gyvybės atimti nenorėjo. To paties pareikalavome ir iš kriminalinių. Be to, kai kurie karininkai bei prižiūrėtojai kalinių atžvilgiu buvo geranoriškai nusiteikę ir stengdavosi bėdoje padėti.

Tiesa, zonoje buvo surastas žiaurus prižiūrėtojas Imadi Šarkovas. Jį kaliniai taip pat nunešė į apšaudomą mirties zoną ir ten išlaikė apie pusę valandos. Jis kraupiai šaukė ir per tą pusvalandį pražilo, nors jam buvo tik 35 metai. Po to Šarkovas ilgai sirgo, gydėsi pietų kurortuose, o kai po sukilimo grįžo į stovyklą, kaliniams buvo labai geras.

Kai barikada buvo baigta statyti (o tai truko apie dvi valandas), dauguma kalinių iš III lagpunkto perėjo į II, iš II - į ūkio kiemą.

Sužeistuosius paguldė į II lagpunkto ligoninę, lavonus - į morgą.

Pradėta statyti barikada ūkio kieme prie moterų zonos tvoros. Medžiagų ūkio kieme buvo: geležinkelio bėgių, pabėgių, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžių, plytų, iš molio išdegtų vamzdžių, įvairaus dydžio metalo strypų, spygliuotos vielos.

Nors čekistai šaudė iš kulkosvaidžių ir automatų, darbas prie moterų zonos tvoros virte virė. Sužeistieji dejavo ir tuojau pat buvo gabenami į ligoninę, o kai kurie mirštantys dar spėdavo atsisveikinti su likimo draugais.

Barikada buvo pastatyta ir išmušta skylė tvoroje, kai aš, Pranas Vaičaitis, Vytautas Markevičius, Feliksas Karbauskis artėjome prie moterų zonos. Pirmas per išmuštą tvoroje plyšį nuėjo F.Karbauskis, antras bandė dzūkas Vytautas Markevičius. Tik spėjo Vytautas pasikelti, atsisuko į mane ir sako: "Einam". Tą akimirką kulkosvaidžio kulkos prakirto barikados skardą ir Markevičius suklupo. Iš krūtinės plūstant kraujui, dar sušuko: "Tėvynės nematysiu!"

Tuo laiku čekistai atidengė ugnį į visus tris lagpunktus iš kulkosvaidžių, stovėjusių ant steplago (lagerių) valdybos stogo. Laimė, stovykla buvo išdalinta gardais (kalitkomis), tai prie tvorų sienų buvo galima apsisaugoti nuo kulkų. Kariuomenė puolė ūkio kiemą ir moterų zoną. Čia įvyko žiaurios skerdynės. Ūkio kieme žuvo daugiau kaip 50 kalinių, iš jų lietuviai: Vytautas Markevičius, Kazys Rindeika, Kazimieras Šiugždinis, Povilas Seikalis.

V.Nikolajevas knygoje "Ko nežinojo Solženicynas" rašo, kad Povilas Seikalis žuvo prie moterų zonos tvoros. Tikrovėje jis žuvo tarpuvartėje tarp ūkio kiemo ir II lagpunkto. Kai prasidėjo puolimas, mudu su P.Vaičaičiu bėgome kartu, o netoli mūsų - Povilas. Aš bėgau pirmas, antras -P.Vaičaitis, o šalia jo - P.Seikalis. Pranas Vaičaitis ir matė, kaip Povilas, pakirstas automato kulkų, krito aukštielninkas.

Tarpuvartėje žuvo keli žmonės, buvo ir sužeistų. Mudu su P.Vaičaičiu girdėjome dejavimus, nes slėpėmės už tvoros griovelyje gal už 7 metrų nuo tų nelaimingųjų. Bandėme gelbėti sužeistuosius, paimti lavonus, bet... aplinkui viskas maišėsi; raketos apšviesdavo stovyklą ir vėl aidėdavo šūviai. Iš moterų lagpunkto sklido klyksmas, nes ten visą naktį vyko grumtynės. Į jų zoną atvažiavo gaisrinės mašinos ir vandens srove čekistai bandė suvaryti kalinius į barakus.

Iki vidurnakčio apšaudė visą trečiojo skyriaus stovyklos zoną. Protarpiais išjungdavo elektrą, įvairiaspalvės raketos nušviesdavo padangę, kulkosvaidžių ir automatų salvės ne vieną kalinį lydėjo į kapus.

Po vidurnakčio II ir III lagpunktų apšaudymą nutraukė, tik ūkio kieme retkarčiais nuaidėdavo pavieniai šūviai.

Be pertraukos vyko skerdynės moterų zonoje. Iš II ir III lagpunktų girdėjosi moterų ir vyrų riksmai, pagalbos šauksmas, giesmių nuotrupos, kareivių keiksmai, nuolatiniai šūviai.

Kaliniai laisvai vaikštinėjo iš II į III lagpunktą ir atvirkščiai. Punktuose nebuvo prižiūrėtojų, bet kaliniai laikėsi drausmės: ėjo į valgyklą ir maisto ėmė tiek, kiek priklausė pagal normą. Plėšikavimo, grobimo, muštynių, keršto, sąskaitų suvedinėjimo nebuvo. Štai čia ir pasirodė stovyklos politinių kalinių pogrindžio jėga. Žinoma, tiek lietuvių, tiek ukrainiečių bei kitų tautybių pogrindžiai liko pogrindžiais. Jie lyg kokia nematoma jėga vadovavo stovyklos kalinių gyvenimui.

Gegužės 18 d. rytas nieko naujo ar gero nežadėjo. II ir III lagpunktų kaliniai galvojo kaip išvaduoti arba bent padėti moterų zonoje esantiems žmonėms. Tarėsi lietuvių, ukrainiečių, lenkų, rusų pogrindžio vadovai. Buvo pakviesti kriminalinių kalinių, likusių II, III lagpunktuose, vadai. Be to, išklausyta nuomonė vadinamųjų "juodųjų", tai yra Kazachstano, Kaukazo atstovų. Sunkiausiai sekėsi su kazachais, uzbekais, tadžikais, kirgizais.

Nuspręsta statyti barikadą prie ūkio kiemo vartų II lagpunkte, paskui rikiuotis ir tylos maršu per ūkio kiemą eiti į moterų zoną. Tai buvo ryžtingas, rizikingas sprendimas, bet norint padėti kraujuose ir ugnyje skęstantiems I lagpunkto žmonėms, kitos išeities nebuvo.

Pirmiausia mėginta statyti barikadą, gal net nestatyti, o vaizduoti jos statybą. Iš karto pasipylė automatų šūviai.

Tuo pačiu laiku buvo ruošiami žmonės "taikos" maršui. Su vadinamaisiais "juodaisiais" kalbėta kiek griežčiau. Jiems buvo pasiūlyta užsidaryti 7, 8, 9 žeminėse (9 žeminėje gyveno invalidai) ir nesimaišyti po kojomis arba dalyvauti numatytose priemonėse. Tarp "juodųjų" vadų kilo nedidelis sąmyšis, bet vis dėlto ir jie sutiko eiti kartu.

Prie II lagpunkto į darbą išvedimo vartų atėjo kalinių delegacija, sudaryta iš įvairių tautybių atstovų, ir pareikalavo budinčiųjų čekistų, kad atvyktų trečiojo skyriaus viršininkas papulkininkis Fiodorovas.

Kartu su papulkininkiu atvyko dar keli aukšto rango karininkai iš valdybos. Kalinių delegacija jiems įteikė ultimatumą su reikalavimu baigti žudynes moterų zonoje, išvesti kariuomenę iš ūkio kiemo ir I lagpunkto. Priešingu atveju - beginkliai II ir III lagpunktų kaliniai žengs į I lagpunktą. Tegul žus visi stovyklos kaliniai! Terminas - 30 minučių.

Kalinių reikalavimas buvo trumpas ir griežtas. Karininkai norėjo kažką sakyti, bet mūsų delegacija (dalyvavau ir aš) apsisukusi nuėjo.

Gegužės 18 d. apie 10 -11 vai. po minėtų derybų su stovyklos administracija prie II lagpunkto vartų kariuomenė buvo išvesta iš ūkio kiemo, moterų zonos. Kareiviai, išeidami iš ūkio kiemo ir I lagpunkto, kartu paėmė užmuštuosius ir sužeistuosius, kurie nebeturėjo jėgų pasislėpti, patekti į II ar I lagpunktų ligonines.

Kiek žinoma, tą naktį (gegužės 17 d. naktis ir 18 d. rytas) žuvo virš 70 kalinių, 8 ar 10 lavonų liko kalinių žinioje. Tie lavonai, kariuomenei išėjus, buvo suguldyti vienoje eilėje prie pirties II lagpunkte. Kaliniai pakvietė stovyklos administraciją, kad ji galėtų "pasidžiaugti" savo kruvino darbo vaisiais.

Karininkai bandė aiškinti, kad kareiviai šaudė į viršų, bet pamatę kulkų sudraskytus lavonus, nutilo ir nuleido galvas. Kažkas iš kalinių suriko: "Budeliai! Nusiimkit kepures! Gerbkit nekaltas aukas!" Lyg pagal karišką komandą čekistai nusiėmė kepures... O! Kaip sunku tai padaryti! Bet... laikai keičiasi... Kengyro stovyklos kalinių kantrybė baigėsi...

Pareigūnai tvorose, pastatų sienose ieškojo kulkų, jas išlupinėjo, vyniojo į vatą, dėjo į dėžutes ir žadėjo išaiškinti nusikaltėlius.

Deja, liko tik pažadai, o dėžutės su kulkomis paslaptingai dingo.

Kaliniai, paguldę žuvusiuosius į skubomis sukaltus baltų lentų karstus, išlydėjo juos iš stovyklos teritorijos. O tie lavonai, kuriuos paėmė čekistai, nežinia kur buvo palaidoti.

Gegužės 18 d. rytą išvaduojami kaliniai iš stovyklos kalėjimo ir išleidžiami naujai atvežti iš karantino.

Visi lagpunktai susijungia, tvorose padaromi platūs praėjimai. Tyla gaubia zoną, tik girdėti malonus moterų ir vyrų juokas. Vyras sutinka žmoną, kaimynai - kaimynes. Na, o "sirgę" meilės liga, t.y. buvę įsimylėję per laiškučius, žiūri vieni į kitus ir... Nuostabu! Vieni patenkinti akivaizdžiai pamatę savo išsvajotąją ar išsvajotąjį, o kiti... nusivilia "popierinės" meilės vaisiais ir jų svajonės lyg smėlio pilys akimirksniu subyra. Nors pastarųjų buvo vienetai. Dauguma po baisių kančios ir ilgesio metų vėl susitiko, sukūrė gražias lietuviškas šeimas ir šiandien tebegyvena.

STEPLAGO VALDYBA

Steplago viršininkas pulkininkas A.Čečevas buvo pats galingiausias ir svarbiausias asmuo valdyboje. A.Čečevas tiesiogiai pakluso Maskvai ir su vietine Kazachijos valdžia visiškai nebendravo. Jį aptarnavo asmeninis virėjas ir asmeninis kirpėjas. Jo žinioje buvo keliolika lengvųjų lėktuvų, kurie stovėjo aerodrome netoli Kengyro. Lėktuvais ieškodavo kalinių bėglių, juos naudojo asmeniniams reikalams. Lagerio vadovai skirdavo gyvenamąjį plotą (butus) savo darbuotojams ir sargybai, registruodavo sutuoktuves ir skyrybas, išduodavo gimimo ir mirties pažymėjimus.

