JAUNIME BUDĖK!
ANTINACINĖ REZISTENCIJA
Antanas Dundzila
VALDAS ADAMKUS, LIŪTAS GRINIUS IR GABRIELIUS ŽEMKALNIS POGRINDŽIO VEIKLOJE
1943 m. vasario 16 d. trys patriotiškai nusiteikę 14-16-čiai "Aušros" gimnazijos bendraklasiai pradėjo leisti pogrindžio laikraštėlį, pavadintą "Jaunime, budėk!" Laikraštėlis gana reguliariai ėjo apie pusantrų metų, iki 1944 vasaros, kai vokiečių-rusų frontas pradėjo riedėti per Lietuvą. Visa tai skatina su nekasdieniniu smalsumu bei pagarba pasklaidyti "Jaunime, budėk!" lapus ir susipažinti su leidėjais. Mūsų šiandieninėje visuomenėje jie iškilo į neeilines asmenybes.
Laikraščio sumanytojų bei leidėjų grupę sudarė Valdas Adamkavičius-Adamkus, Liūtas Grinius (miręs JAV dar prieš nepriklausomybės paskelbimą, 1989 m.), buvusio Lietuvos prezidento Kazio Griniaus sūnus, ir Gabrielius Žemkalnis. Vėliau prie grupės prisijungė Amerikoje profesoriaujantis Benediktas Mačiuika, o dar vėliau - jo brolis Vytautas.
Pogrindyje panašiai pasireiškusių, tokių jaunų leidėjų bei redaktorių Lietuvos okupacijų istorijoje daugiau nežinome. Buvo daug aktyviai kovojusių, kankintų ir net žuvusiųjų, tačiau jie neišliko gyvi arba į dabartines valstybės valdymo aukštumas neiškopė. Šis konspiracinės veiklos išlikimo ir valstybiniame gyvenime iškilimo bruožas Valdui Adamkui ypač ryškus. Valdymo viršūnėje dar taip neseniai matėme kitokią asmenybę, kuri Maskvos pavedimu valdė okupuotą kraštą bei terorizavo laisvinimo puoselėtojus, o vėliau - ironija persunktos demokratijos keliu - tapo nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentu.
Ruošdamas šį rašinį, naudojausi 1991 m. Vilniuje išleista V.Landsbergio-Žemkalnio atsiminimų knygele "Hochverrat: Valstybės išdavimo byla" ir Valdo Adamkaus leidiniu kandidatuojant į prezidentus "Likimo vardas - Lietuva" (Kaunas, 1998, 2-as pataisytas leidimas). Apie "Jaunime, budėk!" bei kitą pogrindžio spaudą esminius faktus bostoniškėje Lietuvių Enciklopedijoje yra surinkęs B.Kviklys.
Daug svarbesni yra 1998 m. vasarą Kaune gauti išlikusių "Jaunime, budėk!" numerių atspaudai iš Čikagoje mirusio B.Kviklio archyvo, saugomo Vytauto Didžiojo universitete, Išeivijos studijų centre. Traukdamasis 1944 m. iš Lietuvos, B.Kviklys pasiėmė didoką pogrindžio spaudos rinkinį. B.Kvikliui mirus ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jo išsaugotas ir išeivijoje smarkiai papildytas, nepaprastai turiningas archyvas sugrįžo į Lietuvą. Archyve yra devyni “Jaunime, budėk!” numeriai, vienas iš jų dvigubas. Išlikęs rinkinys prasideda su 1943 11 15 išleistu Nr.5, baigiasi 1944 04 21 Nr.7(14), tačiau trūksta Nr.8.
