Partizanai: Istorija ir dabartis

DIALOGAI SU PROFESORIAIS IR NKVD*

*Skyrius iš prisiminimų ciklo "Dialogai su Viešpačiu ir Šėtonu".

Petras Girdzijauskas

Tai Dievo pateptųjų ir šėtono apsėstųjų istorija. Aš buvau tik priverstinis jos dalyvis, kartu ir liudytojas.

Katorgos keliais

Sukrovė į kiaulinius vagonus Kauno prekių stotyje. Sukrovė visą jaunimą, "užsibuvusį" Kauno kalėjime. "Mus suvarė, susodino, o kur veža, nieks nežino", pusbalsiu niūniavo A.Slaniniukas, mėgstantis dainą ir juoką. Tik rūpestis dažnokai šmėstelėdavo jo šviesiame veide.

Ešelonas sustojo Vilniuje. Čia skirstymo punktas. Iš čia renkasi "pirkliai". Perka net nepasižiūrėję, pagal formuliarą, mat visi jauni, tiks visiems darbams. Pirkimo akcija neilga- trejetas dienų. Nauji pažįstami iš Lukiškių, Šiaulių, Panevėžio kalėjimų. Manęs vis nepalieka Salomėjos eilės iš "poemų-poemos" "O Lietuva, kieksyk parduota ir išmainyta tu buvai, erškėčių dygiais vainikuota, vergijoj dainas dainavai" Tad kieksyk parduota Romanovams, Kaizeriams, Uljanovui. Kapsukas jau buvo suderėjęs, bet nepavyko. Jį patį pirkliai pritrėškė tarsi utėlę prie stiklo. Paskui Shihengruberiui ir pagaliau Džiugašviliui. Ogi, kad tu nusustum, Saliamute, už tokią poemą, kad tave apsėstų visų Lietuvos kalinių utėlės. Tai būtų krūva! Galėtum laužti sau vartus pro jas į saulę.

Vėl krauna į kiaulinius, tik dabar, jau matosi, ilgai kelionei. Iš vagonų kyšo dūmtraukiai, virš stogų prožektoriai, tokie kaip Žukovo, kai jis nakčia atakavo vokiečius. NKVD profesoriai pasiruošia mus saugoti. Devyni vagonai mums ir du sargybai - priekyje ir gale. Ant jų puikuojasi kulkosvaidžiai, ant viršaus ir iš šonų — prožektoriai. Viduje — enkavedistai ir vilkšuniai, vieni už kitus piktesni.

Mus suvežą kiek anksčiau į peroną. Per kauniečių gretas, bevieliu telefonu, pasklinda žinia — šiame ešelone A.Sakalas, garsėjęs savo veikla Kauno kalėjime.

Kai parašai prisiminimų skyrelį

— Likimas vėl suvedė, — rūsčiai prataria Lionginas, — jis mums nutraukė ryšį su laisve.

Įdavė mūsų žmones.

Mus su varganais ryšuliais sugrūda į 18 tonų talpos gyvulinį vagoną.

Jis paruoštas mums. Net dviejų aukštų gultai -vieniems ant grindų, kitiems — virš jų. Ten gali gulėti arba sėdėti, neatsistosi. Vidurys tuščias, gultų nėra.

Mes parduoti katorgon, tik nežinom kam ir kur. Viena aišku- pajudėjom į rytus. Per Naująją Vilnią, per ją visų vergų iš Lietuvos kelias į bolševikinį jungą.

Gerokai įdienojus, ešelonas sustoja kažkokiame Gudijos stoties užkaboryje. Vyksta mums dar nepatirta procedūra. Su trenksmu atidaro kiaulinio vagono duris, įšoka du mitrūs enkavedistai. Vienas iš jų su ilgakočiu mediniu kūju. Visus su daiktais suvaro į vieną vagono galą, palikdami kitą tuščią. Šis NKVD specialistas su ilgakočiu kūju išstuksena kiekvieną vagono lentą tuščiame gale. Pagal kūjo ir lentos "muziką" jis nustato, ar nesiruošiama pabėgimui Po šios procedūros mus tiedu skaičiuoja, po vieną pervarydami į tuščiąjį galą. Skaičiavimo procedūros būtinas elementas — sušerti "zekui" per nugarą, o nepaklusniam — per galvą ilgakočiu kūju. Toks vagono patikrinimas ir kalinių skaičiavimas - kasdien.

Priešpaskutinė kelionės diena buvo įdomiausia; laukuose sucypė ešelono stabdžiai. Mūsų apsauga priekyje ir gale pradėjo šaudyti. Mes prigludom prie mažų grotuotų vagono langelių, smalsaudami sužinoti kas nutiko? Vakarėjančio beržyno fone matome bindzenantį vyrą. Bindzena bernas ir tiek. Į šūvius nereaguoja. Matyt, ne į jį šaudo. Tuntai vilkšunių tik skalija, tiek vienam tiek kitam sąstato gale. Jų nepaleidžia, pėdų neseka. Matyt, nereikia. Sąstatas pastovi, kol vyriškis dingsta beržyne ir mes vėl pajudame.

- Jei būtų pabėgęs kalinys, skaičiuotų visus vagonus, nedelsdami, -samprotauja Stasys, - matyt, šiaip kas sutrukdė sąstatą.

Pagaliau Ruzajevka. Visus išlaipina iš vagonų ir perone susodina ant šlapdriba "pamalonintos" žemės. Enkavedistai nelabai ir tedraudžia kalbėtis. Nuvilnija žinia- iš vagono pabėgo A.Sakalas. Kažkodėl jo nesivijo, tik pašaudė, patriukšmavo, samprotavo su arčiau sėdinčiais kaimynais vilniečiai. Tik kauniečiams tebuvo aiškus tas spektaklis. Mes užsibuvom perone. Tai lietus, tai sniegas mūsų varganus rūbus permerkė kiaurai. Atsistoti pajudėti, kad kiek sušiltum neleidžia.

Pagaliau sugrūda pas vagis — plėšikus į kamerą. Socialistai - internacionalistai pareikalauja atiduoti visą mantą ir dar priedo nusirengti ir nusiauti batus, idant jie apsirengtų ir apsiautų. Mes nusimetėme viršutinius. Jie cypdami pareikalavo NKVD globos. Taigi mes vėl tik politiniai. Vėl vergų dalybos. Skirtumas, kad kalba rusiškai, lietuviškai jau neišgirsi.

Trumpas pervežimas tokiuose pat vagonuose, ir mes Potmoj "Dubravlago" skirstykloj (jis ’Temlagas". Mes jį pakrikštijom "Mordlagu" - tai Mordvių autonominė respublika). Tai man pirmas konclageris šalia viešojo geležinkelio, kruopščiai slepiamas nuo pakeleivių.

Mordovija pasitiko niūriu, žemai kabančiu dangum, rudeniška dargana ir slegiančia nuotaika. Plieno bėgių šaka nuo Potmos smigo į niūrią Šiaurę, į nežinią, ji dvelkė kančia ir neviltim. Kankinančioj nežinioj buvo ir mano konclageris. Kuris? Nežinia, kiek jų ten yra, kiek juose sutilpę kančios ir kraujo, kiek dar bus sutalpinta?!

Internacionali minia lalėjo "Dubravlago" skirstykloj: lietuviškai, latviškai, estiškai, rusiškai, vokiškai, ukrainietiškai, lenkiškai, vengriškai, čekiškai, graikiškai ir čigoniškai, pasitaikydavo net japonų ir korėjiečių.

Kas tas internacionalizmas? — masčiau vienas sau. Kodėl jie visi čia? Tikriausiai tai teroras. Fizinis ir dvasinis teroras! Be jo pagalbos ši minia nesusirinktų šioj Nevilties žemėj. O kaipgi su tuo internacionalizmu už aklinos konclagerio tvoros? Ar jį kas nors pripažįsta, kol enkavedistas nepakiša durtuvo po nosim? Tikrai ne! Tik po to, kai miego arterija prispausta durklu. Tada visi internacionalistai!

"Dubravlago" geležinkelis veikė reguliariai Jis buvo skirtas katorgininkų poreikiams, todėl daugiau buvo grotuotų vagonų, nei begročių.

"Die Mädchen aus Wien“*

Juoda valgyklos salės durų ryklė prarijo paskutinį atskubėjusį, ir Kalininas (buv. generolas leitenantas) jas uždarė. Pirmą kartą atsidūriau neįprastoj aplinkoj: ekrane šėlo Vienos jaunimas: mylėjo, šoko, neapkentė, varžėsi meilėje ir darbe. Salonų blizgesį keitė ežerų veidrodžiai, pušų gojai - ąžuolynus. Mano jaunystė buvo tokia pat, kaip ir jų, tie patys metai, tie patys jausmai Tik vietoj salonų blizgesio - kamerų grotos, pro jas - ne dangus — ne saulė, o dėžės lentos. Tik mažas ruoželis dangaus pro spygliuotų vielų pynę virš dėžės. Vietoj meilės - juoda grasi neapykanta. Vietoj šokio - nuolatinis alkis ir šaltis. Man pasivaideno, kad krintu juodon, juodon bedugnėn, kur nebus nei saulės, nei vilties iš ten išlipti.. Man pasivaideno, kad princu šoku Vienos valsą kartu su Vienos gražuolėm.. Mano jauna siela susiūbavo — subangavo.. O Viešpatie! Kur Tu? Kur Tavo Teisybės pirštas?! Kodėl leidi dar nesuspėjus pradėti gyventi, o tuo labiau, prasikalsti, beveik vaikus, surakinti ir įkalinti svečioj šaly? Tebūnie prakeiksmu prakeikti bolševikai peržengę Lietuvos slenkstį!

*Merginos iš Vienoa

Ekranas užgeso. Sėdėjau priblokštas. Štai kaip galima kankinti skaudžiau nei adatom po panagėm!

-    Štai ir prisnūdęs naujokas, aš taipogi Vilniuj ateidavau išsimiegoti į kiną, — baigdamas į mane ištiesė ranką nepažįstamas.

-    Antanas Kulikauskas, - ir tęsė. — Susipažink: Juozas Tonkūnas, Antanas Miškinis, Viktoras Ašmenskas ir Antanas Tamošaitis. Pašokęs linktelėjau ir ištiesiau ranką.

- Geri trofėjiniai filmai ir vokiečių kalbą nebloga prisiminti, - užbaigė profesorius Juozas. Tuo metu konclagerio gongas nuskambino miego valandą.

