PARTIZANŲ IR RĖMĖJŲ ŠEIMA
Kotrina Kilienė-Brodulskaitė
Gimiau 1924 m. Juodžiūnų k., Ukmergės aps. vidutinių ūkininkų Kotrinos ir Jono Brodulskių šeimoje. Augome aštuoni vaikai: penkios seserys ir trys broliai. Mūsų name buvo pradinė mokykla, kurią ir baigiau.
1941 m. buvome įtraukti į tremiamų asmenų sąrašus. Motinos brolis Rapolas Gibavičius dirbo Žemaitkiemyje viršaičiu ir mums pranešė. Taip išvengėme tremties.
Okupavę Lietuvą vokiečiai paėmė į reicho darbo tarnybą vyriausią brolį Juozą Brodulskį, g.1911 m. Jis dingo be žinios.
Dar tebevaldant vokiečiams, į mūsų kaimą atvyko Lietuvos kariuomenės karininkas Alfonsas Morkūnas. Čia buvo jo gimtinė. Mirus tėvui, ūkį valdė motina ir du jo broliai: Stasys ir Karolis. Alfonsas Morkūnas dažnai lankydavosi pas mus, nes draugavo su mano seserimi Brone Brodulskaite. Jau tada jis ėmė ruoštis partizaniniam karui. Mums liepė megzti kojines ir pirštines, rinkti ginklus ir išmėtytą kareivišką aprangą, nes frontas ėjo pro mūsų namus.
Praėjus frontui, Alfonsas ėmė rinkti vyrus į partizanų būrį. Pasivadino Plieno slapyvardžiu. Pirmieji partizanai iš mūsų kaimo buvo abu jo broliai ir dar 10 vyrų. Daug buvo ir iš kitų aplinkinių kaimų. Aš tapau pirmąja ryšininke. Priėmiau priesaiką. Pavadino mane Birute. Į būrį įsijungė ir du mano broliai: Nikodemas Brodulskis-Alksnis, g.1927 m., ir Jonas Brodulskis-Jokeris, g.1928 m.
1945 m. polaidžio metu, kovo ar balandžio mėnesį mūsų namuose susiėję tarėsi Šibaila, Plienas, Žaliasis Velnias ir Genelis. Vėliau jie išvyko į Balninkų mišką. Po kurio laiko pas mane atėjo Žaliojo Velnio pasiuntinys. Jis liepė pranešti Plieno pavaduotojui Kardui, kad šis su savo vyrais atvyktų į Balninkų mišką. Tada ten susirinko apie 500 vyrų, kurie priėmė priesaiką ir pasirinko slapyvardžius.
Mano tėvas draugavo su Lyduokių parapijos klebonu Jonu Burneikiu. Jis atvažiuodavo pas mus į pirtį ir atsiveždavo tada dar klierikus Rapolą Pūkį ir Liuką. Tėvas su jais supažindino Plieną. Jie pradėjo remti partizanus kuo tik galėjo. Viską atnešdavo į kapelius ir palikdavo sutartoje vietoje, o toliau jau buvo mano reikalas.
Vėliau jie supažindino su kitais kunigais. Aš palaikiau su jais ryšį. Ukmergės klebonas teikdavo informaciją ir kitokią paramą. Šaukuvos kunigas Semaška-Šiaudelis rūpindavosi spauda. Kartą, būnant pas jį, teko ir po lova palindėti, nes buvo užėjęs stribas. Jis dar gyvas, aptarnauja Šiluvos koplyčią. Vidiškių klebonas Baužiukas rėmė ginklais. Kartą iš jo tempiau 23 granatas. 1945 m. prieš Velykas jis davė 56 gražiai išmargintus kiaušinius nunešti partizanams. O 1945 m. pavasarį, veždama iš jo ginklus, tiek prisimurgdžiau pelkėse, kol patekau į Puškonyse esančią slėptuvę, kad dar ilgai teko čiaudyti. Pas jį ir spintoje teko pabūti užėjus nepageidaujamam svečiui. Želvos klebonas daugiausia parūpindavo vaistų. Iš Balninkų kunigo (su juo susipažinau per Žaliojo Velnio ryšininkę Indyrą). Išgabendavau ginklus. Šešuolių kunigas rėmė viskuo. Duodavo senų ginklų, kuriuos tėvas remontuodavo. Granatas pakišdavau po svirnu. Ten galėdavo palįsti tik labai plonas žmogus. Dar ginklus slėpdavau raudonarmiečio kape, kuris buvo prie pat svirno. Deltuvos klebonas buvo labai bailus, bet tai netrukdė jam aprūpinti partizanus spauda. Labai didelis patriotas buvo Pabaisko pradinės mokyklos mokytojas. Rėmė ginklais ir kitokiomis priemonėmis. Nepamainoma rėmėja buvo gyvenanti Ukmergėje Ona Kavaliauskienė-Žukauskaitė. Ji persiuvinėjo uniformas, siuvinėjo ženklus, perduodavo vaistus, tvarsliavą. Visko ir neišvardinsi, kiek ji dirbo. Ukmergėje gyveno ir Augustienė, Lietuvos karininko žmona. Jos vyras buvo suimtas ir sušaudytas. Ji atidavė visus likusius kariškus vyro drabužius, ginklą ir atnešė gražų kardą, kurį prašė perduoti Plienui. Kardą pritvirtino man prie nugaros, apsigobiau skara ir nunešiau.
