LAISVĖS KOVOS IR TRAGEDIJOS BIRŽŲ RAJONE

RYTŲ LIETUVA

Parengė Erena Aukštuolienė*

BIRŽŲ KALĖJIMO KALINIŲ IŠVADAVIMAS 1944 M. SPALIO MĖN.

Žinias iš dar gyvų liudytojų surinko Jurgis Kučinskas. Užrašė Erena Aukštuolienė. 1999 05.

1944 m. gegužės pradžioje rytų frontas sparčiai artėjo prie Lietuvos. Išsekinta vokiečių armija paskubomis visu frontu traukėsi į vakarus. Naujos tarybinės okupacijos grėsmės nuojauta Lietuvoje kėlė nerimą. Suaktyvėjo sovietinių diversantų veikla. Buvo žudomi aktyvesni Lietuvos patriotai. Vasario mėn. organizuoti gen.P.Plechavičiaus Vietinės rinktinės padaliniai Biržuose gegužės pradžioje vadovybės nurodymu buvo išformuoti ir jos kariai išsiskirstė į namus. Kai kurie ruošėsi trauktis į vakarus.

------
*LPKTS Biržų skyriaus sekretorė, istorinės atminties sekcijos narė. Jos parašyti šios publikacijos skyreliai atskirai neautorizuojami. - Red. pastaba.

Vienas Vietinės rinktinės organizatorių ltn. Juozas Kučaitis (Kučinskas) nenutraukė ryšio su savo gimtine. Apsistojęs Biržuose, pradėjo lankytis savo gimtinėje Zizonyse. Čia netrukus užmezgė ryšį su Zastaučių kaimo aktyviu jaunuoliu Jonu Palšiu, kuris vėliais vakarais pradėjo lankytis Kučinskų sodyboje. Buvęs Nepriklausomos Lietuvos karininkas Joną Palšį įtikino, kad praėjus frontui į vakarus, reikės apylinkės jaunimui imtis ginklo ir priešintis okupantui. Reikės burti partizanų būrius, ginkluotis, nestoti į Raudonąją armiją. Geriau garbingai žūti savo krašte, negu kovoti okupantų armijoje ir būti patrankų mėsa ginant jų grobuoniškus interesus.

Tą pačią mintį palaikė Geidžiūnų parapijos klebonas Petras Liepa. Jis

□ Buvęs Biržų kalėjimas. Memorialinė lenta su užrašu: "Šiame name 1944-1951 m. buvo kalinami ir kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę"

glaudžiai bendravo su parapijos jaunimu, choristais, pavasarininkais ir ragino likti ištikimais Lietuvai. Jam talkininkavo aktyvus vargonininkas Domas Rasimas ir zakristijonas Antanas Mozūra. Toms mintims apylinkės jaunimas pritarė ir dauguma nusprendė į armiją nestoti.

Praėjus frontui Rygos link, rugsėjo-spalio mėnesiais visur pradėjo atsirasti nauja okupantinė administracija. Prasidėjo Lietuvos patriotų areštai, jaunimas buvo raginamas stoti į rusų armiją. Paslapčia jaunimas ėmė ginkluotis, slėptis namuose, vengė viešai rodytis. Čia labai aktyviai ėmėsi darbo Zastaučių k. Jonas Palšis*. Jis lankėsi sodybose ir patarinėjo, ką toliau daryti, kaip saugotis nuo pavojų. Ragino kaupti ginklus, šaudmenis, sprogmenis, nes daugelis kaimo gyventojų frontui praėjus daug jų rado laukuose ir paslėpė savo namuose. Jaunimas aktyviai ruošėsi partizaniniam karui.

---------
*Archyviniai dokumentai liudija, kad organizatoriai priklausė LLA. - Red. pastaba.

Biržuose suimtųjų skaičius nuolat didėjo. Jie buvo laikomi saugumo rūsyje ir kalėjime. Čia buvo žiauriai tardomi ir kankinami. Netrukus į partizaninę veiklą įsijungė iš rytų fronto pasitraukęs Petras Flenderis. Šis labai drąsus karys partizanams buvo reikalingas. Jonas Palšis užmezgė su juo glaudžius ryšius.

Zizonių kaime Kučinsko sodyboje suorganizuotame susitikime jie nutarė išlaisvinti kalinius iš Biržų kalėjimo. Čia aptarė ir puolimo variantus. Tam reikia iš kur nors gauti minų. Nieko nedelsdamas Jonas Kučinskas su tėvu išvyko į Nemunėlio Radviliškį pas savo gimines pargabenti ginklų, šaudmenų ir sprogmenų. Mat čia ilgai laikėsi frontas ir žmonės turėjo pasislėpę daug ginklų. Gavę pasikrovė į ratus ir gerai paslėpę šiene sėkmingai parsivežė į namus.

Netrukus po šio pasitarimo Petras Flenderis buvo suimtas ir įkalintas. Mat jis naktį Aulių k. prie plento Biržai-Vabalninkai pateko į pasalą. Eidamas plento pakraščiu Petras pastebėjo, kad yra sekamas. Staiga pritūpus plento griovyje, prie jo prišoko du rusų kareiviai ir karininkas, apšvietę prožektoriumi, jį sulaikė. Pasirodo, rusai čia atvyko gaudyti iš fronto bėgančių karių. Nežiūrint, kad Flenderis mokėjo rusų kalbą ir buvo apsivilkęs rusų karininko uniformą, jam nepavyko išsisukti ir jis buvo nuvežtas į Biržus ir perduotas saugumui.

Visa tai sužinojęs Jonas Palšis ėmėsi organizuoti Flenderio išlaisvinimą. Susikvietė partizanų vadus, sudarė užpuolimo planą. Išžvalgyti kalėjimo siunčiamas ryšininkas Jonas Kučinskas ir Geidžiūnų bažnyčios vargonininkas Domas Rašimas, mat jie turėjo atleidimus nuo armijos. Galutinai viską suplanavę, numatė susitikimo laiką ir puolimo vietą. Tačiau pirmą kartą susirinkus numatytoje vietoje - Dirvonakių k. prie Oškiniškio tilto -puolimas atidedamas, nes neatvyksta kapitonas Čerka su savo grupe.

Netrukus antrąkart planuojamas puolimas toje pačioje vietoje, t.y. Dirvonakių k. prie Oškiniškio tilto ant rajoninio kelio Biržai-Geidžiūnai. Puolimui vadovauja Jonas Palšis. Slaptažodis: Beržas-Uosis.

Kalėjimą pulti numatyta iš dviejų pusių - pietų ir vakarų. Laisvą pasitraukimą iš miesto stribams palieka Parovėjos link. Išvažiavimo keliams kontroliuoti sudarytos keturios grupės. Pirmoji grupė, vadovaujama kulkosvaidininko Jono Rastausko iš Gavėniškio k., iš senųjų vadinamųjų Muravankės kapinių kontroliuoja Skaistkalnės ir Pasvalio plentus. Antroji grupė, vadovaujama kulkosvaidininko Kosto Jasinsko iš Naujikų k., kontroliuoja Vabalninko plentą. Trečiajai grupei vadovauja kulkosvaidininkas Kostas Kregždė iš Zizonių k., jie išsidėsto prie šepečių dirbtuvės. Ketvirtoji grupė, vadovaujama kulkosvaidininko Jokūbo Šlekio iš Judiškių k., kontroliuoja išvažiavimą Geidžiūnų link.

