Partizanai: Istorija ir dabartis

KALINIŲ REIKALAVIMAI. KOMITETAI

Kaip visuose Gorlago skyriuose Norilsko sukilimas skirtingai prasidėjo, taip nevienodai ir vyko. Dviem etapais jis vyko 4-ajame, 5-ajame ir 6-ajame lagerio skyriuose: prasidėjo gegužės pabaigoje, o, kaip aiškėja iš atsiminimų ir straipsnių, vėl įsiplieskė po dviejų savaičių. Tarp birželio 22 ir 24-osios buvusi pertrauka³⁹. 3-iajame katorgininkų skyriuje streikas, nesustabdytas nė vieną dieną, truko lygiai du mėnesius - nuo birželio

4- osios iki rugpjūčio 4-osios. Nebuvo antrojo streiko etapo Medvežkos lagerio 1-ajame skyriuje - jis truko nuo birželio l-osios iki 13-osios. Jo tęsinio nebuvo. Trumpiau nei savaitę streikas truko Gorlago 2-ajame skyriuje - Kajerkane. Kaip prisimena B. Kostinskis⁴⁰, čia „...laisvai samdomieji iš gyvenvietės pranešė apie streiką Medvežkoje. Po 5-6 dienų ir mes neišėjome į darbą. Išrinkome komitetą, bet kažkodėl nė nepamąstėme apie savisaugą. Tiesiog nėjome į darbą (įprasti mūsų objektai buvo šachta Nr. 18, Kajerkano statybų pamatų duobės, krovimo ir iškrovimo darbai prie geležinkelio siauruko). Kai kareiviai iš abiejų pusių perkirpo vielas ir įžengė į lagerį, mes deramai nė nesupratome, kas įvyko. Tai įvyko maždaug penktąją streiko dieną.

Mudu su G. Čiudnovskiu, senu lagerininku, stovėjome pirties prieangyje. Mačiau, kaip tiesiog per dvi valandas sugriebė mūsų aktyvistus (tarp jų - ir mano draugą iš to paties etapo Michailą Chajutiną, kuris iki arešto dirbo Laivyno politinėje valdyboje) ir 50 žmonių su daiktais kažkur išvežė. Vėliau paaiškėjo, kad juos išgabeno į Kolymą: iš ten jie rašė laiškus į mūsų lagerį“⁴¹.

Likusiuose Gorlago skyriuose įvykių procesų logika taip pat pašnibždėjo jau jų pradžioje atsiradusią mintį - sudaryti streiko vadovaujančius centrus. Dažniausiai jie buvo vadinami komitetais, o Medvežkoje - atstovybe⁴², nes į ją įėjo barakų, brigadų ir nacionalinių grupių atstovai. Pirmi komitetai buvo įkurti jau naktį iš gegužės 25-osios į 26-ąją miesto statybų uždaroje zonoje, kur objekte liko dalis lagerininkų, ir 4-ajame lagerio skyriuje. Iki gegužės pabaigos išryškėjo komitetų vadovai ir jų sudėtis vyrų

5- ajame ir moterų 6-ajame lagerio skyriuose. Trečiąją ir ketvirtąją streiko dieną, t. y. birželio 4 ir 8 dienomis, komitetai atsirado ir l-ajame bei 3-iajame lagerio skyriuose.

Būdinga, kad išrinktuose komitetuose buvo daugybės tautų atstovų. Pavyzdžiui, 4-ajame lagerio skyriuje komitetą sudarė ukrainiečiai Griciakas, Kliatčenka, Stepaniukas, Suras, Nikolišinas, Lubinecas, rusai Nedorostkovas, Trofimovas, Striginas, baltarusiai Klimovičius ir Jermolovičius, čečėnas Gukovas, armėnas Jelojanas, serbas Džurovičius, lenkas Kvaljanas, žydas Salnikovas, lietuvis Petrušaitis⁴³. Moterų 6-ajame lagerio skyriuje - lietuvaitė Martinkutė, latvaitė Dauge, estaitė Tofri, ukrainietės Zelinskaja, Nič, Mazepa, Pavliuk, Vovk, baltarusė Sofronovič ir pan. Taip buvo daroma todėl, kad kuo plačiau būtų atsižvelgiama į visų nacionalinių grupių ir kraštų interesus ir reikalavimus. Tai buvo pirmas komiteto uždavinys.

Kadangi vietos vadovybė tuo metu visiškai susikompromitavo kalinių akyse, lagerininkai reikalavo, kad iš Maskvos atvyktų vyriausybinė komisija. Kad tokia komisija iš Maskvos atvyks, niekas neabejojo, todėl bendru sprendimu nutarta iki to laiko į darbą neiti.

