Partizanai: istorija ir dabartis

Juozas Starkauskas POKARIO LIETUVA OKUPANTŲ IR KOLABORANTŲ AKIMIS

Komunistinė pasaulėžiūra, kuria vadovavosi okupantai ir kolaborantai, buvo suformavusi standartinius požiūrius į istorijos vyksmą. Visus reiškinius stengtasi vertinti marksistiniu požiūriu. Visuomenės raidos varomąja jėga buvo laikoma vadinamoji klasių kova. Toje kovoje su išnaudotojais turėjo laimėti darbo žmonės, vadovaujami proletariato, kurio pažangioji dalis buvo įstojusi į komunistų partiją. Buvo teigiama, kad komunistų partijos veiksmų programa remiasi objektyviais visuomenės raidos dėsniais, todėl komunizmo idėjos ir jas skleidžiančios socialistinės šalys be jokių išlygų turi laimėti visame pasaulyje. Joms laimėti esą trukdė daugiausia subjektyvios priežastys, kurias komunistai, sutelkę apie save visus darbo žmones, turėjo įveikti.

Komunistų partijos ideologai teigė, kad Lietuvoje visi darbo žmonės (juk jie sudarė didžiąją gyventojų dalį) turi paremti komunistų partiją, jos tikslus. Sovietinei sistemai esą priešinasi tik išnaudotojų klasės (tarp jų Lietuvoje gausiausia - vadinamieji buožės, geriau gyvenantys kaimų gyventojai) bei dalis suklaidintų dirbančiųjų. Suklaidinti jie buvo buržuazinės santvarkos metais, kai buvo auklėjami mokyklose, bažnyčiose, įvairiose buržuazinės pakraipos sąjungose ir partijose. Suklaidintuosius galima grąžinti į komunistinės doros kelią daugiausia agitacijos ir propagandos priemonėmis; tuos, kurie „sugedo“ galutinai, reikia izoliuoti nuo visuomenės uždarant į kalėjimus ir lagerius, o nepasiduodančius — sunaikinti. Išvalius visuomenę nuo įvairių buržuazinių ir į buržuazijos įtaką patekusių atplaišų, visuomenėje netrukdomai pradėtų veikti objektyvūs visuomenės raidos dėsniai ir netrukus po socializmo raidos fazės būtų pasiektas komunizmas.

Vadinamieji buržuaziniai nacionalistai — aktyviausi buržuazinės santvarkos gynėjai, savo klasiniams tikslams pasiekti iškėlę nacionalinius klausimus, ypač šalies nepriklausomybės klausimą.

Taip arba panašiai mąstė šiek tiek išprusę idėjiniai komunizmo šalininkai Lietuvoje. Kaip matysime, prie naujos okupacinės valdžios buvo nemažai prisiplakusių ir grynai dėl materialinių, karjeros paskatų. Apskritai pirmaisiais pokario metais — 1944-1948 m. - Lietuvoje beveik nebuvo, ypač apskrityse, labiau išprususių, komunistų lietuvių. Idėjinių komunistų tarpsluoksnį daugiausia sudarė rusai, kurių nemaža dalis atvyko į Lietuvą pokario metais — tiek savo noru, tiek komandiruoti — norėdami geriau gyventi.

Komunistinio mąstymo štampai labai gerai matomi tiek komunistų partijos funkcionierių, tiek čekistų dokumentuose. Ypač būdingi gausūs čekistų pranešimai partijos vadams - VKP(b) CK biuro Lietuvai vadovams M. Suslovui ir Vladimirui Ščerbakovui (iki 1947 m. kovo mėn.) bei LKP(b) CK pirmajam sekretoriui A. Sniečkui. Paprastai tuose pranešimuose būdavo konstatuojama, jog yra tam tikrų priešiškų jėgų apraiškų (iki 1948 m. jų pripažįstama buvus gana daug), ir užtikrinama, kad čekistai, remiami darbo žmonių, sėkmingai laimi ir laimės.

