KARIO DALIA
BIOGRAFIJOS
Bonifacas Ulevičius
Šauni buvo prieškarinės Lietuvos kariuomenė: graži, drausminga, daininga ir narsi. Šiandien dažnai girdisi priekaištai, kad jos išlaikymui ir parengimui buvo skirta labai daug lėšų, o 1940 m., atėjus lemiamam momentui, ši kariuomenė net šūvio neiššovė gindama tėvynę. Tai tiesa. Bet ne kariai buvo dėl to kalti. Jų niekas nepašaukė priešintis okupacijai, nenuvedė į mūšį. Kalti buvo politikai ir vyriausia vadovybė, pabijojusi sugriovimų, krašto nuniokojimo ir galimų didžiulių gyvosios jėgos nuostolių. Bet svarbiausia -jiems pritrūko ryžto priimti tokį svarbų ir atsakingą sprendimą -stoti į akivaizdžiai beviltišką kovą su daugelį kartų pranašesniu ir gausesniu priešu. Tačiau jų pastangos išsaugoti karių ir taikių gyventojų gyvybes nepasiteisino - sovietai "taikiu būdu" sunaikino didelę dalį kariuomenės ir gyventojų.
Todėl 1944 m., prasidėjus antrajai raudonajai okupacijai, Lietuvos vyrai patys ėmėsi ginti Tėvynę - telkėsi, organizavosi, ieškojo vadų ir būdų tęsti kovai. Tarp jų buvo daug buvusių Lietuvos kariuomenės karių ir karininkų. Vienas jų - buvęs Marijampolės 9-ojo DLK Vytenio pulko kapitonas Vaclovas Navickas, kurio 53-ąsias žuvimo metines minėjome šių metų spalio 28 dieną.
V.Navickas gimė 1909 m. Pakirsnių k., Raudenio vls. (vėliau Kalvarijos), Marijampolės aps. Baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, paskui Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo mokyklą Kaune, kurią baigęs 1932 10 31, gavo pėstininkų jaunesniojo leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas tarnybai į Marijampolę. V.Navickas buvo protingas, judrus, sportiškas, linksmas, draugiškas, mėgiamas tarnybos draugų karininkų ir kareivių. Turėjo labai aukštą, stiprų balsą. Karo mokyklos kariūnų rikiuotėje visada vesdavo dainą, nevengė to ir atvykęs į pulką. Jo aukštas gražus tenoras išskyrė jį iš kitų balsų.
□ Vaclovas Navickas Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos abiturientas
□ Ltn.Vaclovas Navickas 9-ajame DLK Vytenio pulke Marijampolėje
□ Kpt.Vaclovas Navickas artimųjų tarpe (II eilėje 5-as)
□ Kpt.Vaclovas Navickas su žmona Rukloje, 1939 m.
□ 1-as stovi kpt.Vaclovas Navickas
Buvo darbštus, jautrus ir kuklus. Kaip karininkui, jam buvo paskirtas kareivis-pasiuntinys, turintis atlikti visus ruošos darbus ir patarnauti. Tai jaunąjį leitenantą Navicką trikdė - pasiuntinio jis gailėjo, pats valė ir tvarkė rūbus, batus, ginklą, sakė, kad jam pasiuntinys visai nereikalingas, nes jis pats viską gali pasidaryti ir susitvarkyti. Pas jį kareiviui tarnauti buvo lengviau negu pulke. Ir visų kareivių jis gailėjo ir juos užjautė, be reikalo nevarinėjo, nevargino, todėl buvo mylimasir gerbiamas. Mėgo ūkio darbus. Atostogaudamas ir šiaip darbymečiu dažnai iš pulko atvažiuodavo į tėviškę (25 km) padėti namiškiams, nes ūkis buvo nemažas - 25 ha. Labai mylėjo gyvulius, ypač arklius.
