KAZYS VEVERSKIS-SENIS 1913-1944
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI
Keli faktai biografijai ir apmąstymams
Pranas Veverskis
Pranas Veverskis. Nuuotrauka iš autoriaus asmeninio archyvo
Ilgą laiką nenorėjau daryti to, ką dabar rengiuosi daryti — būtent mėginti brūkštelėti keletą potėpių brolio Kazio Veverskio biografiniam portretui. To nenoro priežasčių buvo keletas. Visų pirma, man buvo drovu rašyti apie vieną savo šeimos narį, tuo tarsi nuskriaudžiant kitus brolius ir seseris, ir neišvengiamai atskleisti tokius faktus ir įvykius, kurie, mano manymu, turėtų likti tik šeimoje.
Lėmė dar ir tai, kad kai kuriuos faktus aš tegalėjau pagrįsti vien brolio žodiniais pasakojimais, kadangi asmeniškai nedalyvavau įvykiuose, vykusiuose toli nuo manęs. Tai laikotarpis, kai Kazys gyveno Vokietijoje, ir jo veikla Žemaitijoje kuriant Lietuvos Laisvės Armijos kovinius dalinius "Vanagai". Aš tada gyvenau šiapus fronto, sovietų pusėje, o jis — vokiečių užimtoje Lietuvos teritorijoje. Ir dar. Mūsų, Kazio ir mano, gyvenimas taip persipynęs, taip susijęs vienas su kitu, jog rašant apie vieną, būtina minėti ir antrą, šiuo atveju rašyti ir apie save, kas, man atrodo, gerokai nekuklu. Nelabai mane džiugina ir toji padėtis, kai, kurdamas brolio biografiją, aš būtinai atsidurčiau prielipo padėtyje — nereikšminga detalė, menkutė iliustracija, neryškus potėpis spalvotam brolio portretui. Tai žeidžia mano "honorą". Dar laukiau, kad šį darbą atliktų asmenys, artimai su broliu bendravę ir dirbę LLA eilėse.
Deja, jo biografiją rašė čekistai, savaip konstruodami turinį ir interpretuodami faktus, pateikdami juos iki fantastiškumo iškraipytus. Turiu galvoje įvairius straipsnius partinėje ir kitokioje spaudoje, parašytus tokių "meistrų", kaip draugas Guzevičius, ir įvairių žurnalistų a la drg. Vytautas Miniotas, Balys Baranauskas, čekistas M.Goliakevičius (ar tai tikroji jo pavardė?) ir keletas kitų. Tai, sakyčiau, brolio veiklos įvertinimas, ir niekur nuo to nedingsi. Kaip bebūtų keista, pirmasis brolį Kazį Lietuvoje "pagerbė" Vidaus kariuomenės Lietuvoje vadas gen. Vetrovas savo raportu Tarybų Sąjungos Vidaus reikalų komisarui apie Kazio Veverskio žuvimą, tuo pakeldamas žuvusįjį į neeilinio kovotojo lygmenį. Antrasis buvo čekistas, iššaukęs mane į savo kabinetą, padėti užpildyti anketoje apie Kazį kai kuriuos klausimus. Tai, girdi, reikalinga Kazio mirties bylos užbaigimui. Kapitonas buvo smagiai nusiteikęs (buvo dėl ko!) ir rašydamas draugiškai su manim lyg tai pakalbėjo, lyg tai pasamprotavo, lyg tai pagyrė Kazį, suniekindamas mane. Girdi, tu, Pranai, esi perdaug geros nuomonės apie save. Nedaryk iš savęs herojaus. Tu plauki vandenyje, bet tavo s...ė kyšo lauke. O štai Kazys plaukė vandeny, ir jo s...ė buvo panirusi. Tačiau ir tokius mes sugebame paimti. Gaila, kad jį nušovė -mums jis buvo reikalingesnis gyvas.
Štai tada aš ne taip tragiškai pažiūrėjau į brolio mirtį. Puikiai įsivaizdavau, pasiremdamas savo pavyzdžiu, kokius pragarus jam būtų tekę pereiti, jei gyvas būtų pakliuvęs į čekistų nagus. Pabaiga neatšaukiamai būtų viena, nors ne ta pati - kulka į pakaušį, o gal kilpa ant kaklo.
Dabar keli žodžiai apie tai, kokie motyvai paskatino mane imtis plunksnos. Tai draugo iš Kalifornijos man parūpinta Vlado Ramojaus knyga "Kritusieji už laisvę", išleista 1969 metais. Viešpatie, kaip vėlai tokie reikalingi daiktai patenka į mūsų rankas! Šios knygos antrame tome trumpi straipsneliai apie Lietuvos Laisvės Armiją, keletas Kazio Veverskio biografijos faktų, šiek tiek žinių apie generolą Motiejų Pečiulionį, apie leitenantą Adolfą Eidimtą. Pateikti duomenys ne visada atitinka teisybę, todėl laikau savo pareiga šios knygos netikslumus tose vietose, kurios man yra gerai žinomos, neatsisakant nė neišvengiamų ekskursų į praeitį ir dabartį ir mano asmeniškų samprotavimų kai kuriais klausimais. Neketinu laikytis išankstinio chronologinio plano, juoba nesistengiu rašyti monografijos apie brolio Kazio Veverskio gyvenimą. Beveliju pateikti tik kai kuriuos reikšmingesnius epizodus, geriau nušviečiančius jo gyvenimą ir veiklą, bei kai kuriuos argumentus, patvirtinančius minėtoje knygoje išdėstytus faktus ir įvykius. Kalbėsiu tik apie tai, kas man tikrai žinoma. Taigi po šitokios ilgos ir gal visai nereikalingos įžangos pradedu realizuoti savo sumanymą.
Su tam tikra doze pasipuikavimo brolio biografiją noriu pradėti nuo Veverskių pavardės genealoginio medžio pirmosios man žinomos šaknies. Veliuonos parapijos bažnytiniuose metrikuose Veverskio, kaip Kalvių kaimo gyventojo, pavardė paminėta 1610 metais. Toliau į praeitį žinių neturime. Be abejo, pavardė iškraipyta, prilipinant nelietuviškąjį "sk". Greičiausiai tai būta Vieversio, Veversio ar dar kitokios pavardės. Mūsų šeimos protėviai atsekti ligi 1747 metų iš tėvo pusės (Gabrielius Veverskis, 1746-1831) ir ligi 1780 metų iš motinos pusės (Stasys Veverskis, 1780-1840). Iš kažkada buvusio pirminio kamieno išsiskyrė trys mūsų Kalvių kaimo Veverskių šakos, iš kurių dvi vėliau persipynė, susituokiant Veverskiams su Veverskytemis. Tokių atvejų buvo net trys, iš jų ir mano tėvai — Stasys Veverskis (1877-1932) ir Uršulė Veverskytė (1893-1984). Seneliai tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės mirė man dar negimus. Keistas sutapimas tas, kad jie abu buvo Veliuonos valsčiaus viršaičiai. Senelis iš tėvo pusės buvo "cielininkas", t.y. turėjo daugiau kaip 20 ha. žemės (žemės kiekį vadindavo "desincinomis"), senelis iš motinos pusės buvo "pusininkas", turėjęs tik 14 ha žemės. Mūsų kaimas išsiskirstė į vienkiemius berods 1909 metais. Tėvas kurį laiką buvo išvykęs į Ameriką, ten dirbo siuvykloje - lygino vyriškų švarkų atlapus ("klepukus"). Jam grįžus į Lietuvą, netrukus mirė senelis, ir mano tėvas atėjo į žentus, pasidalijęs su broliu Antanu tėvo ūkį ir tą pusę prijungdamas prie motinos turimų 14 ha. Tokiu būdu susiformavo sudėtinis 26 ha ūkis.