Padėtį giliau analizuoti tuose pranešimuose paprastai vengta (gal ir nesugebėta). Iš tūkstančių Lietuvoje likusių čekistų pranešimų partinėms institucijoms ir pačių partinių funkcionierių rašinių analizės gilumu išsiskiria tik vienas kitas, tarp jų ypač rašyti karo prokuroro justicijos pulkininko S. Grimovičiaus.

VKP(b) CK biuro Lietuvai vadovai, LKP(b) CK vadovai į Maskvą CK sekretoriams, CK skyrių viršininkams, kitų žinybų vadovams kartkartėmis siuntė įvairaus tipo pranešimus, ataskaitas, kuriose mėgindavo analizuoti padėtį Lietuvoje. Tačiau tuose pranešimuose, rašytuose tiek M. Suslovo, tiek A. Sniečkaus, sunku rasti originalių minčių, savo požiūrio dėstymo. Dauguma jų buvo standartiniai, be gyvos minties. Todėl sudomina bet kuris šiek tiek kitokio tipo pranešimas, iš kurio galima geriau suprasti tikrąją padėtį Lietuvoje ir kuris rodo, kad tam tikruose Sovietų Sąjungos sluoksniuose dar nebuvo visiškai užgesusi gyva mintis. Vienas įdomesnių yra E. Teuminos 1944 m. lapkričio 14 d. 13 puslapių pranešimas S. Lozovskiui. Jame rašoma, jog Lietuvos žmonės yra demoralizuoti vokiečių okupacijos; jos metu sušaudymais, kyšiais, spekuliacija ir kitais gyvenimo iškraipymais pasiekta, kad „žmonių gyvybė ir orumas [tapo] ne itin vertingi“. Teigiama, jog iš sovietų šalies grįžę lietuviai neranda bendros kalbos su Lietuvoje likusiais artimaisiais, mat vienų ir kitų skiriasi moraliniai kriterijai. Apie tai kalbėjusi Salomėja Nėris, „kuri Maskvoje buvo gana toli nuo mūsų“. Dauguma lietuvių nusiteikę prieš vokiečius, o sovietų valdžios atžvilgiu kol kas yra neutralūs, linkę laukti. Stiprūs nepriklausomybės siekiai. Kovai su buržuaziniais nacionalistais turi vadovauti lietuviai, ypač tie, kurie populiarūs tarp gyventojų. Kovos su buržuaziniais nacionalistais sėkmė daug priklauso nuo „draugų rusų, jų patirties, takto ir mokėjimo rasti kalbą su draugais lietuviais [...]. Apgailestaujant [reikia pripažinti], kad dauguma draugų rusų laikosi atskirai nuo lietuvių [...]“. Ypač kenkia karių plėšikavimas; plėšikai šaudomi, bet apie tai gyventojai mažai žino. Labai svarbu, kad į Lietuvą siunčiami darbuotojai ne tik išmanytų darbo nacionalinėse respublikose specifiką, bet ir „būtų aukšto kultūrinio lygio, turėtų supratimą apie darbą europinėmis sąlygomis“. Į Vilniaus universitetą (VU) Marksizmo-leninizmo katedros vedėju atsiųstas dirbti Stasenka yra „malonus žmogus“, bet nepakankamai išsilavinęs. „Aišku, toks žmogus neturės autoriteto tarp Vilniaus profesūros, turinčios europinį išsilavinimą, dažniausiai mokančios po keletą užsienio kalbų, daug stipresnės už Stasenką faktologijos srityje“. Teigiama, jog likę po karo žydai - apie 6 tūkst. — yra įtarūs ir kerštingi, dauguma nekenčia lietuvių. Didžioji dalis lietuvių inteligentų nusiteikusi laukti. Reikia skleisti profesorių Vinco Mykolaičio-Putino, Prano Mažylio, Antano Pureno, Juozo Matulio mintis, kad vokiečių gyvavimas reiškė lietuvių tautos žuvimą. „Tai veikia labiau už mūsų propagandą“. Labai maža inteligentų grupė remia naująją valdžią. Juos reikia visaip skatinti¹.