V.Navickas buvo geras sportininkas ir šaulys. Priklausė karininkų medžiotojų draugijai. 1937 m. rugsėjo 30 d. Marijampolės įguloje vykusiose prizinio šaudymo iš pistoleto varžybose"... daugiausia taškų išmušė ltn.Navickas - 112'". 1938 m. balandžio 28-29 d. Vilkaviškio įguloje vykusiose sportinio šaudymo rungtynėse "...iš šautuvų geriausiai sušaudė Marijampolės įgulos ltn.Navickas, išmušdamas 94 taškus. Jis laimėjo asmeninę dovaną".2 1937 m. gegužės 23 d. Kariuomenės ir Visuomenės dienos proga Marijampolėje vykusiuose renginiuose"... ltn.Navickui vadovaujant, buvo parodyta gana gražių gimnastikos numerių".3
1938 m. susituokė su lenkaite Irena Zofija Olšauskaite, maršalo Pilsudskio giminaite. Su ja susipažino ir ją pamilo dar mokydamasis gimnazijoje, kurioje mokėsi Olišauskaitė, o pas jos motiną nuomojosi kambarį. Lietuvos kariuomenėje santuokai karininkas privalėjo gauti pulko vado leidimą. Šiai santuokai leidimo pulko vadas nedavė, nes pagal kariuomenės įstatymus karininkams buvo draudžiama vesti svetimšales, jei jos nebuvo kilusios iš emigravusių užsienin lietuviškų šeimų. Nusižengusieji karininkai buvo atleidžiami iš aktyviosios karo tarnybos į atsargą.4
Pakurstytas draugų karininkų neatsisakyti meilės dėl tarnybos, vedė Olšauskaitę be pulko vado sutikimo, tačiau iš tarnybos atleistas nebuvo (gal nenorint sukelti jo draugų-karininkų nepasitenkinimo), pasitenkinta perkėlimu į Gaižiūnų poligoną. Apsigyveno Rukloje. 1939 m. gegužės 17 d. gimė duktė Danutė.
1940 m. rusams okupavus Lietuvą, tarnybą tęsė Jonavoje, vėliau Vilniuje ir Pabradėje.
□Antanas Baltūsis-Žvejys, Vytautas Gavėnas-Vampyras, Vaclovas Navickas-Auksutis, Jonas Pileckis-Šarūnas
□ 1-as Tauro apygardos vado pavaduotojas Vaclovas Navickas-Auksutis
□ Jonas Pileckis-Šarūnas, Vytautas Gavėnas-Vampyras, Antanas Baltūsis-Žvejys, Vaclovas Navickas-Auksutis, Justinas Lelešius-Grafas
1941 m. birželio 22 d., vokiečiams užpuolus Sovietų Sąjungą, kariuomenė iš Pabradės buvo priversta trauktis į rytus. Besitraukiant daug kareivių sugebėjo palikti dalinį ir likti Lietuvoje. Traukiantis per aukštų dobilų lauką, pavyko nepastebėtam pasislėpti ir kpt.Navickui. Užėjus vokiečiams, grįžo į Vilnių ir įstojo į savisaugos dalinius.
Vokiečiams pradėjus savisaugos dalinius naudoti kovai su sovietiniais partizanais ir kitais, nesusijusiais su Lietuvos interesais tikslais, 1943 m. vasarą iš tarnybos pasitraukė.
1943 m. rugpjūčio 23 d. gimė sūnus Gediminas. Tuojau po jo gimimo vokiečių karinė administracija pradėjo raginti kpt.Navicką grįžti į dalinį. Nieko nelaukęs, pasiėmęs būtiniausius daiktus, paliko Vilnių ir su šeima išvažiavo į tėviškę, Pakirsnių kaimą.
Artėjant frontui, į Vakarus nepasitraukė, sakydamas, kad davęs Tėvynei priesaiką niekur iš jos nesitraukti. Kaip ir daugelis, tikėjo, kad Vakarai neleis sovietams okupuoti Pabaltijo.
1944 m. rugpjūčio pradžioje, gavęs šaukimą į rusų armiją, suvaidino, kad išvažiuoja, tačiau sutemus grįžo į tėviškę, įsirengė klojime po šienu slėptuvę ir joje slėpėsi.
Kartą naktį, frontui pasistūmėjus į priekį, kaimą užplūdo kariuomenė. Privažiavo pilnas kiemas gurguolių. Iš šalinės, kurioje po šienu slėpėsi VNavickas, kareiviai pradėjo nešti šieną arkliams. Kilo pavojus, kad slėptuvė bus surasta. Navicko žmona nubėgusi pas pulko vadą pasiskundė, kad kareiviai vagia pašarą. Šis uždraudė kareiviams imti šieną ir prie klojimo pastatė sargybą.