O štai ką rašo apie tai čekistas M.Goliakevičius savo knygpalaikėje "Pakėlęs kardą" (ją recenzavo, tik pamanykit!, net du istorijos "mokslininkai" — V.Kancevičius ir istorijos m. daktaras R.Žiugžda). Taigi cituoju eilutes iš 32 psl., — ...Kazys, kaip ir jo tėvas, mokėjo atkakliai siekti savo tikslo (tikra teisybė!), mėgo avantiūras (tikra teisybė!). Tėvas buvo kieto, kartais net despotiško būdo. Kadaise buvo išvykęs į Ameriką laimės ieškoti, iš ten atsivežė daug pinigų, Veliuonos valsčiaus Kalvių kaime nusipirko 26 ha žemės ir ėmė ūkininkauti.Puikiai nušviesta, tiesa?
Tik spėjo jaunieji įsikurti naujoje sodyboje, kai vienas po kito, kaip grybai po lietaus, pasipylė plikabambiai, rėksmingi, amžinai alkani, dažnai sergantys, dar dažniau besipešantys mažieji veverskiukai. Tiesiog noriu pailiustruoti jų atsiradimą šiame vargo pasaulyje
Kazys (g.1913 - žuvo 1944), Natalija (g.1915), Pranas (g.1916), Bronius (g.1918 — žuvo 1946), Albinas (g.1919 — žuvo 1946), Domicėlė, Aleksandras (g.1923), Aldona, Stasys (g.1926), Vytukas (g.1930 - 1946).
Visi esame nukentėję — kas žuvo, kas nuteistas ir kalintas. Atitinkamai "pagerbta" ir šventoji kankinė mūsų motina. Motina, kuriai turėtų būti suteiktas (tegul ir po mirties) motinos didvyrės vardas. "Gražiai" atsiliepdavo apie ją tardytojas kpt. Kiseliovas: "Nu i semeistvo! Nu i bl..., mat banditov!" Mama, mama! Su ašaromis atsiprašome tavęs dėl to!.. Tėvas buvo nesveikas — grįžęs iš Amerikos, įgijo reumatą ir sirgo diabetu. Man dar esant vaiku, tėvo liga buvo jau tiek progresavusi, jog jis tapo nedarbingas. Samdydavo berną (vienas toks, Jonas Dumčius, ištarnavo pas mus 11 metų), per didžiuosius darbus samdydavo ir pavienių darbininkų. Samdydavo ir tarnaitę, nes viena mama negalėjo visko apeiti. Tokiu būdu, pagal sovietišką įvertinimą, mes tapome išnaudotojais, eksploatatoriais, nors gyvenome toli gražu ne pasiturinčiai Žemės tik pusė, maždaug 12-13 ha, buvo derlingesnė, likusioji dalis - krūmais apaugę Armenos upelio šlaitai ir žvyrynai, nusitęsė iki paties Nemuno. Užtat koks grožis! Tikra Šveicarija. Naudodamasis proga, kviečiu aplankyti mano bei kitų kaimynų buvusias gyvenvietes Kalvių km. (dabar Jurbarko raj.) ir įsitikinti mano žodžių teisingumu.
Kazio, kaip vyriausio vaiko, likimas buvo iš anksto nuspręstas. Bus ūkininkas. Gaspadorius. Ūkio paveldėtojas. Man kitokį likimą numatė. Galgi pavyks kaip nors išleist į mokslus, galgi ir klebonas padės, jei pasirinkčiau kunigo profesiją. Veliuonos klebonas kun. Polonskis gerai su tėvu sugyveno ir nuspėjo jo norus. Vieną kartą, per šv. Izidoriaus (mūsiškai Dzidoriaus) atlaidus su tėvu kėlėmės valtimi į Ilguvos bažnytkaimį, kitoje pusėje Nemuno. Valtyje buvo klebonas ir iš tolo iš tolo pradėjo "zonduoti" mano ateities planus.
— Mano mielas, ar norėtum pamatyti pasaulio, sakysim, Rymą?
— Oi, klebonėli, norėčiau!
— O Šventą Tėvą?
— Norėčiau!
— Na, ką gi, mano mielas. Žiūrėsim, žiūrėsim... Na, trumpai drūtai - ar norėtum būti kunigu?
— Kunigu būti nenorėčiau.
Klebonas skėstelėjo rankomis. Mano tėvą šis atsakymas tiesiog pritrenkė. Sužlugo visos viltys gauti klebono paramą. Į kailį šį kartą negavau (apskritai su Kaziu gaudavome dažnokai ir dargi stipriai), tačiau ir perspektyva patekti į gimnaziją užsiraukė.
Apie metus tryniausi po namus piemenaudamas. Po kurio laiko tėvo rūstybė atlėgo.
Veliuonos bažnyčios zakristijonas Jokubauskas buvo skolingas tėvui pinigų. Jis turėjo keletą dukterų, kurių bene trys buvo mokytojos. Taigi tėvas ir atitempė mane Veliuonon pas zakristijoną, kad viena iš dukterų parengtų mane už skolą į antrąją Vilkijos progimnazijos klasę. Taip ir įvyko. Viena duktė Aurelija mane parengė. Vokiečių kalbos išmokau tiek, kad, pavyzdžiui, žodį "der Tisch" rašiau per egzaminus "der tiš", gavęs egzaminatorės, vokiečių kalbos mokytojos Zelmos Majūtės leidimą rašyti diktantą lotyniškomis raidėmis, nes gotiškų nemokėjau. Iš diktanto gavau kuolą. Įstrigome ir iš aritmetikos (egzaminą laikėme bene penkiese). Laimei, pasirodė, jog uždavinio sąlyga buvo klaidingai užrašyta. Vis dėlto buvau priimtas. Su pataisa iš vokiečių kalbos, su kuria turėjau susitvarkyti iki pirmo trimestro pabaigos. Iš juodo naminio miliuko pasisiūdinau anų dienų gimnazisto uniformą, įspūdingu švarku "frenčiumi", su kieta apykakle ir eile sidabrinių blizgančių sagų. Na, o kepurė buvo tikra prancūzų maršalo Fošo kopija — toks aukštas "gorčius" (saiko matas) su sidabriniu kaspinu. Tėvas raukėsi, pirkdamas ją Vilkijos kepurių krautuvėje - buvo, jo manymu, perdaug brangi Taigi įstojau į mokslo vyrų kelią, tačiau mano laimė kenkė brolio Kazio laimei
Kazys tuo metu buvo gerai nuaugęs, kresnokas, fiziškai stiprus, pilnas idėjų ir visokių užmojų paauglys bernas. Buvo užsikrėtęs sporto bacila. Išmoko vaikščioti rankomis. Su paties pasidaryta iš lazdyno kartimi ėmė mokytis šokimo į aukštį meno. Susižavėjo "salto mortale". Iš sykio kilpas darydavo, šokdamas klojime nuo užlaido į šiaudus, vėliau jau persiversdavo ir paprasta pieva ar takučiu pasibėgėjęs. Liovėsi vartytis po to, kai vieną kartą kilpa neišėjo, ir jis nukrito ant sprando, trenkdamasis į kietą gruntą. Po šio nelaimingo šuolio siaubingai išpylė visą kūną - sprandą, nugarą, sėdmenis — skausmingos šunvotės, kankinusios jį netgi visiškai užaugusį. Sprandas nuo tų šunvočių visam gyvenimui liko vienų randų. Sporto aistra palengva išblėso. Veliuonos pradinėje mokykloje įsisteigė iš pradžių 5-as, o po metų ir 6-as skyriai Kazys užsigeidė juos lankyti, nors į mokyklą tekdavo eiti 5km., o grįžus iš jos dar ir daugybę darbų nudirbti - apliuobti gyvulius, paruošti arkliams kratinio, patvarkyti karvių tvarte mėšlą ir t.t. Mokyklos vedėjas mokytojas Gustaitis negalėjo atsidžiaugti mokiniu iš Kalvių kaimo - stropus, drausmingas ir ypatingai gabus. O patsai Kazys atrado naują Ameriką piešdamas. Piešė jis tikrai gražiai. Iš pradžių kopijuodavo ką nors iš knygų, pavyzdžiui, įžymių mūsų žmonių portretus, o vėliau ėmė bandyti piešti iš natūros. Sekėsi. Taip gimė naujas sprendimas - būsiu dailininkas. Penktąjį skyrių Kazys pabaigė pirmuoju mokiniu. Prasidėjo šeštasis. Tėvas vis dažniau pradėjo šnairuoti į klumpėtą, su "terbele" ant nugaros mokslo kankinį, tekinomis skubantį į mokslo šventovę, o kai ligi baigiamųjų egzaminų beliko pora savaičių, tėvas trumpai drūtai pareiškė - gana. Prisimokei pakankamai Mesk knygas ir marš į tvartą. Šiandien reikia mėšlą mėžti Ne ant tokio pataikė! Tylus, nuolankus, nepriekaištingai tėvo įsakymus vykdantis pus-vyris, beveik jau vyras, parodė ragus. Nepaklausė, nemetė knygų, o susigūžęs, nunėręs galvą išėjo. Išėjo, kad daugiau nebegrįžtų. Tiesa, po pamokų dar sugrįžo. Sugrįžo, kad gautų nuo tėvo su basliu per nugarą ir išgirstų lemtingus žodžius: "Von iš mano namų ir kad mano akys daugiau tavęs nematytų!" Ir nematė.
