Partizanai: Istorija ir dabartis

UŽ LIETUVĄ ATIDAVĖ VISKĄ

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI

RYTŲ LIETUVA

□Liudas Sudeikis (1919-1997)

Iš partizano Liudo Sudeikio prisiminimų

Partizanas Liudas Sudeikis gimė 1919 m. lapkričio 15 d. Mackeliškių k. Anykščių aps. mažažemio Juozo Sudeikio šeimoje.

Tėvai prie trobelės teturėjo 0,5 ha žemės. Šeimoje augo du sūnūs. Vyresnysis Bronius gimęs 1914 m.

Anksti pasiligojęs tėvas, o po metų- motina. Tada Liudui tebuvo 9 metai. Išėjo abu broliai į žmones duonelės užsidirbti. Nelengva buvo samdinio dalia. Tėvai uždegė Sudeikių širdyse negęstančią Tėvynės meilės ugnį, gimtoji žemė išaugino, o rūstus laikmetis subrandino jų dvasią.

Nepakluso broliai Sudeikiai nei vokiečių, nei rusų okupantų įsakymams. 1940-ųjų balandį savanoriu išėjęs į Lietuvos kariuomenę Liudas pateko į vokiečių armiją. Iš ten pabėgo - į Lietuvą grįžo iš Baltarusijos. Įstojo į Plechavičiaus armiją, pasiryžęs ginti Tėvynę.

Užslinko raudonasis tvanas. L. Sudeikis rašo:"Nuo 1944-ųjų rugsėjo pasidarė neįmanoma gyventi namuose ne tik naktį, bet ir dieną. Nei kviesti, nei šaukti suplaukė vyrai į mišką. Į rusų kariuomenę iš mūsų apylinkės neišėjo nė vienas. Prsidėjo vyrų gaudymas, priviso gyva pekla skrebų."

Į partizanus išėjo abu broliai Sudeikiai. Bronius išrinktas būrio vadu, Liudas - jo padėjėju, I skyriaus skyrininku. Tai buvo 1944 m. rugsėjo 14 d.

Liudo užrašuose- ryšiais partizanų kautynių su stribais ir NKVD kariuomene aprašymai. Kulkų lietus neišgąsdino, nepalaužė brolių - vien stiprino dvasią. Kritusių būrio draugų netektis ugdė ryžtą nepasiduoti, neparklupti, neparsiduoti. Drąsus partizanas Liudas, vežamas Kavarsko kalėjiman, pabėgo iš skrebo saugomų rogių vėl į būrį. "Dabar 1946-ųjų sausis. Šarūnas [...] sukvietė tris mūsų krašto būrius: "Ąžuolo" repšėnų, mūsų mackeliečių (dauguma) ir Petro Šimėno grupę [...]. Iš Panevėžio iškviesta kariuomenė. Tris tanketes atvežė traukinėliu. Mūsų nespėjo apsupti -pasprukom [...]. Kur dabar eiti? Prie 4 seserų. Tai buvo keturios pušys", - išliko partizano užrašuose.

Būrio vado brolio Broniaus suėmimas, vėl Liudo areštas, kraupūs tardymai. Nežinojo jis, kad akistata su broliu paskutinė. Sovietų teismas 1946-ųjų balandžio 2 d. nuteisė Bronių Sudeikį didžiausia - mirties bausme. Nuosprendį įvykdė 1946-ųjų spalio 18 d.

Partizanui Liudui vėl pavyko pabėgti iš kameros per klebančių pynučių langelį. Pabėgimui keturiese ruošėsi iš anksto. Pasinaudojo Sekminių nakties audra. Gerai pažįstama giria vėl tapo namais. Pavojai, kautynės, draugų žūtis. 1948-ųjų sausyje išdavystė ir vėl areštas."Nežinau ar tai laimė, ar nelaimė?" - retoriškai klausia Liudas, uždarytas Anykščių skrebinėję. "Vyriausias tardytojas buvo Ščiukin, Tardė Romanov. Jam buvo įdomu, ką žmonės galvota apie rusus.

-    Mes išvadavom Lietuvą, - gyrėsi tardytojas.

-    Nuo ko išvadavot? Kur geriau gyveno žmonės, Lietuvoj ar Rusijoj? -paklausiau.

-    Lietuvoj, - atsakė jis.

-    Tai kaip su išvadavimu? Nuo ko išvadavot?

-    Nuo fašistų.

-    O nuo komunistų? Dešimt išvadavot, devyniasdešimt pavergėt, - pasakiau jam.

Manęs į darbą kieman nevarydavo. Matyt, baisus jiems atrodžiau”.

Skrebų pasityčiojimas ir smurtas susidūrė su partizano Liudo tylinčia drąsa ir ištvermingumu.

Morzės abėcėle iš kaimynų kameros sužinojo, kad skrebai nuvažiavo ant Peslių kapinių, kareiviams liepė atkasti nužudytųjų partizanų Alfo Juodžiaus ir Birutės Janikonytės kapus. Lavonus išėmė iš duobės, kelis kartus nufotografavo, kažko ieškojo, norėjo patikrinti kažką... Kažko bijojo...

Utenos kalėjimas... Panevėžio kameros... "Vasario viduryje prigrūdo 6 vagonus ir išvežė į Intą, į kasyklas. Ėmė tik tuos, kurie teisti 10 metų. Čia radau vyskupą Ramanauską [...]. 1957 m. rudenį jau gyvenau už zonos. Leido vesti." Vedė Sudeikis Intoje draugo seserį, politinę kalinę Verutę Juodytę (slapyvardžiu Pivonija). Susilaukė sūnaus Alvydo, o vėliau dukters Rimutės. Sūnus Alvydas baigė Vorkutos muzikos mokyklą. Dirba Intoje muzikos mokytoju (pučiamieji ir akordeonas). Rimutė baigusi pedagoginę mokyklą, dirba Ukmergės siuvimo fabrike.

Bausmės pabaiga - 1958-ųjų balandžio 12-oji. "Nors gyvenau kaip laisvas, reikėjo kartą per savaitę eiti į politines pamokas, į štabą. Jei neisi - nuims darbo užskaitas. Neturėjau teisės išeiti iš buto, ypač per "švenčių" demonstracijas".

1974 m. darbe įvyko avarija, sužalojo stuburą. Po pusės metų gydymosi ligoninėje - vėl į darbą.

"42 metus praleidau be Lietuvos. Kaip magnetas traukė į savo kraštą, už kurį atidaviau viską. 1974 m. padavėm paraišką kooperatiniam butui. Tik 1991-aisiais buvo pastatytas".

Tėvynė sutiko savo sūnų kaip pamotė. "Manęs nereabilituoja. Sako, negalim bylos paimti, archyvas nesutvarkytas. Mes džiaugėmės laisva Lietuva. Bet aš jos kol kas nematau. Rusų kariuomenės pilna Lietuvoje. Prokuroras, Aukščiausias teismas - kieno? Juk sėdi Stalino mokiniai. Ko galima iš jų tikėtis?" - nusivylęs rašė L.Sudeikis. "Juk mano brolį 1946-aisiais sušaudė kas? Stalino "vaikai", pakalikai, kurie nenorėjo nei dirbti, nei kariauti. Jiems patiko plėšikauti ir vadintis liaudies gynėjai [...]".

Tebaigęs Mackeliškių pradinės mokyklos 4 klases, Liudas Sudeikis atliko savo pareigą Tėvynei iki galo - paliko talentingai parašytus atsiminimus ir išėjo Amžinybėn...

Spaudai parengė Zuzana Stunžėnienė

LIETUVOS KARIUOMENĖJE

1940 m. kovo mėn. išėjau savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tada man buvo 20 metų. Patekau į Kauno pirmojo inžinerijos bataliono mokomąją kuopą. Dar civiliai apsirengusius išrikiavo ir kapitonas Strimaitis pasakė:

- Čia nebus nei biedno, nei bagoto - būkit viena šeima. Negalvokit skųsti vienas kitą!

Kuopoje buvo drausmė ir tvarka, bet neilgai tuo džiaugėmės. Birželio mėn. užėjo "raudonasis slibinas". Lėktuvai tik skraido virš galvų, karininkai bėgioja, o kareiviai vaikšto lyg žemę pardavę. Keitėsi kariuomenės vadovybė. Su batalionu atsisveikinus pulkininkui leitenantui Grigaliūnui, vadovauti ėmė majoras Kundrotas.

Netrukus iš Šančių karius iškėlė j Panemunę. Čia pasidarė didžiausia netvarka, atsirado politrukai, kurie viską gadino. Pairo drausmė - jei kuopos vadas ką nors nubaudžia, tuoj politrukas bausmę atšaukia ir į miestą išleidžia. Batalioną performavo į liaudies armiją.

Aš patekau į pirmą kuopą, kurios vadas buvo majoras Baleišis, būrio vadas Pabedinskas (vėliau su vokiečiais pasitraukęs j Vokietiją). Visi politrukai buvo žydai. Bataliono komisaras irgi buvo žydas, o mano kuopos politrukas - žydelis Bruser.

Prasidėjo "linksmos" dienos - po 2 politines pamokas kasdien, po 2 rusų kalbos pamokas, o per pietų pertrauką politrukas dar skaitydavo laikraštį. Mat raudonosios armijos kareivis turi viską žinoti, o poilsio minutės nereikalingos - kad negalvotum apie politiką savo galva.

Vienas kareivis vis klausdavo visokių nesąmonių: kodėl karininko žmona naktiniais baltiniais apsirengusi nuėjo į kiną, kodėl karininkas, parduotuvėje pamatęs kompasą, prašė parduoti kaip laikrodį. Už tokius klausimus tą kareivį išsiuntė į Rygą, į drausmės batalioną 8-eriems metams. Kitą išsiuntė 8-eriems metams dėl to, kad pavėlavo grįžti iš miesto 4 valandas. Daugiau jų niekas nematė.

VILNIUJE

1940 m. rugsėjo mėn. mūsų batalioną išgabeno į Vilnių (Trakų g. 14, buvusio vienuolyno patalpos). Buvusioje bažnyčioje padarė valgyklą. Patalpos mažos. Visas mūsų pionierių darželis atsidūrė Panerių gatvėje. Technika stovėjo lauke.

Buvau paskirtas I būrio trečio skyriaus skyrininku ir grupės vyresniuoju slidininku. Tad eidavau į Vingio parką slidinėti. Čia buvo ramiausia -vyrai geri, o dalinio politruko nebūdavo.

Artėjant pavasariui, iš bataliono surinko visus, mokėjusius dirbti su kirviu, ir išvežė į Varėnos poligoną statyti karininkų valgyklos. Mums vadovavo kapitonas Strimaitis ir bjaurus generolas Razanovas, korpuso komisa-

ras. Senąją kareivėlių laidą paleido namo. Jiems išvažiavus, aš perėjau į ūkio būrį ir tapau batsiuviu.

Gegužės 14 d. dalijau pietus. Užėjo į valgyklą visi politrukai, mūsų karininkai, kuopų vadai, gydytojas Daugirdas ir sanitarijos viršila - viso 14 žmonių. Politrukai juos visus nuvedė į korpuso štabą. Su jais buvo dar vienas gydytojas ir j.leitenantas, atšauktas iš atostogų paaukštinimui. Vietoje paaukštinimo pateko tiesiog į vagoną.

Po kelių dienų gavome naujus vadus, ką tik karo mokyklą baigusius leitenantėlius. Mes nemokėjome rusiškai, o jie - lietuviškai. Netrukus uždraudė raportuoti lietuviškai. Kareivėliams buvo nelengva tapti ruskiais.

Kartą bataliono puskarininkis kuopos budėtojas Budrys nepriėmė lietuviško raporto. Atsakė: "Neponimaju po litevski!". Tą Budrį tuojau išvežėme į Lukiškes "mokytis lietuviškai".

Paskui atvežė jaunų kareivių nuo Maskvos. Lauko pirtyje išprausėm, aprengėme lietuviškomis uniformomis. Gavę naujus odinius batus džiaugėsi kaip vaikai. Sakė, jei tvarkingai nešios, po 3 metų namo nusiveš.

Pradėjo mokyti rikiuotės, o jie visai nemoka žygiuoti. Politrukai liepė "spausti".

Atėjo 1940-ųjų birželis. Mūsų batalionas stovėjo viduryje - iš kairės artilerijos pulkas, iš dešinės - priešlėktuvinis, dar toliau - ryšių batalionas, į kurį vesdavo žiūrėti kinofilmų. Tą vakarą grįžom iš kino, sugulėm. Kas užmigo, kas dar nespėjo, kai virš mūsų palapinių pradėjo skraidyti lėktuvai. Prikėlė raštininką komjaunuolį Žygą. Ir vėl ramu.

Rytą puskarininkis klausinėjo, ar visi žmonės yra, ar viskas tvarkoje. Atsakiau teigiamai. Paskui apžiūrėjau sandėlį-žiūriu guli Jakštas. Ne! Ne Jakštas, o komjaunuolis Žygas. Man net negera pasidarė - dabar vėl bus areštai...

KARAS

Lėktuvai vis skraido ir skraido. Politrukai mums sako, kad tai mūsų naujos konstrukcijos lėktuvų manevrai. Birželio 22 dieną vienas lėktuvas praskrido vienoje pusėje ežero, kitas - kitoje. Vieną numušė, bet į ežerą neįkrito. Supratome kokie čia manevrai - karas! Džiaugėmės, bučiavome vieni kitus, šokom. Nežinojome, kas mūsų laukia.

10    val. visus išrikiavo ir bataliono vadas pranešė, kad mūsų šalį užpuolė vokiečiai. Jie sušuko "Ura!" Mes - nė žodžio! Įsakė pasiruošti traukimuisi iš poligono.-

Artilerijos pulkas rėkė "Valio!", mėtė į viršų kepures, kareiviai mėtė vieni kitus.

11    val. išėjome iš poligono. Per vokiečių antskrydžius slėpdamiesi po medžiais ėjome iki vakaro. Vakare sugulėme miške, o mašinos nuvažiavo į poligoną paimti virtuvių ir maisto. Grįžę vairuotojai papasakojo, kad mūsų palapinės lėktuvų sudraskytos, yra aukų.

Auštant vėl kilome į žygį. Visai prašvitus pasirodė meseršmitai. Priešlėktuvinė neturėjo šovinių. Mašinos, karui prasidėjus, išvažiavo į Vilnių parvežti sviedinių ir pradingo. Nesulaukėme. Politrukas atsigulęs šaudė į vokiečių lėktuvą. Nepataikė!

Dar pažygiavę sustojome pietų. Leitenantas Babilius pasakė kalbą: "Nors fašistai mus užpuolė, bet jie atmušti ir mūsų kariuomenė jau 30 km įėjo į Vokietiją". Tik staiga įsakymas - pirmyn! Nei pietų valgyti nedavė. Tuos, kurių kojos nutrintos, susodino į mašinas. Nors buvau sveikas, į mašiną prie virtuvės patekau ir aš. Po tokios geros kalbos Babilius gavo vadovauti kuopai (vorai).

