O BŪDAVO VISAIP...
Stasė Stanienė-Danilevičienė
Esu gimusi Gelingėnų k., Alsėdžių vls., Telšių aps. Tėvai jaunystėje 10-12 metų išbuvo Amerikoje. Apie 1920 m. grįžo su 6 metų sūnumi Edvardu, po karo žuvusiu miške. Be manęs, augo dar du broliai. Tėvai turėjo 62 ha žemės. Baigusi pradinę mokyklą, dirbau ūkyje.
1941 m. ištekėjau už Stanio į Paburgės kaimą, gal 15 km nuo tėvų, į 25 ha ūkį. Vyras mechanikas, turėjo nuosavą kuliamąją mašiną, eidavo per žmones kuldamas, aš ūkininkavau. 1944 m. gimė dukra. Vokiečiai nieko blogo nepadarė - pasisveikino, ėjo ir nuėjo. Iš pradžių bolševikų irgi nejautėme. 1945 m. vyras gavo šaukimą į kariuomenę.
Į kariuomenę vyras nėjo, pradėjo slapstytis, paskui susisiekė su partizanais. Mane įtarinėjo, bet dar buvo galima gyventi. Iš namų visai pasitraukiau 1947 m. pradžioje. Žiūriu pro langą - pilna mašina kariškių ir stribokų. Pro langą išbėgau kaip stoviu. Kaimynai Jundulai iki vakaro priglaudė, aprengė, o aš nuo tada išėjau į mišką pas vyrą. Gyvulius, likusį turtą išsigabeno atvykėliai, o namą po kurio laiko išsivežė ir Alsėdžiuose persistatė toks stribas. Nežinau, kokiai rinktinei priklausėme - viskam vadovavo vyras Kazys Stanys-Vėjas. Veikėme atskirai: aš - Saulė, brolis Edvardas Balsys-Maršalas ir vyro pusbrolis Liudas Butkus-Mėnulis. Veikėme daugiausia Paburgės apylinkėse, turėjome kitiems nežinomus atskirus bunkerius. Tik siautimų metu pasinaudodavome kitų slėptuvėmis, kol pasitraukdavo kariuomenė. Toks būrelis, beveik be pasikeitimų, išsilaikėme iki 1948-ųjų birželio.
1947 m. pavasarį Plokštinės miške buvo sušauktas didelis Žemaitijos partizanų susitikimas. Aš nelabai žinau, apie ką ten tarėsi vyrai. Buvo mūsų daug - gal du šimtai. Praleidome ten naktį. Rytmetį jaučiame, kad esame apsupti. Sargyba pranešė. Daug mašinų privažiavo. Ką daryti? Mūsų vyrai turėjo kulkosvaidžius. Priešinosi, daug žuvo. Mūsų būrelis išliko. Prasidėjus šaudymui Plokštinėje prie Platelių, jie pasidavė į dešinę ir išsiveržė. Mane sužeidė į koją ir sėdmenis. Parkritau, apsimečiau negyva. Kariškiai keikdamiesi bėgo per mūsų galvas tolyn. Pasidarė silpna, pakišau po žuvusių kūnais galvą. Maniau, atėjo paskutinioji. Čia išgirdau šaukiant: "Saule", tada pašokau ir šlubuodama ėmiau bėgti balso link. Iš dešinės pasigirdo rusiškai "stoj".
Rankoje laikiau 6-o kalibro pistoletą, tad šoviau į stabdantį kariškį. Šis nugriuvo. Nebuvo kada įsitikinti, ar nušoviau. O šaukė vyras ir brolis. Ačiū Dievui, pasiekiau savuosius. Jie ant rankų mane išnešė, vėliau sutvarstė koją.
Nepamenu, kaip maniškiai užmezgė ryšį su Markulio "atstovais". Nepamenu, kokio partizano lydimas į mūsų būrelį toks ir atvyko. Tamsus vyras, rusiška uniforma. Atseit dirba rusams, bet padeda mums. Pasikalbėjome: kas norite, gausite pasus, galėsite laisvai gyventi, dirbsite partizanų ryšininkais, padėsite jiems. Taip ir buvo, atvežė mums pasus, aš tapau Stase Gulbinaite, visi kiti duomenys nepakeisti.
