Siekiant laisvės. Dienoraštis

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

RYTŲ LIETUVA

Albinas Milčiukas-Tigras

APIE DIENORAŠČIO AUTORIŲ

Albinas Milčiukas-Tigras

□Albinas Milčiukas-Tigras


Albinas Milčiukas, Felikso s., gimė 1922 m. Svėdasų miestelyje, Rokiškio aps. (dabar Anykščių r. Gimtinės vietoje seniūnijos centrinė ligoninė).

Partizanų gretose A.Milčiukas kovojo nuo 1945 m. sausio mėn. iki 1949 m. lapkričio 20 d. (suėmimo dienos).

Slapyvardis Tigras. Dienoraštyje jis partizanas Indėnas. Per penkis partizanavimo metus A.Milčiukas-Tigras kovojo net penkiuose partizanų būriuose:

Dragūno, Lengvenio, Tauro, Perkūno ir Kęstučio. Trumpą laiką (po 2-3 mėnesius) vadovavo partizanų būriams:

1945 04-06- Lengvenio būriui, 1947 04-05 - Kęstučio būriui, 1948 10-1949 09- Vytauto apygardos Jovaro kuopos O S sektoriui, 1949 09-11 - tos pačios kuopos žvalgybos skyriui. Visi paminėti partizanų būriai veikė dabartinio Anykščių r. teritorijoje, bet priklausė skirtingoms apygardoms: Lengvenio ir Kęstučio būriai- Algimanto apygardos Gražinos kuopai, veikusiai Troškūnų, Viešintų ir dalinai Subačiaus valsčiuose (Surdegio apylinkė), Tauro ir Perkūno būriai priklausė Vytauto apygardos Jovaro kuopai, veikusiai Anykščių ir Debeikių valsčiuose. Buvo dvi pagrindinės priežastys, dėl kurių A.Milčiukas-Tigras dažnai keitė partizanų būrius. Viena - jis nenorėjo užsibūti vienoje vietoje, nes nuo to jis "susirgdavo", kaip rašo dienoraštyje pats. Antra, nuo 1942 m. kovojęs fronte, Tigras nepaisė partizanų vadų ir jų autoriteto: dažnai su jais ginčydavosi ir pykdavosi, todėl būdavo net išvejamas iš būrio, bet po kurio laiko vėl sugrįždavo. Tigro kovos draugai jo karštakošišką charakterį suprasdavo kaip sunkių sužeidimų fronte pasekmę. Kautynių metu išryškėdavo visai kitos charakterio savybės: A.Milčiukas pasižymėjo drąsa, įžvalgumu ir gera orientacija. Jis turėjo didžiausią karinį patyrimą: nuo 1942 07 iki 1944 03 A.Milčiukas-Tigras buvo vermachto karys, kovojo Rytų fronte prieš sovietų armiją, 1944 03-05 - Vietinės rinktinės 305 bataliono savanoris. 1944 07 į Lietuvą sugrįžus sovietinei armijai, A.Milčiukas, norėdamas nuslėpti savo dalyvavimą kovose su bolševikais, išėjo tarnauti į sovietų armiją. Po pusantro mėnesio apmokymų pateko į 16-ąją lietuvišką diviziją ir buvo išsiųstas į frontą. Kovose dėl Tilžės buvo sunkiai sužeistas (kontūzytas) ir pateko į karo ligoninę. Kiek pasitaisęs, su grupe sovietinių kareivių komandiruotas į Šiaulių aps. Viekšnių vls. rinkti maisto karo ligoninei. Iš ten 1944 m. gruodžio mėn. A.Milčiukas pabėgo. 1945 m. sausio mėn. pradžioje atvyko pas savo pusbrolį Boleslovą Skardžių į Anykščių vls., Vosgėlų kaimą. Sužinojęs, kad pusbrolis kovoja partizanų gretose Dragūno būryje, Albinas taip pat įsijungė į vietinių partizanų gretas. Partizanaudamas ne tik rašė dienoraštį, bet taip pat kūrė eilėraščius, fotografavo draugus, paruošė fotoalbumą kovos draugų atminimui. Didžiausias išlikęs partizano A.Milčiuko-Tigro atminimas yra jo dienoraštis, kuriame aprašytas Anykščių krašto partizanų gyvenimas, kautynės su priešu, apmąstymai apie jų ir Tėvynės likimą. Vaizdingai aprašyta tėviškės gamta. Visas dienoraštis parašytas atskirų apsakymų forma. Labiausiai stebina, kad dienoraščio autorius buvo savamokslis, baigęs tik 2 pradžios mokyklos skyrius.

1949 m. lapkričio 20 d. partizanas A.Milčiukas-Tigras buvo išduotas (išdavikas į gėrimą įpylė migdomųjų) ir Anykščiuose suimtas. Per tardymą A.Milčiukas-Tigras papasakojo tik apie save ir žuvusius kovos draugus ir nieko iš gyvųjų neišdavė. Buvo nuteistas 25-eriems metams lagerio ir 5-eriems tremties. Iki 1956 m. kalėjo Karagandos lageriuose. Po perteisimo bausmė buvo sumažinta kaip ir daugeliui politinių kalinių.

Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Panevėžyje. Vietinio KGB skyriaus saugumiečiai nedavė ramybės, nuolat kviesdavo pas save - bandė užverbuoti. Nepakęsdamas persekiojimo, grįžo į tremties vietą ir ten, šachtoje, neaiškiomis aplinkybėmis žuvo. Tiksli žuvimo vieta, data ir palaidojimo vieta nežinomos.

A.MILČIUKO-TIGRO APRAŠYTOJO KRAŠTO PARTIZANŲ VEIKLOS APŽVALGA

LLA Šarūno rinktinė, veikusi Utenos aps. 1945 m. birželio-gruodžio mėnesiais, buvo sukurta LLA Tigro rinktinės, veikusios Švenčionėlių apsk., štabo iniciatyva. 1945 m. birželio 12 d. įsakymu Nr.l Šarūno rinktinės vadu buvo paskirtas V.Mikulėnas-Lubinas, Liepa. Rinktinė turėjo sujungti partizanų vienetus, veikusius Utenos apsk., o vėliau su Tigro rinktine sudaryti partizanų apygardą. Vykdant šią užduotį, 1945 m. vasarą ir rudenį buvo sukurta nauja 4-oji LIA (vėliau pavadinta 3-iąja LLA) Vytauto apygarda. Oficiali įsteigimo data -1945 m. liepos mėn. Pirmuoju apygardos vadu tapo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės leitenantas, Tigro rinktinės vadas J.Kimštas-Dobilas. Su kitais apygardos štabo nariais jis 1945 m. vasarą ir rudenį keliavo po šiaurės rytų Lietuvą, lankydamas šiame krašte veikusius partizanų dalinius, norėdamas sujungti juos į apygardą. Jo kelionių metu apygardai vadovauti buvo pavesta LLA Šarūno rinktinės vadui VMikulėnui-Liepai.

Šarūno rinktinei priklausė LLA 2-oji Gedimino kuopa, veikusi Debeikių, Vyžuonų ir Leliūnų vls. 1945 m. gruodžio 1 d. Biliakiemio kaime Utenos vls., sunaikinus LLA Šarūno rinktinės štabą ir žuvus V.Mikulėnui-Liepai, rinktinės partizanai išsisklaidė. Rinktinės veikla buvo atkurta 1946 m. kovo mėn. Vytauto apygardos štabo iniciatyva. Pavadinta ji buvo ne Šarūno, bet Liūto rinktine ir veikė Utenos aps. Jos vadas Vytautas Pakštas-Vaidotas 1946 m. kovo 18-os dienos įsakymu įkūrė 6-ąją LLA Algirdo kuopą, veikusią Anykščių vls. Savarankiškai veikę Anykščių krašto partizanų būriai buvo įjungti į Vytauto apygardą. 1946 m. 6-ajai LLA Algirdo kuopai priklausė Beržo ir Perkūno būriai. A.Milčiuko-Tigro dienoraštyje aprašyta daugelis Perkūno būrio partizanų.

1946 m. liepos-rugpjūčio mėn. 6-oji LLA Algirdo kuopa buvo sunaikinta ir jos partizanų būriai išsklaidyti. Mažiau pažeistas išliko Perkūno būrys.

1946 m. spalio mėn. Liūto rinktinės štabas Anykščių krašte sukūrė naują-3-ąją LLA Jovaro kuopą. Jai priklausė J. Urbono-Lakštučio vadovaujamas

Perkūno būrys irJ.Kemeklio-Tauro vadovaujamas Tauro būrys, veikęs Debeikių vls. Šis būrys anksčiau priklausė LLA Gedimino kuopai.

1947    m. balandžio 19 d. Šiaurės Rytų srities štabo iniciatyva Aukštaitijoje buvo sukurta 4-oji LLA Algimanto apygarda. Rugsėjo mėn. prie šios apygardos buvo prijungta Jovaro kuopa. 1947 m. rugsėjo 1 d. apygardos vado įsakymu Nr.8 buvęs Jovaro kuopos vadas J. Urbonas-Lakštutis buvo paskirtas apygardos štabo nariu. 1948 m. vasario 2 d. Lakštučiui žuvus, kuopos vadu paskiriamas Tauro būrio vadas J.Kemeklis-Tauras ir kuopa vėl perduodama Vytauto apygardos Liūto rinktinei.

1948    m. spalio 1 d. Vytauto apygardos vado įsakymu Nr. 10 J.Kemeklis-Tauras paskirtas apygardos štabo ryšių skyriaus viršininku. Jovaro kuopos vadu paskirtas J. Gaižys-Viesulas. Jis kuopą perorganizavo: sudarė trečią - Tigro būrį, o 1949 m. sausio 2 d. apygardos vado įsakymu buvo įkurtas ir ketvirtas - Užnugario būrys.

1949    m. vasario 13 d. žuvo šios kuopos vadas J.Gražys-Viesulas ir Tigro būrio vadas RMameniškis-Girėnas. Paskutiniu Jovaro kuopos vadu tapo A.Bagočiūnas-Dūmas, žuvęs 1951 m. balandžio 14 d.

LLA Šarūno rinktinė, veikusi Panevėžio apsk., buvo sukurta 1945 m. sausio mėn. Troškūnų vls. partizanų būrio vado, nepriklausomos Lietuvos kariuomenės viršilos A.Slučkos-Šarūno iniciatyva. Rinktinei priklausė Panevėžio apskrities Troškūnų, Šimonių, Viešintų bei dalinai Ukmergės apskrities Kavarsko, Utenos apskrities Anykščių, Panevėžio apskrities Raguvos, Subačiaus ir Kupiškio valsčių partizanai. Iki 1946 m. pavasario rinktinė veikė savarankiškai, o vėliau prisijungė prie 3-osios LLA Vytauto apygardos.

1946    m. buvo suformuota organizacinė Šarūno rinktinės struktūra. Ją sudarė keturios kuopos: 1-oji - Gražinos - veikė Troškūnų ir dalinai Raguvos, Subačiaus ir Anykščių valsčiuose; 2-oji - Algirdo - veikė Viešintų, Šimonių ir Kupiškio valsčiuose; 3-oji - Butageidžio - veikė daugiausia Kavarsko valsčiuje ir 4-oji - Mindaugo - veikė Kupiškio, Skapiškio ir dalinai Svėdasų valsčiuose.

1947    m. prie Šarūno rinktinės prisijungė Rokiškio apskrityje veikusios Dobilo kuopos partizanai.

1948    m. liepos mėn. šios kuopos pagrindu buvo sudaryta Kunigaikščio Margio rinktinė, apėmusi visus Rokiškio apskrityje veikusius partizanus. Rinktinė priklausė Algimanto apygardai.

1949 m. balandžio mėn. Šarūno rinktinėje buvo suformuota dar viena -5-oji P. Plechavičiaus kuopa, kuri veikė Svėdasų vls. Šimonių girios rajone.

1947 m. balandžio 19 d. Šiaurės rytų srities vado įsakymu Nr.8 Šarūno rinktinės vadas A. Slučka-Šarūnas buvo paskirtas šios rinktinės pagrindu sudarytos 4-os LLA Algimanto apygardos vadu. 1947 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.3 Šarūno rinktinės vaduA.Slučka-Šarūnaspaskyrė 2-os - Algirdo kuopos vadą Antaną Starkų-Montę. 1948 m. rugpjūčio 8 d. paskyrus A.Slučką Šiaurės rytų srities vadu, A.Stankus-Montė buvo paskirtas Algimanto apygardos vadu.

1949 m. liepos 7 d. Šarūno rinktinės vadu buvo paskirtas P.Plechavičiaus kuopos vadas St.Gimbutis-Tarzanas, kurį 1949 m. lapkričio 1 d. suėmė ir nuteisė mirties bausme.

Paskutiniu Šarūno rinktinės vadu 1950 m. sausio-rugsėjo mėn. tapo buvęs Gražinos kuopos vadas P. Tunkevičius-Kastantas. 1950 m. lapkričio 25 d. Šiaurės Rytų srities vado įsakymu Nr.9 likusieji Algimanto apygardos Šarūno ir Kunigaikščio Margio rinktinių daliniai buvo sujungti į Vaižganto rinktinę, kurią prijungė prie Vytauto apygardos.

Gintaras Vaičiūnas

MGB paėmus dienoraštį, jis buvo išverstas į rusų kalbą ir padarytos šios pastabos (rusų kalba):

Kaltinamojo Albino Milčiuko-Tigro dienoraštis, rastas 1949 metų gegužės mėnesį bunkeryje pas suimtą Počinską.

PAŽYMA

Suimtasis Milčiukas patrauktas baudžiamojon atsakomybėn sutinkamai su RTFSR B.K. 58-la ir 58-11 str.

Tardymo bylos Nr.17435 (žr.75 psl.). Dienoraštyje minimos pavardės yra išgalvotos.

[Parašas neįskaitomas] 1950. VI. 9.

 

Vertėjo pastaba: slapyvardį Judėnas, rašytą iki šio dienoraščio 36-ojo puslapio pusės, reikia skaityti Indėnas.

Į rusų kalbą išvertė: LTSR MGB tardymo dalies vertėja j.ltn.Lineva. Originalas yra Albino Milčiuko, Felikso s., tardymo byloje Nr.17435. Teisingai: MGB tardymo dalies I skyriaus viršininkas

 

Dienoraščio paaiškinimus parengė Gintaras Vaičiūnas, spaudai parengė ir iš rusų kalbos vertė Bonifacas Ulevičius.

Albertas Tigras. SIEKIANT LAISVĖS

Kiekvienas blaiviai mąstantis Lietuvos pilietis mato ir supranta, kas ištiko mūsų mažą tautą po to, kai į mūsų žemę įsibrovė milijoninė armija puslaukinių, sužvėrėjusių bolševikų, kurie vos įžengę į Lietuvos kraštą neparodė lietuviams jokio, net mažiausio žmogiškumo. Žinoma, šito iš jų ir nebuvo galima tikėtis, nes mūsų žmonės seniai žinojo, kas tokie bolševikai... Gyva drama: nuo pirmųjų dienų kaimuose pilna bolševikų kareivių-enkavedistų. Lietuviai nestoja į bolševikinę armiją. Lietuvos jaunuoliai ieško, kur gauti ginklų, arba perka juos iš bolševikų kareivių ir eina į miškus, kur susibūrę ginkluoti priešinasi žvėriškiems NKVD organams.

Kiti dar lieka namie, nenorėdami palikti savo šeimos. Ateina kareiviai ir, pamatę namie jauną vyrą, kartais net nepatikrinę jo dokumentų, išsiveda į kiemą ir nušauna. Dega sodybos, o gaisrų liepsnas palydi laukinis bolševikų kvatojimas.

Baisi mirties šmėkla apglėbė Lietuvos žemę - mūsų tautą. Lietuvis nežino, kur dėtis. Mirtis, ašaros... Aimanos ir pagalbos šauksmai skamba Lietuvos vaikų lūpose... Kas padės žūstančiam Lietuvos kraštui? Gal tik Dievo stebuklas. Gal tik patys Lietuvos vyrai, pasiryžę kovoti už tautos laisvę. Pamažu formuojasi partizanų būriai ir pradeda kovą prieš milijoninę armiją. O kur ginklai, kur šaudmenys? Jie įsigyjami visokiais būdais. Visa tai priklauso nuo meilės Tėvynei, nuo ryžto. Ar kiekvienas iš šių vyrų tikisi laimėti kovą? Ar gal tik sau pačiam siekia laisvės? Apie tai jis mažiausiai galvoja. Jo širdyje - meilė Tėvynei, o kovai pakėlė niekuo nekaltų lietuvių kraujas, nekaltai į Sibirą tremiamų senelių ir vaikų ašaros.

Jeigu būčiau rašytojas, aš, be abejo, gražiau parašyčiau šį savo pasakojimą "Siekiant laisvės", tačiau, kita vertus, jei būčiau rašytojas, mano pasakojime būtų daug fantazijos, o dabar aš rašau tikrą tiesą. Esu eilinis Lietuvos pilietis-partizanas ir džiaugiuosi, kad galiu būti Lietuvos partizanų gretose, savo krauju ir veikla siekti laisvės Lietuvai. O jeigu jos siekdamas žūsiu nuo azijato kulkos, mano pasakojimas nutrūks, bet liks mano tauta, mano broliai, kurie gal sugebės dar geriau papasakoti. Bet jei suspėsiu parašyti keletą puslapių, nenorėčiau, kad kas nors juos skaitydamas juoktųsi, kadangi čia aprašyta Tautos kančia, už Lietuvos laisvę pralietas kraujas ir sudėtos aukos.

Savo pasakojimą pradedu rašyti ne už stalo, ne kokiame nors kabinete, sėdėdamas minkštame krėsle, bet miške ant kelmo. Tai dar būtų nieko, bet nereikia pamiršti, kad mane persekioja tūkstantinės bolševikų gaujos ir todėl turiu nuolat dairytis. Aš turiu įsiklausyti į kaimo šunų lojimą, kad žinočiau kurlink patraukė, tų lojimų lydimos, Lietuvos budelių gaujos.

Kiekvieną dieną žmones slegia priespauda, kasdien jie mato žuvusių jaunų vyrų sukruvintus kūnus. Visa tauta sunkiai kenčia ir sunkiai kovoja. Azijatas mato, kad kiekvienas lietuvis remia partizanus. Lietuvis verda neapykanta, sukandęs dantis kenčia sadistų kankinimus, o azijatas mėgaujasi jį apiplėšdamas ir išveždamas į mirties lauką - Sibirą.

Nors kova sunki, tačiau tikimės savo ryžtu šią nelygią kovą laimėti, nežiūrint, kiek ji pareikalaus iš mūsų aukų ir laiko.

Čia rašau apie gyvenimą vieno partizano, kuriam buvo lemta pakelti sunkesnę išgyvenimų naštą nei kitiems jo bendražygiams, nors beveik kiekvienas partizanas šiame kovų verpete maždaug tiek pat patyrė, kaip ir tasai, apie kurį rašau. Rašau todėl, kad žmonės žinotų, ką išgyveno Lietuvos partizanai kovodami prieš bolševikinę priespaudą.

Partizanus vadinsiu slapyvardžiais, nes pasakojimą rašau bolševikų siautėjimo laikais. Jeigu minėčiau veikiančių asmenų pavardes ir man žuvus azijatai rastų šį dienoraštį, nukentėtų daug lietuvių patriotų. Gyvenvietes vadinsiu tikrais vardais arba visai jas nutylėsiu.

Partizano, stojusio į žūtbūtinę kovą, gyvenimas nepavydėtinas. Priešui lietuvis turi būti žiaurus ir negailestingas. Nuo senovės lietuviai čia gyveno, kovojo su priešais, todėl ir mes, neužmiršdami savo protėvių žygių, turime mylėti ir ginti savo tėvynę. Mes trokštame ir siekiame laisvės savo tautai. Ryžtingai ir nenuilstamai veikdami, sutelkę visas jėgas, mes nugalėsime šį raudonąjį milžiną, kuris anksčiau ar vėliau turės nusprogti dėl savo klastingų, kruvinų darbų.

Didelė gėda tam, kuris įpusėjus kovai pasitrauks iš jos, palikęs kovos lauke savo brolius. Nors tokių pasitaiko mažai, bet vis dėlto atsiranda. Toksai nevertas nešioti garbingą lietuvio vardą.

Nors mūsų nedaug, tačiau mes kovosime ir nugalėsime. Geriau mirsime Lietuvos laukuose, bet azijatui-bolševikui nevergausime.

1945-IEJI METAI. KRUVINASIS SEKMADIENIS

Einant nuo Pavarių kaimo keliuko palei Variaus upokšnį rytų pusėn, praėjus keletą dešimčių senų, palinkusių pušų, kurios jungia vieną mišką su kitu, rasi pievą, vadinamą Juodbala. Aplinkui - bekraštė giria. Čia patekęs nežinantis šių vietų žmogus tikriausiai pagalvotų, kad atsidūrė Pietų Amerikos džiunglėse. Deja, čia ne džiunglės, o tik Lietuvos miškai, kuriuose nėra nei lokių, nei leopardų, tačiau čia "įsiveisė" kai kam dar baisesnės būtybės, apie kurias pasakosiu šioje knygoje. Pasakosiu apie geriausius Lietuvos žmones, pasirengusius mirti už savo tėvynės laisvę, išėjusius į šiuos miškus jos ginti.

Taigi nepalikime Variaus pakrančių, nes šiuose miškuose iš tiesų galima paklysti. Dešinėje pusėje Stakių miškas, pasiekiantis Anykščių mišką, o kairėje prasideda Ramuldavos miškai. Kaip tik čia ir yra toji Juodbalos laukymė. Joje taip pat daug pušų, kurioms, atrodo, ši vieta nelabai patinka, nes pievoje beveik visada daug vandens. Šiuo metu, kai prasideda šis pasakojimas, vandens beveik nėra, nes jis sušalo į ledą, padengtą sniegu. Žiema...

Čia nuostabus gamtovaizdis, iš visų pusių miškas, viduryje laukas, kuris jau nepriklauso Juodbalai. Dar kiek paėjėję atsidursime prie sodybos, susidedančios iš trijų pastatų: daržinės, tvarto ir gryčios. Ši sodyba, seniai žmonių palikta, ramiai sau dunkso, prisišliejusi prie pirmųjų Ramuldavos miško medžių. Trobos langai užkalti lentomis.

Šiandien 1945 metų vasario 18-oji. Visur mirtina tyla. Mums būtinai reikia užeiti į tą gryčią pasižiūrėti, kas ten gyvena. Įeiname į priemenę: dešinėje durys, vedančios vidun.

- O, tai jūs!

Gryčioje tik vienas kambarys su didele krosnimi. Bet tai dar ne viskas... Šiandien šioje gryčioje daug žmonių, ant sienos kabo žibintas, apšviečiantis kampus ir grindis. Grindys nuklotos šiaudais, ant jų guli vyrai. Ant senovinio stalo ir kampuose pilna ginklų. Kas tie vyrai? Tai Lietuvos partizanai.

Krosnyje dega ugnis. Prie jos triūsia du jauni vyrai, jie kepa bulves ir blynus. Įdomūs vyrai, todėl su jais būtinai reikia susipažinti. Abu šie vaikinai labai jauni, ne daugiau kaip po dvidešimt metų. Vienas iš jų šviesiaplaukis Rugys, o antras visada linksmas - Šypsuolis. Abu jie iš neturtingų valstiečių šeimų. Tolėliau ant žemės guli ginklai, prie kurių sėdi arba guli vyrai ir šnekučiuojasi. Dar toliau - susirietęs į kamuolį guli Muštinis. Jis taip pat valstiečio sūnus. Jis ilsisi, nes naktį jam teko gana toli nešti šovinių dėžes. Už jo ant šiaudų ilsisi Mažylis. Taip jį praminė draugai dėl jo mažo ūgio. Toliau guli Švinas, už jo - jaunas vaikinas Genys. Už jų, atsirėmęs į suolą, sėdi Stonys ir kalbasi su Lakštučių. Stonys, jau pagyvenęs vyras, puskarininkis, rimtas ir daug išmanantis, todėl jis vadovauja šiam būriui. Lakštutis - pradinės mokyklos mokytojas, nors atrodo labai jaunas. Dar toliau už jų - Virbalas ir Trimitas. Jie valo savo ginklus, vokišką karabiną ir suomišką automatą. Dar keletas ramiai miega arba tiesiog guli pasienyje. Visas grindų plotas užimtas, keletas vyrų guli ant krosnies. Kampe ant krosnies - Indėnas, kuris pasakoja įvairius anekdotus ir fronte patirtus nuotykius. Nors jam tik dvidešimt dveji metai, jis jau suspėjo savo kailiu daug patirti, nes jam teko pusantrų metų kariauti Rytų fronte, taip pat pirmose Vakarų fronto linijose. Jo veide jau atsirado viena kita raukšlelė, o kūne sviedinių skeveldrų palikti randai. Dainius, Pacukas, Lapelis, Vijūnas, Gaidys ir kiti klausėsi Indėno pasakojimų. Iš viso gryčioje buvo trisdešimt vyrų, trys ėjo sargybą lauke. Visi linksmi, gerai nusiteikę. Beveik visi jie kilę iš vienos apylinkės, o dabar, kai priešas savo sunkiais batais trypia Lietuvą, jie ryžosi stoti į kovą. Niekas jų nemobilizavo, niekas nevertė imtis ginklo, tačiau jie patys ryžosi verčiau mirti, negu vergauti okupantui.Kokių tik ginklų neturi šie vyrai! Čia pamatysi vokiškus, rusiškus, suo-

 

Albinas Milčiukas-Tigras

Albinas Milčiukas-Tigras

Albinas Milčiukas-Tigras

Albinas Milčiukas-Tigras

□Albinas Milčiukas-Tigras. Užrašai ant nuotraukų atlikti A.Milčiuko ranka

miškus, čekoslovakiškus, belgiškus, lietuviškus ir kitokius ginklus.

Užvakar šie vyrai Vasario 16-osios šventės proga iškėlė lietuviškas vėliavas, o vakar vakare ryšininkai jiems pranešė, kad į Anykščius atvažiavo aštuoni šimtai bolševikų kareivių, kurie atsivežė kulkosvaidžių ir keletą lauko patrankų. Bolševikai įtarė, kad Stakių miške yra daug partizanų ir rytą ruošėsi juos pulti. Iki šios dienos ryto miške ir buvo šis partizanų būrys. Trisdešimčiai vyrų kovoti su aštuoniais šimtais neįmanoma, todėl būrys nutarė pasitraukti į šią gryčią. Nors ji netoli nuo miško, bet rusai jos neturėtų rasti.

Išaušo rytas. Į gryčią skubiai įėjo sargybinis Auksuolis ir pranešė, kad pro šalį Stakių miško link pralėkė aštuoni bolševikų vežimai. Vyrai puolė prie ginklų ir akimirksniu pasiruošė kovai. Visi supuolę išstūmė iš daržinės roges, kuriose buvo amunicija, radijo aparatas ir rašomoji mašinėlė, ir išskubėjo į Ramuldavos mišką. Deja, miške nebuvo taip saugu, kaip galvojo šie vyrai. Jie nenujautė, kad nuo vakaro Stakių miškas buvo apsuptas šnipų, kurie, gerai užsimaskavę, stebėjo kiekvieną žmogų. Šnipai sekė, kur jie pasitraukė ir dabar jau apsupo visą Ramuldavos mišką, ko partizanai visai nesitikėjo.

Paėjęs maždaug šimtą metrų į miško gilumą, būrys sustojo po didžiulės eglės šakomis. Vakarų pusėje netoli šios eglės žaliavo nedidelis eglynėlis. Vyrai patikrino ginklus. Kad nebūtume netikėtai užklupti, sargybiniai poromis nuėjo toliau nuo stovyklos. Indėnas, kaip mėgstantis nuotykius ir jų ieškantis žmogus, drąsus vyras, nutarė eiti pažiūrėti, kas vyksta ten, kur patraukė bolševikai. Susirado Autiną ir abu išėjo žvalgybom Nuėję maždaug keturis šimtus metrų, mūsų žvalgai staiga sustojo.

- Girdi, Autinai? - pasakė Indėnas ir pasileido bėgti atgal į stovyklą, aplink kurią poškėjo šūviai. Buvo aišku, kad stovykla užpulta. Kai Indėnas atbėgo, jaunasis Rugys jau gulėjo negyvas. Jo kairysis skruostas buvo išdraskytas kulkos ir karštas kraujas tekėjo ant sniego. Staiga užpulti vyrai šiek tiek pasimetė, bet kaip mat susitvardė ir paleido į darbą ginklus.

Indėnas, pamatęs sukruvintą Rugio veidą, įniršęs sušuko: "Pirmyn!" Jis jau buvo vaišinęs ugnimi bolševikus fronte. Šauksmai susimaišė su dejonėmis. Bolševikai neįstengė nė žingsnio pasistūmėti į priekį ir priversti partizanus trauktis. Staiga jie, sustugę nežmoniškais balsais, pradėjo pulti partizanus iš dviejų pusių. Raudoniesiems į pagalbą paskubėjo kiti ir dabar jie dviguba jėga puolė kur kas mažiau kovotojų turintį partizanų būrį. Partizanai šiek tiek atsitraukė, palikę kautynėse kritusį Šviną ir būrio vadą Stonį. Žuvus būrio vadui, vyrai ėmė dvejoti - pulti ar trauktis. Padėtį išgelbėjo keletas fronte buvusių kovotojų, kurie pradėjo vadovauti kautynėms. Dauguma vyrų ne tik nebuvo kovoję fronte, bet ir nebuvo kareiviais, tad jaunų vaikinų ryžtas, narsa ir vyriškumas būtų galėję nustebinti net visko mačiusį fronto karininką. Indėnas sušukęs: "Pirmyn, už Tėvynę!" metėsi puoliman. Užvirė baisus mūšis. Bolševikų vis daugėjo, o partizanai pagalbos nesitikėjo. Staigiu puolimu bolševikai pradėjo supti partizanų būrį iš trijų pusių, palikę išėjimui atvirą lauką, kuriame jų laukė mirtis. Liko vienintelė išeitis - veržtis pro bolševikų apsuptį ir trauktis gilyn į mišką. Sutelkę visas jėgas, partizanai pakilo į paskutinį mūšį. Rusams, galvojusiems, kad jų aukos jau nugalėtos, tai buvo netikėta. Susimaišė rusiški keiksmai su lietuviškais šūksmais. Žengdami per bolševikų lavonus, partizanai prasilaužė iš apsupties. Bolševikai visą ugnį nukreipė į besitraukiančius, pavargusius partizanus, kuriuos jie vijosi net nusimetę milines. Muštiniui, sužeistam į petį, nuo skausmo vis labiau pynėsi kojos. Laimė, vienas partizanas turėjo degtinės, kuri suteikė jam jėgų. Pasitraukimą sunkino visose kvartalinėse linijose stovėję kareiviai. Miškas buvo išraizgytas telefono laidais, kad jie žinotų, į kurią pusę traukiasi partizanai.

Būrys vorele traukė per kvartalinę liniją į tankesnį mišką, tikėdamiesi, kad pasitraukimas bus lengvesnis. Priekyje ėjo Indėnas, iš paskos - Grūdelis, Autinas ir kiti. Staiga vyrus pasitiko nematomo kulkosvaidžio šūvių serija ir, netaręs nė žodžio, Autinas krito ant sniego. Kulkosvaidžiai pliekė iš visų pusių ir partizanams nebuvo prasmės stoti į kovą. Prispaudęs prie krūtinės ginklą, krito Dainius. Iš jo žaizdų srove tekėjo kraujas. Auksuoliui kulkų serija nunešė pusę galvos. Šie trys partizanai liko ant sniego miegoti amžinu miegu, o kiti traukėsi tolyn į mišką. Paėjus keletą žingsnių, kita bolševikų gauja užpuolė iš kitos pusės. Kova truko neilgai, nes partizanai jau baigė šovinius. Pasitraukusiųjų gretose nebuvo Lapelio. Jam buvo tik šešiolika metų. Sužeistas į krūtinę, jis pasitraukė kita kryptimi, bet jėgoms greitai išsekus, krito į sniegą. Pamatę gulintį Lapelį, prie jo pribėgo mongolai. Vaikinukas iš paskutinių jėgų pakėlė karabiną, nusitaikė į juos, bet iššauti neįstengė - mongolai subadė jį durtuvais.

Partizanai nusprendė išsiskirstyti mažomis grupelėmis ir trauktis įvairiomis kryptimis. Indėnas, Muštinis, Grūdelis, Virbalas, Šypsuolis ir Mažylis pasuko į šiaurę, norėdami pasiekti Šventosios upę ir, patekus į Šimonių girią, atsikratyti persekiotojų, bet netrukus juos pasitiko kulkų lietus. Aptikę vingiuotą takelį, leidosi bėgti. Galop, sėkmingai pasiekę pamiškę, atidžiai apsidairę, patraukė upės link. Šeši partizanai vos vilko kojas, nes jau buvo nuėję keletą dešimčių kilometrų Ramuldavos mišku, kur liko žuvę septyni jų draugai ir apie septyniasdešimt bolševikų kareivių. Buvo labai išalkę, jau kuris laikas nieko burnoje neturėję. Priėję Legų kaimą, užsuko į pirmą pasitaikiusią trobą. Šeimininkė pavalgydino karštais kopūstais ir pasakė, kad kareivių čia nesimatė.

Padėkoję šeimininkei, partizanai nuėjo prie upės. Šventosios pakrantėse buvo pilna kareivių, bet partizanams pavyko surasti bolševikų neapgultą kranto dalį. Maždaug už šimto metrų nuo upės plytėjo Šimonių giria. Vienok, vos spėjo partizanai pasirodyti ant kranto, už nugaros prapliupo kulkosvaidžiai. Bolševikai šaudė kryžmine ugnimi. Indėnas, ėjęs paskutinis, ūmai krito tarsi elektros srovės nutrenktas. Sukrito ir kiti. Šaudymui kiek aprimus, Indėnas atsistojo, bet netrukus teko vėl kristi ant sniego. Po kiek laiko pakilo ir leidosi eiti. Muštinis ir Mažylis taip pat ėjo tolyn nuo likusių gulėti Virbalo ir Šypsuolio. Šypsuolis gulėjo aukštielninkas, pusiau sėdomis, rankomis atsirėmęs į žemę. Jis viena ranka išsitraukė pistoletą ir sviedė toli į sniegą, kad bolševikai nesinaudotų ginklu, tarnavusiu jam ligi paskutinės gyvenimo akimirkos. Šypsuoliui kulkos nukirto kojas ir sužeidė į krūtinę. Jis ruošėsi susitikimui su mirties angelu. "Sudiev, broliai", - pasakė Šypsuolis einančiam pro šalį Indėnui. Indėnas pasižiūrėjo į Šypsuolį, tarsi jam prisiekdamas, ir nuėjo įkandin Muštinio ir Mažylio. Dar kartą atsigręžęs pasižiūrėjo į Šypsuolį: pastarasis dar buvo gyvas. Greta jo peršautais viduriais gulėjo Virbalas. Mirdamas jis tarsi ieškojo kaimyno mirčiai ir surado. Šypsuolis ir Virbalas mirė drauge...

Bolševikai vis nesiliovė šaudę į mišku einančius likusius tris partizanus.

1945 metų vasario 18-oji nusinešė devynių Lietuvos patriotų gyvybes. Dalis bolševikų gaujos vis dar vijosi Indėną, Muštinį ir Mažylį, bet jų pavyti azijatams nepavyko, nes kelyje sutiktas važiuojantis valstietis nuvežė juos Šimonių giria Svėdasų pusėn. Muštiniui nuo šalčio pradėjo skaudėti sužeistą petį, Indėnui - koją.

Paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai žaidė medžių viršūnėse, kai du sužeistieji ir vienas sveikas partizanas privažiavo prie Jaros upės tilto. Už keleto kilometrų nuo čia gyveno Indėno dėdė, todėl visi trys kovos draugai nutarė važiuoti į tą kaimą ir keletą dienų pas jį pailsėti ir užsigydyti žaizdas. Juos atvežęs valstietis grįžo atgal. Partizanai kurį laiką stebėjo aplinką. Buvo dar šviesu, tad reikėjo palūkėti, kad jų nepamatytų bloga akis ir nepraneštų Svėdasuose esantiems kareiviams. Ilgai laukti neleido skaudančios žaizdos, todėl būtinai reikėjo užeiti kokion nors gryčion jas perrišti.

Peržengę slenkstį, gryčioje rado tik keletą vaikų. Skurdas dvelkė iš visų kampų. Vyrams reikėjo tvarsčių žaizdoms perrišti, kurių čia, aišku, negalėjo būti. Patraukė toliau. Priėję sodybą, labai apsidžiaugė patekę į prikūrentą kambarį. Čia tvarsčių taip pat negavo, tačiau išeitis buvo rasta: Indėno kuprinėje buvo lietuviška vėliava, kurią suplėšę padarė tvarsčius. Perrišus žaizdas, palengvėjo. Nors ir labai pavargę, pakilo nuo suolų ir išėjo ieškoti poilsiui vietos kur nors pamiškėje. Vienoje sodyboje Indėnas pabeldė į langą. "Kas čia?" - paklausė iš vidaus. Keletą minučių teko įrodinėti, kad jie ne plėšikai ir kad nori tik sušilti ir pailsėti. Pagaliau durys atsivėrė. Jauna mergina, jos motina ir tėvas žvelgė į keistus svečius: Indėnas aukštas, blyškaus veido, vilkįs vokiška miline, ant diržo prie šono pistoletas, ant peties - vokiškas automatas. Muštinis apsivilkęs vokiška vatine, o Mažylis - tik švarku, nes kailinius numetė traukdamasis nuo persekiojančių bolševikų. Keista apranga, nuo skausmo išblyškę veidai nustebino šeimą. Indėnas pasisakė kas esąs, pristatė ir du savo draugus. Iš pradžių žmonės nenorėjo patikėti, kad jie partizanai, bet pamažu perprato, jog tai ne priešai ir ne šnipai. Pasirodo, čia gyveno labai geri žmonės. Motina iš karto puolė ruošti vakarienę. Mergina iš kito kambario atnešė gabalą marlės ir tvarsčių ir, kas svarbiausia - butelį rivanolio, labai reikalingo sužeistiems partizanams. Tvarsčiai iš lietuviškos vėliavos buvo nurišti ir žaizdos aptvarstytos rivanoliu sumirkyta marle.

Moteriškė, pastačiusi ant stalo sriubą, su ašaromis akyse kalbėjo, kad Lietuvą ištikusi tokia nelaimė, kad jos sūnums tenka lieti kraują. Indėnas ją guodė, sakydamas, jog greitai viskas praeis ir laisvė vėl grįš į tėvynę.

Likti nakvynei čia buvo pavojinga, tad šeimininkas, paėmęs glėbį šieno, nusivedė visus tris į pirtį, stovėjusią ant Jaros upės kranto. Šeštadienį pirtis buvo kūrenta, todėl viduje buvo šilta. Visi kaip mat užmigo. Pabudo tik

pajutę šaltį. Buvo jau šviesu, o išeiti iš pirties dienos metu buvo pavojinga. Artėjo pietų metas, o vyrai dar buvo nepusryčiavę - laukė atnešančios maisto merginos. Gretimose sodybose pasigirdo šūviai, aišku, ten buvo okupantai. Vyrai pasiruošė netikėtumams, tačiau šūviai greitai nutilo. Atėjo vakaras ir vyrai, palikę pirtį, atėjo į pirkią. Mergina tuojau pat atidarė duris. Pasirodo, dieną čia buvo bolševikai ir mergina negalėjo atnešti jiems valgio. Bet partizanams nieko nereiškia pabūti dieną nevalgius.

Vyrai persirišo žaizdas, sočiai pavalgė, padėkojo geriesiems šeimininkams ir dingo nakties tamsoje. Indėnas nuo čia žinojo kelią pas savo dėdę, kur ketino keletą dienų ramiai pailsėti. Paėjus į šiaurę keturis kilometrus, pasirodė kaimo žiburiai. Indėnas su draugais pasuko į pirmą sodybą, kur kaip tik ir gyveno jo dėdė. Prie priebučio pasitiko didelis šuo, neleisdamas gryčion nepažįstamų žmonių. Indėnas automatu gynėsi nuo jo, bet šis nesitraukė. Lojimą išgirdęs šeimininkas pašaukė savo sargą. Įėję į vidų, pamatė verpiančią Indėno močiutę. Dėdienė, sėdėdama už stalo, kažką mezgė. Pririšęs šunį, atėjo dėdė. Jau keleri metai giminaičiai nebuvo matę Indėno. Iš pradžių visi galvojo, kad užėjo stribai, tik kai Indėnas pabučiavo močiutės ranką, ši pažino savo dukters sūnų ir pabučiavo jį į kaktą.

-    Antanai, negi nepažįsti Onos vaiko? Žiūrėk, tai tavo sūnėnas Albertas, - pasakė senutė.

-    Tfu, velniai rautų, visai nepažinau. Eikš, Albertai, arčiau, - kalbėjo dėdė, bučiuodamas sūnėną. - Kas tu toks, kad nešioji tokią keistą aprangą ir ginklą?

-Aš, dėde, partizanas. Jau nuo praėjusių metų rudens su draugais partizanauju...

-    O, partizanas! Aš nežinojau, kad tu toks... Gyvename toli vieni nuo kitų ir nežinome kas ir kaip.