Kokias pareigas ėjo šio įdomaus rašto autorė — nepavyko išsiaiškinti; matyt, tai buvo viena iš S. Lozovskio pavaldinių. S. Lozovskis (tikroji pavardė - Solomonas Dridzo) tuo metu ėjo kelias pareigas: buvo vienas iš SSRS užsienio reikalų ministro pavaduotojų, aukštosios partinės mokyklos prie VKP(b) CK katedros vedėjas ir vienas iš Sovietinio informacijos biuro vadovų, matyt, atsakingas už ryšius su pasaulio spauda ir žydų organizacijomis. E. Teuminos išvados ir pastebėjimai daugmaž objektyvūs, nes būdama marksiste ji negalėjo samprotauti kitaip. Visiškai klaidinga jos išvada, jog Rusijoje karą praleidę lietuviai išlaikė aukštesnį moralinį lygį už Lietuvoje likusius ir iškentusius vokiečių okupaciją. Anaiptol nebuvo lengvas lietuvių gyvenimas vokiečiams valdant, buvo begalė dvasinių ir fizinių kančių, iš kurių baisiausia - žydų sunaikinimas, bet žmonės turėjo į ką remtis - į tikėjimą, bažnyčią, pagaliau į lietuvišką krašto administraciją, globojusią savus žmones, taip pat į šeimas, gimines, kaimų bendruomenes. Į Rusiją pasitraukusiųjų dauguma - kad ir minėtoji S. Nėris - patyrė tokių moralinių traumų, kurių nepajėgė išsigydyti visą likusį gyvenimą.

Be visa ko, E. Teumina rašė, jog nedaug lietuvių inteligentų palaikė naująją valdžią. Tuometinis LKP(b) CK Organizacinio instruktorių skyriaus vedėjas Danijilas Šupikovas savo pranešimuose į Maskvą nurodė palaikančiųjų procentą - 5-10 proc. Iš tikrųjų galima manyti, kad okupacijos pradžioje ne daugiau kaip 5 proc. Lietuvos inteligentų rėmė sovietus. Kiti gyventojų sluoksniai - valstiečiai ir ypač darbininkai - daugiau simpatizavo sovietams, jų galėjo būti iki 10-15 proc.

E. Teuminos raštas turėjo nemenkų padarinių. Tikriausiai dėl jos pasiūlymų LKP(b) CK antrasis sekretorius Vladas Niunka buvo pakeistas dar aršesniu staliniečiu ir rusintoju Aleksandru Isačenka, o į partijų komitetus bei kitas įstaigas atsiųsta daug rusų.

RUSŲ KARIAI APIE LIETUVĄ. Įdomūs dokumentai, kuriuose atsispindi pokario Lietuvos įvykiai, yra Lietuvoje atsidūrusių rusų, daugiausia kariškių, laiškai giminėms ir pažįstamiems į Rusiją. LSSR NKGB liaudies komisaras Aleksandras Guzevičius laiškų ištraukas nuolat siųsdavo savo viršininkams, tarp jų ir A. Sniečkui. Gaila, kad KGB archyvuose išliko tik menka jų dalis. Sovietų Sąjungoje laiškai buvo cenzūruojami per visą jos gyvavimo laiką, bet ypač karo metu ir po karo, kol Lietuvoje galiojo karo padėtis (iki 1946 m. vidurio). Po Stalino mirties daugiausia buvo cenzūruojami į užsienį siunčiami laiškai ir laiškai tų žmonių, kuriuos KGB sekė. Vien 1945 m. birželio mėn. Lietuvoje buvo cenzūruota per 1 mln. laiškų, iš jų maždaug pusė - civilių gyventojų. Daugiau kaip 1 tūkst. laiškų buvo konfiskuota, per 5 tūkst. užjuodinta dalis teksto. „Neigiamų pasisakymų ir pranešimų apie neigiamus faktus“ lietuvių laiškuose rasta per 2,5 tūkst. ² Tų pat metų gruodžio mėn. cenzūruota maždaug tiek pat laiškų, konfiskuota apie 2,5 tūkst., užjuodinta dalis teksto per 6 tūkst. laiškų³.

