NORILSKE ŠVIETĖ LIETUVOS LAISVĖS PAŠVAISTĖ
Bronius Zlatkus
NORILSKO VYČIAI
Norilskas - tai Norilsko miestas ir miestai jo palydovai: Talnachas ir Kajerkanas, 300 tūkstančių gyventojų. Stambus spalvotos metalurgijos centras. Čia iškasama vario, nikelio, kobalto rūdos, anglies, sieros, platinoidų, seleno. Rasta gamtinių dujų telkinių. Pastatytas modernus Nadeždos spalvotos metalurgijos kombinatas.
Mūsų atmintyje Norilskas išliko kaip milžiniškos GULAG’o imperijos kančių ir vargo žemė, balto pragaro kraštas, kur kiekvienas nuėjome savąjį kelią, lydimi šalčio, ligų, pažeminimo ir mirties. Ne vieno iš mūsų gyvenimas nutrūko Šmito kalno papėdėje, kur tranšėjose suguldyta apie 100 tūkstančių įvairių tautybių likimo brolių ir sesių. Norilskas - tai ir Kolargono sunaikinimo kalėjimas su savitomis sušaudymo kameromis. Čia sunaikintas trijų Baltijos valstybių kariuomenės žiedas - karininkija. Čia 1953 m. gegužės-rugpjūčio mėn. vyko Norilsko ypatingojo Kalnų lagerio (Gorlago) politinių kalinių sukilimas, pakirtęs ir sugriovęs GULAG’o salyno pamatus.
Norilskas - tai Užpoliarė, vasaros metu tris mėnesius saulė sukasi ratu, nesiekdama horizonto, žiemos metu naktis tęsiasi ištisus tris mėnesius.
Pirmoji pasaulinė socialistinė valstybė neapsiėjo be priverčiamojo darbo. Ir ne tik lageriuose, bet ir gamyklose, kolchozuose. Ruošdamiesi Antrajam pasauliniam karui, bolševikai represijų mastą nepaprastai išplėtė: reikėjo daug vergų priverčiamojo darbo statybose, pramonėje, kasyklose ir kitur. Menkai aprengti ir prastai maitinami, gyvendami blogai šildomuose ar nešildomuose barakuose, kaliniai nuo šalčio, bado, sunkaus darbo greitai nusilpdavo, susirgdavo ir išmirdavo. Reikėjo vis naujo darbo jėgos kontingento tiek statomiems, tiek naujiems objektams. Iki karo pradžios lagerių sistema buvo jau visiškai sukurta ir sutvarkyta. Jos administravimas 1943 m. perduotas NKVD Vyriausiajai lagerių valdybai (rus. GULAG). Tai prievartos „valstybė“ valstybėje, dvidešimtojo amžiaus nelaimė ir gėda. Pokario kaliniai lagerius vadindavo „septyniolikta respublika“ (sąjunginių buvo 16). Priverčiamasis darbas tapo svarbiausiu SSRS ekonomikos veiksniu - ištisų sričių pramonė priklausė NKVD. Pasidarė svarbu, kad ši pigi darbo jėga ilgiau išsilaikytų, dirbtų našiau, kad nebūtų greita specialistų kaita, nes jų ėmė trūkti. Dar 1946-1947 m. atrodė „normalu“, kai 6-8 tūkst. kalinių lageryje žiemos metu iš bado, šalčio, išsekimo kasdien mirdavo 6-8 kaliniai. Iki karo ir karo metu aukščiausiosios instancijos reikalaudavo gamybos užduotis įvykdyti nepaisant žmonių nuostolių.
Norilsko spalvotos metalurgijos kombinatas nebuvo išimtis, naudojosi priverčiamuoju darbu, laisvieji tarnautojai ir darbininkai sudarė apie 3 proc. visų dirbančiųjų.
1948- 1949 m. NKVD ėmėsi pertvarkyti lagerius. Sudarytos dvi įkalinimo sistemos: pataisos darbo lageriai ir ypatingojo režimo lageriai politiniams kaliniams. Iš esmės pastarieji buvo katorgos lageriai. Visos nuolat žiaurėjančios katorgos lagerių ypatybės plačiai pritaikytos įsigalėjo Norilsko Gorlage: padidėjo numeriai ant viršutinių rūbų nuo 10 iki 12 cm, paaukštintos tvoros, ant langų uždėtos grotos, barakai nakčiai rakinami. Darbai čia buvo itin sunkūs: rūdos, molio karjerai, anglies šachtos, tranšėjų kasimas pamatams, kelių tiesimas, statybos darbai, sniego valymas. Darbo pamainos trukmė 10 val., įskaitant gaišatį kelionėje, neorganizuotumą išleidžiant į darbą ir t.t, darbo diena užtrukdavo 12-14 val.
Taip Norilske atsirado Gorlagas su šešiais skyriais, vienas iš jų moterų.
1949- 1950 m. iš pataisos darbo lagerių (PDL) beveik visi politiniai kaliniai perkelti į Gorlagą. Nuo 1948 m. rudens į pastarąjį atgabenami politiniai kaliniai, daugiausiai nacionalinio pasipriešinimo dalyviai iš Pabaltijo šalių, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos, užsienio valstybių: Lenkijos, Čekoslovakijos, Vokietijos, Vengrijos ir kitų. Už spygliuotos vielos tvorų atsidūrė daug kareivių ir karininkų - Didžiojo Tėvynės karo dalyvių, buvusių karo belaisvių, koncentracijos stovyklų kalinių Vokietijoje. Čia atsirado nemažai kriminalinių recidyvistų, teistų pagal 59 str. už ginkluotą banditizmą, plėšimus, pakartotinai baustų, pritaikius 58 str. už pabėgimus iš lagerio, vengimą dirbti - sabotažą. Šios kategorijos kaliniai bandė įvesti savo tvarką, tačiau lemiamo vaidmens nevaidino, nes politiniai kaliniai jiems duodavo stiprų atkirtį.
1953 m. pradžioje Norilske ir jo prieigose šeši Gorlago skyriai priklausė MGB sistemai, kiekviename skyriuje kalėjo 3,5-6 tūkst. kalinių. Kitą lagerių grupę sudarė 35 pataisos darbo lageriai ir 14 lagerių punktų. Jie priklausė MVD. Bendras kalinių skaičius abiejose lagerių grupėse apie 150 tūkstančių.
- Aš tvirtai įsitikinęs, jog neatsitiktinai būtent lietuvių tauta patyrė žiauriausias represijas, kad sovietiniuose konclageriuose kaip tik lietuviai buvo pati tvirčiausia ir patikimiausia politinių kalinių dalis, besipriešinanti prievartai ir nepasiduodanti baimei ir vilionėms.
Tai žodžiai iš Felikso Krasavino kalbos tarptautiniame tribunole Vilniuje 2000 m. birželio 13 d.
1926 m. duomenimis Sovietų Sąjungoje gyveno 41,5 tūkst. lietuvių, kurių 2600 buvo VKP (b) nariai. Vienus iš tėvynės tenai nubloškė Pirmojo pasaulinio karo audra, kiti išsekė paskui 1919 m. išvytą iš Lietuvos Raudonąją armiją dėl politinių motyvų. Buvo tenai po 1831 ir 1863 m. sukilimų ištremtų iš Lietuvos į Sibirą lietuvių palikuonių. 1937-1939 m. represijų smagratis kaip tik daugiausiai užkliudė simpatizuojančius bolševizmui. Pirmieji kaliniai į Norilską atvežti 1935 m. Kas iš jų iki 1941 m. pateko į Norilsko lagerius, duomenų neturima. 1941 m. rugpjūčio mėn. atgabenta apie 1000 Pabaltijo valstybių karininkų, iš jų 359 lietuviai.
1945 m. liepos mėn. iš Vilniaus į Molotovską prie Archangelsko išgabentas 1000 kalinių etapas, kurio daugumą sudarė lietuviai. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį Šiaurės jūrų keliu jie išvežti į Dudinką prie Norilsko, kur iškraudavo laivus. Pirmąją žiemą jų nusilpusių išmirė apie 300 vyrų. 1945 m. į Dudinką atvežti katorgos darbams nuteisti kaliniai, tarp kurių buvo apie 200 lietuvių. 1953 m. pradžioje jų beliko mažiau kaip šimtas. Vėliau kasmet į Norilsko lagerius būdavo atvežama šimtas ar daugiau kalinių lietuvių, tarp kurių buvo teistų ir už kriminalinius nusikaltimus. Į Gorlagą 1948 m. rudenį iš Vilniaus kalėjimo atvyko kalinių etapas, daugiausia lietuviai. Vien tik į pirmąjį lagerį pateko 270 mūsų tautiečių.