Iš V.Landsbergio-Žemkalnio žinome, kad jo sūnus G. Žemkalnis Kaune, tėvų bute, buvo suimtas 1944 gegužės 13 d. Arešto kratos metu prie buto durų pasirodė jaunuolis su paku spaudos (sic!), tačiau jam su ryšuliu pavyko gestapo pareigūnų išvengti. Suminėtos datos bei įvykiai skatina manyti, kad ryšulyje buvo viduryje mėnesio išleidžiamas naujausias 15-as "Jaunime, budėk!" numeris. Tačiau Enciklopedija teigia, kad iš viso buvo išleista net 16 numerių. Tad paskutinysis numeris turėjo pasirodyti 1944 m. birželyje, kai G.Žemkalnis jau mėnesį kalėjo, o Kaune siautė artėjančių bolševikų bei griūvančios fronto linijos košmaras: Vilnių rusai užėmė liepos 13 d., o Kauną - liepos pabaigoje. Paskutinio "Jaunime, budėk!" numerio išleidimą galėjo paskatinti pastangos gelbėti nacių kalinamą G.Žemkalnį: po suėmimo pasirodęs pogrindinis numeris vokiečiams būtų buvęs šiokia tokia užuomina, kad suimtasis leidimo darbe nedalyvavo. V.Adamkus rašo, kad po G.Žemkalnio suėmimo jis kurį laiką slapstėsi, apie tolimesnį laikraščio leidimą visai neužsimena. Tad reikia manyti, kad paskutinį "Jaunime, budėk!" numerį paruošė trys likusieji grupės nariai - L.Grinius ir broliai Mačiuikos.
Kaip gaila, kad nėra išlikusio "Jaunime, budėk!" pirmojo numerio! Jame, be abejo, turėjo tilpti jaunųjų konspirantų įvadinis žodis, jų credo. Dabar apie laikraščio pobūdį galima spręsti tik iš turimų numerių bei pirmųjų darbo metų sukaktuvinio straipsnio "Metines minint" (1944.III. Nr.4-5/11-12/). Šis straipsnelis kuklus, dalykiškas, gan trumpas, nes, taupytas popierius. Jame užsimenama apie pirmąjį numerį, kuriame "kvietėme visą lietuvišką jaunimą nepasiduoti jokiems okupantų vyliams, išlaikyti savyje gilų tautinį susipratimą ir atsparumą. Ir per visus numerius, kurių išleidome dešimt, visą laiką stengėmės palaikyti lietuvišką dvasią, nurodinėjom daromas klaidas, kartu su visa lietuviška spauda nustatinėjom mūsų laikymosi gaires". Toliau skelbiama, kad laikraštis tęs politiškai ir tautiškai susipratusio jaunimo ugdymą, kad antrieji darbo metai bus apvainikuoti laisvės ir nepriklausomybės atgavimu.
V.Adamkus rašo, kad G.Žemkalnis, L.Grinius ir jis pats jau 1941 m. rudenį nutarė leisti jaunimui skirtą pogrindžio laikraštį. Jei taip ir buvo nutarta 1941 m. rudenį, tai iš išlikusių leidinio numerių yra aišku, kad jaunieji konspiratoriai savo nutarimą įvykdė daug vėliau - pirmąjį numerį išleido 1943 m. vasario 16 d. Čia verta trumpai prisiminti aplinkybes, kaip tuo metu vyko karas ir kas darėsi okupuotoje Lietuvoje. 1943 m. pradžioje rusai sumušė vokiečių armiją prie Stalingrado ir rytų frontas pradėjo pastoviai riedėti į vakarus. Aljantai jau kovojo pietų Italijoje. Vokiečių okupacinis režimas Lietuvą vis smarkiau engė, jauni vyrai buvo vežami darbams į Vokietiją. 1942 m. susitelkė kelios pogrindžio grupuotės, ėjo pogrindžio spauda, prasidėjo derybos dėl pogrindinių grupių susijungimo. 1943 m. lapkričio 25 d. sukurtas bendras vyriausiasis rezistencijos centras - VLIK’as.
Penktojo numerio pabaigoje buvo pranešimas, kad po pirmųjų keturių numerių leidybos darbas laikinai sutrikęs dėl techninių kliūčių. Kai 1998 m. Vilniuje aplankiau G.Žemkalnį, jis bendrais bruožais paminėjo, kad pradžioje laikraštis buvo spausdinamas hektografu (spiritine mašinėle), o vėliau - jau rotatorium. Gal dėl daug greičiau blunkančio melsvo hektografo rašalo šiandieną neturime pirmųjų keturių numerių.
