Dainavos partizanai: Šarūno rinktinė

Grįžti į pradinį meniu


Bronius Kašelionis

DAINAVOS PARTIZANAI

Šarūno rinktinė: dokumentai ir prisiminimai

 

     Bolševikai 1940 metais įvedė Lietuvon ne tik „maskolių pulkus" (to kitados ir siekė Petras I), bet bandė diegti ir savąją „religiją", atimdami iš žmonių dieviškumo pradus ir istorinę atmintį, suniekindami visa, kas šventa, tautiška ir valstybiška, sumaišydami jų protus ir širdis. Jie plūdo ne tiek erdvės užkariauti, kiek - žmonių sielų.
 
     Miestelių gatvėse ir aikštėse iš garsiakalbių, mitinguose iš komunistuojančiųjų lūpų netaisyklinga lietuvių kalba sklido „naujoji evaneglija" - pasakėlė apie socialinę lygybę, mokslo pažangą, gamtos užkariavimą ir kitus atneštinės santvarkos stebuklus, kurių savotiško pamišimo apimti naujieji pamokslininkai net patys nesuprato. Anapus „soveršenno sekretno" skraistės buvo įkūnijami tokie šėtono sumanymai, kurių ir nūnai lietuvis bijo prisiminti kaip praėjusios nakties klaikaus košmaro.
 
 
     Jaunas Josifas Džiugašvilis mokėsi dvasinėje seminarijoje ir rašė eilėraščius. Tačiau labiausiai troško valdyti, nes mylėjo tik save. Demonizmo formulė yra tokia: „Esu aš ir esti ne aš. Visa, kas ne aš, turi tapti manimi". Net neturint tam teisės naudojama psichinė ir fizinė jėga. Tą demonišką Stalino galią ir emanavo ČK - šiurpiausioje XX a. valdžios struktūroje. O „Kavkazkij chitrec" sąmoningai didino žmonių kančias, platino siaubą ir silpnino valią, kad tautos būtų nukraujavusios ir kartu piktos, ieškotų viena kitoje ne meilės, o neapykantos, net artimas artimą įtarinėtų, persekiotų ir išdavinėtų. Šis velniškas sadizmas ir buvo perkeltas į tokias nusikalstamas struktūras, kaip NKGB, NKVD, MGB, MVD ir KGB, kurios, tarsi pasityčiojant, vadinosi valstybės saugumu, o jų slaptieji agentai gyveno ir veikė tarp mūsų, neretai kaip patys artimiausi žmonės. Taip buvo daroma tam, kad net šviesiausieji, švariausieji ir išmintingiausieji savo darbuose bei mintyse susipainiotų, pavargtų, pasiduotų ir vienas kitu nepasitikėtų. Tad gal Josifas Visarionovičius ir buvo iš Siono išminčių protokolų žinomas „mistinis principas"? Net iš šios būtybės atvaizdo, keistų primerktų akių, gerumą tik imituojančio pusiau besišypsančio veido sklido nežmoniškas atgrasumas ir mistinis siaubas. Anapus jo įsakymu nutiestų spygliuotų vielų gyvi žmonės tapdavo skeletais, virsdavo į ledą, buvo draskomi lagerio prižiūrėtojų šunų ar šaudomi enkavedistų, mirė iš bado ir šalčio, o šiapus jo vardu buvo skleidžiama „naujoji evangelija", atvaizdas nešiojamas gatvėse, mokyklose dabinamas rūtų šakelėmis. Vien pogrindžio atsišaukimuose gimnazistai, kaip kadaise krikščionys Neroną, vaizdavo jį plėšrūno kailiu.
 
 
     Iš jo, kaip iš Minervos galvos, iškilo bolševikinė sistema, persipynusi su Viduramžių inkvizicijos dogmomis, kurių „spiritualizmo" buvo apsėsti naujieji komunizmo išpažinėjai ortodoksai. Jie plito ir dauginosi pasitelkdami vis naujus valdžios mėgėjus, iš kurių nesyk išeidavo tikri sadistai. Iš jų sklido žemiausi žmogaus potroškiai: savimeilė, neapykanta ir kerštas; jie, sutrypę artimo meilės dėsnius, iškėlė kaip vėliavą visuotinę klasių kovą.
 