1948 m. birželį aš viena iš mūsų ketveriukės išvažiavau į Vilnių. Įtarimų neturėjome, bet vyrai nutarė pasiliksiantys miške. Sostinėje apgyvendino pas lenkę drauge su Liudviko Raudonio pažįstama Maryte Alšauskaite.
Ką ten veikėme, ar ieškojome darbo? Nebuvo kada rūpintis, nes iki mūsų suėmimo liepos mėnesį buvo likę mažai laiko. Mus suėmė dviese, vėliau sužinojau, kad suimta Rožytė Preibytė, Kazys Katkus, vėliau kalėjęs Magadane. Jo tėvas nužudytas Rainių miškelyje 1941 m., motina ir sesuo išvežtos. Katkus su mumis partizanavo.
Prasidėjo tardymai. Pusę metų prasėdėjau Lukiškėse. Per 1948 m. Kalėdas perskaitė OS (Osoboje Sovesčanije) sprendimą nuteisti 10 metų pagal 58 Ia, 11. Bylos už partizanavimą sudaryti negalėjo. Per tardymus viską verčiau ant provokatoriaus Algimanto, nežinau ar tai tikrasis vardas, ar slapyvardis. Ką bepadarė - viską Algis. Kad pradėjo šaukti, rėkti, keikti: o kur tavo vyras, brolis, visi giminės? Jau 1949m. išvežė į Intą, po metų atsidūriau Lemju prie miško kirtimo. Ten buvo labai blogai. Ypač žiaurūs prižiūrėtojai. Taip tęsėsi iki Stalino mirties.
1955 m. paleido iš lagerio, po metų ištekėjau Intoje už likimo draugo Danilevičiaus. Į Plungę grįžome 1958 m. Tik per didelius vargus prisiregistravome Truikių apylinkėje.
Kai 1948 m. išvažiavau į Vilnių, mane pasiekė žinia, kad prie mūsų grupės prisidėjo tokia Raštikytė, kuri dėjosi esanti generolo Raštikio sesuo, bet aš tuo netikiu. Žuvus vyrui, vėliau ir mano broliui, visi ryšiai nutrūko, tad apie Raštikytę daugiau duomenų neturiu.
Kaip mūsų grupė apsirūpino ginklais? Kai susisiekė su partizanais, gavo iš jų, o vyras buvo apsiginklavęs dar vokiečių laikais. Nors Alsėdžių miškuose paskutinę karo vasarą stovyklavo Vanagai, mes niekur nedalyvavome ir ramiai ūkininkavome.
Kaip žuvo vyras? Kai grįžau, pusseserė Brundulienė pasakojo, kad Kazys Stanys buvo užėjęs pas kažkokį kaimyną. Tas pasakęs: užtenka jam partizanauti, sutvarkysiąs. Taip ir buvo. Vėliau žuvo ir brolis Edvardas Balsys. Nežinau, kur jie užkasti. Vyro pusbrolį Butkų paėmė gyvą. Tardomas palūžo. Visgi vėliau nuteisė ir sušaudė.
Stanislovas Bedaukis 1947 m. buvo atėjęs į mūsų būrį, dviese. Nedidukas, bet labai tvirto charakterio. Slapstėsi ne su mumis, bet susitikdavome. Sakė, kad labai sunku slapstytis didelėmis grupėmis, reikia pavieniui. Nežinau, kur žuvo, gyvas nepasidavė. Už jį buvo skirta daug pinigų, kad paimtų gyvą.
Kad esu partizanė, niekam nesisakiau ir šiais laikais, kol "susekė" Plungės šaulių vadas Stasys Jundulas, kurio tėvai aprengė mane pabėgusią iš savo namų. O ko čia girtis?
Kaip gydžiausi po sužeidimo? Vyras nugabeno pas tolimus savo giminaičius, kurių pavardės nepamenu. Gyveno toliau nuo miško, mažiau juos kratė. Troboje buvo slėptuvė. Parvežė Platelių gydytoją nes buvo pažįstami. Parūpino vaistų. Žaizdos nebuvo labai gilios, kliudė automato serija. Sutvarstė, operuoti nereikėjo. Gijo labai gerai. Žmonės bijojo, padėjo iš bėdos. Po poros savaičių grįžau į mišką. Jau vėl Lietuvoje žaizdą ėmė skaudėti, patino. Besimaudant paspaudžiau - iškrito kulka. Vieną ir dabar tebesinešioju.