Iki komisijai atvykstant, reikėjo tiksliai suformuluoti savo reikalavimus, kad į klausimą: „Ko nori kaliniai?“ iškart būtų galima duoti atsakymą. Bet jau iš pat pradžių nuomonės ėmė skirtis: ar kaliniai turi teisę reikalauti? Gal tik prašyti? Daugelį metų teroro slopinami, įpratę prie visiško beteisiškumo, senieji lagerininkai atsargiai patarinėjo tik prašyti. Bet pirmųjų streiko dienų įkarštis paėmė viršų, nulėmė iš pat pradžių vyravęs „vakariečių“ - Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos gyventojų nuotaikos: mat šie kraštai nežinojo sovietinės valdžios nuo 1917-ųjų, todėl jų atstovai nei moraliai, nei fiziškai nebuvo palaužti, jie puoselėjo ir žmogaus orumą, ir krikščionių tikėjimą, ir demokratiškus įsitikinimus, kad reikalauti turi teisę bet kuris žmogus. Todėl pirmieji šūkiai, plakatai, kreipimaisi į valdžią įgijo būtent reikalavimų formą, jie buvo griežtesni, kur kas mažiau besitaikstantys nei vėlesnieji, kai įsivyravo atsargumas ir pastangos veikti laikantis vien sovietinio teisėtumo reikalavimų.

Gorlago 6-ajame moterų skyriuje streikas prasidėjo iškėlus šūkį „Laisvę tautoms ir Žmogui!“.

Gorlago 3-iajame skyriuje po birželio 4-osios sušaudymo (tai įvyko 18 val. 45 min.) maždaug 20 valandą prie klubo buvo prikaltas didelis skydas, kuriame buvo užrašyta: „Maskva, vyriausybei. 1) Reikalaujame vyriausybinės komisijos; 2) Reikalaujame griežtai nubausti kalinių sušaudymo kaltininkus; 3) Reikalaujame, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės“⁴⁴.

Tačiau netrukus nuo šūkių ir plakatų, kuriuos čekistai galėjo palaikyti antisovietiniais, pvz., „Šalin kalėjimus ir lagerius!“, „Reikalaujame, kad mus grąžintų pas šeimas!“ (Tai buvo Gorlago 3-iajame skyriuje), nuo juodų vėliavų, kaip gedulo ženklų, kabojusių po draugų žuvimo ir tapusių nepaklusnumo simboliu vietos valdžiai, lagerininkai perėjo prie nuosaikesnių - sovietinio turinio šūkių ir plakatų (pvz., „Šlovė komunistų partijai!“, „Tegyvuoja taika ir visų tautų draugystė!“), kaip tai buvo lagerio 1-ajame skyriuje.

Juodas vėliavas pakeitė raudonomis, prie kurių buvo pririšta juoda juosta 3-iajame lagerio skyriuje, kaip pranešė Benius Balaika: „Vėliava buvo pasiūta iš šešių paklodžių - keturių raudonų ir dviejų juodų. Pakeltą virš dviejų aukštų barako į devynių metrų aukštį vėliavą matė visas Norilskas. Šią vėliavą iškėliau aš pats“⁴⁵. Norėdami sukompromituoti kalinių streiką laisvai samdomųjų Norilsko gyventojų ir VRM kareivių akyse čekistai paleido gandą, kad juodai raudonos vėliavos tariamai yra atpažinimo ženklai užsienio lėktuvams, kurių atskrendant, girdi, zonose laukia kaliniai...

Pakeisti vėliavas ir šūkius nutarė komitetai, formulavę lagerininkų reikalavimus. Nepaisant ginčų (prašyti ar reikalauti), pirminių reikalavimų tekstų pavadinimų pakeitimo ir dalinio redagavimo („Kodėl mes streikuojame 1-ajame lagerio skyriuje“, 3-iojo lagerio skyriaus „Skundas sovietinei vyriausybei“), Norilsko sukilimo dalyvių atmintyje ir jo istorijoje jie išliko kaip reikalavimai. Kiekviename lagerio skyriuje jie sudarė 12-18 punktų.

Kai kas iki šiol mano, kad kalinių reikalavimai daugiausia buvę ekonominio pobūdžio (L. Trusas. „Lagerio ekonomika“⁴⁶), nes kai kuriais punktais reikalauta darbo dienos trukmę sumažinti (vietoj 10-12 val. lagerininkai reikalavo 7-8 val. darbo dienos), išmokėti uždirbtus pinigus (pusę pervesti kiekvieno asmeninėn sąskaiton, o pusę atiduoti į rankas), įvesti įskaitas, pagerinti gyvenimo sąlygas, medicininį aptarnavimą ir kultūrinį-auklėjamąjį darbą. Taip, tai buvo reikalavimų sąraše, bet jų nebuvo daugiausia, nevyravo jie ir pagal savo reikšmingumą. Taigi galima sakyti, kad šio autoriaus išvada klaidinga. Pagrindiniai kalinių reikalavimai buvo ne ekonominiai, o politiniai. Visų lagerio skyrių reikalavimus jungė tokie bendri punktai, kaip peržiūrėti politinių kalinių bylas; nubausti savavaliavimo kaltininkus - VRM-VSK darbuotojus; panaikinti numerius ant drabužių; nuo barakų langų pašalinti grotas, o iš durų - spynas (šitaip gyvenamiejibūstai priminė kalėjimo kameras); neriboti susirašinėjimo su artimaisiais tik dukart per metus, o leisti rašyti tiek, kiek norima; paleisti į „žemyną“ invalidus, ligonius, moteris ir senelius; išgabenti tėvynėn užsieniečius; uždrausti nežmoniškas bausmes („ledo karceris“, geležiniai pančiai) ir užtikrinti delegatų, siunčiamų deryboms su VRM komisijomis, saugumą.