VĖL VILNIUJE. KARAS

Parvažiavome į savo kareivines Vilniuje. Gavome įsakymą iškrauti mašinas, nes jos turi pasitikti atvažiuojantį batalioną. Kai suveš visus, važiuosime už Vilniaus. "Gausit rusišką aprangą, šaudmenų ir - į frontą ginti Tėvynės", - sakė rusų karininkas.

Pradėjo kaukti sirenos, skelbdamos oro pavojų. Sulindome į rūsį, kuriame vyrai turėjo pasistatę radijo aparatą. Girdim iš Kauno: "Broliai lietuviai, padėkit vokiečių kariams!" Tą šauksmą perdavinėjo kas minutę.

Oro pavojus praėjo. Visi išlindom iš rūsio, bet prie mašinų niekas nėjo. Kareiviai būriavosi po 4-5, politrukai vaikė krauti mašinų. Kareiviai jų neklausė ir tarėsi Rusijon neiti. Kažkas tas kalbas perdavė karininkams, kurie tuojau aplink kareivines ir langus išstatė sargybas.

Daugiausia bėgiojo leitenantas Babilius. Įėjęs į štabą su pistoletu rankoje paskui Kundrotą, paklausė: "Tai su kuo tu?" Tas nustebęs atsakė: "Aš su jumis". Babilius prisaikdino bataliono vadą.

Ant aukšto buvo pasislėpę ruskeliai. "Nulipkit ir pasiduokit! Už poros minučių mesim granatas!" - įsakė Kundrotas ir čia pat sukniubo nežinia nuo kieno šūvio.

Mums ėmėsi vadovauti pulkininkas leitenantas Kačionis, kuris naktį netikėtai mirė. Trečią dieną mirusį pulkininką, aprengtą lietuviška uniforma, pasiėmė žmona ir palaidojo.

Antros kuopos patalpose slėpėsi politrukai. Ten buvo keletas mūsų karių ir komisaras. Jų neišleido išeiti.

VOKIEČIAI KAREIVINĖSE

Į juos šaudėme iš visų pusių, paskui metėme granatas ir sprogstamąją medžiagą. Granata suplėšė komisarą, o politruką paėmė vokiečiai. Kareiviams metus granatą, užsidegė durys, o politrukas žydelis pasidavė. Vokiečiai čia pat kieme jį nušovė.

Aš pirmąjį šūvį paleidau iš lango. Šaudžiau į bėgančius ruselius. Nepataikiau, nes buvau susijaudinęs - buvo pirmas mano kovos krikštas.

Pradėjo temti. Mums trims stovint sargyboje koridoriuje, pro mus praėjo viršila Balkys. Jam praėjus, kitame koridoriuje prasidėjo šaudymas. Viršila grįžo šlubuodamas ir pasakė: "Koridoriuje rusai!" Iš sanitarinio pulkininko Kardo paėmėme prožektorių ir išėjome į koridorių. Kažkas nubėgo. Pašvietęs pamačiau sužeistus du mūsų kareivius - Kazlauską ir Žebrauską. Balkys buvojau subintuotas, Žebrauską aš nunešiau į greitąją, bet naktį jis mirė.

Jaunus kareivėlius susodino į sviedinio išmuštą duobę. Ten sėdėjo rusas leitenantas ir verkė, - matyt, bijojo mirties. Birželio 24-osios rytą atėjo vokiečiai ir paėmė ruselius į nelaisvę. Visą naktį viręs kaip katilas, Vilnius aprimo.

Ginklus sumėtėme į krūvą, prie kurios stovėjo 2 vokiečiai. Išrikiuotus mus atvedė prie šv.Jono bažnyčios į universiteto kiemą. Čia prasėdėjome visą dieną. Atsirado dar du leitenantai -Talanskas ir kitas. Pavakare išsirikiavome ir vėl grįžome į kareivines, pasiėmėm šautuvus, šovinių. Gatvėse plevėsavo Lietuvos vėliavos. Sunku apsakyti, kaip tada jautėmės.

DAR VILNIUJE

Išplėšėme ginklų sandėlį. Šovinių - kiek nori. O poligone buvo tik pusantros dėžės šovinių ir tuos politrukai išdalijo ruskeliams ir komjaunuoliams, mums šovinių neliko.

Apsiginklavę stojome sargybon. Virėjai išvirė gerus pietus. Pavalgėme sočiai už visą dieną. Po dviejų dienų parėjo bataliono likučiai - stovi rikiuotėje ir svyruoja - taip išvargę. Jie per dieną nužygiavo 70 kilometrų.

Vėl suskirstė į kuopas. Aš, batsiuvys, patekau į ūkio kuopą. Komjaunuolius surinkę išvarė į karišką Antakalnio daboklę. Budrį, tą, kuris "nesuprato" lietuviškai, įvertė į gurguolę ir išvežė į Lukiškes mokytis. Po keleto dienų ir komjaunuolius nuvarėme į Lukiškes. Ten pateko mūsų kuopininkas Garaža, kuopos raštininkas Žygas, puskarininkis Upeikis, Masilevičius ir kt. Aš pasirašiau už vieną gerą vyruką. Už kuriuos pasirašė, tuos paleido ir sugrąžino į kareivines. Kiti trejetą mėnesių pabuvo Lukiškių kalėjime. Juos vedė ir į šv.Jono Bažnyčią - matyt, mokino poterių.

MINSKE

Artėjant rudeniui, mus performavo ir patekau į antros kuopos I būrį, kuriam vadovavo j.leitenantas Čerekis, o kuopai vadovavo leitenantas Rimkevičius. Rudenį visą batalioną išvežė į Minską.

Minske beveik nieko neveikėme, tik po miestą ieškojome malkų, nes gulėjome ant plikų grindų ir buvo šalta. Iš kolūkio parsivežėme mašiną šiaudų, iš miesto degėsių prisirinkome lovų ir neblogai įsitaisėm. Saugojom karo belaisvius ir visokias vokiečių įstaigas.

Vedusius pradėjo leisti namo. Iš pirmos kuopos paleido Dzindziletą.

Prasidėjo antskrydis. Nė vienas kareivis negalvojo bėgti. Prie oro pavojų buvome pripratę. Viena bomba pataikė į pirmos kuopos patalpas ir sprogo pirmame aukšte. Keturi karininkai, lošę kortomis, liko nesužeisti. Dzindziletui pataikė - ištaškė gabaliukais. Surinkom tuos gabaliukus ir palaidojom Minske kartu su žuvusiais vokiečiais. Toną sverianti bomba pataikė į malkinę - liko tik didžiulė duobė. Dar vienas sviedinys nukrito tarp dviejų sargybinių, bet, jų laimei, nesprogo.

Tuojau po laidotuvių išvažiavome į miškus gaudyti raudonųjų banditų.

1942-IEJ1 SLUCKE

Sluckas - 100 km už Minsko. Čia pasiliko I kuopos būrys, o mes išėjome į Moroč kaimą. Sniegas lyg košė, kojos lenda, sunku eiti, o dar reikia neštis ginklus ir šaudmenis. Paėję dvi dienas, apsistojome poilsiui. Galiausiai pasiekėme kaimą, kuriame gyvenome visą mėnesį.

Buvo Velykos. Stovėjau sargyboje. Netoliese esančiose kapinėse išgirdau riksmą. Pasirodo, tokia mada: atneši kiaušinį ar pyrago gabaliuką numirėliui užkąsti, palieki ir išeini namo.

Vienas mūsų kuopos kareivis žuvo pasaloje. Upė buvo patvinusi, arklys nuskendo tik iš kelio išėjęs - baisios pelkės aplinkui.

Vieną naktį buvome išvežti nežinia kur. Taip išvežė nežinia kur pirmos kuopos būrį. Rytą visas batalionas jau žygiavome. Ėjome visą dieną labai atsargiai per laukus, miškus. Viename lauke radome 28 lavonus: 17 lietuvių kareivių, 2 vokiečių ir 9 policininkų. Juos sušaudė raudonieji partizanai. Gyventojai pasakojo, kad partizanų buvo daug, apie 50 vežimų. Radome raštelį: "Jeigu norit pasišaudyti, atsiųskit ne mažiau 500 kareivių".

BALTARUSIJOJE

Buvo taip. Ėjo 9 policininkai ir 2 vokiečių kareiviai. Juos partizanai iššaudė. Tada buvo pasiųstas kareivių būrys, iš jų 17 ant lauko iššaudė. Partizanai norėjo kareivius apsupti, bet kai šie atidengė kulkosvaidžių ugnį, pabėgo.

Vienas mūsų būrys buvo pasiųstas į sovchozą už 4 km. Penki važiavo parsivežti maisto iš Kopilio. Buvo likęs vienas Antanavičius - jis vijosi su dviračiu. Tą numušė lyg su kirvakabliu. Partizanai galvojo, kad eis visas būrys. Radom lizdus, kur jų laukta.

1942 m. į Molodečną atgabeno traukiniu. Po Baltgudiją pėsčiomis jau buvome nužygiavę apie 2000 km. Vėl tapau virėju. Nuobodu. Kiti eina kur nori, o aš pririštas prie puodų - turiu keltis anksti, virti arbatą, paskui virti pietus ir t.t. Kai reikia eiti raudonųjų banditų gaudyti, aš irgi turiu eiti. Dėl to susiginčijau su viršila, atsisakiau virėjo pareigų. Gavome įsakymą važiuoti gaudyti partizanų prie Naujosios Vilnios. Šaudmenų nešti nereikėjo - buvome išsivarę pastočių. Sniego daug, kelionė sunki.

Bataliono vadą kpt.Ambraziūną iškėlė prie Ilmenio ežero. Sukeitė su kapitonu Žibu. Geras buvo vadas. Žibą iškvietė į štabą, įsakė apsupti ir sunaikinti raudonųjų partizanų bunkerį nurodytoje vietoje. Ten ir susidūrėme su partizanais, kurie, palikę arklius ir vežimus su turtu, išbėgiojo. Buvo pora kiaulių, kurias parsivežu suvalgėme.

Kapitonas vokietis Jakob buvo kartu. Partizanai laukė mūsų pasaloje, bet Žibąs į kautynes nesileido, tad mes išvengėme aukų ir visi sugrįžome į Molodečną.

Po kelių dienų keliavome į kitą pusę. Tik prašvitus apsupome kaimą iš trijų pusių. Ketvirtoji pusė liko neapsupta. Pro ten išbėgo visi, likę gyvi. Tarp mūsų nė vieno nebuvo sužeisto, o raudonųjų partizanų žuvo 24. Mums atiteko vežimai su 3 kiaulėmis, vištomis ir kitokiu maistu.

ATOSTOGOS. PABĖGIMAS

Gavau pirmąsias atostogas - 10 parų. Buvau sugalvojęs kariuomenėn negrįžti, bet buvo toks įsakymas - jei negrįžti, kito į atostogas neišleidžia. Taip ir sugrįžau, bet po kelių dienų pabėgome į Naująją Vilnią. Užėjome pas Gaidelius, o vakare išvažiavome traukiniu Utenos link. Pakelėje persėdome į automatricą. Čia sutikome buvusį puskarininkį Upeikį. Kalba nesirišo. Važiavome neva atostogų. Privažiavome Anykščius. Teko bristi per gilų sniegą. Vidurnaktį pasibeldžiau pas brolį, kuris gyveno pas žmonos tėvus.

Laisvė! Pirmą sekmadienį buvau Kavarske, susitikau su keliais draugais. Seniokai mane mylėjo. Dieną padėdavau darbus dirbti, o nakvoti išeidavau kitur. Nors niekas neieškojo, bet... atsarga gėdos nedaro. Grįžau kovo mėnesį, trejus metus praleidęs kariuomenėje.

PLECHAVIČIAUS ARMIJOJE

1943 m. balandis. Raudonieji įsiveržė pas Brigacką. Viską išvežė. Ko negalėjo išvežti - sulaužė ir sudaužė. Norėjo sumušti tėvą, bet sūnus Petras pasakė: "Muškit mane, o ne jį!" Tai jam ir kliuvo. Brolio Jono nerado -jis, buvęs partizanas, namie nenakvodavo, būdavo Kavarske.

Prasidėjo registracija į Plechavičiaus armiją. Susitarėme su draugais, su kuriais pabėgome iš savisaugos bataliono. Čia jokių dokumentų nereikėjo. Leitenantas Žižiūnas užrašinėjo Kavarsko valsčiuje. Namie nieko nesakiau, kol gavau pakvietimą į Ukmergę, vėliau - į Marijampolę. Suvažiavome visi, tarnavę kariuomenėje, ir daug dezertyrų. Dabar tapau kuopos kirpėju.

Vieną dieną kuopą išrikiavo. Atėję vadas ir keli karininkai pasakė, jog organizuojama nauja kuopa į Vilnių. Mano draugai užsirašė, o mane karininkas išvarė iš rikiuotės pasakęs: "Tu kirpėjas. Nėra kalbos". Nenorėjo išleisti manęs, bet aš vis tiek užsirašiau.

Mūsų būryje 30 vyrų. 24 iš jų dezertyrai ir tik 6 "švarūs". Visa kuopa -vieni žemaičiai, bet pas mus būrje tik vienas.

Vilniuje davė prancūziškus šautuvus ir individualius paketus. Mūsų būriui atiteko trys lengvieji prancūziški kulkosvaidžiai. Niekas nežinojo, kaip jie veikia, net karininkai. Vieną paėmiau aš, antrą - Algis. Per pusvalandį išardėme ir vėl sudėjome. Gavome po 20 apkabų, kiekviena su 25 šoviniais. Gyvenome kažkokioje Vilniaus mokykloje. Vieną naktį išgirdome mūsų sargybinius šaudant. Išbėgę radome nušautą civilį, kurį nusivežė greitoji.

Po kelių dienų išėję pasivaikščioti po miestą užsukome į parduotuvę atsigerti, o ten - pilna jaunų vyrų, geriančių tiesiog iš butelių. Mus aplaistė. Laimė - neturėjome ginklų. Užėję pas pažįstamą policininką viską papasakojom. Jis, nuėjęs krautuvėn, pašaudė tiems šlėktoms palei ausis -pagąsdino.

Į TRAKUS

Per dieną atėjome į Trakus. Labai pavargome, nes reikėjo nešti kuprines ir šaudmenis. Pailsėję žygiavome Onuškio link ir apsistojome mokykloje. Klebonas Žemaitis organizavo kariuomenės ir visuomenės susivienijimo šventę. Jauniausias kareivis, klebono pakviestas, uždegė aukurą.

Vieną rytą, bevalgant pusryčius, komanda: "Su kautynių apranga rikiuoti" Vietinis gyventojas vedė mus 5 km į kaimą, kuriame buvo apsistoję raudonieji banditai. Kaimiečiai nuo jų labai kentėjo. Kaimas - tarp ežerų ir pelkių. Trečias būrys turėjo supti iš kairės, antras - centre. Šaudymas prasidėjo tik išėjus iš miško.

Prieš mus - kluonas ir gyvenamasis namas. Iš kažkur išlindo jaun.puskarininkis ir nuvirto. Patraukiau seriją per skliautą. Iš namo išbėgo žmogus ir... tiesiai į pakalnę. Nespėjau jo nukept. Šaudymui aprimus, iš kluono išlindo dar vienas su kuprine. Pažėriau į jį seriją.

Blogai, kai painiojasi civiliai, o jų čia nemažai. Tai mūsų partizanai, kurie padėjo mums perbristi pelkes.