Nuo septinto barako iki trečiojo — vos šimtas metrų. Nueiti netrunki. Tik laiko stygius, to lėtai ir greitai slenkančio laiko! Dirbame po 12 valandų šešias dienas. Vakare ir išvargę, ir būtinybes sutvarkyti reikia. Tad tik sekmadienis.

Skubiai žingsniuoju, nes pakvietė buvęs Žemės ūkio akademijos rektorius, profesorius, buvęs Nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras J.Tonkūnas. Labai maloni ir šviesi asmenybė. Jam rūpi tautiečiai, ypač jaunimas, todėl ir nori pasikalbėti su naujoku.

Dabar mes kartu viename konclageryje traukiame svetimoje šalyje svetimšalių jungą. Mūsų padėtis šiek tiek skiriasi — jis tvarko gyvenamosios zonos žaliąjį rūbą ir čia pat gyvena, o aš kasdien grūdamas iš gyvenamosios

Vėl visa šeima drauge. 1953m. gegužė

zonos, į darbą rikiuojamas, skaičiuojamas, vilkšuniais lodinamas, švytuojant durtuvams ir raudonoms žvaigždėms.

-    Ateik, išgersim arbatos, susipažinsim, pasikalbėsim, — pakvietė susitikęs profesorius. — Nuobodu nebus, ateis mūsų vyrai su savo humoru ir naujienomis.

-    Paprastai ateina ir A.Miškinis, jei mėgsti poeziją, galėsi su juo padiskutuoti, - pratęsė lyg tarp kitko.

Nors buvau naujokas, bet žinojau, kad iškiliosios šio konclagerio asmenybės yra prof. J.Tonkūnas ir poetas A.Miškinis. Susidurti su abiem kartu buvo ir žingeidu, ir baugu. Tokios striukos tos mano žinios visose srityse. Mūsų tik du bendri bruožai - katorgininkai ir lietuviai. Iš 3000 šios zonos pasmerktųjų, lietuvių koks šimtas, gal kiek daugiau, o atstovauja jie visiems Lietuvos gyventojų sluoksniams: nuo darbininko, ūkininko iki ministerio.

Pasirodžius naujokams, ypač jaunimui mūsų inteligentija stengėsi jiems patarti ar net juos globoti. Tad profesoriaus rūpesčiu skubu pas jį išgerti arbatos, išsakyti savo pažiūras ir rūpesčius, susipažinti. O rūpestėlis mano didelis. Man dar pora metų iki dvidešimt, o aš jau svečioj šaly, katorgoj... nutrauktas mano mokslas dar šeštoje klasėje. O aš vis vien viliuosi, kad tai ilgai nesitęs. Aš vėl būsiu laisvas, galėsiu tęsti mokslą, studijas, "bent kiek prasitrinti akis", kaip teigdavo mano motulė. Man knypso paširdžiuose klausimas, kokia gi ta aukštoji mokykla, mano svajonė, kuriai vadovavo profesorius? Ar ji tokia ir dabar, kaip tada, ar kitokia? Man jau dabar norisi pajausti, ar aš galėsiu, ar sugebėsiu kokiu nors būdu į ją įsisprausti?

Pilnas tokių ir kitokių klausimų, tiesiog įvirstu į trečio barako pirmą sekciją.

-    Laba diena, pone profesoriau, laba diena, pone poete, - tariu truputį sumišęs, nes abu mažai pažįstami. Abu nužvelgia mane šiek tiek nustebę, bet, pamatę mano nuoširdumą, maloniai nusišypso.

—    Antanas Miškinis, — ištiesia ranką poetas ir paspaudžia manąją.

—    Petras, mano vardas Petras, - kažkaip pinasi liežuvis, juk pirmą kartą akis akin susiduriu su Dievo pateptuoju ir stengiuosi iškart įžvelgti pastebėti kuo jis skiriasi nuo manęs, nuo visų mirtingųjų.

—    Kol kas kitų nėra, — tęsia pokalbį profesorius, - gal ir gerai, — pratęsia jis, — susipažinsim, pasikalbėsim, išsipasakosim, tuo tarpu ir jie atsiras, -pabaigia.

—    Kaip sekasi, kaip įsikūrei, kur dirbi? — paklausia p. Antanas.

—    Kol kas gerai. Paskyrė į siuvėjų brigadą. Baigiau dviejų savaičių kursus ir tapau konvejeriniu siuvėju. Siuvu vieną siūlę visas 12 valandų. Didelė nuobodybė! Ypač nuobodu ir sunku paryčiais, kai dirbi naktinėje pamainoje -kartais net pirštus prisisiuvi, - pabaigiau.

Sakau Antanui, kad gerą darbą turi, sukirpimo ceche nėra naktinės.

—    Dievas sutvėrė dieną darbui — naktį poilsiui, gerai pailsėjęs, ir dieną lengviau praleidi, - tęsė pokalbį profesorius.

—    Iš kelintos klasės atkeliavai čia? — vėl pasiteirauja p. Antanas.

—    Iš šeštosios, dar nebaigęs, balandžio pradžioje. Gavau kvietimą į Jurbarko karinį komisariatą. Bet tai buvo tik klasta. Iš ten, jau su palydovais, į saugumą, kur pasiūlė bendradarbiauti kovojant su "Lietuvos nacionalistais". Man buvo paruošta konkreti užduotis: išaiškinti mūsų gimnazijos pogrindinę organizaciją. Nesutikau. Štai aš ir čia.

—    Petras Piluckis, - ištiesė, man ranką naujai atėjęs svetys, maloniai nusišypsodamas.

—    Aš taip pat Petras, — tariau, spausdamas jo dešinę. Stojo trumpa pauzė, kurią nutraukė profesorius.

—    Ką manai veikti, kai pavyks išeiti laisvėn?

—    Manau toliau mokytis, baigti gimnaziją ir toliau kibti į studijas. Ir dar šio to mokausi Kauno kalėjime gerai išmokau rusų kalbą, dabar mokausi vokiečių kalbos. Mūsų brigadoje yra vokiečių. Jie mane ir moko. Paskaitom vieną kitą knygą, pakalbam.

—    Geriau mokytumeisi anglų kalbos, - įsiterpė Antanas, - ji vyraus pasauly ir vėliau, ir bus reikalingesnė. Mes su Geniušu tiesiog ją "zubrinam", — pratęsė jis.

—    Man tai būtų neparanku. Aš gimnazijoje mokiausi vokiečių kalbos, tad dabar tęsiu pradėtą darbą, o anglų reikėtų pradėti iš pradžių. Be to, nėra mokytojo, - paaiškinau.

—    Vien svetimos kalbos mažoka, - neatlyžo p. Antanas, - reikėtų neužmiršti ir savosios ir taip pat pratęsti studijas, — tęsė jis.

—    Mes šį tą darom. Mūsų jaunimo grupė iš rašinių sudarom laikraštėlį. Net pavadinimą turim "Žalgiris", kas nori ateina pas "Dzūką", paskaito, pakritikuoja arba pasigėri, kai jau mums pasiseka. Kartais Valys parašo eilių.

Nedideli mes prozaikai ar poetai, bet naudos mums duoda nemažai, tuolab kad paskaitę patys gerokai padiskutuojam ir kalbos, ir stiliaus požiūriais, neužmiršdami net gramatikos ir sintaksės, — baigiau, mėgindamas įspėti jo vertinimą.

-    Ir vėl "Žalgiris", - nusistebėjo poetas ir tarė: - sakei, kad už "Žalgirį" pas mus atkeliavai.

-    Atkeliavau už "Atžalyną" ir nepaklusnumą, už tai, kad jie apsiriko pasirinkdami mane, jie buvo užtikrinti, kad aš jiems dirbsiu, būsiu NKVD šnipelis. Šiais laikais susidoroti paprasta. -    Žiūrėk, kad tau neduotų antra tiek už antrą "Žalgirį", - pašmaikštavo Piluckis.

-    Ten buvo "Atžalynas", o čia "Žalgiris" — tai ne tas pats. Ten reikėjo augti ir bręsti, tik tada kibti į darbą. Čia reikia, kaip ir Žalgiryje, grumtis ir laimėti, nors ir pozicijos blogos, ir ginkluotė nevienoda. Reikia laimėti Ir tai antras kartas - tik Mordovijoj, ne Mozūruose. Apie tai ir kalbama "Žalgiryje." Geriau užeikit, paskaitysite patys. Tada ir keliauti "antra tiek" galėsim kartu. Bus linksmiau, - atsikirtau šmaikštuoliui ir tęsiau.

-    Mane domina ne šmaikštavimo objektas, gal jis ir mėgėjiškas, tačiau vertingas, mums vertingas. Aš noriu išgirsti iš pirmųjų lūpų apie tikrąją gimnaziją, apie tikrąjį aukštąjį mokslą, nes tikiu, kad man su jomis teks susidurti griuvus despotams. Apie vieną ir kitą nesu fundamentaliai pasiteiravęs. Tas klases, kurias baigiau, nors šis tas, bet jos kažkokios netikros. Kasmet keitėsi programos, vis naujos nukrisdavo iš ministerijos. Daug dalykų iš viso iškrisdavo, net matematikoj. Turėjau prieškario laikų vieną kitą vadovėlį, tad pasekdavau. Be to, penktoje klasėje garo mašiną atrado Stefensonas, o šeštoje jau Polzunovas, lemputę - Edisonas, o šeštoje - Ladyginas. Tas pats mokytojas, prieš tą pačią klasę! Kokių tikslų siekiama, ko tikimasi?!

Dabar jau viską atrado rusai. Kitas pasaulis, tik nusirašė nuo jų. Lengva jiems buvo, nereikėjo sukti galvos. Viskas atrasta, viskas sukramtyta, tik ryk! — pabaigiau.

-    Pirmą kartą susiduriu su gimnazistu, kuris buvo mokomas tokiu bjauriu būdu, gal su tokiais ir buvau susidūręs, bet kalbėti apie tai neteko, — tarė p. Antanas ir paniuro.

-    Papasakok, Antanai apie lietuviškas gimnazijas, tu jose mokytojavai, jam bus įdomu, o man malonu prisiminti, kokias mes jas turėjome, — grįžo į pokalbį profesorius Juozas.