Tada rašė, pagal I.Simonaitytės manierą, vieną tūkstantį devynis šimtus trisdešimt pirmuosius metus. Matyt, nuo šios vietos ir turėjau šią istoriją rašyti, nes nuo šio momento ir prasideda tikroji mano brolio Kazio Veverskio biografija, tikroji jo veikla, atvedusi ne "per aspera ad astra", o "per aspera ad mortem."
Likimas visu sunkumu užgriuvo jaunus pečius. Mokyklos vedėjas Gustaitis pasistengė, kad geriausias mokinys sėkmingai baigtų 6-ąjį skyrių, ir tuo jo globa baigėsi Kaip pramisti? Kur prisiglausti? Daugumas pažįstamų — tėvo draugai. Nenori nė žiūrėti į sūnų palaidūną, kuris išdrįso nepaklusti tėvui.
Sodoma ir Gomora — daugiau nieko! Kas šiais laikais per vaikai! Ačiū Dievui, mūsiškis ne toks. "Raupsuotasis" susidera tai su vienu, tai su kitu "gaspadoriumi" pabernauti po mėnesį už duoną ir druską. Atėjo šienapjūtė, pagausėjo darbų. Kazys už tam tikrą sumą sulygdavo nušienauti pievą ar nupjauti miežių lauką. Kai už atliktą darbą reikėdavo sumokėti, ne vienas "užsakovas" nusukdavo didelę dalį suderėtos sumos. Reikėjo velniško užsispyrimo, kad nekapituliuotum, kad negrįžtum su atgailos ašaromis pas rūstųjį tėvą, kad nesugniužtumei po šitokia negandų našta. Broliui tokio užsispyrimo užteko.
Šiaip taip išgyvenęs vasarą, laikraštyje jis rado skelbimą, kad priimami mokiniai į Maradavo žiemos žemės ūkio mokyklą. Mokykla buvo įsikūrusi agronomo Valiūno dvare. Mokslas nemokamas. Mokėti reikia tik už išlaikymą mokyklos bendrabutyje. Nepajėgiantiems užsimokėti už bendrabutį daromos nuolaidos - jie galės atsilyginti po mokyklos baigimo, per vasarą dirbdami Valiūno dvare. Broliui tai buvo gelbėjimosi ratas skęstančiam. Būsimasis žemės ūkio specialistas tiesiog viesulu nuskriejo į Naradavą (Biržų apskr.).
Per švenčių atostogas mokiniai išvažinėdavo. O tiems, kurie neturėjo kur važiuoti, mokyklos direktorius agr. Valiūnas įpiršdavo stebuklingą priemonę sveikatai pataisyti. O tai buvo penkių dienų badavimas. Tai bent ekonominė politika! Nekvaili buvo dvarininkai - agronomas ir teisininkė ponai Valiūnai, jie jau tuo metu įvertino bado fenomeną, šiandien kai kuriems smarkiai patriotiškiems asmenims padedantį įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę ir susikrauti politinį kapitalą arba bent būti pagerbtiems radijo ir televizijos laidose. Valio Visagalis Badas! Valio prisivalgiusiems badaujantiems! Grįždamas prie užsibrėžto temos, privalau įterpti šiek tiek informacijos ir apie savo asmenį, nors ir ne man skiriama ši biografija.
Taip jau gyvenime yra: kas gera vienam, negera antram. Brolis nagais ragais brovėsi į mokslo pasaulį, o aš iš tos šventovės buvau atšauktas į purviną ir prakaitu laistomą kaimo kasdienybę. Kazys iš namų buvo išvytas, kai aš jau buvau bebaigiąs ketvirtąją progimnazijos klasę. Pabaigti ją tėvas leido, tačiau toliau nė cypt. Pirmagimio teisė liko man. Teko perimti visus anksčiau Kazio atliekamus darbus ūkyje. Deja, aš buvau iš kitokio molio. Fiziškai silpnokas, linkęs į mažakraujystę, visiškai nemokantis ūkio darbų (net arklio pakinkyti į brikelį), priešgina, dažnai burbuliuojantis prieš tėvą, kritikuojantis visus senius už jų nemokšiškumą ir atsilikimą nuo kultūros.
Savaime aišku, aš jau tapau tas indas, kuriame lašas po lašo kaupėsi tėvo nepasitenkinimas, o vėliau ir arši neapykanta Suveikė, tiesą pasakius, ir paveldimumo genai. Mano senelis kažkada išvijo iš namų abu savo sūnus — mano tėvą ir mano dėdę — ir abu jie nusibastė į Ameriką, kur išbuvo visai neilgai, nes po metų antrų grįžo susitaikyti su tėvu. Mano dėdė, tėvo brolis, irgi buvo tos pat linijos žaidėjas - išvijo iš namų du savo vaikus. Mano tėvas išvijo irgi du. Apie vieną jų ir yra šis pasakojimas. Antrasis... antrasis buvau aš. Nepasakosiu smulkmenų, tačiau vieną prasidėjusios žiemos vakarą ir aš išgirdau lemtinguosius "von iš namų!" Išbėgau vienmarškinis, basas į tamsią naktį. Mama verkdama išmetė pro duris klumpes, švarką, kailinukus ir kepurę. Taip tėvas neteko antrojo sūnaus, o aš netekau tėvo. Tiesa, kelios dienos prieš mirtį sugrįžau susitaikyti, tačiau tėvas jau vos galėjo prakalbėti, o neprieraišumas mano dūšioj jam liko ligi šios dienos. Teko paragauti piemens duonos, o Ilguvos valsčiaus Suvalkijoje ūkininkas Šiulys turėjo galimybę didžiuotis prieš kaimynus mokytu, keturias klases baigusiu piemeniu. Mūsų giminės genai veikia ir mane, jau trečios kartos atstovą: taip kartais niežti nagus būbtelti savo sūnui kupron ir visu balsu paleisti nasrus "von, paškustva, iš mano namų!" Taip, taip - ištinka tokie priepoliai.
Tėvas mirė 1932m. balandžio mėn., per patį Nemuno potvynį. Karstą su lavonu į Veliuonos bažnyčią nuplukdėme valtimi, nes vieškelis buvo apsemtas.