Redaktoriai savo laikraštį skyrė studentijai ir moksleiviams. Tipiškas "Jaunime, budėk!" numeris išeidavo ant vieno, abejose pusėse atspausdinto lapo. Įrašytas mašinėle į matricas, rotatorium spausdintas, šiandien sunkokai vietomis įskaitomas. Išlikę "Jaunime, budėk!" numeriai dvelkia vokiečių okupacijos metų rūpesčiais, susirūpinimu dėl bolševikų pavojaus. Jaunimas labai aiškiai skatinamas ryžtis ir ruoštis kovai prieš juos: "Jaunime, ruoškis kovai ir budėk!" (Nr.5, psl.l).
Laikraštis skatino bei stiprino lietuvių nepriklausomybės siekius bei tautos laikyseną okupacinio režimo aplinkoje. Šalia to, trumputėmis žinutėmis buvo pranešama apie padėtį kituose kraštuose bei apie pogrindžio vienijimosi reikalus Lietuvoje. Štai antraštės iš 1943 m. paskutinio numerio: "Dėmesio, Vyr. Liet. Komitetas stovi visų lietuviškų tautinių organizacijų priešakyje", "Neįvykdytos vokiečių svajonės", "Užsienio naujienos", "Vietos žinios", "Mitingai". Prašoma aukų, ir slapyvardžiais skelbiami aukotojai, rėmėjai.
Įdomus ir net šiomis dienomis reikšmingas yra 1944 01 15 numeryje pranešimas apie Lietuvoje gyvenančius rusus, kurie prašė vokiečių Generalinį Komisarą leisti steigti Lietuvoje rusų dalinį "apsauginei tarnybai"... Laikraštis anuomet tokį pageidavimą griežtai atmetė, visa tai pavadino "naujų banditų" galimumu.
Yra net žinių iš Pietų Amerikos. Rašyta apie lietuvių komunistų veiklą Amerikoje, jų leidžiamą "Laisvę" bei varomą propagandą. Taip pat Nr.4-5/ 11-12/ paminėtos Amerikos lietuvių pastangos kurti BALF’ą, apie Švedijoje išleistą knygą apie Pabaltijį, Lietuvos pasiuntinio Petro Klimo suėmimą Vokietijoje bei Europoje gyvenančių diplomatų Girdvainio, Šaulio, Turausko ir Balučio veiklą.
Nr.3/10 (1944 02 01) perspausdintas VLIK’o atsišaukimas mobilizacijos reikalu. Įdomu ir keista, kad apie 1944 m. pradžioje formuotą Vietinę rinktinę išleistuose numeriuose žinių mažai. Vietinė rinktinė Nr.4-5/11-12/ paminėta kaip "iš dviejų blogybių mažesnė", tačiau tik kitų temų apimtyje. Tai gali būti pogrindinės Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) įtaka "Jaunime, budėk!" leidėjams, nes žinoma, kad LLKS į Vietinę rinktinę žiūrėjo labai rezervuotai. VLIK’ą laikraštis laikė autoritetu, jo gairėms aiškiai pritarė. Palyginti daug dėmesio skirta žinioms iš Suomijos, kovojusios prieš rusus vokiečių pusėje. Reikšmingas straipsnis "Maskva ir mes", kuriame griežtai pasisakoma prieš vos ne amžiną rusų agresiją ir su ja siejamą pavojų Lietuvai. Reiškiamas rūpestis dėl plintančio girtavimo. Kai kurios žinios iš užsienio aiškiai neteisingos, pvz., kad 1943 m. JAV turėjo 86 000 lėktuvų. Tiek lėktuvų Amerikoje turbūt nebuvo per visą karo laiką. Gal korektūros klaida, sunkiose pogrindžio sąlygose suprantama; dar galima spėlioti, kad tai buvo amerikiečių karo meto propaganda.
1998 m. birželio mėn. Vilniuje, Seimo rūmuose aplankiau G.Žemkalnį, vadovaujantį Pasaulio lietuvių bendruomenei. Kai jam parodžiau atsineštą "Jaunime, budėk!" rinkinį, jis nustebo ir nudžiugo. Nuo 1944 m. savo laikraščio jis nebuvo matęs ir stebėjosi, kad tiek daug numerių jie anuomet išleido! Tuoj pat pasirūpino sau atsišviesti visą komplektą. Apie "Jaunime, budėk!" leidimą įsikalbėjome plačiau.