Įsiveržti į kalėjimą patikima savanoriams: Jonui Palšiui, vadui iš Zastaučių k., Leonui Jasinskui iš Naujikų k., Valieriui Jasinskui iš Naujikų k., Leonui Žukauskui iš Gavėnų k., Česlovui Striškai iš Zizonių k., Adolfui Audickui nuo Alizavos ir (partizanui iš Papilės).

Grupė kovotojai su šalmais apsiginklavę automatais ir dviem granatomis. Jonas Palšis turėjo raketininką. Visiems kitiems įsakyta stebėti kalėjimą, kol bus paleistos raketos. Žalia - įsilaužta į kalėjimą, geltona - kalėjimas paimtas, raudona - staigus atsitraukimas.

Įsiveržus į kalėjimą ir paleidus žalią raketą, visoms apsupties grupėms buvo įsakyta atidengti ugnį, naudojant šviečiamąsias kulkas, kad būtų sukelta kuo didesnė panika.

Kalėjimas buvo aptvertas dviejų metrų aukščio lentų tvora, o viršuje spygliuotos vielos, du įėjimai - vienas iš gatvės, kitas iš kiemo. Apie pirmą valandą nakties grupė atsargiai prišliaužė prie įėjimo iš kiemo pusės. Jonas Palšis ir Leonas Jasinskas atsargiai po durimis padeda prieštankinę miną, įstato kapsulę, patraukia ir patys, skubiai pasitraukę, sugula ant žemės. Netrukus nuaidi galingas sprogimas - įėjimas atviras. Pirmas įsiveržia Palšis, po jo Jasinskas. Iš vidaus pro langus pasipila automatų serijos. Palšis su Jasinsku atsako ugnimi ir šaudymas iš vidaus nutyla. Visi įsiveržia į kiemą. Audickui kulka lengvai nubrozdina smilkinį. Palšis paleidžia žalią raketą. Po to Palšis su Jasinsku pro duris įsiveržia į kalėjimo vidų, atidaro velkėmis užsklęstas kamerų duris ir paleidžia visus kalinius. Flenderis, ištrūkęs iš kameros, pasibučiuoja su Palšiu. Šis atiduoda raketininką Flenderiui. Visi kaliniai - jų buvo apie 60 žmonių - išiveržia į kiemą. Paleidžiama geltona raketa.

Iš išlaisvintų kalinių į savo grupę paėmė tik Petrą Flenderį ir Aloyzą Užubalį, kitiems kaliniams buvo įsakyta skirstytis. Paleidus raudoną raketą, skubiai atsitraukiama.

Išlaisvinant kalėjimą dalyvavo: Leonas Žukauskas iš Gavėnų k., Leonas Jasinskas iš Naujikų k., Valierius Jasinskas iš Naujikų k., Juozas Navickas iš Naujikų k., Kazimieras Navickas iš Naujikų k., Bronius Meškinis iš Liekniškio k., Bronius Šatas iš Sidabriškio k., Benjaminas Šatas iš Sidabriškio k., Juozas Jasinskas iš Skamarakų k., Kostas Jasinskas iš Skamarakųk., Povilas Grigaliūnas iš Skamarakų k., Albertas Grigaliūnas iš Skamarakų k., Jonas Simonavičius iš Zastaučių k., Jonas Janavičius iš Zastaučių k., Adolfas Mitras iš Zastaučių k., Albertas Mikelėnas iš Zastaučių k., Jonas Palšis (vadas) iš Zastaučių k., Emilis Palšis iš Zastaučių k., Povilas Varekojis iš Zizonių k., Valierius Modelinskas iš Zizonių k., Česlovas Striška iš Zizonių k., Kostas Kregždė iš Zizonių k., Vladas Pilkauskas iš Zizonių k., Pilkauskas (vardo neprisimena) iš Zizonių k., Jonas Kučinskas iš Zizonių k., Antanas Kučinskas iš Zizonių k., Petras Darčkus iš Geidžiūnų k., Petras Indriliūnas iš Geidžiūnų k., Kostas Indriliūnas iš Geidžiūnų k., Vladas Jakubėnas iš Vaitkūnų k., Aloyzas Kudūkis iš Nastopiškio k., Alfredas Kudūkis iš Nastopiškio k., Povilas Tuomas iš Nastopiškio k., Jakubonis iš Nastopiškio k., Bronius Žilinskas iš Pavariškių k., Petras Petrušonis iš Smaliečių k., Jokūbas Šlekys iš Judiškių k., Petras Šlekys iš Judiškių k., Adolfas Audickas nuo Alizavos, Jonas Rastauskas iš Gavėnų k.

Atsitraukimas vyko sklandžiai, aukų nebuvo. Visi dar neišaušus spėjo sugrįžti į namus. Rytą apylinkėje atrodė ramu, lyg nieko nebūtų įvykę. Tik praaušus rajoniniame kelyje Biržai-Vabalninkas ties Zizonių k. iš Biržų pravažiavo rusų enkavedistų mašina Vabalninko link.

Iš dalyvavusių Biržų kalinių išvadavimo operacijoje yra likę gyvi: Leonas Jasinskas, gyv.Naujikų k., Jonas Kučinskas, gyv.Biržuose, Povilas Varekojis, gyv.Zizonių k., Albertas Grigaliūnas, gyv.Biržuose, Aloyzas Kudūkis, gyv. Vilniuje.

SVILIŲ MUŠIS

Mykolo Balčiūno, g.1911 m., partizano, vėliau politinio kalinio, gyvenusio Biržų r. Svilių k. (jau mirusio), pasakojimas. Užrašė Erena Aukštuolienė. 1996 m.

1944 m. praėjus frontui Geidžiūnų k. laikinai buvo įrengtas aerodromas kariniams lėktuvams. Frontas už Biržų jau slinko Latvijos link. Gei-

□ I eilėje: Stasys Žekys, zakristijonas ir jaunimo globėjas; Petras Adomėnas, ištremtas į Sibirą; Ona Kučinskaitė; Valė Rašimaitė; Alfredas Kudūkis, žuvęs partizanas; Stasė Adomėnaitė; Jonas Dagys, partizanas, politinis kalinys; Bronius Pilkauskas; Apolonija Grubinskaitė; Kazys Pilkauskas; Pūtaitė; Valerija Samulionaitė. II eilėje sėdi: Ona Ladigaitė; Monika Kudūkytė; Filomena Kairytė, solistė, buvusi ryšininkė, mirusi Sibire; Domas Rašimas, vargonininkas, buvęs politinis kalinys, miręs Sibire; kun.Petras Liepa, buvęs politinis kalinys, žuvęs Čeliabinsko lageriuose; Liudvina Lukinskaitė; Klementina Kavaliūnaitė, tremtinė. II eilėje stovi: Valė Valiulytė; Otilija Bratėnaitė; Leonora Narbutaitė; Ksavera Adomėnaitė; Eufrozina Pilkauskaitė; neprisimena pavardės; Aldona Garbuzaitė; Birutė Kontrimaitė; Ona Striškaitė (du broliai žuvę, tėvas miręs Sibire, ji pabėgusi); Klementina Varekojytė; Garbužaitė; Angelė Kučinskaitė; Pūtaitė. IV eilėje: Vytautas Vedlūga, nušautas girioje; Jonas Pilkauskas; pavardės neprisimenu; Alfonsas Garbuzas; Mykolas Balčiūnas; Antanas Kučinskas; Jonas Kučinskas. Trūksta Domo Balčiūno, Mykolo brolio.