-    O kur, dėde, I. ir A., ar jų nėra namie?

-    Nežinau, kur tie mano vaikai. Gal ir gyvų jau nėra. Abu išbėgo į užsienį nuo bolševikų antplūdžio.

Pradėjus kalbėti apie vaikus, dėdienė pravirko.

-    Marytė mokosi gimnazijoje, bet ten ją persekioja kaip bandito seserį. Taigi, Albertai, pas mus taip pat ne pyragai. Dažnai apsilanko stribai ir daužo šonus buožėmis, reikalaudami, kad jiems iš miško pristatyčiau savo vaikus, bet kur aš juos miške rasiu, jei jų gal ir gyvų jau nebėra. Bet argi patikės Stalino išgamos, kad jų išvis Lietuvoje nėra? Pas mus jau seniai nebuvo tie azijatai, nes jiems, matyt, gerai iškaršė skūrą tokie kaip jūs. Išsivežė du užmuštus ir kelis sužeistus, todėl dabar bijosi iškišti nosį iš miestelio. Bet argi jie ilgai iškęs?

Dėdė sutiko kelioms dienoms priglausti Indėną ir jo draugus, nepaisant to, kad jam jau daug teko iškęsti dėl savo sūnaus, o ir miestelis arti -tik už trijų kilometrų. Jis nebijojo rizikuoti, nors šiaip buvo atsargus, kaip ir visi, gyvenantys šiuo pavojingu metu.

Po vakarienės, dar kiek pakalbėjus, dėdė nuvedė vyrus į tvartą, ant mėšlo pakreikė šieno, kur jie ir įsitaisė. Tvarte buvo šilta, o juos saugojo prie tvarto pririštas šuo Sargis.

Dvi dienos praėjo ramiai. Trečią dieną po pietų įbėgęs į tvartą dėdė sušuko:

-    Greičiau ant aukšto! - ir atstūmė lentą lubose. - Iš pradžių girdėjosi šūviai, o dabar važiuoja kelios okupantų mašinos. Greičiau! - ragino jis vyrus.

Netrukus jie iš tiesų pastebėjo keletą mašinų, važiuojančių miestelio link ir svarstė, ką daryti. Reikėjo surasti kokį nors partizanų būrį ir keletą dienų pabūti su jais. Tačiau kur juos rasti? Be to, niekas jų čia nepažinojo ir galėjo palaikyti ne partizanais, bet šnipais.

Indėnas (apie kurį šioje knygoje daugiausia pasakosiu) kreipėsi pagalbos į dėdę:

-    Dėde, o kur dabar I.Š.?

-    Jis partizanauja su broliu I. Tikrai, jūs gi galite nueiti pas jo trečią brolį, kuris su žmona gyvena namuose. Jis jums pasakys, kaip surasti brolius, o tada susitiksite su kitais partizanais.

1941 m. su I.Š. Indėnui teko keliauti po visą Lietuvą. Kelionės metu jie susidraugavo ir dabar atsirado proga ne tik susitikti dviems geriems draugams, bet taip pat surasti nepažįstamus partizanus. Sutemus trejetas nuėjo ton pusėn, kur gyveno S.

Vakaras buvo nuostabus.

-    Savi, savi! Atidarykite! - atsakė Indėnas į klausimą iš vidaus, kas jie.

Duris atidariusi jauna moteris išsigando, pamačiusi nepažįstamus veidus. Vyrai ją nuramino. Tai buvo I.Š. brolio žmona. Atidarydama ji galvojo, kad tai savi partizanai, kurie užeidavo kone kas vakarą, bet apsiriko.

Partizano I.Š. brolis ramiai sėdėjo už stalo ir nesileido su vyrais į kalbas, nežiūrint to, kad šie įtikinėjo esą partizanai. Tik Indėnui papasakojus, kad su I. jis visą savaitę kartu keliavo, šis prisipažino esąs I.Š. brolis.

-I. sužeistas į petį sprogstamosios kulkos, sunkiai vaikšto ir guli vienoje vietoje. Su juo pasimatyti labai sunku, bet jeigu jūs norite susitikti su kitais partizanais, tai įmanoma. Vyresnysis I. brolis drauge su kitais šiandien žadėjo užsukti, tad galite palaukti.

-    O lempą kuriam laikui galima užgesinti, kad jie atėję nepastebėtų pašalinių žmonių, - patarė Indėnas.

Vidurnaktį pabeldė į langą. Šeimininkas išėjo į kiemą ir perspėjo atėjusius, kad pas juos esama tokių pačių svečių. Šeimininkė uždegė lempą ir į kambarį įžengė penki ginkluoti vyrai. Trumpai pakalbėjus, atvykusieji pakvietė sužeistuosius eiti kartu į būrį. Aštuoni partizanai dvejomis rogėmis pasileido per laukus.

Pavažiavę keletą kilometrų, pasiekė sodybą, kurioje buvo apsistojęs būrys. Nemaža kaimiška pirkia buvo pilna partizanų, lauke stovėjo sargyba. Būryje buvo penkiasdešimt jaunų vyrų. Beveik visi kietai miegojo. Šiaip taip susiradę vietos, sugulė ir atvykusieji.

-    Vyrai, pusryčiai! - maišydamas puode kopūstus sušuko jaunas partizanas.

Po pusryčių vieni žaidė kortomis, kiti valė ginklus, dar kiti pasakojo anekdotus, o vienas kitas vėl atsigulė miegoti, nežiūrint, kad triukšmas kambaryje buvo lyg turguje. Mūsų trejetas šildė ant krosnies savo žaizdas.

Būrys ruošėsi persikelti į kitą vietą, o trejetas draugų nutarė leistis atgal į savo apylinkę, Anykščių valsčių.

Atėjo vakaras. Indėnas ir jo draugai atsisveikino su pasiruošusiu iškeliauti būriu ir patraukė per laukus į artimiausią sodybą, tikėdamiesi gauti ten roges. Vyrų sodyboje nebuvo, o moterys pavėžėti partizanus atsisakė, bijodamos su jais kartu pakliūti priešui. Pakinkė arklį ir liepė, nuvažiavus į vietą, jį paleisti. Arklys senas ir kelią atgal suras.

Indėnui, turinčiam geriausią orientaciją, vežikaujant, vyrai leidosi į kelią. Buvo pusiaunaktis, kai jie privažiavo Elmiškį. Pakeitę arklį, keliavo toliau. Kelionė sekėsi.

-    Kur apsistosime dienai? - paklausė Indėnas. - Greitai bus Leliūnai.

-    Nuošalesnėje gryčioje, - atsakė amžinai nuo šalčio drebantis Mažylis.

Pasuko prie sodybos pamiškėje. Dvi moterys, jauna ir sena, mielai priėmė svečius.

-    Prašom, prašom, nusirenkite, - pasiuntusi jaunąją melžti karvių, ragino partizanus senoji.

-    Kas gero jūsų apylinkėje? - pradėjo klausinėti Indėnas.

-    Nieko gero, vaikeliai. Judai paguldė devynetą ir viskas. Ir kada bus galas? O, Dieve! - moteriškė sunkiai atsiduso. - O jūs ar nebuvote miške tą sekmadienį, kai žuvo devyni partizanai?

-    Buvome, ir mus sužeidė.

-    Sužeidė, o Dieve. Juk jums labai skauda.

-    Ką padarysi, motin. Visi kenčiame dėl Tėvynės.

-    Taip, taip, ir mano sūnelį išvežė į Sibirą. Dievas žino, kaip jis ten gyvena ir ar grįš kada nors pas mane, - ir jos akyse pasirodė ašaros.

Tuo tarpu grįžo jaunoji moteris, nešina kibiru pieno.

-    Atsigerkite šviežio pieno, gal jau labai išalkote. Greitai išvirs pusryčiai, tada pasistiprinsite kaip reikiant.

-    O šiuo metu nėra mongolų apylinkėje?

-    Jau negirdėti, kažkur išsinešdino, ačiū Dievui. Nėra nei Anykščiuose, nei Debeikiuose. Aprimo žmogėdros.

-    Tai gal, motin, mes galime dienai pas jus pasilikti, nes jau šviesu, o sužeistiems krūmuose šalta.

-    Prašom, prašom, jei tik patinka... J-te, paklok svečiams lovą. O gal palauksite pusryčių?

-    Labai ačiū. Geriau pirma pailsėsime, o pavalgyti visada suspėsime.

Moterys pažadėjo stebėti, kad kas nors atsitiktinai vyrų neužtiktų.

Kai jie pabudo, buvo pietų metas. Senoji moteris nekantriai laukė, kol

jie pabus, nes širdis jautė, kad jie labai išalkę.

-    Na ir miegate, net alkio nejaučiate. Prašau pietų, nes pusryčius jau pramiegojote.

Pavakare trejetas patraukė Leliūnų link.

-    Šiandien toli nevažiuosime, tad užeisime į kokią nors gryčią parūkyti, - pasakė Indėnas savo draugams. - O paskui kas nors mus pavėžės. Ieškosime kokio nors urvo, kur galėtume užsigydyti žaizdas.

Užėjo į gryčią. Senukas, rūkęs stiprų naminį tabaką, pavaišino juo svečius, o jo sūnus pakinkė arklį, ruošdamasis pavėžėti keliauninkus.

Rogės čiuožė Anykščių kryptimi. Eiklus arklys skriejo kaip vėjas. Ši apylinkė partizanams buvo pažįstama, tad jie netrukus grąžino vežėją atgal, o patys nukeliavo pėsčiomis.

-    Oi, oi, kas tau atsitiko, kad šlubuoji? - klausė Indėno jau pažįstami žmonės, kai jis, pasiramsčiuodamas lazda, įėjo į trobą.

-    Ramuldava, brangieji. Netoli nuo jūsų, tai turėjote girdėti, kas ten dėjosi praėjusį sekmadienį.

-    Žinoma, girdėjome, bet mes manėme, kad tau nieko blogo neatsitiko, nes tarp tų devynių nelaimingųjų tavęs nematėme. Tie devyni gulėjo Anykščiuose.

Nuotaikos pakėlimui ir kalbos pagyvinimui buvo surastas puslitris. Šiuose namuose nuo bolševikų slėpėsi trys broliai, bet į mišką jie dar nėjo.

Vyrai miegojo daržinėje. Rytą atsikėlę papusryčiavo ir visi šeši išėjo į mišką, buvusį tuoj pat už daržinės.

Vakare Mažylis, atsisveikindamas su draugais ir priminęs, kad Ramuldavos miške buvusiose kautynėse prarado du savo brolius, pravirko ir nuėjo miško keliuku, nes jam reikėjo aplankyti savo seną motiną ir seserį, o paskui kur nors slėptis nuo klastingų bolševikų akių. Indėnas su Muštiniu taip pat nuėjo siauru miško takeliu, tikėdamiesi rasti gerą žmogų, pas kurį galėtų apsistoti. Maža to, kad gerą. Gerų yra daug, bet reikėjo rasti tokį, kuris nebijotų priimti partizanų. Toks žmogus atsirado. Šeimoje nebuvo jaunų vyrų, kurie labiausiai rūpėjo bolševikams, tad šeimininkas mielai sutiko pagelbėti dviems sužeistiesiems. Miegojo ant tvarto. Šeimininkas nieko jiems negailėjo. Draugai gydėsi žaizdas, niekur nevaikščiojo, kad nepamatytų kaimynai. Kartais juos aplankydavo kiti partizanai, kartu kovoję Ramuldavos miške.

Praėjo trys savaitės. Jaunimas pradėjo slapta dainuoti liūdną dainą:
Šventoji išaugino didvyrius.
Jų laukė pavergta šalis.
Ilgėjosi kalnai ir kloniai,
Kaip ilgis motulės širdis.

Išaušus vienam sekmadienio rytui
Buvo išduotas mūsų būrys.
Kapojo kulkos medžių kamienus,
Po mišką siautė mūšio sūkurys.

Ištisą dieną vaitojo miškas,
Apraizgytas telefono laidais.
Jį kaip siena kareiviai apstoję,
Partizanus puolė būriais.

Nudažė kraujas baltą sniegą
Ir žemė nuo jo tapo raudona.
Didvyriškai partizanai kovojo,
Kad jų tėvynė būtų laisva.

Azijatų gaujos puolė ir puolė,
Saulę temdė dūmai ir ugnis.
Drebėjo žemė nuo granatų sprogimų,
Likti gyviems jiems užgeso viltis.

Tą niūrų sekmadienio rytą
Girdėjo motina mūšio garsus,
Ir skausmas jos širdį suspaudė-
Ji jautė, kad žūva sūnus.

Tą niūrų sekmadienio rytą
Liūdnai miške vėjas dainavo.
Devynių žuvusių didvyrių lūpas
Tyliai krintančios snaigės bučiavo.

Paaiškinimai.Skyriuje aprašytas LLA Dragūno būrys, nuo 1944 m. liepos mėn. veikęs Anykščių valsčiuje, Ramuldavos miško apylinkėse.

1945 m. vasario mėn. būryje buvo 14 partizanų (ne 30, kaip rašo autorius). Dauguma partizanų buvo kilę iš Anykščių vls., Pavarių, Stakių, Šeimyniškėlių kaimų ir Anykščių miestelio. Didesniam partizanų junginiui būrys nepriklausė ir veikė savarankiškai. Gretimai veikė J.Biliūno-Žolyno būrys, kurį sudarė vyrai, daugumoje iš Niūronių k. Abiejuose būriuose kovojo apie 30 partizanų.

1945 m. vasario 18 d. Dragūno būrio partizanai ilsėjosi Pavarių miške, apleistoje Nadolsko sodyboje. Jie dar neturėjo slapyvardžių. Autorius, nenorėdamas minėti jų pavardžių, rašinyje vadina juos išgalvotais slapyvardžiais:

Auksuolis- Ignas Gradeckas iš Anykščių. Žuvo 1945 m. vasario 18 d. Pavarių miške.

Autinas*- Leonas Bureika iš Šeimyniškėlių k., Anykščių vls. Batsiuvys. Žuvo 1945 m. vasario 18 d. Pavarių miške.

------------
* Gali būti "Antinas", nes A.Milčiuko dienoraštyje raidė "n" galėjo būti pilnai neišreikšta ir panaši į raidę "u". - B. U.

Dainius- Balys Pukenis iš Šeimyniškėlių k., Anykščių vls. Žuvo 1945 m. vasario 18 d. Pavarių miške.

Gaidys- Antanas Rutavičius iš Rašimų k., Anykščių vls. Žuvo 1946 m. Šienraisčio k., Anykščių vls. Palaidotas Andrioniškio bažnytkaimio kapinėse.

Grūdelis- Vytautas Strazdas iš Poelmio k., Anykščių vls. 1946 m. rugpjūčio mėn. legalizavosi. Gyvena Anykščių r. N.Elmininkų gyvenvietėje.

Lapelis- Albinas Žičkus iš Juškonių k., Skiemonių vls. Žuvo 1945 m. vasario 18 d. Pavarių miške.

Mažylis- Juozas Pukenis iš Šeimyniškėlių k., Anykščių vls., Dainiaus brolis. 1945 m. birželio 23 d. kautynėse prie Niūronių k., Anykščių vls., buvo sužeistas. 1945 m. vasarą legalizavosi. Gyvena Anykščiuose.

Muštinis- Alfonsas Šniuika iš Antakalnių k., Kurklių vls. 1945 m. vasario 18 d. Pavarių miške kautynėse buvo sužeistas, vasarą legalizavosi. Gyvena Palangoje.

Rugys- Jonas Paškonis iš Pavarių k., Anykščių vls. Žuvo 1945 m. vasario 18 d. Pavarių miške.

Stonys- Antanas Urbonas iš Stakių k., Anykščių vls. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės puskarininkis, Stakių kaimo seniūnas, LLA Dragūno būrio įkūrėjas ir vadas. Žuvo 1945 m. vasario 18 d. Pavarių miške.

Šypsuolis- Antanas Pukenis iš Šeimyniškėlių k., Anykščių vls., Dainiaus ir Mažylio brolis. Žuvo 1945 m. vasario 18 d. Baltupių k., Anykščių vls. prie Šventosios upės netoli Jasiūno malūno.

Švinas- Stasys Staškevičius iš Pavarių k., Anykščių vls. Dragūno būrio vado pavaduotojas. Žuvo 1945 m. vasario 18 d. Pavarių miške.

Trimitas- Povilas Šniuika iš Antakalnių k., Kurklių vls., Muštinio brolis. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės puskarininkis. 1944 m. rugsėjo-gruodžio mėn. buvo partizanų būrio, veikusio Kurklių vls., vadas, vėliau - eilinis Dragūno būrio partizanas. 1945 m. legalizavosi. Mirė 1997 m. Vilniuje.

Virbalas- Kazimieras Dragūnas iš Ilgabrados k., Anykščių vls. Žuvo 1945 m. vasario 18 d. Baltupių k., Anykščių vls., prie Šventosios upės, netoli lasiūno malūno.

Besiilsintis Dragūno būrys buvo užpultas Utenoje dislokuotos okupantų kariuomenės įgulos kareivių. Kautynių metu būrys buvo išblaškytas. Žuvo Auksuolis, Autinas, Dainius, Lapelis, Rugys, Stonys, Šypsuolis, Švinas ir Virbalas. Jų kūnai buvo numesti ant gatvės grindinio Anykščiuose, prie NKVD būstinės.

Devynių partizanų žuvimas ir priešo žiaurumas sukrėtė Anykščių apylinkės gyventojus. Partizanai jų atminimui sukūrė dainą "Broliams devyniems". Jų kūnai buvo užkasti Anykščių miesto pakraštyje, netoli dabartinės J.Biliūno gimnazijos.

Sužeisti partizanai A.Milčiukas-Tigras, A.Šniuika-Muštinis ir J.Pukenis-Mažylis pasitraukė į už 25 km nuo Svėdasų vls. esantį Čiukų kaimą, kuriame gyveno A.Milčiuko dėdė. Šiame valsčiuje veikė Alberto Nakučio-Viesulo partizanų būrys.

Skiepiškių k. yra apie 23 km nuo Anykščių, Svėdasų vls. prie Šimonių girios.

Leliūnų k. yra 12 km nuo Anykščių, Debeikių vls.

VASARA

Kai kuriuose partizanų būriuose buvo po šimtą vyrų, kituose - du šimtai. Buvo ir mažesnių, kuriuose buvo trisdešimt, dešimt, penki arba tik du kovotojai. Tai priklausė nuo sąlygų ir aplinkybių.

Atėjo pavasaris, pradėjo tirpti sniegas, atgijo gamta. Norėjosi gyventi. Indėno ir Muštinio žaizdos baigė gyti. Muštinio brolis ir jo draugai pakvietė juos į savo būrį. Kadangi Muštinio petys buvo beveik sugijęs, paėmęs automatą jis išėjo su būriu. Indėnas pasiliko, nes dar sunkiai vaikščiojo. Dienomis skaitė knygas arba su merginomis lošė kortomis.

Lyg nujausdamas partizanus, apylinkėje pasirodė šnipas*.

------------------
* Šnipo veiklos aprašymas seka vėliau. - B.U

Vakare, kaip įprasta, Indėnas atėjo iš tvarto į kambarį perrišti kojos. Sutvarkius žaizdą ir pavalgius, į duris kažkas pabeldė. Indėnas, pasislėpęs

kitame kambaryje, pasiruošė automatą. Šeimininkas paklausė: "Kas ten?"

-    Tai aš, Balys, prašau, įleiskite.

-    A-a-a, Balys, prašom, prašom.

Į kambarį įėjo vidutinio ūgio, apie dvidešimt aštuonerių metų vyriškis. Ant diržo kabojo pistoletas, už pečių - rusiškas karabinas.

-    Labas vakaras, kaimyne, - pasisveikino atvykėlis.

-    Sveikas, sveikas. Matyt, visai mus pamiršai, kad taip ilgai neužėjai.

Tai buvo kaimynas, partizanas, visų mylimas vaikinas. Dėl linksmo būdo jis buvo pramintas Jokeriu.

-    Sėsk, Baly, būsi svečias, - kalbėjo šeimininkė.

-    Gal dar nevakarieniavęs?

-    Ačiū, jau pavalgiau, - ir išsitraukęs iš kišenės tabako pradėjo sukti papirosą.

Į kambarį, kuriame slėpėsi Indėnas, įėjo A-te ir pranešė, kad atėjo Jokeris ir nori su juo pasimatyti.

Partizanai pasiveikino.

-    Na, užteks tau, Indėnai, rūgti vienoje vietoje. Eime pasivaikščiosime. Toks gražus oras. Aš irgi vienas, o vienam liūdna.

-    Einam, jei tau vienam liūdna, bet žinok, mano koja dar protestuoja prieš tolimą ėjimą. Tačiau eisiu, nes gal žmonėms įgrisau taip ilgai čia kaip namuose gyvendamas.

-    Na, dėl mūsų gali čia gyventi kiek nori, maisto užteks, - vienu balsu atsiliepė šeimininkai.

-    Eime, eime, - įkalbinėjo Jokeris Indėną. Indėnui taip pat norėjosi pavaikščioti po mišką ir, sykį nusprendęs išeiti, atsisveikino su geraisiais šeimininkais.

Šios miškingos vietovės buvo palankios partizanams. Miške Indėnas su Jokeriu susikūrė laužą. Netrukus pamatė besiartinančią merginą - Jokerio seserį.

-    Eikite namo pietų. Bolševikų apylinkėje nėra.

Jokerio namai buvo netoliese, pamiškėje. Sočiai pavalgę, užsirūkė. Staiga į kambarį įpuolė kaimyno dukra.

-    Garbė Dievui, kad jus suradau. Eikite greičiau pas mus. Atėjo kažkokie kareiviai ir, grasindami peiliais, reikalauja iš tėvo pinigų. Aš pabėgau, o tėvas, o Dieve!., gal jau papjautas. Tie kareiviai kažkokie keisti, mažomis kaip žiurkės akimis. Greičiau! Gelbėkite tėvą!

Vyrai čiupo ginklus ir išbėgo. Tikriausiai tai buvo iš fronto pabėgę kareiviai-plėšikai. Deja, atbėgę [partizanai] jų jau nerado. Tėvas su motina išsigandę apžiūrinėjo kambaryje plėšikų paliktą netvarką. Paėmę milinę, miško takeliu jie nuėjo į kitą sodybą. Partizanai nusekė iš paskos, tačiau ir čia jų jau nerado. Mirtinai išgąsdinę šeimininkus, [plėšikai] paėmė batus ir, paklausę, į kurią pusę R. kaimas, išėjo. Į R. kaimą per mišką vedė keli keliai. Kad ir kaip skubėjo partizanai, plėšikų nesugavo. R. kaime apie juos niekas nieko nežinojo. Partizanai užėjo pas čia gyvenantį Gaidį. Vakare Jokeris ir Indėnas grįžo atgal. Užsimetęs ant peties automatą, juos išlydėjo Gaidys. Pirmas išėjęs Indėnas staiga sustojo. Klausa jo neapgavo: aiškiai girdėjosi besiartiną žingsniai. Indėnas paruošė automatą ir, žingsniams priartėjus, sušuko: "Stok! Kas eina? Rankas aukštyn!"

-    Savi, savi, - atsiliepė rusiškai.

Indėnas, mok antis rusų kalbą, paklausė, koks jis savas.

-    Kareivis.

-    Rankas aukštyn!

Matydamas, kad jį sustabdę žmonės ginkluoti, kareivis pakėlė rankas. Iš po pažasties iškrito batai. Apieškojęs jį, Indėnas rado nemažą peilį.

-    Kur taip vėlai eini?

-    Namo.

-    Kur tavo namai? Iš kur gavai batus?

-    Davė...

-    Kas davė?

-?...

-    Kur tavo draugas?

Tik dabar plėšikas suprato, kad jį sulaikė Lietuvos partizanai.

-    Su draugu susipykau ir išsiskyrėm.

-    Turbūt nepasidalijote prisiplėšto turto?

-    Mes nieko neapiplėšėme.

-    Ką gi, eime ieškoti tavo draugo.

-    Draugai, aš ne komunistas, - pradėjo aiškinti virpėdamas iš baimės plėšikas. - Paleiskite mane, daugiau neplėšikausiu.

-    Na, greičiau, pirmyn, - ragino Indėnas. - Karas su fašistais dar nesibaigė, ko tu čia valkiojies už keleto tūkstančių kilometrų nuo fronto?

-    Aš nenoriu kariauti.

-    O ko nori? Plėšikauti?

-    Jūs, lietuviai, esate valkatos! - sušuko bolševikas ir leidosi bėgti.

Pasigirdo serija šūvių ir vėl viskas nurimo. Gaidys grįžo į namus, o Indėnas ir Jokeris mišku nuėjo savais keliais.

Namuose Jokeris rado viską sujauktą. Tėvas, motina ir dvi seserys verkė. Vos vyrams įžengus vidun, motina pripuolė prie sūnaus.

-    Dieve mano, Baly! Nėra tavo brolių!

-    Kaip nėra?..

-    Vakare trobą apsupo bolševikai, juos suėmė ir išsivežė į Anykščius.

Abu Jokerio broliai neturėjo dokumentų, todėl juos ir suėmė, nežiūrint to, kad jie nebuvo miške ir neturėjo ginklų. Po savaitės juos išvežė į Sibirą. Taip pat išvežė šeimininkę su dukra, pas kurias žiemą gydėsi Indėnas ir Muštinis. Šnipas už kelis rublius pardavė raudoniesiems velniams savo sielą. Gerasis partizanus priglaudęs šeimininkas Sibire buvo prispaustas krentančio medžio ir mirė, o parsidavėlis šnipas, tapęs čekistams nenaudingu, taip pat atsidūrė Sibire.

Miške pražydo pirmosios pakalnutės.

Prie Indėno ir Jokerio prisijungė Skripka, Ąžuolas ir Šeškus. Dabar jie buvo penkiese - taip linksmiau. Netrukus grupę papildė Mėnulis, Žolynas, Aušra, Vanagas ir Beržas. Pamažu būrys išaugo iki šešiolikos vyrų. Reikėjo vado. Buvo nutarta, kad tinkamiausias Indėnas: drąsus, sumanus, daugelyje kautynių dalyvavęs partizanas.

Būriui padidėjus, sunkiau pasidarė su maistu, tačiau problema išsisprendė greitai: iš bolševikinių tarybinių ūkių, "lydimos" partizanų, į mišką važiavo "raudonosios gurguolės". Buvo linksma. Pritrūkus maisto, jį papildydavo daina:

Trūksta duonos, trūksta rūbų-
Tai- niekai, jų žmonės duos.
Ir prie laužo partizanai
Linksmą dainą uždainuos.Pavasaris, pavasaris... Jis užbūrė partizano širdį. Kartais tarytum užmirštama, kad jis yra kovotojas, kad jis nori gyventi ir tikisi sulaukti dar daug daug pavasarių ir džiaugtis jais, kaip džiaugėsi, kai dar nebuvo oku-

 

Maudynės anksti pavasarį Šventojoje. Prie vandens sėdi A.Milčiukas-Tigras, B.Puodžiūnas-Garsas, P.Grumbinas-Ąžuolas, V.Pačinskas-Audra, J.Puodžiūnas-Šerkšnas, J.Banys-Šūvis

□Maudynės anksti pavasarį Šventojoje. Prie vandens sėdi A.Milčiukas-Tigras, B.Puodžiūnas-Garsas, P.Grumbinas-Ąžuolas, V.Pačinskas-Audra, J.Puodžiūnas-Šerkšnas, J.Banys-Šūvis

V.Magyla-Vairas, A.Augutis-Vėjas, P.Grumbinas-Ąžuolas

□V.Magyla-Vairas, A.Augutis-Vėjas, P.Grumbinas-Ąžuolas

pacijos, žiaurumų ir viso šio pragaro. Jis nejaučia, kad jo gyvybė kybo ant plauko, kad kiekvieną minutę jis gali atsidurti raudonosios gyvatės naguose. Bet tegul pavasaris dainuoja kitiems savo užburiančią dainą, o jam -kova, kova... kova už laisvę.

Indėno būrys buvo įsikūręs miško pakraštyje esančios sodybos daržinėje. Miške girdėjosi šaudymas. Vyrai galvojo, kad tai partizanai tikrina ginklus. Deja, tai buvo mūšio garsai.

Į mišką prie Niūronių kaimo, kuriame buvo apsistojęs partizanų būrys, išdavikas atvedė apie šimtą raudonųjų, kurie staiga iš visų pusių užpuolė būrį. Trumpoje kovoje šeši partizanai žuvo, likusieji pasitraukė gilyn į mišką. Apylinkė paskendo gedule.

Indėnas pasibalnojo arklį ir išjojo žvalgybom Kelias per mišką vedė į sodybą, kurioje, traukdamiesi iš Niūronių kaimo, buvo apsistoję kareiviai. Indėnas mišku nušuoliavo sodybos link. Išjojęs iš miško ir prijojęs arčiau, pamatė keletą bolševikų prie šulinio geriančių vandenį. Pamatę Indėną, jie nustebo.

- Kas tu? Kas tu?! - iš visų jėgų suriko karininkai ir griebėsi už automatų. Užuot atsakęs, Indėnas staigiai apsuko arklį ir nurūko atgal į mišką. Rusai atidengė ugnį. Indėnas sustabdė arklį ir krito į griovį, nes jojant jį galėjo lengvai nušauti. Nežinia iš kur, išgirdę šaudymą, atskubėjo į pagalbą Aušra ir Šeškus. Partizanai silpna ugnimi pasitiko besiartinančius bolševikus. Vienas jų, skėstelėjęs rankomis, išmetė ginklą ir krito, kiti iš visų pusių ėmė supti partizanus. Šie, palikę nukautą bolševiką, nedelsdami pasitraukė gilyn į mišką. Aušra ir Šeškus stebėdamiesi žiūrėjo į besijuokiantį iš ką tik pergyvento pavojaus Indėną, džiaugdamiesi, kad jis išliko gyvas. Pailsėję išėjo mišku tolyn. Kiek paėję sutiko Lakštutį su vyrais. Visi gailėjosi Rudžio ir kitų penkių žuvusių jo būrio partizanų.

Kitą rytą Niūronių kapinėse susirinko keletas dešimčių partizanų ir palaidojo šešis žuvusius draugus. Čerpūniškio laukais partizanams grįžtant iš kapinių, virš Indėno būrio pasirodę du žvalgybiniai lėktuvai lydėjo būrį, kol šis pasislėpė miške.

Po oro žvalgybos reikėjo laukti, kad ryt ar poryt miškus užplūs tūkstančiai kareivių, todėl, sulaukęs nakties, Indėno būrys pasitraukė už Šventosios upės į kitą mišką, iš kurio buvo galima stebėti paliktasis miškas.

Rytą įvairiomis kryptimis ūžė mašinos ir kareiviai pradėjo šukuoti mišką. Pro žiūronus puikiai matėsi net jų ginklai.

Po pietų viskas nurimo. Indėnas su Šeškum, perplaukę upę, patraukė į žvalgybą. Miške bolševikų jau nebuvo ir būrys galėjo grįžti atgal. Prieš grįždami vyrai nutarė išsimaudyti Šventojoje. Palikę ant kranto sargybą, nusirengę puolė į vandenį. Indėnas su geriausiu draugu Jokeriu nuplaukė upe. Staiga pasigirdo šauksmas: "Skęsta! Skęsta!” Indėnas metėsi į krantą ir išlipęs pamatė, kaip viduryje upės pasirodžiusi Lapuko galva vėl paniro po vandeniu. Indėnas užaugo prie vandens ir jo nebijojo. Jis buvo išgelbėjęs du skęstančiuosius, todėl ir dabar daug negalvodamas puolė į vandenį ir po kelių minučių ištraukė Lapuką į krantą. Atsigavęs Lapukas nuoširdžiai padėkojo savo gelbėtojui.

Pusiaunaktis. Tolumoje girdisi daina - lyg Lietuvoje būtų ramu, ne-siautėtų teroras, nesilietų kraujas. Tai dainuoja partizanai.

- O, kad būčiau toks stiprus kaip senovės didvyriai ir galėčiau sunaikinti visus niekšus, trypiančius mano Tėvynę, - svajojo Indėnas.

Smėlėtoje aikštelėje partizanų būrys žaidė futbolą. Indėno būrio vyrai mėgo sportuoti ir po bolševikų kareivių siautimo nervų nuraminimui linksmai spardė kamuolį. Tolumoje pasigirdo lėktuvo ūžimas. Supratę, kad tai žvalgybos lėktuvas, vyrai paliko aikštelę. Galima buvo tikėtis, kad rytoj čia bus tūkstantinė banda svečių iš Azijos, todėl vidurdienį būrys patraukė į Vakarus.

Karas buvo pasibaigęs, ir bolševikai, didžiuodamiesi pergale, grįžtančius į Rusiją kareivius siuntė į miškus naikinti partizanų.

Buvo liepos mėnuo. Būrys, perplaukęs Šventąją, žygiavo mišku. Išaušo. Norėjosi valgyti. Nutarė sustoti poilsiui. Užėjo į vieną sodybą papusryčiauti. Sodybos šeimininkas slapstėsi nuo bolševikų, bet nenorėdamas palikti šeimos, sukinėjosi namuose ir į būrį nestojo.

Pro medžių šakas sužibo saulės spinduliai. Netoli miško per kalvas vingiavo kelias iš Anykščių į Viešintas. Patekėjus saulei, kelyje pasirodė mašinos su kareiviais. Prasidėjo šaudymas, iš kurio buvo galima spręsti, kad kareiviai susidūrė su partizanais. Indėnas išėjo į pamiškę ir pro žiūroną stebėjo aplinką. Ruda kareivių masė ėjo nuo kelio į mišką. Jie ėjo grupėmis po 5-6 žmones, nešini automatais ir kulkosvaidžiais. Atstumas tarp grupių buvo apie 8 metrus. Indėnas suprato, kad po minutės kitos jų laukia lemiamas mūšis. Jo keturiolikos vyrų būrys įlindo į miško tankmę ir užsiėmė pozicijas kovai. Nesuspėjo jie kaip reikiant užsimaskuoti, kai pasigirdo artėjančių kareivių keiksmai. Pirmoji kareivių vilnis, jų nepastebėjusi, praėjo pro šalį. Nepastebėjo jų nei antroji grandis, nors praėjo pro pat partizanus. Aplinkui nesiliaujantys šūviai rodė, kad su kareiviais susidūrė kitos partizanų grupės.

Į kambarį, kuriame buvo pusryčiavęs Indėno būrys, įsiveržė kareiviai ir pradėjo kratą. Staiga pamatė ant krosnies pasislėpusį šeimininką su automatu.

-    Banditas! - suriko kareiviai ir įsakė lipti nuo krosnies arba sušaudys. Žmogus nulipo. Pasičiupę jį kareiviai išvilko į kiemą ir ėmė daužyti šautuvų buožėmis bei spardyti. Apstoję atkištais automatais, grasindami sušaudyti, reikalavo pasakyti, kur slepiasi banditai.

Žmogus žinojo, kad šiandien ryte Indėno grupė išėjo į mišką ir žinojo, kad dvare yra slėptuvė.

-    Jei išduosiu, gal paliks gyvą, - šmėstelėjo mintis. Savas kailis jam buvo brangesnis už tėvynę.

-    Žinau, galiu parodyti.

Kareiviai nuleido automatus.

-    Gerai, vesk, parodyk ir būsi laisvas.

Grupė kareivių su išdaviku patraukė netoliese esančio dvaro pastatų link.

-    Slėptuvė čia, - pirštu parodė daržinę išdavikas. Kareiviai pradėjo paieškas daržinėje ir visame dvare. Partizanai, slėpęsi daržinėje, pasitiko kareivius ugnimi. Užvirė mūšis, užsiliepsnojo daržinės stogas ir kiti dvaro pastatai. Palikę degančioje daržinėje nukautą vieną saviškį ir keletą bolševikų, partizanai pasitraukė. Aplinkui pikti dėl patirtų aukų vaikščiojo kareiviai. Priėjęs prie leitenanto, išdavikas paprašė jį paleisti, bet gavo antausį ir vėl prasidėjo tardymas. Išdavikas stengėsi iš paskutiniųjų, tikėdamasis atgauti laisvę.

-    Štai, į šį mišką ryte nuėjo būrys, - rodydamas miško link, kalbėjo niekšas. Nors aplinkui buvo nemažai kareivių, į mišką eiti nedrįso - laukė, kol susirinks daugiau. Pranešė vadovybei, kad šiame miške iš tiesų yra partizanų, tik šukuojant mišką kareiviai jų nepastebėjo.

Kareiviams susirinkus, vesdamiesi išdaviką, kareiviai patraukė į mišką ir netrukus, suradę būrį, ėmė jį supti. Atsigulęs į griovį, Jokeris užtaisė

kulkosvaidį. Aušra ir kiti partizanai taip pat užėmė kautynių pozicijas.

-    Stok, stok!

Pamatę partizanų pusėje judėjimą, rusai pradėjo šaukti, keikti ir šaudyti. Tankios Jokerio kulkosvaidžio serijos suguldė bolševikus ant žemės. Partizanų ugnis buvo stipri ir rusų karininkas iššovė į viršų kelias raketas, kviesdamas pastiprinimą. Jo pusėn paleista Jokerio kulkosvaidžio serija nutildė jį amžiams. Bolševikams į pagalbą atskubėjo pastiprinimas.

Pasibaigus šoviniams, Jokeris į azijatus šaudė iš revolverio, tačiau netrukus priešo kulka pataikė jam į galvą. Partizanai susimaišė su kareiviais ir gynėsi kaip kas sugebėjo, stengdamiesi prasimušti iš apsupimo. Skripka, gindamasis nuo jį puolančių kelių kareivių, pamažu traukėsi, kol kulka pataikė jam į nugarą. Dar ilgai poškėjo Aušros šautuvas, pagaliau ir jis nutilo. Minkštos miško samanos priglaudė partizano galvą.

Pamažu mūšis tilo. Likę gyvi partizanai išsiskirstė miške. Sunkiai sužeistas Žolynas, persekiojamas bolševikų, netekęs jėgų krito žemėn ir buvo kareivių nudurtas. Kažkur toli miške dar poškėjo šūviai.

Laimingai pasitraukę Indėnas ir Šmėkla krūmuose ilsėjosi.

-    Girdi, Indėne? Važiuoja...

Pakėlęs galvą Indėnas įsiklausė.

-    Ne, broliuk, ne važiuoja, o kažkas traškėdamas dega. Eisiu į pamiškę pažiūrėti, - keldamasis šnekėjo Indėnas.

Traškėdami degė dvaro pastatai, juodų dūmų kamuoliai kilo į viršų.

Sugrįžęs į krūmus, Indėnas išsitiesė šalia Šmėklos.

-    Kaip tau atrodo, Šmėkla, ar mes tikrai dar esame gyvi? Negaliu suprasti, kaip mums pavyko sveikiems ištrūkti. Juk ne kartą buvome susidūrę su mongolais akis į akį. Puikiai pasitarnavo šiandien mano automatas, -džiaugėsi Indėnas.

-    Taip, mes tai gyvi, bet kas nutiko kitiems vyrams? - rūpinosi Šmėkla.

Indėno veidas apsiniaukė. Jis būtų geriau sutikęs pats žūti, kad tik jų

vyrai liktų gyvi.

Pagaliau viskas nutilo, lyg nebūtų nieko buvę. Dalis kariuomenės persikėlė per upę ir nužygiavo mišku tolyn, kiti, susikrovę žuvusiuosius į mašiną, išvažiavo. Išsivežė su savimi ir išdaviką, išdavusį dvarą ir žuvusius partizanus. Atsidėkodami bolševikai ištrėmė jį į Sibirą.

Indėnas ir Šmėkla ėjo degančio dvaro link. Užėjo į pirtį. Čia sužinojo, kad mūšyje žuvo keturi partizanai, tarp kurių geriausias Indėno draugas Jokeris. Begalinis skausmas suspaudė Indėno širdį. Išėjęs iš pirties, jis ėjo susimąstęs, pats nežinodamas kur, kaltindamas save, kad nesugebėjo išvesti iš mūšio savo būrio be aukų. Jis buvo pripratęs nugalėti, bet šiandien likimas pasisuko kita puse. Tai vertė jį galvoti, kad dideliam kariuomenės kiekiui neverta priešintis. Jį apėmė liūdesys. Užvaldė jausmas, kad prarasta daugiau, negu buvo galima įsivaizduoti. Jis norėjo pabūti vienas. Niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad buvo nugalėtas. Jau geriau žūti, negu būti nugalėtam. Šalia einantis Šmėkla jam tarsi neegzistavo.

Miškas baigėsi. Priešais baltomis langinėmis bolavo troba. Indėnas pabeldė į langą.

-    Kas ten? - pasigirdo iš vidaus. - A, Indėnas, - pažinusi nudžiugo mergina ir atidarė duris. - Dieve mano, tu gyvas! Toks baisus mūšis buvo...

-    Taip, sesele, dar gyvas. Likimas pasigailėjo.

Trumpai pakalbėję apie praėjusių dienų įvykius, partizanai išėjo į mišką poilsio. Merginos nurodytoje vietoje surado keletą besiilsinčių vyrų. Netrukus pasirodė ir ji, nešina pusryčiais. Papusryčiavę vyrai maudėsi ir gaudė pietums žuvį, deja, nesėkmingai - žuvies nebuvo. Girdėjosi gaidžių giedojimas, merginų juokas prie upės. Žemdirbiai dirbo žemę. Kartkartėmis, sustabdę arklius, braukė nuo veido prakaitą.