1945 m. gegužės mėn. ėjau basa ir nešiau iš Želvos kunigo paketą. Atėjau į Griežinių kaimą. Ten pas ūkininką buvo apsistoję apie 30 mūsiškių. Plienas paprašė, kad šeimininkė duotų man užvalgyti, bet tuo metu įpuolė sargybinis ir pasakė, kad mus supa. Plienas liepė bėgti. Stribai, pamatę mane, ėmė šaudyti. Staiga pajutau šilumą kojoje ir patekus į pelkę suklupau. Stribai pribėgę ėmė mane stumdyti ir spardyti. Pastebėję, kad kruvina, mane palikę nulėkė į priešakyje esančią sodybą. Jie manė, kad aš bėgu ten pranešti. Plieno vyrai, stebėję viską pro langą, pasitraukė į priešingoje pusėje esantį Pašilės mišką. Aš nusiplėšiau suknelės atlenkimą, apsirišau koją ir nuėjau į Lyduokių miestelį. Ten pas pažįstamus rimtai apžiūrėję žaizdą ir nusprendę, kad kaulas nepaliestas, išsiskirstėme.
Niekada nepamiršiu Didžiosios Kovos apygardos štabe dirbusio partizano Šibailos. Jis buvo ne mažiau narsus negu Plienas. Bet svarbiausia taip sugebėdavo nuteikti partizanus, kad tie, būdami išvargę, nusiminę, sužeisti, imdavo šypsotis, atgaudavo viltį, pamiršdavo skausmą. Pasakojo, kad jis buvęs mokytojas.
1945 m. birželio 20 d. naktį apie 2-3 val. pakėlė mane Plienas, įdavė paketą nunešti Ukmergės klebonui. Man išvykus, stribai ir enkavedistai apsupo mūsų namus. Sudegino svirną, klojimą ir tvartą. Sodyboje buvo apie 30 Plieno vyrų. Vyko susišaudymas. Nušovė partizaną Karolį Gaižutį-Briedį. Mama įpuolė į rūsį. Ten buvo mesta granata. Nuo sprogimo mama apkurto visam gyvenimui, bet durų neišdraskė. Tėvą ir seserį Bronę suėmė. Visus daiktus išvežė. Nepaliko net šaukšto. Grįždama iš Ukmergės pamačiau atvažiuojant vežimus. Atsistojau už medžio, bet stribas Vladas Šalčiūnas mane pastebėjo. Buvau suimta. Pas mane buvo paketas iš Ukmergės klebono. Nespėjau nieko su juo padaryti ir tai buvo svarbiausia. Kai nuvežė mane į Žemaitkiemį, tuojau nuvedė prie Gaižučio lavono. Klausė manęs, ar aš jį pažįstu. Pasakiau, kad į šokius kartu vaikščiojom. Tardytojas koja primynė partizano krūtinę. Pro nosį, burną ir ausis plūstelėjo kraujas... Po to mus su seserim nuvedė į kamerą. Kamera nebuvo paruošta, ten degino šiukšles. Aš ten tuojau įgrūdau klebono paketą. Vos suspėjau, nes tuojau atėjo pas mus daryti kratos. Vėliau prasidėjo tardymai. Tardytojas buvo rusas, o vertėjas žydas. Visko buvo, korė ir šaudė.
Tėvas Jonas Brodulskis gimė 1884 m. Vidiškių miestelyje. 1910 m. išvyko į Ameriką užsidirbti. Aštuonis metus ten dirbo šaltkalviu krakmolo fabrike. Pradžioje labai vargo, nes nemokėjo kalbos, o vėliau dėjo skatiką
□Vladas Vaičiūnas
□Kun.Jonas Burnneika
□Lyduokių klebonija okupacijos pradžioje buvo paversta stribynu
prie skatiko, kad sugrįžęs galėtų nusipirkti žemės. 1918 m. sugrįžo į Lietuvą ir Juodžiūnų kaime nusipirko 18 ha žemės. Pasistatė trobas. Apylinkėje buvo vadinamas auksarankiu, nes nebuvo to, ko jis būtų negalėjęs pasidaryti. Visi kaimynai eidavo pas jį pagalbos ieškoti. Gyvenimas klostėsi gerai, nebuvo didelių bėdų ir atrodė, kad niekas negresia. Deja, atėjo pirmoji rusų okupacija ir sutrikdė ramų kaimo gyvenimą. Kaip buvęs Amerikoje ir dar didelis Lietuvos patriotas, Jonas Brodulskas tuojau pat buvo įtrauktas į trėmimo sąrašus.
Atėjus antrajai rusų okupacijai, auksarankis Jonas Brodulskas nebe darbo įrankius remontavo, o ginklus. Du kartus buvo areštuotas, bet dar pasisekė išsisukti. Sugrįžęs aiškino vaikams, kad jeigu tektų pakliūti į kalėjimą, nieko nereikia pasakoti. Turi nieko nežinoti, reikia viską iškentėti, bet neprisipažinti.
Jonas Brodulskas buvo suimtas 1945 m. birželio 29 d. Pateko į Intlagą Komijos ATSR ir 1946 m. kovo 10 d. ten mirė. Nebesužinojo jis, kad tais pačiais metais netoli Šešuolių sužeistas susisprogdino jo sūnus Nikodemas ir kad 1949 m. buvo nušautas jo kitas sūnus Jonas, kad tos trobos, dėl kurių sunkiai dirbo Amerikoje ir su didele meile statė Lietuvoje - sudegintos. Kad dukros Kotrina ir Bronė kalėjo Vorkutoje, o žmona ir dukra Adelė - tremtyje.
Aš grįžau į Lietuvą 1950 m. Mama ir sesuo Adelė buvo ištremtos 1948 m. birželio 22 d. į Igarką, kur išbuvo dvylika metų.
Brolis Nikodemas-Alksnis žuvo 1946 ar 1947 m. netoli Šešuolių miestelio, sužeistas susisprogdino granata. Brolis Jonas nušautas Skačiūnų apyl. pas gyventoją Šapuolą 1949 m.
