Partizanai: Istorija ir dabartis

KYBARTŲ ŠEIMOS TRAGEDIJA

Z. Kušeliauskas

Nedaug rasime šeimų Kelmės valsčiuje, taip pat Liolių parapijoje, kurios būtų labiau nukentėjusios nuo bolševikinės okupacijos, kaip Kybartų šeima. Tai tikrai neeilinė tragiškos lemties šeima. Joje figūravo net trys pavardės.

Partizanas Vladas Kybartas

Netoli Liolių bažnytkaimio, šalia vieškelio, prigludęs Kaspariškės kaimas. Viduryje to kaimo, tarp miškelių ir pelkių, įsikūrusi Boleslovo Kybarto sodyba.

Turėdama nemažą žemės plotą (34ha), gausi Kybartų šeimyna, deja, vertėsi gana sunkiai.

Užpelkėjusi žemė nebuvo dosni nors ir gerai prižiūrima. Šeimos galva Boleslovas Kybartas buvo stikliuko mėgėjas, todėl beveik visus ūkio darbus nudirbdavo gausi šeimyna. Vyriausias iš vaikų Kybartų šeimoje -posūnis Kostas Kušeliauskas, mano tėvas.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą tėvo motina buvo ištekėjusi už Jagaudo. Jagaudų šeimoje buvo du vaikai - duktė Marytė ir sūnus Jonas. Tačiau po kelerių metų Jagaudienė lieka našlė. Apie 1918m. ji išteka už Boleslovo Kybarto. Nuo to laiko Kaspariškės kaime įsitvirtina Kybartų šeima.

Vyriausias Boleslovo Kybarto sūnus buvo Mečius, gimęs 1920m Toliau — broliai dvyniai — Vytautas ir Stasys, gimę 1922m., po poros metų duktė Vanda, 1925m. gimęs Vladas, vienas iš gabiausių, per vienerius metus baigdavęs dvi klases.

Toliau šeimoje gimė brolis Genius 1927 metais, dukra Jadvyga 1928 metais ir Jonas 1929 metais. Taigi viso labo šeimoje buvo 11 vaikų.

Sunkiausia našta šioje šeimoje teko vyriausiajam sūnui Kostui Augdamas prie vieno patėvio, o vėliau prie antro, turėjo dirbti visus žemės darbus ir padėti auginti gausią šeimyną. Dar prieš išeidamas į Lietuvos kariuomenę, Kostas dirba pas svetimus žmones, daugiausia prie lentpjūvės, malūnų, kūlimo mašinų. Vėliau paūgėję ir jaunesnieji broliai eina tarnauti pas artimesnius ūkininkus, kas už pusbernį, kas už piemenį.

Taip jau lėmė likimas, kad anksti miršta Boleslovas Kybartas, palikdamas mažamečius vaikus. Po tėvo mirties neilgai trukus grįžta iš Amerikos velionio brolis Vladas. Jis buvo senbernis ir apsigyveno brolio šeimoje, tapdamas vyriausiu gaspadoriumi. Nuo tada šeimai tapo šiek tiek lengviau - atsirado suaugęs žmogus, kuris imasi vadovauti ūkiui. Taip jis ir liko nevedęs, augindamas brolio vaikus.

Pirmasis iš šios gausios šeimos atsiskiria Kostas, sukurdamas savo šeimą netoli nuo Kaspariškės, Liaudiniškių kaime. Vėliau išteka Jagaudaitė Marytė ir taip pat palieka gimtinę. Jonas Jagaudas, prasidėjus karui jau buvo grįžęs iš kariuomenės. Tarnybą jis pradėjo Lietuvos kariuomenėje, o baigė sovietams okupavus Lietuvą.

Prasidėjus karui sovietinė armija kūlvirsčiais bėgo iš Lietuvos, palikdama pakelėmis sunkiąją ginkluotę. Apie Liolius buvo likusi ir viena rusiška patranka. Jonas Jagaudas, eidamas su draugu į bažnyčią, randa pakelėje paliktą patranką. Jis, kaip buvęs artileristas, puikiai žino, kaip su ja elgtis. Žiūri - šalia yra ir sviedinių. Jie, ilgai nelaukdami užtaiso patranką ir iššauna Virtukų miško link. Po šūvio tuojau prisistato vokiečiai ir juos abu nusivaro į Liolius. Netoli bažnyčios už tokį "žygdarbį" vokiečiai juos ruošiasi sušaudyti Tik Liolių klebono dėka jie buvo išgelbėti.

Į karo pabaigą, grįžtant frontui, Kybartų sodyboje buvo įsikūręs vokiečių štabas. Vladas tada šiek tiek pramoko sovietų kalbos. 1944m. vasarą, praūžus frontui, prasideda antroji vokiečių okupacija. Su ja prasideda ir Kybartų šeimos nauji vargai Tuojau po karo visa šeima suserga šiltine. Pirmąja auka tampa motina Stanislava Kybartienė. Nebuvo net kam laidoti - visi šeimos nariai ligoninėje Palaidojo vyriausias sūnus Kostas su kaimynu Rumševičiumi. Stanislava Kybartienė buvo puiki šeimininkė, tvarkinga ir be galo darbšti Turėjo autoritetą tarp kaimynų ir giminių.

Pirmaisiais pokario metais visi vyresnieji broliai - Mečius, Vytautas, Vladas buvo paimti į karinę tarnybą. Dėl sveikatos liko nepaimtas vienas iš vyresnių brolių — Stasys. Kur tarnavo Mečius, neaišku, o Vytautas tarnavo Latvijoje. Vladas saugojo tiltą prie Tilžės per Nemuną.

Į partizaninę veiklą pirmasis iš Kybartų šeimos įsitraukė Vytautas. Tarnaudamas armijoje, kažką negero užrašė ant patrankos vamzdžio apie "Staliną tėvelį". Kilus įtarimui, jis apsisprendžia bėgti. Laimingai grįžta į Lietuvą ir tiesiai pas partizanus. Tai galėjo būti 1945m. pabaiga ar 1946m. pradžia. Prisimenu, kaip jis, būdamas partizanu, dalyvavo mano jauniausios sesutės krikštynose, o ji gimusi 1946 metais.