G.Žemkalnis pabrėžė kolektyvinį šios konspiracinės veiklos bruožą. Patvirtino, kad iš tikrųjų trys aušrokai - V.Adamkus, L.Grinius ir G.Žemkalnis - šį darbą pradėjo ir jį tęsė. B.Mačiuikos jis aiškiai neprisimena, tačiau jo įnašo neneigia, pritaria V.Adamkaus knygos duomenims. Pradžioje leidinį jie spausdindavo spiritiniu hektografu, bet vėliau perėjo prie matricų ir šapirografo. Šapirografas pradžioje buvo laikomas L.Griniaus motinos filatelijos parduotuvėje, vėliau - Grinių namuose ar bute. Tiražas bent vienu metu svyravo tarp 800 ir 900 egzempliorių. Platindavo pasiėmę po glėbį tarp savo amžiaus moksleivių; dalį paimdavo vyresni pogrindžio bendrininkai.
Grupė turėjo ryšius su LLKS per Petrą Jurkšą, su kuriuo G.Žemkalniui vėliau teko kartu kalėti gestapo naguose. Iš kitų šioje veikloje dalyvavusių pažinojo Amerikoje mirusį B.Bieliuką. Pats G.Žemkalnis yra davęs LLKS priesaiką. Žino, kad tokią priesaiką taip pat davė L.Grinius, V.Adamkus. Savųjų pastangų apimtyje jie reguliariai gaudavo pogrindyje leidžiamus "Laisvės kovotoją", "Lietuvos Judą", "Į Laisvę". Savo leidiniui dažnai naudodavo medžiagą iš jų.
Kai G.Žemkalnį (g. 1929 m.) 1944 m. gegužės 13 d. tėvų bute Kaune gestapas suėmė, jam buvo tik penkiolika su puse ir vėliau apkaltintas valstybės išdavimu (Hochverrat), už ką grėsė mirties bausmė. Tėvai sūnų gal būtų išvadavę, tačiau toje pačioje kameroje esančiam žydui provokatoriui G.Žemkalnis "atvirai" išdėstė savo pažiūras į Trečiąjį Reichą, ir jo likimas pasisuko tragiškon pusėn - buvo išvežtas į Vokietiją. Tėvas išvyko kokiu nors būdu gelbėti sūnaus... Laimei, Reicho teismui paruoštas bylas Vokietijoje 1945 m. subombardavo aljantai, tad, karui pasibaigus, G.Žemkalnis išliko gyvas.
Tėvas V.Landsbergis-Žemkalnis savo atsiminimų knygoje mini keletą kitų reikšmingų duomenų. Konspiracijos draugai Adamkus, Grinius ir Žemkalnis buvo susitarę, kad, vieną iš jų suėmus, suimtasis jokiu būdu bent 24 valandas neišduos savo draugų, kad likusieji galėtų spėti pasislėpti. O jei laisvėje būtų tardomi, tai jie visą kaltę verstų suimtajam - ir tai nebus nei melas, nei išdavystė, nes jie visi taip elgtis buvo susitarę iš anksto. V.Adamkus apie tas 24 valandas rašo truputį kitaip, kad susitarimas neišduoti bendradarbių galiojo tris paras. V.Landsbergis-Žemkalnis mini jaunųjų konspiratorių turėtą šautuvą, kuriuo namo pastogėje bei anglinėje jaunuoliai mokėsi šaudyti...
V.Landsbergis-Žemkalnis taip pat rašo: "Mano žiniomis, prie G.Žemkalnio suėmimo buvo prisidėjusi viena kaunietė (G), tačiau dabar tų dalykų svarstyti ir skelbti nenoriu". Šį šešėlį savo knygoje nušviečia V.Adamkus, ir netiesiogiai, apie tai visai negalvodamas, man papasakojo G.Žemkalnis. V.Adarnkus iššifravo kaunietę (G): tai L.Griniaus motina, Grinienė, bet jos nekaltina. Tačiau bet kokį įtarimą nuo Grinienės turėtų nuimti G.Žemkalnio pareiškimas, kad "Jaunime, budėk!" šapirografas pradžioje buvo laikomas Grinienės krautuvėje, o vėliau - Grinių namuose.
