Grįžti į pradinį meniu
Rinkinį sudaro įvairaus amžiaus ir skirtingiausių profesijų vyrų atsiminimai. Rasime gimnazisto, patyrusio istoriko, mokytojo, tarnautojo, ūkininko — tremtų ir kalintų,— pasakojimus apie gyveninę ten, kur patyrė pačius sunkiausius išmėginimus.
Vytautas Jakelaitis TAI TOKS PARGRĮŽIMAS
Mes iki šiol dar tiksliai ir nežinome lietuvių tautos stalinistinė genocido kraupių rezultatų. Ne tik lietuvių tautos, bet ir mūsų žemėje gyvenančių visų kitų tautų. Iki vieno visų žuvusių arba visai suluošintų veikiausiai ir nesužinosim, bet kasdien vis atsiskleidžiant naujoms aukoms, žuvusiųjų skaičius jau sveriasi per pusę milijono, tai — kas šeštas Lietuvos gyventojas. Kai anais metais sužinojome, kad kas šeštas lenkas žuvo per Antrąjį pasaulinį karą ir nacių okupaciją, širdingai užjautėme kaimynus. O dabar matome, kad ir mūsų žmonės buvo tokiam pačiam genocido kelyje, pavadintame socializmu. Tiktai reikėtų nepamiršti, kad šita Golgota nesibaigė su Stalinu, o tęsėsi visą brežneviją, tiktai jau kitaip — užsimojus ištirpinti tautas iš visų žmogiškų vėžių iškrypusiame internacionalizme ir jo didžiausiame išradime — tarybinės bendrijos katile.
Valentinas Dėdinas IŠVEŽIMAS
Mane šiurpas nukrėtė, prisiminiau Dantę ir dingtelėjo mintis: „Palikite viltį čia įeinantieji".
Pirmiausia žiaurus likimas pačiupinėjo vaikus. Lozoraitis paliko Altajaus kalnuose tris vaikus. Jis vos iš proto neišėjo. Mokytoja Černevičienė, turėjusi trejų metų tokią gražią mergaitę, ją irgi palaidojo Altajaus kalnų uolose. Ji 5 kilometrus nešė dukrą ant rankų į centrinę fermą pas felčerį, nors ferma pilna arklių, bet ką tas felčeris padarys, jei nėra jokių vaistų, net muilo. Tai pirmos aukos. O toliau — daugiau. Martišių šeima: į Sibirą važiavo 7 žmonės; senukai tėvai, duktė su trim vaikais ir žentu. Žentas Jurgilas, atskirtas nuo šeimos ir nuvežtas į Krasnojarsko lagerius,— ten mirė. Senukas už 6 bulves paimtas į kalėjimą ir iš jo negrįžo, senutė jo žmona po 2 mėnesių mirė, jos duktė mirė po metų, liko trys vaikai. Po metų, kitų mirė viena mergaitė, paskui brolis, o liko tik viena iš 7 asmenų šeimos. O kas atsitiko su šeima Stankevičiaus, kuris turėjo 4 mažus vaikus kaip pipirus. Jį pasodino į kalėjimą už „pravaikštą", nors vargšas tikrai sirgo. Negrįžo. Kas maitino šeimą, juk žmona turėjo būti prie vaikų, nes vienas gimė Sibire. Jie badu turėjo išmirti. Kas laukė trijų Janušauskienės vaikų, kurių vyriausiai buvo vos 10 metų, o motina mirė plaučių uždegimu (turėjo temperatūros, fermos ūkvedys išvarė į darbą, persišaldė ir mirė)
O Venclova su Paleckiu ar girdėjo nekaltų kūdikių verksmą šaltajame Sibire ir ar žino, kad jie tuoj išmirė? Jie nematė ešelonų, dundančių su jų tautiečiais į Sibirą. Jie matė ir aprašė tik džiaugsmą „liaudies", kad atkurta Tarybų valdžia Lietuvoje.
Vokiečių hitlerininkai atvirai skelbė, kad kitos tautos jiems tik mėšlas, ant kurio turi išaugti vokiškas grūdas.
O rusų komunistai tai darė prisidengdami gražiomis idėjomis ir slaptai.
Į tuos klausimus ieškojo atsakymo mano suvargusi dvasia. Ir jį rado. Rusų komunistų imperializmo-šovinizmo tikslai pridengti ir net paslėpti gražiomis idėjomis, o tikslai tie patys kaip hitlerininkų.