Lageris buvo galingas. Jam priklausė vergų darbas, kariniai daliniai, valdžia, kuri valdė milijonus įmonių. Tai valstybė valstybėje, kuriai priklausė net geležinkeliai, traukiniai, ligoninės.

Steplago valdyba kopijavo valstybines valdymo struktūras. Viršininko pavaduotojai: papulkininkiai Riazanovas, B.Ščetininas ir K.Oliuškinas.

Valdybos skyriai:

-    Spec, skyrius, kuris garantavo slaptumą. Jam vadovavo papulkininkis Gorban.

-    Režimo - operatyvinis skyrius. Tai cenzūra (laiškų ir t.t.) ir darbas su lagerio prižiūrėtojais (nadzirateli). Vadovavo kapitonas Vasiljevas.

-    Trečias skyrius - mįslingas. Jį vadindavo operčekistų (operčekistkim). Darbas su užverbuotais kaliniais, tardymas, kalinių nuotaikos ir mąstymo kontrolė. Vadovas - papulkininkis Zarovniajevas.

-    Politinis skyrius. Vadovas - papulkininkis Vladimirovas.

-    Sukarintos sargybos skyrius, vadovas - pulkininkas Rachmanovas.

-    Planavimo - rangos skyrius. Vadovas - generolas-leitenantas Gladkovas. Paradoksas: generolui-leitenantui vadovavo pulkininkas Čečevas. Čia laipsnis nebuvo svarbiausia. Kiekvieną nusikaltusį (žinoma, ne politiškai) karininką siųsdavo dirbti į lagerį. Ypač daug jų buvo praėjusių karo frontus. Kaliniai žinojo, kad šie karininkai - patys sąžiningiausi gulage. Jie dirbo ne iš idėjos, o iš priespaudos. Skyrius sudarydavo sutartis dėl aprūpinimo darbo jėga miesto statybas, kasyklas, tvarkė steplago ūkiskaitą.

-    Finansų skyrius - majoras Volodinas.

-    Buhalterija -- kapitonas Sokolovas.

-    Kadrų - majoras Čelnokovas.

-    Prekybos skyrius - majoras Kovalenko.

-    Sanitarijos skyrius - papulkininkis Dragūnas.

-    Intendantūros (karinis tiekimas, kariuomenės aprūpinimas, karinių įrenginių bei detalių tiekimas) skyrius - papulkininkis Kumesovas.

-    Lagerio prokuroras - Nikologorskis.

-    Lagerio teisėjas - Dužanskis.

Steplago valdybos struktūrą kopijavo lagerių skyriai ir lagpunktai. Tik vietoje skyriaus - "dalis", pavyzdžiui: kultūros-auklėjimo dalis (rusiškai KVČ), planavimo-gamybos dalis (PPČ) ir t.t.

Pirmomis kalinių sukilimo dienomis steplago administracijai reikėjo pateisinti ginkluotos jėgos panaudojimą lageryje. Buvo sudaryta operatyvinė grupė, kuriai vadovavo vyresnysis leitenantas G.Deriaginas. Nariai: vyresnieji leitenantai Vinogradovas ir Ščenikovas, leitenantai Tifanovas ir Kazačkovas, jaunesnysis leitenantas Varakinas.

Operatyvinė grupė pradėjo baudžiamąją bylą prieš sukilėlius. Štai ką nutarime G.Deriaginas (medžiaga iš archyvo) parašė:

"1954 m. gegužės 16 d. MVD steplago trečio skyriaus trečio lagpunkto kaliniai grubiai pažeidė lagerio kalinių režimo nuostatus. Grupė žmonių (daugiau 60), nepaklausę prižiūrėtojų ir lagerio administracijos reikalavimų, perlipo per tvorą iš III lagpunkto į II. Antrajame lagpunkte taip pat neklausė prižiūrėtojų reikalavimų, fiziškai pasipriešino kai kuriems karininkams, juos įžeidinėjo. Įsibrovė į ūkio kiemą, kuris skyrė II lagpunktą nuo I moterų lagpunkto. Perlipo 6 metrų aukščio sieną ir moterų zonoje sukėlė betvarkę, trukdė normaliam lagerio gyventojų gyvenimui.

Nusikaltėliai fiziškai pasipriešino lagerio administracijai ir atsisakė grįžti į III lagpunktą. Sulaikyti moterų zonoje kaliniai vyrai tęsė pasipriešinimą.

Gegužės 16 d. vakare III lagpunkto kaliniai priešinosi stovyklos administracijai, pralaužė dalį sienos, skyrusios nuo II lagpunkto, masiškai įsiveržė į II lagpunktą, jėga sulaužė geležinių vartų užraktus į ūkio kiemą, metaliniais daiktais išmušė sienoje, kuri skyrė moterų zoną nuo ūkio kiemo, skylę. Moterų zonoje išlaužė izoliatoriaus durų užraktus, sumušė prižiūrėtoją Fatchutdynovą, išlaisvino kalinius vyrus, uždarytus gegužės 16 d. vidurdienį.

Tą patį gegužės 6 d. vakarą trečio skyriaus kaliniai (apie 50 žmonių) užpuolė III lagpunkto izoliatorių, kuriame atliko bausmę administracijos bausti ir tardomi kaliniai. Prižiūrėtojai ir aptarnaujantis personalas buvo ištempti į draudžiamą zoną, išlaužė duris, išlaisvino ten buvusius žmones, įsibrovė į tarnybinius kabinetus, daiktų sandėlį, išdraskė geležines dėžes (seifus), kuriuose buvo tardymo ir kitos bylos. Bylas sudegino, nutraukė telefono ir signalizacijos ryšius. Lageriui padarė materialinį nuostolį.

Gegužės 16-os dienos vakare į ūkio kiemą buvo įvesti ginkluoti kareiviai. Kaliniai juos apmėtė akmenimis, metalo gabalais ir kitokiais daiktais. Į tai kareiviai atsakė fiziniais veiksmais, dėl to nukentėjusių buvo vienoje ir kitoje pusėje.

Gegužės 17 d. rytą steplago valdyba išleido įsakymą dėl ugnies (mirties) juostų įvedimo tarp lagpunktų, į kurias įžengus - bus šaudoma be įspėjimo. Su įsakymu supažindino visus trečiojo skyriaus kalinius.

Nežiūrint priimtų priemonių, kaliniai veržėsi per ugnies juostas iš lagpunkto į lagpunktų. Todėl sargyba kulkosvaidžiais ir kitais ginklais apšaudė minėtas ugnies juostas. Buvo užmuštų ir sužeistų kalinių.

Kaliniai priešinosi, gaudė lagerio zonoje atliekančius tarnybines pareigas prižiūrėtojus ir karininkus. Juos mušė, išniekino ir metė į ugnies juostą, kad būtų sargybos nušauti".

Dokumentas parašytas gegužės 17 dieną; tikėtina, kad vėlai vakare. Nutarimą parašė tardytojas Deriaginas, o jį patvirtino steplago valdybos trečiojo skyriaus viršininkas papulkininkis Zarovniajevas. Dokumento pabaigoje Deriaginas parašė:"Konkretūs asmenys, kurie sukėlė lageryje maištą ir neramumus, nenustatyti. Būtina atlikti kruopštų tyrimą".

Svarbiausia - išaiškinti maišto organizatorius. Operatyvinė grupė stengėsi įrodyti steplago administracijos prieš sukilusius Kengyro politinius kalinius veiksmų teisėtumą. Tardytojas iškraipė faktus. Politiniai kaliniai neužkabinėjo ir nemušė karininkų bei prižiūrėtojų. Vėliau kaltinimo išvadoje tardytojas Deriaginas nurodo, kad pirmą kartą į moterų zoną įsiveržė ne 60, o 30 vyrų. Iš jų - šeši pagauti ir uždaryti į izoliatorių moterų lagpunkte.

Gegužės 18 d. rytą buvo išvaduoti kaliniai iš izoliatoriaus ir lagerio kalėjimo. Tarp jų -- buvęs tarybinės armijos papulkininkis Kapitonas Ivanovičius Kuznecovas, aktyviai dalyvavęs kalinių sukilime. Kuznecovas pasakė gražią ir turiningą kalbą II lagpunkte ties pirtimi prie žuvusių kalinių karstų.

Lietuvių, ukrainiečių, lenkų, rusų pogrindžių vadovai tarėsi dėl sukilimo eigos. Nuspręsta išrinkti komitetą, kuris vadovautų sukilimui. Rusai iš savo pusės pasiūlė minėtą Kuznecovą, kuris energingai ėmėsi darbo.

Komitetą išrinko iš 13 žmonių. Jam vadovavo Kuznecovas. Lietuvių komitete nebuvo, nes mūsų pogrindis savo žmonių nenorėjo iškelti į viešumą. Kuznecovas artimai bendravo su lietuvių pogrindžio vadovais ir kartu nusprendė stovykloje laikytis griežtos drausmės, nepasiduoti provokacijoms. Po poros dienų komitetas buvo perrinktas. Į komitetą išrinkti 9 kaliniai, tarp jų - lietuvis teisininkas Juozas Kundrotas. Jį pasiūlė lietuvių kalinių pogrindis. Juozas Kundrotas nebuvo pogrindžio dalyvis, bet toks neutralus žmogus tiko - lyg laidininkas tarp sukilimo komiteto ir lietuvių pogrindžio vadovų. Juozą Kundrotą atvežė iš šiaurės lagerių, į kuriuos pateko 1941 metais.

Komitetas, vadovaujamas Kuznecovo, kartu su pogrindininkais bei kitais išprususiais kaliniais ėmė kurti bendrą streiko - sukilimo koncepciją, patį politinio sukilimo principą ir iš to iškylančius reikalavimus TSKP CK.

Kaliniai pradėjo ginkluotis. Ūkio kieme, mechaninėse dirbtuvėse buvo gaminami durtuvai, ietys, peiliai, metalinės lazdos. Pogrindininkai iš slėptuvių išėmė savo šaltus ginklus. Kai kurios mūro tvoros buvo išardytos, o iš jų plytų bei akmenų statomos barikados. Lageris atrodė lyg priešo apsupta tvirtovė.

Prasidėjus sukilimui, lagerį trimis žiedais apsupo kariuomenė. Kovai buvo paruošti lengvieji ir sunkieji kulkosvaidžiai, kitokių ginklų Kengyre čekistai neturėjo. Steplago administracija kreipėsi į Kengyre stovėjusios reguliariosios kariuomenės vadovybę, kad padėtų. Armijos vadovybė atsisakė talkininkauti čekistams.

Po sukilimo, jau būdamas tremtyje, iš armijos kapitono sužinojau, jog kariuomenė ėmėsi saugoti miestelį (gyvenvietę), kuris nuo lagerio buvo už 2,5 km. Steplago vadovybė bijojo lagerininkų, galvojo, kad jie veršis iš stovyklos į laisvę, užims kareivines, nuniokos Kengyro gyvenvietę, išžudys ir išniekins karininkų šeimas, kurių dauguma gyveno šalia lagerio kalinių pastatytuose nameliuose.