Pradėjus rusams gaudyti vyrus į armiją, šie ėmė slapstytis. Tinkamiausia tam vieta buvo netoliese esantis Sūsninkų miškas, kuriame susitelkė gana didelis besislapstančiųjų būrys. Sužinoję apie besislapstantį kapitoną Navicką, vyrai naktimis pradėjo pas jį ateidinėti pasitarti ir papolitikuoti. Arčiau su jais susipažinęs ir matydamas jų ryžtą priešintis ir kovoti, ryžosi imtis jiems vadovauti. Metų pabaigoje organizuotą būrį pavadino Perkūno būriu, o pats pasivadino Perkūnu. Būrys buvo aktyvus: 1945 m. vasario mėn. su keturiasdešimčia kovotojų dalyvavo Geležinio Vilko rinktinės organizuotame Šilavoto puolime5, vasario 25 d. jo būrys užpuolė Rudaminos miestelį. Buvo nukauti 4 stribai ir padaryta materialinių nuostolių6. Jam vadovaujant, buvo įvykdytos šešios svarbesnės operacijos7.
1945 m. gegužės 16 d. siaučiant rusų kariuomenei, Sūsninkų miške buvusiam būriui teko pasitraukti. Maždaug su šimtu vyrų kpt.Navickas bandė pasiekti Kalniškių mišką, esantį Krosnos valsčiuje, ir apsistoti pas rinktinės kito būrio partizanus. Atvykę pamatė, kad miškas jau apstotas rusų kariuomenės. Iš pradžių galvojo prasiveržti į mišką, bet žvalgybai supažindinus su padėtimi, kpt.Navickas nutarė į mūšį nestoti. Kariuomenės buvo tiek daug, kad kautynės grėsė pražūtimi. Praleidę dieną pelkėtoje, krūmais apaugusioje žemumoje, iš visų pusių zujant rusų kareiviams, naktį grįžo atgal į Sūsninkus.
1945 m.pavasarį, sujungęs partizanų būrius, veikusius Sangrūdos ir Rudaminos vls. Lazdijų apskrityje ir Krosnos, Liudvinavo ir Kalvarijos valsčiuose Marijampolės apskrityje, organizavo Perkūno rinktinę8. Rugpjūčio mėn. įkūrus Tauro apygardą, buvo oficialiai patvirtintas Perkūno (vėliau Gedimino) rinktinės vadu. Pakeitė slapyvardį - nuo tada jis Auksutis9.
1946 m. balandžio 9 d. kartu su Tauro apygardos vadu Z.Drunga-Mykolu, Jonu dalyvavo Dzūkijoje vykusiame pasitarime, kuriame buvo įkurtas Pietų Lietuvos partizanų štabas, jungiantis Suvalkijos ir Dzūkijos partizanus. Šiame pasitarime kpt.Navickas dalyvavo jau kaip Tauro apygardos vado pavaduotojas10, kuriuo buvo paskirtas balandžio pradžioje, kartu einant ir Perkūno rinktinės vado pareigas”. Nuolatiniam darbui į apygardos štabą buvo perkeltas gegužės mėnesį12.