Rudeniop grįžo mokslus baigęs Kazys. Dabar jis ne sportininkas, ne dailininkas, dabar jis pažangus ūkininkas, agronomas ir ekonomistas kartu. Su jam būdingu įkarščiu griebiasi gana primityvaus mūsų ūkio pertvarkymo. Susiplanuoja sėjomainą, išsimatuoja būsimų kultūrų laukelius, nustato racioną galvijams ir kiaulėms. Pasverdamas, atseikėdamas, išrūšiuodamas. Peržiūri esamas maisto produktų atsargas ir nustato normas — taukų, pavyzdžiui, tiek ir tiek per dieną, lašinių tiek ir tiek, mėsos porcija kiekvienam tokia ir tokia. Tik ar nepasišiauš iki tol ūkiui vadovavusi mama!
— Vaikeli, aš visą amžių kiaules šėriau, ir tu manęs to darbo nepamokysi. Aš visą amžių viriau valgyti ir man jokių svarstyklių nereikėjo. Nieks tavęs čia neklausys, ir liaukis svietą juokinęs.
— Ak, neklausys? Tai ir skurskite, kaip iki šiol skurdote! O aš išeinu! — Ir išėjo.
Vėl padieniai, atsitiktiniai uždarbiavimai, vėl bernavimas pas Pakalniškių kaimo ūkininką Kazį Eimutį, vėl skelbimas laikraštyje apie įsisteigusią Kretingos Pranciškonų gimnaziją ir priėmimo į ją sąlygas. Kazys eina pas kleboną Polonskį rekomendacijos ir... pinigų kelionei Gauna ir viena, ir kita. Vietoj lagamino nusipina iš vytelių gremėzdišką skrynią ne skrynią, dėžę ne dėžę, tačiau svarbu, kad joje sutelpa jo turtas — "omnia mea mecum porto", — sėda Kaune į traukinį ir tiū tiū Kretingon. Tada, pagal Simonaitytę, rašė tūkstantį devynis šimtus trisdešimt trečius metus.
Kazys Veverskis - Kauno "Aušros" gimnazijos mokinys, 1938m. Nuotrauka iš Pr.Veverskio asmeninio archyvo
Nuo šio momento mano uždavinys lengvėja; brolio biografiją kuria kiti autoriai — tiek jo priešai tiek ir jo draugai. Man belieka tik pataisyti netikslumus. Pavyzdžiui, Vlado Ramojaus "Kritusieji už Laisvę" 9 psl. teigiama, jog Kazys iškeliavo į Kretingą "susitaupęs truputį pinigų". Tikslinu; ne susitaupęs, o pasiskolinęs iš Veliuonos klebono. 1963m. sausio 4d. "Darbininko" pirmajame numeryje rašęs apie mano brolį asmuo neįvardintas, tačiau tikrai manau, kad jį pažįstu. Kadangi knygoje jo pavardė nutylima, tai nutylėsiu ir aš. Šio korespondento minimi faktai yra teisingi, nors pasitaiko gana esminių iškraipymų.
Štai jis (korespondentas) rašo:
"...V. jautė savyje mesianinę misiją: "Jaučiu, Dievas šaukia mane gelbėti Lietuvą," - ne tik man vienam yra išsireiškęs V." Na, jau ne! Čia tikras rašančiojo liapsusas. Apie tariamą mesianizmą negali būti nė kalbos. Tiesa, jis save laikė kataliku ir toks buvo.
Katalikas be epitetų "karštas", "praktikuojantis" arba "indifereniškas". Šitokių žodžių jis man, broliui, nuo kurio nieko neslėpė, niekada nekalbėjo. Gal tai nesuprasta jo frazė, pašiepiant Hitlerį, kuris irgi "jautė iš aukščiau duotą pašaukimą išgelbėti iš bolševizmo Europą". Kazys niekada nebuvo toks - perdėtos savigarbos ir toks akiplėšiškas, kad savo bendrą veiklą ar atskirus veiksmus traktuotų kaip Apvaizdos apreikštą valią. Šį teiginį visiškai atmetu.
Keletas žodžių apie Kretingos Pranciškonų gimnaziją. Tokio tipo mokyklų Lietuvoje buvo trys: Kaune — Jėzuitų gimnazija, Plungėje — Kapucinų gimnazija ir jau minėta Kretingoje - Pranciškonų. Prie visų įstaigų buvo mokinių bendrabučiai, ir juose mokymosi metu gyvendavo nemažai mokinių. O jų, tų mokinių, kontingentas buvo įvairus, kaip ir visose Lietuvos aukštesniosiose mokyklose. Buvo ir vienas ypatingas momentas — Pranciškonų gimnazijoje mokėsi keliolika novicijų, laikinus įžadus padariusių vienuolių, po noviciato grįžusių į šeštąją klasę, kad toliau išeitų visą 8 klasių gimnazijos kursą, o jį baigę, būtų išsiųsti į specialias dvasines seminarijas Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje arba Šveicarijoje. Šie "gimnazistai" gyveno vienuolyne, buvo suvaržyti gana griežtos regulos taisyklių, nešiojo vienuolių apdarus ir apskritai įnešė daug įvairumo tiek bažnyčioje per bendras pamaldas, tiek mokyklos koridoriuose per pertraukas. Kita ypatinga mokinių grupė - išdykėliai iš visų Lietuvos kampelių, pasiturinčių, kartais ir gana turtingų tėvų atžalos, aukštų valdininkų ir dargi kariškių sūneliai, išmesti iš visų mokyklų, kur tik jie buvo įstoję, ir pagaliau atvežti į Kretingą, apgyvendinti mokyklos bendrabutyje ir visiškai atiduoti vienuolių auklėtojų valiai. Kai kurie iš tų "išdykėlių" šiaip taip "išėjo į žmones", o kai kurie, nepaisant visų pastangų, taip ir nuėjo "šunims šėko pjauti". Ir gerai prižiūrimi "išdykėliai" kartais sugebėdavo privirti košės visiems - tėvams ir gimnazijos vadovybei. Taip, berods 1936m gegužės 1d, gavę pinigų iš kažkokio komunistinio pogrindžio asmens, grupė mokyklos auklėtinių Kretingos bažnyčios bokšte ir ant gimnazijos stogo iškėlė raudoną vėliavą. Nutempę kopėčias, kad niekas negalėtų nuimti. Pagarsėjęs Kretingoje saugumo viršininkas Jakys netruko išsiaiškinti kaltininkus. Tai buvo du miškų departamento direktoriaus Rukuižos sūnūs, Česlovas ir Viktoras, psichiatrinės ligoninės direktoriaus Draugelio sūnus, komersanto iš Kauno, tūlo Siemaškos sūnus, ir dar vienas, kurio pavardę užmiršau. Visi atsidūrė Bajorų kalėjime, iš kur suvažiavę įtakingi tėvai "didvyrius" išvadavo ir grąžino į bendrabutį. Byla buvo "užtrinta".
Pranciškonų gimnazijoje, žemesnėse klasėse, mokėsi daug neturtingų mokinukų iš visų Lietuvos kampelių. Jiems buvo teikiamos lengvatinės mokslo ir gyvenimo bendrabutyje sąlygos. Tik... baigę penkias klases, jie turėjo stoti į noviciatą ir vėliau tapti pranciškonais tėvais, t.y. įsišventinti į kunigus. Tokie reikalavimai sąlygojo ir brolio Kazio-Senio mokymąsi Kretingoje. Į noviciatą, baigęs penkias gimnazijos klases, neįstojo. Teko išsikraustyti iš bendrabučio, nors gimnazijos rektorius, tėvas Augustinas Dirvelė, neuždraudė toliau tęsti mokslo, bet jau reikėjo už mokslą mokėti ir gyventi mieste. Už visas išlaidas, padarytas per tuos metus iki šeštos klasės, teko pasirašyti vekselį kelių tūkstančių litų sumai. Suma, reikia pasakyti, buvo minimali. Kai baigsi mokslus, kai būsi prasigyvenęs, sumokėsi. Sąlygos žmoniškos ir protinga politika, orientuojama į ateitį.