džiūnai buvo didesnis kaimas - bažnytkaimis. Turėjo bažnyčią, kurioje kunigavo šviesaus atminimo kunigas Petras Liepa (vėliau žuvęs lageryje). Klebonijoje buvo įrengtas štabas, o klebonui palikti tik du kambariai. Klebonas mokėjo 7 kalbas, tarp jų ir rusų, tad prikalbino kažkokį majorą iš aerodromo valdžios, kad priimtų jaunuolius - bažnytinio choro choristus -dirbti aerodrome, kad šiems nereikėtų eiti į kariuomenę. Majoras sutiko, bet paprašė surengti koncertą (žinoma, dainų, o ne giesmių). Tai, aišku, buvo padaryta, nes choras tuo metu buvo nemažas, o visi choristai - jauni žmonės.

Tada išdavė pažymėjimus, kad esame karinio aerodromo darbininkai ir mūsų į armiją jau nebeėmė. Per savaitę kokias dvi dienas reikėdavo ateiti, surasdavo mums šiokio tokio darbo. Aerodromas išsilaikė maždaug iki lapkričio pabaigos ar gruodžio pradžios, taigi ir mes buvome ramūs. 1944 m. gruodžio mėn. apylinkėje stribai pradėjo gaudyti jaunuolius į kariuomenę. Jau buvo keletą pagavę ir uždarę. Nutarėme išvaduoti. Nuėjau pas partizanus. Prie Svilių krūmuose susirinkome 10 vyrų, bet vis nebuvome garantuoti, kad pavyks, nes tiksliai nežinojome, kiek yra priešų. Tada brolis nujojo pas Papiliečius - Broniaus Žilinsko būrį. Papiliečiai sutiko padėti ir nusprendė, kad jie puls iš pietų pusės, o mes pulsime iš šiaurės. Į kaimą mūsų neįsileido, o mums suteikė netikslią informaciją - pasakė, kad rusų yra žymiai mažiau. Pagaliau kelyje į Biržus pasirodė mašina su suimtaisiais: Jonu Lapenų, Antanu Verkeliu ir dar daug kitų sugautųjų, visų nebeprisimenu. O paskui pasirodė dar daug kareivių ir stribų, o mūsų toje pusėje buvo apie 30 žmonių. Jie važiuoja kaip tik į mus, na, dabar apsups mus nuo upės pusės ir susems. Ir leidomės bėgti pro Vaitkūnų kaimą miško link. Stribams pradėjus šaudyti, liepiau vyrams gulti ir atidengėme ugnį. Jie truputį aprimo, šaudė tik iš reto. Paskui užklimpo jų mašina, ir jie nustojo šaudyti. Nepatvirtintais duomenimis jų žuvo apie 18. Susirinkome likusieji miške ir aptarėme nevykusį mūšį. Mano būrio nežuvo nė vienas, Papilio būrio žuvo 10, dar vieną (neprisimenu pavardės) paėmė gyvą. Dar norėjome grįžti į kaimą, bet pasitarę su Petru Savicku (nuo Saločių), nusprendėm - ar pavyks - nežinia, o gali sudeginti visą kaimą.

Lavonų tada dar nevežė į Biržus, juos negiliai pakasė už Svilių Petronio žemėje. Vėliau papiliečių artimieji parsivežė savuosius ir pasilaidojo kapinėse. Vietą parodė Povilas Petronis, vadinamas Poviliuku. Šis mūšis buvo pirmutinis Biržų rajone.

Mūsų būryje buvo visi tie, kuriems grėsė kariuomenė, nes niekas nenorėjo kariauti. Aš miške pastoviai nebuvau, ateidavau tik prireikus, nes turėjau (kad ir nelabai garantuotus) dokumentus. Būryje buvo Petras, Vla-das ir Pranas Savickai, Alfonsas ir Petras Paliuliai ir daug kitų. Kai kurie žuvę, kiti liko gyvi, bet dabar jau mirę. Mano brolis Dominykas buvo ryšininkas. Jis irgi turėjo dokumentus, nes išsikėlus aerodromui, klebonas vėl išsirūpino, kad mus užrašytų miško darbininkais. Esant reikalui, susisiekdavome su Papilio Žilinsko būriu, Satkūnu Šlekio būriu. Jie miškuose turėjo bunkerius, ne kartą teko ir nakvoti pas juos. Kai tik pavojus ar siautimas, aš šautuvėlį į rankas ir einu į būrį. Tik paskutinį kartą nebeišėjau. Pamačiau ateina stribai nuo Svilių k. (mes gyvenome vienkiemyje), galėjau dar išbėgti, bet norėjau sutikti brolį. Jis turėjo veislinį eržilą, kurį laikė kitur ir kaip tik atėjo sušukavęs, o Latvėnienė (gyvenusi mūsų namuose) nebespėjo pasakyti. Tada ir suėmė mus abu (tėvai ir sesuo jau buvo suimti). Brolį paleido greičiau, nors mušė ir kankino žiauriai, bet nieko negalėjo "pripaišyti", o mane kaltino, kad veikęs kartu su partizanais, o 1941 m. dalyvavęs paimant Biržus, išvejant raudonuosius. Suėmė jau 1953 m. balandžio 1 d. Vėliau atvažiavo į Biržus teismas iš Šiaulių, bet per dieną dar nenuteisė, teko nakvoti rūsyje. Nuteisė pagal BK 58 str. 12 p. 10 metų lagerio ir 5 metams tremties.

Kalėjau 3,5 metų: 2 metus uždaro lagerio ir 1,5 metų laisvai Komi ASSR. Dirbau kalviu. Atvažiavo iš Maskvos 3 "tūzai", peržiūrėjo bylas ir pradėjo mažinti bausmes, bet paleido ne iš karto. Greičiau paleido nuteistuosius 25-eriems metams ir jau ilgiau kalinčius.

Grįžau 1956 m. spalio mėn. Nebėra kur gyventi, nes Latvėnas nenori atiduoti namų. Teko pirkti tvartus, klėtį, nors čia buvo mūsų sodyba, kol nusavino. 1914 m. buvome išsikėlę į vienkiemį, o dabar vėl norėjo suvaryti į gyvenvietę, bet aš jokiu būdu nesikėliau ir tebesu čia. Taip tam lietuviui ir einasi: tave drasko, plėšo, o tu kovoji, kovoji ir dar vis gyvas.

1941 M. BIRŽELIO SUKILIMAS BIRŽUOSE

Pasakoja Mykolas Balčiūnas iš Svilių k. Biržų r. Užrašė Erena Aukštuolienė. 1996 m.

