Vyskupo Vincento Borisevičiaus tardymas ir žūtis
Dalius Stancikas
Inga Bogomolovaitė
Po Spalio perversmo bolševikai įnirtingai puolė naikinti Bažnyčią. Tiesa kova su religija- “liaudies opiumu”, anot K.Markso,- vyko ne taip sėkmingai, kaip norėjo bolševikų ideologai, tačiau per kelis dešimtmečius Rusijos stačiatikių Bažnyčią pavyko suskaldyti į užsienio Cerkvę, stačiatikius pogrindyje ir oficialiąją stačiatikių Bažnyčią. Pastaroji, gausiausioji, liko paklusni ateistinei valdžiai ir buvo jos visiškai kontroliuojama. Žodžiu, tarnavo ne tiek Dievui, kiek ciesoriui.
1940m. ir 1944m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, ta kovos su Bažnyčia patirtis buvo pradėta taikyti ir čia. Lietuvos katalikų bendruomenei ir Bažnyčiai buvo numatytas rusų Cerkvės likimas. Tai patvirtina SSRS Vidaus reikalų liaudies komisaro Berijos ir valstybės saugumo vyriausiosios valdybos viršininko Merkulovo instrukcijos Lietuvos SSR Vidaus reikalų liaudies komisarui draugui Guzevičiui: “Su priešiška dvasininkijos veikla NKVD organai turi kovoti gerai organizuotu agentūriniu-ope-ratyviniu darbu, kad per trumpiausią laiką Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovybė susilauktų daug rimtų smūgių. Turim sunaikinti jos bazę, diskredituoti ją katalikų akyse, suskaldyti dvasininkijos vadovybę ir sumenkinti jos įtaką tikintiesiems. Todėl SSRS NKVD siūlo:
verbuojant kunigus ir katalikų autoritetus panaudoti visas jų silpnybes. Patirtis rodo, kad tokia kompromituojanti medžiaga verbavimui efektyviausia;
verbuojant ir dirbant su agentūra, atkreipti dėmesį į įvairiausius prieštaravimus tarp bažnyčios vadovų Kruopščiai išnagrinėti šių prieštaravimų esmę ir išnaudoti juos, skaldant ir diskredituojant bažnyčios vadovybę, ypač pasitelkiant karjerizmo ir pavydo elementus;
kad įsigytume kvalifikuotos agentūros iš dvasininkų tarpo, reikia maksimaliai panaudoti suimtus kunigus ir religinius veikėjus;
dvasininkus, užsiimančius aktyvia antisovletine veikla, suimti, prieš tai gavus SSRS NKVD sankciją”.
Taigi Katalikų Bažnyčiai leista apsispręsti: arba prisitaikėliškumas, o tiksliau- išdavystė, arba persekiojimai, kančios ir mirtis.
Žinoma, kad komunistų partijos vadovai, suprasdami didelę dvasininkijos įtaką lietuvių tautai, taip pat stengdamiesi išvengti viso civilizuoto pasaulio protestų ir nenorėdami pakenkti plačiai skleidžiamai pasaulinės revoliucijos idėjai, bandė veikti Rusijoje pasiteisinusiu būdu. Iš KGB archyvinių dokumentų matyti, kad visiems vyskupams taikytas tas pats scenarijus: pirmiausia siūlytas Judo kelias-dirbti KGB agentais, vėliau, atsisakius, mėginta bent iš dalies palaužti jų valią- reikalauta iš sakyklos skelbti tariamą generolo Bartašiūno amnestiją partizanams, atsiribojimą nuo "banditų” ir pan. Pagaliau, nesutikusių tapti kompartijos bei ateistų parankiniais, laukė represijos ir net fizinis sunaikinimas. Apie šiuos komunistų tikslus, sovietinę moralę bei teisėtvarką iškalbingai byloja 1945m. pulkininko Vsevolodskij pasirašyta pažyma kurioje nurodoma vyskupą M.Reinį arba užverbuoti, arba suimti.
Į Sovietų Sąjungos represinio aparato- MGB- akiratį pateko visi aukštieji Bažnyčios hierarchai. Vienas pirmųjų Lietuvoje buvo suimtas, kankintas ir nužudytas vyskupas Vincentas Borisevičius.
