Partizanai: Istorija ir dabartis

LIKAU AMŽINAI SKOLINGA

Marijos Žiliūtės atminimui

Užrašė Jadvyga Bartašienė

Marytė Žiliūtė-Eglutė

Berods 1953 metais į Mordovijos 6-ąjį lagerį atvežė naują kalinių moterų grupę. Tarp jų pamačiau smulkutę, nepaprastai liesą moterį, kuri netrukus buvo paguldyta į lagerio ligoninę. Mane ji sudomino, todėl retkarčiais ją aplankydavau. Sunkiai mezgėsi mūsų pažintis.

Ji buvo nepaprastai išvargusi, nusiminusi, gal dėl to, kad susirgo plaučių uždegimu.

Laimei, likimas lėmė jai ne tik pasveikti, bet ir pereiti visus sovietinio lagerio baisumus ir išlikti.

Iš pokalbių su ja sprendžiau, kad tai neeilinis žmogus. Mano neapsirikta. Abi esame medikės, tai pamažu suartėjome.

Tai buvo Marytė Žiliūtė, kompozitoriaus Vito Žiliaus sesutė. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Vyriausiojo Vado Jono Žemaičio-Vytauto bendražygė. Drauge su juo, Elena ir Simu Palubeckais ji buvo gyva paimta bunkeryje Pavidaujo miške 1953m. Štai ką ji papasakojo.

Esu gimusi 1906m. rugsėjo 11d Šakių apskr., Gelgaudiškyje. Tėvas čia turėjo nedidelę parduotuvę, kurią padėjo įsteigti kun. Vailokaitis, didelis savo krašto mylėtojas. Jis tėtei pasakė: "Žiūrėk, Juozai, visa prekyba žydų rankose, tad aš tau padėsiu įkurti lietuvišką parduotuvę."

Parduotuvė anais laikais labai pasitarnavo draudžiamos lietuviškos spaudos platinimui Tėvelis važiuodavo į Tilžę prekių ir palaikydavo ryšius su Martynu Jankumi, kuris Tilžėje spausdino lietuviškas knygas. Kartu su prekėmis tėtė parveždavo lietuviškos spaudos, kurią ir platindavo savo pirkėjams. Tėtė Tilžėje retkarčiais susitikdavo su Vydūnu.

Tais laikais Tilžėje gyveno vokietis Oto Manderodė, kuris turėjo leidyklą ir spausdino lietuviškas maldaknyges "Aukso altorių", "Šaltinėlį". Ir jas tėvelis parveždavo į Lietuvą.

Pas Gelgaudiškio kleboną Bučį atvažiuodavo Vincas Kudirka. Ir su juo tėtė palaikydavo ryšius. (Klebono Bučio sūnus buvo vyskupas Bučys.) Gelgaudiškio klebonijos sode buvo klėtelė, kurioje mėgdavo rašyti Kudirka. Jis labai rūpinosi kad Tėvelis neįkliūtų žandarams, patardavo, kaip slėpti spaudą. Daugiau atsivežus tekdavo slėpti net Gelgaudiškio bažnyčios bokšte.

Tėvelis parūpindavo lietuviškos spaudos ir anų laikų tremtiniams. Taškente buvo ištremtas kunigas Pranaitis ir kiti lietuviai, kuriuos pasiekdavo lietuviškas žodis. Spaudos kelias buvo toks: žiemą, kaip sakydavo, "nemunais" veždavo iki Kauno, o paskui, paslėpę prekėse, siųsdavo paštu iki Taškento.

Berods 1910m. išvažiavome gyventi į Jurbarką. Tėvelis pasistatė raudonų plytų namą, turėjo parduotuvę-knygyną. Mama buvo ūkininko duktė iš Šakių valsčiaus, visur ir visada padėdavo tėveliui. Tėtė buvo didelis teatro mėgėjas, mėgo vaidinti. Pasisamdęs vežiką važiuodavo net 24 km į Šakius, į repeticijas. Tada buvo repetuojama Keturakio "Amerika pirtyje". Ir Jurbarke Tėvelis dalyvaudavo "klojimo teatre".

