LAISVĖS ŠŪKSNIAI PRIE BALCHAŠO
Vincas Gurskis
Sovietų Sąjungai einant į „brandų“ socializmą, nuolat didėjo persekiojamųjų žmonių skaičius. Jis jau siekė milijonus. Iš karto visus sunaikinti buvo neparanku, o be to, tikėtasi iš jų gauti ir šiokios tokios naudos. Kai lageriais buvo nusėta visa šiaurė, pigios darbo jėgos poreikis lagerinių strategų žvilgsnius nukreipė į įvairių iškasenų turtingą Kazachstaną. 1948 m. čia buvo įkurtas Steplagas. Jo centras įsisteigė šalia kitų panašių „organizacijų“ Karagandos mieste, o atskiri jo punktai nusidriekė per Kazachstano stepes ir galiausiai pasiekė Balchašo ežero pakrantes. Čia kūrėsi stambi vario rūdos sodrinimo gamykla, gaunanti žaliavą iš netoliese esančio Kounrado rūdyno, kur metalo rūda buvo išgaunama atviru būdu. Tačiau ne mažiau reikšmingas buvo Rytiniame Kounrade esantis molibdeno rūdynas - svarbus raketinės technikos maitintojas. Iki tol šioje kasykloje dirbo japonų karo belaisviai, o po to į čia slinko ešelonai su Vakarų Ukrainos ir Lietuvos politiniais kaliniais.
Balchašo vergų lageris turėjo Steplago 8-ojo skyriaus pavadinimą. Du šio skyriaus punktai (vyrų ir moterų) buvo pačiame Balchaše, o trečiasis -Rytų Kounrade. Nedidelis tai buvo punktas, su vos keliais tūkstančiais gyventojų, bet su tendencijomis plėstis. Tam buvo papildomai statomas gyvenamasis barakas, plečiama valgykla.
Gyvenimas lagpunkte buvo paženklintas katorginiu režimu: alinantis darbas, pusalkanis gyvenimas, per metus tik du laiškai į namus, languose - grotos. Čia aktyviai darbavosi vadinamas operatyvinis skyrius su prižiūrėtojų komanda, sistemingai organizavęs kratas („šmonus“), plėtęs verbuojamų parsidavėlių šnipų („stukačių“) tinklą. Bet gal didžiausią vergų nerimą kėlė darbas šachtose. Tiesa, alkanam, nemąstančiam žmogui iš dalies tai gal atrodė ir priimtina: nekankino žvarbūs vėjai, didesnis buvo duonos gabalėlis ir dar specriebalai - puslitris pieno. Tai kai kam leido užmiršti pagrindinį žmogaus žudymo pavojų, kurį kėlė kartu su molibdeno gyslomis šachtose esantys kvarco klodai, mat šio mineralo dulkės skverbėsi į šachtininkų plaučius, sukeldamos sunkią, nepagydomą ligą - silikozę. Taigi ir priešinimasis priespaudai iš pradžių daugiausia buvo susijęs su individualiomis pastangomis išvengti šio lėto žudymo. Pagrindinė šachtininkų specialybė - gręžikai, pneumatiniais gręžimo prietaisais parengiantys kiaurymes granito sprogdinimo darbams. Nuo jų darbo priklausė visos šachtos darbo rezultatai. Todėl neretai sąmoningesnieji mokiniai „neišmokdavo“ šio amato, simuliuodavo. Dažnai šachtininkai vergai, iš viso atsisakę išeiti į darbą, surakinti būdavo tempiami į karcerį, baudžiami sumažintu duonos daviniu. Sunki dvasinė būklė pastumdavo į depresiją, paskatindavo savižudybei. Dar pirmomis dienomis išgirdome pasikorus lietuvį (berods pavarde Bytautas) ant statomo valgyklos priestato sijos. Kitą kartą zonoje ant sandėliuko laiptelio išvydome gulintį ukrainietį, persipjovusį gerklę. Depresijos veikiamas kitas ukrainietis, vedamas į darbą, staiga išsiveržė iš kolonos, ėmė bėgti ir sargybinių buvo nušautas. Bet visa tai buvo individualūs nevilties draskomų žmonių veiksmai.
