PARTIZANŲ VADAS JONAS ŽEMAITIS

IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ

PARTIZANŲ VADAS JONAS ŽEMAITIS

(19090315- 19541126)

Nijolė Gaškaitė

J.Žemaitis-Vytautas (paskutinioji nuotrauka)

Partizaninis karas nestokojo talentingų ir pasiaukojusių laisvės kovos vadų, tačiau Jonas Žemaitis nuveikė bene daugiausiai.

Svarbiausia, jis siekė, kad partizaninis judėjimas taptų organizuotu kariniu politiniu pasipriešinimu Lietuvos okupacijai. Nebuvęs garsus pogrindžio veikėjas pirmaisiais okupacijos metais J.Žemaitis dėl savo sąžiningumo, darbštumo, karininko talento ir pasišventimo laisvės kovai žingsnis po žingsnio pradėjo eiti vis atsakingesnes pareigas. Pagaliau buvo išrinktas visos Lietuvos partizanų vadu. Paaiškėjus, kad okupacija bus labai ilga ir sunki, o partizanų likimas — nulemtas, liko ištikimas priesaikai ir atidavė visas jėgas, kad pasipriešinimas netaptų desperatiškomis konvulsijomis.

Būsimasis LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis gimęs 1909m. kovo 15d. Palangoje Jono ir Petronėlės Žemaičių šeimoje. Tėvas tuo metu dirbo grafo Tiškevičiaus ūkyje pienininkystės meistru. Motina augino tris vaikus, iš kurių vienas anksti mirė.

Netrukus po Jonuko gimimo šeima persikėlė į Lenkiją, kur Lomžos mieste gyveno motinos Petronėlės Daukšaitės tėvai ir brolis. Motinos brolis A.Daukša turėjo nuosavą pieninę, kurią pavedė prižiūrėti svainiui. 1917m. Žemaičių šeima grįžo į Lietuvą ir apsistojo Raseinių apskrityje - iš pradžių tėviškėje, Kiaulininkų km., o vėliau pačiuose Raseiniuose. Tėvas dar ne kartą keitė gyvenamąją vietą ir profesiją: prekiavo, buvo Tauragės prieglaudos ūkvedžiu, pienininkystės meistru, paskui Kretingos apskr. Jokūbavoje įsigijo nuosavą pieninę, o vėliau Kretingoje atidarė arbatinę. Tačiau 1935m. metė prekybą ir galutinai sugrįžo gyventi į Kiaulininkų km., pas savo brolį Antaną. Buvo apsišvietęs žmogus - draugavo su J.Šliūpu, skaitė ir platino brošiūras gyvulininkystės klausimais. Savo vaikus - dukrą Kotryną ir sūnų Joną leido į Raseinių gimnaziją. Dukra vėliau tapo mokytoja, o sūnus Jonas, 1926m. baigęs 6 Raseinių gimnazijos klases, įstoja į Kauno karo mokyklą. 1929m., ją baigęs, pradeda tarnybą 2-ame artilerijos pulke kuopos vadu. Vėliau tarnauja įvairiose Lietuvos vietose. Gabų karininką vadovybė netrukus pasiunčia mokytis į užsienį. 1936 - 1938m. J.Žemaitis mokosi Prancūzijos Fonteneblo artilerijos mokykloje, kurią baigęs ir gavęs kapitono laipsnį, vadovauja Lietuvos kariuomenės 4-ojo artilerijos pulko mokomajai baterijai. Mokslas Vakarų Europoje ne tik suteikė specialybės žinių, bet praplėtė jaunojo karininko akiratį, padėjo susipažinti su kultūra, pramokti kalbų. J.Žemaitis išmoko prancūzų ir vokiečių kalbas.

1940m. okupavus Lietuvą, J.Žemaitis lieka tarnauti 617 artilerijos pulko mokyklos viršininku. Tada J.Žemaitis jau buvo vedęs Knygų rūmuose dirbusią Eleną Valionytę. 1941m. į Komiją ištremiama J.Žemaičio sesers Juškienės šeima.

Karo pradžia artilerijos pulką užklumpa Varėnos poligone, iš kur įsakyta trauktis kartu su Raudonąja armija į Rytus. Tačiau, jau patyrę raudonosios okupacijos "skonį", Lietuvos kariai nė nemano trauktis: ties Valkininkais kpt.

J.Žemaitis kartu su grupele karininkų atsilieka nuo pulko ir pasiduoda vokiečiams. Vokiečiai siūlo lietuviams stoti į savisaugos batalioną ir vykti į Baltarusiją kovai su raudonaisiais partizanais. Be abejo, toks pasiūlymas nepriimtinas. J.Žemaitis išeina į atsargą ir išvyksta pas žmoną, tuo metu gyvenusią Lentvaryje. 1941m. rugpjūčio mėn. jie persikelia į Kauną. J.Žemaitis įsidarbina Energetikos valdyboje durpių gavybos techniku. Gruodžio mėn. jų šeimoje gimsta sūnus Jonas Laimutis. Mieste sunku gyventi, todėl netrukus Žemaitis su šeima išvyksta į tėviškę — Šiluvos valsč. Kiaulininkų km. Įsidarbina Šiluvos ž.ū. kooperatyvo vedėju.

J.Žemaitis buvo plačios erudicijos, aukštos moralės, tvirtų patriotinių nuostatų asmenybė. Kartą, dar prieš karą tarnaudamas Klaipėdos įguloje, J. Žemaitis gatvėje sutinka du jaunus vokiečius. Praeidami šie burbteli Lietuvos karininko garbę įžeidžiančius žodžius. J.Žemaitis, mokėdamas vokiečių kalbą, skelia įžeidėjui antausį. Antrasis vokietis šauna į J.Žemaitį, tačiau Lietuvos karininko garbė apginta.

Atvykęs į Šiluvą, J.Žemaitis jau 1943m. įsitraukia į kun. Kazlausko įkurtą valsčiaus komiteto veiklą, platina pogrindinę spaudą. 1944m. pradžioje susisiekia su gen. S.Zaskevičiumi, Raseinių apskr. viršininku Gužaičiu. Gen. P.Plechavičiui pradėjus formuoti Vietinę rinktinę, suorganizuoja į ją apie 150 Šiluvos ir Tytuvėnų valse. vyrų. Kovo mėn. pats tampa Vietinės rinktinės 310 bataliono vadu.

1944m. gegužės mėn., sužinojęs, kad už atsisakymą išvežti Rinktinę kovai už Lietuvos sienų vokiečiai suėmė gen. P.PIechavičiaus štabą, J.Žemaitis pasitraukia iš tarnybos vietos, grįžta į Kiaulininkų kaimą. Čia ir sulaukia antrosios sovietinės okupacijos. Užėjus rusams, kurį laiką slapstosi aplinkiniuose miškuose, o 1945m. žiemą - tėvų namuose. 1945m. kovo mėn. pas jį užeina kariuomenės laikų pažįstamas, gen. S.Zaskevičiaus sūnus Algirdas ir pasiūlo J.Žemaičiui stoti į LLA. Davęs priesaiką, birželio mėn. J.Žemaitis išeina į kpt. J.Čeponio-Budrio vadovaujamą partizanų būrį, kuris laikėsi Raseinių raj. Bedančių miške. J.Žemaitis paskiriamas Žebenkšties rinktinės štabo viršininku ir pasirenka Dariaus slapyvardį. Tą patį mėnesį partizanai įvykdo rizikingą akciją: iš Biliūnų dvare įkurtos ligoninės išvaduoja du sužeistus partizanus. Vienas iš jų-aviacijos kpt., būsimas Kęstučio apyg. vadas J.Kasperavičius-Visvydas (Angis). Netrukus, 1945m. liepos 22d., netoli nuo Lyduvėnų gel. stoties esančiame Virtukų miške įvyksta didelės kautynės su gausiomis NKVD kariuomenės pajėgomis. Apie 30 partizanų būrys, vadovaujamas J.Žemaičio, sėkmingai pasitraukia.

Taip prasideda partizaniško gyvenimo kasdienybė. J.Kasperavičius, J.Čeponis ir JŽemaitis stengiasi suvienyti partizanų būrius, ruošia kovotojų rezervą būsimai mobilizacijai, rašo straipsnius į rinktinės laikraštį "Laisvės Varpas", platina spaudą, priima partizanų ryšininkų bei rėmėjų priesaikas.

1945-1946m. žiemą praleidžia Šiluvos valsč. Sandraviškių miške, pelkės saloje įrengtoje stovykloje. 1946m. vasario mėn. 10d. numatyti rinkimai į okupacinę SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Partizanai agituoja žmones boikotuoti rinkimus. Prieš rinkimus užpuola Rimkiškių, Ginčaičių, Alėjų rinkimines būstines, nutraukia telefono ryšį, sunaikina balsavimo biuletenius.

Jau nuo 1945m. gegužės mėn. MGB seka Žebenkšties rinktinę. 1946m. liepos 5d. suimtas partizanas J.Povilionis parodo enkavedistams partizanų stovyklą Pyragių miške, ties Šiluvos-Lyduvėnų keliu. Liepos 6d. stovyklą atakuoja 62 kareivių ir 15 stribų būrys. Stovykla įrengta dviejuose lygiuose ir įtvirtinta, pasak enkavedistų, pagal paskutinį karinės technikos žodį1. Žemutinė stovykla yra kalno papėdėje, joje - 14 bunkerių, apsuptų žmogaus ūgio gylio apkasais su kulkosvaidžių lizdais. Aukštutinė stovykla įrengta pačioje kalno viršūnėje, apaugusioje tankiu eglynu; jame yra 13 bunkerių, apjuostų apkasais su 11 kulkosvaidžių lizdų. Visi takai, vedantys į stovyklą, yra apšaudomi iš kulkosvaidžių.

Priartėjus enkavedistams, per keletą minučių partizanai paliko žemutinę stovyklą ir įsitvirtino viršutinėje. Mūšis truko nuo 12 iki 15 val. Po to, dengiami dviejų kulkosvaidžių ugnies, partizanai pralaužė apsupimo žiedą, nukaudami vieną karininką ir 5 MVD kareivius. Žuvo tik vienas partizanas, dengęs kovos draugus - Alfonsas Jokubauskas-Šuva. Išėję iš apsupimo, partizanai išsisklaidė mažomis grupelėmis ir persikėlė į kitą mišką.

Keturias dienas po kautynių čekistai "šukuoja" miškus, šiai operacijai sutelkę 108, 32, 273-ojo šaulių pulkų 700 kareivių, tačiau siautimas jokių rezultatų neduoda2. Rugpjūčio mėn. siautimai tęsiami Sandraviškių miške, tačiau enkavedistai konstatuoja, kad partizanai turi daug patirties slėptis per miškų šukavimus.