Grįžus iš armijos, Mečiui ir Vladui prasideda neramus gyvenimas. Vytautas jau partizanauja, buvę netolimi kaimynai K.Šarauskas ir Kisnierius, aršūs sovietinės santvarkos gerbėjai - stribai neduoda jiems ramybės. Jų supratimu, jei Vytautas partizanas, tai ir jiedu tokie pat "banditai". Dėl stribų išpuolių jie abu palieka gimtinę, persikeldami gyventi pas giminaitį Andriušką. Andriuškai gyveno už kelių kaimų nuo Kaspariškės. Tačiau ir čia juos suranda minimi stribai ir vėl neduoda ramybės. Neapsikęsdami šitokio stribų puolimo, vyrai nutaria išeiti į mišką. Tai buvo 1947 metais.

Taigi trys broliai Kybartai - Vytautas, Mečius ir Vladas pradeda sunkų, bet garbingą partizaninį kelią nuo Liolių, tačiau daugiausia laikosi Raudgirio miške ir jo apylinkėse. Retkarčiais atklysta ir į Liolių kraštą.

Vieno tokio apsilankymo metu Kanopėnų kaime, dienodami su būriu pas Sutkienę, daug baimės įvarė paruošų agentui Guzinkovui. Iš tikrųjų paruošų agentas Guzinkovas nebuvo labai piktybinis, tačiau dažnai slampinėdamas apie kaimą, buvo visiems įgrisęs. Tai Sutkienė paprašė partizanų truputį jį pagąsdinti. Kaip tyčia, jis ir pasitaikė Kanopėnų kaime. Jam einant per atvirą lauką, iš miško išėjo du partizanai. Tai buvo broliai Kybartai Mečius ir Vladas. Vladas stovėdamas iš kulkosvaidžio paleido kelias serijas virš jo galvos. Tas, metęs savo šautuvą, prigludo prie žemės ir, kaip kurmis rausdamas žoles ir žarstydamas žemes į šalis, buvo pasiruošęs stačiai žemėn prasmegti Po šio įvykio Guzinkovas dingo iš mūsų kaimo.

Prisimenu vieną atvejį 1947m. vasarą. Pas mano tėvus, Liaudiniškių kaime, apsilankė tėvo brolis Vytautas. Jis buvo vienas. Mūsų sodyba iš visų pusių apsupta krūmų, labai patogi vieta. Jam būnant kambaryje, į kaimą sugužėjo visi Liolių stribai. Kur slėptis, ką daryti? Troba nedidelė, kaip ir visur, įėjęs į vidų, patenki į virtuvę, šalia jos nedidelis kambariukas, o kitas trobos galas, atitvertas siena, tai didesnis kambarys. Mama stovi prie krosnies ir sukasi apie puodus. Vytautas sprunka į tą kambariuką šalia virtuvės, užsidaro duris ir, atsikabinęs langą, laukia, kol visi stribai sueis į vidų. Mama užstoja kambariuko duris, kad stribai negalėtų praeiti. Vytautas, įsitikinęs, kad kieme stribų nėra, iššoko pro langą, o čia pat už penkių metrų krūmai. Taip jis nepastebėtas pabėgo tiesiog stribams iš panosės. Stribai visur apžiūrėję išėjo nieko nepešę. Tik po kelių valandų tėvas pasigedo naujų savo batų, nespėjęs nei karto apsiauti. Negaila batų, kad tik viskas laimingai baigėsi.

Mano tėvų sodyboje patikimą prieglobstį rasdavo ne tik Kybartai, bet ir kiti partizanai Abu mano tėvai kiek išgalėdami rėmė ir visokeriopai padėjo partizanams. Tėvas, būdamas pagrindiniu jų ryšininku, atlikdavo įvairiausius partizanų pavedimus, plačiai pažinojo žmones. Gaila, kad niekas neprisimena jo slapyvardžio.

1945 —1946 metais mūsų sodyboje nuolat lankydavosi pirmasis tų apylinkių partizanų vadas karininkas Urbutis-Algimantas, Margis su savo žmona. Urbučio dėka ir jam asmeniškai rekomenduojant pas mano tėvus buvo atvežtas aviacijos leitenantas Juozas Kasperavičius-Šilas, Visvyda. Jis buvo partizanų išvaduotas iš Biliūnų ligoninės, o atsidūrė už 30km Liolių apylinkėse, Liaudiniškių kaime, pas Kostą ir Beną Kušeliauskus.

Apie du mėnesius išbuvo, kol pasveiko, po to atėjo partizanai ir išsivedė Juozą Kasperavičių.

Urbučiui-Margiui pasitraukus iš kovos sąjūdžio, į jo vietą stojo mūsų artimas kaimynas, gimnazistas Vytautas Eisinas-Žygimantas iš Elenavos kaimo. Jo sumanaus vadovavimo dėka partizanų būriuose įsiviešpatauja drausmė ir tvarka. Tuo laikotarpiu Kelmės valsčiuje veikė daug plėšikų gaujų, kurios be gailesčio plėšė žmones partizanų vardu. Tokiais savo veiksmais jie skriaudė niekuo nekaltus gyventojus, krovėsi sau turtą, žemindami partizanų vardą padorių žmonių akyse. Partizanų vadas Eisinas rimtai ėmėsi išaiškinti tokias gaujas ir bausti. Neilgai trukus netoli mūsų namų, prie vokiečių kareivių kapinių, buvo sušaudyti trys tokie plėšikai.

Vieną tamsų rudens vakarą Eisino vyrai susirinko Liaudiniškių kaime, pas jo dėdę Grabauską. Buvo nuspręsta likviduoti artimiausią Eisino kaimyną, stribą Lembutą. Nuėję iki jo, kaip tik jį randa namuose. Vedasi į eglyną. Einant per mišką, du vyrai laiko jį lengvai paėmę už parankių. Lembutas buvo labai vikrus, prisitaikęs progą, kaip ungurys išsineria iš vatinuko ir staigiu judesiu sprunka į šoną. Vedusių jį vyrų rankose lieka tik rusiška šimtasiūlė. Vyrai paleidžia kelias serijas, bet veltui matyt, jam taip buvo skirta. Tai dar vienas akivaizdus faktas, kad partizanai nebuvo tokie žiaurūs, kaip juos vaizdavo tarybinė literatūra. Jei jų vietoje būtų buvę tarybinio saugumo darbuotojai, jis tikrai nebūtų ištrūkęs. Jų vedimo metodus puikiai aprašo savo knygoje P.Pečiulaitis-Lakštingala.