-    Argi sau dirbu šią žemę? - mąstė žemdirbys. Pilni miestai žmogžudžių, laukiančių jos vaisių. Žemdirbys jau nedainuoja kaip anksčiau. Jis susirūpinęs. Jaučia, kad už triūsą jam bus sumokėta kalėjimu arba Sibiru. Kantrus lietuvis su viltimi žvelgia į ateitį ir kenčia. Jis tiki, kad jo tėvynė vėl taps laisva. Nemielos lietuviui vasaros, nedžiugina upių čiurlenimas. Gyvenimas tarsi sustingo. Engiama Tėvynė alsuoja giliu liūdesiu, į jos sūnus ir dukras nukreipti azijatų durtuvai. Juos lydi kalėjimas, Sibiras, mirtis. Tačiau lietuvis per amžius nepailsdamas kovojo už savo laisvę. Pasiruošęs kovai ir dabar...

Miške virė gyvenimas, čiulbėjo paukščiai, degė laužas, virė sriuba. Sėdėdamas prie laužo, Indėnas kūrė planą, kaip apsupti miestelį A. ir suduoti mirtiną smūgį ten įsitaisiusiems penkiolikai bolševikų. Jam nusibodo sėdėti prie laužo rankas sudėjus ir nieko neveikti. Siela veržėsi "pakalbėti" su priešu. Miestelis buvo tarp miškų, gana patogioje puolimui vietoje. Tereikėjo surasti keletą drąsių vyrų, sutinkančių jo planą įgyvendinti.

Viską apsvarstęs, Indėnas supažindino vyrus su miestelio A. puolimo planu.

- Eisim, eisim duot į skūrą tiems prakeiktiems plėšikams, - vienbalsiai sutiko visi šeši Indėno draugai. Indėnui tik to ir tereikėjo. Beliko pakviesti keletą vyrų iš kitų būrių.

Vakare Indėno septynių vyrų būrys paliko stovyklą ir išėjo ieškoti partizanų, norinčių su jo būriu dalyvauti miestelio puolime.

Paaiškinimai. Sužeisti partizanai A.Milčiukas-Tigras ir A.Šniuika-Muštinis 1945 m. kovo-balandžio mėn. slėpėsi ir gydėsi pas Anykščių vls., Tamošiūnų k. gyventoją Juozapą Jogėlą, g.1890 m., kuris 1945 m. rugsėjo mėn. buvo suimtas ir, nesudarius bylos, be teismo ištremtas į Archangelsko sritį, ten ir mirė. Su juo buvo suimta ir ištremta ir jo duktė Anelė, kuri 1956 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Anykščių r. Šiuo metu gyvena N.Elmininkų gyvenvietėje. Ištekėjusi už partizano Vytauto Stazdo-Grūdelio.

A.Milčiuko-Tigro minimi partizanai - tai 1945 m. balandžio mėn. susikūrusio būrio, kuris vėliau buvo pavadintas Lengvenio būriu ir veikė Anykščių vls. Andrioniškio apylinkėje kovotojai:

Aušra - Leonas Petkevičius iš Mendrupės k., Andrioniškio vls. Žuvo 1945 m. birželio 15 d. Mendrupės miške prie Andrioniškio. Palaidotas Andrioniškio kapinėse.

Ąžuolas - Povilas Grumbinas iš Pavarių k., Anykščių vls. 1949 m. kovo-rugsė-jo mėn. vadovavo Jovaro kuopos Užugirio būriui. Žuvo 1949 m. rugsėjo 24 d. Ažuožerių k., Anykščių vls. Palaidotas Andrioniškio kapinėse.

Beržas - neišaiškintas.

Jokeris - Boleslovas Skardžius iš Vosgėlių k., Anykščių vls., A.Milčiuko-Tigro pusbrolis. Žuvo 1945 m. birželio 15 d. Mentrupės miške prie Andrioniškio. Palaidotas Andrioniškio kapinėse.

Mėnulis - Jonas Ūdra iš Užunvėžių k., Kurklių vls. Žuvo 1946 m. balandžio 24 d. Duobulės vnk., Anykščių vls., K.Dūdos sodyboje. Užkastas buvo prie Anykš-čių-Skiemonių kelio, prieš dabartinę J.Biliūno gimnaziją.

Skripka - Juozas Žalnarevičius iš Pavarių k., Anykščių vls. Žuvo 1945 m. birželio 15 d. Mentrupės miške prie Andrioniškio. Palaidotas Andrioniškio kapinėse.

Šposas - Jonas Šimonis iš Beržoniškio k., Anykščių vls. 1949 m. kovo 8 d.,

traukdamasis nuo priešų persekiojimo, paskendo Šventojoje ties Andrioniškiu. Palaidotas Andrioniškio kapinėse.

Vanagas- Klemensas Zlatkus iš Andrioniškio, buvęs Andrioniškio vls. viršaitis. 1945 m. birželio 15 d. Mendrupės miške buvo paimtas gyvas, nuteistas mirties bausme ir Vilniaus NKGB vidaus kalėjime Nr.l sušaudytas.

Žolynas - Alfonsas Gindrėnas iš Zabelynės k., Andrioniškio vls. Žuvo 1945 m. birželio 15 d. Ramaškonių k., Andrioniškio vls.

1945 m. birželio 25 d. Anykščių vls. prie Niūronių k. įvyko J.Biliūno-Žolyno (A.Milčiukas savo dienoraštyje jį vadina Rudžiu) būrio kautynės su NKVD kareiviais ir skrebais. Kautynėse, trukusiose 6 valandas, žuvo: Jonas Biliūnas-Žolynas iš Niūronių k., Anykščių vls., buvęs Niūronių k. šaulių būrio vadas; Jonas Janukėnas iš Niūronių k., Anykščių vls.; Liudvikas (vokietis, buvęs vermachto karys, įstojęs į partizanų gretas); Vladas Maksimavičius; Stasys Nemickas; Algis Žiūkas (visi trys iš Anykščių). Žuvusieji buvo palaidoti Niūronių kapinėse.

Šmėkla - Jonas Pavilonis-Tarzanas iš Elmininkų k., Anykščių vls., Jovaro kuopos partizanas. Žuvo 1948 m. sausio 23 d. Vaješių k., Anykščių vls.

Lapukas - neišaiškintas.

NKVD NAGUOSE

Pavargusi vasara baigė savo dienas. Žingsnis po žingsnio prisiartino ruduo. Saulės spinduliai pro rūką vos beprasimušdavo. Naktys pasidarė tamsios ir ilgos.

Kur kas maloniau dabar buvo sėdėti miške prie liepsnojančio laužo ir klausytis pasakojimų apie buvusias kautynes.

Vienok klajokliškas partizanų gyvenimas neleido ilgai užsisėdėti prie laužų. Nepaliaujantis bolševikų persekiojimas vertė juos keltis iš vienos vietos į kitą.

Palikęs stovyklą, Indėnas su draugais ėjo nakties tamsoje baltais laukais. Nors vyrams ši vietovė buvo gerai žinoma, tačiau tokioje tamsoje teko eiti pamažu, kone apgraibomis, nes išklydus iš takelio tamsoje būtų sunku vėl jį surasti. Pagaliau vyrai priėjo pažįstamą sodybą. Truputį pailsėję ir užkandę, ėjo mišku toliau, tikėdamiesi rasti partizanų stovyklą. Apylinkė Indėnui buvo labai gerai pažįstama, o jo vardas bolševikų lūpose skambėjo kaip baisiausio priešo. Jis visa širdimi buvo pasiryžęs kovoti už tėvy-

nės laisvę, savo jaunas jėgas atiduoti jos gerovei. Šio ryžtingo žmogaus baisiai neapkentė vietiniai bolševikai ir žadėjo piniginę premiją tam, kas išduos jį gyvą ar mirusį. Tačiau nuovokus ir išradingas Indėnas tai puikiai žinojo ir bolševikams nuolat išslysdavo iš rankų - kaip žuvis. Šnipai ir išdavikai stengėsi susekti jo pėdsakus. Jo vardas erzino komunistus. Bijodami dėl savo gyvybės, išdavikai neskubėjo jo išduoti. Tik vienas klastingas išdavikas, prisidengęs nakties tamsa, ryžosi Indėną nužudyti.

Prieš rytą pasidarė dar tamsiau. Takelis tapo neįžiūrimas, o naudotis žibintuvėliu buvo pavojinga. Kaip visada, Indėnas ėjo priekyje, nes geriau už kitus žinojo kelią. Pagaliau priėjo pažįstamą sodybą ir žinomą kelią. Kiek juo pažingsniavę, pasuko į siaurą miško keliuką. Miške tamsu - nors akin durk. Indėnas išsitraukė iš kišenės žibintuvėlį ir toliau ėjo juo pasišviesdamas. Miške tai nebuvo pavojinga. Staiga tarp pušų išlindo automato vamzdis ir nukrypo į ramiai žygiuojantį Indėną. Prapliupo šūvių serija ir, apsipylęs krauju, jis krito žemėn. Jeigu tai būtų įvykę dienos metu, būtų galima pamatyti, kaip išdavikas, prisiartinęs prie kulkų pakirsto Indėno, paėmė nukritusį žemėn dar šiltą nuo jo rankų žibintuvėlį ir pašvietė į kūną. Iš peties tekėjo kraujas - buvo peršauta dešinioji ranka. Niekšas atvertė Indėno kūną veidu į viršų. Veidas buvo kruvinas, akys užmerktos, prie ausies žiojėjo didelė žaizda. Nepastebėjęs jokių gyvybės žymių, išdavikas nusprendė, jog auka nebegyva: nusegė diržą su pistoletu, paėmė daiktamaišį, milinę ir dingo tamsiame miške.

Išaušo. Baloje gulintis Indėnas atgavo sąmonę. Gyvybė vos ruseno ir bet kuriuo momentu jis galėjo atsisveikinti su šiuo pasauliu. Nespėjęs suvokti, kas atsitiko, vėl prarado sąmonę. Kai vėl atsitokėjo, bandė pakelti galvą, bet nebuvo jėgų. Vargais negalais pasivertęs ant šono pabandė atsistoti. Jam pavyko. Siūbuodamas į šalis, bandė eiti, bet žengęs kelis žingsnius galutinai prarado jėgas ir, nuvirtęs į balą, vėl prarado sąmonę.

Keliu važiavo šieno prikrautas vežimas. Ant viršaus sėdėjo valstietis ir niūniavo dainą. Staiga sustabdęs arklį įbedė akis į baloje gulintį žmogų. Jį pakėlęs suprato, kad žmogus dar gyvas. Kad tai partizanas, jam net į galvą nedingtelėjo. Jis galvojo tik viena - išgelbėti sužeistąjį. Iš kur jis galėjo žinoti, kad šis geriau būtų sutikęs mirti negu patekti į bolševikų rankas ir kalėjimą.

Palikęs sužeistąjį, valstietis skubiai nuvažiavo pas apylinkės pirmininką. Pirmininkas pasikinkė arklį ir, paėmęs dar vieną valstietį, nuvažiavo į vietą, kur gulėjo Indėnas. Vyrai įkėlė kruviną jaunuolio kūną į vežimą ir paguldė ant šiaudų. Sužeistasis buvo be sąmonės ir vos vos dejavo.

-    Kas jis toks? - paklausė pirmininkas valstiečio.

-    Dievas žino... Toks laikas. Kai nuvešim į Debeikius, daktaras apžiūrės, gal atgaus sąmonę ir viskas paaiškės.

Vežimas pajudėjo Debeikių link. Sutikti žmonės klausinėjo pirmininko, kas tas sužeistasis, bet šis negalėjo nieko paaiškinti. Atvažiavus į miestelį, juos sulaikė milicininkai. Prisiartinęs vienas bolševikas paklausė:

-    Ką čia tokį mums atvežei?

-    Nežinau. Radome baloje. Štai liudininkai. - parodė pirmininkas į valstiečius, kurių vienas buvo radęs sužeistąjį. Moterys, jį pamatę, pradėjo verkti. Milicininkas jas išvaikė.

-    Vežk į miliciją, - paliepė pirmininkui vienas stribas.

Vežimas nuvažiavo toliau ir sustojo prie milicijos pastato durų. Vežimą apspito būrys bolševikų, spoksojo į nejudantį Indėną ir klausinėjo pirmininko, kur jį rado. Pirmininką pakvietė į miliciją, smulkiai iškvotė, surašė protokolą ir vežėją paleido. Ilgai bolševikai ir jų viršininkai suko galvas, kas čia toks galėtų būti: jokių dokumentų jis neturėjo. Galop nusprendė, kad tai partizanų nušautas komunistas. Nors miestelio valdžia žinojo, kad apylinkės miškuose yra kažkoks jiems visai nepageidautinas partizanas Indėnas, bet niekas nebuvo jo matęs. O, jeigu tik jie būtų žinoję, kas pateko į jų rankas, būtų kaip mat jį pribaigę.

Trys bolševikai iškėlė Indėną išvežimo ir, įnešę į šeimininko R. kambarį, paguldė ant lovos. R. buvo matęs Indėną, kai šis dar buvo vaikas, tad nenuostabu, jog jam į galvą neatėjo mintis, kad čia guli jo giminaitis-partizanas. Milicininkams įsakius, šeimininkai išplovė ir išdžiovino šlapius Indėno drabužius. Geroji R. šeima sužeistąjį slaugė ir laukė, kada jis atgaus sąmonę, kad galėtąjį pagirdyti ir pavalgydinti, tačiau Indėnui kol kas nieko nereikėjo. Bolševikai nuolat klausinėjo, ar sužeistasis atgavo sąmonę; juos labai domino, kas jis toks.

Gydytojas buvo išvykęs į Uteną, todėl milicijos viršininkas atvedė felčerį, kuris sužeistajam į burną įpylė kažkokių lašų. Gulėdamas šiltame kambaryje, Indėnas pamažu pradėjo atgauti sąmonę. Pragulėjęs 40 valandų be sąmonės, pagaliau atmerkė akis. Galvoje ūžė, akis dengė rūkas. Jis nesusigaudė, kur esąs ir nesuprato, kas su juo atsitiko. Vėl praradęs sąmonę, nugrimzdo miegan. Po kurio laiko vėl atmerkęs akis pamatė lubas, krosnį, kambarį, kuriame vaikščiojo keturi kariškiai, laukdami, kol jis prabus. Jis viską matė lyg pro rūką.

-    Tarp bolšev ikų, - nusmelkė mintis, pamačius kariškius.

Vos spėjo Indėnas atgauti sąmonę ir atsimerkti, kai prie jo prišoko pagarsėjęs aplinkiniuose kaimuose savo teroristiniais išpuoliais Debeikių milicijos viršininkas Gogelis ir linksmai prašneko:

-    Jau atsigavai? Tau jau geriau?

Indėnas suprato jo žodžius, bet atsakyti neįstengė.

-    Kur tavo dokumentai? - vėl paklausė Gogelis.

Indėnas žiūrėjo į savo mirtiną priešą miglotomis akimis, bet atsakyti vis dar negalėjo.

-    Duokite jam arbatos.

Jauna lietuvaitė pribėgo prie lovos, puodeliu arbatos nešina.

-    Ačiū, - tyliai ištarė Indėnas.

-    Kur tu gyveni? - vėl palinko prie jo bolševikas.

-    Vilniuje, - tyliai atsakė sužeistasis ir prarado sąmonę.

Gogelis nesitraukė nuo lovos, laukdamas, kol sužeistasis vėl atsigaus. Po pusvalandžio Indėnas vėl atmerkė akis ir jo akys sutiko bolševiko žvilgsnį.

-    Kas tave taip sužeidė?

-    Nežinau...

-    Kaip tai nežinau? Juk matei, kas į tave šovė?

Indėnas iš tikrųjų nežinojo, kas į jį šovė, bet nusprendė meluoti:

-    Mačiau.

- Kas?

-    Keletas ginkluotų vyrų.

-    Kiek jų buvo?

-    Dešimt, o gal daugiau.

-    Kaip jie buvo apsirengę?

-    Su kareiviškais ir civiliais rūbais.

-    Kur tu juos sutikai?

-    Pamiškėje.

-    A, tai banditai, - pasakė milicijos viršininkas, atsigręžęs į savo sėbrus.

-    O ko tu vaikščioji po mišką naktį?

-    Buvo jau rytas...

-    Bet dar tamsu?

-    Tamsu, bet aš skubėjau namo.

-    Kur tavo namai?

-    Vilniuje...

-    Tai kaip tu iš Vilniaus atsidūrei čia? - įtariamai nužvelgęs sužeistąjį kamantinėjo Gogelis.

-    Einu iš Vokietijos...

-    Iš Vokietijos?

- Taip... Mane tenai 1941 metais vokiečiai buvo išvežę darbams.

-    Tai kodėl nevažiavai traukinius?

-    Aš neturiu pinigų nei kelionei, nei maistui, tad eidamas pėsčiomis užeinu į kaimus pavalgyti.

-    Gerai, o kur tavo dokumentai?

-    Atėmė.

-    Kas? Tie vyrai, kuriuos sutikai pamiškėje?

-    Taip. Atėmė dokumentus ir šovė į mane. Daugiau aš nieko neprisimenu.

-    Matai, brolau, tu jaunas ir būtum žuvęs. Buvai Vokietijoj ir nežinai, kad čia yra banditų. Kitą kartą žinosi, kad negalima naktimis vaikščioti po mišką, - kalbėjo milicijos viršininkas, užjausdamas partizaną Indėną, kuris jam buvo baisesnis banditas už kitus. Betgi jis patikėjo sužeistuoju, kad šis nėra blogas žmogus.

Indėnas jautėsi vis blogiau: jis vis labiau silpo, blyškus veidas pagelto. Gogelis tai pastebėjo.

-    Kokia tavo pavardė? Ar girdi? Man atrodo, kad tau nedaug liko gyventi, nes žaizda galvoje labai pavojinga. Gal tau pakviesti kunigą?

-    Pakvieskite, - jausdamas, kad silpsta, sunkiai ištarė Indėnas.

-    Šiandien vakare vešime tave į Utenos ligoninę.

Indėnas nieko neatsakė ir užsimerkė - negalėjo daugiau žiūrėti į nekenčiamą bolševiką, vieną tų, su kuriais jau keli metai nenuilstamai kovojo.

Bolševiko pasiūlymas pakviesti sužeistajam katalikui kunigą negalėjo nestebinti jo kilniaširdiškumu.

Po keliolikos minučių atėjęs kunigas pasilenkė prie sužeistojo. Indėnas buvo taip nusilpęs, kad nepajėgė kalbėtis su kunigu. Priėmęs komuniją ir gavęs paskutinį patepimą, neteko sąmonės. Ramiai gulėjo, nieko negirdėdamas, kas dedasi aplinkui, kaip šeimininkai velka jį sausais drabužiais ir ruošią vežti į Utenos ligoninę.

Vežimas, lydimas keleto ginkluotų vyrų, sustojo prie R. namų. Vienas bolševikas liko stovėti prie vežimo, kiti suėjo į kambarį, išnešė sužeistąjį, paguldė ant vežime paklotų šiaudų ir patys susėdo aplinkui.

Netrukus į stotį įriedėjo traukinys. Milicininkai sužeistąjį įnešė į vagoną ir pasodino. Jį teko iš abiejų pusių prilaikyti.

Į Uteną atvažiavo ryte. Indėną vėl paguldė į vežimą ir nuvežė į NKVD. Prie NKVD durų vežimas sustojo ir jį apspito grupė enkavedistų.

-    Kokį čia velnią mums atvežėte? - pasiteiravo Gogelio enkavedistų vyresnysis.

-    Velniai jį žino, kažkoks be dokumentų.

-    Greičiausiai kokį banditą?

-    Jei mes žinotume, kad banditas, likviduotume vietoje. Kurių velnių su juo terliotis.

-    Žinoma, žinoma, - atsakė enkavedistas.

-    Kur jį dėti, draugas kapitone?

-    Į išvietę, drauge! Cha, cha, cha, - nusijuokė enkavedistas. Jam pritarė kiti stribai.

-    Na, kur gi jį dėti?! Vežkite į ligoninę, į banditų palatą, kur guli sužeisti banditai. Kol neišaiškės, kas jis toks, į kitą palatą guldyti negalima. Juk jis be dokumentų?

-    Nieko neradome.

-    Banditų palata Nr.l, - baigė NKVD viršininkas ir Indėną išvežė.

Vežant Indėnas iš skausmo vėl prarado sąmonę. Pagaliau pasiekė ligoninę. Dvi sanitarės paguldė sužeistąjį ant neštuvų ir nunešė į antrąjį aukštą. Prie durų stovėjęs milicininkas pasitraukė, leisdamas įnešti į palatą naują belaisvį. Palatoje stovėjo dešimt lovų: penkios kairėje ir penkios dešinėje. Aštuonios iš jų buvo užimtos ligonių-partizanų, kurie įvairiose kautynėse su bolševikais buvo sunkiai sužeisti, negalėjo pasitraukti ir pateko į ligoninę, į bolševikų rankas. Dieną ir naktį sužeistuosius uoliai saugojo ginkluoti milicininkai, kurie vaikščiojo palatoje ir koridoriuje prie jos.

Po pietų Petriką (taip pasivadino Indėnas) nunešė į operacinę ir paguldė ant stalo. Gydytojas apžiūrėjo žaizdas, o medicinos sesuo jį visą kaip lėlę aptvarstė. Sanitarė komjaunuolė, sesuo nuo partizanų kulkos žuvusio stribo, nukirpo Petrikui plaukus.

-    O, velnias, žudė geriausius žmones, tai dabar nors nukirpsiu šėtoną, -džiaugėsi ji.

Kitą dieną Indėnas visiškai atgavo sąmonę. Sanitarės padedamas bandė valgyti kiaušinį.

Seselės galvojo, kad Petriką greitai teks laidoti, bet po kelių dienų įsitikino, kad šį jauną žmogų galima išgydyti. Jis pradėjo stiprėti ir keletą dienų pragulėjo ramiai. Tačiau toji ramybė buvo neilgam. Penktos dienos ryte atėjo enkavedistas-leitenantas komunistas Stankevičius.

Stankevičius seniai pažinojo Indėną, o šią vasarą, būkštaudamas dėl savo išdavikiškos veiklos, iš kaimo pabėgo ir apsigyveno Anykščiuose. Dar būdamas kaime, Stankevičius keletą kartų gavo iš Indėno perspėjimus, kad liautųsi siekęs komunistinės karjeros ir šnipinėjęs. Prisigėręs komunistinio raugo, Stankevičius nepaisė Indėno perspėjimų, spjovęs į partizanus, savo tautą, pabėgo pas bolševikus, kur tikėjosi rasti prieglobstį. Sužinojęs, kad Indėnas pateko į bolševikų nagus, iš džiaugsmo atlėkė į Uteną, kad įsitikintų, ar tikrai jo nekenčiamas partizanas yra čia ir įtikintų enkavedistus, kad šis yra "banditas".

Indėnas gulėjo dešinėje palatos pusėje prie durų. Jis iš karto pažino savo kaimyną Stankevičių, vos tik jis įėjo į palatą.

Enkavedisto stebimas, Stankevičius pradėjo tikrinti nuo pirmojo sužeistojo, gulinčio kairėje pusėje. Stovėdamas nugara į Indėną, ilgai žiūrėjo į ligonį. Po to priėjo prie antro, trečio, ketvirto, penkto... Visus apžiūrėjęs pagaliau sustojo prie paskutinės lovos, kurioje gulėjo Indėnas, ir įsistebeilijo į beveik iki pusės aptvarstytą Indėno veidą. Šis ramiai žiūrėjo į "svečio" akis.

-    Chi, chi, chi! Šitas! Draugas leitenante, šitas! - ir komunistas dūrė pirštu į Indėno veidą.

-    Ar ne per šilta tau čia gulėti? Chi, chi, chi, a?

Indėnas ramiai žvelgė į jį ir, sukandęs dantis, tylėjo.

-    Ar pažįsti šį draugą? - paklausė Petriko, priėjęs priėjo lovos, karininkas.

-    Nepažįstu.

-    Matai, bjaurybė! Jau nepažįsta! Chi, chi, chi! Ar prisimeni, bandite, kaip mane mušei? Pabandyk dabar mušti! Chi, chi, chi!

-    Aš jūsų nepažįstu.

-    O aš tave gerai pažįstu, chi, chi, chi. Kada tu vėl ateisi su būriu banditų į savo apylinkę, kalės vaike, a?

-    Aš jūsų nepažįstu ir prašau prie manęs nekibti, - atsakė Indėnas.

-    Matote, matote, draugas viršininke! Jis nenori prisipažinti esąs banditas, o vadovavo būriui miške. Juk aš jį pažįstu kaip savo penkis pirštus.

-    Nieko. Jis mums viską pasakys - ir kur buvo, ir ką veikė, - ramino Stankevičių azijatas.

-    Su juo kalbėkite rusiškai, draugas viršininke, - pamokė išdavikas.

-    Argi jis moka rusų kalbą?

-    Cho cho! Jis ne tik ją moka. Kai atėjo pas mane, kalbėjo lenkiškai, chi, chi, chi. Tai bent paukštelis!

Leitenantas išsivedė šnipą. Enkavedistas buvo linksmas, sužinojęs, kas pateko į jo rankas. Kažką pašnibždėjęs į ausį sargybiniui, kartu su sėbru pasileido laiptais žemyn.

Po pietų enkavedistas vėl apsilankė palatoje. Priėjo prie šalia Indėno lovos stovinčios spintelės, padėjo ant jos aplanką su kažkokiais popieriais ir atsisėdo ant kėdės.

-    Tavo pavardė? - kreipėsi rusiškai į gulintį Petriką.

-    Nesuprantu.

-    Ką bl..., nesupranti?!

-    Nesuprantu.

-    Tuojau suprasi, valkata, - perpyko enkavedistas ir, metęs į Indėną pilną neapykantos žvilgsnį, pasiėmė aplanką ir dingo koridoriuje.

-    Na, brolau, laikykis, - pasakė Indėnui gretimoje lovoje gulintis ligonis. - Dabar jie tau pradės laužyti kaulus...

-    Aš nieko nebijau, - atsakė Indėnas ir užsimerkė.

Tą dieną jį aplankė tik medicinos sesuo ir teiravosi apie jo savijautą.

-    Ačiū, sesele, jaučiuosi pukiai. Iš viso šito norisi tik juoktis.

-    Nesijuok, Petrikai. Rytoj jums darys galvos operaciją. Taip šiandien nusprendė gydytojas. Jūsų temperatūra - trisdešimt devyni su puse.

-    Visa tai juokai, sesele.

Švelniai pažvelgusi į jį, seselė išėjo iš palatos.

Dienos šviesą pakeitė elektros lemputė, kuri šviesdavo iki dvyliktos valandos nakties, nes elektrinė dirbo iki vidurnakčio. Po to uždegamos įvairios spingsulės, nes lempų nebuvo - bolševikiniai metai!... Juos reikėtų visiems ir visur pajusti.

Pats geriausias gyvenimas šioje palatoje - blakėms. Jos susiranda patogias vietas, kur niekas joms netrukdo siurbti ligonių kraują. Negali skųstis savo gyvenimu ir utėlės. Švara čia niekas nesirūpina - pašluoja grindis ir viskas.

Į palatą įėjo vakarykštis tardytojas-leitenantas su išdžiūvusiu vertėju. Priėjęs prie Petriko lovos, pažiūrėjo jam į akis ir užriko:

-    Kelkis, kalės vaike!

-    Dar neturiu tiek jėgų.

-    A, bl..., o šaudyti komunistus turėjai jėgų?

Enkavedistas vienu mostu nutraukė nuo ligonio antklodę ir, nutvėręs jį už peties, nusitempė į koridorių ir pasodino ant kėdės.

Ant kitos kėdės šalia Indėno atsisėdo vertėjas. Jis turėjo prilaikyti Indėną, kad šis nenukristų ant grindų. Kitoje stalo pusėje atsisėdo leitenantas ir atvertė protokolų blankų segtuvą.

-    Pavardė? - paklausė rusiškai.

-    Rusiškai nesuprantu.

-    Ką, nenori kalbėti rusiškai, valkata? Na, gerai. - Paklausk jo pavardės, - kreipėsi enkavedistas į vertėją.

-    Pavardė?

-    Petrikas.

-    Cha, cha, cha, - nusikvatojo abu enkavedistai iš Indėno pavardės.

-    Sakyk pavardę, lietuviškas šunie! Pakaks tau juoktis iš mūsų!

Enkavedistas prikišo savo rauplėtą veidą prie Indėno.

-    Kalbėk tu..., tu..., - ir pasipylė keiksmažodžiai iš azijato lūpų. - Sakyk pavardę, bandite, o jei ne - prilupsiu kaip šunį! - degdamas pykčiu rėkė enkavedistas.

-    Aš ne banditas, žmogus.

-    Cha, cha, cha! Žmogus! Kiek banditų turėjai bandoje?

-    Nežinau jokios bandos.

-    Nežinai? - ir stiprus smūgis priplojo Indėną prie sienos.

-    Kiek tau metų, šunie?

-    Dvidešimt du.

-    O jau gudrus, bjaurybė! Tai pasakysi pavardę ar ne?

-    Jau sakiau.

-    Kokia?

-    Petrikas.

Pasipylė smūgiai, lydimi šlykščių keiksmų. Seselė, pamačiusi mušant sužeistąjį, pasišalino. Pagaliau Indėną vėl pasodino ant kėdės.

-    Mes tave puikiai pažįstame, banditų komendante! Tu matei, kaip tave vakar aplankė tavo kaimynas, kurį tu mokei būti lietuvišku šunim? Tad kodėl nesakai savo pavardės? Juk jis viską smulkiai apie tave papasakojo ir tavo pavardę mes gerai žinome. Štai protokolas, - ir pakišo Indėnui protokolą. Jame buvo parašyta tikroji jo pavardė, vardas ir visa, kuo jis nusikaltęs sovietinei santvarkai.

-    Matai, o tu galvoji,.kad mes nieko nežinome!

-    Jei žinote, tai kam klausiate?

-    K-ą-ą-ą?... - ir vėl keletą kartų smogė vos bepasėdinčiam Indėnui.

Indėnui aptemo akyse. Susiūbavęs ir praradęs sąmonę jis nusirito ant

grindų.

-    Nuneškite šį šunį į palatą, - riktelėjo enkavedistas sanitarei.

Enkavedistai spardė gulintį ant grindų Indėną, spjaudė į veidą ir, išlieję

įsiūtį, nusileido laiptais žemyn.

-    Mes šitą bjaurybę rasime rytoj, - pareiškė leitenantas, užtrenkęs ligoninės duris.

Pragulėjęs iki vakaro be sąmonės, Petrikas atsimerkė. Galvoje ūžė, palata sukosi lyg juoda dėmė. Medicinos sesuo padavė Petrikui vaistų.

-    Imk, mielasis, bus lengviau.

Pažiūrėjusi į termometrą nustebo:

-    Hm... Keturiasdešimt vienas, - ir jos akyse pasirodė ašaros. Ji labai mylėjo tėvynę ir jos didvyrius.

-    Dieve, koks silpnas šis partizanas.

Sulaikiusi ašaras, kurios galėjo ją išduoti, išėjo iš palatos ir dingo koridoriuje. Tai buvo jauna Lietuvos dukra, pasiryžusi gyventi dėl tėvynės ir jos gerovės. Jos širdis buvo kupina meilės ir užuojautos kenčiantiems tėvynainiams, broliams partizanams.

Koridoriuje vaikščiojo sargybinis. Pagaliau atėjo vidurnaktis, viskas nurimo ir sargybinis, pasistatęs prie durų taburetę, atsisėdo ir apsikabinęs automatą ėmė snausti.

Koridoriaus gale prie durų, vedančių į lauką, stovėjo staliukas ir ant jo stovinti lempa apšvietė budinčios sanitarės veidą. Tai iš vienos, tai iš kitos palatos pasigirsdavo ligonių dejonės. Pagaliau ir jie nutilo Vieni užmigo, kiti tyliai kentėjo.

Praėjo naktis. Žmonės skubėjo į darbą užsidirbti kąsnį duonos. Prie ligoninės durų laikas nuo laiko sustodavo vežimai, iš kurių išnešdavo ligonius. Daugiausia tai buvo stribai ir rusai, granatų sprogimų sudarkytais veidais. Nors karas seniai baigėsi, tačiau šie tautos nekenčiami niekadėjai gaudavo atkirtį iš Lietuvos partizanų, kai tik pamėgindavo ieškoti pogrindžio veikėjų.

Ligoninės personalui pradėjus darbą, į 1-ąją palatą atėjo enkavedistai.

-    Na, kaip laikaisi, banditų vadeiva? - paniekinančiai kreipėsi į Indėną leitenantas.

-    Gerai.

-    Kelkis, eik į koridorių.

-    Nepaeinu.

-    Mes tau padėsime, cha, cha, cha, - ir abu enkavedistai, prilaikydami Indėną, išvedė jį į koridorių.

-    Na, Indėnai, atsimeni savo pavardę?

-    Aš gi vakar jums sakiau.

-    Kvailas bandite, atsakyk į klausimą - jei išsisukinėsi, užkursime tau tokią pirtį... Supratai?

-    Supratau.

-    Sakyk pavardę.

-    Petrikas.

-    Šunsnuki! Kiek laiko vedžiosi mus už nosies?

Pasipylė smūgiai. Jis sėdėjo, atsirėmęs į sieną, baltas kaip siena.

Vyresnysis enkavedistas rašė toliau, užpildydamas vieną lapą po kito. Po to vėl pakėlė į Indėną savo pelės akis.

-    Na, gerai. Kiek tavo gaujoje buvo banditų?

-    Aš nežinau jokios gaujos ir jokių banditų.

-    A-a, tu partizanas? Kiek vyrų turėjai savo būryje?

-    Aš neturiu jokio supratimo apie būrį ir partizanus.

-    Kvailas užsispyrėlis! Štai komunistų paliudijimai, ko dar giniesi?

-    Jei jie apie mane žino - tegul pasakoja. Aš einu iš Vokietijos ir apie jūsų banditus nieko nežinau.

-    Mes visi puikiai žinome apie tavo "Vokietiją", - tęsė leitenantas. — Kodėl tu viską neigi? Mes esame gerai informuoti apie tavo banditišką veiklą miške. Mes žinome, kad tu buvai būrio vadas, žinome vietas, kuriose veikė tavo būrys, žinome viską smulkiai, - tęsė rauplėtasis leitenantas ir išvardijo vietas, kuriose Indėnas veikė su savo partizanais*

----------------
* Iki čia rusiškame tekste Indėnas buvo vadinamas Judėnu. - B.U.

Indėnas ramiai klausė enkavedisto. Šis dėstė toliau:

-    Tu gudrus žmogus, bet kvailai užsispyręs ir nenori mums pasakyti visko, ką žinai. Kas tau tie tavo draugai banditai? Juk tu dabar mūsų rankose ir nuo mūsų priklauso, ar tu iš čia išeisi, ar ne. Suprask, Indėne, padėtį, į kurią patekai, ir nebūk durnas, jei nori gyventi. Juk tu dar visai jaunas, be abejo, myli gyvenimą. Man tavęs gaila. Rimtai pagalvok ir viską mums pasakyk, ką žinai apie savo draugus, kurie liko miške. Apie tave mes jau viską žinome ir, jei nenori, gali nepasakoti. Klok viską kaip draugas, nes pats supranti, kad tokius kaip tu mes tuoj išgaudysime. Kokia nauda iš tavo užsispyrimo? Pasveiksi, gausi dokumentus ir galėsi ramiai gyventi tarp žmonių, laisvas kaip paukštis. Juk tau tikriausiai nusibodo bastytis po miškus su banditais? Matai - papuolei mums į rankas. Tokia dalia laukia ir kitų. Tu išlikai gyvas, pagysi ir po kiek laiko būsi laisvas kaip ir mes.

Enkavedistas skaitė paskaitą, kurios Indėnas klausėsi užsimerkęs; jis nieko negirdėjo ir nenorėjo girdėti.

-    Ko jūs iš manęs norite? - ramiai paklausė atsimerkęs Indėnas. - Aš nieko nežinau ir neturiu ko jums pasakyti.

-    Tu viską žinai, šunsnuki, tik nieko nesakai. Pradėk nuo tėvo vardo, -ir enkavedistas pasiruošė rašyti.

-    Ką žinojau, pasakiau, daugiau neturiu ką jums pasakyti, - tyliai atsakė Indėnas, žiūrėdamas į panašias į pelės enkavedisto akis.

-    Banditpalaiki! Tu nenori kalbėti su tarybiniais darbuotojais? Lietuviškas šuo!... Valkata!

Kada enkavedistas išėjo, Indėnas jau nieko nematė, o jo galva buvo bejėgiškai nusvirusi.

Tos dienos tardymas baigėsi, bet tai buvo dar ne viskas. Dar dešimt dienų kartojosi panašios scenos, tačiau nė vieno enkavedistams reikalingo žodžio iš sužeistojo Indėno neišpešė. Galop, netekęs kantrybės, grasindamas kumščiu, tardytojas paliko jį "ramybėje" ir, svaidydamas akimis žaibus, išėjo iš ligoninės pasakęs:

-    Na, lietuviškas bandite! Čia tu su manimi nekalbi. Pažiūrėsime, kai tu pasveiksi ir mes tave įgrūsime į kalėjimą, ką tada pasakysi - kaip užgiedosi?

Indėnas palydėjo jį pilnu neapykantos žvilgsniu.

Gretimose lovose gulintys ligoniai tyliai žiūrėjo į Indėną ir džiaugėsi, kad pagaliau kankintojai - Azijos budeliai - jį paliko ramybėje, o Indėnas pašaipiai šypsojosi. Jis puikiai žinojo, kas jo laukia už tai, kad visus metus tarnavo Tėvynei. Kulka... Tik šito jis galėjo tikėtis iš okupantų. Bet jam dabar buvo viskas vis tiek. "Už Tėvynę", - galvojo jis gulėdamas lovoje. Juk anksčiau ar vėliau reikės mirti, tik dar norėtųsi padirbėti Tėvynės labui. O gal dar teks? Juk jis dar ne kalėjime, o iš palatos, jeigu kas padėtų, galima kaip nors pasprukti. Tik kaip? Juk neprilaikomas neturi jėgų pastovėti ant kojų. O dar sargyba...

Slinko liūdnos dienos, dejavo ligoniai, sklido aštrus vaistų kvapas. Indėno ranka ir petys pamažu gijo, kūnas stiprėjo. Jam buvo be galo liūdna gulėti ir stebėti slankiojantį po palatą ir saugantį belaisvius ligonius sargybinį.

Indėno daugiau netardė - laukė, kol pasveiks. Vos ne kiekvieną dieną palatą lankė komunistai, stribai ir kiti panašaus plauko išgamos, trynėsi čia, tyčiodamiesi iš besigydančių Lietuvos partizanų. Indėno šios miesto atmatos nekentė labiausiai, vadino jį palatos banditų komendantu, nes jis vienintelis drįso ginčytis su Stalino išsigimėliais. Ligoninės personalas netruko pamilti Indėną už jo drąsą. Padedamas dviejų sanitarių, jis jau galėjo nueiti į perrišimo kambarį. Jam kėlė rūpestį tai, kad negirdėjo kulkos pažeista kairiąja ausimi, teiravosi gydytojo, ar kada nors ja girdės, tačiau šis nieko konkretaus negalėjo pasakyti.

-    Nesirūpink, Petrikai, kai tu pradėsi normaliai vaikščioti, mes tau padėsime pabėgti, - kartą perrišdama žaizdas tyliai pasakė medicinos sesuo. Šie žodžiai Indėnui sukėlė didžiausią nuostabą. "Provokacija", - pagalvojo jis ir apsidairė aplinkui. Perrišimo kambaryje daugiau nieko nebuvo.

-    Aš suprantu - tu manęs nepažįsti ir bijai atvirai kalbėti, bet nebijok, Petrikai, mes jau įsitikinome, kad tu tikrai esi partizanas ir nutarėme tau padėti.

Indėnui sužibo vilties kibirkštėlė, bet medicinos sesers žodžiais dar netikėjo.

-    Aš nesitikiu jokios pagalbos, be to, vargu, ar jūs galėtumėte man padėti.

-    Tu manęs nebijok ir negalvok nieko blogo. Čia mes vieni, - tyliai šnabždėjo medicinos sesuo, rišdama žaizdas. - Aš ne viena. Čia mūsų yra keletas ir mes padėsime tau pasprukti į laisvę iš šito pragaro.

-    Taip į laisvę... Tačiau kaip, jeigu sargybinis nė minutei nepasitraukia?

-    Tu dėl to nesirūpink. Svarbiausia, neparodyk, kad jau gali vaikščioti. Stenkis apsimesti, kad vis dar esi sunkus ligonis, o mes tą patvirtinsime, kai teirausis apie tavo sveikatą. Jei jie pamatys, kad gali vaikščioti - gali išvežti į kalėjimą ir mes tau padėti jau negalėsime. Mes stengsimės tave kaip galima ilgiau išlaikyti ligoninėje, kad pakankamai sustiprėtum, o per tą laiką viską paruošime pabėgimui.

Indėnas klausėsi jos žodžių ir savom ausim netikėjo.

-    Sesele, kam jums taip dėl manęs rizikuoti? Verčiau jau aš vienas kentėsiu.