Štai ką A. Guzevičius rašė aukščiausioms Maskvos ir Vilniaus vadovybėms apie karinės cenzūros 1944 m. rugpjūčio 15—gruodžio 31 d. peržiūrėtus 1 605 318 laiškų, iš kurių apie 957 tūkst. buvo civilių gyventojų, ir apie 647 tūkst. kariškių laiškų. Tikrinta 8 kalbomis rašyti laiškai, o 22 kalbomis rašyti 2786 laiškai buvo nusiųsti cenzūruoti į kitus punktus. Iš tų per 1,5 mln. laiškų 3366 buvo konfiskuoti, dalis teksto užjuodinta 56 112 laiškų. Jų „neleistinas“ turinys suskirstytas į daug temų: skundų dėl maisto trūkumo buvo 1276 laiškuose, pranešimų apie banditizmą ir plėšimus - 1400 laiškų, valstybinių ir karinių paslapčių išdavimo - 1665 laiškuose, apie lietuvių priešiškumą Raudonajai armijai (RA) - 314 laiškų ir t. t. Negana to, 264 operatyviniai darbuotojai ir cenzoriai tikrino, kaip karinė cenzūra Lietuvoje atliko savo darbą, ir tarp 60 334 tikrintų laiškų rado 563 klaidas, iš jų daugiausia - 335 - kurių teksto dalis turėjo būti užbraukta⁴.

Žmonės, žinodami, kad jų laiškai tikrinami, buvo išmokę Ezopo kalbos ir kai kuriuos asmenis vadindavo sutartiniais vardais; pavyzdžiui, Stalinas laiškuose neretai būdavo vadinamas „ūsuotu dėde“.

Štai būdingiausios rusų laiškų ištraukos. F. Kobočajevas, 1/p (lauko paštas, rodantis, kad siųsta iš karinio dalinio) 26439N, kitam kariškiui rašė: „[...] Šioje teritorijoje gyventi pavojinga, daug pavojingų išsigimėlių fricų, kurie medžioja mūsų brolius. Naktį visai negalima išeiti, tik ir žiūrėk, kad iš už kampo smogs ir galva nuo pečių nulėks, todėl draugelis šautuvas visada šalia Į...]“. K. Kraspariovas (1/p 36067) kitam kariui (matyt, broliui) rašė: „[...] Dėl savavališko pasišalinimo - niekur nereikia vaikščioti ir to būti negali, be to, mes esame tik prieš du mėnesius išlaisvintoje teritorijoje, netgi poste stovėti pavojinga, aplink banditų gaujos. Gyventojai žiūri su panieka. Buvo atvejų, kad papjaudavo poste. Taigi pats gali suprasti, kokia yra „afera“, kurioje mes esame V. Ukladnikova į kitą dalinį rašė: „[...] Žmonės čia rusų kalbą supranta mažai, reikia aiškinti rankomis, kaip kurtiems, į mus skersakiuoja, jiems labai nepatinka, kad mes čia atvažiavome. Už miesto vaikšto gaujos, kurios žmones užmušinėja ir pjauna. Po miestą vienam vaikščioti taip pat pavojinga. Mes vaikštom po kelis žmones ir tai ginkluoti [...]“. Syčeva (1/p 26439) į Maskvos sr. rašė: „[...] Gyventojai labai nesvetingi, daug kariškių nunuodijimo, nužudymo atvejų. Čia ir dieną nepereisi miesto neginkluotas. Postuose baisu stovėti. Frontas nuo mūsų už 45 km, kol kas tylu. Iki šiol nepriprantame, labai didelė dalis gyventojų nusiteikę prieš [...]“. G. Leonidas (1/p 03107A) savo pažįstamai guodėsi: „Su lietuviais gyventi labai pavojinga. Mano tarnybos draugai atidavė gyvybę, t. y. žuvo nuo „taikių gyventojų“. Vieną praradome 44 IX 30, jis buvo 76-ajame batalione kartu su mumis. Jam iš pradžių praskėlė galvą, paskui išmušė akį ir nušovė. Apskritai tu pati jauti, kaip mes gyvename, t. y. be ginklo nė žingsnio. Vakar vėl apšaudė, bet baigėsi laimingai, be aukų. Ninute, mes dažnai prisimename savo Tarybinę Tėvynę ir tarybinę liaudį todėl, kad ten mes vaikščiojome be ginklų“. L. Kotova (1/p. 83290) į Maskvos sr. rašė: „Lietuviai gyvena vienkiemiuose, labai gerai. Turi po tris-penkias karves, bet labai godūs. Buvo tokių atvejų, kai užnuodydavo pieną, degtinę ir apskritai visus produktus ir parduodavo. Pas mus jau buvo tokių atvejų - kariai mirtinai apsinuodijo. Gyventi čia labai pavojinga. Jie mūsų labai nekenčia [...]“. B. Vasilijus (1/p 03107) kitam kariui pasakojo: „Pasirodo gaujos, nes atsitraukdami vokiečiai paliko daug visokių nenaudėlių ir dar vietos gyventojai nelabai [...]. Daug jau užmušė tos gaujos. Štai viskas. Už ateitį, t. y. rytdieną, negarantuoju, nes pats žinai, kokioje atmosferoje aš esu P. Trofimovas į Maskvą rašė: „Aš šiuo metu esu ne fronte, o užnugaryje, bet čia pavojingiau negu fronte. Aš esu Lietuvoje, čia banditų labai daug [...]“⁵.