Tuo metu J.Žemaičio žmona kartu su Virtukų mūšyje žuvusios Janinos Čepaitės seserimi Antanina gyvena Kaune. Čia ji vykdo partizanų užduotis: parūpina tuščių dokumentų blankų fiktyviems dokumentams. 1946m. liepos 13d. ji staiga miršta (MGB dokumentuose net yra versija, kad Pyragių kautynių metu ji buvusi pas vyrą ir ten sužeista)3. Nuomojamame kambarėlyje lieka lagaminas su dokumentų blankais ir 5-erių metų berniukas. J.Žemaitis siunčia į Kauną mokytoją K.Teišerskienę surasti jo sūnų, tačiau po to, kai MGB suima Teišerskienės vyrą, ji pati ateina į MGB ir viską papasakoja čekistams. J.Žemaitis vieną po kitos siunčia į Kauną ryšininkes ir ieško sūnaus bei jam tinkamos globėjos. Tuo tarpu vaiko ieško ir MGB, norėdama per sūnų surasti ryšį su J.Žemaičiu.

Prasidėjus siautimams, 1946 08 02 Žebenkšties rinktinė pakeičia pavadinimą ir tampa Šerno rinktine. Rugpjūčio 20d. J.Čeponis dėl jam pareikšto nepasitikėjimo rinktinės vado pareigas perduoda J.Žemaičiui, o pats pradeda vadovauti Žuvėdros rinktinei4. Būdamas be galo konspiratyvus, J.Žemaitis keičia savo slapyvardį: vietoj Dariaus pasirašinėja Adomu, o žodinį slapyvardį pakeičia į sl. Mockus. Dar po poros mėn. Mockus tampa Matu, o Adomas-llgūnu. J.Žemaitis yra vadinęsis Jociumi, Tyliumi, Žalčiu, Tomu, Luku, Žiliumi, Skirgaila, kol pagaliau 1948m. jis tampa Vytautu.

1946m. rugpjūčio mėn. įkuriama Kęstučio apygarda. Rengiant apygardos organizacijos ir veiklos nuostatus, aktyviai dalyvauja Savanorio rinktinė. J.Žemaitis ypač prisideda rengiant OS veiklos ir organizavimo nuostatus bei instrukcijas ir įgyvendina jas praktikoje. Rezervinės kovotojų grupės, numatytos mobilizuoti reikalui esant, pagal 32 val. programą apmokomos naudotis ginklais5.

Tuo metu per A.Zaskevičių Kęstučio apygardą pasiekia J.Markulio inspiruoti siūlymai partizanams demobilizuotis. Apygardos atsakymas toks: " (...) Demobilizaciją laikyti partizaninės kovos gėda. (...) Dokumentai gali būti tik kovos priemonė, tinkanti taktiniams pokyčiams. Centrinė vadovybė turi būti iš apačios rinkimų būdu sudaryta, tik taip atstovaus lietuvių tautai6." Laikydamasis principo (rinkimų), J.Žemaitis kilo į vis atsakingesnes pogrindžio pareigas.

1946m. gruodžio 12d. Savanorio rinktinės įsakyme Nr.8, sveikindamas kovotojus su šv. Kalėdomis ir Naujaisiais Metais, J.Žemaitis perspėja apie priešo žiaurumą ir klastą, ypač švenčių metu. Jis rašo, kad partizanai ir rezervas turi "saugotis spiritinių gėrimų, kurie gali atnešti didelę žalą bendram reikalui ir darbui. Meskite okupantų atneštą ir mums sąmoningai diegiamą besaikio girtavimo įprotį. Toks įprotis veda mūsų tautą į bedugnę. Mokėkite būti linksmi ir be degtinės, švenčių metu nepragerkite savęs, taip pat Lietuvos ir jos vardo7."

Vadai suprato, kad prieš okupantų smurtą nepakanka kovoti tik ginklu. Štai 1946 12 05 Kęstučio apygardos įsakyme Nr.6 rašoma: "Ypač turi būti baudžiami nusižengimai, žeminantys partizano garbę8." Lietuvos partizanai "turi atminti, kad jie įkūnija visų dorų lietuvių viltis. Partizanai turi saugoti tas viltis. Visi jų veiksmai turi būti garbingi ir kartu griežti mūsų tautos priešų atžvilgiu9."

Savanorio rinktinės veikla vis labiau jaučiama Raseinių apskrityje, todėl jai persekioti 1947m. sausio mėn. MGB sudaro nuolatinę opertyvinę grupę iš 12 enkavedistų, vadovaujamų apskr. MVD viršininko pavaduotojo G.Perekriostovo10. Štai kokios priemonės numatytos 1947m. Raseinių MGB agentūriniame-opratyviniame plane11;

-    slapta sulaikyti Viduklės valse, valstietį Truskauską, kurio namuose buvo Žemaičio štabas ir kur Žemaitis su Zaskevičiumi fotografavosi. Truskauską užverbuoti;

-    slapta sulaikyti ir verbuoti šeštadieniais važiuojančą dviračiu namo į Liolių kaimą Mačianskaitę;

-    užverbuoti raidžių rinkėją Jankų, šantažuojant jį tuo, kad Pergalės dieną primušė gimnazistą (ši priemonė numatyta todėl, kad MGB turi žinių, jog Žemaitis planuoja iš "Staliniečio" laikraščio redakcijos gauti spaustuvinį šriftą);

-    per mokytoją Teišerskienę nusiųsti Žemaičiui laišką, siūlant derybas ir legalizaciją;

-    nustatyti, kur yra Žemaičio 6m. amžiaus sūnus ir per jį užmegzti ryšį su Žemaičiu (MGB iki 1947m. gruodžio mėn. nesuranda Žemaičio sūnaus);

-    užverbuoti Akstenų km. gyventoją, partizanų ryšininką Dapkų;

-    dešiniajame Dubysos krante, kur gali būti Žemaičio rinktinės bunkerių, suruošti karinę-čekistinę operaciją.

Persekiojimas labai stiprus. Nuolat suiminėjami OS nariai. Jau yra žuvę 19 rinktinės partizanų. Tačiau jų gretas papildo nauji žmonės. Vien 1947m. lapkričio mėn. į 2-ąją kuopą ateina 8 nauji partizanai. Daugiausia tai kaimo vaikinai. Iš viso rinktinėje yra trejetas mokytojų, vienas studentas, vienas buhalteris, ketvertas buvusių policininkų. Nors išdavikams skelbiami mirties nuosprendžiai, apie kuriuos pranešama visuomenei, tačiau MGB pavyksta užverbuoti kai kuriuos silpnesnius žmones. 1947m. rinktinę seka 8 agentai (palyginus su vėlesniais metais, kai vieną partizaną persekiojo keliolika šnipų, tai yra be galo mažas skaičius).

Tačiau partizanai, nepaisydami pavojų, toliau vykdo savo pagrindinę pareigą: trukdo įtvirtinti okupaciją. 1947 02 09 Lietuvoje numatyti rinkimai į LSSR Aukščiausiąją Tarybą. 1947 01 17 Savanorio rinktinės įsakyme rašoma12:

"Bolševikai neriasi iš kailio, norėdami gauti savo grobikiško užpuolimo patvirtinimą (...). Vienas iš mėgstamiausių jų pasaulinės propagandos žingsnių - jiems palankių rinkimų rezultatų paskelbimas užgrobtuose kraštuose (...) Visa Lietuvos vyriausybė nutarė rinkimuose nedalyvauti. Mūsų pareiga -savo veikla palaikyti šį mūsų valstybės sprendimą."

Partizanų užduotis — "boikotuoti, paralyžiuoti ir dezorganizuoti pasiruošimą rinkimams ir pačius rinkimus, turint tikslą pademonstruoti civilizuotam pasauliui mūsų tėvynės požiūrį, pasipriešinimą bolševikiniams okupantams ir jų rinkimams." Šis įsakymas dideliu tiražu išplatinamas Raseinių apskrityje.

1947m. vasario 16d. Kęstučio apygardos įsakymu Nr.45, pasirašytu J.Kasperavičiaus-Visvydo, Savanorio rinktinės vadas J.Žemaitis apdovanojamas pasižymėjimo ženklu "Už ypatingus nuopelnus organizavimo srityje ir už išmintingą vadovavimą."

Vėliau, pats tapęs vyriausiuoju partizanų vadu, J.Žemaitis apdovanojimus skyrė kitiems, dažniausiai - po žūties. Pats savęs neapdovanojo niekuo - tik sunkiu darbu ir galimybe žūti. Nepaliko net partizaninių nuotraukų: būdamas be galo konspiratyvus, nenorėdamas pakenkti judėjimui, tapęs vyr. vadu, nesifotografavo.

1947 metams būdinga - nuolatinės pastangos suvienyti partizaninį judėjimą ir vis stiprėjantis persekiojimas. 1947 04 09 žūva Kęstučio apygardos vadas J.Kasperavičius. Gegužės 16d. kautynėse, pelkėse tarp Šiluvos ir Grinkiškio valsčių, žūva 4 partizanai. Liepos 15-18d. Viduklės valsč. 250 MVD kareivių ir stribų vykdo didelius siautimus, tada suima Savanorio rinktinės informacinio skyr. viršininko mokytojo Kurtinaičio-Kalniaus žmoną ir du vaikus, kurie išsiunčiami į vaikų namus. Suima ryšininką Vizgirdą, kurio namuose buvo centrinės LLA ryšininkės RJankevičiūtės-Jurgio susitikimų vieta su Kęstučio apygarda. Spalio 6d. slapta sulaikoma ryšininkė, partizano žmona Juškienė, kuri MGB perduoda OS organizavimo ir veikimo schemas, instrukcijas ir kt. dokumentus.

1947m. gegužės mėn. Kęstučio apygardos vadu išrenkamas J.Žemaitis (sl. Žaltys, Tomas), kuriuo išbūna iki 1948m. pavasario. Eidamas šias pareigas, suaktyvina "Laisvės varpo" leidimą. Laikraščio tiražas pasiekia 800 egz. 1948m. rinkimų į vietines tarybas metu spaustuviniu būdu išleidžia atsišaukimą 1000 egz. tiražu. Agituoja valstiečius nevežti nepakeliamų pyliavų.

Nuo 1947m. Kęstučio apygarda užmezga nuolatinį ryšį su Tauro apygardos vadu A.Žveju-Baltūsiu ir svarsto vyriausiosios partizanų vadovybės kūrimo klausimus. Įsikūrus Jūros sričiai, J.Žemaitis ima jai vadovauti. J.Žemaitis-Tylius, Žaltys 1948m. gegužės 5d. įsakyme Nr.l rašo: "Nuo 1948 05 01 aš paskirtas šio krašto vadu." Šis organizacinis vienetas pavadinamas Jūros sritimi13.