- Taip, aš jose mokytojavau nuo ketvirto dešimtmečio pradžios iki pokario. Vienu sakiniu to sudėtingo organizmo neapibūdinsi. Aš atėjau į jau susiformavusias Kauno gimnazijas, sostinės gimnazijas. Jos buvo keletos rūšių, bet kalbėti reikėtų apie dvi valstybines ir privačias. Ir vienų, ir kitų buvo veik vienodas skaičius, valstybinių - kiek daugiau. Man regis, kad lietuviškos gimnazijos nuo bolševikinių turėjo pora pagrindinių skirtumų: pirma - mes stengėmės gerai supažindinti gimnazistus su Lietuvos kultūra, jos istorija, bendrapasauliniame kultūros ir istorijos kontekste, antra — mes stengėmės suformuoti savarankiškai mąstančius piliečius, geriausiu atveju — individualybes. Apčiuopę tokią, mes ją nedviprasmiškai paskatindavome pasireikšti, suvešėti Tokį mokymo mechanizmą sukūrė, vieningai nukreipdami pastan-

Penktąjį skyrių baigus. Vadžgirys, 1943m. vasara. Sėdi iš kairės antras V. Steponaitis -mūsų klasės auklėtojas

gas, tėvai, mokytojai, valstybė ir dvasiškiai. Visų pastangoms talkino kultūrininkai per spaudą ir draugijas. Tiesos ar tikresnio kelio mes ieškojome per disputą. Dauguma mokytojų buvo išsilavinę, aukštos vidinės kultūros piliečiai, sąžiningai atliekantys savo darbą. Melas gimnazijoje buvo ne tik nepakenčiamas, bet ir neįmanomas.

Dabartinėse mokyklose stengiamasi prikimšti daug žinių, iš kurių didelė dalis netikros, ypač netikra istorija. Lygiai kaip netikras Ladygino ar Polzunovo primatas — taigi ir tokia fizika. Kuo tada tampa mokytojas? Mokytoju ar melagiu? Kokia jo vidinė kultūra, jei jis kasdien skelbia melą? Logiškoje eigoje mes prarandame individualybes, prarandame pilietį. Tokia aplinka bukina, ugdo abejingumą.

-    Tikriausiai mūsų laukia dideli praradimai, - įsiterpiau.

-    Žinoma, mes čia pat matom jaunimą, išauklėtą tokiose mokymo įstaigose. Ten, Rusijoje, jie apdorojo jau ne vieną kartą. Tie žmonės negali atskirti, kas tikra, kas ne, tiesos nuo melo. Tai sulaužytų likimų kartos, tai moralinio genocido aukos.

-    Tad ir konclageris nėra blogiausia išeitis, - įsiterpiu.

-    Kelios vielų ir ištisa karčių tvora su išakėtomis juostomis mus patikimai atitveria ne tik nuo laisvės, bet ir nuo melo, dvasinio skurdo ir dvasinio genocido, — atsakė p. Antanas ir tęsė. — Kas gi būtų, jei mes taip greitai atsisakytume tiesos, kurią skiepijom vis ateinantiems ir ateinantiems į mūsų klases ir išeinantiems į pasaulį su tikra tiesa, su tradicija, su mūsų tautos istorija ir kultūra. Kas visa tai turi nešti ir saugoti per visas laikų negandas, jei ne mes, lietuviai. Mes čia saugom mūsų istorijos, kultūros tradicijos židinius, iš kurių vėl turės išplisti turėti tęsinį tai, kas buvo sukurta, padaryta. Ir ne vien čia tai darom. Tai daro ir Tėvynėje Lietuvoje, kas ginklu, kas plunksna, kas gyvu žodžiu. Tai vyksta ir užjūryje, jiems ir sunkiau, ir lengviau, nes už tą darbą negrasinama katorga. Bet jie - atriekta riekė, ir tai jau sunku. Visi išsklaidyti tautos sūnūs ir dukros vėl susirinks gimtojon žemėn, kiekvienas su savo nešuliu, su savo kraičiu, ir tiek būsim turtingi, kiek jo atnešim į bendrą aruodą. Žinoma, bus atnešta ir kūlių, ateis ir netikrų pranašų. Bet, svarbiausia, savo kraitelę neišbarstyti pakelėm, parnešti į namus, o ten atsisijos; tėviškės vėjas nupūs pelus nuo grūdų, sėjėjas atskirs grūdus nuo iškūlėjusios sėklos, ir vėl kris tikras grūdas į tėviškės žemę, — pabaigė p. Antanas.

Stojo trumpa tyla. Visi klausė jo ir mąstė. Daug kam tai skambėjo tarsi pranašystė šioje juodoje bolševizmo naktyje. Kai jie klestėjo, gyrėsi savo pergalėmis, Gulagas rijo ir rijo "zekų" kaulus, o klampūs pelkynai tapo perbrendami, žengiant nuo skeleto ant skeleto. Tylą pertraukė prof. Juozas, kreipdamasis į mane

—    Tu dar jaunuolis, tau visas gyvenimas prieš akis, kaip minėjai, esi pasiryžęs baigti gimnaziją. Ką gi manai daryti toliau? — paklausė jis.

—    Žinot, man jau dabar šviečia Tėvynė, jos aukštosios mokyklos, tarsi Biliūno "Laimės žiburys". Man regis, susitikimas su tų mokyklų profesūra, tai tam tikra palaima po šių mūsų niūrių katorginių metų. Man regis, jie mus, tokius, supras ir padės, jei mes būsime sustabarėję ar ką nors primiršę. Jie negali būti blogesni nei Jūs ar p. Antanas, juk jų priedermė išmokyti nemokančius, išauklėti nevalyvus. Studijos inžineriniame fakultete — mano svajonė.

—    Argi jūsų polinkis į griežtąsias disciplinas? - pasiteiravo p. Antanas.

—    Kaip tik atvirkščiai, — atsakiau, — bet visas humanitarines sritis uzurpavo bolševikai, visoje humanitarijoje — apsimetinėjimas ir melas. Nieko tikra. Man tai nepakenčiama. Nusakę Omo dėsnį ar Pitagoro teoremą, jie dar nešaukia "tegyvuoja", nes daugelis neišmano, kas tai yra. Tad man ne pasirinkimas, bet lemtis — tik inžinerijos studijos. Todėl man rūpi sužinoti, kokia ta aukštoji mokykla? Kaip ji sudėta ir kas joje dedasi? Gimnaziją esu "uostęs", bet apie aukštąją neturiu supratimo.

—    Papasakok, Juozai, — tarė p Antanas, — aš universitete studijavau, po jo mokytojavau, o tu nuo dėstytojo nuėjai iki rektoriaus, kiek menu, ne vienerius metus rektoriavai.

Profesorius atsiduso, kiek paniuro, susimąstė, išvargusios akys suspindo praėjusių laikų ilgesiu. Dar kartą, giliai atsidusęs, tarė:

—    Universitetas arba akademija - tai visai kitokia įstaiga nei gimnazija. Tai mokymo ir mokslo įstaiga. Ten mokomi ne tik studentai, ten atliekami mokslo tyrimo darbai, suteikiami mokslo laipsniai ir garbės vardai. Mokymas vyksta fakultetuose, kurių būna keletas. Svarbiausia yra tai, kad aukštoji mokykla turėjo savo veiklos nuostatus, savo senatą ir buvo nepriklausoma įstaiga. Dėstytojai savarankiškai rengė savo disciplinos dėstymą, žino-dami, kad jo absolventai turės konkuruoti su kitų aukštųjų mokyklų absolventais, kaip ir patys dėstytojai tarp savęs.

—    Ar privalomas buvo paskaitų lankymas? — pasiteiravo Petras, kuris buvo suimtas iš Vilniaus universiteto.

—    Ne, neprivalomas, — atsakė prof. Juozas ir tęsė, — privalu išlaikyti egzaminą, kai jam pasiruoši

—    Tai ir bilietų nebuvo per egzaminus? - nerimo jis.

—    Nebuvo. O kam jie? Juk reikia gerai išmokti dalyką, o profesorius privalo patikrinti ar išmokai ir ar išmanai tai ką studijuoji ar neplauki paviršiumi kartu su putomis, — padaręs pauzę, profesorius tęsė:

—    Aukštoji mokykla - tai autonomiška įstaiga. Kaip ir į bažnyčią, taip ir ten neturėjo teisės įsiveržti policija. Toks buvo statusas. Studentai turėjo autonomiją, savo organizacijas ar jų asociacijas. Rinko jų prezidentus ar kitaip vadinamus vadovus. Aukštosios mokyklos teritorija - neliečiama. Mes tęsėme gimnazijoje pradėtą mokymo procesą, tik šis procesas studentui suteikia visišką savarankiškumą. Šio proceso tikslas - parengti visiškai savarankiškus, mąstančius specialistus. Todėl ir jų dalyvavimas tame procese turi būti savarankiškas. Kiekvienas individualiai randa savo vietą jame. Mes studentams stengėmės įteigti platų mąstymą, kūrybos poreikį, savarankiškumą, padėti susiorientuoti literatūros ir informacijos sraute - pabaigė profesorius.

—    Nebuvo nei partorgų, nei komsorgų? - pasmalsavau.

—    Nebuvo. Politinės aistros, žinoma, virė ir aukštosiose mokyklose, bet tai buvo studentų privatus reikalas, tai laisvo pasirinkimo arba nesirinkimo dalykas. Studentai rinkosi sau lyderius ir laisva valia ėjo paskui juos, pamažu ir patys tapdami lyderiais. Žodžiu, mūsų aukštosios mokyklos buvo visiškai panašios arba net tokios pat, kaip ir Europoje Europa pripažino mūsų aukštųjų mokyklų diplomus.

—    Sakykit profesoriau, kodėl konclagerius dažnai pravardžiuoja "akademijom"? — pasiteiravau lyg iš inercijos, pats nesitikėdamas.

—    Gal todėl, kad čia yra ir studentų, ir profesorių, kad ir čia vyksta tam tikras mokymo procesas, moko ir žmonės, ir pats gyvenimas, ir tai vyksta labai koncentruotai, - netikėtai greitai atsakė profesorius.

—    Ši "akademija" vadinasi ypatingoji ypatingo režimo, turi kelis vardus, Gal žinot kodėl? — teiravausi toliau.

— Nei Rusijos imperatoriai, nei bolševikai tremties vietų ar konclagerių istorijos nerašė. Atvirkščiai, ją slėpė. Berods į šiuos pelkynus nepaklusnius didikus pradėjo tremti Jonas Žiaurusis dar XVI amžiuje. Jis galėjo parinkti ir sausesnes, geresnes vietas - ąžuolynus "Dubrovom" vadinamus. O kai jie pavirto lageriais, tapo "Dubrovlagu". Kitos vietos buvo - tamsus miškas -tamsa "tiomnoje miesto". Įsteigus ten lagerius, tapo ’Temlagas". Tai, aišku, mano nuomonė, tam tikras samprotavimas. Tikroji tiesa gali būti visai kitokia.