Lageryje svarbiausia nepalūžti dvasiškai, išlikti žmogumi bet kokiomis sąlygomis, neprarasti vilties išgyventi nežmonišką pažeminimo, prievartos ir nepriteklių kalinio gyvenimą.
Lietuviai nesiveržė į vadinamuosius duoningus postus, nes juos, išskyrus medikus, kaliniai gaudavo tik pritarus operatyvinei daliai - „kūmui“.
1950 m. gruodyje su paskutiniais perkeliamais politiniais kaliniais iš Norilsko PDL į Gorlagą patekau ir aš, į pirmąjį lagerį, vadinamą Medvežij Ručej, trumpiau - Medvežka. Čekistai žinojo, kad esame atkelti iš švelnesnio režimo lagerių, kur trumpesnė darbo diena, už darbą jau buvo mokami pinigai, veikė parduotuvės, barakai nerakinami, susirašinėjimas neribojamas. Etapą pasitiko aibė čekistų su šunimis. Dalyvavo ir čekistų parankiniai, vadinamosios kalės. Suvarė mus į karantino baraką, kuriame prie durų stovėjo „paraša“, ant langų grotos. Iškratė, atėmė civiliškus rūbus. Tikrino atsinešę formuliarus. Tapau kaliniu Nr. T-042. Jų nurodymu ant visų rūbų prisiuvome numerius. Visą prabūtą Gorlage laiką dirbau tik konvojaus saugomose brigadose, metus praleidau BUR’e (sustiprinto režimo barakas). Priežastis ta, kad atvykau į Gorlagą su „nuodėmėle“.
Dar man kalint DPL, buvo atkeltas moldavas rašytojas ir paskirtas laborantu į cemento gamyklą, kur dirbau ir aš. Direktorė įspėjo:
- Jūs, vakariečiai, mėgstate pakalbėti. Laikykite liežuvį už dantų.
Po kiek laiko kriminaliniai kaliniai, vagys, įspėjo, kad jis, rašytojas, atvyko pas mus su „mediniu bušlatu“, t.y. pasmerktas žūčiai už tai, kad bendradarbiavo su operatyvine dalimi, kad žmonės dėl jo pranešimų buvo teisiami papildomai. Jis vakarietis, politinis, atseit jūs tvarkykitės patys. Priklausiau „laužtuvu susijuosusių“ (lomom podpojasanyje) grupei.
Tai „mužikų“, daugiausiai politinių kalinių, nesitaikančių su vagių ir „kalių“ savivale, susivienijimas. Šiam susivienijimui priklausė vakarų ukrainiečiai, pabaltijiečiai, buvę frontininkai ir kiti. Vagys ir „kalės“ mūsų vengdavo ir vadino piktais „frajeriais“ (zlyje frajera). Vėliau iš mūsiškių iškilo nemažai drąsių vyrų, kurie, patekę į ypatingojo režimo lagerius, aktyviai priešinosi režimui, organizavo saugos grupes. Daugelis iš jų sušaudyta.
Moldavas pajuto, kad yra medžiojamas, ėmė saugotis, matyt, pasiskundė operatyvinei daliai. Mane ėmė kviesti tardymui. Supratau, kur sukama, kuo norima pakaltinti. Po eilinio tardymo išgirdau:
- Nudvėsi BUR’e, - ir paliko ramybėje.
Dar esantį karantino barake mane aplankė keli tautiečiai. Pasakojo, kad lageryje yra daugiau kaip 300 lietuvių, kokia griežta tvarka zonoje, tačiau atvirai kalbėti vengė. Lageryje vyriausiuoju darbų skirstytoju dirbo Jonas
Misevičius, „kietas“ vyras. Iš jų sužinojau, kad neseniai nužudytas pagyvenęs lietuvis. Mat prasilošęs vagis, neturėdamas kuo atsilyginti, turėjo, išėjęs iš barako, nužudyti pirmąjį sutiktą. Pasitaikė mūsų tautietis. Lietuviai, daugiausiai jauni vyrai, jokių priemonių nesiėmė. Lagerio gyvenime tai garbės, prestižo reikalas parodantis tautinės grupės orumą ir reikšmę.
BUR’e susipažinau su daugeliu „nepaklusniųjų“. Svarstėme, kodėl taip yra. 1951 m. daugelis kalinių neįsivaizdavo, kas ir kaip galėtų palengvinti padėtį.
Nereti buvo atvejai, kai brigadininkai skatindavo kalinius dirbti fizinės prievartos - lazdos metodu. Lagerio administracija kalinius uoliai sekė: verbuodavo skundikus, vienus palauždavo grasinimais, fizine prievarta, perkėlimais į režimo brigadas, kiti susiviliodavo didesne duonos rieke. Numeruoti vergai turėjo būti klusnūs kaip automatai, vaikščioti nuleidę galvas. Kartais tik jie sutramdydavo kriminalinių kalinių savivalę, priversdavo gerbti „mužikus“.
Negalima teigti, kad Gorlago kaliniai inertiški. Kasmet pasitaikydavo pabėgimų, brigados neišeidavo į darbą, būdavo kitokių nepaklusnumo atvejų. Bet tam ryždavosi tik vienetai, todėl juos negailestingai sutramdydavo, palauždavo. Ypač užsispyrusiems organizuodavo kameras, kalinių pramintas „kultuvėmis“, „kūjamušėmis“, „mėsmalėmis“, kuriose specialiai atvežti kriminaliniai recidyvistai „apdorodavo“ nelaimėlį. Buvo dar ir sunaikinimo kalėjimas Kolargonas, šalia jo kapinės. Viso lagerio nepaklusnumo akcijas sukelti buvo galima tik tada, kai kalinių masės sąmonė tam bus pažadinta.
Politinių kalinių kilnojimas po lagerius dažnas reiškinys, taip čekistai išlygindavo darbo jėgos trūkumus, o svarbiausia, stengdavosi atsikratyti kiršintojų ir maištautojų. Taip į Norilską patekdavo kalinių kontingentas „išmirimui“, kaip sakydavo čekistai. 1951 ir 1952 m. į Norilską atgabenti etapu nedideli kalinių kontingentai iš Uchtižmlago po ten vykusios masinės badavimo akcijos, geležinkelio Salechardas-Igarka tiesėjai - aktyvūs grupinių neramumų dalyviai, organizatoriai ir kiršintojai, taip pat Omskstrojaus kaliniai, užpuolę lagerio administraciją ir nužudę prižiūrėtoją ir karininką operatyvininką. Naujokų pasakojimų buvo smalsiai klausomasi su viltimi: gal ir pas mus?..
A. Solženicyno žodžiais „maišto virusą“ į Norilską atvežė Karagandos etapas iš Steplago ir Pesčianlago ypatingojo režimo lagerių. 1952 m., numalšinus bruzdėjimus Karagandos lageriuose, atrinkti aktyvūs jų dalyviai, susirėmimų su kriminaliniais elementais ir pabėgimų organizatoriai. Iš viso 1200 žmonių. 1952 m. rugsėjo 8 d. atvežti į Užpoliarę „išmirimui“ 500 karagandiečių paskirta į 1-ąjį lagerio skyrių - Medvežką, 700 - į miesto statybas: 5-ąjį ir 4-ąjį lagerius. Šiame etape buvo daug vakarų ukrainiečių, nacionalinio pasipriešinimo okupantams dalyvių, vadinamų banderininkų. Iš Pabaltijo šalių daugiausia atvežta lietuvių, jaunų, drąsių, nenulenkusių galvos. Buvo aktyvių ir rusų, kaukaziečių, Pavolgio vokiečių ir kitų tautybių vyrų. Tolimesnių įvykių eigai turėjo reikšmės tai, kad tarp atvykusiųjų buvo apsaugos grupių „penketukų“ vadovų ir narių, Pasipriešinimo organizatorių, vienas kitą pažįstančių, kartu dalyvavusių Karagandos lageriuose vykusiuose neramumuose ir kovojusių su kriminaliniais kaliniais. Atvežtas „maišto virusas“ pateko į palankią, paruoštą dirvą. Sujungus vietinių ir atvykusiųjų jėgas per trumpą laiką pavyko daug pasiekti. Tarp atvykusių keliasdešimties lietuvių buvo daug aktyvių vyrų: J. Lukšys, A. Ruzgys, J. Lionikas, J. Aleknavičius, Z. Baukus, A. Vaškevičius, K. Vezbergas, A. Zinkevičius, J. Šustikas, A. Šavalinskas, K. Šalkauskas, V. Kaziulionis, V. Subačius, S. Augustinaitis, A. Gabužis, P. Gataveckas, R. Gasickas ir kiti.