Buvau jaunalietuvis, paskutiniu laiku apylinkės jaunalietuvių vadas. 1940 m. atėjęs žydas paprašė jaunalietuvių sąrašų. Mes viską (ir visą turtą, kiek turėjome) buvome atidavę Vabalninko milicijai, nes priklausėme Vabalninko valsčiui. Tada atrodė, kad negali nieko suimti, juk mes nenusikaltę. Taigi aš tam žydui taip ir pasakiau. Jis sako, kad tie sąrašai jau Biržuose, o dabar reikia Kupiškio saugumui. Taigi liepė vėl surašyti sąrašus, bet tada jau neberašiau teisingai, užrašiau tik tuos, kurie rudenį buvo gavę žemės.

1941 m. jau žinojome, kad bus vežami žmonės. Iš mūsų kaimo nieko neišvežė, bet išvežė iš Vabalninko ir gretimų kaimų. Turėjau radiją ir girdėjau, kas dedasi Kaune. Ir mums parūpo pasižiūrėti, kas dedasi Biržuose. Pavogėme pašto mašiną ir paslėpėme krūmuose. Paskui kaimo jaunimas susiorganizavome ir iškėlę trispalvę išvažiavome į Biržus. Geidžiūnų kaime nučiupome tris komjaunuolius, dirbusius pas Joną Strišką. Jie tvirtino, kad rusai jau užėmė Karaliaučių, o kad jau kilęs karas, jie visai netiki. Uždarę juos į pieninės rūsį, nuvažiavome į Biržus. Biržų pašte buvo įsikūręs sukilimo štabas. Vadovavo kapitonas Paulauskas (bet gerai pavardės nebeprisimenu, gal ir kitokia). Išskirstė budėti į gatves. Gelažnykas buvo radistas. Mieste kabėjo garsiakalbiai, per kuriuos buvo duodami nurodymai nesirodyti gatvėse, kai važiuos vokiečių daliniai. Atvažiavę vokiečiai (apie 12 motociklų) ant Agluonos upės tilto pakalbėjo su mūsų vadovybe ir liepė mums patiems daryti tvarką Biržuose, bet laikyti, kad jie jau miestą užėmė. Raudonieji buvo išvyti. Mes buvome ginkluoti, bet mums taip ir neprireikė šaudyti. Kai paskelbė iš Kauno Lietuvos valdžią, dar pabuvome savaitę, bet išseko maistas, o ir sužinojome, kad Lietuvos vyriausybė jau išardyta. Kadangi jokios informacijos nebegavome, parvažiavome namo, nes pabijojome, kad vokiečiai nelieptų kovoti su rusais. Paliko pabiržiečiai, iš jų buvo ir žuvusių.

KOKIAIS KELIAIS SUGRĮŽOME Į NAMUS

Valierius Ladiga gimė 1915 m. Biržų vls. Kutelių k. ūkininko šeimoje. Gausioje šeimoje jis buvo pats jauniausias. Sulaukęs 21 metų, buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Sveikas, tvirtas jaunuolis buvo paskirtas į aviacijos dalinius. Tarnavo Šiauliuose, paskui pervedė į Kauną. Po dvejų tarnybos metų vėl sugrįžo į kaimą, kur su broliu tvarkė 22 ha ūkį. Tėvas jau

□ Ona Ladigaitė-Šimonienė ir Filomena Kairytė prie Valieriaus Ladigos karsto 1945 m.

buvo miręs. Gyveno ramiai ir tais permainingais metais nepriklausė jokioms partijoms.

1944 m., praūžus frontui, buvo šaukiamas į okupantų armiją. Lietuvis pasiruošęs ginti savo tėvynę, bet tėvynės jau nebuvo, tad ir į armiją nebuvo ko eiti. Tiesą pasakius, jis dar slapstėsi namuose, prie partizanų būrio neprisidėjo. 1945 m. vasario pradžioje seserys "paruošė dirvą" komisijoje, kad jo nepaimtų, bet visa tai nepasisekė. Buvo pateiktas pasiūlymas stoti į liaudies gynėjus (stribus). Tada jis pasakė: "Ladigų giminė niekada negėrė svetimo kraujo, negersiu ir aš, tegu geria manąjį". Tuoj pat jį uždarė, o po trijų ar keturių dienų išvežė į Vilnių.

Iš Vilniaus pasitaikė galimybė pabėgti. Taip jis su dviem draugais pasinaudojo ta proga. Bet... kaip skirtingi žmonės, taip skirtingi ir jų likimai. Utenos rajone (kaimo tiksliai nežinau) pakliuvo į stribų siautimą ir buvo pašautas. Praėjus tai audrai, draugai jį surado vieno ūkininko daržinėje jau mirusį. Matyt, nežuvo iš karto, nes nuėjęs į daržinę dar atsileido diržą, nutekėjo daug kraujo. Buvo peršautas per krūtinę ir kulkos išėjimo vietoje labai išdraskyti audiniai. Tada draugai paprašė žmonių, kurių daržinėje jį rado, palaikų neužkasti, pažadėjo atvažiuoti pasiimti. Taigi dviems draugams pasisekė pasiekti namus ir pranešti namiškiams apie Valieriaus žuvimą. Adresais jie buvo iš anksto pasikeitę. Tada jo sesuo ir mano sesuo Filomena, pasitelkę vargonininką Rašimą (jis buvo kilęs iš Utenos r.), išvažiavo arkliu jo parsivežti. Su arkliu tokia kelionė - ne vienos ir ne dviejų dienų darbas.

Pasiekę Utenos rajoną, pernakvojo pas Rašimo tėvus Vyžuonų miestelyje ir tiksliai sužinojo, kur yra tas kaimas. Nuvažiavo pas ūkininką, kaip buvo nusakyta, bet, žinoma, žmogus neprisipažino, kas jo daržinėje įvyko. Tik po ilgų kalbų pasakė, kad buvo susišaudymas, bet jie nieko nematę. Liepė važiuoti keliuku per krūmus, gal tenai ką ir atrasią.

Taip važiuodami ir rado jį po krūmu, užklotą, kad varnos akių neišlestų, ir jau padengtą lengvu sniegu. Žinoma, tai padarė tie žmonės, bijoję laikyti lavoną namuose. Už tai jiems nuoširdžiai dėkojame.

Iš anksto rogėms buvo padarytas dvigubas dugnas, taigi paguldė jį tenai, gavę pas tuos žmones (jų pavardės, deja, nežinau) šieno ir užkrovę, išvažiavo namo. Vėl nakvojo Vyžuonose ir vėl tolyn...

Važiuojant Kupiškio rajonu, kelią pastojo stribai. Paklausė, kur važiuoja ir įsakė juos pavežti. Manau, nereikia aiškinti, kaip jautėsi visas ekipažas... Stribai pavažiavę apie penketą kilometrų išlipo. Namuose jau laukė tėvelio padarytas karstas ir didžiai susijaudinę namiškiai. Kelionė truko šešias dienas.

