NULAUŽTI ĄŽUOLAI...

VAKARŲ LIETUVA

Janina Vytautė Januškienė

Ona Lukšienė, mūsų Mama, buvo šviesi kaimo moteris: mokėjo skaityti ir leido mokytis savo vaikus. Jau vien tai liudija jos gerumą, jog turėjo apie 13-15 krikšto vaikų.

□ Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė. Prisikėlimo apygardos vado Leono Grigonio vizitacija 1949 m. vasarą. III eilėje stovi: 6.Kazys Grebliauskas-Norma, 7.Leonas Grigonis-Užpalis, 8.Viktoras Šniuolis-Vitvytis, 10.Pranas Muningis-Žvelgaitis. Sėdi iš dešinės: 1 .Jonas Lukšys-Nemunas, 2.Anicetas Lukšys-Polka; virš jų stovi: Jono dukra Janina Lukšytė, Stasys Bunga-Jūra

Ištekėjo už Lietuvos savanorio Jono Lukšio. Sunkiai dirbo. Savo sodybą puošė gražiu darželiu, kuriuo stebino ypač miesto žmones-valdininkus. 1935 m. seną bakūžę perstatė į gražų, šviesiais langais namą, kuriame ant sienos kabojo Vytis, Vytauto Didžiojo ir Birutės paveikslai. Tėvas nupirko radiją. Nuo mažens tėvai ugdė Tėvynės meilę. Tėvas, kaip savanoris, kiekvieną Vasario 16-ąją važiuodavo į Joniškį (Šiaulių aps.) ir žuvusiems pagerbti prie Nepriklausomybės paminklo padėdavo vainiką.

... Atėjo 1940 m. Prigužėjo rusų kariuomenės. 1941 m. Tausėnų kaimą sukrėtė žinia: ištrėmė pulkininką Dundulį su šeima, mažamečiais vaikais (pulkininko vaikai žuvo gaudydami žuvį Laptevų jūros lediniame vandenyje). Neramu buvo ir mums. Naktimis miegodavome pasislėpę rugiuose.

Per karą mus iš gimnazijos pastato iškraustė vokiečiai. Pamokos vykdavo privačiuose namuose.

Raudonasis siaubūnas 1944 m. atšliaužė vieškeliu nuo Šimkūnų. Graži mūsų sodyba buvo netoli miško. Rusai visą šeimą kartu su priglaustais karo pabėgėliais išvarė, troboje įkūrė štabą, o mums leido nakvoti klėtyje. Tėvukas mokėjo rusiškai ir pasikalbėdavo su kareiviais. Vienas vyresnio amžiaus kareivis kalbėjo, kad nebebus tokių gražių vienkiemių, ir visus suvarys į kolchozus... Turgavietėse bus prekiaujama tik saulėgrąžomis...

Frontas nutolo į vakarus. Rusai iš štabų prievarta mainė su ūkininkais nuvarytus arklius į geresnius.

Tėvai nupjovė javus. Prasidėjo kūlimo metas. Atėjo gražus, derliumi kvepiantis ruduo...

Pirmoji mūsų kaimo auka: sužeistas jaunuolis Jonas Kilčiauskas, vengęs mobilizacijos. Du jo broliai pabėgo ir pasislėpė. Apylinkėje buvo ir daugiau nušautų vaikinų. Joną po savaitės išvežė "gydyti". Jis dingo visiems laikams... Mano brolis Anicetas Lukšys su kaimynu Veikalu dar vis kūlė javus.

Žiemą užplūdo pavargėliai iš Rusijos ir didesnių miestų - Rygos, Šiaulių. Atsirado dezertyrų ir iš fronto. Jie, paėmę ūkininkų arklius, važinėjo po kaimus reikalaudami duonos, lašinių, kiaušinių, alaus, o prisirinkę ulio-davo. Paskui bėglius lakstė NKVD būriai ir juos šaudė. Rogių vėžėmis atsekė ir į mūsų sodybą. Tėvuką Joną Lukšį apkaltino bėglių globojimu ir, pastatę prie sienos, šaudė virš galvos. Visa tai matė Mama...