Cituoti laiškai buvo rašyti dar vykstant karui. 1945 m. liepos 16 d. LSSR NKGB nusiuntė pranešimą SSRS NKGB liaudies komisaro pavaduotojui Bogdanui Kobulovui. Jame pažymėta, jog cenzūra nuo tų metų birželio 10 d. iki liepos 10 d. rado 616 kariškių laiškų, kuriuose rašoma apie kovas su partizanais. Koriakovas iš k/d (karinės dalies) 38204 rašė: „Pas mus čia atsidarė užnugario frontas. Mūsų pulką užpuolė 5 tūkst. žmonių gauja, vieni už 9 km nuo miesto, o kiti iš kitos pusės [...]. Naktį nemiegame, laukiame: štai užpuls, o su ta gauja, kuri už 9 km nuo miesto, vyksta mūšis [...]“. Kriukovas (1/p 40250): „Lietuvoje siautėja gaujos ir labai didelės. Užpuola ne tik pavienius kovotojus, bet ir karines dalis. Gaujas sudaro lietuviai, fricai ir net rusai, t. y. vlasovininkai. Su jais šiuo metu negailestingai kovojama“. Maslovas iš k/d 26439: „Karas baigėsi, o man ir kai kuriems mano draugams - ne. Mes gyvename Lietuvoje, o čia yra šunsnukių, kurie nenori įstoti į mūsų klestinčią Tarybinę Tėvynę. Jie nori, kad vėl būtų dvarininkai ir buožės. Susirenka ištisomis grupėmis, užpuola tarybinius žmones“. Viridonovas iš k/d 102546: „Tu prašai parašyti, kaip į mus žiūri lietuviai. Liaudis čia tokia, kad pasitikėti jais niekada nesistenk, nes už išorinio grožio slepiasi vidinė senoji [prigimtis?], bet mūsų broliai moko juos, kaip reikia laisvę mylėti. Daug dar yra gaujų, kurios turi tikslą sunaikinti visus, ištikimus Tarybų valdžiai. Dabar ėmėmės jų kaip reikiant, o tie, kurie pažino rusus, praeidami pro šalį nusiima kepurę ir nuolankiai lankstosi“. D. Kaluga iš k/d 51921K: „Beveik kasdien reikia dalyvauti kovose itin sunkiomis sąlygomis. Jūs turite žinoti, kad be išorės priešų yra ir vidaus, bet mes jų nesigailėsime“. N. Zeleninas iš k/d 38204A: „Dažnai tenka kovoti su banditais, ir aš buvau sužeistas į kairę koją, o draugų daug palaidojau“. Nachotka iš k/d 37300: „Nors karas su Vokietija baigėsi, bet Lietuvoje jis tęsiasi. Prakeikti banditai neduoda ramybės, kasdien tenka stoti į atkaklius mūšius, kartais būna sudėtingiau negu pirmosiose linijose“. I. Varovas rašė: „Aš šiuo metu esu Lietuvoje, mano darbas - kovoti su banditizmu, darbo daug ir [jis] susijęs su pavojais. Iš tų vaikinų, su kuriais atvykau, daugelio jau nėra gyvų. Banditai gerai ginkluoti, turi automatų, kulkosvaidžių, granatų ir kt. ginklų, veikia grupėmis po 20-50 žmonių, slepiasi miškuose [...]“. P. Kiseliovas iš k/d 29072M rašė draugui į Vologdą: „Boria, aš beveik visą Lietuvą apvažiavau, teko būti daugelyje vienkiemių tikrinant dokumentus ir gerai žinau, kaip gyvena valstiečiai. Mes su tavimi pavienininko gyvenimo nematėme ir man [jis] atrodo kaip stebuklas. Beveik kiekvienas valstietis turi po 5 arklius ir 6 melžiamas karves, 10 kiaulių, apie 30 avių, o vištų, ančių, žąsų, kalakutų - nesuskaičiuosi; žemės turi nuo 10 iki 30 ha, gyvena gerai, vienkiemiai - namas, tvartas, kluonas, klėtis, pirtis, arklidė“  ⁶. E. Siniakova laiške rašė: „[...] lietuviai mūsų nekenčia. Banditai padega namus tų, kurie dirba tarybinėse įstaigose. Daug nužudė milicininkų ir valsčių tarybinio partinio aktyvo [...]“. J. Markovskaja iš Švenčionių rašė į Altajaus kraštą: „Banditai sužeidė Mišą į kairę ranką sprogstamąja kulka. Jis griebė kulkosvaidį, bet tas užstrigo. Banditai tuo pasinaudojo ir peršovė jam krūtinę. Miša tik spėjo pasakyti: „Žūstu už tėvynę, už Staliną“ ir numirė [...]“. F. Fominas iš Švenčionių aps. Kaltinėnų pašto į Maskvą rašė: „Pas mus gyventi labai pavojinga, banditai žudo tarybinius žmones, nenori, kad rusai gyventų Lietuvoje“⁷ .