-    Tėvynei reikia tokių vyrų, kaip jūs, o be to, mums negrės joks pavojus, jei mes sąmoningai...

-    Sesele..., - Indėnas nebaigė, nes į perrišimo kambarį įėjo sanitarė.

-    Kviesk kitą ligonį, - pasakė medicinos sesuo įėjusiai sanitarei.

-    Nenusimink, viskas bus gerai. Tikėsimės, - baigė kalbą seselė ir atsigręžė į duris, pro kurias įžengė dvi sanitarės, atėjusios išvesti Indėno.

Indėnas buvo paguldytas į lovą prie lango, kuri liko laisva išrašius pasveikusį ligonį. Po pokalbio su sesele jam palengvėjo, greičiau ėmė gyti žaizdos. Gulėjo ramiai, tarsi apie nieką negalvotų, tačiau iš tikrųjų jį visą laiką buvo užvaldžiusi mintis apie pabėgimą. "Turi pasisekti, gal pabėgsiu", - apie tai galvojo dieną naktį, ir po palatą šliaužiojantys enkavedistai jam atrodė nepajėgūs sutrukdyti.

Sekmadienio rytas. Ligonių lankymo diena. Prie kiekvienos iš devynių palatoje gulinčių partizanų lovos sėdėjo lankytojas, atnešęs maisto, nes ligoninės davinio sveikstančiam ligoniui nepakako. Prie palatos durų sto-

vintis sargybinis klausėsi, apie ką kalbasi lankytojai su ligoniais. Indėnas žiūrėjo į duris, pro kurias įeidavo lankytojai, o sargybinis tikrindavo jų atneštus produktus. Jis visai nenorėjo, kad jį lankytų artimieji, kurie jam tik pakenktų, nes jis slėpėsi svetima pavarde ir enkavedistamas tvirtino, kad apie savo šeimą nieko nežino. Tačiau motina, sužinojusi, kur yra jos sūnus, nieko nepaisydama skubėjo jį aplankyti. Kai Indėnas užsigalvojęs žiūrėjo į duris, jos atsidarė ir jo akys susitiko su motinos akimis. Ji artinosi prie gulinčio lovoje sūnaus.

-    Sūneli...

-    Š-š-š..., - perspėjo sūnus norinčią jį pabučiuoti motiną ir pažiūrėjo į sargybinį.

Motina suprato ir, tramdydama ašaras, prisėdo ant lovos.

-    Jei išeinant enkavedistas ims tave kamantinėti, nesakyk, kad esi mano motina. Sakyk, kad esi tolima giminaitė ir nežinai, kur yra mano tėvai, - šnibždėjo sūnus motinai. Motina tylėjo, tramdė besiveržiančias ašaras, o sūnus tyliai žiūrėjo į jos seną raukšlėtą veidą. Pagaliau susitvardžiusi motina padėjo ant spintelės atneštus produktus.

-    Sūneli, tu esi vienintelė mano paguoda. Ką aš be tavęs darysiu? Tarp šių azijatų tu žuvęs. Dieve, Dieve, - šnibždėjo motina, dėliodama produktus.

-    Nenusimink, mama. Aš greitai pabėgsiu ir vėl būsiu laisvas.

-    Bet kaip, sūneli?

-    Dėl to, mama,.nesirūpink. Pamatysi.

-    Balys grįžo iš armijos.

-    Grįžo. Mama, daugiau nevažiuok čia. Geriau tegul Balys atvažiuoja, apsirengęs kariška uniforma; tada jam leis ilgiau pabūti. Be to, aš jam kai ką turiu pasakyti. Sudie, mama. Eik, nes sargybinis jau varo lankytojus iš palatos. Ligonių lankymas sekmadieniais ir ketvirtadieniais.

Priėjusi prie durų, motina atsigrįžo ir pilnomis ašarų akimis dar kartą pažvelgė į sūnų.

Indėnas laukė Balio atvykimo. Balys - jo svainis, ką tik grįžęs iš Raudonosios armijos, viršila, apdovanotas keliais medaliais, kurie jam buvo prisegti prieš jo norą. Nors ir labai nekentė bolševikų, į armiją buvo paimtas prievarta, kaip ir daugelis kitų. Per stebuklą išliko gyvas Libavo apsupime, iš kur nė vienas negrįžo. Prieš vokiečių puolimą Balys sanitarinės dalies vadui gydytojui žydui atidavė kažkur fronte rastą gerą paklodę. "Man ji vis vien nereikalinga, tad prašau, daktare, paimkite ją", - pasakė jis. Žydas pasitaikė žmoniškas, jam pagailo Balio. "Ui, tu į puolimą neisi, aš tau padėsiu", - ir parašė jam pažymą, kad jis, kaip ligonis, atleidžiamas nuo dalyvavimo puolime. Tokiu būdu paklodė išgelbėjo jam gyvybę ir jis grįžo į šeimą. Indėnas jo nebuvo matęs nuo to laiko, kai pabėgo nuo bolševikų iš Libavo fronto.

Ketvirtadienis. Palatoje vėl kone prie kiekvieno ligonio lovos lankytojas. Prie Indėno lovos sėdi jo sesuo, svainis ir aštuonerių metų jų duktė, kuri nenuleidžia akių nuo gulinčio dėdės. Ji labai jį mylėjo ir namuose nuolat klausinėjo mamą, kur jis prapuolęs.

-    Baly, - kreipėsi Indėnas į svainį, kurį laikė geriausiu draugu, - pabandyk nueiti pas Utenos NKVD viršininką, tik, žinoma, ne tuščiomis. Paimk apvalią sumelę ir važiuok; gal bus įmanoma mane išpirkti?

-    Kažin, ar jis su manimi leisis į kalbas?

-    Apsivilk uniformą, prisisek medalius, tada ir kalbės. Kaip ne kaip, tu juk viršila. Galvos juk nenusuks: kaip jau bus, taip bus. O kodėl šiandien atvažiavai be uniformos?

-    Velniop tą uniformą! Gerai, nuvažiuosiu pas viršininką, tik vargu ar iš to išeis kas.

-    Ir kaip galint greičiau, Baly, nes mane bet kada gali išvežti į kalėjimą, o iš ten ištrūkti jau vilties nebus. Kitą sekmadienį, Baly. O iš ten užeik pas mane, pasakysi, kaip sekėsi.

Atsisveikinę lankytojai išėjo, nes sargybinis jau visus varė iš palatos.

1-ą palatą saugojo keturi milicininkai. Vienas jų - didžiulis rusas iš Zarasų apskrities, ištikimas NKVD šuo, uoliai vykdantis savo pareigas. Antras, keitęs pirmąjį - pagyvenęs, išdžiūvęs kaip šakalys, jautęs žvėrišką neapykantą partizanams. Jis visas aštuonias budėjimo valandas neprisėsdavo, nuolat dėbčiodavo į palatos ligonius. Vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, jam teko kelias dienas pabūti raudonuoju banditu. Jis jautė malonumą tikrinti ligonius lankančiųjų krepšius, išvaryti juos iš palatos arba visai jų neįleisti, sakant, kad banditus lankyti draudžiama. Lankymo dienomis jis jausdavosi karaliumi. Trečiasis sargybinis buvo neseniai grįžęs iš armijos ir stojęs tarnauti milicijon. Jaunas, augalotas, nuolat besišypsantis -visai nepanašus į anuos du sadistiškai nusiteikusius čekistus. Negirdint pašaliniams, vaikinas sužeistiems partizanams papasakodavo apie naktį mieste išklijuotus atsišaukimus, apie tai, ką patyrė fronte kariaudamas su vokiečiais, kaip valgė pašvinkusią arklieną arba ir visai nevalgę, alkani laukė apkasuose mirties valandos. Pasakojo ir apie Šilutės kalėjime bolševikų nukankintą jo brolį. Indėnas juokaudamas paprašė vaikino paskolinti automatą, bet šis atsakė, kad gali ir pačiam jo prireikti. Ketvirtasis sargybinis taip pat buvo į miliciją atėjęs iš armijos. Nors jam buvo jau per dvidešimt, atrodė lyg berniukas. Jis dažniausiai eidavo sargybą naktį - nuo 24 iki 8 valandos ryto. Buvo ramus, nelinkęs kalbėti. Naktį, kai ligoninėje viskas nurimdavo, atsiguldavo ir jis tuščion lovon arba ant taburečių. Indėnui jis patiko labiausiai, nes jam budint buvo didžiausia galimybė pabėgti.

Tų keturių milicininkų viršininkas buvo NKVD viršila. Jis dažnai ateidavo į palatą, aprėkdavo sargybinius, liepdamas jiems akylai saugoti banditus ir neleisti jų į koridoriaus gale esantį tualetą, liepdamas reikalus atlikti palatoje, nors visi ligoniai buvo nevaikštantys ir šis viršilos įsakymas buvo beprasmis. Tik Indėnas, padedamas sanitarės, nueidavo į tualetą. Jo ausyse skambėjo viršilos žodžiai: "Tegul bjaurybės reikalus atlieka palatoje, o tai dar pabėgs į mišką". Sargybiniai, atėję į miliciją iš armijos, nelabai paisė viršilos įsakymų.

* * *

Į Utenos NKVD viršininko majoro K. kabineto duris pabeldė.

-    Įeikite, - rusiškai storu balsu į beldimą atsiliepė aukštaūgis bolševikų majoras. Jis ir keletas kabinete sėdinčių jo sėbrų įbedė akis į duris.

Į kabinetą įėjo plačiapetis tarybinės armijos viršilos uniformą vilkintis vyriškis. Jo krūtinę puošė fronte gauti medaliai. Jis lyg kažko delsė. NKVD majoras, tai pastebėjęs, pirmas kreipėsi į viršilą:

-    Kokiu tikslu apsilankėte, draugas viršila?

Viršila nužvelgė jo sėbrus.

-    Jeigu galima, norėčiau su jumis pasikalbėti be liudininkų, draugas majore.

-    A, a... Galima, galima, - ir majoras metė žvilgsnį į besiruošiančius išeiti bendradarbius.

-    Na, ką gero man papasakosi, draugas viršila?

-    Draugas majore, aš noriu į jus kreiptis dėl vieno ligonio, esančio jūsų priežiūroje...

-    Kur tas ligonis?

-    Apskrities ligoninėje.

-    Kurioje palatoje?

-    Berods pirmoje.

-    A, a... Žinau, žinau, tai banditų palata. Nu, nu ir kas toliau?

-    Ten guli mano giminaitis. Nežinau, kaip jis ten pateko.

Majoro akys sublizgo lyg plėšraus žvėries.

-    Nežinai, kaip jis ten pateko? Banditas! Buvo miške! - vis labiau keldamas balsą aiškino majoras viršilai.

-    Aš nežinau, ar jis banditas, ar ne, nes ką tik grįžau iš armijos. Anksčiau jis buvo doras pilietis, - slėpdamas susijaudinimą kalbėjo viršila.

-    Doras pilietis! Cha, cha! - vis labiau niršdamas šaukė majoras.

-    Na, tai ko tu iš manęs nori?

-    Ar negalima būtų, draugas majore, pasiimti jį iš ligoninės?

Majoras išplėtė degančias pykčiu akis.

-    Ką!?... Tu nori gelbėti papuolusius į mūsų rankas banditus? Jie jau niekur iš mūsų nepaspruks.

-    Draugas majore, aš skolingas neliksiu...

Majoro pasitikėjimas sovietinės kariuomenės viršila dingo galutinai.

-    Kas tu toks, kad drįsti man siūlyti pinigus už banditą? Sėsk! Tu sulaikytas! - užriko majoras ir trenkė kumščiu į stalą. - Dokumentus turi? -rėkė ant viršilos majoras.

Viršila padavė raudonarmiečio knygelę ir apdovanojimų medaliais pažymėjimus. Įsiutęs majoras žiūrinėjo dokmentus.

-    Kur tu juos gavai? - staiga pakėlęs akis paklausė majoras.

-    Išdavė armijos vadovybė. Juk čia parašyta, draugas majore.

-    TU banditas, užmušei mūsų viršilą, apsivilkai jo uniforma ir pasisavinai jo dokumentus, o dabar nori išgelbėti savo draugus banditus. A? -rėkė majoras, krauju pasruvusiomis akimis žvelgdamas į viršilą.

-    Draugas majore, aš ne banditas ir neužmušiau jokių viršilų. Aš pats esu viršila ir šį laipsnį gavau garbingai kovodamas, - teisinosi viršila. - Aš tik norėjau padėti savo giminaičiui, tačiau jei jis iš tiesų yra banditas, tai aš atsisakau jam padėti, - baigė Balys, matydamas, kad jo pastangos veltui,

majoras nesukalbamas ir gali blogai baigtis jam pačiam.

Majoro įtūžis kiek atlėgo. Jis vis dar netikėjo dokumentų tikrumu ir juos tyrinėjo.

-    Kokioje divizijoje tarnavai? - paklausė jau kiek ramesniu balsu.

-    Šešioliktoje lietuviškojoje divizijoje, draugas majore.

-    Hm... Kokiame pulke? - klausinėjo majoras, tikrindamas viršilos atsakymų teisingumą dokumentuose.

-    Keturiasdešimt devintame šaulių pulke.

-    Kokioje kuopoje, batalione?

-    Pirmame šaulių batalione, antroje kuopoje.

-    Taip, teisingai, - pažvelgęs į viršilą, pasakė majoras ir numetė jam dokumentus.

-    Žinote ką, draugas viršila, - stodamas jau ramiu balsu kalbėjo majoras, - užuot palaikęs banditus, verčiau prisidėk prie mūsų ir padėk juos išgaudyti. Buvai fronte, kentėjai ten už savo tėvynės laisvę, kurią dabar trypia lietuviški banditai. Imk vėl ginklą ir kovok su šitais liaudies priešais. Jie mums nei draugai, nei broliai, tik žiaurūs banditai. Supratai, draugas viršila?

-    Tau - ne broliai, o man... - pagalvojo Balys, kuris taip pat mylėjo tėvynę, kaip ir kovojantys broliai-partizanai. - Suprantu, draugas majore, bet po sunkių mūšių fronte noriu pailsėti ir padėti šeimai, kuri nekantraudama laukė mano sugrįžimo. Žmona, vaikai, draugas majore...

-    Pirmiausia reikia išgaudyti banditus, o tik po to galvoti apie taikų gyvenimą. Ar ne taip, draugas viršila?

-    Apie tai aš pagalvosiu, draugas majore, bet šiuo metu jūsų pasiūlymo priimti negaliu.

Majoro akyse vėl sužibo pyktis.

-    Gali eiti, viršila. Tu laisvas.

Balys lėtai išėjo iš NKVD viršininko majoro kabineto ir, atsidūręs gatvėje, lengvai atsiduso. Jis patraukė gatve ligoninės link, bet, pastebėjęs, kad jį seka NKVD agentai, pakeitė kryptį ir pasuko į geležinkelio stotį.

* * *

Aštuntame kilometre nuo Utenos rūke skendi miškas. Lapuočiai jau seniai numetę lapus, tik eglės didingai kelia savo viršūnes į dangų, tarsi norėdamos pamatyti, kas dedasi aplink.

-    Šiandien čia tylu kaip senovės pilyje. Mielai sutikčiau taip praleisti visą gyvenimą, o kaip tu, Kieti?

-    Pritariu tavo minčiai, Vijokli, bet man ir kova teikia malonumo, kai tenka susigrumti su azijatais, - visada karingai nusiteikęs, atsakė Kietis.

Vijoklis vėl apie kažką užsisvajojo, stumdydamas pagaliu į laužo ugnį nuodėgulius. Kietis, nusviedęs laužan nuorūką, nutarė kiek pamiegoti.

-    Robinzonai, žiūrėk, tavo lašiniai svyla!

Robinzonas, maišęs puodą, puolė prie keptuvės su lašiniais.

-    Velniai griebtų! Dar kiek ir būtų visai sučirškėję.

- Tau virėjaujant visada tai lašiniai sudega, tai puodas prisvyla... Visos bėdos tau, Robinzonai. Ar ne taip?

Robinzonas tylėjo, kai sėdintys aplink laužą draugai linksmai juokėsi.

-    Na, gana jums juoktis iš mano nelainės. Eikite valgyti. Paragaukite, kokia skani sriuba, - kalbėjo Robinzonas, pilstydamas į puodelius sriubą.

-    O kurgi Kietis? - pasidomėjo Ilgūnas.

-    Argi tu nežinai Kiečio? Jis sapnuose vaikšto po žydinčias lankas su savo Verute. Na, ir miegalis. Net pietų nesikelia.

-    Kam jam tie pietūs. Kur kas maloniau sapne aplankyti Verutę, kuri savo trobelėje vakarais jo laukia nesulaukia.

-    O kur Jonukas su Greičiu? - pasidomėjo ką tik pakilęs iš miego Dalis.

-    Nuėjo pasitikti Ryžtuolės, - atsakė plačiapetis būrio vadas. - Ji šiandien turi atnešti žinių iš kitų ryšininkų. Šiandien jai nedarbo diena. Papasakos, kas dedasi Utenoje.

Papietavę partizanai susėdo aplink laužą ir užsirūkė. Tylus traškesys eglyne privertė juos atsigręžti ton pusėn. Pasirodė du ginkluoti partizanai ir mergina. Būrio vadas pakilo pasitikti svečių.

-    Sveika, Ryžtuole. Jau visa savaitė, kai nesimatėme.

-    Vis tos pareigos. Aš ir ten turiu tokių pat brolių, kuriais reikia rūpintis.

-    Taip, taip, Ryžtuole. Mes sveiki, o jie ligoniai.

Kiek patylėjęs, vadas tęsė:

-    O kaip Indėno sveikata?

-    Reikia tikėti, kad greitai sustiprės. Jis jau pats vienas gali po truputį vaikščioti. Vakar jo klausiau, ar jau galėtų vienas eiti. Atsakė, kad bando. Žinoma, dar sunkiai, bet po savaitės turėtų sustiprėti.

-    Tai po savaitės mes galėsime jį paimti, ar taip, sesele?

-    Aš manau, kad po savaitės bus galima.

-    Žinoma, bus galima, - patvirtino vadas. - Juk jo lauks vežimas, nes jis pats toli nueiti neįstengs. O ryšininkas dar vis ligoninėje?

-    Dar ligoninėje. Ranka jau baigia užgyti, bet porą savaičių dar pabus.

-    Puiku, - tęsė būrio vadas, - kai Indėnas galės gerai vaikščioti, jūs susitarkite su juo dėl pabėgimo laiko ir praneškite mums. Tą naktį mes lauksime prie miesto. Jį iki mūsų atves sveikstantis ryšininkas. Jam neturėtų tai sudaryti sunkumų, nes jis paprastas ligonis ir gali eiti kur nori. Tiesa, sesele?

-    Taip, jis kasdien eina namo pietauti.

-    Man praneškite prieš dvi dienas. Žinote "pašto" medį?

-    Žinau.

-    Ten bus padėtas revolveris, kurį ryšininkas tą vakarą paims ir, nunešęs į ligoninę, perduos Indėnui. Jam, bėgant iš ligoninės, gali prisireikti. Be to, perduokite Indėnui šį laiškelį.

Vadas padavė Ryžtuolei mažą popieriaus lapelį, kurį ji paslėpė po drabužiais.

Ryžtuolė - tai ta pati medicinos sesuo, kuri perrišimo kambaryje kėlė Indėno dvasią, ragino nenusiminti ir pilnomis gailesčio akimis žiūrėjo į jo kančias. Jos širdis buvo kupina meilės Tėvynei ir ryžto padėti broliams-partizanams.

Dar keletą minučių pakalbėjusi su partizanais, atsisveikino ir, vado lydima, paliko stovyklą.

* * *

Prie lovos, palinkusi prie ligonio, seselė atsargiai taisė ant galvos tvarsčius. Jos ranka nuslydo ant ligonio krūtinės, palikdama ten raštelį. Tai pajutęs Indėnas nepastebimai paslėpė jį po apklotu. Seselei išėjus, nusigręžė į langą ir, užsitraukęs ant galvos antklodę, pasiruošė "miegoti". Palikęs plyšelį tarp antklodės ir pagalvės, perskaitė laišką. Nors veidas buvo ramus, širdis krūtinėje šokinėjo iš džiaugsmo, kad jo broliai-partizanai ruoštajam siurprizą - išėjimą į laisvę. Laukęs nesulaukęs Balio, sulaukė netikėtos naujienos tiesiai iš žaliųjų miškų. Be galo ilgėdamasis laisvės, Indėnas kiekvieną dieną prašė seselės, kad ji praneštų partizanams, jog jis jau gali vaikščioti. Ši ramino, kad nėra ko skubėti, kad jis dar galįs ramiai gydytis.

Jau penkios savaitės, kai Indėnas guli ligoninėje, o jam atrodo, kad prabėgo ištisi metai.

Kartą ketvirtadienį po pietų Indėnas, pakilęs iš lovos, ėjo į vonią. Staiga nuo laiptų pusės einanti sena moteris, pamačiusi jį, puolė artyn.

-    Sūneli mano! - ir ištiesė rankas, norėdama jį apkabinti, tačiau čia pat atsiradęs senasis enkavedistas-sargybinis suriko:

-    Kur lendi prie bandito, sena ragana! - ir nubloškė senutę nuo sūnaus. Toji nuo stipraus smūgio žengė kelis žingsnius atgal ir krito be sąmonės. Išdžiūvėlis enkavedistas įstūmė Indėną į palatą ir pagrasino automatu, jei šis dar bandytų išeiti į koridorių.

Senutė sąmonę atgavo tik perrišimo kambaryje. Savo sūnaus ji, aišku, daugiau nematė. Sargybinis ją lydėjo iki pat išėjimo iš ligoninės.

Baigėsi šeštoji laukimo savaitė. Indėnas baiminosi, kad neišgabentų jo į kalėjimą: tada viskas baigta.

Penktadienio vakaras. Koridoriuje prie stalo sėdi jaunuolis su parišta ranka. Seselė ant stalo sterilizuoja tvarsčius. Jie beveik nesikalba - tik pasikeičia vienu kitu žodžiu. Už keleto žingsnių nuo staliuko - durys į vonios kambarį. Indėnas priėjo prie durų, uždėjo ranką ant rankenos, norėdamas jas atidaryti, ir pažvelgė staliuko pusėn.

-    Jums sunku vaikščioti, - kreipėsi į Indėną jaunuolis.

-    Kol kas sunku, bet pamažu taisausi, - atsakė Indėnas.

Pažiūrėjusi į Indėną, seselė nežymiai mirktelėjo, parodė galva jaunuolio pusėn ir nuėjo koridoriumi. Supratęs užuominą, Indėnas įėjo į vonios-tualeto kambarį. Netrukus čia užėjo ir jaunuolis, parišta ranka. Jų akys susitiko.

-    Kada jums reikalingas revolveris? - paklausė Indėno naujasis pažįstamas.

-    Kaip galint greičiau, brolau, kaip galima greičiau, nors ir šiandien.

-    Na, taip greitai negalime. Pirmadienį, gerai?

-    Dievas žino, kas gali atsitikti iki pirmadienio.

Kiek pagalvojęs jaunuolis nusprendė:

-    Sekmadienio vakare, gerai?

-    Jei anksčiau negalima - ką jau padarysi.

-    Aš atnešiu jį į tualetą ir padėsiu štai čia, - parodė ranka į viršuje esantį vandens bakelį.

-    Gerai. Sekmadienio vakare aš jį iš čia paimsiu.

Indėnas grįžo į palatą. Jis daug nesvarstė, jo planas buvo trumpas ir aiškus: sekmadienio naktį nudėti abu sargybinius ir dingti iš ligoninės, o ten jo lauks partizanai. Kad tik greičiau ateitų tas sekmadienio vakaras. Ilgai vartėsi Indėnas lovoje, negalėdamas užmigti. Nurimo tik šeštadienio ryte.

Diena prailgo. Elektros apšviestoje palatoje už stalo sėdėjo gerasis sargybinis ir pasakojo savo nutikimus fronte. Ligoniai įdėmiai klausėsi, tik Indėnui tai nerūpėjo. Jis galvojo tik apie tai, kaip rytoj pavyks jam pabėgti.

Kone visas ligoninės personalas išsivaikščiojo į namus, liko tik budintis gydytojas. Sargybiniui nusibodo malti liežuviu ir jis pradėjo vaikščioti po palatą ir koridorium. Jau paskutinė seselė rengėsi palikti ligoninę, kai laiptais į viršų pakilo trys ginkluoti enkavedistai su sargybos viršininku viršila. Jis kažką pašnibždėjo sargybiniui į ausį. Netrukus į palatą įėjo seselė ir, pasilenkusi prie Indėno, padavė vaistų nuo skausmo.

-    Atėjo tavęs, - pasakė ji ir išbėgo iš palatos.

Šie seselės žodžiai Indėnui tarsi peilis pervėrė krūtinę. "Atėjo tavęs", -skambėjo ausyse, smelkėsi širdin... Viskas žuvo, prapuolė... Indėnas apsivertė ant šono ir apsimetė miegąs. Girdėjo prie jo lovos artėjančius žingsnius.

-    Na, jau sveikas, a?

Indėnas atsivertė ant nugaros ir pamatė padūmavusias sargybos viršininko akis.

-    Dar nesveikas, draugas viršila.

-    Nu, nu, nu - iki kalėjimo nueisi. Gana čia tau veltui duoną valgyti.

-    Gal nueisiu, bet vargu, draugas viršila. Būtų gerai, jei būtų galima dar kokią savaitėlę pagulėti ligoninėje.

Nieko daugiau nepasakęs, viršila išėjo iš palatos. Koridoriuje prie palatos durų jie dar ilgai kalbėjosi. Indėnas įtemptai klausėsi, kas vyksta aplinkui, bet pajutęs, kad enkavedistai išėjo, nurimo. Į palatą įėjo seselė.

- Jie nusprendė rytoj rytą, aštuntą valandą,- taisydama tvarsčius pašnibždėjo seselė.

Dabar Indėnui buvo aišku, kad rytoj, kai keisis sargybiniai, jį išveš į kalėjimą. "Šiandien arba niekada," - kankino mintis. Jis apsimetė miegąs, bet ištempęs ausis klausė, kas dedasi aplinkui. Laukė dvyliktos valandos nakties, kada užgesins šviesą ir pasikeis sargybiniai. O kas bus, jei ateis dičkis budrusis enkavedistas? Argi jis savo jėgomis pajėgs įveikti tokį ginkluotą vyrą? Indėnas karštai meldė Dievą, kad budėti ateitų miegalius. Gal jis ir šiąnakt, kaip paprastai, užmigtų. Tada būtų viskas puiku. Jis suraitytų jį kaip mat. Bet jei ateis tas dičkis rusas?... Kaip ten bebūtų, Indėnas pasiryžo vykdyti išėjimo į laisvę arba į kapus planą.

Laikrodis koridoriuje išmušė dvyliktą. Užgeso šviesa ir palatoje pasidarė visiškai tamsu. Dabar Indėno niekas negalėjo matyti. Koridoriuje pasigirdo naujojo sargybinio žingsniai. Indėnas visą dėmesį sutelkė į palatos duris, laukdamas jo pasirodant. Tarpduryje išdygo mažo žmogaus šešėlis: Indėnas nudžiugo - budėti atėjo jaunasis miegalius.

Kurį laiką pavaikščiojęs koridoriumi, sargybinis atsisėdo ant taburetės. Indėnas sekė kiekvieną jo judesį. Sargybinis pasėdėjo ramiai visą valandą, aišku, snaudė. Indėnas ištiesė ranką ir, paėmęs nuo staliuko peilį, ruošėsi keltis, tačiau tuo tarpu vienas ligonis pradėjo šaukšteliu skambinti į stiklinę, šaukdamas sanitarę. Pabudęs sargybinis ėmė vaikščioti po palatą. Aptarnavusi ligonį, santarė išėjo. Aplinkui viskas nurimo ir sargybinis, atsisėdęs ant taburetės, vėl užmigo. Laikrodis išmušė pusę trijų. Sargybinis nesujudėjo. Indėnas atsargiai atsisėdo lovoje ir ėmė plėšyti laikraštį, norėdamas įsitikinti, ar neišgirs sargybinis. Šis ramiai miegojo. Tyliai išlipęs iš lovos, vienoje rankoje laikydamas peilį, kitoje laikraštį, Indėnas artinosi prie sargybinio. Priėjo taip arti, kad matė užmerktas jo akis. Džiaugėsi, kad nereikės panaudoti peilio, nes sargybinis ramiai sau miegojo, apkabinęs automatą, ir net sapne nematė, kaip pro jį praslinko basas pusnuogis žmogus. Indėnas nuėjo tualeto link. Pamatęs, kad prie staliuko, kur paprastai sėdėdavo medicinos sesuo, nieko nėra, Indėnas pasileido laiptais žemyn prie išorinių durų. Jos buvo užrakintos ir rakto duryse nebuvo. Prisiminęs, kad laiptinėje yra langas, grįžęs atidarė jį. Į veidą padvelkė vėsa. Indėnas iššoko pro langą ir, kiek turėdamas jėgų, leidosi bėgti gatve. Jį užpuolė šuo. Nekreipdamas į jį dėmesio, Indėnas bėgo gimnazijos link.

Paaiškinimai. Vieta, kurioje 1945 m. spalio 10 d. buvo šauta į A.Milčiuką, neišaiškinta. Neišaiškintas ir pats įvykis, kuris, toks kaip aprašyta, yra gana neįtikinamas, o būtent: 1) kaip išdrįso išdavikas pasikėsinti į A.Milčiuką, einantį su grupe partizanų, ir po jo sužeidimo prieiti prie jo, kad įsitikintų, ar tai tikrai jis ir ar negyvai nušautas? 2) kodėl A.Milčiukui nepadėjo su juo ėję partizanai? Neįtikėtina, kad po išdaviko šūvio jie išbėgiojo, palikę parkritusį savo vadą. Tarp partizanų buvo kalbama, kad į A.Milčiuką šovė tuo metu Debeikių vls. veikusio partizanų būrio vadas. Apie to priežastis galima tik spėlioti.

Minimi: Povilas Gogelis - 1944-1948 m. Debeikių vls. milicijos viršininkas, g.1912 m. Leliūnų k., Debeikių vls. Nuo 1940 m. labiausiai pasižymėjęs sovietinis aktyvistas. 1945 m. spalio 28 d. vadovavo Debeikių vls. Dauneikių k. gyventojų žudynėms - buvo nušauti 6 žmonės. 1948 m. buvo pažemintas pareigose ir Anykščiuose išvietėje nusišovė.

Balys - Milčiuko sesers Reginos vyras Balys Milečka.

Aprašyta Šarūno rinktinės partizanų stovykla buvo įsikūrusi už 8 km nuo Utenos, Krašuonos pelkių rajone.

Dalius, Greitis, Ilgūnas, Jonukas, Kietis, Robinzonas, Ryžtuolė ir Vijoklis -

neišaiškinti.

VĖL LAISVĖJE

Buvo lapkričio pabaiga. Vietomis žemę jau kaustė pirmasis 1945 metų gruodas, bet balos dar ne visur buvo užtrauktos ledo. Keliai buvo pabjurę. Ypač kelias iš Utenos į Tauragnus. Žmonės vengė kur nors važiuoti. Jų miegas buvo neramus. Kiekvienu momentu galėjo užgriūti bolševikai, išvaryti iš namų arba nušauti. Taip jie stengėsi priversti lietuvius atsisakyti savo idealų ir tapti bolševikais. Bet argi lietuvis gali tapti bolševiku, kurio vardas pasaulio, o ypač lietuvio akyse, nevertas šuns vardo ir jis tariamas su pasibjaurėjimu. Daugumas Lietuvos sūnų, nenorėdami bendrauti su bolševikais ir tapti jų vergais, pasirinko kovą su jais ar net mirtį. Šiems pasiryžėliams netrukdė nei tamsios rudens naktys, nei pabjurę keliai.Trečiame kilometre nuo Utenos per pažliugusius laukus Tauragnų pusėn ėjo žmogus. Nežiūrint šalto oro, jis ėjo basas, apsivilkęs tik apatiniais baltiniais. Jo galva apibintuota, kojos iki kelių aplipę purvu. Sustojęs apsidairė aplinkui ir sušnibždėjęs: "Dieve mano, kaip šalta", - skubėjo toliau.

 

Ar tai ne priešų gaujos slenka, Nori kažkur nematomai praslyst, Juos su perkūnu mūs ginklai trenkia, Kai jie patenka į mūsų akis... 1947, Tigras

□Ar tai ne priešų gaujos slenka, Nori kažkur nematomai praslyst, Juos su perkūnu mūs ginklai trenkia, Kai jie patenka į mūsų akis... 1947, Tigras

J.Puodžiūnas-Šerkšnas, J.Gražys-Viesulas, J.Urbonas-Lakštutis, A.Augulis-Vėjas

□J.Puodžiūnas-Šerkšnas, J.Gražys-Viesulas, J.Urbonas-Lakštutis, A.Augulis-Vėjas

Perkūno būrio partizanas Juozas Staškevičius-Ūdra

□Perkūno būrio partizanas Juozas Staškevičius-Ūdra

Vytauto apygardos Jovaro kuopos partizanai. Priekyje Perkūno būrio vadas J.Staškevičius-Aušra, toliau -Užugirio būrio vadas P.Grumbinas-Ąžuolas

□Vytauto apygardos Jovaro kuopos partizanai. Priekyje Perkūno būrio vadas J.Staškevičius-Aušra, toliau -Užugirio būrio vadas P.Grumbinas-Ąžuolas

Jautė, kad jį apleidžia jėgos ir skubėjo išeiti į sausesnę dirvą. Apylinkės jam buvo nepažįstamos. Bijodamas persekiojimo, nesiryžo kur nors užeiti paprašyti drabužių ir apavo. Šaltis kaustė jo kūną, pradėjo skaudėti žaizdas. Jis taip sušalo, kad pagaliau nusprendė, nežiūrint pavojaus, užeiti į pirmą pasitaikiusią pirkią sušilti, tačiau aplinkui nesimatė nė vienos sodybos. Indėnas bėgo toliau. Pagaliau pamatė mažą pirkelę ir priėjęs atsargiai pabeldė į langą. Prie lango priėjo pagyvenęs šeimininkas ir, pamatęs vienmarškinį žmogų, paklausė kas jis.

-    Prašau leisti sušilti, matote, esu pusnuogis.

Šeimininkas skubiai atidarė duris. Sukaupęs paskutines jėgas, vis dar nuogąstaudamas dėl gresiančio pavojaus, Indėnas įžengė vidun. Jį apgaubė pirkios šiluma. Viduje buvo tik šeimininkas ir jo žmona. Stovėjo krosnis ir dvi lovos.

-    Kodėl tu pusnuogis? - paklausė šeimininkas.

-    Neturiu kitų drabužių, dėde. Gal surastumėte kokius nors. Aš baigiu sušalti.

-    Dieve mano. Tokiu laiku eiti pusiau nuogam!... Kur tu eini ir iš kur?

Indėnas nežinojo, ką jam atsakyti. Suprato, kad norint gauti pagalbos,

reikia kaip nors viską paaiškinti. Senukas, matydamas, kad Indėnas nesiryžta pasipasakoti, jį nuramino, sakydamas:

-    Jei tu geras žmogus - mūsų nebijok. Mes ne komunistai. Sakyk, kas atsitiko, gal galėsime kuo nors padėti.

Indėnas pasisuko į senuką.

-    Bėgu iš Utenos ligoninės nuo bolševikų, todėl ir pusnuogis.

-    Kaipgi tu tokį kelią nubėgai ir nesušalai?

-    O kiek kilometrų nuo Utenos?

-    Šeši, - ir šeimininkas puolė ieškoti kuo aprengti Indėną. Surado veltinius, senas sulopytas kelnes, tokį pat švarką, kepurę. Sušilęs ir apsirengęs Indėnas, padėkojęs šeimininkui, paklausė:

-    Dėde, kaip patekti į Anykščius apeinant Uteną?

-    Tuojau rytas. Tu tamsoje jau nespėsi praeiti Uteną. Kryptį aš tau parodysiu, - kalbėjo senukas, lydėdamas Indėną. - Žiūrėk, sūneli, eik šiuo lauku. Priėjęs mišką, eik dešine jo puse. Po to paklausi kelio pas žmones. Jie čia geri, tau parodys. Matai ten ant kalvos sodybą? Tai turtingi, bet geri žmonės. Du sūnūs buvo išėję į partizanus, bet paskui užsiregistravo. Jie

visko turi - gausi gerus drabužius ir apavą. Su mano skudurais tu sušalsi.

-    Na, sudie, dėde. Ačiū už viską, - atsisveikino Indėnas ir patraukė lauku į nurodytą sodybą. Eidamas nuvyniojo nuo galvos tvarsčius, kad nebūtų matyti, jog jis sužeistas. Dabar tvarsčius buvo galima pastebėti tik pro suplyšusio švarko skyles ant jo krūtinės. Indėnas buvo panašus į vaiduoklį ar baidyklę, kokias ūkininkai stato daržuose paukščiams atbaidyti, arba į pamišėlį, kuris nebijo nei šalčio, nei žmonių ir nežino, kur eina. Indėnas nusprendė, reikalui esant, apsimesti durneliu.

Priėjęs nurodytą sodybą, pabeldė į langą. Niekas neatsiliepė. Jis beldė dar ir dar, kol pagaliau buvo įleistas į vidų. Kambaryje buvo jauku ir šilta. Indėnas atsisėdo prie stalo. Kitoje stalo pusėje sėdėjo solidus vyriškis ir rūkė. Ant lovos sėdėjo antras vyriškis - šio brolis. Indėnas paprašė užsirūkyti. Rūkė tylėdami. Baigęs rūkyti, Indėnas kreipėsi į vyriškius:

-    Ar galėtumėte padovanoti man kokio nors apavo? Labai šąla kojos.

Už stalo sėdėjęs vyriškis ilgai tylėdamas žiūrėjo į naktinį svečią.

-    Kad ir mes nieko neturime. Viskas sunešiota. Tikrai nieko tinkamo nėra.

-    Man gerų nereikia. Gal vis tik ką nors surastumėte?

-    Žinote, tikrai nieko nėra.

-    Ponai, nebijokit. Aš ne provokatorius ir ne šnipas. Esu sužeistas, bėgu iš Utenos ligoninės. Pas vieną žmogelį gavau šiuos skudurus, bet jie visai nešildo. Žmogus neturtingas - nieko geresnio neturėjo. Man tik ką nors iš apavo, visa kita gal gausiu kitur, - prašė Indėnas.

-    Viskas aišku, bet ką padarysi, kad ir mes nieko tinkamo neturime, -tvirtino šeimininkas.

Dar ilgai meldė Indėnas šių turtuolių surasti nors pirštines, bet, pasirodo, ir jos buvo visai suplyšę. Matydamas, kad nieko negaus, pakilo eiti. Palydėjęs iki durų ir jį išleidęs, šeimininkas paskubėjo jas užtrenkti.

Aušo rytas ir reikėjo skubėti. Indėnas nusprendė poilsio eiti į mišką -toliau nuo blogų akių. Užsuko dar į vieną sodybą, bet ir čia nieko negavo, nes žmonės buvo neturtingi.

Sutikdami rudens rytą, giedojo gaidžiai. Tolumoje girdėjosi iš šulinio semiamo vandens teliūškavimas. Indėnas pajuto, kad jis negirdi kaire ausimi ir susirūpino, nes gera klausa dabar jam buvo ypač reikalinga. Iki miško liko keli žingsniai. Staiga Indėnas išgirdo kalbant vyrą ir sustojo kaip

įbestas. Reikėjo skubiai slėptis. Pamatęs netoliese duobę, nubėgo prie jos.

-    Kas ten?! - išgirdo šaukiant ir pamatė du ginkluotus vyrus, kurių vienas krito už krūvos akmenų, o antras pakartojo klausimą.

-    Kas tu toks?! Eik čia - antraip šausiu!

Indėnas vis dar stovėjo, dairydamasis į šalis, nežinodamas ką daryti. Staiga pamatė, kad vyras su užtaisytu automatu artėja prie jo. Indėną apėmė virpulys. Jis sukaupė jėgas, ruošdamasis šokti į šalį ir bėgti, bet pamatė, kad iš kitos pusės artėja antrasis vyriškis.

-    Stok! - įsakmiai sušuko šis.

-    Vis vien kada mirti, - pagalvojo Indėnas, - jei tai bolševikai - gyvo jie manęs nepaims. Tuojau viskas paaiškės, o tada...

Priėjęs aukštas, baltais puskailiniais apsivilkęs vyriškis, užriko:

-    Rankas aukštyn!

Indėnas pakėlė rankas. Jam atrodė, kad tai partizanai, bet kol tuo neįsitikins, nutarė tiesos nesakyti.

-    Kas tu toks ir ko valkiojiesi nakties metu?! - kreipėsi į jį aukštasis.

Indėnas nutarė suvaidinti durnelį:

-    Aš esu žmogus ir einu namo, - atsakė proverksmiais.

-    O kur tavo namai?

-    Tauragnuose.

-    Tauragnuose? Tai ko tu čia vaikštai nakties metu?

-    Einu namo.

-    Tavo vardas, pavardė?

-    Pavardės nežinau. Teta mane vadina Tamošiuku.

-    Kurioje gatvėje gyveni Tauragnuose?

-    Nežinau.

-    Iš kur dabar eini?

-    Iš Utenos.

-    Ką veikei Utenoje?

