MARTYNAS KARKAUSKAS-DIEVAITIS. POLE KARKAUSKIENĖ-DIEVAITĖ
REZISTENCIJOS ENCIKLOPEDIJOS PUSLAPIUS VERČIANT
Martynas Karkauskas, Juozo, gimė 1912 m. lapkričio 11d. Alytaus aps., Butrimonių vls., Kru-žiūnų k., vidutinio ūkininko šeimoje. Turėjo 15 ha žemės. Buvo gausi šeima: keturi broliai ir trys seserys. Martyną leido į mokslus.
1930 m. aukso medaliu baigė Alytaus gimnaziją, įstojo į Kauno karininkų mokyklą ir 1933 m. ją baigė, gavo diplomą ir aukso medalį, taip pat leitenanto laipsnį. Išėjo į atsargą. Kariuomenėje nepaliko, nes vedė Polę Jusaitę iš Punios miestelio, kuri buvo baigusi tik 4 pradinės mokyklos skyrius.
1933 m. rudenį Martynas
□ Girininkas Martynas Karkauskas su žmona Pole, sūneliu Algučiu ir dukryte Aldute. 1943 m. Punia
Karkauskas įstojo į miškininkų mokyklą, kurią 1935 m. baigė irgi vien penketais. 1935-1936 m. Rokiškio, 1936-1937 m. Trakų urėdijų, 1937-1938 m. Telšių Alsėdžių urėdijos, 1938-1940 m. Dzūkų urėdijos Jiezno, 1940-1943 m. Seinų urėdijos Kapčiamiesčio girininkas. 1943-1946 m. Alytaus miškų ūkio Punios girininkas.
M.Karkauskas labai mylėjo savo darbą. Jam miškas buvo antrieji namai. Jis žinojo kiekvieną Punios šilo kampelį. M.Karkauskas buvo paprastas, nuoširdus žmogus, sutarė su visais kraštiečiais.
Vokiečių okupacijos metais palaikė draugiškus santykius su Alytaus apskrities viršininku
D.Jėčiu, išduodavo pažymas jaunuoliams, kad dirba miško darbus, kad nepakliūtų į Vermachtą.
1944 m. rusams okupavus Lietuvą, M.Karkauskas ir jo žmona Polė Karkauskienė tapo partizanų ryšininkais, slapyvardžiais Dievaitis ir Dievaitė.
Pas juos lankydavosi partizanai D.Jėčys-Ąžuolis, J.Vitkus-Kazimieraitis, A.Ramanauskas-Vanagas, M.Bandonis-Tauras, Paulauskas-Šarūnas ir kiti. Pats M.Karkauskas, kaip atsargos karininkas, daug prisidėjo prie pasipriešinimo okupacijai planų, kartu su Dainavos apygardos vadais parengė Punios šile štabo vadavietės bunkerio planą. M.Karkauskas gerai žinojo visų miško
□ 2-as iš dešinės girininkas Martynas Karkauskas su šeimos nariais. Aukštadvaris, 1971 m.
vietovių išsidėstymą, rėmė kovotojus maistu, apranga, ginklais.
1946 m. rudenį Alytaus NKVD suėmė M.Karkauską ir
P.Karkauskienę. Girininkijoje vieni liko trys mažamečiai vaikai, kuriuos vėliau paėmė giminės, kaimynai. P.Karkauskienė (nėščia 6 mėnesius) buvo žiauriai tardoma Alytaus čekistų, kankinama.
1947 m. birželio mėn. Vilniuje, tiesiog saugume, karo tribunolas M.Karkauską ir P.Karkauskienę nuteisė 7-eriems metams speclagerio bei 5-eriems be teisių.
M.Karkauskas išvežtas į Tolimuosius Rytus, Kolymą, Butugčiago konclagerio stovyklą “Berlagą”, dirbo urano kasterito šachtose. Darbo sąlygos sunkios, kenksmingos. Nebuvo vandens, tirpindavo sniegą maistui ir visoms reikmėms.
1954 m. girininkas M.Karkauskas, atlikęs bausmę Kolymoje, buvo ištremtas į Vorkutą pas žmoną.
1955 m. Polė Karkauskienė gavusi leidimą grįžo į Lietuvą. Pasiėmusi iš giminių ir kaimynų vaikus Algimantą, Aldutę ir Stasiuką, grįžo atgal į tremtį, į Vorkutos miestą. Vaikai ten baigė mokslus ir sukūrė šeimas.
1968 m. buvo leista iš Vorkutos išvykti ir 1969 m. Karkauskai grįžo į Lietuvą. Alytuje ir kituose didžiuosiuose miestuose nebuvo leidžiama registruotis. Tuomet, nusipirkę namelį Aukštadvaryje ant ežero kranto, apsigyveno Trakų r. Neilgai teko džiaugtis tėviškės padange, nes M.Karkauskas grįžo į Lietuvą palaužtas sunkios ligos. Plaučiuose susikaupę metalo dulkės, atsivėrė kavernos. 1974 m. mirė, palaidotas Aukštadvario kapinėse.