Kaip anksčiau minėjau, šioje gausioje šeimoje figūravo net trys pavardės. Todėl ne visi žinojo, kad mano tėvas Kostas Kušeliauskas yra Kybartų brolis. Mano tėvų šeima gyveno palyginti vargingai nors tėvas buvo kaimo "dešimtukas", bet tai jam nekliudė atlikti ryšininko pareigas, o gal net padėjo. Taip artimai bendraudamas su partizanais, turėjo nemažą įtaką jų veiklai Būdamas labai geros širdies žmogus, dažnai užstodavo net komunistuojančius žmones, gindavo juos nuo partizanų norų susidoroti Taip jis gynė savo jaunystės draugą Jakubauską. Mano tėvui patekus į kalėjimą, netrukus Jakubauskas buvo sušaudytas. Reikia pripažinti, kad per tą savo gerumą, gelbstint nusipelniusius bausmės žmones, jis ir pateko į kalėjimą. Čia noriu papasakoti vieną įvykį.

Pas mus užeina partizanų būrys ir iš mūsų sodybos ruošiasi vykdyti užduotį. Užduotis aiški turi likviduoti du artimus kaimynus — Krenčių ir P.Šimkų. P.Šimkus mano mamos patėvis, tai mano tėvui kaip ir uošvis. Tėvas, sužinojęs jų planus, akimirkai dingsta iš namų, bėgte nubėga iki Šimkaus ir įspėja jį: "Pranai nenakvok šiąnakt namuose, ateis tave sušaudyti"

Padaręs gerą darbą, grįžta į namus ir toliau kaip niekur nieko kalbasi su partizanais. Tą naktį iš tikrųjų buvo nušautas Krenčius, o Šimkaus, kaip ir turėjo būti, nerado... Už tai Šimkus jam "puikiai" atsilygino, nusprendęs: 'Tu man išgelbėjai gyvybę, aš tau - kalėjimą". Rytojaus dieną jis atsiduria Kelmės saugume. Ten aiškiai pareiškia: "Kušeliauskas turi reikalų su miškiniais". To ir užteko, kad areštuotų mano tėvą, tai įvyko 1948m. balandžio mėn. Kai atėjo jo suimti, pirmiausia padarė smulkią kratą, viską išvertė, ieškojo ginklų, partizanų spaudos. Ačiū Dievui, nieko nesurado, nei mažiausio įkalčio, bet tėvą vis tiek išsivedė. Kartu areštavo ir kaimyno Izidoriaus Palubecko sūnų Algį. Jo mama buvo Elenavos pradžios mokyklos mokytoja. Vėliau su šeima ištremta į Sibirą.

Partizanai Ignas, Vytautas ir Genius Kybartai

Tėvas buvo laikomas Kelmės saugumo KGB būstinėje. Tai nedidelis medinis namas greta Kelmės bažnyčios, tebestovi ir šiandien. Kameroje buvo trise: K.Navickas, mokytojas iš Kelmės, R.Urbelis, Kelmės gimnazistas, ir mano tėvas. R.Urbelio mokslo draugas V.Gurskis savo knygoje "Mūsų jaunystės auka" puikiai aprašo Urbelio pabėgimą iš šios kameros. K.Navickas ir  mano tėvas, kaip vyresnio amžiaus, davė jam patarimus, kuria kryptimi bėgti, bet patys nebėgo. Už tai gavo lupti, kad neįspėjo sargybos apie pabėgimą. Po šio įvykio netrukus išvežė į Šiaulių kalėjimą, kur užbaigė bylą. Tėvas didvyriškai iškentė visus kankinimus, nieko neišduodamas.

Buvo nuteistas 10-čiai metų ir kalėjo Komijos ASR lageriuose.

Kai tapo aiškios suėmimo ir tardymo pasekmės, apsilankė partizanai, atnešė mamai nuo partizanų vyriausybės apdovanojimo raštą. Tame rašte Kostui Kušeliauskui buvo išreikšta padėka už gerą laikymąsi tardymo metu, iškęstas kančias ir neišduotas partizanų ryšių paslaptis. Mama tą raštą įdėjo į butelį ir paslėpė, kad nesurastų stribai ir enkavedistai. Per visą trėmimų sumaištį ir sunkų gyvenimą, viena augindama penkis mažamečius vaikus, ji pamiršo vietą, kur užkasė tą butelį. Gal po daugelio metų mūsų ainiai atsitiktinai ir suras. Kas žino?

Po tėvo arešto mūsų šeimoje prasidėjo visi vargai. Šeima buvo įtariama, per kiekvieną trėmimą stengtasi išvežti į Sibirą. Šiandien reikia tarti didelę padėką Elenavos mokytojai iš Kauno Birutei Krušinskaitei-Krikštanavičienei, tik jos pasiaukojimo dėka mūsų šeima išvengė Sibiro. Prieš kiekvieną trėmimą ji įspėdavo mamą, kad pasitrauktų iš namų, už tai paskutinio trėmimo metu pati su šeima buvo ištremta.

1948m. Kybartų šeima buvo galutinai išblaškyta. Stasys Kybartas buvo vedęs ir gyveno už Kelmės, netoli uošvijos. Kybartų dėdė, Boleslovo Kybarto brolis Vladas tuo metu gyveno Liaudiniškių kaime pas Grabauską. Kartu su juo gyveno ir jauniausia Jadvyga Kybartaitė. Po mano tėvo suėmimo Vanda Kybartaitė gyveno mūsų šeimoje, Liaudiniškių kaime. Marytė Kybartaitė seniai buvo ištekėjusi ir gyveno atskirai, o jos brolis Jonas Jagaudas, neturėdamas nuolatinės gyvenamos vietos, glaudėsi pas svetimus žmones, dirbdamas įvairius darbus. Pagaliau įsidarbino prie Lyduvėnų geležinkelio tilto statybos. 1949m. rudenį, ardant senojo tilto likučius, tragiškai žuvo.