Ypatingo režimo - jie tikriausiai vadinami dėl ypatingų kalinių naikinimo būdų ir priemonių, apie kurias eina kraupus gandas iš lūpų į lūpas, iš kalinių kartos į kartą. Prieškaryje, didžiųjų represijų metu, keletą metų šiuose lageriuose dėjosi baisūs dalykai. Rikuotės ir patikrinimo metu kas trečias penketukas turėdavo žengti dešimt žingsnių į priekį ir būdavo išvedami. Kur jie buvo vedami, niekas nežinojo. Kas su jais buvo daroma ir kada, taip pat nebuvo žinoma. Buvo kraupi paslaptis, ėjo baisus gandas, kad šie išbadėję, sunkių darbų iškankinti nelaimėliai buvo nužudomi pačiais žiauriausiais būdais. Niekas išvestųjų daugiau nebesutikdavo, niekas jų nematė, todėl ir tomis kalbomis mes tikėjom. Pasakojo, kad po keleto metų, kai "trečiasis" buvo išvedamas, atvyko į šiuos lagerius komisija iš "centro", ištyrė "akcijas", apkaltino 'Temlago" administraciją savavaliavimu ir sušaudė ją kalinių akivaizdoje. Buvo sudarytas vaizdas, kad "centras" nieko nežinojo, kas darėsi jų pašonėje. Žmogus, man pasakojęs apie tuos įvykius, metus ar net daugiau rikiuotėje neatsidūrė "trečiuoju", nors stojo į tas gretas kiekvieną kartą. Jis sakėsi matęs 'Temlago" administracijos egzekuciją.

Dabar "trečiajam" nereikia išeiti iš rikiuotės į priekį ir negresia tolimesnė lemtis, tačiau visa kita tvarka nepakeista: draudžiamas susirašinėjimas, nepaprastai griežta izoliacija nuo išorinio pasaulio. Sužvėrėję prižiūrėtojai ir kiti civiliai tarnautojai. Visoje aplinkoje tvyro fizinio ir dvasinio teroro tvaikas. Tegu nenustemba mano anūkai ar proanūkiai (aš jau to nesulauksiu), išsiaiškinę, kad Rainių miškelio, Pravieniškių ar Panevėžio gydytojų budeliai bus įgiję praktiką su kas "trečiuoju" "Temlage" ir atkeliavę į Lietuvą, tardami -"My prinesli vam kultūru". Skalpų ir diržų iš nugaros lupimo kultūrą, - baigė profesorius Juozas.

Vyrai, o jų jau buvo padaugėję, gyvai aptarinėjo universitetų savivaldos ir kitus reikalus, lygino Sorboną su Ciurichu, Humboltą su Kembridžu, mat buvo čia šių universitetų absolventų lietuvių ir nelietuvių, likimo atblokštų šion liūdnon vieton. Vykdytojai, matyt, turėjo viltį, jog vėl bus duota komanda: 'Trečiasis penketukas dešimt žingsnių į priekį!" - ir šių, jiems ypač nepageidautinų žmonių, atsikratyta.

Jau apsipratęs "Dubravlage" su J.Barčiu. Javasas, 1958m. rugsėjis

Man netilpo galvoje, kad ir mano padėtis buvo vienoda su jais. Juk aš, vos tik išsiritęs geltonsnapis, šiame gyvenime dar nespėjęs "užgyventi" nei gero, nei blogo, stoviu su žmonėmis, kurie jau nuėję didesnę gyvenimo dalį ir daug nuveikę, nuveikę neprietelių nenaudai arba savo tautos naudai, stoviu kartu ir laukiu komandos "kas trečias dešimt žingsnių į priekį!"

Atsisakyti išduoti savo Tėvynę ir draugus -tai piliečio pareiga, bado streikais priešintis pavergėjams - pareiga, priimti ir perduoti žinias "Morzės telegrafu" iš kameros į kamerą, iš aukšto į aukštą - taip pat pareiga. Aš jaunesnis, vikresnis, man geriau sekėsi, bet dažniau buvau pagaunamas. Negi vien  už tai?! Dar priplūkda vom "stukačius", įmetamus ir įmetamus į mūsų tarpą šnipinėti mūsų nuotaikas ir veiklą, kuri nuolat vyko tarp lietuvių. Matyt, galioja bendras dėsnis: "Kas ne su mumis - tas prieš mus." O tokie naikinami, nepaisant amžiaus, lyties ir išsilavinimo.

-    Matyt, kažkuo užkliuvai bolševikams, kad jie nukreipė tave čia, - nutraukė mano trumpą susimąstymą profesorius.

-    Tikriausiai atsisakymą bendradarbiauti su jais bolševikai laiko "smūgiu žemiau juostos", o tai jiems nepakenčiama. Kaip tik dabar ir permąsčiau savo trumputę biografiją ir kitų kardinalių priežasčių neradau, — atsakiau profesoriui.

—    Manau, kad kitaip pasielgti negalėjai. Na, tiesiog nežinojai, kad galima kitaip pasielgti. Juk mes buvom sąžiningai, dorai auklėjami ir šeimoje, ir mokykloje. Aš jau nekalbu apie bažnyčią, kuri kalte kalė Dievo ir Bažnyčios įsakymus.

Iš kur galėjai žinoti, kad yra partija, grindžianti savo ideologiją teroru, smurtu, pjudymu brolį prieš brolį, vaiką prieš tėvus ir atvirkščiai. Sekimas, šnipinėjimas ir išdavystės — jų veiklos pagrindas. Tuo tarpu viešai skelbė "tautų ir žmonių draugystę" ir kitus veidmainiškus šūkius apie internacionalizmą. - Padaręs pauzę, tęsė:

—    Internacionalus tik teroras, — tai lengva pasiekti, einant pagal bolševikinės revoliucijos bangą čia pat imperijoje ir už jos sienų, tik reikia skaičiuoti "internacionalizmo" aukas. Reikia pasekti, kur vingiuoja kraujo upeliai iš Rusijos imperijos per Kiniją, Korėją, Mongoliją ir dar toliau į Aziją ir Afriką, ir Amerikos žemynas nebus aplenktas. Visur yra ir bus tas pats braižas. Tai tęsis tol, kol ateis laikas imperijos griuvimui. Teroru ir melu grįstos imperijos ilgai neegzistuoja. "Justitia est fundamentum regnorum", - tvirtino senovės romėnai, ir jie buvo ir tebėra teisūs. Melo imperija žlugs, vietoj jos susikurs valstybių visuma, kaip ir ankstesnėms imperijoms žlugus. Džiugu, kad jaunimas nepasiduoda skaldomas, atsisako slapčia tarnauti priešui, kolaboruoti su juo, susitelkia kovai prieš smurtą ir savivalę; išlaiko per šiuos ypač sunkius laikus lietuvišką tradiciją, tikėjimą, gryną kalbą. Tai padaryti pasiseks ne visiems. Tačiau pranašai būsimo atgimimo būtini. Būtini čia, būtini Lietuvoje, būtini Sibire ir Kalifornijoje. Būtina, kad Tautos Dvasia rusentų visur ir, pūstelėjus pavasario vėjui, per imperijos griuvėsius vėl stotų Lietuvos vardu ir pareikštų balsu: "Aš čia gyva!" Būtina išlaikyti tradiciją, švietimo sistemą ir visą šį turtą perduoti ateinančioms kartoms.

—    Betgi švietimo sistema jau sugriauta, - įsiterpiau, - ji gyva tik prieškarinių mokytojų ir profesorių širdyse ir sąmonėje. O jų Lietuvoje mažuma - priminiau profesoriui. Štai Jūs, greta mokytojas Antanas, antai mokytojas Valys ir daugelis kitų. Anuodu čia, ir su savo eilėraščiais. Kartais mūzos net suremia špagas, — pabaigiau.

—    Taigi žinau, bet negaliu patikėti. Mano sąmonėje prieškarinė Lietuva, tokia, kokia ji buvo, iki mane pagrobė iš jos. Man sunku ją įsivaizduoti kitokią. Mes su Antanu ją atkuriam drauge. Pasikalbam, prisimenam ir gimnazijas, ir universitetą, ir akademiją, ir atrodo, kad buvome sugrįžę į Lietuvą, taip pamaloninam savo dvasią, - atsiduso profesorius.

—    Grįžkite prie mūsų, individualistai, patys pradėjote apie universitetą, o nusigyvenote iki konclagerio, - vėl šmaikštavo P.Piluckis.

—    Antanas kaip tik pasakojo apie Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesūrą, - tęsė Petras.

—    Mūsų universitetas tikrai nestokojo individualybių: Maironis, Vaižgantas, Krėvė - Mickevičius, Šalkauskis ir daug kitų, kurių poetinis ar prozos žodis skamba ne tik lietuviškai ir ne tik Lietuvoje. Jie ne tik asmenybės, ne tik dėstytojai, jų kūryba daro įtaką. Jais galima sekti ne tik vienam kitam, bet ištisoms kartoms, — baigė profesorius.

—    Man regis, be reikalo praleidot ir save,- pridūriau neiškentęs.

—    Aš pievininkas, čia ne mano kompanija. Paskui mane seka sėjėjai, — atsakė profesorius.

—    Ar turėjo įtakos Maironis tavo poetinei mąstysenai? - paklausė mokytojas Valys p Antaną.

—    Visi tautos pirmtakai (ir ne tik tautos) turi įtakos poetinei mąstysenai, kūrybai. Kūrėjas negali sukurti net menkiausio kūrinėlio, neturėdamas savo tautos kultūrinio pagrindo, neatsirėmęs į jį. Man regis, mes lietuviškai kalbame prie Baltijos jau 5 tūkstančius metų (gal kiek daugiau ar mažiau). Mes čia visi lietuviai, jei būtume vienos kartos, galėtume save laikyti dušimtąja karta. Tad 199 kartos iki mūsų dainavo savo prosenelių dainas ir kūrė savąsias, mokė jų savo vaikus ir anūkus, kad šie savo ruožtu paveldėtų ir sukurtų - savąsias. Tai pirmieji poetai, iš kurių aš sėmiausi išminties, kuriais sekiau. Kai išmoko rašyti mūsų protėviai savo sudėtus posmus išliejo popieriuje. Tai tik raštingieji. Poetai beraščiai vis vien buvo poetai, jie kūrė savo posmus ir juos deklamavo arba dainavo. Vienos dainos išliko, kitos — ne. Išlietos eilės popieriuje dažniau išlikdavo.