Kaip ir daugelis kunigų, V.Borisevičlus aktyviai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir atkūrimo, dalyvavo tiek politinėje, tiek visuomeninėje veikloje, o 1941m. kartu su vyskupu Kukta įteikė komisarui Pozdniakovui vyskupų konferencijos memorandumą, protestuojant prieš tai, kad Sovietų Sąjungos vadovybė nesilaiko konstitucijos, varžo Bažnyčios teises ir suiminėja kunigus. Komunistai negalėjo atleisti ir už 1943m. liepos 8d. 130 egzempliorių tiražu išplatintą vyskupo V.Borisevičiaus kreipimąsi į vyskupijos tikinčiuosius dėl piktybiškos ateistinės Sovietų Sąjungos veiklos.
Kokių provokuojančių veiksmų ėmėsi MGB, kiek jos agentų sekė V.Borisevičių šiandien pasakyti negalime, nes jo byla savo turiniu yra neinformatyvi- be keleto dokumentų, joje yra tik 1946m. tardymo protokolai bei nuosprendis, o visos agentų bylos išvežtos iš Lietuvos. Tačiau kad provokacijų būta jautė pats V.Borisevičius. Tai liudija ir faktai.
1945m. birželio mėnesį į vyskupą kreipėsi vyriškis, sakydamas esąs iš sovietinio lagerio ir prašydamas perduoti apie jo patirtus žiaurumus į užsienį.
1945m. liepą taigi, po mėnesio, V.Borisevičių užkalbino jaunas vyras, prisistatęs kaip vokiečių parašiutininkas, ir paprašė vyskupo leidimo stoti į kunigų seminariją.
Dar po mėnesio- rugpjūty- į Žemaičių Naumiesčio kleboniją atėjusi moteris siūlė vyskupui susitikti su žmogumi “iš miško”. Tačiau tiek šiuo atveju, tiek anksčiau vyskupas padėti atsisakė. “Buvau atsargus, nes bijojau suteršti dvasininkijos vardą”- sakė jis.
Nepaisant to, 1945m. gruodžio 17d. V.Borisevičius buvo iškviestas į Vilniaus KGB ir tardomas ten iki gruodžio 23-osios vakaro. Deją šių tardymo protokolų surasti nepavyko, o gal jie net nebuvo rašomi. Tai ir suprantama: iš 1946m. sausio 3d. V.Borisevičiaus laiško Lietuvos SSR NKGB komisarui paaiškėja, kodėl savaitę jis buvo kalinamas saugumo rūsiuose: kagėbistai, kaltindami vyskupą ryšiais su partizanais bei antisovietine veiklą mėgino jį užverbuoti. Nepavykus V.Borisevičiaus palaužti. jam pasiūlyta apsispręsti per dvi savaites.
Vyskupas grįžo namo Kūčių išvakarėse. Kas dėjosi jo širdyje per šias lemtingas dienas, kai jis sėdėjo prie Kalėdų stalo, mums šiandien sunku įsivaizduoti. Tačiau tai, kad V.Borlsevičius žinojo, ką renkasi, liudija ne tik jo šeimininkės Teklės Kačiukaitės prisiminimai, bet ir vyskupo atsakymas NKGB viršininkui:
“Daryti išvadas, kad mano pastoriškas 1943m. liepos 8d. kreipimasis kviečia žudyti ir siaubti, yra neteisinga Tai matyti ir iš tame pačiame kreipimesi pacituotų 94-osios psalmės žodžių: "Jeigu šiandien išgirsite Jo balsą žiūrėkite, kad jūsų širdys neliktų akmeninės”, o taip pat iš pranašo Ezechlelio žodžių “Nenoriu nusidėjėlio mirties, bet norių kad jis pasitaisytų ir gyventų”.
Be to, bet kokie pogromai ir neapykanta nesuderinami nei su mano charakteriu, nei- tuo labiau- su katalikų vyskupo pareigomis. Esu padėjęs skirtingų ideologijų šalininkams- išgelbėjau žydų Blatų ketverių metų mergaitę, maitinau rusų karius, parūpinau maisto tarybiniams gyventojams, vokiečių atvežtiems į Lietuvą. ir visa tai dariau savo namuose. Mes su amžiną atilsį vyskupu prašėme bei siuntėme kunigus tarpininkauti, kad nešaudytų komunistų, ir pavyko išvaduoti 5 žmones: Žutautą, Abramovičių ir kitus. Aš tarpininkavau, kad iš koncentracijos lagerio išleistų Šaikūną, kartu su kitais Lietuvos vyskupais pasirašiau memorandumą vokiečių valdžiai, kad nešaudytų žydų (...).