Ne kartą iš Kauno į svečius pas tėvelius atvažiuodavo režisierius Glinskis.

Pradinę mokyklą ir gimnaziją baigiau Jurbarke. Vėliau dėdės kunigo Moleikaičio dėka įstojau į aukštesniąją mergaičių mokyklą Vokietijoje, paskui į Aukštesniąją medicinos mokyklą. Ją baigusi grįžau į Lietuvą, dirbau Kaune "Raudonojo Kryžiaus"ligoninėje, vėliau Klaipėdos ligoninėje. Čia dirbo gydytojas chirurgas Žemgulys, kuris 1941m. buvo žiauriai nukankintas Panevėžyje, rusams bėgant iš Lietuvos.

Vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, grįžau į Kauną ir dirbau "Raudonojo Kryžiaus" ligoninėje med. seserimi.

Prasidėjus neramumams, persikėliau gyventi pas tėvus į Jurbarką, dirbau tuberkuliozinėje sanatorijoje.

Vokiečių okupacijos metais įsitraukiau į pasipriešinimo organizaciją, kuriai vadovavo mokytojas Petras Paulaitis.

Platinome lapelius, buvo leidžiamas laikraštėlis. Šiame judėjime dalyvavo ir Jurbarko gimnazijos mokiniai

Užėjus rusams, dar dirbau Jurbarko tuberkuliozinėje sanatorijoje. Tas pats mokytojas Petras Paulaitis vadovavo antitarybinei veiklai.

Rusams laimėjus karą, Lietuvoje prasidėjo teroras., vežimai, areštai, žudymai. Į visa tai negalima buvo nereaguoti.

Vieną kartą, berods 1945 metais, mane buvo iškvietę į Jurbarko saugumą. Klausinėjo apie gydytojus ir med. seseris, kurie tuo metu dirbo tuberkuliozinėje ligoninėje. Klausinėjo ir apie generolą Plechavičių, kuris vokiečių okupacijos metu gulėjo toje ligoninėje. Bandė mane užverbuoti. Aš atsisakiau, sakydama, dar pagalvosiu. Jie mane paleido. Po to netrukus mūsų namuose buvo padaryta krata, bet manęs nerado.

Po visų tų įvykių perėjau į Petro Paulaičio būrį. Jis buvo pirmasis partizanų organizatorius Jurbarko apylinkėse. Į jo būrį įstojau maždaug 1945m. vasario 2d. Vasarą gyvendavome miške, būryje apie 20 žmonių, turėjome du kulkosvaidžius. Dalis to būrio vyrų buvo nestoję į R. armiją, kiti, buvę Paulaičio mokiniai, dirbę pogrindyje. Tai jauni idealistai.

Pirmą žiemą gyvenome Jurbarko miškuose, dviejuose bunkeriuose. Šalia mūsų tą rudenį pasidarė bunkerį Girdžių partizanų būrio vyrai Vieną dieną išėję pasirinkti maisto, buvo užpulti rusų, vyko susišaudymas, tačiau niekas nežuvo. Grįžo ji tik antrą naktį, vienas peršauta ranka. Jiems grįžus, auštant, rusai puolė stovyklą. Įvyko kautynės. Aš tuo metu buvau bunkeryje, kartu su manimi sergantis partizanas slapyvardžiu Untė, jaunas vaikinas nuo Zarasų. Iš vakaro jam buvo aukšta temperatūra. Per kautynes mudu iššokome iš bunkerio paskutiniai Aš jo sergančio nepalikau, tai mano kaip med sesers pareiga. Mums bebėgant, rusai ėmė šaudyti. Untė bėgdamas atsišaudė, dengdamas mane. Kiek pabėgusį kulka jį pakirto. Jis krito prie mano kojų. Po to mes visi traukėmės, susėdę į dvejas roges. Truputį anksčiau pabėgo ir Girdžių vyrai.

Po to įvykio mūsų būrys persikėlė į miškus netoli Smalininkų. Tada aš jau nebebuvau miške. Gyvenau ir slapsčiausi pas žmones. Eidavau į būrį, kai kas sirgdavo arba būdavo sužeistas.

