Partizanai: Istorija ir dabartis

VADU GIMSTAMA

BENDRASIS PASIPRIEŠINIMAS. PIETŲ LIETUVA

Bonifacas Ulevičius

1998 m. vasario 1 d.* sukako 50 metų nuo vieno žymiausių Lietuvos partizanų vadų, Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo žūties.

□ Antanas Baltūsis partizanų pulkininkas

-----------
*Str. "Tauro apygardos istorijos apžvalga", remdamasis žmonių pasakojimais, esu rašęs (Laisvės kovų archyvas. T.3-4. K. 1992. P.37.), kad Žvejys žuvo vasario 2 d. Buvusiame KGB archyve dokumentų šiuo klausimu dar nebuvo rasta. Pastebėjau, kad dauguma autorių iki šiol mini šią Žvejo žūties datą. Patikslinsiu -Žvejys žuvo vasario 1 d. - B. U.

Antanas Baltūsis-Žvejys gimė 1915 m. Gulbiniškių k., Pilviškių vls.,

Vilkaviškio aps., pasiturinčio ūkininko šeimoje. Tėvai turėjo 32 ha žemės.

Be Antano, šeimoje augo dar 4 sūnūs ir viena duktė. Tėvas Antanas mirė 1925 m., motina Ona - 1942 m.

Baigęs gimnaziją, Antanas įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, tačiau trečiaisiais mokslo metais iš seminarijos išstojo ir dirbo mokytoju.

Buvo gyvas, judrus, sportiškas ir gabus, ypač matematikai ir tiksliesiems mokslams. 1938 m., pašauktas į kariuomenę, įstojo į Karo mokyklos husarų aspirantūrą, kurią baigęs gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį ir buvo išleistas į atsargą. 1939 m. rugsėjo mėn., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas į kavalerijos dalinį ir pakeltas leitenantu. 1940 m., Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, iš karo tarnybos buvo atleistas ir vėl dirbo mokytoju.

Užėjus vokiečiams, buvo paskirtas Pilviškių valsčiaus policijos viršininku, tačiau netrukus už priešingas pažiūras dėl žydų persekiojimo buvo suimtas. Maždaug po trijų savaičių paleistas, mokytojavo toliau. 1943 m. vengdamas suėmimo, įstojo į 255 lauko žandarmerijos savisaugos batalioną Kaune. Buvo paskirtas kuopos vadu ir pakeltas kapitonu. Vėliau, perdislokavus dalinį, tarnavo Lenkijoje bataliono vado adjutantu.

1944 m. pavasarį, artėjant frontui, parvažiavo į tėviške atostogų ir atgal į tarnybą negrįžo. Vokiečiams traukiantis, su jo tėviškėje stovėjusia sveikstančių lietuvių karių kuopa pasitraukė ir jis, tačiau netrukus grįžo atgal. Į namiškių klausimą, kodėl grįžo, atsakė: "Jei visi išvažiuosime, kas Lietuvą gins?" Tuo buvo pasakyta viskas - jis pasiliko kovoti.

Buvo sukūręs šeimą, augino dukrą Laimutę (1944 m. rudenį gimė sūnus Rimas, o 1946 m. vasarą - duktė Audra). Užėjus rusams, gyveno

□ Antanas Baltūsis Vilkaviškio kunigų seminarijos klierikas

nelegaliai pas žmonos gimines prie Griškabūdžio ir Jankų. 1945 m. pradžioje išvažiavo pas pažįstamus Rakauskus, gyvenančius prie Garliavos. Vėliau slapstėsi Vincuose (Sasnavos vls., Marijampolės aps.), o balandžio mėn. persikėlė į Puskelnių kaimą prie Marijampolės ir apsigyveno pas elektrinės vedėją Akelaitį. Susisiekė su elektrinės buhalteriu Vincu Radzevičiumi-Vaidila ir padėjo jam leisti Tauro partizanų apygardos nelegalų laikraštį "Laisvės Žvalgas"¹.1945 m. spalio 20 d., suėmus V. Radzevičių-Vaidilą, o 22 d. - Tauro apygardos vadą Leoną Taunį-Kovą ir kitus štabo narius, laikraščio leidimas nutrūko.

Susikūrus naujam apygardos štabui, Žvejys, kaip buvęs mokytojas, laisvai kalbantis vokiškai ir susikalbantis angliškai, 1945 m. lapkričio 20 d. buvo paskirtas štabo spaudos ir propagandos skyriaus viršininku ir "Laisvės Žvalgo" redaktoriumi².

Padedant Vytauto rinktinės štabo darbuotojams, sukomplektavo ir sutvarkė spaustuvę ir organizavo "Laisvės Žvalgo" leidimą. Tačiau šiuo darbu Žvejys nebuvo visiškai patenkintas. Drausmingas, energingas, valdingas, reiklus, ambicingas ir nepaprastai darbštus, turintis karinės tarnybos patirtį, greitai buvo naujojo apygardos vado Zigmo Drungos-Mykolo-Jono pastebėtas ir kadangi apygardoje trūko daug kadrinių karininkų, Mykolas-Jonas, stiprindamas apygardos štabą, 1946 m. birželio 1 d. Žvejį paskyrė štabo viršininku³.

Birželio 12 d., vykdamas į Žemaitiją aptarti su Žemaitijos partizanų vadovybe susijungimo ir bendros kovos klausimų, žuvo Mykolas-Jonas. Liepos 4 d. Tauro apygardos vadu buvo išrinktas Antanas Baltūsis-Žvejys⁴. Šiose pareigose atsiskleidė visos jo kaip organizatoriaus, atsidavusio Tėvynei, nepaisančio pavojų ir mirties grėsmės, savybės. Žvejys parodė nepaprastą aktyvumą ir veiklumą, buvo kupinas karinės drausmės ir pareigos jausmo. Nesėdėjo vienoje vietoje, bet keliavo po apygardą inspektuodamas padalinius, tikrindamas partizanų gyvenimo sąlygas, ginkluotę, aprangą, padėdavo spręsti įvairius klausimus, dalyvavo partizanų apdovanojimo ceremonijose, nesvarbu kur jos bebūtų. Jis pastatė apygardą "ant kojų".