Buvo iškūrenta pirtis, kūnas atšildytas, kiek įmanoma aptvarkytas ir kelioms valandoms pašarvotas kambaryje. Netgi patikimo žmogaus nufotografuotas. Sutemus palaidojo Geidžiūnų kapinėse, tėvo kape. Laidojo kunigas Petras Liepa (vėliau jis buvo suimtas ir žuvo lageryje), brolis ir seserys su vyrais. Net motinos nevežė į kapines. Kapas uždengtas sniegu.

1945 m. vasario 16 d. - jo žuvimo diena. Taip ir dingo žmogus be žinios, paimtas iš Biržų karinio komisariato tarnauti okupantų armijoje. Tik seserų plaukuose pasirodė šarma. Ir liko nesumainyti aukso žiedai ir... dažnai ant kapo slapčia atsirandančios gėlės...

BAJORIŠKIŲ PARTIZANAI

Pasakoja Pranas Gabriūnas, gyv.Kaune. Užrašė Erena Aukštuolienė. 1999 06.

1944-1953 m. Bajoriškių k. veikė vietiniai partizanai, atsisakę tarnauti rusų kariuomenėje. Puldinėjami vietinių stribų ir rusų kariuomenės įgulų, jie didvyriškai gynėsi.

Partizanai slėpdavosi pas Bajoriškių kaimo gyventojus Praną Milišiūną, Povilą Kvedarą, Alberto Meškinio tėvus, Daučkėnuose pas Antaną Ratkevičių. Vadas tuo metu buvo Jonas Rastauskas iš Butniūnų k., kuris 1949 m. apsuptas bunkeryje susisprogdino. Jonui žuvus, vadu tapo Jankūnas iš Šnikščių k. Jis kartu su kitais partizanais buvo užpultas ir persekiojamas stribų bei rusų įgulos. Žuvo prie Gulbinėnų k. Pasvalio r.

Kito užpuolimo metu Bajoriškių k. ant Tatulos upės kranto žuvo Petras ir Povilas Vasinauskai, o likusieji paspruko į Bajoriškių mišką. Tarp pabėgusiųjų buvo: Petras Varžinskas ir Pranas Milišiūnas-Vytautas iš Bajoriškių k., Ratkevičiai - tėvas Antanas ir du jo sūnūs Teodoras ir Juozas iš Daučkėnų k. Antanas Ratkevičius žuvo Bajoriškių miške (Girpaloje), jo sūnus Teodoras - Daudžgirių miške, o netrukus ir kitas sūnus Juozas -Gulbinų miške. Visų palaikai buvo išniekinti Pabiržės miestelyje - negyvi pastatyti prie tvoros arba prie sienos. Vėliau kūnus nuvežę į Gerkiškių žvyrduobes užkasdavo.

Elžbieta Karnauskienė iš Šnikščių k. ir Antanas Baronas iš Butniūnų k. partizanams veždavo iš Rygos šovinius ir ginklus, kuriuos palikdavo Bajoriškiuose ar Šnikščiuose pas Jankūno tėvus arba pas Samošką.

Taip pat kovojo Barauskas, partizanas iš Pievnikų k., Dagys iš Aulių k. Jie buvo apsupti kautynių metu ir, bėgdami iš vieno kaimo į kitą, žuvo.

Aš, Pranas Gabriūnas iš Pabiržės miestelio, gyvenau Valuntos pavarde ir glaudžiausi pas mamos tėvus Bajoriškiuose. Partizanai mane siųsdavo į Daudžgirius stebėti, ar nevažiuoja kariuomenė ir stribai. Atsargiai atkėlę lentą, partizanai išlįsdavo į palieknį ir krūmais išeidavo į Pasvalio rajoną, o ten buvo ramu.

Nešdamas partizanams šovinius ir maistą, eidavau iki krūmų ir sukosėdavau, kad žinotų, kas ateina. Rudenį ir pavasarį, kai buvo šlapia, jodavau ant arklio apsižvalgyti, ar neatvažiuoja iš Biržų ar Pabiržės Klausučių kariuomenė supti mūsų kaimo. Žiemą partizanai keisdavosi sargyboje, o kiti sulįsdavo po duonkepe krosnimi, kur buvo bunkeris-slėptuvė ir klausydavosi radijo.

Apie partizanus net artimiesiems buvo draudžiama tarpusavyje kalbėtis. Partizanų seserį Stefaniją Ratkevičienę ištrėmė į Irkutsko sritį. Grįžo į Lietuvą be sveikatos ir mirė Kaune, ten ir palaidota.

STRIBŲ "ŽYGDARBIAI" 1944-1945 M. ŽIEMĄ

Pasakoja Almyras Jaudzemas. Užrašė Erena Aukštuolienė. 1996 m.

Gimiau 1932 m. Biržų aps. Nemunėlio Radviliškio vls. Smailių k. 1944-ųjų metų vasarą, kai vokiečiams pasitraukus užėjo sovietų kariuomenė, man buvo tik 12 metų.

Jau kurį laiką mūsų šeimą lydėjo nelaimės. 1942 m. mirė 21-erių metų mano sesuo. Vos praėjus metams, apendicitu susirgo tėvas ir, būdamas 49-erių metų, 1943 m. vasarą po operacijos mirė.

Mes dirbamos žemės turėjome tik 10 ha, o iš viso buvo 27 ha. Likusi buvo pieva ir 10 ha kelmynės, taigi ir vokiečių, ir juo labiau sovietų okupacijos metais slėgė didžiulės prievolės.

1944 m. rudenį, prasidėjus mobilizacijai į sovietų kariuomenę, kilo klausimas, ką daryti 1922 m. gimusiam broliui, nes tik jis ir motina buvo vieninteliai darbininkai namuose. Aš dar jaunas, o močiutė, tėvelio mama, jau 72 metų. Motina ir brolis, kiek žinau, pasitarę su giminėmis nusprendė į kariuomenę neiti, laukti, kol baigsis karas ir slapstytis, nes brolio išėjimas į kariuomenę mums būtų reiškęs visišką žlugimą, o pasilikus dar buvo viltis, kad jis liks gyvas ir bus kam uždirbti duoną. Viską apsvarstęs į aktyvią rezistenciją nestojo, bet slapstėsi, iš pradžių savo, paskui kaimynų namuose. Tačiau išgirdęs, kad vienas nepatikimų kaimynų sužinojo jo buvimo vietą, pasitraukė iš savo apylinkių ir slapstėsi kartu su latviu. Kur jis slėpėsi, nei aš, nei mano močiutė nežinojome, žinojo tik mama. Mes tik žinojome, kad ji veždavo broliui maistą ir visą kitą.

Atsiradus rogių keliui, kai jau buvo galima tiesiai per Biržų girią atvažiuoti iš N.Radviliškio, prasidėjo stribų "viešnagės" ir "žygdarbiai". Tiesiu keliu nuo N.Radviliškio buvo 10 km, o vieškeliu aplinkui - daugiau kaip 20 km. Taigi iš pradžių jiems buvo saugiau plėšikauti ir vogti arčiau savo būstinės ir tik žiemą, kai partizanai buvo priversti daugiausia būti slėptuvėse ir bunkeriuose, bet paskui stribai įsidrąsino ir pradėjo siausti tolimesniuose valsčiaus kampuose. Mūsų vienkiemis buvo išvažiavus iš Biržų girios, beveik per kilometrą nuo Smailių kaimo, kur buvo daugiau sodybų. Taigi galėjo siausti į valias - liudininkų nėra.