ĮVYKIŲ EIGA 1-AJAME GORLAGO SKYRIUJE - MEDVEŽKOJE
Į Medvežką iš Karagandos patekę lietuviai sudarė branduolį ruošiantis Norilsko įvykiams. Tai J. Lukšys, A. Šavalinskas, A. Zinkevičius, J. Daukantas, Z. Baukus, K. Vezbergas, S. Augustinaitis, J. Lionikas, A. Vaškevičius.
Kartu su jais atvyko naujokų, vėliau aktyviai prisidėjusių prie Pasipriešinimo: K. Šalkauskas, P. Tamošaitis, A. Petrulaitis ir kiti. Po kelių dienų jie susirinko pasitarti. Nutarta rasti kuo daugiau patikimų vyrų iš senbuvių lietuvių, su jais kalbėtis, įkurti bendrą Pasipriešinimo organizaciją.
Konspiracijos sumetimais sudaryti apsaugos „penketukus“, iš kurių vienas vyresnysis.
Savavališkai nevykdyti teroro aktų.
Rinkti žinias apie operatyvinės dalies agentūrinį tinklą - „beldikus“.
Rinkti žinias apie lagerio administracijos bei jos parankinių kalinių smurtą ir žiaurų elgesį kitų kalinių atžvilgiu.
Buvo ir kitų klausimų. Pirmiausia susipažinau su A. Vaškevičiumi ir K. Vezbergu. Jie papasakojo apie įvykius Karagandoje, apie sąjungą ir bendrus su vakarų ukrainiečiais veiksmus.
Karagandoje kai kurie brigadininkai reikalaudavo gauto siuntinio liūto dalį atiduoti jiems. Ukrainiečiai patarė organizuotis ir „pamokyti“ brigadininkus. Prieš užrakinant 22 val. barakus, lietuvių „penketukas“ sugriebdavo brigadininką ir gerai apkuldavo. Ukrainiečiai tuo metu koridoriuje saugodavo užnugarį.
Dažnai kildavo konfliktų tarp rusų ir ukrainiečių. Lagerio administracija į geresnes vietas skirdavo kalinius iš tų sričių, kurios iki 1939 m. priklausė SSRS, žmones jau perpratusius sovietinės santvarkos esmę ir prisitaikiusius prie jos, buvusius karo belaisvius karininkus, vlasovininkus. Nemažai jų bendravo su operatyvine dalimi. Čekistai parankiniais skirdavo ir kriminalinius kalinius, papildomai teistus pagal 58 ir 59 str., ypač ten, kur reikėjo panaudoti prievartą, kad kaliniai geriau dirbtų, būtų paklusnūs. Ukrainiečiams buvo svarbu gauti lietuvių paramą ir drauge atsispirti rusų hegemonijai. Lietuvius ir vakarų ukrainiečius, ypač jaunimą, vienijo panašūs pasipriešinimo sovietinei okupacijai kovos būdai. Tarp jų buvo intelektualų, profesūros iš Kijevo, OUN (Organizacija ukraińskich nacionalistov). Karagandoje susiklostė draugiški lietuvių ir vakarų ukrainiečių santykiai, sudaryta sąjunga. Visa tai įgyvendinta Norilsko Gorlago skyriuose.
Po mėnesio karagandiečius iš karantino barako išskirstė po brigadas. Prasidėjo aktyvi veikla. Sudaryti pirmieji saugos „penketukai“, kuriems vadovavo J. Lukšys, K. Vezbergas, K. Šalkauskas. Sudarant penketukus organizatorius buvo J. Lukšys, turėjęs nemažą patirtį Karagandos lageriuose.
1952 m. spalio-lapkričio mėn. Medvežkoje susidarė trys gausios pasipriešinimo grupės: lietuvių-ukrainiečių sąjunga, rusų grupė, rytiečių musulmonų grupė. Į ją įėjo osetinai, čečėnai, kabardinai, azerbaidžaniečiai, kazachai ir kt. Jos turėjo apsaugos darinius.
Be šių grupių, Pasipriešinimo komitete kitoms tautoms atstovavo ir sprendė bendrus visam lageriui klausimus ir latviai, estai, armėnai, gruzinai, Pavolgio vokiečiai, lenkai ir kiti.
Režimo brigadoje bendravau su keletu jaunų kabardinų, balkarų. Tai buvo geri vyrai iš rytiečių musulmonų grupės.
Musulmonų pripažintas lyderis buvęs istorijos mokytojas Idris Saidas, osetinas, vedė savotišką dvilypę politiką. Vėliau po savo sparnu priglaudė musulmonus, nusikaltusius likimo broliams, kuriems Pasipriešinimo komitetas reikalavo pasmerkimo. Vėliau ši grupė tapo savotiška lagerio administracijos atrama. Nuo jos atsiskyrę pavieniai kaliniai: uzbekai, čečėnai, azerbaidžaniečiai ir kt., pritapo prie rusų grupės.
Medvežkoje vyriausiuoju darbų skirstytoju, kaip sakyta, buvo Jonas Misevičius, uolus čekistų pakalikas. Senbuviai pasakojo, kad atskirais atvejais nevengdavo pasidarbuoti lazda. Čia jis gyveno geriau kaip laisvėje. Vėliau ar anksčiau už viską reikia sumokėti, lageryje niekas nepamirštama. Medvežkoje lietuviai, atvežti 1948 m., pasakojo, kad sukurtame lageryje rado iš kažkur atvežtą valdymo komandą iš kalinių. Ją sudarė daugiausiai buvę rusų karininkai, teisti už karinius nusikaltimus. Tarp jų buvo ir Misevičius, paskirtas vyriausiuoju darbų skirstytoju, kitiems patikėtos brigadininkų, meistrų, darbų skirstytojų, kolonų viršininkų ir kitos pareigos. Varant brigadas į darbą praktikuotas metodas „bėgte be paskutinio“, tai yra paskutinysis uždelsęs gaudavo lazdų. Bet koks atsikalbinėjimas, nepaklusnumas nedelsiant būdavo žiauriai slopinamas. Misevičių (Ivan Ivanovič) praminė siaubūnu, smaugliu.
Pasipriešinimas pasmerkė Misevičių. Lietuviai bandė išsaugoti jo gyvybę: nutarė pakalbėti. Nuėjo J. Lukšys, A. Zinkevičius ir ukrainiečių atstovas. Paskelbė jam nuosprendį ir sąlygas: jeigu nori likti gyvas, atsisakyk savo posto, padaryk viešą atgailą. Misevičius lietuviškai nekalbėjo, rusiškai pasakė:
- Būsite nušluoti kaip dulkės, išmirsite.
1952 m. spalio pabaigoje nuosprendis įvykdytas. Panašus atvejis buvo ir penktajame lagerio skyriuje, kai lietuvis, gaisrinės apsaugos darbuotojas pareiškė:
- Dirbau su operatyvine dalimi ir dirbsiu, o jūs neišgyvensite.
Daugiau tarp lietuvių kalinių išgamų nebuvo.
Pasipriešinimo komiteto sprendimu lagerio administracijos parankiniai, pasižymėję žiauriu elgesiu su savo likimo broliais, pasmerkiami. Išsigandę vykdomų nuosprendžių, jausdami savo kaltę, kai kurie aršūs „beldikai“, buvę brigadininkai ir kiti, išbėgo už zonos, ieškojo prieglobsčio pas čekistus. 1953 m. pradžioje už žudynes lageryje įvesta mirties bausmė, tačiau čekistai neieškodavo kaltininkų.