1945 m. pavasarį septyniolikmetis brolis Anicetas Lukšys išėjo į partizanus. Joniškio centre buvo suguldyti apdegę, nenorėjusių priešams vergauti nušautų kaimiečių lavonai.

□ Žuvę Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanai: Anicetas Lukšys-Polka, Nevėžis, Bonifacas Laveika-Komaras, Naglius, Kazys Mikėnas-Balandis, Gegužis, Karolis Gadliauskas-Mėnulis 1950 08 19 Daunoravos miške, Joniškio r.

□ Po tėvelio žūties: Janina Vytautė ir mama Ona Lukšienė. 1949-1950 m. Klaipėda

1945 m. vasarą, tėvai neištvėrė įtampos - paliko apsėtus laukus, besiganančius gyvulius ir, pasikinkę arklį, išvažiavo tikėdamiesi greitai grįžti. Užsienio radijas ir gandai skelbė, jog okupacinė kariuomenė Lietuvoje nepasiliks. Atsidūrėme už 150 km, labai toli nuo namų, Kelmės rajone. Gyventojai tokių bėglių vengė, nes už priglaudimą grėsė suėmimas.

Mane apgyvendino klebonijoje. Mokiausi Kelmės gimnazijos 5-oje klasėje. 1946 m. šventėme Vasario 16-ąją. Visos klasės mergaitės prie baltų apykaklių prisisegė tautinės trispalvės juostelę su juodu kaspinėliu. Į gimnaziją ėjome pro NKVD irštvą-stribyną. Direktoriaus ir mokytojų prašomi, nusisegėme trispalves, nes tai buvo pavojinga.

Baigiau penkias klases. Mokytis toliau nebuvo galimybės - tėvai dirbo pas ūkininkus tik už pavalgymą. Klasės auklėtoja Stumbrytė rekomendavo švietimo skyriui. Aš, šešiolikmetė, pradėjau dirbti mokytoja nuošalioje kaimo mokykloje, kur apie du metus nebuvo jokio mokytojo. Trijuose skyriuose mokėsi 25 vaikai. Antraisiais mokslo metais mokinių susirinko daugiau.

Apsigyvenau su tėvais ir įstojau mokytis į Kauno mokytojų seminariją, tik brolis liko toli ir nežinioj. Nebereikėjo kęsti alkio, o dirbti buvo įdomu. Vaikai manęs klausė ir mylėjo.

Kaimo jaunimas nekentė stabo Stalino, niekino ir plėšė plakatus negalvodami apie pasekmes. Portretas, kabojęs klasėje virš lentos, taip pat dingo. Liko kadaruoti tik tušti rėmai. Ką daryti man, mokytojai?! Kur gauti naują portretą? Iš ryto pamokos... Pakibome lyg ant plono siūlo. Laimė - išdavikų neatsirado.

1948 m. gegužės 22 d. Jukniškės mokyklos ketvirtokai laikė egzaminus kaimyninėje mokykloje, buvusioje prie kelio Kelmė-Tytuvėnai. Matėme tą nepamirštamąjį didįjį trėmimą. Visus varė į Tytuvėnų geležinkelio stotį. Nesimatė kolonos nei galo, nei pradžios. Vežimas prie vežimo pilni žmonių su vaikais ir tik keletas ryšulių su daiktais - maistu ir drabužiais. Viename vežime sėdėjo mano klasiokė Fruzina. Pravirkau, o vaikai išsigandę žiūrėjo, kas bus toliau? Jų mažos širdelės jautė nelaimę...

Gyvenimas tęsėsi. Į prasidėjusias gegužines pamaldas susirinkdavo nemažai žmonių, o po pamaldų šeštadieniais ir sekmadieniais jaunimas šokdavo iki aušros. Mokyklos sode buvo kryžius, apsodintas alyvomis. O kaip kvepėjo jų žiedai... Pro sodą tekėjo mažas upelis, jo krantuose augusiuose krūmuose iki aušros suokė lakštingalos. Nuostabūs kaimo vakarai ir vasaros naktys...