Be to, 4-ajame lagerio skyriuje nuskambėjo reikalavimai pakeisti Gorlago vadovybę, uždrausti šaudymus ir kitokį savavaliavimą lageriuose ir kalėjimuose, pakeisti Ypatingojo pasitarimo (YP), kaip nekonstitucinio organo, sprendimus, uždrausti mušimus ir kankinimus tardant bei uždarų procesų praktikavimą, organizuoti visų politinių kalinių ypatingųjų bylų peržiūrėjimą. Uždaroje miesto statybų zonoje, kur buvo likusi to paties 4-ojo skyriaus lagerininkų dalis, reikalauta paleisti iš lagerių ir reabilituoti kalinius Didžiojo Tėvynės karo dalyvius ar aukas, uždrausti 25 metų kalinimo terminą, duoti laisvę nuteistiesiems už kilmę (dvarininkams, buožių vaikams ir kt.), taip pat visiems tiems, kurie iki 1939-ųjų metų neturėjo sovietinės pilietybės, bet nuteisti ne už veiksmus, o vien kaip įtariamieji ir t.t. 5-asis lagerio skyrius reikalavo leisti lagerininkams laisvai įeiti pas gretimos zonos moteris, teisės naudotis miesto bibliotekos knygomis, l-ojo lagerio skyriaus lagerininkai siekė „likviduoti Ypatingąjį pasitarimą kaip skandalingą įstatymų laužymą⁴⁷, vis dar tebegaliojusį Medvežij Ručej rūdyno gamybinėje zonoje, o kalinių gyvenamosios zonos komiteto (atstovybės) pirmininkas P. Frenkelis reikalavo, kad Norilskas būtų paverstas kolonijos tipo gyvenviete, taigi per 20 km nutolinti sargybų bokštelius, išardyti spygliuotas vielas ir leisti kaliniams apsigyventi Norilsko ribose.

Visiškai aišku, kad visais šiais reikalavimais buvo siekiama pakeisti ne ekonomiką, o politiką - nežmonišką SSRS represijų politiką. Taip pat ryškėja, jog kaliniai reikalavo sau ne šiaip vien elementarių žmogiškų teisių, o visiškai pakeisti veidmainingą ir nepaprastai žiaurią asmenybės ir laisvės slopinimo lagerinę sistemą. „Šalin katorgą! Šalin konclagerius ir kultūringai vadinamą Gorlagą!“ - ne veltui kaip tik šitaip baigėsi l-ojo lagerio skyriaus reikalavimų skyrius.

Kaip matyti, vieningų visų kalinių reikalavimų Gorlage nebuvo, nes tarp zonų nebuvo išankstinio susitarimo. Tai dar kartą rodo stichinę streiko pradžią. O daugelio zonų reikalavimų panašumas atsirado diktuojant nepakeliamoms kalinių gyvenimo sąlygoms jose ir noras pakeisti tokį režimą.

Po galutinės redakcijos, po svarstymų visuotiniuose susirinkimuose, po lagerininkų parašų rinkimo barakuose ir brigadose (tiesa, taip buvo daroma ne visur, pvz., 1-ojoje zonoje nutarta išvis nepasirašinėti), po susirašinėjimo tarp komitetų dalies politinių reikalavimų buvo atsisakyta arba jie pakeisti kur kas nuosaikesniais (sakysim, 1-ajame lagerio skyriuje reikalavimas uždrausti Ypatingąjį pasitarimą kaip skandalingą įstatymų laužymą pakeistas siūlymu paversti Norilską kolonijos tipo gyvenviete ir t. t.). Paradoksalu, bet komitetai atliko ne revoliucionizuojantį vaidmenį keliant kalinių reikalavimus ir pretenzijas, o veikiau atvirkščiai - stabdantį. Jie stengėsi surasti „aukso vidurį“ tarp ekstremistų, pasirengusių pralaužti zonų užtvaras vos ne plikomis rankomis, ir nuosaikiųjų nuotaikų: pastarieji atsargiai taikstėsi su vos nuo „snaudulio“ pakilusia bendrąja mase. Akivaizdu, kad komitetams šias nuotaikas pavyko pagauti pakeičiant šūkių, reikalavimų turinį, pačias vėliavas. Įrodymai: pagrindinė lagerininkų masė neišėjo iš zonų, kai kiekvienam buvo suteikta teisė savarankiškai apmąstyti įvykius ir pasirinkti - likti ar išeiti. Kai kuriais duomenimis, visuose lagerio skyriuose dalyvauti streike atsisakė nuo 1 iki 20 proc. kalinių. Vis dėlto didesnioji jų dalis liko su komitetais streiko zonose.