Man turėjo įtakos ir Donelaitis, ir Strazdelis, ir Stanevičius, ir, žinoma, Maironis. Jis kėlė mūsų tautos milžinus siekti valstybės atkūrimo, abejojančius — dvasinio atgimimo, aptukusius - nusipurtyti apnašus ir dirbti tautos labui. Tai klasikiniai idealai. Jie ir dabar tinka mūsų pavergtai tautai.

Aš suradau savąjį kelią. Kaip kanklės turi daug stygų, taip poetai turi daug akordų. Kiekvienas skamba savuoju. Amžių skambesys jam tarsi akomponuoja, sudaro foną, - baigė Antanas.

—    Kokį foną sudaro amžininkai: Salomėja Nėris, L.Gira, Majakovskis, -neatlyžo Valys. Iš tolo jautėsi, kad tai disputo tęsinys, kad tai nepirmkartinis disputas, tik gal iš kito kampo ar iš kitos pusės. — Man regis, su poete net bendravote? — pratęsė jis.

—    Žinoma, kai ką jie kūrė pagal užsakymą, įkrito į potvynio srautą ir plaukė kartu su šiukšlėmis. Bet iki tol jie buvo poetai ir po to, kai nusivalys purvus, dvasios purvus, vėl bus poetais.

—    Tikriausiai jie visi nuplaukė, primirko ir nugrimzdo į bolševikinį dumblą, - pyktelėjo Valys. Ir jis, ir aš buvome radikalai, todėl neiškenčiau neįkišęs savo trigrašio:

—    Man visa ši kompanija nepriimtina. Juk kiekvienas išdavikas iki tol būna piliečiu, argi baigęs išdavystę jis juo vėl tampa? Judas taip pat buvo Kristaus mokinys, sekėjas - apaštalas. Bet šiandien, išgirdę šį vardą, pajuntame išdavystės šiurpulį ir nei jaučiame, nei girdime, kad tai apaštalas - tai Judas.

O Lietuva! Kieksyk parduota
Ir išmainyta tu buvai!
Erškėčių dygiais vainikuota,
Vergijos dainas dainavai.

(iš Salomėjos Nėries "Poemos apie Staliną ")

—    Kodėl mes šių eilučių nekartajame? Jos labai tinka šiai situacijai? - O todėl, kad jas ištarė Judės lūpos. "Iki Stalino saulės Lietuvą pardavinėjo", tik dabar ji "laisva" ir mes "laisvi" 'Temlage". Tai dar būtų pusė bėdos, betgi visi važiavo Maskvon ir pardavė Lietuvą bolševikams prieš tautos valią. Jų pavardės ir sinonimai buvo atidžiai surašyti po išdavystės aktu. Todėl, mano supratimu, nei prieš tai, nei po to poetais būti negali. Jie paprasčiausi išdavikai. Mes ir be jų turime poetų. Turėjome iki tol, turėsime ir po jų. Juos paprasčiausiai reikia užmiršti. Tarsi jų niekad ir nebūtų buvę, — pabaigiau. Valys už tokią toleranciją Salomėjai Nėriai L.Girai ir kt. "vėjininkams", "liaudininkams" bei kairuoliams į Antaną žiūrėjo su nepasitikėjimu bei įtarumu. Mums karts nuo karto primindavo: "Pasakyk, kas tavo draugai, aš pasakysiu kas tu toks." Aš negalėjau suprasti iš pirmo disputo, ar p. Antanas juos laiko savo draugais, ar tik toleruoja kaip poetų kartos atstovus.

Profesorius, pajutęs, kad atmosfera kaista, nutarė ją neutralizuoti:

-    Geriau, Antanai padeklamuok psalmes, - keletas klausytojų reikšmingai susižvalgė.

Man pasirodė, kad nereligingam p.Antanui siūloma padeklamuoti Dovydo psalmes. Tai lyg akibrokštas.

-    Moku keletą Dovydo psalmių lotyniškai galėčiau padeklamuoti. Štai:

Laudate pueri Domine,

Laudate nomen Domini..

Mano išmonę pertraukė vakarinis skambesys - smūgiai į bėgio galą — din dan, din dan.

* * *

Nuo mano namų iki Mechanikos fakulteto gal koks kilometras ar daugiau. Skubu, žingeidu, ką gi pasakys. Egzaminai išlaikyti stažo pakanka.

Priėmimo komisijon kvietė ne visus. Iki tol buvome surūšiuoti į pirmarūšius ir antrarūšius. Patekau į antrąją (jau ne šiandien), todėl turėjau stoti komisijos akivaizdon.

Kambaryje už ilgo stalo sėdėjo daug pasipūtusių valdininkų. Pažvelgus į juos, nenorom darėsi nemalonu.

Pasakiau pavardę ir vardą. Sekretorė paklausė tėvavardžio. Be įžangos vienas iš jų prašvokštė:

-    Nam takyje nienužny! (Mums tokie nereikalingi!)

-    A kto eto vy? (O kas jūs toks?) — paklausiau.

-    Ja sekretar oktiabrskovo rajkoma Bezrodnyj (Aš spalio rajkomo sekretorius), - iškošė.

—    Aš ne į rajkomą, o į KPI, — atsakiau.

Komisija mano argumentų nesuprato. Jie padarė išvadą; pilietį (ty. mane), kaip buvusį politinį kalinį, į studentų sąrašus negalima įrašyti.

—    Ar jūsų sprendimas galutinis? - pasiteiravau.

—    Galit kreiptis į rektorių prof. Baršauską, - atsakė vienas iš sėdėjusių už ilgo stalo.

Rektorius priėmė ne iš karto. Stoviu koridoriuje ir laukiu priėmimo.

—    Štai ir šitą išvarė Bezrodnas, - parodo vienas iš praeivių antrajam ir nueina. Prie manęs prieina pastarasis ir ištiesia ranką.

—    Ūkelis Gediminas.

Čia pat prisimenu jį ir dar vieną šmaikštuolį — "ta pavardė pavojinga, nešiuolaikiška, reikia keisti į Kolūkėlį" — ir nuotaika praskaidrėja.

—    Kiek ir pagal kokį straipsnį? — paklausiu Gediminą.

—    Dešimt, pagal 58, ir visus Šiaurėje. Bet tai dar ne viskas. Aniems fašistams taip pat atidaviau duoklę dar penkiolikmetis. Iš Karaliaučiaus konclagerio pabėgau, Tilžės gestapas pasigavo. Suaugusius sušaudė, išgelbėjo nepilnametystė. Tačiau tai ne nuopelnai. Aukštosios mokyklos durys mums aklinai užvertos.

—    Manau, kad ne. Don Kichoto bendražygis paliko vienas duris, atvertas visiems. Reikia jas surasti ir įeiti

—    Kur tos durys, kaip jas rasti? — paklausė Gediminas.

—    Laukiu rektoriaus. Jis tas duris mums atvers, - atsakiau.

Rektorius maloniai atsakė į mano pasilabinimą. Išklausė mano prašymą

leisti studijuoti KPI Vilniaus fakultete pramoninę - civilinę statybą.

—    Kuo gi prasikaltęs, kad rusiškai kalbantis neleidžia įrašyti į studentų sąrašus? — pasiteiravo profesorius.

—    Du kartus teistas už politinius prasikaltimus Rusijos Federacijai

—    Tai gal tenai buvai išsikėlęs gyventi? — pasiteiravo.

—    Ne, čia Lietuvoje baudžia pagal Rusijos Federacijos įstatymus. Jie mūsiškių nepripažįsta, — paaiškinau profesoriui: aš Lietuvos įstatymų neperžengiau.

—    Vadinasi, tave baudė pagal atneštinius.

—    Taip, profesoriau, pagal kraitinius.

—    Oi išdykęs, balandėli, išdykęs! — pakraipė galvą profesorius. - Tai gal ir ginklą naudojai prieš tuos kraitinius?

—    Ne, profesoriau, aš pasyviai kariauju. Atsisakiau jiems būti slaptu agentu Eržvilko gimnazijoje. Už tai jie man už akių "Penketą" įskėlė. Po Vengrijos įvykių - pakartojo.

—    Gerai, balandėli, gerai padarei, - ir nevikriai apsidairė, ar iš tikro mudu du. - O dabar eik, kai atneš jūsų aplankus, aš tave pakviesiu.

Pakvietė iškart abu su Gediminu. Atsivėrė durys, ir veržte įsiveržė aukštaūgis vyriškis, nuo pat slenksčio tiesiog rėkdamas:

—    Ūkelį reikia priimti institutan, o Girdzijauskas recidyvistas. Aš prieštarauju dėl jo priėmimo! - baigė jis.

—    Taip, aš recidyvistas, nes antrąkart stoju į šio fakulteto vakarinį skyrių. 1956m. buvau įstojęs, tik be egzaminų, nes turiu technikumo raudoną diplomą, -    paaiškinau, vildamasis, kad susiprotės, nes kalba lietuviškai su dzūkišku akcentą.

—    Neapsimetinėk — esi politinis recidyvas, — su pykčiu iškošė ilgšis ir skubiai dingo už durų.

—    Matyt, pradedantis NKVD antraeilininkas, kad toks grubus. Pagrindiniai mandagesni, ramesni, - pamaniau.

Tuo tarpu profesorius įrašė Gediminui rezoliuciją, leidžiančią studijuoti Palinkėjo sėkmės. Likome vėl dviese.

—    Iš kur dar vienas enkavedistas jūsų filiale? - pasiteiravau profesorių.

—    Och, balandėlį kad būtų tik du - pažėrė greitakalbe, dar kartą atsiduso ir tęsė, - tai profesorius A.Kudzys, balandėlį jis komisijos narys, antras narys prieš jus. Todėl negaliu leisti studijuoti, - pabaigė.

—    Ar tai jau galutinis sprendimas, ar jau visos durys užvertos? - paklausiau.

—    Na, balandėli, ne. Jei kuris nors iš cė-ka narių laiduotų, duočiau leidimą,

—    atsakė profesorius.

—    Vadinasi du prieš du, - pamaniau.

Už durų laukė Gediminas. Buvo susikrimtęs dėl tokios netikėtos atomazgos.

—    Štai ir musų pirmoji pergalė, Gediminai - paspaudžiau ranką, pasveikindamas kaip studentą.

—    Kaip su tavim, kaipgi su tavimi? — paklausė susirūpinęs Gediminas.

-    Manau, kad mano durys tebėra atvertos, per jas reikės įeiti.