1949 m. vasario 16-ąją pamokos metu atsivėrė klasės durys ir vorele įžygiavo ginkluoti stribai. Perėję klasę, nubildėjo į mūsų kambarį. Tėvų nebuvo ir, nieko įtartino nepastebėję, išsinešdino. Nenujaučiau, jog esame sekami...

Ar į jus buvo kada nukreiptas šaunamojo ginklo vamzdis? Buvo 1949 m. žiema. Sutemo. Sekmadienio vakaras. Aš, tėtis ir mama sėdėjome prie pokarinio karbitinio deglo-šviestuvo. Pabeldęs į langą, staiga pro duris įpuolė komjaunimo aktyvistas, per dieną bastęsis po apylinkę ir prisisiurbęs naminės. Ištiesęs ranką su ginklu šaukė: "Rankas aukštyn! Dokumentus!" Tėvai iškėlė, o aš stovėjau atokiau kambaryje, bandžiau vaizduoti drąsią ir svarsčiau, ką daryti, bet jis, nukreipęs pistoletą į mane, pakartojo reikalavimą. Suradau pasus, ir jis išsinešdino. Kitą dieną, nuėjus į Kelmės švietimo skyrių, darbuotojų akys nukrypo į mane su klausimu: "Kokius banditus slepi mokykloje?" Man papasakojus, kaip visa tai buvo, matyt, patikėjo, nes įspėjo: "Būk atsargi". Saugumiečiai pradėjo lankytis dažniau.

Kovo 29 d. Kelmėje vyko mokytojų suvažiavimas, kuriame dalyvavau ir aš. Mane iškvietė iš salės ir nuvedė tardyti. Neprisipažinau esanti būtent ta įtariamoji, turinti brolį... Pavakare stribas Labanauskas parvedė mane namo, į mokyklą. Pamačiau tėtį jau susirengusį trėmimui: kieme stovėjo vežimai, bet išsisukome - paliko. Tą patį vakarą apleidome mokyklą - antruosius namus, kuriuose pragyvenome trejus metus. Dar savaitę prasislapstėme kaime. Stribai dažnai slankiojo po kiemus ir nebeliko jokios vilties gyventi laisvėje.

Grįžau į gimtinę - Joniškio kraštą, Tausėnų kaimą pas Jankauskus. Vėl patekau į stribų rankas. Paso nerodžiau, pasakiau kitą pavardę. Stribas Bagdonas, Tausėnų siaubas, manęs nepažino. Paliko iki vakaro, nes nuėjo į pamiškę sekti partizanų.

Man liko tik miškas. Pas to krašto žmones būti nebegalėjau, nes jie galėjo nukentėti už bendravimą su "banditų išpera". Po trijų nesimatymo metų susitikau brolį Anicetą-Polką, kuriam jau buvo 22, o man -19 metų. Pirmoji naktis miške buvo labai šalta, nors brolis užklojo mane savo drabužiais... Po kelių savaičių atėjo ir tėvelis. Mama liko Žemaitijoje, dirbo pas ūkininkus samdine, negaudama jokio atlyginimo.

Miške prabėgo daug gražių ir pavojingų dienų. Naktimis, kai žygiuodavome į kitas vietas, eidavome vorele vienas nuo kito per 2-3 metrus. Lietuilyjant, partizanai statydavo palapinę ir tyliai dainuodavo:
Oi užgrokit, girios, Nemunėlio valsą,
Esam išsiilgę nuostabių krantų.
Sieloje skardensis mūs jaunystės juokas
Su Tavim, svajone, šoksime kartu.
Tyro vandenėlio mums atneš sesutės,
Ir, pagirdę bėrius, dumsime krantais.
Kas neleis jaunystėj mums klajūnais būti,
Vilnim Nemunėlio pagyvent laisvai.
Tad siūbuok, nerimki, mielas Nemunėli,
 Nes jaunųjų kraujas ilgisi Tavęs.
Jei uolon kaip laivas mūs suduž rytojus,
Žuvele pavirtę skrosime bangas...