Žinoma, tam ryžtis nebuvo lengva. Tuo labiau kad daliai kalinių, suimtų 1943-1945 m., jau buvo besibaigiąs aštuonerių ir dešimties metų kalinimo terminas; nuteistieji vėliau (1946-1948 m.) taip pat spėjo išbūti didesniąją bausmės dalį. Todėl į daug kartų kartojamus lagerio administracijos raginimus per radiją (sakoma, garsiakalbiai nebuvo išjungiami net nakčiai) dalis kalinių iškart atsiliepė. Išėjo ir tie, kurie tiesiog bijojo, kurie netikėjo tokios priemonės, kaip streikas, poveikiu ir numanė apie žiaurų susidorojimą. Daugelyje lagerių skyrių „neilgamečiams“ netrukdė niekas - jie turėjo teisę išeiti iš lagerio (išskyrus 1-ąjį skyrių), tuo tarpu kitus komitetų nariai aktyviai agitavo pasilikti zonose.

Kai visų zonų lagerio administracija ir prižiūrėtojai išėjo už sargybinių, palikę lagerio skyrius, kaip sakoma, savo nuožiūrai įsitikinę, kad be jų kaliniai pasiduos anarchijai, pradės plėšti, griebsis teroro, padeginėti ir kitaip pažeidinėti tvarką, galima įsivaizduoti, kiek rūpesčių kilo komitetams - ūkinių, nacionalinių ir socialinių. Komitetai tapo įstatymdavystės ir vykdomosios, apsaugos ir baudžiamosios valdžios organais. Šių problemų sudėtis lėmė komitetų struktūrą. Paprastai visų skyrių komitetų nariai

pareigomis pasidalijo šitaip: išrinkti atsakingieji už informaciją, agitaciją ir propagandą, už virtuvės, pirties, skalbyklos darbą, barako remontą, teritorijos valymą ir kitus ūkio darbus, už medicininės dalies bei kultūros -auklėjamąjį darbą (dažniausiai tai darė anksčiau kultorgais paskirti kaliniai, pvz., 1-ajame skyriuje - B. Jevdokimovas, 4-ajame - G. Klimovičius, J. Griciakas ir kiti; streiko metu lagerio klubuose repetavo būreliai, chorai, veikė bibliotekos, buvo koncertuojama, vyko sporto varžybos, netgi statomi spektakliai, sakysim, šeštą kartą iš eilės sėkmės susilaukė Taraso Ševčenkos „Nazaras Stodolia“ 4-ajame lagerio skyriuje⁴⁸).

1-ajame, 3-iajame, 4-ajame, 5-ajame ir 6-ajame skyriuose buvo taip pat įkurtos apsaugos dalys. Jas sudarė kaliniai, pamainomis ėję sargybas, kad nekiltų gaisrai ir kitos nelaimės, taip pat užkertant kelią lagerio administracijos ir CK operatyvininkų provokacijoms (pvz., 1-ajame skyriuje buvo neleista įsiplieksti ligoninės gaisrui, susprogdinti transformatorių ir geležinkelio bėgių liniją; ten pat birželio 6-osios miglotą naktį buvo nukirptos vielos ir vienas karininkas neįprastu būdu - tarsi eitų tvoros pusėn - bandė įeiti į zoną. Šitaip jis sniege norėjo palikti šviežius pėdsakus, sudarydamas pabėgimo iš zonos įspūdį⁴⁹. Šioms ir daugeliui kitų provokacijų kelią užkirto savanoriška lagerio apsauga).

Galima kalbėti apie tokį paradoksalų reiškinį, būtiną tomis sąlygomis, kaip kalinių organizuota lagerio skyrių viršininkų ir kitų administracijos atstovų apsauga: visus zonas apeinančius VRM žinybų asmenis būtinai lydėdavo kalinių apsauga. Įdomu, kad 3-iajame lagerio skyriuje netgi pasirodė atitinkamo turinio šūkis: „Draugai! Būkite mandagūs su lagerio administracija ir kareiviais!“⁵⁰

Ypač griežtai apsaugos reikalavimai buvo suformuluoti 1-ajame lagerio ir katorgininkų 3-iajame skyriuose: lageris suskirstytas į keturias dalis, paskirti (daugiau kaip 80 žm.) sekcijų, barakų, ruožų vyresnieji, nurodyti visą parą budintys postai ir sargybiniai. Nuostabios šių formuočių, organizuotų pagal karinių batalionų ir kuopų tvarką, drausmės pavydėjo netgi atvykusi VRM komisija.

Patruliai ir stebėtojai nebuvo ginkluoti. Tiesa, zonose visada čia pat radosi plytų, kuriomis buvo apdėti takų pakraščiai. Lagerininkai baiminosi, ir ne be pagrindo, kad streikas gali būti nuslopintas, į zoną atgabenus koloną kriminalistų, ginkluotų peiliais ir lazdomis. Šiuo atveju plytos būtų pravertusios, jomis leido naudotis netgi lagerio 3-iojo skyriaus komitetas,

kuris ypač rūpinosi vengti bet kokių konfliktų, provokacijų, sumaišties, kad lagerio administracija negalėtų čia pat įvesti į zoną kariuomenės. Bet plytų, paruoštų prieš banditų įvedimą, 3-iajam skyriui išvis neprireikė. Patrulių funkcijos (3-iajame skyriuje juos vadino savisauga, 1-ajame - savisaugos būriais ir t.t.) buvo ištisą parą stebėti, kas darosi prie įėjimų į lagerį, o kilus pavojui, pakelti visus ant kojų. Naktimis jie patruliavo visoje zonoje, rūpinosi tvarkos palaikymu, neleido siautėti vagims ir banditams, likusiems zonose, išleistiems iš izoliatorių (kai kuriuos jų 3-iasis skyrius netgi uždarydavo ir saugojo nuo galimo lagerininkų keršto: anksčiau vagiliai iš jų atimdavo arba pavogdavo daiktų, maistą. Tai pranešė S. Golovko).