Bunkerių buvo daug. Dišlių miške jų buvo 18-20.
Kas buvo mūsų ryšininkai? Daug buvo gerų žmonių, bet daugumos nebėra gyvų. Labai padėjo kaimynė našlė Brungienė. Turėjo du sūnus ir dukrą. Kai tik nurimdavo siautimai, berniukai ir atneša į susitikimo vietą skanios baltos duonos. Padėjo ne tik mums. Su šeima atsidūrė Sibire, mirties išvengė.
Daug padėjo ir Jundulai. Stasiukas buvo dar mažas. Tėvai eina į susitikimą su mumis - tas atseka iš paskos. Drausdavo tėvai, bijojo, kad išplepės. Padėdavo ir visai nepažįstami. Užeidavome po vieną, dažniausiai aš. Apsižvalgiusi paprašai. Gauni tai duonos, tai lašinių gabaliuką Bet būdavo visaip. Kartais ir sargyba apšaudydavo. Bet nepakliūdavome. Tik vieną kartą Platelinės miške buvo riesta. Į "šukavimus" neteko patekti. Prieš nusileisdami į bunkerį, vyrai pabarstydavo aplink tabako. Lindėdami girdėdavome, kaip prabėga kariškiai. Būdavo labai baisu, nes gyvas nepasiduosi. Vadovavo mano vyras, nors netarnavęs kariuomenėje, turėjo tam talentą.
Aloyzo Valančiausko, partizano, žuvusio 1951 m., nuotraukose atpažįstu Kazį Stanį, Liudviką Butkų, Marytę Alšauskaitę. Mano manymu, jos darytos 1947 m. minėto Žemaitijos partizanų susitikimo metu.
Palanga, 1996 m.
Užrašė Zenonas Jaška
Partizano Aloyzo Valančiausko, žuvusio 1951 m., nuotraukų istorija
1995 m. pradžioje mane aplankė klaipėdietis Liudas Valančius. Jis žinojo, kad renku medžiagą apie LLA Žemaičių Legiono štabą bei Alkos rinktinę. Parodė savo pusbrolio Aloyzo Valančiausko darytas nuotraukas bei jų negatyvus. Be šalia Alsėdžių buvusios Valančiauskų (besigiminiuojančių su garsiuoju Motiejumi Valančiumi) sodybos vaizdų, pamačiau ir 8 partizanų nuotraukas. Liudas, besidomintis savo krašto praeitimi, jose atpažino dalį asmenų. Jam sutikus šias nuotraukas palikti man, pamėginau nustatyti ir kitus partizanus.
1995 m. rudenį Liudas Raudonis, buvęs Alkos rinktinės partizanas, vėliau Žemaičių apygardos vado Vygando-Ivanausko adjutantas, patikslino L. Valančiaus duomenis, tačiau negalėjo nurodyti kada ir kur jos darytos.
1996 m. kovo mėn. partizano Kazio Stanio žmona Stasė Stanienė-Danilevičienė taip pat atpažino keletą Alkos rinktinės kovotojų, save ir vyrą. Jos manymu, nuotraukos darytos 1947-ųjų pavasarį kai prie Platelių Plokštinės miške buvo patekę į apsupimą apie 200 Žemaitijos partizanų pasitarimo dalyvių.
1996 m. pabaigoje pasirodė Monikos Alūzaitės, Šatrijos rinktinės partizanės, surinkta prisiminimų, nuotraukų, spaudos publikacijų knyga "Erškėčių keliu". 356-357 psl. Antano Tinterio-Merūno tardymo medžiagoje minima, kad partizanai buvo susitikę Plinkšių miške tarp Alsėdžių ir Platelių 1947 m. balandžio 18 ar 19 dieną. Labai tikėtina, kad tai tas pats pasitarimas, kurį mini S.Stanienė. Išvardijami ir dalyviai, tarp jų ir svečiai iš Vilniaus. Gal tarp jų ir Markulio-Erelio pasiuntiniai? Jei taip, tai ar ne Lenkauskas, Ereminas ar Algimantas su Chodakausku? Didelė tikimybė, kad ir po šitiek metų juos atpažintų A.Preibys-Aušra ir L.Raudonis-Alksnis, Šarūnas galbūt, kai kas išlikusių šio pasitarimo dalyvių.