□ MGB dokumentų fragmentai, liudijantys apie išdavystę ir tragediją Daunoravos miške 1950 08 19

Prakasus miške duobutę, joje tuojau atsirasdavo vanduo. Pakūrę lauželj, virdavome aviečių šakelių arbatą, o kartais - rūgštoką zuikio kopūstų sriubą, užbaltintą grietine.

Birželio mėnesį atėjo dar viena, nusėta mėlynėmis mergina - Genovaitė Petraitytė, pabėgusi iš Šiaulių kalėjimo. Devyniolikmetė gražiomis, ilgomis kasomis pasakojo, kad tardytojas per tardymus apsivyniodavo rankas kasomis ir daužydavo galvą į sieną, spardė iki sąmonės netekimo... Ryte vėl iš naujo, bet jos valios nepalaužė - nieko neišdavė. Per Jonines Žagarės miškuose vyko Prisikėlimo apygardos partizanų susirinkimas. Mano tėvukas, ji ir dar šeši jaunuoliai, priėmę priesaiką, ryžosi likti partizanų gretose. Genovaitė išėjo į Vlado Gusčiaus būrį.

1949 m. rugpjūčio 26 d. slėpdami archyvinius dokumentus Trumpaičių palaukėje, Obelynės miške žuvo Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanai Jonas Lukšys-Nemunas ir Adolfas Valančius-Tarzanas. Apiplėštus, išniekintus kūnus atvežė į Šimkūnų kaimą ir užkasė po pirties slenksčiu ūkininkės Česnauskienės sodyboje. Taip žuvo Tėvas, 1919 m. Lietuvos savanoris, Vyčio Kryžiaus kavalierius.

Brolis mane išsiuntė iš miško... Susiradau bado ir nežinios kančių išvargintą mamą. 1950 m. apsigyvenome Skuode. 1952 m. mama, susirgusi nepagydoma liga, mirė. Palaidojau Skuodo kapinėse. Apie brolį nieko nežinojau. Likau viena. Visus metus mane įkalbinėjo stoti į komjaunimą, o 1953 m. išsiaiškinę, jog kilusi iš "banditų" šeimos, išvarė iš darbo su įrašu darbo knygelėje. Iš Skuodo buvau priversta sprukti, nes nesutikau dirbti KGB naudai. Darbo niekur negaudavau. Buvau išvyta iš trijų darboviečių.

Apsigyvenau Klaipėdoje, gavau darbą, baigiau prekybos technikumą, o vėliau institutą. Ištekėjau už politinio kalinio ir Vorkutos tremtinio Jono Januškos. Tik 1989 m. išdrįsau aplankyti buvusius kaimynus. Džiaugėmės gyvi susitikę. Po 40 metų suradome tėvuko užkasimo vietą ir perlaidojome į Skuodo kapines šalia Mamos.

1990 m. mirė vyras Jonas Januška. Ilgai nieko nežinojau apie brolį. Ir tik 1995 m. Lietuvos GGRT centras pranešė, jog Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės, Tautvydo tėvūnijos partizanai Jonas Kilčiauskas-Merkuras, Kazys Mikėnas-Balandis, Karolis Gadliauskas-Mėnulis, Bronius Leveika-Komaras ir Anicetas Lukšys-Polka 1950 m. rugpjūčio 19-os naktį po ilgos ir aršios kovos žuvo Daunoravos miške Joniškio r. Partizanus išdavė MGB agentas Kazys Našliūnas.

Brolis Anicetas Lukšys-Polka, Nevėžis, partizanavo nuo 1945 m.

Mūsų sodyba sudeginta. Sodą dar vis juosia aukštos liepos... Tik gandralizdžio neliko...