 
     Azijietišką bolševikų valdžios mistiškumą bei žiaurumą lietuviai ypač skaudžiai patyrė 1941 m. birželį. Žmonės žinojo, kad velnias pavojingas ne tada, kai jis pasirodo viešai, o tuomet, kai jo nematome, kai jis veikia per kitus. Šitaip darbavosi ir Antanas Sniečkus, Fridas Krastinas, Leo Finkelšteinas, Icikas Dembo, Judita Komodaitė, Antanas Macevičius, Danielius Todesas, Aleksandras Slavinas, Eusiejus Rozauskas, Piotras Gladkovas bei daugelis kitų. Sadizmo psichologinės šaknys slypi valdžios geidime, liguistame polinkyje dominuoti, komanduoti, naikinti. Iš to sadizmo komplekso kilo visos tuometinės Lietuvos nelaimės. Naujieji ortodoksai nesustojo prieš bet kokį nusikaltimą.
 
 
     Lietuvos valstietis, laikęsis meilės ir doros įstatymų, nė nesusapnavo, kad ateis tokie šiurpūs laikai, kai viršų ims ne Dievo įdiegti principai, o žemiausi pasąmonės instinktai, galia naikinti, žudyti ir žeminti. Komunistai šį „mokslą" buvo įvaldę tiesiog tobulai... Gal tik vienas kitas lietuvis buvo girdėjęs iš pradžios mokyklos mokytojo, kad Nerono laikais buvo „statomos" dramos, kurių „veikėjas" vaidintas pasmerkiamas mirčiai. „Merkurijus" paliesdavo jo kūną, įkaitintą iki raudonumo, geležimi tikrindamas, ar jis išties gyvas. Tą pat lietuvis patyrė gausiose tardymų kamerose, tokius dar klaikesnius vaizdus nuolat regėjo miestelių gatvėse ir aikštėse, jausdamas vis didesnį siaubą ir nepasitikėjimą net artimiausiais kaimynais. Vakarai žiūrėjo į tai kaip į spektaklį, vykstantį Nerono laikais, ir be perstojo šaukė: „Vyrai, laikykitės!" Ir vyrai laikėsi - iš paskutiniųjų...
 
 
     Lietuvos miesteliai su raudonais sušaudytų žydų mūreliais visada primins, kad jų sienos prisigėrusios kraujo žmonių, paklaikusių nuo tardymų ir kankinimų, persmelktos šauksmų, dejavimų ir maldų... Ir stribų bei enkavedistų šlykščiausių keiksmažodžių. Ne veltui apie „stribynus" taip augo vešėjo bjauriausios piktžolės, kurios maitinosi tvyrojusiomis tose vietose piktomis mintimis ir neigiamomis emocijomis. Tai šen, tai ten jos tebeauga ir šiandien. O anuomet tuose dagynuose ir dilgėlynuose būdavo pametami stribų atvežti susišaudymuose žuvę partizanai. Ne vienas tėvas, verčiamas tų „liaudies gynėjų", iškasė patvoryje duobę savo kritusiam sūnui ir palaidojo; ne vienas brolis ar sesuo slapčia palaidojo savo artimojo sudarkytą kūną, pavogę iš krauju prisigėrusios miestelio aikštės, kaip kitados Antigonė.
 
 
     Komunistai, žengdami iš nusikaltimo į nusikaltimą, kartu vedėsi ar varėsi net visai niekuo dėtus žmones. Po žiauriausių žudynių per kaimus ir miestelius sklido įvairiausios emgėbistų sukurtos legendos apie neva į Vakarus pasitraukusius partizanus, besislapstančius šen bei ten, kad nuslėptų savo pačių nusikaltimus, kad palaikytų visuotinę baimę ir įtarumą, dar labiau supainiotų žmonių mintis ir jausmus.
 
 
     Lietuvoje, pagal KGB dokumentus, veikė 38 777 partizanai, iš kurių 19 901 žuvo, 18 847 buvo suimti, areštuota 62 184 vadinamųjų „banditų". Iš Lietuvos į Sibirą išvežtos 36 669 šeimos arba 118 599 žmonės, kurių didžiuma sau kapą surado svetimuose kraštuose.
 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

Web - html 
PDF
PDF - fotografinė kopija
BOX internetinė talpykla