Jeigu aš, mokytojas, buvau komunistams priešas, tai koks galėjo būti priešas vargšas lietuvis geležinkelietis, paprastas darbininkas, kuris mirė lageriuose, o jo žmona Altajaus kalnuose, palikdama tris mažus vaikus. Kuo kalti vargšai vaikai?!
Tegul į šį klausimą atsako rusų komunistai.
Stanislovas Petkevičius AUKŲ KELIONĖS
Kai mirdavo lageryje, mes nežinodavom, kur išveždavo. O tremtyje patys laidodavom. Dolgomoste palaidojom apie dešimt: Lapinskų dukterį Basę (1953 m. 18 metų mergaitę). Budimierą (vyrą gerai pažinojau) Budrį ir kt. Iš pradžių kunigo nebuvo, tai man tekdavo eiti kunigo pareigas: turėjau iš Lietuvos švęsto vandens ir krapylą. Laidotuvėse dalyvaudavo visi lietuviai. Iš tikrųjų, kur teko būti, visur rasi lietuvių daugiau ar mažiau, bet rasi. O kiek paliko galvas Rusijos laukuose: Vorkuta, Abezė, Karaganda, o daugiausiai priglaudė Sibiro žemė. Netoli Dolgomosto yra Rešiotai, apie 70 km. Ten guli išvežtieji 1941 metais. Beveik visa mūsų inteligentija, apie 70 000. Suguldyti pliki, be grabų. Supiltas stovi žemės kaupas. Per karą iš bado krito kaip musės, nuo viduriavimo. Gyvų paliko tik 10% . Be galo gaila ir turbūt niekas šito negali pamiršti.
Juozas Jurkšaitis KANČIŲ KELIAI
Jau rugpjūtį prasidėjo badas. Alkani žmonės valgė viską: žoles, lapus, įvairius nuodingus žvėrelius ir net pušų ir maumedžių sakus. Kaliniai pasidarė kaip maži vaikai, kas po ranka, tą į burną, nes išalkęs pilvas reikalavo. Iš mažo gabalėlio duonos virdavosi katiliuke du litrus sriubos. Daugelį grįžtančių iš darbo reikėdavo vesti arba nešti. Sargybiniai nusilpusių ir nugriuvusių nepalikdavo, priversdavo stipresnius nešti iki lagerio, nugriuvusius mušdavo ir pjudydavo šunimis.
Be to, lapkričio mėnesį prasidėjo dideli šalčiai, o apsirengimo lietuviams nedavė. Su švarkeliais, vasariniais paltais, batais, kelnėmis, kepurėmis ir be pirštinių turėjome eiti į darbus per gilų sniegą ir kalenti dantimis, kol nueinam į darbą ir susikuriam ugnį.
Iki 1941 m. gruodžio išgulė pusė lagerio lietuvių, o paskui prasidėjo mirtys. Vienus jau vežė juodas jautis į kapus, ten laidojo sniege, o kiti lietuviai užėmė išvežtųjų vietas barakuose. Sausio mėnesį nusilpusieji jau užėmė 8 barakus. Žmonės neperkeldavo kojų per 10 cm durų slenkstį. Žiemą per parą mirdavo apie 20 žmonių, o šaltesnėmis dienomis — iki 40. 1942 m. žiemą mirė apie 2 000 lietuvių. Vienus užkasė, kitus palaidojo sniege. Vilkai, lapės ir kiti žvėrys ėdė lietuvių lavonus, o pavasarį lavonų kaulus užkasdavo į žemę urkos.
1948 m. birželio mėnesį į mūsų lagerio lentpjūves atvežė apie 500 mergaičių iš Lietuvos ir keliasdešimt senelių — moterų ir vyrų. Mergaitės visos buvo iš Utenos apskrities gimnazijos. Jos mokėsi 7—8 klasėse. Dabartiniu metu atitinka 11—12 klases. Iki žiemos šalčių daug senelių ir mergaičių išmirė, kur dingo kitos, nežinau. Utenos gimnazistes ištrėmė už. tai, kad jos gimnazijoje giedojo Lietuvos himną, Maironio dainas ir laikė paslėpusios du vyčius. Be to, ėjo į bažnyčią, nors partorgas buvo uždraudęs.
Vladas Ulčinskas UŽ VIELŲ IR GROTŲ
Gal ketvirtą važiavimo parą stovėjo mūsų traukinys. Apdaužė sienas ir atsidaro vagono durys. Įeina du aukšti jauni vyrai — mūsų „globėjai". Vienas jų atsinešė medinį kūjį ant ilgo koto. Sustojo prie įėjimo ir klausia:
— Kas prie šios sienos guli?