Būrio vadas Paulaitis-Aidas buvo paimtas gyvas. Aidą suėmus, aš ir toliau palaikiau ryšius su vyrais. Žmonės, pas kuriuos slapsčiausi ir gyvenau, buvo nepaprastai geri. Ne kartą jie, rizikuodami savimi, išgelbėjo mane.

Vienu metu Jurbarko garnizono viršininku buvo Repšys. Iš šunų lojimo galima buvo spręsti, kur vaikšto rusai Kaimo žmonės sakydavo: "Neikit į tą pusę, ten Repšio šunys loja".

Slaugiau ir gydžiau Aido būrio partizaną, slapyvardžiu Puškinas (nei vardo nei pavardės neatsimenu). Pasveikęs Puškinas retkarčiais aplankydavo mane. Jis supažindino mane su Simo Palubecko draugais, o Simas tuo metu buvo Jono Žemaičio bunkerio šeimininkas. Žemaitis tuo metu jau buvo Lietuvos Ginkluoto Pasipriešinimo vyriausias vadas.

Vieną pavasarį, žydint baltažiedžiams, buvo paskirtas susitikimas su Simu Palubecku. Susitikus jis pasakė, kad turi ligonį, kuriam paralyžiuota kairė koja ir ranka. Aš Simo paprašiau, kad smulkiau sužinotų apie susirgimą. Po to netrukus vėl susitikome. Tada kreipiausi konsultacijos pas vieną gydytoją, kuris man patarė, kaip gydyti po insulto. Žemaitį buvo ištikęs mikroinsultas.

Bunkeris buvo Jurbarko miškuose, netoli Pavidaujo kaimo. Nuėjome į bunkerį temstant. Bunkeryje prie silpnos žibalinės lempos ant medinių gultų gulėjo žmogus. Jo veidas buvo labai ramus, santūrus. Ėmiausi jį gydyti. Paralyžius nebuvo labai stiprus. Kiekvieną dieną masažuodavau jo ranką ir koją, leisdavau vaistus į veną ir raumenis. Gerų žmonių dėka vaistų netrūkdavo niekada.

Žemaitį prisimenu kaip žmogų-asmenybę. Kilęs nuo Šiluvos. Nepriklausomoje Lietuvoje baigė Kauno Karo mokyklą. Buvo artileristas. Studijavo Prancūzijoje, Karo Akademijoje, kurią ir baigė. Turėjo Lietuvos kariuomenės kapitono laipsnį. Vedęs buvo dar prieš karą. Kas jo žmona, nėra pasakojęs, tik sakė, kad labai graži. Turėjo sūnų Laimutį. Mirus žmonai, Laimutį paėmė globoti Kazlų Rūdos vaikų darželio auklėtoja.

Gydžiau Žemaitį nuo pavasario iki gegužės 31 dienos, ty. iki arešto.

Žemaitis buvo didelio intelekto, plačios erudicijos. Puikiai žinojo, ko siekia. Visada tvirtai laikėsi savo nuomonės ir pozicijos. Tautos ir savo krašto laisvė ir Nepriklausomybė jam buvo svarbiau už viską. Jo, kaip kariškio, duota priesaika niekur ir niekada negali būti sulaužyta. Mėgdavo pasakoti linksmus nuotykius. Buvo labai kantrus. Kiek buvo įmanoma, pats stengėsi kovoti su liga. Be abejo, gydymo sąlygos bunkeryje buvo nepaprastai sunkios. Trūko oro, nes ventiliacijos angos buvo mažytės. Jeigu vėjuota diena, lengviau kvėpuoti, o esant tykiam orui, kvėpuoti tiesiog nebūdavo kuo, todėl ligonis sunkiai gijo.

Tačiau Žemaičio klausa ir akys buvo tiesiog pavydėtinos: jis girdėjo ir matė labai gerai. Maistui neišrankus. Nebuvo stikliuko mėgėjas ir to griežtai reikalaudavo iš savo pavaldinių.

Jau sergantį Žemaitį porą kartų bunkeryje aplankė Bakšys, slapyvardžiu Klajūnas. Tai buvęs Raseinių gimnazijos mokytojas. Bakšys buvo Žemaičio padėjėjas. Jis partizanavo apie Krakes. Vėliau Bakšys buvo žinomas slapyvardžiu Lydeka. Jis žuvo dar prieš mūsų areštą.