Dirbdamas apygardos štabe, būdamas vienintelis daugiausia patyrimo ir aukštesnį laipsnį turintis kadrinis pėstininkų karininkas, geriausiai žinantis pėstininkų kovos vedimo taktiką ir metodus, jis dažnai nesutiko su štabo darbuotojų priimamais sprendimais ir apie partizaninę veiklą bei kovą turėjo savo nuomonę. Šie prieštaravimai tikriausiai ir nulėmė, kad žuvus Mykolui-Jonui nebuvo išrinktas apygardos vadu. Iš kitos pusės - jis pats vargu ar norėjo juo būti. Žuvus Mykolui-Jonui, jis laikinai ėjo apygardos vado pareigas ir įgyvendino dar Mykolo-Jono priimtus nutarimus: suformavo Šarūno rinktinę, perskirstė Vytauto ir Žalgirio rinktinių teritorijas13. 1946 m. liepos 4 d. jis pasirašė įsakymą Nr.22, kurio 3 paragrafe rašoma, kad: "apygardos vado pavaduotojas Auksutis iš einamųjų pareigų nuo liepos mėn. 4 d. atleidžiamas"14. Jis pats save atleido iš šių pareigų. (Šį įsakymą apygardos vadu tapęs Žvejys panaikino15.) Be kita ko, šio įsakymo 4 paragrafe sakoma, kad "apygardos vado pavaduotoju skiriu Rytą"16. Pareigūno, slapyvardžiu Rytas, kol kas išaiškinti nepavyko. Slapyvardžiu "Rytas" išvykose vadindavosi kpt.Navickas, nors oficialiai šis slapyvardis apiformintas nebuvo. Gali būti, kad ateinant naujam apygardos vadui, kpt.Navickas tokiu būdu keitė savo slapyvardį, norėdamas suklaidinti čekistus, kuriems buvo žinoma, kas yra Auksutis.
Apygardos štabo darbuotojų nepasitenkinimą kėlė ir tai, kad Auksutis retai būdavo štabe. Kariuomenėje pripratęs būti tarp kareivių, tiesiogiai dirbti su žmonėmis, jis ir čia stengėsi dažniau būti su partizanais, ypač dažnai vykdavo į buvusios savo rinktinės teritoriją. Vienos tokios išvykos metu 1946 m. spalio mėn. 28 d. pavakary Rudaminos vls. Paliūnų kaime jų grupę užpuolė rusai. Traukiantis Auksutis nuo grupės atsiskyrė ir žuvo17. Tauro apygarda neteko patyrusio, doro, Tėvynę mylinčio karininko.
Sužinojęs apie jo žūtį, apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas savo dienoraštyje įrašė: "Tai buvo žmogus, kuris daugelio buvo nesuprastas ir neįvertintas"18.
1999 m. kpt.V.Navickui po mirties buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis ir išduotas Kario savanorio pažymėjimas Nr.0065.
Kpt.V.Navicko žmona, vyrui įstojus į partizanų gretas, išvyko į Marijampolę, paskui, saugumui išaiškinus jos gyvenamąją vietą, išvyko į Kauną, kur slapstėsi, vengdama suėmimo ir represijų. Su vyru daugiau nesusitiko. Keturios jo seserys ir brolis buvo ištremti į Sibirą.
1 Kardas. 1937 10 15. Nr.20(274). P.472.
2 Kardas. 1938 05 15. Nr.l0(288). P.249.
3 Kardas. 1937 06 01.Nr.ll(265). P.273.
I Kardas. 1932 12. Nr. 12(44). P.190: Įsakymas Nr.59. § 8.
5 Daumantas J. Partizanai. V1990. P.81.
6 Kasparas K. Lietuvos karas. K. 1999. P.260.
7 Laisvės Kovų Archyvas. Tl. P.13.
8 Lelešius-Grafas J., Baliukevičius-Dzūkas L. Dienoraščiai. K. 1994. P.189.
9 Laisvės Kovų Archyvas. Tl. P.13.
10 Ramanauskas A. Daugel krito sūnų... V.1991. P.186.
11 LYA. F.K-1. B.b.44618/3. T.14. P.181.
12 Laisvės Kovų Archyvas. Tl. P17.
13 Laisvės Kovų Archyvas. T.3-4. P.27.
14 LYA. F.K-1. B.b.44618/3. T.14. P.6.
15 Ten pat. RIO
16 Ten pat. P.6.
17 Ten pat. P.41; Lelešius-Grafas J., Baliukevičius-Dzūkas J. Dienoraščiai. P.126.
18 Ten pat. P.127.
Taip pat rašinui panaudota kpt. Vaclovo Navicko sūnaus Gedimino Navicko surinkta medžiaga; seserų Benediktos Astrauskienės (Pakirsnių k.), Elenos Žilinskienės (Kaunas), žmonos Irenos, Sofijos Gylienės (Kaunas), Perkūno rinktinės partizano Juozo Barkausko-Azulo (Brazavo k. Marijampolės r.) pasakojimai.
