MALDA

Jonas Noreika

     Kur tik akis užmato, kur nuklysta mintis,
visur matau, visur pažįstu aš Tave.
Ar diena išaušta, atskleisdama kalnus ir lygumas,
ar žydinčių javų kvapas nubanguoja per pievas,
ar paukštis glūdumoj suklykia -
visur matau ir girdžiu Tave.

     Kalėjimo rūsy nykstančio žmogaus
kaulėtos rankos tiesias į Tave.
Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj
uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia Tave.

          Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli
     ir šaukia Tavo Vardą, išgirdusi žinią baisią.

 Palydi žemė ir dangus palydi šauksmą tą.
Nuo marių iki marių,
nuo vieno žvaigždyno krašto iki kito,
girdisi Tavo Vardas, o Dieve!

     Mano širdis dreba
kaip audroje siūbuojamas medžio lapas.
Nežinau nei kur pradžia, nei kur pabaiga.
Norėtųsi ir taip baisiai norėtųsi aprėpti visą žemę.
Visą žemę sutalpinti į savo širdį,
kad Tavo Vardas aidėtų ir aidėtų.

     Galėčiau ilgėtis, kad galėčiau nurimti.
Toks didelis troškimas,
     toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy!
O galia mano tokia menkutė,
kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio:
kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindyti.

     Kas būčiau, jei Tavo Vardas neskambėtų?!
Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau,
     kad turiu Tėvą, savo Rankoj laikantį mane,
jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies,
kuri buvo visos gyvybės,
viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia?!

     Mano Dieve,
štai esu toks, kokį mane pašaukei.
Matai, ar vertas aš prašyti,
kad leistum ir man vykdyti Tavo valią žemėje.
Šaukti Tavo Vardą, kartoti Tavo žodį.
Be Tavęs viskas beprasmiška.
Pragaras be Tavęs.
Ir dreba širdis, Tavo Vardą šaukdama.

     Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti
     Tavo meilės ugny, o Dieve!

      (Štuthofo koncentracijos stovykla, 1944 m. sausio 1 d.

     Vėliau šios maldos autorius grįžo į Lietuvą ir jam teko mirti su tais, kurie miršta kovodami už Tėvynę.)

* * *

Aš kenčiu ir mirštu. Betgi aš prisikelsiu. Be mirties nėra prisikėlimo. Ir mes visi, ir tauta, kuri kenčia ir apmirusi, kelsis kaip pergalėtoja...
(Iš kun. Alfonso Lipniūno pamokslo, sakyto Štuthofe 1944 m.
Didįjį penktadienį. Po metų jį laidojo Pucke, prie Gdansko.)