Žemaitį aplankydavo ir Vilčinskas, slapyvardžiu Algis, partizanavęs apie Skirsnemunę. Žemaitis jiems buvo patikėjęs savo pareigas.

Kiek mums žinoma, su Vilčinsku-Algiu vaikščiojo du saugumo užverbuoti provokatoriai "partizanai". Kas jie tokie buvo, nežinau. Algis gyvas nepasidavė, spėjo nusišauti.

Žemaitis pasakojo, kad dar prieš ligą buvo nutarta susitikti su Ramanausku-Vanagu, bet atėjus į sutartą vietą, niekas neatėjo jų perkelti per Nemuną, kur turėjo įvykti susitikimas. Kas sutrukdė šiam susitikimui taip ir liko paslaptis.

Vieną kartą man slapstantis, einant pamiške ties Paslauskienės sodyba, prie Mituvos upės, kažkas pašaukė mane vardu. Pamačiau partizanus. Vienas iš jų, kuris mane pažino, buvo Širvys-Sakalas ir kartu su jais ryšininkė Anelė Martinkevičienė. Su jais kalbėjomės. Jie klausė, ar čia kur nors nėra rusų. Buvo išalkę, prašė parūpinti maisto. Nuėjusi pas žmones, gavau maisto. Pavalgę dar ilgai kalbėjomės. Širvys-Sakalas man kažkodėl padarė neigiamą įspūdį. Aš jau anksčiau žinojau, kad Sakalas - iš užsienio nuleistas desantas ryšiams su partizanais. Desantą aš įsivaizdavau kitokį. Deja, kaip vėliau sužinojau, jis — išdavikas. Kartu su Sakalu buvo nuleistas Skirmantas ir dar vienas lietuvis, kuriuos Sakalas išprovokavo.

Per ryšininkus Širvys išprovokavo ir Žemaitį. Žemaičiui buvo pranešta, kad esant palankiam orui, atskris lėktuvas iš Amerikos, paims Žemaitį ir nuskraidins į užsienį. Simas Palubeckas vis išlįsdavo iš bunkerio, lipdavo į medį ir laukdavo atskrendančio lėktuvo.- Deja, lėktuvas neatskrido, atskrido išdavikas.

Viena galima pasakyti, kad Širviui pavyko užverbuoti kai kuriuos partizanus ir ryšininkus, kuriems buvo duotas uždavinys bet kokia kaina sužinoti Žemaičio buvimo vietą, nes rusams Žemaitis buvo lyg pūliuojanti rakštis...

Kartą Žemaitis pasakė: "Jeigu rusai žinotų, kur aš, tai ne tik viso miško medžius išrautų, bet ir šaknis iškratytų".

Simas Palubeckas, matyt, buvo saugumo sekamas. Kiek žinau, jis susitikinėdavo su kažkokiu partizanu, kuris teikdavo jam žinias ir Žemaičiui atveždavo kažkokius dokumentus. Kas buvo šis partizanas: pavardė, vardas ar slapyvardis, man nežinoma. Apie jį, tą partizaną, gal ką nors žino Simo Palubecko sesuo Elena, kuri, atlikusi bausmę, grįžo į Lietuvą. Kur ji šiuo metu gyvena - nežinau.

Vieną vakarą Simas, išėjęs iš bunkerio, negrįžo. Tai buvo 1953m. kovo 31d. Gyvenome tada Pavidaujo miške — bunkeryje. Rytojaus dieną Simo sesuo Elena išėjo ieškoti brolio. Deja, niekur jo nerado, o ir aplinkui to miško gyventojai niekas Simo niekur nematė. Tada Žemaitis patarė man eiti jo ieškoti Išeiti turėjau švintant, tad prieš kelionę atsiguliau pailsėti. Miegas neėmė. Kažko "ant širdies, kaip sakoma, buvo labai sunku. Iš bunkerio išeiti nebespėjau... Staiga išgirdau lyg kažkokį lapų šlamesį, akyse lyg dūmai pasirodė, o po to kas vyko, nieko neatsimenu. Kartais lyg atgaudavau sąmonę, bet tučtuojau vėl nugrimzdavau į nebūtį... Nežinau po kiek laiko atsibudau. Atgavau sąmonę kažkokiam kambaryje, pasirodo, tai buvo kamera Vilniaus saugumo rūsyje.