V.Adamkus apie "Jaunime, budėk!" kalba gan santūriai, konkrečių duomenų mažoka. Teigia, kad kovą prieš nacius trijulė ribojo pogrindžio laikraščio leidimu. B.Mačiuika klausydavosi uždraustų anglų BBC radijo laidų. V.Adarnkus ir G.Žemkalnis atlikdavo techninį leidybos bei platinimo darbą, o B.Mačiuika ir L.Grinius užsiimdavo žinių ruošimu. Po G.Žemkalnio suėmimo kitų konspiratorių gestapas vis tik neieškojo: suimtasis savo priesaiką ištesėjo ne tik tris dienas, bet visą kalintą laiką. Tiksliai nežinoma, kada G.Žemkalnis V. Adamkų suvedė su LLKS žmonėmis; G.Žemkalnio kambaryje V.Adamkus davė LLKS nario priesaiką.
L.Griniaus (1927-1989) jau nebėra. Amerikos lietuvių visuomenėje teigiamai pasireiškusį, jį nusinešė staigi mirtis, nesulaukus nepriklausomybės atkūrimo. 1944 m. suimto G.Žemkalnio laimė neapleido - gestapo kalėjimuose išliko gyvas. V.Adamkus yra Lietuvos prezidentas.
Klausiame: ar bent kurie anuomet rašyti, slapčia spausdinti ir dalyti žodžiai gali turėti reikšmės Lietuvai šiandien? Jeigu taip, tai "Jaunime, budėk!" tautinis subrendimas bei heroizmas ne tik leidėjus, bet ir mus visus saisto net ir dabar. O jeigu ne, tai leidėjų siekiai baigėsi su paskutiniu numeriu 1944 m. vasarą Kaune. Perfrazuojant 1997 m. pasirodžiusios knygos apie rezistenciją pavadinimą, visam šiam reikalui teliktų klijuoti "reikšmės netekusio herojaus" etiketę...
Prabėgus 55 metams nuo "Jaunime, budėk!” pasirodymo, savaime suprantama, lietuviams bei Lietuvai pavojų simptomai yra kitokie. Tačiau tai tik simptomai, nes iš esmės "Jaunime, budėk!" principiniai dėsniai nepakilo. Pogrindyje anuomet leisto laikraščio kryptis buvo aiški - skaitytojus, jei neįpareigojanti, tai bent įtaigojanti: nepalaužiama nepriklausomybės viltis, griežtai keliami lietuvių tautos interesai, rūpestis jaunimu bei jo tarnyba Lietuvai, priešinimasis vokiečių okupantų užmačioms ir artėjanti rusų okupacijos grėsmė. Šiandieną anuomet slėgusio vokiečių jungo nebėra, tačiau apie kitus "Jaunime, budėk!" nurodymus dera pagalvoti. Šiandieną Lietuva vėl nepriklausoma, trečiosios okupacijos smarkiai nuniokota bei keistų, dažnai nedorų, dabartinių tarptautinių požiūrių ar "gerų kaimynų" politikos pamaigoma. Tad, turint valstybės priekyje stovintį "Jaunime, budėk!" leidėją, yra natūralu pasverti šiandien prezidento ar prezidento vardu vykdomą politiką su "Jaunime, budėk!" principų gairėmis. (Jubiliejiniame "Jaunime, budėk!" Nr.4-5/11-12/ leidėjai skelbė, kad, metus laiko leistas laikraštis nurodinėja klaidas bei nustatinėja gaires).
"Jaunime, budėk!" - tai išlikęs, tebeaktualus visuomeninis kelrodis ir sąžinė. Savaime suprantama, kad kelrodis derinamas prie sąžinės. Pogrindžio veiklos laikais, neišsakomų pavojų metais, taip ir buvo. Gėrintis ir didžiuojantis anuometiniais puslapiais bei jų leidėjais, šių dienų keleliuose dunkso rūpestis dėl "Jaunime, budėk!" anuomet išpažintos, bet tebeaktualios sąžinės likimo.