Politiniai kaliniai tokių siekių neturėjo. Sukilimo tikslai - politiniai.

Sukilimui politiniai kaliniai iš anksto nesiruošė. Lagerio pogrindinės organizacijos kovojo dėl buitinių gyvenimo sąlygų gerinimo ir ruošėsi galimiems netikėtumams iš čekistų pusės, o ypač kilus Trečiajam pasauliniam karui, nes pasaulio politinė padėtis buvo labai įtempta. TSRS, panaudojusi Vokietijos karinės technikos gamybos priemones (į TSRS pervežė iš okupuotos Vokietijos gamyklas, fabrikus) ir vokiečių karo vadų protus, ruošėsi žaibo karui (Blitzkrieg) prieš visą pasaulį.

Kengyro lagerio politinių kalinių sukilimui impulsą davė kriminalinių nusikaltėlių elgesys, 1954 m. gegužės 16 d. rytą stovykloje jų sukelta betvarkė. Kriminalinių siekiai ir norai labai aiškūs: išvogti maistą, rūbus, avalynę bei kitas gėrybes iš sandėlių; iš miltų, cukraus gaminti alkoholinius gėrimus, prievartauti moteris, chuliganiškais veiksmais įžeidinėti čekistus, išprovokuoti skerdynes tarp politinių kalinių ir administracijos. Stengėsi politiniams kaliniams primesti kumščio diktatūrą ir vadovavimą paimti į savo rankas.

V.Nikolajevas knygoje "Ko nežinojo Solženicynas" vienašališkai vertina 1954 m. gegužės 16, 17, 18 d. įvykius. Jis nežinojo politinių kalinių pogrindžio veiklos. V.Nikolajevas iškelia kalinio Kuznecovo asmenybę ir rašo, kad šis buvo vienintelis žmogus, kuris įvedė tvarką, drausmę ir sukilimas tapo organizuotu politiniu pasipriešinimu. Čia pat rašo, kad Kuznecovas iš kalėjimo buvo išvaduotas gegužės 18 d. Kyla klausimas: kas sutrukdė kriminaliniams plėšikavimus ir kitus žiaurius veiksmus gegužės 16, 17,18 dienomis? Gal toks klausimas rašytojui kilo, bet į jį atsakyti jam trūko medžiagos; MVD archyvuose jos nerado.

Kuznecovas buvo energingas, gabus vadovas, bet politinį sukilimo pagrindą - tvarkos, drausmės, kalinių tarpusavio bendravimo, etikos, kultūros reikalus - jau gegužės mėn. 16 ir 17 dienomis į pirmą vietą iškėlė lietuvių, lenkų, ukrainiečių pogrindžių vadovai. Gegužės 18 d. po pietų Kuznecovui buvo tai padiktuota ir jis energingai ėmėsi vadovauti.

Kuznecovas - labai įdomi asmenybė. Jis gerai suprato komunizmo idėjas, kurių priedangoje TSRS komunistų partija vykdė tautų genocidą, masines ir žiauriausias žmonių žudynes. Faktai iš archyvo dokumentų. Gimė 1913 m. Saratovo srities, Voskresenkovo rajono Medianikovo kaime. Išsilavinimas - aukštasis. Agronomas. 1939 m. baigė Maskvos M.V.Frunzės karo akademiją. Karo metais (1941-1945) - tarybinės armijos karininkas. Karinis laipsnis - papulkininkis, paskutinės pareigos (prieš areštą) -pulko vadas. Nepartinis. 1949 m. rugsėjo 17 d. teistas Ypatingosios tarybos 25 metams. Straipsnis 58-1 b. Byla Nr.4090 saugoma Rostovo srities MGB. Byloje užrašyta, kad teistas "už tarnybą baudžiamuosiuose fašistiniuose organuose ir išdavikišką veiklą prieš tarybinius patriotus". Jį į steplagą atvežė 1953 metų liepą iš Dubravlago (Mordovijos ATSR). Dubravlagas - vienas seniausių politinių kalinių lagerių, įkurtas 1929 m., o paskutinis kalinys iš šito "rojaus" išėjo 1987 m. Kengyro lageryje Kuznecovo kalinio numeris SZZ-780.

1953 m. gruodžio mėn. Kuznecovą už "antitarybinę" veiklą Kengyro lageryje pasodino į kalėjimą. Jam grėsė sušaudymas. Solženicynas ir kai kurie kiti Kengyre nebuvę kaliniai įtarinėjo Kuznecovą kaip KGB agentą, provokatorių. Taip nebuvo.

Archyve išliko pora nelegaliai bandytų išsiųsti iš lagerio Kuznecovo laiškų, kurie pateko į čekistų rankas ir už tai jam grėsė mirties bausmė.

Kuznecovo laiškas keturiolikmečiui sunui Jevgenijui 1953 m. rugpjūčio 25 d.:

"Sveikas, mano mylimas berniuk!

Po sunkių išbandymų kelionėje - vagone, kuriame mus vežė mėnesį laiko, trūko oro, vandens ir maisto. Mane atvežė į naują politinių kalinių lagerį -Steplagą. Liepos 28 d. pradėjau dirbti katorginį darbą, ir taip diena iš dienos. Neslepiu nuo tavęs, kad mano sveikata su kiekviena diena blogėja. Manęs laukia liga ir mirtis! Nežiūrint, kad man 38 metai, atrodau toks senas, kad tu manęs nepažintum. Esu visiškai liesas ir žilas. Kiekvieną dieną nežinau ar sulauksiu vakaro, nes į mus šaudo iš automatų. Mus, einančius kolonoje, be priežasties apšaudo iš automatų kaip kokius žmonijos piktadarius.

Tavo tėvas sėdi ne dėl to, kad kaltas, o kaltas dėl to, kad sėdi.

Mus, karo veteranus, laiko uždarytus kalėjime už tai, kad per stebuklą išlikome gyvi ir nuo mirties išgelbėjo mūsų broliai. Dabar mane kaltina už tai, kad vokiečių buvau nuteistas mirti, o likau gyvas! Kai teismai ir tribunolai atsisakė mane teisti, nes trūko kaltinimo įrodymų, teisė Ypatingoji taryba -šitas neįstatyminis organas visam laikui atėmė mane iš jūsų.

Ir taip: mamą nužudė vokiškieji fašistai. Mane be priežasties žudo savi, o jūs prašote pasigailėjimo. Štai, mūsų tikrovės likimas! Likimas milijonų vyrų ir moterų, besikankinančių kaip aš.

Jums teigia, kad mes ypatingai pavojingi žmonės visuomenei ir valstybei. Netikėkite! Kas mes? Tarp mūsų yra profesorių, inžinierių ir technikų, mokytojų, gydytojų ir agronomų, generolų, karininkų ir kareivių, paprastų darbininkų ir kolūkiečių, teistų už tai, kad gyveno blogai ir tikėjo į Dievą. Tarp mūsų studentai ir moksleiviai, moterys, jaunuoliai ir mergaitės, ir blogiausia- motinos su vaikais ir nusenę invalidai, kurie be balso žūsta kasyklose, karjeruose, miškuose, klampiose pelkėse ir kanalų duobėse. Visur teka kalinių kraujas.

Tarp mūsų nėra banditų, žmogžudžių, vagių ir plėšikautojų, ir mums amnestija netaikoma. Amnestuoja tik vagis, žmogžudžius, girtuoklius ir valkatas, kurie iš tikrųjų pavojingi bei kenksmingi visuomenei ir valstybei.

Pavasarį pas mus (Dubravlage) buvo amnestija. Išvežė tokių parazituojančių elementų vieną ešeloną, o po mėnesio atvežė šešis ešelonus; tarp jų -anksčiau amnestuotųjų. Kas juos visus atvedė į lagerį? Mūsų ekonomika ir skurdas. Visi - jaunuoliai ir merginos, 18-22 metų amžiaus.

Jums šaukia apie būsimą laimę, kurią mes kuriame savo kaulais ir krauju. Kur teisė? Ateis laikas, istorija papasakos apie tautų ir milijonų nekaltų žmonių žudynes, kurie taip pat turėjo teisę ir norėjo gyventi, naudotis visomis gamtos gėrybėmis.

Sūnau mano! Birželio mėn. iš pirmojo lagerio pasiunčiau tau 50 rublių. Parašyk, ar gavai. Tai viskas, ką aš turėjau. Prašau tavęs, Alos ir Jurijaus, kai rašysite man, būtinai nutylėkite ir neklausinėkite manęs apie tai, ką parašiau, nes gali uždrausti ir tuos du laiškus per metus.

Šitą laišką rašau nelegaliai. Apie jį niekas nežino. Kai perskaitysite - sudraskykite arba sudeginkite.

Jeigu galite, padėkite, amžiais jūsų neužmiršiu.

Tavo tėvas."

Kitas laiškas antrajai žmonai, kuri liko Dubravlage, taip pat parodo Kuznecovą kaip žmogų, kovotoją.

Laiškas žmonai Klavdijai Fiodorovnai Filimonovai: "Mano geroji!

Norėjau tau daug parašyti, bet nuotaika labai prislėgta. Kiekvieną dieną katorginis darbas, liūdesys bei ilgesys tavęs ir vaikų. Baigsiu laišką tuo, kad skirtumas, kur buvau anksčiau ir kur dabar esu - labai didelis.

Nakčiai mus užrakina, radijo nėra. Blogiausia tai, kad kiekvieną dieną laukiame mirties nuo vietinių čekistų savivalės. Po kurio laiko, kai čia atvažiavau, einant į darbą, sargybinis iš automato be jokios priežasties šovė į kalinių koloną. Sunkiai sužeidė 14 žmonių. Laimė - nebuvo užmuštų. Kitas sargybinis iš automato šovė į kalinius, sėdinčius prie barako stovyklos zonoje. Nušovė penkis žmones.

Baisu pagalvoti apie tokias negirdėtas niekšybes, kurias vykdo žmogėdros, būdami toli nuo laisvojo pasaulio. Tų niekšybių liudytojai tik stepė ir Istorija. Kaip skiriasi popierinė ir laikraštinė "tiesa" nuo tikrovės.

Po šito įvykio mes neišėjom į darbą. Atvažiavo "svita" išaiškinti reikalo, baigėsi tuo, kad pakeitė sargybą, o tvarka liko ta pati.

Nežinau, ar gausi mano laiškus, labai bijau, kad jie nepatektų priešams, kurie mielai su manim susitvarkytų. Galvoju, kad turiu teisę ne tik tau parašyti apie tą savivalę, bet ir kitur.

Pabučiuok vaikus ir nesijaudink. Aš juk gyvas ir būsiu gyvas. Aš žinau, kur numirsiu."

Laiškai adresatų nepasiekė, pateko į čekistų rankas. Be to, pas Kuzne-covą rado dar vieną parašytą laišką, kuriame yra frazė: "Sarmata ir gėda mūsų priešams!" Baudžiamojoje byloje rašoma: "Kalinys Kuznecovas, atlikdamas bausmę steplago trečiajame skyriuje, 1953 m. vasarą nelegaliai pasiuntė laiškus žmonai K.F.Filimonovai ir sūnui į Saransko miestą. Laiškai yra antitarybinio turinio, juose melagingai aprašomos kalinių darbo ir gyvenimo sąlygos stovykloje. Išreikštas priešiškumas komunistų partijai ir tarybinei vyriausybei, nepasitenkinimas baudžiamąja čekistinių organų politika, tarybinės spaudos diskreditacija."