1948m. partizanavimo sąlygos dar labiau pasunkėja: vien per 8 mėnesius Tauro, Kęstučio, Vyčio ir Žemaičių apygardose žūva 483 partizanai, iš jų 82 - vadai. Suimti 1502 partizanai ir jų rėmėjai14.

Gavęs žinių apie vadų žuvimus Tauro apygardoje, J.Žemaitis perduoda Jūros srities vadovavimą A.Milaševičiui ir išvyksta organizuoti vyriausiosios pogrindžio vadovybės: "Atsisveikindami su mūsų gerbiamu ir mylimu Jūros vadu, kuris, Tėvynei pašaukus, išvyko į aukštesnes pareigas, aš visų jūriečių vardu pasižadėjau drąsiai žengti jo nurodytu keliu taip, kaip to reikalauja priesaika15."

Gerbiamas ir mylimas — tokius žodžius girdėjo ne kiekvienas vadas. Partizanas V.Šniuolis-Vitvytis pasakoja, kad, jam susirgus ir karščiuojant, vadas atidavė jaunam partizanui savo paskutinius marškinius. Ryšininkė R.Jankevičiūtė-Jurgis prisimena, kaip, kartą, grįžusi iš Suvalkijos, ji visam būreliui pasakojo įspūdžius. Vadas nesikišo, rodos, visai negirdėjo, kaip ji pasakoja apie suvalkiečių gyrimąsi: "Kokie mūsiškiai. Pas jus turbūt tokių nėra. Kiek daug pas mus išdavysčių, pas jus turbūt nėra?" Vyrai kvatojo, ryšininkė buvo patenkinta. O vadas kitą dieną jai draugiškai pasakė: "Nereikia šitaip šaipytis, jie turi gerbti vieni kitus". Pastabas mokėjo pasakyti taip švelniai, neužgaunamai, kad niekas jo nesivaržė, bet visi gerbė16."

Būdamas vyresnis už daugumą partizanų, su skaudama širdimi siųsdavo vyrus į sudėtingus uždavinius: "Kaip gaila pačius geriausius žmones pasmerkti didžiausiam pavojui, o reikia. Reikia spaudos, reikia platintojų, reikia, kad žmonės suprastų ir visokiais laikais, visokiomis sąlygomis pajėgtų būti žmonėmis."

1948m. liepos 10-12d. J.Žemaitis išleidžia įsakymą Nr.l, kuriuo paskelbia apie Vieningos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizacijos įkūrimą17. Nuo tos datos jis tampa Vytautu, vyriausiuoju partizanų vadu. Vyr. vadovybės bazė numatyta 10 km nuo Radviliškio, Dukto miškuose, Prisikėlimo apygardos štabo dislokacijos rajone, kur J.Žemaitis atvyksta 1948 07 27. Prasideda pasitarimai su visos Lietuvos partizanų vadais dėl pogrindžio centralizacijos ir ryšių palaikymo. Į susitikimus vyksta pats J.Žemaitis. Žygiai pavojingi, tačiau J.Žemaitis nestokoja įžvalgumo. Pavyzdžiui, rugpjūčio mėn. Šeduvos raj. Radvilonių miške, susitikime su Žaliosios rinktinės vadovybe, J.Žemaitis pastebi įtartiną partizaną J.Rudžionį (kuris iš tikrųjų buvo MGB agentas). Spalio mėn. Dukto miške susitinka su Rytų Lietuvos partizanų vadais J.Kimštu-Žalgiriu ir J.Šibaila-Merainiu., svarsto vyr. vadovybės klausimus. J.Žemaitis paskirsto vadams programinių dokumentų rengimą. Radviliškio-Šiaulių apylinkėse yra įrengta keletas bunkerių. J.Žemaitis apsistoja slėptuvėje netoli Dvarininkų gel. stoties. Dukto miške J.Žemaitis 1948m. rudenį susitinka su savo sūnaus globėja mokytoja Ona Liubinavičiene. Ryšininkės liudijimu, po šio pasimatymo vadas pasako: "Koks aš jau pasenęs! Reikėjo čiupti ją į glėbį ir išbučiuoti už tai, kad ji gera motina mano sūnui." Nuolat siunčia vaiko išlaikymui lėšų, rašo laiškus, kuriuos vaikas galėtų perskaityti suaugęs (tai rodo, kad jis labai realiai žiūrėjo į galimybę išlikti).

Tada suimama viena ryšininkė, o ūkininkas, pas kurį ketinta įrengti dar vieną slėptuvę, apie tai praneša MGB. "Sąryšyje su visu tuo, mes ne tik turėjome palikti Kairių apylinkę, o Žygūną-Kimštą skubiai grąžinti į RL, davę jam uždavinį surasti ir paruošti rajoną, tinkamą BDPS vyr. vadovybei apsigyventi ir veikti, bet ir savo (ypač ryšininkų) judėjimą smarkiai apriboti18."

Žiemoti 1948-1949m. žiemą J.Žemaitis drauge su P.Bartkumi-Žadgaila ir Cibulskiu-Našlaičiu pasilieka slėptuvėje Einoraičių km. Vėliau daugiau laikosi Maironio rinktinės veiklos rajone (Tytuvėnų, Dotnuvos, Radviliškio, Ariogalos raj.)

1948m. lapkričio mėn. sričių posėdyje paskelbiama, kad atkuriama Lietuvos rezistencijos vyr. vadovybė. J.Žemaitis įtemptai dirba, ruošiasi partizanų vadų suvažiavimui ir rengia vieningos organizacijos dokumentų projektus. 1949m. vasario mėn. vadų suvažiavime patvirtinamas naujas organizacijos pavadinimas: Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS).

Ryšininkė M.Pranevičiūtė, vėliau užverbuota MGB, savo parodymuose rašo, jog vykstant į tą garsųjį vadų suvažiavimą 1949m. sausio pabaigoje, jai teko vesti J.Žemaitį-Vytautą iš Šiaulių valsč, ūkininko P.Tomkaus sodybos į Radviliškio valsč. Jaugėlų km., ūkininko Kemeklio namus. J.Žemaitis sirgęs, ėjęs labai lėtai ir per vieną naktį iki Jaugėlų kaimo nepriėjęs, tekę pusiaukelyje apsistoti Štankelio pirtyje19.

LLKS įkūrimas pabaigė Lietuvos partizanų centralizaciją. Buvo priimti visi esminiai programiniai partizanų veiklos dokumentai. 1949m. vasario 16d. LLKS Taryba suteikė J.Žemaičiui-Vytautui laisvės kovotojo partizanų generolo laipsnį. Vienbalsiai jis buvo išrinktas LLKS tarybos Prezidiumo Pirmininku ir l.e. ginkluotųjų pajėgų vado pareigas (1949m. rugsėjo mėn. šios pareigos buvo pavestos A.Ramanauskui, o nuo 1950 05 10 karinės veiklos vadovu vėl tapo J.Žemaitis).

1949m. vasario 16d. LLKS Tarybos deklaracijos 8-ame punkte numatoma, kad "atstačius Lietuvos nepriklausomybę ligi susirenkant Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas eina LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas". Jis asmeniškai atsako už Sąjūdžio parengimą laisvės kovai ir išsilaisvinus sudaro Laikinąją Lietuvos vyriausybę.

Taigi, susiklosčius palankiomis sąlygomis, J.Žemaitis būtų tapęs penktuoju Lietuvos prezidentu.

Nors Deklaracijoje įrašyti tie patys politiniai organizaciniai tikslai - laisvos demokratinės Lietuvos respublikos atkūrimas, tačiau partizanų veikimo taktika pasikeitė. Nutarta neplėsti nelegaliai gyvenančių partizanų būrių, o organizuoti legalius potencialius kovotojus. Šią taktiką J.Žemaitis propagavo nuo pat 1945 metų. Iki 3-8 valsčių buvo padidinti tėvūnijų plotai, sustiprinti štabai, priimtas nutarimas kovoti su girtavimu pasirašant blaivybės pasižadėjimą ir kt.

1949m. kovo mėn. vyksta dideli Lietuvos žmonių trėmimai (MVD duomenimis ištremta 1747 "banditų" ir 7886 "buožių, banditų" pagalbininkų šeimos). Intensyviai, smurtu ir klasta kuriami kolūkiai. Vis sunkesnės partizanų veikimo sąlygos, vis sparčiau tirpsta jų gretos. Pavyzdžiui, 1949m. balandžio mėn. Dainavos apygardoje buvo 218, Tauro apygardoje - 118 kovotojų, o po metų jų liko atitinkamai 174 ir 70 20. Per 1949 metus sunaikinti du apygardų štabai, žuvo 5 rinktinių vadai, 10 tėvūnijų vadų ir t.t.

MGB kaip įmanydama stengiasi sekti partizanų vyr. vadovybę. Tam tikslui rašomos trys agentūrinės bylos: "Smaigalys"-Rytų Lietuvos partizanų vadų sekimui, "Mazgas" - Pietų Lietuvos vadovybei ir "Voratinklis" - J.Žemaičio ryšių sekimui. Pastarojoje suregistruoti visi, bent kiek su J.Žemaičiu susiję asmenys. Senukai J.Žemaičio tėvai, seniai išvaryti iš namų Kiaulininkų km., atsiduria Klaipėdos krašte, Laugalių senelių prieglaudoje. Agentas Mikutaitis, gerai pažįstantis J.Žemaičio šeimą, siunčiamas pas senuką tėvą, tačiau tėvas pasako neturįs jokių žinių apie sūnų. Sesuo Kotryna Juškienė 1941m. ištremta į Komiją, tačiau ir ten prisistatę emgebistai reikalauja žinių apie brolį, už pagalbą žadėdami grąžinti į Tėvynę. Tačiau iš šių artimųjų mažai naudos, todėl MGB sutelkia visą dėmesį J.Žemaičio sūnaus sekimui.

Suėmus Kęstučio apygardos partizaną Gedvilą, paaiškėja, kad berniuką augina Kaune gyvenanti Ona Liubinavičienė-Žiaunytė. Tauragės apskr. Batakiuose gyvena jos brolis A.Žiaunys ir tėvai. Kartas nuo karto Liubinavičienė ar jos sesuo Danutė parveža Laimutį pas senelius į Batakius, kur jį aplanko tėvas. MGB tuose pat namuose Kaune, kur gyvena Liubinavičienė, gretimame kambaryje, apgyvendina žydaitę Mimi, buvusią Tomsko tremtinę, savo agentę, slapyvardžiu Oleg. Ši agentė įgyja Liubinavičienės pasitikėlimą ir praneša MGB, kad Liubinavičienė vežioja berniuką į susitikimus su tėvu Vilkijos, Radviliškio, Raseinių apskr. Be to, agentė sužino, kad Liubinavičienė nuolat gauna partizanų spaudos ir net turėjo užduotį Kaune išspausdinti partizanų padėkos dokumentų blankus, tačiau dėl areštų spaustuvėje nespėjo to padaryti.