Per 1948m trėmimą, vežant Grabausų šeimą, kartu ištrėmė Vladą Kybartą ir Jadvygą Kybartaitę. Vadinamo "amerikono" Vlado Kybarto žodžiai išsipildė. Jis visada sakydavo, kad išvažinėjęs visą pasaulį, tik netekę Sibire būti. Taigi okupantams padedant, pabuvojo ir ten, o tiksliau - iš ten negrįžo, likdamas amžinam poilsiui Sibiro žemėje. Negrįžo iš Sibiro ir Jadvyga Kybartaitė. Dirbdama Kazachstane prie galvijų, buvo mirtinai užbadyta buliaus.

Vanda Kybartaitė, gyvendama pas mus, laikinai išvengė trėmimo, kartu pasitraukdama iš namų su mama ir vyriausiu mano broliu Vladu. Vėliau, per paskutinį trėmimą keistomis aplinkybėmis buvo išvežta į Sibirą. Kaip žinome, paskuthis trėmimas vyko rudenį, per bulviakasį. Vandą iš mano mamos namų pasikvietė brolis Stasys į talką kasti bulvių, ir iš ten ją suėmę enkavedistai išvežė, kažkodėl neliesdami Stasio Kybarto šeimos. Partizanų Kybartų sesuo Vanda pasirodė jiems pavojingesnė nei brolis!.. ir dar yra klausimas, iš kur jie galėjo žinoti, kad ji yra už Kelmės pas brolį, kada gyveno pas mus? Todėl ir kyla įtarimas, kad ją ištrėmė broliui padedant. Negrįžo iš Sibiro ir Vanda. Po sesers Jadvygos mirties su vyru ji persikėlė gyventi į Baškiriją, Baimako raj., vėliau ten ir mirė nuo kraujo užkrėtimo. Liko gyventi jos dukra, kuri ir šiandieną tebegyvena Vladimiro srityje.

Aš pats puikiai prisimenu 1949m. kovo 25d. trėmimą. Iš vakaro mūsų sodybą aplankė Liolių stribai, bet nieko neieškojo, tik apsižiūrėjo, ar mama namuose. Tą naktį mama, Vanda ir brolis Vladas nakvojo daržinėje. Anksti ryte stribai apsupo namą ir tikėjosi visus rasti namuose, bet rado tik mažamečius vaikus. Nuo daržinės iki namo buvo ištempta viela mūsų šuniui Rudžiui. Stribams prisiartinus, jis kaip žaibas puolė ant jų, sukeldamas didžiausią triukšmą. Tuo momentu iš daržinės pabėgo mama, brolis ir Vanda. Bėgo jie netoli iki artimiausio kaimyno V.Jagaudo. Jo globojami pratūnojo miške, po eglės išlaužą, visą savaitę.

Tą naktį nakvojau pas savo močiutę, grįžau į namus iš ryto. Namuose išvydau šiurpų vaizdą. Pirmiausia į akis krito pakartas mūsų Rudis, grandine apsuktas, glaudėsi jis prie beržo. Kieme suridenta krūva akmenų, tarp jų su kulkosvaidžiu, pasiklojęs šieno, guli stribas. Namuose viskas išvogta, šeimininkauja Liolių stribai, ir taip visą savaitę, kol baigėsi trėmimas.

Per tą siaubingą laikotarpį mes, mažesnieji vaikai buvome taip išgąsdinti stribų, kad ir dienos metu visko bijojome. Miegoti eidavome dar su saule, paklodėmis uždangstę langus.

Tuo laikotarpiu Kybartų sodyba buvo be šeimininkų. Gal joje gyveno koks stribas, o gal ir ne? Iš jaunesniųjų Kybartų brolių buvo likę tik du — Genius ir Ignas. Jie kol kas gyveno legalų gyvenimą. Genius gyveno Kelmėje ir dirbo pieninėje, jis jau buvo baigęs buhalterių kursus. Jauniausias Ignas 1949m. pavasarį savo vyresniųjų brolių dėka atsiduria Skaudvilės raj., Butvilų kaime, šalia Raudgirio. Kaip jau buvau minėjęs, Kybartai daugiausia laikėsi Raudgirio miške, todėl artimai bendravo su to krašto partizanais. Iš Butvilėnų kaimo partizanuose buvo trys broliai Kmitai, Leonas Mažeika, Kajetonas Rudaitis, Grybas, broliai Šneideriai ir daugelis kitų.

Partizanai Kybartai lankydamiesi Butvilų kaime pas Oną Kmitienę, išsikalbėjo, kad jų jauniausias brolis Ignas neturi kur prisiglausti. Taip ir buvo nuspręsta jį atgabenti pas Oną Kmitienę. Ji gyveno viena su dukromis, o jos vyras Vaclovas Kmitas tuo metu buvo kalėjime, iš kurio ir negrįžo. Gyvenant vienoms merginoms su motina, vyriškos rankos buvo tikras išganymas. Jam gyvenant pas O.Kmitienę, vyriausias brolis Mečius jau buvo paimtas gyvas. Tai įvyko 1949m. sausio 8d. prieš rinkimus. Mečius, negalėdamas vaikščioti, gydėsi Bartkaus šeimoje. Tai keli kilometrai už Kražių, Kaltinėnų link, Vaišviliškių kaime. Jis pateko enkavedistams per žioplumą. Bartkaus sūnus Jonas tuo metu buvo Kražių apylinkės pirmininkas, o sesuo Aleksandra priklausė rinkimų aktyvui. Sausio 8d. enkavedistai užsuka į Bartkaus sodybą rinkimų reikalais. Eidami per kiemą, pamato kambaryje prie stalo sėdintį vyriškį. Įėję į vidų jo neranda, pradeda klausinėti žvalgytis po kambarius, randa partizanišką kepurę. Pradeda kratyti. Atkelia sofą ir randa Mečių. Šio suėmimo pasekmės baisios. Tą pačią dieną suima ir Aleksandrą Bartkutę, o kitą dieną jos brolis Jonas meta apylinkės pirmininko postą ir išeina pas partizanus. Mečiui Kybartui prasideda kančių, patyčių, lagerinės golgotos kelias, kuris su nepilnų metų pertrauka trunka net iki 1973m. birželio 23d., ty. iki mirties.