Trečias būrys neapsupo raudonųjų žiedu - jiems liko tarpas. Mes nukovėme 24. Netrukus pietų pusėje pasigirdo šaudymas. Ten vokiečiai saugojo geležinkelį. Jie, išgirdę mūsų šūvius, išsidėstė ir laukė. Raudonieji buvo išvargę ir užbėgo tiesiai ant vokiečių. Vokiečiai paklojo apie 80! Pasiėmę pastotę, įvertėme puskarininkį ir rusišką šautuvą, o kitus ginklus kapitonas atidavė civiliams. Šautuvas ir vežimas dingo. Matyt, vežėjas surizikavo ir važiuodamas miške išmetė. Nors gavo lupt, kaltu neprisipažino.

Sugrįžome į Onuškį ir kapinėse palaidojome žuvusį puskarininkį. Prie mokyklos, kurioje gyvenome, susirinko daug žmonių.

PABĖGIMAS IŠ PLECHAVIČIAUS ARMIJOS

Pasirodydavo kareiviai, bėgantys iš Plechavičiaus armijos namo. Mes vis dar abejojome. Atėjęs būrio vadas paprašė niekur nebėgti. Jeigu kas -tai ir jis kartu eis.. Mes, 12 vyrų, pasitarę pasiėmėme ginklus, tris kulkosvaidžius ir išėjome iš miestelio. Patraukėme Čiobiškio link. Keltu persikėlę per upę patraukėme per laukus. Pasirodė šarvuotas traukinys. Išsigandome, o jis važiavo ir nuvažiavo...

KAVARSKO PARTIZANAI

Mūsų grupė pradėjo skirstytis. Iki Kavarsko atėjome trise - visi su kulkosvaidžiais. Draugai mane pavežėjo ir vėl atsiradau pas brolį. Daugiausia eidavome pas Brigackius. Aš, Algis su kulkosvaidžiu, Žemaičiai iš kažkur ištraukė rusišką "degteriovą", kiti turėjo šautuvus. Susibūrė stipri grupė. Vieni miegojome šiauduose, kiti - bu dėjome.

Gegužės pradžioje, grįžęs iš darbo, ruošiausi pas draugus nakvoti ir pamačiau nuo Mackeliškių atjojantį raitelį. Tai buvo Balys Šiaučiūnas, kuris pranešė, kad esantys kaime raudonieji banditai eina mūsų kaimo link.

Baliui pasakiau slaptažodį, liepiau joti pas Brigacką ir atgabenti man kulkosvaidį. Netrukus sulaukiau sugrįžtančio. Atėjo Algis Pivoras, brolis Bronius ir Albinas Jekeliūnas, Kazys. Išsidėstėme tarp Veršelių ir Mackeliškių kaimų. Laukėme ir nieko nesulaukėme. Patraukę kaimo pusėn, sutikome keletą policininkų iš Kavarsko. Susidarė 11 vyrų. Traukėme į Mackeliškius.

KAUTYNĖS

Raudonieji partizanai grįžo atgal į mišką. Kažkas davė puskepalį duonos, kurią jie užmovė ant durtuvo. Kiek paėję, trenkė duoną į griovį ir keikdamiesi slinko toliau. Užėjo pas Igną Šimanonį ir... miško link.

Mes ėjome pėdsakais - buvo nukrėsta rasa. Nusekėme iki vienkiemio -regis, pas Striogienę. Valgyta, gerta, bet raudonųjų nėra. Policininkas metė pagalį ant tvarto. Jų ten būta. Tik niekas nelipo žiūrėti -gali gauti kulką. Vėl sekėme pėdomis. Nuėjome pro Šakalio vienkiemį iki Pašilio.

Policininkas leitenantas Savukynas vadovavo žygiui. Priekyje ėjo du žvalgai: Silva Gineitis ir Bronius Pivoras. Keletą žingsnių paėję, žvalgai šovė ir krito žemėn. Pastebėjau, jog palei drebulę sujudėjo žolė. Virš parkritusių žvalgų paleidau 2 serijas. Iš priešo pusės pasigirdo komandos: "Apsupti! Pirmyn!" Jie pabėgo, o mes pasitraukėme į Mackeliškių k. pas Raudonikį.

Visi išsivaikščiojo. Aš parėjau namo. Nenorėjau daugiau eiti į mišką, bet kas eis? Turėjau temperatūros, bet išėjau. Susirinkome apie 50 gerai ginkluotų vyrų. Ėjome į mišką tvarkingai ir labai atsargiai. Savukynas supranta, kad su ugnimi - ne juokai.

Atėjome iki tos susišaudymo vietos. Čia radome keletą užkasant du lavonus: leitenanto ir civilio, kurių neatpažinome. Duobkasiai pabėgo, palikę automatą ir šautuvą. Radome iš žmonių atimtus batus ir visokių skudurų. Batus grąžinome savininkams.

NUGRIAUTAS KRYŽIUS

Blogas buvo Bronius Raudonikis, pas kurį buvo raudonųjų lizdas. Jis nuvertė savo kryžių, stovėjusį prie kelio, ir apkaltino Juozą Šiaučiūną. Šiam grįžtant iš Kavarsko, Bronius jo laukė ant kelio ir taip sumušė, kad tas išgulėjo dvi savaites. Mušė ne vienas - padėjo dukra Konstancija - tėvui pagalį padavė.

Mudu su Algiu užėjome pas jį ir pakrikštijome bizūnu taip, kad Raudonikis dvi savaites vaikščiojo po kiemą apsisukęs strėnas paklode. Užėjus rusams, jis su šeima išsikraustė į Ukmergę.

AR Į VOKIETIJĄ?

Dar tebesant vokiečiams, nutarėm pasitraukti į Vakarus. Paėmėme vieną arklį iš Žemaičio, kitą broliai Žemaičiai pasiuntė savo. 12 vyrų susikrovėme ginklus, nuvažiavome netoli Raguvos ir grįžome atgal. Sutiktas vyras papasakojo, kad Žemaitijos laukuose blaškosi žmonės, nesiryžtantys eiti į Vokietiją.

Suradome mergaitę, kuri sugrąžino paimtą arklį, nes jo šeimininkas buvo prakeikęs mane, "kad pirma kulka kliūtų". Taip ir sugrįžome.

1944 RUGSĖJIS. SUGRĮŽO RUSAI

Iš mūsų apylinkės į rusų armiją neišėjo nė vienas. Prasidėjo vyrukų gaudymas. Užsiveisė gyva pekla skrebų, kurie ėjo plėšikaudami per kaimus, ieškodami "banditų". Skrebai buvo alkani kaip šunys, jų šeimos taip pat neturėjo ko ėsti. Todėl pradėjo užpuldinėti šeimas. Nuo 1944-ųjų rugsėjo pasidarė neįmanoma gyventi namuose ne tik naktį, bet ir dieną. Nei kviesti, nei šaukti suplaukė vyrai į mišką.

Mudu su broliu miegojome kluone prie pat miško. Brolio žmona, atvedusi karvę, pranešė: "Veršeliuose rusai". Su ginklais išbėgome į mišką, o antklodė ir kailiniai liko. Brolio žmona nuėjo gryčion ir skuta bulves. Įpuolę kareiviai rėkia: "Kas kluone miegojo!? Banditai?!" Šeimininkė atsakė, kad vaikai dieną miega. Išsisukome.

PIRMAS PARTIZANO KRIKŠTAS

Sugulėme krūmuose miško pakraštyje. Pasistačiau kulkosvaidį. Visai arti 5 rusai ir šeimininkas Tomuliūnas skeryčiojasi. Norėjome paspraginti, tik šeimininko pagailėjome, o jis mūsų nepagailėjo - šnekėjo, kad pardavė rusams!

Dvidešimt vyrų būriavosi miške. Palaida bala - vadovauti kol kas nebuvo kam. Atėjo žiema. Kaime skrebai. Vyrai pakilo mušti skrebų, o toks Šoblevičius sako: "Aš rusą ant pečių parnešiu". "Negalvokit, kad rusai supuvusiom bulvėm mėtosi," - sakiau jam, bet juk neperkalbėsi!

Bronius Sudeikis buvo išrinktas būrio vadu, o mane išrinko padėjėju ir I skyriaus skyrininku. II skyriaus skyrininku išrinko Karolį Žemaitį. 22 vyrai pasidalijo į du skyrius.

1944 m. rugsėjo 14 diena. Ėjome mišku per krūmokšnius ir pievas. Staiga pradėjo šaudyti. Išmėginome savo kulkosvaidį. Aplink - alksniukai, o tarp jų - krūva nukirstų medžių ir stora, kokių šešių metrų ilgio, pušis. Aš atsiguliau prie storgalio, Donatas Simanonis - prie viršūnės, o man iš kairės -Juozas Šileika. Kiti išsimėtė kur kas. Pašaudom, pašaudom ir... tyla. "Didvyriai" išbėgiojo, likome šešiese: Aviža iš Naujokų, Petras Brigackas, Donatas Simanonis, Varnelių Kudliukas, Juozas Šileika ir aš.

Po keletas apsišaudymų girdžiu: "Padjom! Ura-a-a!" Tuojau virš mūsų galvų pradėjo lyti kulkomis... Priešų pozicija buvo puiki - didžiulis griovys, o mūsų - lyguma. Kulkosvaidis užvirė. Staiga iš už medžių išlindo žalia kepurė. Paspaudžiau gaiduką. Suveikė. Prieš mane už pusantro metro nukrito granata ir sprogusi netoliese nukirto alksnį; kitos, permestos per mane, skeveldros įsmigo man į blauzdą, į šlaunį, ir į medį, prie kurio gulėjau... Sprogimas apipylė žemėm...

Juozas davė man granatą ("rūpūžinę"), kurią mečiau per suvirtusių medžių krūvą. Sukaukė skeveldros. Simanonis sako: "Už nugaros rusas!" Apsukau kulkosvaidį. Matau, už 50 metrų Šliaužia civilis, o už jo - žalia kepurė. Šaudo iš pistoleto. Paleidau seriją. Taip ir liko gulėti su ištiesta šauti ranka. Apsisukau, apsiverčiau aukštielninkas ir pakėlęs kulkosvaidį paleidau dvi serijas. Juozas perspėjo: "Nekelk galvos!" Draugai panikoje: "Reikia trauktis! Čia mus išmuš!" Aš nesutinku: "Reikia laukti vakaro!" Saulė jau visai žemai. Simanonis - lyg be galvos, Šileika kalba, kad reikia trauktis...

Brolis išgirdo mano kulkosvaidį ir partizanai puolė iš miško pusės.

Aš sužeistas. Simanonis paima kulkosvaidį, o aš - šautuvą. Sakau jam: "Duok šovinių!" Jis: "Kiek šautuve - visi!" Šokau perbėgti. Žiūriu - Sima-nonis tapena. Surikau: "Krisk arba bėk!" Parkrito. Pasiėmiau antrą šautuvą, perbėgau ir nugriuvau ant dirvos. Kažkas čiuptelėjo už kepurės. Šokau į vagą. Pažiūrėjau - kepurėje dvi skylutės. Girdžiu Simanonį sakant: "Mane sužeidė į vidurius".

Šovinių šautuvo apkaboje nebeliko. Šliaužiu vaga. Matau - Simaška sužeistomis kojomis (į jį šovė rusas iš pistoleto). Šokau per jį į vagą. Dar kartą perbėgau ir atsidūriau vieškelio griovyje. Tuoj pat nuvirto Juozas Šileika - pats ant vieškelio, kojos - griovyje, o iš burnos ir nosies pasipylė kraujas... Ištraukiau iš po jo automatą, numečiau šautuvą ir pradėjau perbėginėti. Iki miško buvo 400-500 metrų. Pasiekus pirmuosius medžius, drebėjo ne tik kojos ir rankos - visos gyslelės virpėjo lyg stygos. Sustojau prie pušaitės. Veidas degė... Saulė leidosi. Nedaug reikėjo palaukti - gal būtų likę gyvi Juozas Šileika ir Donatas Simanonis (jis mirė naktį, 24 vai.) Petras Brigackas bėgo be perbėgimų tol, kol jį nušovė...

Eidamas mišku sutikau pažįstamą vyriškį ir paklausiau apie kitus. Sakė - vienas sužeistas yra. Pagal jo pasakojimą nusprendžiau, kad tai mano brolis. Sugrįžau į stovyklą ir tikrai radau brolį! Abiems kliuvo į kairės kojos šlaunį: man - granatos skeveldra, jam - kulka. Atrodo, jį sužeidė tas pats leitenantas, kurį aš numušiau krūme.

Brolis su jeletu vyrų mums talkino iš užnugario, o sutemus, surinkęs visus partizanus nuėjo į kautynių lauką. Ten rado visus žuvusius, tarp jų ir nukautus rusų kapitoną be kepurės ir leitenantą su pistoletu...

Tėvas parsivežė Petrą Brigacką į namus ir pašarvojo. Rytą užėjo kareiviai, nutrenkė žuvusįjį nuo lentos, bet paliko. Tėvas jį palaidojo po langu darželyje, kur ir šiandien tebeguli, nes visi artimieji jau išmirę...

PO SUŽEIDIMO

Rugsėjo 15 d. po kautynių sukilome anksti rytą. Visur balta - stipri šalna. Reikia iš čia trauktis, bet kur? Nutarėme trauktis į lygumas. Ten begaliniai raistai, jei nežinosi - gali nuskęsti. Perėjome laimingai ir sugulėme raiste. Praskiri kelmą samanų - puikiausia lova: ir šilta iš apačios, ir vėjas neužpučia. Čia išgulėjome šešias paras, kol susisiekėme su namais. Kaime buvo didelis siautimas, bet mes nematėme nė vieno ruso ar skrebo. Žmonės kalbėjo visaip: kad aš be kojų, kad brolis be rankos ir be kojos...

Edvardas Miškinis pirmiausia užėjo į mūsų namus ir papasakojo, kad mes abudu sužeisti. Į penktą dieną peilio smaigaliu ir nagu ištraukiau iš kojos skeveldrą. Man palengvėjo, o broliui į šeštą dieną pablogėjo. Parėjau namo, o po kelių dienų parėjo ir brolis. Visiems nušvito akys.

Nutarėme niekam nesakyti - nei geriems, nei įtartiniems, nes mus su broliu ypač keikė, kad ant visų užtraukėme "koronę". Du mėnesius apie mus niekas nieko nežinojo ir nematė.

Likome septyni. Po kurio laiko pažįstami pradėjo ateidinėti pas brolio žmoną, mėgindami surasti mus, bet veltui... Mes tykiai sėdėjome didžiuliame karklo kelme. Tik lapė kartą buvo pritykinusi...

ŽIEMA BUNKERIUOSE

Po kautynių praėjo kelios dienos. Pivoras nuėjo vandens ir tuo pat metu kažkas iššovė. Persikėlėme į kitą vietą. Grįžęs jis mūsų nerado. Tada siuntėme brolį jo ieškoti. Rado - sėdi po eglaite ir verkia. Apsidžiaugė abu - ir brolis, ir Pivoras.

