LAIŠKAI IŠ KUČINO
BENDRASIS PASIPRIEŠINIMAS: PASKUTINIAISIAIS OKUPACIJOS METAIS
Šį straipsnį parašiau 1983 m. Permės srityje, Kučino kaime politinių kalinių ypatingojo režimo konclageryje. Kaip ir kiti mano straipsniai, parašyti sunkiose sąlygose ir slaptai išnešti mano žmonos. Vienas jų “Okupuotoji Lietuva” - paskelbtas “Laisvės kovų archyve” (Nr.24).
Baigiantis L.Brežnevo epochai, bolševikinė nomenklatūra visiškai nusmuko ir jos griuvimas buvo nulemtas. Valdant J.Andropovui ir K. Černenkai, griuvimo pagreitis sparčiai didėjo, nes jie neturėjo nei fizinių, nei dvasinių jėgų pristabdyti imperijos irimą.
Tokiu laiku rašiau straipsnį užsienio skaitytojui, nes dauguma jų mažai suprato ar visai nesuprato bolševikinės tikrovės. Mano ketinimai išsipildė: tais pačiais metais straipsnį išvertė į vokiečių kalbą ir išleido Šveicarijoje 1983 m.
Straipsnis skelbiamas tik su nežymiais stiliniais pataisymais.
Balys Gajauskas
ŽVILGSNIS Į TSRS DARBININKŲ PADĖTĮ
Lengva valdyti tautą, kuri nekovoja dėl geresnio gyvenimo. Savo pasyvumu ji sudaro sąlygas valdančiajai grupelei piktnaudžiauti valdžia, išnaudoti tautą. Kuo tauta pasyvesnė, tuo lengviau į valdžios aparatą prasiskverbia karjeristai, biurokratai, lengvo pasipelnymo mėgėjai bei diktatoriai. Tokia tauta kenčia pažeminimą ir tik aimanuoja dėl savo sunkios būklės. Ji džiaugiasi trupiniais, kuriuos retkarčiais nuberia valdovai ir susitaiko su vergiška padėtimi. Baimė sukausto tautos valią kovoti dėl savo gerovės, reikalauti to, kas uždirbta ir kas priklauso. Valdančioji grupelė stengiasi išlaikyti tokią būklę. Virš tautos galvos lyg Damoklo kardas nuolat kabo žiaurių bausmių grėsmė. Tokia Tarybų Sąjungos “realaus socializmo” tikrovė.
TSRS tautos suvaržytos ir sukaustytos baimės, nes bolševikai jas valdo fiziniu bei dvasiniu teroru. Tai ligota visuomenės santvarka. Ji išsigimė. Šioje visuomenėje paplitęs melas, veidmainiavimas, o dėl žemo pragyvenimo lygio - sukčiavimas, vagystės ir kitos ydos. Svarbiausi visuomenės siekimai - kaip ką gauti, kur ką nusipirkti, kaip ką iš įmonės pavogti. Aukštesni idealai jos nejaudina. Ji nesvarsto, kokia santvarka geresnė, kokių pakeitimų reikia, kad pakiltų jos gerovė. Tai svarstyti draudžiama, todėl pavojinga. Bolševikų santvarką leidžiama tik girti. Demokratinis kelias spręsti gyvenimo problemas uždraustas. Todėl visuomenė apie jį menkai tenusimano.
Dabartiniame istoriniame tarpsnyje vienos tautos pasiekė aukštą ekonominės raidos lygį, kitos - žemesnį, bet ir jos spartina savo raidos tempus. Bolševikų imperijos tautos užima ypatingą vietą tarp pasaulio tautų.
Rusijos imperijos saulėlydyje didžiausią jos gyventojų dalį sudarė valstiečiai. Jie tada buvo labiausiai užguiti, tokie jie yra ir šiandien bolševikų imperijoje. Valstiečiai nulėmė žemą pragyvenimo lygį ir tautų sąmoningumą. Visi rusų imperijos gyventojai skurdo, bet valstiečiai labiausiai, nes čia ilgai užsitęsė baudžiava. (Rusija paskutinė panaikino baudžiavą.) Carinė santvarka nuo seno skiepijo gyventojams nuolankumą. Tobulesnės visuomenės idėjų bijojo, todėl neleido joms plisti. Be to, atsilikusiems valstiečiams jos buvo nesuprantamos. Dėl atsilikusios visuomeninės santvarkos Rusijos imperijos tautų sąmoningumas, išskyrus lenkus ir lietuvius, buvo žemas, todėl jos nekovojo dėl savo gerovės ar demokratinių laisvių. Tik negausi inteligentijos dalis, susipažinusi su Vakarų Europos visuomenine mintimi, sielojosi dėl savo tautų atsilikimo. Negausios praėjusio šimtmečio pabaigos organizacijos taip pat netapo visuomeninės veiklos katalizatoriais.
Pirmasis pasaulinis karas ypač skaudžiai palietė Rusiją. Ūkiškai atsilikusi, karo nualinta, skurstanti Rusija tapo gera dirva įvairiems pasaulio perėjūnams. Grupė sąmokslininkų, pasinaudojusi vidaus politiniu chaosu, liaudies masių tamsumu, dalies kariuomenės dezorientacija, užgrobė valdžią iš ką tik susikūrusios demokratinės vyriausybės. Bolševikų sėkmę nulėmė jų sumaniai išnaudojami žemiausi žmonių instinktai. Nesąmoningiausiai tautos daliai bolševikai siūlė plėšti turtingesniuosius, dalytis jų turtą. Skelbė, kad viskas neva priklauso liaudžiai. Patys tamsiausi gaivalai palaikė tuos šūkius ir prisidėjo prie bolševikų. Pilietiniame kare žuvo ar emigravo aktyvesnioji, prieš bolševikus nusiteikusi rusų tautos dalis. Carinės santvarkos šalininkus ir potencialius savo priešininkus bolševikai suiminėjo ir uždarinėjo į ką tik įkurtus konclagerius. Pasibaigus pilietiniam karui, rusai bei kitos bolševikų imperijoje likusios tautos neteko aktyvesnių ir drąsesnių savo žmonių. Todėl bolševikai lengvai palaužė ir taip silpną bei pasyvų pasipriešinimą jų eksperimentams. Kolektyvizacija nusinešė į kapus milijonus valstiečių, o gyvuosius pasmerkė skurdui, pavertė bolševikų imperijos baudžiauninkais. Ypač sunki buvo ištremtųjų būklė. Priklijavę “buožės” etiketę, bolševikai trėmė valstiečius iš tėvynės į tolimas retai apgyventas savo imperijos sritis - Tolimuosius Rytus, Sibirą, Vidurinę Aziją. Daugelis nepakėlę atšiaurių gyvenimo sąlygų išmirė. Praretėjo Ukraina, Rusija ir kiti kraštai. Gyventojus apėmė siaubas pamačius, jog jie yra bejėgiai, o jų gyvybės bolševikai visai nevertina. Sukaustyti baimės ne tik nesipriešino, bet nedrįso net skųstis savo sunkia dalia.
Skurdo ne tik valstiečiai. Mažai kuo geresnė buvo ir darbininkų bei smulkių tarnautojų būklė. Žemos valstybės nustatytos algos buvo nepakeičiamos. Miestuose stigo maisto produktų, nes kolektyvizacija nusmukdė žemės ūkį. Nuolatiniai “liaudies priešų” valymai, kai žmonės naktimis negrįžtamai dingdavo, gąsdino visus. Tad apie gyvenimo gerinimą žmonės nedrįsdavo ir prasitarti. Bolševikai ne tik lengvai užčiaupdavo burnas nepatenkintiesiems, bet ir pražudydavo juos apšaukę “liaudies priešais”. Tik bolševikų elitas naudojosi visomis gėrybėmis, tačiau ir jį baugino nuolatiniai “valymai”. Stalinas buvo įtarus. Jis ieškodavo ir “rasdavo” savo priešų ir elito eilėse. Todėl net valdančioji viršūnė nebuvo tikra dėl savo ateities.
Bolševikai baugino žmones šnipinėjimu. Šalį apėmė šnipinėjimo psichozė. Negalėjo pasitikėti draugas draugu, bendradarbis bendradarbiu, net brolis broliu. Stalinas sumaniai skaldė visuomenę, baugino ją ir laikė pažabojęs nuolatine baime. Todėl žmonės negalėjo susivienyti kovai dėl savo gerovės.