Po metų, 1954-aisiais, salėje, kur nuolatinė Krasnojarsko krašto teismo sesija Norilske susirinko paskelbti nuosprendžio keturiems Medvežkos streiko vadovams, vienas iš teisiamųjų, I. Kasilovas, paprašė liudytojų, taip pat kalinių, atsakyti į tokius klausimus: „Ar vadinamosios gaišaties laikotarpiu tu matei mūsų lageryje kokią nors netvarką?.. Kada, tavo nuomone, mūsų lageryje buvo geresnė tvarka, o kaliniai saugiau jautėsi -prieš tą „gaišatį“, kai vadovavo administracija, ar per tą „gaišatį“? Į pirmą klausimą kiekvienas liudytojas atsakė: „Ne“. Į paskutinį klausimą kiekvienas jų atsakė, kad „vadinamosios gaišaties laikotarpiu mūsų lageryje tvarka buvo kur kas geresnė, o kaliniai jautėsi kur kas saugesni...“⁵¹

Tą patį galėjo pasakyti ir kitų zonų lagerininkai: laukiant iš Maskvos komisijos, lageriuose nebuvo nei kriminalistų teroro, nei antpuolių su peiliais, netgi muštynių.

Pasak B. Šamajevo, kaliniai (Gorlago 3-iasis skyrius) remontavo barakus, valė teritoriją, kasdien lagerio administracijai įteikdavo pažymas, žinias, nuolat dirbo avalynės taisykla ir drabužių siuvykla, pirtis, organizuojama barakų bei kitų patalpų sanitarinė priežiūra, veikė ambulatorija, ligoninė, buvo aptarnaujami iš lovų negalintys atsikelti chroniški ligoniai ir invalidai, reguliariai dirbo valgykla. Praėjus 40 dienų po to, kai žuvo 7 kaliniai (birželio 4-osios sušaudymas prie ŠIZO), saviveiklininkai rengė koncertus, žodžiu, buvo gyvenama normaliai“⁵². (Čia nebūtų nieko keista, jei nežinotum, kad nuo pirmos streiko dienos zonoje buvo išjungtas elektros energijos tiekimas, dukart sumažintas kalinių maisto davinys, t. y. iš esmės žmonės badavo, o apsauga laisvai samdomam medicinos personalui uždraudė įeiti į lagerį.)

Visa tai leidžia kalbėti apie „kalinių respubliką“, kaip ją pavadino vienas iš Norilsko sukilimo dalyvių - L. Požarskis, buvęs Gorlago kalinys, atvykęs su karagandiečių etapu, savo atsiminimuose jis taip pat papasakojo apie demokratinę tvarką ir sąmoningą drausmę streiko metu⁵³.

Komitetai, kurdami savisaugos būrius ir įvesdami tvarką zonose, negalėjo nenumatyti galimų ekstremistinių išpuolių, kurių galėjo imtis itin revoliucingai nusiteikę kaliniai. Pavyzdžiui, iki arešto buvęs 4-ojo skyriaus karininkas Ivanas Striginas ir lietuvis Vitas Petrušaitis ragino pralaužti zoną buldozeriu⁵⁴. Karštagalvių, siūliusių pradėti „viso Norilsko išvadavimą“ ginkluotu sukilimu, atsirado ir 1-ajame lagerio skyriuje⁵⁵. Nelengva atmosfera susidarė 3-iajame lagerio skyriaus komitete: jo pirmininkas Borisas Šamajevas visais būdais agitavo protestuoti laikantis sovietinių įstatymų, taikingai laukiant vyriausybės komisijos, o jo pavaduotojas Ivanas Vorobjovas (buvęs Didžiojo Tėvynės karo dalyvis, tankistas, Tarybų Sąjungos didvyris, atvykęs su karagandiečių etapu ir per incidentą prie ŠIZO birželio 4-ąją sužeistas į galvą, išėjęs iš ligoninės ir išrinktas į komitetą) slaptai barako požemyje organizavo kalvę, kur kriminalistai iš buvusių langų grotų gamino smaigus ir peilius. Komitetas uždarė ir užantspaudavo kalvę, bet Vorobjovas su kaliniais Ignatjevu, Rudiku, Golovko ir kitais, siekdami to paties, įrengė kalvę požemyje po kitu baraku. Jau numalšinus sukilimą, jų pagaminti du šimtai smaigų ir 6 peiliai, užantspauduoti kalvėje, tapo „daiktiniais tariamai atkakliai dvi valandas besipriešinusių kalinių automatininkams įrodymais“. (Vėliau teismas, žinoma, neatsižvelgė į tai, kad I. Vorobjovas už šitokį elgesį buvo pašalintas iš komiteto. „Daiktiniai įrodymai“ apsunkino ne tik Vorobjovo ir Ignatjevo, bet ir kitų komiteto narių kaltę.)