Grįšime vėl prie Butvilų kaimo. Ignas, būdamas pas O.Kmitienę, išsikalbėjo apie mūsų šeimą. Ir štai 1949m. gegužės mėn. ir aš atsiduriu pas O.Kmitienę. Vasarą ganau bandą, o rudenį ir žiemą lankau Antininkų pradžios mokyklą. Gyvendamas pas O.Kmitienę, dažnai susiduriu su Raudgirio partizanais. Visus juos aš gerai pažinojau. Gerai prisimenu, kai 1949m. rudenį atėjo labai susinervinę partizanai - broliai Andrius ir Edmas Kmitai, K.Rudaitis, Leonas Mažeika ir kiti. Tą naktį jie vedėsi į Raudgirio mišką sušaudyti partizanų išdaviką, taip pat partizaną Mečių Orlingį. Orlingis išvengė mirties bausmės pabėgdamas nuo jų ir atbėgo pas Nikodemą Leškį, gyvenusį prie pat Raudgirio miško. Jis buvo labai išsigandęs, paprašė jam duoti antklodę ir išėjo. Tuo tarpu Butvilų kaime pas O.Kmitienę partizanai aptarė Orlingio pabėgimo aplinkybes. Buvo nuspręsta tą patį vakarą suvesti sąskaitas su Orlingio brolio šeima, gyvenančia Karoblių kaime. Vyrai paskubomis išėjo, tikėdamiesi M.Orlingį rasti pas brolį. Jo ten nerado, tada sušaudė Valių Orlingį ir jo žmoną. Jie turėjo žinių, kad brolis Valius bendradarbiavo su saugumu.

Viena iš O.Kmitienės dukterų buvo partizanų ryšininkė, tai Emilija. Butvilų kaime dažnai lankydavosi kita partizanų ryšininkė Olė Kybartaitė, vėliau politinė kalinė. Kalėjimo neišvengė ir Emilija Kmitaitė.

Prisimenu, 1949m. vasarą su būriu partizanų apsilankė Vladas Kybartas-Pikas. Buvo šilta, graži diena, mes kartu išsimaudėme Ančios upėje, tai buvo paskutinis mano susitikimas su Vladu. Tų pačių metų rugsėjo mėn. 21d. jis žuvo šalia Karklėnų, Spirgių pelkėse, kartu žuvo Z.Bagdonavičiūtė, LBagdonas ir Juozas Jokubauskas. Žuvusiųjų kūnai buvo niekinami Kražių miestelyje. Žuvimo vietoje pastatytas koplytstulpis.

Norėčiau šiek tiek apibūdinti Vladą Kybartą kaip kovotoją. Tai buvo doras, sąžiningas ir labai puikus žmogus. Tarp bendražygių turėjo autoritetą, buvo visų mylimas ir gerbiamas už savo gerumą, linksmumą. Būdamas fiziškai stiprus vyras, nešiojo ir ginklą pagal jėgą - kulkosvaidį.

Suėmus Mečių, žuvus Vladui, kovojo likęs brolis Vytautas-Budrys. Tai truko apie pusantrų metų, kai 1951m. pavasarį, nenorėdamas tarnauti okupacinėje armijoje, į kovos sąjūdį įsitraukė ir jaunesnieji broliai.

Geniui gyvenant Kelmėje, saugumas nedavė ramybės, todėl buvo priverstas trauktis iš jų akiračio. Jis meta darbą Kelmės pieninėje ir atsiduria Klaipėdoje. Ten jau gyveno buvęs jo draugas A.Grabauskas iš Liaudiniškių kaimo. Genius įsidarbina žuvies bazėje ir gyvena viename kambaryje su Grabausku.

Ignas, gyvendamas Butviliuose, dažnai pradėjo važinėti į Klaipėdą, bet kiek pabuvęs grįždavo. 1950m rudenį išvažiavo ir apsigyveno pas brolį ir jo draugą. Ten gyvenant, 1951m. pavasarį pradėjo juos rengti tarnybai į tarybinę armiją. Tačiau vietoj armijos jie ruošėsi išeiti į partizanus. Taip ir išėjo kovoti vietoj suimto vyriausiojo brolio Mečiaus ir žuvusio Vlado.

Taigi nuo 1951m. pavasario partizanuose vėl trys broliai Kybartai. Kaip partizanai jie buvo žinomi ne tik Liolių parapijoje, bet visame Kelmės valsčiuje, net ir už jo.

Iš visų Kybartų savo charakteriu kiek išsiskyrė vyriausiasis Mečius, buvo per daug staigus, gal kiek grubesnis. O Ignas visada linksmas, judrus, nenustygstantis vietoje ir labai drąsus. Vaikystėje jis buvo piemenavęs pas savo giminaitį Z.Kybartą Legotės kaime. Tai ir būdamas partizanu, dažnai ten sukinėjosi, užeidavo į gretimus kaimus, kur nuo vaikystės jį pažinojo. Jis net dienos metu, pasispaudęs šautuvą po pažastimi vaikščiodavo po Rezgalių kaimą, o tai visai šalia plento. Per savo judrumą yra prikrėtęs visokio

humoro. Visai kitokio charakterio buvo Vytautas, Vladas ir Genius. Jie visi buvo geri, labai draugiški, nuoširdūs. Tarp savo rėmėjų ir bendražygių turėjo autoritetą. Apie juos ir šiandieną gerai atsiliepia giminės ir šiaip juos pažinoję žmonės. Tačiau aplinkiniai tarybinės santvarkos gerbėjai jų bijojo kaip ugnies. Jie tokius bausdavo pagal nuopelnus, ir ne vienas nuo jų yra gavęs bizūno ar kita.

Kuomet tėvas kalėjo lageryje, mūsų šeimą partizanai lankydavo, bet ne taip dažnai, kaip anksčiau. Nenorėjo vyrai apsunkinti ir taip jau nelengvą vienišos moters gyvenimą. Nors mama kiek galėdama stengėsi padėti partizanams. 1952-1953m. visai nesirodė nei vienas iš Kybartų. Ėjo gandai, kad kažkur už Kelmės, bunkeryje, žuvęs Vytautas. Mes visi jį apgailėjome ir tikrai laikėme žuvusiu. Tačiau įvyko stebuklas, kai 1954m. vasarą, vieną naktį, pasigirdo beldimas į trobos langą. Mama priėjus paklausė: "Kas?" Atsakė: "Vytautas, Budrys.." Negali būti, jis seniai žuvęs!.. Kai įėjo, mes visi apsidžiaugėme, nes jis buvo gyvas ir sveikas. Po to įvykio pradėjo dažniau apsilankyti ne tik vienas, bet ir su draugais. Artimiausias jo bendražygis ir draugas buvo K.Labanauskas-Justas, Ladyga. Vieno apsilankymo metu jis paliko du storus sąsiuvinius pasaugoti per žiemą. Tai buvo įvairūs užrašai, ištraukos iš skaitytų knygų. Vienas iš jų buvo parašytas ypač gražiu braižu, o kitas šiaip sau. Aš pagalvojau, kad sąsiuvinis gražiu braižu priklauso

K.Labanauskui, nes jis buvo išsilavinęs žmogus, bet pasirodo klydau. Sąsiuvinis gražiu braižu buvo Vytauto, tai paaiškėjo pavasarį, kai jis atėjo jų atsiimti.