Buvęs apygardos vadas Mykolas-Jonas, užsiėmęs apygardos organizaciniais klausimais ir tęsdamas pirmojo apygardos vado ir jo štabo visos Lietuvos pogrindžio suvienijimo darbą, neturėjo galimybių ir laiko skirti pakankamai dėmesio kovotojų kasdienybei bei smulkesnių padalinių organizacinei struktūrai tobulinti. Be to, nors ir būdamas kadrinis kariškis, buvo jautrios poetiškos sielos, kuklus, švelnaus būdo ir giliai tikintis. Žvejys gi - buvo gimęs būti kariškiu. Pradėjus jam vadovauti apygardai, visi pajuto jo - karinio vado - vadovaujančią tvirtą ranką. Jo įsakymai buvo kieti, kariški, instrukcijos ir direktyvos aiškios, trumpos, logiškos, suformuluotos "kariška kalba". Visada tvarkingai apsirengęs gražia Lietuvos karininko uniforma, pasitempęs, imponavo savo kariška laikysena, gražia išore, valingu charakteriu. Visa išvaizda bylojo jį esant kadriniu karininku. Tarpusavio santykiuose su kovotojais buvo oficialus, griežtas, bet teisingas, reikalavo kariško elgesio, o daliniuose - kariškos drausmės. Kreipiantis raportavimas, pagarbos atidavimas buvo būtini. Gerai buvo perpratęs kovotojo psichologiją, mokėjo prie kiekvieno prieiti, paskatinti, padrąsinti, padėkoti, jei reikia - pabarti. Prieš bausdamas, apsvarstydavo, tardavosi su tiesioginiais vadais, ieškodavo lengvinančių aplinkybių. Vertino kiekvieną kovotoją. Dažni apygardos karinės sudėties patikrinimai kovotojams rodė, kad jais rūpinamasi, apie juos galvojama, kad jie nepalikti likimo valiai. Žvejo asmenyje jie matė ne tik griežtą, reiklų vadą, bet ir draugą. Kai kurie žemesni vadai pasišaipydavo iš jo reiklumo, sakydami, kad jų partizaniniame gyvenime Žvejo reikalaujami kariški formalumai nepritaikytini ir nereikalingi. Žvejys gi buvo priešingos nuomonės sakydamas, kad tai palaiko drausmę, kuri partizaninėje kovoje be galo svarbus veiksnys, norint išvengti reikalingų aukų. Nepakentė pavaldinių, nepaisant kokio rango jie būtų, nepaklusnumo, aplaidumo ar tinginystės vykdant pareigas, dėl ko tarp jo ir štabo pareigūnų ar rinktinių vadų kildavo konfliktų. Buvo visiškai atsidavęs kovai už Lietuvos laisvę. Tai buvo jo gyvenimo esmė. To reikalavo ir iš kitų. Savęs jis nelaikė dideliu politiku, greičiau - neblogu lauko karininku. Politinius klausimus spręsti jam padėjo žymiai labiau už jį išsilavinęs, pasižymintis puikia politine orientacija, tačiau itin civiliško būdo (kas Žvejui buvo ne visai prie širdies) apygardos štabo Politinio skyriaus viršininkas, juridinių mokslų daktaras Alfonsas Vabalas-Gediminas. Žvejys buvo atsargus ir suvalkietiškai gudrus; prisilaikė griežtos konspiracijos ir reikalavo jos iš pavaldinių⁵. Ne kartą savo pranešimuose aukštesnei vadovybei vietiniai MGB darbuotojai skundėsi, kad jiems nepavyksta išaiškinti apygardos štabo sudėties ir jo slėpimosi vietos⁶.

Įtarus Juozą Markulį-Erelį išdavyste, priešingai nei kitų apygardų vadai, griežtai nuo jo atsiribojo. Į ilgus Erelio laiškus, siekiančius susitaikymo, susivienijimo, pilnus įrodinėjimų, kad būtina keisti kovos taktiką, ir priekaištus Tauro apygardai dėl aktyvios kovos, Žvejys atsakė trumpai, kad savo planų ir užmačių, kas liečia kovą dėl Tėvynės išlaisvinimo Tauro apygarda nekeis, nepaisant kas ką bekalbėtų. Žvejys buvo įsitikinęs, kad greitai prasidės karas, ir ruošė partizanus sukilimui užnugaryje. Buvo legalizacijos priešininkas ir kovojo prieš ją. Šiuo klausimu jo nuomonė nesutapo su apygardos štabo Politinės dalies viršininku A.Vabalo-Gedimi-

□ Baltūsių šeima, Gulbiniškių k. Pilviškių vls. Vilkaviškio aps. I eilėje: Feliksas, Jurgis, Vincas, už jų Anelė ir Antanas. Sėdi: motina, tėvas ir tėvukas, už jų stovi tarnaitė ir pusbernis

□ Baltūsių šeima Gulbiniškių k. Pilviškių vls. Vilkaviškio aps. Stovi: Antanas, Vincas, Feliksas, Anelė, Jurgis. Sėdi: motina, šalia stovi Jonas

no ir rikiuotės skyriaus viršininko J.Aleščiko-Rymanto pažiūromis. Žvejį palaikė Vytauto rinktinės vadas V.Gavėnas-Vampyras ⁷. Dėl nesutarimų šiuo ir kitais klausimais 1947 m. birželio 12d. Gediminas buvo iš pareigų atleistas su teise išvykti iš apygardos teritorijos ribų⁸. Kymantas rugsėjo 24 d. iš pareigų buvo pašalintas ir paskirtas Birutės rinktinės vadu⁹.

Atsiribojęs nuo Erelio, Žvejys iš karto apsisprendė perimti į savo rankas centralizuotos vadovybės visam Lietuvos pogrindžiui kūrimų ir nutarė 1947 m. sausio 12 d. sušaukti Lietuvos apygardų vadų pasitarimą. Dėl įvairių kliūčių pasitarimas įvyko sausio 15-16 d. Vilkaviškio aps., Pilviškių vls., Nadrausvės k., pas Bronių Lictuvninką-Bitininką Gedimino bunkeryje. Į suvažiavimą dėl įvairių priežasčių kitų apygardų nei vadai, nei atstovai neatvyko. Dalyvavo tik Dainavos apygardos įgaliotas atstovas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas. Nepaisant to, pasitarimas įvyko.

Pirmas pasisakė buvęs VGPŠ II skyriaus viršininkas, gen.S.Zaskevičiaus sūnus, buvęs Lietuvos kariuomenės j. ltn. Algimantas Zaskevičius-Tautvaiša. Jis pagrindė įrodymais Erelio išdavikišką - provokacinę veiklą, siūlė paspartinti pasiruošimą kelionei į Vakarus išsiaiškinti tikros tarptautinės padėties ir būsimo karo galimybių, nes pati heroiškiausia kova praranda prasmę, jei ji nesiremia realiomis galimybėmis. Būtina kovą kaip galima greičiau konkretizuoti, nes žūsta vis nauji žmonės, ir pogrindis silpsta. Žmonės vežami į Sibirą, suimami ir kankinami. Aklai tikėti Vakarų pažadais yra beprasmiška. Būtina konkrečiai nustatyti, ar jie pasiruošę imtis kokių nors priemonių padėti Lietuvai. Pritarė naujam BDPS sudarymui, siūlė sustiprinti pogrindinę spaudą, kurioje būtų spausdinamos pačios naujausios žinios, surinktos iš užsienio klausant per radiją pranešimų iš Vakarų.

Buvęs VGPŠ Vilniuje adjutantas Juozas Lukša-Skirmantas pabrėžė Erelio išdavystės poveikį ir jos atskleidimo reikšmę, susirūpinimą dėl Jono Deksnio-Hektoro dingimo. Tačiau kitas kalbėtojas Gediminas siūlė neteikti didelės reikšmės Erelio išdavystei, bet iš karto imtis kurti BDPS ir tęsti kovą toliau.