Mūsų grupė vėl pradėjo augti. Susirinko apie 20 žmonių. Artėjo žiema. Kur slėptis? Reikia kasti bunkerį. Prisinešėme kastuvų, kirvių, skerspjūklį ir netrukus iškasėme 6x4 metrų bunkerį. Kirtome medžius, uždėjome lubas ir padarėm dvi angas, bet bunkeris greitai pasidarė per mažas - žmonių vis daugėjo, gulti nebuvo kur. Nutarėme kasti didesnį - 13x5 m bunkerį Pašilvy, bet ir tas mažokas, nes žmonių kartais susirinkdavo iki šimto. Ateidavo Slučka-Šarūnas iš Troškūnų miestelio.

Visur pasidarė takai, nes žmonių ateidavo daug. Nesaugu. Nutarėme kuriam laikui išsiskirstyti ir gyventi po kelis. Mes atsiskyrėme penkiese: aš su broliu, Karolis Kadžionis iš Piktagalio, Bronius Blauzdys iš Alūkėnų ir dar vienas - Jonas iš Alūkėnų. Taip ir vaikščiojome per žmones - kur diena, kur naktis. Buvome gerai ginkluoti: turėjome du kulkosvaidžius ir automatus.

Kadžionio kluone Piktagalyje buvo slėptuvė, kurioje pernakvojome. Jaunesnysis Kadžionio brolis iškūreno pirtį. Visi išsimaudėme, pavakarieniavome. Mudu su broliu išėjome į namus persirengti baltinių, kiti liko.

Valgant Kadžionienė jiems sako: "Šiandien buvote pas mus, dabar eikit pas Sudeikius".

Persirengę tuojau išėjome, nes kiekvienu momentu galėjo užeiti skrebai. Užeidavo dažnai ir įvairiu laiku.

1945 M. SAUSIO 30 D. AREŠTAS

Abu su broliu užsukome pas Genutę Gasparskaitę. Jos mama išvykusi pas kitą dukrą Kacevičienę, kurios vyras buvo miške. "Gyvename nuošaliai, niekas niekada neužeina," - sakė Genutė.

Po pirties buvome gerokai išvargę ir netrukus sumigome. Genutė užkūrė krosnį, užrakino duris ir išėjo. Langai apšalę - nors rogėmis važiuok. Ji nuėjo iki gryčios galo ir pamatė skrebus ir rusus. Kol pribėgusi atrakino duris, prisistatė skrebai ir visi kartu supuolė į vidų. Jie kalbėjo: "Jeigu mergaitė būtų nebėgusi, mes nebūtume užėję!"

Riksmai "Ruki v verch!" ("Rankas aukštyn!") išbudino. Vienas šovė. Pasipylė šautuvų buožių smūgiai ir man prakirto antakį. Apsipyliau krauju. Antras kirto į pakaušį. Labai skaudėjo. Surišo rankas...

Marija, padėk mums! Buvo įsakyta apsirengti, nes buvome tik su švarkais. Atrišo rankas ir aš apsivilkau kailinius. Jie buvo išlyti ir sudžiūvę į kaulą. Prieš rišant rankas užsimoviau pirštines ir patraukiau rankoves, kad surištų per kailinius. Išvarė į lauką. Privažiavo, atrodo, Antano Mikoliūno arklys. Vienas skrebas iššovė. Kitas stovi prie mūsų ir sako: "Bėkit!"

Mus susodino į roges, tikriau suklupdė - mane prie arklio, brolį greta, o Genutei padavė vadeles. Du skrebai atsisėdo rogių užpakalinėje dalyje. Vienas jų - Jonas Maldžius iš Maželių k., su kuriuo brolis statė namus, antras - Sudeikis, aukštas vaikėzas iš Kavarsko.

PABĖGIMAS

Atvažiavę iki Penionių, sutikome iš Budrių važiuojantį Sudeikį parsivežti siuvėjos, mano brolio žmonos. Skrebas Maldžius sulaikė tą žmogelį, apsuko arklį ir pasiėmė brolį į tą kitą vežimą. Likome trise. Sakau: "Genut, važiuok greičiau, nes šalta!". Skrebas sako: "Kodėl man nešalta? Juk aš be pirštinių!" Galvoju: "Palauk. Reikia kuo toliau palikti brolį, kad įvykdyčiau savo planą..."

Brolis buvo atsilikęs apie 400 metrų. Iš jo pasakojimų žinojau, kad Maldžius stiprus. Pravažiavome Narbutus, eglutę, kurią vaikščiodamas į Kavarską, gerai žinojau, upelį Lašišą. Brolis atsilikęs. Aš važiuoju į kalnelį, ant kurio Kavarskas kaip ant delno. Laukti nebėra laiko. Patempiau kailinių rankoves ir rankos iš virvės lengvai išsitraukė. Genutė tai pamatė. Jos veidas labai pasikeitė. Numečiau pirštines ir kaire ranka staigiai griebiau už automato. Skrebas sukliko nesavu balsu. Jau atsidūrėme ant kelio. Skrebas kniūbsčias. Laikau už apykaklės ir spardau. Matau - atbėga brolis, traukia rankas iš virvės ir kerta skrebui! Maldžius, truputėlį pabėgėjęs link Janulinos, trenkia iš savo rusiško šautuvo Dievui į langus.

Skrebo Sudeikio, parmušto ant kelio, paklausėm: "Ką dar turi?" "Čia granata", - parodė į kišenę. Atėmę automatą, palikome skrebą ant kelio ir patraukėme per laukus Pienios link, o Genutė grįžo į Narbutus, kur ją paėmė skrebai. Perėję Pienią, užsukome į vienkiemį arklio.

Šeimininkas atnešė po stiklelį samagono. Išgėrėme. Brolis buvo sužeistas: sakė, kad skrebas jam dūrė šautuvo vamzdžiu į šoną. Man skauda kaklą - negali žodžio ištart. Bėgom per miškelį link Budrių. Užėjome į batsiuvio vienkiemį. Brolis, apkirpęs sprandą, apžiūrėjo, kad žaizdos nėra, o tik didžiulis guzas, kurį velniškai skaudėjo.

Šeimininkas pakinkė eržilą ir nuvežė pas pažįstamą žmogų, kurį brolis gerai pažinojo. Durys buvo nerakintos. Įėjome į vidų. Šeimininkė, gulėjo ant krosnies, pažino brolį.

Šeimininkė pašildė vandens ir išskalbė kruvinus brolio marškinius. Aprišau žaizdą, užklijavau antakį ir išsivaliau švarką, nes visas priekis buvo išteptas.

Netoli vakaras. Pailsėjome, užkandome ir sutemus nuėjome pas kaimynus, kur slapstėsi trys broliai. Vienas jų tuojau sutaisė apkabą, kurią buvaū sudaužęs į skrebo galvą. Pas šiuos draugus išbuvome parą ir patraukėme pas savuosius. Pakeliui aplankėme Ąžuolo būrio bunkerį. Kiek buvo džiaugsmo ir kalbų! Jie buvo labai išsigandę, kai sužinojo, kad mus paėmė gyvus ir jau tarėsi, kur išeiti, nes kankinami galėjome išduoti. Mes žinojome daug...

Kitą dieną parėjome į savo grupę, gyvenusią eigulio namuose, netoli tos vietos, kur mus paėmė. Miške blogai - visur balos, šalta... Reikia perrišti žaizdas, kurios negyja, nes Anykščių vaistinėje nedavė vaistų. Patarė plauti ramunėlėmis...

NERAMUS PAVASARIS MIŠKE

Pasirodė pirmosios žibutės ir... pirmosios gyvatės, kurių buvo labai daug, net išdrįsdavo šliaužti ant milinės. Pasistatėme palapinę. Nelijo. Rytais eidavome į žvalgybą. Sutartiniai ženklai, iškabinti pamiškėje, pranešdavo, kad yra skrebai.

Pasirodo, visur pilna rusų. Mus tą dieną vijosi keturis kartus, bet be aukų. Tik vienas tankynėje pametė šautuvą - užkliuvo ir nebuvo kada pasiimti. Parsinešė kitą dieną.

Gegužės mėnesį buvome apsupti 12 dienų. Aplinkui krūmuose gulėjo rusai, bet į mišką nelindo. Mums buvo sunkoka su maistu, trūko duonos. Netoliese karves ir avis ganė piemenukas. Paprašėme jo, kad atneštų duonos. Kitą dieną vaikas maiše ant virvės atvilko visą kepalą. Jo tėvas vilko ligi miško, o vaikas - ligi mūsų, nors nežinojo, kur mes gyvename.

Kareiviai atsitraukė tik neilgam. Išvežė šeimas: Kacevičiaus žmoną su 5 vaikais, Petrą Simanonį su žmona (vos gyvus) ir dukrą, mano brolio uošvius, Žemaičių šeimą. Nebėra iš kur parsinešti maisto. Reikia kalėdoti. Išėjome keturiese: Aleksas Velanis, Silva Gineitis ir mudu su broliu. Nutarėme negrįžti į mišką - buvo giedra. Nakvosim alksnyne tarp Penionių ir Diliavietės. Pranešė, kad Sadeliškių kaime skrebai. Vienas mūsų įlipo į medį ir matė, kaip jie bėgioja. Jeigu atkirs mus nuo miško - baigta! Nutarėme trauktis Diliavietės kryptimi per Mackeliškius.

VĖL SUSIDŪRIMAS SU SKREBAIS

Perėję Nevėžio pelkes, pamatėme skrebą, bėgantį ir automatu mums mojantį. Sustojome ir metėmės atgal. Išsisklaidėme kuo plačiau ir bėgome šuoliais, tai kairę, tai į dešinę. Brolis atsigulė ir paleido keletą šūvių iš kulkosvaidžio. Perbėgome Nevėžio krūmus ir sugriuvome į miškelį. Skrebai perbėgo Nevėžį ir pasiuto smarkiai šaudyti. Vienas skrebas raitas norėjo užbėgti už akių, bet arklys per pelkę nėjo.

Matau - brolis visai išsimušė iš jėgų. Paėmiau jo kulkosvaidį, o jam atidaviau automatą. Brolis vis atsisukdamas šaudė. Jau buvome ant Rep-šėnų lauko. Žmogus arė lauką. Išsikinkė arklį iš plūgo, užšoko, sukirto per šonus ir nurūko. Paprašiau, kad Velenis paimtų iš manęs kulkosvaidį, o aš

paėmiau jo šautuvą-dešimtuką. Išlindo keturi skrebai, du, dar daugiau... Paleidau šūvį. Bėgdamas įmušiau kitą šovinį ir... nepataikiau. Taikiau virš galvos, kliuvo kojon. Skrebai sustoję sužiuro į sužeistąjį - atstumas tarp mūsų daugiau kaip 400 metrų. Netoli miškas. Labai pavargom. Brolis sėdo prie vandens: "Toliau negaliu eiti". Vos pakėliau už parankės ir nusitempiau.

Pradėjome atsigauti. Perėję lauką susėdome pamiškėje. Dabar jau galima pailsėti. Matome - iš tvarto išeina vienas, kitas, trečias - trys broliai Kauniečiai. Čia buvo jų slėptuvė. Vienas mūsiškių nuėjo pasikalbėti. Broliai parsivedė mus į namus.

Toliau negalėjau eiti - sutino koja, nes neseniai buvo išnerti du nykščio sąnariai. Kaunietienė pridėjo ūkiško muilo kompresą ir po 4 valandų galėjau eiti. Į savo būrį sugrįžome vakare.

VIS DAR KAUNAMĖS

Lygiai po savaitės mums pranešė, kad skrebai išvažiavo į Vaidevučius gabenti vieną skrebą į Kavarską. Mes, 12 vyrų, greitai susirengę nuėjome į tą patį alksnyną, iš kurio prieš savaitę išbėgome. Grupė pasidalijo pusiau: vieni liko alksnyne, kiti perėjo į kitą kelio pusę, kur buvo gilus griovys -puikus apkasas. Mūsų pozicija nekokia - atsigulus per rugius nieko nematyti, o atsiklaupus labai išlendi į viršų. Belaukdami matom - atvažiuoja pakrauti vežimai, o viename iš jų narvas su kiaule. Trys skrebai atsiskyrė ir nuėjo Diliavietės link. Mums pradėjus šaudyti, jie ėmė bėgti ir netikėtai atsirado mums iš nugaros - atitolę, matyt, tikėjosi pasprukti Sodeliškių link. Nusitaikiau ir paspaudžiau gaiduką. Vienas nukrito, kiti užbėgo už kalniuko. Kautynės nurimo.

Vienam reikia eiti pas nušautąjį. "Gerai. Eik. Pirštą laikyk ant šautuvo gaiduko, kad galėtum staiga šauti. Eik 300 metrų. Bus bala, viksvos, kuriose jis gulės. Jam sujudėjus - šauk!" Šūvis! Purvai pakilo. Vaikinas užsikabino šautuvą ant nugaros, antrą pasiėmė. Grįžta atgal. Mokiau kaip vaiką, nes jis kariuomenėje nebuvo tarnavęs.

Susirinkome visi, o Broniaus Pivoro nėra. Grįžom į mišką. Susitikome dar penketą vyrų. Buvo ir mano brolis. Mums išėjus, jų stovykloje nebuvo -vaikščiojo po mišką. Sugrįžusiems pasakė, kur mes. Tuomet jie atėjo ligi

Nevėžio ir sugulė žvyrduobėje. Skrebams bėgant, jie nesuprato, kas čia darosi ir tik paskui viskas išaiškėjo.

Sugrįžom į mišką, o po dviejų dienų peršauta per kelį koja grįžo Pivo-ras. Jo kraujas buvo stiprus - greitai pagijo.

Brolis pasiuntė Edvardą Miškinį į Mackeliškių pamiškę žvalgybom Išgirdome keletą automatų šūvių ir vėl ramu. Vienas žvalgų grįžęs pranešė, jog yra ženklas, kad kaime kažkas yra. Atėjo Miškinis ir sako, kad pas Petrą Simanonį yra kažkokie partizanai. "Jie man mojavo, šaukė, kad eičiau pas juos, šaudė į viršų". Sakau: "Tai ne toks kiemas, kad dienos metu eitų partizanai". Jis tikino, kad šovinių tūtelės krito netoli. Atsakiau: "Laimė, kad tos tūtelės nekliuvo tau!"

Kitą kartą išėjo Bronius Kacevičius ir Vladas Simanonis į pamiškę. Žinojo, kur naminę varo. Prisigėrė ir valiai šaudyti. O taip tai bailiai buvo: jeigu kas iššovė - juos tiek ir tematysi. Leonas Šakalys pasigavo Simanonį, atėmė šautuvą ir atsivarė į stovyklą. Aš baru. Kas su tokiu daryt? Pasiėmė maldaknygę, atsiklaupė prie ugniakuro melstis, griuvo į ugniavietę - veidu į pelenus. Atsikėlė, dar kartą griuvo - laimė, nebuvo žarijų. Kitą kartą vėl abu prisigėrė kaime. Simanonis paliko Kacevičių. Jis gyveno atskirai, turėjo mažą bunkeriuką. Su jais laikėme vieną sužeistą. Aš vaikščiojau perrišti. Atėjau, o jie barasi. Kacevičius sako: "Koks draugas, gėrėm kartu, o jis mane paliko pas Petrą Mikalajūną. Tas rytą ištempė iš tvarto ir parėjau". Tas Kacevičius ir Stasys Žemaitis, gerokai nugėrę, užėjo pas Joną Maldžių, matyt, norėjo dar išgert. Buvo mėnesiena, matyt, skrebai sekė ir pastebėjo, kaip jie suėjo į vidų. Degė šviesa, viskas puikiai matėsi iš lauko. Taip ir kirto skrebai - Kacevičius mirė vietoj, o Žemaičiui peršovė plaučius. Išsivežė gydyti ir davė 25 metus. Buvo sugrįžęs į savo kaimą, bet Rusijoje gyvena žentas - greitai išvažiavo atgal.