-    Buvau pas tetą. Ji labai gera ir aš pas ją dažnai nueinu.

Abu vyriškiai įtarė jį esant silpnapročiu, tačiau tuo pat metu galvojo, kad tai gali būti ir bolševikų pasiųstas šnipas. O Indėnas buvo beveik įsitikinęs, kad čia partizanai, nes stribai naktimis po du nevaikšto. Bijodami partizanų, jis vaikšto gausesnėmis grupėmis. Atsargos dėlei jis ir toliau vaidino durnelį:

-    Aš nuleisiu rankas.

-    Nebandyk! Mes tave apieškosime, - žengė aukštasis Indėno link.

-    Nesiartink, bėgsiu, - sušnypštė Indėnas, - aš nieko neturiu, galiu nusirengti ir atiduoti jums savo skudurus - ieškokite.

Vyriškiai pradėjo juoktis. Jų akyse sužibo gailestis.

-    Tu durnas, ar ne?

-    Durnius, - atsakė Indėnas ir nuleido rankas.

-    O gal tu nedurnas?

-    Gal ir nedurnas.

-    O kodėl tu nori nuo mūsų bėgti?

-    Aš nenoriu jums pasiduoti.

-    Jei bėgsi - mes tave nušausim.

-    Šaukite, man nesvarbu.

Vyriškiai jau nesijuokė. Jų įtarimas, kad tai gali būti bolševikų pasiųstas šnipas, augo. Staiga aukštasis pastebėjo apibintuotą Indėno krūtinę.

-    Tu sužeistas? Kodėl krūtinė aptvarstyta? Kas tu toks galų gale? Sakyk, ko tyli?

-    Aš sužeistas partizanas ir bėgu iš Utenos ligoninės. Šaukite! - sušuko Indėnas, šoko į šalį ir pasileido miško link, bet vietoj laukiamų šūvių išgirdo:

-    Brolau, nebėk, nebijok! Mes taip pat partizanai. Sustok, palauk!...

Indėnas sustojo.

-    Tu tikrai partizanas? - klausė priėję prie jo vyriškiai.

-    O jūs galvojate, kad tik jūs vieni galite būti partizanais? - klausimu į klausimą atsakė Indėnas.

Aukštasis, partizanas Liepa, buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, dabar partizanų rinktinės vadas, apkabino Indėną ir pabučiavo. Pasveikino Indėną ir antrasis, taip pat vienas iš rinktinės vadovaujančių pareigūnų.

Išaušo rytas ir visi trys patraukė miško link. Po patirtos įtampos Indėną jėgos visai apleido ir eiti jis galėjo tik prilaikomas savo naujųjų draugų.

Paaiškinimai.A.Milčiukas-Tigras iš ligoninės pabėgo 1945 m. lapkričio 21 d. Jo sutikti partizanai buvo:

Liepa- Vladas Mikulėnas iš Mockėnų k., Utenos vls., buvęs nepriklausomos Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto medicinos f-to studentas. Žuvo 1945 m. gruodžio 1 d. Biliakiemio k., Utenos vis.

Antras partizanas neišaiškintas.

ŽIEMOS KELIAIS

Labanoro mišką gaubė tyla. Prieš kelias dienas pasnigo. Miške buvo daug salelių, kuriose galima gerai pasislėpti. Į jas galima patekti tik siaurais, mažai kam žinomais takeliais. Vienoje tokioje salelėje degė laužas, apie jį sėdėjo vyrai. Įėjimą į salelę, kurioje gyveno visas būrys partizanų, saugojo tik vienas sargybinis. Prie laužo sėdėjo rinktinės vadas Liepa ir kalbėjosi su vyrais. Vieni ruošė pietus, kiti valė ginklus, dar kiti prieš ugnį džiovino autkojus. Papietavęs rinktinės vadas atsisveikino ir, Katino lydimas, išėjo lankyti kitus po mišką išsibarsčiusius būrius.

Salelėje buvo įrengtos priklotos šieno žeminės. Jose partizanai leido laiką lošdami kortomis ar pasakodami įvairias istorijas. Vienoje tokioje žeminėje rūpestingai apklotas antklode ir kailiniais gulėjo Indėnas. Į žeminę įėjo būrio sanitaras Meška ir priėjo prie Indėno.

-    Na, kaip jautiesi, brolau?

-    Pats nežinau - atrodo nieko neskauda, o judėti negaliu.

-    Pabandysiu ištrinti tave spiritu, gal padės? - pasakė Meška, perrišdamas Indėno žaizdas, ir ėmėsi trynimo.

Po kelių dienų Indėnas su lazda jau pajėgė nueiti iki laužo, o po pusantros savaitės vaikščiojo jau visai gerai. Jam reikėjo grįžti į buvusias jo veiklos apylinkes, iki kurių buvo kelios dešimtys kilometrų. Eiti reikėjo pereinant iš vieno būrio į kitą, o vėliau - lydimam ryšininkų.

Vieną vakarą Indėnas atsisveikino su būrio vyrais ir, lydimas Kietuolio ir Jaunučio, iškeliavo į kitą kuopą.

Nuėję gerą dešimtį kilometrų, vyrai pasuko į K. kaimą ir, priėję prie trobos, pabeldė į langą. Duris atidarė mergina ir jie atsidūrė šiltame kambaryje. Apšilę Kietuolis su Jaunučiu, palikę Indėną, grįžo atgal, o mergina - ryšininkė - išbėgo ieškoti apylinkėje likusio būrio vado, kuris turėjo susitikti su Indėnu ir lydėti jį toliau. Po valandos ji grįžo su kuopos vadu. Tai buvo patrauklių veido bruožų aukštas vaikinas Vytautas B. Pasisveikinęs su Indėnu, pakvietė eiti su juo. Matydamas apibintuotą Indėno galvą ir perrištą dešinę ranką, paklausė apie sveikatą. Sužinojęs, kad žaizdos dar atviros, pasiūlė kurį laiką pagyventi jo kuopoje, kurioje partizanavo sumanus medicininės tarnybos puskarininkis, galintis išgydyti jo žaizdas. Nors Indėnui norėjosi kuo greičiau grįžti į savo apylinkes, sutiko su kuopos vado pasiūlymu.

Po trijų dienų Vytautą pasiekė liūdna žinia...

Šnipas, susekęs rinktinės vado buvimo vietą, atvedė tris šimtus bolševikų, kurie apsupo sodybą, kurioje buvo apsistojęs Liepa su trimis draugais. Po ilgos sunkios kovos visi trys žuvo. Jų kūnai, degant pastatams, smarkiai apdegė. Palikęs Indėną vieną, Vytautas su keliais draugais nuskubėjo į Pakalnių apylinkę ir, surinkęs apdegusius žuvusiųjų kūnus į karstą, palaidojo. Netekus mylimo vado, partizanus apėmė liūdesys.

Daugiau nei dvi savaites puskarininkis Beržas gydė Indėno žaizdas. Joms dar neužgijus, Indėnas nutarė eiti toliau. Laukuose ir miške buvo pilna sniego. Priėję K. kaimą, Indėnas su Vytautu pasikinkė į roges arklį ir išvažiavo Vyžuonų link. Nuvažiavus keletą kilometrų, prasidėjo pūga. Kelius užnešė sniegu. Arklys sunkiai traukė roges, pagaliau įkrito į sniego užpustytą duobę. Betraukiant arklį, Vytautas sniege pametė kaliošą. Pūgai nerimstam, teko užvažiuoti į sodybą ir palaukti, kol oras pagerės.

Vėjui kiek aprimus, važiavo toliau. Nors keliai buvo užpustyti, Vytautas, gerai pažinojęs apylinkę, sėkmingai atvažiavo į I. kaimą ir sustojo prie ryšininko trobos. Ryšininkas pašėrė arklį, o jo sesuo skubėjo virti sušalusiems partizanams arbatą. Ryšininkas pranešė, kad rytoj vakare pas jį turėtų ateiti Aukštaičio būrio partizanai. Vytautas išvažiavo atgal, o Indėnas pasiliko laukti Aukštaičio vyrų. Ryšininkas jį apgyvendino patikimoje slėptuvėje.

Ryte iš Utenos, esančios už šešių kilometrų nuo kaimo, grįžo antroji ryšininko sesuo, gera ligoninės medicinos sesers Ryžtuolės draugė.

-    Tai jūs pabėgote iš ligoninės? - paklausė ji.

-    Taip, tai aš.

-    Oho! Na, ir priskaldėte malkų!

-    Kaip tai?... Pabėgau ir tiek.

-    Pabėgote tai pabėgote, bet dar ir du bolševikus pasodinote dešimčiai metų.

-    Kada, kaip?.. - nustebo Indėnas.

- Labai paprastai. Jums pabėgus, už "bandito pražiopsojimą" suėmė sargybinį, o po pusvalandžio ir sargybos viršininką viršilą už tai, kad jis jums iš vakaro pasakė, kad ruošiasi išvežti į kalėjimą. Vakare prokuroras "padalijo" abiems po dešimt metų kalėjimo ir išvežė iš Utenos. Visa ligoninė leipo juokais dėl šio įvykio, - baigė juokdamasi ryšininko sesuo, prajuokinusi savo pasakojimu ir Indėną.

Vakare Aukštaičio vyrai neatėjo. Nepasirodė jie ir kitą vakarą. Indėnas su ryšininku nutarė eiti pas kitą ryšininką, tikėdamiesi, kad gal jis gali surasti partizanus. Ilgai teko bristi per sniegą, kol atėjo į reikiamą kaimą. Ryšininkas buvo kažkur išvykęs ir, nieko nepešę, vyrai grįžo atgal.

Trečią dieną pas ryšininką atvažiavo trys kito būrio partizanai, kurie taip pat norėjo susitikti su Aukštaičio vyrais. Indėnas sėdo į roges ir kartu išvažiavo jų ieškoti. Oras buvo geras ir rogės lengvai slydo vingiuotu keliu. Netrukus privažiavo kaimą, kuriame tikėjosi rasti Aukštaičio vyrus, ir apsistojo vienoje sodyboje. Po pusvalandžio į kambarį įėjo trys jauni, linksmi vaikinai. Šeimininkė pavaišino partizanus karšta vakariene, o šeimininkas - ąsočiu alaus. Po vakarienės, pasidaliję į dvi grupes, partizanai paliko kaimą. Indėnas su naujaisiais draugais išvažiavo į Aukštaičio būrį. Vidurnaktį pravažiavo Vyžuonėlių dvarą ir laukuose tarp Utenos ir Vyžuonos pasuko Debeikių link. Įvažiavę į šalia siauruko geležinkelio esantį kaimą, sustojo prie didelės trobos. Tai buvo Aukštaičio gimtinė. Bolševikai dar nebuvo jos nugriovę. Kieme juos pasitiko neaukštas plačiapetis malonaus veido vidutinio amžiaus ginkluotas vyriškis. Tai buvo kuopos vadas Aukštaitis. Pasisveikinęs pakvietė atvykėlius į vidų, kur vado sesuo partizanus pavaišino. Pro kaimą Anykščių link pravažiavo pilna enkavedistų automatrica. Netrukus partizanai, vadovaujami Aukštaičio, palikę kaimą nuėjo į slėptuvę ilsėtis.

Didžiulėje požeminėje slėptuvėje prie linksmai ūžiančio primuso sėdėjo keletas vyrų ir keptuvėje čirškino mėsą. Atvykėlius pakvietė pasivaišinti, bet jie buvo ką tik pavalgę ir padėkoję sugulė ant šiaudų poilsio.Diena praėjo bekalbant apie partizanų susirėmimus su bolševikais, apie sunkius mūšius ir apie kenčiančią nuo teroro tėvynę. Vakare Aukštaitis, Indėnas ir dar keletas vyrų, išlindę iš slėptuvės, išskubėjo į kaimą paieškoti rogių tolimesnei Indėno kelionei. Roges surado greitai ir susėdę nuvažiavo į Stabulankių pusę, kur turėjo susitikti su partizanais, kurie toliau lydės

 

Povilas Kaminskas-Svyruoklis, Povilas Švilpa-Simutis

□Povilas Kaminskas-Svyruoklis, Povilas Švilpa-Simutis

Jovaro kuopos partizanai: klūpo J.Povilionis-Šmėkla; stovi P. Mameniškis-Girėnas, J.Puodžiūnas-Šerkšnas, J.G rąžys-Viešu las, A.Bagočiūnas-Dūmas, A.Augutis-Vėjas, B.Puodžiūnas-Garsas

□Jovaro kuopos partizanai: klūpo J.Povilionis-Šmėkla; stovi P. Mameniškis-Girėnas, J.Puodžiūnas-Šerkšnas, J.G rąžys-Viešu las, A.Bagočiūnas-Dūmas, A.Augutis-Vėjas, B.Puodžiūnas-Garsas

Tauro būrio partizanai: J.Jankauskas-Vanagas, A.Vinciūnas-Adomėnas, J.Kemeklis-Tauras, J.Adamonis-Rytas, Šmėklos būrio partizanas K.Žvirblis-Radvila

□Tauro būrio partizanai: J.Jankauskas-Vanagas, A.Vinciūnas-Adomėnas, J.Kemeklis-Tauras, J.Adamonis-Rytas, Šmėklos būrio partizanas K.Žvirblis-Radvila

Indėną į jo apylinkes. Po kelių valandų kelionės privažiavo sodybą, kurioje jų jau laukė du partizanai. Vienas jų vilkėjo policininko miline, ant galvos turėjo Lietuvos kariuomenės kepurę, o ant pečių kabojo rusiškas automatas. Antrasis ant puspalčio buvo užsimetęs baltą maskuojantį apsiaustą, ginkluotas rusišku automatu ir pistoletu. Nuo atvykusiųjų šie du skyrėsi tuo, kad dėjosi esą dideli viršininkai. Jie neslėpė savo nepasitenkinimo, kad teks keletą kilometrų lydėti Indėną. Nuo Stabulankių stoties Indėnas su naujaisiais palydovais geležinkeliu patraukė Anykščių link.

-    Gal galima būtų gauti arklį ir roges ir pavažiuoti kokius septynis kilometrus? O ten man jau apylinkės pažįstamos, - kreipėsi Indėnas į šalia einantį partizaną.

-    Būtų gerai, - suburbėjo maskuojamuoju apsiaustu apsisiautęs vyriškis ir pokalbis nutrūko.

Paėję geležinkeliu kelis kilometrus, partizanai sustojo ir Indėną lydėjusieji, pasitraukę į šalį, dėl kažko tarėsi. Pasitarus policininko milinę vilkįs partizanas nuėjo geležinkeliu tolyn, o antrasis, kurį laiką pagalvojęs, kreipėsi į Indėną:

-    Paklausyk, brolau, o kas jeigu kelionę atidėtume rytdienos vakarui, ar nebūtų geriau?

-    Jei šiandien negalite, galime keliauti rytoj. Man vis tiek, - atsakė Indėnas.

-    Gerai. Tada eime už ežero ir ten pas žmogų kambaryje perdienosime, o rytoj vakare palydėsime tave į tavo apylinkes.

Šio partizano nedomino sužeistojo likimas. Jis galvojo, kaip greičiau Indėno atsikratyti, kad nereikėtų jo lydėti. Jei Indėnas būtų tai supratęs, būtų jį palikęs ir toliau keliavęs vienas. Bet jis manė, kad jį lydintis partizanas yra pasiruošęs padėti, kaip kad įprasta tarp partizanų.

Praėję ežerą, jie užsuko į ant kalno stovinčią pirkelę. Šeimininkė priėmė maloniai ir poilsiui pasiūlė lovas. Indėnas atsigulė, o jo draugas nutarė pasėdėti ir jį pasaugoti. Paryčiu budintis partizanas kreipėsi į Indėną:

-    Klausyk, ar miegi?

Truputį pasnaudęs, Indėnas jau seniai nemiegojo.

-    Nemiegu. Ką pasakysi?

-    Žinai, brolau, aš truputį išeisiu. Nueisiu pas vieną kaimyną ir tuojau grįšiu.

- Kas man darbo. Eikite, jeigu reikia, aš galiu pabūti ir vienas.

Partizanas pakilo iš užstalės ir, netaręs daugiau nė žodžio, išėjo. Perėjęs ežerą, jis nuskubėjo pas draugus, kęsdamas baimę, kad jam beeinant neprašvistų.

Išaušo rytas. Veltui laukė Indėnas grįžtant palydovo. Nesulaukęs suprato, kad tai buvo bailiai, pabijoję jį lydėti toliau.

Diena praėjo ramiai. Vakarop pradėjo kristi dideliais dribsniais sniegas. Indėnas atsisveikino su šeimininkais ir išėjo į netoliese esančią didelę sodybą, tikėdamasis gauti roges. Malonus šeimininkas sutiko jį pavėžėti, temstant pakinkė arklį ir Indėnas su šeimininko pristatytu jam paaugliu išvažiavo.

Netruko pralėkti septynis kilometrus. Čia vietovė jau buvo Indėnui gerai pažįstama ir, padėkojęs jį atvežusiam berniukui, iššokęs iš rogių patraukė savo keliais. Sodybų languose dar degė žiburiai...

Paaiškinimai. Aprašyta Šarūno rinktinės partizanų stovykla buvo ne Labanoro girioje, kaip rašo autorius, bet 8-10 km į rytus nuo Utenos, Krašuonos pelkių rajone tarp Račiūnų ir Biliakiemio kaimų.

Ryšininkė pas Indėną atvedė Mindaugo kuopos, veikusios Daugailių ir Utenos valsčiuose, vadą Girinį (A.Milčiukas dienoraštyje jį vadina Vytautu).

1945 m. gruodžio 1 d. Utenos vls., Biliakiemio k., J.Adamonio sodyboje buvo sunaikintas Šarūno rinktinės štabas. Žuvo ne keturi, kaip rašo autorius, bet trys partizanai: Liepa, Šarūnas ir Sakalas bei sodybos šeimininkas J.Adamonis.

Vyžuonėlių dvaras yra Utenos vls., 3 km į šiaurės vakarus nuo Utenos, prie Vyžuonos upės.

Indėnas su kuopos vadu Aukštaičiu susitiko Leliūnų vls., Antakalnių k., esančiame 4 km į rytus nuo Utenos.

Indėną Anykščių link, aplenkdami Uteną iš šiaurės pusės, lydėjo Šarūno rinktinės partizanai.

Stabulankių kaimas yra Leliūnų vls., 9 km į rytus nuo Rubikių ežero, prie Apšlavo ežero. Šioje kelionėje į savo kraštą - Elmininkų kaimą - Indėnas turėjo įveikti apie 23 km.

Aukštaitis - Vladas Patumsis iš Antakalnių k., Leliūnų vls. Šarūno rinktinės Kęstučio, nuo 1946 m. Ąžuolo kuopos vadas. Žuvo 1949 m. rugsėjo 28 d. Aluntos vls. , Papiškių k. Užkastas prie Utenos miesto esančio Dauniškiu ežerėlio.

Beržas - Valentinas Raslanas iš Raudoniškio k., Utenos vls. Medicinos felčeris, Šarūno rinktinės Mindaugo kuopos partizanas. 1947 m. sausio 15 d. Utenos vls. , Daučiūnų k. buvo suimtas ir nuteistas.

Jaunutis- neišaiškintas.

Katinas - Jurgis Katinas-Šarūnas iš Biliakiemio k., Utenos vls., Šarūno rinktinės vado adjutantas. Žuvo 1945 m. gruodžio 1 d. Biliakiemio k. J.Adamonio sodyboje.

Kietuolis - neišaiškintas.

Liepa— (žr.lll psl.)

Meška - Ričardas Čipkus iš Utenos. Šarūno rinktinės štabo sanitaras.

Sakalas - Algirdas Katinas, Šarūno brolis iš Biliakiemio k., Utenos vls. Šarūno rinktinės štabo apsaugos būrio vadas. Žuvo 1945 m. gruodžio 1 d. Biliakiemio k. J.Adamonio sodyboje.

Vytautas - Vytautas Baltuška-Girinis iš Anykščių. Buvęs Utenos aps. Daugailių vls. pradžios mokyklos “Pušynėlis” mokytojas, Šarūno rinktinės Mindaugo kuopos vadas. Žuvo 1946 m. spalio 4 d. netoli Utenos. Palaidotas Katlėrių kaimo kapinėse.

1946 METAI. LAUKUOSE IR MIŠKUOSE

Pailsėjęs Indėnas užlipo ant storu sniego sluoksniu padengto kalno, kurio viršūnėje, nelyginant vištos gūžta, stovėjo maža pirkelė. Langai švietė silpna šviesa. Tai buvo partizano Šmėklos gimtinė. Priėjęs prie durų, Indėnas pabeldė. Į priemenę išėjo Šmėklos mama.

-    Ko jūs norite?

-    Įleiskite, mamyte. Argi nepažįstate? Aš - Indėnas.

-    Nežinau aš jokių indėnų, - atkirto močiutė ir, grįžusi į kambarį, pasakė apie atvykėlį vyrui.

-    Kas jūs ir ko norite? - išėjęs į priemenę piktu balsu paklausė Šmėklos tėvas.

Ilgai teko įtikinėti tėvą, kad jis tikrai Indėnas, kuo tėvas niekaip nenorėjo patikėti, nes nesitikėjo jo gyvo pamatyti. Iš bolševikų nagų niekas juk negrįžta. Jis įtarė, kad tai provokacija.-    Kas tu bebūtum, bet tikriausiai sušalai ir aš, kaip katalikas, privalau tau padėti, - kalbėjo Šmėklos tėvas atidarydamas duris. Indėnui įėjus į

 

V.Petronis-Klevas, P.Jonelis-Tuzas, F.Kulikauskas-Liūtas, A.Milčiukas-Tigras, J.Valonis-Merkys

□V.Petronis-Klevas, P.Jonelis-Tuzas, F.Kulikauskas-Liūtas, A.Milčiukas-Tigras, J.Valonis-Merkys

Algimanto apyg. Šarūno būrio partizanai

□Algimanto apyg. Šarūno būrio partizanai

 

kambarį, šeimininkas, atidžiai į jį įsižiūrėjęs, sušuko:

-    Motin, argi nepažįsti?! Juk tai iš tikrųjų Indėnas, - ir Indėno nosis ir lūpos paskendo vešliuose senuko ūsuose. - Kaipgi tau pavyko pasprukti iš tų banditų nagų?

-    Vargais negalais pasprukau, dėde,- atsakė Indėnas, sėsdamas ant lovos krašto. - O kur Šmėkla?

-    Jis išvažiavo į Vilnių, - atsakė vienu kartu abu šeimininkai, vis dar stebėdamiesi Indėno pasirodymu.

-    Iš kur jis gavo dokumentus, kad gali net į Vilnių nuvažiuoti?

-    A... Susikūrė šiokius tokius ir išdūmė. Tu gi žinai mūsų nenuoramą. Jei neįklius, tai rytoj vakare turėtų grįžti. Gerai, kad atsiradai, vėl būsite kartu su mūsų Jonu, - baigė patenkintas senukas.

Susitvarkęs tvarsčius ir pavakarieniavęs, Indėnas nuėjo į daržinę, įsikasė į šieną ir užmigo.

Vakare laimingai iš Vilniaus sugrįžo Šmėkla. Abu su tėvu nutarė įrengti Indėnui slėptuvę ir pradėjo kasti įšalusią žemę. Po keleto valandų slėptuvė buvo įrengta. Indėnas ir Šmėkla kurį laiką joje pasislapstė, išsivalė ir susitvarkė ginklus ir išėjo ieškoti kitų partizanų. Viename miško pakraštyje jie sutiko penkis partizanus, kurie, nebodami šalčio, gyveno miške, mažoje, iš šiaudų pastatytoje būdelėje. Iš netoli esančios sodybos į stovyklą vedė takelis, kurį maskavo pravedamos juo karvės. Kitoje stovyklos pusėje buvo didžiulė užšalusi, blizganti kaip veidrodis pelkė. Indėnas kelioms dienoms pasiliko stovykloje. Jis vilkėjo rusišku kareivišku vatinuku, dėvėjo rusišką karišką kepurę ir panašėjo į rusų kareivį.

Vieną rytą Indėnas sumanė nueiti į sodybą. Kiek paėjęs, pamatė šeimininko perspėjamuosius ženklus apie sodyboje esančius kareivius ir pasislėpė. Sugrįžęs į stovyklą, rado netikėtumams pasiruošusius vyrus, nes kareiviai šukavo mišką. Jų buvo pilna ir kaimyninėje sodyboje, jie šmirinėjo po mišką, tačiau stovyklos nesurado. Pavakare viskas nurimo ir Indėnas perėjo į kitą mišką.

Eidamas lauku, staiga už savęs pamatė bolševikus. Jie nešaukė sustoti ir nešaudė, matyt, palaikė jį saviškiu. Indėnas pasislėpė miške, iš kurio didelėmis grupėmis išėję kareiviai patraukė į kaimą. Kiek palaukęs, išlindo iš miško ir užėjo į sodybą. Šeima vakarieniavo. Pakvietė prie stalo ir Indėną. Pavakarieniavus šeimininkas pasiūlė prie krosnies apšilti, bet aplinkui pradėjus loti šunims Indėnas išėjo apsižvalgyti. Kaimo keliu būriais ėjo kareiviai. Daug negalvodamas paėmė šeimininko kailinius ir nuėjęs į daržinę įlindo į šiaudus. Ryte sušalęs atskubėjo į pirkią. Papusryčiavęs ir sušilęs, grįžo į daržinę. Prašvitus kareiviai atnaujino partizanų paiešką. Apie pietus Indėnas išgirdo kieme kalbant kareivius. Apie dešimt jų suėjo į daržinę ir ilgais metaliniais strypais pradėjo badyti šieną ir šiaudus. Indėnas suspaudė rankoje paruoštą mesti granatą. Tuo metu į daržinę atskubėjo šeimininkas.

-    Kiek banditų slepiasi pas tave?!- užriko kareivis.

-    Aš pats jų bijau, o dar pas save laikysiu...

-    Jūs visi taip sakote, o kai gerai paieškai ir randi.

-    Galite ieškoti, pas mane jų nėra, - drąsiai ir ramiai atsakė šeimininkas.

-    Gal turi ko nors užvalgyti? - paklausė puskarininkis.

-    Jei norite - surasiu.

Kareiviai pasitarę suėjo į pirkią. Užvalgę duonos su lašiniais, apieškoję pirkią ir nugvelbę rinkelę dešros, išėjo į kitą sodybą. Iki vakaro buvo užėjusios dar kelios grupės kareivių, bet sužinoję, kad čia jau buvo kiti, ėjo toliau. Sutemus susėdę į mašinas kareiviai išvažiavo. Indėnas taip pat grįžo į savo slėptuvę.

Vydamas žiemą, į Lietuvos žemę skubėjo pavasaris, nešdamas dejuojančiai tautai savo džiaugsmus.

Sužinojusi, kad Indėnas vėl laisvėje, partizanų gretose, jį aplankė motina ir ilgai spaudė sūnų motiniškame glėbyje.

Indėnui įkyrėjo sėdėti svečiuose Šeškaus bunkeryje ir jis nutarė persikelti į kitą upės pusę pas savo pažįstamus žmones ir partizanus. Nakties metu jį už Šventosios nuvedė keli draugai. Čia jis ir pasiliko laukti pavasario ir baigti gydyti sunkiai gyjančias žaizdas.

Sniegas nutirpo, lyg jo visai nebūtų buvę, viskas sužaliavo. Žaizdos pagaliau užgijo. Neatsistatė tik kairės ausies klausa. Tai liūdino Indėną, nes gera klausa buvo būtina partizano saugumui, tačiau ir su šiuo trūkumu jis susitaikė. Atšilus buvo malonu pavaikščioti po apylinkes ir aplankyti kitus partizanų būrius.

Indėnas, Aušra ir Mikimauzas gulėjo lauko viduryje augančiuose krūmuose, paruošę ginklus, ir laukė pasirodant stribų, galvodami užpulti juos iš užnugario. Tai būtų jiems pavykę, jei išdavikas nebūtų pranešęs stribams, kad jų laukia partizanai. Stribai, pasitelkę pagalbos, plačiu žiedu pradėjo juos pulti. Atmušę pirmąją ataką, partizanai iš krūmų perbėgo į slėnį. Antrosios atakos metu stribai, pamatę, kad krūmuose nieko nėra, pradėjo partizanų paiešką. Pamatę juos, šaudydami persekiojo, tačiau sutelkta partizanų ugnis neleido prie jų prisiartinti.

Indėnas, priėjęs kaimą, pasislėpė tarp trobesių. Iš sužeisto rankos piršto tekėjo kraujas. Pamatęs į jo pusę artėjantį bolševiką, iššovė, bet nepataikė. Po antro šūvio stribas išmetė iš rankų šautuvą ir, nubėgęs dar kelis žingsnius, nugriuvo. Bolševikai supo kaimą. Dar vieną jų sužeidęs, Indėnas iš kaimo pasitraukė. Jo draugai bėgo krūmais tolyn. Besitraukiant dar viena kulka pataikė į diržą.

Vakare, sėdėdamas su Aušra po egle, aptarinėjo dienos įvykius.

-    Žinai, Aušra, - kreipėsi Indėnas į besijuokiantį draugą, - turiu gerą planą.

Aušra išpūtė akis ir laukė, kol Indėnas išklos savo sumanymą.

-    Jei nori, einam į Anykščius. Girdėjau, kad stotyje yra nemažai valdiškų pinigų. Jei mums pavyktų juos paimti, turėtume už ką pirkti ginklų ir šovinių.

-    O jei padėsime galvas? - susirūpino Aušra, bet pasiūlymas jį sudomino.

-    Mikimauzas kažkur išėjo, o mes dviese, aišku, nesusidorosime. Rytoj reikia susitikti su kitais partizanais ir pasiūlyti jiems prisidėti prie mūsų. Ką galvoji, Aušra? - pasidomėjo Indėnas.

-    Aš sutinku. O dabar lįskime į eglyną pamiegoti, - atsakė Aušra, ieškodamas, kur geriau įsitaisyti nakčiai.

Rytui išaušus, išlindę iš eglyno išėjo ieškoti partizanų. Į pavakarę pagaliau surado ant apaugusios aukštomis pušimis aukštumos įsikūrusius Šarūno grupės vyrus. Indėnas supažindino juos su savo planu.

-    Kas iš jūsų norite eiti kartu? - paklausė Indėnas. - Gal jūs, Šarūnai, eisite su mumis?

-    O ne. Aš dar noriu gyventi. Kam lįsti ruskiams į nasrus, - atsikalbinėjo Šarūnas.

Kartu eiti sutiko Sakalas, nors Šarūnas ir kiti jį atkalbinėjo. Šiam narsiam vaikinui niežėjo rankos pakenkti bolševikams.

Nelaukdami vakaro, trys partizanai išėjo į Anykščius. Prie miesto priartėjo jau sutemus. Grioviais, dangstydamiesi aukšta žole ir krūmeliais, prislinkę prie stoties pradėjo ją stebėti. Iš vakarų pusės atvažiavo traukinys. Iš vagonų išlipusi grupė kareivių kurį laiką vaikštinėjo po peroną ir partizanai manė, kad jiems teks nieko nepešus grįžti atgal. Laimei, kareiviai pagaliau nuėjo miesto link.

Eidami peronu, partizanai stebėjo, kas dedasi stoties viduje. Nieko įtartino nepastebėję, Indėnas ir Aušra įėjo į pastato vidų, o Sakalas pasiliko sargyboje. Viduje buvo pilna rusų, atvykusių čia elgetauti ar plėšikauti. Jie buvo apskurę, verti pasigailėjmo.

-    Ko jūs čia atvažiavote iš savo Rusijos? - kreipėsi į juos rusiškai Indėnas.

-    Norime užsidirbti duonai, drauge!

-    Aš jums ne draugas, o Lietuvos partizanas. Suprantate, rusų utėliai?

-    Suprantame, suprantame, - skubėjo atsakyti išsigandę žmonės.

-    Sėskite, rusų elgetos! Kai grįšite į Rusiją, daugiau čia nesirodykite, jei norite likti gyvi, - pasakė Indėnas ir su Aušra nuėjo į budinčiojo kabinetą. Ant suolų gulėjo keletas geležinkeliečių, kampe stovėjo dvi raudonos vėliavos, o ant sienų kabojo Stalino ir kitų bolševikinių žydų portretai. Partizanams įėjus, už stalo sėdėjęs tarnautojas nustebęs pažiūrėjo į juos ir atsistojo. Priėjęs prie jo Indėnas paklausė:

-    Žinai, kas mes?

-    Žinau - partizanai, - išbalęs atsakė budintis.

-    Iš kur žinai, kad mes partizanai?

-    Iš uniformų ir iš veidų, ponai! - virpėdamas iš baimės skubiai atsakė budintis.

-    Na, gerai. Kiek kasoje yra pinigų?

-    Turbūt nėra, ponai, nes pinigus šiandien išvežė į banką.

-    Kur kasa?

-    Ponai, aš neturiu raktų, jie pas stoties viršininką.

Keli smūgiai ir kasos aparatas subyrėjo. Jame buvo tik trisdešimt rublių. Aušra tuo tarpu plėšė bolševikų portretus, sudaužė telefoną, sulaužė antspaudus ir kitą inventorių.

Nakties keistuoliai išėjo į peroną ir, paleidę keletą serijų, dingo tamsoje. Mieste prasidėjo šaudymas, kilo triukšmas...

Švintant jie perplaukė Šventąją ir, rūkydami iš stoties bufeto rekvizuotus papirosus, nužygiavo mišku tolyn.

* * *

Tirštame eglynėlyje ant sausų samanų ilsėjosi grupė partizanų. Jauni linksmi jų veidai nerodė rūpesčių ar nusivylimo sunkiu likimu. Jie susirinko čia vienai dienai pabūti drauge, pasidalyti įspūdžiais, pasitarti, kaip kovoti toliau. Vyrai pasakojo apie kautynes, apie buvusią laisvę, keitėsi ginklais. Diena prabėgo greitai. Vakare išsiskirstė kas kur. Tauras, Indėnas ir Šmėkla išėjo aplankyti draugų. Kiek paėję sutiko Subačiaus partizanus ir prabuvo su jais apie tris savaites.

Vieną rytą visi trys atėjo į Zabielynių kaimą praleisti dienos. Buvo labai pavargę. Slapta sulindę į valstiečio daržinę sugulė miegoti. Pabudo vienuoliktą valandą, pro žiūronus išžvalgė apylinkę ir, nepastebėję nieko įtartino, nuėjo į trobą. Šeimininkai nustebę sutiko svečius. Jie taip pat patvirtino, kad aplinkui ramu. Šeimininkė užkaitė pietus, o vyrai susiruošė praustis. Pirmas mažoje virtuvėje nusiprausė Tauras, po jo - Šmėkla. Prausėsi iš praustuvės. Jiems nusiprausus, Indėnas išnešė išpilti vandenį. Atidaręs prieangio duris, šliūkštelėjo vandenį laukan vos neapipildamas už durų nuošalėje stovėjusių keturių bolševikų, kurie jo taip pat nematė. Sugrįžęs prisipylė į praustuvę vandens ir pradėjo praustis. Tauras ir Šmėkla šukavosi. Šeimininkas, prie tvarto pamatęs stribus, drebėdamas iš baimės skubėjo į virtuvę perspėti partizanų, tačiau stribai jau žengė į prieangį. Durys atsidarė. Indėnas manė, kad tai šeimininkas. Pasukęs galvą, pamatė juoda miline apsivilkusį Anykščių stribą Sabaliauską. Jo automatas kabojo ant peties. Už jo stovėjo kiti trys. Kai jų akys susitiko, Sabaliauskas nustėręs, žiūrėdamas į Indėną, traukiantį parabelį, tesugebėjo vos girdimai ištarti:

- Iš kur tu?

Staiga Tauras nukreipė į Sabaliauską pistoletą ir paspaudė gaiduką, tačiau šūvio nepasigirdo. Mirtinai išsigandę stribai puolė iš virtuvės į lauką. Indėno parabelis taip pat užsikirto. Stribai, išbėgę į lauką, atidengė ugnį. Partizanai perbėgo į kitą kambarį ir per verandą išbėgo į sodą. Prieš juos buvo nepatogi atsitraukimui lyguma, kuri baigėsi giliu slėniu. Pabandė iš sodo perbėgti prie kitų pastatų ir trauktis jų priedangoje, bet šį manevrą trukdė užtveriamoji bolševikų ugnis. Teko skubiai trauktis lyguma, nes iš kitų sodybų į pagalbą stribams skubėjo enkavedistai. Atsišaudydami partizanai laimingai pasiekė slėnį ir jo priedangoje atsipalaidavo nuo priešo persekiojimo.

Vasara baigėsi. Darbštūs artojai dorojo derlių. Būriavosi paukščiai, ruošdamiesi skristi ieškoti šiltesnių kraštų. Miške buvo vėsu ir partizanams vis dažniau tekdavo šildytis prie laužo.

Praėjo purvų laikotarpis, žemę pradėjo kaustyti šaltukas. Atėjo paskutinioji metų naktis. Po vidurnakčio turėjo prasidėti naujieji - 1947-ieji metai. Indėnas ir Tauras pirkioje valė ginklus. Sutemus atsisveikino su šeimininkais ir išėjo į nakties tamsą. Tauro automatui buvo reikalingi šovinių dėtuvai, kuriuos jam žadėjo atiduoti Vidugirių kaime gyvenantis žmogus, radęs juos karo metu. Pasirodė kaimo pirkių šviesos. Atrodė, kad kaime ramu - nelojo nė vienas šuo. Priėję Simanavičiaus sodybą, partizanai sustoję įsiklausė, kas vyksta aplinkui.

Tylu, ramu... Vyrai pabeldė į duris ir, joms atsidarius, suėjo į vidų. Ant stalo rūko spingsulė. Pro dvigubus langus iš lauko pusės buvo sunku įžiūrėti, kas dedasi viduje. Vyrai susėdo už stalo. Šeimininkė pasiūlė vakarienės, bet vyrai atsisakė. Sodyboje prie kelio jie jautėsi nesaugiai. Susisuko po papirosą ir užsirūkė. Gražuolė šeimininkų dukra išbėgo ir netrukus grįžo su alaus ąsočiu. Vaišindamiesi partizanai kalbėjosi su šeimininkais. Jiems susiruošus eiti, į duris pabeldė.

-    Kas ten? - paklausė išėjusi į priemenę mergina.

-    Įleiskite, savi, - pasigirdo storas įsakmus balsas.

Indėnas ir Tauras išėjo į priemenę ir pasislėpė tamsiame kampe.

-    Kokie savi? Savi visi namuose.

-    Sakau įleisk! Antraip laušime duris.

-    Kas jūs tokie, kad grasinate laužti duris? - tęsė pokalbį gražioji mergina.

Kieme pasigirdo triukšmas ir rusiška kalba.

-    Girdi, mergše, įleisk! Greičiau leisk į vidų! Jei nežinai, kas aš, tuojau sužinosi. Petrauskas iš Troškūnų!

Partizanai išgirdę, suprato, kad Petrauskas, aktyvus bolševikas, Troškūnų stribas, atėjęs čia su būriu enkavedistų, Lietuvos budelių...

Mergina, įbėgusi į kambarį, apie tai pasakė tėvui. Tėvas atidarė duris ir į vidų įpuolė kulkosvaidžiu apsiginklavęs Petrauskas su dviem enkavedistais. Kiti pasiliko kieme.

-    Na, banditų pas tave nėra? - paklausė Petrauskas.

-    Iš kur pas mane banditai? - šaltakraujiškai nusistebėjo šeimininkas.

-    Pažiūrėsim! Uždek lempą, darysiu kratą. Pažiūrėsim, kas pas tave yra, - paliepė šeimininkui enkavedistai.

Durys į lauką liko atdaros ir partizanai girdėjo prie namo vaikščiojančių enkavedistų žingsnius. Jie manė, kad Petrauskas su savo sėbrais greitai išeis ir todėl nejudėdami stovėjo priemenės kampe, nenorėdami išsiduoti. Kai Petrauskas liepė uždegti lempą, partizanai, supratę, kad kratos metu vis vien bus aptikti, nutarė veikti.

Ko gero, šiandien teks atsisveikinti su gyvenimu, - sušnibždėjo Tauras Indėnui.

-    Visko gali būti, brolau, - atsakė Indėnas. - Turime pradėti pirmi.., -ir žengė į kambarį.

Tauras nukreipė automatą į prie stalo stovintį Petrauską. Indėnas pažvelgė [į Petrauską lydėjusius enkavedistus, kurie griebėsi už ginklų. Partizanų automatai prabilo vienu metu. Iššokę laukan]* Tauras ir Indėnas ieškojo kur pasislėpti, bet visur buvo priešai. Išsiveržti buvo galima tik per priešų lavonus. Laikydamas paruoštą automatą, Indėnas bėgo per kiemą. Bolševikams į galvą neatėjo, kad tai gali būti partizanas. Bėgdamas pro trobesį ir pamatęs prie jo besislapstantį kareivį, atidengė ugnį. Netoliese stovėjęs kareivis metėsi už kampo, tačiau taip pat buvo nušautas. Dar vienas krito nuo Tauro šūvių. Susigaudę bolševikai šaukdami ėmė šaudyti į bėgančius partizanus. Kulka kliudė Taurui koją ir jis parpuolė. Iš gretimos sodybos apie dešimt bolševikų bėgo į šūvių pusę. Į arčiausiai bėgančius Indėnas paleido keletą serijų. Pribėgęs prie pelkės, krito ant žemės. Prie jo, kareivių apšaudomas, pribėgo Tauras.