Vytauto rinktinės vadas V.Gavėnas-Vampyras palaikė kovos tęsimo idėją, o Dainavos apygardos įgaliotinis J.Krikščiūnas-Rimvydas būtinybę išsiaiškinti Vakarų poziciją ir vedamos kovos tikslingumą. Geležinio Vilko rinktinės vadas Algirdas Varkala-Žaliukas ir Žalgirio rinktinės vadas Vincas Štrimas-Šturmas nekalbėjo. Paskutinis pasisakė Žvejys. Jis apibendrino išsakytas mintis ir nutarė kurti naują BDPS, pasiųsti į Vakarus A.Zaskevičių-Tautvaišą ir J.Lukšą-Skirmantą. Tautvaišai pavedė susisiekti su kitomis apygardomis ir jas informuoti apie pasitarimo nutarimus. Erelį iš BDPS pašalino, ir jo tolesnį likimą ėmėsi spręsti Žvejys, kuris buvo išrinktas VGPŠ štabo viršininku. Suvažiavimo protokolai ir rezoliucija buvo atspausdinti šešiais egzemplioriais ir išsiųsti Didžiosios Kovos, Kęstučio, 3 LLA Vytauto ir Vyties apygardoms. A.Zaskevičius-Tautvaiša buvo paskirtas apygardos vado pavaduotoju ir, kadangi jo slapyvardis Tautvaiša buvo KGB iššifruotas, pakeitė į Narimanto slapyvardį. Iki suėmimo 1947 m. kovo 11 d., spėjo užmegzti ryšį tarp Didžiosios Kovos, Kęstučio ir Tauro apygardų¹⁰.

Šis suvažiavimas buvo pirmas ryžtingas Žvejo žingsnis, perimant į savo rankas visų Lietuvoje veikiančių partizanų apygardų ir kitų pogrindyje veikiančių formuočių sujungimą bendrai kovai, vadovaujant vienai vadovybei. Kai kas jam prikaišiojo garbės troškimą, siekimą absoliučios valdžios, tačiau šiuos priekaištus reikia laikyti nepagrįstais. Įsigilinus į Žvejį mininčius dokumentus ir į likusių gyvų jo bendražygių ir gerai jį pažinojusių žmonių prisiminimus apie jį, aišku, kad šio darbo imtis jį vertė vienas tikslas - Tėvynės meilė, noras jai padėti, ką galima buvo padaryti tik su Vakarų pagalba. Iš Vakarų pasiuntinių Daunoro* ir Meškio** gautos informacijos buvo žinoma, kad su buvusiais mūsų Nepriklausomos Lietuvos veikėjais Vakaruose niekas nesiskaito. Kad galėtų kalbėti Lietuvos vardu, jiems buvo reikalingi partizanų įgaliojimai. Pietų Lietuvos partizanų vadovybė tokius įgaliojimus buvo davusi buvusiems Nepriklausomos Lietuvos veikėjams M.Krupavičiui ir S.Kairiui bei antivokiškos rezistencijos veikėjams J.Brazaičiui-Ambrazevičiui, advokatui Mockui-Mockevičiui, dr.A.Damušiui ir dar kažkam ¹¹. Tačiau tie įgaliojimai turėjo būti ne kokios nors vienos ar kelių apygardų, ar sričių, bet įgaliojimai visos Lietuvos sujungtų pogrindžio jėgų - vienos bendros vadovybės. Tik tokius įgaliojimus gavę, emigracijoje esantys buvę Nepriklausomos Lietuvos veikėjai, galėjo sudaryti Lietuvą atstovaujančią Delegatūrą, kuri turėtų teisę ieškoti pagalbos Lietuvos partizaniniam judėjimui. Kad ją gautų, buvo būtina parodyti Vakarams, kad Lietuvoje vyksta ne gaivališkas, neorganizuotas pasipriešinimas, bet kad priešinasi visa tauta, vadovaujama vienos autoritetingos vadovybės. Žvejys tai ir siekė padaryti ne garbės ieškodamas, bet bendram Lietuvos labui. Apie Žvejo nesavanaudiškumą galima spręsti ir iš to, kad jis galėjo ir net buvo numatęs su viena iš ekspedicijų išvykti į Vakarus, kur būtų galėjęs pasilikti, tačiau lemiamu momentu šios minties atsisakė, aiškindamas tuo, kad nematąs žmogaus, kuriam galėtų patikėti jo pradėtą suvienijimo darbą ir jam išvykus viskas sugriūtų. Be to, ką pasakys partizanai? Ar nepalaikys jo išvykimą išdavyste, kad palikęs visus likimo valiai pats išnešė kailį.

-----------
* Jono Deksnio
** Vytauto Staneikos-Stanevičiaus. Daunoras ir Meškis buvo nelegaliai atvykę į Lietuvą 1946 m. gegužės mėn.

Taip jis pasiliko su kovos draugais pasitikti savo likimo. Šiuo apsisprendimu Žvejys atsistojo į vieną gretą su J.Lukša-Skirmantu, grįžusiu iš Vakarų į Lietuvą žūti¹².

Kadangi Kaunas yra bemaž Lietuvos centre ir iš jo patogu susisiekti su visomis apygardomis, Žvejys suaktyvino veiklą Kaune ir jo apylinkėse. 1947 m. sausio 12 d. pasirašė įsakymą Birutės rinktinės įkūrimui¹³, paskirdamas jos vadu sumanų, drąsų, veiklų ir energingą J.Lukšą-Skirmantą¹⁴.

BDPS įkūrimui reikėjo sutelkti grupę išsilavinusių žmonių iš inteligentijos tarpo - intelektualų, sutinkančių prisidėti prie šios veiklos. Jie buvo Žvejui reikalingi vesti propagandai tarp gyventojų ir palaikyti partizanų kovinę dvasią. Dėl to apygardos štabo adjutantas Jonas Pileckis-Šarūnas ir apygardos štabo ryšininkas Kazimieras Matulevičius-Radvila supažindino Žvejį su savo nuo seno pažįstamu inžinieriumi, buvusiu ateitininku ir šaulių organizatoriumi Vincu Selioku. 1947 m. birželio pradžioje Žvejys jam pasiūlė sukurti Kaune vadovaujantį nacionalinį centrą -BDPS prezidiumą. V.Seliokas šią idėją palaikė ir jai pritarė. Jo uždavinys buvo parinkti iš inteligentų kandidatūras į prezidiumą¹⁵. 1947 m. rugsėjo 15-16 d. pas V.Selioką bule Žvejys parašė įsakymą dėl BDPS sukūrimo ir vadovaujančių centrų perorganizavimo¹⁶.