Visomis jėgomis komitetai stengėsi išlaikyti kalinių vieningumą, ramias masių nuotaikas, jų tikėjimą ir optimizmą. Ko gera, tai ir buvo svarbiausia - padėti žmonėms įveikti savo baimę, užguitumo psichologiją, neįprastą laisvės jausmą, nes aplink zoną stovėjo kulkosvaidžiai, ir visi neramiai laukė neišvengiamo atpildo. Čia didelę reikšmę turėjo agitacijos ir propagandos skyriai. Tai jie barakuose aiškino komitetų ir visuotinių susirinkimų nutarimus, rengė koncertus ir sporto varžybas, perrašinėjo kalinių reikalavimus, apiformindavo lagerį šūkiais ir plakatais, leido atsišaukimus (tam, pvz., 3-iajame lagerio skyriuje buvo įrengta poligrafija - Piotras Mkolaičiukas išliejo ir išgraviravo šriftą, rinko popieriaus atsargas, ruošė dažus; gana sąmojingai buvo numatyta platinti lapelius - juos vatiniu špagatu pritvirtindavo prie aitvaro, o špagatą padegdavo machorkos suktine; kai įsidegęs špagatas atsirišdavo, pluoštas lapelių jau aukštai aitvaru pakeltas virš Norilsko, vėjo buvo plačiai išblaškomas)^56*Lapelius - tai buvo kreipimaisi į Norilsko gyventojus ir VRM kariuomenės kareivius - rašė įvairiomis progomis, o jų turinys visada buvo trumpas ir talpus. Pavyzdžiui, birželio 24-ąją išleistame katorgininkų lapelyje buvo rašoma: „Mus šaudo ir marina badu. Mes reikalaujame vyriausybinės komisijos. Prašom sovietinių piliečių pranešti vyriausybei, kad Norilsko kaliniai kenčia savavaliavimą. Gorlago katorgininkai“. Kaltinamojoje išvadoje tardytojas Ušackis, o po jo teisėjas Kaškarovas Krasnojarsko krašto teismo nutartyje netgi bėdojo, kad kaliniai lapelių išleido kelis tūkstančius, todėl „Norilskas buvo apibertas lapeliais ,..“⁵⁷

^{------------------
*} Lygiai taip pat lapeliai buvo platinami ir Kengiro sukilimo metu, tiesa, ne taip sėkmingai, mat lageris buvo tolokai nuo gyvenvietės. Ar tik nebus Norilsko sukilimo dalyviai šitokį išradimą pasiūlę ir Kengiro sukilėliams?

Kartais lapeliai buvo vien eilės. Nuostabus reiškinys, kad Norilsko Gorlago sukilimo metu kaliniai kūrė. Autorių negalėjo neveikti bendras dvasios pakilimas, atsakomybės jausmas ne tik už Norilsko lagerininkų likimą, bet ir kur kas didesnis - už visą šalį, jos dabartį ir ateitį. Eilėraščius rašė, galima sakyti, socialiniu užsakymu: progą teikė Stalino mirtis, Berijos areštas, paties Norilsko sukilimo įvykiai. Rašyta sekant karštais įvykių pėdsakais, ir visai neprofesionalių poetų. Bet šiuose eilėraščiuose ir dainų tekstuose esama ir ypač talentingų, nuostabių eilučių, išreiškusių tiesioginį dalyvavimą neįprastuose istoriniuose įvykiuose. Tokios yra Vladimiro Meževičiaus eilės „Atėjo galas jums, Berijos šungalviai...“ ir Leonardo Doronino „Laiškas tėvui komunistui“ (abudu iš 3-iojo lagerio skyriaus; lietuvių, 1-ojo lagerio skyriaus sukilimo dalyvių, himnas (žodžiai lietuvių kalba kunigo Česlovo Kavaliausko: „Šiaurės vėtroje vyrai pakirdo ...“), taip pat norilskiečių, 1953 m. sukilimo dalyvių, himno tekstas, žinomas visam Gor-lagui (jo autorius - Grigorijus Klimovičius iš 4-ojo lagerio skyriaus):
Mums baimės nekelia tironai bolševizmo,
Varguos lig kaklo skęstam- didesnių nebėr.
Mes žinom siaubą šunaujos čekizmo
Ir žmonių aimanas visoje SSSR.

Sustojom mes kaip broliai brolius radę,
Vergų kad nusimestum grandines.
Ir veltui mirtimi žiojėjo automatai
Ir siuto plėšyt mus nasrai šunies.

Garbė mūs kraujy kalinių nuplauta
Kalnų, režimo lageriuos žiauriuos.
Bet iš tamsybių kils šalis ir tautos,
Ir laisvė neužges Norilsko žiburiuos.

Aukų alsavimą komisijai maskviškei
Mes atgaivinsim- patys aukos mes.
Ir juoda vėliava, kur žėri kraujo ryškis,
Mums kovos kelią rodys ir nušvies⁵⁸.