Mane giliai sujaudino tai, ką išgyvenau šiomis dienomis, o taip pat Išganytojo žodžiai Šv. Jono Evangelijoje: “Geras ganytojas atiduoda savo dvasią už savo avis”. Turėdamas omeny tai, ką jau pasakiau, pareiškiu, kad įskundimai visiškai nesuderinami nei su manimi pačiu, nei su mano pareigomis, nei su mano sąžine, ir todėl aš kategoriškai atsisakau įskundinėti. Jeigu kuo nusikaltau, aš turiu išpirkti savo kaltes pats, o ne kas nors kitas už mane. Taip pasielgti liepia mano religija" (1946 01 03 Telšių vyskupas V.Borisevičius).
Čia būtų galima dar pridurti, kad 1944m. liepą, dar vokietmečiu, V.Borlsevlčius, nepaisydamas kompromitacijos, susitiko su partizanų būrio “Vanagai” vadais ir prašė vengti bet kokių smurto veiksmų prieš vietinius gyventojus. NKGB tai žinojo, tačiau jiems rūpėjo kita. Vyskupas atsisakė paklusti jų valiai, ir tai buvo svarbiausia.
1946m. vasario 5d. Lietuvos KP(b) CK atstovai Šumauskas, Kučinskas ir kiti Vilniuje surengė susitikimą su Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovais, į kurį buvo pakviestas ir V.Borisevičius. Vyskupo kelionei į Vilnių kompartijos vadovai pasiūlė savo mašiną, jį parvežti atsiųstas net kulto reikalų įgaliotinis Gailevičius. Tačiau, kaip ir daugelį kartų, ši “geraširdiška” globa tebuvo tik dar viena komunistų klasta: vyskupas nuvežtas ne į pasitarimą, o į 11-ąją KGB kalėjimo kamerą.
Vyskupo V.Borisevičiaus bylos tyrimui vadovavo MGB tardymo skyriaus vyr. tardytojas kapitonas Saakianas. Kartu su vyskupu toje pačioje byloje buvo kaltinami: Eduardas Misevičius, 1921-1925m. dirbęs Lietuvos konsulu Vokietijoje ir Danijoje, 1930-1940m. Plungės ir Jurbarko burmistru; Pranas Gustaitis, Telšių vyskupijos Viešvėnų klebonas (abu jie suimti 1946m. sausio 18d.); Valerijoną Valickaltė, Viešvėnų pradinės mokyklos mokytoja (suimta gegužės 22d.) bei Pranas Kaušys, Viešvėnų bažnyčios zakristijonas (suimtas balandžio 5d.).
59 metų vyskupą, sergantį chroniška širdies liga ir kenčiantį dėl kraujotakos sutrikimų, medicinos ekspertizė pripažino esant tinkamą fiziniam darbui. Jo tardymui vadovavo pats tardymo skyriaus viršininkas papulkininkis Čelnokovas. Tardė rusų kalba- V.Borisevičius, be lietuvių, dar mokėjo lotynų, vokiečių, lenkų bei rusų kalbas. Tardytojai, žinoma temokėjo vieną- didžiosios Sovietų tėvynės- kalbą. Tardymai, kaip įprasta, vyko daugiausia naktį. Nors vyskupas V.Borisevlčlus, matyt, jau nebeskyrė dienos nuo nakties: pirmą savaitę jis buvo tardomas nuo 12 iki 15 valandų per parą. Pvz„ vasario 8 dienos tardymas prasidėjo 22 val. 50 min. o baigėsi vasario 9 dienos 17 valandą (padaryta tik kelių valandų pertrauka). Šio “darbo” rezultatai- viso labo 4 mašinraščiai: 8 klausimai-8 atsakymai. Taigi, kas vyko tarp tų kruvinų eilučių, gali atsakyti tik likę gyvi šios golgotos liudininkai.
Kazimieras Gurskis, kalėjęs drauge su V.Borisevičium, rašo:
“Kiek gali žmogus ištverti nemiegojęs, o dar kur begalinė nervų įtampa! Sunku būtų paaiškinti tą vyskupo V.Borisevlčiaus dvasinę stiprybę, ištvermę. Tik Dievas padėjo jam gyventi tuo sunkiu kančių metu be miego, be maisto. Negalėdavom įsiūlyti jam grįžusiam maisto- sakydavo: nors kiek reikia nusiraminti. Mes užstodavome durų stebėjimo akutę, kad vyskupas, atsirėmęs į sieną, galėtų nors klek užmigti. O prižiūrėtojas tuoj beldžia į duris ir rėkia (...).