1946 m. Lietuvoje panaikinus karo padėtį, karinė cenzūra ir toliau dirbo ir kartu su MGB 5-uoju skyriumi užregistravo daug įvairių „pažeidimų“. Skyrius vien 1947 m. sausio 1—15 d. užregistravo per 600 laiškų, kuriuose rusai skundėsi, jog neįmanoma gyventi Lietuvoje dėl gyventojų priešiškumo ir „banditų“ buvimo. Laiško siuntėja iš Vilniaus į Kuibyševo sr. rašė: „Čia labai ryškus nacionalizmas visose įstaigose, netgi CK“. Kažkas iš Vilniaus m. vykdomojo komiteto laiške į Archangelską guodėsi: „[...] Partijos CK ir MT siuntė mane dirbti į apskritį, aš nevažiavau, nes čia ne taip kaip ten pas jus. Čia rusų nemyli, dažnai nužudo, ypač apskrityse, gaujos veikia, neduok dieve“. Nenurodytas siuntėjas į Vitebsko sr. rašė: „Čia pavojinga gyventi kariškiams ir atsakingiems darbuotojams, kuriuos lietuviai muša iš už kampo, nes nepatenkinti tarybų valdžia“. V. Demidovas laiške iš Vilniaus į Mordoviją dėstė: „Gyventi čia galima, tačiau pavojinga. Čia prieš rusus yra didžiausios gaujos, kai tik vakaras, tai ir neišeik. Gaujos labai didelės, puola netgi karinius dalinius“.

