KENGIRO SUKILIMAS
Bronius Zlatkus
(1954 m. gegužės 16 - birželio 26 d.)
Kengiro sukilimas sovietinių lagerių istorijoje buvo pats kruviniausias ir žiauriausiai numalšintas. 1954 m. gegužės 16 d. keli tūkstančiai kareivių ir 6 tankai susidorojo su laisvės siekiančiais kaliniais. Tankų T-34 vikšrai be gailesčio maigė beginklius kalinius.
Manoma, kad į Kengirą atvežti 1953 m. Norilsko ir Vorkutos sukilimų dalyviai rado daug pasekėjų, paskleista laisvės dvasia plačiai prigijo. Perimta norilskiečių patirtis organizuojant kalinių savisaugos grupes, sargybos postus, popierinių aitvarų su atsišaukimais į vietinius gyventojus leidimas. Juose buvo pranešama apie padėtį lageryje, norėta, kad apie sukilimą kuo plačiau sužinotų laisvieji gyventojai.
Stalino mirtis, Berijos nušalinimas, atvykusiųjų pasakojimai apie įvykius Norilske ir Vorkutoje kalinių širdyse įžiebė vilties kibirkštėles ir stiprino pasiryžimą nesitaikyti su esama padėtimi.
Kengiro sukilimas apėmė 3 lagerius: 1-ąjį moterų, 2-ąjį ir 3-iąjį vyrų. Buvo išgriautos lagerius skiriančios mūro sienos. Viskas prasidėjo 1954 m. gegužės 14 d. vakare. Pagal iš anksto paruoštą planą buvo sudaryti kalinių būriai, kurie sudaužė prožektorius ir žibintus, apšviečiančius zonos aptvarą. Ūkio kieme, besiribojančiame su moterų zona, apsaugai nuo kulkų skubiai pastatytos barikados ir sienelės. Tuo metu kitos grupės griovė mūro sieną, pramušinėjo landas, išlaužė metalinius vartus į moterų zoną. Pirmieji drąsuoliai patraukė į moterų lagerį. Sargybinių šūviai daugelį jų nušovė. Administracija nesnaudė. Papildomos kareivių grupės įsiveržė į ūkinį kiemą, šaudė be atodairos visus, prižiūrėtojai blokavo padarytas sienoje angas, pribaiginėjo sužeistuosius.
Gegužės 15 d. kaliniai atsisakė eiti į darbą, sudarė brigadas barikadų ir įtvirtinimų statybai lagerio zonoje. 1954 m. gegužės 16 d. atskrido Kazachstano vidaus reikalų ministras ir prokuroras. Išklausė kalinių skundus ir reikalavimus, liepė sudaryti 6 žmonių grupę, po du iš kiekvieno lagerio, deryboms vesti. Matyt, jo paliepimu nebuvo trukdoma susijungusiems lageriams bendrauti. Išrinktas Sukilimo komitetas. Buvęs pulkininkas, frontininkas Ivanas Kuznecovas tapo komiteto vadovu. Lietuviai į komitetą delegavo teisininką Kundrotą. Nuo langų ir durų pašalintos grotos, iš jų padaryti smaigai, strėlės, durklai, kardai. Iš naftos atliekų buvo verdama derva, paruošta tara ja aplieti priešininkus. Moterys smulkino stiklą, malė į miltus, pilstė į maišelius, kuriuos išdėliojo prie barikadų. Darė kažką panašaus į granatas: vamzdžių atkarpas užpildydavo degtukų galvutėmis, išvesdavo dagtį, užkimšdavo. Kartą kareiviai bandė brautis į zoną. Šiomis granatomis pavyko juos atmušti. Ant valgyklos stogo iškelta raudona vėliava, persiūta juoda juosta. Norilsko sukilimo dalyvis Jurijus Knopmusas vadovavo propagandos skyriui. Bandyta surinkti radijo siųstuvą ir susisiekti su laisvuoju pasauliu. Teigiama, kad tai pavyko. Šis neviltingas bandymas buvo viena iš priežasčių, nulėmusių J. Knopmuso pasmerkimą myriop. Sušaudytas 1956 m.
Sudarytos tvarkos palaikymo grupės, lagerio apsaugos būriai, sargybos postai, visi lagerio valdymo ir administravimo padaliniai. Klube vyko susirinkimai, paskaitos. 1954 m. gegužės 14 d. išgriaunant lagerius skiriančią tvorą nužudyta daugiau kaip 40 kalinių. Tai buvo maža dalis aukų, palyginus su tuo, kas įvyko 1954 m. birželio 26 d. Tada sušaudyta, sutraiškyta tankų vikšrais, užmušta strypais iki 1000 kalinių.