Pirmiausia išvogė maistą, viską, kas tik buvo įmanoma - kojines, pirštines, net sieninį laikrodį ir barometrą. Visada ateidavo girti, o kad sargus šuo apie juos nepraneštų - jį nušovė.

Datų nepamenu, bet 1944-1945 metų žiema buvo tikras košmaras, nes kiekvienąkart apsilankę stribai mušė ir klausinėjo, kur slepiasi banditai. Mušė visus tris - mamą, močiutę ir mane. Mama buvo sumušta daugelyje kūno vietų, nuo rankų atmušti raumenys. Močiutę pastatę kampe daužė šautuvo buože, reikalaudami pasakyti, kur slepiasi Albinas (mano brolis). Nuo daužymo pasirgusi kelis mėnesius 1945-ųjų rudenį ji mirė. Aš, nors ir jaunas, buvau didelio ūgio, todėl mane daužė ypatingai, kankino.

Vieną kartą, smarkiai sumušę, liepė daržinėje iš visų pusių badyti šieną. Paskui pastatė prie sienos, įleido šovinį į šautuvo vamzdį ir grąsino sušaudyti. Buvo girti, todėl galima buvo tikėtis. Kitą sykį, įvedę į dar neįrengtą gryčios kambarį, liepė nusirengti ir, paguldę ant plikos žemės, vienas iš vienos kitas iš kitos pusės pradėjo tvoti per sėdynę šompolais. Per raumenis mušamas dar galėjau kentėti, bet kai ėmė kliudyti stuburą, pašokęs griebiau už milinės vienam egzekutoriui ir sušukau: "Geriau sušaudykit!" Vieno pavardę įsiminiau - Sviderskis (gyveno Latvijoje, bet dabar jau miręs).

Mama (ir ne tik ji) buvo išvaryta vežioti stribų po mūsų apylinkę. Tą kartą jiems pasiekė suimti ttris partizanus ir, kadangi su suimtaisiais bijojo naktį per mišką grįžti į būstinę, apsinakvojo Smaltiškių kaime. Partizanus surišo kiekvieną atskirai ir visus tris kartu. Viena iš išvarytųjų į pastotes moterų, kurioms buvo liepta skųsti bulves ir virti valgyti, netikėtai puolė prie partizanų ir perpjovė virves, bet juos saugoję stribai nesnaudė. Už tai ta moteris buvo nuteista 10 metų.

Kitą dieną stribai kartu su suimtaisiais partizanais ir išvarytaisiais į pastotę žmonėmis nuvyko į savo būstinę N.Radviliškyje. Ten visus vežikus (taip pat ir mano mamą) išlaikė tris dienas nekūrentame, grūdų pripilta-me kambaryje, ant kurių gulėjo sušalę ir alkani. Aš ir močiutė nežinojome, kur dingo mama, kodėl ji neparvažiuoja. Stribai vėl apsilankė ir mudu su močiute žiauriai sumušė ir žadėjo sudeginti gyvus, o jeigu bėgsime - nušauti. Mums dejuojant, vėlai vakare parvažiavo mama, iškinkė arklį ir uždarė tvarto duris. Visi trys pavalgėm, ką turėjom ir atsigulėm. Apie vidurnaktį išgirdome šaudant visai šalia pavieniais šūviais. Išsigandę, kad vėl užeis "gynėjai" suklusome, o po kurio laiko ant vaidrodžio pastebėjome šviesos blyksnius. Pamatėme, kad jau visas mūsų klojimas skendi liepsnose. Buvo smarkus vėjas. Ugnis, degantys gontai lėkė nuo stogo, krito ant tvarto ir gryčios. Nutarėm, kad liksim tol, kol pradės griūti degančios lubos ir tik tada šoksim pro degančius langus - geriau jau būti nušautiems, negu gyviems sudegti. Mūsų laimei joks kitas pastatas daugiau neužsidegė, o tvarto duris, matyt tyčia, buvo atidarę stribai. Klojimas baigė degti. Švintant pamatėme iš Smailių ateinantį vieną mano pusbrolį su savo dėdinu iš tolimesnio Kėželių kaimo. Jie girdėjo šaudymą, matė gaisrą, tik bijojo eiti, nes nežinojo, kas pas mus dedasi.

Neužilgo stribai su NKVD tardytojais sakė mums, kad, atseit, apšaudę banditai, o šaudę jie padegamosiomis kulkomis. Iš stribus vežusių žmonių sužinojome dar vieną niekšybę: privažiavę mišką jie liepė visiems išlipti iš rogių ir ėmė šaudyti į roges - atseit šaudę banditai. Tik kodėl nekliuvo nė vienam arkliui ar žmogui?

Po kelių dienų mūsų sodyboje vėl apsilankė stribai. Vėjas jau buvo išnešiojęs sudegusių šiaudų pelenus ir klojimo viduryje matėsi šiek tiek įdubusi žemė. Pradėjo mušti mane ir reikalauti pasakyti, kas čia paslėpta. Aš paaiškinau, kad, kai mirė tėvelis buvo labai karšta ir, kad kūnas nepradėtų gesti, žmonės patarė iškasti duobę, ir įleisti ten karstą. Paskui, duobę užpylus žemėmis, taip ir liko žemiau. Tada liepė sušalusią žemę kapoti kaltu. Atsisakiau, nes buvau labai sumuštas ir neturėjau jėgų. Tuomet parvedė į gryčią ir taip daužė, kad sulaužė nosį. Kraujas pradėjo plūste plūsti. Man paprašius nusiprausti prie šulinio, vienas stribų pasakė: "Išveskit į lauką ir nušaukit!" Mane išstūmė pro duris, kažkuris uždėjo šautuvo vamzdį man ant galvos ir iššovė. Nuo parako dujų apdegė antakiai ir plaukai. Galva buvo taip sudaužyta, kad žmonės manęs jau nepažino. Mama rytojaus dieną nuvežė mane į Biržus pas gydytoją. Apžiūrėjęs gydytojas Čeponis diagnozavo nosies sulaužymą, truputį atitaisė ir sakė, kad kai viskas aprims,reikės operuoti. To daryti jau neteko.

Iš Biržų į namus manęs jau nebevežė. Kelias dienas pabuvęs pas tetą, gyvenančią šalia Biržų, buvau nuvežtas į Butniūnų kaimą pas giminių gimines, kur sulaukiau pavasario. Stribai jau bijojo pasirodyti mūsų krašte, tik vidaus kariuomenė kartais "šukuodavo" mišką, bei darydavo kratas, bet mes buvome taip apiplėšti, kad vogti nebebuvo ko. Kareiviai taip nebedaužė kaip savi kolaborantai. Tik 1945 m. rudenį rusiškai kalbantis uniformuotas kariškis, pasodinęs mane ant šiaudų stirtos, išsitraukė pistoletą ir pasakė: "Seičas zastreliu" ("Tuojau nušausiu"), bet tik trenkė antausį ir nuėjo. Iki tremties egzekucijų nebebuvo, nes, paskelbus amnestiją, brolis Albinas legalizavosi, dirbo Biržų miškų pramonės ūkyje meistru ir kas mėnesį registruodavosi N. Radviliškio NKVD.