...1954 m. gegužės 19 d. rytą Kengyro lagerio II ir III lagpunktuose, taip pat ir moterų lagpunkte buvo organizuojami kalinių susirinkimai. Juose buvo priimtas ir tuojau pat perduotas ultimatumas steplago valdybos viršininkui, kuriame pareikšta, kad kaliniai į darbą neišeis, kol neatvažiuos įgaliotiniai iš TSRS Vidaus reikalų ministerijos ir TSRS prokuratūros. Be to, nuspręsta į stovyklos zoną neįleisti administracijos darbuotojų. Deryboms vesti su atvykusiais iš Maskvos įgaliotiniais sudaryta komisija iš kalinių.

Vidaus reikalų ministerijos komisija atvyko gegužės 20 d. ir sukilėliams pažadėjo išaiškinti kaltininkus, davusius nurodymus šaudyti, ir juos nubausti. Tą dieną dalis kalinių išėjo į darbą. Deja, čekistų komisija staiga dingo, net neišklausiusi kalinių parodymų. Medžiagą perdavė TSRS prokuratūrai ir ten amžinai "palaidojo".

Tardytojas Deriaginas rašo: "Š.m. gegužės 20 d. sukilimo byla perduota Kazachijos TSR Vidaus reikalų ministerijos Ypatingajai inspekcijai, kuri, baigusi tyrimą dėl ginklų panaudojimo prieš kalinius, 1954 m. birželio 7 d. bylą dėl sukilimo, neramumų lagerio teritorijoje perdavė Karagandos prokurorui. Prokuroro padėjėjas, I klasės juristas Vygodnioras, peržiūrėjęs baudžiamąją bylą Nr.84, 1954 m. birželio 12 d. nusprendė atskirai nagrinėti bylos medžiagą apie kalinių neišėjimą į darbą bei neramumus stovyklos zonoje. Ši atskira bylos medžiaga 1954 m. birželio 21 d. buvo perduota steplago trečiajam skyriui, kuris privalėjo baigti tyrimą."

Taigi į steplagą grįžo byla, kuri kaltina kalinius. O kur dingo ta bylos medžiaga, kurioje parodomi kruvini čekistų darbai: ginklų panaudojimas stovyklos zonoje prieš beginklius, išbadėjusius kalinius; gegužės 16,17,18 dienomis ne viena dešimtis sušaudytų kalinių ir dar daugiau sužeistų? Apgavystė nuo pradžios iki galo - tikrasis komunistų moralinis veidas!

Kaliniai tą klastą suprato ir pareikalavo, kad atvyktų nauja komisija iš Maskvos, kurios sudėtyje būtų atstovai iš TSKP Centro komiteto.

Tardytojas Deriaginas rašo: "Kriminaliniai nusikaltėliai ir aktyvioji dalis nacionalistinių grupių 1954 m. gegužės 24 d., vadovaujant Slučenkovui, Kelleriui, Riabovui, Skirukui, Ivaščenkai, Knopmusui ir kitiems, prisidėdami prie Kuznecovo, Šemanskos ir kitų nusikalstamos veiklos, naujomis jėgomis atnaujino masinius neramumus, kurie peraugo į kontrrevoliucinį sabotažą, banditinius veiksmus ir plėšikavimą...

1954 m. gegužės 25-26 dienomis Kuznecovo iniciatyva ir jam pirmininkaujant buvo organizuota nauja kalinių komisija."

Nesuprantama, kodėl V.Nikolajevas nemini išrinkto sukilimui vadovauti komiteto. Jis komisijas sutapatina su komitetais, nors buvo išrinktas komitetas iš 13 kalinių, o vėliau iš 9. Komitetas vadovavo sukilimui, o komisijos vedė derybas su čekistais. Tiesa, beveik tie patys žmonės dalyvavo ir komitete, ir komisijoje. Prie komiteto buvo įkurtas Pasipriešinimo štabas ir skyriai: karinis, propagandos, saugumo.

Sukilimo vadovai, kalinių sudaryta komisija derybose su steplago viršininku nieko nelaimėjo. Čekistai neatsisakė savo senųjų metodų. Derybos vykdavo taip: I lagpunkto (kalinių moterų zona) tarpuvartėje (pro tuos vartus vesdavo moteris į darbą) kaliniai pastatydavo stalą, kėdes (vienoje stalo pusėje sėsdavo trys ar keturi kaliniai, kitoje - čekistų vadai) ir pradėdavo derėtis. Steplago administracijos atstovai prie stalo sėdėdavo nugara į laisvę, kaliniai - nugara į stovyklos zoną. Už čekistų nugarų 10-15 metrų atstumu stovėdavo 15 automatais ginkluotų sargybinių, o už jų -kulkosvaidžiai ir keli vilkiniai šunys. Kalinių pusėje - būrys ietimis, durtuvais ginkluotų sukilėlių. Buvo atvejų, kai kalinių atstovai derėtis ėjo į steplago administracinį pastatą, į viršininko kabinetą. Tuomet lagerio vadovai kaip užstatą stovyklos zonoje kaliniams palikdavo du ar tris karininkus (papulkininkį, majorą, kapitoną). Sutardavo, kad derybos truks dvi-tris valandas. Prisimenu, kaip vienas majoras, likęs lagerio zonoje užstatu, jaudinosi, kai praėjo trys valandos - taip buvo sutarta, o kalinių atstovai vis negrįžo iš steplago valdybos. Majoras kalbėjo: "Namuose du maži vaikai, serganti motina, o jūs (kaliniai) mane čia nukankinsite." Su juo kartu buvo kapitonas, bet jis nesijaudino, o gal sugebėjo to neparodyti. Po penkiolikos minučių, nors mūsiškiai dar nebuvo grįžę, majorą išleidome iš stovyklos zonos. Kai vedėme prie vartų, jam atrodė, kad ruošiamės jj nužudyti. Suprantama, kiekvienas, net mažiausias vabalėlis bijo mirties, bėga nuo jos. O kaliniai sukilėliai!? Kas jų laukė? Tinka A.Solženicyno žodžiai iš "Archipelago Gulago": "Mes norim laisvės ir tik laisvės! Bet kas ją mums duos? Tie teismai, kurie mus teisė Maskvoje? Kol mes nepatenkinti Steplagu ar Karaganda, tol su mumis dar kalbasi. Jeigu mes pasakysim, kad nepatenkinti Maskva... mus visus užkas šitoje stepėje.

Taigi ko mes norim? Pralaužti sienas? Išsiskirstyti dykumoje?..

Laisvės valandos! Milžiniški sunkumai užgriuvo rankas ir pečius. Ne, vis tiek negaila! Šita diena verta to!.."

Kadangi derybos su steplago administracija teigiamų rezultatų nedavė, kaliniai energingai ėmė ruoštis gynybai. Buvo stiprinamos barikados, kai kuriose vietose kasami apkasai ir tranšėjos - kaip fronte. Ūkio kieme mechaninėse dirbtuvėse buvo gaminami ginklai: kovos peiliai, kardai, kalavijai, ietys, granatos, pistoletai su deglu. Sprogstamąsias medžiagas gamino cheminėje laboratorijoje, kurioje dirbo ir savo žinias bei patirtį panaudojo buvę inžinieriai, mokslo daktarai. Sprogstamąsias medžiagas gamino iš degtukų sieros ir kino juostos.

Ginklų gamybai vadovavo kalinys Engelsas Ivanovičius Slučenkovas, slapyvardžiu Glėbas. Jis gimė 1924 m. Riazanės srityje, Barku Šackovo rajone. Rusas, nepartinis. Tris kartus teistas. Pirmą kartą teistas 1945 m. balandžio 4 d. Trečios smogiamosios armijos karinio tribunolo dvidešimčiai metų pataisos darbų stovyklos. Antrą - 1948 m. sausio 17 d. karinio tribunolo (Magadano lagerio) dešimčiai metų. Trečią - 1952 m. rugsėjo 1 d. Ozernovo lagerio spec.teismo dešimčiai metų.

Slučenkovas-Glebas, turėdamas tokią stovyklos anketą, neturėjo ką prarasti. Lagerio administracija per vietinį radiją bandė kreiptis į sukilėlius: "Ar gali rūpėti Slučenkovui - Glebui valstybiniai reikalai? Visas jo gyvenimas - tautos ir tėvynės išdavystė, taip pat daug kriminalinių nusikaltimų. Didžiojo tėvynės karo metais Slučenkovas perėjo į fašistų pusę, parsidavė vokiečių žvalgybai ir kovojo prieš tarybinius žmones, gavo vokiečių armijos viršilos laipsnį"...

Stovykloje buvo palaikoma karinė drausmė, švara, pavyzdingas elgesys. Nors buvo daug įvairių tautybių žmonių, bet jokių tarpusavio konfliktų nekilo. Neklaužadoms ir užverbuotiems (stukačiams) įrengėme kalėjimą.

Užverbuotieji - kiekvieno lagerio nuodėmė ir prakeikimas. Sukilimo pradžioje kaliniai vedė juos į štabą, ten aiškinosi ir uždarydavo į kalėjimą, kad pastarieji mažiau matytų bei girdėtų. Taip išvengta asmeninių sąskaitų suvedimo, bereikalingų aukų. Į kalėjimą uždaryta 40 žmonių. Tarp jų lietuvių nebuvo.

Lietuviai kaliniai buvo skiriami į pačius atsakingiausius postus. Būtent: saugoti minėtą kalėjimą, būti Kuznecovo asmens sargyboje bei lagpunktų štabų apsaugoje. Tai kaliniai: Feliksas Karbauskis, Stasys Zobiela, Antanas Petrikonis, Jeroslavas Petrauskas, Antanas Oksas, Jonas Mačiulis, Jonas Pavilionis.

Buvo sudarytas trylikos tautybių vyrų baudžiamasis būrys, kurio pareiga, kariuomenei artėjant prie barikadų, palaikyti tvarką viduje, griežtai nubausti (nudurti) tuos, kurie vengia stoti į kovą. Tačiau tokių nuobaudų nebuvo, nes visi, kas sveikas, vieningai dalyvavo įvykiuose prie barikadų.

Kodėl baudžiamasis būrys iš įvairių tautybių? Todėl, kad saviškiai nebaus savų. Per jėgą niekas nevertė dalyvauti sukilime. Kas norėjo - galėjo išeiti ir pasiduoti čekistams. Invalidai, sužeistieji ir ligoniai buvo patalpinti devintame barake (II punktas), ligoninės patalpose. Tačiau čekistams niekas nepasidavė. Na, o tie, kurie liko savo noru (visi stovyklos kaliniai), turėjo paklusti komiteto, barakų, barikadų, lagpunktų štabų vadovybės nurodymams ir įsakymams. Vienas iš reikalavimų - kalinys, kalinė privalėjo su savim nešioti ginklą - metalinę lazdą, durtuvą, kovos peilį ir panašiai. Dauguma vyrų ir kai kurios moterys nešiojosi po keletą ginklų: ietį, durtuvą, peilį, granatą.