1952 m. pabaigoje iš atvykusių karagandiečių ir vietinių susiformavo Pasipriešinimo lietuvių branduolys. Saugos grupėse sutelkta per 30 jaunų drąsių vyrų. Kiekvienoje barako sekcijoje stengtasi turėti savo patikimą vieną ar keletą tautiečių. Nikelio rūdos gavybos gamybinėje zonoje (apie 10 kv. km ploto) stalių brigadininku dirbo Bronius Ramanauskas. Tai buvo patogi vieta, savotiškas štabas, susirinkus lietuviams aptarti savo reikalus, pasitarti su ukrainiečiais. Gyvenamoje zonoje vandens mazgo prižiūrėtoju dirbo turįs invalidumą advokatas Vaclovas Zubkevičius, „tėvukas“, didžio intelekto žmogus, visų tautybių kalinių grupių gerbiamas. Buvo patarėjas visais klausimais aiškinantis santykius su kitomis Pasipriešinimo grupėmis. Būtina išskirti kunigą Česlovą Kavaliauską, su kuriuo ilgoką laiką teko praleisti režiminėje ir pylimo tvarkymo brigadose. Jis ir tolimojo plaukiojimo kapitonas Vytautas Babarskas, kaip ir aš, buvome „juodajame sąraše“, tai yra mūsų formuliarai pažymėti raudonu įstrižu brūkšniu, nurodančiu, kad tinkame tik sunkiam fiziniam darbui sargybos saugomose brigadose. Darbas gamybinėje zonoje buvo tik mūsų svajonė. Kunigas Česlovas Kavaliauskas, aukštas, jaunas vyras, poetas, mokėjo daug kalbų, tarp jų ir senovės graikų, berods hebrajų. Brigadoje dirbo poroje su V. Babarsku, greitai išmoko anglų kalbą. Mes jį vadinome mūsų karo kapelionu. Jis taip pat buvo mūsų ideologinis patarėjas. Gerbė jį visų tautybių kaliniai, vadino lietuvių „batiuška“.
1952 m. pabaigoje iki sukilimo man pavyko pagerinti savo padėtį, todėl galėjau daugiau rūpintis Pasipriešinimo veikla. Kalėdamas Norilsko PDL dirbau laboratorijoje ir ten išmokau gaminti veidrodžius, kurie tuo metu buvo didžiausias deficitas. Gyvenamoje zonoje stalių dirbtuvėse kaliniai pagamino vyr. gydytojai, laisvai tarnautojai, puikią spintelę ir rėmus dideliam veidrodžiui. Dirbtuvių meistras gydytojai pasakė, kad jis žinąs, kas gali veidrodį pagaminti. Gavau „dėl ligos“ trejetą atleidimų po dešimt dienų. Pavyko parinkti gerą stiklą, išėjo neblogas veidrodis. Lagerio viršininko pavaduotojas ūkio reikalams, kapitonas, frontininkas, užsigeidė treliažo. Nežinau, kaip jis susitarė su operatyviniu įgaliotiniu, bet mane laikinai pervedė į gaisrininkų apsaugos komandą. Problema buvo stiklas. Šlifuoto nėra, iki sukilimo pagaminau tik vieną, vidurinę dalį, visas kitas stiklas palikdavo juodus siaurus dryželius, kurių nedengė sidabro plėvelė. Budėdavau vakarais sargybos būdelėje prie įėjimo į ūkinę zoną, kurioje įsikūrė remonto dirbtuvės, siuvykla, staliai, maisto sandėliai ir t.t. Privalėjau žiūrėti, kad ten nedirbantys kaliniai be reikalo nevaikščiotų. Buvo patogu, užeidavo mūsų vyrai, papasakodavo ir kas darosi rūdyne. Ūkio zonoje padarėme slėptuvę, joje laikėme tam tikrą kiekį šaltų ginklų - smaigų. Kiti budėtojai buvo azijiečiai. Pasitarus mūsiškiai man pavedė palaikyti ryšius su jų grupe. Tada ir paaiškėjo, ar galima jais pasitikėti. Mane pervedus į gaisrininkų komandą, administracija nurodė persikelti į priestatą prie džiovyklos barako. Ten buvo 12 vietų, gyveno vien musulmonai, tarp jų ir Idris Saidas. Man ši kompanija nepatiko. Kartą po naktinio budėjimo dieną ilsėjaus. Užsuko BUR’e sėdinčius kalinius vedžiojęs į darbą kazachas Muchajevas. Tai buvo kalinys, kurio, kaip sakydavo jo nuskriaustieji, ilgėjosi kirvis. Jis kalbėjosi su Idriu. Muchajevas parodė į mane ir paklausė, kas aš per vienas. Idris patylomis kažką atsakė. Supratau, kad man čia ne vieta, tam tikru atveju pavojinga. Persikėliau į kitą baraką. Lietuviai norėjo nubausti vieną azijietį brigadininką už tai, kad darbe apstumdė mūsų pagyvenusį tautietį. Pranešė jų atstovams, prašė dalyvauti stebėtojais nuobaudos vykdymo metu. Šie pažadėjo patys nubausti, bet taip ir liko tik kalbomis.
Lageryje atmosfera pakito: apie daug ką buvo galima kalbėti atvirai, nesibaiminant, nes „beldikų“ pranešimai ir provokacijos tapo nepopuliarios ir net pavojingos. Įbauginti lageriuose vykdomų bausmių, jie nebeteikė informacijos, nes po nakties prie lagerio vartų neretai gulėdavo žiaurių CK parankinių lavonai.
Buvo laikomasi nuostatos, kad kalinys kalinio neturi engti, per prievartą versti dirbti, gyventi likimo brolio sąskaita. Per trumpą laiką panaudotos fizinio poveikio priemonės prieš kai kuriuos brigadininkus, meistrus, „beldikus“. Dažniausiai rytmetyje, atrakinus baraką, į sekciją įbėgdavo 4-5 vyrų grupė su kaukėmis, apkuldavo brigadininką. Prieš tai jis būdavo įspėjamas, kad liautųsi kalinius skriaudęs, kad už tai jam teks atsakyti savo kailiu. Bjauresni brigadininkai po to sušvelnėdavo. Lietuviai irgi pamokė keletą brigadininkų.
Tarp „kalių“ buvo nemažai rytiečių, rusų. Jie turėjo prisidirbę peilių, susispietė ir gyveno viename barake netoli sargybos būstinės. Pašlijo darbo drausmė. Ypač atvykėliai iš Karagandos nebuvo nusiteikę dirbti arba dirbo atbulomis rankomis. Jais pasekė ir mūsų jaunimas, dirbantis brigadose prie bendrų darbų.
1953 m. Stalinui mirus, blykstelėjo viltis, kad pavyks išsilaisvinti be kovos arba pagerinti savo padėtį. Lietuviai, dalis vakarų ukrainiečių buvo kategoriški: „laisvė arba mirtis“, „mes pasiruošę mirti“. Būdami toli nuo Tėvynės, nematėme kitos išeities, nesitikėjome sulaukti realių režimo pokyčių. Laisvės buvo siekiama taip aistringai, jog daugelis didžiuodamiesi galėjo žengti į mirtį, kad šitaip pasipriešintų vergiškai prievartos sistemai. Rusai tikėjosi, kad taikiomis priemonėmis pavyks pakeisti prievartos mašiną, sudemokratinti sistemą.
Lauktoji amnestija palietė tik kriminalinius nusikaltėlius, politiniams režimas sugriežtintas, juos net be priežasties šaudė. Jautėme, kad ieškoma būdų, kaip išbristi iš susidariusios situacijos. Apsaugos darbuotojams nuolat buvo kalama į galvą, kad prieš juos ypač pavojingi valstybės nusikaltėliai, tarybinės liaudies budeliai, baudėjai. Jie tinkama proga užpuls prie lagerių esančius garnizonus, užgrobs ginklus, kareivius išžudys. Ši propaganda palaikė isterišką baimę ir neapykantą kaliniams, skatino žiaurų elgesį. Taip jauni kareiviai buvo ruošiami masinėms žudynėms, šaudymui iš arti, beginkliams kaliniams tiesiog į krūtines.