Norėjau papasakoti apie "liaudies gynėjų" "žygdarbius" prieš vaikus ir senus žmones, kad kartu su manimi nenueitų į nežinią. Norėjau, kad žinotų tie, kurie apie tai tik girdėję arba negirdėję.

LATVELIŲ PARTIZANAI

Pasakoja Alfonsas Valainis. Užrašė Erena Aukštuolienė. 1996 m.

Mano tėvas ilgai dirbo kalviu Smetonienės dvare Serbentiškyje. Užsidirbęs pinigų, išsimokėtinai nusipirko seną kuliamąją mašiną, o paskui -23 ha žemės. Išaugino šešis sūnus ir dvi dukras. Aš šeimoje buvau ketvirtas.

1944 m. mano vyresnieji broliai Jonas ir Julius nusprendė stoti į partizanų būrį. Prašiau tėvo, kad leistų ir mane, kad netektų kentėti nuo okupantų. Turėjau tik 17 metų.

Broliai už dienos kitos gavo ginklus ir buvo siunčiami į užduotis. Jonas gavo rusišką šautuvą, Julius - vokišką, o aš - rusišką karabinus. Man teko stovėti sargyboje prie stovyklos Biržų girioje, bet netrukus į užduotį paėmė ir mane. Atmintyje išliko keletas epizodų.

Ėjome pro Bliūdžių kaimą, kuriame gyveno stribas. Vienas partizanas pasiūlė patikrinti, ar esąs namuose. Vyrai atsinešė rąstigalį ir jo galu trinktelėjo į duris. Stribas, iškėlęs rankas, gulėjo lovoje. Jam buvo liepta keltisir eiti kartu. Tame pačiame kambarėlyje buvo žmona su keliais mažais vaikais. Jonas Krivickas, mūsų vadas, liepė palikti stribą ramybėje. Jis pasakė: "Vienas stribas nieko nereiškia. Nereikia vaikų ašarų!" Stribokui buvo liepta auginti vaikus, o ne kelti ginklą prieš savo šeimą. Neįvykdžius šios sąlygos, kitos gali nebebūti. Vienas partizanų, nepatenkintas vado sprendimu ir turėjęs stribo šautuvą, ištraukė spyną, numetė po lova ir papriekaištavo vadui, kad tas pasigailėjęs. "Jie, - sakė jis, - mūsiškių negaili. Paėmę gyvą partizaną (Šlėgerį), veždami į stribyną užmušė". "Mes gailime ne jų, o nekaltų vaikų", - atsakė vadas.

Vieną rytą mane pažadino skyrininkas ir su šešių žmonių grupe pasiuntė į užduotį. Paėję vos kilometrą, susitikome su kareiviais. Mus apšaudė, bet mes atsišaudydami laimingai pasitraukėme. Apėję didelį ratą, į stovyklą grįžome iš kitos pusės. Pakeliui sutikome keletą savo būrio vyrų. Stovykloje viskas buvo išmėtyta, pastogė sudeginta, o paėję dar pamatėme tris žuvusius vyrus, tarp kurių buvo ir mano brolis Julius. Pasirodo, buvo apsupti keli miško kvartalai. Apie 70 Latvelių, t.y. mūsų būrio vyrų, ir maždaug tiek pat Braškių būrio vyrų buvo 58-ame kvartale. Kariuomenė ėjo ne iš tos pusės, kurioje buvo apkasai ir postai su kulkosvaidžiais, bet iš Lujanų pusės. Ten buvo tik vienas užmaskuotas postas, kurio sargybinis sugebėjo nubėgti į stovyklą ir pažadinti ką tik grįžusius iš žygio ir jau sumigusius vyrus. Pirmieji sukilę gavo komandą sulaikyti priešą. Tarp jų buvo ir mano brolis Julius, spėjęs užsimauti tik vieną batą. Ten, miške, brolį ir palaidojome, o neseniai pastatėme paminklą.

Kitą naktį gavome užduotį paimti iš Medeikių pieninės visą sviestą. Parsinešėme kelias dėžutes ir išsidalijome, nes stovyklos jau nebebuvo ir maitintis reikėjo kiekvienam atskirai.

Visus paskirstė po kaimus. Užduotis: neleisti stribams siautėti ir skriausti žmones. Aš patekau į grupę, kuriai buvo priskirti Užušilių ir Kašeliškių kaimai. Vyresnysis buvo Jonas Krikščiūnas, o grupėje - mes su broliu Jonu, Kazys Tučas ir partizanas iš Suostų kaime?. Pagal galimybes turėjome daryti pasalas ir apšaudyti stribus. Keletą kartų bandėme taip padaryti, bet negalėjome, nes arklį ir vežimą jie imdavo iš mūsų žmonių, o vežėjais būdavo mūsų tėvai ar seserys.

Vieną naktį su broliu parėjome pasikeisti drabužių. Tėvai ėmė prašyti, kad eitume registruotis, nes juos visą laiką terorizavo. Registravomės

N.Radviliškyje. NKVD viršininkas buvo Diominas, vertėjas - Grumšlys. Iš pradžių reikėdavo registruots kas savaitę, vėliau - kas dvi savaitės, o dar vėliau - kas mėnesį. Po visų registracijų išdavė rusiškas "spravkas", paskui - pasus.

JAUNYSTĖS DIENAS PRISIMINUS

Pasakoja Romas Styra. Užrašė Erena Aukštuolienė.

Neliūdėk, žalia giruže, Nes ateis laikai -Uždainuos ir tau dainelę Lietuvos vaikai...

Daugiau nei ketverius metus Biržų ir Rokiškio rajonų girias braidė partizanas Romas Styra. Tai buvo augalotas, visų pedagogų gerbiamas mokinys. Kodėl jam, doro ūkininko sūnui, augusiam Šiekštininkų kaime taip susiklostė gyvenimas? Pasakoja jis pats.

"Galiu didžiuotis, jog turėjau tėvą savanorį, kuris niekam nieko nesakęs išjojo ginti Lietuvos - kovoti su lenkais ir bolševikais. Sėkmingai pasprukęs iš lenkų nelaisvės - vėl pas husarus. Nedaugeliui žinoma, kad mano tėvas Petras Styra, vydamas bolševikus ant bėros baltaburnės kumelės pirmas įjojo į Obelių miestelį. Išlikusi nuotrauka - to istorinio fakto liudininkė puošė mūsų namus. Ji buvo eksponuojama ir Kauno Karo muziejuje.

Tėvas mokėjo rusų, lenkų ir šiek tiek vokiečių kalbas. Jis tapo Rokiškio komendantūros štabo darbuotoju, o 1949-ųjų kovo mėn. buvo ištremtas į Irkutsko sritį, iš kur grįžo tik po vienuolikos metų."