Bet vyskupas V.Borisevlčlus nepalūžo. Jis sakydavo, kad jo kaltinimai išgalvoti. Sakydavo: “Kristų priešai kankino, kankina ir mus. Daug lietuvių šeimų ištremtų,- nežinome, kaip jie kenčia Nelšduoklme Tėvynės. Ji yra viena” (“Tremtinys”, Nr.104).
372 puslapių bylos tyrimas baigtas birželio 18 dieną Kaltinamojoje išvadoje pažymėta kad 1944-1946m. Telšių apskrityje aktyviai veikė partizanų būriai, kad 1945-1946m. areštuota ir nuteista daugiau kaip 10 vyskupui V.Borisevičiui pavaldžių kunigų, kad 20 Telšių vyskupijos kunigų perėjo į nelegalią padėtį.
V.Borisevičlui patelkti kaltinimai, kad buvo antisovietinės nacionalistinės grupės dalyvis, palaikė ryšĮ su partizanų būrių vadais, rėmė partizanus materialiai, sakė tikintiesiems antisovietinio turinio pamokslus, išleido kreipimąsi į tikinčiuosius, šmeižiantį Sovietų Sąjungą laikė bute antisovietinę literatūrą.
V.Borisevičius kaltintas pagal Rusijos Federacijos BK 58 str. 1 dalį-tėvynės išdavimu, 58 str. 11 dalį- grupine veikla bei 58 str. 10-2 dalį-antisovietine agitacija.
Teismas vyko 1946m. rugpjūčio 28 dieną Vilniuje. Lietuvos SSR NKVD kariniam tribunolui atstovavo: pirmininkas- justicijos papulkininkis Chamiavlnas, kapitonas Rugenis (buvęs NKGB Kėdainių apskrities viršininkas) bei viršila Kripko.
Uždarame teisme vyskupo V.Borisevičius prisipažino kaltas dėl vokiečių okupacijos metais išleisto kreipimosi į tikinčiuosius, taip pat dėl to, kad perdavė partizanams 20 kg lašinių, kad Viešvėnų klebono Prano Gustaičio paprašė įdarbinti nuo sovietinės valdžios besislapstantį savo bičiulį, buvusį Plungės burmistrą Eduardą Misevičių, kad namuose laikė Nepriklausomoje Lietuvoje išleistas dvi antisovietinio turinio knygas: L.Dovydėno “Užrašus" bei J.Petrulčto “Kaip jie mus sušaudė“. Kitus kaltinimus vyskupas V. Borisevičius atmetė ir paskutiniojo žodžio atsisakė.
Teisme buvo išklausyta viena liudininkė- Jevgenija Medeckienė, papasakojusi kad V.Borisevlčlaus dėka keturis jos rusiškos šeimos vaikus priėmė į mokyklą, kad vyskupas šelpė juos maistu. Ji paliudijo apie V.Borisevičiaus paramą nuo vokiečių besislapstantiems raudonarmiečiams. Teismas susipažino ir su gydytojų Maušo Blato, Mirijam Blatienės ir Dovydo Kaplano pažyma apie V.Borisevičiaus pagalbą iš geto pabėgusioms žydaitėms ir kaimuose bei klebonijose besislapstantiems žydams, apie išgelbėtą nuo mirties Blatų dukrelę.
Tačiau Karinio tribunolo nuosprendis buvo trumpas: vyskupui V.Borisevičiui, E.Misevičiui bei kunigui P.Gustaičiui skiriama aukščiausia bausmė: sušaudymas bei asmeninio turto konfiskavimas. V.Valickaitė nuteista 6 metams, o P.Kaušys- 3 metams laisvės atėmimo sunkiųjų darbų stovykloje.
Kaip ir kur įvykdytas mirties nuosprendis vyskupui V.Borisevičiui bei jo bendrabyliams, nustatyti nepavyko. Paskutinis dokumentas, susijęs su šia byla Nr.6499, yra 1946m. spalio 21d. SSRS Aukščiausiojo teismo karinės kolegijos pirmininko justicijos generolo V.Ulricho kreipimasis į SSRS MGB “A” skyriaus viršininką:
“Jūsų žiniai pranešu, kad šiandien įsakiau Lietuvos SSR karinio tribunolo pirmininkui nedelsiant įvykdyti nurodytą nuosprendį.
Prašau Jūsų įsakymo nustatyti tėvynės išdavikų pilnamečių šeimos narių gyvenamąją vietą ir juos represuoti”.
Tiesa, 1989m. gruodžio 29d. KGB pirmininko Elsmunto pažymoje sakoma kad vyskupas V.Borisevičius buvo nužudytas 1946m. lapkričio 18d.