Kariuomenė per dieną bandydavo prasiveržti pro barikadas septynis, kartais du ar vieną kartą. Tie "manevrai" trukdavo nuo penkių minučių iki pusės valandos ir ilgiau. Naktimis irgi tas pats. Skirtumas toks - padangę "puošdavo" įvairiaspalvės raketos ir prožektorių spinduliai. Kariuomenė verždavosi pro visų trijų lagpunktų ir ūkio kiemo vartus. Be to, išorinėje stovyklos tvoroje (mūro siena) čekistai padarė praėjimus į zoną. Juos taip pat panaudojo puolimams.

Kaliniai organizuodavo įvairių tikybų pamaldas, koncertus ir net šokius. Lietuviai buvo nusistatę prieš šokių organizavimą. Šokti!? Ant žuvusiųjų kaulų, krauju aplaistytoje stovykloje!? Ne! Tik malda, tik gražios kalinių ir patriotinės partizanų dainos!

Kengyro lageris tomis dienomis atrodė lyg miniatiūrinė daugiatautė valstybėlė, kovojanti prieš komunistinį Rusijos imperijos jungą.

Kaliniai žinojo, kaip elgtis pavojaus atveju, prie kurios barikados stoti.

Į erdvę kaliniai leido savo gamybos balionus su užrašais, kuriuose buvo aprašomi įvykiai stovykloje. Čekistai juos apšaudydavo; prireikė net Stepla-go viršininko Čečevo asmeninių lėktuvų kovai su balionais.

Aitvarų pagalba buvo platinami atsišaukimai į Kengyro miestelio gyventojus. Aitvarą iškeldavo dviem virvutėm - viena virvutė valdė, o antroji laisvai ratu judėjo nuo žemės iki aitvaro. Prie antros virvutės pritvirtindavo specialų segtuvą su 25-50 lapelių atsišaukimų. Virvutę traukdavo, o segtuvas su atsišaukimais, atsitrenkęs į specialiai prie aitvaro pritvirtintą įrengimą, atsidarydavo ir pažerdavo lapelius. Vienu aitvaro iškėlimu buvo galima išplatinti kelis šimtus atsišaukimų. Balionai ir aitvarai nepatiko čekistams. Juos apšaudė net iš kulkosvaidžių, į "kovą" stojo lėktuvai. Mums, kaliniams, tai sukeldavo gardaus juoko, o ypač "vargšų" kareivėlių, kurie važinėjo motociklais, dviračiais ir stepėje ieškojo atsišaukimų, nepakartojamas vaizdas.

Ant barakų sienų buvo kabinami plakatai, įvairios karikatūros. Barikadas "puošė" šūkiai, kuriais kareiviai buvo raginami nešaudyti į kalinius. Ant valgyklų stogų visuose lagpunktuose iš medžio, faneros, skardos ir vamzdžių buvo sumontuoti sunkieji "kulkosvaidžiai", kurie vaizdavo tikrus ginklus. Naivu? Argi čekistai tokie bukapročiai ir juos įmanoma tokiomis imitacijomis apgauti? Taip! Buvo akimirkų, kai jie tiesiog pasimesdavo ir nesuprasdavo, kas vyksta lagerio zonoje, kokius "stebuklus" išdarinėja kaliniai.

Vienas iš tokių "stebuklų" įvyko tada, kai administracija išjungė elektrą, ir lageris liko be šviesos. Kalinys Kostrickis sugalvojo ir ūkio kieme įrengė "hidroelektrinę", kurios mažas generatorius vandentiekio pagalba gamino elektrą. Jos užteko vietinio radijo mazgo, telefonų stoties "maitinimui" ir silpnam barakų apšvietimui. Tarp lagpunktų ir stebėjimo postų buvo pravestas telefono ryšys, o vietinis radijo mazgas permontuotas į siųstuvą-imtuvą.

Stebėjosi čekistai: iš kur lagerio teritorijoje atsirado elektra?

Anatolijus Petravičius Kostrickis gimė 1927 metais Zaporožės srities Balšoj Tokman mieste. Ukrainietis. Teistas 1945 m. rugpjūčio 6 d. Tavriče-kovo karinės apygardos karinio tribunolo 25 metams pataisos darbų.

Birželio 10 d. sukilę Kengyro lagerio kaliniai nutarė (susirinkime viešai balsavo) sumažinti priklausančią maisto - duonos, kruopų ir riebalų normą iki 25 procentų. Taip pat 25 procentais sumažinti maisto išdavimą iš sandėlių kariniam daliniui - sargybai. Kaip minėta, sandėliai buvo ūkio kieme - sukilėlių rankose. Tuo laiku sandėliuose (lagerio zonoje) maisto produktų ir kitokio turto buvo daugiau kaip už aštuonis milijonus rublių.

Sukilimo bylos dokumentuose čekistai nurodo 36908 rublių ir 64 kapeikų sumą, už kurią, pasak jų, sukilėliai sunaikino ir pagrobė valdiško turto. Suprantama, metalas panaudotas ginklams gaminti, spygliuota viela ir geležinkelio bėgiai - barikadoms statyti, audinys - balionams, degtukai - sprogstamajai medžiagai.

Asmeniškai Kuznecovą tardytojas apkaltino tuo, kad jis iš sandėlio paėmė 4 pakelius "Kazbek" papirosų ir kilogramą marmelado. Kalinių komisija tomis "gėrybėmis" pavaišino Gulago, TSRS Vidaus reikalų ministerijos ir TSRS prokuratūros darbuotojus, kai vyko derybos lagerio tarpuvartėje - moterų zonoje.

Be paliovos lagerio administracija per garsiakalbius ir vietinį radiją agitavo: "Kaliniai! Jūs esate politiniai kaliniai-būkite jais! Neklausykite politinių banditų vadeivų antitarybinių kalbų ir raginimo sabotuoti bei kenkti mūsų socialistinei tėvynei..." Daug "šiukšlių" administracija pylė ant galvų, vadovaujančių sukilimui, o ypač kentėjo Kuznecovas. Garsiakalbiai ne vieną kartą šaukė: "Šitas atskilėlis parsidavė fašistams, vokiečiai jį paskyrė lagerio komendantu, kuriame buvo laikomi tarybiniai karo belaisviai. Kuznecovas aktyviai dalyvavo baudžiamosiose ekspedicijose prieš tarybinius partizanus. Jis ir dabar įvedė fašistinį režimą jūsų stovykloje: daro bandymus, organizuoja rafinuotą asmenybės pažeminimą, verčia jus balsuoti už jo neva demokratinius šūkius... Suimkite juos (Kuznecovą ir kitus sukilimo vadus), pristatykite sargybai!..”

Kriminaliniams nusikaltėliams vadovavo Anatolijus Ivanovičius Zadorožnyj, gimęs 1917 m. Krasnodarsko krašte, Temriūko mieste. Rusas, nepartinis. Tai žmogus, kuris savo rankose "laikė" kriminalinius - tą "juodą", amoralią masę, duodavo jiems nurodymus, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, jis palaikė ryšį su politiniais ir vykdė jų nutarimus.

Kriminaliniai stebėjosi politinių kalinių vieningumu, elgesio kultūra, drausmingumu, pagarba moterims ir ryžtu kovoti už savo teises. Suprato, ką reiškia ypatingojo lagerio spec. režimas Nr.4 (specrežim osoblaga Nr.4). Kriminalinius galbūt nuramino ir tai, kad beveik "oficialiai" galėjo gyventi su moterimis ir net susituokti. Sukilimo štabe buvo užvesta sutuoktuvių registracijos knyga. To "malonumo" lietuviai atsisakė. Keista, bet po sukilimo tarybinės valstybės pareigūnai minėtas sutuoktuves pripažino teisėtomis.

Virš sukilusio Kengyro lagerio vėjas plazdeno baltas su raudonais kryžiais bei pusmėnuliais vėliavas. Balta spalva - taikos simbolis, kryžius ir pusmėnulis - pagalbos šauksmas.

Propagandos skyriui oficialiai vadovavo politinis kalinys Jurijus Knopmus, Alfredo. Jis gimė 1915 m. Leningrade. Vokietis, išsilavinimas - aukštasis, nepartinis, 1945 m. spalio 8 d. teistas Stavropolio krašto karinio tribunolo 10 metų. Antrą kartą teistas lageryje (Kengyro lagerio teismas) 1951 m. rugsėjo 20 d. 10 metų.

Sukilimo metu propagandos skyrius išleido 25 rūšių lapelius bendru kelių tūkstančių tiražu, septynis biuletenius su paveikslais, karikatūromis, taip pat ruošė plakatus, šūkius. Lapeliais, biuleteniais, plakatais kreipiamasi į Kengyro gyventojus, kareivius, kad jie suprastų, kokie žmonės laikomi ir kankinami už spygliuotų vielų.

Būtų įdomu tuos biuletenius, lapelius pamatyti ir paskaityti, bet čekistai juos sunaikino - 1955 m. spalio 7 d. parašė sunaikinimo aktą. Jame nurodytas ir "ginkluotės skaičius: 60 granatų, 200 kovos peilių, šimtai iečių, šimtai metalinių virbų ir šimtai metalinių ilgų kablių".

Teisiniais klausimais rūpinosi sukilimo komiteto, kartu ir derybų su stovyklos administracija komisijos narys lietuvis Juozas Kundrotas. Jis gimė 1913 m. Lietuvoje, Papilio valsčiuje, vidutinių ūkininkų šeimoje, išsilavinimas - aukštasis, juristas. Du kartus teistas: 1941 m. Ypatingojo pasitarimo aštuoneriems metams ir 1951 m. liepos 19 d. Kokčetavsko srities Teisminės kolegijos baudžiamųjų bylų teismo 10 metų. Po pirmosios bausmės atlikimo patekęs į tremtį Kazachijoje, Kokčetavsko sritį, ten pakartotinai nuteistas už "kontrrevoliucinę propagandą". Pasibaigus sukilimui, J.Kundrotas kartu su kitais komiteto ir komisijos nariais buvo suimtas. Iš tardymo protokolų matyti, kad Kundrotas nepatyrė didelio "spaudimo". Tardytojas Deriaginas suprato, kad reikalą turi su gudriu, sumaniu juristu.

Apskritai kaltinamojoje išvadoje visi sukilėlių veiksmai parodomi su būdingu čekistams cinizmu. Būtent: žuvusiųjų laidojimas - "inscenizavimas", kalinių reikalavimai - "neteisingi", veikla - "banditinė", "teroristinė", pasisakymai mitinguose ir susirinkimuose - "provokaciniai ir kurstytojiški", streikas (neišėjimas į darbą) - "kontrrevoliucinis sabotažas", lapeliai ir plakatai - "išgalvota provokacija ir melas", kaliniai perdirbtas radijo mazgas į imtuvą-siųstuvą - "ryšys su užsienio valstybėmis", kalinių komisija deryboms su stovyklos administracija - "banditų-sabotažininkų grupė".

Komisijoje buvo viena moteris. Tai rusė Marija Semionovna Šimanskaja, gimusi 1904 m. Leningrade, darbininkų šeimoje, aukštojo išsilavinimo - ekonomistė. Teista Ypatingojo pasitarimo 1950 m. rugsėjo 13 d. 10 metų.