Sunku dabar pasakyti kokios nuodingos medžiagos buvo panaudotos mums užmigdyti. Gal kada mūsų istorikams bus leista prisiliesti prie šios kruvinos bylos lapų ir sužinoti paslaptį.

Septynis mėnesius kameroje išbuvau viena, porą kartų patekau į karcerį. Tardytojas buvo Lietuvos rusas, pavarde Vitrenko. Tardė lietuviškai o protokolus rašė rusiškai. Prieš pasirašant protokolą, ateidavo kažkokia vertėja, vardu Stefa, ir man išversdavo tai, kas parašyta. Per tardymą buvo atėjęs kažkoks rusas majoras ir pasakė "Nežinojom, kad tame bunkeryje yra moterų, būtume nepadidinę dozės migdomųjų dujų". Į bunkerį su migdomom dujom buvo įmestos granatos, nes skeveldra lengvai sužeidė man vienos ran-

Pirmoje eilėje sėdi iš kairės: 1-a Monika; 2-a Jadvyga Žardinskaitė-Bartašienė; 3-a nežinoma; 4-a Irena Godliauskaitė; 5-a Danutė Valeckaitė; 6-a (klūpi) Anelė Martinkevičienė (ryšininkė Arūnė). Antroje eilėje: 1-a Michalina Ulickienė; 2-a Emilija Lujanienė; 3-a Tvarijonienė; 4-a nežinoma; 5-a Krasauskienė; 6-a Marijona Žiliūtė; 7-a Natalija Grinevičiūtė-Pupeikienė. Trečioje eilėje: 1 ir 2-a nežinomos; 3-a Marytė Štarolytė; 4-a Vlada Rudienė; 5-a Vanda; 6-a Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė; 7-a Antanina Kurtinytė (Kurtinaitytė); 8-a Stasė Grumadaitė. 1958m. vasara, Kemerovo sr., Suslovo moterų-politkalinių lageris

kos pirštą.

Laimei, buvome suimti jau po Stalino mirties, tai tardymas nebuvo toks žiaurus. Antrą dieną po arešto, apie vidurdienį, nuvedė mane į kilimais išklotą kabinetą. Ten už rašomojo stalo pamačiau uniformuotą žmogystą. Vėliau sužinojau, kad tai kažkokio penktojo skyriaus viršininkas. Jis bandė mane užverbuoti. Atsakiau, sakydama, kaip tamsta, tokia gražia kapsų tarme kalbėdamas, čia dirbi. Jis nieko neatsakė.

Rytojaus dieną vėl mane nuvedė pas jį, ir vėl tie patys pasiūlymai bendradarbiauti. Ėmė aiškinti kažką iš Švento Rašto... Vėliau sužinojau, kad ta žmogysta kažkada mokėsi kunigų seminarijoje... Po tų "apdorojimų" prasidėjo tardymai. Kameroje visą laiką buvau viena. Tardymai prasidėdavo antrą valandą po pietų ir tęsdavosi iki 2 val. nakties. Kiek pasnausdavau iki 6 val. ryto ir vėl po pusryčių į tardymą. Apie 13 val. parvesdavo į kamerą ir po 1-2 valandų vėl išvesdavo tardyti. Du kartus per dieną tardydavo kasdien, išskyrus sekmadienį. Išseko jėgos. Vieną kartą per tardymą nualpau... Vis tiek tardymas tęsėsi toliau. Taip du kartus per dieną tardė šešias savaites. Po to ėmė tardyti kasdieną, tik nebetardė naktimis.