V.Seliokas Žvejui į prezidiumą rekomendavo buvusį Lietuvos kariuomenės kapitoną Edmundą Akelį ir 5-osios gimnazijos dėstytojus Vincą Bazilevičių ir poetą Antaną Miškinį. Buvo susitarta, kad prezidiumas išsiaiškins, kam tarnauja Erelio vadovaujamas BDPS centras ir ar galima su juo bendradarbiauti. Nuspręsta, kad kiekviena apygarda į centrą deleguos po vieną savo įgaliotinį ryšių su savo apygarda palaikymui. V.Seliokas pareiškė tokius savo pageidavimus: kuriant naują BDPS ir formuojant jos programą, ypatingą dėmesį kreipti į Tauro apygardos kūrimosi metu sudaryto Partizaninės veiklos statuto peržiūrėjimą ir papildymą bei pakoregavimą, stiprinimą kovos su išdavystėmis, kurių vis daugėjo, organizuoti ir aktyvinti teismų veiklą, kurie vadovautųsi Nepriklausomos Lietuvos Karo lauko teismo Statutu. Be šio teismo nuosprendžio niekas neturėjo būti baudžiamas, ypač mirties bausme. Vengti neapgalvotų žudynių, galinčių turėti didelių žmonių nuostolių NKVD operacijų metu. Stiprinti kovą prieš svaiginamųjų gėrimų vartojimą, o partizanus dvasiškai ir morališkai remti apygardose įvesti kapeliono pareigybę. Kadangi Lietuvos gyventojai buvo nuodijami bolševikų melu ir klaidinga informacija apie pasaulinius įvykius, vienu iš svarbiausių ir neatidėliotinų uždavinių yra informacinio centro sukūrimas, kurio tikslas būtų rinkti iš užsienio informaciją ir skleisti ją gyventojams, keliant išsilaisvinimo iš okupacijos viltį¹⁷.

Naujai kuriamam BDPS prezidiumui buvo keliami trys uždaviniai: 1) sujungti visas pogrindžio jėgas po viena vadovybe, 2) susisiekti su visais lietuvių komitetais, veikiančiais užsienyje, ir per juos prašyti iš anglų ir amerikiečių pogrindžiui pagalbos, 3) prasidėjus karui, stoti Lietuvos vyriausybės priešakyje ir vadovauti šalies valdymui¹⁸.

Birželio mėn. Žvejys pateikė BDPS prezidiumo schemą, pagal kurią Prezidiumą sudaro: l.Prezidiumo pirmininkas. 2.Pirmininko pavaduotojas ir šeši skyriai: a) organizacinis; b) karinis; c) propagandinis; d) spaudos; e) informacijos; f) finansų. Ginkluotas formuotes sujungti ir valdyti sukuriamas vyriausybės štabas su ginkluotųjų pajėgų vadu. Lietuvos teritorija dalijama į 8 apygardas su prie kiekvienos veikiančia BDPS organizacija¹⁹. Įsakymą dėl padalijimo 1947 m. rugpjūčio pabaigoje parašė Seliokas ir Žvejys²⁰.

Prezidiumo schema buvo apsvarstyta su E.Akeliu, V.Bazilevičium ir A.Miškiniu. Visi jai pritarė. Žvejys BDPS prezidiumo vicepirmininku paskyrė V.Selioką, nes pirmininku būti jis nesutiko. Sutiko eiti pirmininko pareigas, kol bus surastas kandidatas į šį postą. Buvo tik nustatytas pirmininko slapyvardis "Daukantas".

E.Akeliui buvo pasiūlytas karinio skyriaus viršininko postas, tačiau šias pareigas eiti jis atsisakė ir sutiko būti propagandos skyriaus viršininku.

V.Bazilevičius ir A.Miškinis suliko vadovauti spaudos skyriui, nes šį darbą jau dirbo iš anksčiau, redaguodami "Laisvės Žvalgą"²¹. V.Bazilevičiui teko šio skyriaus organizacinis ir vadovaujamasis vaidmuo, nes šių pareigų A.Miškinis atsisakė ir sutiko dirbti vyriausiuoju redaktoriumi. Jų rankose buvo visos nelegalios spaudos kontrolė. V.Bazilevičius turėjo susisiekti su visų junginių redakcijomis ir vadovauti jų darbui. Kol ryšio su redaktoriais nebuvo, abu redagavo "Laisvės Žvalgą" ir kitą Tauro apygardos, kuri buvo aktyviausia, spaudą. Iš per radiją surinktų žinių, iš užsienio tarptautinių apžvalgų rašė straipsnius. Šią medžiagą tiekė Jono Bo-rutas rekomenduotas "Laisvės Žvalgo" korespondentas, besislapstantis literatas, mokantis šešias užsienio kalbas, Vytautas Kauneckas. J.Boruta jį aprūpino radijo imtuvu, rašomąja mašinėle ir kitomis būtinomis šiame darbe priemonėmis. Jis klausė žinių anglų ir prancūzų kalbomis, ruošė biuletenius ir per J.Borutą ar V.Bazilevičių perdavinėjo Į "Laisvės Žvalgo" redakciją²². Jam padėjo buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas, tarnavęs generolo F Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje, vėliau Lietuvos policijoje Bironto štabo adjutantas Romualdas Kaupelis²³. Vėliau į šį darbą buvo įtrauktas buvęs Lietuvos kariuomenės majoras, operos teatro solistas Antanas Kučingis ir besislapstantis jo sūnus Algimantas, kurie klausė žinias vokiečių ir lenkų kalbomis, darė konspektus ir perdavinėjo Į "Laisvės Žvalgo" redakciją²⁴.

Informacijos skyriaus viršininku sutiko dirbti buvęs apygardos Politinio skyriaus viršininkas A. Vabalas-Gediminas. Ryšininke tarp jo ir BDPS prezidiumo narių buvo jo sesuo Stefanija Jonytienė. Ji organizavo Gedimino susitikimus su Selioku ir Žveju²⁵.

Žvejys ėjo ginkluotųjų pajėgų vado pareigas. Liko vakuojančios Prezidiumo pirmininko, karinio skyriaus viršininko ir Finansų skyriaus viršininko vietos. Į Prezidiumo pirmininko vietą Žvejys buvo numatęs buvusį Lietuvos kariuomenės generolą Viktorą Giedrį, gyvenantį Kaune, kurį gerai pažinojo iš kariuomenės laikų, nes jis buvo jo viršininku. Žvejys pasiuntė pas jį savo asmenine ryšininkę, artimą jam žmogų "E"*. Generolas pasirodė esąs ligonis, sirgo reumatu, nevaldė dešinės rankos, tačiau dalyvauti veikloje ir pasirašinėti dokumentus sutiko. Po kurio laiko, dėl savo dukters studentės, besibaiminančios dėl tėvo suėmimo pavojaus, (motina buvo mirusi), įsijungti į veiklą ir pasirašinėti dokumentus atsisakė. Tolimesni bandymai jį paveikti nepadėjo²⁶.

-------------
*Pavardė ir gyvenamoji vieta redakcijai žinomi.

Į karinės vadovybės viršininko postą Žvejys numatė buvusios Lietuvos kariuomenės pulkininkus Mykolą Mačioką, Juozą Jankauską ar Karolį Dabulevičių, buvusį nuo 1941 m. Vilniaus miesto burmistru*. Juos surasti buvo pavesta V.Bazilevičiui²⁷. Tinkamiausia kandidatūra į šį postą buvo laikoma plk.J.Jankausko. Buvo numatytas ir einančio šias pareigas karininko slapyvardis - "Vytis"²⁸. Reikia manyti, kad slapyvardį "Vytis" Žvejys pasirinko ne atsitiktinai, bet norėdamas, kad Vakarus pasiektų kuo mažiau gandų apie Lietuvos pogrindyje vykstančius pasikeitimus, nes Vakarai į nestabilumą pogrindžio veikloje žiūrėjo neigiamai. Kadangi Erelio sukurtame BDPS VGPŠ viršininko Kamarausko slapyvardis buvo Vytis ir Vakaruose jis jau buvo žinomas, toks ir buvo paliktas šias pareigas užimančiam asmeniui naujajame BDPS.