1949m. pabaigoje Liubinavičienė, nepasitikėdama ryšininke, į susitikimą su J.Žemaičiu nenuvyko, ir ryšys su juo nutrūko. Tad 1950 04 06 MGB užverbuoja Liubinavičienės brolį Andrių Žiaunį. Žiaunys, tardomas specgrupėje, viską išsipasakoja apie J.Žemaitį. Išsigandusi, manydama, kad tik dabar MGB sužinojo apie Žemaičio sūnų, Liubinavičienė slapsto vaiką pas kaimynę, moko sakyti, kad jo tėvelis miręs ir jis atmena, kaip jį su muzika laidojo, net ketina bėgti iš Kauno. Po kiek laiko Kaune sutinka Žemaičio ryšininkę Laimutę ir viliasi atstatyti ryšį su Žemaičiu — susitikti su juo per Jonines. Kartu Raseinių agentė Ksavera Butkutė-Vaidilutė praneša MGB, kad J.Žemaitis ketina mašina, kurią vairuos Petraitis, atvažiuoti į Kauną. Nors šis pranešimas buvo melagingas, tačiau visi čekistai buvo sukelti ant kojų ir ieškojo bei tikrino visus vairuotojus Petraičius. Pakeliui buvo išstatytos pasalos.

MGB kuria planus, kaip iš Liubinavičienės paimti berniuką ir atiduoti agentui Mikutaičiui, kad Žemaitis būtų priverstas užmegzti naujus ryšius. Šiuo reikalu pas Liubinavičienę lankosi agentė Rožė, skrybėlaičių ateljė savininkė, pas kurios seseris po J.Žemaičio motinos mirties kurį laiką buvo prisiglaudęs berniukas. Ag.Rožė pasiūlo išsiųsti Laimutį su savo vaikais į kaimą, tačiau Liubinavičienė, nepasitikėdama agente, kategoriškai atsisako. Ji pasiryžusi net sutikti užverbuojama, o po to pabėgti su vaiku į kitą miestą. Ir iš tikrųjų 1951m. pabaigoje Liubinavičienė išvyksta mokytojauti į Ramygalą, o vėliau -į Radviliškį. Vienam iš agentų, kurie ją nuolat lydėjo, ji pasisako esanti užverbuota, tačiau niekados neišduosianti J.Žemaičio.

1952m. rugpjūtyje suimtas ir užverbuotas Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų vadas J.Kimštas pranešė MGB, kad Žemaitis jam sakęs neturįs jokių ryšių su sūnumi ir laikąs jį mirusiu. Taigi visos agentūrinės kombinacijos su Žemaičio sūnumi nepavyko. Liubinavičienė daugiau nebesistengė atstatyti ryšių su vaiko tėvu, nes tai buvo per daug pavojinga, be to, 1950-1951 metai buvo nuolatinių Žemaičio žygių ir kelionių metai, susitikimai su sričių ir apygardų vadais, siekiant įgyvendinti programinius LLKS dokumentus. Pavyzdžiui, 1951m. balandžio 20-24d. Prezidiumo Pirmininkas susitinka su Karaliaus Mindaugo (taip J.Žemaičio iniciatyva buvo pavadinta Kalnų-Šiaurės Lietuvos sritis) vadu J.Kimštu-Žygūnu, Vyčio apyg. vadu Algimantu, o birželio mėn. jau susitinka su Vakarų (Jūros) srities vadu A.Bakšiu-Germantu, Kęstučio ir Prisikėlimo apygardų vadais. Su jais sprendžia pareigų pasiskirstymo ir, žuvus pareigūnams, naujų vadovybių ir štabų formavimo klausimus. Ne lengviau įgyvendinti ir paprastesnius 1949m. vasario mėn. suvažiavimo nutarimus. Pavyzdžiui, tuoj po suvažiavimo, daugumai vadų ir eilinių partizanų pasirašius pasižadėjimus, girtavimas buvo gerokai sumažėjęs, tačiau, kaip konstatuojama 1950 07 L Tarybos biuletenyje Nr.2, "1949m. pabaigoje vėl 80-90 proc. partizanų gėrė21".

Dėl nutrūkusių ryšių su Pietų Lietuva ir desantininkų žūties J.Žemaičiui nepavyksta susitikti su grįžusiais iš užsienio K.Pypliu-Mažyčiu ir J.Lukša-Skrajūnu, tačiau jis gauna VLIKo protokolą, J.Lukšos ataskaitą apie kelionę į užsienį bei užsienio paramą Sąjūdžiui - 500 JAV dolerių. Suėmus J.Žemaitį, doleriai baudžiamojoje byloje figūruoja kaip tarnavimo "imperialistinėms žvalgyboms" įrodymas. J.Žemaitis parašo laišką VLIKo pirmininkui Krupavičiui, o 1951m. rugpjūčio mėn. jam pavyksta iš Tauro apygardos iškviesti į susitikimą desantininką K.Širvį-Sakalą, kuris tuo metu neturi jokio ryšio su užsieniu. J.Žemaitis imasi iniciatyvos atkurti ryšį ir ieško radijo siųstuvo.

Visos partizanų vado kelionės be galo rizikingos. Štai 1951 08 01 laiške A.Ramanauskui-Vanagui J.Žemaitis guodžiasi, jog 1951 03 03 "mūšio metu, pereinant į naują vietą, priešui pakliuvo visa mano kanceliarija" (tai įvyko Dotnuvos raj. Pilsupių km.22). Beje, šis laiškas lapkričio pabaigoje irgi patenka į MGB rankas. Apibūdindamas to meto padėtį Žemaičių apygardoje, Germantas rašė: "1.Štabuose trūko intelektualinių pajėgų; 2.Dėl mažo partizanų skaičiaus ištisi rajonai buvo tušti; 3.Aplink veikė provokatoriai23." Tokia situacija buvo visoje Lietuvoje. "Kaip paprastai, anksčiau kiekvieną pavasarį lietuvis imdavo į rankas plūgą ir eidavo versti ilgas, sodrias savo žemės vagas, ir jis jausdavosi laimingas, džiaugdavosi pavasariu bei jo gražumu. Taip slinkdavo pavasaris po pavasario, bet vieną kartą su pavasariu atėjo žiema, kuri sukaustė tėviškės žemę ir jos vaikus. Kad ir išaušdavo pavasaris, bet ne džiaugsmu nešinas, o vargais, ašarom ir krauju paplūdęs," - buvo rašoma 1950 05 15 LLKS LV Nr5 24.

Nepaisant sunkumų, keliaudamas J.Žemaitis toliau tobulina partizaninius dokumentus, rengia sričių baudžiamąjį statutą, sričių teismų proceso taisykles ir kt.

Iš paimtų partizaninių dokumentų MGB 2N valdyba padaro išvadą, kad J.Žemaitis aktyviai veikia, instruktuodamas apygardas. Sužino, kad jis daugiausia laikosi Prisikėlimo apygardoje, kuriai tuo metu vadovauja J.Paliūnas-Rytas. Kadangi vyr. vadovybės ryšys su Dainavos apygarda nutrūkęs (vienu tarpu A.Ramanauskas net mano J.Žemaitį žuvus), MGB planuoja tuo pasinaudoti. Dviem kanalais - per "tamsoje" naudojamą A.Kimštienę, kuri pasitiki agentu Vilniumi, ir per (taip pat "tamsoje"panaudotiną) žuvusio kpt. I.Pucevičiaus-Radvilos žmoną, kuri yra agento Žinomo įtakoje, ketinama perduoti J.Žemaičiui laiškus, parašytus neva Pietų Lietuvoje išmestų desantininkų, ieškančių ryšio su partizanų vyr. vadovybe25. Laimei, 1951m. birželio mėn. ryšys su Pietų Lietuva atstatomas, ir MGB nebespėja įgyvendinti savo planų. MGB duomenimis, 1951m. rugsėjo mėn. Lietuvoje dar veikia 6 partizanų apygardos, susidedančios iš 10 rinktinių ir maždaug 120 partizanų būrių. Juose kovoja 874 partizanai. Be to, dar slapstosi 57 pavieniai vyrai.

Artėja 1951-1952m. žiema, kai ypač pasunkėja gyvenimo sąlygos ir nutrūksta ryšiai. J.Žemaitis ketina žiemoti Vakarų srityje, tačiau Kęstučio apygarda patiria daug išdavysčių ir suėmimų. Kadangi visą laiką labai sunku palaikyti ryšį su Pietų Lietuva, nutariama Prezidiumo Pirmininką įkurdinti Tauro apygardoje. Lapkričio mėn. šiuo klausimu paskiriamas susitikimas prie Nemuno su Tauro vyrais. Vakarų sr. vadas A.Bakšys-Germantas ragina paspartinti susitikimą, kol neužklupo sniegas, ir siūlo dvi datas: lapkričio 20 ir 25d. J.Žemaitis ketina susitikti pora dienų vėliau: 22 ir 25-ąją. Paskirtu laiku visą naktį išlaukus, Tauro vyrai į susitikimą neatvyksta. Pasirodo, kad įvyko nelemta klaida: Tauro apygardos vadui A.Jankauskui-Demonui buvo nurodytos klaidingos 22 ir 25d. datos, kai tuo tarpu J.Žemaitis su J.Vilčinsku-Algirdu atvyko į susitikimą 20 ir 23d.26

Kęstučio apygardos vado pavaduotojo, Vaidoto rinktinės vado J.Vilčinsko-Algirdo palydėtas, J.Žemaitis nuvedamas žiemoti pas Mindaugo būrio vadą Juozą Palubecką-Simą. Bunkeris įrengtas po lazdynais pelkėje, Jurbarko raj. Šimkaičių miške, maždaug 1 km nuotolyje nuo Pavidaujo km. Bunkeryje žiemoja J.Palubecko sesuo Elena, slapyvardžiu Liudas, J.Palubeckas-Simas ir J.Žemaitis-Vytautas. Bunkeris nedidelis: 2x3 m, jame yra tik gultai, kopėčios ir šulinėlis subėgti pelkės vandeniui. Ant dangčio pasodinta nuolat keičiama eglutė.

Šaltis, nuovargis, nervinė įtampa, nežinia dėl neįvykusio susitikimo su Tauro apygardos vyrais padaro savo: 1951 12 04 J.Žemaitį ištinka mikroinsultas ir jis paralyžiuoja.

Prasideda nevilties dienos. Užsnigus sniegui, nesant galimybių išeiti, J.Žemaitis guli drėgname bunkeryje be jokios medicininės pagalbos. Germanto liudijimu, J.Žemaitis norėjęs nusišauti. 1952 01 30 parašo raštą: "Šiandien dėl ligos nustojau vykdyti pareigas." Pavaduotojais skiria A.Bakšį-Germantą ir S.Staniškį-Viltį. Vėliau, šiek tiek pagerėjus sveikatai, atgyja viltis.