Vieną dieną, po vienos ar dviejų savaičių, grįžusi į kamerą, radau kitą gyventoją, kuri gulėjo ant gultų. Apstulbau, pamačiusi tą žmogystą. Pamaniau, kad ne į savo kamerą pataikiau, tačiau prižiūrėtojas stumte įstūmė mane. Ta moteris, pamačiusi mane, prabilo: "Och, tie prakeikti rusai...", -toliau vienas po kito tarsi iš kulkosvaidžio tratėjo jos sparnuoti žodeliai apie okupantus, azijatus ir tt. Šito man pakako, supratau, kad tai provokatorė-šnipė. Mano kameroje ji išbuvo apie porą savaičių ir per tą laiką tik vieną kartą buvo pakviesta į "tardymą". Jos pavardė, sakėsi "Putriūtė". Su ja į jokias kalbas nesileidau. O ji man užduodavo provokuojančius klausimus ir prikaišiodavo, kad aš su ja nenorinti "nuo širdies" pasikalbėti. Bandė ji mane mokyti Morzės abėcėlės, tačiau aš buvau tokia "buka" jos akyse, kad man viskas iš vien susimaišydavo... Tačiau, kai jos jau nebebuvo kameroje, aš puikiai mokėjau Morzės abėcėlę, susikalbėdavau su kaimyninėmis kameromis.

Įgriso ta šnipė iki gyvo kaulo, tai vieną kartą per tardymą pasakiau, kad iš mano kameros išvestų. Tardytojas ėmė įrodinėti kad tai jokia šnipė, o irgi "liaudies priešas". Tačiau po dienos, grįžusi iš tardymo, jos jau neberadau. Vėliau, būdama lageryje, sužinojau, kad tai kažkokia akušerė, teista už kriminalinį nusikaltimą, dirbusi šnipės darbą. Be jos, Vilniaus saugumo ministerijoje dirbo kita lietuvė šnipė. Ji sakė, kad tardytojas jai prieš akis kažką padulkinęs, ir ji viską prisipažinusi. Ir štai vieną kartą, kai buvau atvesta tardymui pamačiau, kad tardytojas kažką iškėlęs rankoje laiko. Manau - ir man padulkins, ir aš viską prisipažinsiu... Tik paskui pamačiau, kad jis pila rašalą į rašalinę.

Tardydami vertė pasakyti, ką aš žinau apie Žemaitį, ką jis kalbėdavo ir t.t. Tardytojas sakydavo: "Elena Palubeckaitė jau laisvėje, o Žemaitis vaikšto užsivilkęs generolo uniformą, tik tu kvaila, viena čia sėdi užsispyrusi".

Tardomas Žemaitis nepasirašė nė vieno protokolo.

Kokią savaitę prieš teismą mane nuvedė pasirašyti, kad byla baigta. Kartu atvedė ir Eleną Palubeckaitę. Bylą pasirašėm Velykų šeštadienį, tik neprisimenu tikslai, kokiais metais. Teismas prasidėjo birželio ld., vyko 7 dienas. Teisė Vilniuje karinis tribunolas. Visi klausimai buvo daugiausia Žemaičiui. Per teismą labai bjaurius parodymus prieš Žemaitį davė paimtas gyvas partizanas Gedvilas. Jis sakė, kad Žemaitis ruošė 'Baltramiejaus naktį". Kiti liudytojai nieko baisaus neliudijo. Kaltinimą, kad turėjo ryšį su užsieniu — neigė.

Teismo sekretorius buvo Naujokaitis. Savo paskutiniame žodyje pasakiau, kad mano nueitas kelias teisingas. Kaltinimo neprisipažįstu, nes tai, ką aš dariau, nėra nusikaltimas.

Elena Palubeckaitė pasisakė, kad ji viską atšaukianti, ką kalbėjo prieš mane per tardymą.

Ką kalbėjo Simas Palubeckas, — neprisimenu. Žemaitis savo paskutiniajame žodyje sakė, kad norėjo laisvės savo kraštui, stengėsi, kad mažiau būtų žudynių. Įsiminė jo pranašiški žodžiai "Šiandieną atrodo jums, kad mūsų kova beprasmiška, beviltiška. Ne, tai netiesa. Tegul ne šiandieną, ne ryt ar poryt, po 10-20-50 ar 100 metų mes būsim teisūs, mūsų kova bus laimėta".

Perskaičius mirties nuosprendį Žemaičiui - jis laikėsi labai ramiai.