Beje, ir moterų 6-ajame lagerio skyriuje būta savų poečių. Pavyzdžiui, stebina Stefanijos Koval’ folklorinių dainų motyvų derinys su rūsčia ir liūdna publicistika eilėraštyje „Gej na Ivana, gej na Kupala...“:
Kas jiems tos Joninės, šventės Kupalos-
Šeštajai zonai jie daro jau galą:
Už aptvaro gena kaip žvėris, kalėjiman,
Ir sunkion katorgon einam kaip ėjome.

Oi tu, Ivanai, gal atsipeikėk! -
Argi merginoms gyventi nereikia?!
Kas sugrąžins joms jaunystę kaip žiedą
Iš pragaro erčių Norilsko kaip gėdos!⁵⁹

Žinoma, sukilėlių komitetų darbui eilės turėjo nemažą reikšmę.

Iš Norilsko sukilimo istorijos žinoma, kad iš Maskvos atvykusi komisija ir Gorlago valdyba nuo įkalbinėjimų gana greitai perėjo prie grasinimų kaliniams, nutarusi juos įgąsdinti, priversti taikstytis su vergų dalia. Vis dažniau zonose kartojosi provokacijos. Tai bylojo, kad pakėlė galvas lagerio skyriuose likę skundikai ir kiti administracijos bendrininkai. Kovai su jais komitetai buvo priversti organizuoti tyrimo skyrių, specialias komisijas, savąją kontržvalgybą, - visaip jos buvo vadinamos, bet iš esmės dirbo tą patį darbą: ieškojo provokatorių, aiškindavosi jų juodąją veiklą, sudarinėjo skundikų sąrašus. 1-asis lagerio skyrius savo tyrimo grupę sudarė birželio 4-ąją, tuoj pat po stacionarinės ligoninės su ten esančiais ligoniais padegimo. Į ją įėjo Bogdanas Galemas, Stavras Voljanas, Anatolijus Bykovskis. Pavargę nuo provokacijų, kurias darė skundikai, bandę organizuoti skerdynes tarp čečėnų ir Kubanės kazokų, o vėliau - tarp ukrainiečių ir lenkų, 4-ojo lagerio skyriaus kaliniai nusprendė sudaryti specialią komisiją, kuri, ieškodama skundikų sąrašų, turėjo atidaryti operatyvinio skyriaus seifus. Savo atsiminimuose G. Klimovičius rašo, kad ši komisija buvo sudaryta birželio 1-ąją. Kai ji atidarė seifus, buvo tiesiog priblokšta: sąrašuose, pasirodo, buvo 620 žmonių -1, y. užverbuotas kas penktas lagerininkas. Žinoma, dauguma jų ne tiek „dirbo“, kiek figūravo ir dykai valgė operskyriaus davinį, stengdamiesi savo pranešimais nepakenkti draugams. Tačiau trys iš jų pasirodė esą tikri seksotai, juos reikėjo izoliuoti. Komitetas nusprendė pakviesti skundikus į bendrą kalinių susirinkimą ir ten nulemti jų likimą. Tris išvedė už zonos, kiti parašė atgailos laiškus, kuriuose pasiaiškino, kodėl jie tapo skundikais, t. y. dvigubomis lagerio režimo aukomis (šie laiškai vėliau bus įteikti Maskvos komisijai)^60*.

---------------------
* Šio pranešimo nepatvirtina kiti šaltiniai, pavyzdžiui, J. Griciako laiškai ir prisipažinimai. Taigi jį reikėtų papildomai patikrinti.

Komitetų nariai, tyrę operatyvinių skyrių ir jų bendrininkų - kalinių -veiklą, po to, kai buvo nuslopintas Norilsko sukilimas, buvo persekiojami ypač žiauriai. Į Vladimiro kalėjimą pateko Bogdanas Galemas (1-asis lagerio skyrius), Romanas Zagoruiko (3-iasis lagerio skyrius), 4-ojo lagerio skyriaus speckomisijos nariai - teisininkas Kovalenka ir buvęs leningradietis Kuznecovas. Dėl to, kad labai gerai ir tiksliai žinojo apie rengiamas provokacijas, galvas paguldė l-ojo lagerio skyriaus komiteto nariai Voljanas ir Bykovskis: po to, kai buvo nuslopintas streikas, jie buvo išsiųsti į lagerį Kupec, tenai netrukus abudu buvo aptikti pakarti. Nužudytuosius nurašė kaip „savižudžius“ ir pasistengė viską užglaistyti. Kaip 1954 m. gruodžio mėn. savo skunde RSFSR Aukščiausiajam teismui rašė Ivanas Kasilovas, „Voljanas Stavras, manęs, kad pulkininkas Kuznecovas tikrai atvyko įvesti tvarkos, jam raštiškai pasiūlė, kaip greičiau anuliuoti netvarką Norilske. Savo pareiškime jis taip pat nurodė, jog tikrieji visų įvykių kaltininkai yra kai kurie Gorlago administracijos ir operatyvinio skyriaus darbuotojai. Bet Kupec lagerio punkto operatyvinis skyrius padarė taip, kad bet koks dokumentas ar skundas, siunčiamas Kuznecovui ar kitiems Maskvos komisijos nariams, iš pradžių patektų į tam tikros kalinių grupės provokatorių, užverbuotų operatyvinio skyriaus, rankas. O šie jau nuspręsdavo, ką daryti su dokumentais. Taigi Stavro Voljano rašinys pateko į šių žmonių rankas, ir jie iškart pakorė Voljaną ir Bykovskį, neperskiriamus draugus ir lagerio punkte Kupec. Tai jie drauge rikiavo reikalus Gorlago l-ajame skyriuje per vadinamąją gaišatį⁶¹.