1948 m. Romas, slapstydamasis nuo išvežimo į Sibirą, laikė abitūros egzaminus. 1950 m. gegužės mėn. pašaukiamas į karo tarnybą sovietinėje armijoje. Gal ir būtų iki galo ištarnavęs Liepojoje, jei ne politvadovas, žūt būt norėjęs, kad Romas stotų į komjaunimą, nes gabų jaunuolį norėta pasiųsti į Kronštato karinę mokyklą. Savanorio sūnui užteko drąsos pasakyti: "Aš - lietuvis ir tokios organizacijos nepripažįstu!" Po aštraus pokalbio liko vienintelis kelias - bėgti iš sovietinės armijos pas Lietuvos partizanus, kurių bazavimosi vieta buvo Biržų giria. Pyvesos būrio vyrai iš ten patraukdavo į Rokiškio rajono miškus.

Keli Romo Styros partizaniškos preities epizodai.

... Biržų giria didelė. Rusų kareiviams buvo sunku medžioti partizanus. Vis dėl to jie landžiojo po girią, biržėse rengė pasalas, maskuotas medeliais ir eglišakėmis, bet nemokėjo paslėpti pėdsakų.

Su rusų kareiviais teko susitikti visaip ir ne kartą. Rusai buvo įsigudrinę sprukančius iš vieno kvartalo į kitą, partizanus gaudyti su vilkiniais šunimis. Vieną kartą dienos metu traukiantis į kitą kvartalą, pasigirdo šuns skalijimas ir, vilkdamas ilgą pavadį, pasirodęs vilkinis šuo dantimis čiupo partizanui Norbertui Tauteriui už aulo. Šis, nieko nelaukęs, šovė...

Romas Styra sako, kad tąsyk partizanams buvo smagiau žygiuoti į Pandėlio girią: priešas prarado didelę brangenybę - šunį.

...Vienas 1951 metų pavakarys. Nors iš visų kampų tyko pavojai, Rau-donbalės kaime Povilonių troboje girdėti jaunimo klegesys. Ta troba Romo širdžiai artima, nes vardines joje švenčia Stasė Pavilonytė.

Romas Styra ir Jonas Baltušis su žaliomis uniformomis ir kariškais žiūronais sėdi už didelio, vaišėmis apkrauto stalo. Šalia Romo - vokiškas dešimtšūvis, šalia Jono - rusiškas PPŠ. Namų šeimininkė, kad į lauką nesklistų šviesa, uždarė langines. Nakčiai įpusėjus, pasigirsta įtartinas šuns lojimas. Šeimininkė žinojo, kad šuo miškinius aploja vienaip, o skrebus - kitaip. Staiga namo pašalėje psigirsta žingsniai. Uniformuotas enkavedistas atidarė langinę. Išvydusi nedraugo akį, visa užstalė puolė kieman, o kartu ir Romas su Jonu. Romas užsiglaudė už šulinio rentinio, Jonas įsimaišė į svečių būrį, o naktis - nors į akį durk.

Tą kartą skrebams sumaišė kortas gausus būrys civilių, pasklidusių po visą kiemą ir labai tamsi naktis.

Partizanai traukėsi per plyną kaimo lauką. Jonui Baltušiui nuo raketos užsidegė batas, bet į drėgną žolę užgęsino. Ėjo be šūvio, nenorėdami išduoti vaišingų šeimininkų ir su menka netektimi: sodyboje paliko kepures...

... Tai atsitiko 1953-ųjų vasaros naktį netoli Biržų girios. Romas Styra, pasilikęs sargyboje, buvo to įvykio liudininkas.

Pilėnų tėvūnijos vadas Stepas Giedrikas ir Alfonsas Valentėlis buvo išėję žvalgybon.

□ Pilėnų tėvūnijos partizanai: būrio vadas Jonas Baltušis-Trimitas, Alfonsas Valentėlis-Bankininkas Vailokaitis, Romas Styra-Rėksnys

□ Romas Styra-Rėksnys, Edvardas Žilinskas, Jonas Baltušis-Trimitas

Grįžę papasakojo, jog, pamatę tarp juoduojančių eglių elektros šviesoje skendintį trobesį, nieko blogo negalvodami, užėję į vidų. Kambaryje pamatė antpečiuotus enkavedistus, palinkusius prie popierių. Stepas, nieko nelaukęs, paleido į juos seriją, nuo kurių užgęso šviesa. Pastūmus duris -neatsidaro. Mat būta uždaromų iš vidaus. Susišaudymas tęsiasi visiškoje tamsoje. Sužeista Stepo dešinė ranka ginklo nevaldė: jis įstengė atsišaudyti tik kairėje rankoje laikomu pistoletu. Vargais negalais prasibrovę pro duris, abu vyrai grįžo sužeisti: vadas sužeista alkūne, o jo draugas - su lengvai peršautu šonu.

... Romo Styros motina tremties išvengė slapstydamasi pas gimines ir pažįstamus. 1954 m. ji apsigyveno Vainiūniškio k. Vabalninko vls., žento Alfonso Šeinausko namuose.

Užgriuvo saugumiečiai. Kratos, kuriai vadovavo Vabalninko r. saugumo viršininkas Šatas, metu į saugumiečių rankas pateko jauno ginkluoto vyriškio nuotrauka. Styros motina prisipažino, kad tai - jos sūnus. Saugumo viršininkas paliko sūnui-partizanui adresuotą laišką, kuriame žadama grįžusio iš miško nei bausti, nei teisti. Romas ilgai svarsto, dvejoja ir pagaliau ryžtasi atsisveikinti su ginklo draugais. Tų pačių metų balandžio mėnesį abu su mama vežimu nuvažiuoja į Vabalninką. Vokiškas parabelis ir rusiška granata atsiduria saugumo viršininko stalčiuje. Vėliau - draugiški pokalbiai jo kabinete ir dar draugiškesni saugumiečių, kažko suvažiavusių iš aplinkinių rajonų, būryje prie degtinės ir šampano butelių. Romas gauna į rankas "švarų" pasą ir karinį bilietą. Atmintyje visam gyvenimui išliko saugumiečio gerą linkintys žodžiai:

- Mauk iš šito krašto ir man daugiau nepakliūk!

Romas, niekur neprisiregistravęs, slapstėsi Panevėžyje, kol autobusų stotyje, pakliuvo į saugumiečių "globą", o jo motina susitiko tą patį Šatą tik jau vilkintį civiliais drabužiais...

"Partizanaujant romantikos nebuvo, nes nuo priešų teko slapstytis ir po tvartu, ir po šieno prėslu, nakvoti per žvarbą miško glūdumoje, regėti ne vieną žuvusį ar sužeistą ginklo draugą.

Būčiau išvengęs bolševikinio teismo, bet Šeduvos r. Pociūnų tarybinio ūkio vadovai rekomendavo mokytis Šilutės žemės ūkio mokykloje...

Atsidūriau Vilniaus saugumo komiteto požemiuose, kur buvau mušamas ir žeminamas per tardymus. Mordovijos lageriuose atpylus visą dešimtį metų, nebeleido dirbti miško darbų. Ačiū Dievui, kad į tuos lagerius patekau po Stalino mirties ir likimas lėmė išlikti gyvam, o šeimyninį gyvenimą pradėjau iš savo penkių pirštų.

Duok, Dieve, kad lietuviai gyventų vienybėje ir daugiau nesipjautų kaip tais kruvinaisiais metais", -baigia savo pasakojimą Lietuvos partizanas, tremtinys Romas Styra.