LIETUVIŲ TAUTA PAŠAUKIMO KELIU
Žmogus žemėje ne vienas. Jis gyvena šeimoje, gentyje, tautoje, kalbančioje ta pačia kalba, gyvuojančioje tais pačiais papročiais, rūpesčiais, džiaugsmais, tiek kasdieniais, tiek amžinaisiais. Tauta, kaip ir žmogus, gimsta, auga, bręsta, sensta ir, atlikusi Apvaizdos jai skirtą uždavinį, miršta. Vienos tautos gyvuoja ilgiau, kitos trumpiau, o kai kurios ir labai ilgo amžiaus sulaukia.
Lietuvių gentys, nuo antro tūkstantmečio prieš Kristų pradžios gyvenusios Baltijos jūros pakraščiuose, XIII a. pradžioje karaliaus Mindaugo buvo sujungtos į valstybę. Talentingų jo įpėdinių pastangomis valstybė užvaldė plačią teritoriją ir išaugo į didelę gerai organizuotą politinę galybę, kuri garbingai atliko Apvaizdos jai numatytą uždavinį - sulaikė mongolų-totorių slinkimą į Vakarus ir pastojo kelią vokiečių kryžiuočių ekspansijai į Rytus. Šiuo atžvilgiu lietuvių tautai daug skolingas slavų pasaulis, ypač lenkai ir rusai. Tačiau jie atsilygino ne visai tinkamu būdu: Lietuvos galiai ir atsparumui sumažėjus, jie užgrobė lietuvių valdomas teritorijas, ėmėsi žygių lietuvius nutautinti bei asimiliuoti, pasisavino daug kultūrinių vertybių, kurias buvo sukūrę iš lietuvių tautos kilę sūnūs.
Beveik šešis šimtmečius lietuvių tauta išsilaikė plačiose ribose, atlikdama reikšmingą vaidmenį tarp kitų tautų. Bet potvynį lydi atoslūgis, kilimą -kritimas. To neišvengė ir lietuvių tauta. Į Lietuvą per vėlai atėjo krikščionybė ir dar ne iš pirmų šaltinių, ne iš Romos. Ją atnešė kaimynai, kurie turėjo ir kitų tikslų. Krikščionybę lydėjo švietimas, mokslas ir kultūra. Tačiau, vėliau priėmusi krikščionybę, lietuvių tauta kultūros ir švietimo požiūriu atsiliko nuo kaimynų ir tai lėmė neigiamus padarinius. Pasidavusi svetimai įtakai, beveik visa lietuvių aristokratija, bajorija, dauguma miestiečių ir net dalis valstiečių užmiršo gražią tėvų kalbą, nutolo nuo savo tautos kamieno, sulenkėjo, surusėjo, suvokietėjo. Tauta neteko atsparumo, sumažėjo jos vidinė galia, ėmė krikti valstybė. Vidaus nesutarimų draskoma ir išorės priešų puolama Lietuva kartu su Lenkija 1795 m. prarado savo valstybingumą. Atėjo ilga, juoda naktis, užsitęsusi 123-ejus metus.
Užkariautojų valdžia uždarė Vilniaus universitetą, lietuviškas mokyklas, uždraudė spaudą, trukdė blaivinimo darbą; per valdžios įstaigas, cerkvę, mokyklą, spaudą sistemingai vykdė rusinimą. Caro valdžia ištisus lietuvių kaimus iškėlė į Rusiją, jų vietoje įkurdino rusus. Tūkstančius išdrįsusių pasipriešinti ištrėmė į Sibirą ir į kitas Rusijos imperijos vietas.
Išėjęs mokslus lietuvis negalėjo gauti tarnybos savame krašte. Ne vienas ano meto lietuvis inteligentas, blaškomas Rusijos imperijos platybėse, sukūrė mišrią šeimą, priėmė stačiatikybę, užmiršo gimtąją kalbą ir pasidarė svetimas tautai.