Vagono vyresnysis parodo už manęs stovintį žmogų. Tasai miegojo prie vagono sienos, o aš už jo. Enkavedistas prišoko prie jo, čiupo už rankų ir surakino retežiais. Surakinęs suėmė už retežių ir šoktelėjo į viršų. Surakintasis aukštelninkas griuvo ant grindų. Antras kūju daužė gulintį kur papuolė, per galvą, veidą... Daužė tol, kol kūjo kotas lūžo. O antras spardė. Kai abu mušdami apsilpo, vienas užšoko ant krūtinės ir pasišokinėdamas kelis kartus treptelėjo. Žmogus buvo be žado. Nė karto neatsiliepė, neištarė nė žodžio. Gulėjo be sąmonės. Aš ir kiti buvom čia pat, prie kankinamojo. Stot jį ginti — pačiam būti taip nukankintam. O sadistai išeidami pasakė:
— Kas bandys suteikti jam kokią pagalbą — pats bus taip sutvarkytas.
Šiurpas ėjo per kūną matant tokį vaizdą ir širdyse virė kraujas pulti žudikus. Bet pulk! — atsisveikink su savo gyvastim. Niekas negynė kankinio, niekas prie jo nepriėjo... Kur pargriovė jį „šaunūs Rusijos vyrai", ten ir merdėjo. Broliška ištiesta ranka jau ir gyvastį ištraukė. O kuo jis nusikalto? Juk be teismo buvo! Arė apie Ignaliną savo žemės lopinėlį, kol vaduotojai neišvarė. Už ką? Kam? Kad stipresnė tauta gali mažesnę naikinti, ir dar sakyti: „Mes jus išvadavome".
Visą parą nukankintasis taip ir išgulėjo. Aukštielninkas, surakintomis rankomis, be pagalbos, be vandens lašo. Tik po paros įėjo baltu chalatu moteris ir du kareiviai su neštuvais. Užvertė ant neštuvų ir išnešė. Išnešė, kad lietuviškais kaulais patręštų Rusijos žemę.
Žmogėdros norėjo aukos, pasisotino...
Simonas Norbutas ČIŪNĖS
Žmonės ėmė piktintis.
— Už ką mus nutarė sušaldyti? Mes irgi žmonės... Tarybiniai žmonės.
— Baigt kalbas! Nejudėti! Sargyba panaudos ginklą,— grasino iš už nugaros.
Mėnulis nusileido, ir visas slėnis nuskendo į tamsą. Taiga kaip juoda siena grėsmingai artėjo prie mūsų ir, rodos, čiulpė, grasindama suvirškinti.
Jaučiau, kad vis labiau šąlu ir stingulys eina širdies link. Nebijojau, bet buvo baisiai graudu...
Pralėkė trečioji mašina. Likome vieni.
Ir staiga šiurpu nupurtė klaikus raudojimas.
— Aš sušalau... Aš visiškai sušalau,— klykė netoli manęs senas ukrainietis,— o Dieve... Dieve mano, gelbėk mus...
Šis verksmas — visų mūsų būsena. Išseko paskutinis kantrybės lašas.
— Sušalome... Žūstame! Už ką, už ką?! Pėsti eisim! Leiskit pėsčius!
Verksmai, aimanos ir maldavimai susiliejo į vientisą gailią raudą lyg mirštančio žvėries riaumojimą.
Klūpojau apimtas nevilties. Mačiau šalia savęs verksmo iškreiptus vagių iš Fakyro šutvės veidus, baimės ašaras,— ir visa buvo taip šiurpu. Jutau, kad ir aš neišlaikysiu.
Aleksandras Kuprys AR BESUSITIKSIM?
Ėjom mes tylėdami,
kai švito rytas.
Man rodės — tarytum jaunystėj
į Kalėdų šventę...
Šalimais baltuos pusnynuos
juoda naktis paskendus.
Šalčio sukaustyti judėjome sunkiai.
Priešais ir paskui mane
skarmalais apsirišę veidus
lyg šmėklos judančios
šešėliai vyrų —
eisenos draugai.
Pro šarmotas blakstienas
žiūrėjimas siauras —
dar toli,
dar žingsnių daug sunkių.
Delne suspaustas geležinis pjūklas
siekia širdį lediniu šalčiu.
Tylus mūsų ilgos rikiuotės šliaužimas
miško kirsti.
Tik šiandien jau nebežinau,
kas ką nukirs.
Kas pasakys, kaip ėjau
tuos žingsnius paskutinius,
kai gyvybės buvo — tik eiti.
Burnoj saldumas
vakar suvalgytos duonos,
skirtos šios dienos gyvenimui.