Simui Plubeckui taip pat mirties bausmė. Elenai Palubeckaitei — 7-eri metai Man, Marytei Žilūtei, - 25-eri metai.

Po teismo visus išvedę, susodino į "boksus" — vienutes. Po to siūlė rašyti malonės prašymą. Žemaitis atsisakė rašyti tik prašė pasakyti kada jį šaudys, nes norėtų pasimatyti su sūnumi.

Aš rašyti malonės prašymą atsisakiau.

Po teismo išvežė į Lukiškių kalėjimą.

Prieš išvežant į lagerį, porą dienų teko būti vienoje kameroje su Elena Palubeckaite. Po to mus išskyrė. Tais pačiais metais, 1954m., mane nuvežė į Maskvos persiuntimo punktą. Buvau uždaryta į kamerą kartu su nėščiomis kriminalinėmis nusikaltėlėmis. Jos visos buvo epileptikės: vienai iškritus, krisdavo beveik visos, stačiai siaubas buvo žiūrėti į jas. Netrukus mane perkėlė į kitą kamerą, kurioje buvo kalinė rusė, atvežta iš Vorkutos persiuntimui. Čia dar radau rusę baleriną ir vieną Austrijos pilietę iš Vienos. Ji jau buvo parengta išvežti į Austriją. Iš Maskvos mane išvežė į Mordovijos 6-ąjį lagerį. Čia atvažiavus, pakilo temperatūra, buvau paguldyta į ligoninę, nes susirgau plaučių uždegimu. Paskui buvo nustatytas II gr. invalidumas. Netrukus buvau išvežta į invalidų lagerį Nr. 10. Po poros dienų vėl buvau paguldyta į ligoninę. Mane gydė Marija Brand (vokietė), irgi kalinė. Aš jai dėkinga, nes tai buvo ne tik gera specialistė. Čia ir man teko padirbėti, budėdavau naktimis.

Marija Žiliūtė

Netrukus išvežė į Permės lagerį. Be politinių kalinių moterų, buvo čia du lageriai kriminalinių nusikaltėlių. Viename iš jų buvo recidyvistės, jos gyveno jurtose.

Permės lageryje susipažinau su šviesia rusų tautos asmenybe Ana Petrovna Skripnikova. Ji iš Ordžonikidzės, institute dėstė psichologiją ir pedagogiką.

Vieną dieną staiga, niekam nežinant, dingo iš lagerio Ana Petrovna. Išvežė ją "greitoji". Po mėnesio ar dviejų ji grįžo. Pasirodo, kad ji buvo išvežta į psichiatrinę ekspertizei. Grįžusi pasakė: "Mane norėjo padaryti beprote". Ji kalėjo jau trečią kartą pagal 58-la str. Būdama lageryje, rašydavo skundus į SNO apie tai, kas dedasi lageryje. Ana Petrovna sakydavo: "Aš žinau, kad tie skundai nepasieks adresato, tačiau viršininkai juos perskaitys".

Jos vyrą sušaudė, kūdikis mirė iš bado prie jos krūties. Po šios tragedijos ji davė žodį kad, kol bus tarybinė santvarka, daugiau negimdysianti.

(A.Skripnikova teikė Solženycinui duomenis apie moterų lagerius, kai jis rašė "Archipelagą Gulagą" — red.)

Iš Permės mane nuvežė į Mordovijos 6-ąjį lagpunktą. 1956m. komisija man sumažino bausmę iki lOm. Iš Mordovijos mus išvežė į Kemerovo sr. Suslovo raj, o iš čia į Irkutsko sr. Taišeto lagerį, iš kur mane paleido, nes buvau invalidė.

Atvažiavau į Vilnių pas brolį V.Žilių. Čia neregistravo, broliui buvo daug vargo.

Po kiek laiko mane iškvietė į teismą, kad susimokėčiau teismo išlaidas. Kadangi neturėjau pinigų, atėjo teismo vykdytoja aprašyti turto. O kadangi jokio turto neturėjau, likau amžinai skolinga sovietų valdžiai už tai, kad mane nuteisė.

(Marija Žiliūtė mirė 1994m. gruodžio 27d., palaidota Jurbarke. - red.)