1952m. balandžio mėn., kai miške nebebuvo sniego ir pražydo baltažiedės, Simas labai konspiratyviai atveda į bunkerį medicinos seserį Marytę Žiliūtę-Eglutę. Ji imasi gydyti vadą. Pamažu jis pradeda taisytis. Slenka monotoniškos dienos: naktį partizanai išlipa iš bunkerio pakvėpuoti grynu oru ir verda valgį, dieną snūduriuoja. Maisto į Pavidaujo kaimą dažniausiai eina J.Palubeckas, jis palaiko ir ryšį su Kęstučio apyg. vado pavaduotoju J.Vilčinsku, kuris vienintelis žino bunkerio vietą. Ilgas valandas J.Žemaitis šnekasi su M.Žiliūte apie prieškarinį gyvenimą, Vakarų Europą (nes abiem teko mokytis užsienyje), kultūrą. Prisimena civilį gyvenimą, trumpo šeimyninio gyvenimo akimirkas ir savo sūnų. Vienintelis monotonijos praskaidrinimas yra pavasarį į lazdyną atskrendantis Strazdas, kurį partizanai pramina "koncertmeisteriu." Vado sveikata gerėja, naktimis išlipdamas iš bunkerio, jis džiaugiasi, kad jau mažai šlubuoja ir netrukus eidamas nebepaliks pėdsakų.

Kęstučio apygardos partizanai: J.Pocius-Puškinas, A.Bakšys-Germantas, adj. V.Kedys-Jaunius

 

1952m. kovo mėn. Vytautas įgalioja Germantą konsultuotis dėl naujo pirmininko kandidatūros. Šiame poste jis norėtų matyti Vanagą.

Tačiau šiai kandidatūrai nepritaria S.Staniškis-Viltis, motyvuodamas tuo, kad kartą Ramanauskas pats yra atsisakęs netgi žemesnių pareigų - karinės veiklos vadovo, kad neturi ir neieško ryšių su kitomis apygardomis, nėra parengęs jokių karinės politinės veiklos instrukcijų, gyvena su šeima, kuri pogrindžio sąlygomis yra didelė našta27.1952m. gegužės mėn. Germantas įgalioja Vanagą šias pareigas eiti laikinai. Po metų, 1953m. balandžio mėn., šiek tiek pagerėjus J.Žemaičio sveikatai, pakviestam į bunkerį J.Vilčinskui Vytautas pasisako ketinąs vėl imtis vadovavimo LLKS. Gegužės mėn. jis vėl tampa LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininku ir svarsto galimybę atstatyti ryšį su užsieniu, pasiunčiant 2-3 žmones per Kareliją į Suomiją.

Gegužės 6d. per ryšininkę A.Marcinkevičienę-Arūnę susisiekęs su anapus Nemuno veikusia Tauro vadovybe, J.Vilčinskas pasiūlo K.Širviui-Sakalui Žemaičio pavedimu ruoštis pereiti sieną. Atsakymą K.Širvys turi duoti kitame susitikime, kuris numatytas birželio 15d. Tada K.Širvys-Sakalas jau yra MGB užverbuotas ir vaikšto su agentų smogikų, persirengusių partizanais, grupe.

Tuo tarpu 1953m. vasario-kovo mėn. Jurbarko ir Raseinių rajonuose MGB suima partizanų ryšininkus K.Skricką, Jokūbaitį, Bakštaitį, Dabkienę ir kt. Iš jų sužino, kad Žemaitis slapstosi Palubecko bunkeryje. Iš suimtųjų MGB užverbuoja du agentus: Karpių ir Požėrų km. gyventoją Luką. Šių agentų sodybose išstato pasalas, tikėdamiesi, kad J.Palubeckas-Simas ateis maisto. Kartu MGB numato dar kelis opertyvinius variantus, vienas iš jų - jau minėta kombinacija su K.Širviu. Be to, MGB seka (Viešvilės?) gydytoją Joną Nikšą, apie kurį turi duomenų, jog jis gydąs Žemaitį28. Dar vienas MGB variantas toks: operatyviai naudojant suimtą partizaną V.Šniuolį-Vitvytį, iškviesti į susitikimą apygardos vadą P.Morkūną-Rimantą ir per jį surasti Žemaitį (vykdant šią kombinaciją, agentas smogikas Granitas, buvęs partizanas J.Valantinas, P.Morkūną nušovė)29.

Žemaitis yra pajuokavęs, kad jei emgebistai žinotų, kur jis slepiasi, jie miške išrautų visas samanas...

1953 04 13 agento Karpio sodyboje išstatyta pasala slapta suima Vaidoto rinktinės ūkio dalies viršininką Praną Narbutą-Rolandą. Už pagalbą suimant Žemaitį jam pažadama paleisti iš kalėjimo dešimčiai metų nuteistą jo sužadėtinę Adolfiną Dimšaitę. Gegužės mėn. pradžioje Rolandas, tapęs agentu Vaidila, susitinka J.Palubecką-Simą. Kitą susitikimą paskiria gegužės 23d. Rolandas kartu su smogikais Kazėnu, Aru ir Smelij permetamas į Šimkaičių mišką, ten 2 val. nakties suima J.Palubecką. Netoliese lūkuriavusi čekistų grupė pradeda juodą darbą: reikalauja išduoti bunkerį, kuriame slapstosi J.Žemaitis.

Mušamas ir kankinamas Simas atsilaiko septynias paras. Tuo tarpu bunkeryje tvyro nerimas. Galioja nerašyta taisyklė: jei partizanas nustatytu laiku negrįžta, jis suimtas arba žuvęs, tad likusieji turi persikelti į kitą vietą. Marytė Žiliūtė pasakoja, kaip kartą, išėjusi į kaimą, ji paklydo ir keletą valandų braidžiojo pelkėje, nerasdama bunkerio. Artėjo laikas, kada likusieji jame pagalvos, jog ji suimta. Visa peršlapusi, nevilty prisėdo ant kelmo ir meldė Dievą pagalbos. Bunkeryje likę Elena Palubeckytė ir Jonas Žemaitis įsitempę klausėsi keletą valandų trukusio šlumščiojimo aplink bunkerį. Pagaliau Elena,

Partizanų gailestingoji sesuo Marija Žiliūtė


truputį atkėlusi dangtį, pamatė netoliese boluojantį Marytės ryšuliuką...

Tokia buvo bunkerių kasdienybė. Simu J.Žemaitis visiškai pasitikėjo. Ir vien dėl to taip ilgai nesulaukus jo pareinant, buvo nutarta kitą naktį išsikelti į atsarginį bunkerį.

Deja, sprendimas buvo pavėluotas: gegužės 30d. 11 val. čekistai per vėdinimo angą įmetė į bunkerį specgranatą. M.Žiliūtės pasakojimu, jie akimirksniu neteko sąmonės. E.Palubeckytes teigimu, per tas kelias akimirkas ji pagalvojusi nušauti Žemaitį (taip buvo susitarę, jei kuris pats to negalėtų padaryti), tačiau Žemaitis ištaręs: gal pavyks prasiveržti... Vis dėlto, matyt, dujų užtaisas buvo labai stiprus, nes suimtieji ilgai buvo apsvaigę, o tardytojas teisinosi Žiliūtei neva nežinojęs, kad bunkeryje yra moterų ir padidinęs dujų dozę.

Šiai akcijai čekistai rupšėsi labai kruopščiai ir visus veiksmus derino su Maskva. Paskutinę minutę buvo gauta L.Berijos šifrotelegrama, perspėjanti dar kartą viską apgalvoti ir neskubėti vykdyti opercijos. Emgebistų svarbiausias tikslas buvo paimti Žemaitį gyvą; turėję patirties, kad gali palaužti bet kokį žmogų, jie tikėjosi, Žemaičiui padedant, sunaikinti visą pogrindį. Be to, Žemaičio palaužimas būtų buvęs stambus propagandinis triukas.

Tačiau Berijos telegrama pavėlavo, ir tuo metu Žemaitis jau buvo suimtas. Operacijai vadovavo pats MVD ministro pavaduotojas L.Martavičius ir visa šutvė žinomų enkavedistų: N.Dušanskis, J.Sinycin, B.Žilinskas ir kt., kurie už sėkmingą jos įgyvendinimą gavo apdovanojimus.

Tuoj po specgranatos sprogimo suimtieji buvo ištraukti iš bunkerio ir intensyviai gaivinami. Čekistų teigimu, po 15min. partizanai atgavę sąmonę, tačiau jų būklė buvusi sunki. Tuoj pat visi suimtieji išvežti į Vilnių.

Prasideda paskutinis partizanų Vado gyvenimo etapas-tardymas. MGB konstatuoja, kad pirmosiomis dienomis jis "vaizdavo idėjinį didvyrį" ir duoti konkrečius parodymus apie savo praktinę veiklą, ryšių punktus, Sąjūdžio rėmėjus atsisakė, teigdamas, kad nenori pakenkti žmonėms. Be to, tardymą apsunkino Žemaičio sveikatos būklė: jis buvo paralyžiuotas. MVD uždaro Žemaitį į sausą patalpą ir gydo30.

Birželio 9d. raporte Berijai MVD ministras Vildžiūnas rašo, kad po ilgo J.Žemaičio "apdorojimo", o ypač po pokalbio su užverbuotu ir tapusio smogiku J.Žemaičio pavaduotoju J.Kimštu-Žalgiriu (agento slapyvardis Jurginas), Žemaičio elgesyje įvyksta lūžis, ir yra vilčių jį užverbuoti. Kadangi jis pusiau paralyžiuotas, tai gali tik rašyti čekistų diktuojamus laiškus. Tokie laiškai numatyti trys: vienu jis privalo skirti Ramanauską vietoj žuvusio S.Staniškio Pietų Lietuvos vadu (Vildžiūnas nurodo, kad Žemaitis šį paskyrimą parašė); antras ir trečias laiškai turi būti parašyti Žemaičių apygardos vadui Montvydui ir Kęstučio apygardos vadui P.Morkūnui, kuriuose Žemaitis privalo pranešti, jog savo pavaduotoju skiria J.Kimštą. Šitaip čekistai per užverbuotą J.Kimštą valdytų ryšius su šiomis apygardomis.

Tačiau Žemaitis, pats nevaikščiodamas ir neturėdamas ryšių kanalų, visus laiškus gali siųsti tik per J.Palubecką-Simą. Ir čia čekistams iškyla nenumatyta kliūtis: išdavęs bunkerį, Simas neapsakomai gailisi ir aiškina šį poelgį padaręs kažkokių medicininių preparatų paveiktas. Jis nori atitaisyti savo klaidą ir kategoriškai atsisako dirbti MVD naudai.