Į Maskvą buvo pranešta, kad nuo 1946 m. gruodžio 15 d. iki 1947 m. sausio 15 d., t. y. per mėnesį, buvo užregistruota daugiau kaip 1 tūkst. laiškų, kuriuose rašoma apie „banditizmą“. Daug rašyta apie tai, kad partizanai pasilinksminimo dalyvius šokių metu išrengdavo nuogai ir priversdavo po 3-4 valandas šokti nuogus, o paskui bučiuoti muzikantui užpakalį. Tarp realių dalykų būdavo pateikiama daug išsigalvotų, pagimdytų baimės ir neapykantos, pavyzdžiui, pasakojimų apie tai, jog Vilniaus ligoninėse numarinami naujagimiai nelietuviai⁸. Beje, nuogalių šokius partizanai, ko gero, praktikavo visoje Lietuvoje. Po kiekvieno tragiško įvykio (žuvimų, trėmimų ir pan.) kuriam laikui būdavo paskelbiamas gedulas, kurį nekantrus jaunimas dažniausiai sulaužydavo šokiais.

Cituotos ištraukos tėra menki fragmentai to, ką užfiksavo cenzoriai. Dauguma tų laiškų ištraukų tikriausiai yra į Rusiją išvežtose KGB bylose. Bet ir iš šių fragmentų galima susidaryti nuomonę apie rusų jauseną, mąstymą okupuotoje Lietuvoje. Rusijoje ir po partizaninio karo dar ilgai sklido dažnai gerokai perdėti pasakojimai apie lietuvių neapykantą rusams, ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl į Lietuvą jų atvažiavo kur kas mažiau negu į kitas dvi okupuotas Baltijos šalis.

Rusų kariškių ir nekariškių laiškus galima papildyti ir lietuvių karių, patekusių į sovietinę kariuomenę, laiškų ištraukomis. Vladas Vildžiūnas, partijos Ukmergės aps. komiteto pirmasis sekretorius, 1944 m. lapkričio mėn. pranešime LKP(b) CK aprašė ne tik kovas su partizanais, bet ir padėtį 253-iajame pulke, sudarytame daugiausia iš lietuvių, kuris bazavosi Ukmergėje. Pasak sekretoriaus, pulke siaučia šiltinė, kareivinės perkrautos ir yra kitų sunkumų. Iš pulko dezertyravo 336 žmonės, apie 50 - su ginklais. Karininkai girtuokliauja. Dėl „valstybės saugumo“ siūlė jį išskirstyti ir patogiau įkurdinti ⁹ .

Beje, jau nekalbant apie tuos lietuvius, kurie pateko į sovietinę kariuomenę bei frontą ir ten rizikavo savo gyvybėmis ir sveikata, pokario metais apskritai buvo nelengva tarnauti RA. Rusų karininkai į lietuvius žiūrėjo priešiškai (buvo skelbiama, kad beveik visi armijoje tarnaujantys lietuviai buvo sugaudyti miškuose), tačiau tie sunkumai, nepritekliai, kuriuos vyrams teko patirti užnugaryje, nebuvo specialiai jiems paruošti. Apskritai tokia buvo sovietinė kariuomenė, kurioje žmogus, ypač eilinis karys, buvo beteisis ir bevertis.

Štai ką rašė lietuviai kariai iš minėto pulko Ukmergėje mokomųjų kuopų savo artimiesiems ir pažįstamiems laiškuose, kuriuos sulaikė karinė cenzūra. V. Vacys: „Milinė atstoja visą patalynę [...], duonos gauname 500 g ir 1,5 litro sriubos per dieną, šaukštelį cukraus ir 20 g žuvies arba pusę silkės, bet žuvies būna dukart per savaitę. Kai mūsų žmonės grįš į Lietuvą, jų nepažins, visi sublogę. Vienas kito pažinti negalime. Daug iš mūsų serga ir miršta. Per dieną miršta po 2 ir po 3 žmones. Kiaules geriau šeria už mus; jei mus maitintų taip kaip Lietuvoje kiaules, tai mes būtume patenkinti. Nelaimingas tas žmogus, kuris patenka į kariuomenę. Daug kas nusižudė“. A. Piliūnas: „Jauni vyrai eina mirti išbalusiais ir pageltusiais veidais, patys nežinodami už ką. Gaila man savo jaunystės, gaila tų dienų, kurios praslinko kareivinėse ar fronte. Maisto neužtenka, tik tai, ką gauname duonos gabalėlį iš žmonių [...]“. R. Kostas J. Griškoniui į Lazdijus: „Maisto trūksta, be to, dar mus užpuolė utėlės ir tokios didelės, kai pagauni ir padedi ant delno, tai jos mirksi ir sako „zdrastvuj“ [...]“. Iš J. Dilio laiško: „Gyvenu blogai, maitina nesočiai [...]. Daugelis iš mūsų pabėgo iš Raudonosios armijos, tik aš toks kvailas, pasilikau šiame prakeiktame kalėjime, alkanas kaip šuo [...]“. F. Petras Lrosienei (?) į Seredžių: „Greičiausiai aš pasiliksiu kur nors pakelyje todėl, kad man jau nusibodo valgyti supuvusias silkes [...]. Paslėpkite gerus daiktus, nes valdžia gali konfiskuoti, kai pabėgsiu iš kariuomenės“. Iš I. Tamašausko laiško, rašyto A. Tamašauskaitei į Šiaulių aps.: „[...] Dabar grįžome į Ukmergę, gyvename barakuose, kur gyveno belaisviai. Dvi paras visai nedavė valgyti. Dabar mus maitina vien bulvėmis be taukų. Jei švogeris dar neišėjo į kariuomenę, tegul ir neina, kol jo nepagaus. Aš gailiuosi, kad įstojau į kariuomenę [...]“¹⁰.