-------------
* Pagal prasmę atkurtas rusiškame tekste neįskaitomas sakinys. - B. U.

Partizanai, perėję pelkę, po geros valandos pas vaišingą ūkininką sutiko Naujuosius metus, o Simanavičiaus kieme įsiutę bolševikai, suguldę į vieną vežimą penkis žuvusius, į kitą - keturis sužeistus, išvažiavo į Troškūnus.

Paaiškinimai. Grįžęs į savo kraštą, Indėnas pirmiausia užėjo pas draugo Jono Pavilonio-Šmėklos tėvus, gyv.Elmininkų k., Anykščių vls.

Anykščių geležinkelio stotį trys partizanai užpuolė 1946 m. birželio 12 d.

Subatėnų partizanų būrys - tai Algimanto apygardos Gražinos kuopos Kęstučio būrys, veikęs Subačiaus vls., Surdegio parapijoje, dabar Anykščių r., Troškūnų seniūnija.

Juozas Sabaliauskas, g.1920 m. Anykščiuose, - vienas aktyvesnių valsčiaus skrebų. Čekistinėse operacijose dalyvaudavo kaip vedlys.

Vidugirių k. yra už 7 km į šiaurės rytus nuo Troškūnų.

Indėno ir Tauro susidūrimas su Petrausku ir enkavedistais įvyko 1946 m. gruodžio 1 d.

Lionginas Petrauskas, g.1905 m. Troškūnuose. Vienas aktyviausių valsčiaus skrebų. 1941 m. birželio mėn., užėjus vokiečiams, buvo suimtas ir už komunistinę veiklą nuteistas sušaudyti. Atsitiktinai išlikęs gyvas, 1944 m. rugpjūčio 1 d., užėjus rusams, įstojo į kuriamą Troškūnų vls. skrebų būrį. Mėgo tyčiotis iš Dievo, bažnyčios ir tikinčiųjų. Kelias savaites prieš lemiamą sužeidimą, apšaudė Troškūnų vls. Vašuokėnų kryžių ir jį sužalojo. 1946 m. gruodžio 1 d. susišaudymo metu A.Mil-čiuko automato kulka pataikė į vidurius ir tarpkojį. Baisiai keikdamasis Troškūnų ambulatorijoje nuo sužeidimų mirė.

Aušra - Jonas Staškevičius iš Eglėkalnio k., Anykščių vls. 1948-1949 m. vadovavo Vytauto apygardos, Jovaro kuopos Perkūno, vėliau Užugirio partizanų būriui. 1949 m. sausio 28 d. Anykščių vls. Kirkų k. pas O.Kirkienę bunkeryje apsuptas kareivių susisprogdino. Palaidotas Anykščių kapinėse.

Mikimauzas (taip pavadintas Dienoraštyje) - Pranas Petronis-Alksnis iš Laičių k., Viešintų vls. Algimanto apygardos Gražinos kuopos Kęstučio būrio partizanas. 1949 m. sausio 24 d. suimtas ir nuteistas 25 m. lagerio ir 5 m. tremties.

Sakalas, Vairas - Vytautas Magyla iš Magylų k., Anykščių vls., Šiaurės rytų srities štabo ryšių įgaliotinis. 1947 m. vadovavo Vytauto apygardos Jovaro kuopos Tigro partizanų būriui. Žuvo 1950 m. birželio 15 d. Vaješių k., Anykščių vls.

Šarūnas - Antanas Slučka iš Troškūnų. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės viršila. Vilniaus universiteto medicinos fakulteto studentas. Vietinės P.Plechavičiaus rinktinės leitenantas. 1945-1947 m. Vytauto apygardos Šarūno rinktinės, 1947 04 - 1948 08 - Algimanto apygardos, 1948 08 - 1949 10 - Šiaurės rytų srities vadas. 1949 m. spalio 28 d. Anykščių vls., Butkiškių k., Jovaišų sodyboje apsuptas bunkeryje susisprogdino.

Šeškus - Aloyzas Šimonis iš Beržoniškio k., Anykščių vls. Žuvo 1947 m. gegužės 15 d. Ramuldavos k., Anykščių vls. Palaidotas Andrioniškio kapinėse.

Šmėkla - (žr.82 psl.)

Tauras - Jonas Kemeklis, g.1922 m. Leliūnų k., Debeikių vls., Utenos aps. Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantas. 1941 m. birželio mėn. sukilimo Debeikių miestelyje dalyvis. 1941-1942 m. Utenoje dirbo Arbeitsamte vertėju. 1942-1943 m. - Kauno Vytauto Didžiojo universiteto statybos fakulteto studentas. 1944 m. pavasarį - P.Plechavičiaus Vietinės rinktinės karys. 1944 08 - 1945 12 - Tauro būrio vado pavaduotojas, 1945 12 -1948 10 šio būrio vadas. 1948 02-10 - Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos vadas. 1948 10 - 1949 03 - Vytauto apygardos štabo ryšių skyriaus viršininkas. Žuvo 1949 m. kovo 16 d. J.Steponavi-čiaus sodyboje Aknysčių k., Debeikių vls. Kūnas buvo išniekintas ant gatvės grindinio Debeikiuose. Užkastas prie Debeikių kapinių. Palaikai nesurasti.

Tėvas Juozas Kemeklis Debeikių skrebų buvo nušautas 1945 m. prie savo namų.Motina ir broliai Juozas ir Bronislovas 1945 m. liepos mėn. ištremti į Sibirą. Vežant per Rusiją broliams pavyko iš ešalono pabėgti. Grįžus į Lietuvą, Juozas netrukus vėl buvo sugautas ir ištremtas. Mirė tremtyje.

Bronislovas įstojo į Girininko partizanų būrį Keršto slapyvardžiu. Buvo išduotas, suimtas ir nuteistas lagerio, kuriame išbuvo beveik 15 metų.

Brolis Povilas - Varpas, buvęs Tauro būrio partizanas, legalizavosi ir dirbo ryšininku. Buvo suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio ir 5 m. tremties.

Kemeklių šeimos tragedija aprašyta LKA Nr.10 Bronislavo Kemeklio prisiminimuose "Nesipriešinti prievartai negalėjome".

1947 METAI. KETURI SUSIRĖMIMAI

Gegužė... Gražus ir nuostabus mėnuo. Pražydo alyvos - pilna žiedų. Kas gali būti gražesnio už pavasarį? Tik partizanas šio grožio nemato -visa tai ne jam. Jis - kovotojas už Lietuvos laisvę. Jo stichija - naktis...

Diena slinko vakarop. Prie Griežos upelio tarp žydinčių alyvų krūmų sėdėjo du vaikinai: vienas aukštas, vilkįs sportišku švarku. Jo kepurė, kaip ir kelnės, buvo žalios spalvos. Visa galva žemesnis jo draugas buvo apsivilkęs juodu švarku ir mūvėjo mėlynas kelnes. Abu buvo apsiavę auliniais batais ir atrodė kaip žemdirbiai. Kišenėse jie turėjo po pistoletą ir granatą. Iki nakties jiems reikėjo nueiti daugiau kaip dešimt kilometrų ir įvykdyti partizanų užduotį. Nusprendė eiti nelaukę vakaro. Apsirengę civiliai, jie nekėlė įtarimo.

Temo. Žemę apgaubė tyla. Nusileidę nuo kalvos, vyrai priėjo upę ir patraukė keliu. Prie kelio Viešintos-Subačius jie tapo atsargesni. Jiems reikėjo užeiti į netoliese esančią sodybą. Prie Skudų kaimo Indėnas atsigręžė į Taurą:

- Praleiskime atvažiuojantį vežimą. Taip bus geriau. Eidami vežimui iš paskos, būsime saugesni. Jei kaime kas nors yra, pirmiausia sulaikys vežimą, o mes, tuo pasinaudodami, paspruksime.

Vežimas buvo didelis, pakinkytas pora arklių, jame sėdėjo du vyrai. Jam pravažiavus, Indėnas ir Tauras, laikydamiesi kokio šimto metrų atstumo, nusekė iš paskos. Jų širdys tarytum nujautė, kad priekyje laukia daugiau nei dvidešimt enkavedistų. Vežimui privažiavus kaimo trobesius, iš griovių iššoko enkavedistai ir, šaudydami į orą, jį sustabdė. Partizanai, sugulę į griovį, stebėjo įvykį.

Neįvykdę užduoties vyrai perplaukė upę ir pasitraukė.

Čia susikerta du keliai: vienas iš Žviliūnų kaimo į Surdegio bažnytkaimį, antras iš Kanapynės,.perkirtęs aukščiau minėtąjį kelią, praeina Surdegio kapines ir eina slėniu geležinkelio stoties link ir, jos nepasiekęs, išsišakoja į keletą siaurų takelių. Tarp Surdegio kelio ir kelio, besileidžiančio į slėnį, jų susikirtimo kampe, yra Surdegio kapinės. Prieš kapines, trikampyje tarp kelių - mažas, retas pušynėlis, nusitęsiantis už kelio į Kanapynės dvarą. Dar toliau - dideli miškai. Už miško - Žviliūnų kelias, už jo - laukai. Eidamas Kanapynės keliu, prieisi Kuniškių laukus. Kadangi visur dideli miškai, pušynėlyje - atviroje vietoje - partizanai nepasirodydavo, tuo labiau, kad už pusės kilometro - Surdegis, į kurį iš Subačiaus atvažiuodavo bolševikai. Ir šį kartą jie čia - atvežę kino aparatūrą demonstravo žmonėms bolševikinius propagandinius filmus. Kiti, pasiskirstę grupėmis, vaikščiojo po namus, reikalaudami pirkti paskolas obligacijas.

O pušynėlyje buvo apsistoję septyni partizanai. Nekreipdami dėmesio į čia pat po nosimi besibastančius bolševikus, pusiau išsirengę deginosi pavasarinės saulės spinduliuose. Tai vienas, tai kitas retkarčiais pakėlęs galvą apsidairydavo. Po pietų vyrai sukluso. Keliu į Kanapynės dvarą šnekučiuodamiesi ėjo bolševikai. Žiūrint jiems įkandin, Indėnui šovė į galvą mintis juos, grįžtančius iš Kanapynės, tinkamai pasitikti. Mintyse subrendo pla-nas ir akimis jis ieškojo vietos pasalai. Ją suradęs, kreipėsi į draugus:

- Vyručiai, užtverkime jiems kelią, kai grįš į Surdegį ir parodykime "kiną" niekšams. Smogsime ir atsitrauksime. Ką pasakysit?

Trumpai pasitarę, paruošė ginklus ir, Indėno vedami, nuėjo mišku į pasirinktas pozicijas. Diena ėjo į vakarą ir bolševikai galėjo pasirodyti bet kuriuo momentu, todėl nedelsdami įsitvirtino ir užsimaskavo. Kautynių pradžia - po pirmų Indėno automatų šūvių.

Praėjo kelios valandos, o bolševikai nesirodė. Dvi merginos, atėjusios pas partizanus, nuėjo keliu pažiūrėti, ar jie negrįžta. Grįžti jie galėjo tik šiuo keliu. Netrukus merginos pamatė grįžtančius bolševikus ir, pranešę apie tai partizanams, pasišalino. Vyrai pasiruošė. Jau temo ir tai trukdė taikliai šaudyti, bet partizanai nutarė nors pagąsdinti juos. Indėnas, gulėdamas griovyje, pamatė prisiartinančius du vyrus su ginklais rankos. Už jų ėjo dar du. Kitų dar nesimatė. Penkiasdešimt..., trisdešimt..., dvidešimt... žingsnių juos skyrė nuo pasiruošusio šaudyti Indėno. Pasigirdo šūvių papliūpa ir pirmieji du enkavedistai krito žemėn. Pradėjo šaudyti ir kiti partizanai. Enkavedistai sukrito į griovį ir pradėjo šliaužti atgal į mišką. Prie jų prisijungė ir vienas iš priekyje ėjusių ir Indėno šūvių sužeistas enkavedistas. Indėnas metė į jį granatą, bet ji nesprogo. Įkandin paleido kelias šūvių papliūpas, bet jau buvo gerokai pritemę ir nepataikė. Pašokęs nubėgo prie likusio gulėti ant kelio čekisto, norėdamas patikrinti, ar jis nušautas, ar tik sužeistas. Tuo metu, atgavęs sąmonę ir pamatęs bėgantį prie jo partizaną, enkavedistas pakėlė automatą. Jo ir Indėno šūviai trenkė vienu kartu. Nė vienas nepataikė. Indėnas krito į griovį. Prisidengdami tamsa, enkavedistai pasitraukė, palikę automatą, surinktus pinigus ir obligacijas, kurias nešė ginkluota I.Ramonaitė.

Linksmai juokaudami partizanai ėjo lauku. Užsuko į vieną pirkią papildyti šovinių atsargas. Tauras džiaugėsi iššovęs iš savo karabino į bolševikus septyniasdešimt šūvių.

* * *Būrys ieškojo, kur galėtų ramiai praleisti keletą dienų ir pailsėti. Naktis buvo rami, žvaigždėta. Vyrai skubėjo prieš švintant pasiekti mišką. Pakalnėje, apaugusi pušimis, matėsi sodyba. Joje ir buvo nutarta apsistoti.

 

A.Magyla-Vairas, B.Puodžiūnas-Garsas, A.Bagočiūnas-Dūmas, J.Marcinkevičius-Jokeris

□A.Magyla-Vairas, B.Puodžiūnas-Garsas, A.Bagočiūnas-Dūmas, J.Marcinkevičius-Jokeris

 

□Bronius Strolia-Vėtra, 1950 08 15

Albinas Milčiukas-Tigras ir Vytenio būrio partizanas P.Bočiulis-Viršila iš Nociūnų k., Šimonių vls

□Albinas Milčiukas-Tigras ir Vytenio būrio partizanas P.Bočiulis-Viršila iš Nociūnų k., Šimonių vls.

Atsargiai, įsiklausydami vyrai ėjo prie jos. Gamta ir žmonės miegojo saldžiu gegužės nakties miegu. Priėjus prie gyvenamojo namo pusės, kur miegojo šeimininkų dukterys, Indėnas pabeldė į langą. Jis seniai nebuvo buvęs šiose apylinkėse. Merkys pasislėpė gale namo augančio jazminų krūmo šešėlyje. Keisti garsai jį privertė suklusti. Trukdė netoliese ošiantis miškas. Garsai jam pasirodė gana keisti ir savo nerimu jis pasidalijo su netoliese stovinčiu Apžargevičium. Dabar jau abu klausėsi ištempę ausis. Kiti vyrai jau stovėjo kieme, o Indėnas kalbėjosi su prižadintomis merginomis.

-    Kodėl jūs dabar niekados pas mus neužeinate? Čia taip ramu. Jau keletas savaičių kaip nė vieno nematėme, o jūs jau keli mėnesiai neužeinate, - prikaišiojo merginos pro atvirą langą.

-    Gerai jau gerai. Užtat dabar kurį laiką pas jus pagyvensime. Atidaryki duris. Užeisiu pakalbėsim, o po to - į mišką, - nuramino Indėnas.

Merginos uždarė langą, o Indėnas ir kiti nuėjo prie durų.

Išdavikui Antanui Budreikai pranešus, kad į šią sodybą užeina partizanai, enkavedistai beveik kiekvieną naktį rengė prie jos pasalas.

-    Laukite ir sulauksite, - užtikrino juos Budreika. Ir sulaukė. Merkys ir Apžargevičius ne šiaip sau garsus girdėjo.

Bolševikai, pamatę vyrus, iš karto suprato, kas jie, ir ant jų pasipylė kulkų lietus. Šūviai pažadino šeimininkus. Indėnas, Berželis ir Tauras buvo ką tik įėję į kambarį.

Po pirmų šūvių prie jazminų krūmo krito Apžargevičius - kulka jam pataikė į vidurius. Merkys šoko į šalį ir išvengė kulkos. Rami naktis virto pragaru. Indėnas iššoko laukan ir pasislėpė už namo. Partizanai atsitraukė už kalno ir viskas nurimo, tik laikas nuo laiko iššautos enkavedistų raketos apšvietė mirštantį Apžargevičių.

* * *

Tik nustojo lyti. Keliai ir takai buvo slidūs. Indėnas važiavo dviračiu pas ryšininką sužinoti, ar yra gauta ginklų.

Į Migdoliškių pusę kelias ėjo miškais tarp kalnų. Važiuoti juo buvo lengviau. Keliu Anykščių link ėjo būrys enkavedistų. Priėję Migdoliškius, sugulė ant žolės pailsėti. Nieko neįtardamas šiuo keliu važiavo ir Indėnas.

Pravažiavęs pirmą kiemą, artinosi prie kalniuko, šalia kurio ilsėjosi enkavedistai. Jis juos pamatė likus gal penkiolikai metrų ir nulipo nuo dviračio. Nulipdamas pamatė, kaip vienas bolševikas pakilo ir įsistebeilijo į jį. Indėnas apsimetė, kad iš kiemo, kurį jis buvo ką tik pravažiavęs, kažkas jį pašaukė, pasisuko į tą pusę, pamojavo ranka ir apsuko dviratį.

-    Kur važiuoji, drauge? - paklausė bolševikas.

-    Į Anykščius, - atsakė Indėnas, pakeldamas galvą, lyg tik dabar būtų jį pastebėjęs ir, nelaukdamas kitų klausimų, pasuko į kiemą.

-    Einu, einu. Tuojau... Minutei užsuksiu! - šūktelėjo jis, stumdamas dviratį kiemo link, lyg kas jį iš ten būtų kvietęs užeiti, nors niekas jo nekvietė ir čia gyvenančių žmonių jis nepažinojo. Bolševikai įtartinai žiūrėjo į Indėną, kuris ramiai įėjo į kiemą ir dingo už daržinės. Iš kiemo Indėnas pasileido į mišką. Pasiekęs kelią į Troškūnus, skubiai juo nuvažiavo.

Bolševikams visa tai pasirodė įtartina ir jie atskubėjo į kiemą. Sužinoję, kad į pirkią niekas nebuvo užėjęs ir niekas nieko nematė, suprato, kad dviratininkas juos apgavo ir, įtarę, kad tai buvo civiliai apsirengęs partizanas, pasklido po apylinkę, klausinėdami, ar kas nematė odine striuke apsivilkusio dviratininko. Tačiau niekas tokio nebuvo mates.

Prabėgo vasara, ruduo ir prasidėjo žiema. Laukai pasidengė baltu rūbu. Nutilo paukščių giesmės. Jie atskrisdavo į partizanų stovyklą ir vyrai čia juos lesindavo. Būrys buvo apsistojęs dideliame beržyne. Iš eglių šakų buvo pastatytos trys palapinės, kuriose ilsėjosi žygių išvarginti vyrai.

Prie laužo sėdėjo susimąstęs Indėnas ir žiūrėjo į liepsnojančią ugnį...

Paaiškinimai. Grieža - nedidelis upelis, tekantis per Viešintų vls., Griežonių, Padvarninkų, Zabelynės kaimus ir ties Andrioniškiu įtekantis į Šventąją.

Skudai - kaimas netoli Subačiaus.

Surdegio bažnytkaimis yra 11 km į šiaurės vakarus nuo Troškūnų ir priklausė Kupiškio aps., Subačiaus vls. Šiuo metu - Anykščių r., Troškūnų seniūnijai.

Žvilionių kaimas ir Kanapynės dvaras yra Surdegio apylinkėje. 1947 m. gegužės mėn. netoli Surdegio Kęstučio būrio partizanai, vadovaujami A.Milčiuko-Tigro, užpuolė Subačiaus valsčiaus skrebus.

Ramonaitė - Subačiaus vls. skrebų vado Juozo Ramono duktė, ištekėjo už Subačiaus vls. MVD-MGB skyriaus viršininko I.Ivanovo. Priklausė skrebų būriui, aktyviai dalyvavo žmonių trėmime į Sibirą.

Migdoliškių kaimas yra 4 km į šiaurės vakarus nuo Anykščių, netoli Šventosios upės. Tbo metu pro kaimą ėjo kelias iš Anykščių į Andrioniškį.

Apžargevičius - Bronius Zaremba iš Ilčiūnų k., Subačiaus vls. Kęstučio būrio partizanas. Žuvo 1947 m. gegužės 13 d. Andrioniškyje, prie Domo Budreikos namų. Jį išdavė MGB informatorius "Roza", nušovė skrebas J.Sabaliauskas, (žr.127 psl.) Palaidotas Andrioniškio kapinėse.

Berželis - Jonas Šimėnas iš Papilių k., Subačiaus vls. Kęstučio būrio partizanas. Žuvo 1948 m. kovo 12 d. Jackagalių k., Troškūnų vis.

Merkys - Juozas Valonis iš Jovarų k., Subačiaus vls., Algimanto apygardos Gražinos kuopos Kęstučio būrio vadas.

Tauras - (žr. 128 psl.)

NELAIMĖS IR KANČIOS

Nejaugi mūsų tautai lemta,

Kad priešai ją draskytų,

Kad mirtį sėtų tarpe mūsų,

Ramybę mums atimtų.

Sekmadienio vakaras. Mūsų požeminiame gyvųjų karste tylu, ramu. Barzdotasis Radvila ir aš meldžiamės - kalbame trumpą vakarinę maldą. Tik baigus, virš mūsų galvų pasigirdo ryšininko signalas. Pagaliau jis pas mus.

-    Apylinkėje pilnu tempu vyksta bolševikiniai rinkimai į teismus. Nežiūrint stribų ir kareivių grasinimų, ne visi eina balsuoti. Nesulaukdami ateinant į rinkiminį punktą, stribai ir kareiviai patys važiuoja į namus ir prievarta verčia sumesti biuletenius į urnas. Rinkėjų pritraukimui ir skatinimui į rinkiminį punktą atvažiavo parduotuvė. Joje galima nusipirkti saldainių, cukraus, žibalo... Reikia tik turėti pinigų. Ir ši prievarta vadinama "laisvais rinkimais", - pasakojo ryšininkas.

Nepaisant to, kad po apylinkę važinėja "liaudies gynėjai", man reikia palikti savo požeminį būstą ir eiti pas meistrą, taisantį mūsų radijo imtuvą. Be jo mums baisiai nuobodu. Nors naktis tamsi, bet baltuojant sniegui greitai surandu reikiamą sodybą.

-    O, labas vakaras! Kaip tu, Tigrai, drįsti vaikščioti, kai visur važinėjatie šunys su savo rinkiminėmis urnomis? - klausia nustebęs šeimininkas.

Aparatas pataisytas ir, pasispaudęs jį po pažastimi, skubu "namo". Nekantraudamas manęs laukia Radvila. Labai norisi ir vėl išgirsti, kas dedasi pasaulyje. Ištiesiu anteną, įjungiu aparatą ir... o velniava! Garsas vos girdimas, nieko negalima suprasti. Pasirodo, išsieikvojo akumuliatorius. Parašiau raštelį, kad Anykščiuose nupirktų akumuliatorių ir, įdavęs jį ryšininkui, pasiunčiu pas žmogų, taisiusį aparatą. Vėl likome požemyje vieni. Ką padarysi...

Rašau mūsų žiauraus gyvenimo liūdną istoriją. Radvila daugiausia laiko praleidžia skaitydamas knygas arba melsdamasis. Vienas ir tas pats įkyri. Nutariame, kol nupirks akumuliatorių, važiuoti aplankyti draugų. Troškūnų valsčiuje bolševikų siautimas ne toks intensyvus ir gal pavyks pralįsti į Subačiaus apylinkėse veikiantį partizanų būrį. Prašvitus pasikinkome arklį ir važiuojame per kaimus. Netrukus privažiavome vietą, kur tikėjomės rasti partizanų. Pasukome arklį į vienos sodybos kiemą.

-    Stok! Kas važiuoja? - pasigirdo įsakmus balsas ir pamatėme tris baltai apsisiautusius ant sniego gulinčius žmones.

-    Tigras, Tigras, - atsiliepiau aš.

Įvažiavus į kiemą, grupė partizanų apsupo roges. Troboje jų buvo dar daugiau. Visi linksmi sėdėjo aplink valgiais ir alaus ąsočiais apkrauto stalo. Naktį praleidome linksmai, pasakodami prisiminimus ir dainuodami. Netruko ateiti ketvirta ryto. Kol neprašvito, reikėjo išvažiuoti. Apgailestaudami, kad taip trumpai teko pabendrauti, atsisveikinome, sėdome į roges ir išvažiavome.

Apsistojome vidury laukų stovinčioje mažoje trobelėje. Aplinkui viskas kaip ant delno. Pavojų galima pamatyti iš toli ir suspėti pasitraukti. Vidudienį nuvažiavau į kelias vietas su reikalais. Vienoje troboje radau už stalo sėdintį Merkį. Jis buvo sužeistas į koją ir vaikščioti galėjo tik pasiramsčiuodamas lazdomis. Jam reikėjo sėdėti kur nors bunkeryje, bet ne kambaryje, kur bet kuriuo momentu galėjo užeiti bolševikai. Kadangi mano "skylėje" vietos buvo pakankamai, nutariau Merkį pasiimti pas save. Ilgai užtrukome, kol nuvažiavome paimti Merkio automato ir į stovyklą atvažiavome jau temstant. Manęs laukė Radvila ir Šposas. Keturiese grįžome į savo bazę. Pakeliui užvažiavome į sodybą pavalgyti. Čia - didžiausias triukšmas, pokylis... Sunku buvo atsispirti vaišingų šeimininkų prašymui ir pasilikome su linksmu jaunimu vaišintis. Į bunkerį grįžome tik ryte. Radvila ir Merkys liko bunkeryje, o mudu su Šposu išvažiavome į Šposo urvą. Vakare nuvažiavome pas Ąžuolą. Jį su draugais radome "namuose" ir su jais praleidome dieną. Vakare sugrįžome į savo būstą.

Gavome naują akumuliatorių ir radijo imtuvas dabar dirbo puikiai. Laikas bėgo nepastebimai. Merkys jautėsi gerai - jam patiko gulėti ir klausytis muzikos ar dainų iš viso pasaulio. Gyvenome trise, nes Ūdra išėjo į svečius pas savo brolį Aušrą. Jau turėtų sugrįžti, bet jo vis dar nėra.

Greitai iš šio požemio mums teko išsikraustyti. Atėjo mėnesio pabaiga. Penktadienį pranešė, kad netoli Puntuko įvyko pats baisiausias dalykas, koks tik gali partizanams būti. Partizanas Rytis su kitu važiuodami susidūrė su būriu bolševikų. Įvyko susišaudymas. Atrodė, kad partizanams pavyko pasprukti, bet netikėtai jie sutiko kitą bolševikų būrį. Buvo nušautas partizanų arklys. Po kiek laiko žuvo Rytis, o jo sužeistą draugą paėmė gyvą. Jis išdavė Aušros bunkerį, kuriame buvo gyvenęs su kitais partizanais. Kai jo atvesti bolševikai apsupo namą, kuriame buvo slėptuvė, joje buvo Aušra, jo žmona, Ūdra ir dar vienas partizanas. Suradę slėptuvę, bolševikai pareikalavo visus ten esančius pasiduoti. Užuot atsakę partizanai metė granatą, kuri, deja, nesprogo. Rusai atsakė tuo pačiu. Aušra ir vienas partizanas žuvo, o Aušros žmona ir Ūdra sužeisti paimti gyvi. Nors Ūdra buvo ryžtingas, bet niekas negalėjo garantuoti, kad jis išlaikys kankinimus nieko nepasakęs. O kas, jei jis pasirodys tokiu pačiu išsigimėliu kaip tas, kuris pražudė jį, jo brolį ir kitus? Ūdra žinojo mano bunkerį, kurį mes kartu statėme, žinojo ir Ąžuolo, Dūmo ir Tomo bunkerį. Jei jis išduos, gali būti sunaikinta visa mūsų kuopa.

Gavę žinią apie šią nelaimę, nedelsdami palikome bunkerį. Sukrovę į roges ginklus, radijo aparatą, fotoreikmenis ir rašomąją mašinėlę, išvažiavome pas Ąžuolą. Deja, jo jau neradome, nes jau buvo palikęs savo būstą. Mūsų trejetas kiek pavažiavęs sustojo ant vienos aukštumos, iš kurios į visas puses buvo gerai matyti. Diena ir naktis praėjo greitai ir ramiai. Merkys ir Radvila nutarė važiuoti į savo apylinkes ir, sėdę į roges, nuvažiavo. Aš pasilikau vietoje, nusprendęs, kad siautėjant stribams kurį laiką geriau pabūti vienam.

Dienos bėgo nepastebimai. Iš Ūdros bolševikai nieko nesužinojo. Nežiūrint kankinimų, jis laikosi didvyriškai. Ši žiema mūsų kuopai nelaiminga. Ąžuolas su savo vyrais persikėlė pas Jaunutį. Po kelių dienų buvo suimtas vienas asmuo iš šių namų, kuris pasakė, kad jų name yra bunkeris. Partizanai, laiku pastebėję atskubančius bolševikus, suspėjo pasitraukti. Dar po kelių dienų išdavikas išdavė Tauro bunkerį. Laimei, vyrų jame bolševikai nerado. Paėmė rašomąją mašinėlę ir radijo imtuvą. Beveik tuo pačiu metu buvo išduotas Dūmo bunkeris. Nieko jame neradę, bolševikai bunkerį susprogdino.

Mūsų, Jovaro, kuopai prasidėjo sunkios dienos. Žiema, o mums nėra kur pasidėti. Prie Rubikių ežero rusai užpuolė mūsų būrį. Šį kartą rezultatai džiuginantys: žuvo keturi bolševikai, o partizanai pasitraukė laimingai. Po šio įvykio teroristai pradėjo siautėti. Netoli ežero gyveno mūsų kuopos vadas Viesulas. Jo bunkeris buvo išduotas ir užpultas bolševikų. Viesulas buvo energingas ir drąsus vyras. Bunkeryje buvo trise. Jie žuvo pasibaigus šoviniams po dviejų valandų kovos. Žuvo ir penki bolševikai.

Praradome mylimą kuopos vadą ir daug brangių Lietuvos sūnų, savo brolių, kurie kovojo ir žuvo už jos laisvę. Šią žiemą žuvo daug mūsiškių, kurie jau niekados pas mus nesugrįš. Nebūtų sniego - būtų kur kas lengviau, bet vis sninga ir sninga... Esant šiltesniam orui, miegoti nešalta ir šiauduose, bet temperatūrai nukritus iki 15 laipsnių šalčio, tenka ieškotis šiltesnės vietoš. Kol kas dienas leidžiu gana sėkmingai: susitikinėju su kovos draugais, tariamės, guodžiamės ir vėl išsiskirstome kas kur.

Šiandien labai ilgai stovėjau ant kalno. Tokių tykių, ramių vakarų būna mažai. Kalnus apšviečia mėnulis. Tikra Lietuvos nakties sidabrinė pasaka. Žiūrėdamas į tokį reginį, viską užmiršti: ir kad esi gainiojamas po pavergtą savo žemę, ir kad neturi nei kur eiti, nei kur dėtis. Kažkur tolumoje suloja šuo ir vėl nutyla. Pabundu iš savo svajonių ir jaučiu, kad šąlu. Netrukus pasibeldžiu į pirkios duris. Sušilęs ir pasistiprinęs vėl grįžtu ant kalno. Jau pusiaunaktis. Kur eiti, kur pamiegoti? Vienoje sodyboje dar žiba žiburys -ten ir einu. Viduje šeimininkai ir penki jų vaikai dar nemiega. Šeimininkai rūpinasi ką tik gimusiais ėriukais, aplinkui susispietę džiūgauja vaikai.

Šeimininkė paguldė į lovą, bet kandžiojamas blakių visą naktį negalėjau užmigti. Ryte nuėjau pas kitą ūkininką ir paprašiau, kad iškūrentų pirtį. Išsimaudęs per pietus išvažiavau ieškoti partizanų. Vienoje gryčioje jų radau tris. Naktį praleidome kalbėdamiesi prie bokalo alaus. Netrukus Ąžuolas su dviem draugais išvažiavo į savo slėptuvę, o aš pasilikau dienoti.

Po pietų prasidėjo audra. Tik vakare galėjau išvažiuoti. Reikėjo grąžinti arklį. Jį grąžinęs, toliau ėjau pėsčias. Sumaniau aplankyti Radvilą ir kitus, ir pasukau į jų apylinkę. Paviešėjęs keletą dienų, nutariau grįžti atgal. Susitaręs dėl kito susitikimo, išėjau.

Atėjo kovas, o su juo ir pavasaris. Buvo džiugu jo laukti: nepaliksime pėdsakų, enkavedistai negalės jais sekti. Aš vėl nuvykau pas Radvilą ir Merkį, kurie gyveno ramioje vietoje. Iš jų reikėjo eiti dar keletą kilometrų, kur mūsų turėjo laukti Uosis, Vilkas ir kiti. Merkys vis dar šlubavo, o kelias buvo blogas, todėl eiti jis atsisakė. Radvila jo palikti nenorėjo ir jie prisižadėjo ateiti kitą savaitę. Juos palikęs, nuėjau į susitikimo vietą. Visur purvas, bet tai žymiai geriau negu sniegas. Štai ir reikiama troba, kurioje nutarta susirinkti. Ji paskendusi purve ir tamsoje. Priėjęs prie lango, išgirdau Vachmistro balsą: "Eik, durys neuždarytos". Jis kol kas buvo vienas ir kalbėjosi su šeimininkais. Vachmistras kaip visados linksmas, aštrialiežuvis, žino daugybę anekdotų, mėgsta pakalbėti. Bekalbant greitai prabėgo valanda ir pasirodė Uosis, Klajūnas ir Vilkas. Kiek pabuvę, išėjome ieškoti, kur praleisti dieną. Pavalgyti užėjome pas vieną ūkininką, o dienoti -pas kitą. Ryte pamatėme, kad viskas padengta ką tik iškritusiu sniegu, tačiau saulei pakilus, jis netruko ištirpti. Vachmistras išėjo pas Kilbuką, kuris dėl sužeistos kojos negalėjo vaikščioti ir gyveno vienas, o mes trise iškeliavome į kitą pusę.

Vakare pakilo vėjas ir pradėjo snigti. Kelionę teko nutraukti. Sulindome į daržinę ir šiauduose puikiai išsimiegojome. Ryte šeimininkas pakvietė pusryčių. Kambaryje jaukiau negu daržinėje ir diena praėjo be nuotykių. Kadangi turėjau daug reikalų, atsisveikinau su draugais ir išėjau savais keliais.

Vėl pradėjo snigti, nors jau kovas ir turėtų būti pavasaris...

Paaiškinimai. Aprašyti 1949 m. žiemos įvykiai Anykščių vls., kuriame nuo 1946 m. veikė Jovaro kuopa, veikusi taip pat ir Debeikių vls. 1949 m. jos veikimo teritorija buvo perorganizuota į Deimanto rajoną. Kuopa beveik visą laiką priklausė Vytauto apygardos Liūto rinktinei. Trumpai - nuo 1947 m. rugsėjo iki 1948 m. kovo mėn. priklausė Algimanto apygardos Šarūno rinktinei. Kuopą sudarė keturi būriai: Perkūno, Tigro, Tauro ir Užugirio. Pastarasis veikė tik nuo 1949 m. sausio iki rugsėjo mėn.

Su partizanu Ryčiu važiavo ir, susidūrus su kareiviais, buvo paimtas gyvas partizanas Avietis, kuris tardymo metu nurodė būrio vado Aušros bunkerio buvimo vietą. Rytį ir Avietį išdavė Anykščių vls. MGB agentas Anton. Su Aušra bunkeryje žuvo partizanas Džekas, gyva buvo paimta Aušros žmona Žibutė.

Ąžuolo, Jaunučio ir Tauro bunkerių vietos nenustatytos. Dūmo bunkeris buvo išduotas 1949 m. sausio 28 d. Jis buvo įrengtas Ramuldavos miške, už 6 km į šiaurės vakarus nuo Anykščių ir 2 km į pietryčius nuo Andrioniškio, netoli Smalynos kaimo, Anykščių vls. Jovaro kuopos vado Viesulo bunkeris buvo įrengtas Rubikių k., Anykščių vls., Jono Stulpino sodyboje. Bunkerį išdavė Anykščių vls. MGB skyriaus agentas Polevoj. Su Viesulu žuvo Girėnas ir Vanagas. Partizanė Kerpė buvo paimta gyva.

Aušra - (žr. 127 psl.)

Avietis - Jonas Šiaučiulis iš Anykščių, Jovaro kuopos Užugirio būrio partizanas. 1949 m. sausio 27 d. susišaudymo prie Peslių k., Anykščių vls. metu buvo paimtas gyvas ir nuteistas 10 m. lagerio ir 5 m. tremties.

Ąžuolas - (žr.81 psl.)

Dūmas - Antanas Bagočiūnas iš Smalynos k., Anykščių vls. 1948-1949 m. Jovaro kuopos Perkūno būrio, 1949 03-10 - Jovaro kuopos, 1949 10 - 1951 04 -Vytauto apygardos Liūto rinktinės Deimanto rajono vadas ir Vytauto apygardos štabo narys. Žuvo 1951 m. balandžio 14 d. Anykščių vls., prie Niūronių k. Užkastas Anykščiuose prie skrebyno Biliūno g. 86.

Džekas - Povilas Zubavičius iš Jakubavos k., Anykščių vls. Užugirio būrio vado pavaduotojas. 1949 m. sausio 28 d. Anykščių vls., Kirkų k. pas O.Kirkienę apsuptas bunkeryje susisprogdino. Palaidotas Anykščių kapinėse.

Girėnas - Petras Mameniškis iš Troškūnų. Jovaro kuopos vado pavaduotojas. Žuvo 1949 m. vasario 13 d. Palaidotas Andrioniškio kapinėse.

Jaunutis - Povilas Mickūnas iš Paandarioniškio k., Anykščių vls. Jovaro kuopos Perkūno būrio partizanas. 1949 m. kovo 8 d., traukdamasis nuo kareivių persekiojimo, netoli Andrioniškio Šventojoje paskendo. Palaidotas Andrioniškio kapinėse.

Kerpė - Jadvyga Mameniškienė iš Sirvydų k., Kavarsko vls. Partizano Girėno žmona. 1949 m. vasario 13 d. buvo paimta gyva ir nuteista 25 m. lagerio ir 5 m. tremties. 1956 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Rukiškių k., Anykščių vls. Mirė 1995 m.

Kilbukas - Liudvikas Bajoriūnas iš Troškūnų, Gražinos kuopos Traidenio būrio partizanas. Žuvo 1949 m. balandžio 6 d. Palaidotas Troškūnų kapinėse.

Klajūnas - Alfonsas Skrebe iš Umėnų k., Troškūnų vls. Gražinos kuopos Kęstučio būrio partizanas. 1950 m. sausio 18 d. po sunkaus sužeidimo Surdegio apylinkėje mirė.

Merkys - (žr.134 psl.)

Radvila - Alfonsas Pajuodis iš Pajuodžiu k., Subačiaus vls. Algimanto apygardos Gražinos kuopos Kęstučio būrio partizanas. Žuvo 1951 m. liepos 14 d.

Rytis - Kazys Žiūkas iš Anykščių. Jovaro kuopos Užugirio būrio partizanas. Žuvusio 1945 m. birželio 23 d. Algio Žiūko brolis (žr.82 psl.). Žuvo 1949 m. sausio 27 d. prie Peslių k., Anykščių vis.

Šposas- (žr.82 psl.)

Tauras - (žr,128psl.)

Tomas - Bronius Puodžiūnas (buvęs Žalgiris, po to - Garsas) iš Smalynos k., Anykščių vls. Nuo 1949 m. kovo mėn. iki 1952 m. rugsėjo mėn. - Jovaro kuopos Perkūno būrio vadas. 1952 m. rugsėjo 14 d. ties Plikiškių k., Viešintų apylinkėje, keldamasis per Šventąją, paskendo. Palaidotas Plikiškių k. kapinėse.

Ūdra - Juozas Staškevičius iš Eglėkalnio k., Anykščių vls. Jovaro kuopos Užugirio būrio partizanas. 1949 m. sausio 28 d. Kirkų k., Anykščių vls., pas O.Kirkienę bunkeryje buvo sunkiai sužeistas, suimtas ir nuteistas 25 m. lagerio ir 5 m. tremties. Apie 1952 m. Magadano srities lageryje nusižudė.

Uosis - Juozas Jočys iš Milaikiškių k., Troškūnų vls. Nuo 1946 m. birželio mėn. iki 1950 m. sausio mėn. - Algimanto apygardos Gražinos kuopos Traidenio būrio vadas. Žuvo 1950 m. sausio 12 d. Naujasodžio vnk., Troškūnų vls. Palaidotas Troškūnų kapinėse.

Vachmistras - Antanas Karvelis iš Survilų k., Troškūnų vls. Algimanto apygardos Gražinos kuopos Traidenio būrio partizanas. Žuvo 1950 m. balandžio 16 d. Palaidotas Troškūnų kapinėse.

Vanagas - Jonas Žąsinas iš Rubikių k., Anykščių vls. Jovaro kuopos Perkūno būrio partizanas. Žuvo 1949 m. vasario 13 d. Palaidotas Andrioniškio kapinėse.