Partizanė Elena Palubeckaitė-Liudas


Simui įtikinti pasitelkiami jo pažįstami užverbuoti partizanai K.Širvys-Sakalas bei JJankaus-kas-Demonas, tačiau viskas veltui. Pakėlęs baisius kankinimus, pajuodęs nuo sumušimų, Simas suteikia galimybę savo vadui iki tam tikros ribos žaisti su budeliais žaidimą ir išvengti kankinimų. Čekistai nori palenkti Žemaitį gudrumu, pademonstruoti humanizmą, atveda jam slaugyti Eleną ir, pristatę Simą, nukrauna stalą vaišėmis. Simas, bijodamas kad Žemaičio nepavaišintų preparatais, paralyžiuojančiais valią, čiumpa ir pats vietoj vado išgeria siūlomą stiklelį...

Kad užšifruotų Žemaičio suėmimą, čekistai nuveža į Šimkaičius Eleną Palubeckytę ir liepia pavaikščioti pas ryšininkus, bet kadangi dauguma ryšių buvo palaikoma per Simą, iš šios akcijos maža naudos.

Tuose žaidimuose nedalyvauja tik seselė Marytė Žiliūtė. Ji iš pat karto pareiškia savo nusistatymą ir, apšaukta kvaile, kai "tavo generolas jau viską prisipažino, jau vaikšto laisvas, tik tu spyriojiesi", tardoma įprastais metodais31.

Tuo tarpu Žemaitis parašo "Apybraižą apie pogrindžio organizaciją nuo BDPS sužlugimo iki pastarojo meto." Šiame rašinyje minimi jau žuvę ar suimti asmenys, matyt, todėl kagėbistams jis praktinės naudos nedavė. Šis dokumentas yra be pabaigos ir panaudotas tik kaip rankraščio pavyzdys grafologinei ekspertizei.

Sunku dabar spręsti, ar Žemaitis buvo iš tikrųjų palūžęs, ar gudravo prieš KGB, vengdamas kankinimų, kol tai buvo galima, nepakenkiant žmonėms. Savo paskutinėje kalboje teisme jis pareiškė: "Aš atsisakau parodymų, duotų per tardymą, kaip nuo neteisingų ir neobjektyvių. Jie tokie, nes mane ilgai tardydavo (...) tardymo metu aš negalėjau išsimiegoti ir todėl man buvo vis tiek, ką rašė į protokolus.(...) Mano teisės buvo pažeistos dėl rusų kalbos nemokėjimo (...). Šiame teismo posėdyje man teko matyti žmonių, kurie naudojasi galimybe eiti lengvu keliu. Būdamas nenormalioje dvasinėje būsenoje, aš taip pat iš pradžių ėjau šiuo keliu ir padariau didelę kvailystę, ko pasėkoje atnešiau žalą judėjimui. Todėl aš pasmerkiu save aukščiausiai bausmei. Aš džiaugiuosi, kad vėliau man pavyko atsikvošėti ir grįžti į teisingą kelią32."

Po Stalino mirties atėjęs į valdžią L.Berija irgi turi savų planų — žaidžia flirtą su SSRS respublikų "nacionaliniais kadrais". J.Žemaitis yra stambi figūra Lietuvos politiniame gyvenime, tad birželio mėn. specialiu lėktuvu jis nuskraidinamas į Maskvą, kur tęsiamas jo tardymas. Vieną valandą jį tardė asmeniškai pats L.Berija, tačiau šio protokolo (greičiausiai tai buvo ne tardymas, o tam tikri siūlymai) byloje nėra.

Maskvoje įvyksta lūžis - prieinama riba, už kurios bendravimas su čekistais taptų išdavyste. Jau Lietuvoje, negalėdamas pasikalbėti su savo bendražygiais, per teismo posėdžio pertrauką J.Žemaitis garsiai pasakoja sargybiniams, kad jį vežė į Maskvą lėktuvu kaip kokį poną, o sugrąžino kalinio vagone. Kaip teigia M.Žiliūtė, iš Maskvos jis "grįžo pakelta galva". Sugrįžęs iš Maskvos, Žemaitis nebepasirašo nė vieno tardymo protokolo, motyvuodamas, kad jo parašas gali būti čekistų panaudotas prieš Sąjūdį. Ši pastaba kartojama kiekviename bylos lape.

Tuo laiku suimamas L.Berija, ir kagėbistai nebeįgyvendina savo planų. O gal tvirtas Žemaičio nusistatymas nepaliko iliuzijų jį panaudoti savo tikslams. Yra netiesioginių įrodymų, kad L.JBerija norėjo panaudoti J.Žemaitį ryšiams su VLJKu, gal būtų organizavę jo išsiuntimą į užsienį. 1969m. panašias užuominas siūlė atvykęs iš Vilniaus kagėbistas J.Žemaičio sūnui, kuriam įteikė paskutinę tėvo nuotrauką ir knygą "Kruvinos žudikų pėdos". 1953m. spalio 24d. vienas KGB agentas, sekęs centrinės specgrupės smogikus, praneša, kad girtas smogikas Šiaurys (J.Nuobaras) pasakoja važiavęs su kitais smogikais į komandiruotę, o tada majoras sakęs, kad gyvas suimtas partizanų vadas J.Žemaitis ilgai buvo laikomas Maskvoje ir vis tiek nesutiko dirbti KGB naudai. Kitas smogikas — Liūtas pasakojo agentui, kad MGB leitenantas Guževičius irgi sakęs, jog Žemaitis nesutiko dirbti "organams"33. MGB majoras Semionovas drauge su Liūtu ir kt. smogikais važinėjęs į Rietavo rajoną ruoštis desanto, kurį turėjęs iškviesti J.Žemaitis, priėmimui, tačiau "jei Žemaitis atsisakė dirbti organams, vadinasi, ir desanto nebus."

1954m. birželio mėn. įvyksta J.Žemaičio, J.Palubecko, E.Palubeckytės ir M.Žiliūtės teismas. Teismo posėdis buvo uždaras, jie nesitikėjo būti išgirsti. Dabar, po keturiasdešimties metų, įsiklausykime į jų žodžius. Marytė Žiliūtė: "Aš prieš sovietų valdžią ne todėl, kad ji nacionalizavo nuosavybę. Prieš ją aš nusiteikusi todėl, kad Sovietų Sąjunga okupavo mano kraštą ir neteisėtai jame įvedė sovietinę valdžią. Aš kovojau prieš šią valdžią ir laikau, kad kaip lietuvė turėjau tai daryti."

Juozas Palubeckas: "Kiti teisiamieji suimti dėl mano kaltės, ir aš taip pat jaučiuosi kaltas ir asmeniškai prieš juos. Prašau teismą sušvelninti jiems bausmę ir už juos nubausti mane."

Jonas Žemaitis: "Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, laikau, kad Sovietų Sąjunga ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį (pirmininkaujantis pareikalavo paskutinio žodžio nenaudoti antisovietinei agitacijai). Šį sovietų vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu (...) Visus pogrindžio veiksmus, kurio dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas — man žinoma. Aš vis tiek laikau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus34."

J.Žemaitis ir J.Palubeckas buvo nuteisti mirties bausme. Rašyti siūlomą malonės prašymą J.Žemaitis atsisakė. Pageidavo tik pasimatymo su sūnumi, tačiau vietoj pasimatymo čekistai įsakė O.Liubinavičienei nufotografuoti berniuką su pionieriaus kaklaraiščiu ir ženkliuku. Matyt, ši nuotrauka turėjo parodyti J.Žemaičiui visišką socializmo idėjų triumfą.

Jonas Žemaitis buvo sušaudytas 1954m. lapkričio 26d. Maskvos Butyrkų kalėjime. Po savaitės, gruodžio 2-ąją, ten pat buvo sušaudytas ir Juozas Palubeckas.

"Sąjūdis tapo nenugalimu dėl to, kad jo galia glūdi iš sveiko tautos kamieno kilusio net paskiro laisvės kovotojo partizano ir iš jų pačių tarpo kovos sūkuriuose užgrūdinto vado, sąjūdžio nario ir bičiulio besąlyginiame pasiaukojime Lietuvos laisvinimo reikalui", - rašė 1950m. partizanai35.

Nors pavėluotai, tačiau tebūnie prikelti iš užmaršties jų vardai, kad geriau suprastume tą sunkų metą ir susimąstytume, kokia kaina mokama už laisvę.

Šaltiniai

1.    Buv. LTSR VSK arch.(toliau VSKA) Operat. b.f. B.7714. T.2 Lll.

2. Ten pat L.55.

3.    Ten pat. L.177.

4.    VSKA Baudž.b.f. B.41180/3. T.3. Lili.

5.    Ten pat Operatb.f. B.7714. T.l. L36-37.

6.    Ten pat T.3. L17.

7.    VSKA. Operatb.f. B.7714. T.3. L.160.

8.    VSKA. Baudib.f. B.41180/3. T.3. L73.

9.    Ten pat. Baudib.f. B.41180/3. T.3. L54.

10.    Ten pat. F.3. B.20/75. L42

11.    Ten pat. Operat.b.f. B.7714. T.2 L128-130.

12 Ten pat Baudib.f. B.41180/3. T.3. L.99-100.

13.    Ten pat. F.10. B.5/9. T.6. L.256.

14.    Ten pat.

15.    Ten pat F.10. B5/9. T.l. L257.

16.    Žaltvykslė. 1991. Nr.7-8. L80.

17.    Laisvės kovų archyvas (toliau LKA). 1992 Nr.3-4. L52

18.    LKA. 1993. Nr.7. L83.

19.    VSKA. Baudž.b.f. B.P-9402. L.5-6.

20.    Ten pat. Baudib.f. B.33960/3. T.ll. L155.

21.    Ten pat. Baudib.f. B.33960/3. T.ll. L.244.

22. Ten pat. Operat.b.f. B.477. L222-224.

23.    Ten pat Baudž.b.f. B.33960/3. T.ll. L184.

24.    Ten pat Baudž.b.f. T.12 L79.

25.    Ten pat Operat.b.f. B.477. L251-255.

26.    Ten pat. Operat.b.f. B.6911. T.3. L.119.

27.    Ten pat. Baudž.b.f. B.33960/3. T.10. L45.

28.    Ten pat F.3. B.56/45. L.40-41, 203-204.

29.    Ten pat. F.3. B.60/7. L.21-52

30.    Ten pat F.3. B.56/43. T.l. L.114.

31.    Caritas. 1990. Nr.11. L.21.

32.    VSKA. Baudž.b.f. B.33960/3. T.13. L419-422.

33.    VSKA Inspekcijos b.f. B.10/4. L35.

34.    Ten pat Baudž.b.f. B.33960/3. T.13. L419-422.

1. LTSR MVD 2-os N valdybos viršininko pulkininko A.Župikovo 1953m. gegužės 15d. pažyma apie nacionalistinio ginkluoto pogrindžio vadą J.Žemaitį-Vytautą

Visiškai slaptai

Pažyma

apie nacionalistinio ginkluoto pogrindžio vadą Žemaitį-Vytautą

Žemaitis Jonas, Jono, g. 1909m. Klaipėdos apskr., Kretingos rajone, Palangoje, iš tarnautojų, su aukštuoju išsilavinimu, Lietuvos buržuazinės armijos kapitonas, lietuvis, gaujoje nuo 1944m.