-    Čia buvo tavosios, svarbu, kad mes ten įeiname sudaryti lygsvarą. Du prieš du, — ištariau garsiai Gediminas į mane pažiūrėjo su nuostaba, netardamas nei žodžio.

-    Tai tau ir aukštoji mokykla, "Laimės žiburiu" švietusi per katorgos ūkus. Jos savarankiškumas - tai tik iliuzija. KPI - tai paprastas NKVD filialas su sekretoriais ir profesoriais. Matyt, jų laipsniai dvigubi jie gi kartu volkovo-jai-kudziai, volkovojai-bezrodnai, profesoriai-seržantai.

Nuo Mechanikos fakulteto iki namų žingsniavau, susikrimtęs ne tik dėl savo nesėkmės, ne mažiau dėl KPI. Kurgi atsidurs mūsų jaunimas? Kokiose auklėtojų rankose? Kurlink sukama mūsų Lietuva? — mąsčiau liūdnai

-    Bezrodnyj man priminė "Dubrovlago" režimo viršininką, (berods ir pavardė buvo panaši), kuris mus iš 7 barako basus iš miegų išginė į 42 laipsnių šaltį ir liepė rikiuotis.

-    Poslednemu sem sutok karcera! (Paskutiniam septynios paros karcerio!), - suriaumojo nuo slenksčio. Nenorėjau patekti į karcerį pačiame šaltyje, todėl, basomis kojomis — į šlapius batus "įšokęs", išbėgau į rikiuotę. Autai džiūvo džiovykloje, o kojines (ir pirštines) dar rudenį buvau padovanojęs išvežtiems lietuviams į Šiaurę, į dar didesnį šaltį (A.Miškiniui ir Vilimui). Tad basas į šaltį ne mažiau kaip trims valandoms. Tai buvo "bezrodno" išmonė imituoti "pabėgimą" ir vis skaičiuoti ir skaičiuoti stingstančius nuo šalčio katorgininkus. Jis, žinoma, buvo su kailiniais — "tulup" ir veltiniais.

Maniera ta pati ir komandos panašios. Nebūtų taip skaudu, kad šalia jo būtų buki prižiūrėtojai su lentutėmis, anot kurių, praėjus penketukui išrikiuotųjų, užbraukia brūkšnį - "palku". Visiems penketukams praėjus, "paikas" skaičiuoja "Bezrodnyj" ir vis randa "trūkumą". Čia, šių prievaizdų vietoj profesoriai "tarnauja" dar uoliau nei tie su lentutėmis. Anie gal nesuprato ką daro, o profesoriai?. "Gal toks tramplinas į akademikus?" — liūdnai mąsčiau, lėtai žingsniuodamas Pylimo gatve.

-    Gal būti atlaidžiam, kaip A.Miškinis Salomėjos Nėries ir jos "bendražygių" atžvilgiu? Tačiau už tai užsitraukė kairuolio ir jų "draugo" aureolę. Prisimenu disputus apie Salomėjos Nėries ir V.Majakovskio kūrybą. A.Miškinis vertino vieną ir kitą kaip poetus, vertino jų kūrybą, aplenkdamas tą dalį, kurios neįmanoma vertinti aplenkdamas jų biografijos tarpsnius, kurie nusikal-stami. Mokytojas Valys, Antano oponentas, buvo nepakantus (o su juo ir mes, dalis jaunimo) šiems poetams. Jis netgi nelaikė jų poetais, o paprastais vienos ir kitos tautos išdavikais.

-    Pasakyk, kas tavo draugai - aš pasakysiu, kas tu, - kartodavo Valys, - aiškiai siųsdamas "kamuolį" į Miškinio vartus. Po šių disputų mes dar ilgai aptarinėdavome ir šiuos, ir kitus poezijos ir literatūros klausimus savo rate, savoje draugijoje, kuri buvo tarsi opozicija, "aukštajai visuomenei", nes iškiliosios asmenybės turėjo sau artimesnį ratą; vieni iš jų buvo eruditai, kiti jiems labai palankūs.

Po vieno tokio disputo mokytojas Valys buvo įtūžęs ir sėdęs "vienu ypu" parašė parodiją "Varnas prie plento". Tai buvo tarsi "recenzija" A.Miškinio tolerancijai

Pernelyg didelę toleranciją ne visi vertina. Gal ir tolerancija turi turėti ribas. Matyt, reikia skirti suklydimus nuo nusikaltimų. Suklydimus — atleiskime, nusikaltimus — teiskime.

Kristus žinojo, kad Judas išduos, bet jis žinojo, kad šis pasikars.

Tokie "Alma Mater" profesorių veiksmai sujaukė mano mintis ir sielą: keitėsi "Dubrovlago" ir laisvės vaizdai - prisiminimai. Betgi ar tai laisvė? Ko jie iš manęs nori? Juk aš lygiateisis pilietis. Mano teisės jų pačių konstitucija nevaržo. Tuo tarpu vienas užsipuola mane, visiškai nepažįstamą pilietį, apkaltindamas prasižengus svetimai valstybei nesvarbu, kad katorga atbūta, bet mano kaltė, kad aš esu lietuvis ir nepasiduodu, nesirengiu priimti nei kitos mąstysenos, nei kitos tikybos, nei tautybės.

Kitas tarsi sako:

-    Aš tau galiu padėti bet dabar nepadėsiu. Dar pamurkdysiu, pažiūrėsiu ar stiprus tavo nugarkaulis. Gal tu nueisi pas "juos", pas tuos "visagalius", nusilenksi jiems ir pasakysi "Aš atėjau pas jus ir jums tarnausiu - padėkite man įstoti į institutą."

-    O gal tu prasigersi ir niekur nenueisi - nei pas "juos", nei į institutą, -mąsčiau sau vienas.

-    Du prieš du, kodėl? Jų svoriai visai nelygūs.

-    Jei suriši už kojų ir permesi per tvorą, tai vienas kitą atsvertų, - dažnai kartodavo mano tėtė, nurodydamas vienodus niekadėjus.

-    Vienoje pusėje surišti okupantas ir kolaborantas, kitoje cė-ką narys.

Netgi per daug to "nario", jis gali atsverti anuodu, bet nenori. Tad okupantą atsvers cė-ką narys, o kas kolaborantą? Gal kitas kolaborantas? Jų pilnas Vilnius, tik kaip vieną iš jų "pririšti" prie tos trijulės ir "permesti per tvorą".

-    Aš visą savo neilgą gyvenimą gyvenau bolševikų pykčiui, gyvensiu ir toliau. Nei prasigersiu, nei nueisiu pas juos, bet įstosiu į institutą, pasitelkęs visą savo žemaitišką užsispyrimą, įeisiu pro man skirtas duris. Jos yra, tik reikia jas surasti.

Audra sieloje nerimo, išversdama vis naujus ir naujus prisiminimus. Kai grįžau atbuvęs antrą kartą, "Vilniaus statybos" partorgas Jakuba nurodė 5-osios statybos valdybos viršininkui E.Venckevičiui nepriimti manęs į darbą -"Gnat evo iz Vilniusa" (Vyti jį iš Vilniaus), - rėkė partorgas.

E.Venckevičius ramiai, bet griežtai jam atkirto:

-    Darbuotojus pasirenku aš ir su jais dirbu, į mano įstaigos reikalus prašau nesikišti, - pabaigė. Jis buvo baigęs tik technikumą, nepartietis. Man (ir ne tik man) paliko neišdildomą Piliečio įspūdį.

-    Žinoma, aš per griežtai teisiu rektorių. Gal ir negalėjo manęs priimti iš karto. Tikriausiai jis vengia to Kudzio. Matyt, pastarasis rektoriui gali sukelti tokių eibių, kad jis ne tik rektoriumi neliks, bet užims mano buvusią vietą "Dubrovlage."

Tad kiekgi kartų bolševikai vijo mane iš Vilniaus? Per dvidešimt keturias valandas išvykti iš Vilniaus! Tą patį pakartojo Stalino, Lenino, Tarybų, N.Vilnios ir miesto milicijos valdybos pareigūnai. Visur tekstas ir kalba rusiška. Mūsų sostinėje! Ant visų įspėjimų tvarkingai pasirašiau, kad man, lietuviui, čia ne tik vietos nėra, bet reikia dingti nedelsiant iš savo sostinės, nes čia ponauja kiti. Kitaip kalba, kitaip mąsto. Tačiau dingti nesiskubinau, apsistojau pas brolį studentų 'Tauro" bendrabutyje. Vienas kitas sužinojo, kad aš "iš už ribos", iš kur dar iki tol nebuvo grįžusių.

-    Kokia ten tvarka, ar pliekia į kaulus? Ar daug sušaudo? Ar duoda duonos, ar tik bulvių lupenas, - vis teiravosi ir teiravosi studentas A.Baltakis. Sužinojau ir aš, kad jis pradedantis poetas, ir kelintą kartą besilankant, pasiteiravau;

-    O kaipgi tu eiliuoji, kaip tu poetauji, kai kitiems iš nugaros diržus lupa?

-    Koks gi aš poetas, — lyg teisinosi jis, — kas mėnesį parašau eilių už 1000 rb. Reikia padėti motinai išlaikyti brolius ir seseris, tad priverstas tai daryti

—    Kaipgi tu taip pataikai lygiai už 1000? — neatlyžau.

—    Žinau eiliavimo taisykles, žinau, kokias eiles spausdina. Tai mano pragyvenimo šaltinis.

-    Liūdni tamstos popieriai liūdni - atsidusau.

-    Kodėl? - aš visai neblogai uždirbu, - atsikirto Baltakis.

Iki šių dienų man įsiminė tokia prekyba, prekyba idealais. Mane mokė, kad idealai šventi!

Po ’Tauro" langu suburzgia "Pobieda", į mūsų kambarį išdidžiai bet energingai įsiveržia Tomas Venclova. Visus apeina, pasidomi ką jie veikia ir nustemba:

-    Tai studentai tai bent studentai! Studijuoja, atsiprašant, rašytojo Venclovos raštus. Tapsit "eruditais", - iškošia su ironija. Vaikšto išdidus, veik pasipūtęs tarsi "Dubrovlago" generolas tarp "zekų". Aš užlendu į kampą. Trumpai kirptas, su išmestiniu brolio kostiumu. Geriau "ponaičiams" nesipainioti po kojomis. Juolab kad negalėjau suprasti ar nuoširdžiai jis kalba apie Venclovą - savo tėvą, ar provokuoja. Kiek pasisukinėjęs dingsta, ir iš po lango nuburzgia "Pobieda".