Prasigyventi Kaziui nepasisekė, bet vekselį jis išpirko. Išpirko savo veikla ir krauju. Antra vertus, pranciškonų nuopelnas, kad Seniui buvo suformuota pirminė ir visą jo gyvenimą išlikusi humanistinė krikščioniška, iš dalies idealistinė pasaulėžiūra, be to, įtvirtinti darbštumo, valios grūdinimo ir aukojimosi kilniam tikslui bruožai Pranciškonų gimnazijoje Kazys ėmė domėtis filosofija, visuomeniniais mokslais, retorika ir politika. Tai jam neabejotinai vėliau pravertė, pavyzdžiui, redaguojant ir dedant daugiausia savo straipsnius į rezistencinį LLA biuletenį "Karinės ir politinės žinios".
Būdavo ir nemalonių akimirkų. Būsimas savo kalbas jis užsirašydavo ir paskui atmintinai išmokdavo. Kartais tokia proga paprašydavo manęs pakoreguoti jo gestikuliaciją. Atsimenu įvykį. Pranciškonų gimnazijoje kaip svečias apsilankė vyskupas Bučys, Marijonų kongregacijos Lietuvoje gvardijonas, pirmasis mūsų gyvenime matytas barzdotas katalikų dvasininkas. Popų ir rabinų buvome matę, bet kad katalikų dvasininkas! Tai kažkaip nesiderino su mums įprastu vyskupo įvaizdžiu. Gimnazijos vadovybė ruošėsi vyskupo priėmimui. Sveikinimo kalbas sakyti, kiek prisimenu, rengėsi du mokiniai šeštokai - Krizantas Juknevičius (dab. šv. Antano bažnyčios klebonas) ir mano brolis Kazys. Pilna mokinių gimnazijos aktų salė. Įeina mažiukas, ilga balta barzda svečias, lydimas vienuolyno ir gimnazijos vadovybės. Sveikina Kazys. "Jūsų ekscelencija!.." ir t.t. ir t.t. Staiga, vidury frazės kliūtis. Nutrūksta balsas. Matyt, nuo didelės įtampos ir jaudinimosi užsikerta atmintis. Tyla vieną sekundę, antrą, trečią. Vyskupas lyg laukdamas, lyg klausdamas, palenkęs galvą, šypsosi ir žiūri į oratorių. Pastarojo veidas išpiltas raudonio, lūpos kruta, o žodžių nėra. Salėje pasidarė nejauku. Galų gale vyskupas situaciją suprato ir ėmė mažučiukėmis savo rankutėmis palengva ploti. Užplojo ir visi salėje esantys. Oratoriui aiškiai nepasisekė, ir šią nesėkmę jis ilgai ilgai kaip skaudulį išnešiojo savo atmintyje.
Kazys rūpinosi ne tik savimi Jis labai norėjo ištraukti mane iš varganos kaimo aplinkos, nežadančios jokio šviesesnio rytojaus, monotoniškos ir dargi skurdžios. Jis vis laukė progos, nors ir mažiausios, įtaisyti ir mane pas pranciškonus. Toks momentas atėjo. Viename savo eilėraštyje neeilėraštyje, greičiau surimuotame anekdote esu užrašęs tokį moralą : "Kam nelaimė, o kam — didelė laimė." Kretingos urėdo, pagarsėjusio Lietuvos miškininko Daujoto šeimą ištiko nelaimė. Svečiuodamiesi pas močiutę Sedoje, urėdo vaikai prisivalgė vaisių ir vienas jų — trečiokas Vladas (dabar žinoma asmenybė) susirgo vidurių šiltine ir besigydydamas praleido visą pirmąjį trimestrą. Pagijęs turėjo prisivyti jau gerokai į priekį pasistūmėjusius ketvirtokus. Prireikė korepetitoriaus. Grėdas buvo gimnazijos tėvų komiteto pirmininkas, ir Kazys nutarė, kad tas korepetitorius turiu būti aš, nors buvau tik keturias klases baigęs. Kaziui tai nebuvo kliūtis. Viską su urėdu sutaręs, jis siunčia man laišką su lemtingu "atvažiuok".
Tada rašė tūkstantis devyni šimtai trisdešimt penkti metai, spalio mėn. devinta diena, kai, pasėjęs rugius į nupjautą sėklinių lubinų laukelį, ašarojant mamai, išvažiavau į Kauną, pirmąsyk savo gyvenime įsėdau į traukinį ir spalio dešimtos dienos rytą išlipau Kretingoje. Ligi šiol esu dėkingas likimui, suteikusiam man galimybę pagyventi kultūringoje, geroje, užjaučiančioje šeimoje, kur buvau laikomas tokiu pat šeimos nariu, kaip ir kiti trys urėdo šeimos vaikai - vyriausias Vladas, vidurinysis Alikas ir miniatiūrinė, gležnutė Irutė. Kadangi buvau peraugęs penktai klasei nustatytą amžiaus ribą, urėdas Daujotas nesunkiai įtaisė mane gimnazijon laisvo klausytojo teisėmis. Tokios kategorijos mokinių valdiškose gimnazijose nebuvo. Ir už mokslą mokėti nereikėjo — užmokėjo tėvų komitetas ir net uniformą pasiūdino. Žodžiu, fortūna su kaupu dribtelėjo savo malonių. Tačiau visi esame patyrę, kokios permainingos šios moteriškaitės nuotaikos. Baigiau penktos klasės kursą, išlaikiau egzaminus (jie laisviems klausytojams buvo privalomi) ir patekau į gimnazijos rektoriaus tėvo Augustino taikiklį. Pasigavo jis mane ir sako:
— Prance, stok į noviciatą. Išgelbėsime nuo kariuomenės, leisime pabaigti gimnaziją, išsiųsime tolimesniam mokymuisi į užsienį. Argi tavęs nevilioja tokios perspektyvos?
Tokios perspektyvos, gaila, manęs neviliojo.
— Ką gi, — pasakė tėvas rektorius, — tokiu atveju, norėdamas toliau mokytis, turėsi mokėti už mokslą. Galėsi gyventi bendrabutyje, bet už jį reikės mokėti
Man, visiškam beturčiui, sąlygos "žavingos". Tai buvo pasakyta prieš pat mokslo metų pradžią. Mano buvusiam mokiniui Vladui korepetitorius tapo nereikalingas. Kur dingti? Brolis Kazys išvažiavo į Jurbarką ir ten buvo mielai priimtas į septintą gimnazijos klasę, o aš pasilikau Kretingoje korepetitoriauti, šį kartą apsigyvendamas pas vaistininką Grudzinską, kurio sūnui Jurgiui reikėjo pagalbos. Trumpai drūtai — per Kalėdų atostogas Kazys atsikvietė mane į Jurbarką, ten išlaikiau egzaminus į 6-ą klasę, parašiau prašymą Švietimo ministrui, greitai gavau teigiamą atsakymą ir buvau priimtas į gimnaziją tikruoju mokiniu. Per vasaros atostogas padirbėjome su Kaziu su pataisininkais, kad galėtume toliau gyventi ir mekytis. Prieš pat trimestro pabaigą 1936 metais įvyko mano konfliktas su matematikos mokytoju inspektoriumi J.Giedraičiu. Per didžiąją pertrauką pasikalbėjau su Kaziu, po pertraukos abu už portfelių ir tiū tiū į Kauną. Taip patekome į "Aušros" gimnaziją, kurią abu ir baigėme - Kazys 1938m., o aš - 1939m. Apie tai, kad mus retkarčiais aplankydavo profesorius Dovydaitis, jau esu kažkuriame savo memuarų žiupsnelyje rašęs. Nebekartosiu.