Nuo 1910 iki 1917 metų Žemaitis kartu su tėvais gyveno Lomžoje (Lenkija), į Lietuvą grįžo pas savo dėdę, gyvenusį Šiaulių apskr., Tytuvėnų rajone, Kiaulininkų kaime.

Baigęs gimnaziją buvo pašauktas į buržuazinės Lietuvos armiją, o po to pasiųstas į karininkų mokyklą, kurią baigęs 1933-37m. tarnavos antrajame artilerijos pulke leitenanto laipsniu. 1937m. Lietuvos kariuomenės generalinio štabo buvo pasiųstas mokytis į Paryžių, kur baigė akademiją ir 1939m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais buvo išvažiavęs į Italiją, bet greit grįžo ir tęsė tarnybą armijoje.

Įvedus Lietuvoje Tarybų valdžią (1940m.), Žemaitis buvo paliktas tarnyboje. Pirmomis Didžiojo Tėvynės karo dienomis Žemaitis dezertyravo iš raudonosios armijos ir apsigyveno kaime, kur turėjo didelį ūkį, įgytą karinės tarnybos metu.

Vokiečių okupacijos metu Žemaitis dirbo Šiluvos kooperatyvo pirmininku, o išvadavus Lietuvą, pasislėpė, perėjoj nelegalią padėtį ir 1944m. pabaigoje įstojo į ginkluotą nacionalistinę gaują Žebenkštis, veikiančią Raseinių apskrityje.

1947m. rugpjūčio mėn. Žebenkšties gauja buvo performuota į Šerno rinktinę, o Žemaitis paskirtas štabo viršininku. Vėliau rinktinė buvo pavadinta Savanoriu, o jai vadovauti liko Žemaitis. Būdamas rinktinės vadu Žemaitis sukūrė platų ryšininkų ir pagalbininkų tinklą, kuriuos dažniausiai verbuodavo pats. Be to, sudarė rezervą iš legaliai gyvenančių nacionalistinio pogrindžio narių, kurie turėjo rinkti žvalgybos žinias, teikti materialinę pagalbą, o karo atveju kartu su banditais kovoti prieš tarybų valdžią. Rezervo verbavimu ir apmokymu užsiiminėjo t.p. jo pavaduotojas Povilas Morkūnas, slapyvardžiu Rimantas.

1946m. rugsėjo mėn. atskirų grupių, veikusių Tauragės, Jurbarko, Raseinių, Kelmės, Radviliškio ir dal. Kauno, Šiaulių ir Kėdainių apskrityse pagrindu buvo sudaryta taip vadinamoji Jungtinė Kęstučio apygarda, kuriai ėmė vadovauti Valiukas (?)-Angis, buv. Lietuvos kariuomenės karininkas. 1947m. likvidavus Angį, apygardos vadu tapo Žemaitis.

1947m. ir 1948m. kartu su kitais apygardos štabo nariais Žemaitis slapstėsi specialiai įrengtuose bunkeriuose Kelmės ir Tauragės apskrityse.

MGB organams 1948m. pradžioje likvidavus trečią BDPS sąstatą, ginkluotas nacionalistinis pogrindis liko be centralizuotos vadovybės.

Naudodamasis autoritetu, Žemaitis 1948m. lapkričio mėn. sukvietė t.v. sričių vadų suvažiavimą, kuriame buvo išrinktas banditinio pogrindžio vadu ir laikinai einančiu "BDPS pirmininko" pareigas.

Tapęs pogrindžio vadu Žemaitis perėjo j Maironio rinktinės (Tytuvėnų, Dotnuvos, Radviliškio, Ariogalos raj.) veiklos rajoną, į Kvedaro-Tautvydo būrio priedangą.

1949m. vasario mėn. savo iniciatyva Žemaitis vėl sušaukė nacion. pogrindžio vadų pasitarimą, kuriame buvo nutarta BDPS pavadinti LLKS. Tame pasitarime buvo priimtas naujas nac. pogrindžio statutas, sudarytas Žemaičio, o taip pat įkurtas ginkluoto pogrindžio vadovaujantis organas LLKS Taryba ir Prezidiumas. LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininku buvo išrinktas Žemaitis, slapyvardžiu Vytautas. Tada jam buvo suteiktas generolo laipsnis.

Žemaičio pavaduotojais išrinkti: Ramanauskas-Vanagas, Kimštas-Žalgiris, Šibaila-Diedukas ir LLKS Tarybos Prezidiumo sekretoriumi Žadgaila.

1950m. pabaigoje Šiaulių MGB sučiupo banditą Vygandą, kuris papasakojo, kad band. pogrindžio vadovas, sutartinai vadinamas Jonu-Petkumi (t.y. Žemaitis) slapstosi Tautvydo būryje, veikiančiame Ariogalos ir Dotnuvos rajonuose. Todėl veiksmai prieš šią gaują buvo suaktyvinti.

1951 m. kovo 3d. operatyvinė-kovinė grupė Dotnuvos raj. Pilsupių km. susidūrė su trimis banditais, kurie pasislėpė, palikę didelį kiekį dokumentų, priklausiusių asmeniškai Žemaičiui. Iš dokumentų nustatyta, kad asmeninis Žemaičio įgaliotinis - Maironio rinktinės vadas Paliūnas-Rytas, kuris užtikrindavo ryšį su gaujomis (Paliūnas likviduotas 1952m. rugsėjo mėn.)

1952m. gegužės 18d. Tytuvėnų raj. likviduota Budgino gauja Tytuvėnų raj. Iš paimtų dokumentų paaiškėjo, kad Žemaitis turėjo ryšį su savo pavaduotoju Kimštu.

1952m. liepos 1-oje pusėje Dotnuvos MGB sučiupo Maironio rinktinės gaujos vadą Stoškų, anksčiau besislapsčiusi kartu su Žemaičiu. Stoškus papasakojo, kad jis su Žemaičiu buvo susitikęs 1951 m. ir su savo gauja lydėjo jį Tauragės kryptimi.

Liepos pabaigoje perimtas dokumentas Vanago vardu, rašytas Žemaičio pavaduotojo Germanto (likviduotas). Germantas rašo, kad jis su Žemaičiu paskutinį kartą susitiko 1951 m. rugsėjo mėn., kurį laiką buvo kartu Kęstučio apygardos, Vaidoto rinktinės bunkeryje. Per šios gaujos narius Žemaitis užmezgė ryšius su Tauro apygardos vadu Jankausku-Demonu ir Amerikos šnipu Širviu-Sakalu (sučiuptas), su kuriais ruošėsi susitikti. Tame laiške kalbama, kad Žemaitis atsisakė einamų LLKS Prezidiumo pirmininko pareigų dėl ligos ir įgaliojimus oficialiai aktu perdavė Vanagui. Be to, Germantas praneša, kad Žemaitis, sirgdamas iš jo išėjo ir jo buvimo vieta nežinoma.

1952m. pradžioje agentūriniu ir tardymo būdu nustatyta, kad Žemaitis slapstėsi Palubeckio gaujoje (Vaidoto rinktinė), veikiančioje Raseinių ir Jurbarko rajonų sankirtoje. Prieš ją suaktyvinti čekistiniai veiksmai.

Tiriant buvo išaiškinta ir susekta Žemaičio ryšininkė, pas kurią gyveno jo sūnus Laimutis.

Per operatyviai panaudojamą banditą Vytvytį iš Morkūno gautas laiškas, kuriame jis ieško susitikimo su Vytvyčiu.

Organizuojamas šis susitikimas, siekiant sučiupti Morkūną ir per jį prieiti prie Žemaičio.

Žemaičio tėvai: tėvas Jonas Žemaitis, Andriaus, gimęs 1872m. ir motina Petronėlė Žemaitienė, Antano, gimusi 1885m., gyvena Gargždų invalidų namuose, Klaipėdos rajone. Žemaičio paieškose nepastebėta, kad jie turėtų ryšį su savo sūnumi.

Žemaičio atžvilgiu vykdomos šios priemonės:

a) Per sučiuptą amerikiečių žvalgybos agentą Sakalą ieškoma ryšio su Vakarų Lietuvoje veikiančiais grupių vadais. Panaudojant ryšininkes Gudaitytę ir Arūnę (joms to nežinant), gegužės 6d. Sakalas asmeniškai susitiko su Vaidoto rinktinės vadu Vilčinsku-Algirdu. Vilčinskas papasakojo, kad jis su Žemaičio užduotimi ruošiasi į užsienį ir prašė Sakalo pagalbos.

Kitas Sakalo ir Vilčinsko susitikimas sutartas birželio 15d. Jo metu bus bandoma paimti Vilčinską ir per jį pasiekti Žemaitį.

b) Balandžio 13d. slapta suimtas Vaidoto rinkt, štabo narys Rolandas, kuris užverbuotas agentu Vaidilos slapyvardžiu.

Vaidila iš Palubecko gavo laišką, kuriame pastarasis prašė susitikimo su agentu. Tas susitikimas bus panaudotas Palubecko areštui, o per jį išeinant į Žemaitį.

c) Kęstučio apygardos vadas Morkūnas-Rimantas asmeniškai pažįstamas su Žemaičiu.

Per operatyviai panaudojamą sučiuptą agentą Vytvytį iš Morkūno gautas laiškas, kuriame pastarasis prašo susitikti. Susitikimas organizuojamas.

LTSR MVD 2-N valdybos viršininko pavaduotojas 1953m. gegužės 15d.   
 papulk. A.Župikov

/Buv. LTSR VSKA. F.3. B.60/7. L.29-33./

2. LTSR MVD 4-os valdybos skyriaus viršininko pavaduotojo majoro Dušanskio pažyma apie Palubecko-Žemaičio operaciją, /priedas - J.Palubecko-Simo laiškas/

Visiškai slaptai

Pažyma

Dirbant su banditu Juozu Palubecku-Simu, pastarasis pareiškė, kad jei jis bus įsitikinęs, kad bus išlaisvintas, tai parodys Peterio (Peteris J.Žemaičio, kaip tyrimo objekto slapyvardis - red. past.) bunkerį.