Kiti du brolio kambario kolegos ramūs, darbštūs. Vienas jų patyliukais rašo eiles, bet jų nespausdina (matyt, neprekijas). Antrasis rašo apsakymus, bet jų taip pat nespausdina. Nedaug žmonių, bet visi talentingi! Ir kaip skirtingai naudoja savo talentus!

Sekmadieniais pietuose pas prof. Girdzijauską pagal įsigalėjusią tradiciją dalyvauja ir mano brolis. Betgi ir aš čia ant jo sprando nukritęs iš "Dubrovlago". Matyt, brolis apie mane užsiminė profesoriui tad įsakyta atvykti abiem. Po langu suburzgia "Pobieda", vairuotojas pakviečia važiuoti. Man dar sunku patikėti kad aš galiu eiti kur noriu, kad iš paskos ir priekio nelydi vilkšuniai ir automatai. Instinktyviai pasigraibau už auto, ar turiu šaukštą, tą ištikimą "ginklą", lydėjusį mane visus ketverius metus ir dvidešimt tris dienas. Pasirodo, nei auto, nei šaukšto neturiu. Padėtas jis kaip relikvija į "sunduką". Supratau, kad reikės panaudoti ne tik šaukštą, bet ir ne vieną, o dar ir keletą šakučių.

—    O žalias siaube! Iš pasaulio duobės dugno už vieno stato su profesoriais ir profesorėmis ir šiaip garbingomis damomis (o aš jų nemačiau 4m. ir 23 dienas)! Reikės paimti peilį ir šakutę (kurių neregėjau tiek laiko) ir net jais valgyti. Lipau į tą "Pobiedą" tarsi važiuočiau į naktinį tardymą saugume, kur laukia apyrankės ir "bananų" kruša.

Profesoriaus kolegos ir šeima mane sutiko pagarbiai. Buvau pristatytas kaip darbininkų klasės atstovas — elektrikas (to buvau išmokęs "Dubrovlage"). Todėl visas dėmesys - "valdančiosios klasės" atstovui. Pasikalbėti arba padiskutuoti bet kokia tema nebuvo problemos, tuo labiau kad visi vaizdavo, kad aš atvykęs iš tėviškės, iš elektrinės, kur aptarnauju dūzgiančias dinamas, o šios švitina lljičiaus lemputes, o jų šviesoj visiems linksma žingsniuoti į komunizmo rytojų. Man buvo įdomu stebėti, kaip suaugę žmonės įtikinėja vienas kitą kuo patys netiki, meluoja ir nemirksi šeimyninėje aplinkoje. Tačiau problematiškiausia buvo šakučių ir šaukštų rikiuotės ties viena ir kita ranka, lėkštutės ir įvairių formų ir tūrių lėkštės bei "palmiskai", apkrauti per visą stalą. Profesūra laikėsi etiketo, žiūrėjo į svečią, darbo klasės atstovą (t.y. mane), laukė, kad aš pirmas įsidėčiau patiekalą ir būtent tą patį kartos jie. Staiga pasiilgau aliuminio šaukšto ir aliuminio "bliūdo" — ką įdeda į "bliūdą" — turinį išvalgai šaukštu - be problemų! O čia! Ką, su kuriuo? Išgelbėjo šeimininkė, mūsų krašto moteris. Žinojo, kas aš. Priėjusi prie manęs, įdėjo gabalėlį ungurio ir dvi šakutes į mano lėkštę. Tartum kalnas nuslinko nuo pečių. Prisiminiau, kad klebonas Ruokis buvo mokęs valdyti šiuos nesudėtingus įrankius ir įkalęs valgių seką po to, kai pakviesdavo pietų patarnavusius jam mišioms.

Išsiskirstė svečiai, likom tik Girdzijauskai. Profesorius panūdo sužinoti, kas gi tas "Dubrovlagas" ir išvis, kodėl aš ten buvau "išsigrūdęs". Paaiškinau - suprato, bet ne iki galo.

-    Galėjai rasti kokią nors kitą išeitį, - reziumavo.

-    Kitos nebūva arba "jiems" dirbti, arba nedirbti. Atsisakiau, tuo pačiu pasirašiau sau nuosprendį.

Prof. Girdzijauskienė negalėjo suprasti kodėl aš atsisakiau tarnauti partijos "akims", tiksliau tapti partijos "akimi". Jai paaiškinau - juk tai būtų Lietuvos išdavimas. Ji ne tik paraudo, bet ir pamėlynavo.

-    Jei dar neatšaldė tavo kvailos makaulės, tai dar atšaldys, — išrėžė tiesiai į akis. Aš ryžtingai pakilau iš užstalės ir pasiūliau sumokėti už pietus iš katorgoj uždirbtų kelių rublių.

Profesorius suskato raminti mane, brolis vedė derybas su profesore, aš ryžtingai yriausi durų link iš to prišvinkusio sotaus migio, apstatyto fajanso lėkštutėmis ir sidabro šaukštais.

- Mes Girdzijauskai, — kartojo profesorius, — nekreipk dėmesio, - bobos yra bobos.

1958 rugpjūtis, "Dubravlage" antrąkart. Dabar Javasas (11 lageris). Aš naujokas viduryje. Ant galvos kepuraitė - dovana nuo kameros draugų per vardines (1958 06 29) mirtininkų kameroj Lukiškėse. Iš kairės J.Barčys iš Kauno, dešinėje A.Ivanauskas iš Skaudvilės - poetas

Tuo priminė seną kastų tradiciją palaikyti vienas kitą. To mokė ir mano tėvai "Pobiedą" vairavo pats profesorius, mane ir savo dukras nuvežė į Valakampius pabūti gamtoje, pailsėti

Mano giminiuotės žiūrėjo į mane kaip į pavojingą asmenį. Jų nedomino nei aš, nei 40 mln. piliečių, likusių Gulago salyne. Jos buvo sočios ir lojalios.

Ėjo 1953 Viešpaties metų gegužės 1 diena, o atsikvošėjęs susigriebiau, kad dabar 1962m. rugpjūtis.

KPI VF docentas ir cė-ką mokslo skyr. vedėjas Jemeljanovas tuomet atostogavo. Grįžęs buvo užimtas, priėmė "nudirbęs" savo darbus.

Prisistatau, išdėstau savo rūpestį, paprašau tarpininkavimo:

- Manau, kad dėstytojas geriausiai gali suprasti jaunuolio norus studijuoti - pabaigiu.

Mandagus, nevadina recidyvistu, kaip anas jo kolega, bet skėsteli rankomis, sakosi negalįs prieštarauti savo partijos kolegai Bezrodniui, tuo labiau kolegai profesoriui Kudziui.

—    Vistik profesorius prieštarauja, kad jūs studijuotumėt, - ir tęsia, - ogi neeilinis atvejis: du kartai, - pabaigia.

—    Vieną kartą amnestuotas, ir tai jau neskaičiuotina, tai rodo konstitucija, -    tęsiu.

—    Kaip čia pasakius, — ironiškai šypteli, — mes viską skaičiuojame.

—    O kaipgi konstitucija? Juk užkirsdami kelią, ir jūsų partijos kolega, ir profesorius pažeidė konstituciją, kurią patys tvirtinote. Ar ne jūsų pareiga ją ginti?

—    Ne, tai ne mano reikalas žiūrėti tuos pažeidimus, tuo labiau jus ginant, -  pabaigė be užuolankų.

Taigi konstitucija manęs negina, nors esu pilnateisis piliete (o kitus?), bet esu pažymėtas amžinuoju prakeikimo ženklu. Kratau savo atmintį, kasgi iš mano antipodų tame cė-ką galėtų su manimi kalbėtis. Prisimenu "Atžalyną", Eržvilko gimnaziją ir aštuntokus, slapta skaitančius mūsų kambaryje. Kilpą metė NKVD ant visų, užtraukė tik man. Tie išsklido į visas puses. Keitėsi idealai, keitėsi ir pažiūros. Tad cė-ką instruktorius Edmundas Juškys.

Neramia širdimi nukeliu ragelį, surenku numerį. Prisistatau.

—    Žinoma, prisimenu, Petrai, — atsako familiariai, tarsi vakar būtume gėrę kavą. Tarsi nebuvo man dukartinio "Dubrovlago", o jam dukartinės JAV ambasados darbuotojo kadencijos.

—    Man pakaktų penketos minučių išdėstyti problemą, kada galiu užeiti? -    tęsiu pokalbį.

—    Kada jums patogu - į darbą ar į namus, geriau į namus, nes įeiti į mūsų įstaigą — visas ceremonialas. (Mandagiai nutyli, kad tokių ten neįleidžia, jie privalo kulniuoti į kitą gatvės pusę, į specialų priimamąjį.)

Prisimenu savo klajones po "Dubrovlagą", kad suprastų, kodėl kreipiuosi ir kodėl reikalingas jo paliudijimas, kad man būtų leista studijuoti

—    Tai smulkmena, - taria jisai

—    Kaip tai suprasti? - nustembu, juk pažeista konstitucija, sulaužytos piliečio teisės. Tai daro vidury dienos, net profesoriai visiškai nebaudžiami.

—    Nediskutuosime šiuo klausimu, - tarė jisai ir tęsė, - tavo problemą sutvarkysiu, kai tik surasiu rektorių, tai bus ryt arba poryt, sunkiausia surasti profesorių Baršauską.

Mane varžė jo familiarumas, bet tai turbūt buvo diplomato manieros dalis.

Paskambinau sutartu laiku.

-    Su rektoriumi susitariau, skubiai nuvyk, nes jis greitai išvyksta atostogauti

-    Rektorius šiandien priiminės paskutinį kartą prieš atostogas, - kalba į ragelį brolis Stasys - KPI penktakursis, - aš užimu eilę, o tu kuo greičiau atsirask centriniuose rūmuose iš to savo Vilniaus.

Rektoriui reikia nuvežti atitinkamus dokumentus, kurių be profesoriaus Čyro leidimo niekas neišduoda. Tačiau visos smulkios kliūtys nugalėtos, ir aš suplukęs atbėgu į autobusų stotį, kur lyg pagal užsakymą laukia taksi su trimis keleiviais.

-    Aš ketvirtasis ir labai skubu į Kauną, - prašvokščiu uždusęs.