Aristokratija nutolo nuo savo tautos, bajorija ir dalis dvasininkijos sulenkėjo. Kaimo žmonės, nors neužmiršo lietuvių kalbos, bet buvo baudžiauninkai, dvarininkų prispausti, beraščiai ar mažaraščiai, vos iš maldaknygės paskaitą. Jie mažai ką žinojo apie garbingą savo tautos praeitį ir jų tautinė savimonė vos ruseno. Atrodė, lietuvių tautai atėjo paskutinės dienos. Daugelis kitų tautų šviesuolių lietuvių tautą laikė jau mirusia. Ir Naugarduko bajoras, lietuvis Adomas Mickevičius, kaip ir daugelis ano meto bajorų, užmiršęs savo protėvių kalbą, jau rašė lenkiškai apie lietuvius kaip apie buvusią karžygių tautą.
Tačiau Apvaizda lietuvių tautos neužmiršo. Didžiavyrių dvasia tebebuvo gyva. Iš savo gelmių ji išaugino Martyną Mažvydą, Konstantiną Sirvydą, Mikalojų Daukšą, Merkelį Giedraitį, Kristijoną Donelaitį, Motiejų Valančių, Simoną Daukantą, Adomą Jakštą, Joną Jablonskį ir daugelį kitų, kurie žadino ir organizavo ilgą, herojišką ir dramatišką kovą. Lietuvių tauta išliko gyva ir 1918 metų Vasario 16 dieną prisikėlė naujam gyvenimui. Ji prisikėlė karo audrų paliktuose griuvėsiuose, kur viešpatavo vien skurdas. Per stebėtinai trumpą savarankiško gyvavimo laiką, nepaisant didelių sunkumų, patyrimo stokos, klaidžiojimų ir nesėkmių, tautos sūnūs ir dukterys su meile dirbdami Tėvynei nepaprastai daug padarė. Tauta greitai kilo, stiprėjo, sukaupė jėgų naujoms negandoms pasitikti ir ištverti naujai okupacijai atėjus.
Kaip carizmo laikais, ir dabar lietuvių tauta sudėjo daug aukų. Tūkstančiai jaunuolių paaukojo savo gyvybę kovose. Tūkstančiai tautiečių buvo ištremti į Sibirą, atsidūrė kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose. Daug jų mirė nuo bado ir nepakeliamų kankinimų. Daug ir dabar kenčia ištrėmime, kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose. Bet už Tėvynę pralietas kraujas ir patirtos kančios nebus veltui. Kaip ir caro laikais, tauta nesileis palaužiama ir nutautinama, ji kovos nepaisydama kalėjimų, ištrėmimų, koncentracijos stovyklų.
Lietuvių tautos dvasiai būdingas krikščioniškas humanizmas, už kurį Apvaizda mus apdovanojo gyvybingumu, ištverme, ryžtu ir drąsa. Todėl lietuvių tauta turi atlikti kilnų uždavinį ir pateisinti tolesnį savo egzistavimą. Pranašiškos intuicijos pagauti filosofas Stasys Šalkauskis ir poetas Oskaras Milašius tą uždavinį aiškiai užbrėžė - sudaryti rytietiškos ir vakarietiškos kultūros sintezę, sudvasinti, sukrikščioninti sumaterialėjusią kultūrą. Norėdami išlikti gyvi, turime ryžtis tam uždaviniui.
Lietuvių tauta už savo gyvybę ir prisikėlimą daug skolinga krikščionybei, Katalikų Bažnyčiai, kuri gelbėjo nuo visiško sulenkėjimo. Be Katalikų Bažnyčios paramos ir katalikiškos visuomenės pastangų nebūtų buvęs įmanomas tautos atbudimas ir nepriklausomos valstybės atkūrimas. Katalikų Bažnyčia ir šiandien yra lietuvybės tvirtovė. Todėl dabar ji labiausiai ir puolama. Bažnyčia skelbia griežtą kovą negimusios gyvybės žudymui, palaidumui, girtavimui - didžiausiems tautos gyvybės priešams.