Karolis Žemaitis girtas ėjo į mišką. Skrebai sekė. Matyt, tikėjosi, kad ateis į būrį - tada bent bus laimikis. O jisai atėjo ir po eglute palindo miegoti. Taip čia jį ir nušovė - baigėsi Žemaičių partizanavimas.

VERŠELIŲ KAIMO PARTIZANAI

1948-ųjų vasarą Vladas Simanonis papuolė gyvas. Kalėjo 10 metų, vedė, parvažiavo į savo kaimą ir mirė. Kazimieras ir Ignas Simanoniai irgi buvo kalinami, dabar gyvena savam kaime. Buvę partizanai broliai Anicetas ir Antanas Simanoniai taip pat kalėjo.

Veršelių kaimo partizanas Kazimieras Jakeliūnas žuvo Repšėnų kaime. Šoko per langą ir buvo nušautas. Palaidotas Ukmergės kapinėse. Albinas Pivoras ir Julius Vėbra žuvo Mašinkų vienkiemiuos. Barzdos brolis Uosis - visi gulėjo Troškūnų miestelyje.

1945-ųjų metų liepos mėnesį artėjo balsavimas. Atkeliavo Slučka-Šarūnas ir jo trys broliai. Daugiau - nuo Andrioniškio ir Troškūnų. Pakvietė mus su grupe ir Semėno grupę į kambarį pasitarimui su Šarūnu. Vienas, lakūnas viršila, irgi buvo. Aš juo nepatikėjau. Jie sakė: "Ryt į Dabužių mokyklą atvažiuos skrebai saugoti balsavimo". Šarūnas pasakė: "Skrebai rusų neprisišaukia. Reikia suduoti jiems per kelnes". Aš pasakiau: "Kol Vilniuje sėdės nors vienas rusas, jų bus pilna - kiek tik reikės".

Mes atsisakėme eiti į tas kautynes. Iš mūsų grupės išėjo tik trys broliai Žemaičiai ir dar kažkas. Iš vakaro išsidėstė aplink mokyklą - po rugius, su kulkosvaidžiu užlipo ant mokyklos lubų ir taip laukė visą dieną, kepė ant saulės. Žmonės vaikšto, vieškeliu važinėja. Pagaliau sulaukė - atvažiuoja skrebai nuo Vaišviliškių per Devenių kaimą. Kautynės prasidėjo nevykusiai - sužeidė Šarūno brolį, tas tuojau mirė. Žuvo 3 partizanai. Atvažiavo iš Kavarsko mašina su kareiviais. Prie Margių išsikėlė su sunkiuoju kulkosvaidžiu. Mudu su broliu sekėme nuo miško, gal kartais reikės pagalbos. Deja, nereikėjo.

SUSIŠAUDYMAS PRIE TROŠKŪNŲ

Dabar 1946-ųjų sausis. Vėl atsirado Šarūnas su savo draugais ir Barzdos būriu. Šarūnas mokėjo sukviesti ir kalbėti mokėjo. Sukvietė tris mūsų krašto būrius: "Ąžuolo" repšėniečių, mūsų (dauguma iš Mackeliškių) ir Petro Semėno grupę. Susidarė apie 100 žmonių. Kas neturėjo slapyvardžio, išrinko kokia jam patiko. Mano brolis - Čigonėlis, aš - Svirtis ir t.t.

Neilgai teko būti kartu - iškeliavom Andrioniškio link, nes čia nieko nežinojome. Užėmėme 4 vienkiemius, prabuvome čia parą laiko. Persikėlėme pas kitus šeimininkus. Čia irgi parą pabuvome. Maitino šeimininkai. Praleidę trečią parą, nutarėme keltis į kitą kraštą. Sulaukę vakaro, pasipylėme eiti Troškūnų pusėn - ėjom virtine kas 10 metrų vienas paskui kitą.

Kas matė, sakė, kad gal kokie 700 ar 800 nuėjo. Atvykome ligi Troškūnų miško, praėjome urėdiją, girininkiją. Sustojome miško pakrašty ir laukiame kas bus toliau. Penki sėdo į roges ir, mums nieko nesakę, nuvažiavo urėdijon.

Netrukus grįžo su džiaugsmu. Su Vildžiūnu kalbėjo (telefonu) skrebas. Paklausė: "Kas čia kalba?" Tas atsakė: "Tas, kas nori su tavim pasišaudyt!" - ir padėjo ragelį. Paskui matome per žiūronus: jau bokšte bėgioja. Aš susibariau su Šarūno broliu Stasiu ir su kitais. Jie mane pavadino baisiu. Ta pati dainelė: "Rusų skrebai neprisišaukia!"

Pasitraukėme į miško vienkiemius po vieną būrį. Beveik visi sugulė pailsėti. Mūsų būrys nusiavė kojas.

Šeimininko dukra buvo išėjusi į Troškūnus. Grįžusi pasakojo, kad skrebai bėgioja po miestelį.

Šeimininkas įėjo vidun. Sako: "Nuo miško jūsų ateina!" Brolis sušuko: "Pavojus!" Visi šoko kur kas: vieni per duris, kiti - per langus. Matom, atbėga nuo miško 15 kareivių. Gal rusai. Pradėjo šaudyti. Vėbrai iš Pumpučių peršovė koją. Jis sako: "Jūs traukitės, o aš palaikysiu ugnį", - ir čia pat prie durų atsigulė su kulkosvaidžiu. Kirto, kol turėjo šovinių. Prasidėjo šaudymas iš kitų namų. Kitoje pusėje vienas turėjo šautuvą-granatsvaidį. Tas labai daug padėjo. Kada pradėjo lupt granatos, kareiviai sustojo, sugulė. Krito būrio vado Barzdos brolis Uosis. Man pribėgus, jis sako: "Kojos pakirstos". Mano brolis jį dar vilko, bet kiek gali pavilkti, jei sniego beveik ligi kelių, o dar sniegą laužt reikia. Albinas Pivoras sako: "Aš jau gavau". Čia mūsų žuvo 4. Rytojaus dieną iš pasiųsto žmogaus sužinojome (pasakojo atvažiavęs į Troškūnus), jog ant lauko, kuriame vyko kautynės, tūteles nors šluota šluok. Miestely guli keturi...

ATSITRAUKIMAS

Iš Panevėžio iškviesta kariuomenė. Tris tanketes atvežė traukiniu. Mūsų nespėjo apsupti - pasprukom į mišką. Aš su 4 jaunais vyrukais atsiskyriau - ir pirmyn per lygumas ir raistus. Ėjau pirmas, išsimušiau iš jėgų. Pastačiau kitą priekin - nė vienas nežino kur eiti. Einu paskui ir vadovauju. Jie atsisakė eiti pirmi - jėgų nėra. Aš ir vėl priekyje. Išvedžiau tiesiai į palapinę. Pavargę, šlapi susėdome pailsėti. Šalta sėdėti. Išgirdome kažką

ateinant. Išėjau, daviau sutartą ženklą, kurio dar niekas nežinojo. Atsiliepė mano brolis. Dar pasėdėjome, pasitarėme. Tie jauni vyrukai troškūniečiai. Vieno giminaitis buvo Sirvyduos. Visi užėjo, pavalgė ir mano nurodytais keliais iškeliavo per Repšėnus Troškūnų link. Vėliau buvome susitikę, sakė labai gerai parkeliavo.

Mudu su broliu nutarėme eiti pas jo žmonos giminaitį, nes būtinai reikėjo poilsio. Atkeliavome į Vetygalą, į Žibos ūkį. Čia gyveno J.Garliauskas. Pasakėme, kad eisim į klojimą pailsėti. Sulindome į dobilų prėslą ir greit sumigome. Kiek miegojau - nežinau. Grįžęs iš Troškūnų šeimininkas neprikėlė. Tik kitą dieną pakilome išsimiegoję. Tada mus pašaukė, papasakojo apie Troškūnus ir kautynių lauką. Pagyvenome savaitę, matom -mus nori išvaryt.

SU SVETIMU DOKUMENTU

Kitą dieną sako: "Padėjau duonos kampą ant stalo. Daugiau nėra nei maltos, nei keptos". Abu pasitarėm. Ryt išeisim. Rytojaus dieną jo dukra sako: "Per juos ir mes pražūsim". Vakare dar gryčioj pavalgėm. "Ačiū, išeinam". Šeimininkė: "Kurgi dabar eisit?" Brolis sako: "Kur akys ves, kur kojos neš". Išėjom į mišką ir atėjom į seną bunkerį. Įlipau, o ten vandens - iki pusiau blauzdų! Kur dabar eiti? Prie Keturių seserų. Tai buvo keturios pušys. Čia buvo palapinė, kurioje gyveno du draugai Vladas Simanonis ir Bronius Kacevičius. Pas juos ir apsistojome.

Kitą vakarą reikia parsinešti šiaudų lovai. Man taip skaudėjo kojas -nors verk. Parsinešėm kūlį šiaudų ir gyvenome lyg kokie atsiskyrėliai. Išeidavome susitikti tik su brolio žmona. Ji pasakydavo, kada ateiti, nes važinėjo į Švenčionėlius ir... neturėjo kur gyventi.

Sutartu laiku susitikome. Pažadėjo atvežti iš Vilniaus karinius bilietus. Jos pusseserės vyras padarys. Po poros savaičių atvažiavo brolio žmona su savo pussesere Gaideliene ir iškvietė mus iš miško.

Buvo kovo mėnuo. Vakare atėjome pas Mažeikių Jakeliūną. Duoda mums karinius bilietus: mano pavardė Stempokas, aš už brolį vyresnis ar penkiais metais... Pažiūrėjau, net šiurpas nukratė. Norėjau mesti šalin. Susilaikiau tik dėl brolio - jo nervai visai suiro: išgirdęs šūvį ima drebėti. Jeigu taip ir toliau bus - gali išprotėti. Apsiverkiau.

Sugrįžome į mišką atsisveikinti su draugais ir vakare atėjome pas Jakeliūną. Naktį išėjome į Anykščius. Kokia buvo savijauta - sunku apsakyti.

Vaikštome Anykščiuose. Vaikšto ir skrebai. Šiurpas eina iki kulnų: prieis, paklaus dokumentų ar paso. Kaip bus, negalėjau įsivaizduoti.

Pagaliau sulaukėme traukinio. Įlipti į vagoną neįmanoma. Moterys sulipo į pusvagonį, o mes - ant stogo. Važiavome iki Utenos. Ten įlipom į pusvagonį. Vėjas pasiutęs, šalta. Nors labai vargom - parvažiavom iki Naujosios Vilnios.

Rytojaus dieną pečių pasikūrenome anglim. Kai gerai įsidegė, uždarėme kaminą. Kambarys didelis, aukštas. Prabudau nuo velniško galvos skausmo. Brolio žmona bėgioja su pūsle. Šeimininkai nepasakė, kad negalima uždaryt kamino, o mes nežinojome...

Atėjo sekmadienis. Gaidelis sako: "Važiuokit į Vilnių nusifotografuoti pasams". Išėjome ant kelio. Einame pėsti. Skubėti nereikia, be to, gaila rublių, kuriuos Jakeliūnas davė pradžiai gyvenimo. Taip ir atmatavom 13 km pėsti pas nurodytą fotografą. Nusifotografavome ir atgal - pėsti.

Gaidelis sako: "Apiforminsime dirbti pirtyje. Reikia išsiimti pasus". Po dviejų savaičių vėl: "Važiuosime į Vilnių apsiforminti į darbą. Reikia visiems kartu važiuoti." Ateiname į Naujosios Vilnios geležinkelio stotį. Vaikštome po stotį mes su Gaideliu, o brolis su žmona. Aš sakau Gaideliui: "Šitas tipas - leitenantas su planšete ir akiniais man labai įtartinas, kažkur matytas". Dar vienas su šunimi atėjęs.

Atėjo traukinys. Sulipome į vagonus. Žmona pasiliko. Išlipome stotyje ir atėjome į Sedos gatvę 23 namą. Gaidelis veda į viršų. Aš nėjau, kad nebūtų įtarimo. Sako: "Na, gerai, pabūk". Užlipo į viršų. Po kokių 10 minučių ateina ir sako: "Einam, jau baigia tvarkyti". Užlipome, berods, į penktą aukštą, įvedė į kambarį. Matau - brolis stovi kabineto viduryje, du civiliai greta. Viskas aišku. Paprašė dokumentų. Padaviau. Sako: "Mes tokių nedavėme!" Broliui tas pat. Vienas vis kažkur telefonu skambina. Iškrėtė mane paskui - brolį. Atėjo dar du civiliai. "Eisime patikrinti dokumentų". Nulipome žemyn.

PIRMAS TARDYMAS

Leitenantas ir vertėjas Strormulis. Nudryžęs, murzinas, autkojis iš bato išlindus. Naganas kybo prie šono. Klausinėjo: vardas, pavardė, gimimo metai. Davė lapą popieriaus, plunksnakotį. Liepė rašyti biografiją. "Kur gavai tuos dokumentus?"

Kitą naktį nusivedė į kabinetą, pasodino ant kėdės kraštuko - vėl ta pati muzika: vardas, pavardė... Liepė gult ant grindų, nusimaut kelnes. Atnešė keturkampį ąžuolinį pagalį. Prie galo - vinys. Pridėjo prie sėdynės. "Kalbėsi ar ne? Gausi! Mes turim prokuroro sankciją - ką norim, tą darom".

Pasodina ant kraštuko kėdės. Tas driskius patraukia kėdę. Aš - aukštyn kojom, tai nieko baisaus. Dar pistoletą kaišiojo po nosim. Taip kankino kelias naktis. Tas skarmalius keletą kartų šėrė per sprandą, o aš galvoju: "Kad aš tau nors kartą! Būtų smagiau ant dūšios". Paskui įmetė į kamerą šnipelį. Tas sako: "Viską prisipažink, bus daug geriau".

Gal savaitę netardė. įmetė aukštą vyruką. Jį paėmė su kulkosvaidžiu, į kurio buožę prikalta vinių iš vokiškų batų. Vinis reiškia kiek nušauta. Parodė visą nugarą - vien rimbai. Taip jį mušdavo. (Jo tėvas per aną karą buvo kapitonas.)

Gretimoj kameroj atsirado brolio žmona. Su ja - spekuliantė-šnipė.

Aišku, mes buvome Gaidelio aukos.

KALĖJIME

Jeigu tardymo metu užsimeni apie Gaidelį, nieko negirdi. Kai ką teko prisipažinti iš miško gyvenimo. Veršelių kautynes. Kad kapitonas, leitenantas ir seržantas - mano aukos. Daugiau nieko.