Pasibaigė Antrasis pasaulinis karas ir Tarybų Sąjungoje prasidėjo dar didesnis teroras, apėmęs visus gyventojų sluoksnius. Reikėjo vergų statyti miestus, fabrikus, kasti žemės turtus, kirsti miškus. Didžiosios komunizmo statybos reikalavo kančių ir aukų, rijo jas kaip devyngalvis slibinas ir vis šaukė naujų. Stalino “opričnikai”, pasitelkę skundikus, išdavikus bei šnipus, triūsė dienomis ir naktimis, skubėdami sukurti kuo daugiau “liaudies priešų”. Ir visais pokariniais Stalino epochos metais gyvuliniuose vagonuose grūdo komunizmo vergus į šiaurę, Sibirą, Tolimuosius Rytus, Vidurinę Aziją. Tai buvo pigi darbo jėga nusmukusiam šalies ūkiui atkurti. Ypač skaudžiai nukentėjo Vakarų Ukraina, Lietuva, Latvija, Estija. Aprengę skudurais, pusbadžiu maitinę maisto produktų atliekomis, išnaudoję patiems sunkiausiems darbams, bolševikai plėšė iš pasmerktųjų didžiausią pelną. Mirus Stalinui, naujieji imperijos valdovai kritikavo jo terorą bei asmens kultą, džiaugėsi išsivadavę iš geležinio kumščio. Tačiau su Stalino mirtimi tautų baimė neišnyko. Ji tęsėsi iš inercijos. O tuo metu bolševikų elitas kovojo dėl valdžios. Tai buvo pereinamasis laikotarpis: žemesnioji valdžia laukė kovos pabaigos ir stabilios būklės. Tautos juto pereinamojo laikotarpio neaiškumą bei netikrumą. Žmonių baimė šiek tiek atlyžo, atsirišo liežuviai. Kai kuriose įmonėse darbininkai reikalavo geresnių darbo sąlygų, didesnio atlyginimo, kai kur net prasidėjo streikai. Tačiau naujieji valdovai žiauriai susidorodavo su drąsesniaisiais. Bolševikinis elitas bijojo duoti daugiau laisvės žmonėms ir gerinti jų gyvenimą. Laisvė grėsė paties elito egzistavimui. Jis džiaugėsi išsivadavęs iš Stalino teroro ir norėjo užsitikrinti saugią, ramią bei klestinčią ateitį, todėl neketino duoti daugiau laisvės tautoms. Jos toliau turėjo lenkti nugaras, vilkdamos bolševikų elito ir plintančios biurokratijos jungą.
Bolševikų elitas, išsivadavęs iš Stalino diktatūros varžtų, pasijuto laisvesnis ir norėjo tvirtai paimti valdžią į savo rankas. Tuomet iškilo, kaip skelbė, “kolektyvinė vadovybė”. Neva vadovaus grupė elito atstovų, kuri neprileis prie valdžios vairo naujo diktatoriaus. Tačiau tuo metu vienas iš tos “kolektyvinės vadovybės” - Chruščiovas - ėmė stiprinti savo asmeninę valdžią: šalino priešininkus ir traukė šalininkus. Augo nauja karikatūrinė diktatūra. Bolševikų elitui grėsė pavojus prarasti valdžią ir vėl atsidurti po diktatoriaus padu. Pradžioje elitas viską vertė Stalinui ir aimanavo, jog buvo skriaudžiamas. Iš tikrųjų Stalinas vykdė nusikaltimus kartu su bolševikų elitu. Dabar jam reikėjo atsakyti už sunaikintus ir terorizuotus žmones. Elitas išsigando Chruščiovo, nes jis tapo pavojingas. Didėjo nepasitenkinimas ir Chruščiovo ūkine politika. Jis nesukūrė bolševikų elitui ekonominio rojaus. Darbininkų atlyginimai taip pat liko žemi. Valstiečiai negalėjo pragyventi už skurdžius darbadienių uždarbius. Pagrindinis prasimaitinimo šaltinis jiems liko arai, kuriuos apdirbdavo šiokiadieniais po darbo kolūkyje ir sekmadieniais. Gyventojams trūko net duonos. Kaip ir anksčiau, propaganda maitino žmones pažadais. Pagaliau nepatenkintas bolševikų elitas pašalino Chruščiovą iš tiesų tai buvo sąmokslas prieš statytinį.
Atėjo naujas bolševikų statytinis - Brežnevas. Jam valdant elito pozicijos sutvirtėjo. Tai naujoji klasė, kurios branduolį sudaro aukštieji ir vidutinieji partijos vadeivos. Prie jų šliejasi įmonių ir įstaigų valdytojai. (Tas pareigas gali užimti tik partiečiai.) Tokioje didžiulėje šalyje jų gana daug. Ši klasė tartum voratinkliu apraizgė viską. Jos nariai dalijasi tarpusavyje visas vadovaujamas ir pelningas vietas. Jie susikūrė įvairias privilegijas, kurias nuo eilinių piliečių kruopščiai slepia. Jie statosi vilas, ištaigingus namus ar butus. Jie važinėja į užsienį (bolševikų imperijoje - tai prabanga, nepasiekiama eiliniam piliečiui). Jie susidarė galimybes naudotis deficitinėmis bei užsienietiškomis prekėmis iš bazių ir tik jiems skirtų parduotuvių. Jie užsiima stambia spekuliacija ir kyšininkavimu. Jie godūs turtams. Valdžia - jų ūkinės gerovės garantas, todėl bet kokia kaina stengiasi tą valdžią išlaikyti. Jie šmeižia, akiplėšiškai meluoja, veidmainiauja. Jie grūdo žmones į kalėjimus ir konclagerius, sunaikino milijonus ir sunaikins, bet valdžios neatiduos. Ta naujoji klasė gyvena savo aukso amžių.
Kuriantis bolševikų imperijai, buvo idealistų ir svajotojų. Šiandien jų nerasime su žvake. Dabar bolševikų elitą sudaro partiniai karjeristai, siekiantys materialinės gerovės. Proto čia nereikia. Priešingai, mąstantis žmogus pavojingas, nes jis supras melą ir apgaulę. Toks nepakils partinės karjeros laiptais. Jais lipa žmonės menkų protinių gabumų, veidmainiai, prisiplakėliai, tinginiai, kurie normalioje visuomenėje nieko nepasiektų ir nesiektų. Čia jiems užtenka būti partinių dogmų šalininkais ir vykdyti vyresnybės įsakymus. Tokiems karjera užtikrinta. Jie gali klestėti tik šioje santvarkoje, todėl visos tos menkystos taip atkakliai gina bolševikinę santvarką, o iš tiesų - savo pilvus. Jie kaip vilkų ruja skalydama ir įniršusi puola bandančius juos demaskuoti, dangsto savo tuštybę blizgučiais, kuriais nu-sagsto ne tik krūtines, bet ir pilvus. Tomis skardelėmis stengiasi stebinti visuomenę ir nori, kad žmonės jų siektų, džiaugtųsi jomis ir nereikalautų didesnių atlyginimų bei geresnių gyvenimo sąlygų. Save vaizduoja visuomenės vadovais, pažangiausių idėjų skleidėjais, reikalingais visuomenei, nes ši be jų pražūtų. Jie dedasi apsišvietusiais, humanistais, tačiau pakanka į juos pažvelgti šiek tiek giliau ir pamatysime godžius bei žiaurius egoistus, dogmų persisunkusius nevykėlius. Tai toks dabartinis bolševikų elitas.
Darbo liaudis Brežnevo laikais savo gerovę kėlė vagystėmis iš įmonių, papildomais darbais atostogų ir poilsio dienomis, smulkia spekuliacija, sukčiavimu bei kyšininkavimu. Taip išliaupsinti atlyginimų kėlimai nedavė apčiuopiamų rezultatų, nes tas priemones lydėjo prekių kainų bei išdirbio normų kėlimas. Padėtį sunkino nuolatinė infliacija.