Norint tuo įtikinti Palubecką, jam buvo išduotas atspausdintas ir LTSR MVD Ministro pasirašytas laiškas, kuriame nurodoma, kad Palubeckas bus paleistas, jei parodys Peterio bunkerį.

1953m. gegužės 29-30d. naktį, prieš Peterio bunkerio ėmimo operaciją, banditas Palubeckas pareiškė, norįs atiduoti laišką saugoti Šimkaičių klebonui Stasiui Tvarijonui, Mykolo.

Palubecko noras buvo įvykdytas. Įteikiant laišką Tvarijonui, dalyvavo LTSR MVD ministro pavaduotojas Martavičius ir Raseinių MVD viršininkas papulk. Isaičev.

Palubeckas prašė klebono atleisti jam "nuodėmes" ir atidavė užklijuotą laišką. Tvarijonas domėjosi, ar jo "žygdarbis" nesukels kraujo praliejimo. Išgirdęs neigiamą atsakymą, palaimino Palubecką.

Po to Palubeckas parodė operatyvinei grupei Peterio bunkerį ir esantys jame banditai buvo paimti gyvi.

Laišką klebonas Tvarijonas tą pačią dieną atidavė papulkininkiui dr. Isaičev.

Rimtų, kompromituojančių Tvarijoną duomenų nerasta.

Tvarijonas pasirašė, kad nekalbės apie tai.

LTSR MVD 4-os valdybos sk. viršininko pavaduotojas
majoras Dušanskis.

/Buv. LTSR VSKA. Op.b.f. B.6126. T.1. L.79-80./

3. LTSR MVD raštas TSRS MVD vadams L.Berijai, S.Kruglovui apie opercijos, suimant J.Žemaitį, rezultatus

Visiškai slaptai
Perduoti per "VČ" 
TSRS Vidaus reikalų ministerija 
draugams: L.P.Berijai
S.N.Kruglovui
Maskva

Š.m. gegužės 23d. po agentūrinės kombinacijos, įvykdytos panaudojant agentą Vaidilą, konspiratyviai sučiuptas banditas Juozas Palubeckas-Simas,

g. 1915m., valstietis-buožė, pogrindyje nuo 1945 metų.

Buvo žinoma, kad Palubeckas slapstosi kartu su ginkluoto nacionalistinio pogrindžio vadu Peteriu.

Tardymo metu, gegužės 29d., Palubeckas patvirtino tuos duomenis ir parodė, kad bunkeris, kuriame jis slapstėsi, yra Šimkaičių miške 46 kvartale, netoli Pavidaujo kaimo, Jurbarko rajone. Palubeckas pasakė, kad tame bunkeryje slapstosi Peteris, bandite Palubeckaitė /Simo sesuo/ ir Žiliūtė.

Palubeckas sutiko parodyti tą bunkerį su sąlyga, kad bus išsaugota laisvė, iš tremties sugrąžinti giminės. Jeigu jam padedant sučiupti banditai išliks gyvi, padės organams legalizuoti likusius banditus.

Tokia garantija jam buvo duota.

Peterio arešto čekistinei operacijai buvo sudaryta operatyvinė grupė, vadovaujama LTSR VR Ministro pavaduotojo pulkininko Martavičiaus.

Vykstant į operacijos vietą Palubeckas vėl ėmė spyriotis, pareikalavo mūsų garantijų įsipareigojimą perduoti saugoti kitiems asmenims, kurie turės su dokumentu susipažinti, kad vėliau galėtų paliudyti, jog Simas išdavė Peterį ne savo valia.

Neįvykdžius šio reikalavimo, jis atsisakė išduoti Peterio slaptavietę. Numatant, kad nuo Simo arešto praėjo 6 paros ir Peteris gali sunerimti dėl pastarojo dingimo ir pereiti slėptis j kitą vietą, buvo nutarta, priešpastatant Simo pasiūlytom kandidatūrom, pasiūlyti dokumento saugotoju ir liudytoju Šimkaičių kleboną kun. Tvarijoną, kuris savęs nesusikompromitavo, charakterizuojamas tik teigiamai.

Simas sutiko, kad klebonui savęs neįvardins ir nepasakos apie operacijos esmę, laišką perduos užklijuotą su sąlyga, kad susipažins su turiniu po dviejų mėnesių.

Tvarijoną reikiamai parengus, jis priėmė Palubecką, paėmė iš jo mūsų įsipareigojimą ir palaimino jį užduoties vykdymui. Tvarijonui nebuvo atskleista reikalo esmė ir Palubecko pavardė, laiškas tuoj pat atimtas ir liepta pasirašyti, kad negarsins.

Gegužės 30d. 11 val. operatyvinė grupė su vedliu Palubecku be garso blokavo bunkerį. Pastarajam padedant, pagalba buvo atidarytas bunkerio liukas ir įmesta specgranata, kuri suveikė sėkmingai.

Iš bunkerio ištraukti gyvi, bet be sąmonės:

[Lietuvos nacionalistinio ginkluoto pogrindžio vadas, save vadinąs LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininku] /originale išbraukta, red.past./ Peteris, banditės:

Palubeckytė Elena, Rapolo-Liudas, g. 1916m., iš valstiečių-buožių, gaujoje nuo 1950m.

Žiliūtė Marijona, Juozo-Morta, g.1907m., pogrindyje med. sesuo, gaujoje nuo 1951m.

Suteikus med. pagalbą, visi po 15 minučių atsigavo.

Bunkeryje paimta: automatas, 3 pistoletai, granata, 150 šovinių ir banditų korespondencija.

Po operacijos buvo užšifruotas banditų areštas: bunkeris ir prieigos buvo užmaskuota taip kruopščiai, kaip buvo, bunkeryje panaikinti arešto pėdsakai.

Agentas Vaidila toliau slapstosi pas ryšininkus Simo gaujos veiklos rajone.

1953m. gegužės 31d. naktį Vilčinskui žinomame bunkeryje paliktas laiškas nuo Simo agentui Vaidilai, kuriame prašoma susitikti ir pranešama, kad jie su Peteriu perėjo slapstytis į naują vietą. Patikrinęs Vilčinskas bus įsitikinęs, kad Peteris ir Simas slapstosi naujojoje vietoje.

Tęsiame darbą su Simu. Ruošiame jo išėjimą pas ryšininkus, kadangi pastarieji, operatyviniais duomenimis, susirūpinę Simo dingimu. Simas kol kas nenori vykdyti mūsų užduočių ir toliau kelia įvairias sąlygas.

Pirmuose tardymuose Peteris papasakojo, kad 1952m. pradžioje, po to, kai susirgo, buvo numatęs atsisakyti savo posto ir siūlė į jį /.../ Ramanauską.

Prieš Ramanausko skyrimą griežtai prieštaravo Staniškis, buv. Pietų Lietuvos sr. vadas (užmuštas 1953m. vasario mėn.). Staniškio laiškas, kuriame reiškiamas nepasitikėjimas Ramanausku ir siūloma į pirmininko postą skirti mūsų agentą Jurginą, MGB buvo perimtas ir kontroliuojamais ryšio kanalais pasiųstas Peteriui.

Antrasis pretendentas į pirmininko postą buv. Vakarų sr. vadas Bakšys (žuvo 1953m. sausio mėn.) paskyrimo taip pat negavo.

1953m. sveikdamas Peteris bandė užmegzti naujus ryšius, bet nieko realaus padaryti nesugebėjo ir faktiškai liko "prezidiumo" pirmininko poste, visą laiką būdamas išlaikomas Kęstučio apygardos štabo.

Per Simą 1953m. balandžio mėn. Peteriui pavyko tik su Kęstučio apygardos vado pavaduotoju Vilčinsku-Algirdu, kuris pasiūlė siųsti banditų grupę į užsienį. Peteris tam pritarė. Gegužės mėn. Vilčinskas, susitikęs su mūsų agentūrine Sakalo grupe, tą faktą patvirtino.

Peteris mano, kad Ramanauskas ir Staniškis /vaizduojama, kad pastarasis gyvas/ gyvi ir turėtų slapstytis Pietų Lietuvoje, tačiau ryšio su jais neturi, taip pat nežino, kur slapstosi Žemaičių apygardos vadas Montvydas ir jo spaustuvė, kuri yra pastarojo bunkeryje.

Peterio ryšius, kaip jis sakė, organizuoja Simas, kurio bunkeryje ir slėpėsi. Simas gi turi ryšį tik su Vilčinsku ir jam pavaldžiais Vasariu ir Aru.

Parodymų apie konkrečius veiksmus, ryšio punktus, asmenis, veikiančius pogrindyje, o taip pat apie desanto išsiuntimą į Vakarus Peteris neduoda, motyvuodamas tuo, kad nenori pakenkti žmonėms.

Dirbame su Peteriu jam įteigiant, kad ginkluotos kovos tęsimas neperspektyvus ir kad norint išvengti aukų, jis turi kreiptis į likusius banditus su pasiūlymu legalizuotis. Konkretūs veiksmai ta kryptimi dar neaptarti.

Peterio sveikatos būklė bloga, jis paralyžiuotas, o tai trukdo tardyti.

Dabar jis patalpintas į sausą kamerą ir aktyviai gydomas.

Norint išsiaiškinti Ramanausko ir kt. pogrindžio vadovų slapstymosi vietas, imtasi šių veiksmų.

Ryšiai, per kuriuos galima paimti Ramanauską, žinomi tik Unguriui. Bandymas paimti Ungurį per banditų vadus, perverbuotus mūsų agentus Vacį, Teisutį ir kt., kurie remiasi Staniškiu, buvo nesėkmingas.

Į mūsų parengtus Staniškio laiškus Unguriui pastarasis atsakė šifruotu laišku, kurio MGB kol kas nepavyko iššifruoti.

Iš susirašinėjimo atitraukiant Staniškį, rodomas jo išvykimas pas Peterį (maždaug 150 km.).

Apie tai Peteris patvirtins laišku, nurodydamas nedelsiant susirišti su Ramanausku ir surasti jį su mūsų agentūrinėmis grupėmis.

Anksčiau buvo pranešta, kad Kęstučio apygardos vado pavaduotojas ViIčinskas jau buvo susitikęs su mūsų agentūrine Sakalo grupe ir numatė kitą susitikimą birželio 15d. Šiame susitikime Vilčinskas bus paimtas ir panaudotas Kęstučio apygardos vado Morkūno areštui. Tuo pat metu, siekiant sunaikinti  Morkūną, vykdomi veiksmai per anksčiau paimtus gaujų vadus Vytvytj, Granitą ir agentą Teisuolį, užverbuotą tos apygardos banditą.

Montvydo paieškai sudaryta operatyvinė grupė /.../

\/Buv. LTSR VSKA. F.3. B.56/43. T.1. P.110-114./