Mes irgi svarstėme esamą padėtį, jautėme, kad atomazga artėja.
Mes žinojome:
1. Norilske, be mūsų, yra iki 150 tūkst. nepolitinių kalinių. Jų laikysena neaiški. Akcijų metu turimas čekistų pajėgas per trumpą laiką sumaltų. Ne veltui vėliau ant namų stogų ČK ėmė įrengti kulkosvaidžių lizdus. Todėl plataus masto akcijų prieš Gorlago lagerius šiuo metu neįmanoma vykdyti.
2. Daug Gorlago kalinių dirba strategiškai svarbiausiuose objektuose. Pirmas iš jų nikelio rūdos atviras karjeras - rūdynas Medvežkoje. Iškasta rūda sodrinama, lydoma ir tiekiama karo pramonės gamykloms. Atsargos prie sodrinimo fabriko nėra didžiulės. Rūdyną aptarnaujantis personalas - 97 proc. kaliniai. Šiame lageryje masinių žudynių neturi būti, kitaip sutriktų darbas, o karo pramonės vadovai juokauti nemėgsta. Nulėktų ir čekistų galvos. Tai žinojo ir ČK vadovybė Norilske. Kiti Gorlago skyrių kaliniai, išskyrus anglies šachtą Kajarkane, dirba ne taip svarbiuose objektuose. Čia galima laiką užvilkinti, kraujo daugiau nuleisti. Tad platesnio masto operacijos nėra naudingos.
3. Bus bandoma lageriuose sukelti nedidelio masto neramumus, supriešinti tam tikras kalinių grupes, kad kaliniai žudytų vieni kitus. Bus išaiškinti Pasipriešinimo lyderiai ir aktyvistai, juos izoliuos, sunaikins. Tokių gal bus 1-2 tūkstančiai. Jų mirtis darbui neatsilieps, atsistatys pašlijęs režimas, grįš „geri“ laikai.
Tokie mūsų samprotavimai.
Visų tautybių kaliniai bręstančius įvykius vertino nevienodai: netrūko dejuojančių, abejojančių, įbaugintų, pasyvių, ypač iš pagyvenusių kalinių, bet daugiausia tik tol, kol jėgos konsolidavosi.
ČK operatyvinė dalis jautė kalinių neapibrėžtą bruzdėjimą visuose lagerių skyriuose, todėl pagal paruoštą schemą numatyta suimti ir nubausti Pasipriešinimo lyderius bei aktyvistus, kiršintojus, sukeltose masinėse riaušėse „nuleisti kraują“. Jos turinčios įvykti visuose lageriuose vienu laiku, sukurstytos pačių kalinių, gerbiamų, įgijusių likimo draugų pasitikėjimą ir nepertraukiant darbo ritmo strateginės reikšmės objektuose. Ypač svarbu, kad nikelis karo pramonės gamykloms būtų tiekiamas be sutrikimų. Niekas negalėjo įtarti, kad įvykiai lageriuose yra ČK išprovokuoti ir vyksta pagal jų schemą. Ši paslaptis atsiskleidė 1991-1992 m., atsiradus galimybei pažvelgti į slaptųjų archyvų dokumentus.
Štai kas aiškėja iš 1-ojo lagerio kalinio I. Kasilovo skundo RFSSR Aukščiausiajam teismui apie ruošiamą „provokacinį maištą“ ir apie savo draugą Stavrą Voljaną, papasakojusį jam „maišto“ plano detales.
1953 m. gegužės 9 d. Voljanas buvo uždarytas į 1-ojo lagerio baudos izoliatorių (ŠIZO). Jo žodžiais kažkokiu būdu sužinota, kad šiame izoliatoriuje yra ČK operatyvinės dalies užverbuotų kalinių grupė, kurią instruktuoja lagerio administracija ir operatyviniai darbuotojai: kaip, kada sukelti masinius neramumus, pradėti „gaišaties“ (volynka) akciją.
Gegužės 22 d. kalinys Voljanas iš ŠIZO išleistas. Tuo metu gegužės 22-25 d. iš visų Gorlago baudos izoliatorių ir sustiprinto režimo barakų ten uždaryti kaliniai išleisti į gyvenamąsias zonas. ČK siekė, kad ši įnirtusi masė (tarp jų buvo ir gavusiųjų instruktažą) sukeltų neramumus.
1953 m. gegužės 23 d. iš 1-ojo lagerio į 5-ąjį buvo ruošiamas kalinių etapas. Kalinius sodino į dvi automašinas. Vyr. leitenantas Širiajevas iš pistoleto nušovė vieną kalinį, kitą sunkiai sužeidė. Tai buvo du draugai baptistai, norėję patekti į vieną mašiną, kad nebūtų išskirti.
Mes visa tai matėme. Tarp etapuojamųjų buvo Mikas Misiurevičius, linksmas vyras, geras pašnekovas ir pasakotojas, ypač gerbiamas jaunų kalinių. Su juo ilgokai man teko būti režimo brigadoje. Likvidavus Vietinės rinktinės karo mokyklą, jis išvežtas į Vokietiją. Vėliau atsidūrė Lietuvoje. Save vadino bajoru. Jaunimas jam, kaip karybos specialistui, pridėjo „majoro“ titulą. Kartu buvo etapuojama ir kitų tautybių Pasipriešinimo narių. Reikia manyti, kad ČK ten etapavo ir „savo“ žmonių, praėjusių instruktažą. ČK tikėjosi, kad tai, kas įvyko prie sargybos vartų 1-ajame lageryje, bus perteikta 5-ajame.
Keistas sutapimas. Į sudaromą 1-ajame lageryje kalinių atstovybę, vėliau pavadintą sukilimo komitetu, pateko S. Voljanas, jo draugas A. Bykovskis ir I. Kasilovas.
Tolesnis Voljano ir Bykovskio likimas tragiškas. Bykovskis sukilimo metu buvo nikelio rūdos gavybos karjere, kalinių užimtame ir saugomame. Ten jis buvo sugautas bandantis perduoti čekistams voką, sumuštas ir išvežtas į ligoninę.
Nuslopinus sukilimą, mus - 180 vyrų, iš 4000, čekistai izoliavo garnizone, vėliau išgabeno į atokų Kupec lagpunktą, paruoštą mums. Kartu pateko Voljanas, o vėliau atvežė Bykovskį. Zonoje išstatėme priešais sargybinę savo postą. Ateinančius ČK karininkus pasitikdavo mūsų vyrai ir lydėdavo. Čekistai pabrėždavo, kad čia mūsų kelio pabaiga. Kad tai gali būti tiesa įsitikinome eidami atsinešti vandens iš Kupos upės: ten, terasoje, pastebėjome naujai išraustas tranšėjas.
Administracija liepė parašyti trumpus laiškus: esu gyvas, sveikas, keisis adresas. Parašytus laiškus surinkdavome ir atiduodavome atėjusiam karininkui. Kartą į mūsų barako sekciją, kurioje gyvenome daugiausiai lietuviai, užėjo lagerio viršininkas su dviem karininkais. Kur buvę nebuvę užsuko Voljanas su Bykovskiu ir perdavė čekistams voką. Kilo įtarimas, kodėl to nepadarė savo sekcijoje. Laišką iš majoro paėmėme ir iškvietėme rusų atstovus. Matyt, vyrai palūžo, patikėjo, kad mus iššaudys, ryžosi išdavystei. Prašėsi, kad juos kaip nors atskirtų nuo mūsų, žadėjo visokeriopą pagalbą. Rusai jiems surengė teismą, išdavystės dovanoti negalėjo.
Šį epizodą I. Kasilovas savo skunde pateikia kaip susidorojimą su sąžiningais kaliniais, norėjusiais pateikti planą, kaip greičiau įveikti neramumus.
Būtina aptarti ir 1-ojo lagerio sukilimo komiteto vadovo Pavlo Frenkelio asmenį ir likimą. Tai buvo nedidukas, pagyvenęs maskvietis žydas, išsilavinęs, iškalbus. Dirbo šaltkalviu. Berods jo brigadai kurį laiką vadovavo
I. Kasilovas. Joje dirbo ir keletas lietuvių. Turėjo autoritetą, mokėjo bendrauti su kaliniais. Nuslopinus sukilimą tolesnis jo likimas nebuvo žinomas.