1953m. rugpjūčio mėn. žuvus Kęstučio apygardos vadui Vladui Montvydui-Žemaičiui*, K.Labanauskas buvo laikomas paskutiniu Kęstučio apygardos vadu.

*Čia autoriaus suklysta - Vl.Montvydas buvo Žemaičių apygardos vadas.

Reikia pripažinti tai buvo sumanus, taktiškas, išsilavinęs, visų labai mylimas ir gerbiamas vadas. Turėjo didelį autoritetą tarp partizanų ir jų rėmėjų. Mūsų šeimoje jis visada buvo laukiamas,

Bėgo metai partizanų gretos vis retėjo, siaurėjo rėmėjų gretos. Pagaliau partizanai turėjo tik kelias patikimas šeimas. Visi kiti prisitaikė prie tarybinės santvarkos ar tapo KGB agentais. Padažnėjo išdavysčių. Kelmės valsčiuje

liko tik ant pirštų suskaičiuojami partizanai 1954m. jų teliko tik keletas: trys broliai Kybartai, E.Kmita ir K.Labanauskas. Visi kiti jau buvo žuvę. Saugumas ir toliau verbavo naujus agentus, stengėsi kuo greičiau likviduoti paskutinius partizanus.

1953m. tarybinė spauda skelbė, kad partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje galutinai likviduotas. Nors taip nebuvo, bet ir stribų neliko. Likę partizanai pakeitė taktiką, nustojo nešioti uniformą, ilgus ginklus.

1954m. Ignas, padedant Rezgalių kaimo gyventojai Z.Druktenienel įsigyja dokumentus Juozo Zėringio pavarde. Atsiduria Šakių raj. Sudargo miestelyje. Ten gyveno buvusio partizanų vado V.Eisino-Žygaudo mamos sesuo. Juozas Zėringis laikinai apsistoja pas ją. Prisiregistruoja Šakių raj. ir pradeda legalų gyvenimą. Tų pačių metų vasarą veda kaimynystėje gyvenančio A.Gusto dukrą Marytę. Tačiau neilgai teko Ignui džiaugtis mylima žmona ir dar brangesne laisve.

1953m. pavasarį per sėją kolūkis jį siunčia į Gelgaudiškį parvežti traktoriams atsarginių dalių. Ten jį ir suėmė Šakių saugumas ir nugabeno į Vilnių. Vilniuje galutinai buvo išsiaiškinta, kad Juozas Zėringis - tai Ignas Kybartas. Vilniaus saugume Ignas rado savo brolį Genių. Jį suėmė besigydantį kažkur apie Viduklę. Buvo kalbama, kad pas Genių suėmimo metu rado Igno adresą ir pagal tą adresą suėmė Igną. Bet tai buvo tik eilinis saugumo triukas atitraukti dėmesį nuo tikrojo išdaviko. Abu broliai Kybartai laikomi Vilniaus saugume ištisus metus. Ignui leidžiama rašyti laiškus žmonai 1953m. rudenį, lydimas dviejų saugumo darbuotojų, Ignas parvežamas į Sudargą pasimatyti su žmona ir neseniai gimusia dukra Irena. Kitą rytą jis vėl išvežamas atgal į Vilnių.

Nuo Igno suėmimo iki rudens A.Gusto sodyba nuolat buvo sekama dviejų saugumiečių. Jie buvo apgyvendinti Sudargo kultūros namuose, dienos metu vaikščiodavo po miestelį, o naktį sekdavo namą. Negana to, kad sodyba buvo sekama iš kiemo, ten pasiprašo kambario nepažįstama jauna moteris, kuri ir apsigyvena A.Gusto name. Dieną ji nueina prie Nemuno, maudosi, deginasi saulėje, susitikinėja su tais dviem saugumiečiais, o į pavakarę grįžta namo. Eidama miegoti, po galva pasideda pistoletą. Visą jos veiklą stebi Igno žmona

Taip kantriai saugumas laukia, gal ateis pas brolį Igną vyriausias jo brolis Vytautas, bet veltui.

1956m. žiemą Ignu ir Geniumi saugumas pradeda visiškai pasitikėti. Per visą tą laikotarpį jiems buvo kalama į galvą komunistinė ideologija. O jų "ideologija" aiški išduoti vyriausiąjį brolį Vytautą, jo draugą K.Labanauską, o vėliau ir E.Kmitą. Taip juos rengiant šiam darbui, ir saugumas atveria jiems savo paslaptis. Papasakoja, kaip vienas iš jų rėmėjų turėjo užduotį juos nužudyti, kaip kitas, Kelmės raj. Kanopėnų kaimo gyventojas pas save kamaroje laikęs saugumo darbuotojus visą mėnesį, laukdamas ateinančių Kybartų. Taigi abipusis pasitikėjimas didėjo. Žiemos metu Ignui buvo leidžiama sugrįžti į Sudargą pas šeimą be palydovo, tačiau Genius visada likdavo įkaitu.

Sugrįžęs Ignas pasipasakojo savo žmonai, kad jis turi "baisią užduotį", bet visada pabrėždavo, kad šito jis nepadarys. Pabuvęs leistą laiką namuose, jis grįžta atgal į Vilnių. Taip Vilniaus saugume praėjo žiema, atėjo 1956m pavasaris.

1956 metų balandžio mėn. iš lagerio sugrįžta mano tėvukas. Jis atrodė labai iškankintas ir išvargęs, bet dvasiškai nepalūžęs.