Iš visų bolševikų imperijos gyventojų sunkiausia yra kalinių būklė. Ši beveik beteisė (jeigu teise nelaikyti šiokį tokį maistą ir skurdų kalinio rūbą) darbininkų masė žiauriausiai išnaudojama. Iš jos bolševikai išsunkia didžiausią pelną. Kaliniai - modernizuoti vergai, labai pigi darbo jėga, prilyginami gyvuliams, kuriuos galima kada nori įkinkyti į vežimą. Kiek nori, gali ant jų krauti, kur nori, gali juos pasiųsti. Jie turi paklusniai traukti tą vežimą, o jei kuris užsispiria - tam su vėzdu per nugarą. Be kalinių neišsivertė nė viena statyba. Jie dalyvavo visose didžiosiose kumunizmo statybose: kasė Baltijos-Baltosios jūros kanalą, Žigulių jūrą, statė Bratsko HES, Baikalo-Amūro magistralę, tiesė dujotiekį į Vakarus, statė ir stato fabrikus bei miestus, kasė ir kasa žemės turtus, kirto ir kerta mišką. Tačiau ne visose statybose kaliniai išvedami į pirmąsias eiles. “Reprezentacinėse” statybose jie atšaukiami į “užfrontes”, maskuojami nuo pašalinių akių, ypač nuo užsieniečių. Bolševikų imperijos kalinių išnaudojimą tyrinėti labai sunku. Jokių oficialių duomenų, pvz., apie kalinių skaičių, jų laikymo vietas, atliekamą darbą, gyvenimo sąlygas, uždarbį, sveikatos būklę tarybinė valdžia neskelbia. Priešingai - už tokių duomenų rinkimą ar skelbimą baudžia, kaltindama antitarybine veikla. Dokumentus, kuriais būtų galima pasinaudoti tyrinėjant šią problemą, vienus sunaikina, kitus paslepia už storų archyvų sienų. Į juos nepažvelgs smalsesnė akis. Net mažai kas žino apie juos. Daug ir vertingos medžiagos gali pateikti liudytojai, tačiau laikas bėga ir jie pasitraukia iš gyvenimo, nusinešdami brangią informaciją į kapus. Ypač mažai liko politinių kalinių iš prieškarinės epochos. Tada daug jų buvo sunaikinta, kiti neišlaikė sunkių konclagerių sąlygų ir išmirė. Tik laimingesni išliko, bet ir iš jų daugelis, praradę sveikatą, mirė be laiko. Laikas taip pat nepasigailėjo tiesioginių bei netiesioginių budelių. Dalis jų išmirė, o likučiai, gavę geras pensijas, baigia savo amžių kur nors pietuose.
Jų negraužia sąžinė, jie nežiūri į savo rankas, suteptas nekaltų žmonių krauju. Šie budeliai ramiausiai žvejoja kokioje idiliškoje vietelėje ar susėdę su savo sėbrais lošia domino. Jie slepia savo praeities juodus darbus, iš jų neišplėši liudijimų. Tik teisėtumo ranka galėtų juos priversti prabilti, bet ji dar nesiekia jų.
Karo ir pokario Stalino epochos liudytojų, kurie pergyveno konclagerių pragarą, dar daug. Jie daug žino apie prieškarinius konclagerius, nes buvo kartu su to laiko kaliniais. Tačiau jie tyli arba pasakoja tik savo artimiesiems. Jų išgyvenimai neišeina į viešumą. Tik A.Solženycinui pavyko surinkti didesnį kiekį liudytojų parodymų ir panaudoti “Gulago salyne”. Be abejo, kai kurie politiniai kaliniai rašo atsiminimus ir slepia juos laukdami, kada galės paskelbti. Jeigu bolševikų imperija ilgiau gyvuos, daug tų atsiminimų sutrūnys, išliks tik maža dalis. Ateityje tai bus vertinga medžiaga tyrinėjantiems vergiją. Tačiau ji yra vertingesnė ir aktualesnė šiandien. Dabar tokia literatūra padėtų visuomenei teisingiau įvertinti bolševizmą. Juk dar daug žmonių imperijoje ir Vakaruose gyvena iliuzijomis. Kai kurie autoriai paskelbtų savo rašinius jau dabar, bet negali, kiti bijo skelbti, kad nepakliūtų į konclagerį, tad viliasi sulaukti bolševikų imperijos žlugimo ir tada išleisti savo atsiminimus.
Postalininės epochos konclagerių buities ir darbo sąlygos geriau žinomos šiuolaikinei visuomenei. Šiuo metu gyvena labai daug žmonių, kuriems teko paragauti konclagerių duonos. Šiame periode išnaudojimo sistema keitėsi nedaug, nes ją kodifikavo - priėmė vieningą visoje šalyje. Be to, gana daug žmonių, praėjusių postalininių konclagerių girnas, išvyko į užsienį. Jie gali papasakoti ar parašyti apie nežmoniškas konclagerių sąlygas.
Bolševikų konclagerių istoriją galima dalyti į du laikotarpius: stalininį ir postalininį. Stalininis periodas tai žiaurus kalinių išnaudojimo ir naikinimo periodas. Sunkus darbas, prastas maistas, žiemą šaltis turėjo išsekinti kalinius ir sunaikinti juos. Konclageriai buvo girnos, kurios traiškė ir malė žmones. Atviresni lagerių administratoriai pasigardžiuodami sakydavo: “Išspausime iš jūsų sultis, o išspaudas išmesime”. Kai kurie ir ranka parodydavo, kaip jie tai darys. Jų žodžiai reiškė, jog sunkiu darbu atims sveikatą, o tada baisios gyvenimo sąlygos pribaigs ligotą kalinį. Taip elgėsi su politiniais kaliniais. Kriminalinius laikė savais ir jų neengė.
Postalininiu periodu buities ir darbo sąlygos konclageriuose pagerėjo. Daug kalinių buvo paleista, todėl per šį laikotarpį išmirė gerokai mažiau negu Stalino laikais. Tačiau ir šis periodas buvo nevienodas. Pirmoje Chruščiovo valdymo epochos pusėje (maždaug iki 1959 m.) konclageriuose gyventi buvo lengviau. Antroje - sąlygos nuolat sunkėjo.
Dar reikia skirti dvi kalinių kategorijas: politinius ir kriminalinius. Nors tiek vienus, tiek kitus žiauriai išnaudojo ir išnaudoja, bet bolševikų požiūris į kriminalinius kitoks. Pastarieji jų žmonės, tik šiek tiek pagedę. Politiniai kaliniai - pavojingiausi “liaudies priešai”, todėl jie turėjo dirbti pačius sunkiausius darbus. Bolševikai nesuko sau galvos, kad šie kaliniai neišlaikys. Dabar politinius laiko ypatingai pavojingais, galinčiais paveikti visuomenę. Net pavojingesniais negu anksčiau. Juk bolševikai apsimeta, kad pas juos nėra politinių kalinių, nėra priverčiamojo darbo. Gyvi politiniai kaliniai-liudytojai tuos teigimus demaskuoja, todėl dabar politinius kalinius ypač stipriai izoliuoja, kad jų žodis neišeitų į vidaus visuomenę ir laisvąjį pasaulį.
Bolševikai priverčiamąjį kalinių darbą naudojo visoje imperijoje, bet daugiausia naudos davė jiems vergų darbas negyvenamuose ir retai apgyventuose rajonuose. Ten kaliniai pastatė miestus, miestelius, fabrikus, iškasė šachtas, kanalus, kirto miškus. Ten jie pradėdavo dirbti ant tuščio lauko. Vežė juos iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vakarų Ukrainos, Baltarusijos. Tai buvo pagrindiniai vergų aruodai. Vergus tiekė ir Kaukazo bei Vidurinės Azijos tautos, vergų davė ir pati Rusija. Gaudydavo juos ir skirdavo 10-ies ar 25-erių metų bausmes, paskui sukaustydavo didelėmis grupėmis, gabendavo į persiuntimo punktus, pakraudavo kaip gyvulius į prekinius, spygliuotomis vielomis apraizgytus vagonus po 500-1000 žmonių ir, kareivių lydimus, nuveždavo tiesiai į paskyrimo vietas miestus, laukus, dykumas. Pirmiausia kaliniai gyvendavo lauke ar palapinėse, vėliau - bet kaip suręstuose barakuose. Gulėdavo kaip silkės vienas prie kito ant ištisinių gultų. Kai įveikdavo naujos gyvenvietės įkūrimo sunkumus, kai pastatydavo kareivines, namus administracijai ir gyventojams, tuomet atveždavo verbuotus darbininkus, o kalinius keldavo į kitą vietą.