1992 m. Maskvoje bendrija „Vozvraščenije“ surengė aktyvių Pasipriešinimo GULAG’o sistemai dalyvių susitikimą. Jame dalyvavau ir aš. Buvau užsirašęs kalbėti. Manęs paklausė, kaip lietuviai vertina Frenkelį. Jo kraštiečiai, maskviečiai, pasakė, kad jis buvo užverbuotas ČK. Man tai buvo didelė staigmena. Pradėjome domėtis tolesniu jo likimu. Norilske organizuoti du nauji lagerio punktai, į juos atgabenta 1000 kalinių, nuslopinus sukilimą, atskirtų nuo kitų. Ten patekę lietuviai (V. Vodzinskas) pasakojo, kad čia buvo atvežtas Frenkelis. 1956 m. rastas nužudytas. Nė viena grupė neprisiėmė atsakomybės. Atrodo, nebuvo tikslo ir priežasties jo žūčiai. Manoma, kad tai padarė, ČK nurodymu, prižiūrėtojai. Tokių atvejų lageriuose būta.
Tai tiek apie ČK numatomų įvykių greitinimo planą: sukelti jų kontroliuojamus, trumpalaikius, kruvinus susirėmimus prižiūrėtojų paliktose zonose. Bet Pasipriešinimo grupės iš karto perėmė įvykių kontrolę: nepasitaikė masinio chuliganizmo, anarchijos, kruvinų susirėmimų tarp atskirų kalinių grupių. Tie, kuriems galėjo grėsti susidorojimas, uždaryti į baudos izoliatorių ir saugoti mūsų vyrų.
Po sukilimo KGB vadovybė pripažino, kad įvykiai Norilsko Gorlage buvo išprovokuoti, tik jie nesitikėjo tokio didelio masto.
Sukilimas Gorlago skyriuose prasidėjo įvairiai ir visur kitaip tęsėsi. 1953 m. gegužės mėn. pradžioje lageriuose susidarė sudėtinga padėtis, santykiai tarp kalinių ir lagerio administracijos bei sargybos įtempti. Kasdien aidi šūviai. Į kalinius šaudoma be aiškios priežasties, kareiviai už tai premijuojami atostogomis.
1953 m. gegužės 26 d. Gorlago 5-ajame skyriuje sargybos viršininkas seržantas Djakovas gyvenamoje kalinių zonoje iš automato apšaudė prie barako stovinčius kalinius. Penki nušauti, septyni sužeisti. Pasipiktinusių kalinių grupė patraukė į lagerio administracijos pastatą. Administracijos karininkai ir civiliai darbuotojai skubiai pasišalino - išbėgo už sargybos vartų. Miesto statybos gamybinėje zonoje sukaukė kompresorių sirenos: ilgais signalais pranešė apie ypatingą įvykį. Ten dirbusi pamaina ant bokštinių kranų strėlių iškėlė juodas vėliavas. Zonoje ant dviaukščio barako stogo taip pat iškelta juoda vėliava. Draudžiamojoje zonoje - koridoriuje tarp miesto statybos ir lagerio zonų - stoviniavo būreliai kareivių. Jų gretas papildė ir kareiviai mėlynais antpečiais - Norlago apsauga. Ant štabo pastato stogo ir sargybos bokštuose skubiai statomi kulkosvaidžiai.
Tai ir buvo Norilsko sukilimo pradžia. Gegužės 27 - birželio 4 d. sukilimo liepsna apėmė visus Gorlago skyrius. Tiktai 2-ajame skyriuje, Ka-jerkane, susiklostė kitokia situacija. Čia didesnė dalis kalinių dirbo anglies šachtoje Nr. 18. Šis lageris buvo atokiau nuo Norilsko, nuolatinio ryšio nebuvo.
1953 m. gegužės 21d., Gorlago viršininko generolo Semionovo nurodymu, atvežti peiliais ginkluoti kriminaliniai kaliniai - banditai recidyvistai. Įvyko skerdynės, daug aukų, banditai išbėgo už zonos. Buvo sudarytas komitetas, tačiau nepagalvota sudaryti apsaugos grupių. 1953 m. gegužės 27 d. kareiviai dviejuose spygliuotos vielos, juosiančios lagerį, šonuose iškirpo tarpus ir įėjo į zoną. Kaliniai miegojo, nespėjo susivokti, kas įvyko. Suimta ir išvežta į kalėjimą apie 50 aktyvistų. Gegužės 28 d. kaliniai išėjo į darbą.
1-ajame lageryje, Medvežkoje, administracija bandė išprovokuoti susirėmimus tarp įvairių kalinių grupių: čečėnų - Kubanės kazokų, ukrainiečių - lenkų, musulmonų ir nemusulmonų. Gegužės 25-26 d. į lagerio gyvenamą zoną atgabenta 200 laužtuvų ir kirvių siekiant sukelti skerdynes. Apie 2-3 val. tvyrojo įtampa. Lagerio administracijos parankiniai - provokatoriai kurstė pradėti „atsiskaitymą“. Nedaug trūko, kad būtų pralietas kraujas. Provokacija nepavyko, nes atstovai išsiaiškino, kam tai naudinga. Kaliniai išsiskirstė.
Apie įvykius 5-ajame skyriuje iš laisvų tarnautojų sužinojome gegužės 27 d. Buvo tariamasi dėl tolesnės Pasipriešinimo veiklos strategijos. Bendrame visų tautybių pasitarime apsvarstyta susidariusi padėtis. Apie tai daugiausia kalbėjo Pavlas Frenkelis. Nuspręsta birželio 1 d. nutraukti darbą, užimti lagerį ir gamybinę zoną. Iki to laiko lagerio administracijai pateikti sukilimo priežastis ir raštiškus reikalavimus. Kilus diskusijoms dėl reikalavimų turinio į darbo grupę rekomenduoti lietuviai: advokatas Vaclovas Zubkevičius ir kunigas Česlovas Kavaliauskas. Sudaryta berods 17 reikalavimų peticija, kuri įteikta komisijai iš Maskvos. Kaip paaiškėjo, 8-10 reikalavimų buvo vienodi visuose Gorlago skyriuose, nes jie visiems vienodai buvo svarbūs, būtent:
1. Pašalinti nuo barakų langų grotas, nerakinti barakų nakčiai.
2. Panaikinti kalinių numerius.
3. Sutrumpinti darbo dieną iki 8 valandų.
4. Peržiūrėti kalinių bylas.
5. Neriboti susirašinėjimo.
6. Išvežti invalidus iš Norilsko.
7. Leisti pasimatymus su artimaisiais.
8. Išvežti užsieniečius į jų tėvynę.
9. Išmokėti uždirbtus pinigus ir t.t.
Buvo siūloma sargybos bokštelius iškelti 20 km už Norilsko, kad šioje zonoje kaliniai laisvai judėtų ir gyventų. Lietuviai ir kiti vakariečiai iš karto laikėsi kategoriškai, pasirodė plakatai: „Laisvė arba mirtis!“, „Mes pasiruošę mirti!“, „Šalin lagerius ir kalėjimus!“ Vėliau reikalavimus stengtasi suderinti su galiojančiais įstatymais, vengti kategoriškumo ir atviro priešiškumo sovietinei santvarkai.
Birželio 1 d. apie 12 val. rūdyno zonoje užkaukė sirenos. Tai buvo signalas nutraukti darbą. Brigadoms įsakyta grąžinti įrankius. Kasyklos administracija nustebo ir sunerimo. Kiekvienai brigadai pavesta saugoti darbo techniką: gręžimo stakles, ekskavatorius, traktorius, kompresorius ir pastatus. Teritoriją saugoti ištisą parą - pamainomis. Dispečerinės pastate įsikūrė štabas. Kasykloje komitetui vadovavo Michailas Izmailovas, buvęs frontininkas karininkas. Gamybinėje zonoje liko apie 1200 žmonių. Keletas šimtų šurfų kasėjų ir bendrų darbų brigados grįžo į zoną. Rūdyną -gamybinę zoną nuo lagerio skyrė spygliuotos vielos tvora, priėjus buvo galima pasikeisti informacija.
Lagerio administracija, tarnautojai, sužinoję kas įvyko rūdyne, pasiėmę svarbesnių dokumentų aplankus, išėjo už zonos.