---------
*Žvejys nežinojo, kad plk.K.Dabulevičius buvo pasitraukęs į Vakarus.

Organizacijos pavadinimą Žvejys buvo numatęs keisti į DLS (Demokratinis Lietuvių Sąjūdis), arba, E.Akeliui pasiūlius, BLDS (Bendras Lietuvos dekokratinis sąjūdis) arba BDLS (Bendras Demokratinis Lietuvių Sąjūdis)*, tačiau pasitarus buvo nutarta pavadinimo nekeisti, kad Vakaruose nekiltų nereikalingų įtarinėjimų ar klaidingų samprotavimų. Tiesa, keletą raštų ir laiškų Žvejys parašė DLS vardu²⁹.

---------------
*Dokumentuose, išverstuose į rusų kalbą, rašoma: "Bendra Lietuviška Demok­ratinė Sąjunga" (Obščij Litovskij Demokratičeskij Sojuz).

Iki šiol iš Vakarų gauta informacija apie Lietuvos išeivijos organizacijų veiklą, liečiančią Lietuvos išlaisvinimo klausimus, buvo negausi. Partizanams buvo reikalinga išsami, plati informacija, kuria būtų galima remtis, planuojant pogrindinę veiklą Lietuvoje. Vienu iš tikslų gauti tokią informaciją ir buvo 1947 m. gegužės mėn. J.Lukšos-Skirmanto ir J.Krikščiūno-Rimvydo išsiuntimas į Vakarus. Deja, pasiuntiniai Vakarų nepasiekė. Lenkijoje jie sutiko emigracijoje esančių Lietuvos veikėjų pasiuntinį Joną Deksnį-Hektorą, kuris informavo, kad metas vesti bet kokias derybas su Vakarais dėl pagalbos Lietuvai nepalankus ir nėra tikslo ten važiuoti. Pasikeitę informacija įgaliotiniai grįžo į Lietuvą.

Žinios gautos iš Hektoro buvo skurdžios. Nepaaiškėjo VLIK'o ryšiai su Vakarų valstybėmis ir tikimybė gauti pagalbos bei kiti gyvybiškai svarbūs klausimai. Prezidiumas nutarė dar kartą siųsti į Vakarus atstovus, kurie nugabentų plačią informaciją suteikiančią medžiagą apie padėtį Lietuvoje ir vedamą partizaninę kovą, išsiaiškintų labiausiai partizanų vadovybę dominančius klausimus, organizuotų pastovų ir patikimą ryšį tarp mūsų tautos atstovybės Vakaruose VLIK'o ir partizanų vadovybės Lietuvoje. Buvo ruošiamas memorandumas Suvienytų Tautų Organizacijai ir Keturių Ministrų Konferencijai, taip pat Lietuvos tikinčiųjų laiškas

Popiežiui Pijui XII. Šių raštų turinys buvo aptartas bendrai, o jų galutinę redakciją paruošė BDPS prezidiumo sekretorius, religinės kronikos vedėjas, o vėliau vyriausiasis kapelionas kun.J.Stankūnas-Stonis. Raštus į prancūzų kalbą išvertė Gediminas. Laišką Popiežiui, E.Akeliui pasiūlius, parašė kun.J.Stankūnas³⁰. Memorandumą pasirašė: Žvejys, Vanagas, Taučius, Kaukas, Kalvaitis ir Linonis*³¹.

----------
* Žvejys - Antanas Baltūsis, Vanagas - Adolfas Ramanauskas, Taučius - Vin­cas Bazilevičius, Kaukas - Antanas Miškinis, Kalvaitis - Antanas Kučingis, Li­nonis - Jonas Boruta.

Pirmoje memorandumo dalyje buvo nušviečiamas Lietuvos užgrobimo faktas, antroje - bolševikų žvėriški veiksmai, trečioje - antisovietinė pogrindžio veikla (BDPS organizacijos). Memorandumas baigiamas kvietimu nuversti Lietuvoje esamą sovietinę santvarką ir atkurti demokratinę santvarką³².

Žvejys stengėsi susisiekti su apygardomis, surengti suvažiavimą, surasti ir įvesti į prezidiumą trūkstamus narius. Buvo bandyta suvažiavimą surengti 1947 m. birželio 13 d., tačiau nesėkmingai, nes dalis ryšininkų, turėjusių pasitikti suvažiavimo atstovus, buvo suimti³³.

Tarp atgabentų iš Lenkijoje sutikto J.Deksnio-Hektoro perduotų dokumentų, buvo anglų žvalgybos 2-ojo skyriaus instrukcija apie žvalgybinių žinių rinkimą. Žvejys įsakė rinkti įvairaus pobūdžio žvalgybos žinias išgabenimui į užsienį³⁴.

Iš Lietuvoje veikiančių apygardų Žvejui pavyko susitikti tik su Dainavos apygardos vadu, buvusiu Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kapitonu, Dominyku Jėčiu-Ąžuoliu. Šį susitikimą 1947 m. kovo mėnesį suorganizavo Dainavos apygardos Vaidoto grupės, veikiančios Balbieriškio miške ir palaikančios pastovų ryšį su Tauro apygarda, partizanai. Apygardų vadai aptarė visus jiems rūpimus klausimus, suderino veiksmus ateityje³⁵. Su Kęstučio apygardos, veikusios Žemaitijoje, įgaliotiniu Žygimantu Žvejys susitiko 1947 m. rugpjūčio 23-25 d. Kauno priemiestyje Marvelėje pas Žulynus. Šį susitikimą, abiejų pusių pageidavimu, organizavo Kęstučio rinktinės ryšininkai Mutogeinis, Butgeidis, Marvelėje gyvenančios Bronė Dirmauskaitė-Nastė* ir centrinė Kęstučio apygardos ryšininkė Marijona Žulynaitė-Jūratė. Iš Tauro apygardos pusės - Birutės rinktinės štabo viršininkas Stasys Jakštavičius-Katinas, Diedukas³⁶. Dvi naktis ir tris dienas jie braižė žemėlapius, sudarinėjo planus. Žvejys stengėsi įrodyti savo įsitikinimų teisingumą. Laikėsi labai drąsiai. Nors aplinkui šmirinėjo kareiviai, jie sėdėjo už stalo ir nepaisant to, kad buvo matomi, ramiai dirbo. Saugojo keturių žmonių apsauga, tarp jų ir J.Lukša-Skirmantas. Ryšininkei Jūratei Žvejys pasirodė labai protingas ir teisingas, bet labai nervingas. Susitikimą teko nutraukti anksčiau nei kad buvo numatyta, nes Marvelėje Tauro apygardos partizanai sužeidė enkavedistą ir prasidėjo siautimas. Žvejys tuo buvo labai pasipiktinęs³⁷.