Kaziui reikėjo atlikti karinę prievolę (kaip ir man po vienerių metų), ir jis įstojo į Karo mokyklą. Motyvai? Jų daug. Visų pirma - tai neturtas. Mudviejų gyvenime jis nebuvo pranciškonų propaguojama dorybė arba egzaltuota pakili tikinčiojo būsena. Tai buvo, pasak Salomėjos N., pikta Dievo rykštė, vaikiusi mus iš vieno Lietuvos kampo į kitą. Tai buvo sunkiai, labai sunkiai įveikiama kliūtis kelyje į išsimokslinimą. Karo mokykloje mokslas veltui, perspektyvos, galima sakyti, puikios, išorinis luomo blizgesys viliojantis, mokslo trukmė minimali Atsiranda galimybė padėti savo varguose paskendusiems broliams gimtajame kaime, pagaliau atsiveria kelias į... valdžią, kurios troškimas buvo nepaskutinis Senio veiklos motyvas. Daug karininkų studijavo V.D. Kauno Universitete, ir tai dar vienas pliusas karinės karjeros pasirinkimui
Rubikonas peržengtas. Kazys jau kariūnas, o aš - aspirantas kandidatas, besistažuojantis 3-ajame pėstininkų pulke Kėdainiuose. Per vasaros atostogas mane aplanko. Pagal statutą privalau atiduoti jam pagarbą. Ir vėl, kaip visada, farvateryje. Nepykstu. Kaip nepykstu ir už tai, kad gimnazijoje Kazys pasinaudodavo mano "literatūriniu produktu" ir literatų būrelyje paskaitydavo mano rašinius kaip savus. Štai dėl ko "Kritusieji už laisvę" knygoje paskelbtoje Kazio charakteristikoje jis vaizduojamas kaip "gabus moksluose, linkęs į literatūrą, rašąs eilėraščius ir kt." O iš tikrųjų jis per savo visą gyvenimą nebuvo sueiliavęs nei vienos eilutės, o sugebėdavo pasinaudoti dividendais iš mano kūrybinės sąskaitos.
Kariškio profesija Kazys nusivylė. Iš pasikalbėjimų su juo šia tema negaliu kategoriškai spręsti, kodėl taip atsitiko. Gal jam nepatiko tas vergiškas paklusnumas žemesniųjų vyresniesiems, pagrindų pagrindas karinės disciplinos ir tarpusavio santykių. Gal jo savimeilę žeidė asmenybės, individualybės niveliacija arba stengimasis kareivėlius paversti negalvojančia, mankurtiška minia, o pilkos minios jis nemėgo - "odi profanum vulgus et arceo!" Antra vertus, jis įsitikino, jog kariuomenė yra ne tik priemonė apginti valstybės sienas, garantuoti tautai nepriklausomybę, bet ir efektingas įnagis saujelės politikierių priversti piliečius vykdyti tų "išrinktųjų" valią ir remti jų politiką. Šiuo požiūriu Kazys buvo kraštutinis radikalas. Karinė jėga — dalykas geras, ne tiek iš gynybinių, kiek iš politinių pozicijų, tačiau ji nebus labai efektyvi, jei ja disponuos kolektyvas, nevienalytė grupė ar pan. Tikroji jėga yra ta, kuri sukoncentruota į vieną kumštį, į vieno asmens rankas. Tinkamai vadovauti gali tik vienas asmuo, o ne kolektyvas, ne bobų turgus, ne rietenose paskendę parlamentarai Pačių diktatūrų Kazys nemėgo, tačiau jam prie širdies buvo autoritarinio režimo metodai, jam imponavo gyvenimo dinamizmas, veržlumas, kryptingumas, aiškiai išsakyti tikslai tironų valdomose valstybėse. Įžvelgti tolimesnės ateities jis nesugebėjo, nors jo garbei reikia pripažinti, kad ilgainiui suprato, jog ne viskas auksas, kas auksu žiba.
Kaip jau minėjau, nusivylęs kariška profesija, Kazys, nors ir labai atkalbinėjamas kuopos vado majoro Drungio, parašė raportą, išstojo iš Karo mokyklos ir privalomąją karinę prievolę baigė jau paprastame dalinyje, iš kur paleistas į atsargą jaunesniojo puskarininkio laipsniu. Po to Universiteto teisių fakultetas, po to bolševikų okupacija, po to bėgimas per sieną į Vokietiją.
Apie tai esu rašęs kituose straipsniuose. Nekartosiu, juo labiau kad "Kritusieji už laisvę" leidinyje daugmaž teisingai aprašyta tolimesnė veikla, nors ir labai fragmentiškai ir prabėgomis. Be abejo, knygos autoriui trūko žinių, trūko apskritai tikslios informacijos apie to meto įvykius Lietuvoje. Jos dar ir dabar trūksta. Ar dėl to, kad kažkam buvo naudinga, ar dėl nepaprasto gandų gajumo buvo skleidžiamos žinios apie Senį, vienintelį išlikusį po Dainavos štabo likvidavimo, apie Kazį Veverskį, dar 1947m. "buvusį gyvą" Vorkutos lageriuose. Knygos autorius ponas Ramojus, gyvendamas už Atlanto, apie tai nežinojo ir negalėjo žinoti, bet kai dezinformuojama visuomenė šiomis dienomis Lietuvoje išleistoje knygoje, kurios autoriui buvo nesunku patikrinti faktus, nederėtų, mano nuomone, praeiti tylomis. Kalbu apie Kazimiero Skebėros "Jiems reikėjo mūsų kančių". Jis aprašo susitikimą su vienu mano broliu, pačiu jauniausiu, 1944m. gruodžio pabaigoje Kauno saugumo kameroje, papasakojusiu knygos autoriui apie "Lietuvos armijos leitenanto" Kazio mirtį "prie Raudondvario vykusiame dideliame mūšyje". Tam 19-23m. jaunuoliui, senio balsu, buvo tik keturiolika metų. Negalėjo jis papasakoti apie Kazio mirtį, nes nieko apie tai nežinojo. (Ir aš tik tardytojo kabinete sužinojau, kad Kazys žuvo nuo stribų kulkos prie Raudondvario tilto.) Vytukas, tas jaunuolis senio balsu (žuvo 1946m.), negalėjo papasakoti, kad suimant buvo stipriai sumuštas, kadangi kartu buvau suimtas, atvežtas ir uždarytas į kamerą su daugeliu kitų mūsų kaimo gyventojų — mano brolių, seserų, giminių ir kaimynų. Niekas suimant mūsų nemušė.
Knygoje "Kritusieji už laisvę" minimas partizanas Senio slapyvardžiu ne Kazys Veverskis, nes jis jau buvo žuvęs (1944 12 28). Vorkutos lageriuose minimas Veverskis galėjau būti ir aš, šių eilučių autorius, arba mano brolis Aleksandras (greičiausiai tai jis, nes jo pavardė siejama su gen. Pečiulioniu, irgi atsidūrusiu Vorkutoje, po Kazio mirties ir mano suėmimo dirbusiu rezistencinį darbą su broliu Aleksu).
Senio, savo brolio Kazio Veverskio, biografiją rengiuosi baigti, nes nuo to momento, kai jis pabėgo į Vokietiją, ligi pat jo mirties rašiau kituose prisiminimų skyriuose. Matyt, čia reikia plačiau aprašyti Lietuvos Laisvės Armiją, kurios iniciatoriumi ir kūrėju buvo Senis.