Po mėnesio brolio žmoną ir mane išvarė į kitą kalėjimą - Basanavičiaus 5, prieš Valstybės teatrą. Čia buvo Lietuvos geležinkelio saugumas. Kalbėjausi kieme kurį laiką su broliene.

Suvarė į rūsį, patekau į 8 kamerą. įstūmė, užtrenkė duris. Lauke šviesu ir karšta. Čia - tamsu. Kameroje buvome 14 žmonių: 7 gulėjo ant gultų, kiti - po gultais. Kamera 3x2,2 m. Gyvūnų - kiek nori, kokių tik nori. Greitai susipažįsti. Vienas kėdainiškis klausia, ar sutikčiau bėgti.

Dar buvo felčeris, profesorius, architektas iš Kauno. Tas atvežtas iš Vorkutos perteisimui, berods Novikas. Lietuvis, bet poterių nekalba. Kada mes kalbame, tai jis guli aukščiau. Sakėsi, buvęs karštas katalikas, bet dabar, kai Dievas nusisuko nuo jo, jis irgi. Planavome pabėgimą visaip. Griebt prižiūrėtojus, kada leis į tualetą. Paleist visus kalinius. Kitas variantas -išlupt pinučius iš lango - atrodė neįmanomas. Pradėjau klibint pinučius, o jie juda - 8 šriubai ar volšriubiai. Pradėjom po vieną išlupt batų pasaga ar geležte nuo batų viršūnės.

Mano rankos nusilpę, aš buvau bejėgis. Labai stiprių rankų buvo Kazimieras Šmigelskis, gimnazistas iš Kunigiškių. Buvo krata. Jau bijojau, kad neaptiktų judančių pinučių, nors skylės buvo užklijuotos duona ir 4 varžtai buvo vietoje.

Mane kiekvieną dieną vesdavo į tardymą. Užduotis - išžvalgyti langą ir kiemą iš lauko pusės. Kitoje kiemo pusėje prikrauta metrinių malkų, koks 10 kubų. Mūro siena, virš jos - 5 eilės spygliuotų vielų. Prie sienos viena viela nutraukta. Mano numatytas mūsų kelias.

Į LAISVĘ

Langas 80x40 cm. Antri pinučiai virš lango - lygiai su žeme. Dar tokia rankena uždėta ant kabės ir užsukta 4 mm viela. Reikia atsukt tą vielą, bus galima pakelt pinučius - ir kelias laisvas.

Atėjo šeštadienis. Numatyta keliauti. Dar buvo akistata su broliu. Pirmiau atvedė mane, paskui - brolį. Leido pasisveikinti. Tai buvo paskutinis pasisveikinimas ir atsisveikinimas su juo. Ant manęs buvo supuvę baltiniai - nukrito rankovės.

Šeštadienį tris išvedė (felčerį, architektą ir dar vieną). Likom aštuoni -visi sutinka bėgti. Sukrovėme po langu savo drabužius - vietoje kopėčių, nes langas aukštai. Išėmėm pinučius. Kas pirmas? Nėra! Aš išlindau į langą ir vėl sugrįžau. "Vyrai, šiandien nieko nebus, nes tyku". Pastatėm pinučius atgal ir sugulėm miegoti. Rytojaus dieną - daug kalbų, buvo sekminės, lijo smarkus lietus. Perkūnija, žaibai - dabar mūsų diena.

Šeštadienį, sekmadienį niekas netardo. Ramu. Tik prižiūrėtojų keiksmai. Šį kartą budėjo Veniauskas. Geras buvo, nenorėjome prie jo bėgti, bet nieko nepadarysi. Tokia dalia - komanda gulti, o mes pradėjome dirbti

Tada aš pakėliau pinučius, išlindau, perbėgau per kiemą savo numatytu keliu, perlipau per malkas, išlindau pro vielas. Pradėjo šunys lot. Mat pataikiau į šunų mokyklą. Draugų nesulaukiau - nėra kada laukt. Pataikiau ant sandėliukų, per juos - į sudegusį 4 aukštų pastatą, pilną griuvėsių. Atsidūriau darže. Šunys nurimo. Perėjau daržą. Niekaip negaliu perlipt tvoros - prisitraukiu iki krūtinės, o aukščiau negaliu. Nėra jėgų. Žinoma, iš kur jos bebus: atsėdėjau 3 mėnesius be oro, dubenėlis vandens ir gabaliukas duonos. Susiradau inspektų rėmą ir be vargo perlipau.

Per vartelius patekau gatvėn. Didžiuliai batai klumpsėdami pasuko Vingio parko kryptimi. Kariškis, prispaudęs kampe mergą, nieko nesakė. Per daržus, per laukus pasiekiau mišką. Pamačiau, kad nėra Neries tilto -tik poliai kyšo. Radau 10 metrų ilgio valtį, galas juodas, subraižyta. Priėjęs fabriką, išgirdau šnaresį, kalbą. Pabijojęs eiti toliau, grįžau atgal, apžiūrėjau valtį - sveika! Šiaip tai surastu pagaliu nustūmiau ją į vandenį.

Batus, lentgalį įmečiau valtin, pats įlipau ir plaukiau pro tilto polius. Valtis didelė - drąsiai galėtų plaukti 10 žmonių. Perplaukęs į kitą Neries pusę, valtį ištraukiau ant labai stataus kranto. Lipau keturiom, pasėdėdamas.

Jau visai šviesu, reikia pasislėpt dienos nakvynei. Įlindau visai arti Radijo stoties, praskirdamas rankomis rugius. Pasidėjau batų aulus pašonėn, švarką užsitraukiau ant galvos. Saulė patekėjo visai ne toje pusėje, kur turėjo tekėti. Po 10 minučių ji, lyg ant kokios ašies, atsistojo savo vieton. Miegoti buvo šalta.

Moteris atvedė karvę, pamelžė. Kad nors keletą gurkšnelių pieno patraukus... Diena šilta, saulėta, o ilgumas - nenusakomas! Vos sulaukiau, kol nusileido saulė. Ilgai netemsta. Žmonės vis vaikšto vieškeliu Vilnius-Širvintos. Mašinos taip pat važinėja.

Sutemus žygiavau kilometrą kitą ir užėjau pas šlėktas prašyti valgyti. Davė duonos ir baltintų kruopų aliuminį dubenį. Deja, duona beregint "sutirpo", nors buvo nemažas gabalas...

PRO ŠIRVINTAS NAMO

Atrodo, Širvintos netoli nuo Vilniaus, bet niekaip negali prieiti. Užėjau į vienkiemį. Šulinys kieme, o kibiro nėra. Paprašiau vandens. Parodė, kad galiu baloje atsigerti.

Priėjau Širvintas. Netoli Širvintų gavau rūgštaus piene.

Iki Šventosios ėjau 6 paras. Apsistojau miškelyje. Užėjo lietus. Įlindau į pirtį - užpuolė blusos. Apie antrą valandą užėjau į vienkiemį, kuriame buvau, kai bėgome iš Plechavičiaus armijos. Pavalgiau, padėkojau. Tą dieną padariau apie 20 km. Ėjau pro Gudonių kaimą. Čia mano motinos tėviškė. Dabar čia gyveno mano sesuo.

Saulė jau buvo nusileidusi, kai atėjau į Vildžiūnų kaimą, kuriame gyveno dėdė, motinos brolis Šeštokas. Jis turėjo 3 dukras. Sūnus buvo miręs jau prie raudonosios valdžios.

Pasakė, kad Kurkliuose 200 kareivių, o Anykščiuose - pulkas. Gavęs gabalą duonos, lašinių, tabako ir degtukų perėjau miško liniją. Nakvojau, kur tankiau, pasiklojęs batų aulus ir užsiklojęs švarku. Kojos buvo sutinę. Pernakvojęs sėdėjau iki pusiaudienio, paskui pradėjau eiti. Per Judinės upelį, bet perbristi sraunią Šventąją nedrįsau.

Užėjau į vienkiemį, kur gyveno Sližys ir Aukštuolis, o kažkada gyveno komunistai Petrikiai. Pas Sližius pasėdėjau ilgai. Atėjo Aukštuolis, visko klausinėjo, bet čia nebijojau nieko. Žmonės, kurie gyvena miške, visi geri. Pasakiau, kad noriu susitikti su partizanais, nes toliau eiti negaliu. Valė Šličytė pasitarė su tėvu ir Aukštuoliu ir po valandos atvedė kažkokį vaikiną, kuris nuvedė mane į Kiškio vienkiemį. Po kurio laiko per kiemą ateina Branka, pažįstamas nuo tada, kai pūtė triūbą po eglute Dabužių miške.

Kojos pasveiko ir vėl miške. Pasiėmiau automatą ir su Branka pradėjome rinkti maistą. Man nepatiko vienas dalykas - apylinkėje daug veltėdžių. Nors aš čia buvau naujas, bet tokią maisto rinkimo tvarką uždraudžiau: tokių alkanų ar tinginių pilna, ypač šioj apylinkėje. Čia pravaikščiojau iki sekančio arešto. Daugiausia laikiausi pas Peslių Semėnus.

IŠDAVYSTĖ VILNIUJE. ŠARŪNAS

Tada vaikščiojau su Alfonsu Juodžiu-Rickumi. Namuose buvo tik Semėnienė. Nusiprausėme. Ji sako: "Kažkoks ubagas ateina tiesiog pas mus. Sėskit valgyti! Įėjo žmogus ir klausia kažkokios mergaitės. Iš balso pažinau - Šarūnas!

"Kas tave taip puikiai aprengė? Veidas aprištas skarmalu, švarkas kažkokios šalies būta uniforma, kelnės - lopas ant lopo. Viena koja su kaliošu, kita - su nagine!" - stebėjausi.

Šarūnui nusirengus praustis, apstulbau: visas jo kūnas žaizdotas, veidas perpjautas stiklu! Jis pasakojo, jog užmezgė ryšį su partizanų štabu Vilniuje. Karininkas ryšininkas atvažiavęs nusivežti. Vadą Miškinį pasodino į "Volgą", nudardėjo į Vilnių, sustojo prie restorano ir visi trys užėjo papietauti. Dar pademonstravo po miestą - gi bus posėdis su vyriausybe, reikia pailsėti. Kažkoks pulkininkas vadovauja štabui. Jis duos nurodymus, kaip veikti. Atvažiavome prie buto, kuriame reikės nakvoti. Nusirengėme iki baltinių. "Aš pistoletą padėjau ant kėdės, o Miškinis pasikišo po pagalve. Sumigom, bet miegas lyg zuikio".

Vidurnaktyje atsidaro durys, įeina šeimininkas su lempa, dar vienas su automatu ir du be nieko. Puolė ir užgulė. "Aš, - sako Šarūnas, - išsiverčiau pro langą. Šokau iš antro aukšto. Iš II aukšto girdėjau šaudymą. Daugiau apie Miškinį nieko nežinau".

Vėliau sužinojome - laimingai grįžo ir Miškinis. Jis išsitraukė pistoletą ir ramiai laukė, kai jį užgulė. Tada pavarė iš apačios ir, nuvertęs užgulusius, šoko pro langą. Paklausiau: "Kaip jūs nepažinot čekistų? Juk buvo galima viską suprasti iš jo elgesio".

Šarūnas pagyveno kelias dienas pas mus, pasiuntė į savo kraštą ryšininką, kad visi pasisaugotų. Davėme jam pistoletą.

Pas mus buvo dar vienas susitikimas. Buvo Šarūnas, Diedukas, Žilvinas, Tarzanas. Šarūnas vėl atėjo rudenį ir paprašė, kad padėtume iškast jam bunkerį. Mudu su Rickumi per naktį iškasėme apie 50 metrų. Vakarojom miške. Įlindimas į bunkerį - per kelmą: įlindai, kelmu užsidengei. Aplink - prigriuvę medžiai, praeiti negalima.

Pakliuvo Vėlanis iš Ąžuolo būrio. Pas jį rado ryšininkų sąrašą. Kam jam ryšininkų sąrašai ir nuotraukos reikalingi? Pasidarė byla - 32 žmonės. Tapau ryšininkų auka. Prieš vėją nepapūsi...

1947-ŲJŲ RUDUO

Lapkričio mėnesį nutarėme ruoštis žiemai. Atėjome pas Oną Janulie-nę ir Julę. Paprašėme, kad leistų išsikasti slėptuvę. Nuėjome pas Daktarą į Peslius. Jis pjaudavo lentas, todėl paprašiau, kad išpjautų ir mums.

Mudu su Rickumi per vieną naktį iškasėme bunkeriuką, kuriame tilpo staliukas, ant kurio stovėjo rašomoji mašinėlė. Lova tarnavo ir kaip suolas. Užteko vietos miegoti dviem. Čia gyvenome, valgyti nueidavome į gryčią. Maisto pasirinkdavome iš žmonių. Kartą iš Anykščių parėjusi Jackevi-čienė pasakė, kad nuo ryt dienos rubliai bus netinkami. Turėjome keletą červoncų, už kuriuos nusipirkome porą litrų samagono.

ALFOS IR BIRUTĖS ŽŪTIS. LAIDOTUVĖS

Per 1947 m. Kalėdas Semėnai padarė alaus ir pakvietė mus su Rickum ir Alfa. Sėdom už stalo. Aš - viduryje, iš kairės Aldutė, toliau - Alfa, senis Semėnas, o prieš jį kitoje pusėje Angelė. Šūvis - aš pagavau Alfos pistoletą, Angelė suriko. Kas kaltas? Semėnas sumanė pajuokauti ir ištraukė iš Alfos pistoletą, o vokiškas parabelis automatiškai iššovė... Dvi kulkos mergaitei perėjo per sąnarį. Nunešiau į kambarį ir aprišau koją...

1948 m. sausio pradžioje einame pas Jasiulionytes į Bebriūnų kaimą. Emilė - mano, Birutė - Alfos. Prabuvome visą dieną. Jeigu kas ateina -sėdime ant aukšto. Birutei labai reikėjo Alfos, o jis tik erzino.

Temstant Alfa su Birute sėdėjo ant lovos, o aš tarpduryje kalbinau jos pusbrolį. Pamačiau Alfą pasilenkusį žiūrintį žemyn. Nesusiorientavo, kada sprogo granatos kapsulė. Šokau po sprogimo pro duris. Pusbrolis išbėgo. Birutė puolė per duris. Jai bėgant pro duris įvyko sprogimas. Birutė riktelėjo. Aš ją sugriebiau, išnešiau į kitą namo galą ir paguldžiau ant grindų. Atbėgo sesuo Adelė. Grįžau gryčiom Alfa lik suknarkė ir-viskas. Visa krūtinė sudraskyta. Jis turėjo dvi granatas ir abi susprogo, detonavosi viena nuo kitos.

Ką daryti su kūnais?

Jau prietema. Aš, ginkluotas trimis pistoletais, išėjau užsakyti karstų. Keliauju - abiejose rankose užtaisyti pistoletai. Einu ir, atrodo, eina prieš mane nelaimė. Atėjau iki Domantų. Senis Domantas gerai mus pažinojo, dar paklausė, kur Alfa. Sakau: "Daugiau neateis". Atėjau pas Semėną ir viską papasakojau. "Reikia eiti pas Pipirą, pas juos daug vaikų". Pašaukėme pas Semėną, verkdamas paprašiau padaryti karstus. Sirgo kažkokia bobutė. Jei skrebai klaus, reikia sakyti, kad ji mirė. Tėvas ir sūnus Pipirai padarė karstus, o tėvas ir sūnus Semėnai rytojaus dieną iškasė duobę.