----------
*Kauno ryšininkėms ji buvo žinoma kaip Ema.

Jūratė buvo labai energinga, drąsi, pasišventusi, išgyvenusi daug grėsmingų situacijų, tačiau neįkliuvusi. Ji organizavo ryšius su Žemaitijos ryšininkais ir apygardų pareigūnais, važinėjo pati ir kitus siuntinėjo, skyrė susitikimus - sumaniai ir energingai tiesė kelią apygardų atstovų susitikimui, kol galų gale juos suvedė. Žvejys ir Žygimantas tai įvertino ir pareiškė jai padėką.

Ji buvo apsupta KGB užverbuotų agentų, bet sugebėjo juos apgauti. Ir apie Žvejo žuvimą jai maždaug po savaitės pranešė MGB agentas Gimerglic. Marytė ir jos motina nesusivaldė ir pradėjo verkti, tuo išsiduodamos apie savo ryšius su partizanais. Marytė suprato, kokį nuostolį patyrė Lietuva ir partizaninis Sąjūdis, netekdamas Žvejo³⁸. 1948 m. gegužės 22 d. Žulynai buvo išvežti į Sibirą, o besislapstanti Marytė, vykdant užduotį, buvo susekta ir liepos 26 d. Šiauliuose suimta ir nuteista 25 m. lagerio³⁹.

Pasitarime Marvelėje dalyvavo buvęs plk.M.Mačioko adjutantas, buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas Povilas. Buvo svarstomas klausimas dėl plk.M.Mačioko paskyrimo Pabaltijo VGP vadu. Su plk.M.Mačioku Žvejui pavyko užmegzti ryšį ir per Kazimierą Pyplį-Mažytį, jis su Mačioku susirašinėjo, tačiau jiems susitikti nepavyko, nes 1947 m. rugpjūčio 15-16 d. į paskirtą susitikimą neatvyko Žvejys, o rugpjūčio 20 d. - neatvyko plk.M.Mačiokas. Povilas perdavė plk.M.Mačioko sutikimą imtis vadovauti, tačiau po rugpjūčio 20 d. jis kažkur dingo, ir ryšys su juo nutrūko*³⁰. Plk.M.Mačiokas buvo numatytas į šį postą, todėl 1947 m. birželio 15 d. Marijampolės aps. miškuose įvykusiame pasitarime, kuriame dalyvavo Žvejys, apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas, Birutės rinktinės štabo viršininkas S.Jakštavičius-Katinas ir štabo žvalgybos skyriaus viršininkas Jonas Čižeika-Stepas, grįžę iš Lenkijos J.Lukša-Skirmantas ir J.Krikščiūnas-Rimvydas pranešė apie kelionės rezultatus ir apie gautus iš 2-ojo anglų žvalgybos skyriaus nurodymus žvalgybos žinių rinkimui. Nurodymuose buvo kalbama, jog pageidaujama, kad Pabaltijyje būtų sudarytas vieningas vadovaujantis nacionalinio pobūdžio centras, kuriame vadovaujantį vaidmenį turėtų užimti Lietuvos pogrindis, nes Estija save prieš anglų žvalgybą sukompromitavo nesėkmėmis, dėl to buvo sunaikinta visa eilė anglų į Estiją atsiųstų emisarų. Hektoras nurodė, kad centrui vadovauti turi kas nors iš buvusių generalinio štabo darbuotojų nežemiau už pulkininką, turintį ryšį su užsieniu. Gen.Giedriui atsisakius užimti vadovaujančią vietą BDPS prezidiume, Žvejys geriausia kanditatūra laikė buvusį generalinio štabo plk.M.Mačioką, tuo labiau kad su juo buvo ryšys. Žvejys paruošė 2-ajam anglų žvalgybos skyriui dokumentą dėl M.Mačioko paskyrimo Pabaltijo vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, kurį turėjo pasirašyti Algimanto, Vytauto, Dainavos, lauro, Kęstučio ir kitų apygardų vadai ir pats M.Mačiokas, kad sutinka. Dokumentas per kitą žygį turėjo būti išgabentas į Vakarus. M.Mačiokui netikėtai dingus, šis sumanymas liko neįgyvendintas⁴¹.

-----------
*Plk.M.Mačiokas, pajutęs pavojų, išvyko į Latviją, apsigyveno Rygoje, kur ir mirė.

Rūpindamasis Lietuvoje veikiančių partizanų apygardų suvienijimu, Žvejys daug dėmesio skyrė savo apygardos stiprinimui. Viena iš stiprinimo priemonių buvo 1947 m. rugpjūtyje 29-ių, pasižymėjusių kaip turinčių vadovavimui sugebėjimų partizanų apmokymas jaunesniojo puskarininkio laipsniui gauti, o rugsėjo mėnesį - puskarininkių apmokymas. Taip buvo siekiama sustiprinti vadovaujančius kadrus, kurie buvo apygardos stuburas ir nuo kurių labai daug priklausė apygardos kovingumas. Tokia priemonė, kada į specialiai įrengtą stovyklą buvo surenkama apie 70-100 partizanų (įskaitant aprūpinimo ir apsaugos kovotojus) ir viešai pravedamas mokymas su rikiuotės pratimais, puolimo ir gynimosi taktika, vargu ar kurioje nors kitoje apygardoje buvo padaryta. Tai nepaprastai drąsus apygardos vado žingsnis. Mokymai buvo pravedami, dažniausiai slaptai, bunkeriuose. Čia gi daugiau kaip po savaitę užsiėmimai vyko dienos metu atvirame ore, Jankų-Kazlų Rūdos-Agurkiškių (prie Kauno) miškų masyve. Nenuostabu, kad puskarininkių apmokymo stovykla 1947 m. rugsėjo 12 d. buvo rusų susekta (gal agentų išduota) ir užpulta. Apmokymą teko nutraukti. Egzaminavimas vyko kiekvieno kursanto atskirai jo dislokacijos vietoje. Užpuolimo metu, dengdami atsitraukimą, žuvo Geležinio Vilko rinktinės žvalgybos skyriaus viršininkas Stasys Lukša-Juodvarnis, Tautvydas ir Birutės rinktinės Žiedo kuopos būrio vadas Petras Ašmonas-Sargas. Kursų vadovas apygardos štabo rikiuotės skyriaus viršininkas Jonas Aleščikas-Rymantas ir Birutės rinktinės kulkosvaidininkas Vacys Bumblys-Jūrelė buvo sužeisti⁴².

Kad Žvejys rūpinosi Lietuvos reikalais, nepaisydamas pavojų gyvybei, rodo, 1947 lapkričio 15 į 16 d. Vilkaviškio aps., Pilviškių vls., Opšrūtų kaimo puolimas, kur buvo sunaikintas 31 kolonistas ir 13 sužeista.