Meldžiaus, kad dar sutikčiau aušrą.
Pamatytų šviesoj mane išeinant —
akyse pasiliktų viliojanti
dangaus mėlynė.
Konstatuodami mirtį —
mano gyvenimo skaidrumą rastų.
Nebejaučiu žingsnių...
Bet ėjom,
Mus varė šautuvais sargybiniai.
Jonas Grigas NEBYLIO KRONIKA
1942 metų žiemą reikalai visai pablogėjo. Žmonės mirė kiekvieną dieną po 10—15. Buvo dienų, kai mirdavo iki 30 žmonių. Aš dirbau laidojimo brigadoje. Beveik visi sutinę gulėjo ant gultų greta lavonų.
Mirusius sukraudavo pagal visą apsaugos zoną po keturis vyrus vieną ant kito. Mes eidavom laidoti be sargybos, tą zoną saugojo, kad kas nors neišeitų už atžymos.
Nuėję į mišką, atsikasdavom sniegą, prisipjaudavom malkų, užkurdavom laužą ir po to geležiniu kirvuku kirs-davom amžinai iššalusią žemę. Darbas sunkus. Ir man, tada dar jaunuoliui, norint peržengti gulintį medį, reikėjo rankomis pakelti koją.
Duobes kasdavom bendras, maždaug 4—5 m pločio ir 12—15 metrų ilgio. Ten guldydavom vienas ant kito nuogus. Jeigu pasitaikydavo pažįstamas, tai prie rankos pririšdavom medinę lentelę su mirusiojo pavarde.
Gerardas Binkis GYVENIMO EKSPERIMENTAS
Antrą kartą sulaikė Šėtoje. Liaudies gynėjas Gapšys pasitenkino atimdamas iš manęs dviratį.
Paaiškėjo kitą naktį. Vyrovas sėdėjo tylėdamas. Ant stalo nesimatė popierių, tartum neketino rašyti nepabaigiamų protokolų. Už sienos pasigirdo kojų trypimas, pikti balsai, kažkas suriko, tikriau sustaugė. Staiga staugimas pasidarė ištisinis. Nesuvokiau, kas ten vyksta. Tačiau kaukimui moduliuojant, protarpiais pasigirsdavo ir žmogaus balso tembras. Paaiškėjo. Ten vyksta podgotovka. Ne. Podgotovka vyko čia. Tai aš buvau ruošiamas būsimiems seansams. Vyrovas žiūrėjo į mane nenuleisdamas akių. Aš taip pat pirmą kartą išdrįsau įsmeigti į jį žvilgsnį. Nežinau, ar galima žvilgsniu perduoti, ką jauti. Jeigu taip, tai šitas subjektas turėjo pajusti, kokia šlykšti man pasidarė jo išglaistyta uniforma, jo rankos, baltais elegantiškais pirštais tvarkingai vedžiojančios plunksnakotį, jo demagogija apie socializmo pranašumus ir komunizmą. Nuoširdžiai pavydėjau Beržui. Tas nors gerai juos pašaudė.
Už sienos kaukimas pradėjo silpti, perėjo į kriokimą ir nutilo. Vėl kojų trypimas lyg stumdytųsi. Į kambarį raudonu, iškreiptu veidu įėjo Vovka. „Lopnul",— pasakė tik vieną žodį. Paskui, rodydamas į mane, paklausė: „Kada su šituo užsiimsim?"
Seansai vykdavo naktį. Turėjau visą dieną laiko pagalvoti. Dėl to, kas manęs laukia, nebuvo jokių iliuzijų. Svarbiausia nerėkti. Nesuteikti jiems sadistiško pasitenkinimo ir suardyti podgotovką kam nors kitam. Atsipalaiduoti! Visą dieną dariau atsipalaidavimo treniruotes.
Vedant į tardymą kūną buvo apėmęs lengvas drebulys. Pagalvojau, kad dar ne visai pasirengęs. Tačiau tardymo kambaryje nesimatė jokių pasiruošimų. Vyrovas sėdėjo šonu į mano kėdę, ramiai rūkė papirosą ir žaidė kažkokia plona lazdele. Paklausė, ar neapsigalvojau. Pasiūlė dar pagalvoti. Paskui prikišo prie degančios cigaretės lazdelės galą ir jis pradėjo čirkšdamas liepsnoti. Akimirksniu prisiminiau pasakojimus, kad mušimui naudojo degančias artilerijos parako lazdeles. Vyrovas pamojavo lazdele, sudavė kelis kartus per bato aulą. „Nepotuchnet",— paaiškino. Supratau: podgotovką tęsiasi. Ir tikrai. Besistumdančių kojų trypimas ir... Šį kartą klykė moteris. Matyt, moteriškas kūnas per gležnas sunkioms guminėms lazdoms ir „bendravimui" su juo buvo naudojamos lengvesnio kalibro parako lazdelės.