Naktį girdėjau, kad kažkas sušlamėjo, bet vėl viskas greitai nutilo. Tą naktį visai nemiegojau. Rytą pakvietė eiti į vidų. Radau Birutės seserį Emilę su tėvu. Naktį jie atvežė žuvusiųjų kūnus ir sukrovė kluone po šiaudais.

Pasiunčiau Julę pakviest Alfos seserį, o pas juos - skrebai. Mokykla, esanti kitoje pusėje kelio Kavarskas-Anykščiai, buvo saugoma, nes artėjo balsavimai.

Nusprendžiau tėvams nieko nesakyti. Atėjus Alfos seseriai, Birutę aprengėme tautiniais rūbais. Vakare atvežė karstus. Pasirodo, per trumpi. Teko galvas pasukti į šoną, kad sutilptų kojos... Sukrovę karstus vieną ant kito, atvežėme į Peslių kapines. Laidotuvėse dalyvavo Pipiras su sūnumi, visi trys Semėnai, Alfos sesuo Verutė-Pivonija, Julė Janulaitytė, Ona Jacevičienė, Emilė Jasikonytė, Birutės sesuo ir aš, Klajūnas. Pernakvojo pas mus, o rytą Emilė išėjo namo. Verutė pasišaukė motiną į tvartą (gryčioj buvo skrebai) pasakė apie žūtį. Išbėgo klykdama į kapines. Jai iš paskos nubėgo Julė. Tai tokios laidotuvės...

SUĖMIMAS

Po laidotuvių likau vienas. Sužinojau, jog vienas gimnazistas atbėgo iš Panevėžio. Jo - Povilo Žarckaus namuose gyveno partizanas Albinas Griška. Kažkas įskundė ir kareiviai apsupo namą. Griška gynėsi, ant vieno lango pasidėjęs šautuvą, ant kito - automatą. Taip ir bėgiojo tai į vieną, tai į kitą namo galą, kol turėjo šovinių, kai neliko - bėgo į mišką ir, likus 20 metrų iki miško, buvo nušautas. Namą padegė. Jame sudegė Žarckienė. Povilas Žarckus pabėgo - bijojo arešto. Jis buvo vienas, tai pasikviečiau pas save. Abu pagyvenome savaitę ir... vėl nelaimė!

Sakom: prietema, išeisim kur nors. Tik sulindome į slėptuvę, girdime -kažkas bėgioja. Rusai jau čia! Ištraukiau vielą, buvusią vietoje rankenos. Dabar neatidarys angos. Girdim - pradėjo krapštyti. Šeimininkei liepė atidaryti. Ji sako: "Nemogu! (Negaliu!). Čia nieko nėra. Tai nuo karo buvo padaryta". Jos niekas neklausė. Įsakė duoti kastuvą. Jau kasa! Apkasė. Sugriuvo anga. Pradėjo pilt iš automatų, bet mūsų nepasiekė. Metė granatą. Nesiekia. Poviliukas klausia, kas būtų, jei pasiduotumėm. "Užmušt gal neužmuš, o į kaulus gausi gerokai." Jis sako: "Aš pasiduosiu". Iš viršaus vis šaukia: "Pasiduokit!" Tylėjome, bet Poviliukas šaukia: "Pasiduodu!" "Greičiau!" - rėkia. Povilas išėjo. Likau vienas.

Dar pašaudė, įmetė granatą, bet manęs pasiekti negali. Pradėjo kasti, prisikasė ligi lubų ir metė granatą. Tada aš priėjau prie angos. Vos tik atsitraukiau - pašaudė, metė granatą ir vėl ėmė kasti. Šoviau į lubas. Nubėgo. Paskui Poviliukas sako: "Liudai, nešaudyk! Mane nušausi!" Timinsko iš mokomosios kuopos balsas: "Liudai, pasiduok! Čia kalba kapitonas". "Ginklus palikt ar neštis?" "Palik ir kišk rankas!" Iškišau. Čiupo už rankų, ištraukė ir klausia: "Ar tu pabėgai iš milicijos?" "Aš”. "O iš Vilniaus tu pabėgai?" "Aš".

Užkeikė. "Dabar nepabėgsi!" Poviliukas pasisiūlė lįsti į bunkerį išimti ginklų. Neleido - juk gali susisprogdinti. Paklausė: "Kas dar liko bunkeryje?" "Nieko!"

Buvo 11 valanda nakties. Visa procesija mane vedė į gryčią. Priekyje -du su automatais, iš paskos - trys. Vienas laiko mane už kupros, du - už rankų, užpakalyje - kareivis su šunimi. Parvedę į gryčią, sunešė visus mano ginklus, rašomąją mašinėlę, drabužius, pistoletą. Timinskas paėmė "Valterį", o numetė "mauzerį" ir liepė pasirašyti. "Tau vis tiek!" Klausė, kur Ąžuolas. Sakiau: "Muškit, ką norit darykit! Nežinau!"

Mane nuvedė į kitą gryčios galą, pasodino kamputyje, trise su automatais saugo, o tame pačiame kambarėlyje ant lovos prie lango sėdi Jacevičienė su seserimi. Galvoju: "Kaip padaryti, kad nepasodintų sesers". Klausiu skrebų: "Kam tą moterį sulaikėt? Ji nieko nežino". Iš tikrųjų tai gerai žinojo, kur mes gyvenam. Skrebai tuojau užriko: "Tylėt!" Užsimojo duot, bet nešėrė, nei man, nei moterims.

Jacevičienės vyrą pirmomis dienomis nušovė kareiviai. Liko 4 metukų sūnelis.

Parsivedę į gryčią skrebai leido apsirengti, subintavo už nugaros rankas ir pasisodino mašinoje vienas kitam tarp kojų. Paėmė ir moteris. O Jono Semėno nemačiau, nors jis, aprengtas rusiška miline, buvo visą laiką kartu. Taip ir išvažiavome, saugojami kareivių ir didelio šuns. Buvo 12 valanda.

Pravažiavus Anykščius, skrebai pradėjo dainuoti. Matytojau nebijojo...

TARDYMAS ANYKŠČIUOSE

Įvedė į didelį kabinetą. Visą mūsų turtą taip pat sunešė. Mane pasodino ant kėdės ir atrišo rankas. Kur Poviliukas - nežinau. Tardė Timinskas, kuris Kaune I inžineriniame batalione mokomojoje kuopoje tarnavo. Skrebai nustebo ir susikeikė, kad mes pažįstami. "Matai, jis kapitonas. Jeigu būtum pasitraukęs, gal jau būtum majoru" - sako man. "Žinoma, - nusikeikė, - banditas nenori būti raudonu majoru".

Pervedė mane į kitą kabinetą, pastatė du sargybinius, liepė gulti kambaryje, bet miegoti neleido: ateina koks driskius pažiūrėti gyvo bandito ir prikelia. Dar ko nors paklausia - ir taip iki ryto...

Kovo sekmadienis. Pradėjo eiti visokie viršininkai ir vedžioti savo draugus. Kiekvienam užkliuvo mano juodi garbanoti, gulintys ant pečių plaukai.

Tardymas. Pirmiausia - kur Ąžuolas? Kur mokytojas Šibaila-Diedukas. Tris kartus gavau per sprandą. Timinskui įsikišus tardė nedaug. Mat, kalbėjo ryšininkas Jonas Semėnas, kuris ėjo su laiškais į Sirvydus, Žvirblionis pas Kamilę Kalibataitę. Ten Dieduko nerado, nes šis, sužinojęs, kad mes suimti, išsikėlė į kitą vietą. Kalibataitę suėmė, bet daugiau nieko nepešė.

Po trijų dienų pamačiau per kiemą vedant Kriaučiūną. Pas Kriaučiūnus kasėme bunkerį. Mačiau nešant didelę rašomąją mašinėlę - aišku, nušovė Šarūno adjutantą (Pašautas jis išlindo pro atsarginę angą, dar užbėgo pas gyventoją perrišti ranką, bet už 3 km jį nušovė ir atvežė į Anykščius).

Buvo išduotas (pavardė redakcijai žinoma) ir bunkeris miške po kelmu. Per miško krėtimą rusas ant jo sėdėjo, o nežinojo, kad apačioje partizanai. Išdavė bunkerį ir Šeimyniškių mokykloje už krosnies, kuriame mes nakvojome dvi naktis.

Man tuo geriau. Kai pradedi sakyt, tardytojai jau viską žino - traukia lyg kokią virvę. Vyriausias tardytojas buvo Ščiukinas, tardė Romanovas. Jam buvo labai įdomu, ką žmonės apie juos, rusus, galvoja. Nebijojau kalbėti ir jam užduodavau klausimų.

-    Mes išvadavom Lietuvą! - sako.

-    Nuo ko? - klausiu aš. - Kur geriau gyveno žmonės - Lietuvoje ar Rusijoje?

-    Lietuvoje.

-    Tai kaip su tuo išvadavimu?

-    Išvadavome nuo fašistų.

-    O nuo komunistų? Aišku, dešimt išlaisvinot, o devyniasdešimt pavergėte, - sakau. - Ar lietuvišką maistą kariuomenėje palyginsi su rusišku?

-    Iš kur tu žinai?

-    Aš pats valgiau. Buvau kariuomenėje.

Daugiau kalbėt ir jis bijojo. Mačiau - sutikdavo su manim.

Ilgai netardė, po pertraukos pašaukė, užsiminė apie brolį. Matyt, surinko žinias, kurios siejosi su mano byla. Dar klausė, ar brolis vedęs, o aš? Sakė, kad brolis gerai kalba rusiškai, o kad sušaudė - nepasakė. Sužinojau lageryje...

(Iš lagerio parašiau paiešką į Vilnių. Atsakė, kad nėra. Butų valdyba taip pat paneigė. Išsikalbėjau su rusu, kuris sakėsi esąs buvęs Molotovo sekretorius. Patarė rašyti į Maskvą. Pats parašė. Po metų ir 10 dienų mane išsikvietė specialus skyrius ir pasakė, jog atėjo atsakymas: 1946 m. birželio mėn. Aukščiausiojo Tribunolo nuteistas aukščiausia - mirties - bausme. Nurodyta diena, kada bausmė įvykdyta... Neprisimenu, kaip nuėjau į dirbtuvę...)

Vieną vakarą išsikvietė gražiai lietuviškai kalbantis leitenantas ir išlaikė visą naktį. Visokias pasakas pasakojo, paskui sako: "Tu niekam nereikalingas. Jau visus surinkom, liko tik Šibaila-Diedukas. Pasakyk, kur jis yra. Mes tave nuvešim į Klaipėdos kraštą, duosim tarnybą ir ramiai sau gyvensi. Čia tave banditai užmuš už išdavimą". Pasakiau, kad nežinau, kur yra Diedukas. Ko jis nežadėjo, ko neklausinėjo visą naktį lig pat aušros! Išsiskyrėme prieš rytą. Daugiau jis manęs nešaukė.

Kitą kartą išsišaukė du leitenantai ir, pastatę prie sienos, visą naktį klausinėjo apie tai, ko aš visai nežinojau. Kažkodėl teiravosi apie Svėdasus.

Kartą atvežė nušautą vyruką. Tie patys leitenantėliai vedė mane atpažinimui. Sako, tu su juo vaikščiojai. Atsakiau: "Aš jo nematęs!" Dar turėjau dvi akistatas. Semėnas pasakė, kur buvome kartu. Deja, aš tų apylinkių visai nežinojau. Semėnas mus nuvedė pas kažkokį Repečką, iš jo paėmėm avį. Tas žmogelis net virpa. Liepiau sakyti, kaip buvo. Surašė protokolą. Ant jo abu pasirašėme.

Kitą dieną suvedė su kitu. Iš jo batus paėmėme. Vertėjas buvo Razolis iš Labdegėnų. Jis dešine akimi nematė, naganą nešiojo kairėje rankoje. Jie kartą atvažiavo trise į Dabužius alaus gerti ir susidūrė su partizanais. Antanas Kaminskas pavaišino iš automato ir per šlaunį pataikė į patį gerąjį daiktą... Tada atbėgo pas mano pusbrolį į Sirvydus ir įsakė vežti jį į Kavarską, kur daktaras apžiūrėjo...

Buvo suruošę akistatą su šeimininke. Dar kartą pamačiau savo uošvį. Nors kartu su žmona buvo išvežtas, bet pabėgo. Išvežė vėl.

ANYKŠČIŲ DABOKLĖJE

Anykščių daboklėje buvo tik trys kameros. Dvi vyrų ir viena moterų. Iš pradžių sėdėjau antroje, paskui - pirmoje kameroje, iš kurios matosi, kas neša maistą. Man atnešdavo kasdien valgyti kažkokia senutė. Ji aiškino daranti mielaširdystę, nes aš neturiu nei tėvų, nei giminių. Atnešdavo ir šilto viralo.

Valdiško maisto čia visai neduodavo, tik šaltą vandenį. Buvo gegužės mėnuo. Prieš žmonių vežimą privažiavo daug karininkų. Šildė saulė. Merginų langas buvo į kiemą. Jos, norėdamos gerti, pririša šaukštą prie šluotos žabelio ir per landą semia vandenį - laukia nuo stogo lašų. Užmatė pulkininkas su barzda. Klausia:

-    Ką jūs čia darot?

-    Vandens neduoda - gert norim. Tai geriam.

Pulkininkas stribams ir prižiūrėtojams davė velnių. Tada pradėjo siūlyti: "Tik gerkit". Indų nebuvo, tik tie, kuriuos iš namų atsinešę.

Su manimi sėdėjo 65 metų Šileika iš Repšėnų. Jam reikėdavo į tualetą - neišleisdavo. Tik rytą ir vakare. Ką darys žmogus - padaro į batą, vakare išneša...

Mane pašaukus tardyti, pasakiau Ščiukinui, kad kameroje blogas oras. Tas pasišaukė prižiūrėtoją. Prižiūrėtojas davė man velnių kam skundžiausi. Dar viena bėda - niežai! Vėl pasiskundžiau tardytojui. Tuojau atnešė solidolo su siera. Greitai išgijom, kai kuriems net šašai buvo.

KALINIAI ANYKŠČIUOSE ATKASA KAPUS

Vienoje kameroje buvome Šileika, Šaltenis, Šermukšnis, Ražanskas, Kalibatas, Papievis ir aš. Prieš išvežimą kitus kalinius varė į darbą - versti sienų ir daryti daugiau kamerų. Manęs dirbti neleido - tikriausiai baisus jiems atrodžiau.

Iš už sienos Semėnas perdavė, kad važiuoja kareivių mašina su viršininkais į kapines. Paėmė fotografą. Komandavo karininkai Timinskas ir

Razolis. Nuvažiavo ant Peslių kapinių. Atkasė kapą, kuriame buvo palaidoti Alfa Juodis-Rickus ir Birutė Jasikonytė. Kūnus iškėlė iš duobės ir kelis kartus nufotografavo. Razolis sako: "Mesk į duobę!", bet Timinskas neleido. Įsakė vėl sudėti į karstus ir tik tada liepė užkasti. Visa tai papasakojo Semėnas, sugrįžęs iš kapinių.