Taigi perskaičius šiuos ir panašius laiškus darosi aišku, kad ne vien patriotizmas, pasiryžimas geriau žūti savoje žemėje vertė vyrus dezertyruoti ir eiti į miškus; tam juos skatino ir sovietinėje kariuomenėje įsigalėjusi netvarka, eilinių karių niekinimas.

Grįžtant prie rusų laiškų reikia pasakyti, kad juose išdėstytos mintys daugmaž atitiko tikrovę; gal tik perdėtai vaizduojamas lietuvių turtingumas, bet atvykėliams iš suvargusios Rusijos taip galėjo atrodyti. Tačiau nuolat minimas apsinuodijimo pavojus tikrai yra išgalvotas. Ko gero, paniką tarp rusų karių skleidė politrukai (politiniai vadovai) ir specialiosios tarnybos, siekdamos tarp rusų karių ir lietuvių išsaugoti tam tikrą atstumą, kuriant maždaug tokią situaciją: „Na taip, lietuviai gyvena neblogai, bet jie yra niekšai“. Juk reikėjo rusams, savo tėvynėje mačiusiems tik suvargusius kolūkius, kaip nors paaiškinti pavienininkų lietuvių valstiečių palyginti gerą gyvenimą. Prie apnuodijimų mito, matyt, nemažai yra prisidėję ir tai, kad rusų kariai, patekę į Lietuvą, gėrė viską, kas tik pasitaikydavo po ranka, taip pat ir denatūratą, po to neretas susirgdavo.

1 LYA LKP DS, f. K-8, ap. 3, s. v. 1 (iš Maskvos parvežti mikrofilmai).

2 V. Tininis, Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953 m., t. 1, p. 120-121.

5 Ibid., b. 10,1. 14-18, 71. LTSR NKGB sekretoriato pranešimai ir spec, pranešimai LKP(b) CK.

6 Ibid., b. 22,1. 70-73, 109, 275-276. LTSR NKGB pranešimai TSRS NKGB vadovybei.

7 Ibid., b. 19,1. 12,14,15. LTSR NKGB sekretoriato spec, pranešimai VKP(b) CK ir LKP(b) CK.

8 Ibid., b. 42,1. 5-8, 20. Pranešimai TSRS MGB ir LTSR MGB iš apskričių.

9 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 7, b. 150, l. 136. Partijos apskričių komitetų pranešimai, pažymos apie padėtį, kovą su pogrindžiu.10 L Y A, f. 1, ap. 10, b. 10,1. 87, 89. LTSR NKGB sekretoriato pranešimai LKP(b) CK. 

Iš knygos: Juozas Starkauskas REPRESINIŲ STRUKTŪRŲ IR KOMUNISTŲ PARTIJOS BENDRADARBIAVIMAS ĮTVIRTINANT OKUPACINĮ REŽIMĄ LIETUVOJE 1944-1953 M.

• Ankstesnis
• Sekantis