Viesulas - Juozas Gražys iš Ramaškonių k., Anykščių vls. Nuo 1948 m. spalio 1 d. iki žuvimo buvo Jovaro kuopos vadu. Žuvo 1949 m. vasario 13 d. Rubikių k., Anykščių vls. Palaidotas Andrioniškio kapinėse.

Vilkas - Vytautas Jonelis iš Nakonių k., Troškūnų vls. Algimanto apygardos Gražinos kuopos Traidenio būrio partizanas. Žuvo 1950 m. sausio 12 d. Naujasodžio vnk., Troškūnų vls. su J.Jočiu-Uosiu. Palaidotas Troškūnų kapinėse.

Žibutė - Genovaitė Jagėlaitė-Staškevičienė, būrio vado Aušros žmona - partizanė iš Kurklių vnk. Kurklių vls. Kareiviams užpuolus Aušros bunkerį, buvo sužeista ir nuteista 25 m. lagerio ir 5 m. tremties. 1956 m., grįždama iš tremties į Lietuvą, Maskvoje mirė.

RAMESNĖS DIENOS

Tolumoje girdis skambios dainos
Ir, atrodo, blogio čia nėra-
Tik štai pasigirsta šūviai 
Ir krinta nekalta auka.

Kovas. Žemė vis dar padengta tokiu nereikalingu, partizanams nemaloniu sniegu. Enkavedistai laikas nuo laiko ieško "banditų". Kiekvieną dieną ir valandą reikia galvoti, kaip nepatekti į jų nagus, kur pasislėpti, nes jų tūkstančiai, o mūsų tiek mažai... Kova žiauri ir ją suprasti gali tik tas, kuris visa tai jaučia savo kailiu, pats išgyvena. Aš esu tą pajutęs labiausiai - devinti metai spaudžiu rankoje ginklą kovodamas su bolševikais. Iš šių devynerių metų ryškiai išsiskiria penkeri kovos prieš azijatinius sadistus metai. O kiek dar prieš tai teko pergyventi blogio, nepatiriant nieko gero... Bet taip jau man Dievo duota: išgyventi iki šios dienos tam, kad kovočiau, kentėčiau, dėl visko sieločiaus ir laimėčiau. Kas gali nuspėti žmogui jo likimą? Tai parodo tik ateitis.

Nors bolševikų gaujos nei dieną, nei naktį neleidžia mums atsikvėpti, mes irgi surandame valandą kitą pasilinksminti, atsipalaiduoti nuo įtampos, pamiršti savo kruviną dalią.

Šiandien kovo pirmoji. Po kelių dienų mano gimtadienis. Iki šiol aš nė karto jo nešvenčiau, todėl šiais metais noriu tai padaryti. Aplinkybės tam palankios, nes rusų siautimas šiose vietose baigėsi ir niekas neturėtų šventės sutrukdyti. Sunkoka buvo gauti grūdų alui. Visa kita, kas būtina vaišėms, gavau lengvai. Šaltoka ir todėl vienas geras žmogus nepabijojo ir leido gimtadienį švęsti jo pirkioje. Beliko tik sukviesti svečius, ir aš išėjau jų ieškoti. Suradau greitai. Grįždamas atgal sutikau ieškantį draugų Vilką. Patariau eiti pas mane ir pasilikti iki sekmadienio - mano gimimo dienos, tada turi ateiti Uosis, su kuriuo jis po šventės galės išeiti.

Atėjo penktadienis-šv.Kazimiero šventė. Šiai dienai buvau pakviestas pas ūkininką į jo vardadienį. Turėjo ateiti ir daugiau partizanų. Buvo puikus rogių kelias. Pasikinkėme arklį ir po pietų su Vilku išvažiavome. Čia jau buvo prisirinkę svečių ir Kazimieras, šeimininkas, vos spėjo pilstyti alų, kurį noriai gėrėme. Šeimininkas, pamatęs, kad alus mažai mus veikia, pastatė ant stalo butelį baltosios, po jo - antrą, trečią... Vilkas ir kai kurie kiti svečiai netrukus "užsinorėjo" miego. Sutemus atėjo Rūgštymas, Milda ir dar keli. Bolševikų nebuvo girdėti ir mes linksmai leidome laiką. Pasirodė baltu apsiaustu apsisukęs Gražinos kuopos vadas Kastantas. Nusimetęs apsiaustą, sėdo už stalo. Linksminomės pamiršę vargus ir kančias...

Paryčiui išėjo Rūgštymas, po jo - Kastantas. Ruošiausi išvažiuoti ir aš, bet niekaip negalėjau pažadinti Vilko. Nuvirtau šalia jo ant lovos ir pabudau jau visai prašvitus. Galvojau važiuoti namo, bet kur tau... Visi vėl sėdo už stalo atsigaivinti. Vaišės tęsėsi.

Pagaliau išvažiavome. Pakeliui užsukome į vieną sodybą. Radome vyrus besiruošiančius į medžioklę, bet mums atvažiavus medžioklė buvo pamiršta ir vėl sėdome vaišintis.Mano gimtadienis jau rytoj, todėl mudviem su Vilku būtina pailsėti. Važiuojame į tolimą kaimą ir apsistojame sodyboje ant kalno, iš kurios į visas puses geras matomumas. Arklį - į tvartą, patys - į lovas. Dienai išaušus, pabudome. Gražus sekmadienio rytas. Žmonės kas pėsčias, kas važiuotas skuba į bažnyčią. Laikas važiuoti ir mums, nes į mano gimtadienį svečiai tikriausiai jau susirinkę laukia. Atvažiuojame. Kieme pasitikęs šeimininkas praneša, kad svečių pilna troba. Įėjęs į kambarį pamatau, kad tarp svečių yra žmonių, kurių nesu matęs jau kokius penkerius metus. Štai mano sesers vyras. Su juo nesimatėme nuo tada, kai bėgdamas iš Raudonosios armijos Libavos fronto, palikau jį Priekulės miškuose priverstą kovoti su savo broliais, esančiais vokiečių apkasuose. Dar vienas svečias, kurio nebuvau matęs daugiau negu šešerius metus - mano žmonos brolis, kitas - mano vaikystės dienų draugas, dar kitas - šiaip puikus žmogus, daug gero davęs Tėvynės labui ir kenčiantiems partizanams. O pats svarbiausias ir brangiausias svečias - tai mano sena motina, kuri, apkabinusi mane, verkdama ilgai ilgai spaudė savo glėbyje. Kaip sugebėdamas ją raminau, kol pagaliau išsilaisvinau iš jos rankų. Skubu pasisveikinti su kitais svečiais, susirinkusiais manęs pasveikinti. Net mažoji sesers dukra atvažia-

 

P.Tunkevičius-Kastantas, A.Pakenis-Jūreivis

□P.Tunkevičius-Kastantas, A.Pakenis-Jūreivis

 

Kęstučio būrio partizanai: P.Jonelis-Tūzas, J.Valonis-Merkys, A.Milčiukas-Tigras, V.Petronis-Klevas, E.Kulikaus-kas-Liūtas

□Kęstučio būrio partizanai: P.Jonelis-Tūzas, J.Valonis-Merkys, A.Milčiukas-Tigras, V.Petronis-Klevas, E.Kulikaus-kas-Liūtas

 

Kęstučio būrys. Priekyje Albinas Milčiukas-Tigras

□Kęstučio būrys. Priekyje Albinas Milčiukas-Tigras

 

vo su tėvu ir močiute. Pagaliau sveikinimai baigti ir sėdame už stalo. Nors dar ne visi kviesti svečiai atvyko, bet stalas beveik visas apsėstas. Laikas bėga greitai, nuotaika puikiausia. Stalas nukrautas puikiu šeimininko pagamintu alumi. Yra degtinės, spirito ir net likerio. Netrukus atvažiuoja Kastantas. Pasirodo ir kiti pavėlavusieji svečiai. Buvau ir beužmirštąs, kokią šventę švenčiame, kai staiga svečiai suskato mane mėtyti aukštyn. Juokas, šūksniai, triukšmas... Suskambo dainos. Stengiausi pasikalbėti su seniai nematytais svečiais - juk tiek laiko praėjo, tiek išgyventa... Gaila, maža buvo laiko viską išsipasakoti. Nepajutome, kaip atėjo vakaras. Į langą pabeldė sargybinis. Išėjau į lauką. Manęs atėjo pasveikinti Rūgštymas su draugu. Vakaras prabėgo dar greičiau. Svečiai sukruto atsisveikinti - skubėjo į traukinį. Ryšininkai šeimininko arkliais ir rogėmis išvežė juos į stotį.

Svečiams išvažiavus, kambaryje ir širdyje liko tuščia. Dar kiek pabuvę išvažiavome ieškoti nakvynės ir mes. Prie mudviejų su Vilku prisidėjo ir Kastantas. Užvažiavome į sodybą. Naktį šeimininkai nenorėjo įsileisti, tik įsitikinę, kas esame, leido apsistoti. Sulaukę vakaro, išvažiavome ieškoti Uosio, Merkio ir kitų. Nakvojome pas turtingą ūkininką. Vilkas, nesulaukęs vakaro, išėjo ieškoti partizanų. Sutemus, nesulaukę Vilko grįžtant, susiruošėme važiuoti ir mes. Nesuspėjus pakinkyti arklio, į kiemą įvažiavo Vilkas.

-    Gal radai vyrus? - paklausiau.

-    Radau. Važiuojam pas juos, - atsakė Vilkas.

Pasirodo, jie buvo įsikūrę netoliese, todėl prieš važiuodami pas juos, aplankėme dar kelias vietas, kur turėjome reikalų.

Vyrus suradome krūmais apsuptoje troboje. Čia buvo Uosis, Merkys, Radvila ir Klajūnas. Mes buvome septyniese ir nutarėme nuvažiuoti į Palėvenės spirito gamyklą, tikėdamiesi gauti spirito, kurį pardavus būtų galima nusipirkti batų, šaudmenų ir kitų būtiniausių dalykų. Žinojome, kad stribų spirito gamykloje nėra. Ją saugojo vienas ginkluotas sargas, geras žmogus.

* * *

Kovo 8-oji. Atvykę apsistojome netoli spirito gamyklos. Diena puiki, saulėta. Naktis taip pat buvo graži, švietė mėnuo, nors jis mums reikalingas kaip šuniui penkta koja.

Ryšininkai išžvalgė gamyklą ir jos aplinką. Atvykę pavakare pranešė, kad nieko įtartino nepastebėjo, yra tik šautuvu ir keliomis granatomis ginkluotas sargas, bet jis geras žmogus ir, mums atvykus, pasislėps. Spirito yra užtektinai, nežiūrint, kad dalį jo vakare išvežė į Kauną.

Vakare galutinai suderiname veiksmus. Pasistiprinę dešra, kava, juoda kaimiška duona su sviestu, surūkę po papirosą, atsisveikiname su geraširdžiais šeimininkais ir išvykstame į gamyklą. Naktis tyli, mėnesiena. Štai ir geležinkelis. Sustoję pasitariame ir važiuojame toliau. Važiuoju rogėmis pirmas. Kadangi kelio nežinau, mano rogėse sėdi vietinis gyventojas ir rodo, kur važiuoti. Jis, be to, yra spirito gamyklos darbininkas ir žino ten kiekvieną kampelį. Iš pradžių važiuoti nesutiko ir teko jį ilgai įkalbinėti.

Įvažiuojame į gamyklos kiemą. Vyrai apsupa pastatus. Iš lydinčiojo žinome, kad pirmajame aukšte yra sandėliai, mašinos ir kita, o antrajame aukšte gyvena gamyklos personalas. Mašinų skyriuje dega šviesa. Priėjome prie lango. Viduje, pasidėjęs ant kelių rusišką šautuvą, snaudė sargas. Jo pavardė - Karazija, pravardė Alioša. Jei žinotume, kad jis komunistuojantis - kaip mat sudorotume, bet iki šiol jis buvo žinomas kaip doras lietuvis ir mes tikėjomės, jog nemalonumų nepridarys.

Kastantas pabeldė į langą. Sargas pašoko. Kastantas, prisistatęs Subačiaus milicininku, įsakė sargui atidaryti duris. Sargas Karazija norėjo pasišalinti ir mums teko ilgai jį įkalbinėti, kad prieitų prie lango pakalbėti. Priėjus pareikalavome, kad ginklus išmestų pro langą, o pats išeitų į lauką. Iš pradžių jis lyg ir sutiko su mūsų pasiūlymu, bet netrukus išgirdome užtaisomo šautuvo spragtelėjimą. Supratome, kad jis nesislėps, kaip mums buvo sakyta. Daugiau į mūsų klausimus jis neatsakinėjo. Nutarėme nekreipti į jį dėmesio. Apžiūrėjome sandėlio duris. Spyna didžiulė, raktas pas sandėlininką, o jis pats nežinia kur. Pamačiau per tiltą einantį švilpiniuojantį žmogų. Mus pamatęs, nustojo švilpauti ir pasuko atgal, bet Uosis atvedė jį į gamyklą. Pasirodo, tai ir buvo sandėlininkas, bet raktą jis turėjo tik nuo avižų saugyklos durų. Ką daryti? Nutarėme išlaužti duris, bet negalėjome rasti laužtuvo ar ko nors panašaus. Prispaustas sandėlininkas pasakė, kad laužtuvas yra prie bulvių duobės. Įsakėme vesti prie jos. Jis trypė vietoje, delsė ir tik Kastantui užvožus per sprandą nubėgo duobės link. Kastantas jį nusekė. Jiems grįžtant, iš antrojo pastato aukšto kažkas iššovė į viršų. Aišku, šovė sargas. Kastantas krito už malkų rietuvės ir paleido automato seriją. Neatsilikome ir mes. Šaudyti nebuvo prasmės, bet norėjome jį pagąsdinti.

Operaciją teko nutraukti, nes už trijų keturių kilometrų stovėjo bolševikų būrys, kurie išgirdę šūvius galėjo atbėgti į gamyklą. Nenoromis teko palikti gamyklą ir sargą, pakėlusį prieš partizanus ginklą, ir išvažiuoti nieko nepešus.

Susitarę susitikti kovo dvidešimtą dieną, mudu su Kastantu atsisveikinome su draugais. Nutariau vykti pas Ąžuolą, o Kastantas turėjo savų reikalų.

Paaiškinimai. 1949 m. kovo mėn. A.Milčiukui suėjo 27 metai. Gimtadienį šventė netoli Troškūnų pas partizanų rėmėjus. Dalyvavo A.Milčiuko sesuo Regina su vyru Baliu ir dukra, Milčiuko motina ir kiti artimieji. Palėvenės kaimas yra Subačiaus apylinkėje, Kupiškio vls., apie 6 km nuo Subačiaus Kupiškio link.

Ąžuolas - (žr.81psl.)

Kastantas - Povilas Tunkevičius iš Stukonių k., Troškūnų vls. 1948 09 - 1949 10 buvo Algimanto apygardos Gražinos kuopos, 1949 12 - 1950 09 - Algimanto apygardos Šarūno rinktinės ir Laisvės rajono vadas. Žuvo 1950 m. rugsėjo 30 d. Margavonių k., Viešintų vls. Palaidotas Troškūnų kapinėse.

Klajūnas - (žr.l40psl.)

Merkys - (žr.l34psl.)

Milda - Genovaitė Railaitė iš Čerelių k., Pagirių vls., Kėdainių aps. 1949 m., besimokydama gimnazijoje, buvo suimta kaip Šiaurės rytų Lietuvos srities vado Šarūno ryšininkė ir nuteista 10 m. lagerio ir 5 m. tremties. Šiuo metu gyvena Birštone.

Radvila - (Žr.l40psl.)

Rūgštymas, Eimutis - Albinas Kubilius iš Pajuostinio k., Troškūnų vls. 1947-1948 m. Gražinos kuopos Drąsučio būrio vadas, 1949 m. sausio-spalio mėn. -Algimanto apygardos štabo ryšių skyriaus viršininkas ir Šiaurės rytų srities štabo ryšių įgaliotinis. 1949 m. spalio 24 d., MGB agento V.Kučio-Marytės pavaišintas gėrimu su migdomaisiais, buvo suimtas, nuteistas 25 m. lagerio ir 5 m. tremties. 1957 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Troškūnuose. Mirė 1994 m. Palaidotas Troškūnų kapinėse.

Uosis - (žr.l40psl.)

Vilkas - (žr.l41psl.)

KLAIDŽIOJIMAI

Nėra čia ramybės
Ir laimės nėra.
Kaip tai sugrąžinti?
Kur toji jėga ?

Šiaip taip priėjau Anykščius. Šiandien jau buvo kovo dešimtoji. Oras neblogas, tik sniegas vis dar nenutirpęs. Jau buvau susiruošęs eiti toliau, pas Ąžuolą, kai sužinojau, kad ten įvyko nelaimė ir nei jo, nei jo draugų surasti nepavyks. Prie Šventosios prieiti negalima, nes ten buvo susišaudymas ir apylinkėje siaučia bolševikai. Kas nutiko Ąžuolui, tiksliai nežinojau. Sužinojau tik tiek, kad jis, Šposas, Kadugėlis, Jaunutis, Smėlinis ir Slapukė (mergina-partizanė) užėjo į sodybą pavakarieniauti. Pavalgius sargybinis pastebėjo, kad sodybą supa bolševikai. Visi išbėgo į kiemą. Įvyko susišaudymas. Bolševikai negailėjo raketų, bet kalvotoje vietovėje partizanams pavyko pasitraukti. Tik Smėlinis buvo lengvai sužeistas į krūtinę. Ąžuolas nuvedė jį į saugią vietą. Likusieji keturi partizanai nuėjo į Andrioniškio mišką. Vidudienį jų pėdsakais atsekė bolševikai. Bolševikus stebėjęs vietinis gyventojas, pamatęs, kad šie eina apsistojusių partizanų link, vos spėjo juos perspėti apie pavojų. Iki partizanų bolševikams buvo likę koks šimtas metrų. Keturi kovotojai, bolševikų nepastebėti, skubiai pasitraukė. Atsitraukus iki Šventosios, reikėjo arba pulti į upę, arba stoti į mūšį. Daug negalvojęs Kadugėlis puolė į vandenį ir nuplaukė į kitą krantą. Šaltas vanduo sukaustė jo kūną, jėgos pradėjo sekti ir jis metė šautuvą. Išlipęs į krantą, pamatė, kad jo draugų nėra. Ar jie nuskendo, ar pabėgo-jis nežinojo. Jų likimas kol kas neaiškus. Apie tai parašysiu savo dienoraštyje vėliau.

Šiuo metu prieiti prie upės negalima, nes dieną ir naktį ten slankioja enkavedistai.

 

Šiandien 14-oji kovo. Atšilo. Pasidarė linksmiau. Atrodo, prasidės pavasaris su savo lietumis ir purvu, nežiūrint kurių jis toks malonus. Apsistojau didelėje troboje. Šeimininkas išvažiavo į malūną, palikęs mane su jo sena motina. Motina priskuto bulvių ir dabar jas tarkuoja. Ką ji ruošiasi iš jų daryti - nežinau. Pabaigiau rūkalus ir einu ieškoti.Kovo 15-oji. Daržinėje permiegojęs einu toliau. Naktį buvo pakilęs smarkus vėjas. Atėjau į N. kaimą. Čia didelis sujudimas: grįžę iš Panevėžio ūkininkai parvežė blogų naujienų. Panevėžyje kalbama, kad praėjusią naktį buvo komunistų susirinkimas, kuriame nutarta kovo 15-20 dienomis organizuoti žmonių trėmimą į Sibirą. Sakoma, kad transportas jau paruoštas. Gyventojai, kurie jaučiasi kuo nors "nusikaltę" sovietų valdžiai, krauna savo daiktus į vežimus ir veža saugojimui neturtingiems ir tiems, kurie, tikimasi, niekuo neįtariami. Nors žinios apie trėmimą nėra pagrįstos, bet žmonės taip įbauginti bolševikinio teroro, kad kiekvienas gandas kelia siaubą. Moterys verkia, jaunimas ieško kur pasislėpti. Jei nebūtų sniego - eitų į mišką. Slėptis pas žmones pavojinga, nes nežinia kuris neįtrauktas į juoduosius bolševikų sąrašus. Praėjusiųjų metų vežimai parodė, kad bolševikai išveždavo visus asmenis, kuriuos rasdavo apsupę namus. Jie šiandien dirba šiaurės miškuose.

 

Mūsų tėvynėje nesibaigia ašaros, kančios, vargai, senelių ir vaikų dejonės. Nesigirdi dainų kaip seniau, kai buvome laisvi, nebijojome bolševikų, nežinojome, kas jie tokie, nejautėme jų teroro ir kruvinų letenų. O dabar... Tie gražūs laikai liko prisiminimuose, net sunku patikėti, kad kažkada taip buvo. Kur nueisi, visur - dejonės, ašaros.

Pakalbėjęs su N. kaimo gyventojais, einu ieškoti draugų. Vienas žmogus mane perspėjo, kad į U. kaimą neičiau, nes ten šiuo metu yra grupė Troškūnų bolševikų. Pasuku į S. viensėdį pasiteirauti, ar nėra pavojaus. Nespėjus pakilti į priebutį, pasitiko šeimininkė ir patarė toliau neiti, nes aplinkui pilna stribų ir enkavedistų. Jų taip pat pilna malūne. Savo žemėje neturime vietos. Čia šeimininkauja azijatai-sadistai. Taip norėtųsi juos visus palaidoti, bet ką gali padaryti saujelė žemdirbių prieš milijonus gerai ginkluotų budelių.

Pagaliau suradau šiek tiek saugesnę vietą, netoli kurios mokykloje stribai agituoja gyventojus stoti į kolūkius. Kas neateina - įtraukiamas į "juodąją knygą". Taip ir slenka juodos dienos savoje Tėvynėje. Išaušta diena, ir žmogus nežino, kur jam pasidėti. Ateina naktis - reikia ieškoti, kur pasislėpti, kad čekistų ilgi metaliniai strypai neperdurtų kūno jiems badant šiaudus ar šieną.

Man rašant dienoraštį, iš miško, karabiną paslėpęs po kailinių skvernu, atėjo Griausmas. Jis nustebo pamatęs mane. Griausmu jį pavadino todėl,

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai. Iš kairės antras Velanis-Tigras, 8-a - L.Kaminskaitė-Kuosa

□Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai. Iš kairės antras Velanis-Tigras, 8-a - L.Kaminskaitė-Kuosa

 

Algimanto apyg. Šarūno rinktinės partizanai. Centre L.Kaminskaitė-Kuosa

□Algimanto apyg. Šarūno rinktinės partizanai. Centre L.Kaminskaitė-Kuosa

 

kad buvo labai aukštas, o jo balsas šiurkštus ir griausmingas. Atsisveikinęs su šeimininke ir Griausmu, išėjau. Kaimo gale pamačiau žiburį. Užėjau. Šeimininkė ruošė vakarienę - šutino bulves. Padėjau jas suvalgyti, persiaviau kojas ir - į daržinę, į šiaudus.

Kovo 16-oji. Iš daržinės atėjau į pirkią. Apie žmonių trėmimą nieko nesigirdi, bet žmonės vis dar neramūs, kažko laukia. Sklinda gandai, kad dvidešimtą dieną trėmimas vis tik bus vykdomas. Diena rami. Svetingi šeimininkai mane įkalbinėja pasilikti dar vienai dienai. "Argi jums kur nors kitoje vietoje bus geriau?" - klausia jie. Bet aš - žmogus neramus ir ilgiau pasilikti vienoje vietoje man tikra kančia. Man įdomu vaikščioti po apylinkes, bendrauti su žmonėmis, dalytis įspūdžiais. Užeini pas žmogų ir tave apipila klausimais: "Ar greitai bus karas, ar greit Liuciferis išneš šiuos šėtonus, kurie baigia viską išvežti ir suvaryti į kolchozus..." Ir visa tai vyksta kruvinai susidorojant, grasinant ginklu.

Kiekviename kaime stribai verčia žmones stoti į kolūkį, lyg tik kolūkyje šviesus gyvenimas, žmogus laisvas ir turtingas. Susirinkimai paprastai daromi mokyklose. Atvykę organizatoriai ir agitatoriai randa atėjusias 3-4 moterėles ir pradeda jas kamantinėti, kodėl neatėjo vyrai. Jos aiškinasi, kad vyrai miško paruošose ar malūne, žodžiu, namuose jų nėra. "Rytoj būtinai tegul ateina, antraip bus blogai!" - grasina įpykę Stalino šunys.

Rytojaus dieną atvažiavę dar labiau siunta, neradę ne tik vyrų, bet ir vakar buvusių moterų, ir taip diena iš dienos. Partizanai jiems labai trukdo kurti kolūkius. Žiūrėk, kolūkis jau organizuojasi, jau ir pirmininkas išrinktas, tik staiga jis per vieną naktį dingsta. O jei pirmininkas buvo iš raudonųjų - randa jį "staiga mirusį".

Bolševikai laksto lyg pasiutę šunys. Pirmas jų klausimas: "Ar nematei banditų? Jei matei - pasakyk, gausi premiją, nevarysime į kolūkį, neatimsime turto". Ir taip kiekvieną dieną. Bet azijatai mažai suranda išdavikų. Prievartinis varymas į kolūkius erzina ir pykdo lietuvius, tik grasinant ginklu ir Sibiru, pasiekiami rezultatai. "Visi lietuviai - banditai ir geruoju į kolūkius jie neis", - įsitikinę bolševikai. Kurių gąsdinimai ir grasinimai nepaveikia, tie kviečiami į valsčiaus vykdomąjį komitetą. Čia surašomas visas žmogaus turtas ir pakišama pasirašyti. Nepasirašysi - kalėjimas, pasirašei - reiškia savanoriu sutinki stoti į kolūkį. "Viskas tvarkoje. Gerai, kad susipratai. Žiūrėk, kad rytoj visą savo turtą sugabentum į kolūkį, nes dabar tu jau kolūkietis", - paaiškina pareigūnas.

Kadangi apylinkėse pilna partizanų, kolūkių kūrimo mašinos ratai sukasi labai pamažu ir sunkiai. Partizanai yra pagrindinė kliūtis, bet greitu laiku su jais susidoroti neįmanoma. O žmonės kenčia, pergyvena ir tikisi sulaukti geresnio rytojaus.

Kovo 18-oji. Vakarykštė diena praėjo kaip ir visos. Tiesa, sužinojau apie partizanus, susidūrusius su bolševikais prie Šventosios. Slapukė įšoko į upę ir nuskendo, o Šposas ir Jaunutis įmetė į vandenį savo kepures, o patys pasislėpė krūmuose. Čekistai, pamatę vandenyje plūduriuojančias kepures, nusiramino. Žmonės, radę prie kranto Slapukės lavoną, palaidojo ją kapinėse. Su skaudama širdimi išėjau toliau. Užėjau į vieną trobą. Ilgai kalbėjomės su šeimininku apie padėtį Lietuvoje. Miegoti nuėjome vėlai.

Ryte pabudau šiauduose sušalęs, nes daržinės sienos buvo kiauros. Ne ką šilčiau buvo ir troboje. Ji sena, supuvusi, iš krosnies į kambarį veržiasi dūmai - tenka atidaryti duris. Šeimininkė ruošiasi kepti duoną. Šiandien penktadienis ir mėsos nevirė. Prikepė kažkokių blynų ir visa šeima sėdo pusryčiauti. Manęs nepakvietė. Tikriausiai manė, kad blynai man netiks. Man pasiūlė kiaušinienės su lašiniais. Ją kepė gal 40 minučių. Norėjosi paklausti šeimininko, kur jis rado tokią "greitą" ir "valyvą" žmoną. Nesuspėjus suvalgyti kiaušinienės, atbėgo šeimininkų duktė ir pasakė mačiusi einant rusus. Užšokau ant aukšto ir pro žiūronus pamačiau maždaug už 600 metrų taku einančius penkis bolševikus. Dar keturi ėjo tolėliau. Netrukus jie susijungė į vieną būrį ir nuėjo Troškūnų link. Jei tik jie žinotų, kad jiems po nosimi yra partizanas - užpultų kaip pesliai dvėselieną. Ilgai sekiau juos pro žiūronus. Aišku, naktį jie buvo pasalose, šliaužiojo po langais, klausinėjo žmones, ar kas nors nekalba prieš valdžią, nereiškia nepasitenkinimo, ar nematė partizanų, o gal žino pas ką jie užeina... Nieko nepešę, velkasi kaip alkani šakalai į savo lizdą. Apsivilkę "stalinine uniforma" - trumpais vatinukais, kuriuos lietuviai vadina šimtasiūlėmis. Tai grupė lietuvių, pardavusių raudonajam budeliui iš rytų savo sielas. Jie niekados gerai negyveno - nei prie Smetonos, nei dabar. Sulaukę Stalino saulės, jaučiasi laimingi. Tai - tautos padugnės. Ir kaip jie gali gerai gyventi, jei jų vienintelis gyvenimo tikslas - degtinė. Prieš devynerius metus, kai tėvynė buvo laisva, galimybę gerai gyventi turėjo ir darbininkas, ir tarnautojas ar inteligentas. Bet daug buvo tokių, kurie šeštadienį gavę atlyginimą bėgo į restoraną "nuplauti" per savaitę susikaupusias dulkes. Ryte žydui juos išprašius nebeturėdavo nei dulkių, nei pinigų. Skundėsi, kad per mažai mokėjo, bet kiek jiems bemokėsi - argi girtuokliui bus gana. Sulaukę savo valdžios - bolševikų, sulindo po jų sparneliu, tapo valdininkais ir yra naudojami tautos naikinimui. Jie nurodinėja, kas priklausė kokiai partijai, ką pasodinti į kalėjimą, ką išvežti į Sibirą. Jie puikiai pažįsta vietinius gyventojus, nes pas juos kasė griovius, pjovė šieną, kirto rugius ir dirbo kitokius darbus. Dabar jie jiems keršija: vieniems už tai, kad blogai maitino, kitiems - kad degtine negirdė, dar kitiems - kad laikė juos tarnais... Azijatams jie labai reikalingi: tai jų akys ir ausys - jų vedliai, vedžiojantys po kaimus, miškus, rodantys ir pasakojantys kas kur yra, žudantys savo tautiečius. Mes gi diena iš dienos laukiame Viešpaties Dievo pagalbos - stebuklo, ir tikime, kad prakeikto sadisto kojos kada nors nustos trypti mūsų šventą žemę, kad kada nors sugrius jo galybė visam laikui, kaip kad įvyko su kryžiuočiais prie Žalgirio.

Šiandien nuo jų verkia visa Tauta, nors pažiūrėjus į juos - juokas ima, kai pagalvoji, kad tai mūsų valdžia. Nepriklausomybės laikais šie "valdžios vyrai" daužė langus, vogė, plėšikavo, pjovė žmones, neišeidavo iš smuklių, sėdėjo kalėjimuose, o šiandien jie - bolševikinė valdžia. Didžiule neapykanta dega jiems žmonės. Jiems pasirodžius bėga nuo jų dideli ir maži, iš baimės dreba seneliai ir juo labiau - jaunimas. Pamatai ateinant ir nežinai, kas tavęs laukia: gal sumuš, gal suims, gal išveš, o gal nušaus vietoje. Tautoje gedulas. Motinos verkia, nežinodamas, ar grįš jų sūnūs. O gal netrukus pasirodys kieme stribai, rėkdami: "Susirinkite daiktus, velniai jus griebtų! Jūs išvežami, jūsų vaikai banditai!..." Ir sodyba lieka tuščia. Bepigu milžinui teroristui siautėti mūsų mažoje šalyje. Bet mes tikime, kad ir mažas kirminėlis per eilę metų gali pagraužti storą ąžuolą ir šis nuvirs.

Paaiškinimai. 1949 m. kovo 8 d., traukdamiesi nuo priešo, Šventojoje paskendo ne tiktai Slapukė, kaip rašo A.Milčiukas. Nuskendo taip pat Jaunutis ir Šposas (žr.139 ir 82 psl.)

"N” kaimas - Nakonių k., Troškūnų vls., 3 km į šiaurės vakarus nuo Troškūnų, prie siaurojo geležinkelio Panevėžys-Anykščiai.

"U" kaimas - Uinėnų k., Troškūnų vls., į šiaurę nuo Nakonių k.

"S" vienkiemis - manoma, kad tai Survilai arba Skamorokai, esantys 2-3 km į pietvakarius nuo Nakonių kaimo, netoli kelio Troškūnai-Raguva.

Ąžuolas - (žr.81psl.)

Griausmas - Vincas Pesliakas, g.1900 m. Rakutėnų k., Subačiaus vls. Nuo 1944 m. Šarūno rinktinės Gražinos kuopos Kęstučio būrio partizanas. 1953 m. balandžio mėn., MGB agentų-smogikų buvo nužudytas. Užkasimo vieta nežinoma.

Jaunutis - (žr,139psl.)

Kadugėlis - neišaiškintas.

Slapukė - Vlada Magylaitė iš Magylų k., Anykščių vls., partizano Sakalo, Vairo sesuo. 1949 m. kovo 9 d. traukdamasi nuo priešo, ties Pirmalinės vnk., netoli Andrioniškio Šventojoje paskendo. Palaidota Andrioniškio kapinėse.

Smėlinis (taip dienoraštyje) - Albertas Pakenis-Zvejys, dar buvo vadinamas Jūreiviu, iš Ramoškonių k., Anykščių vls., Jovaro kuopos Perkūno būrio partizanas. Žuvo 1951 m. balandžio 14 d. prie Niūronių k., Anykščių r. Užkastas prie Anykščių skrebyno Biliūno g. 86.

Šposas- (žr.82 psl)

PAGALIAU PAVASARIS

Gal kam pavasaris ir neša laimę,
Gal kas ir džiaugias jo žiedų kvapais...
Tiktai lietuvis šiandien jaučia baimę-
Gal teks atsisveikinti su savo namais.

Kovo 20-oji. Ilgai lauktas pavasaris atrodo tyčiojasi iš mūsų: tai sninga, tai lyja. Mums, partizanams, labai reikia pavasario. Mes jo laukiame kaip tie maži paukšteliai, kurie išsiilgo pavasarinės laukų ir miškų žalumos.

Žmogus gyvena, tikėdamasis geresnio rytojaus, bet labai dažnai likimas jį išduoda ir iš jo pasijuokia. Ypač tai pasakytina apie mus. Jaunas gražus vaikinas gyveno, vaikščiojo su mumis, kovojo, tikėjo pergale ir štai - jis žuvo. Guli žemėje už savo idėjas, už Tėvynės laisvę, už jos žmones. Kas nutraukė jo gyvybės siūlą, kieno kulka pervėrė jo karštą širdį? Bolševiko... Tik šis žudikas drįsta padaryti tai, ko neišdrįstų prisiimti ant savo sąžinės ir padaryti nė vienas civilizuotas žmogus. Tai daugiau nei žudikas, daugiau nei plėšikas - tai bolševikas. Jų apsilankymas niekada gerai nesibaigia: viską išverčia, iškrato, išbado, čia gyvenančius sumuša, pavagia ar laikrodį, ar žirkles, ar dar ką nors, o jau dešrų ar lašinių - niekada nepalieka. Po to skuba į kitą sodybą ir ten vėl tas pats. Ir niekam nepasiskųsi. Jei bandysi tai padaryti, būsi apšauktas bjaurybe, buože arba dar blogiau -būsi uždarytas į rūsį. Tai kasdieninis reiškinys Lietuvos kaime.

Galvodamas apie šiuos niekšus, apie kuriuos visi puikiai žino, nukrypau nuo šiandieninės temos.

Šiandien Viešintose jomarkas. Nežiūrint krintančio sniego, pilni keliai važiuojančių ir einančių į jį. Važiuoja ir šeimininkė, pas kurią šiąnakt nakvojau. Šeimininkas pasiliko su manimi. Jis imasi ruošti iš kiaulienos įvairius patiekalus. Aš einu pas kaimyną. Namuose randu šeimininkę, kuri pavaišina mane pietumis. Po pietų, man beskaitant knygą, šeimininkė pro langą pamatė einančius kažkokius vyrus ir pranešė man. Pažiūrėjus pro žiūronus, vyrai pasirodė man pažįstami. Įsitikinimui pasižiūriu išėjęs į lauką. Dabar aiškiai matau, kad tai Merkys ir Klajūnas eina į sodybą, iš kurios prieš pusvalandį aš išėjau. Sužinoję, kad aš ten apsistojęs - ėjo susitikti su manimi. Sušvilpiau ir jie, pamatę mane, pasuko mano pusėn. Mes buvome nesimatę nuo kovo aštuntosios. Už dviejų kilometrų jie paliko Radvilą, todėl pasikinkę arklį į roges, važiuojame pas tą barzdočių. Jį randame bekalbantį su kažkokia moterimi. Viskas būtų gerai, bet neturime rūkalų. Su Merkiu sėdame į roges ir važiuojame ieškoti tabako. Užvažiavę į vieną sodybą, randame keletą vyrų, sėdinčių už stalo ir sriūbčiojančių alų. Pakvietė ir mus. Vyrai, jau gerokai išgėrę, kiek turėdami jėgų, traukė partizaniškas dainas.

Sutemus visi išvažiavome pas seniai kviečiantį jį aplankyti žmogų. Svečių radome dar nedaug, bet po pusvalandžio jų prisirinko pilna pirkia ir prasidėjo linksmoji vakaro dalis. Greta alaus atsirado vyno ir degtinės. Mūsų liūdname gyvenime tokie vakarai reti, bet patenki į tokią linksmą draugiją - laikas kaip mat prabėga. Paryčiu išvažiuojame į bolševikų retai lankomą sodybą. Pašėreme arklį ir - miegoti.

Kovo 22-oji. Dieną pamatėme Subačiaus link važiuojančią mašiną. Kiek pavažiavus, ji pasuko atgal į Troškūnus. Pro žiūronus suskaičiavau joje penkiolika žmonių. Tikriausiai ne be reikalo ji čia manevruoja, tačiau iki vakaro nieko neįvyko, o vakare išvykome toliau. Nakvojome daržinėje. Ryte mergina pakvietė mus į pirkią pusryčių. Jau ir patys jautėme alkį.

Pavalgę nuėjome pas kaimyną arklio, nes važiuotiems lengviau pasprukti nuo bolševikų. Kaimynui bekinkant arklį, į kiemą įbėgę Radvila ir Merkys pasakė, kad V. dvare pilna bolševikų, o iš A. kaimo jų būriai eina kaimo G. link. Nedelsdami išvažiavome. Pravažiavę keletą sodybų, sustojome atviroje vietoje. Važiuodami vos nesusidūrėme su bolševikais. Pro žiūronus sekėme, kaip jie landžioja po sodybas. Vadinasi, vakarykštis mašinos važinėjimas buvo ne šiaip sau. Kaip vilkas nepakenčia, jei netoliese bėgioja lodamas šuo, taip ir mums ši kaimynystė buvo nepakenčiama, todėl išvažiavome ieškoti saugesnės vietos.

Jau visą savaitę sklando gandai - veš žmones, veš žmones, veš žmones... Visi išsigandę bėgioja vieni pas kitus, nežino nei kur slėptis, nei kur pasidėti. Baisu laukti azijato kulkos, baisu papulti į jo nagus ir būti išvežtam į Sibiro stepes. Iš ten nuo anksčiau išvežtų lietuvių gautuose laiškuose rašoma, kad jie "laukia svečių". O kas tie "svečiai", turintys atvykti į Sibirą? Aišku - lietuviai.

Apsistojome kitame valsčiuje. Iš šunų lojimo mūsų paliktoje apylinkėje aišku, kad ten dar bastosi teroristai.

Baigiantis dienai, pritemus iš kito valsčiaus atėję žmonės pranešė, kad ten bolševikų nėra. Mes išėjome ieškoti arklio. Vienoje sodyboje be ilgų kalbų šeimininkas pakinkė arklį ir mes išvažiavome. Už keletos kilometrų užsukome pas pasiturintį ūkininką, tikėdamiesi gauti maisto produktų, nes apsigyventi buvome nutarę pas vargingą valstietį. Bet velnią tu gausi pas tokį. Mus pasitikusi šeimininkė įrodinėjo nieko neturinti. Dar kiek pavažiavę gavome truputį duonos ir lašinių. Užvažiavome pas ryšininką ir paliepėme rytojaus dieną išžvalgyti apylinkę. Vakarieniavome pas geraširdį žmogų, kuris pavaišino skania dešra, pienu ir degtine. Pavalgę išvažiavome į numatytą apsistojimo vietą. Štai tarp krūmų ir pelkių stovinti sodyba. Įsiprašėme šeimininko leisti prabūti dieną. Šis atnešęs priklojo ant grindų šiaudų ir sugulėme miegoti.

Kovo 23-oji. Nors turėjome ir miltų, ir mėsos, bet nebuvo kam pagaminti valgio. Namuose nebuvo moters. Vyras ir du maži vaikai buvo likę našlaičiais. Guoliuose pilna "maskviečių" (taip čia buvo vadinamos utėlės). Tėvas, matėsi, buvo didelis degtinės mėgėjas. Jam visiškai nerūpėjo, kad jo pirkia griūva, kad maži jo sūnūs apsisiautę skudurais. Vaikai be motinos - kaip gamta be saulės.

Norėjosi valgyti. Nutarėme pasikviesti kaimynų mergaitę. Po 15-os minučių atėjusi ji paruošė pusryčius ir visi pavalgėme. Vakare iš Troškūnų grįžo šeimininkas su draugu. Abu buvo gerokai išgėrę. Atsisveikinę išvažiavome, grąžinome šeimininkui arklį ir toliau ėjome pėsti.