-    Šie trys taip pat labai skuba, - šypsosi vairuotojas, - dviejų keleivių visa manta važiuoja traukiniu, iš kurio išlipę Vilniuje, nespėjo įlipti, - todėl tą traukinį mes turime pavyti Kaune, kai jis ten sustos. Tą mamulę mes turime užvežti į Pravieniškes pas sūnų palaidūną, kuris iš ten ištrūkęs pragėrė viską ir nuogas negali grįžti į Klaipėdą. Mamulė vietoj Pravieniškių pataikė į Vilnių, -    porino vairuotojas, jau sukdamas vairą Kauno link.

-    Man reikia būti Kaune labai greitai po valandos, tai labai svarbu, aiškinu,

-    o čia dar tos Pravieniškės...

-    Visi būsite laiku, nepavėluosi nei tu, nei šie į traukinį, nei mamulė, -toliau porino vairuotojas, ir "Volgos" motoras keistai sustaugė.

-    Mes, ralistai mokame būti kiekviename punkte laiku pagal legendą.

Sėdėjau priekyje šalia vairuotojo. Žvilgtelėjau į spidometrą ir nustebau.

Dar buvo Vilnius, bet spidometro rodyklė buvo gerokai prašokusi 100 km atžymą. Šokte šokome iš miesto ant Panerių kalno, motoras dar įdomiau ėmė staugti, tarsi niūniuoti. %važiavome į audrą, tarsi praplyšęs dangus nesibaigiančiais srautais pylė vandenį! Užgriuvusią tamsą skrodė žaibai

Visas transportas sustojo šalikelėse. Mūsų "Volga" dainavo, vienodai slidinėdama visu korpusu, tačiau ne per daug. Sėdėjau gan nejaukiai nes buvo tikras smigimas į nežinią, valytuvai nespėjo braukti vandens srovių.

Prieš mus stovėjo juosvai pilkšva vandens siena.

—    Man labai reikia, aš labai skubu, bet man regis, kad mes per daug rizikuojame, - kreipiausi į vairuotoją.

—    Mums dažnai per lenktynes pasitaiko tokios liūtys, tik kelias būna kur kas blogesnis. Čiagi puikus plentas, ir visi sustoję tarsi per paradą duoda kelią, — su pasitenkinimo šypsena atsakė vairuotojas. Motoras tarsi karo meto "Duglas" tęsė banguojančią savo melodiją.

Negi ir čia reikia plaukti prieš devynis kartus sraunesnę upę nei Nemunas, - mąsčiau sau vienas, atsitraukęs nuo nerimą keliančių smulkmenų, kurios vis vien stojosi man skersai kelio.

Negi aš vienas tarsi prakeiktas iš visos giminės?

—    O ne, - prisiminiau, Albiną Stoškų, pusbrolį, ir E.Ignatavičių į NKVD nasrus įdavė jų mokytojai. Ten, tėviškėje, Vadžgiryje. Tai buvo prieš dešimtį metų, o gal anksčiau. Taigi prasidėjo nuo paprastų mokytojų ir komsorgų, jie įdavė savo auklėtinius už eilėraščius ar kitokią literatūrą apie gerą Lietuvą ir blogus atėjūnus. Dabar šį "gerą" darbą jau dirba ir profesoriai. O gal tai atsitiktinumas? Vargu; valstybės sistema dirba tokių "gerųjų" naudai. Juos tokiems žingsniams skatina. Matyt, tikisi užsitarnauti akademikus. Statė šie "parduoti" gimnazistai Kuibyševo HES aptvaroje 25x25 km, visi tokie pat "parduoti" ar "įduoti", pusbadžiu. Statyba juk komunistinė buvo. Kažin ar galima būtų pabandyti pastatyti komunizmą be teroro ir vergų?

"Volga" pakrypo, remdamasi tik dviem ratais, padarė posūkį, riaumodama tiesiog šuoliavo duobėtu keliu. Supratau, jog pasukome Pravieniškių link.

Kur dingo ta lietuviška Mokykla? - mąsčiau toliau, negi ji visa buvo areštuota iš liepos 11 į liepos 12 1940m. naktį, kartu su prof. Tonkūnu? Daug gerų žodžių "Dubrovlage" iš šio tauraus profesoriaus ir poeto A.Miškinio girdėjau apie ją. Daug gero išmokau iš jų, nors ne per ilgas bendravimas su jais buvo. Prof. Baršauskas yra tos pačios kartos žmogus, bet jis čia jau pasikeitęs. Tad kodėl šiuolaikiniai mokytojai ir net profesoriai išduoda savo mokinius? Kur tokia mokykla eina, koks jos produktas? Kodėl jie kratosi tų, kurie gali jiems pasakyti "Jūs klystate!" Matyt, ta mokykla bijo Tiesos! Ir ta mokykla ir jų mokytojai ir jų profesoriai bijo Tiesos!

Nuo staigaus stabdymo kakta įsirėmiau į priekinį stiklą. Vairuotojas kvatojosi.

-    Reikia gyventi realiu gyvenimu čia, o ne padebesiais, - prunkštavo jis. Mamulę tiesiog išmetė su visa sūnelio manta. Vėl šuoliavome per duobes Kauno plento link.

Gal tą lietuvišką Mokyklą ištrėmė kartu su Monika Galbuogiene 1941m. birželio 14d? Menu tarsi šiandien, kaip pro mūsų sodybą geriausią Vadžgirio pradinės mokyklos mokytoją, su 3 savaičių dukryte ant rankų, vežė ginkluoti enkavedistai. Smailūs durtuvai kalėsi į Balzgeniškių melsvą dangų. Apstoję ratu dvikinkį vežimą, tarsi didžiausią galvažudį tik pagimdžiusią moterį. Iki šiol savo smaigaliais smelkia širdį. Kodėl taip saugojo beginklę moterį? Turbūt todėl, kad ji buvo lietuviška Mokykla. Šių durtuvų krikštatėviai gerai žinojo, ką daro. Monika Galbuogiene, A.Miškinis, T.Globys, prof. J.Tonkūnas niekuomet savo mokinių neišdavė ir negalėjo išduoti Jie patys nuėjo sunkiausią kelią, nei savo mokinių, nei savo Mokyklos neišdavę. Šie durtuvai praskynė kelią jų vieton kitiems, kurie tokių "sentimentų" jau neturi.

-    Štai ir centriniai KPI rūmai, kaip ir tarėm, tik valandą, vieną valandą tevažiavome, - rodė man laikrodį vairuotojas, - dar spėsime ir jų traukinį pasitikti, - pridūrė šelmiškai šypsodamasis.

Vienu šuoliu atsidūriau prie rektoriaus priimamojo. Ten kantriai budėjo brolis Stasys.

-    Jau visus išklausė, dabar ten užėjo giminės, tuoj išeis visi, išvyks atostogauti.

Sekretorė praneša apie paskutinį lankytoją.

-    Ką pasakysi, balandėli, - maloniai pasiteirauja rektorius.

Išdėstau klausimą, primenu susitarimą ir Juškio laidavimą.

-    Šitaip toli važiavai, matyt, nori studijuoti, reikia pasirašyti, reikia, - agitavo pats save rektorius. Paėmęs plunksnakotį, greitraščiu brūkštelėjo: "Priimti kandidatu" - prof. Baršauskas, 1962 08 28.

Atgal į Vilnių keliavau lėtuoju traukiniu. Gera nuotaika ir linksmesni prisiminimai.

Bet vis apie mokslus ir mokytojus. Grįžau iš "Dubrovlago" į Vilnių, susiradau butą ir darbą be problemų, o prisiregistruoti - ne. Tiesiog prievarta buvau išvytas.

Raseiniuose problemų mažiau. Specialybė deficitinė - elektrikas - priima elektrinėn įvairiadarbiu. Su širdgėla NKVD pasirašo, nes laiduoja elektrinės šefas. Panorau įstoti į paskutiniąją klasę ir baigti gimnaziją, tačiau reikia išlaikyti egzaminus.

Vakarinės gimnazijos direktorius Laurinaitis, mokytojai T.GIobys, Bakutis, Teišerskas ir kai kurie kiti - daug gelbėjo įstojant ir mokantis. Per stojamuosius neapsiėjome ir be kuriozų. Pirmas egzaminas — rusų kalba. Grįžus iš rusiškos aplinkos (kartais ištisomis savaitėmis negirdėjau lietuviškai), tas egzaminas nekėlė problemų. Dieninės gimnazijos rusų kalbos mokytojas kartu ir komsorgas sumanė naujoką "pakratyti". Užsimezgė pokalbis rusiškai. Mandagiai kelis kartus pataisiau leksiką, kirčiuotę ir linksnius mane egzaminuojantį mokytoją. Čia pat nuėjo gandas, kad stojantysis mandagiai pakoreguoja egzaminatorius. Tai, matyt, padarė mano globėjai, norėdami palengvinti mano dalią, nes koreguoti galbūt galėjau dar vokiečių kalbą ir fiziką, bet kitus dalykus - ne. Čia aš radau dar malonią lietuvišką aplinką.

Bolševikų ujamas buvau ne tik aš, bet ir mano broliai ir vaikai. Jau minėtas mano brolis Stasys, baigęs KPI, įstojo aspirantūron, į KPI Vibrotechnikos laboratoriją. Vėl mandatinė komisija ir NKVD profesoriai.

-    Ar ne jūsų brolis Girdzijauskas, kuris studijuoja KPI Vilniaus filiale? -remia Stasį Girdzijauską prof. A.Čyras.

-    Kuo čia dėtas kažkoks vilnietis bendrapavardis, — atremia kauniškis komisijos narys, nelaukdamas iš Čyro padorumo.

-    Todėl, kad tas vilniškis politinis recidyvistas, — atakuoja prof. Čyras, -be to, aš klausiu aspirantą, ne jūsų.

-    Bet, profesoriau, patikslinkit, ar vilniškio studento teisės suvaržytos, ar jis studijuoja pažeidžiant kurį nors įstatymą?

-    Mūsų visų pareiga laikyti "taikiklyje" politiškai nepatikimus elementus, - tęsia prof. Čyras.

-    Mūsų visi "elementai" patikimi, - šmaikštauja kauniškis.

-    Argi vienas šuo rudas, profesoriau, kaip sako liaudies patarlė, - randa išeitį brolis. Tačiau priėmimas susikomplikuoja. Jaunas mokslininkas moraliai laužomas: pasakysi tiesą - aspirantūros nematysi, nori aspirantūron -išsižadėk brolio — duotu atveju, o apskritai — tėvo, motinos, Lietuvos- jei nori daryti karjerą bolševikinėje sistemoje.

Tai tiek bruožų iš liūdnos mano, o ir Lietuvos žmonių istorijos, kurią suko bjaurus bolševikinis mechanizmas.