Tautą sudaro jos mirusieji, gyvieji ir būsimos kartos. Gerai pažindami tautos praeitį, jos darbus ir klaidas, galėsime pasirinkti teisingą kelią, geriau išauklėti ateinančias kartas. Lietuvių tauta nedidelė. Daug žuvo praėjusių audrų metu, daug išblaškyta visuose pasaulio žemynuose. Bet visi esame viena tauta. Ir Lietuvoje, ir svetur gyvenantieji esame vieni kitiems labai reikalingi ir vieni kitus turime remti, kad galėtume išsilaikyti ir atlikti mums skirtą uždavinį. Galima tik džiaugtis, kad tarp lietuvių nėra užgesusi meilė tėvų žemei. Svetur gyvendami, jie išsiaugino gausią aukštos kvalifikacijos inteligentiją (vien JAV aukštosiose mokyklose dėsto per 200 profesorių lietuvių), kuri energingai kelia Lietuvos laisvės bylą. Ko negalime padaryti Tėvynėje gyvendami, tai žymia dalimi padaro svetur gyvenantys tautiečiai.
Mūsų yra nedaug, todėl negalime pasimesti kitų tautų ir kultūrų vandenynuose. Būdami negausūs, negalime pasauliui imponuoti savo fizine galia, bet galime ir privalome imponuoti dvasine ir moraline jėga. Mokslo viršūnių pasiekimas, kultūros sudvasinimas, asmeninio ir visuomeninio gyvenimo persmelkimas gyva krikščioniška dvasia - štai mūsų tautos pašaukimas, svarbiausias jos uždavinys, laiduojantis tautos gyvybę, laisvę, tolesnį jos augimą ir suklestėjimą.
[Kazimieras Šapalas]
* * *
KRIKŠČIONYS turi šiandien ne svajoti apie krikščionišką visuomenės revoliuciją, o stengtis, kad krikščioniškasis idealas įsivyrautų laipsniškomis permainomis, kuriomis nekomunistinis pasaulis įkūnija visuomeninį teisingumą, komunistų revoliucijos dėl savo ideologijos draudžiamą net minėti, nors jo troškimas masėse kaip tik ir buvo tikroji tos revoliucijos naudota paskata.
Komunistų revoliucija savo ruožtu gali išsiplėsti į kai kurias kitas pasaulio šalis, kaip įvyko Kinijoje. Tačiau kad ir kokia svarbi būtų, tokia permaina savo reikšme ir verte lieka vietinė - tai nebėra permaina „pasauliui“. Komunistų revoliucija nebegali laimėti pasaulio: ne tik todėl, kad nekomunistinės šalys priešinasi, matydamos pavojų ir pasiryžusios jį sulaikyti, bet taip pat todėl, kad toji revoliucija jau nebepajėgia jokioje pasaulio vietoje įsiveržti į visuotinę istoriją, sukelti istorinio masto permainos. Komunistų agitatoriai šiandien yra praeities žmonės. Jų pastangos sukrėsti Vakarų civilizaciją ir ten įvesti komunistinį režimą tėra vien stengimasis tą civilizaciją pajungti jau praėjusiam, nebegyvam įvykiui žmonijos istorijoje. Laisvę branginančioms tautoms gyvybiškai būtina su tomis jų pastangomis kovoti ir užkirsti joms kelią. Tačiau, tai darydamos, jos kaunasi ne su grasinančia naujybe, o su grasinančia praeitimi.
Daug išminties turėjo kinai, nuo seno bijoję mirusiųjų. Negyvėliai gali būti pragaištingi priešai. Bet nors ir tokie, jie neturi gyvybės kvapo. Komunistų revoliucija yra praradusi savo istorinį garą. Kūrybinė istorijos energija yra persimetusi į naujas problemas ir naujas ateities permainas. Todėl būtini nauji istorinio masto įvykiai. Mūsų laisvos valios uždavinys yra tiems įvykiams rengtis ir sukti juos teisinga kryptimi, remtis tikrai žmogaus vertu įkvėpimu.
(Iš kn.: Žakas Maritenas. Protu ir tikėjimu. Putnam, 1975)