Mūsų byloje buvo Kalibatas, Kalibataitė, Jacevičienė, Rickaus sesuo Verutė Juodytė, Povilas Žarckus, Jonas Semėnas, Vytas Papievis, Juozas Kriaučiūnas, Liudas Sudeikis.

Tardymą baigė ir visus surinko pasirašyti 206 straipsnį. Byla baigta.

Prižiūrėtojas Saška įstūmė Mišką Grigorjevą pas moteris. Jis paklausė: "Vyrų reikia?" Sugriebusios tą vyrą, numovė kelnes. Tada merginas išvarė į darbą.

Timinskas sustojo kiemo viduryje ir žiūri į merginas. Net papirosas užgęso. Degė 10 kartų - neuždegė. Aš vyrams ir sakau: "Matyt, sąžinė graužia - juk mergaitės beveik vaikai! Kur jos nusidėjo Lietuvai? Argi jis nemato, kokie lietuviai, kokie rusai, kokia kultūra?!"

IŠSIUNČIAMI IŠ ANYKŠČIŲ

Mūsų bylą išsiunčia į Maskvą. Siunčia Kalibatą, Kalibataitę, Jacevičienę, Juodytę, Žarckų, Šileiką ir mane, Sudeikį. Išvarė į kiemą, man surišo rankas vadelėm, kitu galu - Žarckui. Susodino į bortinę mašiną. Sėdim vienas kitam tarp kojų. Sulipo kareiviai, įsitempė vilkinį šunį, matyt, tą patį, kuris jau kartą mus lydėjo.

Atvežė į Utenos kalėjimą, atrišo rankas ir suvarė į kažkokį tuščią kabinetą. Po keliolikos minučių visus vyrus išrikiavo. Atėjo leitenantas, klausia visų pavardžių ir už ką sėdi. Šileika sako: "Už sūnų". Aš sakau: "Telyčią pavogiau". Kaip subliaus: "Čia kalėjimo viršininkas! Kitą kartą už tokias šnekas pasodinsiu į karcerį!" Atsakau: "Jo pavardės nežinau, juk rusas -blogai kalba lietuviškai".

Dabar patekau į vienutę, kurioje buvome 17 žmonių. Vyriausias čia buvo Baublys, kalėjęs pusantrų metų. Grįžęs iš tardymo nieko nepasakodavo. Klausinėjo, kokia tvarka miške, kas padėdavo. Aš atsakiau: "Visi padeda. Juk iš kiekvienos šeimos kas nors yra miške arba skrebuose. Tie irgi padeda todėl, kad bijo".

Po poros dienų mus išmėtė po kameras. Iš 14-osios patekau į 17-ąją. Tai buvo didelė kamera - 10x17 metrų - su stalu viduryje. Netrukus įmetė Poviliuko tėvą.

Čia buvo ramiau, žmonių visokių. Pradėjau mokytis žaisti šachmatais ir netrukus ėmiau aplošti kitus. Pradėjo ruošti etapą - rinko iš visų kamerų, varė į I aukštą, į etapinę kamerą. Susirinkę pradėjome dainuoti. Prižiūrėtojas liepė nustoti. Kas paklausys? Atėjo keli prižiūrėtojai ir kalėjimo viršininkas. Tuojau puolė mane, surišo rankas ir išvarė į kiemą. Ten stovėjo mašina. Mus susodino vieną kitam tarp kojų. Merginas irgi kartu. Prilipo kareivių, išnešė mūsų maišelius ir nuvežė į geležinkelio stotį.

Suvarė į vagoną kartu su merginom. Mus - į kairę pusę vagono gale, merginos - į dešinę, o tarp durų atsisėdo kareiviai.

Kitą vagoną prikimšo pilną. Vienam uždėjo antrankius, nes jis tardytojams duodavo gerų klausimų, todėl dabar keršijo. Atsisveikinom su Utena - važiavome Panevėžio link. Aš ir dar vienas išsilaisvinom rankas - surištomis sunku sėdėti. Buvo galima rizikuoti bėgti, bet... naktis, gali atsitrenkti į medį arba į stulpą.

PANEVĖŽIO KALĖJIME

Atvažiavome į Panevėžio kalėjimą. Išlaipino iš vagonų, suklupdė ant žemės, atrišo rankas ir liepė pasiimti savo mantą. Ant manęs pasipylė keiksmai: "Kur padėjai virvę?" "Vagone". Bet nemušė, liepė pasiimti maišą.

Suvarė į 11-ąją kamerą, vadinamąją "karantinu". Visi politiniai kaliniai čia turėjome išbūti 21 parą. Kameroje buvo ir vienas skrebas.

Po savaitės išskirstė. Patekau į 17 kamerą, kiti - į 11. Merginos atsidūrė kitame korpuse, bet greitai susiradome. Ėmėme susirašinėti laiškučiais arba kalbėtis morze pirštais.

Panevėžyje išgyvenome 3 mėnesius.

Kartą, grįžtant iš pasivaikščiojimo, prižiūrėtojas visus sulaikė - liepė žiūrėti į sieną. Priėjo prie manęs ir sako: "Ko juokies?" "Nesijuokiu!" Užsirašė pavardę. Antrą ar trečią dieną tas pats prižiūrėtojas nuvedė mane į karcerį trims paroms. Tik į trečią parą duodavo valgyti sriubos. Aplinkui -cementas. Kalėjime langų beveik nėra, tik tos dėžės ant langų - nieko nepamatysi.

□Liudas Sudeikis pasilenkęs tašo rąstą. Intos lageris, Komijos ATSR

□Liudas Sudeikis (kairėje). Intos lageris

Kalėjime buvo daug vaikų, kurie prisigalvodavo visko. Jie gyveno apačioje mūsų. Kartą paprašėme, kad suruoštų koncertą ir už tai davėme tabako. Dainos, šokiai, keiksmai... Padaužo į lubas ir klausia, ar užteks. Mes tylime. Tada jie "koncertą" tęsia iki vidurnakčio. Viršininkų nebijo. Prižiūrėtoja įneša baką sriubos. Vaikai atėmė išjos samtį ir patys dalijosi sriubą. Uždaro juos į karcerį, duoda čiužinį ir visą maistą. "Vaikus reikia kultūringai perauklėti. Kartą vieną įmetė į mūsų kamerą. Stovi sustiręs prie durų. Prižiūrėtojas jam pasakė: "Įmesim pas banditus! Užsmaugs!" Davėme užrūkyt, paragauti lašinių. Vaikas pamatė, kad čia geriau, negu jo kameroje ir atgijo.

KELIONĖ Į SIBIRĄ. INTA

Vasario viduryje prigrūdo 6 vagonus. Per duris suvarė po 36 žmones. Vagono viduryje stovėjo krosnelė, greta - vandens bakelis. Prie kitų durų įrengtas lovelis iš 4 lentų ir pagalio gabalas - išstumti, jei kada užsikemša skylė. Su mumis važiavo girininkas Rūdis ir vežėsi keletą puodų taukų. Ruskeliai pavogė vieną puodą ir surijo. Norėjom karšti jiems kailį, bet puodo šeimininkas muštynių nepradėjo. Tiesa, girininkas taukų mums nedavė. Tai kam muštis?

Būna patikrinimai kelyje. Įlipa kareiviai ir visus veja į vieną vagono galą, apžiūri, paskui - į kitą galą. Skaičiuoja. Kartais apsirinka, tai po kelis kartus skaičiuoja. Jei negreitai bėgsi - gausi mediniu plaktuku per nugarą. Taip važiavome 2 savaites iki Intos lagerio.

Nuvažiavom. Buvo gražus rytas, švietė saulutė, buvo 40 laipsnių šalčio. Išlaipino iš vagono, suklupdė po 5. Perspėjo - žingsnis kairėn ar dešinėn -šaunam be perspėjimo. Už 400 metrų atsivėrė platūs vartai įėjimui, o išėjimui buvo siauri varteliai. Patekau į 31 baraką. Šalta, žmonių daug, apsikloti - ką turi savo. Apsiverti ant kito šono pagal komandą - visi vienu metu.

Išvedė į darbą - davė po sušalusį lentgalį ir liepė obliuoti skiedras čiužiniams. Išeina šiukšlės, o ne skiedros - viskas sutrupa. Vakare atsirado spekuliantų. Vieni ateina pirkt, kiti - parduot. Balys Cibulskis pirko 2 kg cukraus, o nupirko pelenų - jį apgavo.

Kovo 14 d. mus išvedė į I lagerio punktą, kuriame išbuvau visą bausmės laiką. Atvarė į 14 baraką. Prižiūrėtojai purto, verčia viską iš mūsų maišų. Greta stovi vagys ir pasiima, kas jiems patinka. Simonaitis pardavė vagims kelnes. Apsisukę vėl atėjo: "Negeros kelnės!" Apstojome juos ratu. Vagys pamatė, kad bus blogai - nurimo ir pasitraukė, nes buvo daug lietuvių, kurie kartą jau buvo mušę, vieną net užmušė. Ateidavo jie pavagiliauti kai gaudavome siuntinius, bet vagių peilių niekas neišsigando. Sutraškėjo stalai, ant jų galvų pasipylė taburetės. Vagys išbėgiojo, vienas palindo po gultais, kai buvo ištrauktas - teko atsisveikinti su šiuo pasauliu.

Pradėjo eiti kupčiai pirkti darbininkų. Rinkosi darbams į kasyklas ir ėmė tuos, kurie teisti ne daugiau 10 metų. Mus pervarė į 18 baraką, kuriame kalėjo vyskupas Ramanauskas. Jis neilgai išbuvo - išvežė į Abezę. 18-ame barake - visi žulikai, kurie nedirba, o valgyti gauna. Jeigu virėjai neduoda - išsišaukia į baraką, pasodina ant gultų ir iš abiejų pusių kumščiuoja į pašones.

Sutikau Kaziuką Šmigelskį, su kuriuo pabėgau iš Vilniaus saugumo. Buvo ir Kazimieras Sakalauskas. Dingo mano pagalviukas. Atamanas blatnasis Bogdanov guli kaip dievaitis apsikrovęs pagalviukais. Tvarkdarys jam atneša valgyti. Tokių, kaip jis, gal 15. Vieni kažką tariasi, kiti trypia - tai jų šokis, kad mes negirdėtume, ką jie tariasi.

Kartą po naktinės pamainos atsidaro durys ir suvirsta gal 12 žulikų su peiliais rankose ir klausia, kur Kemeklis - atėjo papjauti, mat jo labiausiai bijojo. (Kemeklis gulėjo virš mūsų.) Tik vienas latvis mosavo peiliu ir taikėsi mesti. Vienas vagių šoko ant gultų, bet, gavęs į kaktą gelžgaliu, visas kruvinas nukrito. Tai kirto Kemeklis. Vagys pradėjo šaukti, kur Kemeklis. Tas atsitūpė ant visų keturių ir buvo pasiruošęs geležį. Vagys, gavę į kaktą, pradėjo gražiuoju prašyti: "Tu mums netrukdyk, o mes tau. Gyvenkim draugiškai". Vėliau kaliniai nebebijojo, skilo į dvi dalis ir pradėjo ginkluotis ietimis ir peiliais...

Mane paskyrė į Kniazevo brigadą. Kirviais ir kirvakapliais kasėm griovį DOK-e. Vėliau buvau paskirtas dirbti į lentpjūvę - nešiojau sunkius rąstus iš cecho. Jėgos išseko. Tada kroviau atraižas ir malkas. Statybininkų brigadoje tarp lagerio ir šachtų statėme tiltą per upę, tverėme tvorą. Merginos kasė stulpų duobes.

42 metus praleidau be Lietuvos. Traukė kaip magnetas į savo kraštą, už kurį atidaviau viską...

PARTIZANĄ LIUDĄ SUDEIKĮ-KLAJŪNĄ PRISIMENANT

Bronislavos Tamulytės, gyv.Ukmergėje, pasakojimą užrašė Z.Stunžėnienė 1998 m.

Liudas buvo Šarūno būryje. Susitikdavome, kai reikėjo perduoti žinias. Kartą reikėjo perduoti pranešimą, kad Plienas (Alfonsas Morkūnas) nori su jais susitikti. Nuėjau pas vado adjutantą Žvaigždutį. Pranešiau Šarūno būriui, kad su jais nori susitikti pats Plienas.

Tada partizanai svarstė ar susitikti su Markuliu. Įtarė, jog Markulis gali būti išdavikas.

Aš nuvykau pas Semėnus į Peslius pirmoji. Tą vakarą susitiko abu vadai ir atsivedė po 10 vyrų. Suėjo Semėnų gryčion jauni, gražūs kaip ąžuolai. Tarp jų buvo ir Liudas Sudeikis-Klajūnas. Plienas su Šarūnu nutarė važiuoti pas Markulį, dar pajuokavo: "Gal atgal parlėksim, gal galvas paliksim". Jų kalbos, rodos, sustiprino mūsų dvasią. Aš irgi buvau paprašyta kalbėti. Partizanai tada sakė: "Mes einam į kovą ne iš romantikos, o iš idėjos. Einam ginti Tėvynės ir esam pasiryžę mirti". Prisimenu, aš tada pasakiau: "Tėvynė mums reiškia gyvenimą. Jei Tėvynė gyvens - gyvensim ir mes".

Jau buvau netekusi 3 seserų, brolio ir tėvo. Brolį mūsų kieme stribai nudūrė durtuvais tėvo akivaizdoje. Tėvas puolė ginti sūnaus ir jį, bėgantį prie nelaimingojo, nukirto kareivio ruso automato serija. Viena sesuo, nuvažiavusi nusipirkti abitūros išleistuvėms suknelės, buvo N.Vilnioje KGB vyrukų pastumta po traukiniu, kita - išprotėjo nuo kankinimų Komijos kalėjime.

Liudas Sudeikis-Klajūnas buvo aukštas, liknas, gražus vyras, banguotais iki pečių plaukais. Mudu su juo buvome vienmečiai. Vis mėgo juokus krėsti. Dvi Semėnaitės, šeimininkų dukterys, paruošė vaišių stalą, už kurio susėdo Emilė ir Aldona Semėnaitės ir aš, Bronislava Tamulytė.

Partizanai tik pavakarieniavo ir išėjo. Nepraėjus nė 20 minučių, kažkas pasibeldė. Galvojome, kad jų brolis Alfonsas, palydėjęs partizanus, sugrįžo. Šeimininkė atidarė duris... "Zdravstvujte! Bandickij bal ili čto?" (Sveiki! Banditų balius ar kas?) Mergaitės sako: "Ne! Gimtadienį šventėm!" Tuojau ruskių kareivius prie stalo pakvietėm. Šeimininkas kelis butelius

degtinės atnešė, šeimininkė kiaušinienės prikepė. Ruskiai patenkinti kiaušinienę kerta, šnapsą geria, mes drebėdamos šaipomės lyg niekur nieko.

Tik atsitiktinumo dėka partizanai nesusidūrė tada su garnizono kareiviais...