Jos, kaip aktyvios sukilimo dalyvės, kaltinamojoje išvadoje parašyta: "Šimanskaja, kaip komisijos narė deryboms su administracija, aktyviai dalyvavo karinio ir propagandos skyrių veikloje, barikadų statyboje. Kartu su Kuznecovu dalyvavo kalinių susirinkimuose ir mitinguose. Ragino kalinius ginkluotis, organizuotai priešintis lagerio administracijai ir sargybai. Aktyviai dalyvavo ruošiant ultimatumą administracijai, kontroliavo maisto sandėlius, vykdė Kuznecovo 1954 m. birželio 10 d. įsakymą dėl maisto normų sumažinimo".

1954 m. birželio pradžioje kai kurie kriminalinių nusikaltėlių vadovai pradėjo abejoti sukilėlių keliamais politiniais reikalavimais. Žinoma, daug įtakos turėjo lagerio administracijos per garsiakalbius vedama propaganda. "Razbaininkai" susižavėjo čekistų jiems siūlomomis lengvatomis.

Du trečdaliai kriminalinių nusikaltėlių paliko stovyklą ir pasidavė sargybai. Lageryje liko sužeistieji ir eiliniai nusikaltėliai, bijoję "razbaininkų". Na, o čekistai savo žodžio kaip visada netesėjo. Kriminalinius surakino grandinėmis ir sunkvežimiais kažkur išvežė. Kiek žinoma, jie bandė priešintis ir... dalį jų ties politinių kalinių invalidų lageriu Terekty sušaudė.

Kazachstano stepių platybėse vienišas, visų pamirštas, apsuptas karinių dalinių, Kengyro politinių kalinių lageris keturiasdešimt dienų ir naktų priešinosi Gulago galybei. Kaliniai neleido į stovyklos zoną jos šeimininkų - čekistų, gyveno ir tvarkėsi žmoniškumo, sąžiningumo bei aukštos kultūros dvasia, laukdami tokio pat atsakymo iš valstybės pusės. Kaliniai per visas keturiasdešimt parų nedavė čekistams dingsties į juos atidengti kulkosvaidžių ugnį iš sargybos bokštelių. Tik prieš sukilimą steplago administracija gavo iš Maskvos instrukciją Nr.ll/9/-0326 1954 m. gegužės 8 d., kurioje pasakyta: "...be priežasties šaudyti į kalinius griežtai draudžiama..."

Milžiniškas ir galingas Gulagas per visą savo kruviną istoriją nieko panašaus nežinojo. Geležinė lagerių sistema pati sau čiupo už gerklės. Juk daugkartinės slapčiausios instrukcijos ne tik nurodydavo stovyklos administracijai aklai jas vykdyti, bet leisdavo ir viršyti. Dabar gi papūtė kiti vėjai. Kiekvienas čekistas susirūpino savo kailio saugumu. Jeigu kulkosvaidžių ugnimi "pasveikinsi" kalinius, kaip į tai pažiūrės naujieji valstybės vadovai?

Jeigu negalima naudoti kulkosvaidžių ir automatų salvių, tai belieka tik paprastas komandinis įsakymas. Taigi steplago viršininkas papulkininkis Riazanovas birželio 9 d. išleidžia įsakymą Nr.74: "Organizuotai visiems kaliniams 1954 m. birželio 10 d. išeiti į darbą. Lagerio vadovybė garantuoja stovyklos trečiojo skyriaus kaliniams: represijų nebus, tuojau bus pakeistas Gulago viršininko 1954 m. birželio 7 d. įsakymas". (Minėtas Gulago viršininko generolo - leitenanto Dolgicho birželio 7 d. įsakymas po to, kai nesusitarė su sukilėliais, buvo grasinantis).

Kaliniai nepatikėjo papulkininkio Riazanovo "gerumu".

Steplago vadovybėje kilo panika. Jaunas leitenantas Krasnoščekovas pareiškė, kad palaiko sukilusius kalinius ir neišėjo į postą (archyvo duomenys). Jį suėmė, uždarė sargybos daboklėje 10 ar 15 parų, bet bylos nesudarė. Tiesa, asmeniškai teko matyti, kaip karininkai jėga stūmė kareivius į mūšį prie barikadų.

Režimas žingsnis po žingsnio daro nuolaidas: į laisvę išleidžia invalidus ir nepagydomus ligonius, panaikinamas griežtas režimas, skelbiamos užskaitos (už vieną bausmės atlikimo dieną - dvi ar trys, priklausomai nuo darbo ir kalinio elgesio). Ir štai per vietinį radiją kreipiasi Gulago viršininkas Dolgichas: "MVD komisija ir TSRS prokuratūra praneša steplago trečiojo skyriaus stovyklos kaliniams, kad pakartotinai buvo peržiūrėti klausimai, kuriuos kėlė sukilusių kalinių komisija. Duoti nurodymai dėl jų sprendimo atitinkamoms instancijoms. Šiandien, birželio 12 d., mes iš Maskvos gavome pranešimą: TSKP CK Prezidiumo nariai ir sekretoriai aplankyti kalinių negali, nes yra labai užimti. Klausimai dėl bylų peržiūrėjimo už kontrrevoliucinius nusikaltimus bus sprendžiami spec.organų. Kiti klausimai: ginklų panaudojimas 1954 m. gegužėsl7-18 d. prieš kalinius payesta spręsti MVD komisijai ir TSRS prokuratūrai."

Sukilėliai nepatikėjo viršininko žodžiais ir reikalavo, kad atvyktų Malenkovas, Molotovas arba Vorošilovas.

Naivūs tarybiniai žmonės, kad ir kaliniai! Jie netikėjo budeliais - vykdytojais, bet tikėjo budeliais - organizatoriais, budeliais - vyriausybėje, budeliais - komunistų partijos vadais. Jie gi žinojo, kad Malenkovas, Molotovas, Vorošilovas kartu su Stalinu ir Berija sukūrė savo žmonių "stebuklingą" naikinimo sistemą ir juos uždarė į lagerius. Žinojo tai ir kaliniai, bet kvietė... Kvietė, kad sužinotų pasaulis ir galų gale nugalėtų tiesa.

Per lagerio zonoje veikiantį radijo siųstuvą-imtuvą kaliniai perdavė pasauliui, kas vyksta Kengyro politinių lageryje, ir apie birželio vidurį buvo išgirsti atsiliepimai iš Vakarų Europos. Vadinasi, pasaulis jau žinojo... Tai buvo dar vienas didelis sukilusių kengyriečių laimėjimas.

Gulago valdžia pradėjo radijo ataką. Kiekvieną dieną už tvoros garsiakalbiai rėkė pilnu galingumu ir kvietė pasiduoti, išeiti į darbą, žadėjo visiems atleisti už padarytą žalą. Be to, kalinius stulbino įprasta tarybinė demagogija. Štai vienas Maskvos komisijos kreipimasis per vietinį radiją (išlikęs archyve):

"Sužydėjus kūrybinėms jėgoms, garbingai pirmyn žengia mūsų didžioji tėvynė. Tarybinė liaudis pasiekia vis daugiau didelių laimėjimų, stiprindama socialistinės tėvynės galingumą, ekonomiką ir kultūrą, keldama pragyvenimo lygį. Komunistų partija ir tarybinė vyriausybė rūpinasi dirbančiųjų gerove - tai pirmas ir svarbiausias uždavinys. Partija ieško ir priima sprendimus dėl tolesnio liaudies ūkio šakų vystymo. Visuose mūsų tėvynės kampel-iuose vyksta kova dėl galingo ekonomikos pakėlimo, dėl materialinių ir dvasinių gėrybių sukūrimo.

Įgyvendinant istorinius komunistų partijos sprendimus, tūkstančiai žemės ūkio darbuotojų (kolūkiečių, MTS ir tarybinių ūkių) pasiekė rekordinius rodiklius grūdinių kultūrų sėjos baruose. Parodytas didelis patriotizmas įsisavinant plėšinius ir apleistas žemes.

Socialistinės valstybės daugianacionalinėje šeimoje dirba ir mūsų padalinys, kurio vykdomi darbai stiprina, greitina komunizmo statybą šalyje.

Mūsų lagerio padalinys su dideliu džiaugsmu ir pasitenkinimu sutiko sprendimą, kuriuo stovykla pervesta į bendrojo režimo statusą; pirma laiko išlaisvino asmenis, kurie įvykdė politinius nusikaltimus iki 18 metų amžiaus;bausmės termino peržiūrėjimas visų kalinių, baustų 58 str.(politinių kalinių straipsnis); komisijų sprendimu - išleidimas nepagydomų ir nusenusių.

Minėtos priemonės įkvėpė kalinius vykdyti ir viršyti išdirbio normas, pirma laiko įvykdyti valstybinius planus. Pirmojo skyriaus kolektyvas pakėlė darbo našumą, įvykdė gegužės mėn. planą ir virš plano iškasė tūkstančius tonų vario rūdos. Panašius rodiklius pasiekė steplago antrojo skyriaus politiniai kaliniai. Neatsilieka Balchašo stovyklos kolektyvas..."

Šiandien net ten buvusiems sunku suprasti, kokia jėga, koks velnias ar juodas angelas vedė beveik trečdalį pasaulio žmonijos fizinės ir dvasinės pražūties keliu. O ką jau bekalbėti apie užsienio šalių žmones?! Jiems tarybiniai "stebuklai" dar ir šiandien yra didelė paslaptis. Prisiminkim 1944 metus, kai Vakarų valstybės prieš fašistinę Vokietiją pradėjo puolimą -atidarė antrąjį frontą. Tada JAV prezidentas F.D.Ruzveltas susitarė su Stalinu, kad šis leistų JAV viceprezidentui Genriui Uolsui aplankyti TSRS, pamatyti karinio užnugario galimybes. Viceprezidentas aplankė Pietų Uralą, Magadaną ir Balchašą.

Tuo metu Magadane Tolimųjų Rytų statybos viršininku dirbo sadistas Ivanas Nikišovas. Jo žmona Gridasova vadovavo Magadano moterų stovyklai. Minėti "ponai” taip parodė didžiulio Kolymos krašto sostinę, kad viceprezidentas knygoje "Misija tarybinėje Azijoje" aprašė ją kuo gražiausiais žodžiais. Jo nuomone, čia gyvenimas - idilija. Svečiui neparodė lagerių, kuriuose kaliniai mirė kaip musės. Balchaše dar gražiau: iš Alma-Atos lėktuvu atvežė gyvų vištų, obuolių, vynuogių... tik neparodė pusgyvių kalinių...

Kengyro lagerio administracija agitacijai panaudojo kalines moteris, kurios dirbo pagalbiniame žemės ūkio (laistomų daržų) skyriuje. Jame dirbo atlikusios bausmę moterys, kurioms neleido grįžti į gimtines. Jos gyveno pusiau laisvą gyvenimą. Ir štai pasigirsta per garsiakalbius:

"Draugai kaliniai! Dabar mes dirbame žemės ūkio skyriuje, auginame daržoves. Dauguma mūsų esame iš moterų zonos trečiojo skyriaus. Mes gerai aprūpintos gyvenamosiomis patalpomis, maistu, apranga. Darbe ir namuose tvarka, administracija draugiška, nuoširdi.

Už tai mes dėkojame tarybinei vyriausybei! Be to, pas mus įvestos užskaitos, o tai duoda galimybę pirma laiko atlikti bausmę ir grįžti pas savuosius.