LLA buvo kariška organizacija, ir į ją pirmiausia užsiverbavo mažesnio laipsnio karininkai, leitenantai ir vienas kitas kapitonas. Stambios žuvys, pulkininkai, atėjo vėliausiai ir tik didelių Senio pastangų dėka. Dėl subordinacijos buvo kilęs net mažas konfliktėlis tarp brolio ir leitenanto Barzdos, kurį knygos "Pakėlęs kardą" autorius čekistas Goliakevičius išpūtė iki milžiniško masto įvykio. Neįkainojamas istorinis pavyzdys dabartiniams konfliktuotojams. Grįžtu prie laipsnių. Paradoksalu, tačiau kuo daugiau organizacijoje (LLA) atsirado pulkininkų, tuo sunkiau pasidarė dirbti, o kai atėjo lemiamas momentas, kada įsisteigė veikiantis sektorius VS — karinės formuotės Vanagai, pulkininkai, apygardų vadai parodė kulnus. Nežmoniškai sunkiomis sąlygomis Kaziui teko dirbti, trupinėlį po trupinėlio, plytelę po plytelės dedant į savo svajonių pastatą, į didįjį savo gyvenimo tikslą, nė žingsnio nesitraukiant, neabejojant, nebūkštaujant, neieškant asmeninės naudos. Pusalkanis, dažnai duona ir vandeniu misdamas, pakankamai neišsimiegodamas, trankėsi jis prigrūstais traukiniais į vietoves, kur buvo dislokuoti lietuviškieji savisaugos batalionai, nuveždamas kariams pogrindinės literatūros ir, pasitaikius palankiai progai, verbuodamas juos į LLA eiles. Važinėdavo lietuviška leitenanto uniforma, leidimus gaudavo iš įvairių šaltinių, nes leidimus išduodančiose įstaigose dirbo po keletą LLA narių. Per vienas žmonių gaudynes Vilniuje iššoko pro valgyklos langą ir išsisuko koją. Šlubavo bent porą mėnesių, bet savo vojažų nenutraukė. Atvažiavo pas mane į Kauną, krypčiodamas lyg Simplicissimus, pagulėjo dienelę ir vėl kelionėn. Nebuvo išrankus maistui, tiesiog rydavo viską, kas po ranka patekdavo. Apetitą turėjo žvėrišką, tik, deja, retai kada turėjo progos visiškai jį pasotinti. Organizacija didėjo, stiprėjo, tiek kadrų, tiek ginkluotės prasme. Tačiau didėjo ir grėsmė. Stalinas per Maskvos radiją jau pradėjo burblenti — "broliai pabaltijiečiai, jau neužilgo, neužilgo..." Tankų mūšis Kursko lauke jau aiškiai parodė, kur krypsta pergalės rodyklė. Reikėjo ruoštis bolševikų grįžimui, reikėjo parengti naują LLA strategiją ir lanksčią, veiksmingą VS taktiką. Reikėjo kompetentingo stratego. Kazio akys nukrypo į du generalinio štabo pulkininkus — LKraunaitį ir Rėklaitį. Kraunaitis pirmas sutiko įstoti į LLA eiles. Apie Rėklaitį Kazys ilgai tūpčiojo, taip ir nepasiekęs jokių rezultatų. Rėklaitis sutiko tik su sąlyga — jis prisidėsiąs, jeigu organizacijoje nėra ir nebus Kraunaičio. O jis, deja, jau buvo. Matyt, plk. Rėklaitis gerai pažino savo kolegą.
Tokiu būdu plk. Kraunaitis tapo vyriausiuoju LLA strategu. Popieriniu strategu, nes jis nė piršto nepajudino kokiam nors organizacijos reikalui, o kai sovietų tankai jau rėpliojo į Minską, "vyriausias strategas" dingo iš akiračio.
Gaila, kad negaliu aprašyti Senio veiklos Žemaitijoje, frontui sustojus Lietuvos teritorijoje. Tuo metu aš buvau už fronto linijos jau bolševikų pusėje. Tegu tai padaro tie, kurie tuo metu su Kaziu dirbo. Nenoriu patikėti, kad tokių neliko. Tai galėtų padaryti ir tie, kurie pasitraukė į Vakarus. Negaliu jų, bent jau daugumos, kaltinti dėl tokio poelgio. Gal dargi taip ir geriau, žvelgiant iš dabarties perspektyvos, tačiau man ne prie širdies jų abejingumas ir pasyvus tylėjimas, kada Lietuvoje komunistų apologetai purvų drabsto vieną pirmųjų, didžiausių, garbingiausių rezistencinių Lietuvos organizacijų ir jos vadus. Čekistų tikslai suprantami, bet kodėl jiems atkirčio neduoda tie, kurie žino tikrą teisybę, žino tikrą padėtį, o tyli
Sunku Kaziui buvo organizaciją kurti, tačiau dar sunkiau buvo ją atkurti, kai praūžęs frontas kaip viesulas sudraskė ryšių sistemą, išblaškė štabus ir daug daug organizacijos neeilinių narių. Pavyzdžiui, iš Kauno apygardos štabe dirbusių daugiau kaip dvidešimt karininkų liko tik trys ar keturi Užėmus Kauną, jau po kelių dienų buvo suimtas Itn. Vaina, pradėtas tardyti "Vilko" fabriko direktorius Simonavičius, intensyviai pradėtos gaudyti pogrindinės spaudos siuntos. Taip į saugumo rankas pateko visas tiražas biuletenio "Karinės ir politinės žinios". Jį teko išleisti antrą kartą. O visų blogiausia buvo tai, kad čekistai skubiai ir gana sėkmingai infiltravo į LLA eiles daug savo agentų. Iliustracijai du atsitikimai
Iš Vilniaus saugumo rūsio, kantriai, kaip grafas Montekristas pro mūrus išsikasę iki kanalizacijos kolektoriaus, pabėgo du kaliniai — LLA organizacijos narys, mano bendrabylis Valerijus Gylys ir jo kameros draugas, lenkų tautybės vyrukas. Nubėgę už Vilniaus keliolika kilometrų, užėjo pailsėti pas kalinio pažįstamą lenką. Buvo maloniai priimti ir... išduoti nespėję dar nė žmoniškai pavalgyti "Draugas" buvo užverbuotas. Pats Saugumo komisaras negerbiamas Guzevičius, atvažiavęs lengvąja mašina, bėglius parsivežė.
Žuvus Kaziui, jo pareigas perėmė Itn. Eidimtas, kuris 1945m. pradžioje Kaune užėjo pas seną pažįstamą, iš anksto sutaręs pasimatymo laiką. Tik atidarius laukujės duris, ant jo užgulė keli vyrai užlaužė rankas, nuginklavo ir atsigabeno į saugumo rūsius. Triumfuodamas kpt. Kiseliovas atnešė man raštelį: "Pranai ir aš čia. Adolfas." Išsyk nepatikėjau, deja, deja... Beje, dėl Itn. Eidimto. Draugas iš Kalifornijos man rašė, jog tarp Amerikos lietuvių sklinda gandai, kad Eidimtą dar šiuo metu kažkas matęs gyvą. Knygos "Kritusieji už laisvę" 21-ame puslapyje rašoma... "Po žiaurių kankinimų Vilniaus Lukiškių kalėjime Itn. Adolfo Eidimto lavonas buvo išmestas už kalėjimo sienų, o praeiviai su dideliu gailesčiu vogčiomis žvelgė į pajuokai numestus narsaus lietuvio palaikus." Žuvusiųjų partizanų sąraše (185 psL) paminėta; "Eidimtas Adolfas, Itn., nužudytas 1945m. pavasarį, 18-22.". Šie teiginiai, bent jau 1945 metais, neatitinka teisybės.