Gegužės mėn. ateina susitikti su tėvuku brolis Vytautas. Netoli nuo mūsų namų, krūmuose, pirmiausia jis sutinka mane. Vytautas buvo apsirengęs civiliais rūbais, su kostiumu, vienplaukis, užsidėjęs juodus akinius, rankoje portfelis. Pasisveikinęs su manimi, paklausė, ar namuose nėra svetimų žmonių, atsakiau kad ne. Taip mes abu atėjome iki namų. Ir štai po aštuonerių metų pertraukos susitiko du broliai, turėdami daug apie ką pasikalbėti Bet nei mes, nei Vytautas nežinojome, koks likimas ištiko jauniausius brolius. Po šio susitikimo Vytautas pradėjo lankytis labai dažnai, kas savaitę, ne tik vienas, bet ir su draugu K.Labanausku.

Nepraėjo nei mėnuo, kaip mus aplanko Ignas ir Genius. Apsilankymo metu jie viską išsipasakojo, kur išbuvo visus metus, kokią turi užduotį ir t.t.

O buvo taip, kad saugumo mašina atvežė juos netoli mūsų namų ir paleido, nurodydami, kad per mūsų šeimą kuo greičiau susitiktų su broliu Vytautu ir K.Labanausku. Jiems buvo duotas užmigdomas maistas, 10000 rublių. Kad susitikimo metu su broliu ir jo draugu nekiltų įtarimo, kodėl jie be ginklų, saugumiečiai atidavė savo pistoletus. Apie savo veiklą Ignas ir Genius turėjo sutartoje vietoje ir sutartu laiku informuoti saugumo darbuotojus. Tačiau nei į vieną susitikimą jie neatvyko. Saugumui tapo aišku, kad jie yra apgauti, visas jų pasitikėjimas nuėjo šuniui ant uodegos. Reikia įsivaizduoti, kaip buvo įpykę saugumiečiai už tokią apgaulę. Tačiau tie du paprasti kaimo berneliai liko ištikimi Tėvynei ir laisvės idealams, netapdami išdavikais.

K.Labanausko išdavystė

Po aprašyto apsilankymo, apie birželio antrąją pusę, mano tėveliams padedant, jie vėl susitiko su broliu Vytautu ir K.Labanausku. Ignas ir Genius viską išsipasakojo broliui ir K.Labanauskui, pabrėždami, kad juos išdavę abu gauna laisvę, tačiau šito niekada nepadarys.

Kęstučio apygardos partizanai Edmundas Kmitas ir Genius Kybartas

K.Labanauskas, būdamas gudrus ir mokytas, puikiai suprato kovos beviltiškumą, greitai apsisprendė ir nutarė: "Jūs neišduodate mūsų dviejų, aš išduosiu jus visus tris." Ir štai mūsų visų didžiai gerbiamas vadas, inteligentas, kiek pasvarstęs, nuvyksta į Kelmės saugumą ir pasiūlo savo paslaugas. Kaip toliau klostėsi įvykiai, viskas aišku iš KGB rastų dokumentų, rašytų K.Labanausko, kaip KGB agento Kalinausko, ataskaitų.

Sunku įsivaizduoti, o juo labiau rašyti, kaip jis, šio Judo darbo nepatikėdamas KGB smogikams, pats asmeniškai susidoroja su broliais Kybartais. Apie liepos 10 dieną, vesdamas Vytautą į susitikimą su Ignu ir Geniumi, jo neatveda iki paruoštos pasalos... O praėjus gal 10 dienų, jis veda Igną su Geniumi susitikti su a.a. broliu Vytautu. Tačiau ir jų neatveda...

Po brolių Kybartų likvidavimo netoli nuo mūsų namų, apie 2,5 km (kad girdėtų mūsų šeima), už Žaplės upelio, Gyšlaukio miške, 1956m. liepos 26d. anksti ryte imituojamas susišaudymas, kuris baigiasi dusliu granatos sprogimu.

Greit pasklido gandai, kad sušaudė brolius Kybartus. Kaltė suverčiama didelei ir skurdžiai Urbelio šeimai, kuri gyveno netoli įvykių vietos. Tuojau paslaugūs to krašto "aktyvistai" P.Norkus ir Grakulskienė (ji buvusi partizano žmona) paleidžia kalbas, neva Urbelis vaikščiojęs po kaimą ir gyrėsi, kad greitai jis būsiąs turtingas ir turėsiąs daug pinigų. Tos kalbos buvo reikalingos, kad atitrauktų dėmesį nuo tikrojo išdaviko, kad užmaskuotų savo agentą. Kalbų efektyvumui padidinti netrukus mūsų šeimą aplanko Kelmės saugumo ltn. Kinkevičius. Atėjęs atseit atsiimti rašto, kurį palikęs, kad broliai Kybartai ir K.Labanauskas eitų legalizuotis. Atsiimdamas tą raštą, labai apgailestavo, kad Kybartai nėjo registruotis, per tai ir žuvo. Smulkiai papasakojo tėvams susišaudymo eigą, o galop ir apsiverkė, pasakodamas, kad "broliai Kybartai žuvo, kaip tikri didvyriai".

Po Kybartų žuvimo K.Labanauskas ateidavo pas mus ir vis apgailestaudavo dėl jų žuvimo.

K.Labanauskui susidorojus su Kybartais partizanais, liko dar buvęs partizanas Mečius Kybartas, atliekantis bausmę Sibiro lageriuose. K.Labanauskui labai rūpėjo sužinoti, ką jis galvoja dėl brolių žuvimo.

Po kelių mėnesių (tiksliau spalio mėn.) grįžta iš įkalinimo vietos Mečius. Iki metų pabaigos dar spėja vesti buvusią kalinę Emiliją Kmitaitę ir apsigyvena Kelmės raj., Butvilų kaime. Dirba Stulgių kolūkyje.

Apie 1957m. viduržiemį jį aplanko K.Labanauskas. Žodis po žodžio prakalba apie brolių žuvimą. M.Kybartas, negalvodamas, kad kalbasi su brolių žudiku, pasakė: "Žinočiau, kas išdavė mano brolius, tą žmogų aš užmuščiau..." Taigi jis buvo patikrintas. Kad nebūtų įtarimo, dar leido jam pasidžiaugti laisve iki pavasario. Jį suėmė saugumas tiesiog darbe. Išvažiavo parvežti kolūkiui trąšų į Viduklės geležinkelio stotį, ten jį ir suėmė.