<=> Sėdi: 1 .Raštikytė(20), 2.Domicėlė Meškytė-Savickienė(19), 3.Bukauskienė(6)
□ I eilėje: 1.-, 2.-, 3.L.Butkus-Mėnu-lis(2), 4.-, 5.Stasė Stanienė-Saulė(4), 6.K.Stanys-Vėjas{1). II eilėje: 1.-, 2.Stanislovas Bedaukis(3), 3.-, 4.-, 5.Jurčius(7), 6.Žabinskas(8), 7.-. III eilėje: 1.-, 2.-, 3.-, 4.-, 5.-. IV eilėje: 1 .Spurgana iš Dovainių(12), 2.Aloy-zas Valančiauskas(11), 3.-, 4.-, 5.Ryšininkas Platakis(10), 6.Valė Steckai-tė(9), 7.-, 8.-. V eilėje: 1.-, 2.-, 3.-, 4.-, 5.-, 6.-, 7.-, 8.-, 9.-, 10.-
□ Guli: 1.-, 2.Stasė Stanienė(4), 3.Šlima-Beržas(18), 4.-. Sėdi: 1 .Platakis(10), 2.Marytė Alšauskaitė(14), 3.-, 4.-
□ I eilėje: 1.Kauneckas iš Virkšų(17), 2.-, 3.-. II eilėje: 1 .Platauna(15), 2.Kazys Stanys(1), 3.-, 4.-, 5.Vladas Mačernis-Miškinis
□ Sėdi: I.Sasė Stanienė-Saulė, 2.-, 3.ryšininkė Bukauskienė. Stovi: 1 .Vytautas Spurgana, 2.Liudvikas Butkus-Mėnulis, 3.-, 4.-, 5.-, 6. Kazys Stanys-Vėjas, 7.Stanislovas Bedaukis
=> Sėdi: 1 .Kauneckas(17), 2.-, 3.-
□ Sėdi: 12.Stasė Stanienė(4), 3.Kazys Stanys(1), 4.-, 5.-, 6.Žabinskas iš Salan-tų(8). Stovi: 1 .Marytė Alšauskaitė, ryšininkė(14)( 2.Vladas Mačernis-Miškinis(13), 4.-, 5.-, 6.Liudas Butkus-Mėnulis, Jurgis, Rublis(2), 7.-
Savo prisiminimuose S.Stanienė-Saulė sako, jog į jų būrį Raštikytė atėjo po 1948 m. birželio mėn., kai pati atsidūrė Vilniuje. Nuotraukoje jos taip pat neatpažino. Galimas atvejis, kad Raštikytė dalyvavo partizanų pasitarime kartu su kurio nors kito būrio kovotojais.
Negatyvai blyškūs, per mažai apšviesti. Tikėtina, kad fotografuota maždaug tuo pačiu metu. Jų savininkas dar neapsisprendęs, kam jas perduos.
Partizanai, kuriems rodžiau nuotraukas, priklausė Kardo ir Alkos rinktinėms, todėl kitų asmenų galėjo neatpažinti ne tik todėl, kad per 50 metų veidai prisimiršo, o gal tai buvo atvykėliai iš toliau?
Aštuoniose nuotraukose atpažinti: Kazys Stanys-Vėjas, Liudvikas Butkus-Mėnulis, Jurgis, Rublis; Stanislovas Bedaukis, Stasė Stanienė-Saulė, Vytautas Spurgana iš Getaučių, Bukauskienė, ryšininkė, Jurčius, Žabinskas, Valė Steckaitė, Platakis, ryšininkas, Aloyzas Valančiauskas, nuotraukų autorius, Spurgana iš Dovainių, Vladas Mačernis-Miškinis, poeto V.Mačernio brolis (sesers teigimu, tai vienintelė išlikusi nuotrauka, nes giminės, bijodami persekiojimų, savąsias sunaikino), Marytė Alšauskaitė, ryšininkė, Platauna, Steckis(?), Kauneckas iš Vikšrų, Šlima-Beržas, Domicėlė Meškytė-Savickienė (jos sodyboje buvo bunkeris), Raštikytė (partizanavo(?) kaip generolo Raštikio sesuo).
Zenonas Jaška