Kontržvalgybos grupės, komitetų iniciatyva sudarytos Norilsko sukilimo metu, surinko ir išaiškino daug provokacijų ir sovietinio teisėtumo pažeidimų. Dėl jų kaltė tenka lagerio administracijos valdybai ir operatyvininkams - čekistams. Tai šios grupės atliko pirmąkart. Įrodymai apie čekistų nešvarų vaidmenį Norilsko įvykiuose, jų darbo metodų žiaurumus buvo pateikti Maskvos komisijai. Šie dokumentai, žinoma, Maskvai nebuvo perduoti, jie uždaru ratu buvo sugrąžinti į Gorlago tardytojų rankas, o šie juk buvo pagarsėję „išpūstais procesais“, sadistiškais tardymo metodais. Apie juos savo skunduose ir tyrimuose ir rašė kaliniai.

Palyginti su čekistų metodais, kalinių sudarytos komisijos ir grupės stebina savo darbo humaniškumu, atsargiu požiūriu į žmogų. Skundikai buvo tardomi nemušant, izoliatoriuje laikomi net tie, kurių kaltė draugams buvo didelė ir aiški, ne ilgiau kaip parą, o po to jiems buvo siūloma arba išeiti iš zonos ir už sargybinės, arba (jei kalinys nuspręsdavo likti zonoje) būdavo saugomas nuo galimo nukentėjusiųjų keršto. Iš esmės visų lagerio skyrių bendruose susirinkimuose, kuriuose svarstyta skundikų elgesys, buvo nutarta: „Už senas nuodėmes visiems dovanojama, bet už naujas - nebus dovanojama“. Taigi galimybę nubausti turėjo visi, kaip ir teisę. Tuo labiau kad kitų kaltė buvo įrodyta. Bet niekas nebuvo netgi primuštas, nors čekistai visaip stengėsi paskleisti gandus apie „kalinių“ žvėriškumus. Netgi Norilsko kombinato direktorius, jų prisiklausęs, savo atsiminimuose rašė: „Aš negaliu užmiršti, kaip 1953 metais suįžūlėję banderininkai ir vlasovi-ninkai papjovė 20 jaunų, ką tik mobilizuotų ir nepatyrusių kareivių, iškėlė juodas vėliavas ir reikalavo laisvės“⁶². Bet jokie dokumentai neįrodo tokios piktadarystės, nes jos paprasčiausiai nebuvo. Ir tas jo pateiktas skaičius, ir bukas nesuvokimas kalinių maišto esmės, ir pasipūtėliškas, viršininkiškas A. Loginovo įsitikinimas, jog nemokami kombinato vergai - „vlasovininkai“ ir „banderininkai“, taigi, banditai, nežmonės, galį „papjauti“, kaip tai daro kriminalistai, byloja, kaip melaginga propaganda užteršia netgi nekvailų vadovų aklą sąmonę ir kaip jie neišmano tikrosios reikalų esmės. Nė viename Gorlago skyriuje, kur žuvusiųjų kalinių atminimui buvo iškeltos juodos vėliavos ir reikalauta peržiūrėti bylas (vėliau trys ketvirčiai šių „vlasovininkų“ ir „banderininkų“ buvo paleisti iš Gorlago kaip nekaltai represuotieji), nė pirštu nebuvo paliesti naujokai kareiviai. Viskas buvo atvirkščiai: tai naujokai kareiviai, atvaryti malšinti „kontrrevoliucinio sabotažo“, iš automatų ir kulkosvaidžių šaudė į beginklius kalinius. Aukų (ir vien kalinių) pasirodė dešimt kartų daugiau.

Komitetai, dėję visas pastangas saugant kalinius nuo masinio sušaudymo, ne visur tai galėjo pasiekti. 1-ojo ir 4-ojo skyriaus kaliniai, paklusę paskutiniam komitetų įsakymui, išėjo iš gyvenamųjų zonų, ir jų nesušaudė, prieš 6-ojo lagerio skyriaus moteris ginklo panaudoti nedrįso, o įleido į zoną ugniagesių mašinas. Deja, 5-ajame ir 3-iajame skyriuje kraujo praliejimo neišvengta - aukų buvo daug.

Kadangi tikrosios žinios apie Norilsko sukilimą nebuvo skelbiamos beveik 40 metų, o Gorlago valdyba ir operatyvininkai čekistai buvo ypač suinteresuoti nuslėpti teisybę, nenuostabu, kad 1953 m. karštos Norilsko vasaros įvykiai buvo apipinti gandais ir legendomis. Išsklaidyti juos gali tiktai faktai. Pabandysime juos pateikti kaip Norilsko sukilimo kroniką: remsimės paskelbtais buvusių Gorlago kalinių atsiminimais, laiškais ir archyviniais dokumentais.