Jūs einate klaidinga keliu. Atsiprašykite administracijos! Išeikite į darbą!..." Nei grasinimai, nei agitacija, nei įsakymai kalinių neišgąsdino. Jie kantriai, drausmingai, vieningai siekė užsibrėžtų tikslų.

Nuo gegužės 16 d. iki birželio 15 d. Kengyro stovykla gavo daug siuntinių kaliniams, kurie į zoną nepateko. Juos konfiskuoti ir atiduoti į administracijos parduotuvę bei sargybos kioskus lagerio vadovybė nesiryžo. Galų gale pareigūnai susitarė su kalinių komisija ir siuntinius atidavė kaliniams. Sukilėliams buvo lyg ir geras gestas iš administracijos pusės. Deja, deja... tai tyla prieš audrą...

TANKŲ ATAKA

(KETURIŲ VALANDŲ MIRTIES "ŠOKIS")

... Tankų šūvių salvės
Skrodė ryto tylą,
Stingdė kraują klyksmas
Moterų kraupus...
Gintis nuo čekistų
Tūkstančiai pakilo,
Rinktis pasiryžę
Laisvę ar kapus...

       Bronius Valaitis

Birželio 24,25 dienomis ir naktį apie lagerį pradėjo važinėti traktoriai. Mes, kaliniai, nesupratome, kodėl čekistai iš miesto statybų suvarė tuos traktorius?

Pasirodo, buvo atvežta spec.kariuomenės divizija, ginkluota tankais, minosvaidžiais ir kitais ginklais. Tankus atvežė geležinkelio vagonais - platformomis. Iškraunant tankų gaudesį slėpė traktorių ūžesys ir garvežių švilpimas.

Kas gi galėjo pagalvoti, kad prieš lazdomis, ietimis, durtuvais ginkluotus kalinius panaudos tankus ir minosvaidžius?

Birželio dvidešimt šeštosios rytą, saulei tekant, griaudami barikadas įlagerį įriaumojo keturi tankai T-34. Tą pat akimirką iš minosvaidžių apšaudė ir uždegė ūkio kieme duonos kepyklą, sugriovė dalį dvyliktojo barako stogo.

Kaliniai, kurie tuo laiku stovėjo sargyboje prie barikadų, beveik visi žuvo nuo automatų šūvių.

Į kiekvieną lagpunktą ir į ūkio kiemą įsibrovė po tanką. Iš tankų šaudė manevriniais sviediniais, kuriems sprogus ant kalinių krito kažkokios medžiagos liepsnojantys kaspinai. Retkarčiais iššaudavo kovos užtaisą į tuos barakus, kurie labai priešinosi, arba į būrį kalinių, kovojančių ties barikadomis. Naudojo dūminę uždangą, ašarinių dujų granatas.

Žinoma, prie kiekvieno barako ar barikados kovos epizodai buvo įvairūs. Jau pirmąją mūšio valandą kai kuriuos sukilėlius paėmė į nelaisvę. Man teko grumtynėse išbūti iki galo - visas keturias valandas. Sunku rasti žodžių papasakoti apie keturių valandų mirties "šokį". KAUTYNĖS?! Kokios gi galėjo būti kautynės prieš tankus, kovos rikiuote žengiančius ir automatų ugnimi skinančius "pergalę" prieš beginklį kalinį kareivius? O vis dėlto buvo kautynės! Kaliniai įvairiausiais būdais ir priemonėmis priešinosi.

Pirmosiomis minutėmis kaliniai bėgo iš barakų, bandė pasiekti barikadas ir kai kur jas pasiekė. Tankai tiesiog įvažiuodavo į kalinių būrį, pasisukinėdavo ir vikšrais juos sutraiškydavo. Ant tankų ir už jų - būriai automatais, granatomis ginkluotų kareivių. Karininkai iš pistoletų šaudė į pavienius kalinius.

Buvo atvejų, kai sukilėliai šoko ant tanko, bandė jį užimti, bet narsuolius tuojau pat nušaudavo. Kareiviai nešė spygliuota viela apraizgytus stovus - malkų pjovimo "ožius". Kai tik kaliniai šiek tiek pasitraukdavo atgal, tais "ožiais" apstatydavo užimtą plotą.

Greta vyrų didvyriškai priešinosi ir kovojo moterys.

Ūkio kieme, šalia tankų ir ginkluotų kareivių, ėjo darbininkų kombinezonais apsirengę, pusiau pridengtais veidais čekistai, kurie ilgais durtuvais pribaigdavo sužeistuosius. Tas scenas filmavo. Koks baisus jų moralinis veidas! Jie norėjo save pateisinti, teismui pateikti filmuotą medžiagą ir parodyti, kad kaliniai žudė vienas kitą.

Apie porą valandų prie kai kurių barakų ilgiau ar trumpiau tankai traiškė žmones. Sklido aimanos, liejosi kraujas, mirštantieji ir gyvieji šaukėsi Dievo pagalbos.

Po to grumtynės tęsėsi barakuose. Kareiviai naudojo ašarines dujas, per langus bandė įmesti granatas, apšaudė iš automatų. Kaliniai čiužiniais, patalyne, šimtasiūlėmis užbarikadavo langus. Darė praėjimus barako sienose iš vienos sekcijos (kambario) į kitą, o plytas ir akmenis naudojo išorinių tarpdurių barikadoms.

Prisimenu, kaip dujos graužė akis, gerklę, buvo sunku kvėpuoti, trūko oro, o sužeistųjų kraujas tryško ant gultų, sienų, ant šalia stovinčių žmonių.

Tankai ėmė griauti barakus, kai kuriuos apšaudė kovos sviediniais. Artėjo paskutinės pasipriešinimo minutės.

Virš stovyklos teritorijos skraidė du lėktuvai - "žiogai". Matyt, skraidino generolus, o gal ir filmavo "pergalingą" spec.divizijos baudėjų mūšį prieš beginklę bado, ilgų belaisvės metų iškankintą minią.

Grumtynės truko virš keturių valandų. Žuvo šimtai žmonių. Spėjama -700-900 žuvusių, o kiek sužeistų! Nežinome, kiek žuvo lietuvių.

Kai kuriuos kalinius, dar aidint šūviams, kitus - pasibaigus kovai, iškeltomis rankomis virš galvos mažais būreliais, iš visų pusių įrėmę automatus, pjudydami vilkšuniais, baudėjai vedė iš lagerio į stepę. Stepėje skirstė į būrius, sodino arba kniūpsčiomis guldė ant žemės.

Surikiuotiems kareiviams vadas padėkojo už jų "šaunų" darbą, o jie atsakydami sušuko: "Tarnauju Tarybų Sąjungai!" Paaiškinimų nereikia...

Čekistai vadovavosi mums nesuprantamais kriterijais: vienus kalinius varė į vagonus, kitus - į lagerio kalėjimą, trečius - atgal į zoną. Mums būnant stepėje, iš stovyklos išvežė žuvusiųjų lavonus, surinko ginklus, tankais išardė barikadas ir užlygino tranšėjas. Dalį kalinių tą patį vakarą grąžino į zoną, o kiti grįžo net po trijų parų. Žinoma, apie maitinimą niekas negalvojo. Nežinoma, kur palaidojo tą rytą žuvusius politinius. Manoma, kad buvo išvežti į kokią nebenaudojamą vario rūdos kasyklą ir ten užversti iškasenų atliekomis.

Prisimena įdomus reiškinys. Kengyro apylinkėse balandžio pabaigoje -gegužės pradžioje kai kuriais metais (ne kiekvienais) apie pusdienį lydavo, antrą kartą metuose toks pusdienis kartais būdavo spalio pradžioje. Visą vasarą giedras dangus, lietaus nė lašo, tik karštis. Rugpjūčio mėn. siausdavo smėlio audros, žaibuodavo. Žiemą - sniegas, pūgos. Ir štai 1954 m. birželio 28 d. popietę kaip iš kibiro prapliupo lietus. Lijo apie tris valandas, tarsi parūpo Visatos Jėgoms nuplauti nuo Kengyro žemės nekaltai

 □Broniaus Valaičio piešinys

□Lietuviai kengyriečiai - sukilimo dalyviai. 1955 m.

pralietą politinių kalinių kraują. Stebėjosi visi, net vietiniai senbuviai- kazachai tokio lietaus ir tokiu laiku neprisiminė. Birželio-liepos mėn. - dideli karščiai.

Stepėje dar buvo moterų ir vyrų kalinių būriai, kurių čekistai nespėjo "išrūšiuoti". Išgirdome klyksmą (buvau stovyklos zonoje), pagalbos šauksmą. Zonoje buvome gal apie aštuoni šimtai vyrų ir tuojau pat atsiliepėme į stepėje esančiųjų šauksmą. Susirinkę prie antrojo lagpunkto valgyklos pradėjome šaukti ir mes, paskelbėme bado streiką, pareikalavome, kad į stepę nuvežtų rūbų ir maisto.

Tą patį vakarą visi kaliniai iš stepės buvo atvesti į zoną, vagonus ar kalėjimą.

V.Nikolajevo knygoje "Ko nežinojo Solženicynas" įdėtas buvusio sargybinio-prižiūrėtojas D.Jakovenko pasakojimas: "Maištas buvo ilgas ir labai rimtas. Priešininkai taikos būdu reikalų neišsiaiškino. Tada valdžia pritraukė MVD kariuomenę iš viso Kazachstano ir Uralo. Atliko karinę puolimo operaciją, kurios metu prieš beginklius žmones panaudojo diviziją kariuomenės, keturis kovos tankus. Geležinkelio atkarpoje, atvestoje į lagerį, kursavo garvežiai, traukdami po kelis prekinius vagonus. Valandą prieš "mūšį" garvežiai švilpė, vagonų buferiai kėlė čaižaus metalo triukšmą, o tai slėpė tankų motorų gausmą ir kalinių šauksmą. Iš tankų šaudė kovos užtaisais, atidengė ugnį į barikadas ir barakus, vikšrais traiškė žmones, kurie bandė priešintis. Puolimo metu vienas tankas sugriovė tualetą, įvirto į ten esančią duobę ir įstrigo. Kareiviai vykdė vadų įsakymus ir tiesioginiu šaudymu puolė maištininkus. Visa tai buvo sankcionuota prokuroro. Puolimas prasidėjo auštant, netikėtai, kaliniams nežinant ir tęsėsi apie keturias valandas. Patekėjus saulei, mūšis baigėsi. Lageris buvo sunaikintas. Baigė degti barakai, tankai vikšrais griovė barikadas ir tranšėjas. Aplink gulėjo dešimtys ir dešimtys užmuštų, sutraiškytų, sudegintų kalinių; daugiau kaip 400 žmonių buvo labai sunkiai sužeisti... Dar 2-3 metus visose steplago karinėse sargybos dalyse bei padaliniuose, kituose Gulago lageriuose buvo aiškinama ir propaguojama šita puolamoji operacija kaip pavyzdinė, kaip menas nuraminti maištaujančius kalinius".