1946m. pavasarį visi mūsų bylos teisiamieji, aštuoni asmenys susitikome, pasirašydami 206 bylos užbaigimo straipsnį. Eidimtas nebuvo nei daugiau už kitus nukankintas, nei tuo labiau negalėjo būti išmestas už Lukiškių kalėjimo sienų, nes straipsnio pasirašymas, o vėliau ir pats teismas vyko Vilniaus saugumo rūmuose. Eidimtas gavo mirties bausmę kartu su kpt. A.Karaliumi, ir ta bausmė vėliau buvo įvykdyta. Gal, įvykdžius mirties nuosprendį, jis ir buvo išmestas už Lukiškių kalėjimo sienų (o aš tuo visiškai netikiu), bet tai galėjo įvykti tik apie 1946 metų pavasarį.
Baigiu ir Senio curriculum vitae. Stengdamasis atstatyti smarkiai apgriautą LLA organizacijos pastatą, Kazys ėmėsi darbo, viršijančio vieno žmogaus jėgas. Nors ligi šio laiko jam, fanatiško tikėjimo, begalinio atsidavimo, geležinės valios ir visiško savęs išsižadėjimo dėka ir pavykdavo nugalėti visas kliūtis, šį kartą buvo atkąstas per didelis, nepraryjamas kąsnis. Ignoruodamas elementariausias konspiracijos taisykles, jis viską darė pats, nelaukdamas ir neprašydamas kitų pagalbos. Pats rūpinosi popieriumi, dažais, matricų paruošimu, pats rašė, pats spausdino (kartais mano padedamas), pats išvežiojo nelegalius spausdinius, susitikinėjo, organizavo, ieškojo, užmegzdavo naujus ryšius, jiems nutrūkus. Krito jis, stribo kulkos pakirstas, pervažiavus Nevėžio tiltą ties Raudondvariu, su pilnu maišu bulvėms biuletenių "Karinės ir politinės žinios", operatyvinių įsakymų ir instrukcijų, kaip reikia įsirengti slėptuves. Broliui Kaziui drąsos tikrai nestigo. Duok, Dieve, visiems mums po tokią porciją — tada jokia blokada nebūtų baisi. Kazys žuvo 1944 metų gruodžio 28d. iš ryto. Buvo nurengtas, nuautas ir paliktas griovy, kur pragulėjo kelias dienas. Mama atvažiavo su arklių kinkiniu ir, Raudondvario bažnyčios zakristijono padedama, paguldė brolį į karstą ir palaidojo Raudondvario kapinėse. Jo kapą pasiaukojamai prižiūri mano žmona Jane. Niekam kitam iki šios dienos kritęs dėl Lietuvos laisvės neeilinis kovotojas nerūpėjo — nei jo draugams, nei priešams. Beje, apsirikau, priešams jis niekada nenustojo rūpėjęs. Laikas nuo laiko, spaudoje ir šiaip kalbose jo vardas buvo gana dažnai linksniuojamas. Senio biografiją kuria čekistas M.Goliakevičius savo šedevre "Pakėlęs kardą". Pasinaudodamas visokiomis literatūrinėmis įmantrybėmis, vokiečių ir savo lūpomis jis tapo Kazio portretą, turėdamas vienintelį tikslą, apjuodinti Lietuvos Laisvės Armijos organizaciją ir apšmeižti jos įkūrėją Kazį Veverskį. Tai NKVD reakcija į išeivijos tarpe kylantį susidomėjimą lietuvių rezistencine veikla bei partizanų kovomis kruvinu ir be galo tragišku Lietuvos istorijos laikotarpiu.
Taigi pacituosiu kai kurias vietas iš šio čekisto "opuso":
Psl.24. Gen. Justo pasikalbėjimas su Baueriu.
Justas: Kokia dabar padėtis Lietuvos Laisvės Armijoje?
Baueris: LLA štabas ir toliau varo agitaciją prieš mūsų valdžios priemones.
Justas: Ir kartu siūlo savo nariams nekovoti su mumis. Tegu jie kalba apie mus ką nori, kad tik neimtų šaudyt į mus iš pakrūmių. Kaip Veverskis sumaniai varo propagandą ir šitaip kelia savo autoritetą tarp LLA narių. Dabar jis agituoja už draugystę su Vokietija prieš seną Lietuvos priešą Rusiją.
Baueris: Norėdamas suteikti solidumo savo organizacijai, Veverskis skleidžia gandus esą "Lietuvos Laisvės Armijai" vadovauja kažkoks pulkininkas iš generalinio štabo, bet pavardės nemini.
Justas: Ar Kraunaitis apie tai žino?
Baueris: Manau, ne. LLA štabo vyriausiuoju laikomas Veverskis.
Justas: Įspėkit Kraunaitį, kad jis prilaikytų savo šefą, nes tas egzaltuotas subjektas gali velniai žino ko pridaryti.
Ir t.t.
Psl. 26. Kraunaičio pasikalbėjimas su komendantu gen. Justu.
Kraunaitis: Pone generole, noriu rimtai paklausti, kas tokia Lietuvos laisvės armija? (Kraunaitis, Goliakevičiaus pavaizduotas beveik vyriausiuoju asmeniu organizacijoje, nežino kas ta organizacija? Kur logika? - aut. pastaba). Mes abu esame karo specialistai ir turime teisingai reaguoti į tą absurdišką priemonę. Renkamos pareigos! Demokratija! Visa tai vieni juokai. Kokia gali būti drausmė, jei snarglius gimnazistas vadovaus leitenantams ir kapitonams? O kas yra vyriausias armijos vadas? Amžinas studentas, išmestas iš Vilniaus Universiteto, Kazys Veverskis. Vaikų žaidimas kareivėliais - ir t.t.
Psl. 27. Justo refleksijos:Taip, nėra ko tikėtis iš LLA. Paskubėjo fiureris germanizuoti Pabaltijį ir vietoj draugų įsigijo priešų.
Pagal Goliakevičių, Kazį 1941 metų pavasarį Berlyne užverbavo abveras. Kokia nesąmonė.
Psl. 36 ir 37supainiojamas Šarūno Jazdausko ir Kazio biografijos, patekus Šiam į Vokietiją. (Palygink "Instrezegulierungs Arbeiten"i r "Deuche Verlag'".Tai priklauso Kazio biografijai, o ne Jazdausko. Betgi ar tai svarbu "draugui" Goliakevičiui?
Psl. 33Goliakevičius sapalioja: "Siųsdamas Veverskį į Lietuvą (mes žinome, kaip Kazys grįžo - aut. pastaba)abvero karininkai, suprantama, atsižvelgė į jo asmenines savybes. Jis turėjo nelengvą užduotį: suvienyti okupacija nepatenkintus žmones ir padaryti jų veiklą reicho kontroliuojamą. Kazys pasižymėjo gyvu protu, logišku mąstymu. Bet labiausiai jį skatino veikti valdžios troškimas. Turėdamas nepaprastai stiprią valią, sugebėdavo savo nuomonę primesti kitiems.
Ir toliau — "garbingojo biografo" tiesiog nušvilptas epizodas iš "Dvylika kėdžių", kuriame Kazys, važiuodamas traukiniu, apmulkina kažkokius komersantus ir iš vieno jų išvilioja 200 markių. Tarp kitko, LLA priesaikos tekstas knygpalaikėj išspausdintas autentiškas.
Baigiu savo pasakojimą, būdamas įsitikinęs, kad prie mano sumanymo plačiau nušviesti LLA veiklą ir jos įkūrėjo Senio, mano brolio Kazio Veverskio, gyvenimą prisidės kiti, žinantys to meto situaciją ir faktų, kurių aš nežinau. Tuo bus pasitarnauta Lietuvos istorijai, ir padėtas taškas įvairiausių gandų plitimui
1990m.