Drebulys nurimo. Į tardytoją nežiūrėjau. Pajutau visišką ramybę ir begalinį pasišlykštėjimą žmogum.
Podgotovką savo atliko. Kai kitą naktį pamačiau visus keturis tardytojus su majoru Sidorovu ir abi lazdas ant stalo, aš tik pagalvojau, kad mėlynasis „bananas" ir majoro antpečiai tokios pačios spalvos.
Kiek laiko tęsėsi procedūra, negaliu pasakyti. Kiekvienas smūgis kaip sprogimo banga išsiskleisdavo po visą kūną. Greičiau lopnutj. Tačiau mano sportiškas, degtinės lašo neragavęs kūnas neskubėjo išsijungti. Kažkas pradėjo stabdyti: „Chvatit, chvatit!" Keturios poros rankų stengėsi pastatyti mane ant kojų. „Nu i zakalenyj, bliad. Ni piščit, ni govorit",— išgirdau Vovkos balsą. Tas piščit buvo ištartas tokiu beviltišku balsu, kad man pasidarė linksma ir aš pradėjau juoktis. „Ničevo,— komentavo Vovka,— na vtorom seanse zapojoš po drugomu". Vyrovo stumiamas šiaip taip nusivilkau iki kameros, iš kurios padvelkė karštas, tvankus oras. Išsitiesiau ant narų. Už durų nuobodžiaujantis sargybinis, labai ištęsdamas viršutines gaidas, dainavo: „Sėdžiu aš darže-e-e-ly, sėdžiu tarp gėlių..." Daina pamažu tilo, kol sąmonė visai išsijungė.
Rimvydas Racėnas LIETUVĄ PALIKOM VAKARUOSE
Tolius, dirbdamas prie pagrindinių miško darbų, pasidarė dochodiaga. Taip vadindavo nuo darbo ir bado nusilpusį žmogų, kuris kitoje būties stadijoje neišvengiamai keliaudavo ad patres. Dochodiaga — tai rusiškas klipatos variantas. Paprastai — tai vyrijos būsena. Moterys, nors ir nusilpusios, taip liūdnai neatrodo ir dochodiagų laipsnio pasiekusių neteko matyti, nors nuo išsekimo keletas jų ir mirė. Grįžtančias iš darbo rado negyvas p. Baipšienę, Barasienę.
Dochodiagos nesumaišysi su niekuo. Tai sulysęs, išbalęs, bereikšmiu, drumzlinu žvilgsniu žmogus, paprastai apskuręs, apskretęs, nesiprausęs, po nosimi būtinai lašas. Fizinių jėgų beveik nebeturi — eina svirduliuodamas, ilsėdamasis, griūdamas. Dažnas pargriuvęs lieka gulėti amžiams. Žmogus tampa viskam abejingas, netenka valios, savigarbos, apsileidžia, miega nenusirengęs, nesiprausia; vienintelįs negęstantis noras — ką nors suvalgyti. Gautą davinį neturi valios padalinti į kelis gabalus, dalį palikti rytdienai. Viską godžiai suvalgo tuoj pat. Jei pradžioj dar dalį davinio atideda rytdienai, tai po kiek laiko dochodiaga sako: „Na atsirieksiu dar mažą gabaliuką, o likusią dalį paliksiu rytojui". Ir save visokiais būdais apgaudinėdamas kursuoja duonelės link tol, kol iš jos ir iš pasiryžimo nieko nelieka. Tą kursavimą pažinau ir aš, ir sunku ką nors pasakyti ir padaryti. Patyrimas sako štai ką: net ir menko davinio negalima suvalgyti iškart. Padalintas į pusryčius, pietus ir vakarienę, jis tolygiau ir tuo pačiu veiksmingiau maitina organizmą, padeda išsaugoti fizines jėgas. Moterų ištvermingumą iš dalies galima paaiškinti, nes jos, besirūpindamos vaikais, priverstos griežtai skirstyti davinį, palikdamos šeimynai maisto ir rytdienai. Vyras dochodiaga palikti rytdienai gabalėlio duonos neturi valios ir tikslo, nes viską nugali nepakeliamos bado kančios.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
 |
|
PDF |
 |
|
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams) |
 |