Kalinio išlaikymas buvo labai pigus. Jį rengdavo suplyšusiais, daug kartų lopytais drabužiais. Maistas buvo prastas: iš blogiausios kokybės produktų, bet ir tokio trūko. Oficialus darbo laikas -10 val., tačiau kalinį galėjo išvaryti į darbą bet kada: sekmadienį, per šventę, galėjo užtęsti darbo laiką, nes tai priklausė nuo konclagerių administracijos. Tai reikia įvykdyti gamybinį planą, tai baigti skubią užduotį ir todėl poilsio kaliniams ir sekmadienį neduodavo. Atostogų kaliniai neturėjo - privalėjo vilkti jungą iki nugaiš. Kalinių darbas neįėjo į darbo stažą. Tai reiškė: senatvėje, jeigu žmogus jos sulauks ir išeis iš lagerio, pensijos negaus. Kadangi kalinių buvo dešimtys milijonų, tai valstybė turėjo didžiulį pelną vien už tas papildomas valandas (lyginant su laisvojo darbininko 8 val.), už neduodamas atostogas, už nemokamas pensijas, neatlygintus suluošinimus. Kasyklose bei fabrikuose dirbo ir aukštos kvalifikacijos specialistai, kurie turėjo būti brangiai apmokami, o valstybei jie nieko nekainavo. Bolševikai visokiais būdais stengėsi priversti kalinius kuo daugiau dirbti. Jie griebėsi bausmių ir paskatų.
Vengiančius arba visai atsisakančius darbo bausdavo karceriu, mažindavo ir taip menką maisto davinį. Dirbančius viliodavo papildomu maistu. Už nustatytą išdirbio normos viršijimą maisto davinį padidindavo, tačiau šis papildomas davinys buvo labai menkas ir nekompensavo prarastų jėgų. Tai buvo jaukas išspausti iš kalinio kuo daugiau. Alkani žmonės dažnai kibdavo ant to jauko, bet kartu prarydavo ir kabliuką. Daugiau dirbdamas, nors gaudamas ir papildomą maisto davinį, kalinys pamažu silpdavo ir pasidarydavo distrofiku.
Bolševikai naudojo niekšiškiausius metodus, kad išspaustų iš kalinio daugiau pelno: vienoje rankoje laikė botagą, kitoje - pyragaitį. Toks “pyragaitis” buvo net machorkos pakelis. Kaliniams labai trūko rūkalų, rūkantieji kentėjo. Bolševikai tai išnaudojo darbo našumui skatinti. Kasyklose už įvykdytą pamainos išdirbio normą kaliniams duodavo po pakelį machorkos. Taigi stenkitės, prikaskite daugiau rūdos - gausite parūkyti. Beje, vienas pakelis kainavo 6 kapeikas labai pigiai atseidavo tona rūdos.
Kareiviai saugodavo kalinius, kad jie nepabėgtų. Į apsaugos dalinius skirdavo vaikinus, paimtus atlikti būtiną karo tarnybą, ir jais lyg šunimis pjudydavo kalinius. Kareiviai kainavo taip pat pigiai: jų apranga prasta, nekoks ir maistas, mokėdavo mažai.
Po Stalino mirties bolševikinės imperijos vadovai, nors ir paleido daug kalinių, bet jų išnaudojimo visiškai neatsisakė.
Paleistieji kaliniai pasklido po visą šalį. Jie pasakojo apie patirtus konc-lageriuose žiaurumus, apie nežmonišką išnaudojimą, kai kurie rašė atsiminimus. Švelniau parašytus cenzūra netgi leido paskelbti spaudoje. Daug demaskuojančios medžiagos paskelbė patys oficialūs pareigūnai. Konclagerių žiaurumai ir prievarta jaudino visuomenę ir kėlė pasipiktinimą, apie komunistų nusikaltimus sklido stulbinančios žinios ne tik imperijos viduje, bet pasiekė ir užsienį. Užsienio visuomenė galėjo gauti liudijimų iš pirmų rankų. Tuo metu iš bolševikinės imperijos konclagerių grįžo daug užsieniečių. Paslaptingumo ir melo siena, dengusi šią imperiją, iro. Jos prestižas tiek viduje, tiek užsienyje smuko. Postalininiai bolševikinės imperijos vadovai didžiavosi, kad baigta su prievarta ir žiaurumais. Ypač dideliais humanistais dėjosi bolševikų vadovai Brežnevo laikais. Tačiau šioje “humanistų” imperijoje šiandien toks platus konclagerių tinklas, kokio nėra jokioje kitoje pasaulio valstybėje. Kad nepakenktų bolševikinei propagandai vaizduoti imperiją patrauklia visuomenei ir neleistų jos kritikams badyti pirštais į konclagerius bei priverčiamąjį darbą, imperijos valdžia ėmė kruopščiai maskuoti konclagerius ir kalėjimus, ypač politinių kalinių konclagerius.
Svarbų vaidmenį dezinformuojant visuomenę atliko bolševikinė spauda. Propaganda tvirtina, kad įkalintieji buvo teisiami pagal įstatymą už pavojingus nusikaltimus. Iš tikrųjų bolševikų imperijoje politiniams kaliniams įstatymų nėra yra tik įstatymų iškamšos, kuriomis siekiama apgauti visuomenę, tik keliolikos asmenų grupelės valia. Bolševikų spauda nuolat tvirtina, kad jų “humaniškoje” šalyje yra tik kriminaliniai nusikaltėliai, o politinių nėra, todėl dabar maskuoja pačius kalėjimus bei konclagerius, kelia juos toliau nuo visuomenės akių.
Stalino mirtis pakeitė kalinių likimą. Naujieji vadovai atsisakė tokios nuožmios kalinių naikinimo ir išnaudojimo politikos. Per kelis metus po Stalino mirties daugumą politinių kalinių paleido, o kai kuriems sumažino kalinimo laiką. Tačiau dar daug liko įkalintų 25-eriems metams. Šalies kalėjimai buvo perpildyti kriminaliniais kaliniais, todėl daugelį jų paleido. Pirmiausia išleido teistus už pavogtą siūlų ritę, už nuo lauko surinktų varpų saujelę, už lentgalį, parsineštą iš statybos. Tokie buvo teisti nuo trejų iki septynerių metų. Bolševikai suprato, kad nusikaltimo nepadarė ir daugelis kriminalinių kalinių, bet paėmė juos siekdami paremti pašlijusį šalies ūkį. Nuo 1956 m. politinių kalinių darbo jėga sumažėjo, ji daugiau nebuvo vienas iš pagrindinių bolševikų ekonomikos ramsčių. Politinių kalinių likučius sukaupė Mordovijoje, o kriminaliniai liko išmėtyti po visą šalį.
Mordovijoje jau seniai bolševikai įkūrė ištisą konclagerių sistemą su savo geležinkeliu, tiekimo tinklu, fabrikais. Prie kiekvieno konclagerio pastatė įmonę. Todėl kaliniai labai retai susitikdavo su laisvaisiais žmonėmis, išskyrus lagerio tarnautojus ir įmonės vyresnybę. Kalinių neišveda dirbti už konclagerio teritorijos.
Nėra pasaulyje valstybės, kuri turėtų tokią didelę kalinių išnaudojimo patirtį, kuri mokėtų išspausti tokį didelį pelną iš kalinių prakaito. Ši tobula konclagerių sistema neatsirado per vieneriu metus. Per 60 metų ją lipdė, dailino, tobulino. Dabar 4-5 milijonai kalinių sudaro didelę darbo armiją: aptarnauja daugybę fabrikų, gamina įvairias mašinas, namų apyvokos daiktus, kerta miškus, dirba kasyklose. Pusvelčiui dirbdami jie duoda bolševikų imperijai didelį pelną.
Skirtingai nuo Stalino laikų, dabar bolševikai moka kaliniams už darbą pusę laisvojo darbininko atlyginimo. Iš jo atskaito maisto ir drabužių kainas bei kitus mokesčius. Vidutinis kalinio uždarbis, atskaičius mokesčius, -25-30 rub. per mėnesį.
Bolševikai tvirtina, jog kalinių darbą reguliuoja Darbo kodeksas taip, kaip ir laisvųjų darbininkų. Bet tai tik dalis tiesos. Kalinio darbo laikas 8 val. per dieną. Tačiau per savaitę jis dirba 6 dienas (48 val.), o Darbo kodekse numatytos 5 darbo dienos po 8 val. Taigi kalinys dirba per savaitę 8 val. ilgiau negu laisvasis darbininkas. Keturi milijonai kalinių (jų šalyje ne mažiau, o gal ir daugiau) apytikriai paskaičiavus per metus uždirba apie 600 tūkst. papildomų darbo metų! Kalinys negauna atostogų. Jei imsime trumpiausią atostogų laiką -14 darbo dienų per metus - tai 4 milijonai kalinių uždirba apie 170 tūkst. metų. Iš viso 770 tūkst. papildomų darbo metų per vienerius metus! (Šis paskaičiavimas apytikris. Tikslus skaičius būtų dar didesnis.) Papildomą darbo laiką pavertę pinigais gausime didžiulę sumą, bet ir tai dar ne viskas. Kalinio darbas neįskaitomas į darbo stažą, o tai reiškia, kad valstybė už tą laiką nemoka buvusiam kaliniui senatvės pensijos. Tai irgi sudaro gražią sumą. Matome, jog kaliniai užpilddo didžiulę bolševikų imperijos biudžeto spragą.