Tuo K.Labanausko veikla dar nesibaigė. Saugumo buvo siuntinėjamas patikrinti kiekvieno polit. kalinio ar iš tremties grįžusio nuomonę.

Grįžus iš tremties jo paties tėvams, prie jo tėviškės, už Kražių Kletiškės link, imituojamas susišaudymas su saugumu. Paleidžiami gandai, jog sūnus partizanas ėjęs susitikti su tėvais, bet kaip visuomet "nepagaunamasis" K.Labanauskas pabėga. Matyt, saugumas turėjo tikslą užmaskuoti savo agentą ir pakelti jo autoritetą tarp rėmėjų. Po Kybartų žuvimo mūsų šeimoje lyg ir ruseno įtarimo kibirkštėlė, bet meilė ir pagarba jam buvo stipresnė už įtarimą, ir mes juo tikėjome. O šito pasitikėjimo jam reikėjo labiausiai, nes buvusiame Skaudvilės raj. buvo dar likęs vienas partizanas E.Kmita.

K.Labanauskas gerai žinojo, jog vaikystėje aš gyvenau Butvilų kaime pas Emilijos Kybartienės motiną ir gerai pažinojau brolius Andrių ir Edmą Kmitus. Todėl susitikimą su paskutiniu Žemaitijos partizanu jis tikėjosi suorganizuoti per mane. K.Labanauskas ilgai vargo ateidinėdamas pas mus ir vis užsimindavo, kad jam reikėtų susitikti su E.Kmita. Taip tęsėsi nuo 1956m. iki 1961m. Tik dabar man tapo aišku, kodėl 1960m. rudenį šaukimą į armiją man atidėjo 1961 metams. Tais metais jis tiesiog primygtinai ėmė reikalauti susitikimo su Kmita. Tėvams pradėjo sakyti, jog pradėsiąs pykti, jei mes jo nesuvesime su Kmita. O 1961m. jau ėjo į pabaigą. Rudenį, apie spalio mėn., buvo nutarta suvesti. Aš nuvažiavau į Butvilų kaimą pas dėdiną E.Kybartienę ir jai išdėsčiau reikalą, kad Ladyga būtinai nori susitikti su E.Kmita. Buvo sutarta susitikimo vieta, padiktuota K.Labanausko, ant plyno lauko, po vieninteliu išdžiūvusiu ąžuolu, kaimyno Kurso žemėje. Kaip buvo sutarta, abu buvo nuginkluoti Kaip šiandien prisimenu jų pasisveikinimą. Pirmasis pradėjo E.Kmita, sakydamas: "Mano širdyje velnias nesislėpė ir nesislėps". K.Labanauskas atsakė: "Mano širdyje tuo labiau." Po to jie apsikabino, paspaudė vienas kitam ranką ir pasibučiavo. Tai buvo Judo pabučiavimas. K.Labanauskas pasakė: "Galima atiduoti ginklus". Atsidalinę ginklus, grįžome pas mus į namus. Namuose buvo aptariami įvairūs reikalai. K.Labanauskas pradėjo aiškinti, kad jiems reikia veikti drauge, spausdinti atsišaukimus ir t.t.

Pirmiausia buvo nutarta pasisvečiuoti po jo kraštą, aplankyti K.Labanausko rėmėjus, o vėliau eiti apsilankyti pas E.Kmitos patikimus žmones. Susitikimo rezultatų ilgai laukti neteko, po mėnesio E.Kmita žuvo Vėjų kaime, ten, kur pagal susitarimą, KLabanausko draugai turėjo atvežti spausdinimo mašinėlę. Vietoj mašinėlės atvažiavo KGB smogikai, susišaudyme E.Kmita buvo sužeistas, nepasiduodamas gyvas, nusišovė. Žuvus E.Kmitai, K.Labanauskas dar ilgai ateidavo pas mus, net iki 1963 metų.

Pirmoji išdavystę įtarė mama. Ir kai galutinai įsitikino, per vieną apsilankymą jam pasakė: "Mes labai apgailestaujame, kad suvedėme su Kmita, tai tu jį išdavei, tu išdavei Kybartus ir iš antro karto pasodinai Mečių". Labanauskas, girdėdamas tokį kaltinimą, labai supyko, griebėsi net už pistoleto. Po šio įtarimo jis daugiau nebesirodė.

Šiandieną, rašydamas apie jo darbus, tikrai netrokštu keršto ir nereikalauju jo bausti ar panašiai.

Labai norėtųsi, kad nors po daugelio metų pabustų jo sąžinė, kad jis išpažintų savo kaltę prieš Tautą, prieš visus dorus Lietuvos žmones, duotų teisingus parodymus. Tačiau, kiek man teko girdėti iš žmonių, kurie pas jį lankėsi, jis viską kategoriškai neigia. Kai jam buvo parodytos jo paties nuotraukos, tai jis lyg ir prisiminė, kad "miške gal jis ir buvęs, bet išdaviku niekada". O gaila. Žmogus, kartą patekęs į KGB struktūras, amžiams praranda padorumą, moralę, sąžinę, - tiesiog praranda protą, stodamas į nusikaltimų kelią.

Šiandieną, susikūrus laisvai Lietuvos Respublikai, gyventi Lietuvos pakraštyje svetima pavarde ar "vilko bilietu" tai irgi tam tikra bausmė.

Ir vis dėlto aš jį laikau laimingiausiu iš visų. Turėdamas penkias gyvybes ant savo sąžinės, kiek aš žinau, o kiek dar nežinau jo vėlesnių darbų, jis ir šiandieną išgirtas. Štai jums pavyzdys, kad ir A.Garmutės knygoje "Motinėle, auginai" apie jį rašo: "Savo karštą kraują, gindami mylimą Žemaičių žemę nuo raudonojo žvėries, iki paskutinio lašo atidavė Kelmės krašto mokytojai K.Labanauskas ir t.t". Kelmėje taip pat apie jį nieko, beveik nieko nerašoma. Kažkodėl delsiama, kažko laukiama, o gal tiesiog bijoma apie jo "žygdarbius" rašyti

Ko gero būsiu pirmasis, plačiau išdrįsęs aprašyti šio Judo veiklą... Dar kartą noriu priminti kad viskas, ką čia išdėsčiau, yra tikri faktai.