Buvęs kalinys, dabar džezkazganietis poetas Jurijus Vasiljevičius Gruninas tą rytą aprašo taip: "Moterų zonoje tame barake, kur aš nakvojau pas savo draugę, kažkas iš vidaus užbarikadavo duris. Vyrų barake buvo beveik tiek, kiek ir moterų. Mano draugės barakas buvo toliau nuo kitų, toliau nuo vartų ir toliau nuo sienose padarytų pralaužimų. Matyt, kad dėl šių priežasčių jį puolė paskutinį. Tokios nervinės įtampos, kokią čia išgyvenau, aš nejaučiau nei fronte, nei nelaisvėje. Fronte ginkluota jėga ėjo prieš ginkluotą jėgą. Nelaisvėje mus niekino priešai. Čia gi mus šaudė savieji, sušaudė beginklius, taikos metu, netikėtai.

Barakuose stovėjo dviaukščiai gultai. Kareiviai su rėmais išlaužė langą tiesiog prieš mūsų gultus. Jie buvo jau daug užmušę kaimyniniuose barakuose, tai čia neskubėjo sušaudyti paskutinių moterų, kurios savimi užstojo vyrus. Už kampo dar vyko šaudymas, girdėjom bildesį ir tankų riaumojimą; mes neskubėjome išbandyti likimo, laukėme... Kareiviai įmetė kažkokią dėžutę... sklido aitrūs dūmai. Rankšluosčiais, suvilgytais vandenyje, mes prisidengėme nosis, gerklę, akis, patys gulėme prie išorinės barako sienos, kad negalėtų tiesiogiai apšaudyti. Mūsiškiai išmetė lauk tą dūminančią dėžutę, bet tuojau buvo įmesta kita... Mes iššokome pro langą... Nespėjau nukristi ant žemės, kai mane čiupo kareiviai ir riktelėjo: "Rankas už galvos! Marš!"

Išvedė iš lagerio, apieškojo ir prie sienos paguldė veidu į žemę. Moterų daugiau mes nematėme. Gulinčius skaičiavo ir atskaičiavę būreliais vedė tolyn į stepę, kur išbuvau dvi dienas..."

J.D.Ferenčiukas iš Černovicų srities rašo: "Su keliais iš pirmųjų pasirodėme prie barikadų. Akis į akį. Kaip manęs nesubadė durtuvais, nežinau. Šalia draugą subadė gal penkiais dūriais. Jį įtraukėme į baraką. Mūsų rankos buvo kruvinos jo krauju. Savo baltiniais perrišau jį, bet buvo per vėlu. Vieną kartą atmerkė akis, pažiūrėjo į mane ir mirė... Ir aš buvau lengvai sužeistas: kulka kliudė nosies kaulą. Man skirta dar gyventi.

Iš pradžių puolė kareiviai. Nežiūrint į tai, kad daugelis draugų buvo durtuvais subadytų, masė kalinių puolė ir perdalino kareivių frontą pusiau; jie atsitraukė. Viskas vyko greitai. Tik po šito puolimo pasirodė tankai ir padarė savo kruviną, nežmonišką, banditišką darbą, kurio pasaulis, istorija nežino. Tankai traiškė miegančius ant gultų žmones, laužė barakų sienas. Jie maršruto neturėjo. Važinėjo išilgai ir skersai. Kai kurie vaikinai šoko ant tanko, šaukė tankistams: "Ką jūs darote!" Vieną tiesiog prispaudė prie barako sienos, ir jis mirė..."

Sukilimo sutriuškinimui panaudotos galingos karinės jėgos. Čia pastebima viena būdinga detalė: lagerio administracija beveik kiekvieną dieną per visas keturiasdešimt parų kreipdavosi į kalinius per vietinį radiją, garsiakalbius, bet nebuvo pareikšta nė vieno perspėjimo, jog naudos jėgą. Galbūt perspėjimas būtų turėjęs įtakos kaliniams... ir sukilimas būtų baigęsis taikiai. Jėga panaudota netikėtai, kaip puolamoji karinė operacija fronte. Kodėl? Nejaugi čekistai norėjo kalinių kraujo praliejimo, aukų?

Eilinį kartą režimas parodė savo klastingumą.

Šimtus kalinių patalpino griežto režimo izoliatoriuose. Pradėjo tardyti. Čekistai užmiršo savo pažadus, lagerį padarė neprieinamu, sustiprino sargybą. Buvęs steplago viršininkas pulkininkas Čečevas kažkur dingo, jo vietą užėmė papulkininkis Burdingas.

Kiek man žinoma, sukilėlių komitetą teisė net tris kartus. Pirmą kartą iš devynių jo narių septynis nuteisė mirties bausme, o du - uždaru kalėjimu. Paskutiniame teisme visi nuteisti kalėjimu.

Taip baigėsi politinių kalinių sukilimas 1954 m. gegužės-birželio mėn. Kengyro stovykloje.

Panevėžys, 1993-1994 m.

ŽVILGSNIS Į PRAEITĮ

Antrojo tūkstantmečio paskutinieji du dešimtmečiai - mano kartos nueito kelio, atliktų darbų, padarytų klaidų, neišsipildžiusių svajonių ataskaita sau, ataskaita tautai, ataskaita tėvynei Lietuvai.

Poetas sakė: "Viršum galvų ereliai skraidė, mirtis klajojo vieškeliais..." Keliais žodžiais pasakyta, išdainuota išeinančios į amžinybę mano kartos tėvynės skausmo, kančios ir aimanų preliudija.

Trumpi prisiminimai iš žiaurios sovietinės okupacijos laikų - tai ne mano kartos didžiavimasis prieš šių dienų skaitytoją. Tai nuožmios ir atkaklios kovos už savo žemę, tėviškę, motiną, seserį, mylimąją epizodai, tai kalėjimų kamerų vienutėse, tamsiuose MGB rūsiuose kankinamos tautos aimanos, tai milijonų įvairių tautybių žmonių, kalėjusių, iš bado mirusių sovietiniuose lageriuose, kuklus pagerbimas.

Esu lietuvis, be to, žemaitis, gimęs 1929 metais Kaltinėnų miestelyje, Tauragės apskrityje, ūkininkų šeimoje.

□Išleisti iš lagerio tremtyje sukūrę šeimas: Janina ir Pranas Vaičaičiai, Janina ir Viktoras Miškiniai, Birutė ir Stasys Mačiuliai, Verutė ir Bronius Valaičiai, Marcelė ir Adolfas Diliai

□Kryžius Džezkazgane prie buvusio politinių kalinių Kengyro lagerio 1954 m. gegužės 16 d. - birželio 27 d. vykusiam Kengyro politinių kalinių sukilimui atminti. 1990 m. liepa-rugpjūtis

Baigęs Girdiškės pradžios mokyklą (tai Dionyzo Poškos Baublių paunksnio bažnytkaimis), mokiausi Šilalės ir Skaudvilės gimnazijose.

1949-1950 m. mokiausi Klaipėdos mokytojų institute, dirbau Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio antitarybiniame ginkluotame miesto pogrindyje kaip vienas iš vadovų.

1950m. gegužės 11 d. mane areštavo MGB.

Tą dieną (pusiaudienį) išėjau iš Mokytojų instituto kartu su studente Sofija Julija Baublyte (pogrindžio dalyve). Mums reikėjo nueiti pas pogrindininką studentą Česlovą Karecką ir jo bute parengti medžiagą pogrindyje leidžiamam laikraštėliui "Kalavijas už laisvę". Kartu nešėme aplanką, kuriame buvo pogrindžio dokumentų.

Perėję Dangės upės tiltą, pasukome paupiu į kairę, norėdami sumėtyti pėdas. Pas Česlovą Karecką radome pogrindininkę Oną Mockutę (muzikos mokyklą, pianistę). Pradėjom žiūrėti pogrindžio dokumentus ir ruošti medžiagą spausdinimui.

Neatsimenu, kodėl reikėjo nueiti į universalinę parduotuvę kažko nupirkti. Išėjau aš. Turėjau virš 30 rublių. Tai buvo paskutiniai žingsniai laisvėje. Su savim neturėjau nei ginklo, nei peilio. Pastebėjau, kad penki ar šeši civiliai, iki jų likus 5-7 metrams, įdėmiai stebi mane. Staiga čiupo P.Cvirkos gatvėje, netoli Montės gatvės, ir suėmė.

Laimė, jie nepastebėjo, iš kurio namo išėjau. Tada šito aš nežinojau.

Miesto saugume pradėjo tardyti vyr.leitenantas Bubnovas (rusas) ir kapitonas Glezeris (žydas). Supratau, kad mano draugai nesuimti. Man pasiūlė parašyti pareiškimą instituto vadovybei, kad tris ar daugiau parų leistų išvažiuoti į namus. Mane, kaip jie sakė, ketino laikyti tris paras.

Pareiškimą parašiau. Jį paėmė kapitonas Glezeris (gal pavardę iškraipau? Jis kalbėjo lietuviškai). Kaip jis mano pareiškimą pristatė į institutą, nežinau.

1950 m. lapkričio 22 d. prasidėjo teismas ir tęsėsi dvi dienas. Mus, Mokytojų instituto, Mokytojų seminarijos, Muzikos mokyklos auklėtinius ir du mokytojus, t.y. dvylika žmonių, teisė LSSR Vidaus reikalų ministerijos karinis tribunolas slaptame uždarame teismo posėdyje.

Teismo sudėtis: karinio tribunolo pirmininkas - justicijos majoras Žukovas (rusas); nariai: leitenantas Kiseliovas (rusas), jaunesnysis milicijos leitenantas Grinius (lietuvis); sekretorius - leitenantas Ivanovas (rusas); prokuroras - justicijos papulkininkis Rozovas (žydas); advokatai: Karpavičius, Ožiūnienė (lietuviai), Barkanas (žydas).

Advokatų mes neprašėme, jie buvo paskirti.

Iš paskutinio prokuroro kalbos sakinio:".. .šie Lietuvos liaudies išdavikai, pamynę po kojomis šviesaus socializmo idealus, nuėjo sovietinės tėvynės išdavystės keliais, todėl prašau karinį tribunolą nubausti juos visus aukščiausia, išimtine bausme - sušaudyti!"

Mane nuteisė pagal RTFR baudžiamojo kodekso straipsnius 5-la, 58-1 1-ą dalį, 58-11,182-2 ir TSRS ATP 1947 m. birželio 4 d. įsaką 25 metus kalėti ir 5 metus be teisių.

1950 m. pavasarį pradėjau vergo kelią Kazachstane, Džezkazgane, Kengyro politinių kalinių lageryje.

1955 m. pradžioje išėjau į laisvę tremtinio teisėm, 1956 m. rudenį grįžau į Lietuvą.

1971 m. neakivaizdiniu būdu baigiau Vilniaus valstybinio universiteto Ekonomikos fakultetą.

Dabar gyvenu Panevėžyje ir žinau vieną tiesą. Ta tiesa - nepriklausoma Lietuva!

Partijų košmare išlieka tik Ji viena - mūsų LIETUVA!

Ją gynė 1831 m., 1861-1863 m. sukilėliai, 1944-1953 m. partizanai, studentai, gimnazistai, visi padorūs lietuviai.

1991 m. sausio 13 d. gynė šalies piliečiai. Žuvo jauni naujos kartos žmonės.

Tikiu ateitim! Su pagarba Tau, Naujoji karta, Jaunoji Lietuva!

Stasys Mačiulis

Panevėžys, 1993-1994 m.