Bolševikų imperijoje labai paplitę girtuokliavimas: girtuokliauja darbininkai, tarnautojai, vyrai ir moterys. Darbininkai, gavę algas, po kelias die-nas neateina į darbą. Kalinys negirtuokliauja, jį gali kur nori nuvežti dirbti. Tad suprantama, kodėl XX a. vergvaldžiai laikosi kalinių darbo.
Atokesniuose šalies rajonuose pramonei reikia vis daugiau darbininkų, tačiau prie kiekvieno fabriko negalėjo sukurti konclagerio. Chruščiovo laikais statė daug chemijos fabrikų, kuriems reikėjo darbininkų. Tuomet atsirado nauja kalinių grupė vadinamieji ’‘chemikai”. Tai - kriminaliniai nusikaltėliai teismo nuosprendžiu siunčiami į chemijos fabrikų statybas arba atkalėjusieji didesnę dalį bausmės, taip pat ir politiniai kaliniai, gyvenantys bendrabučiuose be sargybos, bet prižiūrimi. Tokie kaliniai bolševikams pasirodė labai naudingi ir dabar juos plačiai naudoja visoje šalyje. Jie dirba ir sveikatai žalingus darbus, kurių laisvieji darbininkai vengia. Daugiausia vadinamųjų “chemikų” yra naftos, cemento, trąšų gamyklose, įvairiose statybose ir kituose objektuose, ypač ten, kur reikia slėpti kalinių darbą.
Stalino laikais didelę represuotųjų dalį sudarė tremtiniai. Tuomet buvo lengva apkaltinti žmones nelojalumu ir ištremti į Sibirą. Trėmė čečėnus, totorius, ukrainiečius, lietuvius, latvius, estus ir kitas tautas. Vienus trėmė apšaukę buožėmis, kitus - potencialiais priešininkais, nelojaliais, trėmė politinių kalinių šeimas. Tremtiniai sudarė didelę darbo armiją Sibire ir kituose tolimuose šalies rajonuose. Jie turėjo užpildyti pustuštes teritorijas ir buvo pusiau belaisviai. Po Stalino mirties tremtiniams leido grįžti į tėvynę. Daugelis grįžo. Dabar tremtinių nedaug, jie neturi ankstesnės reikšmės šalies ūkiui.
Kas tas “laisvasis darbininkas”? Jis turėtų pats papasakoti apie save: kuo džiaugiasi, dėl ko liūdi, ko jam trūksta, apskritai, kam gyvena. Tai būtų teisingiausia informacija. Tačiau bolševikų imperijoje darbininkas tylus ir nieko negali papasakoti. Jis neturi nei savo spaudos, nei televizijos ir radijo, nei susirinkimų teisės. Už jį daug kalba partiniai šulai ir bolševikų korespondentai, laikraščiuose jis vaizduojamas gerai įmitusiu, iškeltu kumščiu, karingai nusiteikusiu. Vieno kito drąsesnio darbininko balsas, nuskambėjęs kur nors susirinkime, skęsta propagandos triukšme. Paklausius saldžios bolševikų gražbylystės atrodo, kad darbininkas gyvena rojuje be rūpesčių, viskuo aprūpintas, o bolševikų vadeivos dieną naktį tegalvoja, kaip pagerinti jo gyvenimą. Vadeivos nuskurdintų ir užguitų savo darbininkų vardu “laisvina” kitų šalių darbininkus, nors anie to visiškai neprašo.
Sunkiausia darbininko padėtis, kai jo uždarbį ir darbo sąlygas nustato vienintelis darbdavys - valstybė. Žmogus turi dirbti, nes kito pasirinkimo nėra. Vienintelė priemonė išreikalauti teisingą aukštesnį atlyginimą už darbą - protestas, bet už jį baudžia. Drąsiausi darbininkai protesto griebiasi kaip paskutinės priemonės ir išdrįsta streikuoti. Bolševikai streikus malšina, neleidžia jiems plisti. Spauda apie tai niekada nerašo, o sklindančias visuomenėje ir pasiekusias užsienį žinias neigia. Bolševikinė imperija turi priemonių priversti darbininkus dirbti už bet kokį atlyginimą. Tai platus šnipų tinklas, milicija, saugumas, kalėjimai, konclageriai, pagaliau kariuomenė. Darbininkai tartum sužnybti geležinėmis replėmis. Tad kokios darbininko teisės į teisingą uždarbį? Jis turi teisę nuolatos girti šios imperijos santvarką, bet neturi teisės į teisingą uždarbį, negali protestuoti dėl žemo atlyginimo, neturi teisės išvykti į kitą šalį.
Bolševikų propaganda mėgsta postringauti apie bedarbius Vakarų šalyse ir įkyriai bruka melą apie laimingą darbininko gyvenimą imperijoje. Neva vienintelė laimė gyvenime yra darbas, kuriuo jie aprūpina. Nors Romos imperijoje aprūpindavo vergus darbu, o baudžiavos laikais užtekdavo darbo baudžiauninkams nuo ryto iki vakaro, bet jie laimingi nebuvo. Kiekviename laikraščio puslapyje piešia darbininko gyvenimą šviesiausiomis spalvomis ir iš karto pirštu duria į tikslą: todėl, kad mes gyvename socialistinėje, pažangiausioje visuomenės santvarkoje, o jūs - kapitalistinėje, istorijos pasmerktoje, atsilikusioje, atgyvenusioje, mirštančioje.
Kodėl bolševikų imperijoje darbininkai, užimti darbu, taip pluša, kad, paviršutiniškai žiūrint, bedarbių atrodo nėra? Priežastys glūdi specifinėje bolševikų imperijos santvarkoje. Jų yra keletas: žemas technikos lygis, gausi valstybinė partinė biurokratija, daug žmonių užimta milicijoje, saugume, kariuomenėje ir kituose pusiau kariniuose junginiuose. Tiesa, kai kurios pramonės šakos šoktelėjo į priekį ir pasiekė aukštoką techninį lygį. Todėl bendras šalies techninio lygio rodiklis pakilo. Gerai aprūpinta užsienio ir savo naujausia technika karinė pramonė ir pramonė stambiuose miestuose. Šalies periferijoje techninis lygis žemas. Ten dirbama su žemiausio našumo pasenusiais įrengimais. Visoje šalyje labai žemas techninis lygis žemės ūkyje, statyboje, lengvojoje pramonėje. Šiose srityse darbas nenašus, blogai apmokamas, todėl nuolatos trūksta darbininkų.
Bolševikų imperijos pramonė toli atsilieka nuo aukštai išsivysčiusių Vakarų šalių, todėl jai reikia daug darbininkų.
Turbūt nėra pasaulyje kitos valstybės, kurioje taip klestėtų biurokratija, kaip bolševikų imperijoje. Kur nepažvelgsi - visur įstaigų įstaigėlių, o jose prigalvota visokių pareigų pareigėlių, viršininkas ant viršininkėlio, tai yra biurokratas ant biurokratėlio. Visi vaizduoja dirbančius ir palaiko vienas kitą, nes beveik visa biurokratiją sudaro partijos elitas. Jis šventai saugo savo pelningas vietas. Nepajudink jo teisių, nes sutrins tave į miltus. Elitas mažai dirba ir stengiasi kuo daugiau gauti, naudojasi įvairiausiomis privilegijomis, o tai slepia nuo pašalinės akies.
Svarbų vaidmenį imperijoje vaidina partinė biurokratija. Ji taria lemiamą žodį. Ji - tai centrinis valstybės aparatas, kurį sudaro gerai apmokamų partinių karjeristų armija. Anot Džilo, tai “naujoji” klasė. Nė viena normali valstybė negalėtų išlaikyti tokios gausios biurokratijos, nes neturėtų iš ko apmokėti.
Bolševikų imperijos griaučiai - milicija, saugumas, kariuomenė ir kitos pusiau karinės; formuotės. Be šių griaučių ji susmuktų kaip kūnas be kaulų. Ta didžiulė armija gina bolševikų imperijos ir biurokratijos interesus. Šią veltėdžių armiją turi išlaikyti darbininkai ir valstiečiai. Štai dėl ko atrodo, jog bolševikų imperijoje nėra bedarbių.