Į karo metu ištuštėjusias Opšrūtų kaimo vokiečių-repatriantų sodybas, užėjus rusams, buvo atkelta iš Suvalkų krašto rusų-gudų šeimos, kurios susibūrė į kooperatyvą. Buvo aišku, kad tai būsimo kolūkio užuomazga. Partizanai juos ne kartą Įspėjo, kad išsikeltų iš Lietuvos, tačiau be pasekmių. Priešingai, vietoj išsikėlimo jie buvo NKVD apginkluoti ir pradėjo terorizuoti lietuvius ūkininkus bei plėšikauti. Ginkluotą grupę sudarė 28 asmenys. Aišku - tokio akiplėšiškumo savo tėviškės pašonėje Žvejys pakęsti negalėjo, ir kaimas buvo partizanų užpultas. Operacijai vadovavo Žalgirio rinktinės vadas Vincas Štrimas-Šturmas. Buvo užpulti 7 namai: trys namai sudegė, ugnyje sunaikinti šeši kolonistai. Kiti žuvo kautynių metu. Sprogusių granatų ir ginklų ugnyje žuvo moterų ir vaikų. Kitus pasimetusius vaikus partizanai surinko ir išdalijo gyventojams globoti. Dėl šios operacijos šiandien Žvejys kai kurių kaltinamas ypatingu žiaurumu. Tačiau tai buvo lik savigyna, gynimas terorizuojamų aplinkinių ūkininkų, tramdymas pernelyg įsisiautėjusio priešo. Be abejo, ši operacija priartino Žvejo žuvimą, nes po jos čekistai ypač sustiprino Žvejo paiešką. Sunku patikėti, kad Žvejys, būdamas prityręs partizanas, to nenumatė, tačiau kitaip pasielgti jis negalėjo, nes vyko kova, ir frontas buvo visur: prie kiekvienos sodybos, prie kiekvieno bunkerio⁴³.

1947 m. rugsėjo 22 d. buvo suimti BDPS prezidiumo vicepirmininkas V.Seliokas ir 23 d. - propagandos skyriaus viršininkas E.Akelis, o spalio pradžioje - prezidiumo sekretorius J.Stankūnas⁴⁴.

1947 m. spalio mėn. pas V.Bazilevičių į gimnaziją atėjo mergina ir, prisistačiusi Žvejo ryšininke Genute, pasakė, kad Žvejys nori su juo susitikti. Nuvažiavęs į Pilviškių vls., V.Bazilevičius susitiko su Žveju, kuris pasiūlė jam atnaujinti BDPS veiklą ir "Laisvės Žvalgo" leidimą ir kadangi M.Mačiokas neatsirado, surasti plk.J.Jankauską-Vytį ir suvesti jį su Žveju⁴⁵.

Grįžęs į Kauną, V.Bazilevičius spalio pabaigoje sušaukė pas J.Borutą išlikusių BDPS prezidiumo narių susirinkimą, kuriame buvo nutarta BDPS prezidiumo pirmininku skirti plk.J.Jankauską-Vytį, o kol jis bus surastas, pirmininko pareigas sutiko eiti V.Bazilevičius⁴⁶. Suėmus Selioką, į BDPS prezidiumą sutiko įeiti A.Kučingis ir J.Boruta.

Sėkmingi buvo 1947 m. gruodžio ir 1948 m. sausio mėnesiai. 1947 m. gruodžio 15 d. Žvejo įsakymu Nr.50 buvo pradėta organizuoti Kaune 25-oji kuopa, kurios tikslas buvo ryšių užmezgimas ir palaikymas su visomis apygardomis ir kitomis pogrindžio formuotėmis. Vadu buvo paskirtas Vincas Šapoka-Valteris⁴⁷. Jam padėti Žvejys paskyrė iš Birutės rinktinės savo ir BDPS prezidiumo patikėtinį ryšiams su kitomis apygardomis Joną Čeponį-Vaidevutį⁴⁸.

Abu jie turėjo partizaninės veiklos patirtį. Valteris buvęs Utenos aps. veikusios vienos partizanų rinktinės vado Prano Švilpos-Sakalo adjutantu, slapyvardžiu - Barzdila, Ežys. Atvykęs į Kauną, jis dalyvavo Santakos rinktinės organizavime, kuri vėliau įsiliejo į Birutės rinktinę⁴⁹. Jonas Čeponis-Vaidevutis, kilęs iš Biržų apskrities, buvo Birutės rinktinės partizanas, dabar paskirtas Žvejo ir BDPS prezidiumo patikėtiniu ryšiams su kitomis apygardomis⁵⁰.

Ryšių punktas buvo organizuotas Savanorių (tuomet Raudonosios armijos) prospekte 223-1 pas Joną Valiukėną. Čia susitikdavo Tauro apygardos ryšininkai su ryšininkais, atvykusiais iš kitų apygardų, ir apsikeisdavo paketais⁵¹. Netoli nuo čia, Žaliakalnyje, buvo eilė atsarginių ryšių punktų. Centrine ryšininke buvo 16-os amatų mokyklos auklėtoja Ona Šalčiūtė-Anuška⁵².

1947 m. gruodyje V.Šapoka-Valteris užmezgė ryšius su Algimanto ir Vytauto apygardomis, o J.Čeponis-Vaidevutis - su Vyties apygardos vadu D.Vaiteliu-Briedžiu ir Dariaus-Girėno apygardos vadu Klevu. Gruodžio pabaigoje lydėjo į Rygą Geležinio Vilko rinktinėje partizanavusį latvį Harį Abele-Harį, Žvejo atleistą iš apygardos ir pasiųstą į Latviją su užduo

timi - surasti latvių partizanus ar pogrindininkus ir užmegzti su jais ryšį.

□ Žuvęs Antanas Baltūsis-Žvejys. MGB nuotrauka '

Šis uždavinys liko neįgyvendintas, nes Haris Rygoje netrukus buvo suimtas⁵³.

Gruodžio mėn. pas Žvejį į Pilviškių vls. atvyko Algimanto apygardos vado Antano Slučkos-Šarūno pasiųsta ryšininkė Stasė Sližytė-Ašarėlė. Per ją apygardos pasikeitė korespondencija. 1948 m. sausio 24 d. į Pilviškių vls. Skirkiškių k. atvykusi į antrą susitikimą su Žveju, Ašarėlė buvo suimta ir nuteista 10 m. lagerio⁵⁴.

1947 m. gruodžio pradžioje pas Žvejo ryšininką Zenoną Presaitį-Padaužą į Žečkalnio kaimą Barzdų vls.,

Šakių aps., iš Raseinių atvyko Kęstučio apygardos ryšininkė Smala (buvusi Migla). Ji pageidavo susitikti su Žveju ir atnaujinti tarp apygardų nutrūkusius ryšius. Susitikimas įvyko. Jis buvo svarbus dar ir tuo, kad Smala palaikė ryšį ir su Vytauto apygarda ir tai palengvino Žvejui susisiekimą su ja⁵⁵.