Kovo 24-oji. Pabudęs ir išlindęs iš šiaudų, savo trijų draugų neradau -jie buvo nuėję į pirkią. Po pietų parvažiavęs šeimininkas parnešė blogą naujieną. Visi kalba, kad trėmimas neišvengiamas. Visur pilna kareivių ir enkavedistų. Mokinius paleido atostogų. Tai tik tam, kad atėję enkavedistai rastų visus namuose. Šiems "žvejams" svarbu išvežti visą šeimą, kad niekas iš šeimos neliktų Lietuvoje.

Sulaukę vakaro, išėjome į Troškūnų valsčių. Naktis pavasariškai šilta -purvas, vanduo. Virš tiltų vanduo pakilęs tiek, kad vos galima praeiti. Nuėję keletą kilometrų pavargome ir nutarėme pailsėti. Troškūnų valsčiuje sužinojome, kad šiąnakt prasidės trėmimas. Visais keliais važinėjo mašinos. Dauguma žmonių nenakvojo namuose. Kiti kuriam laikui iš namų pasitraukė, nežinodami nei kur eiti, nei kur slėptis. Sutikome keletą pažįstamų, ieškančių nakvynės. Mes taip pat negalėjome apsispręsti, kur praleisti dieną. Geriausia būtų miške, bet ten dar pilna sniego ir liks pėdsakai. Pagaliau nutarėme eiti į netoliese stovinčią daržinę ir sulįsti į šiaudus. Kur ne kur sulodavo šuo, bet šiaip buvo ramu ir šiauduose puikiai pailsėjome.

Paaiškinimai. Viešintos yra 21 km į šiaurės vakarus nuo Anykščių, buvęs Panevėžio aps. valsčiaus centras. Šiuo metu - Anykščių r. seniūnijos centras.

Iš Troškūnų valsčiaus partizanai pasitraukė į gretimą Subačiaus valsčių.

"V” - Vašuokėnų dv. yra 4 km į šiaurę nuo Troškūnų.

"G" kaimas - Gudelių k., kiek į vakarus nuo Vašuonėnų dvaro.

"A" kaimas - neišaiškintas.

Merkys - (žr.134 psl.)

Klajūnas ir Radvila - (žr.140 psl.)

SIAUTĖJA TERORAS

- Ruoškis, tu į Sibirą važiuosi!
Išgirdęs šiuos baisius žodžius lietuvis
Suprato, kam sodybą šiąnakt jo apsupo 
Ir kad nuo šiandien jis ir jo šeima pražuvę.

Kovo 25-oji. Penktadienis. Kas nelaukia pavasario? Kas nesidžiaugia sulaukęs pirmųjų saulės spindulių? Štai žemė bunda iš miego. Pavasaris, pavasaris. Jis džiugina kiekvieną gyvybę. O žmones? Jie turėtų džiaugtis labiausiai. Bet mūsų žemė - ašarų žemė. Jai pavasaris atnešė tik skausmą, sielvartą, dejones. Raudonasis drakonas atplėšė nuo jos darbštų žemdirbį, kuris atidavė jai savo meilę, ir veža kažkur į alkaną stepę, ištroškusią žmonių ašarų ir kraujo.

Išaušo diena. Tyku, ramu, lyg ir nieko neįvyko. Bet pragaro tarnai dirbo išsijuosę visą naktį. Bandos azijatų apsupo numatytų išvežti žmonių namus ir vežė, vežė... Mums pabudus pranešė, kad prasidėjo trėmimas. Girdėjosi išgąstingi moterų šauksmai, vaikų verksmas. Veža!.. Po keleto minučių netoli kaimo pasigirdo šūviai. Aišku, šaudo bolševikai, varydami iš namų žmones. Vienų namų šeimininkas ir jo šeimos nariai bandė bėgti. Sadistai į bėgančius pradėjo šaudyti. Ryto rūko dėka dviem mergaitėm pabėgti pavyko, o jų tėvą kareiviai pagavo. Rūkas išsisklaidė ir aiškiai matėsi, kaip kareiviai gainioja žmones. Nuo Troškūnų pusės važiavo pilna žmonių mašinų kolona. Pro daržinės sienose esančius plyšius aiškiai matėsi jų liūdni veidai. Kiekvienoje mašinoje 2-3 žmonės, o ant bortų susėdę enkavedistai. Kolonoje šešios mašinos. Širdį spaudžia skausmas. Taip ir niežti rankas pavaišinti enakvedistus švinu, bet jų šimtai, o mūsų... Viešpatie, kokie mes nelaimingi, kad mūsų tauta tokia maža ir silpna. O taip pat nėra vadų, kurie sugebėtų visą Tautą sujungti ir kuri geriau žūtų čia, savo žemėje, negu ją nukankintų bolševikai Sibiro stepėse. Mūsų tautos didžiavyriai seniai išmirę, o mes, čia likę, nepajėgiame apsiginti nuo bolševikų teroro.

Antrą valandą po pietų pamatėme 17-os mašinų koloną. Mašinos buvo pilnos verkiančių žmonių. Subačiaus stotyje jų laukė paruošti ešelonai. Dar už kurio laiko pasirodė dvylika mašinų, netrukus - dar dešimt... Nepajėg-dami toliau žiūrėti į šj baisų vaizdą, pasitraukėme į daržinės gilumą.

Kovo 26-oji. Saulėtas pavasario rytas. Visą naktį mašinų kolonos vežė žmones. Daug šeimų, palikę sodybas likimo valiai, išbėgiojo. Jų turtą bolševikai išgrobstė, o pabėgusiųjų ieško, grasindami, jei nesugrįš, sudeginti jų sodybas. Kareiviai tikrina visų praeivių dokumentus. Jei kurio pavardė įrašyta jų turimuose sąrašuose, tą be ceremonijų varo į stotį. Žmones apėmusi panika. Kiekvienas stengiasi išsisukti nuo išvežimo teroro. Moterys balsu rauda, alpsta. Daug pabėgusiųjų, sužinoję, kad jų šeimos vagonuose laukia išvežimo, grįžta atgal ir prašo, kad juos taip pat su šeima išvežtų į Sibiro katorgą. Žmonės kaip pakvaitę - nežino ką daryti.

Mes apsistojome buvusiame dvare. Dabar čia kolūkio centras. Čia bolševikai neužeina. Saulėta diena dvaro daržinėje prabėgo ramiai. Kai saulę pakeitė milijonai žvaigždžių, mes daržinę palikę patraukėme miško link, vildamiesi jame praleisti dieną.

Kovo 27-oji. Tankiame eglyne užkūrėme laužą. Įgriso per žiemą leisti laiką pirkiose. Miške laikas bėga daug greičiau ir linksmiau.

Šiandien sekmadienis, bet einančių į bažnyčią žmonių nesimato. Visi bijo išeiti iš namų. Tie, kurie pabėgo - bijo grįžti. Jau trečia diena vyksta trėmimai. Ieškomi pabėgusieji. Stribai laksto kaip pasiutę, organizuoja pastotes likusiam turtui iš išvežtųjų sodybų pervežti į miestą. Tai laimingiausios jų dienos. Tiek turto prisigrobus, ilgai bus už ką gerti.

Lietuviams šis pavasaris užnuodytas trėmimu. Iš azijatų jie girdi tik "valkata, banditas, buožė"... Už tai ir veža į Sibirą. Bet koks gi jis buožė, turėdamas 20-30 ha žemės? Šį "buožę" visą gyvenimą lydi tik juodas sunkus darbas. Esmė ne ta. Lietuviai supranta, kad bolševikų tikslas - sunaikinti mūsų tautą, o visa kita tik dingstis tam. Jų tokia politika. Tai vagių, žudikų ir civilizuoto pasaulio padugnių partija, sukurta šėtono, užėmusi didelę žemės rutulio dalį, į kurią papuolė ir nelaiminga mūsų Tauta.

Kovo 28-oji. Daržinėje išsimiegoję, nuėjome į pirkią pavalgyti. Sodyba prie pat miško. Nesuspėjome pavalgę užsirūkyti, kai pamatėme einančius stoties link bolševikus. Naktį jie ieškojo pabėgėlių. Priėję stotį, susėdo ant bėgių ir užsirūkė. Vienas iššovė. Po šūvio prie jų priėjo dar du sėbrai. Visi nuėjo Troškūnų pusėn. Jiems nuėjus, atsisveikinome su šeimininkais ir išėjome į mišką. Trėmimo metu bolševikai į mišką nelenda - jie užsiėmę žmonių vežimu.

Aplankiau Subačiaus vyrus, nes seniai nebuvau pas juos buvęs. Norėjau sužinoti, ar daug bolševikai iš šių apylinkių išvežė. Buvau apsirengęs civiliais drabužiais ir todėl pasisaugodamas galėjau vaikščioti dienos metu. Kadangi šiandien aplink buvo ramu, nutariau eiti pas anykštėnus. Dešimtą valandą ryto, atsisveikinęs su Merkiu, Radvila ir Klajūnu, nužingsniavau Anykščių link. Dairydamasis pro žiūronus, pamačiau vienoje sodyboje, iš kurios gyventojai buvo išbėgę, šeimininkaujančius bolševikus. Paskubėjau įlįsti į krūmus, kol jie manęs nepastebėjo. Krūmais ėjau tolyn. Kitoje prie krūmų stovinčioje sodyboje bolševikai į vežimus krovė baldus ir kitą turtą. Vienoje sodyboje, pamatęs žmogų, užėjau. Tai buvo senukas, kuris krovė į vežimą iš sandėlio malkas. Pagalvojau, gal jis koks komunistėlis, "švarinantis" išvežtųjų sodybas, bet paaiškėjo, kad tai sodyba jo išvežto sūnaus. Mane senukas palaikė stribu, tik ilgiau pakalbėjus pagaliau patikėjo, kad esu partizanas. Palikau jį pilnomis ašarų akimis ir ėjau toliau. Vakare užėjau pas vieną patikimą žmogų. Šeimyna vakarieniavo. Pakvietė ir mane. Sočiai pavalgęs, nuėjau į daržinę ilsėtis.

Kovo 29-oji. Pavasaris įsibėgėja. Nors naktimis dar pašalvena, bet dienos labai šiltos. Po pusryčių išėjau į savo rajoną. Netrukus žingsniavau Šventosios upės krantu. Pasirodo, čia išvežė žmonių mažiau negu Troškūnų valsčiuje. Užėjęs pas ryšininką, sužinojau, kad čia yra ir Ąžuolas. Jis su dviem draugais ir trimis moterimis vargsta savo žieminiame bunkeryje. Moterys - tai Kadugėlio motina ir dvi seserys, pasislėpę nuo išvežimo. Šposas ir Jaunutis dar negrįžę iš Šimonių miško, į kurį išėjo nuskendus Slapukei.

Su Ąžuolu ir jo draugais buvau seniai nesimatęs, todėl po pietų ėjau pas juos. Perėjęs mišką, suradau bunkerį. Į mano signalą mane pažinęs iš po žemės atsiliepė Ąžuolas: "A, Tigras!" - ir nors saulė dar buvo aukštai, nusprendė išlįsti iš savo kalėjimo. Išlindo trise. Nuėję į mišką, susėdę po egle, kalbėjomės apie praėjusias dienas ir įvykius. Jie ruošėsi šiandien eiti savais reikalais už Šventosios upės ir kvietė eiti kartu. Bet aš seniai nebuvau buvęs savo rajone ir turėjau ten daug reikalų, todėl su jais eiti atsisakiau.

Sklinda gandai, kad Debeikių apylinkėse žuvo apygardos vadas ir trys partizanai. Ąžuolas pažadėjo tai išsiaiškinti. Atsisveikinę jie nuėjo upės link, o aš - savais keliais.

Bolševikai aprimo - žmonių daugiau nebeveža. Dabar jie varo ūkininkus vežimais pervežti į miestus ir kitas buveines išvežtųjų turtą. Dešimtys vežimų, prikrautų prisiplėštu turtu, lydimi stribų ir kareivių, važiuoja keliais. Kituose kaimuose, naudodamiesi tuo, kad visi trėmimo įbauginti, agituoja žmones stoti į kolūkius. Grasindami ginklu, darbuojasi agitatoriai, bet žmonės į kolūkius nestoja.

Pagaliau ir aš grįžau į savo žieminį bunkerį, kuriame seniai nebuvau buvęs. Ūdra jau seniai suimtas ir iki šiolei bunkerio neišdavė. Reikia tikėtis, kad ir neišduos. Vakare atsinešiau radioimtuvą ir įsitaisiau, tikėdamasis čia pagyventi.

Kovo mėnuo praėjo be ypatingų įvykių.

Paaiškinimai.Aprašytas masinis žmonių trėmimas iš Anykščių krašto.

1949 m. kovo 25 d. (penktadienį) prasidėjęs trėmimas iš Troškūnų ir Subačiaus valsčių buvo užkoduotas pavadinimu: “Operacija Priboj” (Bangų mūša) ir tęsėsi iki kovo 27 d.

Ąžuolas ir Šposas - (žr.81 ir 82 psl.)

Merkys - (žr.134 psl.)

Jaunutis, Klajūnas, Radvila ir Ūdra - (žr.140 psl.)

Kadugėlis ir Slapukė - (žr.153 psl.)

TAURAS

Tu savo pareigą atlikai,
Tėvynei laisvės kelią skindamas.
Didvyrio mirtimi tu žuvai
Ir likai amžinai neužmirštamas.

Balandis. Baisusis demonas mūsų šventoje Tėvynėje šoka savo prakeiktą šokį, švininėmis kulkomis žudydamas Lietuvos patriotus. Kuo daugiau jis kraujo geria, tuo daugiau nori...

Dar nesuspėjo žmonės pavogti ir kapinėse palaidoti žuvusiuosius ir štai jau naujos raudonojo teroro aukos, kraujas, mirtis... Niekas taip neįskaudina širdies, kaip artimo žmogaus, draugo mirtis. Ką tik kartu vaikščiojome, svajojome apie ateitį ir štai: jo širdis jau nebeplaka, akys amžiams užmerktos - jis niekados neprisikels. Prakeiktas mirties demonas skina pačius gražiausius mūsų tautos žiedus. Kiek daug krito sūnų ir taipjau mažos mūsų tautos. Ar visi supranta, kokia kaina perkama laisvė? Jau daug mano kovos draugų ilsisi smėlingoje Lietuvos žemėje. Mano širdis pilna beribio skausmo, nors ir aš esu toks pats kovotojas, kaip ir tie, kurių jau nebėra.

Prieš valandą grįžęs į bunkerį, ruošiau vakarienę. Staiga viršuje pasigirdo žingsniai, nors aš nieko nelaukiau ateinant. Tai buvo ryšininkas ir Ąžuolas, kurio atėjimo visai nesitikėjau, nes tik užvakar jis išėjo už Šventosios sužinoti, kas iš mūsiškių ten žuvo. Nustebino ir jo atneštos žinios. Pasirodo, gandai, jog žuvo apygardos vadas - neteisingi, bet rinktinę ištiko didelė nelaimė: kovo pabaigoje prie Aknystos dvaro žuvo keturi partizanai, tarp kurių mūsų kuopos draugai Adomėnas ir Tauras.

Sausio mėnesį, kai buvo išduotas Tauro bunkeris, jis su Adomėnu prisiglaudė pas kitus rinktinės vyrus, tikėdamiesi pragyventi pas juos iki pavasario. Niekas negalėjo žinoti, kad jų laukia mirtis ir pavasario jiems neteks sulaukti.

Kartą naktį Tauras su draugais nuvažiavo į Aknystos dvarą maisto produktų. Vienas dvaro žmogus žinojo, kad turi atvykti partizanai ir pranešė Debeikių bolševikams. Šie kantriai keletą naktų laukė jų atvykstant ir sulaukė. Bolševikus lydėjo sėkmė: ryte po mūšio atsivežė į Debeikius keturių partizanų kūnus. Turgaus aikštėje tarp žuvusiųjų gulėjo ir Tauras.

Tauras... Tai man brangus žmogus. Kartu su juo praleidome daug dienų ir naktų, kartu miegojome, vaikščiojome, kovojome su bolševikais. Prieš akis viena 1946-1947 metų naktis. Būrys sadistų apsupo mus pirkioje. Mes pirmieji paleidome į darbą ginklus ir laimingai pasitraukėme, palikę penkis nušautus bolševikus. Arba vėl - naktis pereitų metų balandį. Tada Tauras gyveno kitoje apylinkėje. Nuėjau pas jį į svečius. Pabuvęs keletą dienų, norėjau grįžti atgal, bet Tauras neleido. Pasilikau dar vienai dienai. Vakare Tauras su vyrais susiruošė eiti parinkti maisto produktų. Su jais išėjau ir aš. Buvo graži naktis. Atėjome į Mičionių kaimą. Aplinkui tylu, ramu, tik kada ne kada suamsi šuo. Priėjome pirmuosius namus. Užeidinėjome į kiekvieną pirkią. Praėjus pusę kaimo, aš, Čičinskas ir Tauras, priėję prie vienos pirkios, pabeldėme į langą. Niekas neatsiliepė. Kiek nebeldėme -veltui. Nepadėjo nei grasinimas, kad įmesime granatą. Žibintuvėliu pašviečiau į vidų. Nesimatė nė gyvos dvasios. Pašviečiau krosnies link ir kritau lyg perkūno nutrenktas. Bandžiau atsistoti, bet nepajėgiau. Veidas ir akys tarsi degė. Atrodė, kad galva kiaurai peršauta. Aplinkui tratėjo automatai. Šaudė iš trobos ir į trobą. Nieko nematydamas atsistojau ir nuėjau į kelio pusę. Galvoju, kad mano valandos suskaitytos. Staiga išgirdau šalia savęs Tauro balsą.

-    Kur eini? - klausė jis.

-    Padėk man eiti, nes nieko nematau. Man turbūt sužeidė akis, - paprašiau jo.

-    Ir aš sužeistas, - atsakė Tauras ir paėmė mane už rankos. Netrukus susirinko ir kiti. Čičinskui taip pat buvo sužeistos akys. Vyrai paėmė mano ginklą ir padėjo man eiti. Įėjus į mišką, paprašiau Tauro apžiūrėti, kas atsitiko mano akims. Jis atsakė, kad veidas užpiltas krauju ir sunku ką nors pamatyti. Aš negalėjau atsimerkti, akys degė ir skaudėjo. Šiaip taip priėjome bunkerį. Atsigulus ant šiaudų pasidarė lengviau. Tauras nuplovė man veidą ir pasakė, kad jis sužalotas stiklo skeveldrų ir parako. Pasirodo, gyvybę man išgelbėjo sprogstamoji kulka, kuri sprogo atsimušusi į lango stiklą ir skeveldros sužeidė man veidą. Jei tai būtų buvusi paprasta kulka, ji būtų perėjusi kiaurai galvą. Tauras tapo daktaru: plovė man veidą, dėjo kompresus, išiminėjo skeveldras...

Dvi savaites pagulėjęs, pradėjau matyti dešine akimi. Tai mane pradžiugino, nes galvojau, kad daugiau niekados nepraregėsu. Dar po savaitė pradėjau matyti ir kita akimi. Galėjau išeiti į lauką, bet į mėnulį pažiūrėti dar negalėjau. Sužinojome, kad tą naktį troboje už krosnies laukė dešimt bolševikų. Čičinskas taip pat buvo sužeistas į veidą ir akis. Jis viena akimi taip ir nepraregėjo.

O kiek dar nuotykių teko pergyventi su Tauru!... Ir štai šiandien jo jau nėra. Jis - kaip ryto rasa: čia buvo, čia nėra... Žuvo nuo žiaurių teroristų rankų. Gal tik šaltas kapas privers mane užmiršti jo kilnias idėjas, jo veiklą Tėvynės labui, kai jis laikinai ėjo Organizacinio skyriaus vedėjo pareigas, mūsų bendrą organizacinį darbą. Nors ši netektis ir labai skaudi, bet žūtis mūsų gyvenime yra įprastas dalykas ir kiekvienas gyvas partizanas, žuvus draugui, turi sukandęs dantis tęsti kovą, kol atgausime laisvę. Privalome kovoti taip, kaip kovojo mūsų žuvusieji broliai partizanai, kaip kovojo mūsų mylimas partizanas - jaunasis Tauras.

Paaiškinimai. Aknystos dvaras yra Debeikių valsčiuje. Netoli jo kautynėse, trukusiose apie valandą laiko, su Adomėnu ir Tauru žuvo Vanagas ir Rytas.Juos išdavė MGB agentas Aušra. Mickūnų k., Debeikių vls. prie A.Matulionio sodybos jų laukė pasala.

1949 m. kovo 16 d. 2 val. 30 min., atėjusius prie sodybos partizanus apsupo kareiviai. Pro apsupimo žiedą prasiveržti pavyko tik sužeistam Taurui. Kareiviai jį pasivijo už 2 km Anykščių k., Debeikių vls., prie J.Steponavičiaus sodybos, kurioje susišaudymo metu Tauras žuvo. Partizanų kūnai buvo išniekinti Debeikiuose ant gatvės grindinio. Užkasti prie Debeikių kapinių griovyje. Prasidėjus atgimimui, šis plotas įjungtas į kapinių teritoriją. 1990-1991 m. palaikų ieškota, bet nerasta.

Adomėnas - Alfonsas Vinciūnas, g.1916 m. Lašinių k., Anykščių vls. Jovaro kuopos Tauro būrio partizanas. Žuvo 1949 m. kovo 16 d. Mickūnų k., Debeikių vls.  prie A.Matulionio sodybos.

Ąžuolas - Antanas Jagėla, g.1916 m. Sovenių k., Kavarsko vls. Gyveno Vaidevučių k. Lietuvos kariuomenės puskarininkis, kaimo seniūnas. 1944 08 - 1946 11. Šarūno rinktinės būrio, 1946 11 - 1948 11 - Šarūno rinktinės 3-os LLA Butagei-džio kuopos vadas. Žuvo 1948 m. lapkričio 13 d. Troškūnų miške, 65 kvartale kautynėse su MVD kariuomene ir skrebais. Partizanų stovyklą miške išdavė Kavarsko vls. MVD skyriuje legalizavęsis partizanas J.Dorela-Diedukas. Iš 11-os partizanų, buvusių stovykloje, žuvo trys: Jonas Dagelis-Gintaras, Danutė Dovydėnaitė-Laumė ir kuopos vadas Ąžuolas. 1946-1948 m. jis buvo pagrindinis Kavarsko vls. partizanų vadas. Jam vadovaujant visi valsčiuje veikę partizanų būriai buvo sujungti į Butageidžio kuopą, sudarytas platus partizanų ryšininkų ir rėmėjų tinklas, pavadintas Pienės organizacinio skyriaus (OS) rajonu, kurį sudarė apie 50 žmonių. (Pienė - upelis, ties Kavarsku įtekantis į Šventąją).

Žuvusiųjų kūnai išniekinti Kavarske, po to užkasti prie Šv.Jono šaltinių. 1989 m. perlaidoti į Traupio miestelio kapines.

Čičinskas - Albertas Stanevičius, g.1926 m. Petkūnų k., Subačiaus vls., Panevėžio aps. Gyveno Nevėžininkų k., Troškūnų vls., Panevėžio aps., Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Gražinos kuopos Drąsučio būrio partizanas. Žuvo kautynėse su MVD kariuomene 1949 m. gegužės 31 d. Piktagalio miške, Anykščių vls. Palaidotas Troškūnų kapinėse.

Rytas - Juozas Adamonis, g.1904 m. Meldučių k., Debeikių vls., gyveno Debeikiuose. Jovaro kuopos Tauro būrio partizanas. Žuvo 1949 m. kovo 16 d. Mickūnų k., Debeikių vls., prie A.Matulionio sodybos.

Tauras - (žr.128 psl.)

Vanagas - Juozas Jankauskas, g.1927 m. Aušros k., Debeikių vls. Jovaro kuopos Tauro būrio partizanas. Žuvo 1949 m. kovo 16 d. Mickūnų k., Debeikių vls., prie A.Matulionio sodybos.

ŽŪSTANTIS GYVENIMAS

Juodos dienos, baisios naktys -
Vergovėje Tėvynė žūsta!
Jos miškai, kloniai ir laukai
Kovotojų už laisvę krauju plūsta.

Balandžio 2-oji. Mudu su Ąžuolu ėjome mišku. Šiandien šeštadienis, todėl nutarėme nueiti pas kitoje miško pusėje gyvenantį žmogų ir pirtyje išsimaudyti, nes jau du mėnesiai nesiprausę. Laukuose sniegas jau nutirpęs, tik kur ne kur miške jo dar yra likę. Pagaliau priėjome nedidelę trobelę. Iš karto pažinau į mus einantį vyriškį - partizaną Rūgštymą. Pamojau jam ranka, bet jis mūsų nepažino ir, pamatęs, kad esame ginkluoti, pasislėpė krūmuose. Nesunkiai jį suradome. Rankoje jis laikė didžiulį parabelį. Visi trys nuėjome sodybos link.

Prie pirties stovėjo šeimininkas. Jis pakvietė į pirkią, tačiau padėkoję pasilikome miške, nes turėjome apie daug ką pakalbėti. Rūgštymas buvo ką tik gavęs laišką nuo Kavarsko kuopos vado, kuriame vadas prašė Rūgštymo susitikti su manimi, nes jis iš Panevėžio kalėjimo gavo pernai suimtos Lydutės* žinią. Kai žiemą Lydutę išvežė iš Anykščių kalėjimo į Panevėžį, aš pamečiau jos pėdsakus ir tik dabar sužinojau, kad ši miela mergina sugebėjo apie save pranešti. Kavarsko kuopos vadas pranešė, kad Lydutė kalėjime sėdi basa ir prašo manęs kaip nors atsiųsti jai batus.

---------
*Partizanė Liudvika Kaminskaitė-Kuosa. - B. U.

Išsimaudę pirtyje ir pavakarieniavę, mudu su Ąžuolu grįžome į savo bunkerį, o Rūgštymas išėjo pas savuosius.

Balandžio 4-oji. Vakar vakare, palydėjęs Ąžuolą, išėjusį pasjo laukiančius draugus, ir sutvarkęs savo reikalus grįžau į bunkerį paklausyti užsienio laidų. Geriausiai bunkeryje jaučiuosi naktį. Tada čia galima daryti, ką nori: virti valgyti, klausyti laidų iš Amerikos apie "tiesą", viešpataujančią Sovietų Sąjungoje ir "pasiekimus", apie Maskvos išpuolius prieš amerikiečius, klausyti muzikos ir dainų. O kiek juoko klausant bolševikinių pagyrų! Jie valandų valandas kalba apie savo pasiekimus kūrybiniame darbe, apie kylančią gerovę, o kvailiausia yra tai, kad jie tai kalba per Vilniaus radijo stotį. Jei jie tai kalbėtų kam nors kitam, kas nieko apie juos nežino, galima būtų suprasti, bet tai sakyti lietuviams, kurie eilę metų terorizuojami ir puikiai bolševikus pažįsta - yra kvaila. Tokios kalbos kelia pyktį ir juoką.

Prieš pietus, palikęs bunkerį, išėjau į apylinkę. Sutiktas ryšininkas pranešė, kad čia yra Kastantas su Jokeriu. Ėjome jų ieškoti ir suradome įsikūrusius tankiame eglyne. Seniai buvome nesimatę, todėl ilgai kalbėjomės. Nutarėme kitą dieną vėl susitikti, nes turėjo ateiti ir daugiau partizanų. Vakare juos palikęs išėjau.

Balandžio 5-oji. Vakaras. Kad mano požemiuose nebūtų taip šalta, užkūriau primusą ir gaminu vakarienę. Pagaliau bulvės išvirė ir jomis pasistiprinęs klausausi muzikos ir laukiu ateinant Ąžuolo su dviem draugais. Jie atėjo sutemus. Užsimečiau ant peties automatą ir išėjome į susirinkimo vietą. Įėję į sodybos kiemą, sutikome šeimininką. Partizanai mus perspėjo, kad būtume atsargūs, nes čia siautėjo gauja sadistų. Po pusvalandžio atėjo Kastantas su Jokeriu. Laukėme kitų, bet jie sutartu laiku neatėjo. Šeimininkė paruošė pietus ir pasistiprinę išėjome į mišką. Netrukus mudu su Ąžuolu, pažadėję grįžti rytoj ryte, išėjome tvarkyti savo reikalų.

Balandžio 6-oji. Dieną praleidome ant aukšto kalno, apaugusio eglėmis ir pušimis. Posėdyje sprendėme, ką daryti su Troškūnų kaimu, kurio beveik visi gyventojai įstojo į kolūkį. Kaime gyvena keletas šnipų ir tarybiškai nusiteikusių žmonių, kurie pirmieji įsirašė į kolūkį. Bolševikai kiekvieną dieną persekioja atsisakančius stoti į kolūkį ir jiems pavyzdžiu nuro-do pirmuosius įstojusius išsigimėlius: "Žiūrėk, jie įsirašė, o tu, bandite, ko lauki?" Mūsų, partizanų, pareiga kovoti prieš bet kokį Tėvynėje pasireiškiantį blogį.

Visą dieną galvoję, nutarėme aplankyti tuos išsigimėlius ir asmeniškai įspėti. Po pietų mus aplankė grupė jaunų žmonių. Jie atsinešė "velnio ašarų" ir mes truputį išgėrėme. Diena baigėsi. Susirinkę savo daiktus išsiskirstėme. Pakilo stiprus vėjas, pradėjo lyti.

Ėjome lauku visas būrys. Žemė pažliugusi ir tenka bristi purvą arba vandenį. Tai šen, tai ten sužiba žiburys. Užsukome pas kolūkiečius. Šie ponai mūsų nelaukė, tuo labiau, kad gyveno prie bažnytkaimio. Jie galvojo, kad partizanai čia užeiti bijos ir jie gali ramiai sau kurti kolūkį. Bet vos tik jie pradėjo šį darbą - mes jau ir čia. Pagąsdinome ir davėme velnių už tokį poelgį. Jie prižadėjo kolūkio atsisakyti. Taip apėjome trijų kaimų gyventojus, išplatinome atsišaukimus.

Grįžome atgal. Buvo labai tamsu, kojos klimpo purve, vos buvo galima jas ištraukti. Atsisveikinau su draugais ir patraukiau "namų", iki kurių buvo trys kilometrai, link. Pagaliau atėjau į savo "bazę". Kritau į lovą ir pragulėjau visą dieną.

Balandžio 8-oji. Susidomėjau savo batais. Jie iš tiesų apgailėtini ir prašosi pakeičiami naujais. Gavau odos ir senieji galės "išeiti į atsargą". Susidėjęs odą į portfelį, palikau savo urvą ir išėjau pas Kastantą. Nuėjęs pusę kilometro, sutikau valstietį, kuris pranešė, kad kaime yra rusų. Man jie buvo nepavojingi, nes galėjau eiti ir mišku. Priartėjęs prie sodybos, kurioje, kaip buvo pranešta, galėjo būti rusų, aiškiai pamačiau juos vaikščiojančius po kiemą. Nebuvo laiko ilgai jais "grožėtis", reikėjo eiti toliau. Šioje vietovėje daug kalnų. Kelis jų praėjęs, priėjau Kastanto "namus". Dulksnojo smulkus lietus ir Kastantas lindėjo savo urve. Įlindau pas jį ir aš ir iki vakaro praplepėjome. Iki batsiuvio buvo dar gana toli. Pasirodo, kad ir Kastanto batai nuo tada, kai vaikščiojome auklėdami kolūkiečius, "sirgo sloga". Vakare abu išėjome pas batsiuvį. Eidami sužinojome, kad į pagalbą kolūkiečiams iš Anykščių ir Troškūnų vakar buvo atlėkę dvi mašinos bolševikų. Visi džiaugiasi, kad partizanai juos pagąsdino, nes bolševikai nustojo bent trumpam žmones prievartauti.

Anykščių ir Debeikių valsčiuose šiomis dienomis partizanai taip pat "davė garo" kolūkiečiams. Vykdomuosiuose komitetuose bolševikai sėdi nukabinę nosis ir griežia dantimis, kad partizanai trukdo jiems kurti kolūkius.

Pagaliau grįžtame atgal. Kastantas nuėjo į savo urvą, o aš - į savo. Parėjęs į "bazę" gavau žinią, kad kaimyninėje sodyboje daug bolševikų, kurie ruošiasi joje prabūti visą dieną ir naktį ir tik ryte iškeliauti.

Balandžio 9-oji. Bolševikai nakčiai nepasiliko. Keletą valandų vieni jų sėdėjo trobos pasienyje, kiti kambaryje žaidė kortomis, o svarbiausia - klausinėjo šeimininkų, ar šie narnate partizanų, teisingiau - "banditų", bet jie tokių "žvėrių" niekada nebuvo matę ir nieko jiems negalėjo pasakyti.

Pabuvę mano apylinkėje keletą valandų, bolševikai išsinešdino. Pakeliui tikrino visus namus, apžiūrinėdami visas pakampes - ieškojo "banditų". Vidurnaktį, belsdamiesi į žmogaus langą, prašė: "Įleiskite, įleiskite, tai aš, Tigras, nebijokite. Netoli rusai - reikia slėptis". Tačiau šioje apylinkėje tokius "tigrus" žmonės labai gerai žinojo. Mat bolševikėliai jautė, kad aš dažnai vaikštau šioje apylinkėje, o gal gyvenu, todėl jie prašėsi priimami mano vardu. Laimei, žmonės sugeba atskirti mane nuo jų. Bolševikams belieka tik vaikytis mano šešėlį, o manęs kaip nėra, taip nėra. Ne kartą jie jau bandė šią gudrybę - prašytis pas žmones mano vardu. Jei juos įsileistų -reikštų, kad aš čia lankausi, taigi gal ir gyvenu šioje apylinkėje, o įsileidusiojo lauktų kalėjimas. O aš tuo metu puikiai savo urve išsimiegojęs vienuoliktą valandą išėjau tvarkyti reikalų. Reikėjo nedelsiant sutaisyti ir perduoti į kalėjimą mielajai Lydutei batus. Ji vargšė ten basa. Neturi nieko, kas jai padėtų. Giminių turi, bet jie bijo pasirodyti ir slepia giminystės ryšius su suimtąja - bijo, kad ir jų nesuimtų. Geriau jai pagalbą suteikti per šiaip gerą žmogų, bet ne per giminę.

Vaikščiodamas po apylinkę, užėjau pas Kastantą. Jį radau sėdintį savo "skylėje". Atidarius dangtį, jis ir Vėtra išlindo į viršų. Buvojau tamsu ir visi trys nuėjome į sodybą paimti Lydutei batų. Juos paėmę, dar kurį laiką ėjome kartu, bet prie pelkės išsiskyrėme, nes turėjau skubėti pas batsiuvį, kad jis batus truputį pataisytų.

Balandžio 10-oji. Verbų sekmadienis. Jau daug paukščių parskrido į tėvynę ir džiaugiasi saulės spinduliais.

Nuėjau pas gerąjį žmogų, sutikusį nunešti į kalėjimą batus, ir netrukus grįžau "namo".

Balandžio 11-oji. Atėjęs pavasaris mūsų Tėvynei neatnešė nei džiaugsmo, nei vilties. Pas ką neužeisi - girdi vieną ir tą patį klausimą: "Įdomu, ar dar veš į Sibirą? Kalbama, kad vežimas prasidės pirmą Velykų dieną".

Šitai girdime nuolat ir visur. Ką atsakyti klausiantiems? Neseniai juk vežė... Daug kas prisidžiovinę džiūvėsių laukia išvežimo ar pasaulio pabaigos. Jie mieliau sutiktų mirti tėvynėje negu patekti į Sibirą. Daugumas vyrų rastų sau vietą gynėjų gretose, bet juos sulaiko šeima. Daug kas kalba apie būsimą karą, kuris išlaisvins Lietuvą iš priespaudos. Visi laukia tos laimingos dienos. Priespaudos iškankinti žmonės karo nebijo. Jam prasidėjus ne vienas, išsitraukęs užslėptą ginklą, eitų keršyti priešams už patirtas nuoskaudas, tik gaila, kad to karo kaip nėra, taip nėra...

Prasidėjo pavasaris, bet darbštusis lietuvis prarado norą dirbti. Kaip tai atsitiko? "Kam dirbti?... Vis tiek ne man. Gal rytoj nieko nereikės?" Kada nors šios vietos gal kam primins, kad čia kažkada gyveno lietuviai.

Dienos bėga. Daugėja nugriautų pastatų. Kur jų šeimininkai? Tai raudonasis maras juos išnaikino, išvežė į alkanas Azijos stepes katorgoje badu numirti. Lietuvis mato, kad jo gyvenimui ateina pabaiga. Bolševikų bandos veržiasi į jo namus, daržines, tvartus ir viską verčia aukštyn kojomis. Tai kasdienė drama, neleidžianti žmonėms atsikvėpti. Pati didžiausia jų viltis - partizanai. Nors tai silpna jėga prieš milijonus, bet jie kaip galėdami padeda žmonėms, saugo juos nuo pražūtingų prakeiktų kolūkių, visais būdais kliudo bolševikams jų darbą. Bolševikai siunta ir negailėdami pinigų stengiasi pogrindį sunaikinti. Penkti metai bolševikai naikina ir terorizuoja mūsų tėvynę, bet pilni meilės Lietuvos patriotai pasirengę kovoti iki pergalės arba mirti kovoje už laisvę...

Svarbiausia bolševikams - sunaikinti pogrindį. Tik ir girdi, kad už galvą tokio ir tokio partizano paskirta didžiulė premija tam, kuris jį išduos. Viliodami visokiais pažadais, bolševikai kviečia partizanus registruotis, garantuodami laisvę ir pastovų darbą.

Nežiūrint, kad Tauta stengiasi išlaikyti santūrumą, prarandama labai daug: žūsta viskas, kas miela ir brangu, ką ilgus metus kūrė mūsų protėviai.

Balandžio 13-oji. Bolševikų teroras siautėja toliau. Šiandien dauguma važiavusių į Anykščius į turgų, išgirdę blogas naujienas, nuo pusiaukelės grįžo atgal. Keliai pilni enkavedistų, tikrinančių dokumentus. Tie, kuriems praėjusiais metais pavyko pasislėpti nuo išvežimo, šiandien papuolę į sadistų rankas vežami tiesiai į vagonus. Jaunimas bėga kur papuolė - į laukus, į krūmus, į kitus kaimus, tikėdamiesi, kad ten bolševikų nėra, tačiau jų visur pilna nuo pat ankstyvo ryto. Jie eina per visus kaimus, per visus namus, ieškodami žmonių vežimui. Anykščiuose jiems stovi paruošti trys vagonai. "Viešpatie, kas bus? Neseniai vežė ir vėl...", - aimanuoja žmonės.

Kaime tapo nesaugu ir aš išėjau į mišką. Visais keliais važinėja ir vaikšto enkavedistai. Užėję į namus, tikrina namų knygas. Sutikę žmogų iš kito kaimo, veža į jų būstinę. Sutikę einančius į mokyklą mokinius, stabdo ir klausinėja, ar į jų namus neužeina pašaliniai žmonės, ar nematė "banditų", gal girdėjo, pas ką jie užeina. Iš suaugusiųjų jie nieko neišgauna, todėl stengiasi ką nors sužinoti iš vaikų, grasindami jiems ginklu. Vaikai supranta bolševikų klastą, žino jų žiaurumą ir, trumpai atsakę: "Nežinau, nemačiau", eina toliau.

Kasdieniai areštai, perpildyti kalėjimai kalba apie Tautos kančias, rodo, kad žudomi jos žmonės, jų gyvenimas...

Tauta tvirtai tiki, kad anksčiau ar vėliau raudonoji dėlė įsisiurbs į jautriausią pasaulio arteriją ir žmonija neiškentusi smogs į bolševikinį snukį mirtiną smūgį. Priėjo, sutelkusi visas savo jėgas, prisijungs ir mūsų Tauta, kad prakeiktas demonas niekados negrįžtų į mūsų mylimą Tėvynę!

Paaiškinimai. 1949 m. balandžio 13 d. Anykščių vls. MVD kariuomenė gaudė ištrėmimui visus tuos, kuriems buvo pavykę pasislėpti nuo masinio trėmimo kovo 25-27 d.

Ąžuolas- (žr.163 psl)

Jokeris - Jonas Marcinkevičius, g.1921 m. Zabelynių k., Andrioniškio vls. Al-gimanto apygardos, Šarūno rinktinės Gražinos kuopos Lengvenio būrio vadas. Būrį sunaikinus, perėjo į Jovaro kuopos Perkūno būrį. 1952 m. gegužės 26 d. Troškūnų r. MGB-MVD skyriaus skrebo J.Miliausko, Jokerio pusbrolio, buvo nušautas Jono Ignatavičiaus sodyboje Kiaušagalio k., Troškūnų r. Kūnas buvo išniekintas Troškūnuose. Užkastas netoli Troškūnų kapinių. Šiuo metu toje vietoje yra partizanų kapinės. Ant Jokerio kapo pastatytas paminklas.

Kastantas ir Rūgštymas- (žr.146 psl.)

Vėtra - Bronius Strolia, g.1924 m. Pienagalio k., Troškūnų vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Gražinos kuopos Lengvenio būrio partizanas. Žuvo 1950 m. rugsėjo 30 d. Margavonių k., Viešintų vls., J.Marmoko sodyboje. Palaidotas Troškūnų kapinėse.