Bolševikai daug kalba apie darbą, apie darbininkus. Tačiau jie vengia kalbėti apie uždarbį. Atrodo, kad darbininkui nereikia atlyginti už darbą, kad svarbu tik jį duoti. Kartais skelbiamas vidutinis uždarbis, bet jis nerealus, miglotas. Be to, bolševikine statistika sunku patikėti. Žemesnės organizacijos savo ataskaitose prirašinėja, išpučia duomenis, kaip joms geriau. Todėl galutinė statistika labai išpūsta. Taip ir su vidutiniu uždarbiu -jis gali būti išlaužtas iš piršto. Oficialus uždarbis neparodo tikrosios darbininko padėties. Prieš kelis metus tuometinis bolševikų imperijos valdovas Brežnevas paskelbė vidutinį atlyginimą -160 rublių ir tvirtino, kad vidurkis labai aukštas. Prie to dar pridėjo nemokamą mokslą, gydymą, pensijas. Visa tai sudarytų 210 rublių per mėnesį. Matome, kad tie “nemokamieji” priedai kainuoja darbininkams 50 rublių per mėnesį. Jeigu įdėmiau panagrinėsime tą vidutinį uždarbį, pamatysime, kad jis visai nedidelis. Iš tų 160 rub. išskaičiuoja pajamų mokestį, profsąjungų nario mokestį, kai kuriems mažašeimių mokestį. Lieka maždaug 140 rub. Toks vidutinis uždarbis mažas, nes maisto produktų ir kitų prekių kainos aukštos. Vidutinė šeima iš tokio uždarbio tik skurdžiai pragyvena. Dauguma darbininkų negauna ir to vidutinio atlyginimo. Dirbantieji sveikatos apsaugoje, lengvojoje pramonėje, prekyboje, švietime gauna vos 80-100 rub. per mėnesį. Taigi vidutinis darbininko uždarbis yra dar žemesnis, tik jį iškelia biurokratijos atlyginimai, kurie gerokai aukštesni.
Bolševikų propaganda nuolatos tauškia apie nemokamą gydymą, mokslą, socialinį aprūpinimą. Atrodo, kad ne darbininkai ir valstiečiai tai uždirba, o bolševikams visada krenta iš oro ir jie dalija tas “nemokamas” gėrybes, pamiršdami, kad juos pačius dirbantieji neša ant savo pečių.
Kiekvieną mėnesį ima iš dirbančiųjų, jų neatsiklausę, dalį uždarbio vadinamųjų nemokamų gėrybių apmokėjimui (gydymui, mokslui, pensijoms). Darbininkai net nežino savo realaus uždarbio. Juk ne kiekvienas gydosi kas mėnesį, ne kiekvieno vaikai, jeigu jų turi, mokosi. Prie nuolatinės algos reikia pridėti kai kada kai kuriems darbininkams išmokamas premijas. Paprastai jos būna nedidelės - 5-10 rub. Didesnes sau skiria viršininkai. Nedidelės premijos nepakeičia bendros darbininkų padėties. Jiems reikia ieškoti papildomų pragyvenimo šaltinių. Toks oficialus šaltinis yra papildomos pareigos - “pusė etato”. Dirbantysis, pasiėmęs papildomas pareigas, darbą atlieka vakarais ir poilsio dienomis. Taigi darbininkas šiek tiek pakelia savo uždarbį atsisakydamas poilsio. Kai kurie dirba vasaros atostogų metu. Tačiau tokių nedaug. O ką daro tie, kurie negali oficialiai padidinti atlyginimo? Tokių dauguma ir gyvenimas verčia juos ieškoti papildomų lėšų kitokiais būdais. Lengviausia - vogti jų pačių gaminamą produkciją, ją vartoti ir pardavinėti. Tačiau tokiu būdu gerinti savo gyvenimą rizikinga, nes už tai baudžia. Vagystės iš fabrikų, sandėlių, valgyklų, restoranų, kolūkių tiek paplito, kad žmonės jų nelaiko vagystėmis. Jas vadina “kombinavimu”. Po karo buvo pelninga dirbti maisto pramonėje, ypač mėsos kombinatuose, saldainių fabrikuose, maisto sandėliuose. Tada žmonės gyveno pusbadžiu ir reikėjo kaip nors pramisti. Gerai dar buvo Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, kur ūkininkai dar nebuvo suvaryti į kolūkius. Valstiečiai, nors ir terorizuojami, aprūpindavo kraštą maisto produktais. Net iš Rusijos plūsdavo žmonės į Pabaltijį pirkti maisto. Vėliau gyvenimas gerėjo, bet ne tiek, kad visko užtektų ir būtų galima pragyventi iš algos.
Po karo daug metų bolševikų imperija statė mažai gyvenamųjų namų, mažai gamino namų apyvokos daiktų bei kitų prekių. Gyventojai turėjo verstis kaip išmanė, “kombinuoti”. Kas nesugeba “kombinuoti”, laikomas nevykėliu. Todėl “kombinuoja” ir darbininkai, ir viršininkai. Darbininkas tempia kišenėmis, o viršininkas veža mašinomis, didesniems viršininkams viską sutvarko žemesnieji. Kadangi bolševikų imperijoje viršininkais gali būti tik partiečiai, tai stambiausi vagys yra komunistai.
Prekyboje labai paplitęs sukčiavimas. Parduotuvėse pirkėjus dažnai apskaičiuoja. Deficitines prekes nuslepia ir pardavinėja spekuliacinėmis kainomis.
Būdingas bolševikų imperijos ekonomikos bruožas - chroniškas maisto produktų trūkumas. Vadovai nepajėgia išspręsti šios problemos. Kuo toliau, tuo ji darosi aktualesnė. Labiausiai produktų stoką junta blogai apmokami darbininkai. Maisto produktų trūkumo problemą galima išskaidyti į: jų stoką, brangumą, blogą kokybę. Tačiau maisto produktų trūksta ne visur ir ne visada. Geriausiai aprūpinami stambiausi miestai, garsesni kurortai ir kai kurios respublikos. Bolševikai labai daug dėmesio kreipia į “prestižinius” miestus Maskvą, Leningradą ir garsiausius kurortus, kuriuose nuolat lankosi užsieniečiai. Kai kuriuos miestus paverčia vitrinomis, kad užsieniečiai žiūrėdami galvotų, jog visoje šalyje pilna produktų bei kitų prekių. Šie miestai tai lyg didžiuliai “Potiomkino kaimai”, už kurių slepiamas nepriteklius ir skurdas. Kiti miestai aprūpinami daug blogiau, o tolimesni šalies rajonai visai blogai. Ten siunčia prastos kokybės produktus. Mėsos gaminių pritrūksta net didesniuose miestuose, ypač pastaraisiais metais. Gyventojai taip priprato prie nuolatinių trūkumų, kad nesako: “Parduoda”, o sako: “Duoda”, nesako: “Į parduotuvę atvežė”, sako: “Išmetė”. Dažnai maisto produktų, ypač mėsos gaminių, atveža į parduotuves tiek mažai, kad juos išsidalija pardavėjos ir jų pažįstami. Darbininkai, grįžę iš darbo, randa tuščias lentynas.
Jeigu maisto kainas palyginsime su daugumos gyventojų uždarbiu (80-120 rub. per mėnesį), tai matysime, kad jos gana aukštos. Sviestas valstybinėse parduotuvėse - 3 rub. 60 kap., dešra - 2-5 rub., cukrus - 0,8-1 rub. Turguje maisto produktai kelis kartus brangesni. Pvz., paskutiniu metu dešros kilogramas kainuoja 10 rublių. Darbininkas jos nenusipirks, nes parduotuvėje nėra, o turguje per brangi.
Bolševikų vadovai teigia, kad jų imperijoje maisto produktų kainos pastovios tuo metu, kai Vakarų šalyse jos kyla. Iš tikrųjų imperijoje maisto produktai nuolat brangsta, tik apie tai retai skelbiama spaudoje. Maisto produktų kainų kilimas - stiprus smūgis daugumai gyventojų. Žmonės svarsto, piktinasi, smerkia vyriausybę. Bolševikų vadovai stengiasi sušvelninti tą smūgį. Todėl jie kelia kainas “tyliai”. Žiūrėk - pakeitė produkto pavadinimą, prilipdė kitokią etiketę, nors produktas tas pats. Galvojama, kad ne visi gyventojai iš karto supras apgaulę. Be to, gal užsienis nepastebės ir patikės, kad bolševikų imperija gyvena be krizių. Propaganda galės tvirtinti, kad socialistinė santvarka pranašesnė už kapitalistinę.