Ruošiant antrą ekspediciją į užsienį, iškilo sienos perėjimo keblumai. Iš Kęstučio rinktinės partizanų buvo gauta žinių, kad Lietuvos-Lenkijos sieną dėl jos apsaugos sustiprinimo vargu ar įmanoma pereiti. 1947 m. rugsėjo 11 d. Žvejys laišku kreipėsi į naujai paskirtą prityrusi partizaną, Kęstučio rinktinės vadą Praną Kučinską-Ainį (buvusį Apynį), prašydamas išžvalgyti sienos perėjimo galimybes iš Prūsijos⁵⁶. Patyrinėjus pasirodė, kad čia perėjimas lengvesnis, ir gruodžio 15 d. penkių partizanų grupė išvyko į Lenkiją. Gabenosi didelį kiekį iš visos Lietuvos surinktos informacinės ir žvalgybinės medžiagos. Kaip ir buvo tikėtasi, sieną pavyko pereiti laimingai. Apie tai Žvejys sužinojo gruodžio pabaigoje. J.Lukša-Skirmantas (dabar Skrajūnas) ir K.Pyplys-Mažytis (dabar Audronis) turėjo vykti toliau į Vakarus, o juos lydėjęs Žalgirio rinktinės vadas Vincas Štrimas-Šturmas su dviem apsaugos partizanais 1948 m. pradžioje turėjo grįžti atgal Į Lietuvą⁵⁷.

Savo žuvimo išvakarėse, 1948 m. sausio mėn. Žvejys buvo užmezgęs yšius ir susirašinėjo su Dainavos, Vytauto, Vyties, Dariaus-Girėno, Kęstučio ir Algimanto apygardomis ir buvo išsikovojęs jų tarpe autoritetą. Visos jos buvo linkę jungtis prie Žvejo įkurtos centrinės vadovybės. Kai kurios jų dar buvo ne visiškai įsitikinusios Erelio išdavyste ir tai kol kas jas sulaikė nuo prisijungimo, kaip pvz., Vyties apygarda, vadovaujama Danieliaus Vaitelio-Briedžio. Ir jei ne niekšiška išdavystė ir Žvejo žūtis, reikia manyti, kad 1948 m. pirmame pusmetyje jo vienijimo pastangos susijungti būtų apsivainikavusios pergale. Dėl Žvejo žūties susijungimas įvyko maždaug po metų, kai dėl apygardose patirtų didelių nuostolių partizaninė veikla buvo pradėjusi silpti.

¹   LYA. F.K-1. A.Bb. B.P16323 LI. L. 149, 295; Žvejo sesers A.Bal-trušaitienės suteikta informacija.

²   LYA. A.Bb. B.44618/3. T.9. L.196: 1946 03 15 Tauro apygardos įsakymas Nr.10.

³   Ten pat. L.209: 1946 06 1 Tauro apygardos įsakymas Nr.18.

⁴Tauro apygardos štabo dokumentai//Laisvės kovų archyvas. T.l. K.    1991. P.25: Dokumentas Nr.9. Protokolas.

⁵   LYA. A.Bb. B. 11004/3 L.206-208; Iš bendravusių su Žveju surinkta informacija.

⁶   Ten pat. A.3. B.23. Tauro apygardos štabo išaiškinimo stebėjimo byla Nr.23. L.267.

⁷   Ten pat. A.Bb. B.36830/3. T.l. L. 20, 21.    

⁸   Ten pat. B.44618/3 T.14. L.56:1947 06 15 Tauro apygardos įsakymas Nr.17.

⁹   Ten pat. P.70: 1947 10 10 Tauro apygardos įsakymas Nr.32.

¹⁰   Ten pat. B.l 1004/3. L.218-222.

¹¹   Seliokas V. Ar galėjau likti abejingas? // Laisvės kovų archyvas. T.ll. K. 1994. P.84-85.

¹²   Buvusios Žvejo asmeninės ryšininkės "E" suteikta informacija.

¹³   LYA. F.K-1. A.3. B.213: Tauro apygardos štabo išaiškinimo stebėjimo byla Nr.213. L.267.

¹⁴   Ten pat. B.44618/3. L.41: 1947 01 12 Tauro apygardos įsakymas Nr.2.

¹⁵   LVVOA. F.3377. A.55. B.178.

L. 26-31.

¹⁶   Ten pat. L.23.

¹⁷   Seliokas V. Ar galėjau... P.73-96.

¹⁸   LVVOA. F.3377. A.55. B. 178. L.31.

¹⁹   Ten pat. L.32; LYA. F.K-1. A.3. B.213. L.272, 273.

²⁰   LVVOA. F.3377. A.55. B.l78. L.54-56.

²¹   Ten    pat.    L.32.

²²   Ten    pat.    L.52,    53.

²³   LYA. F.K-1. A.Bb. B.39086/3: Sekimo byla. T.l. L.40.

²⁴   Ten    pat.    L.32-35.

²⁵   Ten    pat.    L.43.

²⁶   Buvusios Žvejo asmeninės ryšininkės "E" suteikta informacija.

²⁷   LVVOA. F.3377. A.55. B.178. L.32, 54.

²⁸   Ten pat. L.55.

²⁹   Ten pat. L.41; LYA. F.K-1. A.3. B.237: Operatyvinė byla Nr.237. L.129.

³⁰   Seliokas V. Ar galėjau... P.85-87.

³¹   LVVOA. F.3377. A.55. B.178. L.56; B.33. L.265; LYA. A.Bb. B.39086/ 3. T.l. L.35.

³²   LVVOA. F.3377. A.55. B.178. L.56.

³³   Seliokas V. Ar galėjau... P.96.

³⁴   LVVOA. F.3377. A.55. B.178. L.33.

³⁵    LYA. F.K-1. A.3. B.213. L.84.

³⁶   Ten pat. B.37303/3. T.l. L.14-16, 39-43.

³⁷   Ten pat. B.39086/3. T.2. Sekimo byla. L.217.

³⁸   Ten pat.

³⁹   Ten pat. B.37303/3. T.l. L.l 1; T.2. L.163.

⁴⁰   Ten pat. B.36830/3. T.l. L.150-160.

⁴¹   Ten pat.

⁴²   Daumantas J. Partizanai. V. 1990. P.316-341.

⁴³   LYA. F.K-1. A.3. B.1432. T.2. L. 110; B.1656. T.l. L.206.

⁴⁴   Ten pat. A.Bb. B.39086/3. T.l. L.33.

⁴⁵   LVVOA. F.3377. A.55. B.33. L.213, 214.

⁴⁶   LYA. F.K-1. A.Bb. B.39086/3. T.l. L.30.

⁴⁷   Ten pat. B.44618/3. T.14. L.76: Įsakymas Nr.50.

⁴⁸   Ten pat. B.39086/3. T.l. L.49, 221.

⁴⁹   Ten    pat. L.46, 219.

⁵⁰   Ten    pat. L.49, 221.

⁵¹   Ten    pat. L.51.

⁵²   Ten    pat. L.46.

⁵³   Ten pat. L.219; LVVOA. F.3377. A.55. B.33. L.270, 271.

⁵⁴   LYA. F.K-1. A.Bb. B.P14831LI. T.l. L.105,185-188:1948 06 05 OS protokolas Nr.23.

⁵⁵   Ten    pat. L.277-279.

⁵⁶   Ten    pat. A.3. B.214. L.258.

⁵⁷   Ten pat. B.P14831LI. T.l. L.342.