Pasipriešinimo organizacijoje buvo apie 300 aktyvių vyrų, suskirstytų tautybėmis į grupes, sudarytas lagerio apsaugos skyrius. Lietuviams V. Mosteikai ir A. Mozeriui priskirti žmonės nepertraukiamai patruliavo visą parą nurodytame sektoriuje. Grėsmės atveju jie privalėjo skelbti pavojų. Patruliavimas numatytas ir zonos viduje, kad būtų išvengta vagysčių, netvarkos, muštynių ir t.t. Atsakinguoju už priešgaisrinę apsaugą ir vidaus tvarką paskirtas Bronius Zlatkus.
Sudaryta atstovybė, vėliau pavadinta Sukilimo komitetu. Į ją įėjo barakų, brigadų, tautinių grupių atstovai. Jai vadovauti pavesta Pavlui Frenkeliui. Į atstovybę pateko I. Kasilovas, S. Voljanas ir A. Bykovskis, kaip paaiškėjo 1992 m., žinoję apie ČK užmačias sukelti neramumus ir juos kontroliuoti.
Pasipriešinimo organizacija nusprendė tiesiogiai komitete nedalyvauti, bet teikti sprendimus, kontroliuoti jo vykdymą, vadovauti lagerio apsaugos skyriams. Atstovybės komiteto darbe dalyvavo Pasipriešinimo patarėjai, iš lietuvių - V. Zubkevičius, Č. Kavaliauskas. Numatyti asmenys, atsakingi už informaciją, agitaciją ir propagandą, virtuvės, skalbyklos darbą, teritorijos tvarkymą, medicininį aptarnavimą ir t.t., - visi skyriai, kad lagerio žmonių gyvenimo sąlygos būtų normalios.
Priešais išorinės sargybos vartus ir būstinę įrengtas mūsų postas. Įeinantys ČK karininkai sulaikomi, duodama palyda - apsauga, žiūrima, kad nebūtų įnešama to, kas neleistina. Įleidžiami lagerio aprūpinimo viršininkas, gydytojas.
Atidarytas ČK operatyvinės dalies kabinetas. Jame, požemyje, aptiktas telefono kabelis, jungęs Norilsko miestą su lagerio apsaugos garnizonu. Mūsų kaliniai telefonistai turėjo ragelį, jį prijungė: vienas klausydavosi, užrašinėdavo. Buvo klausomasi ištisai. Vienoje pamainoje klausytis pokalbius buvo pavesta K. Šalkauskui, kitoje - J. Lukšiui. Sužinota, kad lėktuvais gabenama spec. kariuomenė, kad prie rūdos sodrinimo fabriko BOF nėra didelių nikelio rūdos atsargų, sunerimta, jog gali sustoti Nikelis - lydimo gamykla, sutrikti tiekimas karinei pramonei. Rūdyno zonoje likę lietuviai glaudėsi stalių dirbtuvėse, kurioms vadovavo B. Ramanauskas. Ten iš aktyvistų liko A. Zinkevičius, V. Vodzinskas ir kiti.
Birželio 4 d. kaliniai pamatė virš ligoninės stogo rūkstančius dūmus. Kilęs gaisras užgesintas. Sugautas padegėjas, kuriam lagerio viršininkas perdavė benzinu sulietą vatinuką. Padegėjas išvarytas iš zonos. Tuo metu kalinių susirinkimą aplankė keletas aukštų ČK karininkų, kuriems perskaitytas dokumentas „Kodėl mes streikuojame?“ Už vartų laukė gaisrinės mašinos, kurių neprireikė. Kaliniai suprato, kad provokacija paruošta iš anksto, apsupo karininkus ir išvarė už zonos.
Gegužės 8 d. į lagerį atvyko Maskvos komisija. Prisistatė: komisijos pirmininkas pulkininkas Kuznecovas, vyriausiasis KGB Kalėjimų valdybos viršininkas, asmeninis Berijos referentas generolas Sirotkinas, MVD sargybos kariuomenės vadas pulkininkas Kiseliovas, partijos CK atstovas, komisijos sekretorius pulkininkas Michailovas, partijos CK atstovas generolas Cariovas, busimasis naujas Gorlago viršininkas.
Komisijai pateikti kalinių reikalavimai. Su ja tarėsi P. Frenkelis, I. Kasilovas ir M. Izmailovas. Komisija zonoje išbuvo apie 2 val. Pareikalavo išrinkti 10 delegatų, su kuriais tarsis vėliau, nes visų išklausyti neįmanoma. Kai kuriuos reikalavimus pažadėjo išspręsti vietoje, tačiau tokius, kaip peržiūrėti bylas ir kai kuriuos kitus, spręs Maskvoje. Komisija pasiūlė kitą dieną eiti į darbą. Kaliniai nepatikėjo, ėmė švilpti, skanduoti: „Laisvė arba mirtis!“ Komisija išvyko ir daugiau nebepasirodė.
Po kelių dienų stulpuose buvo iškelti garsiakalbiai, per juos grasinta, kad organizatoriai bus griežtai nubausti, raginta išeiti į darbą. Birželio 13 d. pulkininkas Kuznecovas įsako kaliniams išeiti už zonos, laužti langus ir duris, mušti ir žudyti komiteto narius. Išsisklaidžius rūkui, pamatėme - apie lagerį sutelkta daug kariuomenės, išstatyti kulkosvaidžiai. Apie 12 val. kareiviai, ginkluoti trumpais durtuvais, lydimi automatininkų, priartėjo prie lagerį juosiančios tvoros, keliose vietose ją prakirpo, padarydami plačius įėjimus. Per garsiakalbius „dori“ kaliniai buvo raginami neklausyti komiteto narių, banderininkų, lietuvių nacionalistų, nebijoti jų ir išeiti už zonos. Iki buvo kartojama be paliovos. Apie 13-14 val. kariuomenė įsiveržė į lagerį, šaudė iš automatų, kalinius suvarydami į barakus. Užiminėjo baraką po barako, kalinius ragindami durtuvais varė už zonos. Aš gyvenau barake netoli padaryto praėjimo. Buvo nutarta nesipriešinti, bet ir nerodyti uolumo. Įsiveržė į sekciją kareiviai, daugiausia išeiviai iš Azijos respublikų.
Man sudelsus ir kažką pasakius, nedelsiant buvau paragintas durtuvu. Išvarė už zonos, ten suskirstė kolonomis po šimtą žmonių ir atokiai vienus nuo kitų susodino ant žemės. Kiekvieną grupę saugojo ginkluoti kareiviai su šunimis. Buvo girdėti tik šunų lojimas ir automašinų ūžesys.
Mus ėmė rikiuoti ir vesti prie lagerio vartų. Ten stovėjo visa lagerio šunauja: čekistai, „kalės“ - parankiniai, „beldikai“, daugelis iš baimės, kad bus nubausti, pabėgę už zonos. Greta stovėjau su vakarų ukrainiečiu Fedia, drąsiu vyru, atvežtu iš Karagandos. Mums abiem buvo liepta išeiti į šalį. Iš šimtuko išskirti buvome tik mes. Tokių iš viso lagerio kareiviai atrinko 189 vyrus ir, nuvarę į daubą, susodino ant žemės. Vėliau nuvarė į karinio miestelio, esančio šąlia lagerio, zoną. Ten buvo pastatytas dviaukštis namas, tik nebaigta jo apdaila. Kadangi jį statė kaliniai, todėl jį juosė spygliuota tvora. Ten mus visus ir sugrūdo. Iš lagerio išėjome kaip stovime. Vakare atvežė patalynes, kitą dieną išdavė naujus rūbus. Supratome, kad į lagerį negrįšime. Įdomus faktas - 18-ajame barake, kur gyveno Frenkelis, susibūrė 50 žmonių: 26 lietuviai, 24 vakarų ukrainiečiai. Visi aktyvūs Pasipriešinimo dalyviai. Prie sargybos vartų Frenkelis buvo atskirtas, o jie visi nuvaryti į daubą. Ten prabuvome apie dvi savaites.