Pastaraisiais metais bolševikų propaganda sugalvojo naują triuką žmonėms kvailinti. Spaudoje rašoma, jog kainos kyla tik kapitalistinėse valstybėse, o socialistinėse jos tik “keičiamos”.
Tiesa, pramoninių gaminių kėlimą skelbia, bet ir čia neišsiverčiama be suktybių. Pasenusių prekių kainas mažina, b kitų didina. Propaganda kreipia dėmesį ne į kainų kėlimą, bet į jų sumažinimą. Ji stengiasi įtikinti, kad iš to kainų manipuliavimo laimi tik gyventojai, kad bolševikų vadovai tik ir svajoja, kaip palengvinti piliečių dalią.
Imperijos pramonės vėžys - žemos kokybės gaminiai. Tik eksportui stengiamasi pagaminti geresnius, kurie galėtų konkuruoti užsienio rinkoje. Ši produkcija gaminama iš geresnių medžiagų ir darbininkų išdirbio normos mažesnės. Tiesa, pastarąjį dešimtmetį siekiama pagerinti ir plataus vartojimo prekių kokybę vidaus rinkai. Tačiau dėl tinkamų medžiagų stokos ir skubaus plano vykdymo tos pastangos dažniausiai nueina vėjais. Rinką užverčia tik žemos kokybės prekės. Pirkėjas priverstas pirkti bet kokį niekalą: juk nenueisi į kitos firmos parduotuvę. Prasti gaminiai greitai susidėvi, suplyšta, suyra, sugenda.
Pusę imperijos dirbančiųjų, gal net didesnę, sudaro moterys. Daugiausia jų dirba lengvojoje ir maisto pramonėje, švietime, sveikatos apsaugoje, žemės ūkyje, statybose, t.y. ten, kur žemiausias atlyginimas (80-120 rub.). Dažnai bolševikai tvirtina, kad moterys dirba ne tik dėl materialinės naudos, bet ir siekdamos patenkinti dvasinius poreikius. Be abejo, tokių yra. Jos dirba dažniausiai švietime, sveikatos apsaugoje. Tačiau dauguma moterų priverstos dirbti tik dėl šeimos materialinių sunkumų. Vyras negali išlaikyti šeimos iš savo algos. Mokėdama mažus atlyginimus, valstybė akiplėšiškai išnaudoja ir vyrus, ir moteris. Jie sulyginti skurde, kaip sakoma, ekonomiškai lygiateisiai.
Dirbančios moters būklė imperijoje itin sunki. Ji turi suderinti darbininkės ir šeimininkės pareigas. Atidirbusi 8 valandas, ji turi dar apsipirkti. Miestuose po darbo retai kada būna parduotuvėse reikalingiausių produktų. Gerai, jei moteris gali pietų metu “ištrūkti” ir nuskubėti į artimiausią parduotuvę, bet tai pavyksta ne kiekvienai. Be to, ne visos dirba arti parduotuvių. Grįžusi namo, moteris turi pagaminti valgį, sutvarkyti butą, apžiūrėti vaikus, t.y. kas vakarą dirbti dar 2-3 val. Ypač daug rūpesčio su mažais vaikais. Jeigu namuose yra nedirbančių suaugusių, padėtis lengvesnė, o jeigu jų nėra... Vaikų darželių vis dar nepakanka.
Bolševikų imperijos žemės ūkio darbininkų, valstiečių padėtis - tai skaudi, pilna tragiškų likimų ir aukų istorija. Nė vienos pramonės ar kultūros šakos darbuotojai tiek nenukentėjo, kiek valstiečiai, kurių problema dar laukia savo tyrinėtojų ir rašytojų. Iš to, kas parašyta imperijoje maža vertės, nes tie veikalai nenagrinėja į Sibirą bei kitur nutremtų valstiečių likimo, neaprašinėja visų valstiečių tragiškos ir beviltiškos būklės. Romanai, apsakymai, apybraižos, sociologiniai tyrimai skiriami nuslėpti ir užtušuoti sunkią valstiečių padėtį. Jei kas bando pakritikuoti kolūkius, paskelbti savo nuomonę, nesutampančią su oficialiąja, tokio autoriaus kūryba neišvysta šviesos, jeigu jam neatsitinka dar blogiau.
Po Stalino mirties, kai bolševikų vadeivos kovojo dėl valdžios ir vidaus politika buvo nenusistovėjusi, cenzūra neturėjo aiškių gairių. Tada ji praleisdavo ir realiau galvojančių autorių kūrybą. Dabar totalinė cenzūra, kuri prasideda nuo menkiausio partinio sekretorėlio ir baigiasi imperijos valdovu, nepraleidžia į spaudą jokios laisvesnės minties.
Tragiška valstiečių istorija bolševikų imperijoje prasideda nuo jos įkūrimo. Pirmojo pasaulinio karo išvarginti valstiečiai negalėjo pasidžiaugti atėjusia taika. Jų laukė nauji, baisesni už karo metų sunkumai. Jau pilietinio karo metais bolševikai atiminėjo iš valstiečių žemės ūkio produktus. Dėl visiško žemės ūkio nualinimo kai kuriose srityse kilo badas. Vėliau iš valstiečių atiminėjo ir žemę, trėmė juos iš gimtųjų vietų į Sibirą. Likusieji šiek tiek atkuto, bet netrukus juos užgriuvo nauja nelaimė -1929 m. prasidėjo kolektyvizacija. Ypač smarkiai nukentėjo Ukraina: dirbtinis badas nusinešė į kapus milijonus valstiečių. Sunku buvo ir kituose rajonuose: ten iš valstiečių atiminėjo žemę, padargus, prievarta varė į kolūkius, o nepaklusniuosius trėmė į tolimas šalies sritis, uždarinėjo į konclagerius.
Valstietis neturėjo nei nuolatinio užmokesčio, nei poilsio, dirbo pusbadis, bet kolūkio palikti negalėjo. Jis tapo tikru baudžiauninku, su kuriuo naujieji valdovai visiškai nesiskaitė.
Lietuvos valstiečiai iki 1940 m. nepergyveno bolševikinio maro. Tačiau bolševikų imperija tykojo ir laukė patogios progos užgrobti mūsų kraštą. Proga atėjo 1940 m., o 1941 m. valstiečius jau trėmė į “plačiąją tėvynę”. Tikrieji “sodybų tuštėjimo metai” atėjo po Antrojo pasaulinio karo. Ištuštėjo Suvalkijos lygumos, išretėjo Žemaitija, Aukštaitija, Dzūkija. Kiekvienais metais, vienais daugiau kitais mažiau, trėmė į Sibirą, pas “baltąsias meškas”, kaip tada dažnai sakydavo bolševikai. Ištremtųjų likimas apgailėtinas: vieni išmirė pakeliui, kiti - ten nuvykę, nuo bado, ligų ir neįprastų klimato sąlygų. Dar kiti, praradę sveikatą, vilko sunkų tremtinio jungą. Tik vėliau, po Stalino mirties, jų likučiai grįžo į tėvynę.
Valstiečiai, likę Lietuvoje, kapanojosi varge. Juos apkrovė dideliais mokesčiais, kuriuos kiekvienais metais didino. Valstietis, nepajėgiantis jų išsimokėti, turėjo stoti į kolūkį ar palikęs ūkį bėgti į miestą.
Valdžia “pirko” žemės ūkio produktus ir nustatė, kiek jų valstietis privalo “parduoti”. Prievolės buvo didelės, bet žmonės buvo verčiami “parduoti” daugiau negu nustatyta. Propaganda teigė, kad valstiečiai “parduoda” savanoriškai. Valstybinės kainos buvo plėšikiškai žemos: už rugių centnerį valstybė “mokėjo” 5 rub.60 kap., o už kilogramą duonos imdavo 3 rub.60 kap. Valstietis, pardavęs valstybei centnerį rugių, galėjo nusipirkti pusantro kilogramo duonos. Net baudžiava buvo lengvesnė. Atėmę iš valstiečių žemę ir suvarę juos į kolūkius, vertė kasdieną dirbti, o už darbą dažnai nieko nemokėjo. Į dvarą baudžiauninkai ne kasdien eidavo - turėjo kelias dienas ir savo žemės apdirbimui. Bolševikų dvarponiai neduodavo nė tų kelių dienų. Savo sklypelį (arus), iš kurio turėjo išmisti, valstiečių šeima galėjo apdirbti naktimis ir sekmadieniais, o bolševikų propaganda suokė idiliškas daineles apie laimingą valstiečio, savo žemės šeimininko, gyvenimą.