Kol kas neaiški vyskupo V.Borlsevlčiaus palaidojimo vieta. Spėjama jog jis drauge su kitais komunistų nukankintaisiais ilsisi bendrame kape Vilniuje netoli VRM kultūros rūmų. Matyt ir vieta šiems pasilinksminimų rūmams statyti parinkta neatsitiktinai. Beje, V.Borisevičiaus kankinimams vadovavusiam Aristionui Nlkolajevičiui Čelnokovui 1946m. spalio 16d. buvo pareikšta padėka. Tai buvo pirmoji svarbi jo užduotis Lietuvoje. Čelnokovas atsiųstas į Lietuvą iš Omsko. Jis neuostė parako fronte, tačiau vis dėlto buvo apdovanotas medaliais “Už Leningrado gynybą” bei “Pergalę prieš Vokietiją" ir per šešerius tarnybos NKVD metus sugebėjo pakilti nuo leitenanto iki papulkininkio. Vėliau Čelnokovas tapo pulkininku, 1953-alsiais buvo išsiųstas į Čekoslovakiją ir paskirtas MVD-KGB patarėju. 1956-alsials vėl grįžo į Lietuvą ir vėl spėjo gerai “pasidarbuoti”. Šis kankintojas profesionalas vizavo ir prižiūrėjo paskutiniojo Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago tardymus. Kaip sadistiškai buvo kankintas A.Ramanauskas-Vanagas, šiandien nebe paslaptis: jam išdurta akis, ausis, nutraukti lytiniai organai... Suprantama savo ataskaitoje KGB pulkininkas Čelnokov jokių kankinimų neminėjo, tik rašė, kad Ramanauskas-Vanagas susižalojo pats, nes štai tokiu būdu bandė nusižudyti.
Kaip ir po vyskupo Vincento Borisevičiaus, taip ir po A.Ramanausko-Vanago bylos Čelnokov susilaukė viršininkų padėkos ir 500rublių. Vėliau Čelnokov dirbo archyvų skyriuje, o 1961m. gruodį dėl ilgos išėjo į atsargą.
Beje, 1958m. Lietuvos SSR Aukščiausios tarybos Prezidiumas, vadovaujamas J.Paleckio, apdovanojo jį garbės raštu.
Kitas bylos Nr.6499 “veikėjas" vyr. tardytojas Saakianas didesnių aukštumų nepasiekė: 1948m. buvo išvarytas iš MGB organų “už kompromituojančią medžiagą”.
Likimą, panašų į vyskupo V.Borisevlčiaus, MGB numatė daugeliui Lietuvos dvasininkų, nesutikusių pasirašyti sutarties su šėtono imperija. Komunistai suvokė, koks svarus dvasininkų indėlis Į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir įtvirtinimą (prisiminkime, kad, pavyzdžiui, AStulginskio vyriausybėje buvo net du kunigai- žemės ūkio ministras M.Krupavičius bei užsienio reikalų ministras M.Reinys).
NKVD-MGB ir kompartijos kėslams trukdė Bažnyčia- svarbiausias tautos valios ir dvasinės stiprybės šaltinis. Po vyskupo V.Borisevičiaus buvo suimti vysk. P.Ramanauskas (areštuotas 1946m. gruodžio 18d., nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo, kalintas Komijos lageriuose), arkivyskupas M.Reinys (areštuotas 1947m. birželio 12d, nuteistas 8 metams uždaro kalėjimo, mirė Vladimiro kalėjime 1953m.), arkivyskupas T.Matulionls (pirmą kartą suimtas 1923m, nuteistas 3m. laisvės atėmimo, kalėjo Maskvoje, Sakolnikų kalėjime, antrąkart suimtas 1929m. lapkrity ir kalėjo Solovkų lageryje iki 1933-ųjų, paskutinį kartą suimtas 1946m. gruodžio menesį ir nuteistas 7m, kalintas Mordovijos lageriuose).
Šiandien, lenkdami galvą prieš šiuos ir kitus mūsų kankinius dvasininkus, turime pripažinti, kad jų auka nebuvo beprasmė. Jų dėka komunistams per visus 50 metų nepavyko palaužti Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir paversti jos klusnia savo tarnaite. Arkivyskupas M.Reinys savo pamoksle yra sakęs: “Bažnyčios priešai stengiasi visais būdais išrauti Dievą iš tikinčių lietuvių- katalikų širdžių, bet jiems nepavyks, nes Dievas-stiprus ir visagalis. ir visi, pakilę prieš Jį, buvo nugalėti”.