Po Stalino mirties kiek palengvėjus režimui ir pagerėjus ekonominėms sąlygoms politinių kalinių padėtis ir santykiai Rytiniame Kounrade ėmė keistis. Iki tol nuolat alkanas, paliegęs ir dvasiškai gniuždomas žmogus po truputį pradėjo atsitiesti, suprasti savo būklę ir savo misiją. Anksčiau, grįžus iš darbo, buvo stengiamasi kiek galint greičiau pasiekti gultus ir ten susirangius patūnoti, o dabar pasigirsdavo ir lietuviška partizaniška daina, sutraukdavusi būrin tautiečius. Pradėta rūpintis kalbos, teršiamos svetimybėmis, gryninimu. Ir tai jau buvo daroma ne individualiai: kas pabaramas, pamokomas, kas pašiepiamas. Tai, atrodo, menkas darbas, tačiau jis kėlė tautinį sąmoningumą ir būrė vienumon tautiečius. Kuklios buvo ir po bausmės išvykstančių palydos: kas kokį mažmožį padovanodavo, įduodavo saviškių pieštą atviruką su patriotiniu įrašu. Buvo organizuojamos maisto rinkliavos labiau suvargusiems, ypač pakliuvusiems į KPZ (kamera predvaritelnogo zakliučenija), t.y. į daboklę už atsisakymą dirbti šachtoje ar kitokį „nusikaltimą“. Sugalvota leisti ir neperiodinę „spaudą“. Tai buvo tiesiog sąsiuviniai su užsienio įvykių apžvalga, vidaus aktualijomis panaudojant gautus laiškus, žinutes iš laisvųjų miestelio gyventojų ar gaunamą spaudą. Tai daryta Tautinės vienybės fondo (TVF) vardu, nors tokia neformali grupė neturėjo nei struktūros, nei vadovybės.
Šios kuklios priemonės vis dėlto jungė ir gaivino žmonių sąmonę, formavo jėgas kitoms veiklos sritims. Netrukus šachtoje prie kelto susprogdintas vandens siurblys. Teko nutraukti darbą, nes žemutinį horizontą(štreką) ėmė semti vanduo, keltas negalėjo dirbti. Idėjų atsirado ir mechaniniame ceche. Ten buvo metalo apdirbimo dirbtuvė, turėjusi aptarnauti visas šachtas. Joje dirbo nemažai lietuvių. Sugalvota metalo drožlėmis „nusodinti“ akumuliatorius (pripilant į juos tų drožlių). Akumuliatoriais buvo varomi elektrovežiai, gabenantys rūdą, o drožlėmis aprūpinami akumuliatorių įkrovėjai (mūsų šachtoje šį darbą tekdavo atlikti man ir
K. Kurtinaičiui). Rezultatai netruko pasireikšti: elektrovežiai ėmė „streikuoti“, nebepaveždavo rūdos, planai buvo žlugdomi. Sąmoningai buvo gadinami rūdos krovimo įrenginiai-skreperiai, gręžimo mašinos įmetamos į išgriovas (obrušenijas).
1954 m. po streikų ir sukilimų Kengire buvo išsklaidyti po kitus lagerius kai kurie ten buvę politiniai kaliniai. Keletas jų pakliuvo ir pas mus. Jų pasakojimai pakėlė dvasią, buvo ruošiami ryžtingesniems veiksmams ir Rytų Kounrade.
Lagerio daboklė niekad nebuvo tuščia. Juo labiau administracija rūpinosi rūdos iškasimu, tuo daugiau atsirasdavo protestuojančiųjų, neinančių į darbą. Reikėjo juos paremti. Iniciatyvos ėmėsi lietuviai V. Stašaitis, Z. Laugalaitis ir kiti. Pasinaudota lietuviu staliumi, kuris aptarnavo visus zonos pastatus ir daboklę. Jam padedant gautas daboklės rakto atspaudas muilo gabale. O tada mechcecho meistrai nesunkiai pagamino ir raktą. Nesunku būdavo prisitaikyti atrakinti duris ir perduoti kamerose esantiems maisto.
Matyt, nepasitikėdami vietinių darbuotojų „auklėjimo“ (propagandos) priemonėmis, po lagerius ėmė važinėti aukštesnio rango agitatoriai. Jų tikslas buvo raminti kalinius, palaužti jų dvasinę pusiausvyrą, sušvelninti neapykantą. Tačiau tai gana sunkiai sekėsi. Prasidėjęs kalinių solidarumas ir kovingumas didėjo. Sumanyta išleisti visus daboklėn uždarytuosius. Sutartą vakarą zonoje ant elektros laidų buvo užmestas vielos gabalas padarant trumpą sujungimą. Visur užgeso šviesos. Grupė metėsi prie daboklės, atrakino duris, atidarė kameras. Prižiūrėtojai nebesusigaudė ką daryti. Tik rytą jie puolė prie įtariamųjų, sulaikė apie penkiolika asmenų, sušaukė zonoje buvusius kalinius į mitingą - „aiškinamajam darbui“. Sulaikytuosius netrukus išvežė į kitus lagerio skyrius, nubaudė po dvejus metus sustiprinto režimo kalinimu. Netrukus (1956 m.) lagpunktas buvo likviduotas.