Valstiečiai masiškai bėgo į miestus. Dėl to miesto gyventojų skaičius pirmaisiais pokario metais gerokai pašoko. Miestai suvalstietėjo ir surusėjo, nes juose apsigyveno ir iš Rusijos atvykę kolonistai. Liūdnai atrodė mūsų pokarinis kaimas: geresnes trobas nugriovė ir išvežė į miestelius. Tik pamatai liko kyšoti iš žemės, o vėliau ir jie apžėlė žolėmis. Pažvelgsi į sodybą - nė gyvos dvasios. Žmonės išvežti, turtas išgrobstytas ir tik kai kur aplink ištuštėjusią sodybą bastėsi benamis šuo...
Išretėjęs kaimas šiaip taip stūmė dienas, vykdė bolševikų planus, tiesa, daugiau popieriuje. Valstiečiui skaudu buvo žiūrėti į naujoviškai apdirbamą žemę: vaga - kur arta, o kur praleista, grūdas - kur bertas, o kur liko plynė. Juk reikėjo apdirbti kuo didesnį plotą ir apie tai kuo greičiau pranešti į rajoną partiniams asilams. Rudenį net ir to “suliesėjusio” derliaus nesugebėdavo nuimti: dažnai likdavo žiemoti ant lauko. Valstiečiui buvo graudu žiūrėti kaip “ūkininkavo” nieko nenusimanantys partiniai asilai, kurių svarbiausias tikslas buvo - kuo daugiau išspausti iš valstiečio prakaito ir kuo mažiau jam duoti. Valstietis dirbo atbulomis rankomis, nes nematė savo darbo vaisių - ne jo žemė, ne jo derlius. Viskas eina į bendrą katilą, iš kurio didžiausią samtį semia valstybė, o po jos bolševikų dvarponiai: kolūkio pirmininkas, partinis sekretorius, buhalteris bei jų artimieji. Valstiečiui liko tik pelai...
Bėgo metai, dešimtmečiai, o gyvenimas kaime gerėjo labai lėtai. Kaimas tuštėjo. Trūko darbščių rankų, nes jaunoji karta bodisi kaimo: vaikinai, išėję į kariuomenę, į savo kaimą daugiau negrįžta. Derliui nuimti trūksta žmonių. Atsirado naujų “valstiečių”: į kaimą vežami mokiniai, studentai, tarnautojai. Nauda nedidelė, bet skęstantis ir už šiaudo griebiasi.
Valstietis pragyvena iš savo pagalbinio sklypelio. Bolševikams organizavus kolūkius, buvo nustatyti labai maži uždarbiai, iš kurių valstietis negalėjo išmisti. Todėl jam davė kelių delnų didumo pagalbinį žemės sklypelį, kurį apdirbti galima tik vakarais ar poilsio dienomis. Pagalbinis žemės sklypelis virto pagrindiniu. Ypač pokario metais, kai už darbą kolūkyje mokėjo labai mažai arba nieko. Tačiau bolševikų valdžia vėl apkrovė valstiečius dideliais mokesčiais už vaismedžius. Daugelis, nepajėgdami išsimokėti, iškirto sodus. Žmonėms prasigyvenus ir ėmus laikyti po kelias karves, kiaules, daugiau paukščių, valdžia apribojo jų kiekį. Valstietis vėl negalėjo išsimokėti ir turėjo išpjauti gyvąjį turtą. Pagaliau imperijoje pritrūko žemės ūkio produktų.
Postalininiu laikotarpiu kolūkiai atsigavo. Tiesa, dar daug jų skurdo, bet kolūkiečiams už darbą šiek tiek mokėjo. Kelis parodomuosius kolūkius visokeriopai rėmė valstybė. Tai - tikrieji “Potiomkino kaimai”, kur veža užsieniečius ir kitokius svečius, kad apdumtų akis. Pamatę, kad šiame kolūkyje valstiečiai neblogai gyvena, manys, jog taip visuose, ir parvažiavę pasakos apie gerą gyvenimą bolševikų imperijoje. Svečiai turėjo tapti bolševikų propagandos skleidėjais.
Per skurdo metus valstietis išmoko gerai įdirbti savo žemės sklypelį, nes iš jo turėjo išmisti. Valdininkai, pamatę, jog pagalbiniai sklypai duoda daug žemės ūkio produktų, agituoja valstiečius auginti daugiau gyvulių. Jokia eilinė marksizmo leninizmo injekcija nepastato ant kojų chroniško ligonio - nualinto žemės ūkio. Tačiau radikaliau reformuoti, t.y. atiduoti jį į valstiečio rankas, bolševikai nesiryžta. Dogmos ir baimė neleidžia prisipažinti klydus ir grįžti prie privačios nuosavybės. Tuomet tautos gali paklausti, kodėl buvo sunaikinti valstiečiai ir nukankinta tokia daugybė žmonių.
Bolševikai ieško būdų, kaip išvesti žemės ūkį iš aklavietės. Paskutinis projektas, kuris dalinai įgyvendinamas jau keletą metų, tai labai nedrąsus žingsnis privačios nuosavybės link. Pagal tą projektą šeimos ir kitokios valstiečių grupės turėtų gauti po sklypą kolūkio žemės, kuriai apdirbti galės išsinuomoti mašinas. Kuo geriau valstiečiai įdirbs žemę, tuo didesnį derlių gaus ir turės daugiau pajamų. Tai teorija. O praktika? Bolševikai ir toliau lankys užsienio javų ir kitų žemės ūkio produktų rinkas, o valstiečiai vargiai durstys galą su galu ir toliau vilks savo kolūkinę dalią.
Darbininkai pasaulyje kuria profsąjungas savo teisėms ginti. Bolševikų imperijoje profsąjungas kūrė ne darbininkai, o darbdavys - bolševikų valdžia. Ji galėjo jų nekurti, darbininkai nieko nebūtų padarę, o gal tik laimėję. Valdžia kūrė profsąjungas ne tam, kad jos gintų valdžios reikalus. Bolševikų imperijoje profsąjungos nė karto nekovojo dėl darbininkų atlyginimų pakėlimo, jos laiko pažabojusios darbininkus nuo stichinio pasipriešinimo valdžiai. Tai jų pagrindinė užduotis. Profsąjungos, eidamos ranka rankon su valdžia, kol kas gana sėkmingai atlieka tą užduotį. Apgaulėmis, pažadais jos stengiasi sutramdyti streikus, o jeigu nepavyksta ir darbininkai išeina į gatves, tai bolševikų valdžia pasiunčia kariuomenę, kaip tai įvyko Chruščiovo laikais Novočerkaske.
Kokia profsąjungų vertė ir ar gali jos vadintis darbininkų gynėjomis, kai didelė dirbančiųjų dalis gauna po šimtą rublių ir mažiau per mėnesį, o profsąjungos nepajudina nė piršto, kad tokią padėtį pakeistų? Bolševikų imperijoje profsąjungoms plati veiklos dirva. Jos turėtų imtis visų kovos priemonių darbininkų gyvenimui pagerinti. Tačiau jų vadovai tik skėsčioja rankomis ir kartoja seniai išmoktą frazę: valstybė tiek nustatė.
Bolševikų propaganda iš visų kampų įtikinėja darbininkus, kad valdžia priklauso jiems ir viskas, ką ji daro, yra darbininkų gerovei, bet... jie turi būti vergiškai nuolankūs ir paklusnūs.
Kuo užsiima profsąjungos? Pagrindinė nerašytąją užduotis - sudrausti darbininkus nuo protestų, streikų bei demonstracijų. Vakarų šalių darbininkams sunku suprasti, kodėl bolševikų imperijoje darbininkai nestreikuoja. Bolševikinė propaganda sugalvojo labai patogų paaiškinimą: darbininkai negali kovoti prieš savo valdžią, kuri sudaro jiems geriausias sąlygas. Iš tiesų bolševikų propaganda, administracinės priemonės, saugumas net kariuomenė laiko darbininkus geležinėse žnyplėse. Turi būti suprantama, kad tokiomis sunkiomis sąlygomis streikai nedažni. Jei darbininkai sustreikuoja ir žinia pasklinda šalies viduje bei pasiekia užsienį, bolševikų propaganda ją neigia, tvirtina, jog tai prasimanymas ir šmeižtas. Oficialios profsąjungos užduotys, kurias jai skiria bolševikų valdžia turistinių išvykų organizavimas, kelialapių į kurortus paskirstymas, nario mokesčio rinkimas ir kitos smulkesnės socialinės priemonės.
1983 m. Kučino konclageris, Permės sr.