Vieną dieną atsirado daug čekistų su šunimis. Patikrino mūsų bylas ir palikome Medvežką. Patekome į mažytį lagerį Kupec, paruoštą mūsų kontingentui. Po keleto dienų iš lagerio Nr. 5 ten atvežta sumuštų kalinių. Iš lietuvių smarkiai sudaužytas buvo Mikas Misiurevičius, Albinas Kruševi-čius. Jie papasakojo, kad birželio 30 d. jų lagerį šturmavo kariuomenė: daug nušovė, tarp jų ir lietuvių, daug sužeidė. Kiek buvo nušauta ir sužeista tiksliai nežinojo, nes jie liko zonoje. Kalbėjo, kad žuvo 49 kaliniai, iš jų 7 lietuviai. Kita tiek sužeista.
Į Kupec lagerį čekistai surinko apie 400 vyrų. Nežinojome savo likimo. Svarstėme, kodėl l-ajame lageryje kareiviai nepavartojo ginklo. Priėjome prie išvados, kad rūdyne visą techniką aptarnavo kaliniai, o laisvieji buvo tik sprogdintojai, keletas viršininkų, vairuotojai, žodžiu, kelios dešimtys žmonių. Kulka akla, nesirenka, ar kalinys ekskavatoriaus ar gręžimo staklių mašinistas, elektrikas ar markšeideris, ar toks, kokių dauguma buvo mūsų: slampinėtojų ar dirbančių atbulomis rankomis, todėl galėjo sutrikti rūdyno darbas. Kupec lageryje mūsų, lietuvių, Pasipriešinimo organizaciją pavadinome Norilsko Vyčiais. Suėjome į glaudžius ryšius su vakarų ukrainiečiais.
Tundra skambėjo nuo lietuviškų, ukrainietiškų, rusiškų dainų. Vandens maistui ir gėrimui eidavome atsinešti iš Kupos upės. Ten žiojėjo naujai krante išraustos tranšėjos. ČK norėjo, kad mes, neišlaikę įtampos, veržtumės iš lagerio. Daugelis rusų frontininkų teigė, kad geriau mirti stovint, gal pavyks paimti ginklų ir garbingai mirti. Mūsų, lietuvių, buvo apie penkiasdešimt. Vėliau paaiškėjo, kad iš visų lagerių ČK surinko apie 900 vyrų, kurie, jų manymu, yra lyderiai, aktyvistai, daugiausia kalti dėl Norilsko įvykių. Juos patalpino į 3 nedidelius lagerius: Kupec, Kosoj ir Nadežda. Mūsų likimas buvo nulemtas. Berijos areštas ir kiti įvykiai tai sutrukdė.
Magadano srityje buvau tardomas. Tardytojas apgailestavo, kad mes nelikome Norilsko tranšėjose, bet „velnio sėklą“ išnešiojome po Berlagą. 1989 m. lankėmės Norilske aptarti mūsų ten nukankintų, žuvusių likimo brolių palaidojimo vietų įamžinimo. Tą vasarą Norilsko kraštotyros muziejaus darbuotojai, pasitelkę mokinius, kasinėjo Kupos pakrantes, ieškojo mūsų palaikų. Iš čia mes buvom išvežti slapta ir paskleista žinia, kad esame „sutvarkyti“ ir užkasti. Mūsų sutvarkymo akcija, kaip mes galvojome, buvo numatyta liepos 8 ar 9 dieną. Tada prie Kupos upės nušovė vieną kalinį, iš ėjusių atnešti vandens. Mūsų draugai jį atsinešė į lagerį. Kilo didžiulis pasipiktinimas. Iš bokštelio sargybinis paleido dar vieną šūvį. Vėl auka. Rusų grupė reikalavo organizuotis, pulti bokštelius, veržtis į tundrą ir, jeigu lemta, mirti kovojant. Supratome, kad kol pasieksime pirmą kulkosvaidžių lizdą, esantį už 100-150 metrų, dauguma būsime išguldyti. Įtampa didžiulė, ruošiamės pulti bokštelius. Tuo metu pamatėme per balas atbėgantį karininką, vyresnįjį leitenantą, dėvintį lakūno uniformą.
- Ką darote, vyrai, nebūkite savižudžiai! Gauta iš Maskvos telegrama, kad Berija suimtas. Pagalvokite, jeigu iki šiol nesušaudė, dabar jau nešaudys.
Aistros po truputį aprimo. Sargybą iš bokštelių perkėlė į antrąjį apsaugos žiedą.
Po kiek laiko iš Maskvos atskrido didelė grupė operatyvinių darbuotojų. Apsilankė ir pas mus. Kalbėjo, kad viskas turi pakrypti, mūsų atžvilgiu, į gerąją pusę, bet mūsų laikyti Norilske nėra galimybės, būsime išvežti. Praėjo dar kiek laiko. Vieną dieną buvom susodinti į atviro tipo čekoslovakiškus metalinius vagonus, pritaikytus rūdai ir akmenims vežti, vadinamus dumkarus, ir išvežti Dudinkos link. Ten, palapinių lageryje, buvo surinkta 1000-1200 sukilėlių iš visų Gorlago skyrių.
1953 m. rugpjūčio 27 d. pasirodė būrys kareivių, karininkų su mūsų formuliarais, nuvarė mus į prieplauką, kur laukė baržų triumai. Išgirdau šūktelėtą savo pavardę. Matau, stovi mūsų lagerio viršininko pavaduotojas ūkio reikalams, kapitonas, kuriam dariau pagamintam treliažui veidrodžius. Taip ir nebaigiau. Liepė prieiti. Už bušlato man užkišo paketą. Pasakė:
- Sūneli, ko tu nepasidalijai su operų? Norėjau tave palikti Norilske, bet jis griežtai užprotestavo.
Atsisveikinau su buvusiu frontininku, nuo eilinio kareivio užsitarnavusio iki kapitono. Pakete radau gal pusę kilogramo sviesto ir kepalėlį baltos duonos.
Sodinant į baržą prie mūsų buvo prijungta apie 50 vyrų iš Kolargono kalėjimo. Tarp jų pastebėjome keliolika kalinių, išbėgusių iš lagerio ir ieškojusių globos pas čekistus. Nusistebėjome. Atlikę savo juodą darbą jie nebuvo reikalingi ir ČK.
Sulipome į triumus ir sudiev, Norilske, mūsų vargo, kančių žeme, baltieji šalčio „tropikai“.
Norilsko sukilimo reikšmė ne visai įvertinta. Po Stalino mirties tai buvo pirmas masinis kalinių protestas prieš jo asmenybės engimo sistemą. Jame dalyvavo apie 30 tūkst. žmonių. Lagerių sistema tokio masto nežinojo ir nesiskaityti su tuo nebuvo galima.
1953 m. palengvintas režimas Gorlage, kalinių teisės sulygintos su esančių PDL teisėmis.
1954 m. Gorlagas likviduotas.
1954-1956 m. laisvę atgavo absoliuti buvusių kalinių dauguma.
1956 m. Norilsko kombinate dirbo tik laisvai samdomi darbininkai.
Aukų skaičius nėra galutinai sutikslintas. Kapinių, esančių Šmito kalno papėdėje, įrašų knygoje nurodoma, kad čia 1953 m. birželio-rugpjūčio mėn. palaidota 150 bevardžių kalinių.
Oficialiame akte, surašytame po „nuraminimo“ pateikti skaičiai.
5-asis lagerio skyrius: užmušti 58, sužeisti 98.
3-iasis lagerio skyrius:užmušti 57, sužeisti 128.
Norilsko prokuroro pavaduotojas Pavlovskis, dalyvavęs kalinių sušaudymo akcijose, nurodo, kad 3-iajame lageryje užmušti 104 kaliniai, sužeista keletas šimtų.
Julius Mačiulis, tvarkęs lavonus, teigia, kad užmuštų buvo apie 250 žmonių. Ukrainiečiai nurodo dar didesnius skaičius.
Pralietas kraujas ir aukos nebuvo veltui. Norilsko sukilėlių laisvės dvasia plačiai pasklido ir 1956 m. GULAG’o salynas žlugo. Prasidėjo intensyvi sovietinės imperijos pamatų korozija, galbūt dėsninga, kad žmonės pirmiausia atsitiesė ten, kur juos slėgęs priespaudos ir pažeminimo svoris buvo didžiausias. Išėję į laisvę politiniai kaliniai aktyviai kovojo už pilietines teises, padėjo pagrindus visuomenės atsinaujinimui.
